Tags Posts tagged with "IG Farben"

IG Farben

0 2675

2011 pasirodė knyga „Pilkasis vilkas. Adolfo Hitlerio pabėgimas“ (The Escape of Adolf Hitler. The Case President N. Y.: Sterling, 2011. XXXII. 352 p.) Autoriai teigia, kad Hitleris nenusižudė, o pabėgo iš Vokietijos ir likusį gyvenimą praleido Argentinoje. Jo pavaduotojas partiniams reikalams Martinas Bormanas ir Gestapo šefas Heinrichas Miuleris buvo svarbiausios figūros kuriant „galutinio žydų klausimo sprendimo“ ir bausmės išvengimo planus. Jie prisijungė prie fiurerio Argentinoje.

Dar vienas įdomus faktas: Amerika ir Anglija padėjo pabėgti šimtams nacistų, tokiems kaip Verneris fon Braunas ar sadistas esesininkas Klausas Barbjė. Pokario metais abu jie dirbo JAV vyriausybei, o likusiems tiesiog leido išvengti teisminio persekiojimo ir apsigyventi įvairiuose planetos kampeliuose.

Knygos autoriai Dansenas ir Viljamsas ne pirmieji, kurie suabejojo oficialia versija, tačiau skirtingai nei daugybė kitų darbų, jų knyga pagrįsta didžiuliu kiekiu dokumentų ir tyrimų, o analitika pasižymi aukštu dedukcinio meistriškumo lygiu.

Vienareikšmiškų juridinių įrodymų, kad Hitleris ir Eva Braun nusižudė, nėra. Kaukolės fragmento DNR ekspertizė parodė, kad realybėje ji priklausė 30-40 metų moteriai. Įrodyta, kad Evos Braun lavonas neturi su ja nieko bendro.

O ir keista būtų Hitleriui žudytis, turint galvoje, kad mažiausiai nuo 1943 metų vasaros Reiche vyko plataus masto ir sistemingas pasiruošimas evakuotis iš Vokietijos partijos, valstybės, SS lyderiams, išvežti auksą, meno kūrinius, archyvus ir pažangiausią techniką.

Nuo 1943 metų Bormanas pradėjo kurti už Reicho ribų šimtus korporacijų, į kurias buvo dedami nacistų pinigai, daugiausiai – „partijos auksas“. Šitas uždavinys buvo sprendžiamas kaip dalis operacijos kodiniu pavadinimu „Aktion Adlerflug“ – „Erelio skrydis“. Buvo sumanyta atidaryti gausias sąskaitas užsienio bankuose ir sukurti investicinius fondus užsienio kompanijose, kurias kontroliuos vokiečiai. Pavyzdžiui, 1943-1945 metais daugiau kaip 200 vokiečių firmų užregistravo savo filialus Argentinoje.

Piniginiai ir kitokie aktyvai, tokie kaip patentai išradimams, buvo permetami per statytines firmas Šveicarijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje į vokiečių bankų, tokių kaip Banco Aleman Transatlantico, filialus. Paskui tos lėšos buvo nukreipiamos vokiečių kompanijoms, dirbančioms Argentinoje, pavyzdžiui, automobilių kompanijai Mercedes Benz – tai buvo pirmas firmos automobilių fabrikas, pastatytas už Vokietijos ribų. Centriniai ofisai savo užsienio filialams užkeldavo gamybos kaštus, o sumos, gautos iš realios ir užkeltos kainos skirtumo buvo paslapčia permetamos į Argentinos bankus, ir jas galima buvo nusiimti po karo, nesibaiminant, kad kažką įtars Argentinos ir, juo labiau, sąjungininkų valdžia.

Tos pačios kompanijos po 1945 metų tapo užimtumo garantais pasislėpusiams nacistų nusikaltėliams. Pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas dirbo Mercedes Benz gamykloje Gonsales Katano miestelyje Buenos Airių pakraštyje, Rikardo Klemento vardu, nuo 1959 iki 1960 metų gegužės 11-os, kol jo nepagrobė Izraelio žvalgybos Mosad agentai.

Kitas svarbus operacijos „Erelio skrydis“ aspektas – užsienio firmų, ypač Šiaurės Amerikoje, akcijų paketų supirkimas. Šiam uždaviniui spręsti Bormanas pasitelkė kitados stambiausią tokių žaidimų žaidėją – koncerną IG Farben.

Nuo įsteigimo momento 1926 metais, koncernas įsigijo daug Amerikos kompanijų, kurios tapo šio pasaulinio kartelio dalimis. Kai Vokietija paskelbė Amerikai karą, netrukus po atakos prieš Perl Harborą, IG Farben turėjo kontrolinius akcijų paketus 170-yje amerikiečių kompanijų ir buvo akcininkė dar 108-iose kompanijose.

Bormanas kreipėsi patarimo į koncerno prezidentą Hermaną Šmicą ir į buvusė ekonomikos reichsministrą daktarą Jalmarą Šachtą. Drauge jie visi galėjo koordinuoti nacistų finansų srautų judėjimą per Šveicarijos bankus, Tarptautinių atsiskaitymų banką ar per trečiuosius asmenis bei kompanijas. Pavyzdžiui, broliai Džeikobas ir Markusas Valenbergai iš Švedijos įsigijo per jiems priklausantį Stockholms Enskilda Bank (SEB) banką kompaniją American Bosch Corporation, Štutgarte įsikūrusios kompanijos Robert Bosch GmbH dukterinę firmą.

1945 metų pradžioje Bormanas baigė pasiruošimus III Reicho vadovybės evakuacijai. Autorių nuomone, fiurerio pabėgimas buvo stebėtinai gerai dokumentuotas, dėl ko ir pavyko atkurti pakankamai įtikinamą Hitlerio pasitraukimo iš Berlyno ir jo tolimesni gyvenimo (pagal jų versiją) Argentinoje vaizdą.

1945 balandžio 27 dieną, penktadienį, Bormanas iš kelių pasitraukimo variantų nutarė pasinaudoti požemine eiga (450 metrų) link metro tunelių, o paskui – lėktuvu. Tačiau iš pradžių tie, kurie ruošėsi bėgti, turėjo „mirti“, tiksliau, mirti turėjo antrininkai. Su Hitlerio antrininku problemų nebuvo, jų būta net 12 (nužudytas greičiausiai buvo Gustavas Veberis, kuris pradėjo keisti Hitlerį viešumoje po 1944 liepos 20 dienos pasikėsinimo).

Ievai Braun irgi surado kažkokią jauną aktorę iš Gebelso „haremo“, surado netgi šunį-antrininką fiurerio numylėtinei Blondei, su kuria jis nenorėjo skirtis. Balandžio 28-osios naktį bėgliai leidosi į kelią, o balandžio 29-osios naktį buvo suvaidintas spektaklis su „Hitlerio ir Ievos savižudybe“.

Į metro sistemą bėgliai nusileido stoties Kaizerhof rajone (šiandien – Morenštrasė), išėjusi iš stoties prie Ferberliner Plac pastato, grupė persėdo į tris tankus „Tigras II“ ir du pusiau vikšrinius šarvuočius SdK3 251, kurie nuvežė juos į už kilometro esantį Hohencolerdamo pakilimo taką. Lėktuvas Ju-52, kurį pilotavo patyręs lakūnas SS kauptšturmfiureris Peteris Erichas Baumhartas, nusileido Travemiundėje, iš kur bėgliai persėdo į Ju-252 ir išskrido į Ispanijos karinį aerodromą Moroną. Hitlerio persėdimas iš Ju-252 į Ju-52 su Ejercito del Aire, Ispanijos KOP, borto ženklais , ispanų bazėje Reusėjė balandžio 29 dieną įvyko greitai ir labai slaptai.

Ju-52 pristatė Hitlerį į Fuerteventūrą (Kanarų salos), kur jis persėdo į povandeninį laivą U-518. Hitleris pasirinko būtent šio povandeninio laivo kapitoną – 25 metų amžiaus, tačiau jau labai patyrusį Hansą Vernerį Ofermaną. Per 59 dienas (pagal kitą versiją – per 53 dienas) įveikęs 8 500 kilometrų, laivas atvyko prie Argentinos krantų (Mar del Plata) 1945 liepos pabaigoje. Kaip pažymi knygos autoriai, apie šitą išsilaipinimą irgi išliko liudijimų. Išties pasaulyje nėra nieko slapto, pakanka tik pakapstyti.

Iš Mar del Plata bėgliai išskrido į San Ramono estansiją (dvarą), netoli San Karlos de Bariloče miesto. Ten buvęs fiureris ir jo žmona išgyveno maždaug metus kaip dvaro šeimininko svečiai. Tuo metu už 90 kilometrų nuo San Ramono, netoli Vilja Angosturos kaimo (palei pat sieną su Čile) Hitleriui statė dvarą Inalko, kuris architektūriškai priminė fiurerio rezidenciją Berghofe, Alpėse.

1946 kovą visus San Ramono dvaro darbuotojus sukvietė į vieną vietą, pranešė, kad svečiai, kurie atvyko 1945 metų vasarą, žuvo autokatastrofoje ir uždraudė toliau aptarinėti šią temą. Tokiu būdu Hitlerio pėdsakas nutrūko antrą kartą, o pats Hitleris su žmona persikėlė į Inalką, kur išgyveno iki 1954 ar tai iki 1955 metų. Bet kokiu atveju, po 1955 metų Hitlerio pėdsakai vėl išnyksta.

Pagal knygos autorių versiją, jis mirė 1962 balandžio 13.. Galbūt taip ir buvo, tačiau turint galvoje ankstesnius dingimus, galima daryti prielaidą, kad 1962 metai – tai dar ne pabaiga. Nors tais metais jam buvo jau 72, ir viskas įmanoma. Autoriai įtikinėja, kad Hitleris išsigelbėjo, tačiau yra abejonių dėl to, kad jis išties gyveno Argentinoje.

Pasaulio viršūnės, ypač Amerikos elitas, negalėjo nežinoti, kad Hitleriui pavyko pabėgti. Dar daugiau – patį pabėgimą galima buvo įgyvendinti tik sudarius sandėrį tarp nacistų viršūnių ir amerikiečių. Ką galėjo mesti ant svarstyklių nacistai? Nemažai ką. Pavyzdžiui, grasinimą bombarduoti rytinę JAV pakrantę.

Tai – „rimbas“, o kai dėl „meduolio“, tai pasiūlymai galėjo būti itin patrauklūs: pirmiausia auksas ir meno kūriniai, antra – tam tikra dalis Reicho techninių pasiekimų: patentai, brėžiniai, pavyzdžiai, plius taip reikalingas amerikiečiams uranas-235 (saviškio amerikiečiams trūko) ir sprogdikliai atominei bombai. Trečia – kompromatas apie pasaulio elitą, visų pirma prieš tą dalį Amerikos elito, kuri aktyviai bendradarbiavo su nacistais netgi karo metu. Be to, leisdami susiformuoti globalinio masto nacistų pogrindžiui IV Reicho organizacijos pavidalu, amerikiečiai galėjo tikėtis panaudoti šią galią prieš TSRS.

Tačiau netgi sudaręs sandėrį Hitleris negalėjo tikėti anglosaksais. Dėl to Argentinoje liko antrininkas (ir ne vienas), o pats Hitleris pasidarė plastinę operaciją ir po kažkiek laiko (galbūt 1946 ar kiek vėliau) persikraustė į Europą – Vokietiją ar Austriją – pagal principą „kur protingas žmogus slepia akmenukus? Tarp akmenukų ant jūros kranto“, t.y. ten, kur neieškos.

O štai Bormanas išties gyveno, prisidengdamas įvairiais vardais, Lotynų Amerikoje, kursuodamas tarp Argentinos, Čilės ir Paragvajaus ir vadovaudamas nematomam tinklinės struktūros pavidalo IV Reichui. Tačiau pateko jis į Lotynų Ameriką knygos autorių nuomone, ne iš karto. Iki 1946 liepos jis slapstėsi ar tai Miunchene, ar tai dar kažkur, galbūt netgi tarybiniame sektoriuje. 1946 metų vasarą jis išvyko į Ispaniją ir kurį laiką gyveno dominikonų vienuolyne San Dominge (Galisijos provincija). Įdomu, kad kai Izraelio žvalgyba 1969 metais susidomėjo vienuolynu, ten įvyko gaisras, ir prasidėjo jis toje dalyje, kur buvo saugomi duomenys apie svečius, apsilankiusius 1946 metais. 1947 metų vasaros pabaigoje Bormanas nusprendė, kad laikas keliauti į Argentiną, kur buvo pervestos milžiniškos lėšos, o vadovavo šaliai prezidentas, smarkiai simpatizavęs Hitleriui, nacizmui ir III Reichui – Chuanas Peronas. Didžiulę įtaką jam darė žmona Eva Peron, labai pragmatiška ir netgi žiauri moteris.

1947 metų birželį ji atvyko į Ispaniją, svarbiausias vizito tikslas buvo neoficialus – derybos su Bormanu, kuris turėjo sutvirtinti parašu nacistų ir Peronų šeimos paktą: maždaug milijardo dolerių vertės vertybės mainais į saugų gyvenimą Argentinoje. Ir čia argentiniečių tautos numylėtinė Evita pateikė siurprizą: ji pareiškė Bormanui, kad palieka jam ketvirtadalį pervežtų į šalį prisiplėštų vertybių, o tai kas liko bus perduota per patikėtinius saugoti Šveicarijos bankuose.

Likusi Bormanui suma buvo milžiniška.

187 692 400 reichsmarkių auksu;

17 576 386 JAV dolerių;

4 362 500 svarų sterlingų;

24 976 442 Šveicarijos frankų;

8 370 000 olandų guldenų;

54 968 000 Prancūzijos frankų;

87 kilogramai platinos;

2,77 tonos aukso;

4638 karatų briliantų ir kitų brangakmenių.

Netgi Bormanui likusi turto dalis buvo didžiulis turtas. Drauge su investicijomis į daugiau kaip 300 kompanijų, apimančių visą Lotynų Amerikos ekonomikos spektrą – bankų sferą, pramonę ir žemės ūkį (vien korporacija Lahusen gavo 80 mln pesų) – tie pinigai tapo svarbiu faktoriumi Lotynų Amerikos ekonominiame gyvenime.

Bormanas nieko negalėjo padaryti, kadangi jį išdavė keli žmonės, žinantys apie „partijos aukso“ paslaptis. Šita Evos Peron afera, kaip rašo autoriai, „pasidarė įmanoma dėka tylaus pritarimo tų žmonių, kuriais Argentinoje Bormanas labiausiai pasikliovė – Liudvigo Froidės, Richardo fon Lioitės, Richardo Štaudto ir Heinricho Diorgės. Visi jie turėjo įgaliojimus valdyti bankų sąskaitas, atidarytas Buenos Airėse ir skirtose operacijai „Ugnies žemė“.

Bormanas buvo ne iš tų, kurie atleidžia. Išdavę jį bankininkai ėmė mirti vienas po kito. Heinrichas Diorgė mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1949 metais, Richardas fon Lioitė buvo rastas negyvas Buenos Airėse 1950 metų gruodį, o Richardas Štaudtas pergyveno Lioitę tik keliais mėnesiais. Liudvigas Froidė, svarbiausia operacijos „Ugnies žemė“ figūra mirė 1952 metais, išgėręs užnuodytos kavos. Chuanas Duartė, jaunesnysis Evitos brolis, buvo nušautas 1954 metais, pagal oficialią versiją jis nusišovė. Pati Evita susirgo vėžiu ir mirė 1952 metais, sulaukusi vos 33 metų.

6-ame ir 7-ame dešimtmečiais Bormanas toliau vadovavo savo sukurtam tinklui. 1971 liepos 26 „Boston Globe“ pacitavo buvusį Izraelio žvalgybininką Cvi Aldubį, knygos apie Eichmaną bendraautorių, kuris patvirtino, kad Bormanas gyvena rančoje Paragvajuje. Daugybės knygų apie žvalgybų ir slaptų karų istoriją autorius Ladislas Farago pareiškė, kad matė smarkiai susenusį Bormaną Bolivijoje.

Pagal Farago, po Perono sugrįžimo į valdžią 1973 metais, Bormanas persikraustė į Argentiną. Knygos apie Bormaną autorius Meningas tvirtino, kad dar 1980 metais Bormanas ir Miuleris (abu gimė 1900 metais) vis dar buvo gyvi. Vargu ar jiedu sulaukė TSRS žlugimo, tačiau savo vaidmenį tame žlugime suvaidino. Kokį – tai jau ne vieno analitiko tyrimų tema.

0 3265

1939 metais startavo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo Amerikos FRS ir Anglijos Bankas.

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas – vokiečių valiutos kolapsas, „Didžioji infliacija“. 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo „Ruro krizę“ – prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Būtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė „Dresdner Bank“ atstovo Hjalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Dauesas – planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios „pagalbos“ pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa H. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau – po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos „Duglas“ ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“ su toliau sekančiu perėjimo prie „naujosios pasaulio tvarkos“, jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.

0 1682

VOKIETIJA KETVIRTAME DEŠIMTMETYJE

Didžiulė finansinė galia leido IG vaidinti lemiamą vaidmenį Vokietijos gyvenime.

Reikia pažymėti, kad IG bosai, kaip ir kiti stambūs vokiečių pramonininkai, buvo nusistatę prieš demokratiją, iš esmės dauguma kartelio veiksmų susivedė į diktatūros įvedimą, darbininkų judėjimo bei profsąjungų slopinimą. Tai patvirtina ir koncerno vadovo Karlo Duisbergo kalba:

I.G.Farbenindustrie 21

„Mes tikimės, kad mūsų šiandien ištarti žodžiai bus įgyvendinti, kad atsiras stiprus žmogus, kuris sukurs visiems bendrą platformą… Nes jis visada reikalingas mums, vokiečiams, kaip savo laiku buvo reikalingas Bismarkas“.

Šie žodžiai buvo ištarti nacistinio perversmo išvakarėse.

Netrukus stiprus žmogus buvo surastas.

1932 SAUSIO 21

Diuseldorfas. Reino „Plieno karaliaus“ Frico Tyseno (Fritz Thyssen) rezidencija. Prie paradinio įėjimo vienas po kito privažiuoja elegantiški limuzinai. Vienas iš paskutinių privažiuoja „Mersedesas“, lydimas keturių motociklų.

Visi susirinko. Visi jie – stambiausi Vokietijos pramonininkai.

Taip įvyko Adolfo Hitlerio susipažinimas su tais, kurie valdė Vokietiją.

I.G.Farbenindustrie 22

„Stiprų žmogų“ aprūpino pinigais, reikalingais SA ir SS būrių išlaikymui, rinkiminės kampanijos finansavimui. Vienas dosniausių buvo koncernas IG Farben koncernas. Pirmas įnašas siekė 300 000 markių. Hitleris pažadėjo jiems karą, jie pažadėjo jam valdžią.

Reikia pažymėti, kad Hitlerio finansavime dalyvavo ir didžiausia JAV finansinė-pramoninė grupė Standart Oil.

I.G.Farbenindustrie 23

Šiedu stambiausi pasaulyje koncernai jau tada susitarė dėl įtakos sferų pasaulinėje chemijos rinkoje pasidalinimo.

Ištrauka iš teisiamųjų parodymų per Niurnbergo procesą: „Jie tapo gijomis juodame mirties audekle, kuris užklojo Europą… Tai žmonės, kurių niekas negali sustabdyti… Jie buvo architektai, sukūrę Vermachtą… Tai žmonės, kurie padarė įmanomą karą ir padarė jie tai dėl to, kad siekė užkariavimų…“

Šie ir kiti faktai buvo dokumentuoti jau po karo, remiantis koncerno vadovų parodymais.

Jau 1926 metais IG Farben turėjo plačius ryšius įvairiose JAV pramonės srityse. Šių ryšių koordinavimui koncernas įsteigė filialą American IG chemical corporation, kuris vėliau buvo pervadintas į General Aniline&Film (GAF).

I.G.Farbenindustrie 24

Į direktorių tarybą greta Karlo Bošo (Carl Bisch) ir Hermano Šmitco (Hermann Schmitz) įėjo Standart Oil of New Jersey (vėliau – Exxon) pirmininkas Volteris Tiglis (Walter Clark Teagle) ir National City Bank of New York (vėliau – Citibank) prezidentas Čarlzas Mičelas (Charles Edwin Mitchell).

I.G.Farbenindustrie 25

Su stambiausių Anglijos naftos trestu Imperial chemical industries jau 1932 metais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.

Yra visa eilė liudijimų, patvirtinančių, kad būtent dėka Standart Oil ir Imperial chemical industries koncernas IG galėjo sukaupti dideles aviacinio kuro atsargas nacistų karinei mašinai.

Paradoksalu, tačiau 1940 metais vokiečių lėktuvai, bombardavę prancūzų ir anglų taikius miestus, naudojo kurą, iš kurio pelnėsi anglų ir amerikiečių korporacijos ir IG vadovai.

IG Farben valdyba dar 1935 metais oficialiai iškėlė Himleriui klausimą dėl lagerio Dachau kalinių darbo panaudojimo koncerno gamyklose.

I.G.Farbenindustrie 27

Dachau maketas su gamybiniais pastatais

I.G.Farbenindustrie 28

Pats konclageris – tai teritorija dešinėje

Visa kita – tai koncerno IG gamyklos, tame tarpe AGFA chemijos fabrikai.

Aeronuotrauka kitu rakursu

I.G.Farbenindustrie 29

1940 LAPKRIČIO 23, BERLYNAS, PRINCALBERTŠTRASĖ, 8

Pastatas, pastatytas amžių sandūroje.

I.G.Farbenindustrie 30

Jokios iškabos, jokių sargybinių. Čia įsikūrusi niūriausia III Reicho įstaiga – Vyriausioji Imperijos saugumo valdyba.

Himlerio kabinete – ne visiškai įprasta draugija: civiliai apsirengę svečiai su pasimėgavimu traukia brangias cigaretes, ką tik atvežtas iš okupuotos Prancūzijos. Pirmininkauja SS reichsfiureris. Jo klausytojai – IG Farben vadovai.

Pasitarimas užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Abi pusės aršiai ginčijosi dėl būsimo Osvencimo konclagerio kalinių kainų. Apie planus kurti lagerį, chemijos tresto vadovai buvo laiku informuoti ir dabar kalba ėjo apie koncerno filialo Osvencime statybą. IG bosai pritarė SS vadovybės motyvacijai: arti esančios žaliavos ir daug „perteklinės darbo jėgos“ (t.y. kaliniai).

Klausimas tik tame, kiek tai atsieis koncernui?

Lubas siekiančiuose languose jau švito naujas rytas, kai pagaliau buvo priimtas bendras sprendimas – pastatyti netoli naujo konclagerio chemijos fabriką, eilinį IG Farben filialą. Klausimas dėl „perteklinės darbo jėgos“ lieka kol kas atviras.

Praėjus keliems mėnesiams toje pačioje Berlyno rezidencijoje vėl susirinko tie patys ponai. Dabar kalba ėjo daugiausiai apie kalinių darbą ir apie tai, kiek jiems reikia mokėti. Po ilgų debatų buvo nutarta apmokėti kalinių darbą taip: apmokytam darbininkui – 4 markės per dieną, neapmokytam – 3 markes, vaikams – 1,5 markės.

Suprantama, iš tų pinigų patys kaliniai negavo nieko, jų „algos“ buvo pervedamos į konclagerio sąskaitą.

Tame pačiame pasitarime buvo nutarta naikinti visus nedarbingus.

Po kurio laiko netoli Osvencimo, Monovice (lenkiškai – Monowice) buvo pastatyti IG gamyklos „Buna“ korpusai.

I.G.Farbenindustrie 31

I.G.Farbenindustrie 32

Konclageriuose IG organizavo specialias laboratorijas, kur su gyvais žmonėmis buvo išbandomi įvairūs cheminiai preparatai ir nuodai. Šie eksperimentai dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Profesorius, gydytojas-gineklogas Karlas Klaubergas (Carl Clauberg), gavęs tiesioginį Himlerio nurodymą, darė nusikalstamus eksperimentus, išbandydamas naujus cheminius preparatus ant moterų, konkrečiai – eksperimentavo su sterilizacija, suleidžiant nuodus į motinos organizmą ir sterilizacija rentgeno spinduliais.

I.G.Farbenindustrie 33

I.G.Farbenindustrie 34

Taip IG rengė ištisų tautų naikinimo technologijas.

1945 metų gegužės mėnuo įrašė į IG Farben metraštį žodį „Pabaiga“. Tačiau tuojau pat geraširdė ranka iš už Atlanto brūkštelėjo nedidelę, tačiau esminę pataisą: „Pirmos dalies pabaiga“.