Tags Posts tagged with "kapitalas"

kapitalas

0 838

Šią savaitę „Pietų Vokietijos laikraštis“ (Suddeutsche Zeitung) paskelbė skandalingus ir viso pasaulio dėmesį pritraukusius vadinamuosius „Rojaus popierius“ (Paradise papers) – nutekinti daugiau kaip 13,4 mln. dokumentų, kuriuose apstu pikantiškų detalių apie didžiųjų pasaulio piniguočių finansines aferas. Jų tarpe – ne tik Britanijos monarchė Elžbieta II ir JAV prekybos sekretorius V. Rosas, bet ir lietuviškųjų buržujų pažiba – A. Guoga.

 

Apie tai pasirodė labai įdomus straipsnis „15 minučių“ – sensacinga žinia, girdi, kad Guoga gavęs milijoninius pelnus iš vieno nešvaraus bizniuko JAV, bet 2014 m. kandidatuodamas į Europos parlamentą visa tai nutylėjęs. Kalbama ir apie grupės investuotojų, kurių tarpe muzikinės grupės „U2“ lyderio, Polo Deivido Hiusono („Bono“), valdomą „Aušros“ parduotuvę Utenoje – ji tėra priedanga Maltoje veikiančiam bizniui, veikiausiai naudojama mokesčių vengimui.

Kol kas tokie, palyginti smulkūs, lietuviški „rojaus popierių“ perliukai. Šiam ežere, taip sakant, plaukioja žymiai stambesnių žuvų. Išplautų pinigų, nesumokėtų mokesčių ir t. t. mastai tikriausiai didesni, nei galime įsivaizduoti – ir dar nemažai laiko, kol bus deramai peržiūrėti visi popieriai (jų beveik 13 su puse milijono!). Visgi ir šito pakako, kad net Lietuvos valdžios atstovai imtų teisintis, atrodytų, vos ne reikšdami pasipiktinimą. Štai finansų ministras V. Šapoka tvirtina, esą tokie dalykai – netoleruotini, o norint sustabdyti mokesčių machinacijas „būtina imtis globalių ir koordinuotų veiksmų“.

 

Skamba gražiai, tiesa? Betgi tuo patikėti būtų naivu. Mat iš esmės gaunasi užburtas ratas. Valstybės lyg ir turėtų imtis veiksmų šiai savivalei pažaboti. Tačiau bėda tame, kad pačios dabarties valstybės, tiek Lietuvos, tiek ir didžiųjų pasaulio galybių – pradedant JAV ir ES, baigiant Rusija ir jos sąjungininkėmis, esama ne ko kito, kaip politinio įrankio stambiojo kapitalo rankose. Tai faktiškai pripažįsta ir sąžiningesni buržuaziniai ekonomistai, antai R. Kuodis.

 

Tuo tarpu minėtųjų aferų, kokios jos bebūtų šlykščios, nereikėtų vertinti kaip ypatingo reiškinio. Priešingai – visa tai kapitalistinėje santvarkoje natūralu, galime sakyti, netgi normalu. Tokia kapitalizmo kasdienybė. O tai ir yra ne kas kita, kaip viešpatavimas buržujų, kurių vos 8, remiantis oficialiais duomenimis, valdo didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. žemės gyventojų!

Kaip dar 1916 m. išėjusiame veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ numatė V. Leninas, kapitalizmo pasaulyje pilnutinai įsiviešpatausianti nuožmi stambiojo finansinio kapitalo (bankinio ir pramoninio kapitalo sąjungos), spekuliantų ir vertybinių popierių „karpytojų“, stambiųjų monopolinio kapitalo savininkų klasė. Šioji klasė valdo ekonomiką, valdo ji ir politiką.

 

Svaičioti apie korupcijos, turto grobstymo ir t. t. ir pan. pažabojimą, nekeliant klausimo dėl kapitalistinės santvarkos panaikinimo, paliekant ją vietoje, tolygu idiotizmui arba demagogijai. Vienintelė išeitis – nuversti monopolijų, piniguočių buržujų viešpatavimą, visiems pragyvenimo reikmių gamybos įrankiams, žemėms, gamykloms, infrastruktūrai – pereinant į darbo liaudies rankas.

 

Parašė: Juozas Mickevičius
Kibirkštis

0 1893

Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau.

Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis, deja, nustojo augti ir ėmė „trauktis“, o socialinė atskirtis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų bent jau Vakarų pasaulyje tik didėja.

Aš sakyčiau, kad Vakarų Europoje ir galbūt netgi JAV nebelieka aukštesniojo, viduriniojo ir žemesniojo sluoksnių.

Ir juolab manęs neįtikina skirstymai į visokius smulkesnius sluoksnius, kuriuose neva matuojamas „socialinis kapitalas“.

Nes tokio dalyko kaip „socialinis kapitalas“ objektyviai nėra – sąskaitų juo neapmokėsi, be to, jis dažniausiai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamomis pajamomis.

Ta prasme, jei neturi pinigų brangiai suknelei, tai tavo „socialinis kapitalas“ sužlugs sulig pirmu nuėjimu į renginį.

Mano manymu, iš trijų sluoksnių formuojasi du, visai kitokio tipo sluoksniai, o būtent – korporacijų savininkai ir jų darbuotojai.

Šių sluoksnių sąsajos su feodalizmu akivaizdžios – korporacijų savininkai turi didelį kapitalą ir reikšmingą politinę įtaką, jų darbuotojai neturi nieko, išskyrus save. Tų žmonių gyvenimas iš esmės priklauso nuo korporacijų savininkų – neturėdami nuosavo pajamų šaltinio, jie bet kada gali tapti visiškais beturčiais, kas ypač rizikinga visuomenėje, kuri laikosi ant finansinių įsipareigojimų, o konkrečiai – skolų. Ilgalaikių.

Visgi, toks modelis yra skatinamas ir vertinamas nekritiškai. Juk absoliuti dauguma linkę manyti, kad darbas didelėje kompanijoje yra saugesnė alternatyva – neva žinomas vardas ir didelis kapitalas sudarys sąlygas tobulėti, geriau uždirbti, kilti karjeros laiptais.

Negaliu sakyti, kad tai yra visiška netiesa, nes kai kuriais atvejais darbas didelėse kompanijose išties geriau apmokamas ir suteikia daugiau galimybių. Apskritai tame nebūtų rizikos, jei didelėse kompanijose dirbtų mažesnė visuomenės dalis. Tačiau, kai dauguma visuomenės narių „sukišamos“ į kelias dideles kišenes, nepriklausomybės nebelieka.

Ypač laikais, kai dardaviai stebi darbuotojus ir ne darbo aplinkoje – tikrina jų pašto dėžutes, seka Fecebook’o profilius, na, o jei jie patys nesužiūri, tai apie „socialiai netinkamas“ pažiūras noriai informuoja koks nors prasisisiekėlis.

Esant tokiai situacijai, asmuo yra priverstas ne tik lojaliai ir daug dirbti, bet taip pat taikyti savo socialines, politines ir ekonomines pažiūras prie darbdavio preferencijų.

O stambieji darbdaviai, kitaip nei smulkieji bėdžiai, yra pakankamai vieningi ir, užsitraukus vieno iš jų nemalonę, gali užsitrenkti išsyk labai daug durų. Beveik visos durys.

Nors garsiai apie tai nekalbama, bet jau dabar vien pagal pasisakymus internete galima gana tiksliai atspėti, kam tam tikras žmogus dirba.

Apskritai kalbėti apie kokią nors lygybę visuomenėje, kurioje yra tik tie, kurie turi labai daug ir tie, kurie įklimpę skolose, yra švelniai tariant naivu. Tai kažkas tokio kaip kalbėti apie ožkų ir vilkų lygybę.

Kur kas sveikesnė visuomenė yra tokia, kurioje kapitalu dalinasi didesnis kiekis žmonių ir kur nemaža dalis visuomenės gali save išlaikyti vien iš savo kapitalo. Tai iš esmės visuomenė, kurioje vyrauja smulkusis arba vidutinis verslas.

Tačiau tokiam verslui atlaikyti nelygią konkurencinę kovą su gigantais tampa vis sunkiau, nes ir darbuotojai mieliau renkasi didesniuosius, ir pirkėjai labiau pasitiki žinomais prekių ženklais, galų gale, net ir masto ekonomija nėra jų naudai.

Tarkim, prekybos centrai Maxima. Jų daug, jie arti namų, kainos gana palankios (lyginant su kitais panašių prekių tiekėjais) ir pirkėjas visados žino, kad ras tai, ko jam reikia. Taigi, eiti į Maximą yra patogu.

Kur kas patogiau nei eiti į turgų ir ten ilgai klaidžioti po atskirus prekeivius, kol prisipildysi prekių krepšelį.

Tačiau antras variantas, nors ir mažiau patogus, yra kur kas socialiai atsakingesnis – taip ne tik sudaroma galimybė išsilaikyti smulkiąjam prekeiviui, bet ir formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).

Apskritai socialiai atsakingas žmogus turėtų teikti prioritetą būtent smulkiojo ir vidutinio verslo siūlomoms prekėms, nes  smulkusis ir vidutinis verslas yra tai ant ko iš esmės laikėsi vidurinioji klasė ir tai, kas užtikrina santykinę laisvę.

Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. Šia prasme juos galima laikyti sveikiausia visuomenės dalimi. Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.

Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą. Visų pirma todėl, kad neturi tiek lėšų, jog aktyviai „sekti“ savo darbuotojus, o taip pat ir todėl, kad patys nėra labai politiškai įtakingi ir darbuotojo pasisakymai ar veiksmai nekelia pavojaus jų dominavimui.

Pati visuomenė, vaikydamąsi žinomų prekių ženklų, ėmė naikinti vidurinįjį sluoksnį, o tam, kad tą eroziją sustabdyti, tereikia pradėti pirkti iš smulkesniųjų. Net jei tai ne visados patogu ir kartais brangiau kainuoja.

Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.

Lidžita Kolosauskaitė
Šaltinis

0 1115

Straipsnis buvo publikuotas 2010 metų Kovo mėnesį.

Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

K. Markso draugas ir bendražygis F. Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

Ką tai reiškia?

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

Kas gi vyksta toliau?

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

Ko griebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

Kas atsitinka?

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis.

 

Kas turima omenyje?

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

Ką tai reiškia?

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“.

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

Michailas Bugakovas
Šaltinis

0 1564

Kapitalizmas man yra vienas tų dalykų, kuris atrodo aiškus. Aš jo neidealizuoju, nesmerkiu, bet suprantu, kaip tai veikia.

Lygiai kaip suprantu, kad nėra „socialiai atsakingų“ įmonių, o IKEA, gamindama baldus iš pigių plokščių, nesaugo medžių.

Kapitalizmas nelaiduoja demokratijos, liberalizmo, pažangos ar dar ko nors, su kuo dažnai nepagrįstai siejamas.

Kapitalizmo esmė telpa žodyje „kapitalas“, t.y. tokia santvarka, kai asmuo gyvena iš savo turimo kapitalo. Pabrėšiu – kapitalo. Ne darbo.

Todėl kapitalistas yra tik tas, kas gyvena iš kapitalo. Visi kiti tėra kapitalisto samdiniai. Nepriklausomai, ar tai aukšto lygio vadovai, ar cecho darbininkai, jie yra samdiniai.

Redakcijos pastaba. Rekomenduojama po šio straipsnio peržiūrėti šį video apie kapitalizmą ir klasinį susiskirstymą.

O samdiniai nėra kapitalistai. Nes nėra samdytų kapitalistų.

Visgi, teko pastebėti, kad yra naivuolių kapitalistais laikančių aukštesnio lygio darbuotojus, taip pat yra naivuolių butą ar automobilį traktuojančius kaip kapitalą.

Šios situacijos paradoksas tas, kad, kai žmogus laiko save kapitalistu, jis pasisako už tai, kad kapitalistams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos. Ir nuoširdžiai nesupranta, kad geresnės sąlygos kapitalistui bus sudarytos jo – kapitalisto samdinio – sąskaita.

Čia tas pats kas būti teisiamam už nusikaltimą ir pasisakyti už mirties bausmę. Tau tai nenaudinga. Bet… Jeigu tave įtikins, kad tau mirties bausmės tikrai netaikys?

Panašiai ir su kapitalizmu. Visi mano, kad tai gerai, visi nori būti kapitalistais ir užtat atsisako pripažinti faktą, kad jie neturi jokio kapitalo ir yra ne kas daugiau kaip kapitalistų samdiniai.

Kaip jau minėjau, butas, mašina, kiti pačiam savininkui reikalingi dalykai nėra kapitalas. Kapitalas yra tai, kas leidžia gauti pajamas, neįdedant darbo – akcijos, vertybiniai popieriai, komercinės paskirties nekilnojamasis turtas ir pan.

Kai galėsite mėgautis šilta saule Bahamuose, o į sąskaitą krentančios lėšos leis  apmokėti sąskaitas, galėsite sakyti, kad esate kapitalistas.

Na, o kol susirietęs šliūrinate į darbą ir uždirbinėjate pinigus gulinčiam Bahamuose, tai iš Jūsų toks pats kapitalistas kaip iš manęs šokėja (o šoku aš labai prastai).

Lidžita Kolosauskaite

Šaltinis – Lidžitos tinklaraštis.

0 1658

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė.

Bet apie ekonomiką   viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis,  o  iš esmės antrinėmis, specifinėmis  ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa,  infliacija  ir panašiai.  Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina  ją. Ir čia atsiranda  kitas  viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius  reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.

Deja, ekonomika tai per daug rimtas dalykas kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.

Viešpataujanti santvarka – kapitalizmas

Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą  sudaro  socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai  kaip  mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.

Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairus ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos  ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.

Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos  yra savininko – kapitalisto nuosavybė.

Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės  ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu.  Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės   dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti  internetinę informaciją  arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.

Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų  kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu,  jis turi tapti verslu.

Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!

Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti  prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį  pasisamdyti  kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.

Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios  jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.

Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.

Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį pagyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti , o darbas gali išsiversti ir be  kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo,   technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.

Trečia. Pats kapitalas  gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.

Kapitalo koncentracija didėja

Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“   nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas.  Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikelia kapitalą iš „mirusiųjų“.  Darbas kurdamas kapitalistui pelną tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija  ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą  samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.

Nobelio premijos laureatas , žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Pagal naujausia banko „Credit Suisse“ ataskaita  vos 0,5 proc. pasaulio gyventojų turi sukaupę  38,5 proc. viso pasaulio turto. Tuo pačiu skurdžiausiai gyvenantiems dviem trečdaliams visų pasaulio gyventojų priklauso vos 3,3 proc. viso pasaulio turto. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis  pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.

Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:

1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies  socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui  skiriamo pelno.

2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio  sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.

3. Finansinių spekuliacijų sfera.  Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.

Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai  svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas  perka valdžią būtent šiam tikslui.

Nacionalinis globalinis  kapitalizmas

Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.

Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau  linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį,  valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.

Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.

Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams  tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės  ir švogerystės ryšiais.  Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“  užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?  Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos  sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius  ir jau apipynė savo interesais visas  biurokratijos grupuotes.

Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai  neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai,  o kapitalistai  už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino.  Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai  turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira  bei paslėpta visuotina korupcija.

Nors panašaus nerašytinio  „sandorio“  detalės kaip „yla iš maišo‘  karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu  koks nors „nusipelnęs“   valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro   esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas –  štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Dėl akių dūmimo  dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos),  o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad  A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.

Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?

Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuva. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę  pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai,  „ofisų proletarai“ bei  mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo  interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.

Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su  nacionalistinių  ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.

Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti   egzistencinio pasirinkimo situacija.

Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.

Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios  nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.

Šaltinis: Michailo Bugakovo tinklaraštis.

0 2450
Marius Jonaitis

Prasidės tos pačios jau girdėtos, tačiau daugumai mielai skambančios dainos. „Apie sutramdytą korupciją“, „Pagarbą žmogui“, „Kelsim atlyginimus ir pensijas!“ ir taip toliau, ir taip toliau. Bet tik pavieniai kandidatai kalbės apie realius dalykus. Aišku, kartais sakyti tiesą yra nepatogu, nes ji dažniausiai nėra tokia graži kaip abstrakčios tikrovės pažadai, todėl tą gali sau leisti tik radikalai ir marginalai. Aš sau tą leisiu pasakyti, nes vienas iš prioritetų, bent jau man, yra visuomenės politinis švietimas ir jos kritinis mąstymas.

Kai alkoholikai mėto į šulinius savo vaikus, visi atkreipia dėmesį į alkoholizmo problemą Lietuvoje. Vieni siūlo riboti alkoholio pasiekiamumą ir jo reklamą (tai yra gerai), kiti – diegti panašias vaikų teisių sistemas, kokios yra Norvegijoje „Barnevernet“ pavidalu (tai yra labai blogai ir to neturime leisti). Bet kalbama apie pasekmes, o ne priežastis. Priežastys yra ekonominėje doktrinoje, kurios nepaneigs nė viena rinkimuose dalyvaujanti jėga, kad ir kaip save demonstruotų kaip antisisteminę. Kodėl taip teigiu? Mes gyvename neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, kada net Konstitucijoje (46 straipsnis) yra įrašyta, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“, kažkaip pamirštant, jog dar gali egzistuoti kooperacija ir valstybinė nuosavybė. Neturiu nieko prieš asmeninę nuosavybę, tačiau… kaip turbūt jau daug kas žino, mūsiškio kapitalo likę mažokai. Alkoholikams už prieinamą kainą svaigalus gamina ir parduoda užsieniečių valdomos kompanijos. Jį reklamuoja (kaip ir kitas abejotinas vertybes) kitataučių valdomos žiniasklaidos grupės. Dauguma kapitalo ir gamybos yra vienos ar kitos šalies užsieniečių rankose. Pavyzdžiui, Lietuvoje dominuoja skandinaviški bankai, kuriuos galima stipriai kaltinti dėl 2008 metais Lietuvoje pradėjusios siautėti finansinės krizės.

Todėl nieko nuostabaus, kad tauta nusigeria, žudosi ir žudo savo kraują – vaikus ir tėvus. Nes gyvename svetimųjų kuriamame kapitalizme, kur svarbiausia – pelnas. O jis iškeliauja iš Lietuvos, palaikyti aukštą gerovės standartą, kad ir skandinavams. Jiems nesvarbu kas bus mūsų Lietuvoje, nes jų tikslas – iš čia dar likusių „čiabuvių“ spausti jų dar turimą pinigą. „Pirk – vartok, na, o po to – mirk“, tokiu principu dabar vadovaujasi Lietuvos socialinė politika, tad, kol nesustabdysim šio neoliberalus kipšo šokio, apie kitas permainas šnekėti yra kiek nepadoru. Bent jau man, nes mulkinti žmones neįpratęs – dar nesugadintas.

Laikas į viešumą ištraukti tokius žodžius kaip nacionalizacija ir tezę, jog „atskirų asmenų interesai negali būti aukščiau visuomeninių“. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad negali saujelė „apsukriųjų“ spekuliuoti ir lobti likusios visuomenės sąskaita. Negali bankai (dar ne vietiniai) kontroliuoti begales nekilnojamo turto, kai vietiniai, ypač jaunimas, nepajėgia jo įsigyti nesulįsdami tam pačiam bankui į skolas. Apie tai jums nešnekės kandidatai į Seimą 2016 metų rinkimuose. Didžioji jų dalis ir toliau švaistysis nepamatuotais pažadais, net nesukdami galvos kaip juos reikės įgyvendinti.

Iš kur prie šios ekonominės sistemos gali atsirasti pinigai pensijų kilimui, jeigu dirbančių žmonių kiekis mažėja? Jauni žmonės negali gauti darbo ir įgyti būsto, tad emigruoja. Dirbdami užsienyje moka mokesčius kitai šaliai, tad nesurenkamas mūsų šalies biudžetas. Tiksliau jis surenkamas deficitinis (reikia skolintis). Skolina tie patys užsienio bankai, kurie skolas susigrąžina su palūkanomis, o jos mokamos… iš to pačio biudžeto, kuris sunkiai surenkamas ir vėl… tenka skolintis. Taip ir sukamasi ratu. Po 2020 m. ateis dar viena naujiena – baigsis europinės išmokos ir Lietuva liks tik šalis mokėtoja, bet ne gavėja, kaip kad buvo iki tol. Ar apie tai bus šnekama? Vargu. Partijos ir jų kandidatai toliau minės kažkokį mistinį augimą bei žadės pluoštą pinigų – svarbu tik juos išrinkit. Tai melas, to nebus.

Kyla garsusis klausimas: ką daryti? O čia jau priklauso nuo pačių žmonių noro suvokti realią situaciją. Išmokti ignoruoti skambius pažadus, bet įsiklausyti į siūlomas alternatyvas. Ką siūlome? Gan radikalią kryptį, tačiau, jeigu jos nesiimsime artimiausiu metu, vėliau kentėsime daug skaudžiau. Siūlome:

Valstybinio komercinio banko steigimą, kaip alternatyvą užsienio kapitalo valdomiems bankams. Visos valstybinės įstaigos turės savo pinigus laikyti tik tame banke.

Ruoštis išėjimui iš euro zonos. Susigrąžinti savą valiutą. Susigrąžinti savo aukso atsargas, kurios nusėdo Europos centriniame banke. Atlikti išsamų auditą kur dingo mūsų lito atsargos.

   Blokuoti ES sankcijas Rusijai, užmegzti prekybinius ryšius su ta šalimi. Mūsų žmonės neturi tapti ekonominiais įkaitais globaliuose finansiniuose karuose.

Naikinti senaties terminą finansiniams nusikaltimams. Už valstybinių lėšų švaistymą skirti aukščiausią bausmę.

   Susigrąžinti Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Europos sąjungos, muitus (taip ginant savo dar likusį kapitalą).

   Griežtai blokuoti naująjį Darbo kodeksą, kuris yra nepalankus Lietuvos dirbančiam žmogui.

Ir kiti punktai, kuriuos galite rasti mūsų internetiniame puslapyje interesas.lt

 

Ar mūsų tautiečiai pasiruošę tokiems pokyčiams? Labai tikiuosi, jog taip, nes kitu atveju vėl stebėsime melagių-pažadukų polkutes, o artimiausius ketverius metus (iki naujų Seimo rinkimų) skųsimės, jog turime prastą valdžią. Turime tokią, kokią išsirenkame. Norime kitokios? Dirbkime kartu.

Marius Jonaitis
Nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

0 1722

VOKIETIJA KETVIRTAME DEŠIMTMETYJE

Didžiulė finansinė galia leido IG vaidinti lemiamą vaidmenį Vokietijos gyvenime.

Reikia pažymėti, kad IG bosai, kaip ir kiti stambūs vokiečių pramonininkai, buvo nusistatę prieš demokratiją, iš esmės dauguma kartelio veiksmų susivedė į diktatūros įvedimą, darbininkų judėjimo bei profsąjungų slopinimą. Tai patvirtina ir koncerno vadovo Karlo Duisbergo kalba:

I.G.Farbenindustrie 21

„Mes tikimės, kad mūsų šiandien ištarti žodžiai bus įgyvendinti, kad atsiras stiprus žmogus, kuris sukurs visiems bendrą platformą… Nes jis visada reikalingas mums, vokiečiams, kaip savo laiku buvo reikalingas Bismarkas“.

Šie žodžiai buvo ištarti nacistinio perversmo išvakarėse.

Netrukus stiprus žmogus buvo surastas.

1932 SAUSIO 21

Diuseldorfas. Reino „Plieno karaliaus“ Frico Tyseno (Fritz Thyssen) rezidencija. Prie paradinio įėjimo vienas po kito privažiuoja elegantiški limuzinai. Vienas iš paskutinių privažiuoja „Mersedesas“, lydimas keturių motociklų.

Visi susirinko. Visi jie – stambiausi Vokietijos pramonininkai.

Taip įvyko Adolfo Hitlerio susipažinimas su tais, kurie valdė Vokietiją.

I.G.Farbenindustrie 22

„Stiprų žmogų“ aprūpino pinigais, reikalingais SA ir SS būrių išlaikymui, rinkiminės kampanijos finansavimui. Vienas dosniausių buvo koncernas IG Farben koncernas. Pirmas įnašas siekė 300 000 markių. Hitleris pažadėjo jiems karą, jie pažadėjo jam valdžią.

Reikia pažymėti, kad Hitlerio finansavime dalyvavo ir didžiausia JAV finansinė-pramoninė grupė Standart Oil.

I.G.Farbenindustrie 23

Šiedu stambiausi pasaulyje koncernai jau tada susitarė dėl įtakos sferų pasaulinėje chemijos rinkoje pasidalinimo.

Ištrauka iš teisiamųjų parodymų per Niurnbergo procesą: „Jie tapo gijomis juodame mirties audekle, kuris užklojo Europą… Tai žmonės, kurių niekas negali sustabdyti… Jie buvo architektai, sukūrę Vermachtą… Tai žmonės, kurie padarė įmanomą karą ir padarė jie tai dėl to, kad siekė užkariavimų…“

Šie ir kiti faktai buvo dokumentuoti jau po karo, remiantis koncerno vadovų parodymais.

Jau 1926 metais IG Farben turėjo plačius ryšius įvairiose JAV pramonės srityse. Šių ryšių koordinavimui koncernas įsteigė filialą American IG chemical corporation, kuris vėliau buvo pervadintas į General Aniline&Film (GAF).

I.G.Farbenindustrie 24

Į direktorių tarybą greta Karlo Bošo (Carl Bisch) ir Hermano Šmitco (Hermann Schmitz) įėjo Standart Oil of New Jersey (vėliau – Exxon) pirmininkas Volteris Tiglis (Walter Clark Teagle) ir National City Bank of New York (vėliau – Citibank) prezidentas Čarlzas Mičelas (Charles Edwin Mitchell).

I.G.Farbenindustrie 25

Su stambiausių Anglijos naftos trestu Imperial chemical industries jau 1932 metais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.

Yra visa eilė liudijimų, patvirtinančių, kad būtent dėka Standart Oil ir Imperial chemical industries koncernas IG galėjo sukaupti dideles aviacinio kuro atsargas nacistų karinei mašinai.

Paradoksalu, tačiau 1940 metais vokiečių lėktuvai, bombardavę prancūzų ir anglų taikius miestus, naudojo kurą, iš kurio pelnėsi anglų ir amerikiečių korporacijos ir IG vadovai.

IG Farben valdyba dar 1935 metais oficialiai iškėlė Himleriui klausimą dėl lagerio Dachau kalinių darbo panaudojimo koncerno gamyklose.

I.G.Farbenindustrie 27

Dachau maketas su gamybiniais pastatais

I.G.Farbenindustrie 28

Pats konclageris – tai teritorija dešinėje

Visa kita – tai koncerno IG gamyklos, tame tarpe AGFA chemijos fabrikai.

Aeronuotrauka kitu rakursu

I.G.Farbenindustrie 29

1940 LAPKRIČIO 23, BERLYNAS, PRINCALBERTŠTRASĖ, 8

Pastatas, pastatytas amžių sandūroje.

I.G.Farbenindustrie 30

Jokios iškabos, jokių sargybinių. Čia įsikūrusi niūriausia III Reicho įstaiga – Vyriausioji Imperijos saugumo valdyba.

Himlerio kabinete – ne visiškai įprasta draugija: civiliai apsirengę svečiai su pasimėgavimu traukia brangias cigaretes, ką tik atvežtas iš okupuotos Prancūzijos. Pirmininkauja SS reichsfiureris. Jo klausytojai – IG Farben vadovai.

Pasitarimas užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Abi pusės aršiai ginčijosi dėl būsimo Osvencimo konclagerio kalinių kainų. Apie planus kurti lagerį, chemijos tresto vadovai buvo laiku informuoti ir dabar kalba ėjo apie koncerno filialo Osvencime statybą. IG bosai pritarė SS vadovybės motyvacijai: arti esančios žaliavos ir daug „perteklinės darbo jėgos“ (t.y. kaliniai).

Klausimas tik tame, kiek tai atsieis koncernui?

Lubas siekiančiuose languose jau švito naujas rytas, kai pagaliau buvo priimtas bendras sprendimas – pastatyti netoli naujo konclagerio chemijos fabriką, eilinį IG Farben filialą. Klausimas dėl „perteklinės darbo jėgos“ lieka kol kas atviras.

Praėjus keliems mėnesiams toje pačioje Berlyno rezidencijoje vėl susirinko tie patys ponai. Dabar kalba ėjo daugiausiai apie kalinių darbą ir apie tai, kiek jiems reikia mokėti. Po ilgų debatų buvo nutarta apmokėti kalinių darbą taip: apmokytam darbininkui – 4 markės per dieną, neapmokytam – 3 markes, vaikams – 1,5 markės.

Suprantama, iš tų pinigų patys kaliniai negavo nieko, jų „algos“ buvo pervedamos į konclagerio sąskaitą.

Tame pačiame pasitarime buvo nutarta naikinti visus nedarbingus.

Po kurio laiko netoli Osvencimo, Monovice (lenkiškai – Monowice) buvo pastatyti IG gamyklos „Buna“ korpusai.

I.G.Farbenindustrie 31

I.G.Farbenindustrie 32

Konclageriuose IG organizavo specialias laboratorijas, kur su gyvais žmonėmis buvo išbandomi įvairūs cheminiai preparatai ir nuodai. Šie eksperimentai dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Profesorius, gydytojas-gineklogas Karlas Klaubergas (Carl Clauberg), gavęs tiesioginį Himlerio nurodymą, darė nusikalstamus eksperimentus, išbandydamas naujus cheminius preparatus ant moterų, konkrečiai – eksperimentavo su sterilizacija, suleidžiant nuodus į motinos organizmą ir sterilizacija rentgeno spinduliais.

I.G.Farbenindustrie 33

I.G.Farbenindustrie 34

Taip IG rengė ištisų tautų naikinimo technologijas.

1945 metų gegužės mėnuo įrašė į IG Farben metraštį žodį „Pabaiga“. Tačiau tuojau pat geraširdė ranka iš už Atlanto brūkštelėjo nedidelę, tačiau esminę pataisą: „Pirmos dalies pabaiga“.

1 1673
One of the more common carriages seen on the Trans-Siberian line, a Yukos oil tanker
Marius Jonaitis
Šiandien aptikau tokią informaciją: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymo projektą, kuriuo suteikiama galimybė Rusijos konstituciniam teismui nuspręsti, ar priimti Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) nutarimus, ar ne, skelbia reuters.com.

Šis įstatymas išleistas po to, kai Strasbūro žmogaus teisių teismas 2014 metais įpareigojo Rusiją išmokėti 1,9 mlrd. eurų buvusiems koncerno „Jukos“ akcininkams. Praėjusiais metais EŽTT iš Rusijos sulaukė 218 ieškinių, iš kurių 122 buvo išspręsti ne Maskvos naudai.

Dabar būtų protinga atmesti visas simpatijas ar antipatijas Putinui ar Vakarams ir pažiūrėti iš logikos pozicijų. Tu ateini į valdžią 2000 metais (1999 dar kaip premjeras) ir matai, jog tavo šalies svarbiausi ištekliai yra privatizuoti (jeigu galima taip pavadinti) saujelės oligarchų. T.y., jog visai tautai priklausiusius ir turinčius priklausyti išteklius jie išgauna, parduoda ir visą nuo to esančią naudą pasisavina tik sau. Aišku, koks laisvarinkininkas pasakys, jog tai natūrali rinkos ekonomika, bet grįžkim dar kiek atgal ir pasidomėkim, kokiu būdu tie ištekliai atkeliavo į jų rankas.

Galiausiai rinkimai (1996 metai) vis dėlto buvo surengti,.Jelcinas juos laimėjo gavęs maždaug šimto milijonų JAV dolerių (t.y. Trisdešimt tris kartus didesnės nei leistina suma) oligarchų paramą, taip pat ir dėl to, kad per oligarchų valdomą televiziją jis rodytas aštuonis šimtus kartų daugiau nei jo varžovai. Gąsdindami staigiomis vyriausybės permainomis, mėgdžiojantieji „Čikagos berniukai“ galėjo pereiti prie prieštaringiausios ir pelningiausios savo programos dalies: parduoti tai ką Leninas kadaise pavadino „vadovavimo aukštumomis“.
40 proc. Naftos kompanijos, kurią dydžiu galima palyginti su Prancūzijos „Total“, buvo parduota už 88 milijonus JAV dolerių („Total“ 2006 m. Buvo įkainota 196 milijardais). „Norilsk Nickel“, išgaunantis penktadalį viso pasaulio nikelio, parduotas už 170 milijonų JAV dolerių – nors vien jo metinis pelnas netrukus pasiekė 1,5 milijardo JAV dolerių. Didžiulė naftos kompanija „Jukos“, valdanti daugiau naftos nei Kuveitas, parduota už 309 milijonus JAV dolerių; dabar jos metinės pajamos viršija 3 milijardus JAV dolerių. 51 proc. Naftos giganto „Sidanko“ parduotas už 130 milijonų JAV dolerių; vos po dviejų metų šio kapitalo vertė tarptautinėje rinkoje sieks 2,8 milijardo JAV dolerių.
Skandalas buvo ne vien tai, kad Rusijos valstybės turtai išparduoti tik už dalį jų vertės. Skandalinga buvo ir tai, kad tikru korporatyvistiniu stiliumi jie buvo įsigyjami už biudžeto lėšas.
Naomi Klein „Šoko doktrina“
Sakyčiau neblogai prasisuko rusai (na, jei tiksliau, tai tie oligarchai ne visai etniniai rusai, o tam tikros, visad išrinktos, tautos dalis). Na, bet  gilinkimės į skaičius ir esmę. Tam tikri asmenys ar jų grupės, už valstybės lėšas, įgauna milžiniškas resursų kompanijas, išgauna išteklius, pasiima didelį pelną. Ar tai normali ir teisėta veikla? O jei susigrąžini išvogtą turtą ir panaudoji jį valstybės reikmėms? Tuo labiau, jog nacionalizacija ne kartą taikyta ir tuose pačiuose Vakaruose.
Na o grįžtant prie naujo Putino įstatymo dekreto… Tu atgauni vagių pavogtą tavo valstybės turtą, o tada vagių interesus pradeda atstovauti kažkoks Europos žmogaus teisių teismas (čia turbūt toks, kuris nuolat gina homoseksualistus ir stambųjį kapitalą?) ir reikalauja, jog vagims būtų sumokėta 1,9 milijardo eurų kompensacija. Geras, ar ne? Pavogi, praturtėji, kažkiek prarandi ir dar pareikalauji kompensacijos už pavogtą, bet prarastą turtą :)). Todėl visiškai natūralus yra Rusijos sprendimas ignoruoti tokį pseudo teismo sprendimą.
Įdomu, ką tas teismas darė tada, kai buvo vykdoma masinė ir nusikalstama prichvatizacija Rusijoje, kuri nuskurdino milijonus žmonių ir pagimdė revanšistines nuotaikas. Tas pats Putinas yra tik pasekmė grobuoniškos laisvarinkininkų politikos. Natūralu, jog tarp 150 milijonų žmonių atsiranda grupės, kurios iškelia lyderius, kurie pasiima nusivylusias minias.
Išvis yra absurdiška, kai dideli šalies ištekliai gali priklausyti tik privatiems asmenims. Žemė, vanduo, oras, naudingos iškasenos yra bendra tų visų žmonių nuosavybė ir gali būti naudojama tik jų gerbūviui gerinti. Na o vagių ir parazitų vieta kartuvėse.
O norintys daugiau sužinoti apie „demokratų“ prichvatizacijas Rusijoje, Lenkijoje, Azijoje bei likusiame pasaulyje, turėtų perskaityti šitą knygą. Bus viskas daug aiškiau.
Klein

2 4127

Šio teksto tema – ekonominės krizės: priežastys, pasekmės ir didžiausios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės. Trumpai aptarsiu dabartinį ekonomikos variklį kapitalizmą, jo ištakas bei veikimo principą. Rašysiu apie kylančias ekonomines krizes ir ieškosiu jų priežasčių. Taip pat apžvelgsiu ir pasekmes žmonėms, ekonomijai bei valstybių raidai. Bandysiu siūlyti ir savo požiūrį į šiuos reiškinius bei apmąstyti alternatyvinius variantus kaip išeiti iš šio uždaro rato.

Norint rasti priežastinį ryšį dėl kylančių krizių, teks sutelkti dėmesį ir į žmogaus psichologiją, galios žaidimus bei politiką. Kai kurios versijos gali atrodyti kaip sąmokslo teorijos, ypač dėl to, jog Lietuvoje apie tai dar labai mažai diskutuojama, bet užsienio šalyse krizė, kaip vienos iš kapitalo persiskirstymo ir galių įgijimo bei sutelkimo dar siauresniame rate žmonių, hipotezė, yra gan plačiai aptarinėjama.

Kapitalizmas

Kapitalizmas yra vyraujanti ekonomijos koncepcija dabartiniame pasaulyje. Po 1991 metų, kai griuvo TSRS, pasaulyje ėmė dominuoti globalus liberalusis kapitalizmas, kuriam nebebuvo alternatyvos. Nepaisant kelių mažesnių, uždarų valstybių, kurios tikrai nebuvo tas pavyzdys, kuriuo norėtų sekti kitos šalys. Tad nieko nuostabaus, jog labai taikliai atrodė F. Fukuyama tezė (kilo nuo knygos pavadinimo) apie istorijos pabaigą. Amerikiečių politologas Francisas Fukuyama išgarsėjo prieš du dešimtmečius, bandydamas išpranašauti, kad atėjo istorijos pabaiga. Tada jis tvirtino, jog žlugus komunizmui nebeliko alternatyvų liberaliajai demokratijai bei kapitalistinei sistemai. Savaime suprantama, kapitalizmas Švedijoje, Kinijoje ar Jungtinėse Amerikos valstijose skiriasi, bet tai vis tiek kapitalizmas.

Labiausiai paplitęs kapitalizmo apibrėžimas: kapitalizmas – visuomenės ekonominė formacija, pagrįsta privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomuoju darbu. Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis kapitalizmo bruožas – privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą (žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą (globalizacija).
Kapitalizmas turi kelias stadijas. Pirmoji, nuo kurios ir skaičiuojama kapitalizmo pradžia, yra merkantilizmas. Tai yra elementarus prekių, kurių nėra vienoje vietoje, o kitoje jų gausu, pervežimas ir pardavimas už daug didesnę kainą. Kaip pavyzdys buvo prieskonių gabenimas iš Azijos į Europą. Tam reikėjo jūrinių valstybių, kurios turėjo gerai išplėtotą infrastruktūrą, kolonijas, kartais ir karinio siuzereno laivyno, jog jėga būtų galima ginti kapitalisto interesus prieš kitus konkurentus ar vietinius, su kuriais galėjo būti ir konfliktiškų situacijų. Taip pat buvo plačiai naudojama investicijų sistema į būsimą krovinį, taip padedant neturtingesniam kapitalistui sukaupti lėšų prekybinei kelionei bei įgulai, o investuotojams, žinoma, jeigu kelionė būdavo sėkminga, gauti kelis kartus didesnį pelną. Tai buvo įžanga į gamybinį ir, kažkiek, į finansinį kapitalizmą. Tad 16 amžių galime laikyti masiškesniu kapitalizmo, kaip tam tikros globalios ekonomijos, gimimu. Nors panašaus pobūdžio prekyba vyko jau senokai, bet tokį intensyvumą pavyko pasiekti tik 16-17 amžiaus sandūroje, kada į lenktynes dėl pelningiausių prekybinių kelių įsijungė Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Olandija ir Prancūzija.

Pramoninis kapitalizmas, kuris gimė Didžiojoje Britanijoje 18 amžiaus pabaigoje ir 19 amžiaus pradžioje. Su sparčia technologine pažanga naujo profilio gamyklos išstūmė ankstesnes manufaktūras, nes perėjo nuo specialistų prie masinio–konvejerinio darbo ir nuo daugiau rankų prie dalinai mechanizuoto. Gamybinis kapitalizmas buvo viena matomiausių kapitalizmo apraiškų, bei vienas iš ekonominio augimo variklių, tiesa, socialinio teisingumo ten buvo maža ir jis buvo išsikovojamas tik per sunkią ir ilgalaikę, žmonių būrimosi į profsąjungas ir kovos už teisę į normalesnes sąlygas, veiklą. Nors pramoninis kapitalizmas, dalinai, ir išsikėlė į naujas augančio kapitalizmo ir pigios darbo jėgos šalis, bet tai ir toliau išlieka vienu iš pelno variklių, nepaisant kai kurių šiuolaikinių ekonomistų teigimo.

Finansinis kapitalizmas. Nors tai laikoma šiuolaikiniu reiškiniu, bet tai nėra teisinga. Jau 17 amžiuje Londone ir Amsterdame veikė biržos, kur tokios bendrovės kaip Rytų Indijos kompanija, kurios turėjo prekybinį monopolį su Azija, pardavinėjo savo ekspedicijų akcijas. T.y. leido investuoti ir tikėtis pelno ateityje. Dar vienas žinomas atvejis yra Olandijoje vykęs tulpių bumas, kurio metu sodinamų svogūnėlių vertė taip išaugo, jog net būdavo parduodami būsimi tulpių daigai. Vėliau, plėtojantis bankininkystei bei palūkanų sistemai, biržoms, įvairiems investiciniams fondams, tai išaugo iki gan sudėtingų mechanizmų, tokių kaip Volstryto gatvėje esanti birža.
Šios trys šakos, kurios mutavusios ir persipynusios egzistuoja dar dabar ir sudaro kapitalizmą. Trumpai tariant, kapitalizmo variklis yra pelnas bet kuria kaina ir jei kokioje valstybėje ar teritorijoje jam plėtotis nėra sąlygų, jis tiesiog migruoja į kitas vietas, kur už mažiausias sąnaudas galėtų generuoti didžiausią pelną.

Kapitalizmo krizės, kodėl jos kyla

Kapitalizmo sukeltos ekonominės krizės yra permanentinis reiškinys. Tiksliau jos vyksta ciklais, nuo augimo periodo iki perkaitimo ir kritimo. Krizės gali kilti dėl dvejopų priežasčių. Čia ypač svarbus, bent jau pastaruosius šimtą metų, tampa gamybinio ir finansinio kapitalizmo ryšys. Santykis tarp pinigų srautų investavimo, gamybos ar paslaugos bei pajėgumo tai realizuoti ir turėti pelną.

Lyginant didžiausias pastarojo šimtmečio ir labiausiai žmonėms įsiminusių krizių kilimą ir eigą galime pastebėti labai daug panašumų. Visada prieš ekonominį sąstingį būna greitas augimas, optimizmas, lengvai gaunamos paskolos ir augančios kainos – infliacija. Žmonės turi pinigų arba gali nesunkiai jų gauti. Jie nori vartoti ar ką nors įsigyti, bet jei paklausa auga greičiau už pasiūlą, tai prasideda spekuliaciniai procesai. Paslauga ar produktas pradeda viršyti savo realią kainą. Puikus pavyzdys – 2005-2008 metų laikotarpis su nekilnojamuoju turtu, kada žmonės jautė poreikį įsigyti jį, o valdantys tą kapitalą naudojosi situacija ir kėlė kainas. Kaina peržengė realių žmonių pajėgumų ribas, tad gelbėjo tik lengvai gaunamos gan didelės paskolos iš bankų. Visa sistema veikė puikiai iki tol, kol nekilnojamojo turto kainos pasiekė per daug didelį tašką, o bankų klientai tapo nemokūs, tad bankai, nebegalėdami susigrąžinti pinigų iš skolininkų (o juk reikia atsiskaityti su kitais klientais, tarkim, kai jie nori išsiimti indėlius), perėjo prie apsunkinto paskolų davimo ir tai buvo peilis verslui. Tada pradėjo griūti ekonominis kortų namelis.

Viena iš svarbiausių krizių priežasčių yra gyvenimas ne pagal savo kišenę bei naudojant tuos pinigus, kurių nei realiai turi, uždirbi ar turėsi kada ateityje. Kai pagal tokią sistemą gyvena nedidelis kiekis žmonių, tai situacija dar kontroliuojama, bet augimo laikotarpiu (dėl to ir buvo augimas, bet dirbtinis) buvo per daug išdalinta paskolų tiems, kurie neatitiko tradicinių mokumo reikalavimų.

JAV hipotekos rinkoje nuo 2001 metų ėmė suktis keista karuselė. Jau 2002 metais nestandartiniai kreditai (pvz: bedarbiams, turintiems mažas pajamas arba prastą sveikatos būklę) sudarė 6 procentus nuo visų išduotų kreditų apimties, o 2006 metais – net 20 procentų. Dar 20 procentų sudarė alternatyvieji kreditai Alt – A. Tai tokie atvejai, kai skolininkas turėjo švarią kreditavimo istoriją (visada grąžindavo bankui pasiskolintus pinigus), bet dabar negali patvirtinti savo pajamų. Rezultatas – 40 procentų, tai yra pusė suteiktų kreditų, buvo abejotini.

Be to prasidėjo spekuliaciniai uždarbiavimo procesai. Schema labai paprasta. Paėmus kreditą namui, kuris kainavo, tarkim, 100 tūkstančių dolerių, pirkti, buvo galima ramiai palaukti porą metelių, praktiškai nieko nemokėti už kreditą, o po to paimti naują kreditą. Tik namo vertė dėl staigaus kainų šuolio jau padidėjo iki 200 tūkstančių dolerių. Taigi, grąžinus senąjį kreditą ir už jį sumokėjus nedidelius procentus (bankai konkuravo tarpusavyje dėl palankesnių paskolų sąlygų sudarymo), grynasis uždarbis sudarydavo beveik 100 tūkstančių dolerių. Susigaudę kokia situacija, daugelis pradėjo imti kreditus vien spekuliaciniais sumetimais, o tai savo ruožtu dar labiau pakėlė gyvenamojo būsto kainas. Būsto rinka ėmė augti pašėlusiais tempais. Savaime suprantama, prie viso to augimą pajuto ir statybų pramonė, logistika, transportas ir kiti ūkio dalyviai.
Be abejo, po 6–7 metų tokios finansinės karuselės Jungtinės Amerikos valstijos turėjo prieiti tą ribą, kai nekilnojamojo turto kainų augimas turėjo sustoti ir kristi. Žmonių investicijos nuvertėjo, o paskolų buvo prisiimta ir bankai spaudė jas grąžinti. Kritus nekilnojamojo turto poreikiui dingo poreikis ir statyti, tad prasidėjo masiniai žmonių atleidimai iš įmonių, susijusių su statybomis. Prasidėjo domino efektas. Asmenų ir įmonių bankrotai, taupymas, o per jį kritęs vartojimas. Tai palietė ir įvairius kitus sektorius bei gamybą, kuri patyrė perprodukciją, kurios negalėjo realizuoti. Žinoma, pirmiausiai pradėjo mažinti savo žmogiškuosius resursus bei mažinti jų atlyginimus, kas vėl paveikė vartojimą.

Tiek 2008 (Amerikoje prasidėjo anksčiau), tiek ir 1929 metų ekonominės krizės gimė Jungtinėse Amerikos valstijose ir iš ten paplito po visą pasaulį. Nieko nuostabaus, nes finansinės JAV struktūros bei interesai gan glaudžiai apraizgę visą žemės rutulį. Krizę atlaikė tik autarkinės valstybės kaip Sovietų sąjunga (1929 metais) ir valstybinio kapitalizmo atstovė Kinija (2008 metais). Net ir JAV savo „Didžiąją depresiją“ suvaldė tik tada, kai pasuko labiau valstybės kontroliuojamos ekonomikos link bei pasuko valstybinių investicijų į masinį užimtumą ir mažas, bet užtikrintas pajamas, keliu. Beje, nacionalsocialistinė Vokietija daug ką pasiskolino iš T. Ruzvelto „naujojo kurso“ – Keinsizmo.

Tad kodėl vis kyla tokios finansinės ir ekonominės krizės? Yra kelios versijos. Pirmoje atsakymas paprastas – nevaržomas pelno siekimas. Pelno siekimas bet kuria kaina, greitai ir naudojant mažiausiai sąnaudų. Iš principo siekti ekonominės naudos yra teigiamas požymis ir tai vienas iš progreso varikliukų, tik problema tame, kad besivaikydamas vienadienio pelno kapitalizmas pats save naikina. Tiksliau naikina savas tautas ir valstybes.

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti pramonės gamyklų perkėlimą į Kiniją. Taip, kapitalas gauna naudą, nes mažiau moka darbuotojams ir dėl to gali pigiau gaminti bei laisviau varijuoti rinkos kainomis, tad turi pranašumą prieš Vakaruose likusius gamintojus. Nebent juos dotuotų valstybė. Bet tai, kas neša pelną pavieniams įmonių savininkams, neša nuostolius valstybei, nes iškeliaujant pramonei yra netenkama darbo vietų bei surenkamų mokesčių. Be to, kita valstybė turi puikią progą įsisavinti naujas jų pramonės technologijas ir panaudoti tai savos pramonės diegimui bei, su laiku, nukonkuruoti Vakarų pramonininkus.

Kitas pavyzdys – imigracija iš trečiųjų šalių, kada kapitalas, siekdamas didesnio pelno, ieškosi darbuotojų iš žemesnio uždarbio valstybių. Iš vienos pusės kapitalą galima suprasti, bet žvelgiant plačiau, vėl numušami atlyginimai vietiniams, jų perkamoji galia smunka, visuomenėje kyla įtampa. Na o imigrantai dažnai gyvena taupiai ir uždirbtus pinigus investuoja savo gimtinėse, tad pinigus „išveža“, vietoj to, jog daugiau vartotų šalyje, kurioje dirba.

Antroji versija teigia, jog krizės (bent jau didžiosios XX amžiaus) nėra neplanuotas reiškinys, o susijęs su federalinio rezervo banku ir už jo stovinčiais asmenimis, kurie, turėdami milžinišką įtaką pinigų emisijoje bei bankiniame sektoriuje, inicijuoja krizes. Kokia prasmė? Turint didelius piniginius išteklius galima kriziniu laikotarpiu, kai dauguma firmų išgyvena labai sunkius laikus, tiesiog supirkti jų kapitalą, taip stiprėjant ir eliminuojant konkurentus. Kaip tai padaroma? Turint pinigų spausdinimo teisę ir valdant didžiausius šalies bankus tai nėra sunku. Apie technologiją rašiau aukščiau.

Kokios ekonominės krizės pasekmės ir kam tai naudinga?

Kiekviena krizė sukrečia visuomenę. Auga bedarbystė, krenta BVP, mažėja vartojimas, o per tai ir pelnai, tad atrodo net keistas tokio klausimo kėlimas, bet kiekviena nelaimė kažkam gali virsti ir laime.

Pasak James Fulcher, kapitalizmo krizės nėra išskirtiniai įvykiai, veikiau jie yra neatskiriama normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis. 19 amžiuje jos virto pasikartojančiu ekonominio gyvenimo reiškiniu (maždaug kas dešimtmetį, tiesa, dėl ne tokios intensyvios globalizacijos krizės būdavo daugiau lokalios). Jį papildo Karlas Marksas, teigdamas, jog būtent krizės padeda kapitalizmui išlikti, nes jos eliminuoja perprodukcijos įtampą, išstumia iš rinkos mažiausiai efektyvius gamintojus ir leidžia iš naujo įsisukti dorybingiems ratams, kai įmonių uždarymas ir bankrutavimas gamybą daugmaž grąžina prie realios paklausos. Panašiai žemesni darbo atlyginimai didina pelningumą ir leidžia mažinti kainas, o tai skatina paklausą. Mažesnė palūkanų norma pigina investicijoms skolinamo kapitalo kainą. Gamyba vėl plėtojama, darbo užimtumas didėja, ir vis daugiau žmonių turi pinigų kišenėje, kad galėtų nusipirkti jos produktų.
Paprastai tariant, kiekviena ekonominė krizė yra kaip šios ekonominės sistemos atsinaujinimas ir natūrali atranka, po kurios išlieka stipresni. Be abejo, kapitalas dėl to vis labiau koncentruojasi ir kaupiasi vienose rankose, nes atlaikyti nuolatines ekonomines krizes gali tik tie, kurie yra pakankamai dideli, jog galėtų išgyventi blogąjį periodą.

Pasinaudodami kriziniu laikotarpiu smukusiais darbo atlyginimais bei nekilnojamojo turto, kitų firmų akcijų kainomis, jie turi puikią progą už mažas sąnaudas gauti daugiau naudos tiek greitu metu, tiek ilgesniame laikotarpyje. Tad iš krizių laimi tik turtingieji. Dažniausiai jie išeina iš krizių dar turtingesni.

Tad, kaip skelbia Oxfamo ataskaita, šiandien 85 turtingiausi pasaulio žmonės valdo 1 trilijono svarų sterlingų vertės turtą, t.y. tiek pat, kiek 3,5 milijardai skurdžiausiai gyvenančių pasaulio žmonių. O skirtumas vis auga.

Kokia ateitis ir ar yra pakaitalas kapitalizmui?

Kaip jau rašiau anksčiau, ekonominės ir finansinės krizės yra užprogramuotos pačiame kapitalizme kaip ekonominėje doktrinoje bei jo ekonominiuose cikluose. Problema identifikuota ir aiški, tik su pakaitalu yra daug sunkiau. Komunizmas, kaip ekonominė alternatyva, žlugo neatlaikęs varžybų su kapitalistiniu pasauliu. Likęs socializmas įsipaišo į bendrą liberalios ekonomikos vaizdą, tiesiog išlaikydamas tam tikras socialines garantijas ir „žmogiškesnį“ veidą, bet tai sistemos nekeičia. Kiti, trečio kelio, ieškojimai niekaip nesuformuluoja aiškios doktrinos ir neišeina iš marginalijų, todėl kapitalizmas ir dominuoja. Žinoma, tam įtakos turi ir tai, jog jį palaiko stipriausias šio šimtmečio politikos hegemonas – Jungtinės Amerikos valstijos. Tiek savo ekonominiais įrankiais, tiek ir karine jėga.

Josephas Stiglitzas, buvęs vienas iš vadovaujančių Pasaulio banko veikėjų, teigė, jog TVF (tarptautinio valiutos fondo) politikai daro įtaką finansiniai Volstryto interesai. Na o abi minėtas organizacijas dar antro pasaulinio karo metu, toje pačioje Breton Woods konferencijoje, įkūrė amerikiečiai, kaip paramą po karo atsikuriančioms šalims. Be abejo už tai, jog gautų taip joms reikalingą paramą, reikėjo atitikti tam tikrus standartus, kurie sutapo su JAV finansiniais interesais. Tad liberalusis kapitalizmas laikysis tol, kol jį rems pasaulio hegemonai.

Žinoma, yra teorijų, jog kapitalizmas, su savo nuolatinėmis krizėmis ir vis didėjančiu turto koncentravimu bei likusių masių nuskurdinimu, sunaikins pats save. Pasak K. Markso, didėjant darbininkų organizuotumui ir sąmoningumui, kapitalui tampant vis didesniam bei turtingesniam, o proletarui vis vargingesniam, darbininkija sukils ir įves proletariato diktatūrą. Bet reikia pastebėti, jog tai neįvyko, o masinės darbininkų organizacijos silpsta ir labiau linkusios flirtuoti su esama sistema negu žengti radikaliu keliu.

Įdomią teoriją kelia suomių intelektualas Kai Murra, savo veikale „Revoliucija ir kaip ją vykdyti modernioje visuomenėje“. Jis taip pat teigia, jog kapitalizmas, siekdamas vis didesnio pelno, pats save sunaikins, jog siekdamas šalinti visus jam veikti trukdančius apribojimus naikins net pačią valstybę, tuo pačiu netekdamas ir savo gynėjo. Taip pat, mažindamas sąnaudas ir gamybą bei net ir ofisus keldamas į mažesnio užmokesčio šalis, kapitalizmas nuskurdina savo vieną iš rėmėjų – viduriniosios ir aukštesniosios klasės gyventojus, kurie kapitalizmui iškeliant kapitalą į besivystančias šalis gali netekti geriau apmokamų darbų ir socialinio mobilumo. Tai vadinama galimybė pakilti į aukštesnį pragyvenimo lygį. Tad prie masinio proletariato prisijungtų ir nepatenkintas vidurinysis sluoksnis. Žvelgiant į ekonominę viziją, Kai Murros siūlo pažaboti finansinį kapitalizmą, ypač bankininkystės sektorių.

Išvados

Išsiaiškinome, jog liberalusis kapitalizmas yra dabar dominuojanti ekonominė doktrina. Taip pat, jog krizės yra viena iš natūralių kapitalizmo būsenų. Be abejo jų paplitimas ir žala daug priklauso nuo valstybių turimų įrankių krizėms valdyti ir globalizacijos masto. Kuo labiau pasaulis integruosis į vieną sistemą, tuo sunkesnės bus krizių pasekmės. Bet, kadangi pelnas irgi auga, stambus kapitalas bus suinteresuotas didesniu globalizacijos lygiu.

Šiuo metu nėra jokios aiškesnės ir bent kiek agresyviau nusiteikusios ekonominės doktrinos, kuri mestų iššūkį kapitalizmui, todėl artimiausiu metu nenusimato jokie pasikeitimai, tad ir toliau gyvensime nuolatinių ekonominių pakilimų ir kritimų karuselėje.

Marius Jonaitis