Tags Posts tagged with "istorija"

istorija

0 2107

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

0 1176

Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės išsivystė skirtingi ir yra gimę su tam tikromis kintamomis savybėmis, yra gyvi ir siekia malonumų.“ (1, p. 109) Tai yra į biologijos kalbą išversta Amerikos nepriklausomybės deklaracijos citata: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neginčijamomis teisėmis, įskaitant teisę gyventi, būti laisviems ir siekti laimės.“ Tokį vertimą pasiūlė istorijos profesorius Y. N. Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurios lietuvišką variantą 2016 m. mums parūpino „Kitos knygos“. Tai pati įsimintiniausia ir skaniausiai susiskaičiusi mokslo populiarinimo knyga, kokią tik esu skaičiusi. Be to, populiariausia praėjusių Kalėdų dovana mano šeimoje: įtardama apie knygos dėmesio vertumą padovanojau ją broliui, tikėdamasi vėliau pasiskolinti, tačiau to neprireikė, nes tą patį vakarą ją gavau dovanų nuo mamos. Abu likom labai patenkinti.

Derindamas istorijos, archeologijos, antropologijos, sociologijos, ekonomikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų žinias, Harari nesudėtingai ir įtraukiančiai papasakoja žmonijos istorijos savitą/savąją versiją, kartu pasiūlydamas „nenuvalkiotų“ (bet labai makes sense) įžvalgų, naujai interpretuodamas, reflektuodamas mums gerai žinomus istorinius reiškinius bei įvykius.

Kadangi pateikta žmonijos istorija tikrai glausta (416 puslapių), įtariu, kad kiekvienos iš aukščiau įvardintų disciplinų atstovai-profesionalai turėtų prie ko prikibti dėl paskirų faktų, mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvų ir pan. Bet man svarbesnis kitas, turbūt sunkiau nuginčijamas aspektas – knyga lavina kritinį požiūrį (bei istorinę ir sociologinę vaizduotę!), skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios ir geros, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-neva plačiai mąstančių žmonių. Na ir žinoma – knyga supažindina su skirtingų mokslų akiniais bei leidžia akimirką pro juos žvilgtelėti į supantį pasaulį. Be to, ji nuolat primena, kad mes dar daug ko nežinome nei apie praeitį, nei apie dabartį, tuo labiau apie ateitį, ir kokias ribotas išvadas leidžia daryti humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tikrai įtraukčiau į visų specialybių, ypač istorijos ir sociologijos, studijų literatūros sąrašą.

Nepriklausomybės deklaracijos „biologinis“ vertimas – tik viena iš intriguojančių, nepatogiai pasimuistyti kėdėje paskatinusių idėjų (apie ją pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Ir tas muistymasis buvo toks džiuginantis, nes atsiduri akistatoje su savo nusistovėjusiu mąstymu, pasaulėžiūra! Įsisukę savoje beprotiškoje gyvenimo skuboje, socialiniame burbule, disciplinos rėmuose, pamirštame, o ir neturime laiko pareflektuoti, kad daug mums žinomų dalykų nėra savaime aiškūs, įrodyti (ar iš vis įrodomi moksliniais metodais), neginčijamai, ir net nėra žmonijai būtini ar geriausi.

Pasak Harari, žmonės susigyveno su kai kuriomis šiuolaikinėmis tiesomis (pvz., demokratija, kapitalizmu) taip pat, kaip per pastaruosius 10 tūkst. metų įprato prie minties, kad Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis. Mums paprastai sunku net įsivaizduoti kitokią galimybę, ypač jeigu tomis tiesomis tiki ir jas skleidžia mūsų autoritetai, jeigu apie jas pasakoja universitetuose ar parašė koks įtakingas mokslinis žurnalas.

Autoriaus pasakojama žmonijos evoliucijos istorija susideda iš trijų reikšmingiausių etapų-revoliucijų, kurių pažinimas ir supratimas mums padeda atsakyti į klausimą, kodėl Žemės planetą valdo būtent Homo sapiens (toliau – Hsapiens), o ne kokia nors kita gyvūnų rūšis? Kodėl mes dominuojame pasaulyje? Pirmosios – prieš maždaug 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė Hsapiens smegenų neuronų jungtis (pagal vieną iš teorijų, nes kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi nėra aišku), o tai lėmė kitokį proto vystymąsi, mąstymo būdą bei unikalios kalbos atsiradimą. Kalba – vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių mums užkariauti pasaulį.

Profesorius argumentuoja, kuo ši kalba unikali ir kaip ji vystėsi, tačiau aš paminėsiu tik vieną, pačią svarbiausią jos ypatybę – ja galima perteikti informaciją apie dalykus, kurie apskritai neegzistuoja. Kiek yra žinoma, tik Hsapiens geba kalbėti(s) apie tai, ko niekada nėra matę, lytėję ar užuodę – ir tuo tikėti. Jokia kita gyvūnų rūšis to nesugeba. Turbūt neįtikinsime beždžionės atiduoti vienintelį jos turimą bananą, sakant, esą už tai po mirties nukeliavusi į beždžionių rojų ji jų gaus kiek panorėjusi. O štai žmogų panašiais dalykais įtikinti galima. Taigi, su kognityvine revoliucija atsirado galimybė kalbėti(s) apie fikcijas, taip atsirado mitai, legendos, dievai, religijos. O tai, savo ruožtu, smarkiai pakeitė žmonių mentalitetą, bendravimo įgūdžius, socialinę organizaciją ir pan. Kodėl tai taip svarbu?

Imlumas fikcijoms leido mums ne tik įsivaizduoti nesamus dalykus, bet ir daryti tai kolektyviai. Kartu žmonės ėmė austi bendrus mitus (kaip pvz., biblinė pasaulio kūrimo istorija, šiuolaikinių nacionalinių valstybių, demokratijos, rasizmo mitai ir pan.), kurie, savo ruožtu, suteikė Hsapiens iki tol negirdėtą gebėjimą lanksčiai bendradarbiauti su aibe kitų, net ir visai nepažįstamų, savo rūšies atstovų. Kiti gyvūnai/vabzdžiai taip pat geba bendradarbiauti, tačiau daro tai ne taip lanksčiai, ne su tokiu dideliu skaičiumi bei sklandžiausiai tik su tais, kuriuos pažįsta.

Daugybė nepažįstamų Hsapiens gali sklandžiai bendradarbiauti tikėdami bendrais mitais, kurie egzistuoja tik kolektyvinėje jų vaizduotėje (du vienas kito anksčiau nematę lietuviai gali rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų vienas kitą, nes tiki lietuvių tauta, tėvyne ir vėliava; du nepažįstami teisininkai gali ginti visiškai nepažįstamą asmenį, nes tiki įstatymais, teisingumu, žmogaus teisėmis ir pinigais, kuriuos jie gauna kaip atlygį ir t. t.). Vaizduotės fikcijos tapo visiškai tikromis socialinėmis struktūromis. Čia galime prisiminti sociologinę Thomas situacijos apibrėžties teoremą: jei žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji tikra savo padariniais. Hsapiens, skirtingai nei kiti gyvūnai, gyvena dviejose realybėse – subjektyvioje, kurią patys (per)konstruoja, ir kuri priklauso nuo tikėjimų, ir objektyvioje, kuri nuo pastarųjų nepriklauso.

Pasak Harari, šiuolaikinių mūsų institucijų, korporacijų veiklos pamatas yra lygiai toks pats, koks buvo pvz., akmens amžiuje gyvenusių žmonių. Tas pamatas – tikėjimas fikcijomis, tik skirtingomis: vieni tikėjo šmėklomis, dvasiomis, kiti tiki progresu, pinigais, mokslu ir t. t. Vienas iš sudėtingesnių klausimų visos istorijos eigoje buvo – kaip įtikinti būrį žmonių, kad tam tikra fikcija, istorija yra teisinga? Kol žmonės tiki bendrais mitais, pastarieji yra galingi ir veikia žmonių gyvenimą visais – mikro, mezo, makro – lygmenimis. Tad šis klausimas ypatingai rūpėjo ir teberūpi bendruomenių, visuomenių, imperijų, valstybių, korporacijų va(l)dovams. Juk bendrais mitais besiremiančios įsivaizduojamos tvarkos laikosi tik tol, kol jais yra tikima.

Grįžkime prie JAV nacionalinės deklaracijos biologinio vertimo. Istorikas kaip pavyzdį pasitelkė du gerai žinomus istorijos mitus – Hamurabio teisyną (priimtą apie 1754 m. pr. Kr.) ir jau minėtą JAV deklaraciją (priimtą 1776 m.). Tuo metu galingiausios Babilonijos imperijos gyventojams Hamurabio teisynas turėjo tokią pačią reikšmę kaip ir šiandien supervalstybe vadinamos JAV gyventojams turi deklaracija. Ir šimtams tūkstančių babiloniečių, ir šimtams milijonų amerikiečių – tai idealios socialinės tvarkos pamatas. Be to, abu dokumentai tvirtina skelbiantys universalius ir amžinus teisingumo principus (kurie įkvėpti dieviškosios galios), kuriais vadovaujantis žmonės gyvens klestinčioje visuomenėje. Tik štai Hamurabio teisynas tvirtina, kad žmonės nėra lygūs ir skirsto juos į dvi lytis ir tris klases: kilminguosius, prasščiokus ir vergus. Kiekvienos lyties ir klasės nariai yra skirtingos vertės.

Susiduriame su akivaizdžia dilema: abu dokumentai tvirtina priešingus dalykus. Kažkuris jų turi būti neteisingas. Mums savaime aišku, kad neteisingas Hamurabio teisynas, tačiau Harari sako, kad klysta abi pusės. Visi principai egzistuoja tik Hsapiens vaizduotėje ir jų sugalvotuose ir vienas kitam pasakojamuose mituose. Tai skirtingomis ideologijomis besiremiantys dokumentai, kurie patys savaime nėra nei teisingi, nei neteisingi. Nelygybė, kaip ir lygybė, yra socialinis konstruktas. Šią mintį autorius iliustruoja nuosekliai dekonstruodamas mano įžangoje pateiktą ištrauką iš JAV nepriklausomybės deklaracijos ir išversdamas ją į biologijos kalbą. Kaip jis tą daro, galite pasiskaityti patys (p. 101-116).

Kad egzistuoja tam tikra tvarka tikime ne todėl, kad ji atitinka objektyvią tikrovę, o dėl to, kad šis tikėjimas mums padeda darniai bendradarbiauti ir sukurti geresnę visuomenę. Pasipiktinęs žmogaus teisių šalininkas gali pasakyti: „Kuo puikiausiai žinome, kad biologiniu požiūriu žmonės nėra lygūs! Tačiau tikėdami, kad savo esme visi esame lygūs, galime skurti darnią ir klestinčią visuomenę.“ Kaip ir Hamurabis pagal tokią pačią logiką galėtų sakyti: „Žinau, kad kilmingieji, prasčiokai ir vergai savo esme nėra skirtingos žmonių rūšys. Tačiau tikėjimas, kad jie skirtingi, padės mums sukurti darnią ir klestinčią visuomenę.

Mums nekyla abejonių, kad Hamurabio teisynas yra mitas, tačiau samprotavimų, kad žmogaus teisės taip pat yra mitas, mes nenorime nė girdėti.“,- sako Harari (p. 110).

Istorikas taip pat aptarinėja mechanizmus, kaip pasiekti, kad žmonės neabejotų mitais ir įsivaizduojama tvarka, pagal kurią sustyguotas jų gyvenimas. Autoriaus kalbami dalykai labai darniai siejasi su tuo, ką apie socialinės kontrolės sistemas savo veikale „Sociologija. Humanistinis požiūris“ rašė P. Bergeris bei ką jis su kolega T. Luchmanu gvildeno knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“.

Antroji žmonijos evoliucijoje reikšmingiausia revoliucija –  prieš maždaug 12 tūkst. metų įvykusi žemės ūkio revoliucija, kurią lėmė tai, kad Hsapiens ėmė skirti pastangas manipuliavimui keletu gyvūnų ir augalų rūšių, kurių svarbiausias – kvietys – yra vienas sėkmingiausių augalų žemės istorijoje. Pasak Harari, nepaisant technologijų pažangos, net ir šiandien apie 90% kalorijų žmonija gauna iš saujelės augalų, kuriuos mūsų protėviai išmoko auginti tarp 9500-3500 m. pr. Kr. (kviečiai, ryžiai, miežiai, kukurūzai, bulvės, sorai). Per du pastaruosius tūkstantmečius nebuvo sukultūrintas nei vienas dėmesio vertas augalas ar gyvūnas.

Tačiau pati įdomiausia šio skyriaus mintis man buvo ši: ne mes prisijaukinome kviečius, o jie prisijaukino mus, ne mes grūdus privertėme tarnauti mūsų reikmėms, tai jie privertė mus tarnauti jiems. Istorijos profesorius nupiešė žemės ūkio revoliucijos paveikslą kviečio požiūriu, kaip ši nereikšminga žolė, savanaudiškai manipuliuodama Hsapiens ir privertusi jį tūpčioti aplink ją nuo sutemų iki aušros, užkariavo pasaulį ir kaip tai pakeitė žmonių gyvenimą į… blogesnę pusę.

Žemės ūkio revoliucija, anot Harari, yra didžiausia istorijos apgaulė ir spąstai. Užuot atnešusi lengvą naujo gyvenimo epochą, ji apsunkino daugumos žmonių gyvenimą. Vidutinis žemdirbys dirbo sunkiau, turėjo mažiau laisvalaikio, maitinosi prasčiau, turėjo daugiau sveikatos problemų nei vidutinis medžiotojas-rinkėjas. Maisto perviršis, kuriam atsirasti galimybę suteikė ši revoliucija, sužadino demografinius sprogimus, po kurių kelio atgal į medžiotojų-rankiotojų gyvenseną nebeliko. Kviečiams pavyko įtikinti Hsapiens, kad jis pakankamai gerą gyvenimą iškeistų į vargingesnį. Be to, stipriai augdama mūsų kolektyvinė galia ir tariama mūsų rūšies sėkmė koja kojon ėjo su individualiomis kančiomis.

Istorijos profesorius aprašo, kaip žmonės gyveno tūkstantmečius, skiriančius kognityvinę nuo žemės ūkio revoliucijos, ir kaip tai pasikeitė: kokia buvo abiejų laikmečių žmonių buitis, socialinė organizacija, tikėjimai. Daug dėmesio autorius skiria Hsapiens sukeltoms ekologinėms katastrofoms (skaitydami sužinotumėte, kiek didžiųjų planetos žvėrių ir augalų išnaikino Hsapiens gerokai anksčiau negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius); perėjimui iš politeizmo į monoteizmą; rašto ir pinigų atsiradimui bei jų poveikiui žmonijos istorijai; patriarchatui, kaip itin universaliai ir stabiliai sistemai; bei svarbiausiems veiksniams, kurie apjungė skirtingų kultūrų žmones (autorius tai vadinai „žmonijos susivienijimu“) ir atvedė iki šiuolaikinio globalaus kaimo.

Na ir trečioji, prieš 500 m. įvykusi revoliucija –  mokslo revoliucija. Harari analizuoja, kas paskatino šią revoliuciją; kaip atsirado tikėjimas technologijomis ir mokslinio tyrimo metodais; kaip formavosi mokslo, Europos imperijų ir kapitalizmo ekonomikos sąjunga (kodėl mokslas ir kapitalizmas yra svarbiausias imperializmo palikimas? Kodėl karo-pramonės-mokslo kompleksas suklestėjo Europoje? Kaip vertinti: J. Cooko žygis jūra buvo mokslinė ekspedicija, saugoma karinių pajėgų, ar karinė ekspedicija, lydima keleto pakeleivingų mokslininkų?); kodėl Europa (o ne Azijos galingosios imperijos), kuri ekonomikos atžvilgiu atrodė nykštukė, užkariavo Ameriką ir įsivyravo jūrose (kas tai per potencialas, kurį naujųjų laikų pradžioje išsiugdė Europa?); ar moksliniai tyrimai gali tarpti neidami išvien su kokia nors religija ar ideologija; kaip suprasti, kad mokslas, liberalusis humanizmas, kapitalizmas ir pinigai yra dominuojančios šiandienos ateistinės religijos, iš kurių pinigai – pati universaliausia ir veiksmingiausia iki šiol sugalvota savitarpio pasitikėjimo sistema, kuri dar ir įkūnija aukščiausią tolerancijos tašką; kaip žmonių gyvenimą pakeitė pramonės revoliucija, tvarkaraščio bei dirbtinio laiko įvedimas, laikrodis ir įprotis paklusti pramoniniam laikui; kodėl kapitalistiniai-vartotojiškieji idealai yra lyg pirmoji religija, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma?

Kaip matote, Harari paliečia daug įdomių ir svarbių temų. Skaitydama ne kartą prisiminiau įvairių sociologams ne svetimų autorių mintis ir galvojau, kaip jos puikiai papildo vienos kitas/dera su šios knygos įžvalgomis. Pvz., istorikas analizuoja vieną sociologiškai reikšmingiausių socialinių pokyčių, kurio nebuvo iššaukusi nei kognityvinė, nei žemės ūkio revoliucija, o pramonės revoliucijai prireikė tik kelių šimtmečių. Tai yra branduolinės/išplėstinės šeimos bei bendruomenės reikšmės ir vaidmens pasikeitimas. Daugumą funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo minėtos grupės, perėmė valstybė ir rinka. Per milijonus evoliucijos metų, pasak istoriko, įpratome gyventi ir mąstyti kaip bendruomenės nariai ir vos per du šimtmečius tapome susvetimėjusiais individais. Tai yra puikus kultūros galios paliudijimas. Bendruomeninių ryšių poreikį į atomus susiskaldžiusiems žmonėms šiandien patenkina įsivaizduotos bendruomenės, kurios puikiai pritaikytos nacionaliniams ir komerciniams poreikiams. Pvz., tauta – įsivaizduota valstybės bendruomenė, o vartotojų gentis – rinkos. Nori-nenori, į galvą atėjo B. Andersono įsivaizduojamų bendruomenių idėjos, F. Tonnieso Gemeinschaft ir Gesellschaft koncepcija, E. Gellnerio pasvarstymai apie perėjimą iš agrarinės į industrinę visuomenę,  Z. Baumano vartotojiškumo, globalizacijos analizės ir pan.

Knygai artėjant link pabaigos, Harari svarsto, ar pasiekusi tokią materialinę gerovę, apie kurią anksčiau buvo galima tik pasvajoti, žmonija tapo laimingesnė ir labiau patenkinta gyvenimu. Ar per 70 tūkstantmečių po kognityvinės revoliucijos pasaulis pasidarė geresne vieta gyventi? Kritiškai įvertinęs galimybes moksliniu metodu pamatuoti žmonių laimę, autorius konstatuoja, kad turtingų šiuolaikinių visuomenių nariai stipriai kenčia nuo susvetimėjimo, beprasmybės jausmo, daug jų niekaip negali „atrasti savęs“, nežino, ko nori iš gyvenimo. Vienos iš priežasčių, kodėl kyla pastarieji dalykai, yra fanatiškas žmonių tikėjimas individualizmu, liberaliuoju humanizmu bei savęs – Hsapiens – pastatymas į dievų vietą. „Istorija prasidėjo tada, kai žmonės išrado dievus, ir baigsis tada, kai patys žmonės taps dievais“,- svarsto istorikas.

„Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ profesorius baigia tokia mintimi:

Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi. Siekdami patogumų ir pramogų beatodairiškai naikiname kitus planetos gyventojus, niokojame mus supančią ekosistemą, taip vis neatrasdami pasitenkinimo.

Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“ (p. 384)

Beje, žmonių, kaip dievų, motyvas plėtojamas naujausioje Harari knygoje “Homo Deus: A Brief History of Tomorrow“. Joje autorius pateikia žmonijos ateities istoriją, įpindamas visas šiandien ant bangos esančias temas: technologijų pažangą, artėjančią ketvirtąją pramonės revoliuciją (kuri sukurs „bevertę klasę“), genų inžineriją, dirbtinį intelektą ir pan. Kiek teko paskaitinėti apie šią knygą, ją puikiai būtų galima derinti su daug sociologinių ir filosofinių klausimų keliančio serialo “Dark Mirror” žiūrėjimu. Jei dar nematėte – labai rekomenduoju. Apie utopinę visuomenę, kaip maždaug atrodys mūsų kasdienis gyvenimas dar labiau pažengus technologijoms ir socialiniams tinklams įgijus dar didesnę reikšmę. Žiūrėjau ir galvojau, kad tai visiškai realus netolimos ateities scenarijus.

Pabaigai norėjau pridurti, kad vadovaujantis autoriaus logika, reiktų atkreipti dėmesį, kad ir paties Harari prieiga remiasi mitu – mitu apie socialinius konstruktus bei kad žmonės IŠrado dievus, o ne juos ATrado. Tuoj pasakysiu protukams nemalonią mintį: tik žmogaus vaizduotė sukūrė idėją, jog žmonės atsirado anksčiau nei dievai ir kad pastarieji – tik pramanai. Juk įmanoma, kad dievai jau egzistavo, o kalbėt išmokęs žmogus tai, ką jam pavyko neva užčiuopti, supaprastino ir aplipdė savo interpretacijom. Kitaip sakant, atitinkamai pažinę dalelę objektyvios tikrovės, Hsapiens išgimdė begalybę subjektyvių istorijų, kurių vienos ar kitos tapo kolektyviniais mitais. Ir apskritai, kodėl turėtume manyti, kad mūsų kalba išvis yra tinkama apibūdinti kažkokiems mums dar nepažintiems metafiziniams dalykams ar kad mokslinis metodas būtinai turėtų pajėgti juos paliesti, užuosti, išgirsti, pamatyti, identifikuoti? Kaip išsireiškė P. Bergeris, „tik intelektualinis barbaras gali manyti, kad tikrovė yra tik tai, kas gali būti užčiuopiama moksliniais metodais“ (2. p. 144) (cituoju, nes pati nedrįsau taip pasakyti, tai pasislėpiau po autoritetu ;)). Beje, šiek tiek į temą: apie netikėjimo ateiviais naivumą esu rašiusi čia.

Milda Pivoriūtė

Šaltinis.

0 1523
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 2577

Garsaus JAV publicisto ir politikos veterano Patrick J. Buchanan straipsnis, paskelbtas autoriaus asmeninėje svetainėje š.m. gruodžio mėn. 2 d.

„Į mano rankas pateko slaptas žemėlapis, kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje. Tai Naujosios pasaulio santvarkos planuotojų žemėlapis.“ JAV Prezidentas Franklin Roosevelt taip pareiškė tautai savo 1941 m. spalio mėn. 27 d. radijo kalboje, skirta paminėti šalies Karinio laivyno dieną. „Tai yra Pietų Amerikos žemėlapis. atvaizduojantis šį regioną, kokį Hitleris numato jį pertvarkyti. Bet Berlyno geografijos ekspertai beatodairiškai panaikino visas valstybines sienas ir visą Pietų Amerikos kontinentą priskyrė Vokietijos dominavimui,“ kalbėjo F. Roosevelt. „Šis žemėlapis atskleidžia nacių kėslus ne tik Pietų Amerikoje, bet ir JAV atžvilgiu taip pat.“

 

Mūsų vadas turėjo dar vieną siaubingą slaptą dokumentą, „kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje…“

 

„Tai yra planas uždrausti visas egzistuojančias religijas (protestantų, katalikų, musulmonų, hindi, budistų, ir žydų taip pat… Vietoj mūsų civilizacijos bažnyčių bus įsteigta tarptautinė nacių bažnyčia… Vietoj Biblijos bus įtvirtinti Mein Kampf žodžiai kaip privalomas Šventasis raštas. Ir vietoj Kristaus kryžiaus bus iškelti du simboliai – svastika ir ištrauktas kardas… Kraujo ir geležies dievas pakeis meilės ir gailestingumo Dievą.“

 

Koks šių stulbinančių nacių slaptų planų šaltinis? Tai britų agentų, veikiančių New Yorke klastotės. Jiems vadovavo William Stephenson, kuris istorijoje yra žinomas kaip „Žmogus vadinamas drąsuolis“ (Man Called Intrepid). Tai Churchill žmogus, kuriam pavesta daryti viską, kad tik JAV būtų įtrauktos į Britanijos karą.

 

F. Roosevelt pradėjo savo kalbą pasakodamas apie dviejų Vokietijos povandeninių laivų puolimus prieš JAV eskadrinius minininkus Greer ir Kearny, kurių pastarasis buvo torpedos paskandintas ir kurio 11 įgulos narių žuvo. F. Roosevelt taip pasakė: „Mes pageidavome nešaudyti. Bet šaudymas prasidėjo ir istorija pažymėjo, kas pirmasis šovė.“

 

Bet teisybė buvo kitokia. Greer ir Kearny sekė vokiečių povandeninius laivus ir duomenis perdavinėjo britų lėktuvams, metantiems gilumines bombas. Tai buvo F. Roosevelt, kuris desperatiškai siekė karo su Vokietija. O Hitleris, nežiūrint visų jo nusikaltimų, desperatiškai norėjo išvengti karo su JAV. Pasak kongreso narės Clare Booth Luce, F. Roosevelt „meluodamas mus įtraukė į karą, kadangi jam trūko politinės drąsos mus įtraukti į karą.“

 

1941 m. pabaigoje amerikiečiai dar vis nenorėjo karo. Jie manė, kad „melaginga britų propaganda,“ pasakojanti apie kūdikius, pasmeigtus ant vokiečių durklų apgaulės būdu įtraukė mus į Pirmąjį pasaulinį karą. O tai Britų imperijai buvo labai naudinga.

 

Tenka atsiminti šiuos epizodus tokiu metu, kai po JAV sostinę sklando pasipiktinimo banga dėl Putino senųjų KGB draugų sugalvotų „netikrų žinių“, kurias atkartoja JAV asmenys, interneto svetainės ir žurnalai pasisakantys prieš JAV kišimąsi ir prieš karą. Ohajo valstijos Senatorius Rob Portan sako, kad „propagandos ir dezinformacijos grėsmė“ prieš JAV yra tikra ir „mes turime tam priešintis.“ Tam tikslui Kongresas ruošia 160 mln. JAV dol. kainuojančią Valstybės departamento programą.

 

Taip, amerikiečiai turėtų saugotis „netikrų žinių“ ir neleisti užsienio jėgoms kištis į JAV rinkimus. Bet faktas yra, kad mūsų sąjungininkai, pavyzdžiui britai, ir mūsų vadovai dažnai mus apgaulės būdu įtraukia į nereikalingus karus. Kalbant apie kišimąsi į mūsų nemėgstamų vyriausybių vidaus reikalus, tame tarpe ir į užsienio šalių rinkimus – ar tai praktiškai neatitinka CŽV ir Nacionalinio įnašo į demokratiją (National Endowment for Democracy) pareigybines instrukcijas? Istorija mus moko, kad reikia saugotis mūsų pačių karo kurstytojų klikos.

 

Aptarkime „Operaciją Irako Laisvė“

 

Kas mus apgavo ir melavo apie Sadamo masinio naikinimo ginklus, skleidė „netikras žinias,“ kurių dėka mes buvome įtraukti į vieną didžiausių mūsų šalies strateginių klaidų? Kas mums metų metais melavo apie Irano branduolinių ginklų programą? Šios propagandos dėka mes būtume buvę įtraukti į karą, jei ne 2007 ir 2011 m. visos 16 JAV žvalgybos agentūrų nebūtų paneigusios jos. Tačiau, čia ir užsienyje yra tokių, kurie įtikinėja, kad Iranas turi slaptą branduolinių ginklų programą. Jų tikslas – karas su Iranu.

 

Ar mums buvo pasakyta visa tiesa apie 1964 m. rugpjūčio incidentą su Šiaurės Vietnamo ginkluotais laiveliais ir JAV eskadriniais minininkais Maddox ir C. Turner Joy, kuris privertė Kongresą priimti beveik vienbalsę rezoliuciją, nuvedusią mus į aštuonių metų karą Pietryčių Azijoje?

 

Galima dar giliau patyrinėti Amerikos istoriją. 19-to amžiaus Kongreso narys A. Lincoln netikėjo Prezidento Polk tvirtinimu, kad Meksikos kariuomenė peržengė Rio Grande upę ir „praliejo amerikiečių kraują Amerikos žemėje.“ Savo „taškelis žemėlapyje“ rezoliucijoje Lincoln reikalavo patikslinti konkrečią vietą, kurioje įvyko amerikiečių žudynės. Šios tariamos žudynės paskatino JAV kariuomenę įžygiuoti į Meksikos sostinę ir atlaisvinti Meksiką nuo pusės jos šalies.

 

Ar Laivyno departamento Sekretoriaus pavaduotojas Theodore Roosevelt sakė mums tiesą, kalbėdamas apie mūsų susprogdintą linijinį laivą Havanos uoste? „Laivas Maine buvo paskandintas ispanų nešvarios klastos dėka.“ Niekas niekada neįrodė, kad tai ispanai sukėlė sprogdinimą. Tačiau Amerika iš šio karo gavo tai, ko T. Roosevelt norėjo – Puerto Riką, Guam salą ir Filipinų salas. JAV sukūrė savo imperiją.

 

„Karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visuomet turėtų saugoti melo sargybinis.“ Taip kalbėjo Winston Churchill, netikrų žinių didmeistris.

 

Vertėjo komentaras: Patrick J. Buchanan yra garsus konservatyviųjų pažiūrų politikas ir publicistas. Jis buvo artimas Prezidento Nixon patarėjas vidaus politikos klausimais, o vėliau tarnavo Prezidentui Reagan viešųjų ryšių vadovu. Pats Buchanan buvo Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus ir Reformų partijos kandidatas į tas pačias pareigas. Dėl jo radikalių pažiūrų JAV didžioji spauda Buchanan šiuo metu nustūmė šiek tiek į šalį. Jis mažiau matomas stambių JAV televizijos kompanijų ekranuose kaip politinių įvykių komentatorius.

 

Įdomu tai, kad Nixon ir Reagan metu konservatyvūs respublikonai laikėsi labai griežtos pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu, bet dabar kai kurie žymūs respublikonai, kaip Buchanan, Paul Craig Roberts ir būsimas Prezidentas Trump, kritiškai vertina Vakarų šalių pastangas nubausti Rusiją sankcijomis už jos veiksmus Ukrainoje ir nori gerų santykių su Maskva.

 

Vertė: Algis Avižienis

0 3967

Tikriausiai ne vien aš galiu drąsiai teigti, jog gyvename didžiausio virsmo pasaulio istorijoje metu. Pasaulis išgyvena didžiules transformacijas, vyksta kova už ateinančios epochos pirmaujančias pozicijas. Įvykiai seka vienas paskui kitą tarpžvaigždiniu greičiu  ir nedaug kas spėja susigaudyti juose, juolab užuosti tendencijas, tam tikrus dėsningumus, strategiškai planuoti ateitį. Dabartinė 40-50-mečių karta per savo Gyvenimą išgyveno ne vieną santvarkos, ideologijos griuvimą, ir tokiuose istorijos verpetuose be galo sunku susiformuoti tvirtą požiūrį į tai, kas realu, kas ne, kur apgaulė, o kur Tiesa. Globali krizė, pradedant ekonomine, socialine, baigiant moraline, dvasine, demografine. Lietuvių Tauta ir Valstybė pergyvena, ko gero, tragiškiausią savo istorijos momentą, kuomet grėsmė visiškai išnykti yra itin reali. Ar turime šansą išnirti iš akligatvio oriai, tvirtai ir iš naujo suskambėti tauria gaida pasaulio dievirpoje?

Kaip rodo istorija, krizinėse situacijose naujas tendencijas, istorijos ratą netikėta linkme pasuka tam tikras naujas Žmogaus, asmenybės tipas, nebūdingas ir neįprastas prieš tai buvusiai epochai. Nebūtų krizių, tokie tipai nesusiformuotų. Kiekvienas epochos virsmas buvo lydimas tokio naujo tipo susiformavimo. Šiuo kampu pažvelkime truputį į mūsų ir pasaulio istoriją.

Lietuvos Valstybės kūrimosi priešaušrėje ir prievartinio krikšto grėsmėje romų, mąslų baltų girių gyventoją keitė sumanus, karingas savo krašto gynėjas-Vytis, vijęs priešus, kelis šimtus metų ištvermingai ir atkakliai kovojęs visais frontais ir bent šimtmečiui sukūręs didžiausią Valstybę Europoje. XIX-ojo amžiaus viduryje ir pabaigoje, kuomet jau rodėsi Tauta pasmerkta Prūsų likimui, apsišvietusi valstietija metė žagrę, ėmėsi plunksnos bei knygų ir XX-ojo amžiaus pradžioje atkūrė savo Valstybę.

Taip ankstyvuosiuose viduramžiuose išglebusius romėnus keitė ekspansyvieji barbarai, feodalizme – inkviziciją apšvietos epochos žmonės. Iš artimiausių Pasaulio istorinių pavyzdžių galima paminėti XX-ojo amžiaus pradžios tarybinio žmogaus tipą, kuris pakeitė senąją apkiautusią carinės imperijos dvarininkų ar biurokratų sluoksnio dominuojamą visuomenę, kas leido praktiškai suyrančiai Rusijos imperijai atgimti visiškai kitom spalvom ir kitame vaidmenyje. Taip pat karinis-sportinis hitlerinės Vokietijos tipas, pakeitęs sočių biurgerių visuomenę ir bent dešimtmečiui leidęs atsistoti ant kojų karų nuniokotam ir išvargintam kraštui.

Visais atvejais, šie nauji moduliniai žmonių tipai susiformuodavo visiškai krizinėse situacijose, kuomet, regis, Valstybės jau pasmerktos kapituliuoti ir žlugti. Čia nekalbu apie vieno ar kito iškilusio tipo gerumą/blogumą (istorija visuomet pateikia savo vertinimą), kalbu apie tam tikrus istorijos dėsningumus, apie tai, kad tokio tipo atsiradimas visuomet sąlygoja šalies proveržį, postūmį nuo bedugnės krašto, nuo išnykimo. Atrodo, aplinkybės susidėlioja taip, kad, jau žemiau nėra kur, tačiau staiga iškyla tam tikra grupė žmonių, kurie visiškai kitaip žiūri į gyvenimą, kurie turi futuristinį krašto ateities projektą, yra energingi, valingi ir imasi iniciatyvos bei atsakomybės už savo šalies ateitį. Jau vėliau natūraliai gimsta arba būna sukurta tam tikra ideologija, sistema (tiesa, nebūtinai tos pačios grupės), tačiau be tokio tipo jos atsiradimas yra neįmanomas.

Istorijos tyrinėtojai teigia, kad naujam moduliniam žmonių tipui susidaryti reikalinga ne mažiau 7-8% visuomenės. Atsiradus maždaug tokiai kritinei masei tokių Žmonių,  įvyksta proveržis ir Tauta pradeda judėti iš mirties taško. Lietuvoje tai būtų maždaug 200-300 tūkstančių Žmonių.

Kas galėtų būti tokio proveržio šaukliais mūsų šalyje? Ar turime tokio asmenybės tipo užuomazgas?  Po ilgalaikių stebėjimų, pokalbių, susitikimų su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, drįsčiau teigti, jog turime. Kol kas tarp daugumos mūsų inteligentijos, verslininkijos, netgi mūsų mokslo ar meno žmonių, nekalbant jau apie politinio „elito” sferą, sunkiai prasiskverbia naujos minties, idealistinio ateities vaizdinio spindulys. Šiuose ūkuose vis dar tvyro užsistovėjusio vandens kvapas, nueinančios nuo istorijos avanscenos neoliberalios, vartotojiškumo epochos mąstysena ir siekiniai su visais šios epochos atributais, kai kur vis dar gajus netgi pilko sovietinio biurokrato-valdininko, nomenklatūros tipas, kabinimasis į tai, kas jau buvo ar tuoj nueis. Ir netgi tuose Vandenyse užgimęs vienas kitas labiau Dievop žvelgiantis ir žengiantis asmuo dažnai jaučiasi vienišas, šį vienišumą pridengdamas pusiau uždarų nedidelių bendraminčių susiėjimuose.

Tačiau tam tikrą šviesios ateities, kažkokios aušros, „pusvalandžio prieš pakylant Saulei” jausmą sukelia lankymasis įvairių ekobendruomenių, vegetarų, žaliavalgių, Vedinės, senosios Baltų Kultūros išpažinėjų, sveikuolių Namuose ir susibūrimuose. Šis įvairių profesijų ir pomėgių Žmonių bendruomenių klasteris gali tapti jėga, keičiančia Tautos likimą. Tas tylus darbas, tylus džiaugsmas, iš jų akių spinduliuojanti ramybė ir tvirtumas, valia suteikia pojūtį, kad vyksta gimtis. Juose alsuoja gyvybė. Tai dažniausiai kūrybingi taikūs žmonės, liauni, grakštūs, itin tvirtos dvasios, kuriantys ir puoselėjantys daugiavaikes šeimas, gebantys surasti džiaugsmo šaltinį dabartiniuose tuštybės triumfo aiduose, savo darbuose kuriantys grožį ir gyvybę. Jaučiamas ir pastebimas taurumo, bendruomeniškumo, kultūrinio gyvenimo atgimimas. Kaip stipriai tai kontrastuoja su kosmopolitinio miesto „Kultūra“, kurioje vyrauja čaižumas, išorinio blizgesio skurdas, egoizmą ir puikybę puoselėjantys žurnalų viršeliai, neretos patyčios ir tautinių vertybių karikatūrinimas.

Kas juos vienija, ką būtų galima išskirti tokio, kas leistų teigti, jog bręsta naujo modulinio žmogaus tipo atsiradimas? Vienareikšmiškai pasakyti gana nelengva, nes dažniausiai tokios kartos atsiradimas būna lydimas kuo įvairiausių apibūdinimų, senų savybių, duotybių iškilimu ar naujų savybių išvystymu. Tačiau keletas dalykų vis tik krenta į akis: tai visiška blaivybė, vegetarizmas, sveikas gyvenimo būdas, įsiklausymas ir grįžimas arčiau gamtos, polinkis dvasiniams ieškojimams, posūkis arčiau savo Tautos šaknų, valia, rimtis, ne prekybinis, bet kūrybinis mąstymas, pasaulio išminties steba, kultūrinė veikla, neabejingumas savo krašto likimui, puikus jos istorijos išmanymas, platus žvilgsnis į pasaulį. Dar viena išskirtinė savybė, jungianti šiuos žmones – tai kritinis požiūris į tai, kas vyksta dabar, nepasidavimas melui, dezinformacijai, gebėjimas analizuoti. Šie žmonės nedejuoja, o atsako į negeroves savo darbais ir kūryba. Stebina šių žmonių organizaciniai gebėjimai ir išradingumas. Visa tai lydi jaukios šypsenos ir dainos.

Nežinau, ar šių savybių pakanka nuožmiose pasaulio palių kovose išlikti. Juk jose dažnai laimėtoją apsprendžia (bent jau iki šiol dažniausiai) „žudanti intelekto viršenybė“ ar įvairių strategijų, manipuliacijų išmanymas ir taikymas. Kažkas man vis tik kužda, jog ateinančioje epochoje galimybę pirmiausia turės tie subjektai, kurie išvystė ne tik valią ir protą, bet ir stiprią jungtį su dieviškuoju Aš. O svarbiausia, turintys žinojimą. Žinojimą, kaip surėdyta visata, pasaulis, žmogus, kas iš tiesų vyksta ne tik pas mus kieme, bet ir už tvoros. Šis žinojimas – raktas į ateitį. Regis, juos pasigaminti Mes turime visai nemenkų galimybių.

Parengė Raimundas Bakutis

0 1878
„Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje“, – sako etnologas Libertas Klimka. Pasak jo, mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi ganai sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida.

„Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę“, – sako mokslininkas.
– Ką senovės žmogui reiškė kapas?
– Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį.
Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.
Po akmeniu – vėlių valdovo Velino karalystė. Laidotuvių apeigos išreikšdavo ir pagarbą išėjusiam, ir tam tikrą jo baimę: jos būdavo atliekamos ir tam, kad pasitraukęs iš gyvųjų žmogus netaptų vaiduokliu. Iš šio patyrimo ir bus kilę sudėtingi laidojimo, Vėlinių ir kitų mirusiųjų paminėjimo dienų, žiemos meto švenčių papročiai.
– Koks laidojimo būdas labiau būdingas mūsų protėviams – deginimas ar užkasimas žemėje?
– Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi, būta ir kremacijos, ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, priklausomai nuo kultūros ar genties, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.
Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (tai pasakojimas apie žynį Sovijų, stačiatikių vienuolio užrašytas 1261 m. vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus ruošia mirusiam tėvui guolį nakčiai, tai yra, laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje.
– Koks seniausias palaidojimas, rastas Lietuvos teritorijoje?
– Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą.
Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visi jie nedegintų palaikų. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Galbūt taip būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias.
Būdavo laidojama arti namų, kartais net gyvenamojo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi, ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai būdavo vadovaujamasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai susiklostė ir gilios pagarbos senoliams paprotys.
Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo. Tarsi norėta sušildyti šaltojoje žemelėje besiilsinčius gentainius.
– Kada atsirado pilkapiai?
– Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Įrengiant tokį kapą, didelė reikšmė teikta akmeniui. Akmenų vainikais būdavo apjuosiami žuvusių karžygių pilkapiai arba iš jų sukraunamas savotiškas namelis mirusiajam. Taip akmuo atskirdavo gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų.
Pilkapiai įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100 m. pr. Kr. išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki.
Nuo 1100 m. pr. Kr. visuotinai įsigalėjo deginimo paprotys, kuris tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius”, kurių viduje – molinės urnos palaikų pelenams.
Ypatingai įdomios pelenų urnos vakarų baltų areale prie Vislos, – jos turi veidus ir net papuošalus ant kaklo bei ausyse. Gali būti, kad pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą.
Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi, mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens – upės ar ežero.
– Kaip buvo laidojama mūsų eroje iki krikščionybės?
– Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kr., mirusieji vėl pradėti laidoti nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta.
Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę.
Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Ir liaudies dainose žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta!
Penktajame amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys beveik neprigijo.
– Iš kur atsirado paprotys deginti mirusiuosius?
– Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi, kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai, tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus, ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais rytų Lietuvoje atsiradimo priežastimi.
Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltuose ir susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas.
Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei.
Jurgita Noreikienė

0 1801
Neišbrendamas purvas, slegiantis lavonų tvaikas, juodas fatalizmas ir išprotėjimo atvejai. Tokiu vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas jo dalyvių atsiminimuose. 1919 m. birželį Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią Didžiųjų skerdynių pasikartojimui, tačiau tapo tik trumpomis paliaubomis prieš dar baisesnę katastrofą.
 006
Pirmasis pasaulinis buvo visai kitokio tipo karas, nei prieš tai vykę kariniai susidūrimai. Masinis kulkosvaidžių, sunkiosios artilerijos ir tankų panaudojimas, dujų atakos ir pirmieji oro antskrydžiai slegiamai veikė daugelio fronte ne savo valia atsidūrusių, anksčiau nieko panašaus nemačiusių žmonių psichiką. Būtent šiuos klausimus savo mokslinėje apybraižoje pasistengė nušviesti rusų istorikė Jelena Seniavskaja.
Motyvacija
Karo pradžią daugelio didžiųjų Europos valstybių sostinių gyventojai pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Londone, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje šventai tikėta, kad karas padės išspręsti visas politinės bei ekonominės trinties problemas ir, kad būtent jų šalis taps nugalėtoja. Propaganda skelbė, esą kovos veiksmai netruksią ilgai, daugiausia porą mėnesių, o po to visi sugrįšią namo apgaubti nemirtingos šlovės.
Miestuose propaganda iš pradžių veikė, tačiau kariai, pašaukti iš Rusijos kaimo vietovių, visiškai nesuvokė, kas per nelaimė užgriuvo ant jų galvų. Generolas Aleksejus Brusilovas rašė, kad karo priežastis bei tikslus mažai kas galėjo dorai paaiškinti. Iš milžiniškos šalies gelmių į fronto apkasus suvaryti valstiečiai gūžčiojo pečiais: esą kažkas kažką kažkur nušovė, todėl Rusija priversta kariauti. Kas tokie „broliai serbai“, už kuriuos rusai užsistojo, kas yra nuolat deklaruojama slavų vienybė – niekam nebuvo aišku. Pasak Brusilovo, dažnas karys ne tik nieko nenutuokė apie savo priešus – Vokietiją ir Austriją, bet sunkiai įsivaizdavo kas vyksta kaimyninėje imperijos gubernijoje. „Ar buvo galima su tokiu moralinių pasirengimu tikėtis didžiulio patriotinio įkarščio?“ – retoriškai klausė generolas – „Ką galima pasakyti apie tokią panieką savo tautai?“.
Požiūris į priešą
 
Karys F. Stepunas laiške savo motinai rašė: „Atrodytų keista, tačiau priešakinėse fronto pozicijose nėra tos nuožmios neapykantos priešui. Žinoma, nekalbu apie atakų momentus ar durtuvų kautynes. Tikra neapykanta justi tik užnugaryje“.
Vienas žvalgyboje tarnavęs puskarininkis prisiminė, kad priešo žudymas suvoktas daugiau kaip darbas, savo paties išgyvenimo sąlyga. Ir netgi sėkmingai įvykdyta užduotis nekėlė ypatingo džiaugsmo: „Šiandien nugalėjome mes, o juk galėjome ir patys žūti. Bet nėra to pasitenkinimo, tik begalinis nuovargis“.
Priešas anapus „niekieno žemės“ įsivaizduotas kaip kažkoks beformis, beveidis Jis. Tačiau purve mirštantys, sviedinių ištaškyti priešo kariai dažnam kėlė vidinę užuojautą. Galbūt juose būdavo įžvelgiamas galimas savo pačių likimas? Šaudyti į toli esančią masę kur kas lengviau, nei į arti esančius veidus. Panašią psichologinę būseną savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašo ir vokiečių rašytojas, Pirmojo pasaulinio dalyvis Erichas Marija Remarkas.
Ura!
Šūksnis „Ura!“ psichologijos požiūriu labai svarbus. Kas, kad eilinis kareivis nežinojo nei jo kilmės, nei prasmės. Skardus ir bendras „Ura!“ veikė tarytum narkotikas, kaip nuskausminamieji prieš operaciją. V. Aramilevas rašė, kad fronte „Ura!“ skambėdavo lyg įaudrinto žvėries riaumojimas.
Atakos metu šūksnis mobilizuodavo išsekinto kūno jėgas paskutiniam šuoliui, padėdavo įveikti baimę, vienatvės pojūtį, teikdavo bendrumo jausmo. Visi laukė to „Ura!“ tarytum išganymo ir užsimiršimo. „Ura!“ gebėdavo akimirksniu pakelti ištisus batalionus net į savižudiškas atakas prieš viską šluojančių kulkosvaidžių ugnį.
Vienatvės pojūtis
Nors tiek Remarko, tiek kito Pirmojo pasaulinio karo veterano, Ernsto Jüngerio, knygose šiltai aprašoma fronto brolybė, ji buvo neatsiejama nuo visiškos vienatvės pojūčio. Kiekvienas čia gyveno savais atsiminimais iš praeities ir dažnai mintimis būdavo kažkur toli, kartu su savo artimaisiais. Karo dalyviai mini, kad šis vienišumo jausmas neapleisdavo ne tik apkasuose, bet ir žygiuose, nepaisant to, kad „šalia sunkiai žingsniavo tūkstančiai“.
 
 
Psichikos sutrikimai
Pirmojo pasaulinio pradžioje visos kariaujančios pusės susidūrė su iki tol nežinomais psichikos sutrikimais: isterišku blaškymusi, neprognozuojamu kai kurių karių elgesiu arba visiška apatija, nereagavimu į nieką tyliai tūnant ar verkiant kampe. Karinė rusų vadovybė iš pradžių šiuos atvejus nurašė simuliavimui ir bailumui. Kai kurie „simuliantai“ buvo perduoti karo tribunolui ir dažnas netgi atsisveikino su gyvybe. Ir tik vėliau, po medikų įsikišimo, pripažinta, kad šiuos karius derėtų gydyti užuot baudus ar smerkus.
Silpnesnė psichika neištverdavo kiauras dienas trunkančio sunkiosios priešo artilerijos apšaudymo kaukiančiais sviediniais, kuomet dangus maišėsi su žeme, sumaitotų draugų lavonų vaizdo, klastingų dusinančių dujų atakų, kai gretas retino baisi, nematoma mirtis.
Lavonai gulėjo kairėje ir dešinėje, mūsiškių ir priešo, „švieži“ ir daugiadieniai, neretai – subjauroti. Kai kur iš žemės styrojo negiliai palaidotos kojos. Dieve, kaip galima visą tai matyti ir neišsikraustyti iš proto?“ – rašė F. Stepunas.
Iš kitos pusės pripažįstama, kad visur tykanti mirtis užgrūdindavo karius, ir net didžiausios baisybės įspūdžio jau nebedarė. Patyrusiu kareiviu priešakinėse pozicijose buvo tampama labai greitai. Kartais užtekdavo kelių savaičių. Psichinės traumas dažniausiai patirdavo nespėję aklimatizuotis naujokai. Jie ir žūdavo dažniau dėl savo neatsargumo.
Kariškas fatalizmas
Kaip nulemta, taip ir bus“ – įprasta frazė fronte. Taikos metu niūrus fatalizmas sutinkamas kur kas rečiau, nei karo sąlygomis.
Tikėjimą lemties neišvengiamumu skatino tik ką buvusių šalia draugų mirtys, atvejai, kai kruvinoje mėsmalėje kažkas stebuklingai išgyvendavo, arba kai nežinia iš kur atskriejęs sviedinys ištaškydavo gerai įtvirtintą, visiškai saugia laikomą slėptuvė.
Pataikys ar nepataikys?“ – dažnai spėliodavo veidu į žemę įsikniaubę kariai, aplinkui aidint galingiems sprogimams. Vieni prietaringai tikėjo neišvengiamai žūsią jei ne šiandien, tai rytoj, kiti – priešingai, įsikalbėdavo sau, kad jiems nieko negresia.
Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais kariai gana tiksliai nuspėdavo savo mirtį, prašydami „laimingųjų“ perduoti laišką artimiesiems. „Tu liksi gyvas“ – kreipėsi karininkas į eilinį kareivį ištiesdamas atsisveikinimo raštelį motinai. Ir iš tiesų, pirmasis krito, o antrasis grįžo sveikas namo.
Ar dažnai tokios pranašystės išsipildydavo – nežinia, tačiau pasakojimai apie jas keliavo iš lūpų į lūpas. Kariškas folkloras buvo kupinas prietarų, simbolių, paslapčių.
Ramybės periodai
Trumpos ramybės periodai tarp mūšių įtampos nemažino. Veikiau atvirkščiai. Baisu, kai viskas staiga nutyla ir nuo priešo apkasų nesklinda joks garsas. Ką jie rengia – niekas nežinojo. Nervingo laukimo įtampa galėjusi trukti ištisas valandas. Daugelis veteranų prisiminė labiau už viską nekęsdavę tokių akimirkų. Geriau jau pavieniai susišaudymai ar netgi atviros kautynės.
E. Jüngeris rašė, kad priešo pasirodymas horizonte suteikdavo išsivadavimą nuo sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Mūšis atnešdavo, kad ir laikiną, užsimiršimą, o slegianti nežinomybė gniuždė.
 
 
Mirties baimė
Sakoma, kad negeras tas karys, kuris nebijo mirti. Didvyriai dažnai bijojo mirti ir visomis išgalėmis priešinosi mirčiai, todėl, nepriklausomai nuo to, liko jie gyvi ar ne, visuomenė žavisi jų žygdarbiais. Mirties baimės nebūvimas dažnai reiškė, kad karys tapo apatišku, ar atvirkščiai – per daug įsijautė į supermeno vaidmenį, o tai buvo pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos bičiuliams.
Mūšio lauke „ieškančių savo mirties“ nemėgo ir šalinosi lygiai taip pat, kaip nemėgo už kitų nugarų besislepiančių bailių. Bereikalinga rizika ir šlovės troškimas be kokia kaina fronte laikytas daugiau kvailumo, o ne šaunumo požymiu.
Parengė Vitalijus Michalovskis

0 3142

Netiesa, kad baltai pradėjo formuotis III tūkst. prieš Kristų. Mitas, kad indoeuropiečių indėlis buvo toks didelis, jog nustelbė vietinę kultūrą. Naujausi archeologijos, istorinės kalbotyros, archeogenetikos duomenys leidžia manyti, jog baltų formavimosi procesas prasidėjo daug anksčiau, o gyvulininkystė ir žemdirbystė čia buvo žinoma iki įsiliejant indoeuropiečiams. Prabaltas yra autochtonas (vietinės kilmės) – poledynmečio žmogus, ilgais amžiais formuotas vietinių kultūrų – nuo Svidrų-Madleno iki Narvos ir brūkšninės keramikos. Taip tvirtina archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Algirdas Girininkas.

Gegužės 5-6 dienomis Klaipėdos universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija apie „Baltų kalbos ir kultūros-3“, kurioje dalyvavo baltistikos specialistai, archeologai, archeogenetikai, kalbininkai, literatūrologai.

Konferencija prasidėjo nuo prof. dr. A. Girininko pranešimo, paneigiančio iki šiol vyravusius mitus apie baltų kilmę.

Mitai

– Savo pranešime „Mitai apie baltų kilmę ir jų paneigimas“ kalbėjote problematiką, susijusią su indoeuropiečiais. Išskirkite klasikinius su ja susijusius klaidingus teiginius.

Pirmas mitas yra susijęs su baltų formavimosi laikotarpiu. Iki šiol buvo minimas 3 amžius prieš Kristų – siejama su indoeuropiečiais ir virvelinės keramikos paplitimu Europoje ir Rytų Pabaltijyje. Nieko panašaus. Iš tiesų tai prasidėjo daug anksčiau. Baltų ištakos siekia mezolito laikus.

– Patikslinkite…

Maždaug nuo 8 tūkst. prieš Kristų.

– Kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje? Kaip gyveno žmonės?

Klimato atšilimas. Miškų augimas. Žmonės užsiėmė medžiokle, gyvenimo būdas buvo susijęs su klajojančiais šiauriniais elniais. Mezgėsi sąlygos gyvulininkystei, žemdirbystei.

– Tai ne indoeuropiečiai čia atnešė pažangą – žemdirbystę ir gyvulininkystę?

Nieko panašaus. Tai dar vienas mitas. Vietiniams tai buvo žinoma 1,5 tūkstančio metų anksčiau.

Poledyniniu laikotarpiu Svidrų kultūros žmonės – šiaurinių elnių medžiotojai, pamažu formavo sėslų gyvenimo būdą, žemdirbystę ir gyvulininkystę.

– Kada ėmė formuotis atskira indoeuropiečių kalbų grupė? Kaip žmonės kalbėjo iki tol?

Kai žmonės klajojo bendroje teritorijoje, kalbėjo bendra kalba. Šiuos dalykus tyrinėja kalbotyrininkai toponimikos (vietovardžiai, vandenvardžiai) pagrindu. Kai keitėsi klimatas, atšilo, užaugo miškai – žmonės ėmė skaidytis, skirstytis. Bendruomenės tapo uždaresnės. Pradėjo skilti ir kalba.

Baltų, slavų, germanų ir kt. kalbų grupės formavosi vėlyvojo paleolito laikotarpiu (9-10 tūkst. pr. Kr., ledynmečio pabaiga). Bronzos amžiuje šie skirtumai jau buvo ryškūs: 1-2 tūkst. prieš Kristų jau turime baltų kalbos bendrumus, skirtingus nuo germanų, slavų etc.

Tačiau procesas prasidėjo ne nuo 3, o nuo 8 amžiaus prieš Kristų.

– Taigi mūsų protėviai – vietiniai poledynmečio gyventojai.

Formavosi kartu su šiaurės indoeuropiečiais. Kaip žinote, indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai, ir pietiniai Europos gyventojai.

Žaidimai

– Apie indoeuropiečių protėvynę. Iš kur jie čia atsikraustė, yra kelios dešimtys versijų. Uralo stepės, Turkija. O kaip manote jūs?

Marija Gimbutienė indoeuropiečių protėvyne laikė pietų Prieuralės stepes. Kolinas Renfriu (Colin Renfrew), anglų archeologas, teigė, kad indoeuropiečiai atėjo iš Anatolijos. Ten esą su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu išplito indoeuropiečiai. Nesueina galai: kas, kada ir su kuo išplito.

– Archeogenetikai sako, kad iš Anatolijos į Europą atkeliavo tik apie 10-25 proc. persikėlėlių.

Protėvynės ieškojimas – tai, galima sakyti, savotiškas žaidimas. Iš niekur niekas neatsiranda. Procesas vyko ilgai ir palaipsniui. Indoeuropietišką kalbinį bendrumą suformavo ne ateiviai į neolito medžioklių ir žvejų bendruomenes ir jų teritorijas…

– Taigi didelė klaida manyti, jog ankstyvoji baltų kultūra susiformavo iš čia atėjusių indoeuropiečių.

Persikėlėlių įtaka buvo ribota. Šiaurės rytų kultūra – miškų, medžiotojų, buvo autochtoninė (vietinė), ji ir liko labiau nepriklausoma. Pietvakariuose Narvos kultūros raida buvo labiau paveikta kitų įtakų – ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.

– Kokius dar neigiate klasikinius mitus apie baltų kilmę?

Kad baltų ir finougrų kilmė ta pati. Nieko panašaus.

Finougrų kalbose yra baltiškų žodžių, susijusių su žvejyba, medžiokle, šiaurės elniais…

Baltizmai į finų kalbas galėjo patekti vykstant finų protėvių medžiotojų bei žvejų ir sėslių protobaltų metizacijai. Archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad ji intensyviausia buvo 5-8 tūkstantmetį prieš Kristų.

– Taigi jokie „ateiviai“ neužgožė vietinės klajoklių kultūros.

Nebuvo čia jokio „genocido“. Tobulėjant archeogenetikai, vis sunkiau įrodyti tradicines teorijas, neva indoeuropiečiai – ateiviai į neolite medžiojusių ir žvejojusių bendruomenių teritorijas. Vietinės miškų neolito – Narvos kultūros patyrė sudėtingą įtaką – ji tebetyrinėjama iki šiol.

Neandertalietis… nuo Gargždų

– Kur dabar tas padargas, apie kurį neseniai papasakojote „Istorijos detektyvuose“?

Šiaurės elnio ragas? Saugomas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Vėliau paklius į Mažosios Lietuvos muziejų. O kur jam daugiau būti? Juk rastas prie Gargždų, Šniaukštų karjere.

Ar sužinojote apie jį ką nors naujo?

Kol kas yra analizuojami mėginiai. Jie išsiųsti į Vokietiją, į Leipcigą. Tai ilgas procesas, užtruks gal metus, gal daugiau.

– Kad šiam radiniui 43 tūkstančiai metų – čia hipotezė ar faktas?

Tai jau patvirtinta. Buvo atlikti radiokarboniniai tyrimai trijose užsienio laboratorijose. Tai yra minėto laikotarpio dirbinys. Dabar klausimas – kas jį padirbino, kas laikė savo rankose. Gali būti, jog neandertalietis.

– Išnykusi žmonių genties rūšis.

Tuo metu, kuriuo datuojamas rastas dirbinys, neandartaliečiai dar nebuvo išnykę.

Įspūdinga. Lietuva prieš 43 tūkst. metų… Jokių miškų, tik tundra, amžinasis įšalas.

Tundra, mamutai, gauruotieji raganosiai… Žmonių gyvenimas buvo susijęs su klajojančiomis šiaurės elnių bandomis.

Iki šiol buvo sakoma, kad žmonės Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 14 tūkst. metų prieš Kristų, kai ėmė trauktis ledynai.

Radinys prie Gargždų gerokai pasendina mūsų istoriją.

„O kas tu esi?“

– Kodėl Jūs tapote archeologu?

O, tai buvo seniai… Telšiuose, kur gimiau ir užaugau, yra „Alkos“ muziejus. Aš ten lankydavausi nuo mažumės. Jame – archeologų sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių, kapinynų… Įvairių laikotarpių kuršių, žemaičių ir žiemgalių įkapės. Medžiaga rinkta nuo 1955 m. rengtose ekspedicijose. Vien archeologas Vitas Valatka 1956-1976 m. surengė 17 ekspedicijų. Jis mane ir pakreipė į archeologiją. Kartą paklausė: „O kas tu esi – kuršis ar žemaitis?“ Nuo to klausimo viskas ir prasidėjo… Pradėjau ieškoti, kas esu.

– Ar radote atsakymą į šį klausimą?

Tiesą sakant, ne, – juokiasi.  Sudėtingas klausimas. Mano tėvai  nuo Mažeikių. O toliau? Domėjausi protėvių genealogija, tačiau pavyko prisikasti tik iki 18 amžiaus vidurio.

– O vis dėlto – į kurią pusę labiau linkstate?

Manyčiau, vis dėlto esu kuršis…

TRUMPAI
* 2,5 mln.- 5 tūkst. m. prieš Kristų: akmens amžius (paleolitas, mezolitas, neolitas).
* 200 tūkst.-28 tūkst. m. pr. Kr.: gyvena neandertaliečiai.
* 43 tūkst. m. pr. Kr.: datuojamas seniausias Lietuvoje rastas dirbinys iš šiaurės elnio rago.
* 40 tūkst. m. pr. Kr.: atsiranda mūsų tiesioginis protėvis  europidinės kilmės kromanjonietis.
* 14-11 tūkst. m. pr. Kr.: ledynai traukiasi iš Lietuvos.
* 8-9 tūkst. m. pr. Kr.: Svidrų kultūra, baltų formavimosi pradžia.
* 4-1 tūkst. m. pr. Kr.: Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritorijoje formuojasi Vakarų baltų pilkapių kultūra, archeologų siejama su kuršių, žemgalių (vakarinių „žemaičių“), sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais. (Ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios Rytų baltų archeologinės kultūros).
* Nuo 3 tūkst. m. pr. Kr.: virvelinės keramikos kultūra, siejama su indoeuropiečiais.
* 2-1 tūkst. m. pr. Kr.: ryškūs baltų kalbų bendrumai, skirtingi nuo germanų, slavų etc.
* Nuo 2 tūkst. pr. Kr.: esminiai pokyčiai ekonomikos ir visuomenės struktūros raidoje: tarp gyvulių augintojų ir žemdirbių atsiranda atgimimo samprata: tikėjimas, kad mirtis nėra visko pabaiga.
(A. Girininkas, „Kada prasidėjo bronzos amžius Lietuvos teritorijoje?“).

0 1188

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena
Individo laisvė – mūsų eros politikos kelrodis. Jau praėjo daugiau nei 220 metų, kai asmens laisvės idėja įsišaknijo politiniame gyvenime Prancūzijoje ir JAV, o vėliau beveik visame likusiame pasaulyje. Individo laisvės sąvoka ir ja besiremianti liberali demokratija praktinėje politikoje tapo ideologiniu ginklu prieš nekenčiamą karalių ir aristokratų valdžią. Liberalių demokratų sukurtas valstybės modelis atėmė iš kilmingųjų galimybę mėgautis absoliučia galia. Ateityje nauja santvarka turėjo užkirsti kelią politinėms jėgoms monopolizuoti valstybės galią ir primesti savo valią piliečių masei. Liberalios demokratijos valstybėje numatyta, kad nuolatos konkuruos vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė valdžia ir taip neleis nei vienai iš jų dominuoti kitas. Papildomi valstybės kontroliuojami elementai – tai parlamentai, politinės partijos, konstitucijos ir laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras. Galima teigti, kad laisvės šalininkų tikslas – nuversti karalių ir kunigaikščių viešpatavimą – buvo pasiektas. Kita vertus, individo laisvės principas ilgainiui nesugebėjo išsaugoti jėgų lygsvarą Vakarų demokratijose ir leido finansininkų elitui užvaldyti pasaulį.
Nebūtų teisinga sakyti, kad individualios laisvės autoriai neįspėjo apie šiuos pavojus demokratinėms santvarkoms. Kai kurie aiškiai suprato, kad individo laisvė yra priklausoma nuo vyraujančių ekonominės galios santykių ir kad didžiausias laisvės priešas yra koncentruota galia. Ženevos filosofas Jean Jacques Rousseau ir JAV politikas Thomas Jefferson tvirtino, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai turėtų būti žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas ir valdantys panašaus dydžio dirbamą žemę. Ilgai gyvendami kaimynystėje jie gerai pažintų vienas kitą ir pasitikėtų savo kraštiečių gera valia. Tuo tarpu anonimiškų didmiesčių aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, t.y., vieta kur kaupiami didžiuliai turtai, negalėtų būti palanki terpė demokratijai.
Tarptautinių santykių srityje mišrių tautų imperijos irgi buvo neigiamai traktuojamos, nes jos rėmėsi politinės bei karinės galios prievarta. XIX amžiuje demokratai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos imperijas, siekdami išlaisvinti šių valstybių pavergtas tautas. Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei tapti dominuojančia visame žemyne.
Nors formaliai individo laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi Vakarų pasaulyje ir daug kur kitur, būtina atsižvelgti į tai, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai galėtų stebėti mūsų pramoninio laikotarpio realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur vyrauja asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas pinigine galia. Pramonės revoliucija pagimdė anksčiau neįsivaizduojamą produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino pramonės ir finansų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai tapo įtakingiausia jėga Anglijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką. Naujieji pramonės ir finansų oligarchai greitai priprato gyventi kaip anksčiau nuversti karaliai ir kilmingieji didikai. Jie įsigijo įspūdingus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeiminikų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių modernių didikų malonė leistų jiems įgyvendinti savo svajones. Naujieji magnatai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdami savo galią politikos ir kultūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba pramonės įmonėse. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.
Bankai, anksčiau atlikę kuklų tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir ėmė masiškai supirkinėti pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą. XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir prekybos. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vakarų Europos ir JAV bankai įgyjo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.
Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgyjo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Kapitalistų konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.
Nerėgėta privačių asmenų ekonominė galia nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasuko visai svetimu demokratijai keliu. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų sisteminiai ideologai paklusniai tarnauja tarptautinių finansininkų interesams.
Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mąstytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti itin nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo asmens idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.
Kur pasiklydo laisvės gynėjai? Laisvės sąvoką tinka naudoti taktiniais sumetimais – prieš konkretų engėją, nes laisvė yra ne kas kitas kaip apribojimų neigimas. O neigimas pats vienas negali egzistuoti. Kad laisve galėtume operuoti politikoje, reikia priešpriešos. Jeigu norime išsilaisvinti nuo priespaudos, pirma reikia surasti engėją arba išnaudotoją. Kai pastarasis baigs mus skriausti, mums greitai kils klausimas — o ko dabar pageidaujame? Pagaliau pasiekėme laisvę. Bet kam ji tarnaus?
Deja, laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas būtų neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo, daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Todėl individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių.
Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus prieš kokią nors konkrečią priespaudą. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, neturinčių konkrečios programos. Mūsų Sąjūdis mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš visiems įkyrėjusį Sovietų valdymą ir už laisvę. Pasiekę pergalę, deja, vietiniai politikai ėmė tarpusavyje peštis dėl postų ir turtų.
Valstybė, skelbianti individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vairą tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo bedarbystė, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.
Pilnaverčiam gyvenimui svarbesnė galia nei laisvė. Ko iš tikrųjų nori žmogus? Žmonės nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jiems reikia galios tam, kad nugalėtų veiksnius, blokuojančius jų valios išraišką. Neįmanoma atsispirti galios troškimui. Visi nori būti galingais, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. Kitaip nei vokiečių filosofas Hegelis – kuris manė, kad žmonijos istorija eina link laisvės įtvirtinimo pasaulyje – maištautojas Nietzsche pagrindinį dėmesį skyrė galios sampratai. Nietzsche akcentavo dinamišką visų gyvų būtybių – kartu ir žmogaus – prigimtį. Pasak Nietzsche, žmogus yra veržli būtybė, kuri negali stovėti vietoje pasiekusi kokį nors kulminacinį punktą. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, asmuo netrukus panaudos įgytas jėgas kitiems tikslams. Asmuo negali nustoti kaupti daugiau galios taip pat kaip jis negali nustoti kvėpuoti. Todėl Hegelio amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus įgimtam norui nuolatos grumtis su jį supančiu pasauliu. Dėl tos pačios priežasties taip pat nepasiekiami yra marksistų proletariatų rojus, krikščioniškas pomirtinis gyvenimas bei globalistų žadėta pasaulinė taika. Vokiečių operų kūrėjas Richardas Vagneris savo Tanhoizeryje tiksliai suvokė tariamų rojų prieštaravimus, kai jo pagrindinis personažas Tanhoizeris atsisakė Veneros deivės nesibaigiančių ir neribotų kūniškos meilės kerų. Venera priekaištavo Tanhoizeriui, kodėl jis nori palikti jos karalystę, Veneros kalną, kur išsipildo visos meilės svajonės. Į tai Vagnerio herojus atsakė, kad tik dievai gali amžinai mėgautis malonumais. Žmogui reikia iššūkių, net jeigu jie atneštų ir nelaimę.
Žmogaus galia yra žymia dalimi socialinio pobūdžio. Nėra abejonės, kad individo galimybės realizuoti save labai priklauso nuo tų bendruomenių galios, kurioms jis priklauso. Turtingos firmos darbuotojas greičiau pats bus pasiturintis nei bankrutuojančios bendrovės samdinys. Stipri profesinė sąjunga sugebės efektyviau ginti savo narių interesus negu merdinti darbuotojų organizacija. Ne išimtis yra valstybė arba tauta. Pastarosios būklė gali net labai smarkiai nulemti jos pavienio nario ateitį. Vaikas, užaugęs Trečiojo pasaulio šalies skurde, turės akivaizdžiai mažiau galimybių patirti civilizuoto pasaulio privalumų nei jo amžininkas, gimęs Vakarų Europoje. Karas, vidiniai neramumai, arba gili ekonominė krizė gali sutriuškinti individo lūkesčius mėgautis saugiu, patogiu ir pasiturinčiu gyvenimu ir jį nublokšti į chaoso, teroro, ir skurdo sukūrį. Prieš 20 metų, šimtai tūkstančių serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų patyrė karus, etninį valymą bei daugybę fizinių sunkumų, kai Jugoslavijos valstybė žlugo. Tuo pačiu metu jų kaimynai austrai toliau užsiiminėjo įprastais savo asmeniniais reikalais ir malonumais, neskirdami itin daug dėmesio tai velniavai, kunkuliuojančiai visai jų pašonėje.
Niūrų 1939 m. rudenį, dvi panašaus gyventojų skaičiumi dydžio valstybės, Suomija ir Lietuva, tapo to pačio agresoriaus taikiniais. Vienai pavyko surasti vidinę stiprybę ir vienybę ginklu stoti prieš Sovietų sąjungos karinę invaziją. Kita valstybė bandė patenkinti visus Maskvos reikalavimus. II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje, Suomija išsaugojo nemažą dalį savo suvereniteto, o jos piliečiai buvo įtraukti į pokarinį Vakarų ekonominį pakilimą. Lietuvos valdančiųjų pastangos patenkinti Rusijos reikalavimus tik išprovokavo agresoriaus panieką. Atsidėkodama už Lietuvos vyriausybės neutralumą, bei nuolaidas, Maskva užrakino Lietuvos gyventojus TSRS kalėjime, iš kurio jie ištrūko tik po 50 metų, nuskurdę, dezorientuoti ir visiškai nepasiruošę priimti išorinio pasaulio iššūkių.
Iš šių istorinių įvykių galima padaryti išvadą, kad pilietis privalo nuoširdžiai, ir visais įmanomais būdais, stengtis didinti savo tautos ir šalies vienybę ir galią. Valstybė yra tarsi namai, kuriuose individas gyvena ir kuriuos jis turi stropiai prižiūrėti. Tiek sąžiningai saugoma valstybė, tiek prižiūrėti namai, apsaugos gyventoją nuo išorinių jėgų, kurios yra galingesnės nei jis vienas. Šalis, besiremianti savo piliečių lojalumu ir pasiaukojimo dvasia, galės efektyviau apsaugoti pastaruosius, nei valstybė, kurios gyventojai yra abejingi bendriems reikalams.
Šis grįžtamumo principas galioja visose žmonių sukurtose asociacijose, nesvarbu ar tai draugų ratas, šeima, gamybinė įmonė ar moderni valstybė. Kuo daugiau individualus narys pasiaukos asociacijai, tuo daugiau asociacija galės jam padėti. Kita vertus, žmonių kolektyvas, kurio individualūs nariai nuolat ima daugiau nei duoda, ilgainiui nusilps ir galiausiai nebepajėgs tarnauti savo nariams. Nacionalinių institucijų ir visos valstybės nuopolis, jei jis užsitęs, gali sukelti ir fizinį pavojų šalies gyventojams. Tai akivaizdu 1939 m. Lietuvos krizės požiūriu; tai galima pastebėti ir šiandien Libijos bei Sirijos atžvilgiu.
Asociacijos nariai praturtina ją įnešdami materialius indėlius, tačiau, vertingiausias turtas yra jos narių solidarumas. Gobšus įmonės savininkas, nesąžiningai pasisavinęs savo firmos turtą, aiškiai kenkia firmai finansine prasme. Bet liūdniausios tokio poelgio pasekmės bus matomos bendrovės darbuotojų nuotaikose. Praradę pasitikėjimą savininko ketinimais tarnauti visos įmonės labui, darbuotojai arba paliks firmą arba patys bandys abejotinomis priemonėmis pasipelnyti jos sąskaita. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, kurias valdo korumpuoti ministrai. Anksčiau ar vėliau, korumpuota valdžia pakerta masių pasitikėjimą valstybės gebėjimu ginti jų interesus.
Šis grįžtamumo dėsnis yra ganėtinai paprastas teorijoje ir lengvai pastebimas neskaitlinguose žmonių sambūriuose. Stambiuose kolektyvuose, tokiuose kaip valstybėse, ryšys tarp individo veiksmų ir bendros gerovės nėra akivaizdus. Nacionalinė bendruomenė yra labai gausi savo nariais asociacija, kuri be to apima nepaprastai platų veiklos lauką, pačias įvairiausias sąveikos formas. Todėl individo veiksmai lengvai paskęsta tų kontaktų gausybėje ir dažnai lieka nepakankamai įvertinti. Vienas tautos narys gali pasielgti nusikalstamai, pavyzdžiui, pasisavindamas banko milijonus, o gyventojų dauguma to nelabai pajus, nes pavogta suma, palyginus ją su visomis krašto bankų sukauptomis atsargomis, tikriausiai bus menkutė. Bet jeigu finansinė nusikalstama veikla išsikerotų šalyje, visuomenė be abejo pajustų neigiamas pasekmes.
Ilgalaikiai ir vienalyčiai žmonių junginiai yra stipriausi. Pati galingiausia asociacija yra organizuota tauta. Neramiame XIX amžiaus laikotarpyje nacionalizmas, iškeldamas tautos reikšmę valstybiniame gyvenime, patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.
Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai. Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės kūrime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archaiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.
XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.
Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.
Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje “Atstatytas pasaulis”, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo.
Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais, kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.
Nacionalinės valstybės sutelkia piliečių dėmesį į riboto pobūdžio uždavinius. Tuo tarpu universalių idealų šalininkai rizikuoja išsklaidyti savo jėgas po platųjį pasaulį. Neįmanoma mylėti visos žmonijos, nebent deklaratyvine prasme. Tam kad užmegzti produktyvius ryšius su atskirais individais reikia skirti nepaprastai daug laiko, kantrybės ir jėgų, kurių visuomet trūksta. Bet kokie reikšmingesni pasiekimai yra įmanomi tiktai, jei individas nukreips dėmesį ir pastangas į vieną ar kelis, bet tikrai ne į daugybę uždavinių. Tam, kad pasiekti vieną vertingą tikslą, reikia paaukoti masę kitų.
Kaip besimokantis pianistas tampa garsiu pianistu? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas ruošiasi kryptingam darbui, kuris tęsis praktiškai visą gyvenimą. Būsimas atlikėjas privalo daryti tuos pačius pratimus, skambinti tas pačias gaidas valandų valandas, tol kol sunkus muzikinis tekstas pasidaro lengvu. Jis turi atsisakyti šalutinių veiklų. Tiktai dažnai kartojami panašaus pobūdžio įspūdžiai leidžia protui įsisavinti žinias ir įgūdžius ilgam. Kiekvienas pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais, ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, kuri anksčiau ar vėliau pralaužia apribojimus atlikti tam tikrą muzikinį tekstą. Jei besimokantis pianistas pavargs ir ims blaškytis po kitas sritis, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė ir globalistų propaganda skatina pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, bet intelekto realios galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto veikla, kaip ir visų kitų organizmų, negali išsiplėsti iki begalybės.
Aukščiausi kolektyviniai pasiekimai, tokie kaip italų renesanso tapybos, skulptūros bei architektūros šedevrai, rėmėsi ilgalaike ir intensyvia sąveika tarp gana siauro rato meistrų ir jų mokinių bei meno rėmėjų. Mokiniai metų metais mokėsi ir tarnavo tiems patiems tapytojams, skulptoriams ir architektams. Jų sukaupta patirtis dažnai būdavo perduodama šeimos nariams, sekančiai mokinių kartai, kuri irgi dešimtmečius skyrė meistriškumui tobulinti. Tokiu būdų pavyko nepertraukiamai perduoti nepaprastai aukšto lygio Italijos renesanso meno įgūdžius ir standartus. Visai kitokia dvasia įkvepia nemažą dalį modernaus XX amžiaus meno, kuris iš esmės paskelbė karą per šimtmečius sukauptiems meniniams įgūdžiams ir puoselėtoms tradicijoms. Modernus menas iškėlė tai, kas nepatvaru, subjektyvu, improvizuota, nerimta ir funkcionalu. Šių savybių įsikūnijimas galėtų būti Neries pakrantėje pastatytas surūdijęs kanalizacijos vamzdis. Tai puikiai atspindi mūsų laikų dvasią.
2014 m.

1 2617

Hitlerio 50-mečio iškilmės. Išskirtinis Hitlerio vadovybės dėmesys Lietuvos Kariuomenės vadui S. Raštikiui (ištraukos iš jo 1956 m. išleistų atsiminimų) *

Praėjus vos trims savaitėms po Klaipėdos krašto atplėšimo, per Vokietijos atstovą Kaune Dr. Zechliną Reicho užsienių reikalų ministeris pakvietė mane dalyvauti balandžio 20 d. Hitlerio 50 m. amžiaus sukakties proga rengiamose iškilmėse ir dideliame kariuomenės parade Berlyne. Prezidentūroje ir užsienių reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas – važiuoti į Berlyną ar ne. Buvo nutarta važiuoti…

 

Berlyno geležinkelių stoty Friedrichstrasse mus sutiko vienas vokiečių generolas ir generalinio štabo pulkininkas Schulz, kaip vokiečių kariuomenės vadovybės atstovai, be to, vokiečių užsienių reikalų ministerijos Skandinavijos ir Pabaltijo skyriaus viršininkas von Grundherr, Lietuvos atstovas Vokietijoje Škirpa ir kiti. Iš stoties buvome nuvežti į Adlon viešbutį Unter den Linden, prie kurio buvo išrikiuota pėstininkų garbės kuopą su karo orkestru mus pasitikti. Man teko priimti kuopos vado raportą, apeiti rikiuotę-frontą ir priimti suteiktą mūsų delegacijai karinę pagarbą.

 

Į iškilmes buvo privažiavusių daug delegacijų iš visų pasaulio kraštų. Kai kurių valstybių delegacijos buvo ypač didelės, pav., italų, japonų, slovakų, pietų slavų [Jugoslavijos], turkų, kai kurių Pietų Amerikos valstybių…

 

Tą pačią dieną [balandžio 19 d.] vokiečių kariuomenės vadas gen. von Brauchitsch pakvietė pietų visus delegacijoje buvusius karius. Aš buvau pasodintas tarp generalinio štabo viršininko generolo Halderio ir žinomo vokiečių šarvuočių bei tankų taktikos specialisto generolo Guderiano. Štabo viršininkas labai teiravosi apie lietuvių, ypač jaunimo ir studentų, nuotaikas lenkų atžvilgiu ir apie Vilnių, ar labai Lietuvos gyventojai jo ilgisi. Juk tuo metu vokiečiai rengėsi karui su Lenkija, todėl tokie generolo Halderio klausimai visai suprantami.

 

Balandžio 20 dieną jau anksti rytą kariuomenė pradėjo rikiuotis paradui. Plačioji Unter den Linden buvo pilna motorizuotos kariuomenės. Mane truputį stebino ant namų stogų išstatyti priešlėktuvinės artilerijos pabūklai ir sunkieji priešlėktuviniai kulkosvydžiai. Ore visą laiką patruliavo naikintuvai…

 

Tribūnos Hitleriui, vyriausybei ir svečiams buvo pastatytos Charlottenburgo plente prie Berlyno aukštosios technikos mokyklos. Tribūnos buvo abiejose plento pusėse…

 

Paradas truko apie keturias valandas. Keitėsi jungtiniai kariniai orkestrai, o visų ginklų rūšių voros vis žygiavo ir žygiavo. Iš pradžių pražygiavo karinių vėliavų batalionas. Mat, visi vokiečių kariuomenės pulkai buvo atsiuntę savo vėliavas Hitleriui pagerbti. Po vėliavų bataliono žygiavo pėstininkai, aviatoriai, parašiutininkai, jūrininkai, pėsti ir motorizuoti. Važiavo motorizuota artilerija, lengvoji, sunkioji ir sunkiausioji. Keli sunkiausios artilerijos pabūklai buvo tokio tipo ir dydžio, kokio niekas Vokietijoje dar nebuvo matęs. Pravažiavo labai daug sunkiųjų tankų. Ore skraidė naikintuvai ir sunkiųjų bombonešių eskadros…

 

Karinis paradas padarė visiems žiūrovams tikrai didelį įspūdį.

 

Pietų valgyti tą dieną iki vakaro nebuvo laiko. Adlono viešbučio administracija pasirūpino įduoti kiekvienam svečiui po gražų kišeninį paketuką. Parado metu galėjome užkąsti iš savo paketukų sausų pyragaičių, sūrio, šokolado ir patenkinti troškulį vermutu iš mažo buteliuko, buvusio kiekviename paketuke.

 

Po parado svečiai buvo paprašyti pas Hitlerį į Die Neue Reichskanzlei. Kieme kiekviena delegacija buvo sutikta išrikiuotos garbės sargybos ir būgnų garsais. Per Muschensaal buvome nuvesti į labai ilgą salę-galeriją. Visas tas pastatas,  Die Neue Reichskanzlei, kaip iš oro, taip ir viduje, buvo labai modernus, o toks stilius, nors jis ir gražus, labai greitai nusibosta ir nesudaro jokios nuotaikos. Viskas atrodė nejauku ir šalta. Iš oro ir viduje daug marmuro, bet nedaug papuošimų. Viduje brangūs paveikslai. Mažiau skulptūrų.

 

Galerijos salėje daug kas stebėjosi, kodėl prie manęs net kelis kartus priėjo vienas iš jaunesnių Hitlerio adjutantų ir nuoširdžiai kalbėjosi su manim. Jis iš karto pažino mane ir ta proga norėjo daugiau pasikalbėti, nes prieš septynerius metus mudviem teko tarnauti tame pačiame pulke vokiečių kariuomenėje, kur aš tada Stettine atlikinėjau karinį stažą. Tuomet jis tarnavo jaunesniuoju leitenantu, tik ką baigęs karo mokyklą.

 

Galerijos salėje visos delegacijos buvo išrikiuotos į vieną eilę alfabeto tvarka. Prie kiekvienos delegacijos buvo ir tos valstybės diplomatinis atstovas Berlyne. Jis turėjo pristatyti delegatus Hitleriui. Priėjęs prie manęs, Hitleris ištiesė man ranką, trumpai pasakė, kad jam esą labai malonu matyti Lietuvos delegaciją, ir nuėjo toliau sveikintis su kitomis delegacijomis.

 

Po oficialaus prisistatymo ceremonijų buvome pakviesti į kitą salę. Joje nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Visa salė prisipildė svečių. Liokajai nešiojo svečiams kavą, arbatą, vyną, stipresnius gėrimus ir smulkius užkandžius. Hitleris stovėjo salės viduje ir kalbėjosi su vienu kitu svečiu. Vokietijos užsienių reikalų ministerijos protokolo šefas Freiherr von Dornberg, labai aukšto ūgio, dviejų metrų ir kelių centimetrų, vyras, vis paprašydavo prie Hitlerio vieną ar kitą svečią iš užsienio. Kaip vienas iš pirmųjų buvau ir aš paprašytas prieiti prie Hitlerio. Ministerio Škirpos ir pulkininko Čepausko lydimas, nuėjau. Škirpa dar kartą pristatė mane Hitleriui. Jis per savo vertėja Schmidtą paklausė, kokia kalba aš kalbu. Nelaukdamas vertėjo kreipiantis į mane, aš tiesiai vokiškai atsakiau Hitleriui, kad kalbu vokiškai ir galėsiu susikalbėti be vertėjo pagalbos. Schmidt nuėjo į šalį. Hitleris, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, iš karto pradėjo maždaug taip kalbėti:

 

„Lietuvos vyriausybė labai protingai pasielgė, sutikdama geruoju grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tai buvo visiškai pribrendę, ir tas klausimas turėjo būti išspręstas. Šiam reikalui, taikai ir Lietuvai daug pasitarnavo jūsų užsienių reikalų ministeris, nes jis mokėjo įtikinti jūsų vyriausybę, kad kitoniškas sprendimas būtų buvęs labai nenaudingas Lietuvai. Jūs dabar gal dar neįvertinate šio reikalo, bet vėliau įsitikinsite. Dabar, kada tarp mūsų neliko jokių kliūčių, aš pageidauju, kad susinormuotų ir mūsų ūkiniai santykiai. Juk dabar yra nenormalu, kada Lietuva, būdama Reicho kaimynė, beveik visą savo žemės ūkio eksportą atiduoda ne Reichui, bet Anglijai.“

 

„Kaip tik dabar atvyko Lietuvos delegacija į Berlyną ūkinių derybų vesti,“ pasakė Hitleriui mūsų ministeris K. Škirpa. Hitleriui, matyti, nepatiko, kad jo kalba buvo pertraukta. Jis nieko neatsakė Škirpai ir kalbėjo su manim toliau. Dar paklausinėjo, kaip ir kur aš išmokau vokiečių kalbą, ar pažįstu Berlyną, kaip man patiko vokiečių kariuomenės paradas, kada grįšiu į Lietuvą. Palinkėjo dar paviešėti Berlyne ir šį tą pamatyti. Hitleris visą laiką kalbėjo tik pats, aš galėjau atsakyti tik į jo trumpus klausimus, šiaip neleido man išsižioti. Atsisveikinome. Milžinas protokolo šefas von Dornberg pakvietė prie Hitlerio kitą svečią, rodos, Vengrijos seną generolą. Įdomu, kad čia Hitleris rinkosi pasikalbėjimo partneriais tik užsieniečius karius. Su civiliais diplomatais jis šį kartą beveik nekalbėjo.

 

Kadangi politinėje arenoje tuo metu naujausias klausimas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas, tai ir Lietuvos delegacija Berlyne buvo savotiškas politinio dėmesio centras. Taip į ją žiūrėjo ir užsieniečiai ir patys vokiečiai. Todėl ir Hitleris teikė pirmenybę Lietuvos delegacijai. Todėl ir Hitlerio pasikalbėjimas su manim buvo ypatingai gaudomas fotografų. Viena tokia foto nuotrauka vėliau buvo iškabinta Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune.

 

Kokį įspūdį tada padarė man Hitleris? Pirmiausia atrodė, jog tai esą žmogus, su kuriuo galima kalbėtis tik apie politiką. Per pasikalbėjimą jis per daug akcentavo savo „aš, aš!“ Gavau įspūdį, kad jis iš viso vargu ar tariasi su kitais ir kad tai yra įgimto diktatoriaus, mėgstančio tik kitiems diktuoti savo valią, tipas. Kalbėjo jis paprastai, neieškodamas jokių mandagumo formų, jo kalbos stilius buvo kario, bet ne politiko ar diplomato. Iš viso atrodė, kad tai yra kieto būdo ir stiprios valios vyras, gal kiek storžieviškas ir truputį nemandagus, nekantrus, nervingas….

 

Tą patį vakarą Adlon viešbučio salėse von Ribbentrop suruošė priėmimą užsieniečiams svečiams. Tas pats von Dornberg pakvietė kažkokį Vengrijos generolą ir mane prie Ribbentropienės staliuko. Čia nuotaika buvo per daug įtempta, pasipūtusi, todėl aš pasistengiau greit nepastebimai palikti ne tik nemalonų staliuką, bet ir visą priėmimą ir grįžau į savo kambarį…

 

[Sekančios dienos] Vakare Kaizerhofo viešbutyje von Ribbentropas iškėlė svečiams iškilmingus pietus. Man buvo paskirta vieta prie pirmojo garbingiausiems svečiams stalo. Savo kaimynais turėjau darbo ministerį ir buv. Stahlhelmo organizacijos vadą Fr. Seldte ir darbo fronto vadą Dr. Ley… Čia pat sėdėjo vokiečių karo laivyno vadas admirolas Roeder [matyt turėjo omeny admirolą Erich Raeder] ir buvęs Latvijos kariuomenės štabo viršininkas generolas Hartmanis… Visi elgėsi prie stalo labai gražiai, tik vienas Dr. Ley buvo nerimtas, neramus ir per daug gėrė. Kada po pietų kitoje salėje prie atskirų staliukų buvo paduota kava, salės vidury mane sulaikė Ribbentropas ir pradėjo labai karštai politikuoti. Prie mūsų priėjo ir generolas von Brauchitsch [vokiečių kariuomenės vadas]. Ribbentrop įrodinėjo man, kad žydai, masonai ir plutokratai vedą pasaulį į naują karą. Jis daug kalbėjo apie anglus, apgailestaudamas, kad anglai, būdami giminiški vokiečiams, vis dėlto einą ne su jais, bet su vokiečių priešais. Jis ypač kaltino anglų laikraštininkus už nedraugingą propagandą prieš nacionalsocialistinį Reichą ir įtikinėjo mane:

 

„Atsiminkite, pone generole, kad karas bus, ir jei anglai politikai ir raštininkai (Schreiber) nesupras, tai garantuoju, kad tame kare pirmoji pralaimės britų imperija.“

 

Kiti diplomatai sukinėjosi aplink mus, norėdami prieiti prie Ribbentropo ir pasikalbėti su juo, bet jis vis nenorėjo paleisti manęs. Tai buvo, kaip vėliau visi spėliojo, taip pat savotiška diplomatinė demonstracija ilgiau kalbėtis su Lietuvos kariuomenės vadu, t.y. su atstovu tos valstybės, kuri be didelio konflikto išsprendė su Vokietija Klaipėdos krašto reikalą. Ši demonstracija buvo fotografuojama iš visų pusių…

 

Dar vieną dieną paviešėję Berlyne ir tos pačios garbės kuopos prie viešbučio palydėti, o stoty palydėti dar gausesnių palydovų, išvykome į mūsų mielą Kauną.

 

Traukiny gavau „Voelkischer Beobachter“ [Valdančiosios NS partijos pagrindinis dienraštis], kuriame buvo aprašytos visos buvusios iškilmės. Laikraštyje buvo ir mano dvi fotografijos – vienas mano portretas ir viena nuotrauka, vaizduojanti mano pasikalbėjimą su von Ribbentropu Kaiserhof viešbutyje. Laikraštyje buvo išspausdintos tik „svarbesnių“, kaip ten buvo parašyta, delegatų fotografijos, iš viso 6 ar 7. Lietuvos delegatas buvo patekęs net į dvi nuotraukas, nes jis, kaip „Voelkischer Beobachter“ rašė, buvęs labai įtakingas savo krašte. O man buvo aišku, kad tai buvo vėl vokiečių propagandos naujas pavyzdys, susijęs su neseniai buvusiais įvykiais Klaipėdos krašte ir su to krašto atplėšimu nuo Lietuvos ir prijungimu prie nacionalsocialistinio vokiečių Reicho. Tai buvo vokiečių propaganda, taikoma pirmiausia užsieniui.

 

 

Komentaras: Raštikio pateikti paaiškinimai, kodėl jo vadovaujama delegacija sulaukė tiek daug Reicho politinių ir karinių vadovų dėmesio neįtikina. Klaipėdos krašto prijungimas prie NS Vokietijos nebuvo pasaulio politikos dėmesio centre, kaip teigė Lietuvos Kariuomenės vadas. Didžiosios Europos valstybės neprotestavo prieš šią aneksiją; ji praėjo be rimtesnių tarptautinių incidentų ir šis įvykis nebuvo ilgai gvildenamas pasaulio spaudos puslapiuose. Tuomet kiti klausimai žymiai daugiau jaudino Europos visuomenes, o ypač Anglijos prieš tris savaites paskelbta karinės paramos deklaracija Lenkijai. Tai buvo neįprastas Londono žingsnis, kuris iš esmės suteikė Lenkijai pilną veikimo laisvę Vokietijos atžvilgiu. Anglija praktiškai įsipareigojo ginti Lenkiją, taip pat ir panaudojant karines priemones, tuo atveju, jei Varšuvai atrodytų, kad kokie nors Reicho veiksmai grėstų Lenkijos nepriklausomybei. Vokietija 1939 m. pradžioje pradėjo siūlyti derybas su Lenkija dėl jos sutikimo perleisti Gdansko/Danzigo miestą (kurį tuomet valdė Tautų lyga) Reichui. Lenkija kategoriškai priešinosi tokiam sprendimui ir prašė Anglijos bei Prancūzijos karinės paramos. Daug kam tuomet atrodė, kad šis lenkų-vokiečių konfliktas gali provokuoti dar vieną Europinį karą.

 

Raštikio apsilankymo Berlyne metu, jis patyrė Vokietijos spaudimą orientuoti Lietuvos užsienio, saugumo bei ūkio politiką į Reichą. Hitleris ir kiti civiliai bei kariniai vadai iš pradžių užuominomis kalbėjo apie galimybę Lietuvai atsiimti Vilnių tuo metu, jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Aštrėjant padėčiai šios užuominos virto raginimais, ypač po to kai rugsėjo 1 d. prasidėjo karas. Itin aktyviai veikė Kaune įsikūrę Reicho pasiuntinys Dr. Zechlinas ir vokiečių karinis atašė.

 

Visą šį procesą akylai stebėjo Lenkija, su kuria 1938 m. buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai. Jau po kelių savaičių po Raštikio vizito Vokietijoje, jis buvo pakviestas apsilankyti Lenkijoje ir susitikti su pačiais aukščiausiais kariniais ir civiliniais vadovais. Kaip rašė lenkų istorikas prof. P. Lossowski, buvo visai neaišku į kurią pusę pakryps Lietuva karinio konflikto metu. **

 

Pasak Lossowski, jaunieji lietuvių tautininkai šiek tiek nusivylę Prezidento Smetonos pasyvumu, pradėjo raginti Lietuvą užimti provokišką poziciją. Jų atstovai ir kiti provokiški autoriai pradėjo skleisti tokias mintis tautininkų leidinyje “Vairas”, kuris Lietuvai ypač kritiniu laikotarpiu buvo Smetonos valdžios laikinai sustabdytas. Apie jaunimo karingas nuotaikas Raštikis užsimena savo knygoje kalbėdamas su generolu Halderiu, kuris teiravosi apie Lietuvos jaunimo požiūrį į Vilnių. Jauniems tautininkams šiuo klausimu aktyviai pritarė Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. 1939 m. smarkiai augo Lietuvos-Vokietijos prekybiniai ryšiai. Bet visgi Lietuva, pasak Lossowski, pasirinko griežto neutralumo politiką dėl įvairių priežasčių. Viena iš svarbiausių buvo Anglijos ir Prancūzijos įspėjimai Lietuvai neprisijungti prie vokiečių karinių veiksmų atsiimant Vilnių.

 

Vokietijos pastangos įtraukti Lietuvą į savo orbitą staigiai nutrūko maždaug rugsėjo 14 d., karui dar siaučiant, kai tapo akivaizdu, kad lietuviai nerodo iniciatyvos Vilniaus atžvilgiu. Po kelių dienų Ribbentropas su Molotovu vėl susitiko dvišalės Nepuolimo sutarties derinimui ir tada Lietuva perėjo iš Vokietijos interesų zonos į sovietų. Jei Lietuva būtų parodžiusi iniciatyvą kariniais veiksmais atsiimant Vilnių, ji būtų likusi Vokietijos interesų zonoje, kaip buvo numatyta pirminėje Nepuolimo sutarties versijoje. Lietuva būtų išvengusi pirmosios sovietų okupacijos su jos visais žiaurumais, nebūtų reikėję organizuoti 1941 m. birželio sukilimo.

 

Daug kam gali atrodyti, kad Sovietų Sąjunga vis tiek būtų žiauriai nubaudusi mūsų šalį dėl tokios pozicijos. Galima tik paminėti, kad Suomija, Slovakija, Vengrija bei Rumunija buvo ypač aktyvios Vokietijos sąjungininkės karo metu ir dėl to daugiau nenukentėjo po karo nei Lietuva. Matyt sovietai su panieka žiūrėjo į Lietuvos nuolankumą bei pasyvumą ir nematė reikalo po karo tai įvertinti. Tokios valstybės-plėšrūnės daugiausia vertina ryžtą ir jėgą.

 

Paruošė: Algis Avižienis

 * „Kovose dėl Lietuvos“, išleido „Lietuvių Dienos“, Los Angeles, California

** Piotr Lossowski, “Lithuania’s Neutrality in the Polish-German War of 1939”, Acta Poloniae Historica 1980.