Tags Posts tagged with "kapitalizmas"

kapitalizmas

0 318

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 491

Jau metus šeimininkaujanti S. Skvernelio vyriausybė buvo žadėjusi tvarkyti valstybinio nekilnojamojo turto valdymo klausimus. Tuo tarpu Vilniuje poroje prestižinių, tai pačiai valstybei priklausančių adresų (Gedimino pr. 2/1-28; A. Vienuolio g. 8) iki šiolei „už ačiū“ bazuojasi dvi ne mažiau prestižinės organizacijos: Lietuvos Verslo bei Pramonininkų konfederacijos. Kiek kuklesnes, bet irgi valstybės išlaikomas patalpas, gauna smulkesnioji Darbdavių konfederacija (Algirdo g. 31). Kyla klausimas: jei Skvernelio grupė ką nors ir tvarko, tai kieno gi naudai?

 

Atsakymas gan paprastas. Tereikia įjungti smegenis ir pažvelgti tikrovėn. Antai už verslo bei pramonės konfederacijų stovintieji buržujai dažniausiai nesidrovi aiškinti apie tariamą varguolių „tingumą“, jų troškimą būti valstybės išlaikytiniais. „Runkeliai tingi dirbti“ – įprasta landsbergisto frazė. O ką gi matome?

 

Matome tai, kad pačių pačiausių „elitinių“ veikėjų, priklausančių bene 5% visuomenės viršūnių sudarančiai grietinėlei priklausančios organizacijos, pačios yra tikrų tikriausios valstybės išlaikytinės, nors už minėtųjų patalpų nuomą galėtų kuo laisviausiai susimokėti. Tai rodo, kad dabartinė Lietuvos valstybė – buržujų tarnaitė ir jie, nors ir žaisdami „demokratiją“, nemato reikalo šito slėpti.

 

Kaipgi? Imkime pavyzdžiu Graikiją – šalį su kovinga darbininkija ir jos priešaky stovinčia stipria Komunistų partija. Ten užtektų vien minėtojo fakto, kad minios žmonių išėję į gatves reikalautų atšaukti tokias privilegijas. Jos ir būtų atšauktos – vien bijant liaudies pykčio. Mūsuose, tuo tarpu, kur įprasta lenkti nugarą ir sudėjus rankas verkšlenti, kad „visi vagys, bet nieko nepadarysi“, buržujai su valdiškomis bonzomis jaučia, kad gali daryti, ką nori. Ir jie šimtąkart teisūs – nes tikrai gali. Mes jiems tai leidžiame. Jų galybė – mūsų pasyvume, baimėje ir susiskaldyme.

 

Bet eikime toliau: mūsų „klestinčioje“ Lietuvoje apie 30% gyventojų yra ties, ar žemiau, skurdo ribos, o 58% „vidutiniu“ laikomą darbo užmokestį mato kaip savo ausis, vadinamajai vidurinei klasei ir virš jos esančiai buržuazijai, kartu paėmus, priklauso vos 10%. Neretai šeimai sunku prasimaitinti, susimokėti komunalinius mokesčius, žodžiu, pragyventi. Ką bekalbėti apie didesnes santaupas.

 

Maža to, „patriotinė“ Valstiečių vyriausybė rengiasi apkarpyti dar esančias, iš ES metamų trupinių renkamas socialines garantijas. 2018-ųjų sausio pradžioje įsigaliosiąs privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas didžiules minias vos išgyvenančių žmonių stačiai išmes už borto. Ką bekalbėti apie prastumtą „lankstųjį“ Darbo kodeksą, kuriame įteisintą dirbančiųjų beteisiškumą liaupsėmis sutiko pasaulinei finansų mafijai atstovaująs Tarptautinis valiutos fondas.

 

O kaipgi A. Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija? – argi ji, taip pat gaudama valstybines patalpas (J. Jasinskio g. 9,) nesudaro atsvaros, negina dirbančiųjų reikalų? Gi pas mus – demokratija! Taip, tikra demokratija – bet tik turčiams. Buržujams, valdžiagyviams ir nuolankiems jų šunyčiams, kokiais yra ir profsąjungų viršūnėlės. Viską parodė, be kita ko, jų „kovingumas“ (skaityk: tylėjimas) 2015-aisiais „stumti“ pradėtojo Darbo kodekso akivaizdoje. O tiesa tai tokia ryški, kad josios neneigia net „Delfiui“ rašąs žurnalistas!

 

Tuo tarpu jokia organizacija – profesinė, visuomeninė ar politinė – kuri realiai gintų dirbančiųjų reikalus, iš valdžios negauna nei cento. Taip ir atsiskleidžia šiandienos Lietuvos tikrovė: turčiams – nemokamos patalpos, rūmai, dvarai ir privilegijos. O darbo žmonėms? Špyga taukuota.

 

Kad būtų kitaip, reikėsią kovoti. Gražiuoju niekas nieko nedavė – ir neduos. Ypač buržujai. Juo greičiau tai įsisąmoninsime, juo greičiau pakilsime nuo kelių ir stosimės ant kojų, tuo bus geriau mums visiems.

 

Kibirkštis

0 745

Skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei priklauso mažiau kaip 1% pasaulio turtų, tuo tarpu turtingiausiems 10% tenka 88% visų turtų. 0,7% žemės gyventojų valdo daugiau kaip 116,6 trilijonų dolerių vertės turtą!

 

  1. 1% turtingiausiųjų pasaulio gyventojų priklauso pusė pasaulio turto. Nepaisant ekonominės krizės, milijonierių skaičius pasaulyje išaugo per paskutinius 12-ą 2016-ųjų metų mėnesių.

 

  1. Credit Suisse duomenimis, 3,4 milijardams žmonių – 71% žemės gyventojų – priklauso tik 7,4 trilijonai dolerių, o tai, mažiau, nei priklauso 2473 milijardieriams pasaulyje.

 

  1. Nuo 2009-ųjų, kai tebuvo praėję metai nuo „Lehman Brothers“* bankroto, bendras pasaulio milijardierių skaičius išaugo 81%, o jų turtas daugiau nei padvigubėjo. Pagal „Wealth-X“ duomenis, 16,6 milijonų žmonių (0,334% žemės gyventojų) valdo 77 trilijonų dolerių vertės turtą – tai beveik tiek pat, kiek pasaulinis BVP.

 

  1. Apie 211275 milijonierių (0,004% žemės gyventojų) priklauso 12,8% (29,7 trilijonų dolerių) pasaulio turto, tuo tarpu 2325 milijardieriams priklauso 7,3 trilijonai.

 

  1. Turtingiausiųjų 62 asmenų nuosavybė per pastaruosius 5-erius metus nuo 2010 m. išaugo 45%, t. y. daugiau kaip puse trilijono (542 mlrd.) dolerių, iki 1,76 trilijono,

 

  1. Nuo XXI amžiaus pradžios skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei tenka tik 1% nuo augančio globalaus turto, tuo tarpu pusė viso šio išaugusio turto tenka viršūnėje esančiam 1%. Vidutinės skurdžiausiųjų 10% žmonių pajamos daugiau kaip pusę amžiaus auga mažiau, kaip 3 doleriais per metus. Jų kasdienės pajamos per metus kasmet išaugdavo mažiau, kaip vieną dolerio centą (Credit Suisse, 2015).

 

  1. Apie 780 milijonų žmonių neturi priėjimo prie švaraus vandens, o 2,5 milijardai žmonių gyvena antisanitarinėmis sąlygomis.

 

  1. Kasmet apie 3,5 milijono vaikų miršta nuo bado.

* Lehman Brothers – iki 2008 m. vienas didžiausių JAV investicinių bankų, bankrutavo būsto paskolų krizės metu.

Kibirkštis

0 1129

Pasaulyje, kuriame mes gyvename, viešpatauja laisvoji rinka ir viskas matuojama rinkos verte. Ir dėl to, jeigu jūs neįsipaišėte į rinkos ekonomiką, jūs este bevertis. Didžioji dalis vartojamų daiktų (neoliberalų pasaulyje tai – teisės, įstatymai ir pareigos) turi vertę, tačiau kai kurie dalykai vertės neturi, tai tiesiog išlaidos.

Rinkos požiūriu gaunasi, kad tie dalykai neturi jokios kainos, jie beverčiai ir nereikalingi. Kažkas negali dirbti dėl kažkokių priežasčių, ir jis tampa nenaudingas, jis – išlaida, balastas, o išlaidas reikia minimizuoti, o dar geriau, jei įmanoma – atsikratyti. Neoliberalizmas paverčia preke sveikatą, švietimą, socialinį aprūpinimą ir žmones, pastoviai apkarpydamas mūsų teises, kurios be paliovos atakuojamos ir kurios vaizduojamos kaip visiškai nebūtinos ir nereikalingos išlaidos. Išlaidų pavyzdžiai – pensijos, atostogos, viršvalandžiai, švenčių dienos, naktinės pamainos. Tačiau svarbiausias neoliberalų taikinys – lengvatos ir sveikatos apsauga. Vienintelė svarbi vertybė laisvos rinkos ekonomikoje – tai pati ekonomika. Vienintelė „teisė“, kuri turi reikšmę ir dėl to turi būti apsaugota – teisė gauti pelną ir kaupti turtą. Žmonės patys savaime neturi jokios vertės. Dėl to pagyvenę žmonės, bedarbiai, invalidai ir ligoniai – visi be išimties laikomi nuostolingais ir nereikalingais, jie liko nebent tiktai „mašinomis, skirtomis vartoti“, bet ir čia jie ne tokie vertingi dėl menkos perkamosios galios.

Visa tai pagimdė kultūrą, kurioje pagyvenę žmonės laikomi neduodančiais jokios naudos ir dėl to laikomi našta ir balastu. Jų vienintelė paskirtis – būti vartotojais, bet netgi čia ne viskas gerai. Jeigu jie, tarkime, jau atsiskaitė už ipoteką, tai jų vertė dar labiau sumažėja. Kai kuriose srityse, tokiose kaip turizmas ir poilsis, jie dar vaidina šiokį tokį vaidmenį, kaip vartotojai, tačiau kai kalba eina apie tokias ekonomikos šakas kaip sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba, jie laikomi tikra našta ir bėda. Labiausiai jie erzina tuo, kad yra pensininkai, vadinasi – jie kolosali finansinė našta valstybei ir „sunkiai dirbantiems mokesčių mokėtojams“. Visiškai ignoruojamas faktas, kad šie žmonės paaukojo visą savo gyvenimą, mokėdami mokesčius ir įnašus į socialinį draudimą. Didžiąją gyvenimo dalį dabartiniai pensininkai mokėjo 39 pensus nuo kiekvieno svaro mokesčių – kur kas didesnę savo pajamų dalį, nei kas nors moka šiandien.

Be to, per savo darbinę biografiją jie įnešė žymų indėlį į nacionalinį draudimą, daug kas iš jų mokėjo papildomus įnašus į pensijų fondus. Tačiau šiandieninėje geltonojoje spaudoje, kurią įkvepia konservatoriai, jie vaizduojami kaip visiškai jokios vertės visuomenei neturintis balastas, kaip siurbėlės ant nacionalinės gerovės kūno. Kaip paprasčiausia apmaudi kliūtis.

Patogumo dėlei aš vadinsiu visus pagyvenusius giminaičius seneliais ir močiutėmis. Taigi, aš padariau išvadą, kad jeigu ne seneliai ir močiutės, britų ekonomika sulėtėtų iki visiško sustojimo. Aš daug keliavau per visą Jungtinę Karalystę, ir mane sukrėtė tam tikras didžiosios dalies šių žmonių bendrumas. Mano išvados pagrįstos stebėjimais ir patirtimi ir yra ne tokios jau ir moksliškos, tačiau aš asmeniškai įsitikinau, kad iš visų tų, kas kiekvieną dieną atveda ir pasiima vaikus iš vaikų darželių ir mokyklų, nuo 30 iki 40 procentų sudaro seneliai ir močiutės. Svarbu ir tai, kad per atostogas vaikus, žaidžiančius parkuose ir „veiklos centruose“ ar tiesiog leidžiančius laiką prekybos centruose, irgi lydi seneliai ir močiutės maždaug tokiu pat santykiu – nuo 30 iki 40 procentų.

Kompanija Legal and General Insurance reguliariai analizuoja vidutinę nedirbančių mamų vertę Britanijoje, šį klausimą jie vadina „Mamos kaina“ ir šiandien neapmokamo vidutinės mamos darbo kaina Britanijoje yra £29,535. Škotijoje – £29, 628. Tai tas darbas, kurį mamos atlieka kiekvieną dieną, kas leidžia šeimai funkcionuoti, o vyrams išeiti iš namų, kad uždirbtų pragyvenimui. Be šito indėlio, kaip tvirtina kompanija, ekonomika smarkiai nukentėtų. Taigi, jei kalba eina apie tai, tai mano vertinimais, 30-40% darbo rūpinantis šeima ir vaikais, kas leidžia tėvams dirbti ir įnešti savo indėlį į ekonomikos klestėjimą – tai neapmokamas senelių ir močiučių darbas, ir jis turi kainuoti nuo 10 iki 12 tūkstančių svarų per metus. Kitaip sakant, jeigu jūs norite laikytis laisvosios rinkos požiūrio į šią socialinę problemą, tai paaiškės, kad pagyvenę žmonės yra ne našta ir ne balastas ekonomikai, o žymi nauda, o juk šis konkretus pavyzdys nagrinėja tik rūpinimąsi vaikais.

Aš pasinaudojau šiuo pagarbiu pagyvenusiems žmonėms pavyzdžiu tam, kad išryškinčiau šiuolaikinės ekonomikos barbariškumą ir kvailumą. Šis pavyzdys akivaizdžiai byloja apie barbariškumą ir intelektualinę impotenciją, kuri tvyro visoje šioje mūsų kiaulidėje. Labiausiai pasibjaurėtinų pavyzdžių galima rasti geltonojoje spaudoje. Šiuolaikinė Anglija išties pasibjaurėtina ir žiauri atmatų duobė, kurioje gyvena žmonės, degantys neapykanta ir besipiktinantys tuo, ką jie laiko nenaudingu ir neturinčiu jokios kainos. Visa tai, žinoma, apibendrinimas, tačiau pakankamai būdingas ir iškalbingas, tokia idėjas remia ir įkvepia visa eilė politikų, kurie naudojasi tuo, ką gerbiamas režisierius Kenas Loachas pavadino sąmoningu žiaurumu neturtingų ir nesėkmingų žmonių atžvilgiu. Štai dėl ko Škotija turi tapti nepriklausoma. Aš jus įspėjau.

0 643

Lapkričio 7-ąją visame pasaulyje buvo minima Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Ne išimtis ir Rusija, kurios miestuose vyko mitingai, susirinkimai, kiti minėjimai. Maskvoje, tuo tarpu, surengtas protestinis mitingas „Raudonasis maršas 2017“, kuriame vienu pagrindinių kalbėtojų buvo ROT FRONTO (Российский Объединённый Трудовой Фронт – ROT FRONT – Rusijos Vieningasis Darbo Frontas) Maskvos vadovas, rusų komunistinio judėjimo veikėjas A. Batovas. Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos teksto lietuvišką vertimą – pagrinde liečiamos Rusijos aktualijos ne tik įdomios, bet daug kuo panašios ir į mūsiškę situaciją (žemiau žr. video iš mitingo; 01:03:24-01:14:15).

PASISAKYMAS MITINGE MASKVOJE SPALIO REVOLIUCIJOS ŠIMTMEČIO PROGA

 

Draugai, šiandien mes minime Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtmečio jubiliejų. Jau 90-aisiais, sunkios ir atkaklios kovos metais, komunistai su viltimi prisimindavo 2017-uosius metus. Komunistai tikėjo, kovojo ir vylėsi, kad didžiosios Revoliucijos šimtmetį pasitiksime socializme. Atrodė, kad iki šios šviesios datos Rusijos kapitalizmas neišgyvens.

 

Tačiau skaičių magija neegzistuoja. Šią dieną, 2017-ųjų lapkričio 7-ąją, mums švęsti nėra ko. Pasirodo, kad Rusija yra nublokšta į carizmo epochą… kažkada, kai Tarybų šalis atvėrė kosmoso amžių, tarybiniai fantastai drąsiai svajojo apie ateitį. Jie buvo tikri, kad 21-asis amžius taps susijungusios komunistinės žmonijos amžiumi. Dar daugiau, tuo tikėjo visi tarybiniai žmonės. Ir taip manyti jie turėjo objektyvų pagrindą: jie už tai pirmūniškai dirbo ir kovojo… Šiais metais daugumoje buvusių TSRS miestų atidaromos kapsulės su palinkėjimais tarybinių piliečių ainiams. Pasiųsdami šiuos linkėjimus 50 metų į priekį, jie buvo tikri, kad mes su jumis jau gyvensime komunizme, kad pasaulis nežinos karų, bado ir skurdo. Skaitai jų žodžius – ir pasidaro gėda. Gėda už mus pačius, už mūsų šalį ir liaudį. Mes neišsaugojome socializmo. Mes vėl atsidūrėme viduramžiuose. Mūsų žemėje vėl įsiveisė gubernatoriai, bajorai, žandarai, šventikai. Ir mes dabar – baudžiauninkai.

 

Kuomet komunistai demaskuoja šį režimą, įprasta kalbėti apie pašalpas, atlyginimus ir pensijas. Tai, be abejo, teisinga. Pažiūrėkit į šių metų Rusijos Federacijos biudžeto struktūrą. Jame suplanuota daugiau nei 5 trilijonai rublių pelno, kuris bus gautas, pardavus naftą ir dujas. Mūsų naftą ir mūsų dujas, privatizuotas oligarchų. Jūs savo kišenėse matėte šio pelno dalį? Aplamai, jūs kur nors šį pelną matėte? Jei ne, tuomet galite nueiti į sostinės Tverės gatvę, nuo tratuaro pažiūrėti į elitinius butikus, kur už 92000 rublių parduodami „Iphone“. Prabangos prekės solidiems ponams, šampanas „Našlė Kliko“, užsieninės vilos ir pilys – tai ir yra pelnas, gautas pumpuojant iš mūsų šalies naftą ir dujas.

 

Tačiau kalba net ne apie pinigus. Ko vertas mūsų gyvenimas?

 

Ne taip senai, šalia Tomsko, pensininkė kelias valandas laukė greitosios, bet taip ir nesulaukė. Mirė. Kai kas padūsaus: taip, pensininkų ir senimo problemos senai žinomos, tai bėda. O pats pagalvos: bet aš tai sveikas ir jaunas, su manimi taip neatsitiks.

 

Galvojate, jūsų tai nepalies? Tuomet štai jums. Maskvoje kelių policininkas buvo suvažinėtas kažkokios tai vyriausybinės mašinos su spec. numeriais. Praėjo šiek tiek laiko ir žuvusiojo motina pareiškia, kad „niekam pretenzijų neturi“. Jos sūnaus gyvybės vertė – apvali sumelė, plius naujas trijų kambarių butas Maskvoje. Ponai atsipirko. Bylą numarins, žudikas ir toliau važinės Rusijos keliais.

 

Štai taip. Kiekvieną iš mūsų gali užmušti tiesiog gatvėje ir tuo pačiu likti nenubaustu. Ir tokių atsitikimų dešimtys. Kiek jų, tokių žudikų, važinėja pro mus? Kiek jų sėdi jaukiuose, šiltuose kabinetuose ir savo „darbu“ pasirašinėja mirties nuosprendžius mūsų piliečiams?.. galvojate, juos kas nors sustabdys? Galvojate, galime šauktis jų jausmų? Galvojate, jie turi sąžinę? Kaip gi. Jie gali  jums netgi šypsotis, o vėliau nesvyruodami sunaikins. Neturi jie sąžinės. Neturi gėdos. Kapitalistai ir jų tarnai – tai žvėrys. Jų maldomis nesustabdysi. Juos sustabdys tik kova.

 

Kuo gi pasitikėti? Galbūt Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP)?.. „oficialieji komunistai“ švenčia labai brangiame viešbutyje „Renesans Maskva Monarcho centras“. Šiame režime pas juos viskas aukščiausia klase. Žmonės, kurie save vadina „Spalio paveldėtojais“,  šimtmečio proga, ruošia priėmimus  Tauridės rūmuose, rengia prašmatnius koncertus. Ir prisiekinėja ištikimybe buržuazinei Rusijai. Jiems Spalio šimtmetis – tikrai šventė. Šią dieną jie laidoja savo idėjas. Triukšmingais koncertais, garsiais šūkavimais jie maskuoja savo baimę. Baimę prieš atpildą už liaudies interesų išdavystę, visų tų, kurie tikėjo „komunistų“ žodžiu.

 

O valdžia ir toliau varo baltagvardiečių liniją. Ruošdamasi Revoliucijos jubiliejui, jie statė paminklus savo didvyriams – Kolčiakui, Vrangeliui, Manerheimui. Jie kuria ir kuria naujus filmus, prifarširuotus antikomunistiniu melu. Jie įkyriai lenda su savo monarchizmu, skiepija liaudžiai lojalumą tėveliui-carui, Šventąjam Nikolajui Kruvinajam. Plepėdami apie „susitaikymą ir susitarimą“, jie tuo pačiu atvirai duoda suprasti – jokio susitaikymo. Tai yra atvira vlasovininkų ir baltagvardiečių valdžia!

Tačiau tuo viskas nesibaigia. Kiekvieną mėnesį demokratinės Rusijos piliečiai gauna vis naujus suvaržymus. Susirinkimų laisvei, judėjimo laisvei, laisvei internete. Rusijos miestų gatvėse vis daugiau policininkų. Atsiranda padėjėjai-kazokai ir pravoslavų fundamentalistų banditai. Prieš savo liaudį vidaus kariuomenė ginkluojama naujo pavyzdžio ginklais… Kapitalistai senai išmoko Spalio pamoką. Jie gerai žino, kas nutinka, kuomet liaudis prabunda. Jie bijo ir nekenčia mūsų. Jie labai bijo, kad mes pamatysime:  saugoma banditų,  Rusijos valdžioje sėdi apgailėtina krūvelė sukčių.

 

Draugai, praėjus šimtui metų nuo Revoliucijos, mes nublokšti atgal. Pasikliauti nėra kuo. Viską reikia pradėti iš naujo. Niekas mums neduos išsilaisvinimo. Viską reikia pradėti nuo pradžių. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų! Imkite klasikų knygeles. Skaitykite, galvokite. Savo darbo vietose kovokite už savo teises. Atminkite, kad kova už socializmą prasideda nuo elementarių ir žemiškų dalykų: nuo atlyginimo, stipendijos, darbo sąlygų. Nuo savo orumo suvokimo.

 

Tieskite kelią solidarumui. Žinokite, kad jų jėga – mūsų silpnume, mūsų neorganizuotume. Atminkite, kad jie mūsų bijo!  Todėl netikėkite stebuklais – tikėkite savimi.

 

Ateitį reikia užkariauti. Duoti naują Spalį!

Šaltinis: РОТ ФРОНТ

Vertė: Senas Komunistas
Kibirkštis

0 769

Šią savaitę „Pietų Vokietijos laikraštis“ (Suddeutsche Zeitung) paskelbė skandalingus ir viso pasaulio dėmesį pritraukusius vadinamuosius „Rojaus popierius“ (Paradise papers) – nutekinti daugiau kaip 13,4 mln. dokumentų, kuriuose apstu pikantiškų detalių apie didžiųjų pasaulio piniguočių finansines aferas. Jų tarpe – ne tik Britanijos monarchė Elžbieta II ir JAV prekybos sekretorius V. Rosas, bet ir lietuviškųjų buržujų pažiba – A. Guoga.

 

Apie tai pasirodė labai įdomus straipsnis „15 minučių“ – sensacinga žinia, girdi, kad Guoga gavęs milijoninius pelnus iš vieno nešvaraus bizniuko JAV, bet 2014 m. kandidatuodamas į Europos parlamentą visa tai nutylėjęs. Kalbama ir apie grupės investuotojų, kurių tarpe muzikinės grupės „U2“ lyderio, Polo Deivido Hiusono („Bono“), valdomą „Aušros“ parduotuvę Utenoje – ji tėra priedanga Maltoje veikiančiam bizniui, veikiausiai naudojama mokesčių vengimui.

Kol kas tokie, palyginti smulkūs, lietuviški „rojaus popierių“ perliukai. Šiam ežere, taip sakant, plaukioja žymiai stambesnių žuvų. Išplautų pinigų, nesumokėtų mokesčių ir t. t. mastai tikriausiai didesni, nei galime įsivaizduoti – ir dar nemažai laiko, kol bus deramai peržiūrėti visi popieriai (jų beveik 13 su puse milijono!). Visgi ir šito pakako, kad net Lietuvos valdžios atstovai imtų teisintis, atrodytų, vos ne reikšdami pasipiktinimą. Štai finansų ministras V. Šapoka tvirtina, esą tokie dalykai – netoleruotini, o norint sustabdyti mokesčių machinacijas „būtina imtis globalių ir koordinuotų veiksmų“.

 

Skamba gražiai, tiesa? Betgi tuo patikėti būtų naivu. Mat iš esmės gaunasi užburtas ratas. Valstybės lyg ir turėtų imtis veiksmų šiai savivalei pažaboti. Tačiau bėda tame, kad pačios dabarties valstybės, tiek Lietuvos, tiek ir didžiųjų pasaulio galybių – pradedant JAV ir ES, baigiant Rusija ir jos sąjungininkėmis, esama ne ko kito, kaip politinio įrankio stambiojo kapitalo rankose. Tai faktiškai pripažįsta ir sąžiningesni buržuaziniai ekonomistai, antai R. Kuodis.

 

Tuo tarpu minėtųjų aferų, kokios jos bebūtų šlykščios, nereikėtų vertinti kaip ypatingo reiškinio. Priešingai – visa tai kapitalistinėje santvarkoje natūralu, galime sakyti, netgi normalu. Tokia kapitalizmo kasdienybė. O tai ir yra ne kas kita, kaip viešpatavimas buržujų, kurių vos 8, remiantis oficialiais duomenimis, valdo didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. žemės gyventojų!

Kaip dar 1916 m. išėjusiame veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ numatė V. Leninas, kapitalizmo pasaulyje pilnutinai įsiviešpatausianti nuožmi stambiojo finansinio kapitalo (bankinio ir pramoninio kapitalo sąjungos), spekuliantų ir vertybinių popierių „karpytojų“, stambiųjų monopolinio kapitalo savininkų klasė. Šioji klasė valdo ekonomiką, valdo ji ir politiką.

 

Svaičioti apie korupcijos, turto grobstymo ir t. t. ir pan. pažabojimą, nekeliant klausimo dėl kapitalistinės santvarkos panaikinimo, paliekant ją vietoje, tolygu idiotizmui arba demagogijai. Vienintelė išeitis – nuversti monopolijų, piniguočių buržujų viešpatavimą, visiems pragyvenimo reikmių gamybos įrankiams, žemėms, gamykloms, infrastruktūrai – pereinant į darbo liaudies rankas.

 

Parašė: Juozas Mickevičius
Kibirkštis

0 746

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 712

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

1 1018

Keista antraštė? Gal ir keista, bet tikrai ne iš piršto laužta. Artėjanti technologinė dirbtinio intelekto revoliucija, geruoju ar piktuoju, ilgainiui žada didelius pokyčius viso pasaulio visuomenių ekonominiame gyvenime bei kasdienėje buityje. O kai kurie dabarties „ekspertai“ atvirai kalba apie tai, kad tarp tokių permainų tikėtinas ir dar didesnis socialinis atotrūkis, netgi naujos kastų sistemos įtvirtinimas.

 

Apie ką kalbame? Ogi neseniai išėjo straipsnis antrašte „Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais“ – jame samprotaujama apie tai, kokios bus pasekmės anksčiau ar vėliau įvyksiančio robotų bei kitų dirbtinio intelekto sistemomis paremtų mašinų išplitimo. Šioms mašinoms veikiausiai bus lemta perimti nors ir tikrai ne visas, bet nemaža funkcijų, šiandien priklausančių gyvojo žmogaus darbo sričiai.

 

Tačiau, kaip galime skaityti minėtame straipsnyje, šitai nežada nei trumpesnių darbo valandų, nei kitokių esminių pagerinimų dirbančiųjų gyvenime. Priešingai – pripažįstama, kad šitai atneš tiktai masinę bedarbystę, dar didesnę socialinę atskirtį ir, negana to, vienos advokatų kontoros šefas, R. Juodka, atrodo, ramiu veidu tvirtina būsiant netgi naują kastų sistemą.

 

Ką tai galėtų reikšti, nesunku suprasti, truputėlį pažvelgus istorijon. Štai senovės Indijoje susiformavo kastų sistema – itin žiauri luominės visuomenės forma, kuomet vienų viešpatavimas ant kitų pateisinamas tariamai aukštesne jų prigimtimi (aukščiausieji – kunigai bramanai; paskui – kariai ir valdovai kšatrijai; po jų – vaišijais praminti pirkliai bei gamintojai; apačioje – faktiniai vergai, šudros; žemiau dugno – čandalos, bekasčiai „neliečiamieji“, iš vis nelaikyti žmonėmis). Formaliai panaikinta, bet realiai toji pati kastų sistema išlikusi Indijoje ir iki šiolei – o šalis tai ne tik paskendusi giliausiame materialiniame skurde, bet ir „dvasiškumu“ maskuojamuose barbariškiausiuose prietaruose. Aišku, lygybės ir teisybės nėra ir mūsuose – betgi dabarties Vakarai nors formaliai ją pripažįsta – ir tai jau šioks toks pasiekimas, kuriuo pasinaudodama liaudis galinti eiti pirmyn ir kelti dar griežtesnius socialinius bei politinius reikalavimus.

 

O ką žada robotizacija? R. Juodka, kaip mūsų naujalietuvių buržujų klasės atstovas, ciniškai atviras: ji žada pasidalijimą į kastas; aukštesniąją, genetiškai ištobulintų, pusiau robotų, pusiau žmonių – kiborgų – kastą, kurią šis įvardija kaip homo superior; ir į žemesniąją, kuriai priklausysią visi likusieji – homo sapiens. Žemiausia grandimi liksiantys robotai ir kitos mašinos.

 

Buržujiškas Juodkos cinizmas išryškėja jo laikysena: konstatuodamas štai tokią aukščiau duotą perspektyvą, jis ne tik nesako, kad tai – dalykas blogas – bet apskritai nesvarsto jo, kaip kažko problemiško. Suprask: viskas eina normaliai, pagal planą, taip sakant. Patinka ar nepatinka – gali tiktai siekti didinti savąjį konkurencingumą darbo rinkoje ir melstis, kad tik nepatektumei į žemesniųjų sluoksnių gretas, nors šitai vis tiek bus absoliučios žmonių daugumos likimu. Tokia Juodkos siūloma panacėja – konkuruok dėl teisės būti kiborgu!

 

Gal kiek sutirštintos spalvos, bet esmė tikrai tokia. Būtent: nuožmios socialinės džiunglės, kuriose būsiąs kaip niekada anksčiau nuvertintas mūsų žmoniškumas, o vienintele gyvenimo prasme, greta visuomenę valdančio pelno siekimo, būsianti kova dėl priėjimo prie lovio, prie buvimo išrinktosios homo superior kastos nariu! Homo sapiens, tuo tarpu, tikriausiai teks antrarūšių piliečių, savotiškų naujųjų šudrų ar netgi čandalų, vaidmuo, aptarnaujant „išrinktuosius“ kiborgus, tikriausiai gaminant, tvarkant bei remontuojant robotus bei įvairiausias kitas mašinas, dargi atliekant tuos darbus, kurių šie negalėsią nudirbti. Tikėtina, kad šitokią ekonominę padėtį atitiks socialinis bei politinis beteisiškumas, iš esmės reikšiantis naujos formos vergovę, iš esmės – žemės virtimą neovergoviniu pragaru.

 

Bet ar tai neišvengiama? Esamoje santvarkoje – kapitalizme – tikrai taip. Mat čia saujelė buržujų valdo visas pagrindines gyvenimo reikmių gamybos priemones, atitinkamai ši mažuma valdys ir naująsias dirbtinio intelekto technologijas. Dauguma žmonių, tuo tarpu, kaip yra, taip ir liks už borto. Šia prasme Juodkos numatoma kastų sistema nebūtų net kažkas esmiškai nauja, o tiesiog neišvengiama stotis kapitalistinio vystymosi kelyje bei tuo pačiu žymiai atviresnė, ryškesnė forma jau dabar egzistuojančios nelygybės.

 

Visgi yra alternatyva, visiškai kitas gyvenimo kelias, būtent nauja visuomenės santvarka, paremta ne mažumos valdoma privatine nuosavybe, bet kolektyvine liaudies nuosavybe ir darbu ne saujelės prabangai ir pelnui, bet bendrai žmonių gerovei, kuriai būtų pajungtas ir naujųjų dirbtinio intelekto technologijų naudojimas.

 

Šis alternatyvus kelias, kurio vardas lyg ir uždraustas dabar minėti, tai yra – komunizmo kelias – dar prieš pusantro amžiaus nušviestas K. Markso ir F. Engelso darbuose. Apsisprendusieji eiti šiuo keliu – apsisprendę prieš kapitalą, bet už žmogų, prieš robotizuotą pragarą, bet už naują, tikrai žmonišką gyvenimą – visame pasaulyje pamažu vienijasi draugėn į bendrą rikiuotę, į bendrą kumštį po raudonąja komunistinių idealų vėliava.

 

Parašė: Vincas Nevėžietis
Kibirkštis

0 942

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04