Žymės Posts tagged with "Hitleris"

Hitleris

0 2557

2011 pasirodė knyga „Pilkasis vilkas. Adolfo Hitlerio pabėgimas“ (The Escape of Adolf Hitler. The Case President N. Y.: Sterling, 2011. XXXII. 352 p.) Autoriai teigia, kad Hitleris nenusižudė, o pabėgo iš Vokietijos ir likusį gyvenimą praleido Argentinoje. Jo pavaduotojas partiniams reikalams Martinas Bormanas ir Gestapo šefas Heinrichas Miuleris buvo svarbiausios figūros kuriant „galutinio žydų klausimo sprendimo“ ir bausmės išvengimo planus. Jie prisijungė prie fiurerio Argentinoje.

Dar vienas įdomus faktas: Amerika ir Anglija padėjo pabėgti šimtams nacistų, tokiems kaip Verneris fon Braunas ar sadistas esesininkas Klausas Barbjė. Pokario metais abu jie dirbo JAV vyriausybei, o likusiems tiesiog leido išvengti teisminio persekiojimo ir apsigyventi įvairiuose planetos kampeliuose.

Knygos autoriai Dansenas ir Viljamsas ne pirmieji, kurie suabejojo oficialia versija, tačiau skirtingai nei daugybė kitų darbų, jų knyga pagrįsta didžiuliu kiekiu dokumentų ir tyrimų, o analitika pasižymi aukštu dedukcinio meistriškumo lygiu.

Vienareikšmiškų juridinių įrodymų, kad Hitleris ir Eva Braun nusižudė, nėra. Kaukolės fragmento DNR ekspertizė parodė, kad realybėje ji priklausė 30-40 metų moteriai. Įrodyta, kad Evos Braun lavonas neturi su ja nieko bendro.

O ir keista būtų Hitleriui žudytis, turint galvoje, kad mažiausiai nuo 1943 metų vasaros Reiche vyko plataus masto ir sistemingas pasiruošimas evakuotis iš Vokietijos partijos, valstybės, SS lyderiams, išvežti auksą, meno kūrinius, archyvus ir pažangiausią techniką.

Nuo 1943 metų Bormanas pradėjo kurti už Reicho ribų šimtus korporacijų, į kurias buvo dedami nacistų pinigai, daugiausiai – „partijos auksas“. Šitas uždavinys buvo sprendžiamas kaip dalis operacijos kodiniu pavadinimu „Aktion Adlerflug“ – „Erelio skrydis“. Buvo sumanyta atidaryti gausias sąskaitas užsienio bankuose ir sukurti investicinius fondus užsienio kompanijose, kurias kontroliuos vokiečiai. Pavyzdžiui, 1943-1945 metais daugiau kaip 200 vokiečių firmų užregistravo savo filialus Argentinoje.

Piniginiai ir kitokie aktyvai, tokie kaip patentai išradimams, buvo permetami per statytines firmas Šveicarijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje į vokiečių bankų, tokių kaip Banco Aleman Transatlantico, filialus. Paskui tos lėšos buvo nukreipiamos vokiečių kompanijoms, dirbančioms Argentinoje, pavyzdžiui, automobilių kompanijai Mercedes Benz – tai buvo pirmas firmos automobilių fabrikas, pastatytas už Vokietijos ribų. Centriniai ofisai savo užsienio filialams užkeldavo gamybos kaštus, o sumos, gautos iš realios ir užkeltos kainos skirtumo buvo paslapčia permetamos į Argentinos bankus, ir jas galima buvo nusiimti po karo, nesibaiminant, kad kažką įtars Argentinos ir, juo labiau, sąjungininkų valdžia.

Tos pačios kompanijos po 1945 metų tapo užimtumo garantais pasislėpusiams nacistų nusikaltėliams. Pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas dirbo Mercedes Benz gamykloje Gonsales Katano miestelyje Buenos Airių pakraštyje, Rikardo Klemento vardu, nuo 1959 iki 1960 metų gegužės 11-os, kol jo nepagrobė Izraelio žvalgybos Mosad agentai.

Kitas svarbus operacijos „Erelio skrydis“ aspektas – užsienio firmų, ypač Šiaurės Amerikoje, akcijų paketų supirkimas. Šiam uždaviniui spręsti Bormanas pasitelkė kitados stambiausią tokių žaidimų žaidėją – koncerną IG Farben.

Nuo įsteigimo momento 1926 metais, koncernas įsigijo daug Amerikos kompanijų, kurios tapo šio pasaulinio kartelio dalimis. Kai Vokietija paskelbė Amerikai karą, netrukus po atakos prieš Perl Harborą, IG Farben turėjo kontrolinius akcijų paketus 170-yje amerikiečių kompanijų ir buvo akcininkė dar 108-iose kompanijose.

Bormanas kreipėsi patarimo į koncerno prezidentą Hermaną Šmicą ir į buvusė ekonomikos reichsministrą daktarą Jalmarą Šachtą. Drauge jie visi galėjo koordinuoti nacistų finansų srautų judėjimą per Šveicarijos bankus, Tarptautinių atsiskaitymų banką ar per trečiuosius asmenis bei kompanijas. Pavyzdžiui, broliai Džeikobas ir Markusas Valenbergai iš Švedijos įsigijo per jiems priklausantį Stockholms Enskilda Bank (SEB) banką kompaniją American Bosch Corporation, Štutgarte įsikūrusios kompanijos Robert Bosch GmbH dukterinę firmą.

1945 metų pradžioje Bormanas baigė pasiruošimus III Reicho vadovybės evakuacijai. Autorių nuomone, fiurerio pabėgimas buvo stebėtinai gerai dokumentuotas, dėl ko ir pavyko atkurti pakankamai įtikinamą Hitlerio pasitraukimo iš Berlyno ir jo tolimesni gyvenimo (pagal jų versiją) Argentinoje vaizdą.

1945 balandžio 27 dieną, penktadienį, Bormanas iš kelių pasitraukimo variantų nutarė pasinaudoti požemine eiga (450 metrų) link metro tunelių, o paskui – lėktuvu. Tačiau iš pradžių tie, kurie ruošėsi bėgti, turėjo „mirti“, tiksliau, mirti turėjo antrininkai. Su Hitlerio antrininku problemų nebuvo, jų būta net 12 (nužudytas greičiausiai buvo Gustavas Veberis, kuris pradėjo keisti Hitlerį viešumoje po 1944 liepos 20 dienos pasikėsinimo).

Ievai Braun irgi surado kažkokią jauną aktorę iš Gebelso „haremo“, surado netgi šunį-antrininką fiurerio numylėtinei Blondei, su kuria jis nenorėjo skirtis. Balandžio 28-osios naktį bėgliai leidosi į kelią, o balandžio 29-osios naktį buvo suvaidintas spektaklis su „Hitlerio ir Ievos savižudybe“.

Į metro sistemą bėgliai nusileido stoties Kaizerhof rajone (šiandien – Morenštrasė), išėjusi iš stoties prie Ferberliner Plac pastato, grupė persėdo į tris tankus „Tigras II“ ir du pusiau vikšrinius šarvuočius SdK3 251, kurie nuvežė juos į už kilometro esantį Hohencolerdamo pakilimo taką. Lėktuvas Ju-52, kurį pilotavo patyręs lakūnas SS kauptšturmfiureris Peteris Erichas Baumhartas, nusileido Travemiundėje, iš kur bėgliai persėdo į Ju-252 ir išskrido į Ispanijos karinį aerodromą Moroną. Hitlerio persėdimas iš Ju-252 į Ju-52 su Ejercito del Aire, Ispanijos KOP, borto ženklais , ispanų bazėje Reusėjė balandžio 29 dieną įvyko greitai ir labai slaptai.

Ju-52 pristatė Hitlerį į Fuerteventūrą (Kanarų salos), kur jis persėdo į povandeninį laivą U-518. Hitleris pasirinko būtent šio povandeninio laivo kapitoną – 25 metų amžiaus, tačiau jau labai patyrusį Hansą Vernerį Ofermaną. Per 59 dienas (pagal kitą versiją – per 53 dienas) įveikęs 8 500 kilometrų, laivas atvyko prie Argentinos krantų (Mar del Plata) 1945 liepos pabaigoje. Kaip pažymi knygos autoriai, apie šitą išsilaipinimą irgi išliko liudijimų. Išties pasaulyje nėra nieko slapto, pakanka tik pakapstyti.

Iš Mar del Plata bėgliai išskrido į San Ramono estansiją (dvarą), netoli San Karlos de Bariloče miesto. Ten buvęs fiureris ir jo žmona išgyveno maždaug metus kaip dvaro šeimininko svečiai. Tuo metu už 90 kilometrų nuo San Ramono, netoli Vilja Angosturos kaimo (palei pat sieną su Čile) Hitleriui statė dvarą Inalko, kuris architektūriškai priminė fiurerio rezidenciją Berghofe, Alpėse.

1946 kovą visus San Ramono dvaro darbuotojus sukvietė į vieną vietą, pranešė, kad svečiai, kurie atvyko 1945 metų vasarą, žuvo autokatastrofoje ir uždraudė toliau aptarinėti šią temą. Tokiu būdu Hitlerio pėdsakas nutrūko antrą kartą, o pats Hitleris su žmona persikėlė į Inalką, kur išgyveno iki 1954 ar tai iki 1955 metų. Bet kokiu atveju, po 1955 metų Hitlerio pėdsakai vėl išnyksta.

Pagal knygos autorių versiją, jis mirė 1962 balandžio 13.. Galbūt taip ir buvo, tačiau turint galvoje ankstesnius dingimus, galima daryti prielaidą, kad 1962 metai – tai dar ne pabaiga. Nors tais metais jam buvo jau 72, ir viskas įmanoma. Autoriai įtikinėja, kad Hitleris išsigelbėjo, tačiau yra abejonių dėl to, kad jis išties gyveno Argentinoje.

Pasaulio viršūnės, ypač Amerikos elitas, negalėjo nežinoti, kad Hitleriui pavyko pabėgti. Dar daugiau – patį pabėgimą galima buvo įgyvendinti tik sudarius sandėrį tarp nacistų viršūnių ir amerikiečių. Ką galėjo mesti ant svarstyklių nacistai? Nemažai ką. Pavyzdžiui, grasinimą bombarduoti rytinę JAV pakrantę.

Tai – „rimbas“, o kai dėl „meduolio“, tai pasiūlymai galėjo būti itin patrauklūs: pirmiausia auksas ir meno kūriniai, antra – tam tikra dalis Reicho techninių pasiekimų: patentai, brėžiniai, pavyzdžiai, plius taip reikalingas amerikiečiams uranas-235 (saviškio amerikiečiams trūko) ir sprogdikliai atominei bombai. Trečia – kompromatas apie pasaulio elitą, visų pirma prieš tą dalį Amerikos elito, kuri aktyviai bendradarbiavo su nacistais netgi karo metu. Be to, leisdami susiformuoti globalinio masto nacistų pogrindžiui IV Reicho organizacijos pavidalu, amerikiečiai galėjo tikėtis panaudoti šią galią prieš TSRS.

Tačiau netgi sudaręs sandėrį Hitleris negalėjo tikėti anglosaksais. Dėl to Argentinoje liko antrininkas (ir ne vienas), o pats Hitleris pasidarė plastinę operaciją ir po kažkiek laiko (galbūt 1946 ar kiek vėliau) persikraustė į Europą – Vokietiją ar Austriją – pagal principą „kur protingas žmogus slepia akmenukus? Tarp akmenukų ant jūros kranto“, t.y. ten, kur neieškos.

O štai Bormanas išties gyveno, prisidengdamas įvairiais vardais, Lotynų Amerikoje, kursuodamas tarp Argentinos, Čilės ir Paragvajaus ir vadovaudamas nematomam tinklinės struktūros pavidalo IV Reichui. Tačiau pateko jis į Lotynų Ameriką knygos autorių nuomone, ne iš karto. Iki 1946 liepos jis slapstėsi ar tai Miunchene, ar tai dar kažkur, galbūt netgi tarybiniame sektoriuje. 1946 metų vasarą jis išvyko į Ispaniją ir kurį laiką gyveno dominikonų vienuolyne San Dominge (Galisijos provincija). Įdomu, kad kai Izraelio žvalgyba 1969 metais susidomėjo vienuolynu, ten įvyko gaisras, ir prasidėjo jis toje dalyje, kur buvo saugomi duomenys apie svečius, apsilankiusius 1946 metais. 1947 metų vasaros pabaigoje Bormanas nusprendė, kad laikas keliauti į Argentiną, kur buvo pervestos milžiniškos lėšos, o vadovavo šaliai prezidentas, smarkiai simpatizavęs Hitleriui, nacizmui ir III Reichui – Chuanas Peronas. Didžiulę įtaką jam darė žmona Eva Peron, labai pragmatiška ir netgi žiauri moteris.

1947 metų birželį ji atvyko į Ispaniją, svarbiausias vizito tikslas buvo neoficialus – derybos su Bormanu, kuris turėjo sutvirtinti parašu nacistų ir Peronų šeimos paktą: maždaug milijardo dolerių vertės vertybės mainais į saugų gyvenimą Argentinoje. Ir čia argentiniečių tautos numylėtinė Evita pateikė siurprizą: ji pareiškė Bormanui, kad palieka jam ketvirtadalį pervežtų į šalį prisiplėštų vertybių, o tai kas liko bus perduota per patikėtinius saugoti Šveicarijos bankuose.

Likusi Bormanui suma buvo milžiniška.

187 692 400 reichsmarkių auksu;

17 576 386 JAV dolerių;

4 362 500 svarų sterlingų;

24 976 442 Šveicarijos frankų;

8 370 000 olandų guldenų;

54 968 000 Prancūzijos frankų;

87 kilogramai platinos;

2,77 tonos aukso;

4638 karatų briliantų ir kitų brangakmenių.

Netgi Bormanui likusi turto dalis buvo didžiulis turtas. Drauge su investicijomis į daugiau kaip 300 kompanijų, apimančių visą Lotynų Amerikos ekonomikos spektrą – bankų sferą, pramonę ir žemės ūkį (vien korporacija Lahusen gavo 80 mln pesų) – tie pinigai tapo svarbiu faktoriumi Lotynų Amerikos ekonominiame gyvenime.

Bormanas nieko negalėjo padaryti, kadangi jį išdavė keli žmonės, žinantys apie „partijos aukso“ paslaptis. Šita Evos Peron afera, kaip rašo autoriai, „pasidarė įmanoma dėka tylaus pritarimo tų žmonių, kuriais Argentinoje Bormanas labiausiai pasikliovė – Liudvigo Froidės, Richardo fon Lioitės, Richardo Štaudto ir Heinricho Diorgės. Visi jie turėjo įgaliojimus valdyti bankų sąskaitas, atidarytas Buenos Airėse ir skirtose operacijai „Ugnies žemė“.

Bormanas buvo ne iš tų, kurie atleidžia. Išdavę jį bankininkai ėmė mirti vienas po kito. Heinrichas Diorgė mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1949 metais, Richardas fon Lioitė buvo rastas negyvas Buenos Airėse 1950 metų gruodį, o Richardas Štaudtas pergyveno Lioitę tik keliais mėnesiais. Liudvigas Froidė, svarbiausia operacijos „Ugnies žemė“ figūra mirė 1952 metais, išgėręs užnuodytos kavos. Chuanas Duartė, jaunesnysis Evitos brolis, buvo nušautas 1954 metais, pagal oficialią versiją jis nusišovė. Pati Evita susirgo vėžiu ir mirė 1952 metais, sulaukusi vos 33 metų.

6-ame ir 7-ame dešimtmečiais Bormanas toliau vadovavo savo sukurtam tinklui. 1971 liepos 26 „Boston Globe“ pacitavo buvusį Izraelio žvalgybininką Cvi Aldubį, knygos apie Eichmaną bendraautorių, kuris patvirtino, kad Bormanas gyvena rančoje Paragvajuje. Daugybės knygų apie žvalgybų ir slaptų karų istoriją autorius Ladislas Farago pareiškė, kad matė smarkiai susenusį Bormaną Bolivijoje.

Pagal Farago, po Perono sugrįžimo į valdžią 1973 metais, Bormanas persikraustė į Argentiną. Knygos apie Bormaną autorius Meningas tvirtino, kad dar 1980 metais Bormanas ir Miuleris (abu gimė 1900 metais) vis dar buvo gyvi. Vargu ar jiedu sulaukė TSRS žlugimo, tačiau savo vaidmenį tame žlugime suvaidino. Kokį – tai jau ne vieno analitiko tyrimų tema.

0 1646
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

0 2409

Garsaus JAV publicisto ir politikos veterano Patrick J. Buchanan straipsnis, paskelbtas autoriaus asmeninėje svetainėje š.m. gruodžio mėn. 2 d.

„Į mano rankas pateko slaptas žemėlapis, kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje. Tai Naujosios pasaulio santvarkos planuotojų žemėlapis.“ JAV Prezidentas Franklin Roosevelt taip pareiškė tautai savo 1941 m. spalio mėn. 27 d. radijo kalboje, skirta paminėti šalies Karinio laivyno dieną. „Tai yra Pietų Amerikos žemėlapis. atvaizduojantis šį regioną, kokį Hitleris numato jį pertvarkyti. Bet Berlyno geografijos ekspertai beatodairiškai panaikino visas valstybines sienas ir visą Pietų Amerikos kontinentą priskyrė Vokietijos dominavimui,“ kalbėjo F. Roosevelt. „Šis žemėlapis atskleidžia nacių kėslus ne tik Pietų Amerikoje, bet ir JAV atžvilgiu taip pat.“

 

Mūsų vadas turėjo dar vieną siaubingą slaptą dokumentą, „kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje…“

 

„Tai yra planas uždrausti visas egzistuojančias religijas (protestantų, katalikų, musulmonų, hindi, budistų, ir žydų taip pat… Vietoj mūsų civilizacijos bažnyčių bus įsteigta tarptautinė nacių bažnyčia… Vietoj Biblijos bus įtvirtinti Mein Kampf žodžiai kaip privalomas Šventasis raštas. Ir vietoj Kristaus kryžiaus bus iškelti du simboliai – svastika ir ištrauktas kardas… Kraujo ir geležies dievas pakeis meilės ir gailestingumo Dievą.“

 

Koks šių stulbinančių nacių slaptų planų šaltinis? Tai britų agentų, veikiančių New Yorke klastotės. Jiems vadovavo William Stephenson, kuris istorijoje yra žinomas kaip „Žmogus vadinamas drąsuolis“ (Man Called Intrepid). Tai Churchill žmogus, kuriam pavesta daryti viską, kad tik JAV būtų įtrauktos į Britanijos karą.

 

F. Roosevelt pradėjo savo kalbą pasakodamas apie dviejų Vokietijos povandeninių laivų puolimus prieš JAV eskadrinius minininkus Greer ir Kearny, kurių pastarasis buvo torpedos paskandintas ir kurio 11 įgulos narių žuvo. F. Roosevelt taip pasakė: „Mes pageidavome nešaudyti. Bet šaudymas prasidėjo ir istorija pažymėjo, kas pirmasis šovė.“

 

Bet teisybė buvo kitokia. Greer ir Kearny sekė vokiečių povandeninius laivus ir duomenis perdavinėjo britų lėktuvams, metantiems gilumines bombas. Tai buvo F. Roosevelt, kuris desperatiškai siekė karo su Vokietija. O Hitleris, nežiūrint visų jo nusikaltimų, desperatiškai norėjo išvengti karo su JAV. Pasak kongreso narės Clare Booth Luce, F. Roosevelt „meluodamas mus įtraukė į karą, kadangi jam trūko politinės drąsos mus įtraukti į karą.“

 

1941 m. pabaigoje amerikiečiai dar vis nenorėjo karo. Jie manė, kad „melaginga britų propaganda,“ pasakojanti apie kūdikius, pasmeigtus ant vokiečių durklų apgaulės būdu įtraukė mus į Pirmąjį pasaulinį karą. O tai Britų imperijai buvo labai naudinga.

 

Tenka atsiminti šiuos epizodus tokiu metu, kai po JAV sostinę sklando pasipiktinimo banga dėl Putino senųjų KGB draugų sugalvotų „netikrų žinių“, kurias atkartoja JAV asmenys, interneto svetainės ir žurnalai pasisakantys prieš JAV kišimąsi ir prieš karą. Ohajo valstijos Senatorius Rob Portan sako, kad „propagandos ir dezinformacijos grėsmė“ prieš JAV yra tikra ir „mes turime tam priešintis.“ Tam tikslui Kongresas ruošia 160 mln. JAV dol. kainuojančią Valstybės departamento programą.

 

Taip, amerikiečiai turėtų saugotis „netikrų žinių“ ir neleisti užsienio jėgoms kištis į JAV rinkimus. Bet faktas yra, kad mūsų sąjungininkai, pavyzdžiui britai, ir mūsų vadovai dažnai mus apgaulės būdu įtraukia į nereikalingus karus. Kalbant apie kišimąsi į mūsų nemėgstamų vyriausybių vidaus reikalus, tame tarpe ir į užsienio šalių rinkimus – ar tai praktiškai neatitinka CŽV ir Nacionalinio įnašo į demokratiją (National Endowment for Democracy) pareigybines instrukcijas? Istorija mus moko, kad reikia saugotis mūsų pačių karo kurstytojų klikos.

 

Aptarkime „Operaciją Irako Laisvė“

 

Kas mus apgavo ir melavo apie Sadamo masinio naikinimo ginklus, skleidė „netikras žinias,“ kurių dėka mes buvome įtraukti į vieną didžiausių mūsų šalies strateginių klaidų? Kas mums metų metais melavo apie Irano branduolinių ginklų programą? Šios propagandos dėka mes būtume buvę įtraukti į karą, jei ne 2007 ir 2011 m. visos 16 JAV žvalgybos agentūrų nebūtų paneigusios jos. Tačiau, čia ir užsienyje yra tokių, kurie įtikinėja, kad Iranas turi slaptą branduolinių ginklų programą. Jų tikslas – karas su Iranu.

 

Ar mums buvo pasakyta visa tiesa apie 1964 m. rugpjūčio incidentą su Šiaurės Vietnamo ginkluotais laiveliais ir JAV eskadriniais minininkais Maddox ir C. Turner Joy, kuris privertė Kongresą priimti beveik vienbalsę rezoliuciją, nuvedusią mus į aštuonių metų karą Pietryčių Azijoje?

 

Galima dar giliau patyrinėti Amerikos istoriją. 19-to amžiaus Kongreso narys A. Lincoln netikėjo Prezidento Polk tvirtinimu, kad Meksikos kariuomenė peržengė Rio Grande upę ir „praliejo amerikiečių kraują Amerikos žemėje.“ Savo „taškelis žemėlapyje“ rezoliucijoje Lincoln reikalavo patikslinti konkrečią vietą, kurioje įvyko amerikiečių žudynės. Šios tariamos žudynės paskatino JAV kariuomenę įžygiuoti į Meksikos sostinę ir atlaisvinti Meksiką nuo pusės jos šalies.

 

Ar Laivyno departamento Sekretoriaus pavaduotojas Theodore Roosevelt sakė mums tiesą, kalbėdamas apie mūsų susprogdintą linijinį laivą Havanos uoste? „Laivas Maine buvo paskandintas ispanų nešvarios klastos dėka.“ Niekas niekada neįrodė, kad tai ispanai sukėlė sprogdinimą. Tačiau Amerika iš šio karo gavo tai, ko T. Roosevelt norėjo – Puerto Riką, Guam salą ir Filipinų salas. JAV sukūrė savo imperiją.

 

„Karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visuomet turėtų saugoti melo sargybinis.“ Taip kalbėjo Winston Churchill, netikrų žinių didmeistris.

 

Vertėjo komentaras: Patrick J. Buchanan yra garsus konservatyviųjų pažiūrų politikas ir publicistas. Jis buvo artimas Prezidento Nixon patarėjas vidaus politikos klausimais, o vėliau tarnavo Prezidentui Reagan viešųjų ryšių vadovu. Pats Buchanan buvo Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus ir Reformų partijos kandidatas į tas pačias pareigas. Dėl jo radikalių pažiūrų JAV didžioji spauda Buchanan šiuo metu nustūmė šiek tiek į šalį. Jis mažiau matomas stambių JAV televizijos kompanijų ekranuose kaip politinių įvykių komentatorius.

 

Įdomu tai, kad Nixon ir Reagan metu konservatyvūs respublikonai laikėsi labai griežtos pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu, bet dabar kai kurie žymūs respublikonai, kaip Buchanan, Paul Craig Roberts ir būsimas Prezidentas Trump, kritiškai vertina Vakarų šalių pastangas nubausti Rusiją sankcijomis už jos veiksmus Ukrainoje ir nori gerų santykių su Maskva.

 

Vertė: Algis Avižienis

0 1959

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 4472

Įvadas: 1942 m. birželio 4 d. A. Hitleris slapta atskrido į Suomiją pasveikinti savo sąjungininką, Suomijos Maršalą C. G. Mannerheimą 75 metų gimtadienio proga. Tuo metu suomių karinės pajėgos kovojo kartu su III-ojo Reicho kariuomene prieš Sovietų Sąjungą, kuri buvo pasiglemžusi nemažą dalį Suomijos teritorijos per taip vadinamą Žiemos karą 1939-40 m. A. Hitlerio ir C. G. Mannerheimo pokalbis vyko nuošalioje vietoje traukinio vagone-restorane, kuriame suomiai slapta įrengė pasiklausymo aparatą. Ilgą laiką užmirštas įrašas gulėjo Suomijos archyve ir tik sąlyginai neseniai pateko į Youtube. Abiejų vadų pokalbis vyko vokiečių kalba.

Pradžiai abi palyginus gausios Suomijos ir Vokietijos delegacijos susirinko iškilmingame oficialiame priėmime, kuriame Hitleris pasakė sveikinimo kalbą.

  1. Hitleris: Prieš keletą metų man kilo mintis inkognito atvykti į Suomiją. Norėjau ne tik pažinti šalį, bet ir dalyvauti didžiosiose Olimpinėse žaidynėse, kurias buvo numatyta organizuoti Helsinkyje 1940 m. Berlyne aš žavėjausi suomių kovotojais ir be to pažinau jų kovas už laisvę per [Pirmąjį] Pasaulinį karą ir po jo. Taip pat žinojau Maršalo pavardę.

 

Tuomet negalėjau sau leisti svajoti, kad likimas tokiomis aplinkybėmis mane nuves į Suomiją. Karas, kuriame mes dabar abu esame, nebuvo nei Vokietijos numatytas, nei (dabar aš tai galiu ramiai pasakyti) jos paruoštas. Jeigu mes būtume įsivaizdavę, kad šis karas būtų įmanomas, tai paruošimai jam būtų buvę nuodugnesni, geresni, praktiškesni ir kryptingesni. Mes galbūt tikėjome galimybe tartis Europoje, jei kai kurios valstybės nebūtų siekusios įamžinti Versalio sutartį [kalbama apie Pirmojo pasaulio karo 1919 m. taikos sutartį, kuri Vokietiją laikė atsakinga už karą ir jai uždėjo skaudžias sunkias sankcijas]. Bet ir čia aš tvirtai tikėjau, kad rasime taikingesnius ir racionalesnius sprendimus, kad sveikas protas įtikins, jog neįmanoma pratęsti neįmanomų sąlygų.

 

Štai aš buvau užsibrėžęs tikrai didelę socialinę programą. Aš pats savo tautoje pakilau iš labai sunkių gyvenimo pradžios sąlygų, todėl ir neturėjau jokio kito gyvenimo tikslo – tik įgyvendinti tikrai didelę socialinę programą. Be to šalia jos buvo numatyta didelė papildoma kultūrinė programa. Šitiems tikslams aš paaukojau save. Tačiau galiu pasakyti, kad apvaizda tikrai nusprendė visai kitaip. Kai atsirado būtinybė griebtis ginklo ginant savo paties tautos laisvę, aš jaučiausi laimingas, kad apvaizda mane pasirinko žengti šitą žingsnį.

 

Politinės padėties raida tik nuo 1940 m. birželio mėn. leido aiškiai suvokti besikaupiančią grėsmę Vokietijai [kalbama apie Sovietų Sąjungos karinių dalinių telkimąsi prie Reicho rytinių sienų ir Maskvos reikalavimus Berlynui padaryti sovietams kai kurias nuolaidas Balkanuose, Turkijoje ir Suomijoje]. Ir tai sukūrė prielaidas priimti atitinkamus ir tikrai įpareigojančius sprendimus. Iš tų sprendimų subrendo tas žingsnis [kalbama apie Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą], dėl kurio aš šiandien ne tik nesigailiu, bet esu laimingas, kad jį žengiau. Tik ta kova, kuri jau lieka mūsų praeityje ir ta, kuri mūsų dar laukia ateityje parodė šios grėsmės tikras apimtis ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Galbūt jei aš būčiau anksčiau nutuokęs tas bolševizmo pasiruošimų prieš Europą apimtis, man būtų buvę sunkiau priimti tokį sprendimą. Vis tiek tikrai būčiau priėmęs tą sprendimą, nes aš esu žmogus, kuris nesutinka pasitraukti į šoną, artėjant neišvengiamam pavojui. Aš verčiau iš karto tam pavojui užkirsčiau kelią ir pats prisiimčiau atsakomybę už aukas, kurių reikėtų, norint jį pašalinti. O ypač nesutikčiau perkelti tą pavojų ateinančioms kartoms ir esu pasiryžęs padaryti tai, kas turi būti padaryta. Šiandien, kai žinau koks be galo didelis buvo šis pavojus, esu dėkingas apvaizdai, kad ji man padovanojo užtenkamai jėgos ir įžvalgumo priimti šį sprendimą.

 

Šis sprendimas jau antrą kartą Vokietijos ir Suomijos istorijoje mus sutelkė kovai su tuo pačiu priešu. Jau per pirmą bendrą kovą, kuriai mūsų jubiliatas skyrė savo didelę asmenybę, pavyko pastatyti užtvankas prieš bendrą pavojų, kurios turi išliekamąją vertę [kalbama apie Vokietijos paramą, kuriant nepriklausomą Suomiją po Pirmojo pasaulinio karo]. Antroji kova, aš esu tuo įsitikinęs, sustiprins mūsų ryšius visiems laikams. Mes neišvengsime vieno – nesvarbu, kokia bus pergalė, o taika yra neįmanoma be pergalės, pergalė bus, bet nepriklausomai nuo to, kaip atrodys ta pergalė, pavojus iš Rytų ilgą laiką kabos virš mūsų. Todėl manau, kad žiūrint į pačią tolimiausią ateitį, visa eilė Europos tautų turės bendrą interesą budria akimi stebėti tą pavojų ir jei aplinkybės to reikalaus, priešintis lygiai tokia pat budria sąmone.

 

O kas dėl manęs, tai likimo aplinkybės ir apvaizda taip nusprendė, kad tapau ne tik vokiečių tautos vadu, bet ir Vokietijos karinių pajėgų vyriausiu vadovu. Turėdamas šias pareigas, aš šiandien esu laimingas, kad galiu perduoti sveikinimus Suomijos Maršalui ne tik savo vardu, bet svarbiausia visų Vokietijos karių vardu, kurie nuoširdžiai žavisi savo suomių bendražygiais. Mums yra nepaprastai lengva kalbėti apie draugystę su Suomijos kariuomene, kai turime tokius drąsius sąjungininkus ir kai tokia narsi tauta stovi šalia mūsų. Aš taip pat norėčiau kalbėti visos savo tautos vardu, sakydamas, kad ir mes turime tautos kariuomenę ir Reichą, kuris irgi yra tautos valstybė. Kariuomenė, karinės pajėgos ir tauta pas mus sudaro vieningą junginį. Šiuo metu visa vokiečių tauta mąsto lygiai taip pat kaip aš čia kalbu. Vokiečių tauta žavisi suomių kariais, ji žavisi suomių tauta ir Suomijos kariuomenės vadu. Jūsų 75 metų gimimo proga, visos vokiečių tautos, karinių pajėgų ir savo vardu, norėčiau iš visos širdies palinkėti Jums laimės. Baigdamas, norėčiau padėkoti jums už svetingumą, kurį patyriau aš ir mano kelionės draugai. Dar norisi pridėti linkėjimą, kad Jūs, ponas Maršale, liktumėte šalia savo gimtosios šalies, savo tautos ir mūsų, tai yra mūsų bendro reikalo daug, daug metų.

 

Abiejų šalių delegacijos baigia iškilmingą susitikimo dalį. Mažesnė grupė susiburia siauresniam pokalbiui.

 

  1. Hitleris.: Aš labai apgailestauju, kad prieš du metus mes negalėjome padėti suomių tautai per pirmą jos karą už laisvę [kalbama apie Žiemos karą 1939-40 m.]. Bet mes buvome pilnai angažuoti Vakarų fronte ir reikėjo išvengti dviejų frontų karo pavojaus. Dabar esu laimingas, kad antrą kartą, tikiuosi jau galutinai, pavyks nugalėti priešą, kurio pergalė, jei ji įvyktų, nebūtų tokia, kokia mums yra suprantama pagal praeities pavyzdžius. Priešo pergalė reikštų ne tik mūsų abiejų tautų sunaikinimą, bet manau ir visos Europos. Man yra žinomi Suomijos kariniai pasiekimai ir kiek jūsų šalis turėjo aukotis. Aš galiu jus užtikrinti, kad nesvarbu kas įvyktų, vokiečių tauta liks šalia jūsų patikimai, absoliučiai, nepajudinamai. Tikiu, kad suomių tautos taikos siekiai, kurie ir man atrodo vieninteliai teisingi tikslai, bus iškovoti. Suomijos tauta yra laiminga, kad turi tokį herojinį vadą kaip jūs. Mes žavimės jumis.

 

C.G. Mannerheimas: Ponas Reicho Kancleri ir Vokietijos Karinių pajėgų vyriausias vade, už jūsų ypatingai malonius linkėjimus aš pagarbiai prašau leisti man išreikšti padėką. Jūsų linkėjimai man ir Suomijos karinėms pajėgoms yra vienas iš didžiausių pagerbimų, kurį mano širdis ir mintys sugebėtų pilnai įvertinti. Aš taip pat širdingai dėkoju už gražias pagerbimo dovanas, kurios yra man asmeniškai skirtos [šio vizito metu A. Hitleris padovanojo įvairių dovanų, tame tarpe ir Mannerheimui skirtą liuksusinį Mersedesą]. Šios dovanos man liks kaip nuolatinis prisiminimas tos kietos kovos, kuri dabar vyksta dėl pačių aukščiausių dvasinių ir materialinių kultūros vertybių. Džiaugiuosi, kad mes galime kovoti šalia šlovingųjų ir galingųjų Vokietijos karinių pajėgų. Jūsų, ponas Reicho kancleri, asmeninis dalyvavimas mūsų rato iškilmėse šiandien iki aukščiausio lygio pabrėžia šio susitikimo, skirto pagerbti mane, reikšmę ir vertę. Kad Vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas pats asmeniškai norėjo perduoti linkėjimus ir dovanas, ne tik be galo džiugina mane ir mus visus, bet taip pat verčia mus giliai įvertinti šį pagerbimą. Ypatingai aš vertinu tai, ponas Reicho kancleri, kad Jūs radote galimybę atvykti kaip tik tuo metu, kai suduodami galingi smūgiai Vokietijos vadovybės ir jos vyrų širdžių bei ginklų dėka. Mums tai kelia viltį, kad šie smūgiai priartins toli siekiantį sprendimą. Taigi, norėčiau užbaigti savo pagarbaus dėkingumo išraišką su tokiu pageidavimu: tegul šie metai atneša sėkmę teisingam reikalui ir galingam ginklui, nukenksminant bolševikų barbarizmo kenkėjų lizdą. Tegul bendri ir broliški kovų veiksmai atneša abiems tautoms taiką, o visai Europai išsigelbėjimą nuo pavojaus, kuris daugiau nei du dešimtmečius, kaip koks košmaras, grasina Rytų sienoms.

 

  1. Hitleris: Tai tikrai labai didelis pavojus. Tai pats didžiausias pavojus, kokį galima įsivaizduoti, kurį mes tik dabar galime pilnai įvertinti. Mes patys tiksliai nežinojome, kokią milžinišką ginkluotę šita valstybė turėjo.

 

C.G. Mannerheimas: Ir mes nebūtume nutuokę Žiemos karo metu. Per Žiemos karą mes nenutuokėme to. Žinoma, mums atrodė, kad jie buvo gerai apginkluoti. Bet, kad šitaip realiai jie būtų…O dabar negali būti jokios abejonės dėl to, kokių kėslų jie turėjo.

 

  1. Hitleris: Tikrai taip. Jie turėjo tokią milžinišką ginkluotę, kokią žmogus galėtų įsivaizduoti. Jeigu anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad valstybė galėtų stoti į kovą su 35 000 šarvuočių, tai aš būčiau pasakęs, kad jūs esate pamišęs.

 

Suomijos Prezidentas R. H. Ryti: 35 000 šarvuočių?

 

  1. Hitleris: 35 000 šarvuočių. Mes iki šios dienos sunaikinome 34 000 šarvuočių. Jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, … jei vienas iš mano generolų man būtų raportavęs, kad valstybė su 35 000 šarvuočių į kovą traukia, aš būčiau pasakęs, kad jūs matote dvigubą ar dešimteriopą vaizdą, jūs išprotėjote, jūs matote šmėklas. Mes nemanėme, kad tai įmanoma… Aš anksčiau jums buvau pasakojęs, kad radome fabrikus, tame tarpe ir Kamarovskoje (?). Jis buvo pastatytas prieš du metus ir mes apie jį nieko nežinojome. Šiandien ten yra šarvuočių gamykla, kurioje per pirmą pamainą dirba maždaug 30 000 darbuotojų, o kai dirba pilnu pajėgumu 60 000 žmonių – tik viename šarvuočių fabrike. Mes jį užėmėm. Tai tikrai milžiniškas fabrikas! Tiesa, ten darbininkų masė, kuri gyvena kaip gyvuliai.

 

  1. H. Ryti: Ar tai Donecko srityje?

 

  1. Hitleris: Taip, Donecko srityje.

 

C.G. Mannerheimas: Na, bet kai pagalvojama, kad jie 20 metų, daugiau nei 20 metų, beveik 25 metus buvo laisvi ginkluotis ir viską, viską skyrė tik ginkluotei. Tik ginkluotei!

 

  1. Hitleris: Taip, taip aš Jūsų Valstybės Prezidentui anksčiau minėjau. Aš to anksčiau nenutuokiau. Jeigu būčiau nutuokęs, tai mano širdžiai būtų dar sunkiau priimti sprendimą. Bet tuo labiau turėjau nuspręsti, nes kitokių galimybių nesimatė. Man jau 1939-40 metų žiemą tapo aišku, kad susirėmimas bus neišvengiamas [kalbama apie karo tikimybę Vakarų fronte, kuriame buvo sumobilizuotos Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų armijos po Lenkijos pralaimėjimo]. Mane tik kankino dviejų frontų karo košmaras. Toks dviejų frontų karas būtų mus sužlugdęs. Tą mes dabar aiškiau matome, nei suvokėme tuomet. Būtume sužlugdyti. Iš esmės aš norėjau jau 1939 m. rudenį vesti Vakarų kampaniją. Deja, vis besitęsiantis blogas oras sutrukdė planus. Na matote, mūsų visa ginkluotė yra, kaip čia pasakius, gero oro ginkluotė. Ji efektyvi, ji gera, bet, deja, ji yra gero oro ginkluotė. Mes tą jau pamatėme šito karo metu. Žinoma, mūsų visi ginklai buvo pritaikyti Vakarams. Mes visi buvome įsitikinę, mūsų nuomonė buvo tokia, kad nuo seniausių laikų buvo manoma, kad neįmanoma kariauti žiemą. Ir štai mūsų vokiški šarvuočiai, jie nebuvo išbandyti tam, kad naudotume juos žiemą, bet buvo ruošiamos pratybos tam, kad įrodyti, jog neįmanoma su jais kovoti žiemą. Tai visai kitokios prielaidos.

 

1939 m. rudenį aš buvau pasiryžęs būtinai pulti Vakaruose ir buvau įsitikinęs, kad per šešias savaites susitvarkysime su Prancūzija. Bet visuomet kilo klausimas, ar pavyks sklandžiai judėti. Oras visą laiką buvo blogas. Aš gerai pažįstu šitas Prancūzijos sritis. Mano nuomonė buvo ir mano generolai pritarė, kad tikriausiai nepavyks pasiekti to judrumo, kad negalėsime tinkamai išnaudoti mūsų šarvuočių ir oro pajėgų potencialo dėl nuolatinio lietaus. Aš gerai pažįstu šiaurinę Prancūziją, nes tenai tarnavau 4 metus per Didijį karą. Todėl kampanijos pradžia buvo vis atidedama. Jeigu dar 1939 m. būtume sutvarkę Prancūziją, tai istorijos eiga būtų visai kita. Taigi turėjome laukti iki 1940 metų. Pirmoji graži diena buvo gegužės 10 ir gegužės 10 d. aš tuojau pat puoliau. Gegužės 8 d. daviau įsakymą pulti gegužės 10 d. O tada teko įvykdyti tą milžinišką mūsų divizijų perkėlimą iš Vakarų į Rytus… Tuo pat metu užgriuvo ant mūsų didžiulė nelaimė – aš galiu šiandien tai pasakyti…kai atsirado silpnumo požymiai Italijoje, pirmiausia dėl Šiaurės Afrikos padėties [kalbama apie Italijos prastai paruoštą puolimą prieš gerai apginkluotas Anglijos pajėgas Libijoje] o po to dėl padėčių Albanijoje ir Graikijoje [kalbama apie italų nesėkmingą puolimą prieš graikus, kurio pasekoje Anglija perkėlė stiprias pajėgas į Graikiją, tuo grasindama Vokietijos pietiniam flangui]. Tai buvo labai didelė nelaimė. Mes privalėjome padėti italams. Bet tai reiškė, kad iš karto turėjome išskaidyti savo oro ir šarvuočių pajėgas kaip tik tuo pačiu metu, kai ruošėme jas Rytų frontui. Reikėjo persiųsti dvi divizijas, dvi pilnai komplektuotas divizijas, o ir trečią dar teko prijungti prie jų. Jos nuolatos patyrė didelius nuostolius, kuriuos reikėjo kompensuoti, nes kovos dykumoje [kalbama apie Šiaurės Afrikos frontą] buvo kruvinos. Visa tai atsiliepė Rytų frontui.

 

Nebuvo kito kelio. Sprendimas [pulti Sovietų Sąjungą] buvo neišvengiamas. Aš turėjau pokalbį su Molotovu [kalbama apie Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministro vizitą į Berlyną 1940 m. lapkričio mėn.] ir buvo visiškai aišku, kad jis išvyko nusprendęs pradėti karą, o aš nusprendžiau, kiek tai įmanoma, užkirsti jam kelią ir pulti pirmam. Šito žmogaus reikalavimai siekė eventualiai valdyti Europą. Jau 1940 m. rudenį mes nuolatos klausėme savęs – ar leisti santykiams nutrūkti? Aš Suomijos vyriausybei pastoviai patarinėjau, kad ji derėtųsi tam, kad laimėtų laiko… nes aš nuolat labai bijojau vieno dalyko. Bijojau, kad vėlyvą rudenį Sovietų Sąjunga ims ir staigiai užpuls Rumuniją ir tuo užvaldys jos naftos šaltinius. O vėlyvą rudenį mes dar nebuvome pasiruošę. Jeigu Rusija būtų užėmusi Rumunijos naftos išteklius, tai Vokietija būtų prapuolusi. Skiriant tam tikslui 60 Rusijos divizijų, reikalas būtų sutvarkytas. Mes tuo metu neturėjome jokių karinių dalinių Rumunijoje. Jos vyriausybė kreipėsi į mus labai pavėluotai ir tai, ką mes tuomet būtume turėję buvo juokinga. Jiems tik reikėjo pasiimti naftos šaltinius. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, mūsų ginkluotė buvo tokia, kad negalėjau pradėti karo. Tai buvo neįmanoma. Mes savo kariuomenės dislokavimą Rytuose jokiu būdu rimtai nebuvome pradėję. Pirmiausia reikėjo konsoliduoti karines pajėgas Vakaruose [po sėkmingos 1940 m. pavasario kampanijos Prancūzijoje]. Jų ginkluotę turėjome sutvarkyti, nes mes visgi patyrėme nuostolių per Vakarų kampaniją. Mes nebūtume galėję pradėti kampanijos [prieš Rusiją] anksčiau nei 1941 m. pavasarį.

 

O jeigu rusai 1940 m. rudenį būtų užėmę Rumuniją ir jos naftos versloves, tai mes būtume buvę bejėgiai. Mes turime didelę Vokietijos gamybą, bet tai, ką mūsų oro pajėgos ir šarvuočių divizijos praryja – pribloškia. Tai yra suvartojimai, viršijantys žmogaus suvokimo ribas. Be Rumunijos papildomų 4-5 milijonų tonų naftos mes negalėtume kariauti. Todėl turėjau didelių rūpesčių ir derybas bandžiau vilkinti tol, kol mes taptume stipresniais ir sugebėtume pasipriešinti rusų šantažuojantiems reikalavimams. Jų reikalavimai – buvo šantažas. Rusai žinojo, kad mes tuomet buvome bejėgiai kadangi buvome angažuoti Vakaruose, tai jie ir šantažavo mus. It tik per Molotovo vizitą aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad negalime priimti jų reikalavimų. Tuo ir mūsų derybos staigiai nutrūko.

 

Diskutuojami buvo keturi punktai, iš kurių vienas palietė Suomiją. Jie reikalavo laisvę gintis nuo Suomijos grėsmės. Aš klausiau jų ar iš tikrųjų Suomija kelia grėsmę Sovietų Sąjungai. Atsakymas buvo, kad suomiai persekioja Sovietų Sąjungos draugus, jų bendruomenę. Didžioji valstybė negali leisti, kad mažoji valstybė keltų grėsmę savo egzistencijai. Aš atsakiau, nejaugi Suomija gali kelti grėsmę jūsų egzistencijai? Jūs sakote, kad Suomija kelia jums grėsme savo egzistencijai? Taip, yra ir moralinė grėsmė mūsų egzistencijai ir tai ką veikia Suomija tai daro mums moralinę grėsmę mūsų egzistencijai. Aš tada jam pasakiau, kad mes neliksime pasyviais stebėtojais, jei dar kartą kiltų karas Baltijos regione.

 

Tada Molotovas paklausė manęs, kokia mūsų pozicija Rumunijos atžvilgiu, nes mes esą teikiame garantijas šiai šaliai. Ar jūsų garantijos Rumunijai nėra nukreiptos prieš Rusiją? Aš atsakiau, jog nemanau, kad garantijos yra nukreiptos prieš jus, juk jūs neketinate užpulti Rumunijos? Matote, mums neteko girdėti, kad jūs norite užpulti Rumuniją. Jūs visuomet kalbėjote, jog Besarabija jums priklauso [Rumunijos dalis, kurią Sovietų Sąjunga aneksavo 1940 m.], bet jūs niekados nepareiškėte, kad norite užpulti Rumuniją. Molotovas atsakė, jog nori tiksliai sužinoti ar šios garantijos (įrašas baigiasi).

Komentaras: Šiame pokalbyje Hitleris kartojo nacionalsocialistinės Vokietijos oficialią poziciją dėl jos 1941 birželio 22 d. puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Mannerheimas irgi, bent iš dalies, pritarė tokiai karo pradžios versijai. Hitleris teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo sukaupusi milžiniškus kiekius ginkluotės ir karinių dalinių tam, kad galėtų staigiai pulti ne tik Vokietiją bet ir užimti visą Vakarų Europą. Pagal šią logiką, Barbarosos operacija buvo preventyvinis karas, kurio tikslas – anksčiau laiko sulaikyti planuotą Sovietų agresiją. Vakaruose ilgą laiką toks Rusijos puolimo pateisinimas nebuvo rimtai traktuojamas. Bet žinomo Rusijos žvalgo V. Suvorovo istoriniai tyrinėjimai ir išleistos knygos (Lietuvoje yra žinomas jo veikalas „Ledlaužis“) detaliai parodė, kokią milžinišką karinę persvarą turėjo S. Sąjunga ir kiek daug to karinio potencialo buvo sukoncentruota prie III Reicho rytinės sienos (tame tarpe ir neseniai okupuotoje Lietuvoje). Pasak Suvorovo, Vokietijos sėkmę iš pradžių lėmė tai, kad rusai nebuvo pasiruošę gintis, bet laukė greito įsakymo pulti. Kiti Rusijos istorikai neseniai pradėjo skleisti panašias versijas, nors oficialiai dabartinė Rusija nepripažįsta Stalino atsakomybės dėl rusų-vokiečių karo pradžios.

 

Tokia NS versija gali padėti suprasti, kodėl Stalinas taip staigiai panoro okupuoti Baltijos šalis ir Suomiją 1939-40 m. Jeigu S. Sąjunga tik būtų siekusi padidinti savo saugumą prieš NS Vokietiją, tai kyla klausimas, kodėl ji laikė tiek daug kovinių dalinių taip arti Vokietijos. Tam, kad apgintų Rusiją, racionaliau būtų išdėstyti karius ir ginkluotę šalies gilumoje. Yra istorinių dokumentų, rodančių, kad vokiečių vadovybė buvo nemaloniai nustebinta sovietų sparčiai įvykdyta Baltijos šalių karine okupacija. Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis ir vėlesni pataisymai numatė, kad Baltos šalys atiteks Rusijos interesų zonai, bet tame dokumente nekalbama apie šių šalių karinę okupaciją. Todėl klausimas dėl Lietuvos sprendimo nesipriešinti sovietų karių įvedimui į Lietuvos teritoriją 1939 m. gale įgauna naują dimensiją. Kaip NS Vokietija būtų reagavusi į karinį konfliktą Lietuvoje, jos artimoje kaimynystėje, tuo pačiu metu, kai jos kariuomenė ruošėsi pulti Prancūzijos ir jos sąjungininkų sutelktas kariuomenes Vakarų fronte? Hitleris pasakė Mannerheimui, kad vokiečų kariuomenė būtų pasiruošusi Rusijos puolimui tiktai 1941 m. pavasarį, bet tai nereiškia, kad Hitleris nebūtų galėjęs pagrąsinti Stalinui nekelti rimtų saugumo problemų Vokietijos pašonėje. Lietuvos karinis pasipriešinimas 1939 m. gale prie pat Vokietijos rytinės sienos galėjo tapti rimtu Rusijos-Vokietijos nesantaikos objektu. Sovietų Sąjunga 1939 m. gale dar nespėjo sukaupti didžiulę kariuomenę savo Vakarų teritorijose. Todėl kyla klausimas ar Stalinas iš tikrųjų būtų norėjęs rizikuoti gerus santykius su NS draugais puldamas besipriešinančią Lietuvą 1939 m. pabaigoje, dar ir tokiu pat metu, kai jo kariuomenė buvo pradėjusi nesėkmingą Suomijos puolimą.

 

Vertė ir komentavo Algis Avižienis

0 3161

1939 metais startavo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo Amerikos FRS ir Anglijos Bankas.

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas – vokiečių valiutos kolapsas, „Didžioji infliacija“. 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo „Ruro krizę“ – prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Būtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė „Dresdner Bank“ atstovo Hjalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Dauesas – planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios „pagalbos“ pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa H. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau – po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos „Duglas“ ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“ su toliau sekančiu perėjimo prie „naujosios pasaulio tvarkos“, jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.

0 1677

2012 m. gegužės 30 d. buvo paskelbta informacija apie susitarimą, pagal kurį kompanija «Rothshild Investment Trust “Capital Partners”» («RIT “CP”»), priklausanti Rotšildams, įsigijo stambų kompanijos «Rockefeller Financial services» («RFS») valdančios Rokfelerių ir kitų turtingiausių JAV šeimų verslą, akcijų paketą.

Paskelbta praktiškai visose pagrindinėse pasaulio MIP (masinėse informacijos priemonėse) ji buvo palydėta vienodo stiliaus paviršutiniškais atsiliepimais, kurių esmė susiveda į tai, kad du stambiausi globalių oligarchų klanai sudarė sąjungą prieš naują „pasaulinės krizės bangą“.

Iš tiesų nėra nieko labiau tolimo nuo tikrovės, nei panašūs tvirtinimai.

Reikalas tame, kad abiejų oligarchinių grupių strategija paskutiniu metu buvo lygiuojama pagal principą, suformuluotą dar Frederiko Nortono – Rotšildų biografo: „Šiandien šeima stengiasi savo buvimą pasaulyje padaryti negirdimu ir nematomu“.

Tai ir suprantama: dideli ir, tuo labiau, labai dideli pinigai bevelija tylą ir ramybę. Bet būtent ši tyla ir pratrūko gegužės 30 tuo dėmesiu, kuris buvo prikaustytas prie įvykusio fakto, kas akivaizdžiai parodė realų šių klanų svorį ne tik globalioje ekonomikoje, bet ir globalioje politikoje.

Mūsų požiūriu, finansų analitikai komentuodami naujo „aljanso“ atsiradimą, matomai paprasčiausiai supainiojo priežastį su pasekme: pati pasaulinė krizė yra Rotšildų ir Rokfelerių veiklos produktas, o ne atvirkščiai. Kaip būtent tai atsitiko, mes ir pabandysime čia išsiaiškinti.

Jei trumpai, tai praėję įvykiai reiškia, galbūt ir ne visišką Rokfelerių kapituliaciją prieš Rotšildus, tačiau bent jau mažiausiai, ką galima pasakyti – labai žymų jų atsitraukimą iš savo pozicijų.

Jeigu „kasti“ giliai, tai reikalinga detali analizė su istoriniu ekskursu – kitaip kažką suprasti šioje situacijoje bus praktiškai neįmanoma.

Todėl pradėsime nuo klausimo priešistorės:

Tikru prieštarų mazgu tarp šių dviejų klanų yra du XX a. pasauliniai karai. Be to abiem atvejais juos inicijavo Rokfeleriai ir būtent jie skynė tų karų pergalės vaisius.

JAV įstojimo į Pirmą pasaulinį karą sąlyga, kai tapo aišku, kad Prancūzija ir Britanija su Vokietija nesusitvarko, o Rusija iš karo „iškrenta“ dėl Vasario revoliucijos. Rokfeleriai davė nuorodymą savo naftos imperijai «Standard Oil of New Jersey» prazonduoti priklausančias Rotšildams naftos versloves Artimuose ir Tolimuose rytuose.

Nuo 1927 metų «Standard Oil» užvaldė 25% „Irako naftos kompanijos“ «IPC», sukurtos dar 1912 m. ir tada dar vadintos „TPC“ „Turkijos naftos kompanija“, akcijų. Be to, 50% akcijų tada atiteko Osmanų Imperijos vyriausybei, bet 25% gavo Rotšildų „Shell“, o taip pat „Deutsche Bank“, patekęs į jų „apkabą“ truputį vėliau.

Skirtingai nuo savo laikinų partnerių (kurie greičiausiai net neįtarė, jog jie laikini), anglai „žinojo ateitį“ todėl, kad patys ją ir planavo, suprasdami, kad Pirmame pasauliniame kare griuvus Vokietijai ir Osmanų Imperijai, jie kaip nugalėtojai sau pasiims visus 100%.

Taip ir būtų atsitikę, jei Antantė būtų sugebėjusi nugalėti vokiečius mūšio lauke. Bet sąjungininkams europiečiams šis uždavinys pasirodė ne pagal jėgas, ir prireikė JAV pagalbos – ekspedicinio, generolo Peršingo korpuso, nulėmusio karo baigtį vakarų fronte (kuris skirtingai nuo Antro pasaulinio karo tada buvo lemiamas).

JAV įsijungimas į karą buvo anglų surežisuotas ir įpirštas amerikiečių vyriausybei pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausiai provokaciniais, povandeninio karo atakų aktais, „užkulisiniu“ kiršinimu verčiant tą daryti Vokietiją, kuri beje ir pati naudojosi šia taktika. Išvengti to neva dėl bendro britų pranašumo jūrų ginkluotėje vokiečiai nenorėjo, o ir negalėjo dėl finansinės priklausomybės nuo Rokfelerių: 1914-1916 metais tie aprūpino stambiais kreditais ne tik kaizerį, bet ir jo osmaniškuosius sąjungininkus, tuo įgavę šešėlinę įtaką jų politikai.

Lemiamu postūmiu JAV atsisakant neutraliteto ir įsijungiant į karą buvo vokiečių povandeninio laivo nuskandintas keleivinis transportas „Luzitanija“ . Šio akto, užkulisiniais diplomatiniais manevrais paruošimas, labai priminė japonų atakos 1941 m. prieš JAV karine jūrų bazę Perl-Harbore įžangą. Tada po eilinio susitikimo su F. D. Ruzveltu, JAV karo ministras Stimsonas užrašė savo dienoraštyje: „Mes palietėme delikatų diplomatinių veiksmų klausimą, nukreiptą į tai, kad Japonija padarytų pirmą ir klaidingą žingsnį – atviros agresijos žingsnį.

Nėra didelės paslapties tame, kad abu įvykiai turi vienas ir tas pačias šaknis.

Negalima sakyti, kad Rotšildai visam tam nesipriešino. Jų pagrindinė politinė kreatūra JAV – pulkininkas Hausas, vadinęs save „valdžia už sosto“ , visus 1914 metus pašventė bandymams suburti Vakarų sąjungą prieš Rusiją, dalyvaujant tame JAV, Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai. „Anglija nenorėtų visiškai sutrypti Vokietijos, nes tada jai tektų vienas prieš vieną susidurti su savo senu priešu – su Rusija; – rašė Hausas prezidentui V. Vilsonui 1914 m. gegužę, – bet jei Vokietija be saiko didins savo laivyną – Anglijai neliks kito pasirinkimo“.

Kad palikti Anglijai (ir Rotšildams, kurie tada jau šimtą metų kontroliavo jos centrinį banką) pasirinkimo teisę, Hausas netgi atliko reisą į Berlyną, kur gavo audienciją pas kaizerį Vilhelmą II ir jūrų ministrą fon Tirpicą. Viskas veltui: Vokietijos laivynas už Rokfelerių pinigus (kompensuotus beje, amerikiečių iždo pagal Įstatymą apie Federalinę Rezervų sistemą) augo, kaip ant mielių, ir pasilikti nuošalyje nuo karo britai nesugebėjo, tuo perdavę Rokfeleriams visus politinius kozirius.

Antrojo pasaulinio karo metu ekonomika nuo politikos tapo dar labiau priklausoma.

Kai 1940 gegužę vokiečiai atakavo Prancūziją, frankų-britų grupuotė buvo greitai sutriuškinta, prancūzai atidavę Paryžių pasirašė paliaubas, o anglai pasijuto prispaustais prie La-Manšo belgų Diunkerko rajone.

Lygiagrečiai su 1939-1940 metų rudens-žiemos „keistu karu“ – vienu iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, stačiusiu istorikus į aklavietę, visada kildavo klausimas: kodėl vokiečiai vietoje to, kad pribaigti priešininką ir „ant jo pečių“ persikelti per La-Manšą, sustojo ir nepadarė nė žingsnio pirmyn, kol anglai neperkėlė savo pajėgų į Britanijos salas. Beje, transportų perkeliančių pajėgas irgi nebombardavo.

O „paslaptis“ buvo labai, labai paprasta.

Reikalas tame, kad jei Hitleris ir nebuvo tiesiogiai nusamdytas Rokfelerių (nors toks tvirtinimas irgi nėra vadinamas perdėtu), tai pilnai buvo nuo jų priklausomas karo ekonomikos srityje ir svarbiausiai nuo naftos, bei jos perdirbimo produktų – pirmiausiai benzino tiekimo. Faktų ir skaičių – nuo tarptautinių atsiskaitymų Bazelio Banko, nacių finansavimo tikslais sukūrimo 1930 metais, iki kompanijai «Standard Oil» išperkant 1934 m. 730 tūkstančių akrų žemės šalia Hamburgo, naftos perdirbimo gamyklos statybai, kuri tvarkingai funkcionavo viso karo metu – daugiau nei pakankamai. Bet mes neperkrausime jais medžiagos, kad nepaskęsti detalėse.

O ir žmonės atvedę Hitlerį į valdžią buvo JAV – tie patys broliai Allenas ir Fosteris Dallesai (brolių Rokfelerių pusbroliai). Ir vadovavo jiems visiems „trigalvis“ amerikiečių-britų-vokiečių aštuonkojis – Šrioderio bankas (turėjęs nacių vyriausybės agento statusą), o taip pat susijusios su juo firmos (Dabartinis H. Šrioderis – tų Šrioderių palikuonis).

Ir Ruzveltas, kurį su to paties Hauso pagalba vedė prie valdžios Rotšildai, iš tikro pasirodė Rokfelerių kreatūra(statytinis). Ne atsitiktinai patį Hausą naujojo prezidento aplinkoje pakeitė B. Baruchas – stambus biržos spekuliantas (panašus į Sorosą), konkrečiai pagerinęs savo reikalus JAV karo pramonės Komiteto pirmininko poste, kurį jis užėmė viso Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nedidelė pastaba: kai JAV spec-tarnybos 1943 metais raportavo Ruzveltui apie galimybę „pašalinti Hitlerį“ – šis kategoriškai uždraudė šią akciją.

O štai tą padaryti, bet jau tik 1944 metų liepą pabandė anglai. Sudarę paliaubas su „nauja“ Vokietijos vyriausybe, jie labai tikėjosi įtraukti JAV į priešpriešą su SSSR ir sugriauti numatomą tarybinį-amerikiečių aljansą. (Jį tiesa ir taip sugriovė, bet jau kitu būdu: vietoj pagrindinio „Naujo kurso“ architekto H. Volleso, „labai laiku“ į Baltuosius rūmus įleido Rotšildų kreatūrą H. Trumeną, kuris neilgai prieš Ruzvelto mirtį tapo vice-prezidentu, o po to ir JAV prezidentu).

Pagal visa tai Hitleris tiksliai vykdė visus Rokfelerių nurodymus. O instrukcijas 1940 metų gegužę jis gavo sekančias:

– neliesti anglų Diunkerke;

– nepersikelti per La-Manšą ir apskritai palikti Britaniją ramybėje, nutraukus operacijos „Jūrų liūtas“ pasiruošimą (įsiveržimą į Britanijos salas);

– išskleisti savo pastangas „Barbarosos plano“ pusėn – pasiruošti užpulti SSSR.

Hitleris šias instrukcijas skrupulingai įvykdė.

Bet kodėl jis jas apskritai gavo?

O todėl, kad Čerčilis situacijoje su Diunkerku atsidūręs ant kracho ribos (priminusio jam ir britų visuomenei Dardanelų operacijos, kurią vykdyti jis kaip Pirmasis Admiraliteto lordas išsireikalavo, kracho su britų laivynu košmarą), sutiko išpildyti visas sąlygas, kurias jam iškėlė Ruzveltas(beje, jie buvo pusbroliai) mainais į gynybą ir JAV karinę pagalbą. O būtent:

– Perduoti amerikiečiams Britų imperijos naftos „deimantą“ – Saudo Arabiją ( kurią karūnai beveik tiesiogiai „išarė“ britų žvalgyba ir asmeniškai Arabijos T. E. Lorensas, būtent šiems tikslams vykdę daugiametę kasimo po Osmanų Imperijos pamatais spec operaciją;

– išvesti visus britų kapitalus iš JAV ir parduoti amerikiečiams visą anglų turimą JAV nuosavybę;

– po karo pabaigos – paleisti Britanijos imperiją, suteikus kolonijoms nepriklausomybę (prasidėjo, kaip atsimename nuo Indijos – 1947 m.; paskui Britanijos kolonijinę imperiją iki 1960 m. subyrėjo ir sekančios sudėtinės „Rotšildų imperijos“ dalys – prancūzų, olandų ir belgų).

Tokiu būdu, — apie tai kalba daugelis specialistų (pirmiausia vakarų), užsiimančių globalia istorija ir politika, — pagrindine dviejų pasaulinių karų priežastimi buvo ne kas kita, kaip perimti iš Rotšildų ir Rokfeleriams konsoliduoti eurazijos naftos aktyvus. Būtent todėl Vokietiją dukart siundė prieš Britaniją (Hitlerį, kaip ir kaizerį Rokfeleriai tvarkingai finansavo viso karo metu). Naują „tvarką“ Ruzveltas 1944 metais asmeniškai padiktavo Britanijos pasiuntiniui JAV lordui Halifaksui (tam pačiam „Miuncheno suokalbio“ dalyviui, dar 1937 m. lapkritį sėkmingai susitarusiam su Hitleriu) : Saudo Arabija – Amerikai, Iranas – Britanijai, o Iraką ir Kuveitą „melšime“ kartu.

Nusileidę grubiai jėgai ir aplinkybėms, o prie viso to dar ir dukart, Rotšildai jiems suteiktų „nuoskaudų“ nepamiršo ir neatleido.

„Karštasis“ karas pasibaigė ir prasidėjo šaltasis.

Jei Rokfeleriai – pirmiausiai „naftos“ dinasija, tai Rotšildams svarbiausia – auksas ir kiti brangūs metalai. Tai jų svarbiausios įtakos ir kontrolės sferos.

Todėl Rotšildai pradėjo nuo pasikasimo po dolerio pamatais, numatę tikslą pakeisti jį auksu (pripažįstame, kad iš šio požiūrio taško truputį kitaip, nei mes esame įpratę, atrodo dolerio „atrišimas“ nuo aukso standarto įvykdytas prezidento R. Niksono 1971 m.).

Svarbiausias svertas tam – aukso kaina. Ji nustatoma ne rinkos, o direktyviniu keliu. Pradedant nuo 1940-ų metų, kasdien, be jokių pertraukų išeiginėmis ar švenčių dienomis, dukart į dieną, Londono brangiųjų metalų rinkos asociacija vykdo taip vadinamus „fiksingus“, kuriuose dalyvauja penki bankai: Britanijos Rotšildų šakos pagrindinis bankas «N M Rothshild & Sons», artimas jų prancūziškai atšakai «Societe Generale» (jis mums dar bus reikalingas), atmintinas dar pagal „turkų-irako“ sandėrį 1910-ais — 1920-ais metais «Deutsche Bank», kiniečių Rotšildų „filialas“ – globalus bankas «Hong Kong & Shanghai Banking Corp.» («HSBC»), išaugęs XIX amžiuje narkotikų prekybos pagrindu, o taip pat pasaulinio lygio lyderis pagal aukso ir kitų brangiųjų metalų apyvartą «ScotiaMocatta» — «Scotiabank Global Banking & Markets» padalinys.

Suprantama, kad šie „fiksingai“ vykdomi «N M Rothshild & Sons» erdvėje ir dar daugiau, būtent šis bankas iki 2004 metų juose išimtinai pirmininkavo (o vėliau tyliai „pasitraukė į šešėlį“).

Visų tarpklaninės kovos peripetijų nevardinsime. Pažymėsime tik tiek, kad per pastarąjį dešimtmetį auksas pabrango daugiau nei 10 kartų, o doleris silpnėja dėl neišmatuojamo dydžio JAV valstybės skolos, į kurios susidarymo kelią 1980-ųjų pradžioje, šią šalį atvedė vėlgi Rotšildai – su įžymiosios „reiganomikos“ pagalba, t.y. „finansinių burbulų“ pūtimo būdu.

Klausimas – o ką dar galima buvo daryti Reiganui, kai jo sukurta komisija, vadovaujama FRS valdytojų Tarybos pirmininko P. Volkerio (tų pačių Rotšildų statytinio) „išsiaiškino“, kad Fort-Nokse (JAV aukso atsargų saugykloje) nėra anei gramo Amerikos valstybinio aukso – tik užsienio ir privatininkų. Reikėjo gi kažkaip finansuoti „Strateginę gynybos iniciatyvą“ ir kitas inovacijas ginklavimosi varžybose, ant kurių kažkaip lyg „atsitiktinai“ užkibo Brežnevo ir Andropovo SSSR vadovybė. Štai Reiganas ir ėmė pūsti „muilo burbulus“, jų pagalba statydamas „potiomkino kaimus“ ir „oro pilis“. Būtent tada JAV ir atsirado valstybinė skola.

JAV būtų priėjusios iki „taško“ gerokai anksčiau, nei dabar – maždaug iki 1995 metų, bet joms labai pasisekė su SSSR iširimu, kurį pasiremdami ryšiais šalyje ruošė jau Rotšildai. Nesigilinant į smulkmenas (kita tema), išskirsime tik pagrindinius šios grandinėlės figūrantus: Berija – Kuusinenas (Kominterno ryšys su masonais) – Andropovas – Gorbačiovas; išskyrus juos į šią grandinėlę (ir ne antraeiliais vaidmenimis) įsiterpė Mikojanas ir Kosyginas.

Rokfeleriai SSSR iširimu nebuvo labai suinteresuoti.

Dar daugiau – jiems Tarybų Sąjunga buvo atsvara Rotšildams. Rokfeleriai lygiomis dalimis palaikė, kaip nacius, taip ir tarybinę industrializaciją. Skirtingai nuo jų amžinųjų konkurentų Rotšildų, jiems buvo reikalinga ne Londono valdomas „žavingos izoliacijos“ balansas, o suvienyta Eurazija su visa savo nafta. Potencialiais kontinento lyderiais, turint omenyje pasionarinių ideologijų (tegu ir priešingų krypčių) egzistavimą, jie matė, kaip Hitlerį, taip ir Staliną – nesvarbu kas iš jų laimėtų, tačiau tik jiems asmeniškai visai tai kontroliuojant (tam reikėjo abi šalis privesti iki būsenos tarpusavio kare, kai jos nebegalėtų mesti iššūkio JAV) .

Be to, 1920-ųjų pabaigoje gavę koncesinę Baku naftos dalį, Rokfeleriai jau Hitlerio rankomis, pabandė ją pilnai perimti savo nuosavybėn, tiesa apsiskaičiavę su Stalingradu. (Į „ekonominį“ karo kampanijos pobūdį 1942 m. skirtingai nuo 1941 m., kai vermachto puolimo objektais tapo politiniai SSSR centrai, nurodo daugelis šiuolaikinių specialistų, tame tarpe ir vokiečių).

Aplošęs savo netikėtus „pakeleivius“ I.V. Stalinas 1945 metais tapo savarankiška globalaus mąsto figūra. Mažai kam žinomas, skirtingai nei Molotovo – Ribentropo paktas, Molotovo – Hisso paktas, sudarytas 1944-1945 m. Suvienytų nacijų konferencijose San-Francisko ir Dumbarton Oaks’e, ir patronuojamas būsimo Niujorko gubernatoriaus ir JAV vice-prezidento Nelsono Rokfelerio, tapo nemaloniu siurprizu amerikiečių politiniam isteblišmentui. Nuo šiol jam nereikėtų kišti nosies į SSSR tautų ir Rytų Europos šalių reikalus, kaip beje ir Maskvai į „Britanijos“ Iraną ir „amerikiečių“ Saudo Arabiją. (Hissą, įskundus vienam iš pradedančių, P. Niksono komisijos tiriančios antiamerikietišką veiklą, narių , net nuteisė už „špionažą“ SSSR naudai – štai kaip netiko jo veikla!).

Situacija SSSR radikaliai pasikeitė po vado mirties. Kaip penkmečio „dvaro perversmų“ priežastis, įsitvirtinęs valdžioje (1953-1958 m.) Chruščiovas, būdamas trockistu „demaskavo“ žinomą „asmenybės kultą“ ir ne be Mikojano pagalbos persimetė prie Rotšildų. Prie mažai ką supratusio šiuose reikaluose Brežnevo, galios įgavo Kosyginas ir ypač Andropovas. Nespėjęs dar gyvas būdamas realizuoti savo griaunamojo „europietiškojo projekto“ , visagalis KGB šefas „pagimdė“ Gorbačiovą, kuris paleido šį projektą į gyvenimą dar iki išrenkant jį „genseku“, sudaręs eilę slaptų susitarimų 1984 m., perdalijant Europos įtakos sferas, su „austro-vengrų sosto“ įpėdiniu Otto von Habsburgu.

Tai yra, iš vienos pusės žiūrint – atsiremti į Gorbačiovo SSSR, kad atsilaikyti prieš Rotšildų spaudimą, Rokfeleriai negalėjo. O iš kitos pusės, 1980-ųjų pabaigoje susikaupus didelei valstybės skolai kilo subyrėjimo grėsmė jų pačių šaliai – JAV.

Ir Rokfeleriai pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu: kartu su Rotšildais įsijungė į SSSR griovimo procesą: galutinis sutarimas šiuo klausimu buvo pasiektas 1989 metais, uždarame „įtakingų žmonių“ susitikime (kasmetinėje Bildelbergų konferencijoje), vykusiame ispanų La Toja salelėje. (ten pat, nežiūrint į beviltišką M. Thatcher pasipriešinimą, kainavusį „geležinei ledi“ greitą atstatydinimą iš britų premjero posto, buvo priimtas sprendimas dėl Vokietijos suvienijimo).

SSSR griūties pagalba ir jos gyventojų sąskaita amerikiečiams pavyko užkamšyti daugybę „skylių“ savo ekonomikoje ir finansuose. Skaičius, būtent ko ir kiek buvo išvežta iš šalies jau 1995 metų spalio 24 dieną, uždarame ginkluotų JAV pajėgų, štabų vadų Suvienyto komiteto posėdyje įvardijo B. Klintonas (šie skaičiai viešai paskelbti 2000-ųjų pradžioje tikrai palieka didelį įspūdį).

Tuo pačiu – reikėtų atiduoti duoklę tiesai – Rokfeleriai, kaip galėjo, taip priešinosi SSSR sugriovimui – tame tarpe ir su Jelcino pagalba (kuris, skirtingai nei Gorbačiovas pasisakė už teritorinę Rusijos Federacijos pilnatvę). Ir ne tik Jelcino.

To, kas buvo prisigrobta buvusiame SSSR Amerikai užteko 20-čiai metų. Ir vėl valstybės skola spaudžia, ir vėl Valstijos – „prie paskutinės ribos“ (14 trln dolerių skolų – tai ne vienas metinis biudžetas).

Ką daryti Rokfeleriams, jei nebeliks JAV? Bžezinskis savo naujojoje knygoje „Strateginis matymas: Amerika ir globalios galios krizė“ (pamatė šviesą 2012 m. vasarį), tiesiai rašo, kad JAV šiandien panašios į SSSR prieš subyrėjimą ir svarsto du pasaulio globalaus vystymosi variantus – su amerikiečių lyderyste arba be jos, t.y., jei vadinti daiktus savais vardais – be JAV.

Išskyrus krizę eurozonoje, globalią situaciją verčia „įsitempti“ prasidėjusi 2012 m. pavasarį masinė, stambių finansinių kompanijų ir korporacijų top-vadybininkų evakuacija iš Volstrito. (Jau šie „kadrai“ bankų vietovėse ir finansinėje erdvėje orientuojasi ir dieną ir naktį: žino, kada, kur ir kuo kvepia, bei kur ir esant kokiam kvapui, ir kiek greitai reikia bėgti).

Blogiausiam atvejui Rokfeleriai šiandien superka žemes Argentinoje ir Čilėje. Bet iškelti baltą vėliavą (ar užmesti rankšluostį ant ringo virvių), matomai, mano, kad dar ankstoka.

Rotšildai gi, savo ruožtu spaudžia.

F. Hollandas Prancūzijoje – jų kreatūra.

Vieniša Euro Sąjungoje ir užėmusi gynybos pozicijas šalies viduje dabar atrodo ir A. Merkel. Besiorientuojantys į Britaniją, pagal V. D Ežovo (Adenauerio tarybinio biografo) liudijimą, social-demokratai „ima“ vienas federalines žemes paskui kitas (prieš kurį laiką laimėjo simboliškai svarbius municipalinius rinkimus Šiaurės Reine – Vestfalijoje). Naujos rokfeleriškos „išimties“, kaip Šrioderis №2 Vokietijos social-demokratų partijoje (VSDP) kol kas nenusimato.

Parlamento rinkimai Vakarų Vokietijoje jau 2013 metais, ir VSDP pergalė juose reikš visos euro zonos konsolidaciją Rotšildų rankomis ir jų naudai. Ir tada vietoje „europinės valstybės“, kurią dar nuo Hitlerio laikų statė Rokfeleriai, ES pavirs į išbarstytą municipalitetais mozaiką – chaosas, kuris, jeigu ką ir vienys, tai bus „laisvos prekybos zona“ be jokio nacionalinio ar religinio identiteto(ir todėl pilnai tenkinanti Rotšildus). Ir į šį chaosą bandys įtraukti (jau traukia!) NVS ir Rusiją, pradedant Ukraina, Moldova ir Pabaltijo valstybėmis – kur chaosas, iš esmės jau kelią puotą.

JAV Rotšildų kreatūra yra Obama: jį 2006 metų birželį Demokratų partijos bosams pristatė ne kas kitas, kaip D. Sorosas – artimiausias Rotšildų bendražygis.

Rusijoje Rotšildai kontroliuoja perbėgusią į jų pusę dar prie prezidento – Jelcino „šeimą“; sprendžiamą vaidmenį prastumiant jos politinius interesus šiandien vaidina Vološinas. Jie taip pat turi bendrą verslą su oligarchu Deripaska, o per jį – su Čiubaiso kreatūromis – oligarchais Potaninu ir Prochorovu (būtent iš čia dygsta visų „oranžinių“, „baltų“ , „žalsvų“ gatvių protestų Maskvoje ragai ir kojos) .

Čiubaisas gudriausias iš visų: turi ryšius su Rotšildais (per JAV eks-ministrą L. Sammersą, pirmininkaujantį Amerikoje Nacionalinei ekonomikos tarybai), ir su Rokfeleriais – yra globalaus banko „JP Morgan Chase“ direktorių tarybos nariu. Tikslas paprastas: bet kuriuo atveju išsilaikyti paviršiuje – ir juk „plaukia“, „neskęsta“!

Ypač Rotšildams svarbi yra Kinija.

Jei pavyks „daspausti“ Kinijos elitą (o sprendžiant pagal skilimą, kuris prasidėjo ryšium su „Bo Silajaus byla“, tai atrodo pradeda pavykti), Rotšildams gali pavykti užkabinti auksą prie juanio. Ir gražiai iškelti jį į naujos pasaulio rezervinės valiutos statusą, padengtą ne nafta, kaip doleris, o auksu (tam ir išpučiamos aukso kainos) .

Jei šitas triukas pavyks, tai greitu metu bus galima griauti ir dolerį ir pačias JAV (gaila, bet pas mus daugelis apie tai seniai ir naiviai svajoja, kaip apie kažką labai pozityvaus).

Kuriam tikslui?

Kad sukurti „Šiaurės Amerikos sąjungą“ su nauja valiuta amero, o po to – „Transatlantinę sąjungą“, kurioje Šiaurės Amerika, pilnai atitinkant globaliam Romos klubo planui, susijungtų su Europa, o amero su euru. Ir gautųsi „tikra“ pasaulinė valiuta: svaras sterlingų turbūt – kas gi daugiau? (Šis atlantinės transformacijos projektas numatytas Techaso susitarimais, kurie 2005 metų kovą buvo patvirtinti Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zonos – valstybių NAFTA narių pirmųjų asmenų).

Bet šiai „kaitai“ – nuo dolerio prie svaro (spėjamai) – reikalingas „stabilizatorius“. Pagal Rotšildų planą juo ir turi tapti juanis, padengtas auksu (kurio kainą Rotšildai, kaip mes įsitikinome nusistato patys), o taipogi sutvirtintas karine ir politine KLR galia.

Beje, susijungimo fone, o tiksliau, Rotšildams nupirkus Rokfelerius, Kinija ir Japonija nuo birželio 1 dienos nustojo tarpusavio atsiskaitymams naudoti dolerį, ir dabar atsiskaitinės griežtai juaniais ir jenomis.

Ši pasakaitė tačiau tik naivuoliams. Juanis ir jena prie vieningo vardiklio suvedami tik per ekvivalentą (VKM – vieningą kainos matą). Anksčiau šiuo ekvivalentu buvo doleris (jį kontroliuoja Rokfeleriai). O šiandien?

Jei nesakoma kas būtent – reiškia VKM vaidmuo pereina auksui. Ir šį aukso ekvivalentą (standartą), į kurio kainą ir bus atsižvelgiama vykdant japonų-kiniečių tarpusavio atsiskaitymus, jau kontroliuos Rotšildai.

Tai yra, „tykiai šnopuojant“, Kinijai ir Japonijai netolimoje perspektyvoje numatytas naujos, globalios finansinės valdžios pasikeitimas. Kalbant kitaip, Rokfeleriai „atidavė“ dar vieną rubežių. Ir po šito, matomai paprašė paliaubų. Būtent paliaubų, o ne taikos.

Lygiai taip pat ir Rotšildai 1917 ir 1940 metais prašė Rokfelerių paliaubų tarpklaninėje kovoje (čia ir apie amerikiečių karinę pagalbą kovoje prieš Vokietiją).

Skola ne rona, kaip sakoma – neužgyja!

Rotšildai dabar, kaip ir Rokfeleriai tada, maloningai sutiko. Būtent tame – vidinė, „istorinio“ 2012 gegužės 30 susitarimo, esmė.

Su priešistore mes pabaigėme. Pereiname prie susitarimo esmės.

Ir taip, Rotšildų – Rokfelerių aljanso, verslo-sudėtinė, atrodo taip: minėta grupė «RIT “CP”», kuriai vadovauja Džeikobas (Jakov) Rotšildas, nupirko 37% „RFS“ kompanijos akcijų.

Iškart „išslysta“ labai pikantiška detalė: Rotšildai „pirkėjai“ valdo viso tik 3 mlrd dolerių, o Rokfeleriai „perkamieji“ – valdo 34 mlrd. (viso gaunasi truputį mažiau 40 mlrd).

Kaip gi taip?

Tačiau viskas stoja į savo vietas, kai prisimename, kad šią 37% akcijų dalį anksčiau valdė prancūzų bankas „Societe Generale“ – tas pats, Londono aukso fiksingų nustatymo dalyvis.

Tačiau 2008 matais, kada šis bankas nupirko minėtą Rokfelerių kompanijos dalį, jis valdė 71 milijardo JAV dolerių vertės aktyvus – du kartus daugiau, nei jis nupirko.

O dabar tie 37% iš giganto perėjo nykštukui, kuris gaunasi valdo kito giganto turtą (aktyvus).

Ką visa tai reiškia?

Pirmiausiai tai, kad iš tiesų Rokfeleriai „paliaubų“ pasiprašė dar 2008 metais. Tačiau tada, matyt buvo nuspręsta juos „paspausti“ dar kartą, ko pasekoje įvyko Kinijos ir Japonijos susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų.

Taip, kad iki 2012 metų Rokfelerių padėtis dar labiau pablogėjo.

O kodėl Džeikobo Rotšildo kompanija turi tik 3 milijardus JAV dolerių, kai šeimos turtas vertinamas mažiausiai nuo dviejų iki dvidešimties trilijonų, o kai kurias „karštos galvas“ įvardina trijų šimtų trilijonų sumą? (Reikia atkreipti dėmesį, kad žymusis „Forbes“ sąrašas, parodantis mums viršutinę 64 milijardų JAV dolerių asmeninio turto ribą, neatsižvelgia į svarbiausią – kolektyvinius, šeimos kapitalus, iš esmės slėpdamas juos, matyt tam jis ir yra skirtas.

Pati gi „3 milijardų byla“ yra vidinis Rotšildų reikalas.

Nuo pat pradžių grupę sudarė penkios šakos, vėliau jų kiekis sumažėjo ir galiausiai liko dvi – britų ir prancūzų (tiksliau prancūziška-šveicariška).

Jos tarpusavyje nesipyko, tačiau ir labai nesibičiuliavo – silpnai konkuruodamos Rokfelerių lyderystės fone.

1980 metais britų šakoje įvyko skilimas. Ir Džeikobas Rotšildas, Evelino de Rošildo buvo išvarytas iš šeimos, jam uždraudžiant naudoti „Rotšildų“ pavardę savo firmų pavadinimuose.

Nemalonė 1988 metais buvo sušvelninta, o 2004 metais, kai Evelinas šeimos verslo valdymą perdavė prancūzų šakos atstovams – Deividui de Rotšildui, Džeikobas buvo pilnai reabilituotas.

Iš to seka, kad Džeikobas iš esmės yra prancūzų Rotšildų „įtakos agentas“ tarp britų. Būtent todėl jis buvo išvarytas, atstatant teises tik tada, kai prasidėjo oficialus dviejų šakų jungimosi procesas. (šis procesas baigėsi 2012 metų kovą-balandį, kai prancūzų ir britų šakos susijungė Paryžiuje).

Iš 3 milijardų Džeikobo Rotšildo neatitikimo jungtiniam grupės kapitalui (kas neleidžia kalbėti apie Rotšildų dalyvavimą sandoryje būtent kaip grupei) taip pat darytina išvada, kad visiškai atitinkant nugalėtojo teisėms, Rotšildai į apjungtą kompaniją įtraukė tik mažą savų aktyvų dalį, o iš Rokfelerių atėmė labai pelningą „grietinėlę“ („Johnson & Johnson“, „ Procter & Gamble“, naftos ir dujų koncernas „Vallares“ ir t.t.).

Bet iš to, taip pat seka, kad ir priimti kapituliacijos iš pirmojo Rokfelerių asmens – Deivido (dinastijos pradininko anūko) – nusiuntė trečiarūšį Rotšildą – ne pirmos ir ne antros eilės pagal vidaus hierarchiją, tačiau netgi ilgą laiką buvusį atstumtuoju tarp savų.

Tai jau savaime pažeminimas, tačiau tuo reikalas neapsiribojo. Kad dar labiau ir demonstratyviau įgelti Rokfeleriams:

– pirma, perdavė sandorio detales į viešumą, matyt, tokiu būdų užfiksuojant prašymo apie paliaubas faktą (ko nebuvo 2008 metais);

– antra, į susitarimo sąlygas įtraukė šalių teisę tik bendriems sprendimams ir funkcijoms, kurias tvirtins tik bendra vadovaujanti kompanija (kitaip tariant, Rokfeleriai nuo šiol savo namuose, JAV ir savo kontoroje, neturi teisės savarankiškai disponuoti nei savo asmeniniais, nei draugiškais aktyvais);

– trečia, netgi tolerantiški finansų analitikai (tie patys, kurie visuomenei „kabina ant ausų makaronus“ apie „grupių sujungimą kovai su krize“), pripažįsta, kad susitarimas veda prie didesnės Rotšildų ekspansijos plėtros bankų sektoriaus srityje JAV.

Ką tai reiškia?

Žinoma, naujas įspūdingas žingsnis, link istorinių sąlygų, Ruzvelto (t.y. Rokfelerių) pareikštų 1940 metais savo pusbroliui Čerčiliui (t.y. Rotšildams), apie britų aktyvų pardavimą JAV peržiūrėjimo. Tai beveik tas pat, ką padarė vokiečiai su prancūzais 1940 metais, išreikalavę pasirašyti žeminančias Prancūzijos armiją paliaubas tame pačiame Kompjenė miške ir tame pačiame štabo vagonėlyje, kuriame 1918 metų lapkritį maršalas Fošas priėmė faktišką vokiečių vadovybės kapituliaciją.

Teisingumo dėlei pažymėsime, kad šis peržiūrėjimas prasidėjo dar 1980 metais nuo JAV naftos rinkos perdalijimo (kai ten „abejomis kojomis“ įlipo karališkoji Britanijos naftos kompanija „British Petroleum“ ir ne viena, o aljanse, kas buvo ypač žeminančiu faktu JAV – su Saudo Arabija).

Ar Rokfeleriai paruošę kontržaidimą, jei taip. tai koks jis bus?

Žaidimas tai yra, tačiau verslo sektoriuje jį bus sunku realizuoti, nes patyliukais išvesti aktyvus iš bendros kompanijos bus sudėtinga: patys Rokfeleriai šio klausimo išspręsti jau negali, o leisti – kas gi jiems tą leis. Ne dėl to stengtasi!

Jei pabandys atsiimti savo aktyvus (turtą) Rokfelerių partneriai?

Bet ar surizikuos jie mesti tiesioginį iššūkį Rotšildams – štai koks klausimas. Vietoj to, kad žaisti tokius pavojingus žaidimus lengviau (ir pelningiau) Rokfelerius „išdurti“, susitarus su naujais šeimininkais.

Ir štai mes prieiname prie to, kad iš tikrųjų komplikuotos, patiriančio katastrofą globalaus klano gynybinės linijos randasi ne ekonomikoje, o politikoje, tiksliau – geopolitikoje.

Rinkimai JAV. Bus ne tik prezidento rinkimai, 2012 metų lapkritį bus atnaujinta ir didelė Senato ir valstijų gubernatorių dalis .

Jei Rokfeleriams pavyks gauti respublikonų daugumą ne tik Atstovų rūmuose (kaip dabar), tačiau ir Senate, galima bandyti „pravažiuoti“ pro šalį, 2012 m. gruodžio 23 d. – datą, kai formaliai pagal Federalinio rezervo įstatymą, baigiasi devyniasdešimt devynerių metų, Federalinio rezervo dolerių spausdinimo staklių nuomos sutarties terminas.

Juk čia yra svarbus koks niuansas? Kai priimami tokie bendri žingsniai, kaip FRS sukūrimas 99 metams (1913 metais) – o darė tai Rotšildai ir Rokfeleriai kartu, visada apeinant įstatymus, sudaromi nerašyti „džentelmeniški“ susitarimai. Juos pažeisti žinoma galima, tačiau tai bus nederama – taip reputacija rizikuojama tik išskirtiniais atvejais. Išdrįskime padaryti prielaidą, kad šiuo atveju tokie susitarimai buvo sudaryti taip pat – ir būtent 99 metams. Labiausiai tikėtina jų prasmė tame, kad iki to termino pabaigos jokiomis sąlygomis „netraukti į save antklodės“ ir nedaryti staigių judesių.

T.y. ir vieniems, ir kitiems rankos galutinai bus atrištos po 2012 m. gruodžio 23 d. – tada ir pažiūrėsime „kas yra chu“ (kaip sakė ponas Gorbačiovas).

FRS dabar kontroliuoja ne Rotšildai , o Rokfeleriai. Todėl Rotšildams galbūt naudingiau būtų jį sužlugdyti, kad nuo dolerio pereiti prie aukso (ir juanio), sukuriant sąlygas Šiaurės Amerikos „performatavimo“ proceso paleidimui, įtraukian JAV į „Šiaurės-Amerikos“ ir toliau į „Transatlantinę“ sąjungą.

Tačiau Rokfeleriai savo laiku (1927 metais) suprato, kokią miną Federalinio rezervo pavidalu jie padėjo po JAV pamatais. Ir pilnai kontroliuodami Baltuosius rūmus ir Kongresą, pakoregavo Federalinio rezervo įstatymą taip, kad atimti pas FRS pinigų spausdinimo mašiną galima ne nustatytu laiku, o tada, kai tai nuspręs Kongresas. (Rotšildai, matyt nusprendė, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas nerašytas susitarimas, tada atsakė Didžiąja depresija ir demokrato Ruzvelto pergale prieš respublikoną Huverį, pergale kuri, kaip mes jau pastebėjome, pasirodė „Pyro pergale“).

Tokiu būdu, vien tik Obamos išsaugojimas Baltuosiuose rūmuose Rotšildams yra būtinas, tačiau nepakankamas, kad nuversti dolerį. Be to, greičiausiai Obama bus reikalingas paskutinėje stadijoje: kad praleistų, neuždedant veto Kongreso sprendimui atšaukti Federaliniam Rezervui teisę spausdinimo staklių nuomai (kurį, greičiausiai panaudotų respublikonų prezidentas).

Tačiau, kad priimti tokį įstatymą ir nusiųsti Obamai pasirašymui, reikia turėti daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. O jeigu po 2012 m. lapkričio rinkimų, dauguma pasirodys besą respublikonų (kurie išsiskyrė tarp Rokfelerių ir Rotšildų), tai prastumti sprendimą dėl nuomos atšaukimo bus sudėtinga.

Reikšminga: tie respublikonai, kurie, kaip Ronas Polas, dabartinio prezidento kampanijos metu paskubėjo iškelti klausimą apie Federalinio rezervo nuomos teisės atšaukimą, iš priešrinkiminės distancijos pasitraukė labai greitai – tai reiškia, kad respublikonų stovykloje paradui vadovauja Rokfelerių šalininkai.

Taip kad laukiam lapkričio.

Antroji Rokfelerių gynybos linija – XVIII KKP suvažiavimas (vėl 2012 m. lapkritis).

Jei Kinijos valdžioje, kaip iki, taip ir po suvažiavimo išliks balansas, kuris garantuoja nepertraukiamą „dvitaktę“ valdžios kaitą – iš pradžių KKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus ir KLR pirmininko, o paskui per penkerius „pereinamuosius“ metus, – Centrinės karo tarybos Pirmininko, sėkmės šansų Rotšildams liks nedaug. Nes „saugiu uostu“, tinkamu laikinam perėjimui prie „auksinio juanio“, būtino Vakarų „performatavimui“, subalansuota Kinija tapti negali – tik išbalansuota, su numatytu vienos vidinės partijos grupuotės dominavimu ir griežtu visų kitų slopinimu (kaip tai pavyzdžiui buvo, 1970-aisiais metais).

Be patikimų, šimtaprocentinių garantijų, „aukso – juanio“ poros pavidale, politinėje sferoje papildytame strateginiu Kinijos-Japonijos aljansu, Rotšildai JAV dolerio nežlugdys – labai didelė rizika, kad situacija taps nekontroliuojama ir tada pagrindiniu argumentu vietoj pinigų gali tapti ginklai.

Atsiras galimybė prarasti viską ir iš karto, įskaitant ir gyvybę.

Sekanti Rofelerių gynybos linija (reikia pripažinti, po rinkimų Prancūzijoje beveik pilnai pralaimėta) – tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vyriausybės koalicijos CDU-CSU(šiuolaikinių politinių partijų sąjunga) bloko „ašis“ apskritai.

Gegužės 23 d. EuroSąjungos viršūnių susitikime, naujas Prancūzijos prezidentas F. Holland praktiškai pateikė Merkel prancūzų-olandų (pagal esmę Rotšildų) ultimatumą:

– atsisakyti idėjos paversti ES politine sąjunga;

– padaryti eurą priklausomą su euro obligacijų pagalba – kolektyvinių euro zonos skolinių įsipareigojimų (Soroso idėja, matyt, pretenduojančio juos kontroliuoti Rotšildų vardu).

Situaciją išgelbėti gali tik viena: ryžtingas Merkel to ultimatumo atmetimas ir krizės forsavimas euro zonoje – iki jos konsolidacijos Vokietijai kontroliuojant, kad ir ką iš jos prireiktų „išprašyti“. T.y. paversti Vokietiją į vieningą ir vienintelį euro emisijos centrą.

Šiuo atveju situacija iš esmės sugrįžtų į 1940 metus: Europa kontroliuojama Vokietijos, tik ne tankais, o spausdinimo staklėmis. Savos rūšies „Ketvirtasis reichas“.

Būtent apie tai kalbėjo Gerhardas Šrioderis 2011 metų rugsėjį, kai kvietė sudaryti „Jungtines Europos valstijas“ padedant „ašiai“ – Merkel – Sarkozi (kurį nuo tų laikų jau nunešė „permainų vėjai“).

Mažai tikėtina, kad Merkel tai pavyks: iš pradžių reikia konsoliduoti Vokietijos visuomenę, o ji suskaidyta ir pagrindinai opozicijoje prieš „valdžios partiją“. O laiko iki rinkimų (2013 m. rugsėjo) per mažai.

Ir paskutinė riba – V. Putino Rusija

Sudaręs iš naujo strateginį aljansą 2011 m. tarp „Rosneft“ su Amerikos „Exxon-Mobil“ (vietoj „British Petroleum“), kam padėjo skandalas kompanijoje „TNK-BP“, rusų lyderis parodė aišku ir ne dviprasmį ženklą.

Jis buvo suprastas ir išgirstas: būtent todėl 2012 metų sausį, nepaisant triukšmingų Valstybės departamento ir JAV ambasados reliacijų, palaikant gatvių protestus, V. Putino, kaip būsimo valstybės vadovo, kandidatūros naudai pasisakė šalies politikos patriarchas, akademikas E.M. Primakovas. O jau po savaitės Maskvoje atsirado tokia pažįstama figūra, kaip Henris Kisindžeris.

Įdomu: likus parai iki sutarties paskelbimo tarp Džeikobo Rotšildo ir Deivido Rokfelerio „TNK-BP“ paliko M. Friedmanas – „Alfa grupės“ vadovas, tarptautinės ekspertų tarybos konsultantas, prie JAV užsienio santykių Tarybos (įsimintinas jo 2009 m. konfliktas su minėtu Rotšildų verslo partneriu Deripaska).

Iki Friedmano kompanija paliko dabartinis „BP“ vadovas britas Dadlis, kuris Londone laikomas pagrindine rusų oligarchų sąmokslo auka, o paskui V. Vekselbergas ir t.t.

O dar po dviejų parų „TNK-BP“ projektą paliko ir dingo pati „British Petroleum“, atminčiai apie savo buvimą Rusijoje palikusi sarkastiškus Didžiosios Britanijos valstybinės informacinės korporacijos BBC komentarus.

Ką tai reiškia?

Kad Rokfeleriai su savo pralaimėjimu nesusitaikė ir laiko jį tarpiniu etapu tarpgrupinėje kovoje, ir pasiruošę kovoti toliau.

Tam jiems reikalinga Rusija. Prie viso to stipri, vieninga, konsoliduota Rusija (be „oranžinių ekscesų“): ne atsitiktinai, dar iki V. V. Putino inauguracijos, «Exxon-Mobil» atstovai jo akivaizdoje pasirašė su „Rosneft“ susitarimą susijusį su naftos gavyba Juodosios ir Karos jūros šelfuose.

Prie susitarimo prijungti „Suvienyta laivų statybos korporacija («Объединенная судостроительная корпорация») ir «Ростехнологии». Tai reiškia, kad aljansas «Роснефть»-«Exxon-Mobil» toli gražu neapsiriboja vien naftos klausimais.

I. I. Sečino paskyrimas „Rosneft“(«Роснефть») prezidentu šioje situacijoje – strateginės svarbos žingsnis.

Dabar jėgų išsidėstymas – vienas prie vieno primena 1920-ųjų pabaigą, kai Stalinas atėmė Baku naftos koncesijas iš Nobelių (Rotšildų partnerių) ir atidavė jas už 50% -inę koncesiją Rokfeleriams – mainais už finansinį ir technologinį tarybinės industrializacijos palaikymą.

Kiekvienoje naujoje vijoje Istorija kartojasi!

Rusijai, iš vienos pusės, atsiranda unikalus šansas: sužaisti globaliame „Didžiajame žaidime“ lygiomis su partneriu (tegu ir laikinu), kuris gyvybiškai (būtent gyvybiškai!) suinteresuotas jos sėkme. (Kas bus rytoj – jau kita kalba: tai politika, kurioje lygiagrečiai su strategija, egzistuoja ir taktika).

Iš kitos pusės, šio šanso realizacijai visaip trukdys ir priešinsis Rotšildų agentūra. (Jau priešinasi: ne atsitiktinai V. V. Putiną Berlyne ir Paryžiuje sutiko su užsakytų protestų krūva).

Klausimas tame, kiek greitai ir efektyviai rusų lyderiui pavyks užgesinti „penktąją koloną“, įvykdžius pirma būtinus pakeitimus ir negrįžtamai įtvirtinus naują jėgų pusiausvyrą.

Tai – šalies išgyvenimo klausimas. Kitaip, Rotšildų strategijoje Rusijos Federacijai lemta būti padalintai, kaip to visą savo gyvenimą siekė (ir dabar siekia) Gorbačiovas.

Pabaigai užduosime logišką klausimą: kas reikalinga pilnam išėjimui iš šių reikalų, kad šalis galėtų savarankiškai ir nepriklausomai vystytis?

Pasakysime sąžiningai: šiame etape reikia tiesiog atsilaikyti ir išauginti valstybės galią, konsoliduoti visuomenę ir įgauti (kad ir kaip baisu, kai kam tai pasirodytų) valstybinę ideologiją. Ir ne abstrakčią („už viską kas gerai – prieš visą blogį“), o projektinę. Galinčia pateikti šaliai ir pasauliui rusų viziją ir teisingos pasaulio tvarkos statybos planą, kaip alternatyvą šiandienos „pinigų pasauliui“.

Be viso to, šiandien visur skatinamas „pliuralizmas“ neformuoja vertybių sistemos koordinačių – normos, kuri atspindėdama ir fiksuodama civilizacijos idėją buitiniame lygmenyje, leistų atskirti gerą nuo blogo, socialų elgesį (politiką) nuo asocialaus ir t.t.

Žūtbūtinai reikalingas naujas elitas – nacionalinis, o ne komprador’inis (prekybos agentai).

Perspektyvoje, kai šie pirminiai reikalavimai bus išpildyti, anksčiau ar vėliau bus (turės būti) iškeltas klausimas apie šalies(kalbama apie Rusiją) išėjimą iš Bazelio klubo bei narystės griežtomis sąlygomis, ir jų nustatyto mechanizmo «currency board» – piniginės masės pririšimą prie aukso-valiutų rezervo kiekio, atsisakymo. Tai yra, paversti „Centrinį“ banką, kuris šiandien yra išorinės kontrolės instrumentu, „Valstybiniu“, vykdančiu valiutinę, tame tarpe ir emisijos politiką nacionaliniam, o ne globalių-oligarchinių interesų labui. (Ne atsitiktinai juk, tai išgirdę liberalai neišvengiamai pradeda žviegti: vagiui kepurė dega!).

Pastebėkime: centrinio banko nebuvo nei Rusijos imperijoje, nei SSSR. Atsirado jis tik „išsivysčiusios demokratijos“ laikais. Juose jis turi ir likti, kaip neatskiriamas atributas ir naujos „aukso ordos“ (šių laikų tiesiogine, o ne perkeltine istorine prasme) neokolonializmo „jungo“ simbolis, susijęs su šia „demokratija“.

Klausimas iš tiesų rimtas: JAV šiame kelyje, dar XIX amžiuje atlaikė pilietinį karą ir galų gale, praėjus pusei amžiaus, vis tiek atsidūrė globalios oligarchijos voratinklyje.
Bet tai jau – truputį kita tema. Viskam sava eilė.

2012 metai.

Sarmatas.lt

0 1568

VOKIETIJA KETVIRTAME DEŠIMTMETYJE

Didžiulė finansinė galia leido IG vaidinti lemiamą vaidmenį Vokietijos gyvenime.

Reikia pažymėti, kad IG bosai, kaip ir kiti stambūs vokiečių pramonininkai, buvo nusistatę prieš demokratiją, iš esmės dauguma kartelio veiksmų susivedė į diktatūros įvedimą, darbininkų judėjimo bei profsąjungų slopinimą. Tai patvirtina ir koncerno vadovo Karlo Duisbergo kalba:

I.G.Farbenindustrie 21

„Mes tikimės, kad mūsų šiandien ištarti žodžiai bus įgyvendinti, kad atsiras stiprus žmogus, kuris sukurs visiems bendrą platformą… Nes jis visada reikalingas mums, vokiečiams, kaip savo laiku buvo reikalingas Bismarkas“.

Šie žodžiai buvo ištarti nacistinio perversmo išvakarėse.

Netrukus stiprus žmogus buvo surastas.

1932 SAUSIO 21

Diuseldorfas. Reino „Plieno karaliaus“ Frico Tyseno (Fritz Thyssen) rezidencija. Prie paradinio įėjimo vienas po kito privažiuoja elegantiški limuzinai. Vienas iš paskutinių privažiuoja „Mersedesas“, lydimas keturių motociklų.

Visi susirinko. Visi jie – stambiausi Vokietijos pramonininkai.

Taip įvyko Adolfo Hitlerio susipažinimas su tais, kurie valdė Vokietiją.

I.G.Farbenindustrie 22

„Stiprų žmogų“ aprūpino pinigais, reikalingais SA ir SS būrių išlaikymui, rinkiminės kampanijos finansavimui. Vienas dosniausių buvo koncernas IG Farben koncernas. Pirmas įnašas siekė 300 000 markių. Hitleris pažadėjo jiems karą, jie pažadėjo jam valdžią.

Reikia pažymėti, kad Hitlerio finansavime dalyvavo ir didžiausia JAV finansinė-pramoninė grupė Standart Oil.

I.G.Farbenindustrie 23

Šiedu stambiausi pasaulyje koncernai jau tada susitarė dėl įtakos sferų pasaulinėje chemijos rinkoje pasidalinimo.

Ištrauka iš teisiamųjų parodymų per Niurnbergo procesą: „Jie tapo gijomis juodame mirties audekle, kuris užklojo Europą… Tai žmonės, kurių niekas negali sustabdyti… Jie buvo architektai, sukūrę Vermachtą… Tai žmonės, kurie padarė įmanomą karą ir padarė jie tai dėl to, kad siekė užkariavimų…“

Šie ir kiti faktai buvo dokumentuoti jau po karo, remiantis koncerno vadovų parodymais.

Jau 1926 metais IG Farben turėjo plačius ryšius įvairiose JAV pramonės srityse. Šių ryšių koordinavimui koncernas įsteigė filialą American IG chemical corporation, kuris vėliau buvo pervadintas į General Aniline&Film (GAF).

I.G.Farbenindustrie 24

Į direktorių tarybą greta Karlo Bošo (Carl Bisch) ir Hermano Šmitco (Hermann Schmitz) įėjo Standart Oil of New Jersey (vėliau – Exxon) pirmininkas Volteris Tiglis (Walter Clark Teagle) ir National City Bank of New York (vėliau – Citibank) prezidentas Čarlzas Mičelas (Charles Edwin Mitchell).

I.G.Farbenindustrie 25

Su stambiausių Anglijos naftos trestu Imperial chemical industries jau 1932 metais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.

Yra visa eilė liudijimų, patvirtinančių, kad būtent dėka Standart Oil ir Imperial chemical industries koncernas IG galėjo sukaupti dideles aviacinio kuro atsargas nacistų karinei mašinai.

Paradoksalu, tačiau 1940 metais vokiečių lėktuvai, bombardavę prancūzų ir anglų taikius miestus, naudojo kurą, iš kurio pelnėsi anglų ir amerikiečių korporacijos ir IG vadovai.

IG Farben valdyba dar 1935 metais oficialiai iškėlė Himleriui klausimą dėl lagerio Dachau kalinių darbo panaudojimo koncerno gamyklose.

I.G.Farbenindustrie 27

Dachau maketas su gamybiniais pastatais

I.G.Farbenindustrie 28

Pats konclageris – tai teritorija dešinėje

Visa kita – tai koncerno IG gamyklos, tame tarpe AGFA chemijos fabrikai.

Aeronuotrauka kitu rakursu

I.G.Farbenindustrie 29

1940 LAPKRIČIO 23, BERLYNAS, PRINCALBERTŠTRASĖ, 8

Pastatas, pastatytas amžių sandūroje.

I.G.Farbenindustrie 30

Jokios iškabos, jokių sargybinių. Čia įsikūrusi niūriausia III Reicho įstaiga – Vyriausioji Imperijos saugumo valdyba.

Himlerio kabinete – ne visiškai įprasta draugija: civiliai apsirengę svečiai su pasimėgavimu traukia brangias cigaretes, ką tik atvežtas iš okupuotos Prancūzijos. Pirmininkauja SS reichsfiureris. Jo klausytojai – IG Farben vadovai.

Pasitarimas užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Abi pusės aršiai ginčijosi dėl būsimo Osvencimo konclagerio kalinių kainų. Apie planus kurti lagerį, chemijos tresto vadovai buvo laiku informuoti ir dabar kalba ėjo apie koncerno filialo Osvencime statybą. IG bosai pritarė SS vadovybės motyvacijai: arti esančios žaliavos ir daug „perteklinės darbo jėgos“ (t.y. kaliniai).

Klausimas tik tame, kiek tai atsieis koncernui?

Lubas siekiančiuose languose jau švito naujas rytas, kai pagaliau buvo priimtas bendras sprendimas – pastatyti netoli naujo konclagerio chemijos fabriką, eilinį IG Farben filialą. Klausimas dėl „perteklinės darbo jėgos“ lieka kol kas atviras.

Praėjus keliems mėnesiams toje pačioje Berlyno rezidencijoje vėl susirinko tie patys ponai. Dabar kalba ėjo daugiausiai apie kalinių darbą ir apie tai, kiek jiems reikia mokėti. Po ilgų debatų buvo nutarta apmokėti kalinių darbą taip: apmokytam darbininkui – 4 markės per dieną, neapmokytam – 3 markes, vaikams – 1,5 markės.

Suprantama, iš tų pinigų patys kaliniai negavo nieko, jų „algos“ buvo pervedamos į konclagerio sąskaitą.

Tame pačiame pasitarime buvo nutarta naikinti visus nedarbingus.

Po kurio laiko netoli Osvencimo, Monovice (lenkiškai – Monowice) buvo pastatyti IG gamyklos „Buna“ korpusai.

I.G.Farbenindustrie 31

I.G.Farbenindustrie 32

Konclageriuose IG organizavo specialias laboratorijas, kur su gyvais žmonėmis buvo išbandomi įvairūs cheminiai preparatai ir nuodai. Šie eksperimentai dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Profesorius, gydytojas-gineklogas Karlas Klaubergas (Carl Clauberg), gavęs tiesioginį Himlerio nurodymą, darė nusikalstamus eksperimentus, išbandydamas naujus cheminius preparatus ant moterų, konkrečiai – eksperimentavo su sterilizacija, suleidžiant nuodus į motinos organizmą ir sterilizacija rentgeno spinduliais.

I.G.Farbenindustrie 33

I.G.Farbenindustrie 34

Taip IG rengė ištisų tautų naikinimo technologijas.

1945 metų gegužės mėnuo įrašė į IG Farben metraštį žodį „Pabaiga“. Tačiau tuojau pat geraširdė ranka iš už Atlanto brūkštelėjo nedidelę, tačiau esminę pataisą: „Pirmos dalies pabaiga“.

1 1128

Hitlerio ir Musolinio atėjimo į valdžią istorija, nacių partijos ir italų fašistų istorija – viena labiausiai saugomų Vakarų paslapčių. Nes būtent Londonas, Paryžius ir Vašingtonas pasirinko šiuos veikėjus iš daugelio kitų kandidatų ir suteikė jiems kolosalią pagalbą. Iš pradžių atvedė į valdžią, paskui suteikė resursų, pinigų ir technologijų. Paskui atidavė ištisas valstybes. Ir viskas dėl to, kad būtų pradėtas karas.

Baisus. Pasaulinis. Po kurio, pagal Breton Vudo susitarimą, doleris pagaliau taps pasauline rezervine valiuta.

Savo indėlį į nacistų pergalę įnešė ir Anglijos Banko vadovas seras Normanas Montegiu.

Seras Normanas Montegiu valdė Anglijos Banką 24 metus, pergyvenęs šiame poste 3 monarchus ir 6 ministrus pirmininkus. Žymus jis tuo, kad trečiame dešimtmetyje sukūrė schemą, pagal kurią šiandien veikia Tarptautinis valiutos fondas. Schemos esmė – įvesti totalinę ekonominę kontrolę Europos šalių atžvilgiu. Bankininkas Montegiu tvirtai vairavo Europą, iškeldamas į valdžią patogius politikus ir pašalindamas nepatogius.

„Patogiais“ anglai kažkodėl laikė ir italų fašistus bei vokiečių nacistus. Viskas kartojasi: dabartiniai įvykiai Europoje ir Amerikoje tiesiog kopija tų, kurie vyko Senajame ir Naujajame pasaulyje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Už okeano pučiasi finansinių spekuliacijų burbulas ir kad procesas būtų kaip nors sulėtintas, kad burbulas nesprogtų, FRS didina kreditų kainą. Europoje dėl to sulėtėjo BNP augimas. Europiečiai nepatenkinti ir jų niurzgėjime užatlantės magnatai jau girdi artėjančios didžiosios depresijos atgarsius. Kad būtų kaip nors išsaugotas Amerikos ir Europos ekonomikų balansas, reikalingas išorinis reguliatorius, kažkas panašaus į šiuolaikinį TVF. Šį reguliatorių mėgina kurti du finansininkai, vadovaujantys dviem svarbiausiems pasaulio emisijos centrams. Tai – Anglijos Banko valdytojas Normanas Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Bendžaminas Strongas.

Šiuodu veikėjus vienijo ne vien darbas, bet ir dar kai kas. Strongas vadino Montegiu „mano keistuoliu balandėliu“. Kartą jų poroje pasirodė „trečias nereikalingas“ – vokiečių Reichsbanko prezidentas Jalmaras Šachtas. Kenčiantis Strongas netrukus mirė ar tai nuo džiovos, ar tai dėl meilės be atsako Montegiu. O švelni Montegiu ir Šachto draugystė truko dar labai ilgai ir vokiečių bankininkas netgi tapo savo britų kolegos anūko krikštatėviu. Būtent ši finansininkų porelė padarė pradžią finansiniam tramplinui vokiečių naciams ir asmeniniam Hitlerio skrydžiui į valdžią.

„MONTEGIU PRINCIPAS“ – GRIEBTI GELEŽINE RANKA VALSTYBES UŽ GERKLĖS

Prieš tai, kai Anglijos Bankas ėmė pumpuoti pinigus nacistams, tą patį jis padarė su fašistiniu Musolinio režimu Italijoje. 1925 metų lapkritį Italijos vyriausybė paskelbė: pasiektas susitarimas dėl Italijos Versalio skolų grąžinimo Anglijai ir JAV. Ir vos po savaitės Musolinis gavo iš Amerikos 100 milijonų dolerių neva liros stabilizavimui, o iš tikrųjų – asmeninės valdžios įtvirtinimui. Gesinti Versalio skolas galima buvo ilgai. O štai 100 milijonų dolerių, gauti iš karto su Montegiu protekcija ir dėka jo draugystės su Strongu, leido diktatoriui išspręsti begalę einamųjų problemų, tame tarpe ir susijusių su nepaklusniais italų bankininkais. Kodėl nusprendė duoti pinigų būtent Musoliniui? Todėl, kad Londonas ir Vašingtonas laikė jį figūra, kuri sugebės padengti senas skolas, o tuo pat metu prisidarys naujų.

Štai ką rašė amerikiečių ekonomistas ir geopolitikas Viljamas Engdalis savo knygoje „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir naujoji pasaulio tvarka“: „Nuo Lenkijos iki Rumunijos per visą trečią dešimtmetį vieni ir tie patys žmonės, Morganų bankas, Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo bankas sėkmingai įvedinėjo ekonominę kontrolę daugumos kontinentinės Europos šalių atžvilgiu…“ Principas buvo paprastas: kad priverstum kreditų prisiėmusią ar anksčiau prasiskolinusią Europos valstybę anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais, reikia atvesti į valdžią „stiprią ranką“. Pageidautina – apskritai geležinę. Kitaip pinigų neatgausi. Tiesa, į geležinę ranką teks kartas nuo karto investuoti dolerių – kad nesurūdytų.

MONTEGIU ATVEDĖ HITLERĮ Į VALDŽIĄ, IŠPROVOKAVĘS BANKŲ KRIZĘ

Kaip atvesti į valdžią vienoje iš svarbiausių Europos šalių nelabai populiarų savo šalyje politiką, kurį anglosaksai laiko patogiu ir visiškai kontroliuojamu? Pripumpuoti jį pinigais? Tai truks ilgai ir brangiai kainuos, paprasčiau sukurti šalyje situaciją, kai tauta pati ims trokšti permainų, ir tada už Vakarų kontroliuojamą politiką nubalsuos nemokamai. Rizika ir investicijos – minimalios.

Taigi, kad Hitleris iškart taptų populiariu respektabiliu politiku, o svarbiausia, kad kartą ir visiems laikams būtų baigta su jo priešininkais, Montegiu finansinis genijus sugalvojo sudėtingą kombinaciją. Žymią dalį vokiečių kapitalo tuo metu kontroliavo žydai, kurie kategoriškai nenorėjo matyti antisemito Hitlerio prie vokiečių valstybės vairo. Vadinasi, uždavinys toks – padaryti taip, kad žydų kapitalai būtų pašalinti iš lošimo.

Manote, tai sudėtinga? Montegiu taip nemanė. Štai ką apie tai rašė Viljamas Engdalis: „Niujorkos biržos kracho 1929-1930 metais metu Vokietija užėmė unikalią padėtį tarp stambių pramoninių Europos šalių. Jos skola užsienio bankams už trumpalaikius kreditus siekė apie 16 milijardų markių. Kad būtų visiškai sugriauta vokiečių bankų sistema, pakako nedidelio stumtelėjimo. Stumtelėjo Niujorko federalinio rezervo bankas ir Anglijos Bankas. 1929 metais jie nuosekliai padidino palūkanas po dviejų metų beprecedentinių biržos spekuliacijų mažinimo linkme“. Prasidėjo masinis anglų ir amerikiečių kapitalų nutekėjimas iš Vokietijos. Ką ten nutekėjimas – per valandą sugriuvo visa vokiečių finansų sistema, palaidojusi po savimi nepaklusnius bankininkus, nenorėjusius bendradarbiauti su Hitleriu.

„MONTEGIU SĄMOKSLO“ AUKA TAPO ŠVEDŲ „DEGTUKŲ KARALIUS“

Tačiau vokiečių bankininkų „antihitlerinė koalicija“ taip paprastai pasiduoti nesiruošė. Jų atstovai įtikinėjo Reichsbanko vadovą Hansą Liuterį paimti skubų stabilizuojantį kreditą iš kitų šalių centrinių bankų. Liuteris ilgai spyriojosi, tačiau kai jį galiausiai įtikino, kreipėsi pagalbos į Normaną Montegiu. „Ir šis. – rašo Engdalis. – užtrenkė prieš mūsų nosį duris. Kaip pasekmė – krizės situacijoje Vokietijai daugiau nebebuvo iš ko paimti kredito“. Montegiu su Šachtu jau trynėsi iš pasitenkinimo rankas: susidariusioje situacijoje Hitlerio atėjimas į valdžią atrodė nebe už kalnų.

Ir visgi bankininkų „antihitlerinė koalicija“ sugebėjo dar kartą pamėginti sustabdyti nacistų ėjimą į valdžią: finansininkams pavyko įkalbėti švedų „degtukų karalių“ Ivarą Kriugerį paskolinti Reichsbankui 500 milijonų markių. „Kreditas, kurį suteikė Kriugeris kėlė nepriimtiną politinę grėsmę ilgalaikei Montegiu draugų strategijai“. – rašo toliau Engdalis. Ir su švedu teko susidoroti: 1932 metų pradžioje Kriugerį surado negyvą vieno iš Paryžiaus viešbučio numeryje. Žuvus Kriugeriui, Vokietija nebeteko vilties išsigelbėti. Ji buvo paprasčiausiai atkirsta nuo užsienio kreditų.

1 2485

Hitlerio 50-mečio iškilmės. Išskirtinis Hitlerio vadovybės dėmesys Lietuvos Kariuomenės vadui S. Raštikiui (ištraukos iš jo 1956 m. išleistų atsiminimų) *

Praėjus vos trims savaitėms po Klaipėdos krašto atplėšimo, per Vokietijos atstovą Kaune Dr. Zechliną Reicho užsienių reikalų ministeris pakvietė mane dalyvauti balandžio 20 d. Hitlerio 50 m. amžiaus sukakties proga rengiamose iškilmėse ir dideliame kariuomenės parade Berlyne. Prezidentūroje ir užsienių reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas – važiuoti į Berlyną ar ne. Buvo nutarta važiuoti…

 

Berlyno geležinkelių stoty Friedrichstrasse mus sutiko vienas vokiečių generolas ir generalinio štabo pulkininkas Schulz, kaip vokiečių kariuomenės vadovybės atstovai, be to, vokiečių užsienių reikalų ministerijos Skandinavijos ir Pabaltijo skyriaus viršininkas von Grundherr, Lietuvos atstovas Vokietijoje Škirpa ir kiti. Iš stoties buvome nuvežti į Adlon viešbutį Unter den Linden, prie kurio buvo išrikiuota pėstininkų garbės kuopą su karo orkestru mus pasitikti. Man teko priimti kuopos vado raportą, apeiti rikiuotę-frontą ir priimti suteiktą mūsų delegacijai karinę pagarbą.

 

Į iškilmes buvo privažiavusių daug delegacijų iš visų pasaulio kraštų. Kai kurių valstybių delegacijos buvo ypač didelės, pav., italų, japonų, slovakų, pietų slavų [Jugoslavijos], turkų, kai kurių Pietų Amerikos valstybių…

 

Tą pačią dieną [balandžio 19 d.] vokiečių kariuomenės vadas gen. von Brauchitsch pakvietė pietų visus delegacijoje buvusius karius. Aš buvau pasodintas tarp generalinio štabo viršininko generolo Halderio ir žinomo vokiečių šarvuočių bei tankų taktikos specialisto generolo Guderiano. Štabo viršininkas labai teiravosi apie lietuvių, ypač jaunimo ir studentų, nuotaikas lenkų atžvilgiu ir apie Vilnių, ar labai Lietuvos gyventojai jo ilgisi. Juk tuo metu vokiečiai rengėsi karui su Lenkija, todėl tokie generolo Halderio klausimai visai suprantami.

 

Balandžio 20 dieną jau anksti rytą kariuomenė pradėjo rikiuotis paradui. Plačioji Unter den Linden buvo pilna motorizuotos kariuomenės. Mane truputį stebino ant namų stogų išstatyti priešlėktuvinės artilerijos pabūklai ir sunkieji priešlėktuviniai kulkosvydžiai. Ore visą laiką patruliavo naikintuvai…

 

Tribūnos Hitleriui, vyriausybei ir svečiams buvo pastatytos Charlottenburgo plente prie Berlyno aukštosios technikos mokyklos. Tribūnos buvo abiejose plento pusėse…

 

Paradas truko apie keturias valandas. Keitėsi jungtiniai kariniai orkestrai, o visų ginklų rūšių voros vis žygiavo ir žygiavo. Iš pradžių pražygiavo karinių vėliavų batalionas. Mat, visi vokiečių kariuomenės pulkai buvo atsiuntę savo vėliavas Hitleriui pagerbti. Po vėliavų bataliono žygiavo pėstininkai, aviatoriai, parašiutininkai, jūrininkai, pėsti ir motorizuoti. Važiavo motorizuota artilerija, lengvoji, sunkioji ir sunkiausioji. Keli sunkiausios artilerijos pabūklai buvo tokio tipo ir dydžio, kokio niekas Vokietijoje dar nebuvo matęs. Pravažiavo labai daug sunkiųjų tankų. Ore skraidė naikintuvai ir sunkiųjų bombonešių eskadros…

 

Karinis paradas padarė visiems žiūrovams tikrai didelį įspūdį.

 

Pietų valgyti tą dieną iki vakaro nebuvo laiko. Adlono viešbučio administracija pasirūpino įduoti kiekvienam svečiui po gražų kišeninį paketuką. Parado metu galėjome užkąsti iš savo paketukų sausų pyragaičių, sūrio, šokolado ir patenkinti troškulį vermutu iš mažo buteliuko, buvusio kiekviename paketuke.

 

Po parado svečiai buvo paprašyti pas Hitlerį į Die Neue Reichskanzlei. Kieme kiekviena delegacija buvo sutikta išrikiuotos garbės sargybos ir būgnų garsais. Per Muschensaal buvome nuvesti į labai ilgą salę-galeriją. Visas tas pastatas,  Die Neue Reichskanzlei, kaip iš oro, taip ir viduje, buvo labai modernus, o toks stilius, nors jis ir gražus, labai greitai nusibosta ir nesudaro jokios nuotaikos. Viskas atrodė nejauku ir šalta. Iš oro ir viduje daug marmuro, bet nedaug papuošimų. Viduje brangūs paveikslai. Mažiau skulptūrų.

 

Galerijos salėje daug kas stebėjosi, kodėl prie manęs net kelis kartus priėjo vienas iš jaunesnių Hitlerio adjutantų ir nuoširdžiai kalbėjosi su manim. Jis iš karto pažino mane ir ta proga norėjo daugiau pasikalbėti, nes prieš septynerius metus mudviem teko tarnauti tame pačiame pulke vokiečių kariuomenėje, kur aš tada Stettine atlikinėjau karinį stažą. Tuomet jis tarnavo jaunesniuoju leitenantu, tik ką baigęs karo mokyklą.

 

Galerijos salėje visos delegacijos buvo išrikiuotos į vieną eilę alfabeto tvarka. Prie kiekvienos delegacijos buvo ir tos valstybės diplomatinis atstovas Berlyne. Jis turėjo pristatyti delegatus Hitleriui. Priėjęs prie manęs, Hitleris ištiesė man ranką, trumpai pasakė, kad jam esą labai malonu matyti Lietuvos delegaciją, ir nuėjo toliau sveikintis su kitomis delegacijomis.

 

Po oficialaus prisistatymo ceremonijų buvome pakviesti į kitą salę. Joje nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Visa salė prisipildė svečių. Liokajai nešiojo svečiams kavą, arbatą, vyną, stipresnius gėrimus ir smulkius užkandžius. Hitleris stovėjo salės viduje ir kalbėjosi su vienu kitu svečiu. Vokietijos užsienių reikalų ministerijos protokolo šefas Freiherr von Dornberg, labai aukšto ūgio, dviejų metrų ir kelių centimetrų, vyras, vis paprašydavo prie Hitlerio vieną ar kitą svečią iš užsienio. Kaip vienas iš pirmųjų buvau ir aš paprašytas prieiti prie Hitlerio. Ministerio Škirpos ir pulkininko Čepausko lydimas, nuėjau. Škirpa dar kartą pristatė mane Hitleriui. Jis per savo vertėja Schmidtą paklausė, kokia kalba aš kalbu. Nelaukdamas vertėjo kreipiantis į mane, aš tiesiai vokiškai atsakiau Hitleriui, kad kalbu vokiškai ir galėsiu susikalbėti be vertėjo pagalbos. Schmidt nuėjo į šalį. Hitleris, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, iš karto pradėjo maždaug taip kalbėti:

 

„Lietuvos vyriausybė labai protingai pasielgė, sutikdama geruoju grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tai buvo visiškai pribrendę, ir tas klausimas turėjo būti išspręstas. Šiam reikalui, taikai ir Lietuvai daug pasitarnavo jūsų užsienių reikalų ministeris, nes jis mokėjo įtikinti jūsų vyriausybę, kad kitoniškas sprendimas būtų buvęs labai nenaudingas Lietuvai. Jūs dabar gal dar neįvertinate šio reikalo, bet vėliau įsitikinsite. Dabar, kada tarp mūsų neliko jokių kliūčių, aš pageidauju, kad susinormuotų ir mūsų ūkiniai santykiai. Juk dabar yra nenormalu, kada Lietuva, būdama Reicho kaimynė, beveik visą savo žemės ūkio eksportą atiduoda ne Reichui, bet Anglijai.“

 

„Kaip tik dabar atvyko Lietuvos delegacija į Berlyną ūkinių derybų vesti,“ pasakė Hitleriui mūsų ministeris K. Škirpa. Hitleriui, matyti, nepatiko, kad jo kalba buvo pertraukta. Jis nieko neatsakė Škirpai ir kalbėjo su manim toliau. Dar paklausinėjo, kaip ir kur aš išmokau vokiečių kalbą, ar pažįstu Berlyną, kaip man patiko vokiečių kariuomenės paradas, kada grįšiu į Lietuvą. Palinkėjo dar paviešėti Berlyne ir šį tą pamatyti. Hitleris visą laiką kalbėjo tik pats, aš galėjau atsakyti tik į jo trumpus klausimus, šiaip neleido man išsižioti. Atsisveikinome. Milžinas protokolo šefas von Dornberg pakvietė prie Hitlerio kitą svečią, rodos, Vengrijos seną generolą. Įdomu, kad čia Hitleris rinkosi pasikalbėjimo partneriais tik užsieniečius karius. Su civiliais diplomatais jis šį kartą beveik nekalbėjo.

 

Kadangi politinėje arenoje tuo metu naujausias klausimas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas, tai ir Lietuvos delegacija Berlyne buvo savotiškas politinio dėmesio centras. Taip į ją žiūrėjo ir užsieniečiai ir patys vokiečiai. Todėl ir Hitleris teikė pirmenybę Lietuvos delegacijai. Todėl ir Hitlerio pasikalbėjimas su manim buvo ypatingai gaudomas fotografų. Viena tokia foto nuotrauka vėliau buvo iškabinta Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune.

 

Kokį įspūdį tada padarė man Hitleris? Pirmiausia atrodė, jog tai esą žmogus, su kuriuo galima kalbėtis tik apie politiką. Per pasikalbėjimą jis per daug akcentavo savo „aš, aš!“ Gavau įspūdį, kad jis iš viso vargu ar tariasi su kitais ir kad tai yra įgimto diktatoriaus, mėgstančio tik kitiems diktuoti savo valią, tipas. Kalbėjo jis paprastai, neieškodamas jokių mandagumo formų, jo kalbos stilius buvo kario, bet ne politiko ar diplomato. Iš viso atrodė, kad tai yra kieto būdo ir stiprios valios vyras, gal kiek storžieviškas ir truputį nemandagus, nekantrus, nervingas….

 

Tą patį vakarą Adlon viešbučio salėse von Ribbentrop suruošė priėmimą užsieniečiams svečiams. Tas pats von Dornberg pakvietė kažkokį Vengrijos generolą ir mane prie Ribbentropienės staliuko. Čia nuotaika buvo per daug įtempta, pasipūtusi, todėl aš pasistengiau greit nepastebimai palikti ne tik nemalonų staliuką, bet ir visą priėmimą ir grįžau į savo kambarį…

 

[Sekančios dienos] Vakare Kaizerhofo viešbutyje von Ribbentropas iškėlė svečiams iškilmingus pietus. Man buvo paskirta vieta prie pirmojo garbingiausiems svečiams stalo. Savo kaimynais turėjau darbo ministerį ir buv. Stahlhelmo organizacijos vadą Fr. Seldte ir darbo fronto vadą Dr. Ley… Čia pat sėdėjo vokiečių karo laivyno vadas admirolas Roeder [matyt turėjo omeny admirolą Erich Raeder] ir buvęs Latvijos kariuomenės štabo viršininkas generolas Hartmanis… Visi elgėsi prie stalo labai gražiai, tik vienas Dr. Ley buvo nerimtas, neramus ir per daug gėrė. Kada po pietų kitoje salėje prie atskirų staliukų buvo paduota kava, salės vidury mane sulaikė Ribbentropas ir pradėjo labai karštai politikuoti. Prie mūsų priėjo ir generolas von Brauchitsch [vokiečių kariuomenės vadas]. Ribbentrop įrodinėjo man, kad žydai, masonai ir plutokratai vedą pasaulį į naują karą. Jis daug kalbėjo apie anglus, apgailestaudamas, kad anglai, būdami giminiški vokiečiams, vis dėlto einą ne su jais, bet su vokiečių priešais. Jis ypač kaltino anglų laikraštininkus už nedraugingą propagandą prieš nacionalsocialistinį Reichą ir įtikinėjo mane:

 

„Atsiminkite, pone generole, kad karas bus, ir jei anglai politikai ir raštininkai (Schreiber) nesupras, tai garantuoju, kad tame kare pirmoji pralaimės britų imperija.“

 

Kiti diplomatai sukinėjosi aplink mus, norėdami prieiti prie Ribbentropo ir pasikalbėti su juo, bet jis vis nenorėjo paleisti manęs. Tai buvo, kaip vėliau visi spėliojo, taip pat savotiška diplomatinė demonstracija ilgiau kalbėtis su Lietuvos kariuomenės vadu, t.y. su atstovu tos valstybės, kuri be didelio konflikto išsprendė su Vokietija Klaipėdos krašto reikalą. Ši demonstracija buvo fotografuojama iš visų pusių…

 

Dar vieną dieną paviešėję Berlyne ir tos pačios garbės kuopos prie viešbučio palydėti, o stoty palydėti dar gausesnių palydovų, išvykome į mūsų mielą Kauną.

 

Traukiny gavau „Voelkischer Beobachter“ [Valdančiosios NS partijos pagrindinis dienraštis], kuriame buvo aprašytos visos buvusios iškilmės. Laikraštyje buvo ir mano dvi fotografijos – vienas mano portretas ir viena nuotrauka, vaizduojanti mano pasikalbėjimą su von Ribbentropu Kaiserhof viešbutyje. Laikraštyje buvo išspausdintos tik „svarbesnių“, kaip ten buvo parašyta, delegatų fotografijos, iš viso 6 ar 7. Lietuvos delegatas buvo patekęs net į dvi nuotraukas, nes jis, kaip „Voelkischer Beobachter“ rašė, buvęs labai įtakingas savo krašte. O man buvo aišku, kad tai buvo vėl vokiečių propagandos naujas pavyzdys, susijęs su neseniai buvusiais įvykiais Klaipėdos krašte ir su to krašto atplėšimu nuo Lietuvos ir prijungimu prie nacionalsocialistinio vokiečių Reicho. Tai buvo vokiečių propaganda, taikoma pirmiausia užsieniui.

 

 

Komentaras: Raštikio pateikti paaiškinimai, kodėl jo vadovaujama delegacija sulaukė tiek daug Reicho politinių ir karinių vadovų dėmesio neįtikina. Klaipėdos krašto prijungimas prie NS Vokietijos nebuvo pasaulio politikos dėmesio centre, kaip teigė Lietuvos Kariuomenės vadas. Didžiosios Europos valstybės neprotestavo prieš šią aneksiją; ji praėjo be rimtesnių tarptautinių incidentų ir šis įvykis nebuvo ilgai gvildenamas pasaulio spaudos puslapiuose. Tuomet kiti klausimai žymiai daugiau jaudino Europos visuomenes, o ypač Anglijos prieš tris savaites paskelbta karinės paramos deklaracija Lenkijai. Tai buvo neįprastas Londono žingsnis, kuris iš esmės suteikė Lenkijai pilną veikimo laisvę Vokietijos atžvilgiu. Anglija praktiškai įsipareigojo ginti Lenkiją, taip pat ir panaudojant karines priemones, tuo atveju, jei Varšuvai atrodytų, kad kokie nors Reicho veiksmai grėstų Lenkijos nepriklausomybei. Vokietija 1939 m. pradžioje pradėjo siūlyti derybas su Lenkija dėl jos sutikimo perleisti Gdansko/Danzigo miestą (kurį tuomet valdė Tautų lyga) Reichui. Lenkija kategoriškai priešinosi tokiam sprendimui ir prašė Anglijos bei Prancūzijos karinės paramos. Daug kam tuomet atrodė, kad šis lenkų-vokiečių konfliktas gali provokuoti dar vieną Europinį karą.

 

Raštikio apsilankymo Berlyne metu, jis patyrė Vokietijos spaudimą orientuoti Lietuvos užsienio, saugumo bei ūkio politiką į Reichą. Hitleris ir kiti civiliai bei kariniai vadai iš pradžių užuominomis kalbėjo apie galimybę Lietuvai atsiimti Vilnių tuo metu, jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Aštrėjant padėčiai šios užuominos virto raginimais, ypač po to kai rugsėjo 1 d. prasidėjo karas. Itin aktyviai veikė Kaune įsikūrę Reicho pasiuntinys Dr. Zechlinas ir vokiečių karinis atašė.

 

Visą šį procesą akylai stebėjo Lenkija, su kuria 1938 m. buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai. Jau po kelių savaičių po Raštikio vizito Vokietijoje, jis buvo pakviestas apsilankyti Lenkijoje ir susitikti su pačiais aukščiausiais kariniais ir civiliniais vadovais. Kaip rašė lenkų istorikas prof. P. Lossowski, buvo visai neaišku į kurią pusę pakryps Lietuva karinio konflikto metu. **

 

Pasak Lossowski, jaunieji lietuvių tautininkai šiek tiek nusivylę Prezidento Smetonos pasyvumu, pradėjo raginti Lietuvą užimti provokišką poziciją. Jų atstovai ir kiti provokiški autoriai pradėjo skleisti tokias mintis tautininkų leidinyje “Vairas”, kuris Lietuvai ypač kritiniu laikotarpiu buvo Smetonos valdžios laikinai sustabdytas. Apie jaunimo karingas nuotaikas Raštikis užsimena savo knygoje kalbėdamas su generolu Halderiu, kuris teiravosi apie Lietuvos jaunimo požiūrį į Vilnių. Jauniems tautininkams šiuo klausimu aktyviai pritarė Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. 1939 m. smarkiai augo Lietuvos-Vokietijos prekybiniai ryšiai. Bet visgi Lietuva, pasak Lossowski, pasirinko griežto neutralumo politiką dėl įvairių priežasčių. Viena iš svarbiausių buvo Anglijos ir Prancūzijos įspėjimai Lietuvai neprisijungti prie vokiečių karinių veiksmų atsiimant Vilnių.

 

Vokietijos pastangos įtraukti Lietuvą į savo orbitą staigiai nutrūko maždaug rugsėjo 14 d., karui dar siaučiant, kai tapo akivaizdu, kad lietuviai nerodo iniciatyvos Vilniaus atžvilgiu. Po kelių dienų Ribbentropas su Molotovu vėl susitiko dvišalės Nepuolimo sutarties derinimui ir tada Lietuva perėjo iš Vokietijos interesų zonos į sovietų. Jei Lietuva būtų parodžiusi iniciatyvą kariniais veiksmais atsiimant Vilnių, ji būtų likusi Vokietijos interesų zonoje, kaip buvo numatyta pirminėje Nepuolimo sutarties versijoje. Lietuva būtų išvengusi pirmosios sovietų okupacijos su jos visais žiaurumais, nebūtų reikėję organizuoti 1941 m. birželio sukilimo.

 

Daug kam gali atrodyti, kad Sovietų Sąjunga vis tiek būtų žiauriai nubaudusi mūsų šalį dėl tokios pozicijos. Galima tik paminėti, kad Suomija, Slovakija, Vengrija bei Rumunija buvo ypač aktyvios Vokietijos sąjungininkės karo metu ir dėl to daugiau nenukentėjo po karo nei Lietuva. Matyt sovietai su panieka žiūrėjo į Lietuvos nuolankumą bei pasyvumą ir nematė reikalo po karo tai įvertinti. Tokios valstybės-plėšrūnės daugiausia vertina ryžtą ir jėgą.

 

Paruošė: Algis Avižienis

 * „Kovose dėl Lietuvos“, išleido „Lietuvių Dienos“, Los Angeles, California

** Piotr Lossowski, “Lithuania’s Neutrality in the Polish-German War of 1939”, Acta Poloniae Historica 1980.