Tags Posts tagged with "JAV"

JAV

0 3686
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1038

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 1207

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 2502

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesiryš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

 

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?


– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

 

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

 

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praradusi aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijonines eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada balsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrąjį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržengia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui?

Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

 

 

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėmis „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

 

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiomis sąlygom? Geopolitinėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliuojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos industrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

 

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį balsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius duomenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

 

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

 

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

 

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

 

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

 

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžimas?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Detroitas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

 

Vertė O. P

http://www.2000.ua/

0 1326

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

0 1072

Nei JAV liberalas Ron Paul, nei buvęs JAV iždo sekretorius Paul Craig Roberts nesupranta kodėl ir ką JAV veikia vidurio rytų regione, iš pradžių tai prasidėjo kaip 9/11 ataka ir iš to sekęs karas prieš terorizmą, Irako, Afganistano, Libijos, dalinai Egipto sužlugdymą, po to „arabų pavasario“ grandinės dalis Sirijoje ir Irake, kurios išvirto į Islamo Valstybę, tskant vakarai susikūrė sau priešą (tam pakankamai daug įrodymų) ir dabar „aktyviai“ prieš jį kovoja iš kitos pusės padedant Putino valdomai Rusijai ir Iranui.
Vertinant iš geopolitinio požiūrio taško ši teritorija įeina į taip vadinamą Rimland regioną, ir tam, kad Atlantistų poliui anglosaksams (JK, JAV, Kanada, Australija) kontroliuot jų priešą Eurazijoje, Heartlando teritorijoje esančią Rusiją, jiems reikia kontroliuoti Rimland teritoriją, sukuriant Anakondos žiedą, koridorių, kuris buvo minimas JAV privačios agentūros Stratfor atstovo Friedmano pasisakyme, nuo pat Pabaltijo per Ukrainą, čia neleidžiant susivienyti Europai ir Rusijai, per viduriniuosius rytus iki pat Korėjos užgriebiant kitam planetos gale esančią Japoniją, t.y. zonas prie vandens, pakrantes.


Toliau kita hipotezė iškelta S.Kurginian, minėta ir R. Paulausko.: tokiu būdų sukūrus Islamo Valstybę yra suduodamas (pasitelkus radikalųjį islamizmą, Al-Queda, Al-nusra, Hisb ut takhrir, vahabitus, salafitus ir pan.) smūgis iškart visoms Eurazijos civilizacijoms kuriose yra musulmonų – Europai („pabėgėlių“ krizė), Rusijai, Kinijai, Iranui bei pagrindinį smūgį Islamo civilizacijos valdomoms valstybėms išskyrus aišku savo sąjunginiams Saudo Arabijai, Katarui, JE, ir žinoma Izraeliui, taip jas chaotizuojant ir stabdant jų progresą.
Sekantis vertinimo taškas paaiškinantis chaosą Sirijoje, kuris iškyla virš geopolitinio vertinimo požiūrio, tai politinė judaizmo filosofija ir jos eschatologija, didžiojo Izraelio sukūrimo projektas, kuriam kelią pastoja būtent musulmonai ir jų civilizacija, jų kontroliuojamos valstybės, kur turi būt įkurtos šventovės ir užbaigtas istorinis procesas, jų dievo bausmė, užbaigiantis žydų išsibarstymą po pasaulį (galut)., plačiau A.Dugino paskaitos apie tai atkarpoje nuo 55:10 minutės:

Paruošė: Alenas Kostiugovas

0 1580
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada, apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“
Tai istorija apie paskutinį, nebaigtą Stalino projektą – auksinį rublį
Tai istorija kai rublis kadaise galėjo tapti viena iš rezervinių pasaulio valiutų, tolimais 1950.
Jūsų žiniai: šiandien pasauline rezervine valiuta yra: JAV doleris, Euras, japoniška Jena, britų Svaras sterlingas, Šveicarijos Frankas. Dar yra viena speciali Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valiuta – SDR. (nuo 2016.10.01 rezervine valiuta tapo ir Kinijos juanis. Red. pastaba)
“Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“ (Stalinas)
Truputis istorijos
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje (1941, birželio 22), TSRS aukso atsargos sudarė 2600 tonų aukso ir jis buvo mūsų teritorijoje.
TSRS aukso dėka, 1941 rugpjūtį, pirmaisiais karo mėnesiais iš antihitlerinės koalicijos narių pradėjo gauti labai reikalingą ginkluotę ir strateginę medžiagą (visų pirma iš Anglijos ir JAV).
1942 metais TSRS prisijungė prie tarptautinės programos Lend –liz, jungiančios 27 šalių ekonomikas. (Oficialus sprendimas dėl TSRS įstojimą į lend-lizą JAV prezidento fiksuotas tik 1942 birželio 11 dieną).
Tarybų Sąjungoje, buvo sukurta galinga aukso kasybos pramonė, kuri per metus šalies atsargas padidindavo daugiau nei 100 tonų (kasmet!). Aukso gavyba buvo paskelbta strategine pramonės šaka ir visa kas lietė auksą, o ypač jo gavybą, buvo paslaptis.
Už aukso gavybą buvo atsakingas Berija, NKVD vadovas, o didžioji dalis šalies aukso (70%) buvo išgaunama Kolyme, kalinių ir laisvai samdomų Dalstroj tresto darbuotojų (Magadanas). Visas išgaunamas auksas buvo kaupiamas Valstybiniame ižde.
Tarybinis rublis, pradedant 1937, buvo pririštas prie JAV dolerio. O kaina už auksą, tuo laiku irgi buvo skaičiuojama JAV doleriais.
Auksinis rublis
1950 metų vasarį Centrinis TSRS statistikos biuras, pagal skubų Stalino užsakymą perskaičiavo naujojo rublio valiutos kursą. Kad sulyginti perkamąją dolerio ir rublio galią, buvo išrinktos naudingiausios Tarybų Sąjungai prekės.
Pavyzdžiui, grupėje „Drabužiai“, buvo sulyginti, palyginus brangūs šiaurės Amerikos gabardinų paltai su prieinama kaina perdažytais raudonosios armijos paltais iš karinių atsargų;
Grupėje „Avalynė“ – sulygino odinius ir kerzinius batus ir taip toliau. Laikydami tarybines prekes kokybiškesnėmis ir ilgaamžėmis, specialistai pridėjo, kas vadinama, „iš viso“ dar 13-15 % ( pataisyta dėl dolerio kainos kintamumo) ir gavosi skaičius – 14 rublių už dolerį.
Pasak A. Zverevo ir tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo M.Z. Saburovo (sunkiosios mašinų pramonės ministras 1954-1958 metais), tame dalyvavusio kinų premjero Čžou Enlaja ir Envero Chodži (valdžiusio Albaniją 1947 -1985 metais), vasario 27 dieną, savo garsiuoju mėlynuoju pieštuku, Stalinas perbraukė jam duotus paskaičiavimus ir parašė: „ Daugių daugiausiai – 4 rubliai“.
Iki tol (iki 1947 metų!), už amerikietišką dolerį mokėdavo 53 rublius.
1950 metais, vasario 28 dieną MT Taryba perskaičiavo rublį į pastovaus aukso bazę. Paskelbto rublio aukso kiekis sudarė 0.222168 gramo gryno aukso; buvo nustatyta mažmeninė 1 gramo aukso kaina – 4,45 rublio.
Pasirašydamas dokumentą dėl auksinio rublio užtikrinimo, Stalinas pareiškė:
Amerikiečiai tikrai, visomis įmanomomis priemonėmis bandys atsikratyti dolerių pertekliaus, sukauptų karo metais ir išleistų daugeliui nuo jų priklausančių šalių pagalbai. Mes su mūsų sąjungininkais turime neleisti tam įvykti.“
1950 metais kovo 1 dieną, tarybiniuose laikraščiuose buvo publikuotas TSRS Vyriausybės dekretas, kuriame buvo skelbiama:
„Vakaruose vyko ir iki šiol tęsiasi valiutų nuvertėjimas, kas privedė iki Europos valiutų devalvacijos. Kalbant apie JAV – joje nesiliauja masinio vartojimo prekių kainų augimas, auga infliacija, apie tai ne kartą skelbė JAV vyriausybės atstovai, tai privedė prie dolerio perkamosios galios sumažėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių – rublio perkamoji galia tapo aukštesnė nei jo oficialus kursas.“
Atsižvelgdama į tai, Tarybų vyriausybė pripažino, kad būtina pakelti oficialų rublio kursą ir skaičiavimus vykdyti remiantis ne doleriu, o žymiai tvaresniu aukso pagrindu, atsižvelgiant į rublio turinį.
Tuo remdamiesi TSRS Ministrų Taryba nustatė:
  1. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustoti nustatinėti rublio kursą valiutomis, kurios remiasi doleriu ir persivesti į žymiai stabilesnį aukso standartą, pagal aukso rublio apibrėžimą.
  2. Nustatyti aukso rublį turinio vertę – 0.222168 gryno aukso.
  3. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustatyti Valstybinio banko aukso pirkimo kainą – 4 rubliai 45 kapeikos už 1 gramą gryno aukso.
  4. Nuo 1950.03.01 nustatyti kitų valiutų kursą, remiantis aukso rubliu, nustatytu 2 punkte:
4 rubliai už viena JAV dolerį, vietoj buvusių 5 rublių, 30 kapeikų.
11 rublių už 1 anglų svarą sterlingą, vietoj buvusių 14 rublių 84 kapeikų.
Pavesti TSRS Valstybiniam bankui atitinkamai paleisti rublio kursą kitų valiutų atžvilgiu. Tuo atveju jeigu keistųsi užsienio valiutų aukso turinys, TSRS Valstybinis bankas turėjo padaryti atitinkamus pakeitimus rublio ir valiutos santykyje.
Kinijos premjero Čžou Enlaja atsimena: „Stalinas rekomendavo griežtai reguliuoti nacionalinių pinigų kursą – kraštutiniu atveju iki ekonominės ir socialinės stabilizacijos šalyje“.
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt. I.V. Stalinas“
Kaip finansinės, o reiškia ir politinės nepriklausomybės nuo Vakarų pavyzdį, Stalinas nurodydavo Jugoslavijos pavyzdį, kurios valiuta buvo pririšta prie JAV dolerio ir britų sterlingo „krepšelio“. Stalinas sakė: „…anksčiau ar vėliau Vakarai Jugoslaviją „sugriaus“ ekonomiškai ir padalins politiškai …“
(Ši prognozė išsipildė praėjus 40 metų po Stalino mirties, 1991-1999 metais, kai karinis NATO blokas, palaikydami separatistus Jugoslavijoje, vykdė karinę agresiją ir suskaldė šalį.)
Tarpvalstybinė ESPT šalių aukso valiuta
Beveik visose socialistinėse šalyse buvo pravestos reformos, kurios suteikė galimybę vykdyti koordinuotą valiutinę – finansinę ir bendrą ekonominę politiką, įskaitant ir tarpvalstybinio auksinio rublio sukūrimą.
Būtent tais metais susiformavo Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT).
1949 metų sausį, į ją įstojo TSRS ir didžioji Rytų Europos šalių dalis (išskyrus Jugoslaviją), o 1950 metais, vasarį – VDR ir Albanija. Nuo 1953 metų sausį visos ESPT šalys- narės perėjo į vieną bendrą užsienio prekybos ir užsienio statistikos klasifikacijos sistemą.
Įdomi medžiaga yra publikuojama Stalino epochos tyrėjo, Aleksejaus Čičkino darbe „Užmiršta, senaties neturinti idėja“.
Jo duomenimis, 1952 metais Maskvoje įvyko tarptautinis ekonomikos susitikimas, kuriame TSRS, Rytų Europos šalys ir Kinija pasiūlė sukurti pasaulio prekybos zoną, alternatyvią dolerinei zonai.
Didžiulį susidomėjimą šiuo pasiūlymu parodė: Iranas, Etiopija, Argentina, Meksika, Urugvajus, Austrija, Suomija, Airija, Islandija.
Susitikime Stalinas pasiūlė sukurti savo „bendrą rinką“. Dar daugiau. Šiame susirinkime buvo iškelta idėja įvesti tarpvalstybinę atsiskaitomąją valiutą.
Turint omeny, kad alternatyvinės doleriui prekybos rinkos sukūrimo iniciatoriumi buvo TSRS, tad atsiskaitymams tarptautine valiuta tapti tokioje „bendroje rinkoje“ visus šansus turėjo tarybinis rublis, kurio kursas, prieš porą metų iki šio susitikimo, buvo nustatytas aukso pagrindu.
Kalbant paprasta kalba – pasaulyje galėjo atsirasti nauja pasaulinė valiuta – Stalino Aukso Rublis.
Kaip ji vadintųsi neturi jokios reikšmės – Tarybinis rublis, Rusiškas rublis, Stalino rublis ar „Stalinecas“ (Rusijos istorijoje yra buvę laisvai konvertuojamų pasaulyje – auksinis „ Kunigaikščio Vladimiro auksinis“, „Nikolalajevo auksinis červonsas“, „Lenino auksinis sėjėjas“).
Kinijos, Mongolijos, ESPT valstybių ir vyriausybių pasitarime, 1951 metais, Maskvoje, Stalinas pareiškė:
„Po to kai mes savo pinigus susiesime su auksu, galėsime kalbėti apie tarpvalstybinį aukso ekvivalentą savo tarpusavio atsiskaitymuose. Tam mes sukursime specialią tarpvalstybinę komisiją…“
Į komisijos sudėtį įėjo Rakoši (Vengrijos vadovas 1948-1956 metais), Gotvaldas (Čekoslovakijos vadovas 1948-1953 metais), Grotevolis (VDR vadovas 1949-1962 metai) ir Čžou Enlaja (Kinija).
Iš tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo, Maksimo Saburovo atsiminimų:
“… Socialistinių šalių specialistai jau 1952-53 metais pristatė 5 atsiskaitymo tarpvalstybinio atsiskaitymo variantus, su auksu susietos valiutos, kuri nebuvo susieta su doleriu, pagrindu.
Ją planavo įvesti nuo 1955 arba nuo 1960 metų. Stalinas pradžioje nustatė 1955 metus, bet mums pavyko jį įtikinti, kad pirma reikia pasiekti nuolatinio nacionalinių ekonomikų augimo ir nacionalinių pinigų perkamosios galios didinimo. Suderinti socialinį – ekonominį socialinių šalių planavimo charakterį ir tik tada įvesti tokią valiutą.
1953 metais vasarį, Stalinas, likus pusantro mėnesio iki jo mirties, sutiko su „ribiniu“ terminu – ne vėliau 1957 metų, Spalio 40-čiui. Jis baiminosi, kad po jo mirties projektas bus „palaidotas“. Taip iš tikrųjų ir atsitiko…“
Stalinas suprato, kad pasauliniai finansiniai rateliai ir visų pirma JAV, nežiūrės pro pirštus į alternatyvios pasaulinės valiutos sukūrimą, kuri yra aprūpinta aukso atsargomis ir nepririšta prie dolerio, ieškos visokių būdų kaip tai sustabdyti.
Kaip susilpninti TSRS ir neduoti galimybės atsirasti auksiniam rubliui?
Primesti TSRS karą, svetimoje teritorijoje.
Tai atsitiko Korėjoje, 1950 metais. 1950 metais, birželio 25 dieną prasidėjo Korėjos karas.
Karo pasekmės JAV: daugiau kaip 1 milijonas užmuštų, sužeistų ir belaisvių, didžiuliai kiekiai prarastos technikos ir ginkluotės, išleista 20 milijardų.
Tačiau pagrindinis JAV tikslas buvo pasiektas, apie kurį niekas tiesiog nežino ir linkę nekalbėti, juk Rusijos inteligentijos tarpe dar nėra priimtina blogai kalbėti apie Ameriką.
JAV turėjo strateginį tikslą: neleisti TSRS įvesti tarpvalstybinės auksinės valiutos – alternatyvos doleriui.
Chruščiovo era – atgal į Vakarus
Po Korėjos karo į ESBT planavo įstoti Kinija, Šiaurės Korėja, Mongolija, Vietnamas. Tačiau Korėjos karas baigėsi po Stalino mirties, o naujojo TSRS ir TSKP vadovybė ir asmeniškai N.S. Chruščiovas, pakeitė ekonominę orientaciją į provakarietišką …
Atėjęs į valdžią, N.S. Chruščiovas, davė suprasti visiems, kad tarpvalstybinio auksinio rublio idėja yra nesavalaikė. Ir vėl susiejo rublį prie dolerio.
Chruščiovas reformavo žemės ūkį, uždraudė daržus ir sodo sklypus, ir kovodamas su religija (netgi žadėjo „…visam pasauliui parodyti paskutinį popą“), kaip bausmę gavo sausrą ir prastą pasėlių šalyje. Ir pradėjo už auksą pirkti grūdus Amerikos kontinente …
Vos per kelis metus Chruščiovas sugebėjo į užsienį parduoti 2900 tonų aukso (vienintelis toks atvejis pasaulio istorijoje!), kuriuos sukaupė Stalinas ir kurie turėjo aprūpinti planuojamą tarpvalstybinės aukso valiutą – auksinį Stalino rublį.
Jeigu ne aukso pardavimas į užsienį, tai aukso atsargos mūsų šalyje 1964 metais būtų mažų mažiausiai 3150 tonų.
Maždaug tokį aukso atsargų kiekį 2010 metais turėjo visas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).
Palyginimui: valstybinės aukso atsargos JAV, saugomos JAV teritorijoje, sudaro – 8133,5 tonos.
Šiandien Rusijoje, mūsų nacionalinė valiuta – rublis. Rublis pririštas ne prie aukso kaip Stalino laikais, 1950 metais, o prie JAV dolerio. Kuo daugiau dolerių spausdins amerikiečiai ir leis juos į apyvartą, tuo „kūdesnis ir kūdesnis“ bus mūsų rublis.

2 1867

1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.

Kaip Chruščiovas tarybinį rublį pakeitė į dolerį arba kaip žlugo Tarybų Sąjunga.
1961 metų piniginė reforma
1961 metų piniginę reformą šiandien jau mažai kas atsimena. O šios reformos pasekmės Tarybų Sąjungai tapo lemtingomis. Sudėtingas ekonominis mechanizmas pradėjo braškėti. Tai buvo ne šiaip „nulių nurėžimas“. Tai buvo ne paprasta denominacija (denominacija – pinigų reforma, kurios metu sumažinamas valiutos nominalas).
1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.
„1961 metų pinigų reformą dažnai bando pristatyti kaip įprastinę denominaciją, panašią į tą, kuri buvo pravesta 1998 metais. „Nepašvęstųjų“ žinioms akimis, viskas atrodė gana paprasta: senieji stalininiai „antblauzdžiai“ buvo pakeisti naujais chruščioviškais „fantikais“, mažesniais savo dydžiu, tačiau gerokai brangesniais už gryną pinigą.

Senieji ir naujieji pinigai. 1961 metų piniginės kupiūros gerokai mažesnės.
Tuo metu apyvartoje buvę seno 1947 metų piniginiai pavyzdžiai, buvo keičiami be apribojimų į 1961 metų pinigus, santykiu 10:1, tokiu pat santykiu buvo pakeistos visos prekių kainos, darbo užmokesčio tarifai, pensijos, stipendijos ir pašalpos, mokestiniai įsipareigojimai ir sutartys. Visa tai buvo daroma, neva „siekiant palengvinti pinigų apyvartą ir suteikti didesnį naudingumą pinigams“.
Rublis ir pabrangęs doleris
Tačiau tada, 61-aisiais, mažai kas atkreipė dėmesį į vieną keistenybę: iki reformos doleris kainavo 4 rublius, o po reformos, jo kursas tapo 90 kapeikų. Daugelis džiaugėsi, kad rublis tapo brangesnis už dolerį, bet juk senieji pinigai į naujuosius buvo pakeisti santykiu 10:1, tai ir doleris turėjo būti perskaičiuotas atitinkamai, t.y. kainuoti 40 kapeikų.

10 rublių

1 rublis
Rublis ir auksas
Tas pats įvyko ir su aukso turiniu: vietoje to, kad gauti aukso turinį atitinkamai lygų 2, 22168, rublis buvo įvertintas tik 0,987412 gramų aukso.
Tokiu būdu, rublis buvo nuvertintas 2,25 karto, perkamoji rublio galia lyginant su importinėmis prekėmis, atitinkamai tiek pat karto sumažėjo.
Juk ne veltui, 1960 metų kovą, nesutikęs su šios reformos planais, dar nuo 1938 metų Liaudies finansų komisariato vadovo ir finansų ministro pareigas ėjęs Arsenijus Zverevas – paliko finansų ministro postą. Jis išėjo iš karto po to, kai 1960 metais, gegužės 4 dieną Kremliuje buvo pasirašytas TSRS Ministrų Tarybos dekretas No 470 „dėl kainų masto pokyčių ir pakeitimo dabar cirkuliuojančių pinigų į naujus pinigus“.
Jis puikiai suvokė prie ko prives tokia reforma ir nepanorėjo dalyvauti šiame reikale.
Reformos pasekmės buvo katastrofiškos: importas smarkiai pabrango ir užsienio prekės, kuriomis tarybinis vartotojas iki to laiko ir taip nelabai lepinosi, dabar persikėlė į prabangos prekių kategoriją.
Tačiau ne tik nuo to kentėjo tarybiniai piliečiai. Nežiūrint į visus partijos ir vyriausybės užtikrinimus, kad tai kas vyksta, tėra senų pinigų keitimas į naujus, toks pat kaip praėjusiais metais Prancūzijoje, kai De Golis į apyvartą įvedė naujus frankus, privati rinka į šią reformą reagavo savaip: jei valstybinėje prekyboje kainos pasikeitė lygiai 10 kartų, tai rinkoje jos pasikeitė tik 4,5 karto. Rinkos neapgausi.
Parduotuvėse liko tik tai, ko turguje buvo neįmanoma parduoti.
Jeigu 1960 metais gruodį, valstybinėje prekyboje bulvės kainavo 1 rublį, o turguje nuo 75 kapeikų iki 1 rublio 30 kapeikų, tai sausį, po reformos, bulvės parduotuvės kainavo 10 kapeikų, o turguje – 33 kapeikas. Panašiai įvyko su visomis prekėmis, o ypač mėsa – pirmą sykį po 1950 metų, rinkos kainos vėl gerokai viršijo parduotuvės kainas.
Į ką tai atvedė? Ogi tai, kad daržovės parduotuvėje drastiškai prarado kokybę.
Prekybos vadovams tapo daug pelningiau nutekinti kokybišką prekę turgaus spekuliantams, gautas pajamas įdėti į kasą, gautą skirtumą sau į kišenę ir atsiskaityti už įvykdytą planą.
Parduotuvėse liko tik tai, nuo ko atsisakydavo patys spekuliantai, tai yra tai ko turguje neįmanoma parduoti. Žmonės buvo priversti nustoti pirkti parduotuvėse ir pradėti vaikščioti į turgų.

IKI reformos
Visi buvo patenkinti: parduotuvių direktoriai, spekuliantai ir prekybos vadovybė, kuriai su skaičiais buvo viskas tvarkoje ir su kuriais, parduotuvių direktoriai, žinoma, dalindavosi pelnus.
Vieninteliai nepatenkinti buvo liaudis, apie kurios interesus buvo pagalvota pačioje paskutinėje vietoje. Prekių išėjimas iš parduotuvės į pabrangusį turgų buvo didelis smūgis žmonių gerovei.
Jeigu 1960 metais, už vidutinę 783 rublių algą, žmogus galėjo nusipirkti 1044 kilogramų bulvių, tai 1961 metais prie vidutinės algos 81,3 rublio – jis galėjo įpirkti tik 246 kilogramus.
Žinoma, atstovėjus 2 valandų eilę, buvo galima nusipirkti pigių parduotuvinių bulvių, kurių už algą buvo galima nusipirkti 813 kilogramų, tačiau į namus parsinešdavai pačias prasčiausias bulves, puvinius, kurias išvalius ir nuskutus, tiesiog likdavai nuostolyje.
Kainų šuolis įgavo pagreitį
Kainų šuolis neapsiribojo sausio šuoliu, jis tęsėsi ir ateinančius metus. Kainos už bulves šalių didžiųjų miestų turguose 1962 metais išaugo 123% lyginant su 1961 m. kainų lygiu, 1963 m. -122% lyginant su 1962 m., o pirmasis 1964 metų pusmetis – 114% lyginant su 1963 metų pusmečiu.
Ypatingai sunki padėtis buvo regionuose. Jeigu Maskvoje ir Leningrade padėtis parduotuvėse dar kažkiek buvo kontroliuojama, tai apskrityse ir rajonų centruose, daugelis produktų rūšių visiškai išnyko iš valstybinės prekybos.
Neskubėjo valstybei savo produkcijos priduoti ir kolūkiečiai, juk superkamosios kainos irgi pasikeitė santykiu 1:10, o ne 100:444, kaip reikėtų pakeisti, remiantis aukso ir valiutos paritetu.
Didžiąją produkcijos dalį pradėjo išvežti į turgų.

Tarybinis turgus
Atsaku į tai tapo kolūkių stambėjimas ir masinis kolūkių virtimas į naujus ūkius, kurie priešingai nei kolūkiai, negalėjo išvežti produkcijos į turgų, o privalėjo viską atiduoti valstybei. Tačiau vietoje laukiamo maisto tiekimo pagerėjimo, tokios priemonės privedė prie 1963-1964 metų maisto krizės, kuri baigėsi tuo, kad maistą teko pirkti iš užsienio. Ši krizė ir tapo Chruščiovo atstatydinimo priežastimi, po kurio sekė Kosygino reformos.
Sukilimų banga
1962 metais, tam, kad nors kiek kompensuoti prekių nutekėjimą į privatų sektorių, buvo nuspręsta pakelti mažmenines valstybinės prekybos kainas. Sprendimas pakelti mėsos ir pieno kainas buvo patvirtintas 1962 metų gegužės 31 TSKP CK TSRS Ministrų tarybos dekretu. Tačiau šis sprendimas tik dar labiau pakėlė turgaus kainas.
O kainos su tuometiniais atlyginimais irgi tapo per aukštos. Visa tai sukėlė žmonių nepasitenkinimą ir Novočerkase viskas baigėsi plataus masto sukilimu, kurį malšinant žuvo 24 žmonės. Viso 1961-1964 metais įvyko 11 stambių liaudies sukilimų. Kad juos numalšinti, aštuoniuose iš jų buvo panaudoti šaunamieji ginklai.
Tik Kosygino reformų dėka turgaus ir parduotuvės kainas pavyko truputį išlyginti, o vėlyvais Brežnevo laikais, kai kuriose turgaus vietose nebuvo leidžiama kelti kainų aukščiau administracijos nustatyto maksimumo. Pažeidėjai netekdavo teisės prekiauti.
Tai buvo padėti TSRS griuvimo pamatai, o praėjus 30 metų, po chruščioviškos reformos Tarybų Sąjunga baigė savo egzistavimą.
Nafta, rublis ir doleris
Kodėl partija ir vyriausybė ėmėsi tokios reformos, kuri rublį pavertė išpūstu burbulu? Reikalas tame, kad vėlesniu TSRS periodu įvyko didžiulis naftos gavybos augimas – nuo 19, 436 milijonų tonų 1945 metais iki 148 milijonų tonų 1960 metais. Būtent tada, 1960 metais, skelbiamas didelio masto naftos eksportas.
„Mūsų broliškoms šalims senai reikia naftos, o mūsų šalis ją išgauna. Kodėl nepadėti draugiškoms šalims nafta?“, – 1960 gruodžio 13 dieną rašė „Pionierių tiesa“.
Naftos ir jos produktų gavybos ir eksporto apimtys 1920-1990 metais, Rusijoje-Tarybų Sąjungoje.
Pradžioje TSRS naftos produktų eksportas buvo nereikšmingas ir iki 1948 metų nebuvo eksportuojama iš vis. 1950 metais naftos produktų užsienio įplaukos sudarė 3.9%. 1955 metais ši dalis išaugo iki 9.6% ir augo toliau. Tada nafta kainavo gan pigiai – 2,88 dolerio už barelį. (Žiūrėkite: naftos kainos kainos nuo 1859 metų iki šių dienų) Kursu 1:4, nustatytu 1950 metais, tai sudarė 11 rublių 52 kapeikas.
Vieno barelio savikaina ir jo transportavimas iki nustatytos vietos vidurkyje sudarė 9 rublius 61 kapeiką. Tokiu būdu eksportas praktiškai buvo nepelningas. Rentabiliu jis galėjo tapti tik tokiu atveju, jeigu už dolerį bus duodama daugiau rublių. Po įvykdytos reformos naftininkai už barelį doleriais gaudavo tiek pat – 2,89$, o rubliais ši suma sudarė 2 rublius 60 kapeikų, prie tos pačios 96 kapeikinės barelio savikainos.
Tokiu būdu, 1961 metų finansinė reforma, nebuvo paprasta denominacija, kaip tai buvo Prancūzijoje.
Priešingai nei prancūzų denominacija, kurios metu De Golis ruošė Prancūzijos dirvą aukso grįžimui, kurį iš prancūzų 1942 metais pavogė amerikiečiai, Chruščiovo reforma ekonomikai sudavė mirtiną smūgį.
Vingri 1961 metų denominacija atnešė 2 bėdas į šalį – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos, tapo pagrindiniais faktoriais, sužlugdžiusios Tarybų Sąjungą.
Vieninteliu teigiamu reformos momentu buvo tai, kad pinigų mainuose nedalyvavo ankstesnės laidos vario (bronzos) monetos, kadangi vienos monetos kalimo savikaina sudarė 16 kapeikų.
Tačiau netrukus po to, kai buvo paskelbta reforma, buvo gautos direktyvos, draudžiančios senų popierinių pinigų mainus į vario 1, 2, 3 nominalo monetas, tad priešingai nei teigia legendos, praturtėti didėjančios vertės vario monetų sąskaita, nepavyko niekam.
1961 metų reforma, iš tikrųjų, buvo pilnavertė rublio devalvacija, kurios metu rublį devalvavo 2,25 karto. Tačiau tada tai buvo valstybinė paslaptis.
Tokio masto kainų keitime, 1 doleris turėjo kainuoti 40 kapeikų, tačiau nustatyta kaina siekė – 90 kapeikų.

3 4940
Lietuva po TVF reformų: vakar – pramoninė valstybė, šiandien tik vakariečių eksporto rinka?
Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė, o dabar įvykdžius visas demokratines ir liberalias reformas tapo bedarbių šalimi. Gamyklos beveik visos sunaikintos, sugriautos, paverstos importinio šlamšto sandėliais.
Visur vien importas.
O reformos sumanytos ne Lietuvoje – jų autorystė priklauso Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF), Briuseliui ir Vašingtonui. Primenu. Tokios pat reformos pagal investicinius čekius (vaučerius) buvo daromos Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse.
Iš kur tokia vienybė? Vienybė yra todėl, kad centras iš kur jos buvo paleistos yra vienas!
——————————————————————————————————-
„Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos. Jos privalo savo šalyje įvesti „laisvąją rinką“, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.“
——————————————————————————————————-
Įvykdžius reformas visur, ne tik Lietuvoje, vien tik suirutė ir ūkio griovimas. Kam tokios reformos tuomet reikalingos? Kartoju – reformų sumanytojai TVF, Briuseliui ir Vašingtonui.
TVF veikloje dalyvauja daug valstybių. Visos turi po tam tikrą kiekį akcijų, panašiai kaip akcinėje bendrovėje. Tačiau liūto dalį akcijų turi JAV vyriausybė, nes akcijos skirstomos tokia proporcija kiek kas yra pinigų įdėjęs, o JAV indėlis didžiausias. Taigi balsuojant ir priimant sprendimus TVF visada lemiamą svorį turi JAV vyriausybės balsas.
Faktiškai TVF yra JAV vyriausybės įrankis. Tai kodėl tuomet JAV tiesiai nesako, kad to ar kito reikalauja būtent JAV, o ne kažkoks beasmenis TVF? Todėl, kad jankiai veidmainiauja ir slepiasi už TVF, t.y. už tarptautinės organizacijos ir bendruomenės pečių.
Kas yra Briuselis ir ES?
Pravartu priminti, kad beveik visi ES nariai yra ir NATO nariai ir jų žemėje stovi JAV kariuomenė – taigi jie yra JAV sąjungininkai, t.y. vasalai. Štai viskas ir susiveda – visos reformos eina iš Vašingtono.
Kam tokios reformos reikalingos ir kam jos naudingos? Kodėl jos būtent tokios, o ne kitokios? Reformos didžiulę naudą duoda visų pirma JAV ir jų vasalui ES, nes sunaikinus gamybą visoje buvusioje socialistinėje Rytų Europoje ir buvusioje TSRS visoms Vakarų pramoninėms valstybėms, t.y. JAV ir jos vasalui ES, visas buvęs socialistinis lageris tapo eksporto rinka.
Jie iš reformų laimėjo daug, nes dabar įsigijo didžiulę rinką savo prekių eksportui, ir neturi šioje rinkoje jokios konkurencijos.
Seniau dėl eksporto rinkų kariavo, grobė kolonijas ir taip kūrė savo prekėms rinkas. O dabar apsiėjo be karo – privertė įvykdyti reformas tokias kokių jiems reikėjo.
Maždaug prieš penkiolika metų visi kas važinėjo į Vokietiją parvažiavę visada sakydavo, kad tos pačios prekės Vokietijoje markėmis kainuoja tiek pat kaip pas mus litais. O viena markė tuomet kainavo beveik tris litus. Kodėl taip pigiai, beveik tris kartus pigiau negu pas save, vakariečiai savo prekes pas mus pardavinėjo? Iš kur toks kapitalistų dosnumas? Taip buvo daroma, kad mūsų gamintojai negalėtų parduoti savo prekių ir bankrutuotų, nes vakarietiškos tokios pačios prekės buvo pardavinėjamos pigiau negu lietuviškų prekių savikaina (pavyzdžiui „Akmenės cementas“ negalėjo savo produkcijos parduoti nes cementą žymiai pigiau ir netgi pigiau nei Akmenės savikaina pardavinėjo „Skansen“).
Tuomet mūsų politikai, visi be išimties, kalbėjo, kad lietuviai nemoka gaminti, nemoka dirbti, todėl ir prekės mūsų brangesnės už vakarietiškas. Bet juk prekės gaminamos iš tų pačių žaliavų ir pas mus ir Vakaruose. Mūsų darbininkai už tokį patį darbą gaudavo dešimtis kartų mažesnius atlyginimus, o vakariečių prekės vis tiek tris kartus pigesnės.
O kaip yra dabar?
Dabar jau seniai visos gamyklos bankrutavusios, visa jų įranga parduota į metalo laužą, o patalpos paverstos vakarietiško šlamšto sandėliais ir parduotuvėmis. Tai dabar tos pačios vakarietiškos prekės pas mus kainuoja porą kartų brangiau negu Vakaruose.
Kodėl taip yra?
Todėl, kad pas mus nieko negamina ir mes dabar esame priversti viską pirkti iš vakariečių. Mes tapome vakariečių eksporto rinka. Reformos pasiekė tą, ką ir turėjo pasiekti.
Akivaizdu, kad tada vakariečiai masiškai dempingavo. Dempingas (angliškai numetimas) yra ekonominė sąvoka. Dempingas aiškinamas taip:
„Dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose mažesnėmis už vidaus rinkos kainas, mažesnėmis už gamybos kaštus. Užsienio rinkose dempinguojama visada siekiant sugriauti, sunaikinti vietos gamintojus, o juos sunaikinus įgyti tame krašte monopolį ir tada įgijus monopolį kainas padidinti kelis ar keliasdešimt kartų“.
Va tuomet, užkėlus kainas, gaunamas milžiniškas pelnas.
Dempingas yra apiplėšinėjimo būdas
Lordas Broghemas 18 amžiuje Anglijos parlamentui pasiūlė, kad pradedant prekių eksportą į kokią nors šalį pradžioje labai apsimokėtų prekių kainas nuleisti tiek, kad jos būtų mažesnės už tų prekių gamybos savikainą toje šalyje. O kad Anglijos gamintojai dėl tokios prekybos nenukentėtų ir jiems apsimokėtų gaminti pasiūlė, kad vyriausybė eksportuotojams nuostolius atlygintų. Taip atsirado dotacijos. Anglijos parlamentas pritarė Broghemo projektui ir Anglija pradėjo kituose kraštuose dempinguoti, t.y. plėšikauti. Kai JAV iškovojo nepriklausomybę, Anglija pradėjo masiškai dempinguoti JAV vidaus rinkoje.
Kai JAV šitą pastebėjo ir pradėjo dempingą drausti, Anglija pradėjo organizuoti savo prekių kontrabandą į JAV. Prieidavo iki ginkluotų susidūrimų, bet JAV niekaip negalėjo įveikti Anglijos dempingo. JAV atsigavo ir nugalėjo Anglijos dempingą tik kai Europoje kilo Napoleono karai. Tuomet Anglija buvo ne juokais išsigandusi ir visas jėgas skyrė karams Europoje. JAV per tą laiką spėjo susitvarkyti taip, kad po karo anglai jau neįstengė nei dempinguoti, nei kontrabandos įvežti į Ameriką.
Tuomet prasidėjo didelis pramonės augimas Amerikoje. Anglai dempingavo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje ir iš to susikrovė didžiulius turtus.
Dabar šiais laikais dempingą naudoja visos pramoninės šalys prieš taip vadinamą trečiąjį pasaulį arba dar kitaip sakoma prieš besivystančias šalis. Vienu žodžiu prieš buvusias kolonijas. Prisiminkime eksporto dotacijas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma ES dotavo visas eksportuojamas į Lietuvą prekes. Taigi, griuvus komunizmui Vakarų pramoninės šalys dempingą panaudojo ir prieš buvusias socialistines ir komunistines šalis. Prieš Lietuvą irgi.
Kai Lietuvoje buvo sunaikinta gamyba, uždarytos ir sugriautos gamyklos, nereikalingi tapo ir darbininkai. Dėl to kilo masinis nedarbas ir skurdas. Žmonės priversti gelbėtis nuo bado mirties masiškai pradėjo važiuoti ieškotis pragyvenimo šaltinio į Vakarų Europos pramonines šalis. Emigracijos mastai tiesiog katastrofiški.
Kas bus kai visas jaunimas išvažiuos, o seniai išmirs?
Ne veltui jau dabar kai kas pranašauja, kad iki 2050-jų lietuvių neliks. Šitaip Lietuva nebuvo sugriauta, sunaikinta per jokius karus, o demokratai ir liberalai sugebėjo sugriauti ir be karo.
Bet kodėl tokios reformos yra įmanomos įvykdyti? Kodėl vyriausybės (ne tik Lietuvos, bet ir visų buvusių socialistinių ir komunistinių šalių) leidžia tokiems dalykams vykti? Ar jie visi akli ir nieko nemato?
Atsakymas į šiuos klausimus yra labai paprastas. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad liberalios vyriausybės reikalingos ne Didžiajai Britanijai ir ne kitoms ES pramoninėms valstybėms ir ne JAV, o toms šalims, kurias pramoninės valstybės nori apiplėšti. D.Britanijoje, JAV ir kitose pramoninėse valstybėse vyriausybės yra stiprios – jų pareiga ir vienas pagrindinių rūpesčių yra rinkos reguliavimas. Pas juos nėra jokių laisvųjų rinkų – rinkos yra reguliuojamos, o už dempingą ir monopolio siekimą labai griežtai baudžiama.
Neseniai Amerikoje „Mikrosoft“ kompanija už antimonopolinių įstatymų pažeidimą sumokėjo kelis milijardus dolerių baudą ir buvo priversta suskaidyti įmonę į kelias nepriklausomas dalis taip, kad tos dalys negalėtų turėti monopolio ar į jį pretenduoti.
Pavyzdys kaip buvo dempinguojami Meksikos fermeriai, JAV- Meksikos prekybos metu. 1997-2005 metais, Meksika buvo užversta žemės ūkio produktais, kainomis žemesnėmis nei vietinių fermerių kaštai. Šiame tyrime, 8 studijuoti produktai: kukurūzai, sojų pupelės, kviečiai, medvilnė, ryžiai, jautiena, kiauliena ir paukštiena. Visų produktų eksportas pastebimai išaugo – nuo žemiausio 159% (soja) iki 707% (kiaulienos)
Dažnai girdime, kad JAV vyriausybė uždraudė savo šalies gamintojams pardavinėti savo gaminius vienai ar kitai šaliai, kad uždraudė savo šalies bankams skolinti pinigus kokios nors valstybės įmonėms ar piliečiams, kad uždraudė kokios nors šalies prekes pardavinėti Amerikoje. Už draudimų nepaisymą labai griežtai baudžiama.
Kas tai yra? Ar tai „laisvoji rinka“?
Ir aklas gali matyti, kad rinka Amerikoje yra griežtai vyriausybės reguliuojama. Taip pat yra ir Europos Sąjungoje. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad D.Britanija ir kitos pramoninės valstybės žūt būt privalo besivystančiose ir kitose trečiojo pasaulio valstybėse į valdžią atvesti liberalias vyriausybes, kurias jie dar vadina minimaliomis vyriausybėmis.
Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos.
Jos privalo savo šalyje įvesti laisvąją rinką, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.
Štai kodėl ponas M.Makfolas labai kategoriškai reikalauja, kad JAV vyriausybė bet kokiomis priemonėmis siektų liberalizuoti visų pasaulio valstybių vyriausybes ir, kad prieš nenorinčius liberalizuotis, naudotų karinę jėgą arba žudytų vyriausybių narius, politinius ir visuomenės veikėjus vien tik dėl to, kad jie nenori leisti, kad jų tėvynė būtų apiplėšta.
Tai ir liberalizavo Rytų Europą. Ir visur išplatino skurdą.
O Lietuvoje kuo toliau tuo liberalesnės vyriausybės stojasi prie valdžios vairo. Ekonomika rieda žemyn. Žmonės masiškai palieka tėvynę.
Buvęs Lietuvos liberalizmo “tėvas” ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau)

Kaip dabar vykdomas dempingas prieš Lietuvą?
Visoje Europos Sąjungoje žemdirbiai gauna išmokas už pasėlius. Žemdirbių pajamos susideda iš dviejų dalių – vieną dalį gauna pardavę produkciją, kita dalis yra ES mokamos išmokos už pasėlius.
Lietuvos žemdirbiai gauna 3 kartus mažesnes išmokas, o produkciją parduoda panašiomis ar mažesnėmis kainomis nei jų kolegos iš senosios ES (tos kuri buvo iki jai išsiplečiant į Rytų Europą).
Lietuviai gauna mažesnes pajamas už tą patį darbą, tai ir naujos našios technikos nelabai įperka ir samdomiems darbininkams yra priversti mokėti daug kartų mažesnius atlyginimus.
Mūsų žemdirbiai gauna mažesnes pajamas, o produkciją visi ES nariai gali pardavinėti be jokių kliūčių visoje ES. Mūsų žemdirbiai pastatyti į žymiai blogesnes sąlygas. Atsilikimas garantuotas.
O kodėl taip yra? Kodėl Lietuvos žemdirbiai pastatyti į tokias nelygias sąlygas?
„Šiuo metu Baltijos šalys gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, nors mūsų gamybos kaštai ir išlaidos yra tokie pat, o kai kuriais atvejais netgi didesni negu kitose ES šalyse. Vienodi ir aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto saugos ir kiti reikalavimai – kurie, beje, yra griežčiausi pasaulyje. Todėl Baltijos šalių žemdirbiams yra pernelyg sunku konkuruoti bendroje ES rinkoje“, – sako A. Stančikas.

Baltijos šalių žemdirbiai reikalauja stipraus ir sąžiningo Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto. 2013 vasario 4. // neurope.eu nuotr.
Todėl, kad tokią sutartį pasirašė Lietuvos vyriausybė, prezidentas ir ją patvirtino seimas. Tokia yra stojimo į ES sutartis – taip joje parašyta, kad lietuviai pinigų negaus.
O kas tą sutartį skaitė?
Tuo metu, kai vyriausybė ir prezidentas pasirašinėjo sutartį ir ją ratifikavo (patvirtino) Seimas, ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą, buvo surašyta angliškai, o vyriausybės vadovas ir prezidentas anglų kalbos nemokėjo.
Visą sutarties tekstą sudaro kelios dešimtys tūkstančių puslapių. Tokios apimties teksto išversti nebuvo laiko, o angliškai nemokėjo. Pasirašė neskaitę. Seimo nariai irgi už ją balsavo jos neskaitę. Balsavo taip todėl, kad taip reikia. Tai ko dabar norėti?
Jei kas dabar pareikalautų sulyginti Lietuvos žemdirbiams mokamas išmokas su jų kolegų Vakaruose gaunamomis ir išlyginti ūkininkavimo sąlygas, vakariečiai iš karto pirštu durtų į sutartį ir sakytų – va patys taip pasirašėte, reikėjo tada sakyti. Turime – sutartyje įrašyta, kad vakariečiai turi teisę dempinguoti Lietuvos žemės ūkį.
Štai ką reiškia liberalios (anot Londono ekonomikos mokyklos „minimalios“) vyriausybės. Liberalai (visų veislių) ir visi „laisvosios rinkos“, kurios Vakaruose nė su žiburiu nerasi, gynėjai ir propaguotojai klusniai vykdo ir pasirašinėja viską ko tik pareikalauja jų šeimininkai ir viršininkai iš Vašingtono ir Briuselio.
Ne veltui juk jie parvažiavę iš Vakarų visada giriasi – „gavome namų užduočių“, „vykdome namų užduotis“.
Tokias kalbas iš mūsų politikų esame girdėję šimtus kartų. Tokias kalbas transliuoja radijas televizija, rašo laikraščiai. Mūsų politikai didžiuojasi, kad gauna namų užduotis, kad jas vykdo. Štai ir turime – užduotis įvykdė ir Lietuva tapo bedarbių šalimi.
Iš kitos pusės žiūrint, viršininkas yra ne tas kas vaidina viršininką nors ir vadintųsi premjeru, prezidentu ar seimo dauguma, o viršininkas yra tas, kurio įsakymai vykdomi. Taigi mūsiškiai tik vykdo namų užduotis, o jas jiems duoda Briuselis ir Vašingtonas. Kas yra viršininkas ir kas tarnas gerai matyti.
Zoknių karinė aviacijos bazė
Imkime Zoknių karinę aviacijos bazę. Šiaulių merija ir verslininkai daug kartų mėgino joje įrengti „laisvąją ekonomikos zoną“, krovininės aviacijos oro uostą ir dar įvairių projektų siūlė, tačiau nė viena vyriausybė neleido šiauliečiams ničnieko daryti, o kai „įstojome“ į NATO vyriausybė skyrė pinigų, suremontavo apgriuvusią bazę, įrengė viską ko reikalavo NATO ir atidavė nemokamai naudotis. Visi NATO nariai yra JAV vasalai, taigi faktiškai Zoknių aviacijos bazę nemokamai naudotis gavo JAV, t.y. taip, kaip ir sako Č. Frimenas.
Bazė buvo reikalinga Amerikai, todėl visos vyriausybės neleido šiauliečiams ką nors joje daryti, o paskui, kai atėjo laikas, mūsų vyriausybė už mūsų pinigus suremontavo, įrengė ir atidavė nemokamai naudotis ir dabar dar ją išlaiko. Kodėl taip vyriausybės darė ir daro? Jos vykdė ir vykdo namų užduotis.
Jei Amerikai prireiks, tai iš Zoknių kils lėktuvai ir skris bombarduoti kurį nors mūsų kaimyną. Kaimynai gali smogti atgal. Amerikos gal ir nepasieks kaimynų atsakas, o už ką žus lietuviai? Tai va toks yra NATO saugumas.
Komunalinių įmonių privatizacija
Va dabar TVF (suprask Vašingtonas) reikalauja, kad Lietuvoje būtų privatizuojamos komunalinės įmonės, t.y. vandentiekis, šilumos ūkis, šiukšlių išvežimas ir kitos.
Kokios bus pasekmės?
Pasekmės aiškios – kai Vilniuje A.Zuokas privatizavo šilumos ūkį, šiluma vilniečiams pabrango 2-3 kartus. Dabar už šildymą mokame brangiau nei mūsų šiaurės kaimynai švedai ir suomiai, nors pas juos žiemos šaltesnės. Švedai ir suomiai neprivatizuoja šilumos ūkio. Jį pas juos valdo savivaldybės. Privatizuos vandentiekį – bus ir su vandeniu tas pats.
Ar išsimokėsime, kai visą komunalinį ūkį perims privatininkai?
Dabar didelę dalį Lietuvos biudžeto sudaro ES pagalba ir sanglaudos fondo duodami pinigai. Ir tai biudžete labai trūksta pinigų, todėl didinami mokesčiai. Valdžios atstovai giriasi, kad ES mums labai padeda, duoda daug pinigų. Aišku sugriovė ūkį tai dabar duoda daug pinigų, kad valdininkai turėtų iš ko sau atlyginimus susimokėti ir nesistengtų ūkio kurti ir žmones įdarbinti. O kas bus kai pinigų neduos? O taip gali atsitikti. Tada mūsų liberali-minimali valdžia klaupsis ant kelių prieš Briuselį ir vykdys kiekvieną jo užgaidą.
Ir aklas gali matyti – visas valdymas eina per pinigus. Briuselis duoda pinigų ir taip nusiperka visą mūsų vyriausybę ir prezidentą, ir seimą. Visi nupirkti. Jie turi pinigų, yra viskuo patenkinti, o liaudis tegu eina po velnių. Ji reikalinga tik tam, kad per rinkimus pabalsuotų už jų partijas. Ar yra iš ko rinktis? Kol kas visos partijos kiek jų buvo pasirodo yra nupirktos. Mes savo kailiu esame patyrę komunizmą. O dabar mums kailį lupa liberalizmas. Ar ištversime?
Tai sąjungininkai jie (Briuselis ir Vašingtonas) mums ar ne sąjungininkai? Kartoju – dar nė karto per jokius karus Lietuva nebuvo taip sugriauta, sunaikinta kaip kad dabar sugriovė mūsų šalį Briuselio ir Vašingtono mums primestos reformos.
Stalinas trėmė lietuvius į Sibirą, bet nors ir labai žiauriai elgėsi, ištrėmė daug mažiau žmonių negu dabar išvijo iš Lietuvos mums primestų reformų vykdymas. Tai ar po to, kai mūsų tariami sąjungininkai taip pasidarbavo Lietuvoje, mes ir toliau juos dar vadinsime sąjungininkais?
Didžiausia kova pasaulyje šiais laikais vyksta ekonomikoje. Senosios pramoninės valstybės iš visų jėgų stengiasi buvusioms kolonijoms ir kitiems pramoninės gamybos neturintiems kraštams neleisti sukurti pramonės, nes gamyba sukuria viską ko žmonėms reikia, kad jie gerai, turtingai ir laisvai gyventų. Senosios pramoninės šalys nori išlaikyti gamybos monopolį. Dėl to jos veikia vieningai.
Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė. Dabar, įvykdžius reformas, pramonės beveik neliko. Jau dvidešimt metų kai pagrindinį mūšį mes kasdien pralaimime. Įmonės vis užsidarinėja ir užsidarinėja. Darbininkai į užsienį važiuoja ir važiuoja.
Šitoje kovoje išgyvens tik tie, kas sugebės susikurti pramonę, visi kiti anksčiau ar vėliau bus sunaikinti arba taps juodadarbiais pramoninėse šalyse. Kito kelio nėra.
AUTORIUS:
Pranas Valickas – „Kas vyksta Lietuvoje?“
Publikuota: 2013 liepos 04

0 995

     Kariuomenė, policija ir privati apsauga

     Kaip Čikagos meras Richardas Daley‘is aiškino apie 1968‒ųjų metų Demokratų Nacionaliniame Suvažiavime vykusias riaušes, „policininkas ten ne tam, kad sukeltų netvarką ‒ jis ten tam, kad ją palaikytų.“

Kuo išteklių ir galios paskirstymas nelygesnis, tuo daugiau jėgos reikia jam išlaikyti. Makro lygmenyje tai matoma kariuomenėse, okupavusiose ištisas tautas, o mikro lygmenyje ‒ saugos darbuotojuose, vis kartojančiuose budėjimus. Kiekvieną dieną Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA) įsiterpia į beveik du milijardus elektroninių laiškų ir skambučių, ir juos išsaugo; saugumo kameros stebi kasos aparatus kiekvienoje degalinėje. Tai labai daug ką pasako apie tai, kokia subalansuota yra mūsų visuomenė.

Kas nors galėtų paklausti, kokia nauda iš viso šito aparato, kai šeimyninis smurtas ir nusikaltimai tarp vargšų tęsiasi nemažėdami. Bet tikslas juk yra ne tiek sumažinti smurtą, kiek monopolizuoti kontrolę: kol nekelia grėsmės galios balansui, smurtas policijai nėra prioritetas. Chaosas ir smurtas dažnai didėja kaip atsakas į represyvią jėgą, tačiau tai gali legitimuoti okupuotojus ir suskaldyti okupuotuosius.

Kapitalizme glūdinčios prieštaros padeda jį palaikyti. Kapitalizmas gamina nepasiturinčius žmones, kuriems trūksta darbų; jiems pasiūloma dirbti prižiūrint kitus žmones namuose arba svetur. Kariuomenė yra nepalyginamai socializuočiausias JAV ekonomikos sektorius. Neskaitant įsidarbinimo galimybių, kurias ji siūlo vargšams ir beviečiams, daugelis jų gali ieškoti laimės ir kitoje armijoje.

Ginkluotos pajėgos ne tik palaiko disbalansus ‒ jos taip pat įveda naujus. Tokios karinės intervencijos kaip Opiumo karai ir invazija į Iraką laimėtojams suteikia pigaus darbo ir išteklių. Okupacijos, politiniai perversmai, atstovaujamieji karai (proxy wars) ir subtilesni prievartos „demokratizuotis“ būdai yra priemonės užsitikrinti teritoriją verslui. Dėl šios priežasties didžioji dalis JAV vyriausybės sudaromo biudžeto atitenka kariuomenei: valstybė funkcionuoja kaip kolektyvinė išteklių, skirtų kapitalizmo plėtrai, kaupykla, o kariuomenė šioje įrankių dėžėje yra vienas iš svarbiausių įrankių.

Teoriškai, žinoma, kariai ir policija egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečius nuo kitų ginkluotų piktadarių. Šiuo atžvilgiu jie užsiima tam tikru apsaugos reketu, nes piliečiai gali pagrįstai baimintis kitų žudikų net labiau nei tų, kurie tarnauja jų vadovams. O vadovams ši situacija tinka puikiai: kuo jų pavaldiniai labiau bijo kitų tautų ‒ arba vieni kitų ‒ tuo jie mažiau prieštarauja savo pačių pavergimui.

Tais laikais, kai valdžios svarstė apie savo kaip atskirų tautų, o ne globalios ekonomikos dalyvių interesus, atviri karai buvo daugiau ar mažiau įprasti. Šiandien tarptautinius konfliktus dažnai bandoma pavaizduoti kaip globalios daugumos pastangas suvaldyti „niekšingą valstybę“, tokią kaip Irakas ar Šiaurės Korėja. Vietoj to, kad kovotų dėl iškilimo tarpusavyje, vyriausybės vis dažniau bendradarbiauja, kad pagilintų ir sutvirtintų kapitalizmo pamatus. Dėl šios priežasties, senamadiški karai buvo pakeisti globalia kontrole, o kontrolė pavirto į karą su gyventojais: karus su narkotikais, su „terorizmu“, nelegalia imigracija, politiniais skirtumais.

Nors armijos egzistuoja jau tūkstantmečius, policija yra ganėtinai naujas reiškinys. Dar prieš kurį laiką bendruomenės tvarkydavosi pačios. Kad „palaikytų taiką“, turtingieji ir galingieji kartais pasitelkdavo samdinius, bet pirmiausiai jie rūpinosi savo pačių privilegijų apsauga ir bausmėmis už nepaklusnumą. Jų kišimasis į nepasiturinčių bendruomenių reikalus buvo retas ir akivaizdus.

Kai XVIII ir XIX amžiuje atsirado modernūs policijos departamentai, jie buvo skirti ne bendruomenių apsaugai, bet jų privertimui paklusti centrinei valdžiai. Tai buvo viena iš daugelio iniciatyvų, turėjusių išplėsti biurokratinę kontrolę į visas gyvenimo sritis. Anksčiau nepaklūstantieji galėdavo išnaudoti priešiškų galios struktūros frakcijų tarpusavio konfliktus. Dabar pasipriešinti policijai reiškia kovoti prieš patį valstybės aparatą.

Pramonės revoliucija sutelkė išnaudojamuosius ir jų gaminamas prekes chaotiškose urbanistinėse aplinkose, kuriose daug kas iš jų mėgino įvykdyti savarankišką turto perskirstymą. Šioje situacijoje kapitalistai nebegalėjo ginti savo interesų pavieniui. Taigi centralizuotos policijos naujovė pasitarnavo dvejais atžvilgiais: ji monopolizavo valstybės kontrolę, tuo pačiu metu saugodama pirklių ir pramonininkų nuosavybę bei prekybą ‒ o tai nešė valstybei didesnį pelną iš mokesčių. Atitinkamai, policija susikoncentravo į vagysčių ir „dykinėjimo“ prevenciją, nors tada, kaip ir dabar, kad pateisintų savo egzistenciją jie naudojosi sensacingomis žiaurių nusikaltimų istorijomis.

Daugelis technikų, kurias šios policijos naudojo, iš pradžių buvo sukurtos karališkųjų šnipų, kad užgniaužtų maištingas idėjas ir sąmokslus. Tai nebuvo joks sutapimas: valstybės turtui tampant priklausomam nuo kapitalistų kaupimo, paplitę nusikaltimai prieš privačią nuosavybę tapo vienu didžiausiu pavojų galios struktūrai.

Galiausiai politinė represija ir nusikaltimų prevencija tarnauja tam pačiam tikslui. Sukti policijos atstovai gali be didelių pastangų keisti savo retoriką nuo kovos su nusikalstamumu prie kovos su politiniu ekstremizmu ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kas tuo metu patogiausia. Kai politiniai judėjimai patiki šiomis kategorijomis ir įdeda pastangų, kad būtų skiriami nuo „nusikaltėlių“, jie sutaupo policijai darbo.

Šiandien, kai vis daugiau „viešosios“ erdvės tampa privačia ‒ prekybos centrai, universitetų miesteliai, aptvertos bendruomenės ‒ privačioms kompanijoms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms tenka vis daugiau atsakomybės už kasdienę nusikaltimų prevenciją. Šiandien JAV yra virš milijono apsaugos darbuotojų ‒ daugiau nei policininkų. Be to, verslininkai dažnai iš policijos perka specifines paslaugas arba suteikia policijai įrangos mainais į dažnesnį patruliavimą. Kai kuriose vietovėse ne pelno siekiančios organizacijos ir policija verbuoja piliečius, kad šie patys stebėtų savo apylinkes.

Tai žymi ne sugrįžimą į laikus, kai dar nebuvo policijos, o naują kontrolės plėtros fazę. Centralizuotos policijos pajėgos tapo reikalingos tuomet, kai neramumų metu didžioji dalis žmonių ėmė nesitapatinti su kapitalizmu; jos pasitarnavo homogeniškos aplinkos, kurioje klestėtų komercija, sukūrimui. Jos ir dabar veikia, kad užgniaužtų sukilimus ‒ ne be reikalo įvyko perėjimas prie greitojo reagavimo būrių ir minios suvaldymo taktikų. Tačiau dabar, kai kapitalizmas pavergė didžiąją pasaulio dalį, privatizuota ir decentralizuota kontrolė turi pranašumą: ji gali prisitaikyti prie skirtingų kontekstų nebūdama varžoma bendresnių ribų, tokių kaip įstatymas ar teisingumas. Kaip ir pats darbas, kontrolė tapo lanksti ir įvairi.

Panašiai, kaip nacionalinės valstybės vaidmuo tarptautinėje politikoje mažėja, taip nacionalines kariuomenes ima keisti privačiai samdomos. Komercinės saugumo agentūros samdomos užsienyje, o valstybių kariuomenės sugrąžinamos namo, kad nuslopintų maištus savo pačių tautose.

Didėjančios bedarbystės eroje policijos santykis su pašalintaisiais atitinka viršininkų santykį su pavaldiniais. Kaip priešakiniai būriai, primetantys nuosavybės teisių nelygybę, jie dažnai yra pirmasis apleistųjų pykčio taikinys. Kai tik šis pyktis išauga tiek, kad pradeda grasinti nelygybei, pamatome, kad kiekviena valstybė yra potenciali kontrolės valstybė.

Kaliniai

     Kokia yra kalėjimų funkcija? Visų pirma, palaikyti žmones klusnius kituose kalėjimuose. Kalėjimai reikalingi ne tiek tvarkai palaikyti, kiek išsaugoti rinkos kuriamą nelygybę. Jų reprezentuojama prievarta ir kontrolė yra ne nukrypimas kitais atžvilgiais laisvoje visuomenėje, bet esminė kapitalizmo sąlyga. Kalėjimai tėra radikalesnė logikos, glūdinčios privačios nuosavybės teisėse ir valstybių sienose, manifestacija.

JAV šiuo metu yra didžiausias įkalinimo lygis pasaulyje: virš 2,4 milijono žmonių kalinami areštinėse ir kalėjimuose, o dar 5 milijonai paleisti lygtinai. Daugelis jų sėdi už su nuosavybe susijusius nusikaltimus arba užsiėmimą nelegaliu verslu. Kalėjimų pramonė tampa vis svarbesne JAV ekonomikos dalimi: ji siūlo kalinių darbą už mažiau nei dolerį per valandą, suteikia galimybes pardavinėti produktus ir kaliniams, ir vyriausybėms bei samdo šimtus tūkstančių kalėjimo darbuotojų, kurie kitu atveju vargu ar turėtų karjeros galimybių.

Beveik pusė visų kalinių yra juodaodžiai, nors jie sudaro daug mažesnę visos JAV populiacijos dalį; kalėjimų sistemos giminystę galima atsekti žvelgiant nuo pat vergijos atsiradimo. Kai kuriais atvejai tai visiškai akivaizdu: Luizianos sunkiųjų darbų kalėjimas vis dar funkcionuoja kaip medvilnės plantacija, kaip ir prieš pilietinį karą, kai laukuose dirbo ne iki gyvos galvos sėdintys kaliniai, o vergai.

Nesunku tame įžvelgti rasistinį pelno vaikymąsi, tai paprasta ir aišku, bet yra ir kažkas dar. Esminė kalėjimų funkcija yra susidoroti su kapitalizmui neišvengiamomis struktūrinėmis problemomis.

Kapitalistams sukaupiant vis daugiau ir daugiau turto, išnaudojamieji ir pašalintieji turi vis mažiau priežasčių paklusti nuosavybės įstatymams. Iki modernios kalėjimų sistemos įsteigimo, didelė dalis miestų gyventojų užsiimdavo „nusikalstama“ veikla arba simpatizavo ja užsiimantiems; šiai problemai išspręsti reikėjo atskirti nepaklusnumą nusikalstamame įvykyje, kuris galėtų būti izoliuotas ir sukontroliuotas. Kalėjimų sistema ir visos panašios sekimo bei bausmės formos kartu institucionalizuoja dirbančiųjų ir nusikaltėlių skirtį, įkūnydamos ją tiek kultūrinėse ir etinėse struktūrose, tiek fizinėje kūnų segregacijoje. Kaip ir kitos skirtys ‒ darbininkas ir vergas, pilietis ir imigrantas ‒ ši skirtis apskaičiuota taip, kad padalintų nesėkmingoje kapitalizmo pusėje esančiųjų gretas. „Doram“ darbuotojui nusikaltėlių problemos yra jų pačių reikalas ‒ ir jų pačių kaltė.

Tad kalėjimai yra viena iš nusikaltėlių klasės, būtinos industriniam kapitalizmui, kūrimo projekto išraiškų. Tai taip pat paaiškina, kodėl recidyvizmas visada „yra problema“, bet niekada nėra išspredžiamas: kuo aiškesnė nusikaltėlių klasė, tuo lengviau ją kontroliuoti. Kai nusikaltėlių klasė atskiriama nuo likusios visuomenės ir su ja supriešinama, visi nusikaltimai suprantami kaip antisocialūs, ir dirbantieji priešais laiko nusikaltėlius, kurie gali juos apvogti, o ne kapitalistus, kuria tai daro nuolatos.

Kalėjimai pasitarnauja išnaudojamųjų ir pašalintųjų valdymui ir kitais būdais. Perėjimai nuo vieno produkcijos modelio prie kito dažnai reikalauja milžiniškų pigaus darbo ir žaliavų įplaukų: pavyzdžiui, Britanija galėjo industrializuotis tik dėl savo plėšikavimo užjūrio kolonijose. Tuo pat metu, gamybai tampant vis efektyvesne, tai sukuria perteklių populiacijos, kurios darbas nebereikalingas ‒ taip atsitiko „nusikaltėliams“, kuriuos Britanija eksportavo į kalėjimų kolonijas Australijoje. Kalėjimų pramonė gali išspręsti abi šias problemas, priverstinai kurdama pigų darbą ir kontroliuodama tuos, kurie buvo pašalinti iš ekonomikos. Dažnai ji atlieka abi funkcijas vienu metu.

Po pilietinio karo kalinių nuoma buvo sugalvota kaip būdas gauti nemokamo darbo, kontroliuoti naujai išlaisvintų vergų populiaciją ir pagreitinti Pietų industrializaciją. Pasikeitus dviems kartoms, kitoje vandenyno pusėje bolševikai užėmė valdžią manydami, kad valstybinė kontrolė yra greičiausias būdas industrializuoti Rusiją ir pasivyti Vakarų kapitalistines valstybes. Industrializacija pareikalavo milijonų žmonių išnaudojimo ir įkalinimo: pirmiausiai kaip būdo išauginti valstybės turtą, o vėliau, kad žmonės būtų priversti prisiimti naujus ekonominius vaidmenis. Naciai taikė panašią programą bandydami atgaivinti Vokietijos ekonomiką, kaip ir eilė kitų „besivystančių šalių“ abejose Geležinės Uždangos pusėse po Antrojo Pasaulinio Karo. Tokiu būdu daug buvusių industrializuotų Vakarų šalių kolonijų sugebėjo pagreitinti savo perėjimą į naują gamybos sistemą elgdamosis su savo piliečiais taip pat, kaip ir svetimšaliai imperialistai.

Galiausiai paaiškėjo, kad žmonių apvaginėjimas ir kalinimas buvo efektyvesnis būdas skatinti ekonomikos augimą nei jį palaikyti. Sovietų Sąjunga bei kitos valstybinio kapitalizmo šalys laikui bėgant perėjo prie laisvos rinkos modelio, kuris labiau skatino konkurenciją, tuo pačiu palaikydamas hierarchijas, išsivysčiusias per vadinamąjį socialistinį laikotarpį.

Visgi, laisvos rinkos kapitalizmui kalėjimai yra ne mažiau svarbūs nei valstybiniam. Kai vargingesnių tautų industrializacijos patraukė pigaus darbo ieškančias kompanijas perkelti savo gamyklas, o kitus darbus visiškai pakeitė technologinės naujovės, JAV atsirado nauja su gamyba nesusijusi klasė. Tai sutapo su agresyviu juodųjų ir rudųjų išsilaisvinimo judėjimų užgniaužimu šešiasdešimtaisiais. Ką buvo galima padaryti, kad ši nauja nereikalinga ir neprognozuojama klasė būtų suvaldyta? Atsakymas ‒ padidinti kalėjimų populiaciją.

Šiandien JAV už grotų sėdi tiek žmonių, kiek sovietiniuose gulaguose Stalino valdymo laikais. Tai yra daugiau nei visa JAV kariuomenė, įskaitant rezervus. Kalėjimų pramonė ne tik įveda dar nematytus sekimo ir kontrolės lygius, bet taip pat sukuria socialinį kūną, kuris iš kapitalizmo tąsos negali gauti visiškai nieko.

     Nedarbas ir benamystė

     Ar yra kas nors blogiau nei kalėjimas? Turi būti ‒ kai kurie žmonės bando patekti į kalėjimą, kad išgyventų žiemą.

Žmonės rinkoje gali nuvertėti taip pat, kaip ir bet kokia kita prekė. Paklausos ir pasiūlos dėsniai taip pat taikomi darbui: kuo daugiau bedarbių, tuo pigiau juos įdarbinti. Bedarbių populiacija pasitarnauja tam, kad atlyginimai išliktų maži, o dirbantieji prisimintų, kad gali bet kada būti atleisti. Bedarbiai yra žeminami dvigubai, nes turi maldauti žeminančių darbų; tai viską supainioja ir atrodo, kad jie noriai leidžiasi išnaudojami, kai iš tiesų tik renkasi mažesnę iš dviejų blogybių.

Prieš šimtą metų technologinio progreso gynėjai paskelbė, kad jis išlaisvins žmones nuo būtinybės dirbti, sukurdamas naują laisvalaikio visuomenę. Tačiau nors šios naujos technologijos išties pašalino darbus, tai daugiausiai buvo išnaudota darbdavių išlaidų mažinimui, o ne plačiosios visuomenės naudai. Iš bedarbių perspektyvos, laisvas laikas ir priėjimas prie išteklių yra paskirstyti priešinguose ekonominio spektro poliuose. Štai tokia laisvalaikio visuomenė!

Kapitalizmas sukuria turtą, bet skurdo sukuria daug daugiau. Nėra jokios viršutinės ribos, kiek turto gali sukaupti vienas individas, bet yra apatinė riba, iki kurios bet kuris asmuo gali būti apiplėštas ‒ reikia milžiniško kiekio skurstančiųjų, kad atsirastų keli milijardieriai.

Nedarbas yra viena iš pašalinimo iš rinkos formų; benamystė yra kita, o visos skirtingos formos viena kitą paskatina. JAV daugiau nei milijonas žmonių yra benamiai; pasaulyje virš milijardo žmonių gyvena favelose, pabėgėlių stovyklose ir kitokiomis blogomis sąlygomis. Apie lūšnynus galvojame kaip apie miestų periferiją, bet kai kuriose šalyse juose gyvena didžioji dalis populiacijos. Daugelis naujų lušnynų gyventojų juose atsiranda ne ieškodami darbo, o dėl jų tradicinių gyvenimo būdų sunaikinimo. Mažėjant rankų darbo paklausai, lūšnynai veikia kaip talpykla nepageidaujamiesiems tuose regionuose, kur nepakanka turto didelio paslaugų sektoriaus išlaikymui. Viskas tam, kad jie būtų išlaikyti arti prakaito krautuvių ir gamyklų, bet toli nuo turtingųjų.

Kaip ir bedarbiai, pašalintieji padeda kapitalizmui vien primindami apie pašalinimo pasekmes. Bet to nepakanka ‒ kad ekonominė sėkmė būtų siejama su asmeniniais nuopelnais, turi atrodyti, kad pašalinimas yra jų pačių kaltė. Netekę nuosavybės ir vilties, skurdžiai gali būti pavaizduoti kaip pakankamai pagiežingi. Tačiau dar ne taip seniai, kai dar nebuvo privačios nuosavybės, prieiga prie išteklių buvo vienoda visiems žmonėms; jei kai kurie žmonės ar tautos dabar yra vargšai, tai todėl, kad jie ‒ ar jų protėviai ‒ buvo apiplėšti. Užtenka atsiversti istorijos vadovėlį, kad sužinotum apie žiaurią kolonializmo istoriją Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ‒ bet šis procesas tęsiasi ir šiandien, visur, kur vieno asmens darbas praturtiną kitą.

Kai kurie žmonės karščiuojasi dėl socialinės paramos programų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų: kodėl kažkas kitas turėtų gauti nemokamą pagalbą iš mano sunkaus darbo? Jie turėtų paklausti to paties klausimo politikų ir viršininkų. Tiesą sakant, kiekvienas skurstantis asmuo, kuris kada nors dirbo už atlygį, yra nemokamai padėjęs turtingiesiems. Pašalpoms atitenkantys mokesčių pinigai tėra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai piramide žemyn grįžta tiems žmonėms, kurie daugiausiai dirba, kad ji būtų palaikoma. Socialinės paramos programos buvo iškovotos po dešimtmečių nuožmių pastangų; kur galingieji nebijo grasinančio neturtingųjų sukilimo, jos yra naikinamos.

Tai nereiškia, kad viešosios pagalbos programos gali būti efektyvus kapitalizmo ligų sprendimas. Socialinės paramos programos ir labdaringos organizacijos paprastai puoselėja vidurinės klasės biurokratijas, tuo pačiu darydamos gėdą ir atimdamos galią iš tų, kuriems pagalbos iš tikro reikia. Parama ir labdara tik perskirsto turtą pagal turtingųjų sąlygas ‒ t. y. palaikydamos nelygų galios balansą. Socialinės paramos programos susijusios su tuo pačiu kontrolės aparatu, kuris naudojamas tų, kurie nukrypsta nuo normų, priespaudai: jos naudoja tas pačias duomenų bazes, primeta tas pačias privalomas programas ir traktuoja skurdžius su tuo pačiu pagarbos trūkumu. Nuo skurdo galima išsigelbėti tik jei skurstantieji atsiimtų išteklius savo pačių sąlygomis.

Pašalintiesiems prieinamos taktikos labiau primena revoliuciją, o ne reformą. Jie negali streikuoti, bet gali užblokuoti eismą kaip Argentinos piqueteros. Jie negali užsiimti boikotais, bet gali masiškai išeiti iš parduotuvių neužmokėdami. Jie negali suorganizuoti nuomos streikų, bet gali okupuoti pastatus ir žemę. Skurdui plintant, plis ir šios taktikos.

Bet kas, kam yra tekę dirbti ar stebėti kokias nors „anti-skurdo“ programas Amerikos getuose, tuoj pat perpras „užsienio paramą“ „besivystančioms“ tautoms. Abiem atvejais nagingiausi nuotykių ieškotojai pagerina savo padėtį; labiausiai atsidavę vietiniai išprotėja arba tampa pasyvūs ‒ arba miršta ‒ nuo nusivylimo; kol nelaimingųjų ir bebalsių vargas didėja ‒ ir ne tik: jų reakcijos į savo vargą pasauliui pristatomos kaip nusikalstamos. (Jamesas Baldwinas)

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas