Tags Posts tagged with "islamas"

islamas

0 1308

Publikuojame lietuvišką Aleksandro Dugino straipsnio apie italų mąstytoją bei politinį veikėją, Carlo Terracciano, vertimą.

Bendrais bruožais aptariamos Terracciano, kurį asmeniškai pažinojo autorius, idėjos bei jų evoliucija į artimas esamai Dugino pozicijai geopolitiniais ir kitais klausimais.

Egzistencinė Carlo Terracciano geopolitika

Carlo Terracciano pasirinkimas

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Geopolitikos gimimas iš jūros putų

Carlo Terracciano paveldėjo europinio kontinentalizmo geopolitinę tradiciją. Savo raštuose (kurie surinkti straipsnių serijoje „Nei Fiume della storia“ – „Istorijos putose“) jis tiria šios mokyklos ideologinę genezę. Britų imperialistas, H. Makinderis[1], buvo pirmasis, kuris artikuliavo pagrindinį geopolitikos dėsnį – dualistinę priešpriešą tarp Jūros civilizacijos (talasokratijos) ir Žemės civilizacijos (telurokratijos). Pats Makinderis buvo puikus talasokratijos atstovas ir užtikrino talasokratinės strategijos perimamumą, geopolitinę apercepcija nuo Didžiosios Britanijos į Jungtines Valstijas. Makinderis buvo vienas iš Londono Ekonomikos Mokyklos steigėjų, prisidėjo prie „Chattem House“, Karališkojo Centro Strateginėms Studijoms, iškilimo ir įkvėpė pirmąją CFR (Council on Foreign Relations – Tarybos Užsienio Santykiams)[2] komandą, vėliau savo straipsnius publikuodavo „Foreign Affairs“[3]. Nuo jo iki amerikiečio A. Mahano[4] eina atlanticistinės geopolitikos tiesė, vedanti link amerikietiškojo realizmo (ir kai kurio „maskuliniško liberalizmo“, transnacionalizmo ir globalizmo) ir iki Kisindžerio, Bžežinskio, D. Rokfelerio iš vienos pusės, ir neokonų iš kitos. Planetinė Jungtinių Valstijų hegemonija ir globalinės talasokratijos su pasauline vyriausybe idėja – visa tai kyla iš iki loginių ribų išvestos Makinderio planetinės vizijos. Pasaulis tegali tapti iš tiesų globalus tik tada, kai Jūros galia aiškiai nugalės Žemės galią (arba atvirkščiai). Tai buvo Makinderio gyvenimo tikslas. Ir dabar mes matome, kad daugelis jo projektų jau yra įgyvendinti: jis troško Rusijos suardymo, „cordon sanitaire“ (buferinės zonos) Rytų Europoje sukūrimo, būtinumo nugalėti Vokietiją ir Rusiją, o visa tai kažkaip buvo įgyvendinta XX amžiaus pabaigoje, taip sudarant sąlygas vienapolio pasaulio ir JAV globalinės hegemonijos iškilimui. Ši tasalokratinė imperija priešais mūsų akis virto tikrove.

Kontinentinis atsakas

Bet pirmajame dvidešimtojo amžiaus ketvirtyje konceptualinis H. Makinderio įššūkis buvo priimtas telurokratijos pusėn stojusių geopolitikų. Visų pirma tai buvo vokiškoji Karlo Haushoferio[5], kuris pradėjo vystyti telurokratinės geopolitikos pagrindus, „Geopolitiką 2“ (kol anglosaksų tasalokratinę geopolitiką galime vadinti „Geopolitika 1“), mokykla. Nuo tada ir buvo padėti kontinentalistinės tradicijos pagrindai.

H_05_ullstein_high_003_fmt

Haushoferio mokykla siūlė Vokietijai realizuoti savo telurokratinę prigimtį ir suvienyti Europą kontinentiniu pagrindu; tai pasiekti būtų buvę būtina sudaryti sąjungą su Tarybų Sąjunga ir stiprinti sąjungą su Japoniją ir taip sunaikinti pasaulinę tasalokratiją – Anglijos, JAV ir Prancūzijos sąjungą. Visų Žemės jėgų konsolidavimas buvo vienintelis būdas atsikratyti Jūros jėgų ir jų užgaidos suorganizuoti pasaulį tesalokratiniu modeliu. Ši koncepcija buvo išvystyta naujo pasaulio padalijimo pan-idėjų – keturių vietų, kurios turėtų būti ekonomiškai, politiškai ir strategiškai integruojamos pagal dienovidinius , nuo šiaurės iki pietų – pagrindu. Haushoferis sukūrė didelį Geopolitikos – 2 konceptualinį pastatą, taip padėdamas pagrindus europiniam kontinentalizmui, kuriame Vokietija buvo suvokiama kaip europinės telurokratijos centras (šį natūralų faktą pripažino ir pats Makinderis).

Po Vokietijos ir Ašies valstybių pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, telurokratinė geopolitika buvo ilgam laikui diskredituota ir pasitraukė į šešėlius. Amerikiečių autoriai netgi siūlė skirti anglosaksų „geopolitiką“ (geopolitics) nuo vokiečių „Geopolitik“, pirmąją tapatindami su „pilnai priimtinu politikos mokslų analizės metodu tarptautiniuose santykiuose“, o kitą – su „imperialistinėmis fantazijomis“. Tokiuose apibrėžimuose kas yra „moksliška“, o kas ne, tematome tipiškus dvigubus standartus ar tiesioginę politinę nugalėtojų propagandą. Jūros jėgos nugalėjo Žemės jėgas ir įvedė kolonijinę discipliną – taip pat ir mokslo srityje, nes žinios, kaip parodė Mišelis Fuko, yra galios sinonimas.

Vis dėlto, kontinentalistinė telurokratinės geopolitikos mokykla toliau marginalinėmis sąlygomis egzistavo Europoje netgi po Antrojo pasaulinio karo. Pavyzdžiai yra austrų generolas Jordis von Lohausen, belgų teoretikas ir pan-europinio „Jaunosios Europos“ judėjimo steigėjas, Jean Thiriart (su kuriuo Carlo Terracciano pirmą kartą atsitiktinai susitiko 1992-aisiais Maskvoje, mano bute) ir ryškus prancūzų filosofas, Alain de Benoist. Pagrindinė šios kontinentalistinės Geopolitikos – 2 savybė yra pasaulio vizija iš Žemės perspektyvos. Iš šito galėtume lengvai išvesti kiekvieno žaidėjo vaidmenį „didžiajame kontinentų kare“. Tie, kurie stovi Žemės pusėje, automatiškai yra prieš Jūrą, t. y. prieš anglosaksiškąjį pasaulį, prieš JAV viešpatavimą ir prieš Vakarietišką globalizaciją (mondializmą).

Carlo Terracciano telurokratinis paliudijimas

Carlo Terracciano buvo tiesioginis kontinentalistinės geopolitinės tradicijos įpėdinis, įspūdingiausias ir nuosekliausias Geopolitikos – 2 teoretikas ir praktikas. Jo darbas tikriausiai yra pilniausias ir nuosekliausias šios tradicijos pavyzdys. Jis ne perdirbinėja jau egzistavusią teoriją, bet pritaiko telurokratinės Geopolitikos – 2 pamatinius principus, kad analizuotų esamą pasaulio situaciją. Jis nepaliko jokių abejonių dėl savo asmeninio pasirinkimo: jis pasisakė už Europos kontinentą, už telurokratiją. Atlanticistinės okupacijos ir tasalokratinio viešpatavimo sąlygomis tai yra stiprus dvasinio ir kognityvinio maišto ženklas. Tad Terracciano įvykdė svarbų simbolinį aktą: jis taip sudarė subjektyvųjį polių su valios ir proto galia, išaugusia iš postmoderniosios Europos savartyno ir tapusiu kitos Europos alternatyviu revoliuciniu projektu. Ši įmanoma, bet dar neįgyvendinta Europa – kad ir tik teorijoje – iškilo virš besibaigiančios modernybės griuvėsių. Terraciano yra savotiškas geopolitinis liudininkas; savo raštuose ir veiksmuose jis patvirtina, kad Jūros pergalė nėra absoliuti ir, kad Europoje slypi ryžtingas geopolitinių kontinentalistų pasipriešinimo tinklas ir, kad šis tinklas pilnai suvokia didžiojo kontinentų karo prigimtį, prasmę ir tikslus. Taip Carlo Terracciano išgelbsti tradicinę Europos kontinentalinę geopolitiką, parengdamas šį teorinį Europos perkūrimą.

Terracciano kaip eurazistas

Toliau, lemiamas Carlo Terracciano teorijų evoliucijos momentas buvo jo susidūrimas su Eurazistine geopolitine tradicija, įsitvirtinusia Rusijoje nuo vėlyvųjų 80-ųjų. Šiuolaikinė Rusijos Eurazistinė geopolitikos mokykla buvo įkurta vėlyvaisiais 80-aisiais kaip post-sovietinis Makinderio pasaulio vizijos geopolitinis atspindys, kaip savotiškas atsakas tasalokratiniam įššūkiui. Eurazistinės geopolitikos konstrukcijos logika buvo labai panaši į vokiškosios geopolitikos genezę iš Haushoferio mokyklos. Bet Rusijos atveju simetrija buvo dar tobulesnė: Makinderis pagrindiniu Jūros jėgos priešu įvardijo Centrinę Žemę, kurios kontrolė tasalokratijai garantuoja pasaulinį viešpatavimą. Rusų eurazistai 80-aisiais priėmė pagrindinius geopolitinio žemėlapio rėmus ir sutiko pripažinti Rusijos istorijos esmę telurokratijoje. Rusija yra Centrinė Žemė, tad Geopolitika – 2 yra Rusijos reikalas. Taip buvo padėti šiuolaikinio neo – eurazizmo pagrindai.

Rusiškoji eurazinė geopolitika 1992-aisiais bendro Carlo Terracciano ir Jean Thiriart vizito metu susitiko su europiniu kontinentalizmu. Jean Thiriart buvo „Euro – Sovietinės imperijos nuo Vladivostoko iki Dublino“ autorius, o Carlo Terracciano tuo metu jau buvo parašęs savo programinį veikalą „Nel fiume della Storia“. Nuo tol europinis kontinentalizmas ir rusiškas eurazizmas tapo beveik vienoda geopolitine linija. Kažkas panašaus buvo apibūdinta Haushoferio projekte, kontinentinio „Berlyno-Maskvos-Tokijo“ geopolitinio bloko koncepcijoje. Ta pati idėja teoriniame lygmenyje buvo atgaivinta 90-ųjų Rusijoje. Glaudus rusų-europiečių geopolitinis dialogas tada prasidėjo Maskvoje ir tęsiasi bei auga iki šiandienos. Tuo pačiu ir kiti Europos geopolitikai, konkrečiai, Alain de Benoist ir Claudio Mutti, apsilankė Maskvoje, prisidėdami prie tos pačios geopolitinės minties srovės. Prancūzijoje labai panašias pažiūras turėjo ir puikus tradicionalistas rašytojas, Jean Parvulesco.

Carlo Terracciano šioje eurazinėje draugystėje suvaidino vedantį vaidmenį. Su karšta energija jis pradėjo vystyti šią eurazijinę tendenciją, kviesdamas vienytis visas nonkonformistines, prieš status quo orientuotas jėgas kontinentiniame telurokratiniame bloke. Jo darbas, nors ir vystytas intelektualinio elito ir geopolitikos mokyklų lygmenyje, padarė ženklios įtakos. Idėjos yra reikšmingos, o bet koks politinis veiksmas visada prasideda nuo projekto, programos, strategijos.

Islamas ir telurokratija

Ajatola Chomeinis

Esamosios situacijos analizė privedė Carlo Terracciano prie išvados, kad daugelis islamiškų šalių ir Islamo civilizacija, kaip visuma, turėtų būti laikoma esmine sąjungininke telurokratinėje sąjungoje, bendroje kovoje prieš Amerikos hegemoniją ir plutokratinę globalizaciją. Tad islamiškojo faktoriaus svarba tapo kritiniu šiuolaikinio neokontinentalizmo komponentu. Terracciano turėtų būti laikomas vienu iš jo pradininkų. Islamas yra telurokratinė jėga – tokia buvo tvirta Carlo Terracciano išvada. Nuo tada tai tapo savotiška šiuolaikinio eurazizmo geopolitine aksioma.

Terracciano padarė seriją išvykų ir konferencijų islamiškose šalyse – Irane, Sirijoje ir tt., visur propaguodamas eurazinę kontinentalistinę geopolitiką. Kaip ir visada su Carlo Terracciano, idėjos ir veiksmai nesiskyrė.

Nacionalkomunizmas

Geopolitinių pažiūrų susidarymas pas Carlo Terracciano buvo palydėtas atitinkamų ideologinių ir politinių pozicijos pakitimų. Apeliavimas į geopolitinį kriterijų, esminės telurokratijos svarbos įvertinimas ir koncepcija reikalavo politinių klasikinio europinio patriotizmo, kuris tipiškai nurodo „Trečiąją poziciją“ (antiliberalizmą ir antikomunizmą), Evolos, Heidegerio ir Yockey dvasia, reviziją. Jei priimame Žemės galios požiūrį, tai Tarybų Sąjunga iš vieno iš dvejų Europos priešų (kartu su JAV personifikuojamais liberalkapitalistiniais Vakarais) iš karto virsta sąjungininku. Tai reikalavo radikalios „Trečiosios pozicijos“ revizijos ir perėjimo prie europizmo ir sovietizmo derinio, prie nacionalbolševizmo. 80-ųjų viduryje panaši evoliucija įvyko ir pagrindinio Europos „Naujosios dešinės“ ideologo, Alain de Benoist, pažiūrose. Skirtingai nei dauguma „nacionalinių revoliucionierių“, Carlo Terracciano nedvejodamas priėmė nacionalkomunistinę ideologinę kryptį ir tapo vienu iš nacionalkomunizmo lyderių Italijoje. Antisovietizmas ir antikomunizmas (ypač dabar, po Tarybų Sąjungos žlugimo) tapo pasenę ir pasitarnauja kaip įrankiai talasokratijos, liberalų ir globalistų rankose. Tad kiekvienas nuoseklus Europos nacionalinis revoliucionierius turėtų ryžtingai su tuo baigti ir bendradarbiauti su visomis kairiosiomis jėgomis, kovojančiomis prieš Amerikos hegemoniją ir liberalkapitalizmą, kuris įkūnija talasokratijos ir Jūros civilizacijos esmę. Šis Carlo Terracciano perėjimas į kairę buvo jo geopolitinės analizės loginė išvada ir jis šia kryptimi darė lemtingus žingsnius, apjungdamas „Naujosios Europos“ tradicija (sekdamas savo draugo, Claudio Mutti, pavyzdžiu) ir tapdamas naujų nacionalkomunistinių ir eurazistinių tendencijų šiuolaikinėje Italijos ir platesnėje Europos politikoje pradininku. Šiai politinei pozicijai Carlo Terracciano paskyrė ištisą knygą, pavadintą išraiškingu „Nacionalkomunizmo“ pavadinimu.

Socialinis teisingumas yra tradicinės visuomenės vertybė. Materialiniu principu paremta hierarchija, kapitalizmo pagrinduose esanti klasinė stratifikacija yra absoliutus blogis ir privalo būti nuversta. Kova prieš liberalizmą, kapitalizmą ir globalinę oligarchiją už laisvę, teisingumą ir socialinę tvarką, paremtą solidarumu ir abipuse pagalba, yra pagrindinis nacionalinių revoliucionierių uždavinys. Joks kompromisas su buržuazija ir jos merkantilistinėmis, materialistinėmis ir egoistinėmis vertybėmis negali būti toleruojamas. Žmogus yra socialinė būtybė. Tradicija yra kolektyvinės būtybės reikalas, socialinis reikalas. Kad patvirtintume tradicinę visuomenę ir įvestume ją pasauliniu mastu, yra būtina sunaikinti besąlygišku „aukso veršio“ garbinimu paremtą kapitalistinį kosmopolį. Ir šiuo atveju už socialinį teisingumą kovojančios kairiosios jėgos yra sąjungininkai ir draugai, o taip pat ir dešiniosios jėgos, ginančios tradicines vertybes, kaip kad dvasią, tikėjimą ir ištikimybę šaknims (iš tiesų ir šios vertybės yra nesuderinamos su kapitalizmu ir komercine dvasia).

Tradicionalizmas ir sakralumo geopolitika

Pagaliau, itin svarbus Carlo Terracciano minties aspektas yra susijęs su tradicionalizmu ir tradicija. Pats Terracciano sekė Julijaus Evolos nubrėžtu keliu, laikydamas save Vakarų dvasinės tradicijos, siekiančios senovės gelmes, graiko-romėnišką neoplatonizmą, nešėju. Jis buvo pagarbus islamui ir induizmui, jautė simpatiją graikų ir rusų stačiatikybei, bet iki dienų galo nepaskelbė jokių konkrečių religinių pažiūrų. Jis buvo tradicionalistas ir stiprus senovės indoeuropiečių vertybių šalininkas. Šios vertybės, jo nuomone, turėjo būti jo šventojo karo prieš modernųjį pasaulį centre.

Tradicija yra susieta su Žeme. Modernybė susieta su Jūra. Telurokratija reiškia tradiciją, modernybė reiškia talasokratiją. Tad Terracciano geopolitika įgija sakralinę dimensiją. Tai nėra tik techninis teisingos politinės analizės ar strateginio planavimo įrankis, bet ideologija, dvasinis pasirinkimas, šaukimas į eschatologinę kovą, Endkampf,reikalaujantis iš mūsų mobilizuotis visa savo esybe.

Puikus karys

Carlo Terracciano mums davė pavyzdį, koks turėtų būti tikro geopolitiko gyvenimas mokslo, teorijos, egzistencijos, ontologijos ir eschatologijos srityse. Tai yra visiška sielos mobilizacija, pilnas susimokėjimas už įsitikinimus herojiško ir tragiško gyvenimo turiniu.

Šiandien daugelis skundžiasi, kad nebėra vietos herojiškiems veiksmams bei kovoms, kad viskas prarasta ir pasmerkta iš pradžių, kad niekas negali suteikti empirinių rezultatų. Tai tėra silpnybės, bailumo ir niekšybės įrodymas. Jei mes esame kažkuo įsitikinę ir, jei mūsų įsitikinimas pakankamai stiprus, mes visada galime pakeisti pasaulį. Nėra jokio priešo, kurio negalėtų įveikti deganti žmogiškoji dvasia. Carlo Terracciano mums duoda pavyzdį žmogaus, kuris iki paskutinio atodūsio gynė savo įsitikinimus. Jo įsitikinimai yra mūsų įsitikinimai. Jo kova yra mūsų kova. Ir kova tų, kurie ateis po mūsų.

Aš prisipažįstu, kad man nesvarbu, koks žmogus buvo Carlo Terracciano, nors jo draugai teigia, kad jis buvo puikus, geras, sąžiningas. Tai subjektyvu. Objektyviai jis buvo didvyris. Tikrasis kontinento, Žemės civilizacijos, Eurazijos didvyris. Ir tai yra žymiai svarbiau. Reikšminga tik idėja. Ir kitas dalykas taip pat reikšmingas – žmogaus gyvenimas, įmestas į didžiojo tikėjimo ir didžiojo reikalo ugnį.

Tradicinis japonų posakis sako: geras karys ne tas, kuris sąžiningai tarnauja gerai šaliai; geras karys tas, kuris sąžiningai tarnauja bet kokiai šaliai, taip pat ir labai blogai; ir šitokia sąžininga tarnyba blogą šalį padaro gera. Carlo Terracciano tikrai buvo geras karys. Europos karys.

[1] Sir Halford John Mackinder (1861 – 1947) – anglų akademikas, geografas, vienas geopolitikos ir geostrategijos pradininkų.
[2] Council on Foreign Relations (VFR) – nevyriausybinė organizacija JAV, savotiškas intelektualinių jėgų centras užsienio politikos klausimams, patariantis valdžiai ir politiniam elitui.
[3] Foreign affairs – nuo 1922-ųjų metų CFR leidžiamas periodinis leidinys, publikuojantis JAV poziciją atitinkančius analitinius straipsnius užsienio politikos klausimais.
[4] Alfred Thayer Mahan (1840 – 1914) – JAV laivyno admirolas, istorikas ir geostrategas, iškėlęs „Jūros jėgos“ sąvoką.
[5] Karl Haushofer (1869 – 1947) – vokiečių geografas ir geopolitikos teoretikas, pasisakęs už Vokietijos-Rusijos sąjungą, kontinentinės geopolitinės mokyklos pradininkas.

0 2178

Kaip žinia, Prancūzijoje aktyviai griaunamos krikščioniškos bažnyčios. „Prancūzų ekspertai skambina pavojaus varpais. Kaip liudija neseniai atliktas tyrimas, šalyje per pastaruosius 15 metų buvo nugriauta 30 bažnyčių. Keliems šimtams kulto pastatų gresia nugriovimas. Be to, jų vietoje, kaip taisyklė, statomi prekybos ir verslo centrai“ – rašo šią temą nagrinėjantys žurnalistai. Jų nuomone, krikščioniškų bažnyčių griovimas daro šią Europos šalį bejėge prieš islamizacija.

Turbūt viena iš svarbiausių Europos lyderių klaidų, sprendžiant migrantų problemą, yra principinio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo nesupratimas. ES šalių vadovybė, atsitolindama nuo krikščioniškos tradicijos, toliau tebežvelgia į islamą krikščionių akimis. Atsiskyrusi nuo religijos Europa naiviai mano, kad ir milijonai migrantų iš musulmoniškų šalių, paragavę jos vaisių, atiduos pirmenybę pasaulietiškoms vertybėms.

Tačiau gyvenimas rodo, kad taip, deja, nėra. Musulmonai statosi mečetes Europos miestuose ir neleidžia jų griauti. Ne tam jos statomos. Netgi tie atvykėliai, kurie jau pakankamai seniai tapo europiečiais, neskuba atsisakyti savo įsitikinimų. Yra visa eilė rimtų priežasčių, kodėl tai vyksta, ir vienas iš jų slypi musulmonų suvokimo apie savo vaidmenį, savo misiją šiame pasaulyje ypatumuose.

Italija ir Ispanija bažnyčių kol kas negriauna. Tačiau ir tose šalyse, kurios kitados buvo katalikybės bastionais, bažnyčias neretai paverčia restoranais ar viešbučiais. Vadinasi, problema ne tik Švietimo ideologijoje, vietoje Dievo pradėjusioje garbinti žmogų. Manoma, kad religijos vystosi nuo kolektyvinio tarnavimo Dievui link individualaus. Pagal šią versiją, ritualai pasižymi masiniu pobūdžiu, tačiau laikui bėgant pradeda imti viršų religiniai papročiai, skatinantys labiau asmeniškus santykius su Dievu. Galbūt tai ir yra toji priežastis, dėl kurios Europoje nebeliko poreikio stambiems kulto pastatams, skirtiems masiniams ritualams.

Europoje stiprios pasaulietiškos tradicijos, tačiau yra ir daug giliai tikinčių žmonių, ir jie, jei panorėtų, galėtų sustabdyti šventyklų likvidavimo procesą. Juk tam nereikia turėti daugumos. Tačiau protestų nesigirdi, vadinasi, nepritariančių nėra. Dėl to vargu ar verta kalbėti apie prancūzų valstybės antiklerikalizmą. Valdžia ten labai jautriai pagauna visuomenės nuotaikas. Svarbų vaidmenį vaidina čia ir asmeniški ypatumai. Europoje viešpatauja individualizmo dvasia, ir tikintys ispanai, italai, prancūzai atsisako kolektyvinių bendravimo su Dievu formų, atiduodami pirmenybę individualiam. Laikoma, kad masiniai ritualai riboja asmeninio bendravimo su Dievu laisvę.

Europos musulmonų bendruomenės, įgaunančios vis labiau radikalų pobūdį – tai kažkas visiškai kito: jose kaip ir anksčiau vyrauja kolektyviniai ritualai ir kalba eina apie gretų sutelkimą. Liberali Europa migrantams – svetimas ir priešiškas pasaulis, kurį reikia įsisavinti perkeliant čia savo kultūrą, kuri bazuojasi ant klaninių-kolektyvinių santykių. Šiuolaikiniai islamizmo ideologai visa tai supranta ir tobulina bendratikių gretų disciplinavimą, sutelkimą į vieningą visumą. Užkariaujant naujas teritorijas svarbios būtent vienijančios ir organizuojančios žmones ideologijos galimybės. Solidarios visuomenės vertybė Europos gyventojams jau nebeaktuali, Europos visuomenė susiskaldžiusi ir atomizuota. Gali gautis netgi taip, kad kokios nors islamistinės partijos atstovai pateks kurios nors Europos šalies vyriausybėn: migrantai vieningai nubalsuos už juos, o vietinių gyventojų balsai išsisklaidys tarp kelių vietinių partijų.

Problemos, kurią kelia migracija, negalima suvesti tik į šventyklų statymą ar griovimą. Religinė tema čia, be abejo, svarbi. Tačiau didėjanti Europos islamizacija – tai tik migracinės politikos klaidų pasekmė.

0 2041
Prieš kelias dienas mirė legendinis Muhammadas Ali – vienas geriausių boksininkų per visą istoriją. Sportininko biografijoje gausu pergalių, iškovotų titulų, šlovės ir pripažinimo, tačiau pasaulį domina ne vien tik tai. Dar jaunystėje M. Ali atsisakė savo tikrojo vardo ir tapo ištikimu JAV veikusios rasistinės sektos pasekėju.
Mūsų dienomis pastarąjį žvaigždės pasirinkimą linkstama vertinti kaip ne itin vykusį vidinį protestą prieš juodaodžių diskriminavimą, tačiau atsiranda teigiančių, kad ilgiau nei dešimtmetį trukusi veikla niekaip negali būti vadinama tiesiog nekaltu protestu.
Tikrasis 1942 m. gimusio Muhammado Ali vardas – Cassius Clay. Tėvo – gatvių dailininko išlaikoma šeima išpažino krikščionių tikėjimą ir vietos juodaodžių bendruomenėje nebuvo laikoma pačia skurdžiausia. Įdomų tai, kad Clayaus senelis iš motinos pusės buvo baltasis airis, kuo ji be galo didžiavosi, o tėvas nuoširdžiai tikėjo išsigalvota, bet iš kartos į kartą perduodama legenda, kad tolimas jo protėvis buvo XIX a. politikas, bendrapavardis Henris Clayus . Taipogi baltasis.
Žinoma, juodaodžių gyvenimas tais rasinės segregacijos laikais nebuvo lengvas. Daugelyje valstijų baltieji ir juodieji vaikščiojo į skirtingas kavinės, jiems buvo numatyti atskiri suolai parke, pietuose vis dar pasitaikydavo linčiavimo atvejų.
Muhammadas Ali su sektos Biblija rankose
Jau tapęs pripažintu boksininku C.Clayus pasakojo, kad su niekinamu baltųjų amerikiečių požiūriu į „nieko nesugebančius negrus“ susidūręs dar vaikystėje. Taip pat jis pastebėjęs daugelio juodaodžių tarpe įsišaknijusi nepilnavertiškumo prieš baltuosius kompleksą, nuolankų susitaikymą su esama antrarūšių padėtimi. Matyt, vien sporto pasiekimais nepasitenkinančiam Cassijui reikėjo kažko daugiau, reikėjo pasaulėžiūros. Ir savo pasaulėžiūrą jis netrukus atrado.
„Islamo tautos“ aktyvistas
Teigiama, kad radikalios „Islamo tautos“ lyderių kalbas C.Clayus pirmąkart išgirdo 1959 m. Tai buvo ekstremistinis religinės sektos ir politizuotos organizacijos hibridas, kurį Detroite pirmojoje XX a. pusėje įkūrė toks Wallace Fardas. Savo ideologijoje, paties Alacho pasiuntiniu žemėje pasiskelbęs Fardas, sugebėjo apjungti savotiškai suprantamą musulmonybę ir juodąjį rasizmą, kaip priešpriešą baltajam. Nuo 1934 -ųjų, W. Fardui pradingus be žinios, prie organizacijos vairo stojo Elijah Poole, geriau žinomas kaip Elijah Muhammadas.
M. Ali ir juodųjų rasistų sektos lyderis Elijah Muhammad
Pastarasis buvo gana spalvinga asmenybė. Savo pasekėjus jis ragino nepaklusti Jungtinių Valstijų valdžiai, kovoti dėl atskiros juodaodžių valstybės sukūrimo, kategoriškai pasisakė prieš juodųjų santuokas su baltaisiais. Pasak Elijah Muhammado, baltieji – demoniškas biblinio alchemiko Jokūbo tvarinys, „žydraakiai velniai“, kurie kadaise pasisavino visus juodųjų pasiekimus ir sukūrė kitų rasių priespauda paremtą grobuonišką civilizaciją.
E. Muhammadas kvietė juodaodžius atsisakyti „vergiškų“ vardu ir priimti musulmoniškus, kas yra keista žinant, kad savo metu arabai taip pat nevengė masinio afrikiečių pavergimo. Savaime suprantama, idėjinis „nesimaišymo su baltaisiais“ postulatas visiškai atitiko ir baltųjų rasistų pasaulėžiūrą. Šioje plotmėje „Islamo tauta“ mielai bendradarbiavo su George Rockwello vadovaujamais baltaisiais JAV naciais. Išlikę net bendrų juodųjų ir baltųjų rasistų nuotraukų! Sakoma, kad E. Muhammado aplinka mezgusi ryšius net su Kukluksklanu. Abi kardinaliai priešingas stovyklas vienijo „rasės grynumo“ koncepcijos.
1961 m. baltieji JAV nacionalsocialistai „Islamo tautos“ suvažiavime
E. Muhammado kalbos taip apžavėjo K. Clayų, kad tas tapo ištikimu guru mokiniu. 1965 m. boksininkas pasikeitė vardą į Muhammadą Ali ir viešai pareikalavo nuo šiol kitaip jo nevadinti. Be jokios abejonės, „Islamo tautai“ perspektyvioji įžymybė taip pat buvo didžiulis atradimas. Vien jau dėl savo idėjų populiarinimo. Į sektos gretas įsiliejęs M. Ali tapo labiausiai atpažįstamu organizacijos veidu, nevengė pozuoti su judėjimo simbolika ir visuomet reiškė begalinį dėkingumą „išmintingajam pranašui“.
Galima pagalvoti, kad „Islamo tauta“ apsiribojo tik nekalta teorija, tačiau iš tiesų viskas buvo kiek kitaip. Organizacija turėjo subūrusi savo kovinį sparną pavadinimu „Islamo vaisius“ (Fruit of Islam; FOI). Kai kurių šio „vaisiaus“ veiksmų, kitaip nei teroristiniais, nepavadinsi.
M. Ali ir Malcolmas X. Abu jie buvo aktyvūs „Islamo tautos“ nariai
Bene žymiausia smogikų „akcija“ – žymaus juodaodžių aktyvisto Malcolmo X sušaudymas tiesiog ant scenos. Tai dabar pastarasis vadinamas nenuilstamu kovotojų prieš rasizmą, jo vardu JAV pavadintos gatvės ir skverai, bet savo metų „misteris X“ taip pat priklausė „Islamo tautai“, atvirai propagavo juodųjų išskirtinumo ir baltųjų nepilnavertiškumo idėjas. Geras Muhammado Ali draugas Malcolmas pasižymėjo gera iškalba bei mokėjimu patraukti žmones. Būtent jam darant įtaką susiformavo ginkluotas „Juodųjų panterų“ judėjimas, kitos pogrindinės organizacijos.
Islamo tautos“ bei jos lyderio nemalonę Malcolmas X užsitraukė, kuomet po kelionės į Meką atmetė rasines teorijas ir perėjo prie tradicinio islamo. 1965 m. jis buvo suvarpytas FOI smogikų kulkų. Beje, pats Muhammadas Ali keliose nuotraukose irgi įamžintas vilkintis „judėjimo karių“ uniformą.
Muhammadas Ali su „Fruit of Islam“ smogikų simbolika
Netrukus prieš Malcolmo X mirtį M. Ali demonstratyviai nepadavė jam rankos ir pavadino išdaviku. O jau po mirties pridūrė, kad jų bičiulystė nutrūko tada, kai tik „misteris X“ paliko „Islamo tautą“.
Ar žinojo garsusis sportininkas apie rengiamą buvusio savo kolegos nužudymą? Dabar belieka tik spėlioti. Tačiau ekstremistines „Islamo tautos“ gretose Muhammadas Ali išbuvo dar dešimt metų, iki pat savo guru, Elijah Muhammado, mirties. Rasistinei sektai pradėjo vadovauti dar didesnis pamišėlis Louisas Farakhanas.
Po santykių su „Islamo tautą“ nutraukimo Muhammado Ali pasaulėžiūra pasidarė kur kas nuosaikesnė. Jis pradėjo daug dėmesio skirti labdarai, ne itin noriai prisimindavo praeitį, yra žinių, kad 2005 m. jau nepagydomai serganti sporto legenda susidomėjo sufizmu – mistine islamo srove.
Muhammadas Ali – ne vienintelė juodojo pranašumo idėjoms simpatizavusi įžymybė. Jų tarpe būta ir kitų pasaulinio garso žvaigždžių. Boksininkas Mike Tysonas, krepšininkas Kareemas Abdul Jabbaras, reperiai Tupacas Shakuras, Snoop Doggy Doggas. Tik apie tai kalbama retai.
Vitalijus Michalovskis

0 1591

Pateikiame italų antiglobalisto intelektualo, Claudio Mutti, rašinio „Evola ir Naseras“, lietuvišką vertimą.

Autorius trumpai aptaria ir kritikuoja Julijaus Evolos pažiūras į islamiškojo pasaulio šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimus, nurodydamas 1979-ųjų Islamo revoliucijos pavyzdį.

EVOLA IR NASERAS 

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

Tad 1956-aisiais, kada Egipto liaudžiai reikėjo priešintis anglo-prancūzų-sionistų agresijai, daugelis iš tų, kurie kovojo prieš Vakarų plutodemokratijas, Egiptą laikė nauja fronto linija prieš senuosius priešus ir išreiškė savo solidarumą Egipto liaudžiai ir jos Vadui.

Italų neofašistai nepamiršo savo šalies pro-arabiško ir pro-islamiško požiūrio fašistiniu laikotarpiu ir prisiminė, kad Pasaulinio karo metu islamo pasaulio nepriklausomybės judėjimai bendradarbiavo su Roma ir Berlynu.

Julijus Evola, kuris 50-aisiais aktyviai bendradarbiavo su neofašistine spauda, parašė  „Il Meridiano d’Italia“ (1957 m. kovo 3 d.) pasirodžiusį straipsnį pavadinimu  „Islamo emancipacija yra kelias į komunizmą“, kuris šiek tiek paredaguotas išėjo ir Neaopolio laikraštyje  „Roma“.

Evolos nuomone, neofašistai darė klaidą, nes simpatizuodami  „iridentiniams arabų judėjimams ir Egipto iniciatyvoms“ bei visapusiškai smerkdami kolonializmą jie pamiršta, kad kolonializmas reprezentavo  „patį baltosios rasės hegemonijos principą“. Anot Evolos,  „yra pakankamai aišku, kad minėtieji judėjimai už nepriklausomybę rizikuoja pakrypti į komunizmą“; jo nuomone, naseriškasis Egiptas labiau nei kitos šalys ir ėjo šiuo pavojingu keliu. Naserizmui ir kitiems islamo pasaulio išsivadavimo judėjimams Evola priešpastatė   „ortodoksinį islamą“, kuris  „ginamas Saudo Arabijos ir Islamo brolijų organizacijos“, nors Islamo brolija savo programoje turėjo  „ekstremistinių radikalių socialinių reformų idėjų“.

Kai dėl  „baltosios rasės hegemonijos“, tai būtina pažymėti, kad žurnale  „Lo Stato“ (1936 liepa) tas pats Evola pristatė  „baltosios rasės pranašumo“ temą kaip problematišką. Ir yra sunku suprasti kaip jis galėjo matyti ortodoksinį islamą Saudo Arabijoje, nes vahabistinė sekta visų islamiškosios tradicijos žmonių laikoma heterodoksine.

Tiesą pasakius, po Antrojo pasaulinio karo Evolos nuomonė (žiūrėti  „Orientamenti“) buvo ta, kad tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis (o ne ideologiniu požiūriu) Vakarai reiškė  „mažesnę blogybę“. Kaip žinome, jo akyse principinis priešas buvo Sovietų Sąjunga, kuri daugumos Vakariečių buvo laikoma grėsme. Tad obsesija dėl komunizmo jį, kaip daugelį kitų, paskatino matyti tariamą komunizmo pavojų, kur jo tiesiog nebuvo: Egipte komunistų partija iš tiesų buvo uždrausta, o jos vadai, kurių didelė dalis buvo žydai, buvo nukenksminti. Minėtame Evolos straipsnyje yra mintis, kuria pats autorius laikė  „esmine“ ir išreiškė šiais žodžiais:  „jie išsivaduoja didele dalimi apleisdami savo tradicijas ir daugiau ar mažiau idealiai imituodami Vakarų valstybes.“

Jei ir baimė, kad kova prieš Vakarų hegemoniją galėtų pastūmėti islamo šalis į komunizmo glėbį buvo nepagrįsta, Evola nebuvo visiškai neteisus kai jis teigė, kad politinis išsivadavimas nuo kolonializmo dažnai būdavo lydimas svetimų kultūrinių elementų priėmimu. Akivaizdu, kad tuo metu Evola nematė tų galimybių, kurios po dvidešimties metų paskatino  „Islamiškojo atbudimo“ iškilimą ir leido kai kurioms musulmoniškoms tautoms, kaip iraniečiams, išsivaduoti iš Vakarų viešpatavimo metant šalin importuotąsias ideologijas ir taikant tradicinius modelius.

0 1548
Po to kai lapkričio 24 d. Turkija numušė Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvą pasaulis apmirė laukdamas tolimesnių įvykių. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, abi pusės pradėjo kaltinti viena kitą neteisėtais veiksmais bei visų įmanomų tarptautinių susitarimų laužymu.
Didžiausi politiniai Rusijos isterikai plyšavo kviesdami leistis į kryžiaus žygi prieš „suįžūlėjusius osmanus“ (beprotis Žirinovskis net pasiūlė panaudoti atominį ginklą), buvo atsimintos visos istorinės amžių senumo „skriaudos“, o turkai, norėdami užsitikrinti sąjungininkų paramą, kreipėsi į kolegas iš NATO šalių.
Abipusiai rusų – turkų santykiai visuomet buvo be galo sudėtingi. Vien jau ko vertas faktas, kad nuo antrosios XVII a. pusės iki XX a. pradžios šios šalys tarpusavyje kariavo daugiau nei dešimt kartų. Vidutinė taikos periodų trukmė tarp ginkluotų konfliktų tetrukdavo kelis dešimtmečius.
Tiek savo metu pietryčių Europoje įsigalėjusi turkiška ir musulmoniška Osmanų imperija, tiek Moskovija (o po to ir Rusijos imperija) kaimynų atžvilgiu vykdė gana agresyvią politiką. Abiems buvo nesvetima religinio bei kultūrinio mesianizmo persunkta ideologija, tad jų susidūrimas buvo tiesiog užprogramuotas. Anuometinių interesų sferų bei konfliktų geografija buvo gana plati: Juodosios jūros pakrantės, Krymas, Kaukazas, Besarabija, visas Balkanų pusiasalis. Tiek rusai, tiek turkai manė čia turį gyvybinių interesų, kuriuos suderinti tarpusavyje nebuvo įmanoma.
Trintis tarp rusų ir turkų prasidėjo jau XV a. pabaigoje, pastariesiems nukariavus Krymą ir vietos totorių chaną padarius savo vasalu. 1541 m. jungtinė totorių ir turkų kariuomenė pajuda grobti Maskvos, bet netrukus buvo sustabdyta. Vėliau seka Ivano Rūsčiojo užgrobtos Astrachanės puolimas, tačiau ir vėl nesėkmė.
Aštuntajame XVII a. dešimtmetyje kovos dėl įtakos lauku tampa Ukraina – teritorinių nesutarimų tarp Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos, ir staiga panūdusios savo gabalą atsiplėšti Osmanų imperijos, objektas. Šiose susirėmimuose tiek su lenkų – lietuvių valstybe, tiek su maskvėnais, turkai ir jų sąjungininkai mažai ko pasiekė. Kovose aktyviai dalyvavo ir įvairios Ukrainos kazokų grupės, kurios, priklausomai nuo aplinkybių, dažnai jungėsi tai prie vienos, tai prie kitos kariaujančios pusės.
Vėliau seka 1686 – 1700 m. ir 1710-1713 m. turkų karai su rusais. Beje, pastarajame į žygį išsirengusi rusų kariuomenė buvo apsupta kartu su caru Petru I-uoju. Pasak šaltinių, nevilties apimtas Petras „lakstė po stovyklą mušdamasis kumščiu į krūtinę ir negalėjo pratarti nė žodžio“. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusias rusų pajėgas išgelbėjo tik tai, kad taip pat nemažų nuostolių patyrę turkai sutiko derėtis dėl taikos sudarymo. Atsisakiusiai dalies užgrobtų teritorijų ir gėdingai nuleidusiai vėliavas Petro I-ojo kariuomenei buvo leista saugiai pasitraukti iš apsupties.
1735 m. – vėl karas! Šįkart rusai, pasinaudoję kova dėl valdžios Osmanų imperijos viduje, ryžtasi ginklu prasibrauti prie Juodosios jūros. Bet išprovokuotas konfliktas apčiuopiamesnės naudos neatneša: dalį nukariautų miestų rusai patys palieka dėl karių gyvybes šienavusio maro bei kitų baisių epidemijų.
Antroji XVIII a. pusė ir XIX a. pradžia turkams buvo neitin sėkminga. Iš pradžių jie prarado Krymo kontrolę, o po to ir išvis buvo priversti pripažinti pusiasalį Rusijai. Vėliau iš jų rankų išsprūdo Besarabija (dab. Moldavija) ir visa rytinė Juodosios jūros pakrantė. Tačiau šiuos Osmanų pralaimėjimus sąlygojo ne tiek rusų kariuomenės pranašumas, kiek bendras valstybės nuosmukis.
Įdomų tai, kad abi imperijos nuolat skelbėsi kovojančios ne šiaip ekonominį ar politinį, bet religinį, netgi ideologinį karą. Visi Osmanų nukariavimai buvo lydimi kovos su netikėlis bei pasaulinės islamo sklaidos šūksnių. Jų valdžioje atsidūrę krikščionys vertinti kaip antrarūšiai gyventojai, skatinta religinė asimiliaciją, „netikėlių“ šeimų jaunuoliai grobti ir siųsti į turkų miestus kur buvo auklėjami nepakančiais fanatikais bei ištikimais sultono tarnais.
Ekspansyviai Rusijos politikai panašios idėjos taip pat buvo nesvetimos, tik čia Europos gelbėtojos nuo „nekrikštų jungo“ vaidmuo teko karingajai stačiatikybei. Moskovija, o vėliau ir Rusijos imperija, nuo seno save laikė tiesiogine bizantiškos tradicijos paveldėtoja. Tačiau Bizantijos sostinė – Konstantinopolis buvo turkų valdžioje, todėl rusofilų tarpe nuolat girdėjosi raginimai atsiimti tai, kas „dievo valia turėtų priklausyti Rusijos karūnai“.
Planai visiems laikams išvaryti Mahometo garbintojus iš Europos bei išlaisvinti šventą Konstantino miestą nuo „bedievių“ buvo sudarinėjami dar Jekaterinos II laikais. Kiek vėliau, Europoje kylant tautinių judėjimų bangai, Rusijoje pasigirdo raginimų leistis vaduoti stačiatikių graikų, serbų, kitų Balkanų tautų. Kur tai matyta, kad musulmonai persekiotų Kristaus tarnus jų pačių žemėje? „Išlaisvintos“ stačiatikių tautos, žinoma, turėjo gyventi jei ne Rusijos imperijos sudėtyje, tai bent „amžinoje jos globoje“.
1853 – 1856 m. vykęs Krymo karas įsiliepsnojo taip pat dėl religinės priežasties, nors ji, tiesą sakant, buvo tik pretekstas (beje, tiesiogiai nelabai susijęs su kova prieš islamą). Reikalas tas, kad turkai valdė Betliejų Palestinoje, o Betliejuje yra Kristaus Gimimo bazilika, raktų nuo kurios reikalavo tiek Rusijos remiami vietos stačiatikiai, tiek Prancūzijos palaikomi katalikai. Ganėtinai nusilpę turkai nenorėjo veltis į naują karą, ir, nežinodami kaip geriau pasielgti, neapdairiai pažadėjo raktus tiek vieniems, tiek kitiems. Prancūzai suskubo grasinti karu, todėl pirmieji išsireikalavo išskirtinių teisių. Rusai baisiausiai įsižeidė ir išprovokavo karą su „klastingąją“ Turkija, kurią bematant palaikė Rusijos įsigalėjimo pietryčių Europoje nenorintys anglai su prancūzais.
Krymo karą, kuris vyko Juodosios jūros baseine, Rusija pralaimėjo. To meto jos kariuomenės ginkluotė nedaug pranoko turkų ginkluotę, tačiau Osmanų sąjungininkai anglai ir prancūzai turėjo kur kas daugiau graižtvinių šautuvų. Vakariečių kariai tolimais šūviais išguldydavo ištisus rusų pulkus; rusų paleistos kulkos iš lygiavamzdžių šautuvų iki priešo tiesiog nenuskriedavo! Taikos sąlygos ganėtinai suvaržė Rusijos veiklą visame regione, bet 1877 – 1878 m. kovose rusai vėl atsikovojo daugelį prarastų pozicijų.
Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinis didelis ginkluotas konfliktas, kuriame susigrūmė dvi senos varžovės – carinės Rusija ir Osmanų imperija. Šįsyk mažai ką pakeitę susirėmimai vyko Kaukaze ir Persijoje, o netrukus sugriuvo ir abi imperijos.
Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui Rusijoje valdžią užgrobė bolševikai, o Turkijos lyderiu tapo sultono valdžią panaikinęs ir šalį pasaulietiniu keliu nukreipęs Mustafa Kemalis Atatiurkas. 1921 m. tarp sovietų ir Turkijos pasirašyta taikos sutartis. Antrojo pasaulinio karo metais neutralumą paskelbę turkai į konfliktą nesikišo, ir tik 1945 m. pradžioje, spaudžiami sąjungininkų, paskelbia karą Trečiajam reichui ir Japonijai.
Į NATO Turkija įstojo 1952 m. Tai padaryti ją paskatino nuolatinės teritorinės sovietų pretenzijos, šantažas iš Stalino pusės bei didelių karinių mokymų rengimas Turkijos pasienyje.
1962 m. Turkijoje JAV dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas „Jupiter“, galinčias pasiekti bet kurį europinės SSSR dalies miestą. Tai sužinoję sovietai perkėlė savo raketas į JAV pašonėje esančią Kubą. Įtampa pagimdė vadinamąją Karibų krizę, nustūmusią pasaulį prie branduolinio karo bedugnės. Laimei, tuomet viskas išsisprendė taikiai.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Turkijos ir Rusijos santykiai buvo bene ramiausi per visą dvišalę istoriją. Tačiau labai gali būti, kad nuolat agresyvėjančios Rusijos karo lėktuvo numušimas virš Turkijos teritorijos atvers visiškai naują šių santykių puslapį.
Vitalijus Michalovskis

1 8564
Šiandienos Europoje vyrauja įsitikinimas, kad istorinę krikščionių ir musulmonų pasaulio priešpriešą pradėjo būtent krikščionys, viduramžių Kryžiaus žygių metu užpuolę ir negailestingai naikinę nekaltus musulmonus. Ta tema Europoje bei JAV viens po kito filmuojami pseudoistoriniai „atgailos už barbarybę“ kupini filmai, kuriuose  „tamsūs“ fanatiški europiečiai kaltinami „tolerantiškų“ bei „humaniškų“ Rytų niokojimu, rašomos graudingos knygos.

Iš tiesų tai nelabai atitinka tikrovę. Ši ištrauka – vertimas iš žymios italų rašytojos bei žurnalistės Orianos Fallaci knygos „Proto jėga“.

„635 m., tai yra, prabėgus trims metams po Mahometo mirties, Šventojo pusmėnulio kariuomenė įsiveržė į krikščionišką Siriją ir krikščionišką Palestiną. 638 m. jie užgrobė Jeruzalę ir Kristaus Kapo šventyklą. 640 m., užėmę Persiją, Armėniją ir Mesopotamiją (dabartinį Iraką), jie įsibrovė į krikščionišką Egiptą ir nukariavo krikščionišką Magribą. Tai yra, dabartinius Tunisą, Alžyrą ir Maroką.
668 metais jie pirmąkart užpuolė Konstantinopolį ir laikė apgulę jį penkis metus. 711 m. jie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir išsilaipino katalikiškoje Iberijoje, palaidodami po savimi Portugaliją ir Ispaniją, kur, nepaisant didvyriško Pelagijaus, Sido Kampeadoro bei kitų narsių karių pasipriešinimo, liko ištisiems aštuoniems amžiams.
Ir tas, kas tiki taikiais užkariautojų ir pavergtųjų santykiais tegul perskaito pasakojimus apie sudegintas abatijas ir vienuolynus, apie išniekintas bažnyčias, apie išprievartautas vienuoles, apie krikščionių ir žydų moteris, kurias jie įkalindavo savo haremuose. Tegul prisimena apie nukryžiuotus Kordoboje, pakartus Granadoje, apie nukirsdintus Tolede ir Barselonoje, Sevilijoje ir Samoroje (Sevilijoje kirsdinta emiro Mutamido įsakymu. Nukirstomis krikščionių galvomis jis puošė savo dvarą. Samoroje galvas kirto vizirio Almansūro įsakymu, kuris dabar pristatomas kaip „filosofų globėjas ir iškili musulmoniškos Ispanijos asmenybė“!
Omejadų kalifato (661 – 750 m.) užgrobtos teritorijos
Vien Jėzaus vardo ištarimas reiškė mirtį. Nukryžiavimą, nukirsdinimą, pakorimą ar sodinimą ant kuolo. Ta pati lemtis laukė ir tų kas drįsdavo skambinti varpais. Tas pats už žalios – islamo spalvos, nešiojimą. Pro šalį praeinant musulmonui kiekvienas krikščionis privalėjo pasitraukti į šoną ir nuolankiai nusilenkti. Ir vargas tam „netikėliui“, kuris drįso reaguoti į įžeidimą iš musulmono pusės. Šiandien plačiai afišuojama detalė esą „netikę šunys“ nebuvo verčiami priimti musulmonų tikėjimo, tačiau žinote kodėl? Ogi todėl, kad priėmusieji islamą nemokėdavo mokesčių. O nepriėmę privalėjo mokėti.
721 m. musulmonų kariauna iš Ispanijos pasuko į katalikišką Prancūziją. Vadovaujami Andalūzijos valdytojo Abd ar-Rahmano jie skerdė vyriškos lyties Pirėnų bei Narbono gyventojus, ir, pavergę moteris su vaikais, tęsė kelionę į Karkasoną.
Slinkdami į šiaurę visose pakelės abatijose jie žudė vienuolius ir vienuolės. Lione ir Dižone jie išplėšė visas bažnyčias. Žygiai į Prancūziją vyko bangomis ištisus vienuolika metų.
731 metais 380 tūkst. islamo pėstininkų ir 16 tūkst. raitelių pasiekė Bordo ir pasuko į Puatjė, o iš ten – į Tūrą. Ir jeigu 732 m. Karolis Martelis nebūtų jų sutriuškinęs prie Puatjė – Tūro, šiandien visą Prancūzija šoktų flamenką.
827 m. jie išsilaipino Sicilijoje. Skersdami, kirsdindami, kryžiuodami ir sodindami ant kuolo arabai nukariavo Sirakūzus ir Taorminą, po to Mesiną ir Palermą, per tris amžiaus ketvirčius (būtent tiek laiko prireikė išdidiems siciliečiams pavergti) islamizuodami salą. Musulmonai viešpatavo čia du šimtmečius kol jų neišmušė normanai.
836 m. arabai išsilaipino Brindizyje, 840 m. – Baryje, 841 m. – Ankonoje. Po to per Adrijos jūrą jie stūmėsi atgal link Tirėnų jūros ir 846 m. išsilaipino Ostijoje. Miestą jie apiplėšė ir sudegino, o netrukus, slinkdami Tibro upės pakrantėmis, pasiekė Romą.
Apgulę miestą ir įsiveržę į jį naktį musulmonai išplėšė šv. Petro ir Pauliaus baziliką. Tam, kad nuo jų atsikratytų, popiežius Sergijus II-asis buvo priverstas mokėti 25 000 sidabro lydinių duoklę. Kitas popiežius, Leonas IV-asis, norėdamas išvengti pakartotinių antpuolių, liepė aptverti Romą Leono siena. Palikę Amžinąjį miestą arabai užpuolė Kampanją. Ten jie viešpatavo septyniasdešimt metų, griaudami Montekasiną ir niokojami Salerną.
898 m. jie atakavo Provansą, o jei tiksliau – šiandienos San-Tropezą. Įsikūrę ten, 911 m. jie kirto Alpes ir įsiveržė į Pjemontą. Okupavę Turiną ir Kasalį mahometonai sudegino visas bažnyčias, nužudė tūkstančius krikščionių, po to pasuko į Šveicariją. Čia jie pasiekė Ženevos ežerą, tačiau sustabdyti sniego grįžo atgal į šiltąjį Provansą.
940 m. jie užėmė Tuloną ir jame įsikūrė, o vėliau… na, jūs jau žinote.
Mūsų dienomis įprasta daužyti save į krūtinę ir, kaltinant Vakarus už Kryžiaus žygius, verksmingai atgailauti. Žvelgti į tuos žygius kaip į didelę istorinę skriaudą, kuri buvo padaryta nekaltiems musulmonams. Tačiau šie Kryžiaus žygiai buvo ne tik bandymas susigrąžinti Jeruzalės Kristaus Kapo šventovę, o ginkluotas atsakas į keturis įsiveržimų, okupacijų ir skerdynių šimtmečius. Kryžiaus žygiai buvo kontrataka siekiant nutraukti musulmonų ekspansiją Europoje, tačiau jiems išsikvėpus, Alacho sūnūs vėl atnaujino savo nukariavimų politiką.
Ir šįsyk – turkų rankomis, kurie kūrė savo Osmanų imperiją paversdami Europą mūšio laukų. Ši grobuoniška idėja įsikūnijo žymiuosiuose janyčaruose. Vien jų pavadinimas mūsų kalboje tapo fanatiškų žudikų sinonimu.
Osmanų imperija 1683 m.
O ar žinote kas iš tiesų buvo janyčarai? Tai – elitinė Osmanų imperijos kariuomenė, superkareiviai, galėję ryžtis tiek fanatiškai savižudybei, tiek karui, skerdynėms, plėšimams? Ar žinote iš kur buvo imami tie janyčarai?
Ogi iš imperijos pavergtų kraštų. Iš Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Albanijos, Serbijos, prie jūros esančių Italijos sričių. Čia turkai grobdavo vienuolikos dvylikos metų berniukus, dažniausiai – kilmingų šeimų atžalas, ir, paversdami juos musulmonais, auklėdavo savo karo stovyklose.
Nenorėčiau tęsti šios istorijos pamokos, kuri politkorektiškose mūsų mokyklose jau tapo didžiausiu tabu, tačiau bent jau trumpai esu priversta atnaujinti itin užmaršių piliečių bei veidmainių atmintį.
Taigi, 1356 m., prabėgus 84 metams po Aštuntojo kryžiaus žygio, turkai užgrobė Galipolio pusiasalį, kuris driekiasi šimtą kilometrų išilgai šiaurinės Dardanelų pakrantės.
Iš čia jie leidosi į pietryčių Europos nukariavimą ir akimirksniu okupavo Triestą, Makedoniją, Albaniją. Jie pavergė Didžiąją Serbiją ir penkiems metams apgulė Konstantinopolį, paralyžiuodami miestą bei atkirsdami nuo likusios Europos. Tiesa, 1396 m. turkai buvo priversti sustoti ir susigrumti su islamizuotas, bet nepavergtais mongolais.
Tačiau jau 1430 m. musulmonai atnaujino Europos puolimą ir užgrobė Venecijai priklausančius Salonikus. 1444 m., palaužę krikščionių pasipriešinimą Varnoje, jie įsigalėjo Valakijoje, Transilvanijoje, Moldavijoje, 1453 m. vėl apgulė Konstantinopolį, kuris galiausiai buvo nukariautas sultono Mehmedo II-ojo.
Beje, ar žinote kas toks buvo Mehmedas? Ogi jaunuolis, kuris, remdamasis senuoju brolžudystės papročių, užėmė sostą pasmaugęs savo trimetį brolį.
Musulmonams griaunant Konstantinopolio sienas didelė dalis beginklių miestiečių pasislėpė Sofijos sobore ir meldė Viešpaties užtarimo. Į šventyklą įsiveržę turkai tiesiog sukapojo visus, įskaitant vaikus, į gabalus. Skerdynės tęsėsi nuo aušros iki pusiaudienio ir pasibaigė didžiajam viziriui sutikus: „Ilsėkitės! Dabar ši šventykla priklauso Alachui!“.
Konstantinopolio nukariautojas Mehmedas II
Tuo metų miestas degė, kareiviai kryžiavo ir sodino ant kuolo, prievartavo ir žudė vienuoles. Likusius gyvus sukaustė grandinėmis ir pardavė imperijos turguose.
Vakarop puotoje Mehmedas II, prieštaraudamas visiems islamo priesakams, mirtinai nusigėrė ir liepė jam atvesti keturiolikmetį graikų kunigaikščio Louko Notaro sūnų. Mehmedas pareikalavo, kad tėvas sutiktų atiduoti sūnų į sultono haremą (!), tačiau šiam nesutikus, įsakė visiems nukirsti galvas.
Sunaikinti visi Konstantinopolio altoriai, perlydyti varpai, cerkvės paverčiamos mečetėmis ar prekyvietėmis. Šitaip Konstantinopolis virto Stambulu.
Bet mūsų laikais apie tai nenorima girdėti. 1456 m. tas pats Mehmedas nukariauja Atėnus. Vėl cerkvės verčiamos mečetėmis, perlydomi jų varpai. Atėnų nukariavimas pasibaigė Graikijos nukariavimu, kurią musulmonai valdė ir naikino ištisus keturis amžius.
1476 m. jie puolė Venecijos respubliką, o 1480 m. – Apuliją. Ten pasikartojo toks pats skerdynių bei prievartavimų scenarijus, kaip ir Konstantinopolyje.
1512 m. Osmanų imperijos sostą užimą Selimas II Piktasis. Ir vėlgi – per brolžudystę, pasiųsdamas į aną pasaulį galybę savo vyriškos lyties giminaičių.
Šis ponas susilaukė sūnaus – būsimojo sultono Suleimano Puikiojo, kuris nukariautoje Europoje pasiryžo įkurti islamo valstybę.
Iškart po karūnavimo Suleimanas surinko milžinišką kariuomenę. Iš Rumunijos 1526 m. jis pajudėjo į katalikišką Vengriją, sumušė jos kariuomenę ir sudegino Budapeštą. Osmanų imperijos vergų turgūs nuo Alžyro iki Damasko vėl prisipildė naujais vergais.
Tačiau pergalių pasirodė mažai ir Suleimanas pasuko į Austriją.
Ultrakonservatyvioji Austrija buvo laikoma krikščionybės bastionų, kurios tuomet pavergti turkams nepavyko. Užtat besitraukdamas Suleimanas pasodino ant kuolų apie 30 000 vietos valstiečių, kurie jam pasirodė per prasti, kad būtų parduoti į vergovę.
Grįžęs į Stambulą Suleimanas pavedė reorganizuoti savo laivyną Hairedinui, kuris buvo vadinamas Raudonbarzdžiu. Sėkminga reforma pavertė Viduržemio jūrą kautynių arena dėl islamo viešpatavimo. Pats Suleimanas užgniaužė bręstantį rūmų perversmą pasmaugęs du vyresniuosius savo sūnus ir jų vaikus. 1565 m. sultonas apgulė krikščionių tvirtovę Maltoje.
Mirė Suleimanas po metų, titulą paveldėjo trečiasis jo sūnus Selimas, kuris vėliau gavo Girtuoklio pravardę. Būtent Selimas Girtuoklis, kartu su savo generolu Lala Mustafa 1571 m. užgrobia krikščionišką Kiprą.
Iš Venecijos kilusiam salos senatoriui Markantonijui Bragadinui, kuris atvyko pas sultoną aptarti taikos sąlygų, buvo nupjauta nosis ir ausys. Po trisdešimties dienų garbingam senatoriui Kipro gyventojų akivaizdoje nudirta oda. Prieš egzekuciją beausis ir benosis Bragadinas buvo priverstas sukti ratus po miestą nešdamas didelį šiukšlių maišą. Kiekvieną kartą pamatęs Lalą Mustafą buvęs senatorius turėjo laižyti žemę. Bragadino odą turkai prikimšo šiaudų ir padarė iš jos iškamšą.
Tuo metu Osmanų imperiją buvo savo galybės viršūnėje ir, valdoma vieno sultono po kito, tęsė žemyninės Europos antpuolius. 1621 ir 1672 m. pusmėnulio kariaunos okupavo kai kurias Lenkijos sritis.
Islamo ekspansija buvo sustabdyta tik 1683 m. rugsėjo 12 d. jungtinės krikščionių tautų kariuomenės pergalės prie Vienos dėka. Nenugalimoji turkų kariuomenė buvo priversta bėgti.
Kam aš visą tai pasakoju? Ogi tam, kad būtų aišku, jog šiandieninis islamo žygis į Europą – ne kas kito, o daugiaamžės islamo ekspansijos, imperializmo ir kolonializmo atgimimas. Tik šią XXI a. laviną dar lemia demografinis sprogimas.
Šis XXI a. ekspansyvios politikos renesansas – kur kas gudresnis. Kur kas klastingesnis. Kur kas pavojingesnis dėl savo demografinių aspektų.
Jis organizuotas kaip imigrantų lavina, kurie kuriasi mūsų šalyse, gimtojoje mūsų žemėje. Ir vietoje to, kad gerbtų mūsų įstatymus, jie demonstratyviai perša savus. Savo tradicijas, savo dievą..
Oriana Fallaci (1929 – 2006 m.)
ištrauka iš knygos „The Force of Reason“, 2004 m.
Vertė Vitalijus Michalovskis.
Vertimo į lietuvių kalbą teisės priklauso Vitalijaus Michalovskio tinklaraščiui
Apie autorę: 
 
Oriana Fallaci (1929 – 2006 m.) – italų žurnalistė bei rašytoja. Savo metu pripažinta viena geriausių Italijos žurnalisčių, Italijos prezidento apdovanota aukso medaliu už indėlį į šalies kultūrą. 
Jaunystėje simpatizavo kairiesiems judėjimams, tačiau brandžiame amžiuje pradėjo pasisakyti už konservatyvias vertybes. 
Per savo žurnalistinę karjerą asmeniškai kalbino tokias asmenybes kaip Muamaras Kadafis, Indira Gandi, Jasiras Arafatas, Henris Kisindžeris ir netgi radikalusis Irano ajatola Chomeinis. 
Parašė kelias knygas apie radikalaus islamizmo iššūkius Europai. Kai kurios jų tapo bestseleriais. 

0 1521

Vilius Bernotas

Jau kurį laiką žiniasklaida visą dėmesį yra nukreipusi į dar vieną Europos Sąjungos (ES) bėdas atskleidusį klausimą – migrantų problemą. Lietuvoje daugiausiai dėmesio buvo skirta keliems dalykams: kiek žmonių Lietuva pajėgi priimti ir kiek tam reikės lėšų. Į europietiško ir musulmoniško pasaulių skirtumus bei galimas iš to kylančias problemas atsižvelgta tik tarp kitko. Panašu, jog vieną iš sudėtingiausių pastarojo meto klausimų bandoma spręsti nepaisant galimų pasekmių ES ir jos narėms.
Šalims nustatytos privalomos kvotos, kurių pagrindu po ES bus išskirstyti 140 tūkst. imigrantų (Lietuvai teko nedaug, vos 1105 pabėgėliai). Tačiau tai nėra galutinis kiekis – pabėgėlių ir jais apsimetančių ekonominių migrantų srautai ne tik nemažės, o ir augs, kai savo šalyse likę piliečiai pamatys, kaip svetingai jų tautiečiai priimami Europoje. Taigi ir Lietuvoje šis skaičius gali pakisti kelis ar net keliolika kartų.
Tokiame kontekste šiurpokai skamba pozityvaus naivumo kupini pasisakymai, jog, atvykus imigrantams, ateityje Lietuvoje viskas bus gerai, tik kitaip. Išliks Lietuva, kurioje gyvens šiek tiek tamsesnio gymio lietuviai, tačiau, nepaisant to, viskas bus lietuviška – suprask, kultūriniai skirtumai nėra tokie dideli ir prisitaikymas prie vietinio gyvenimo būdo didelių problemų nesudarys, o susidariusios bus nesunkiai išspręstos.
Skirtingos kultūros
Kultūra yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes gimstame kultūroje, mes formuojamės kultūroje ir tuo pačiu formuojame ją. Nėra tokios žmonių bendruomenės, kuri būtų įsivaizduojama be kultūros. Ji kaip vienijantis veiksnys apjungia žmones, suteikia jiems bendrą pamatą, ugdantį piliečių tarpusavio bendrumo jausmą. Kultūros vieta tuščia niekuomet nebūna – vieną kultūrą žmonių bendruomenėje visada keičia kita. Su tuo susijusi ir Vakarų visuomenių didžioji bėda bei nuosmukio priežastis: išnykus klasikinei kultūros sampratai, ją pakeitė vartotojiškoji. Tokioje kultūroje šiandien gyvenantys europiečiai yra įtikinami, jog laisvė, suprantama kaip nevaržomas ir nekontroliuojamas vartojimas troškimams patenkinti, yra pagrindinis jų gyvenimų principas. Taip iškreiptai ir siaurai supratus laisvę, tampa sudėtinga suprasti bendrų, žmones vienijančių kultūrinių ryšių reikšmę.
Būdami vartojimo visuomenės nariais, Europos šalių gyventojai savo bendruomenes skiriančius bruožus supaprastino iki prekinių ženklų (Lietuvoje – krepšinis, cepelinai, gintaras ir geltonkasės tautiniais rūbais), todėl, su siaubą keliančiu abejingumu suvokdami save ir savo aplinką, jie tikisi, jog atvykėliai bus lengvai integruoti į vietines bendruomenes ir paversti vakarietišką mąstymo būdą gerbiančiais žmonėmis. Pamirštama, jog imigrantai nori išsaugoti savo tikėjimą, jo nulemtą kultūrą, ir todėl nesistengia supanašėti su priimančios šalies gyventojais.
Norint kovoti su Europoje įsigalėjusiu iškreiptu kultūros supratimu, o juolab turėti ką prieš pastatyti gyvybingam ir stiprų tapatumą teikiančiam islamui, tenka ieškoti būdų Europoje gaivinti autentišką jos kultūrą. Tačiau šiandieninė Europa yra viešai paneigusi savo ryšius su ja pagimdžiusia religija ir kultūra. Vartotojų Europai nereikia tvirto tapatumo, priešingai, ji savo kolektyvinį tapatumą nuosekliai naikino bent pusę amžiaus. Todėl neišvengiama tampa autentiškos europietiškos kultūros ir vartojimo visuomenės, suprastinančios viską iki prekės ženklų, priešprieša. Šių priešybių dvikovoje Europoje kol kas aiškiai dominuoja vartotojiška logika, silpninanti Europą.
Religijos reikšmė
Bet kurios tautos ar civilizacijos kultūroje itin didelę reikšmę turi religija, telkianti žmones ir formuojanti jų pasaulio suvokimą. Tikėjimas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių kultūriškai vienijančių veiksnių. Tačiau pagrindinis klausimas – kas atlieka religijos vaidmenį? Juk akivaizdu, jog, kaip ir kultūra, tikėjimas yra būtinas žmonėms, todėl niekuomet neišnyksta ir egzistuoja vienokia ar kitokia forma. Nesunku pastebėti, jog vartojimo visuomenėms Bažnyčias pakeitė postmoderniais maldos namais tapę prekybos centrai. Tuo tarpu į religijos vietą stojo ir dabar savotišką trejybę sudaro trys tarpusavyje labai susijusios idėjos – mokslas, teigiantis, jog išspręs visas žmonių problemas ir paaiškins pasaulyje veikiančius dėsnius, laisva rinka, reguliuojama tikėjimu paremtų nematomos rankos principų, ir liberalizmas, pabrėžiantis laisvę žmonijos, kuri savo tikslu laiko nežabojamą poreikių tenkinimą. Kuomet žmogaus gyvenime nebeliko Dievo, jo vietą užėmė pats žmogus, o kai kiekvienas pats sau yra dievas ir buvimo tikslas, kolektyvinis tapatumas neišvengiamai skilinėja vienišų žmonių visuomenėje.
Priešingai nei mes, musulmonai puikiai žino, kas yra jų Dievas, jie supranta Islamo dogmas ir gyvena remdamiesi jomis. Šie principai yra taip įaugę į jų sąmonę, jog daro įtaką ne tik jų kultūrinei erdvei, bet ir teisinei bei politinei tvarkai. Europoje į tikėjimo vietą stojęs liberalizmas nėra vienijantis veiksnys, nes remiasi abstrakčiomis (!) laisvės ir lygybės idėjomis, greičiau skaldančiomis visuomenę į individus, o ne jungiančiomis ją į kultūrinę ir politinę bendriją. „Laisvė“ ir „lygybė“ yra tokios plačios sąvokos, jog jų turinys gali talpinti dvi viena kitą paneigiančias idėjas. Būtent dėl to Vakarų pasaulis ir tapo vieta, kur išnyko skirtumai tarp visų priešybių, arba, kaip pasakytų J. Baudrillardas, įvyko opozicijų „implozija“. Tai, kas buvo skirtinga ar net visiškai priešinga, mūsų laikais taip supanašėjo, jog viskam duodama vienoda reikšmė ir vertė (geriausiai tai įkūnijantis pavyzdys – „vertybės“ sąvoka, kurios turinį gali užpildyti pačios priešingiausios idėjos).
Mums kovojant su šiomis problemomis, musulmonai išlieka vieningi dėl juos jungiančio tikėjimo. Nors ir kamuojami nesutarimų, tačiau bendrą kultūrinį tapatumą turintys Islamo išpažinėjai, yra itin homogeniški ir todėl sunkiai pasiduodantys integracijai. Arabų pasaulyje retas kuris nėra musulmonas, o Vakaruose krikščionybės reikšmė ir išpažinėjų gretos nuolatos nyksta. Maža to, europiečiams  nebesuvokiant autentiškos kultūros ir religijos reikšmės, krikščionybė ateizmu susirgusiuose Vakaruose pateikiama nebe kaip idėja, o kaip ženklų ir ritualų rinkinys, kultūros paveldas, kurį galima karikatūrinti kiekvienam pagal savo sekuliarias pažiūras. Piliečiai, išsirinkę vieną patinkantį religijos elementą (pakrikštiję vaiką ar po kaklu pasikabinę kryžiaus simbolį), jau skuba vadintis tikinčiaisiais, nors iš tiesų nesivadovauja krikščioniškuoju mokymu. Tuo sėkmingai pasinaudoja su krikščionybe nieko bendro neturintys žmonės, kurie siekia atstovauti katalikišką poziciją viešojoje erdvėje įvairių politinių ginčų metu. Tai yra didžiulė problema ne tik krikščionims, bet ir visai Europos visuomenei.
Pabaigai
Vykstant tarpcivilizaciniam susidūrimui, yra būtini keli esminiai elementai: klasikinės kultūros sąlygojama vienybė ir šios vienybės lemiamas vieningas svarbiausių klausimų interpretavimas. Musulmonams puikiai tai suvokiant, išaiškėja skirtumas tarp europietiškos (deja, jau nebe krikščioniškos) ir musulmoniškos kultūrų: antroji turi itin stiprią, žmones vienijančią bazę, o europiečiai, remdamiesi abstrakčiais laisvės ir lygybės idealais, yra skaldomi abejotinų, po šiomis sąvokomis pasislėpusių, interpretacijų. Paveikti giliai įsišaknijusios liberalios ideologijos, nebenorime pripažinti K. Šmito skelbto pagrindinio politiškumo principo – draugo ir priešo perskyros – ir todėl, vadovaudamiesi naiviu geranoriškumu ir norėdami padėti visiems, galiausiai galime būti priversti patys ieškoti pagalbos.
propatrija

1 1988
Seimo narys Saulius Lapënas. Portretas

Saulius Lapėnas

Dviejų skirtingų specialistų: izraeliečio ir libaniečio, turinčių praktinės patirties tarptautiniuose religiniuose, skirtuose saugumo užtikrinimo klausimams, požiūriai į migraciją leidžia geriau suvokti grėsmes Lietuvos pilietinei visuomenei.

Už politikų klaidas visada sumoka pilietinė visuomenė. Ir bet kuri sudėtinga situacija, panaši į dabartinę dėl migrantų srauto, reikalauja sisteminio problemos suvokimo. Galime protestuoti ar panikuoti dėl esamos situacijos, tačiau pilietinei visuomenei svarbiau yra blaiviai, įvertinus visas aplinkybes, parengti sistemines priemones savo interesų gynimui. Biurokratai klysta manydami, kad kvotų ar popierinių susitarimų pagalba galima kažką išspręsti. Paleidus džiną iš butelio, sunku jį ten sugrąžinti. Tūkstančiai alkanų ir piktų žmonių šturmuoja sienas. Neišvengiamas tampa susidūrimas kultūrų, kurios anksčiau niekada nebuvo taip glaudžiai priartėjusios vien prie kitos.

Gal kas tikisi, kad migrantai nenorės likti Lietuvoje ir paskubės į turtingesnius kraštus. Tokios viltys beprasmės, nes ES valstybės skuba atkurti sienas ir Briuselis pasirūpins, kad atvykėliai liktų ten, kur buvo atvežti. Tai vargu ar nudžiugins tuos, kurie tikisi patekti į turtingesnius ar daugiau išsivysčiusius kraštus. Ir ant ko jie išlies savo įtūžį?..

Tačiau dar didesnė problema – augantis migrantų srautas ir su tuo susijęs spaudimas valstybinėms saugumo ir socialinės apsaugos struktūroms, t. y. grėsmė valstybės stabilumui. Spaudžiami tarp spaustuvų – iš vakarų pusės sunkiai nuspėjamo „migrantų – turistų“ srauto, o iš rytų – lengvai nuspėjamos politikos, mes privalome išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę.

Kas mums pavojingiausia? Tai – panika. Tai – baimė. Tai islamofobijos eskalavimas, sėkmingai naudojamas ir Islamo valstybės, savo jau gerokai anksčiau deklaruotam, Europos islamizavimo ir užgrobimo tikslui pasiekti. Kuo didesnė islamofobija ir visuomeninė neapykanta musulmonų bendruomenėms – tuo daugiau radikaliai nusiteikusių islamistų. Tačiau gerokai didesnė ir keista islamofobija apėmusi politikus ir žiniasklaidą, kurie akivaizdžiai nepasitikėdami savo piliečiais, bando mus įtikinti, kad problemų dėl atvykėlių nebus. Ir jų kultūra tik pagerins (sutaurins) mūsų. Šis „šventas melas“ – pati didžiausia klaida. Vietoj švaistymosi lozungais apie solidarumą, būtina blaiviai įvertinti grėsmes. Vietoje pasakų reikalinga tiesa. Tai vienintelis vaistas prieš baimes. Tik suvokdami realias grėsmes mes sugebėsime rasti veikimo modelius ir rasti išeitį savo valstybės išsaugojimui.

Pirma nuomonė: „Jūs nepasirengę priimti migrantus…“

Dėka mano draugų liberalų iš Estijos ir estiško leidinio Postimees, pristatau jums keletą ištraukų iš neseno interviu su Abraomu Šmulevičium – Rytų partnerystės instituto Izraelyje prezidentu, politologu, tarptautinių santykių ir Šiaurės Kaukazo ir artimųjų rytų specialistu, istoriku ir rabinu.  Daugelį metų jis buvo Hasidų keliautojų po šventąsias vietas vienu iš saugumo organizavimo vadovų. Daugelis Lietuvoje jį žino iš ekspertinių išvadų, kurias jis pateikia „Laisvės radijas“  (JAV valstybinė radijo stotis) laidose.

Jo dėmesys Baltijos šalims neatsitiktinis, nes jo šeima kilusi iš Estijos. A. Šmulevičiaus interviu Estijoje sukėlė didelį rezonansą. Laikraščio portale buvo apie 2000 palankių atsiliepimų ir „pasidalinimų“ šiuo straipsniu socialiniuose tinkluose. Skaičius gana reikšmingas, žinant, kad už prieigą prie minėto portalo reikia susimokėti.

Ir nors A. Šmulevičius laikosi nuomonės dėl didesnės grėsmės Baltijos šalims iš Kremliaus pusės, jo nuomonė apie migrantų problemas leidžia į pabėgėlių situaciją pažvelgti kitu kampu. Susipažinkime su interviu fragmentais iš Taavi Minnik publikuoto straipsnio Postimees 2015 liepos 21 dieną: „Izraelio politologas: jūs nepasirengę priimti migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos“

– Dabar Estijoje viskas, kas susiję su islamu, aktualu, kaip niekada anksčiau. Šalis rengiasi priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Iki šios dienos žmonės apie šiuos regionus ir kultūrą girdėjo tik naujienų žiniose. Kas mūsų laukia ir kokios grėsmės kils estų visuomenei? Ar Estija liks Estija? Kultūrinis šokas bus milžiniškas…

– Kultūrinis šokas bus ne tik didelis, tai virs tikra katastrofa. Bet kurio reiškinio yra dvi pusės. Hitlerio nacizmas privedė prie to, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje viskas, kas susiję su rasiniais ir kultūriniais skirtumais – tapo tabu. Pasvarstymai apie tautų skirtumus laikomi nepolitkorektiškais, nutylimi žiniasklaidoje, ir jokie tyrimai šiomis temomis nevykdomi. Apie tai nekalba iš tribūnų ir žiniasklaidos priemonių, tačiau, nustatyta, kad jei visuomenėje svetimos kultūros atstovų kiekis viršija 8 – 11 procentų, tai sukuria nestabilią socialinę aplinką, iššaukia atgrasumą iš vietinių gyventojų pusės, sukelia nacionalinius konfliktus. XX – XXI amžiaus istorija tai iliustruoja. Kultūrų susiliejimas – skausmingas procesas, ypač tokių skirtingų kultūrų, kaip estų ir arabų.

Būtina suprasti, kad tie pabėgėliai, kurie gaus prieglobstį ES – ne paties skurdžiausio visuomenės sluoksnio atstovai. Žinoma, kad tai kainuoja didelius pinigus ir tapti pabėgėliu gana sudėtinga, nes ši „rinkos“ dalis kriminalizuota. Ir, kaip taisyklė, ten patenka žmonės dėl persekiojimo savo šalyse arba dalyvavę kariniuose veiksmuose, arba susiję su kriminaliniu pasauliu. Todėl asocialių elementų dalis tarpe pabėgėlių, gerokai didesnis, nei jų gimtinėje. Apie tai nerašo, bet tai faktas.

Dažniausiai tai žmonės perėję karo baisumus ir patyrę netektis: net jei jie prisitaikys prie taikaus gyvenimo būdo, tai jų gyvenimo suvokimas apie santykius tarp žmonių, apie prievartos taikymą, apie religinį pakantumą ir t.t., visiškai kitoks.

Afrikietiškos ir rytietiškos visuomenės visiškai kitokios palyginus su europietiškomis. Šie žmonės linkę į prievartą ir neturi jokios pagarbos valstybei, kuri juos priėmė. Tarp jų aukštas kriminalinis lygis, akivaizdi genderizmo disproporcija (vyrų gerokai daugiau nei moterų), jie visai kitaip elgiasi su moterimis. Pavyzdžiui, jei moteris atvirai žiūri į akis vyrui, tai suvokiama, kad ji – save atvirai siūlo. Tai jiems reiškią tą patį, jei europietė (estė) nusiimtų sijoną jų akivaizdoje. Tai visiškai kitas kultūrinis kodas, susiklostęs tūkstantmečiais, ir į tai reikia atsižvelgti. Todėl europietiška elgsena juos šokiruoja ir provokuoja prievartai.

Kai kurių Europos šalių patirtis įrodo, kad vietiniai gyventojai palieka ištisus kvartalus ir regionus, kuriuose įsikuria migrantai. Net ir pas mus Izraelyje, Tel-Avive yra kvartalai, kur nesutiksi nė vieno baltojo. O tokiose mažose valstybėse, kaip Estija, sąlygoja vietinių gyventojų išvykimą iš gimtos šalies, nes aplinka tampa nekomfortiška.

Įdomi Norvegijos patirtis: ten migrantus prižiūri specialiųjų tarnybų darbuotojai, žinantys jų biografijas ir išsiaiškinantys kas iš jų linkęs į terorizmą. Sistema sukurta taip, kad žmogui, kuris dalyvauja betvarkėse ir kriminalinėje veikloje, apribotos galimybės šioje šalyje. Aš manau, kad Estijoje šiuo metu nėra pakankamai kvalifikuotų saugumo tarnybų ir policijos darbuotojų, gebančių atlikti tokį sudėtingą darbą, prižiūrint pabėgėlius, nėra metodikos. Šių uždavinių sprendimui reikia specialiųjų tarnybų ir policijos reformos, naujų įstatymų parengimo (reglamentuojančių veiksmus su pabėgėliais), specialistų apmokytų rytų kalboms, mentalitetui, etnopsichologijai. Per trumpą laikotarpį to nepavyks padaryti! Kaip jūs ketinate Šiaurės Afrikos arabus mokyti estų kalbos? Metodikos nėra, specialistai neparengti! O jei nemokysit – jie taps visuomenės marginalia dalimi. Tai puiki dirva visuomenės destabilizavimui.

Ar Estija išliks Estija? Migrantų srautas kels terorizmo augimo ir šalies islamizavimo grėsmes. Aš prisimenu Romos Imperijos pavyzdį; viena iš priežasčių, priartinusių krachą – barbarų infiltravimas į imperiją. Viena iš to pasekmių tai, kad romėnai nustojo tarnauti armijoje. Rekrutais ėmė barbarus, ir armija prarado romėnišką discipliną ir karo įgūdžius. Armija išskydo, o Romos imperija sugriuvo. Manau, kad Estija, lyginant su Romos imperija, turi dar mažiau galimybių išsaugoti šalies savitumą. Jūsų vyriausybė turėtų tvirtai priešintis, o ne priimti ES sąlygas dėl pabėgėlių priėmimo.

            – Kaip atsirado Islamo valstybė? Kokios jos ideologinės šaknys?

            – Žiniasklaida sukūrė iškreiptą paveikslą: Islamo valstybė neatsirado iš niekur, ir niekuo nesiskiria nuo kitų islamistinių organizacijų. Visos jos naudoja terorą, kaip efektyvų metodą, kuris demoralizuoja, kelia paniką, apsunkina atsakomųjų priemonių koordinavimą. „Islamo valstybė“ sugebėjo užgrobti dideles teritorijas Sirijoje ir Irake, šiuo metu ji kontroliuoja apie 50 proc. šiose šalyse. Islamo valstybė efektyviai panaudoja propagandą, tuo pačiu savanorių pritraukimui. Jai dirba europiečiai, priėmę islamo tikėjimą, turintys kinematografinį ir (ar) žurnalistinį išsilavinimą.

Islame, skirtingai nuo krikščionybės, stipriau išreikštas politinis aspektas, santykiai musulmonų visuomenėje ir santykiai musulmonų su ne musulmonais – kafirais (netikinčiais) – aiškiai surašyti musulmoniškuose įstatymuose. Islamas, pagal juos vienintelė teisinga religija, būti musulmonu – būti paklusniu Alachui. Tame visi musulmonai solidarūs. Nesutarimai prasideda tik svarstant, kaip priverti kafirus priimti islamą; džihado (karo) ar asmeniniu pavyzdžiu ir su propagandos pagalba.

Pastaruosius 300 metų, pradedant nuo XVII amžiaus nebuvo nė vieno atvejo, kad islamas būtų nugalėjęs europiečius. Savo laiku islamas buvo užvaldęs apie pusę pasaulio, tai buvo galingos imperijos, kalifatai, tačiau krikščioniškam pasauliui pasipriešinus ir perėjus į puolimą, didelė dalis teritorijų, kur gyveno musulmonai, tapo valdomos europietiškų valstybių. Atsirado srovių, skatinančių (siekiančių) pratęsti šį karą. Jie skatino ne tik kovoti su netikinčiais, bet ir siekė teisingo valdymo savo šalyse, nes pagal Šariatą, visuomenėje negali būti itin didelių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų. Visa islamo istorija rodo stiprų polinkį prievartai; nespėjusios įsitvirtinti islamiškos valstybės pradėjo kariauti tarpusavyje ir su vakarų pasauliu.

            Ar galima teigti, kad dėl agresijos prieš Ukrainą ir dėl Islamo valstybės veiksmų sugriuvo tarptautinė ir europietiška saugumo sistema?

– Žiniasklaida kuria neteisingą vaizdą. Islamo valstybė kelia grėsmę pasaulinei tvarkai, jei ji sukurs efektyvų teroristinį tinklą, gerai užsimaskavusį. Pas juos yra kvalifikuotų kadrų, turinčių gerą išsilavinimą – europiečiai ir arabai, sėkmingai panaudoja užsienio išradimus ir technologijas. Jų ideologija patraukia viso pasaulio radikalų dėmesį. Tačiau, nežiūrint į viską, šiandien jie tik kelia paniką, tačiau nesmogia į svarbius objektus Europoje.

Estijai gresia rimtas pavojus: jauną šalį, kuri anksčiau neturėjo jokios patirties su išeiviais iš Artimųjų Rytų, gerokai paprasčiau galima panaudoti kaip teroristinio tinklo bazę. Ir labai didelė tikimybė, kad būtent taip ir įvyks. Gerokai paprasčiau tokias bazes sukurti Lietuvoje, Estijoje ar Slovakijoje, nei Vokietijoje arba Prancūzijoje, kur specialiosios tarnybos gerai žino su kuo turi reikalų.

            – Ar Europai gresia svetimšalių kiekio ir islamizacijos augimas ilgalaikėje perspektyvoje? Ar šios baimės neturi pagrindo?

– Gresia. Europiečiai klysta, kad europietiška kultūra sugebės adaptuoti migrantus iš trečiojo pasaulio, ir antra – trečia karta taps europiečiais. Europiečiai save laiko vienintele jėga pasaulyje. Bet tuo save laiko ir islamas. Anksčiau islamo civilizacija buvo galinga ir užkariavo pusę pasaulio. Ir migrantai–musulmonai visiškai nesirengia tapti europiečiais, jie atvyksta į Europą tik tam, kad Europa taptų musulmoniška, todėl kad jie – pagal jų suvokimą – nešantys „aukštesnę“ kultūrą. Europoje to nesupranta.

Migravimo procesas pavojingas daugeliu požiūrių. Demografinis nuosmukis Europoje, ypač šalyse su aukštu pragyvenimo ir išsimokslinimo lygiu, ir niekas nežino, ką su tuo daryti. O migrantai atstovauja, kaip taisyklė, neturtingus ir menkai išsilavinusius visuomenės narius; jie greitai dauginasi, ir keičia vietinių gyventojų sudėtį. Ir kadangi šiems žmonėms svetima vietinė kultūra, tai krenta ir bendras šalies kultūros lygis. Ir šis procesas atves prie Europos žlugimo, tokiu būdu, kurį mes dabar matome. Istorija tokių atvejų žino gana daug, ir Romos žlugimas – pats ryškiausias pavyzdys.”

Štai toks požiūris. Ir nors šiame interviu yra teiginiai su kuriais aš asmeniškai nesutinku, manau tikslinga jį pateikti aptarimui Lietuvoje (ar mes kuo blogesni ar kvailesni už estus?). Ir jei kam nors pasirodė, kad Izraelio politologas ne itin politkorektiškas, lygindamas dabartinę situaciją šiuolaikiškoje Europoje su barbarų užgrobta Roma, tai gi ne jis tai sugalvojo.

2014 metais savo propagandiniame žurnale „Islamo valstybės“ vadovai informavo visus europiečius ir kitus NATO šalių piliečius, kurie eilę metų kovoja su islamistais visame pasaulyje, apie savo planus: „Mes užkariausim jūsų Romą, sunaikinsim jūsų kryžius, ir paversime vergėmis jūsų moteris, leidus Aukščiausiam Alachui.“ „Jei mes nesulauksime to, tai mūsų vaikai ir anūkai to pasieks, ir tada jie pardavinės jūsų sūnus kaip vergus turguje.“ („We will conquer your Rome, break your crosses, and enslave your women, by the permission of Allah, the Exalted,“ Al-Adnani said. „If we do not reach that time, then our children and grandchildren will reach it, and they will sell your sons as slaves at the slave market.“)

Ir neverta naiviai tikėti tuo , kad tekste įvardinta tik Roma. Islamistams tai Vakarų pasaulio apibendrintas įvaizdis, apimantis ne tik krikščionis, bet ir ateistus su pagonimis.

Apie tai kiek realūs tokie grasinimai, ir kokiu būdu islamistai jau dabar įgyvendina savo planus tame tarpe ir Pabaltijo šalyse, jūs sužinosite iš Libano išeivio, žinomo Vokietijos policijos konsultanto religinio ekstremizmo klausimais interviu straipsnyje „Džihadas Lietuvoje? (II) – Saugumo specialistai apie migracijos grėsmes.“

Šaltinis.

1 1448

Kai Murros yra žmogus, kuris, priešingai nei daugelis nacionalistų, supranta, kad europiečiai šiuo metu kariauja ir tas karas jau tęsiasi dešimtmečius.

Joks karas nebuvo paskelbtas, nes jis yra neįprastas. Šis karas savo esme yra tiek psichologinis, tiek fizinis.

Psichologiškai mūsų priešai siekia demoralizacijos. Jų ginklai – tai kaltė, gėda ir savęs nekentimas, kurie yra atsargiai kultivuojami per žiniasklaidą, pramogas ir revizionistinę istoriją. Europiečiai yra pateikiami kaip viso blogio pagrindas, maniakiški kolonialistai ir imperialistai, skleidžiantys smurtą, neapykantą ir kančias visam pasauliui. Ši kaltė, gėda ir savęs nekentimas buvo priimti silpnesnio proto mūsiškių, kurie, patys nebūdami kalti, buvo sumanipuliuoti taip, kad patikėtų melais ir pasakomis, kuriuos mūsų priešai jiems sušėrė.

Fizinį karą prieš europiečius padarė įmanomu sėkmė psichologiniame kare. Įdiegus kaltę, gėdą ir savęs nekentimą masėms, europiečiai noriai priėmė dešimtis milijonų priešiškų įsibrovėlių į jų teritorijas. Jie nesipriešino šiam fiziniam karui, šitai tyliai invazijai, nes buvo išmokyti, kad priešintis būtų „rasistiška“. Jie buvo užprogramuoti, kad tikėtų, jog natūrali pasaulio tvarka yra nemorali ir kad grupių konfliktas, etninė įtampa ir Darvininis varžymasis dėl resursų negalioja postmoderniai multikultūrinei Europos visuomenei.

Net kai europiečių masės pamatė savo akimis multietninių, multikultūrinių valstybių rezultatus, jos įtikino save, kad jiems patiems taip atsitikti negali. Išties, kruvinas „multikultūrinių“ valstybių, tokių kaip Irakas, Jugoslavija ir Ukraina, likimas visai neapšvietė postmoderniojo europiečio. Jie neišmoko pamokos, kad be stipraus lyderio, valdančio geležiniu kumščiu, multikultūrinės valstybės ilgainiui balkanizuojasi palei etninius ar religinius skirtumus. Be to, kritinio mąstymo trūkumas, kurį sukėlė tai, jog „švietimo“ sistema tarnauja mūsų priešams, neleidžia matyti fakto, kad Prancūzija, Britanija, Vokietija, Švedija ir kitos vakarų Europos valstybės balkanizuosis netolimoje ateityje. Ultraliberali, politiškai korektiška sistema mato „užrašą ant sienos“, bet pripažinti, kad jos masinės imigracijos, multikultūralizmo ir radikalios lygybės politika sukūrė sąlygas pilietiniams karams, būtų politinė savižudybė.

Be to, sistemos politikai supranta, kad jėgos, besitelkiančios juos pakeisti, laikys juos atsakingus už išdavystę. Klaidų pripažinimas ir politinės savižudybės įvykdymas, atveriant kelią nacionalistiniam cunamiui, reikštų kartuves ar giljotinas politiniam elitui, sukūrusiam Europoje multikultūrinį košmarą.

Europos politinė klasė negali pripažinti, kad Europa kariauja, priešingai nei nacionalistai, kurie suvokė, kad karas vyksta ir atpažino priešus. Pripažinimas, kad Europa kariauja su importuotomis islamo atėjūnų masėmis būtų paskutinis vinis į kairuolių karstą. Tačiau šis karas tęsis, nors ir nepripažintas politinio elito, tačiau kasdien paveikdamas europiečius.

Didėjančioms atsibudusių europiečių gretoms šis karas negali būti ir nebus pralaimėtas. Šis karas bus karas pabaigti karams, susitaikymo karas, kuriame Europos tautos pirmą kartą susivienys, kad pašalintų iš Europos islamą ir marksizmą. Kai Murros pilnai supranta kas ateityje laukia Europos. Toliau aptarsiu jo mintis apie artėjančią nacionalistų revoliuciją, kuri išvalys žemyną nuo mūsų priešų.

Murros apie nacionalistinę revoliuciją

Savo youtube vaizdo įraše, pavadintame „National Revolution – Turn on, Tune In, Take Over“, Murros analizuoja dabartinę situaciją Europoje, numatydamas neišvengiamą konfliktą, kuris sudrebins Europos pamatus. Čia bus aptarta pirma jo paskaitos dalis, o antra pusė bus aptarta vėliau.

Kalbant apie nepaskelbtą karą, siaučiantį Europoje, Murros teigia:
„Šis karas yra kariaujamas kasdien ir jis paveikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Šis karas yra kariaujamas žiniasklaidoje, kai mūsų elitas teršia mūsų smegenis begėdiškais melais, tam, kad priverstų mus besąlygiškai pasiduoti šėlstančioms masėms plūstant į Europą. Šis karas yra kariaujamas akademiniame pasaulyje, kai kenkėjiški, iškrypę intelektualai vilioja mus sveikinti mirtį ir išnykimą, tam, kad atlaisvintume vietą vis didėjančioms masėms priešiškų atėjūnų. Šis karas yra kariaujamas kruvinuose susirėmimuose gatvėse, kai mūsų žmonės yra užpuldinėjami gaujų grobuoniškų imigrantų, atvirai vykdančių prieš mus rasinį karą.“

„Šis karas galbūt praslydo pro liberalų dėmesį. Kairuoliai gali neigti, kad apskritai vyksta koks nors karas. Tačiau šis karas yra žiauri realybė, kuri paveikia mus visus, nesvarbu, mes tai pripažįstame ar ne. Tie, kurie mano, jog gali nesikišti, kad gali atsukti nugaras ir apsimesti, jog niekas nevyksta ir likti neutraliais, jau patys yra šitoj betvarkėj tiek pat giliai kaip ir visi kiti.“

Murros yra teisus, teigdamas, kad liberalai yra taip pat giliai įklimpę kaip ir visi kiti, tačiau verta paminėti, jog jie pasislėpė išskirtiniuose enklavuose, toli nuo kančių ir chaoso, kuriuos importavo į dirbančiosios klasės bendruomenes. Dauguma vidurinės ir aukštesnės klasės liberalų gyvena burbule, nesuvokdami, kad Europa patiria priešišką invaziją. Tai paaiškina jų neskubėjimą ir atvirą fakto, kad civilizacijų susikirtimas neišvengiamas, neigimą. Tą pasakius, patriotai neturi tikėtis, kad tie minkšti, išlepę beta kairuoliai kada nors pabus ir prisijungs prie pasipriešinimo. Iš tiesų galima įtarti, kad jie greičiau prisijungs prie atėjūnų, nei prie vietinių europiečių kai konfliktas prasidės. Dirbančioji klasė negyvena burbule, jie patys pirmi patiria islamo barbariškumą. Jie nebegali sau leisti vaizduoti moralinės viršenybės ir pritarti leftistų dogmoms. Jie buvo priversti susidurti su realybe. Tuo tarpu jų leftistiški valdovai smerkia juos vadindami „rasistais“ už tokius dalykus, kaip paminėjimą, jog jų rajonai tampa betoninėmis trečiojo pasaulio džiunglėmis.

Murros apie Pan-Europinį atsaką į šį karą

Po Europoje vykstančio karo pripažinimo, Murros eina prie karo pasekmių apibūdinimo:

„Kai išmoksime sukaupti resursus, sinchronizuoti veiksmus, išaštrinti protus – susiorganizuosime iki tokio lygio, kad, kai galiausiai žengsime lemiamą žingsnį šiame didžiuliame žaidime, veiksime kaip vienas ir smogsime su tokia jėga, su tokiu greičiu, kad visam pasauliui užgniauš kvapą. Evoliucinė kova tarp civilizacijų toli gražu nepasibaigusi ir jei yra bent vienas visiškai aiškus dalykas, tai yra tai, jog Europa nemirs.“

„Žvilgsnis mirčiai ir sunaikinimui į akis mus suvienys taip, kaip mūsų ilga istorija dar nėra mačiusi. Kaip gali kas nors nugalėti Europą, kai pirmą kartą istorijoje mes stovėsime kartu? Iš naujo surasdami jėgas, pažvelgsime į priešus ir suvoksime, kada iš tiesų yra didesnių bėdų, nei mūsų praeities nesutarimai.“

„Ironiška, kad kai mes pagaliau priversime europiečius kovoti, jau būsime laimėję. Todėl, kad mūsų didžiausias priešas vis dėlto yra ne atėjūnų gaujos siaučiančios gatvėse, o mūsų nenoras kažką dėl to daryti.“

Tikiu, kad Murros teisus. Pirmą kartą Europos istorijoje nacionalistai ir patriotai visoje Europoje, kaip ir europiečiai kituose žemynuose, susivienija apginti mūsų gimtąjį žemyną ir mūsų žmonių išlikimą. Tie, kas iš tikrųjų suvokia kas vyksta Europoje, supranta kas pastatyta ant kortos.

Anglija miršta lėta mirtimi, kai naujųjų leiboristų imigrantų armija veda į demografinę žiemą. Londonas buvo pirma nugriuvusi domino kaladėlė, mat anglai dabar jau yra mažuma savo pačių sostinėje. Birmingamas bus kitas, o Bradfordas nedaug nuo jo atsilieka.

Prancūzija taip pat miršta lėta mirtimi, kai islamo ekstremistai kolonizuoja Paryžiaus priemiesčius. Prancūzijos antrame pagal dydį mieste, senoviniame Marselyje, musulmonai sudaro 30-40% ir prancūzai ten greitai bus mažuma.

Vokietijos, Italijos, Airijos, Švedijos ir t.t. laukia toks pat likimas. Europos kairiųjų begalinis „įvairovės bombų“ arsenalas paliko daugybę vietų neatpažįstamas ir atvėrė pandoros dėžę etniniam nacionalizmui – kairės baisiausiam košmarui.

Išvada

Tiems europiečiams, kuriems užtenka suvokimo pripažinti, kad vyksta karas, yra būtina ruoštis dabar, jog būtų pasiruošę, jei (ir kai) prasidės mūšiai dėl Europos išlikimo. Rekomenduotina, kad visi Europos nacionalistai išstudijuotų Sun Tzu „Karo meną“, nes tai yra vadovas, kurį galima panaudoti tiek politinėje, tiek karinėje sferose. Taip pat yra svarbu sukurti tarptautinius ryšius tiek Europoje, tiek už jos ribų, kad būtų galima dalintis informacija, strategijomis, resursais ir patirtimi. Ir nors politinis sprendimas yra priimtinesnis, jis kiekvieną dieną darosi vis mažiau ir mažiau įmanomas, kai EUSSR bando paspartinti invaziją, tam kad pastatytų jėgas artėjantiems rinkimams (ir mūšiams). Reikia atminti: kai tik islamas įleidžia šaknis, pradeda ieškoti užkariavimo. Kaip britų kontradmirolas Chris Parry pastebėjo:
„Jei pažvelgsite į Islamo valstybės skelbiamus žemėlapius, bus visai aišku ko jie nori. Italijos, Ispanijos. Jie nori atgauti tai, ką kažkada turėjo. Islamas yra labai teritorinė religija.“

Jau yra pasiekta tai, kad Italijos ir Graikijos imigracijos sistemos yra ties griuvimo riba. Barbariškos šiaurės Afrikos ir subsacharinės Afrikos masės leidžiasi ant viduržemio kraštų. Dar daugiau, Bulgarijos ministras pirmininkas pažymėjo, kad masinė musulmonų imigracija kelia grėsmę demografiniam Bulgarijos slavų, stačiatikių krikščionių tautos balansui, kai nelegalūs islamo imigrantai iš Turkijos tvindo Bulgarijos sieną. Europiečiams, kurie negyvena burbule, nebegalima būti reaktyviems. Laikas būti proaktyviems. Demografinė žiema artėja ir, kai kritinė įsibrovėlių masė bus pasiekta, nustosime būti savo likimų šeimininkais.

Pabaigoje verta priminti, kad įsibrovėliai atėjūnai, okupuojantys mūsų teritoriją, neatsirado iš niekur. Ne imigrantai tvarko imigracijos politiką. Jie yra tik daug didesnės problemos simptomas. Tai yra nevaržomas liberalizmas ir išdavikai, primetę šią destruktyvią ideologiją visoms Europos valstybėms.

Dešimčių milijonų atėjūnų buvimas mūsų žemyne turėtų būti kaip priminimas apie išdavikišką elitą, kuris pakvietė juos į mūsų žemes net neatsiklausęs leidimo.

Jų tikslas yra sunaikinti tautinį identitetą ir patriotizmą. Jie nori abejingų paklusnių žmonių masės, kurie prisiekinės ištikimybę korporacijų brandams, vietoj to, kad būtų ištikimi savo gentims, kultūroms ir civilizacijai.

Nepaisant nelygių pajėgumų ir aplinkybių, privalai niekada neleisti tam įvykti. Visada prisimink aukas, padarytas protėvių, kovojant su mongolais, hunais, osmanais ir komunistais. Kiekviena Europiečių karta kovojo dėl savo teritorijos išlikimo, išskyrus išdavikišką 68-ukų kartą. Pareiga dabar krenta ant naujosios Europos kartos, išsilaisvinančios iš marksizmo ir politinio korektiškumo grandinių, tam, kad apgintų savo teritoriją nuo 68-ukų ir jų importuotos barbarų armijos.

A.J. Vašingtonas

Vertė J. D.

Nuoroda į šaltinį.