Tags Posts tagged with "Irakas"

Irakas

0 1521
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1108

Kankinimai visada buvo tylusis globalaus laisvosios rinkos kryžiaus žygio partneris, pradedant Čile ir baigiant Kinija ar Iraku. Vis dėlto kankinimai yra daugiau nei vien tik priemonė, taikoma maištingiems žmonėms, kai juos reikia priversti sutikti su jų nepageidaujama politika. Tai yra ir šoko doktriną grindžiančios logikos metafora.

Kankinimai ar, kalbant CŽV kalba, „priverstinės apklausos“ – tai tam tikras technikų, skirtų kalinių giliai dezorientacijai bei šoko būsenai sukelti, ir taip prieš jų valią išgauti prisipažinimą, rinkinys. Pagrindinė tokios veiklos logika yra aptarta dviejuose CŽV parengtuose žinynuose, kurie buvo išslaptinti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Juose aiškinama, kad, norint palaužti „besipriešinančius šaltinius“, turi būti pakirstas kalinių gebėjimas suvokti juos supantį pasaulį.(38) Pirmiausia atbukinamos juslės (panaudojant galvos gobtuvus, ausų kamšalus, pančius, absoliutų izoliavimą), o vėliau jos imamos smarkiai stimuliuoti (akinančios šviesos, kurtinanti muzika, mušimas, elektrošokas).

Šios, „apdorojimo“, pakopos tikslas – išprovokuoti savitą sąmonės uragano efektą: kaliniai tiek palaužiami ir išgąsdinami, kad jau nebegali racionaliai mąstyti ir ginti savo interesų. Kaip tik tokios šoko būsenos apimti dauguma jų ir palūžta prieš tardytojus – atskleidžia informaciją, prisipažįsta atlikę nusikaltimus, išsižada ankstesnių įsitikinimų. Viename CŽV žinynų pateikiamas ypač taiklus apibūdinimas: „Atsiranda tam tikras neveikios būsenos, t.y. savito psichologinio šoko ar paralyžiaus intervalas (jis gali būti ypač trumpas). Jį sukelia trauminė ar potrauminė patirtis, suardanti subjektui pažįstamą pasaulį ir jo paties vaizdinį apie save tame pasaulyje. Patyrę kvotėjai sugeba atpažinti šį efektą vos jam kilus ir žino, kad šiuo momentu šaltinis tampa kur kas paveikesnis įtaigai ir daug lengviau palaužiamas, nei buvo prieš jam patiriant šoką.“(39)

Šoko doktrina tiksliai imituoja šį procesą, tik šįkart tai, kas kvotos kambaryje kankinimais pasiekiama prieš vieną žmogų, mėginama pasiekti masiškai. Geriausias pavyzdys – rugsėjo 11-osios šokas, daugeliui žmonių suardęs „pažįstamą pasaulį“ ir sukėlęs gilios dezorientacijos ir regreso būseną, kuria įgudusiai pasinaudojo Busho administracija. Staiga mes susivokėme gyveną savotiškais nuliniais metais, kuriais visa, ką anksčiau žinojome apie pasaulį, buvo atmesta kaip „mąstymas iki rugsėjo 11-osios“. Kaip niekada anksčiau, kiek tik siekia mūsų istorijos pažinimas, šiaurės amerikiečiai ryžtingai buvo paversti neprirašytomis lentomis, „tuščiais popieriaus lapais“, kuriuose „galima įrašyti naujausius ir pačius gražiausius žodžius“, – taip kadaise Mao kalbėjo apie savo liaudį.(40) Staiga materializavosi ištisa naujų ekspertų armija, į mūsų imlią potrauminę sąmonę įrašiusi naujus ir gražius žodžius: „civilizacijų susidūrimas“, „blogio ašis“, „islamiškasis fašizmas“, „krašto saugumas“. Visiems susirūpinus dėl naujų, žūtbūtinių kultūrinių karų, Busho administracija įgijo progą daryti tai, apie ką iki rugsėjo 11-osios ji galėjo nebent tik pasvajoti: kariauti privatizuotus karus užsienyje ir statyti korporacinį saugumo kompleksą namuose.

Štai kaip veikia šoko doktrina: pirminė katastrofa (perversmas, teroristų ataka, rinkos griūtis, karas, cunamis ar uraganas) visuomenei sukelia kolektyvinį šoką. Krintančios bombos, teroro protrūkiai ar sprogimų bangos yra pasitelkiamos ištisoms visuomenėms apdoroti, panašiai kaip kankinimų kamerose kurtinanti muzika ir smūgiai pasitelkiami kaliniams apdoroti. Panašiai kaip terorizuojamas kalinys išduoda savo kovos draugų vardus ir išsižada savo įsitikinimų, šoko apimtos visuomenės dažnai išduoda dalykus, kuriuos kitu atveju nuožmiai gintų. Jamaras Perry ir jo likimo draugai, atsidūrę Beton Rūžo prieglaudoje, turėjo atsisakyti apgyvendinimo programų ir valstybinių mokyklų. Po cunamio Šri Lankos žvejai savo žvejybai būtiną pakrantę turėjo užleisti viešbučiams. Irakiečiai, jei tik viskas būtų klostęsi pagal planą, turėjo patirti tokį šoką ir siaubą, kad būtų priversti atsisakyti naftos išteklių valdymo bei valstybinių bendrovių ir savo suverenumą iškeistų į JAV karines bazes ir žaliąsias zonas.

 

_________________

(38) Central Intelligence Agency, Kubark Counterintelligence Interrogation, July 1963, 1, 101. Visą išslaptintą tekstą galima rasti: www.gwu.edu/~nsarchiv.

(39) Ibid., 66.
(40) Mao Tse-Tung, “Introducing a Cooperative,” Peking Review 1, no. 15 (June 10, 1958): 6.

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.

0 1494

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 1733

Tačiau grįžkime į 2001 rugsėjo 11. Įvykiai iškart po teroro akto klostėsi pašėlusiu tempu. Jau sekančią dieną paskelbiama Kongreso rezoliucija 1368 „Amerikos teisė savigynai“, kuri faktiškai legalizavo teisę į agresiją. Rugsėjo 13-ą dieną, kad visuomenė būtų dar labiau įkaitinta, evakuojami Baltieji rūmai – neva sprogimų tikimybė vis dar egzistuoja. Rugsėjo 14 dieną Kongresas leidžia Bušui panaudoti bet kokią jėgą prieš bet kokią valstybę, organizaciją ar asmenį, kurie parengė, atliko ar palengvino atlikti rugsėjo 11-osios teroro aktą. Spalio 7 dieną Bušas paskelbė, kad įsakė atakuoti teroristų ir talibų stovyklas Afganistane. Taip prasidėjo amerikiečių karinė operacija „Nepalaužiama laisvė“.

Įdomu, kad aukšto rango amerikiečių analitiko Vongo rašte, skirtame JAV armijos Strateginių tyrimų institutui, sakoma: „Dabartinis karinių veiksmų palaikymas visuomenėje savo lygiu panašus į tą, kurio būta po Perl Harboro antpuolio. Amerikiečiai šiandien tvirtina, kad laiko karinius veiksmus leistinais, kad jie yra už ilgalaikį karą ir kad jiems užteks valios iškęsti visas neigiamas karo pasekmes“.

Dar anksčiau, rugsėjo 11 dieną, Henris Kisindžeris rašė: „Vyriausybei turi būti patikėta misija užtikrinti sistemingas atsakomąsias priemones, kurios, kaip mes tikimės, pasiektų tą patį rezultatą, kurį pasiekėme po Perl Harboro – sugriautų tą sistemą, kuri atsakingą už užpuolimą. Ši sistema – tai teroristinių organizacijų, kurios slepiasi konkrečiose valstybėse, sistema“.

Labai simboliška, kad ir Kisindžeris, ir Vongas prisimena Perl Harborą. Kas jau kas, o Kisindžeris tikrai negali nežinoti, kad Perl Harboras – tai provokacija. Jis sulygina Perl Harborą su Rugsėjo 11 ir tokiu būdu netiesiogiai prasiplepa. Argi ne keista, kad jau rugsėjo 11 dieną jis žino, kokie teroristai tai padarė ir susieja juos su Bagdadu ir Kabulu?

2000 metų rugsėjį JAV vyriausybė paviešino projektą „Naujajam amerikietiškam amžiui“ – „Amerikos gynybos pertvarką“. Tarp jo autorių – Dikas Čeinis, Džebas Bušas, Donaldas Ramsfeldas. Projekte sakoma: „Pertvarkymo (pasaulio) procesas, net jeigu jis sukels revoliucinius pokyčius, greičiausiai bus ilgas, jeigu nenutiks kokio nors katastrofiško ir viską pagreitinančio įvykio, panašaus į naują Perl Harborą“. Ir vėl Perl Harboras – kaip modelis, kaip sprendimo būdas. Žmonės, kurie puikiausiai žino, kas ten nutiko, kalba apie tai, kad jiems reikalingas naujas Perl Harboras.

2003 metais prasideda britų ir amerikiečių agresija Irake. Ir jeigu Afganistanas – tai geopolitika ir narkotikai, tai Irakas – geopolitika, nafta ir kelias į arabų pasaulio pertvarkymą, į Amerikos transnacionalinėms korporacijoms naudingo chaoso, pavadinto „Didžiaisiais Artimaisiais Rytais“ sukūrimą. Reikia pasakyti, kad narkotikų srautas ir klanų, kurie kontroliuoja narkotikus, interesai vaidina labai didelį vaidmenį visuose pokyčiuose, kurie įvyko Artimuosiuose Rytuose, pradedant amerikiečių agresija prieš Afganistaną ir baigiant taip vadinamu „arabų pavasariu“. Iki Amerikos įsiveržimo talibai sumažino heroino gamybą Afganistane, o po invazijos gamyba staigiai pakilo. Amerikos įsiveržimas į Iraką užtikrino JAV kariniam elitui labai nemenką pajamų šaltinį. Ir ne tik amerikiečių, bet ir anglų elitui, kadangi heroino gamybos zona Afganistane, kaip prasiplepėjo vienas amerikiečių generolas – tai britų MI6 atsakomybės zona. Apskritai analitikų, kurie užsiima narkotikų srautų tyrimais, nuomone, 90% narkotikų gamybos kontroliuoja trys spectarnybos – MI6, CŽV ir Mosadas. Likusius 10% savo rankose laiko įvairios mafijinės struktūros. Labai lengva šiandien Bleirui atgailauti ir aiškinti, kad karas Irake buvo klaida. Darbas jau padarytas ir niekas už jį neatsakė.

Dar apie prasiplepėjimus. 2002 metų rugsėjį Bušo administracija paskelbė dokumentą, pavadinimu „Nacionalinės JAV saugumo strategijos“. Jame yra tiesiog puiki frazė: „Rugsėjo 11 įvykiai atvėrė mums gigantiškas perspektyvas“. Nuostabus dalykas: Amerika atvirai kalba apie savo planus ir perspektyvas, o pasaulio žiniasklaida tyli.

Kai TSRS numušė įsibrovusį į jos teritoriją Pietų Korėjos „Boingą“, pasaulio žiniasklaida išsikraustė iš proto, kaltindama TSRS visomis nuodėmėmis. Neaptarinėsiu čia klausimo apie tai, ar išties tada buvo numuštas keleivinis lėktuvas, ar kažkoks kitas „Boingas“, o keleivinį nutupdė Okinavoje, paėmę iš keleivių pasižadėjimą 25 metus neviešinti įvykio. Šio pasižadėjimo terminas baigėsi 2008 metais. Priminsiu geriau kitą dalyką: po penkių metų, 1988-aisiais, virš Persų įlankos (ne virš Amerikos!) amerikiečių lėktuvnešis numušė Irano „Boingą“. Žuvo 300 žmonių. Ronaldas Reiganas pareiškė, kad gaila, jog žuvo žmonės, tačiau lėktuvnešio kapitonas, tegu ir suklydo, bet veikė visiškai teisingai, kadangi nutarė, kad lėktuvas kelia grėsmę. Pasaulio žiniasklaida nepuolė kritikuoti nei Reigano, nei Amerikos. Taigi – kai kažką numuša TSRS, tai yra neleistina, visai kas kita, kai tą patį padaro „laisva ir demokratiška“ Amerika – tai normalu.

Tai, kad rugsėjo 11-oji leido amerikiečiams išspręsti visą eilę užsienio politikos uždavinių – yra viena šio reikalo pusė, išorinė. Ne mažiau svarbi vidinė pusė. Negalima nesutikti su tais žurnalistais ir analitikais, kurie daro prielaidą, kad sprogimai dangoraižiuose tapo prologu kardinaliems pokyčiams šalies viduje. Fasadas, žinoma, liko senas, tačiau ėmė keistis politinis režimas. Vykdomoji valdžia sukūrė naujas struktūras, leidžiančias naudoti vidaus politikoje metodus, kuriuos XX amžiuje CŽV ir armija naudojo užsienyje.

Amerika de facto pavirto karine imperija. Apie tai labai gerai papasakota Čalmerso Džonsono trilogijoje „Blowback“, „The sorrows of empire“ ir „Nemesis“. Tai žinomas analitikas, CŽV žmogus. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jis, susirūpinęs dėl to, kas vyksta Amerikoje, parašė šią trilogiją, kurioje parodė, kad prezidentaujant Klintonui įvyko labai rimti pokyčiai. Čalmerso nuomone, kariškiai de facto paėmė šalį savo kontrolėn. O rugsėjo 11 įvykiai leido tą de facto paversti de jure. Kokiu būdu?

2001 spalio 8 Amerikoje buvo sukurtas Tėvynės saugumo biuras (Office of Homeland security), jo vadovu tapo Timas Ridžas. Šis įvykis padarė pradžią dar gilesnei Amerikos valstybinio aparato reformai. Šis Biuras tapo lygiavertis Nacionalinio saugumo tarybai ir iš esmės pavirto kažkuo panašaus į II Pasaulinio karo laikų Karinės mobilizacijos biurą. 2001 spalio 26 priimtas „Patriotic act“ smarkiai išplėtė tyrimo organų įgaliojimus, sugriežtino Amerikos gyventojų kontrolę, palaimino policijos savivalę. Taip, prisidengdamos teroru, JAV institucionalizavo ir juridiškai įteisino policinę valstybę.

2002 lapkritį, gynybos nuo terorizmo pretekstu, Bušas aktyvizavo programą „Total information awareness“. Ji leidžia vyriausybei be jokių apribojimų rinkti bet kokią informaciją apie visus, kas tą vyriausybę domina, visose pasaulio duomenų bazėse. Atsakingu už šią programą buvo paskirtas admirolas Džonas Poindeksteris. Šis žmogus buvo įsipainiojęs į Irangeito skandalą, įsiplieskusį per Irako-Irano karą ir susijęs su slaptu Irano ginklavimu, kuriuo užsiėmė JAV ir Izraelis. Tyrimas tęsėsi labai ilgai ir tik 1999 metais jis gavo 18 mėnesių kalėjimo už sunaikinimą dokumentų, kurie bylojo apie jo kaltę.

Be šito „Totalinio informuotumo“ amerikiečiai paleido dar vieną informacinės kontrolės programą – „Matricą“ (koks pavadinimas!). Prisidengus antiteroristinės informacijos rinkimu, šita programa renka duomenis apie visus JAV piliečius ir jų polinkius. Ne veltui nemažai analitikų kalba, kad jeigu 10-ame dešimtmetyje Amerika iš respublikos pavirto karine imperija, tai po rugsėjo 11-osios ji sparčiai virsta naujuoju Reichu, fašistine valstybe. Straipsnyje „Fašistinės Amerikos teokratinės valstybės atsiradimas“, kuris pasirodė 2002 metų vasarį, žurnalistai Džonas Stentonas ir Veinas Medsenas rašo: „Istorikai prisimins, kad tarp 2001 lapkričio ir 2002 vasario, demokratija tokia, kokią ją įsivaizdavo JAV nepriklausomybės ir konstitucijos kūrėjai, mirė. Ir kol demokratija mirė, pasaulį išvydo nauja fašistinė ir teokratinė Amerikos valstybė“.

Kaip sako anglai: „Every acquisition is loss and every loss is an acquisition“ – „Kiekvienas įgijimas yra praradimas ir kiekvienas praradimas yra įgijimas“. Amerikos neokonai prezidentaujant Bušui pažadino Artimuosiuose Rytuose tokias jėgas, kurių dabar nepajėgia suvaldyti. Amerika persitempė. Amerikiečiams reikia trauktis iš regiono dabartiniu pavidalu ir sugrįžti, įgavusi kažkokį kitą.

O kol Amerika keis pavidalą, jai reikalingas kontroliuojamas chaosas, kurį dabar ir kuria islamistai, kuriuos R. Labevjeras pavadino „amerikietiškos globalizacijos šunimis ant grandinės“. Kaip dažnai nutinka istorijoje, sprendžiant trumpalaikes problemas, prisikuriama problemų, kurios atsilieps tolimesnėje ateityje. Šiandien jau aišku: situacijos Artimuosiuose Rytuose amerikiečiai nebekontroliuoja, chaosas darosi nebevaldomas ir atsisuko prieš pačius jo kūrėjus, kurie suklupo Sirijoje, susidūrę su Rusijos, Kinijos, Irano ir kai kurių kitų jėgų pozicijomis. Tokioje situacijoje negalima atmesti, kad besitraukiantis hegemonas patirs nervų priepuolį, ypač jei prezidente taps moteris, kurią Amerikoje praminė Killary Klinton. Amerikos žurnalistai Klintonų šeimos aplinkoje priskaičiavo apie 400 keistų mirčių. Jeigu tai tiesa, turime reikalą su nauja Boni ir Klaido pora, tik ne iš Holivudo filmų, o realia.

Reikia turėti galvoje, kad žmonės, nesugebantys sutramdyti nervų priepuolių, ar tai būtų kasdieninis gyvenimas, ar politika, puikiai išmano jėgos kalbą. Tada jie laikosi savo pažadų. Kadafis, neturėdamas realios galios – patikėjo ir žuvo. Apie tokius personažus, kuriuos šiandien neretais vadina „partneriais“, Šekspyro Hamletas savo laiku pasakė: „…kuriais aš kaip dviem gyvatėmis tikiu“ (whom I will trust as I will adders’ fanged). Štai taip mes ir turime tikėti pasiūlymais gerinti santykius ir daug kuo kitu.

Kai dėl rugsėjo 11 įvykių, tai visos tiesos mes tikriausiai nesužinosime niekada. Tačiau šiandien visos detalės ir nereikalingos. Praktiškai viskas buvo aišku nuo pat pradžios – yra puikus klausimas: kam tai naudinga? Manau, dabar, kai Amerika atsidūrė gerokai prastesnėje situacijoje nei XX amžiaus pabaigoje, mums vėl tenka laukti karo. CŽV pasirengusi.

Skirtingai nei Mosadas ar Mi6, CŽV dirba labai grubiai, su klaidomis, jų operacijos siūtos baltais siūlais. Tačiau tam ir reikalinga žiniasklaida, kuri tuos baltus siūlus paskui užmaskuoja. Žurnalistai Amerikoje taip įsimiklino, kad net žymi dalis profesūros, intelektualinis elitas, tiki, kad bokštus rugsėjo 11 susprogdino ben Ladenas. Aš tokiais atvejais jiems atsakau: „O Kenedį nušovė Li Harvis Osvaldas. Ir veikė, jis, žinoma, vienas – kaip anksčiau Butas, nušovęs Linkolną ir Sirhanas Sirhanas, nušovęs Robertą Kenedį“. Tyrimas baigtas – pamirškite. Bet mes vargu ar pamiršime rugsėjo 11, kadangi būtent nuo šios provokacijos prasidėjo, iš viso sprendžiant, paskutinis beviltiškas agresyviausio anglosaksų viršūnių segmento puolimas, kurio tikslas – išsigelbėti, paaukojus didžiumą žmonijos.

0 2807

ISIS iškilimas buvo mažų mažiausiai fenomenalus, o dabar ISIS tampa paslaptingu JAV priešu, su kuriuo JAV bus priversta kovoti daugelį metų į priekį. Tačiau, prieš pasineriant į kitą trilijono dolerių karą, galbūt galime gauti kelis atsakymus į mums rūpimus klausimus iš tų, kurie valdžioje?

Visose politikų kalbose ir verslo žiniasklaidos diskusijose trūksta teisingos analizės apie ISIS kilmę. B. Obama savo jaudinančiomis kalbomis apie grėsmingą ISIS pamiršta paminėti, kad ISIS yra atskilusi grupė sukilėlių, kovojančių Assado Sirijoje – tuos pačius sukilėlius JAV ir jos sąjungininkai finansuoja jau daugelį metų.

Oficialioje versijoje vis dar kalbama apie mus, remiančius „vidutinio dydžio grupės sukilėlius“, tačiau tai nelogiška. Ar Johnas Kerris sukilėliams siunčia klausimyną, kad užpildytų asmenybės testą? Neįmanoma išsiaiškinti kas šie žmonės ir kokie jų motyvai. Sirijoje yra daugiau kovojančių grupių nei galite suskaičiuoti rankų pirštais. Jie yra iš viso pasaulio – įskaitant apmokamus samdinius iš Čečėnijos ir Libijos – o kai kurie susiję net su „Al Qaeda“. Yra net grupių, kurias lankė senatorius Johnas McCainas. Šie „vidutinio dydžio“ sukilėliai įvykdė žiaurius nusikaltimus, įskaitant mirties bausmės įvykdymą ir cheminių ginklų panaudojimą.

Su tokia akla filosofija, kaip „priešo priešas yra mums draugas“, JAV ir jos sąjungininkai yra vienodai kalti, nes jie prisideda prie šio karo, tiekdami ginklus sukilėliams. Izraelis net tiekia medicininę pagalbą sukilėliams. Taip pat buvo daug žiniasklaidos pranešimų, kad Izraelis apmoko ir finansuoja ISIS ir kad ISIS akronimas iššifruojamas kaip „Izraelio slaptoji žvalgybos tarnyba“, (Israel Secret Intelligence Services = ISIS). Kataras siunčia nukrautus laivus, pilnus pinigų ir ginklų. Saudo Arabija finansuoja Wahhabism sukilimą – islamo ekstremistų 2.0 versiją Sirijoje – jau apie dešimtmetį.

Supaprastintas pasakojimas, kad geri sukilėliai kovoja su blogais sukilėliais nėra tinkamas pasiaiškinimas nieko nesuprantantiems žmonėms, nes šie „vidutinio dydžio grupelių“ sukilėliai ką tik pasirašė paliaubas su ISIS. Bet kokie ginklai siunčiami sukilėliams taip pat gali pasiekti ISIS, kaip ir buvo praeityje.

Taigi, prieš mums išleidžiant šimtus milijardų dolerių šiai netvarkai, gal galime išsiaiškinti, kas yra tie sukilėliai ir kaip ISIS susikūrė? Kas yra mūsų sąjungininkai, kurie finansuoja sukilėlius, ir ką mes galime padaryti, kad sustabdyti nesantaikos kurstymą?

Štai jums Vašingtono logika: ISIS puola Iraką, todėl mes siųsime ginklus pakvaišusiems sukilėliams Sirijoje. Tikrai? Kodėl neapginklavus Irako vyriausybės, ar tai būtų pernelyg logiška?

Irakas turi apie 800 000 profesionalių kareivių aktyviame rezerve. Kodėl mes niekada negirdėjome apie Irako karius, kovojančius prieš ISIS? Argi tai nebūtų prioritetas Irako vyriausybei? Argi nekeista, kad mes niekada negirdėjome apie ISIS sučiuptus kareivius?

Kaip čia NSA negalėjo šnipinėti ISIS, kuris yra toks aktyvus Twitter ir kitoje socialinėje žiniasklaidoje? NSA gali pasiklausyti lyderių Vokietijoje ir Brazilijoje pokalbius, tačiau jie negali pasiklausyti mobiliųjų telefonų arba perimti ISIS interneto ryšio?

Kaip čia krūva nepageidaujamų sukilėlių gali užpulti šalį ir tiesiog perimti žemę, didesnę nei Didžioji Britanija? Kur šie žmonės gauna sau maisto ir kur jie miega naktį? Sheraton viešbučiuose? Ar ne keista, kad taip sunku su jais kovoti?

Šimtai vakariečių kažkaip surado būdų susisiekti su ISIS ir įstoti į jų gretas, bet CŽV negalėjo nusiųsti kelių slaptųjų agentų, kad jie prisijungtų prie ISIS ir raportuotų apie jų veiklą? Ir jei ISIS yra toks protingas, ar jie būtų tokie naivūs, priimdami atsitiktinius vakariečius?

Istorijos, kaip 16 metų amžiaus žmogus iš JAV prisijungia prie ISIS, yra tokios neįtikėtinos. Kiek paauglių turi pasus ar gali gauti pinigų, ar kredito kortelių, lėktuvų bilietams? Negi jiems nereikia tėvų sutikimo, kad galėtų skristi vieni, tas pats su tarptautiniais skrydžiais?

Keletas nuotraukų rodo šiuos ISIS lunatikus bevairuojant visą krūvą pikapų, sunkvežimių, kaip antys vorele. Kaip sunku keliems dronams ar naikintuvams atsikratyti jų viena ataka?

Galiausiai, kokia yra tikroji priežastis, dėl kurios tiek daug metų bandoma atsikratyti Assado? Viskas gana absurdiška, pagalvojus, jog Sirija buvo pasaulietiška ir stabili valstybė dešimtmečius. Jau daugelį metų Assadas ir jo britų kilmės žmona buvo gana populiarūs vakarų socialiniame sluoksnyje. Jis buvo susitikęs su Anglijos ministru pirmininku ir Anglijos karaliene, Prancūzijos prezidentu, popiežiumi, Amerikos politikais – įskaitant Nancy Pelosi, Johną Kerrį ir pan. Diane Sawyer, ABC News žurnalistė draugavo su ponia Assado ir „Vogue“ žurnalas išspausdino žėrintį straipsnį apie ją, pavadintą „Rožė dykumoje“.

Ar visa tai subliuško todėl, kad Sirija atsisakė leisti tiesti iš Kataro dujotiekį? Ar, kad Sirija nusprendė bendradarbiauti su Iranu ir Rusija? Ar, kad Sirija pradėjo pardavinėti naftą eurais, o ne JAV doleriais? Ar, kad yra rasta naftos Sirijos Golano aukštumose, kurią Izraelis nori išnaudoti (tai atrodo akivaizdu, kai pagalvojame, kad Dickas Cheneis – kartu su Murdochu ir Rothschildu – yra Genie Energy direktorių valdyboje, kurie įgijo teisę leisti gręžti naftą šiame regione)?

O galbūt tiesa ta, jog generolas Wesley Clarkas atskleidė, kad neokonservatoriai, vienaip ar kitaip, norėjo perimti Libiją, Siriją ir Iraną? Ir visa tai, kas dabar vyksta, yra tik įmantri geopolitinė drama – kurstoma karo propagandos, įmonių žiniasklaidos – kad būtų įvykdytos neokonservatorių pasaulio dominavimo svajonės, įvardytos projekte Naujasis Amerikos amžius?

Amerikiečiai turi teisę žinoti, kodėl mes išleidžiame trilijonus dolerių amžinam karui užsienyje, kai esame liudininkai drebančios ekonomikos, byrančios infrastruktūros, mažėjančio darbo užmokesčio, mažėjančios viduriniosios klasės, augančios skurdžiosios klasės ir nelygybės savo šalyje.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.