Tags Posts tagged with "globalizacija"

globalizacija

0 2030
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“

0 1986

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

0 1326

Daugumai žmonių stabilus, gerai apmokamas darbas yra tas dalykas, kuris skiria priimtiną gyvenimo būdą nuo skurdo. Šiandien gi pokyčiai darbo jėgos struktūroje, kuriuos lėmė globalizacija ir technologijos, daro, šį tikslą vis labiau miglotu.

Technologijos paskatino nedarbą ir pajamų mažėjimą, pašalindamos mažai kvalifikuotų dirbančiųjų paklausą.

Robotų technika ir sudėtinga kompiuterizuota įranga sėkmingai pakeitė kvalifikuotą darbo jėgą. Programinė įranga dabar pakeičia žurnalistus, kurdama naujienas elektroniniu pavidalu skanuojant internetą. Netgi finansinius maklerius keičia automatizuoti algoritmai.

Komunikacijos, kurios leido nebrangiai perduoti balsą ir akimirksniu permesti didžiulius informacijos kiekius su vis kokybiškesniu vaizdu, paskatino pramonės pajėgumų persikėlimą. Ir jos vis didėjančiais tempais leidžia perkelti tokias paslaugų sferas, kaip inžinerija, architektūra, buhalterinė apskaita, juridinės paslaugos ir netgi medicina.

Drauge su nuotolinio valdymo technologija, kuri iš pradžių buvo kuriama kariškiams, dabar tapo įmanoma kontroliuoti aukšto automatizacijos lygio gamybas ir netgi žaliavų išgavimą tolimuose nuošaliuose regionuose.

Šie pokyčiai daro įtaką pajamas ir darbo vietų prieinamumą. Amerikoje vidutinės pajamos realia išraiška nesikeičia nuo 1975 metų. Vidutinės realios šeimos pajamos Japonijoje ir Vokietijoje išlieka tame pačiame lygyje kelis dešimtmečius. Darbo užmokestis britų pramonės sektoriuje su pataisa į infliaciją nedidėja nuo aštunto dešimtmečio vidurio.

Visiems dirbantiesiems, nepriklausomai nuo profesijos ir įgūdžių, kaip išsireiškė Džonas Meinardas Keinsas, gresia „technologinis nedarbas“.

Būta įsitikinimo, kad naujos ekonomikos šalys sutrauks pas save be darbo likusius žmones. Gaila, tačiau realybė visiškai kita.

Žmonių, kurie dirba technologijų sektoriuje, skaičius išlieka kuklus ir siekia 5-6% visos darbo jėgos. Kai kuriais vertinimais, vos pusė procento darbo jėgos Amerikoje dirba sferose, kurios neegzistavo iki 2000 metų. Silicio slėnyje tik 1,8% dirbančiųjų užimti naujose sferose.

Viena iš priežasčių yra ta, kad naujoms ekonomikos šakoms nereikia daug darbo jėgos, o kada reikia, tai užduotys perkeliamos patiems pigiausiems darbo jėgos tiekėjams užsienyje. Stambiausios kompanijos, tokios kaip Google, sukuria vos 60 000 darbo vietų visame pasaulyje.

Dauguma tų, kurie priverstinai neteko darbo, tikriausiai nesusiras naujo. Lengvosios pramonės darbuotojai ar surinkimo pramonės darbininkai vargu ar integruosis į informacijos, technologijų, bioinžinerijos, finansų ir kitas šakas.

Išsilavinimas negarantuoja užimtumo. Išsilavinimo įgijimo kaina smarkiai išaugo, apkraudama daugumą žmonių nepakeliamais studentiškais įsiskolinimais. Daugelis absolventų negauna darbo pasirinktose ekonomikos šakose ir jų pradinės pajamos yra 10-20% mažesnės nei buvo prieš penkis metus.

Globalizacija taip ir nepavirto laisvu darbo jėgos masių judėjimu, tai riboja kapitalų, prekių ir paslaugų judėjimas. Realybėje mobilumas prieinamas tik nedideliam skaičiui žmonių, kurie persikelia į šalis su geresnėmis galimybėmis ir didesniu užmokesčiu už jų sugebėjimus ir įgūdžius.

Naujos ekonomikos sudėtingumas ir dinamika reiškia tai, kad galimybė įsidarbinti keičiantiems profesiją žmonėms nėra garantuota. Tiems, kurie susirado darbą, iškyla nuolatinė grėsmė likti nepilnai užimtam ar išvis netekti darbo, o tai apsunkina ilgalaikius planus ir komplikuoja ilgalaikį finansinį ir asmeninį saugumą.

Nors ir egzistuoja gerai apmokamos darbo vietos nedidelei daliai darbo jėgos su būtinais įgūdžiais, visgi didžioji dalis naujų darbo vietų yra menkai apmokamų paslaugų sektoriuje, tokių paslaugų kaip mažmeninė prekyba ar apsauga. Jaunimo nedarbas išlieka aukšto lygio.

Didžioji gyventojų dalis šiandien yra taip vadinamo „pažeidžiamo proletariato“ dalimi. Terminas naudojamas Japonijoje darbuotojams be užimtumo garantijų, kurie sudaro 30% visų dirbančių šalies žmonių, apibūdinti. Kompanijos tokiu būdu mažina išlaidas darbo jėgai.

Pokyčiai darbo jėgos rinkoje daro įtaką visuomenės pobūdžiui. Šiame naujame pasaulyje yra visiškai menkas elitas, apie 5% visų gyventojų, bet jis turi sukaupęs labai daug pinigų ir kontroliuoja didžiąją dalį resursų. Elitas samdo dar vieną sluoksnį žmonių, tarkime 20%, kad tvarkytų jo reikalus bei kontroliuotų pažeidžiamą proletariatą, kuris sudaro likusią gyventojų dalį.

Ryšiai, patrauklumas ir protas padeda „kilti karjeroje“, nors judėjimas tarp sluoksnių gali pasunkėti. Naujojoje pažeidžiamo proletariatai ekonomikoje dirbantieji vietoje klestėjimo paprasčiausiai egzistuoja.

4 3323

Dažnai pastebime, kad patriotizmas nyksta, sava šalis nebėra tokia svarbi, o gimtoji kalba nebe pabrėžiama kaip vertybė. Ne vienas visuomenės veikėjas ar politikas kelia klausimą kaip išspręsti problemas, su kuriomis susiduria mūsų valstybė dabar. Šiuo atveju siūlau alternatyvų variantą, nenarplioti kilusių keblumų, negalvoti apie jų sprendimo būdus, bet pirmiausia suprasti kilmę. Suvokę iš ko kyla problema, galėsime imtis visų galimų įrankių panaikinant pirminį nesklandumų ir nutautėjimo tašką.

Apibendrintai visos valstybinių, tiek socialinių problemų šaknys kyla iš dviejų žodžių tokių kaip globalizacija ir kosmopolitizmas. Kosmopolitizmas tai ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, tai tradicijų, kultūros nepaisymas ir niekinimas. Kosmopolitizmo sąvoka atsirado gana seniai. Kosmopolitais save jau laikė antikinės Graikijos filosofai sofistai. Šios  ideologijos tęstinumas pasireiškė Renesanso laikotarpiu (14-18a.), ypač ryškus buvo Apšvietoje (18a.). Renesanso humanitarai, kitaip nei šiuolaikiniai kosmopolitai, neneigė savo gimtosios kalbos kaip vertybės ir tautinio identiteto. Bėgant laikui ši pasaulėžiūra ne tik sklido bet ir giliai įleido šaknis į daugelį politinių struktūrų, tapo istorinių dogmų bei versijų pagrindu, visuomenės mąstymo principu. Kosmopolitinės krypties istorikai teigia, jog lietuvių tauta neturi savosios kultūros, visos kultūrinės vertybės yra kilusios ir pasiskolintos iš kitų Europos šalių. Vienas iš šios krypties atstovų Lietuvoje E. Gudavičius sako: „Lietuva viduramžiais buvo ubagiška šalis. Tokia ir liko. Skamba nemaloniai, bet negaliu vadinti plaučių uždegimo sloga. Norint pasveikti, būtina nustatyti tikslią diagnozę“.  Istorikas Gudavičius sudaro tokį įspūdį, kad didi Lietuvos praeitis, užkariavimai, išskirtinė, unikali lietuvių kalba yra neverta pagarbos, jis paneigia Lietuvos istorijos svarbą tautiečiui. Todėl kosmopolitiškos krypties istorikai tampa tautinės kultūros naikinimo būdu.

Kosmopolitizmas Lietuvoje pasireiškia ne tik istorijoje. Galime pastebėti kaip kito Dainų dainelės konkurso repertuarai, kada lietuviškas dainas pradėjo vieną po kitos pakeisti angliškos. Taip pat Europos komisijos direktyva buvo priskirta, jog vaikams nuo antros klasės turi būti privaloma užsienio kalba. Vykdoma nutautinimo politika labai primena sovietmečiu vykusi bandymą paversti lietuvius dvikalbiais, to baigtiniu rezultatu gali tapti – nacionalinės kalbos išnykimas. Akivaizdūs ir padariniai tarptautinėje politikoje, kada į savivaliaujančias šalis yra žvelgiama daug atlaidžiau, užmerkiamos akys prieš jų neteisėtą, nelegalų elgesį.

Lietuvoje yra ne viena žymi asmenybė, kuri atskleidė kosmopolitizmo neigiamą pusę. Apie kosmopolitinio modelio istorijos žalą kalbėjo istorikas R.Batūra. Jis pergyveno, jog tautiečiai per mažai suvokia mūsų šalies istorijos didingumą. Pasak Romo Batūros, lietuviai yra karalių tauta, nes ne mažiau 250 metų kovojome su kryžiuočiais, Aukso orda. Nepaisant karų, buvo sukurta galinga valstybė, kuriai vadovavo Vytautas Didysis. Jis buvo gerbiamas tiek Maskvoje, Kijeve ir Čekijoje, o pačio popiežiaus pripažintas karaliumi.

Vienas iš žymiausių kovotojų prieš žalingą kosmopolitizmą yra signataras Vladas Terleckas.  Jis išleido knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, kuri turi net tik pažintinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Autorius aukština Lietuvos istoriją, atskleidžia nepriklausomos Lietuvos bėdas, padeda atskirti draugus nuo priešų. Priešai – niekinantys tautos istoriją, trypiantys kunigaikščių ir partizanų garbę. Kaip bebūtų gaila, V.Terlecko knyga buvo įvertinama gan dviprasmiškai, kaip galima labiau slepiama knygos reikšmė valstybinėje žiniasklaidoje. Užtenka perskaityti kelias knygos ištraukas ir suprantame, jog signataro tikslūs, kartais ir iššaukiantys pasisakymai, kritika skaudžiai veikė kosmopolitinių istorikų autoritetą. Kas ir galimai tapo priežastimi, kodėl šis tekstas neišplaukė į gilesnius vandenis, o autorius nesulaukė didelio nacionalinio susidomėjimo.

Kosmopolitizmo dar didesnį plitimą nulemia tai, jog jis apima ne vieną sritį. Ši idėja gali būti praktikuojama šeimose, politikoje, organizacijose. O sklaida mūsų valstybėje nėra stabdoma, greičiau kaip tik palaikoma ir užtariama, pasisakymai prieš ją dažnai tebūna balsai tyruose.

Prie mūsų tautinio identiteto nykimo prideda ir globalizacija. Globalizacija – reiškinys, apimantis labai įvairias valstybės bei socialinių darinių veiklos sritis, aplinką ir pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu viso pasaulio mastu. Šio reiškinio atsiradimas siejamas su 20 a. pirmąja puse, kada pradėjo augti tarptautinių organizacijų įtaka, plėstis korporacijos ir jų veiklos sferos, didėti tarpvalstybinė ekonominė priklausomybė. Žiūrint per ekonominę, politinę bei informacinę prizmę globalizacija dažnai yra vertinama kaip teigiamas reiškinys, bet jai vis stipriau besiskverbiant tiek į valstybių, tiek į žmonių asmeninį gyvenimą kyla grėsmė nacionalinėms vertybėms.

Globalizacija kaip fenomenas prisidedama prie informacijos sklaidos: padeda sklisti dezinformacijai arba šalių propagandai. Susikūrusios tarptautinės organizacijos, sąjungos, mažiau ar daugiau naikina valstybių suverenitetą, kadangi valstybė priklausydama sąjungai turi priimti jos taisykles, reikalavimus, dažnai pamindama savo esminius ar dalinius principus. Taip pat tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, gali daryti spaudimą, joms įsiskolinusioms šalims, taip pasiekdamos atitinkamos politikos vykdymą.

Globalizacija-života-mega-korporacije-i-industrijalizacija-svesti-potrošača-globalisation-or-corporation1-300x225

Kalbant apie ekonomiką, globalizacija yra stipriai susijusi su  liberalizacija (valstybės draudimų panaikinimas, reguliavimo mažinimas, kainų kontrolės, prekybos kliūčių panaikinimas). Dėl to didėja atskirtis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, nes vystymosi tempai labai skiriasi. Mažiau išsivysčiusiose šalyse didėja nedarbas, nėra užtikrinama socialinė apsauga.

Dėl didėjančios tarpvalstybinės komunikacijos pradeda formuotis pasaulinė kultūra, kuri lemia atotrūkį nuo savosios. Taip visuomenėje tradicinių švenčių vietą užima užsienietiškos, plinta daugiakalbystė, nyksta papročiai, tautai būdingos ypatybės, gyvenimo būdas. Plintant nereguliuojamos migracijos virusui, ilgainiui kyla grėsmė nacionalinės valstybės išlikimui.

Emigracijos ir imigracijos skirtumas parodo, jog pusė ar daugiau išvažiavusių lietuvių vietų užima atvykėliai.
Ilgainiui taip valstybė tampa daugiataute, tikrų lietuvių lieka mažuma.

60

Nepaisant visų kosmopolitizmo ir globalizacijos teigiamų savybių, turime atsižvelgti į keliamą grėsmę mūsų tautai, kultūrai, suvokimui ir papročiams. Privalome puoselėti, išlaikyti bei perduoti savas tradicijas, nepamiršti, kad gimę lietuviais, turime jais ir būti.

Dovilė Žemaitytė

Daugiau informacijos gali rasti:

http://www.slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/2491-kosmopolitizmas-ir-lietuviskumas-istorijoje–1-.html

http://www.propatria.lt/2014/01/vladas-terleckas-nesinuodykime.html

Vladas Terleckas „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, „Versmės“ leidykla, 2009 m.

0 1918

neoliberalism

Bet kuri ideologija neišvengiamai supaprastina realybę iki paprasto ir suprantamo vaizdinio, kurį sudaro konkrečios vertybės, receptai kaip vykdyti permainas ir pan. Toks supaprastinimas leidžia suprasti ideologiją plačiosioms žmonių masėms, kurios nepasižymi giliu humanitariniu-visuomeniniu išsilavinimu ir neturi žinių iš politologijos srities.

Tačiau supaprastinimas turi ir negatyvią pusę, kadangi ideologija neretai pakeičia savimi mokslinį pagrindą, kurio dėka buvo sukurta. Be to, ideologijai daro poveikį du faktoriai:

DOGMATIZACIJA – kai jos tezėmis imama tikėti, nereikalaujant įrodymų, ir

SUBJEKTYVIZACIJA – kai ideologiniai komponentai pradedami taikyti, siekiant pagrįsti taktinius uždavinius, siaurų grupių pozicijas.

Liberalizmas atliko pilna evoliucijos ciklą nuo mokslinės-filosofinės doktrinos iki siauro ideologinio atskirų visuomeninių jėgų interesų ir vykdomo politinio kurso pagrindimo. Tačiau esmė čionai yra ta, kad netgi praradusi ryšį su moksline doktrina ideologija visada stengiasi apeliuoti į tą doktriną reikiamais momentais, tuo pareikšdama, jog yra šios doktrinos įpėdinė. Akivaizdu, kad šiuolaikiniams liberalams malonu jaustis šimtmečių senumo europietiškos tradicijos dalimi ir savo pirmtakais laikyti praeities Vakarų Europos mąstytojus: T. Hobsą, Dž. Loką, Volterą, Kantą, Dž. Milį, Monteskjė, A. Smitą ir kitus, o taip pat JAV tėvus-įkūrėjus.

Vakarietiškas liberalizmas apgaubtas kovos su absoliutizmu, feodalizmu, tironija šlovės aureole. Nėra jokių abejonių, kad klasikinis liberalizmas įrašė svarbiausius žmonijai puslapius kovos už žmogaus teises, pilietines ir konstitucines laisves istorijoje. Tačiau išlieka klausimas: ar daug beliko šiuolaikiniame liberalizme to klasikinio Loko ir Kanto laikų liberalizmo? Ir kiek teisėta tokiems palikuonims remtis savo didžiais pirmtakais?

KLASIKINIO LIBERALIZMO IŠTAKOS

Liberalizmo istorija prasidėjo Naujaisiais amžiais, Renesanso klestėjimo eroje, kai triumfavo laisvės, humanizmo bei lygybės idėjos Europoje, kurioje viduramžiai užleido vietą buržuazinei santvarkai. Liberalizmas atsirado kaip radikalioji absoliutizmo ir feodalizmo bei klerikalizmo kritika iš laisvės ir racionalumo pozicijų. Istorinis liberalizmo pagrindas – turtingos, tačiau beteisės buržuazijos kova už savo politines teises ir valdžią, o taip pat mokslo ir pasaulietiškos moralės puolimas prieš Bažnyčią ir religines dogmas.

Liberalizmas atsirado susiliejus dviem antitezėms:

1. Pasaulis nepaklūsta neginčytinai dieviškai tvarkai, politika yra pasaulietinio pobūdžio procesas, vadinasi, visuomenės likimas yra žmonių, o ne Dievo rankose.

2. Žmogus pats savaime yra vertybė, pati svarbiausia iš visų vertybių (žmogus už jo santykių su aukščiausiomis jėgomis – Dievo ir anapusiniu pasauliu – ribų).

Žmogaus pripažinimas pačia svarbiausia vertybe leido liberalizmo doktrinai padaryti išvadą, kad būtina laisvė – kaip svarbiausias žmogaus tikslas. Žmogui, jo orumui pasibjaurėtinas bet koks engimas ir bet kokia tironija.

XVIII amžiaus pabaigoje liberalizme susiformuoja vertybiniai orientyrai, kuriuos galima išreikšti tokia triada:

INDIVIDUALI LAISVĖ – visi žmonės gimsta laisvi, gali veikti savo nuožiūra ir būti asmeniškai atsakingi už savo likimą.

INDIVIDUALIŲ TEISIŲ NELIEČIAMYBĖ – kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi neatimamų teisių rinkinį (teisė gyventi, orumas, apsauga nuo tironijos). Šių teisių iš jo negali atimti nei visuomenė, nei valstybė.

RACIONALAUS PASAULIO PERTVARKYMO GALIMYBĖ – valstybės valdžia ir politika turi užtikrinti žmonių gerovę, valdžios institutai turi būti atskaitingi ir kontroliuojami piliečių (ne Dievui ir ne Dievo). Žmonės gali tobulinti visuomenę ir valstybę savo nuožiūra.

XIX amžiaus pradžioje liberalizmo doktrinoje susiformavo politiniai principai:

✦ Nepaliaujamo progreso idėja;

✦ Pakantumas ir pliuralizmas (XIX-ame amžiuje tai daugiausiai religinis pakantumas);

✦ Valstybės vaidmens minimizavimas;

✦ Privačios nuosavybės neliečiamumas.

Be to, kiekvienas liberaliosios doktrinos punktas turėjo savo racionalų pagrindą. Tarkime, idėja dėl nepaliaujamo visuomenės progreso užgimė dėka intensyvių mokslinių-techninių išradimų Europoje XVIII-XIX amžiuje. Techninis progresas pagimdė tikėjimą visuomeninių ir politinių santykių tobulinimo galimybe. Į žmonijos istoriją imta žvelgti kaip į kelią nuo Viduramžių skurdo ir tamsybės link Naujųjų kultūros ir visuotinės gerovės laikų.

Pakantumo ir pliuralizmo idėja išėjo į pirmą vietą po ilgos kruvinų religinių karų ir nesantaikos epochos. Liberalioji doktrina įtvirtino Vestfalijos taikos idėją, religinio pakantumo doktriną, kuri vėliau pradėjo persiformatuoti į bendrą ir visuotinį pakantumą – nacionalinį, rasinį, genderinį ir t.t. Valstybės vaidmens visuomenės gyvenime minimalizavimo idėja užgimė kaip pasekmė monarchinių režimų tironijos, kai valstybės institutų kišimasis įgavo subjektyvią ir monarcho valiai nepavaldžią aristokratų elito savivalę. Valstybė, asocijuota su prievarta, tapo kritikos objektu. Kaip logišką išeitį intelektualai matė valstybės vaidmens sumažinimą iki pačių būtiniausių visuomeninių funkcijų – „naktinio sargo“ funkcijų.

Remiantis panašia logika sekė privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Jo idėjinis pagrindas nesiremia privačios nuosavybės rinkos efektyvumo idėjomis. Privačios nuosavybės neliečiamumo idėja atskleidžiama antrame Dž. Loko traktate „Apie valdymą“. Šio postulato pagrindas, vėlgi, slypi absoliučios tironijos kritikoje, kai monarchijos visagalybė pavirto nekontroliuojamu turto atiminėjimu iš neįtikusių. Be to, priešindustrinėje epochoje turto atėmimas – kur kas žiauresnė bausmė, negu šiandien, žmogus faktiškai būdavo pasmerkiamas myriop.

Dėl viso to svarbu yra tai, kad privačios nuosavybės neliečiamumo principas kilo iš humanistinių Švietimo epochos pradų. Liberalizmo klasikai neieškojo naudos iš privačios nuosavybės, tačiau bandė garantuoti materialų pagrindą teisei į gyvenimą smulkiems savininkams, kurie sudarė priešindustrinės visuomenės pagrindą.

Privati nuosavybė klasikams – tai ne fabrikai, ne koncernai ir ne dideli finansiniai kapitalai, o tas negausus turtas, kuris leidžia žmonėms prasimaitinti, užtikrinti gyvybę. Tai žemė valstiečiui, dirbtuvė amatininkui, kioskelis turguje prekeiviui ir panašiai. Tai, ką vėliau pavadins „smulkiaburžuazine utopija“, smulkiaburžuazinėje epochoje turėjo savo ideologinį pagrindą.

Džonas Lokas nemėgino, kaip šiandien jam kai kas pripaišo, ginti rinkos ekonomikos ir savininkų klasės. Lokui nuosavybė, patenkinanti asmeniškus poreikius, buvo šventa, faktiškai tuo jis pripažino jos legitimumą. Stambi nuosavybė, suteikianti perteklių, turėjo teisę egzistuoti, tačiau nebebuvo šventa. Faktiškai klasikiniai liberalai įžvelgė idėjoje dėl privačios nuosavybės neliečiamumo humanistinės žmogaus teisės į gyvenimą realizaciją, iškeldami už skliaustų jos efektyvumo ir ekonominio tikslingumo klausimus.

Klasikinio liberalizmo istorinio triumfo laikotarpiu galima laikyti XIX amžių. Jam baigiantis, po visos eilės revoliucinių permainų ir absoliutinių – feodalinių režimų žlugimo daugumoje Europos valstybių įsitvirtino konstitucinių monarchijų režimai su parlamentais, pagrįstais rinkėjų cenzais. O kai kur atsirado parlamentinės respublikos su visuotine rinkimine teise (Prancūzija nuo 1875 metų, Šveicarija).

KAPITALIZMAS SURYJA LIBERALIZMĄ, RINKA SURYJA LAISVĘ

Klasikinio liberalizmo triumfas buvo neilgaamžis ir juo labai greitai buvo suabejota. Laikmečio iššūkiu, su kuriuo liberaliai doktrinai teko susidurti, tapo kapitalizmo vystymasis ir dažnėjantys socialiniai konfliktai. Liberalizmas susidūrė su rimtu prieštaravimu, slypinčiu jo pagrinduose. Iš vienos pusės, privati nuosavybė buvo postuluojama kaip laisvos visuomenės pagrindas. Iš kitos pusės, būtent savininkiškų santykių vystymasis padidino skurdą, susvetimėjimą, plačiųjų žmonių masių išnaudojimą. Smulkių savininkų visuomenės utopija pavirto nežaboto kapitalizmo košmaru: socialinės prarajos tarp turtingų ir vargšų gilėjimu, visuomeninių turtų koncentracija siauro plutokratijos atstovų, kurie išnaudojo daugumą iki fizinio išgyvenimo ribos, rato rankose. Liberalai atsidūrė nuosavos abstrakcijos nelaisvėje – į jų doktriną paprasčiausiai negalėjo sutilpti žinios apie klasinę visuomenę, gamybinius santykius, ekonomines jėgas ir kitus komponentus, egzistuojančius realybėje. Susidariusioje istorinėje kryžkelėje liberalizmas pradėjo sparčiai transformuotis, keisdamas savo ideologinius postulatus.

Pirma tokia istorine neoliberalizmo forma galima laikyti taip vadinamą „Mančesterio liberalizmą arba mančesterizmą. Mančesterio mokykla faktiškai tapo pirma radikalių A. Smito idėjų šalininkų grupe, be to tos idėjos buvo supaprastintos ir reikalavo prekybos laisvės ir visų pirma – panaikinti angliškus „duonos įstatymus“ ir kitas priemones, ribojančias valstybės merkantilizmą britų ekonomikoje. XIX amžiaus viduryje mančesterizmas sparčiai išplito Europos intelektualiniuose sluoksniuose, visų pirma Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Buvo propaguojama absoliučios prekybos laisvės idėja ir valstybės kaip „naktinio sargo“ koncepcija.

Nuo antrosios XIX amžiaus pusės liberalizmas, likdamas valdančių klasių ideologija, pradeda prarasti ideologinę pirmenybę, užleisdamas vietą socializmui. Vėliau I Pasaulinis karas, pasaulinė ekonominė krizė, pokario epocha taps sunkiais laikais liberaliai doktrinai, kuri buvo priversta dreifuoti kairėn ir pripažinti anksčiau jai nebūdingus socialinės valstybės, ekonominio reguliavimo, valstybės vaidmens didinimo visuomenėje principus. Savo genezės eigoje liberalizmas transformavosi į tris ideologines kryptis: social-liberalizmą, libertalizmą ir neoliberalizmą.

SOCIALINIS LIBERALIZMAS tapo tiesioginiu klasikinės Europos liberaliosios teorijos idėjų įpėdiniu ir istoriškai, ir pagal savo esmę. Socialinis liberalizmas sugeneravo savyje asmens laisvės, socialinio teisingumo, demokratijos, ribotos privačios nuosavybės ir reguliuojamos rinkos ekonomikos vertybes, tapęs buferine grandimi tarp socialdemokratijos ir rinkos liberalizmo. Politiškai ši ideologija įsikūnijo JAV demokratų partijos pavidalu.

LIBERTARINIS LIBERALIZMAS atsirado kaip radikalus asmens laisvės, pakylėtos iki absoliutaus laipsnio, tęsinys. Libertarų ideologija reikalauja visiškos laisvės žmonėms, bet kokios valstybinės prievartos panaikinimo. Libertarai ignoruoja klasinius skirtumus visuomenėje, socialines problemas, atiduodami pirmenybę kraštutiniam individualizmui. Tokios libertarų idėjos praktikoje tebelieka utopija.

NEOLIBERALIZMAS šiandien yra stipriausia ideologinė konstrukcija. Idėjiškai neoliberalizmas susijęs su mančesterizmu, tačiau turi gerokai platesnę pažiūrų paradigmą. Neoliberalios idėjos užgimė ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje, ant socialistinių idėjų kritikos bangos. Prie neoliberalizmo ištakų stovėjo žymūs ekonomistai F. Hajekas, M. Fridmanas, vėliau neoliberalią pažiūrų paradigmą plėtojo R. Mandela, M. Flemingas. Tačiau tikrasis neoliberalizmo sužydėjimas prasidėjo vėliau, devintame XX amžiaus dešimtmetyje. Jo pasireiškimu tapo „neokonservatoriška revoliucija“ Vakarų šalyse, į valdžią atėjusios neoliberalios vyriausybės (Tečer, Reiganas, Kolis), rinkos ekonomiko dereguliacijos principų pergalė pasauliniu mastu (Vašingtono konsensusas), kursas link socialinės valstybės demontažo.

Baigiantis XX amžiui neoliberalizmas užėmė dominuojančias ideologines pozicijas tiek Vakaruose, tiek besivystančiose trečiojo pasaulio šalyse – visų pirma ekonomikoje, tačiau taip pat ir socialinių santykių sferoje, politikoje, valstybės valdyme. Neoliberalizmas tapo meinstrymu, visuotine mada. Viskas, kas su juo nesiderina, buvo paskelbta pasenusiu ir kenksmingu. Netgi idėjiniai neoliberalų priešininkai – socialdemokratai, socialistai, nuosaikūs kairieji – buvo priversti pripažinti dešiniųjų liberalų hegemoniją, pritarti jų receptams ekonomikoje ir valstybės valdyme.

Neoliberalizmą galima pavadinti klasikinės liberalizmo teorijos mutacijos produktu. Faktiškai antraeilis privačios nuosavybės neliečiamumo principas buvo pakylėtas iki Absoliuto ir prarijo netgi bazinius principus, kuriais rėmėsi liberalizmas – laisvės ir humanizmo principus. Neoliberalai paskelbė rinkos ekonomiką ne šiaip prioritetine ūkinės veiklos visuomenėje forma, bet universaliu viso gyvenimo principu. Už komercinio efektyvumo ribų negali būti nieko: kultūros, švietimo, socialinė rūpyba turi įrodyti savo teisę egzistuoti rinkos konkurencijos sąlygomis. Vien tik rinka gali racionaliai organizuoti žmonių gyvenimą, aprūpinti juos viskuo, kas būtina. Paskirstymas pagal rinkos principus – objektyviai teisingas. Bet koks valstybės institutų ar visuomenės jėgų įsikišimas į rinką negalimas. Netgi laisvės principas pas neoliberalus pasireiškia kaip išimtinai prekybos laisvė.

Neoliberalizmas kategoriškai atmeta bet kokias idėjas apie ne rinkos teisingumą, apie klasinę visuomenės sandarą, visuomeninį ekonomikos sektorių, apie tautų suverenitetą, pasireiškianti per daugumos valią. Neoliberalizmas taip pat skelbia kraštutinį individualizmą, kurį riboja tiktai nedidelis būtiniausių valstybinių funkcijų rinkinys. Skirtingai nei pas libertarus, pas neoliberalus valstybė visuomenėje turi ne šiaip atlikti minimalias paslaugas gyventojams (nacionalinė gynyba, teismai, teisėsauga) bet ir rūpintis rinkos sistemos palaikymu.

Neoliberalai neneigia valstybės kišimosi į ekonomiką, kai reikia imtis antikrizinių priemonių, verslo stimuliavimo priemonių. Viskas, ką valstybė daro rinkos naudai, traktuojama kaip gėris. Išimtimis tampa valstybės socialinės programos, ekonomikos stimuliavimas per masinę paklausą, valstybės teikiamos paslaugos visuomenei apeinant rinkos mechanizmus (pavyzdžiui, nemokamas švietimas, nemokama sveikatos apsauga). Valstybės kišimasis į rinką per dalyvavimą gamyboje ekonominio agento vaidmenyje, tiesioginis reguliavimas, aktyvi fiskalinė politika, visuomeninis paskirstymas traktuojami kaip vienareikšmiškas blogis.

HUMANIZMAS KAIP VERTYBĖ

Principai, kurie tapo liberalizmo pagrindais, nėra unikalūs ir būdingi tik vienai ideologijai. Faktiškai dauguma visuomeninių paradigmų užgimė iš vieno vertybių šaltinio, atsiradusio Švietimo epochoje. Humanizmo idėja, žmogaus interesų, jo gerovės pirmaeiliškumas yra bendri tiek liberalizmo, tiek socializmo pasaulėžiūroms. Tačiau būtent privačios nuosavybės neliečiamumas tapo bazine istorine takoskyra, atskyrusia abi paradigmas. Socializmas kaip ideologija, atsiradusi mokslinio marksizmo pagrindu, irgi turi savo pamatuose laisvės, humanizmo ir racionalaus pasaulio pertvarkymo idėjas. Socializmas irgi atsirado iš Švietimo epochos humanistinių principų, smarkiai išplėtęs savo pagrindus tuo, ką Leninas pavadino „trimis marksizmo šaltiniais ir sudėtinėmis dalimis“: klasikine vokiečių filosofija, angliška buržuazine politine ekonomija, prancūzų utopiniu socializmu.

Tačiau socializmas giliau išplėtojo postulatus apie laisvę, žmogaus teises, humanizmą, pripažindamas vienu iš svarbiausiu laisvės priešu kapitalizmą. Ši maksima jau buvo išsakyta anksčiau, tai padarė, pavyzdžiui, prancūzų radikalus revoliucionierius Žakas Ru, pareiškęs: „Laisvė yra ne kas kita, kaip vaiduoklis, kai viena klasė gali nebaudžiamai marinti badu kitą klasę. Lygybė – tai vaiduoklis, kai turtuolis monopolijų dėka suteikia teisę gyventi ar mirti į save panašiems“.

Liberalizmo tragedija slypi tame, kad atsiribojęs nuo savo mokslinio ir pasaulėžiūros paveldo, nuo Švietimo epochos principų, nuo humanistinių pradų, jis tapo reakciniu įrankių valdžią turinčių rankose. Tuo, ką kartais, kabutėse, vadina neoliberalizmu. Tai neribotos kapitalizmo ir verslo valdžios ideologija, tai rinkos romantizmas, komercinio efektyvumo ir rinkos konkurencijos iškėlimas į panacėjos prieš visas visuomenės bėdas rangą. Nieko neturėtų trikdyti, kad žodis „liberalizmas“ tapatinamas su žodžiais „laisvė“, „demokratija“ ir „žmogaus teisės“. Rinkos liberalizmas visada bus už demokratiją, laisvę ir žmogaus teises tiems, kurių labai mažai ir kurie vadinami elitu. Vietoje žmogaus teisės gyventi, tobulėti ir nejausti nepritekliaus, neoliberalizmas skelbia teisę valdantiesiems pasisavinti sau dirbančiųjų darbo rezultatus. Tai žmogiškos laisvės išsigimimas į kapitalistinio išnaudojimo laisvės idėją.

Šiuolaikinis neoliberalizmas dažnai vadinamas europietiško Švietimo vertybių pasekėju. Realiai gi, kaip matome, kalba greičiau eina apie visišką reviziją idėjų, kurias kėlė filosofai švietėjai, kurie mąstė apie tikros laisvės, gerovės ir teisingumo visuomenę, o ne agitavo už žemus mokesčius turtingiesiems, socialinių išlaidų apkarpymą ir darbo teisių sumažinimą.

0 1344

Vitalijus Balkus

Per kelias pastarąsias dienas viešojoje erdvėje sinchroniškai atsirado net keli straipsniai, kuriuose buvo bandoma įvilkti į tautinius rūbus visiems žinomą „amerikietiškos svajonės“ viziją. Neskaičiavau, kiek kartų buvo paminėti žodžiai „galimybės“ ir „efektyvumas“ bei teigta, kad Lietuva yra puiki šalis verslui vystyti.
Palikime autorių sąžinei nekritišką vieno ar kito „virtualaus verslininko“ teiginių perteikimą kaip neginčijamą tiesą. Juk „virtualus verslininkas“ tuo ir stiprus, kad moka užsidirbti iš savo paties sukurto ir vartotojui įteigto poreikio, ir jam negalioja dauguma veiksnių, įtakojančių realų sektorių. Apie pastarojo sunkumus rašiau ne vieną kartą ir šį kartą labai nesinorėtų kartoti tą patį. Juolab kad šį kartą atsirado daug įdomesnė tema.
Pagaliau visiškai atvirai buvo įgarsinta vadinamojo „modernaus verslo“ samprata, paliekanti valstybei pagalbinį vaidmenį. Valstybės pagrindas yra nebe piliečiai, o kažkas, kas vadinama „verslu“. Tiesa, toks požiūris nėra pernelyg naujas. Jis dažnai pateikiamas LLRI ultraliberalų ar stambų finansinį (bankų) kapitalą tiesiogiai atstovaujančių analitikų rekomendacijose. Pripažinsiu, sunku nesutikti, kuomet jie kalba apie biurokratinę valstybės aparato prigimtį, apie nepakankamą įstatymų kokybę ir pasirinktinį jų taikymą. Tačiau ar mes, dažnai kalbantys apie tą patį, iš tiesų matome tuos pačius problemų sprendimo kelius, o svarbiausia – tą patį siektiną tikslą?
Valstybės raidą galime nusakyti seka: „kunigaikščių valstybė“ – „monarchinė valstybė“ – „teritorinė valstybė“ – „nacijos valstybė“. Nacijos valstybės modelis – tai visuomenės modelis, kuris į piliečių institutą įtraukia plačiausius gyventojų sluoksnius. Nacijos valstybė piliečiais pavertė visus šalies gyventojus, visą naciją (etninę organizacijos formą, kurios bazinis vienetas yra individas). Valstybė ir nacija susitapatino. Aukščiausia nacijos valstybės forma – gėrovės valstybė („welfare state“), kurioje valstybė užtikrina piliečiams didžiausią socialinių paslaugų apimtį.
Virsmą iš pirmykštės kapitalistinės „teritorinės valstybės“ į gerovės valstybę mes galime stebėti ne tik skandinavų, bet ir klasikinio anglosaksų kapitalizmo šalyse. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, ir ypač „Didžiosios depresijos“ laikais Jungtinėse valstijose visiškai pagrįstai bijota panašių įvykių. Todėl tuometinis prezidentas Franklinas Rooseveltas, nepaisydamas milžiniško korporacijų spaudimo ir neapgristų kaltinimų komunistinių idėjų diegimu, pasuko šalį būtent „welfare state“ keliu. Tuomet įvyko toks postūmis, kad iki pat Ronaldo Reagano laikų išsilaikė „vienos algos“ principas, t. y. padėtis, kuomet vienas dirbantysis gali išlaikyti visą šeimą.
Neteigiu, kad tuomet buvo sukurta tikra gerovės valstybe, tačiau šis modelis buvo sąlyginai sėkmingai taikomas tol, kol jį išmontavo konservatyvi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher (1979) ir JAV prezidentas R. Reaganas (1981). Vis dėlto esu priverstas teigti, kad Didžiojoje Britanijoje išlikusi piliečiams teikiamų socialinių paslaugų dalis yra žymiai didesnė nei Lietuvoje.
Būtent gerovės valstybės modelio atsisakymo metu vyko kitas procesas – masinis stambaus kapitalo virsmas transnacionaliniu, t.y. prasidėjo procesas, kurį dabar vadiname kapitalistine globalizacija. Verslo logikos diegimas valstybės valdyme yra tiesioginis transnacionalinių kompanijų (TNK) veiklos tikslas. Nacijos valstybės modelis, ypač jei jis orientuotas į gerovės valstybės sukūrimą, yra nepriimtinas TNK, nes daug paprasčiau dirbti su unifikuotu vartotojų unifikuotoje verslo aplinkoje.
O svarbiausia, kad bendrasis valstybės raidos modelis turėjo būti paremtas vadinamuoju veiklos efektyvumu (šiuo atveju tai pelno sinonimas). Iš čia kildinama ir kapitalo bei valdžios simbiozė. Tiksliau reikėtų rašyti „kapitalo ir valdžių simbiozė“, nes TNK veikia dešimtyse valstybių. Susiformavo tam tikra eksteritorinė stambiosios buržuazijos klasė, kuri kartais vadinama „hiperburžuazija“, o „Ekonomikos smogiko išpažinties“ autoriaus J. Perkinso apibūdinama kaip „korporatokratija“.
Simbiotiniai valdžios ir kapitalo santykiai, kuriuose valdžia tampa kapitalo „ekonominių laisvių“ garantu, verčia mus kitaip traktuoti patį naująjį valstybės modelį. Iš visų šio modelio apibūdinimų taikliausias man atrodo „valstybes-korporacijos“ terminas.
Valstybė-korporacija – tai vienalytis vadžios ir privačios nuosavybės darinys, kurio funkciniai uždaviniai grįsti bendrojo ekonominio efektyvumo siekiu. Atitinkamai šio modelio sėkmė grindžiama verslui būdingais kriterijais, kurių vienas yra išlaidų mažinimas, t.y. neperspektyvių ir nuostolingų piliečių atsisakymas. Valstybės-korporacijos požiūriu, nerentabili piliečių dalis turi būti atskiriama nuo bendrojo gėrybių „pyrago“ dalybų arba išstumiama už sistemos ribų. Būtent tą mes matome stebėdami emigracinius procesus Lietuvoje.
Kai tik valstybė pradeda deklaruoti konkurencinio efektyvumo siekį kaip pagrindinį savo veiklos tikslą, tuoj pat pamiršti apie socialines ir nacionalines valstybės sudedamąsias. Valstybė ima veikti kaip korporacija, kuriai principas „išgyvena stipriausias“ tampa pagrindiniu principu. Formaliai valstybė-korporacija išlaiko visus nacionalinės valstybės atributus, maža to, dalis teisės aktų gali ganėtinai griežtai reglamentuoti formalią nacijos atributikos apsaugą, tačiau po šiuo kevalu slepiasi jau visai kitas darinys.
Ypač aiškiai tai pastebima didžiausiame kapitalistinės globalizacijos darinyje – Europos Sąjungoje. Svarbiausi sprendimai deleguoti centrinei sąjungos valdžiai, tačiau atskiroms Europos šalims palikta teisė į formalius suvereniteto simbolius. (Tai, beje, yra vienas esminių skirtumų tarp ES ir TSRS. Pastarojoje buvo ypač nekenčiami nacionalinį suverenitetą primenantys simboliai.)
Valdžios organai valstybėje-korporacijoje pirmiausia atstovauja grupiniams interesams. Grupės, cecho ar klano vaidmuo tokioje valstybėje apskritai yra pats svarbiausias. Valdžia joje tiesiogiai vykdys korporacijų nurodymus arba savo sprendimus perleis per korporacinių interesų prizmę. Savaime suprantama, kad stiprėjant grupiniams interesams mažėja individo (piliečio) vaidmuo . Ankstesnėje nacijos valstybėje piliečio galimybės įtakoti valdžios sprendimus buvo ribotos dėl atstovaujamosios demokratijos modelio (o kito modelio dar nebuvo), tuo tarpu valstybėje-korporacijoje apskritai nėra jokių realių svertų daryti įtaką valdžios sprendimams. Parlamentinėje atstovaujamoje demokratijoje sprendimų priėmimo įrankiai – partijos. Todėl būtent partijos yra pirmiausia privatizuojamos, paverčiant jas korporacinių interesų atstovėmis.
Turėtume pakalbėti ir apie įstatymus bei jų taikymą valstybėje-korporacijoje. Čia galioja du įstatymų priėmimo principai. Pirmasis – diegti korporacinės etikos normas teisėje. Kitas, mums geriau pažįstamas, – formaliai išlaikyti nacijos valstybei būdingas teisės normas, tačiau veikti ne pagal jas, o pagal korporacinės etikos normas.
Esu priverstas tarti pagiriamąjį žodį LLRI, kuris nuolat pasisako už korporacinės etikos normų legitimavimą perkeliant jas į valstybės teisę. Tai bent jau sąžininga, nors man asmeniškai ir nepriimtina, nes valstybė-korporacija nuo to netaps patrauklesnė. Antruoju atveju, kuomet korporacinės etikos normos taikomos ne de jure, o de facto, mes irgi matome tam tikras taisykles, kurios galbūt mažiau patinka moderniems verslininkams, nes sukuria uždaresnę sistemą, tačiau jos nėra žymiai blogesnės piliečio atžvilgiu.
Už įstatymo ribų sudaromi susitarimai tarp valdžios ir korporacijų bei tarpusavio susitarimai tarp korporacijų yra normalus reiškinys valstybėje-korporacijoje. Mes net negalime vartoti žodžio „korupcija“, nes, vadovaujantis korporacine etika, tai tampa įprastu komunikacijos procesu. Juo labiau reikia nepamiršti, kad korupcija – tai visuomeninių funkcijų panaudojimas privatiems interesams. Taigi visuomeninės funkcijos ir privatus sektorius yra skirtingi dalykai. Išplitus simbiotiniams santykiams tarp kapitalo ir valstybės aparato, mes jau nebegalime atskirti, kur vieši, o kur privatūs interesai. Jau šiandien pas mus pakanka jungtinių struktūrų (viešosios įstaigos, institutai ir t.t.), kurių veikla yra paremta simbiotiniais valdžios ir kapitalo ryšiais.
Negaliu teigti, kad mes jau gyvename valstybėje-korporacijoje, tačiau tendencija sulydyti kapitalą ir valstybės valdymą aiškiai pastebimą, ir ji tik stiprės. Oligopolinių junginių formavimas šalies viduje, o svarbiausia – TNK atėjimas paverčia ne tik Lietuvą bet ir visas buvusias Rytų bloko valstybes idealia terpe šiam modeliui įsigalėti. Šį procesą dar labiau pagreitina pilietinės savivaldos ir pilietinės kontrolės mechanizmų nebrandumas, įprotis gyventi politiškai ir ekonomiškai tvirtai valdomoje visuomenėje, susiformavęs sovietinio socializmo (o gal vis dėlto valstybinio kapitalizmo?) metais.
Vienas dalykas, kai apie įstatymų skaidrumą kalba korporacijos, ir visai kitas, kai apie tą patį kalba pilietinės valstybės šalininkai. Jei apsiribosime antraščių ir pavienių citatų skaitymu, galėsime susidaryti klaidingą įspūdį – juk stambus korporacinis verslas pasisuko veidu į pilietį. Maža to, nemažai piliečių šiandien noriai palaiko stambųjį kapitalą atstovaujančius politikus. Jie nesuvokia, kad tariamo efektyvumo bei konkurencingumo vardan bus smarkiai nutolta nuo nacijos valstybės modelio ir gerovės valstybė taps nebeįmanoma.
2011 m.

0 1422

Graikija išgyvena politinę, ekonominę ir egzistencinę krizę. Graikijos Vyriausybė nevykdė savo prievolės, pažadėtos korumpuotam tarptautiniam bankų sindikatui, kurie paskatino kalbas apie „Grexit“ karinį perversmą ir net pilietinio karo galimybes bankrutavusiose Balkanų tautose.

Tikėtina, kad netolimoje ateityje Graikija patirs didelį politinį nestabilumą, Syriza vyriausybė šiuo metu kovoja už savo išlikimą.

Iš tiesų, dabartinė situacija yra gana subtili, ji ne tik susijusi su Graikijos vyriausybe, bet taip pat ir su tarptautinės politikos ir finansinės sistemos išlikimu.

Matote, valdančiosios Syriza maoistų/trotskistų alternatyva yra nacionalistinė „neo-nacių“ Auksinė aušra, kuri yra nusiteikusi prieš tarptautines įmones, finansinius ir politinius interesus, ir kurios šūkis – „vagys kalėjime ir kas pavogta turi grįžti atgal Graikijos žmonėms“.

Tiesą sakant, Graikijos užsienio reikalų ministras Nikos Kotzias viešai pareiškė, kad „jei Syrizai nepavyks, ateis Auksinė aušra“. Dabar yra bandoma išgąsdinti Graikijos kreditorius, priimant Syrizos sąlygas jų skolos derybose.

Užtenka pasakyti, kad komunistų/socialistų elitas Europos Sąjungoje bus išnaudotas visomis įmanomomis galimybėmis atitolinant graikų vyriausybės žlugimą ir siekiant išvengti didėjančios Auksinės aušros valdžios galios Graikijoje.

Man šis faktas tapo akivaizdus, kai išstudijavau ir įsisavinau populiariosios žiniasklaidos informaciją apie politinę krizę. Kaip Graikijos dabartinė ekonominė/politinė krizė gali atvesti į politinę valdžią tokią „neo-nacių“ Auksinės aušros partiją bei suteikti jai daugiau galios.

Kadangi aš atkakliai pasišventęs Veritui (Veritas – Romos tiesos Dievas), o ne pasyviai priimamam „neo-nacių“ pasakojimui, stumiamam kontroliuojamos žiniasklaidos, aš nusprendžiau ištirti Auksinės aušros politinę platformą, kad pats galėčiau nuspręsti ar jie iš tikrųjų yra nacių partija. Kas man atrodė nepatikima, atsižvelgiant į tai, kad Axis įgaliojimai, vadovaujami nacistinės Vokietijos, buvo priežastis, kodėl Graikija buvo užkariauta prievarta II pasaulinio karo metu.

Man atrodė labai mažai tikėtina, kad kieti Graikijos tautininkai garbintų ir siektų atkartoti politinę ideologiją, kuria buvo pažeistas Graikijos nacionalinis suverenitetas ir teritorinis vientisumas. Tai būtų panašu į Graikijos nacionalistų simpatiją musulmonų ideologijai, nors musulmonai Osmanų imperijos pavidalu laikė Graikiją okupuotą beveik keturis šimtmečius.

Be to, man pasirodė keista, kad tokie kaltinimai kaip „radikalizmas“ ir „ekstremizmas“ buvo išsakyti tokių žmonių kaip Alexis Tsipras – valdančiosios Syriza partijos lyderio, buvusio Graikijos komunistų partijos nario, kuris pasirinko suvienodinti save su mirtį nešančiais komunistinių maniakų pavyzdžiais – Mao Dzedunu ir Leon Trockiu – ir kuris davė savo sūnui vidurinį vardą „Ernesto“, pagerbdamas komunistų maniaką Ernesto Che „Guevara“.

Taigi, prieš pradedant plačiai tirti Auksinės aušros politinę programą, atradau, kad jie nebuvo „neo-nacių“ partija, kaip teigia „presstitutes“ (presstitutes – žiniasklaida, reporteriai), kurie kontroliuoja „lugenpresse“ (lugenpresse – melaginga žiniasklaida). Jie yra blogiausias globalizacijos košmaras.

Auksinė aušra: grėsmė naujajai pasaulio tvarkai

Naujausia Auksinės aušros politinė programa, iš anksto suformuluota Graikijos nacionaliniams rinkimams vasario mėnesį, aiškiai iliustruoja platformą, kuri kelia didelę grėsmę.

EUSSR – susivieniję kleptokratai, kurie išplėšė Graikijos nacionalinę gerovę, taip pat tarptautiniai agentai, nesąžiningi lupikautojai ir grėsmingi kairieji, kurie siekia išstumti graikų iš jų tėvynės.

Pagrindiniai aspektai, apimantys Auksinės aušros politinę platformą:

* Vagių (kleptokratų) pasodinimas į kalėjimą.
* Politikų specialių privilegijų panaikinimas.
* Nulis tolerancijos bankininkams.
* Memorandumo nutraukimas.
* Auditas ir išbrauktos neteisėtos skolos.
* Nuosavybės mokesčių ir per didelės naštos mokesčių nutraukimas.
* Geostrateginis perėjimas prie Rusijos ir Kinijos.
* Nulis tolerancijos nusikalstamumui.
* Visų nelegalių imigrantų išsiuntimas.
* Graikų pirmenybė kiekviename visuomenės gyvenimo sektoriuje.
* Nacionalinis planavimas dėl demografinių problemų. Graikai neturi tapti mažuma savo šalyje, kadangi Graikija priklauso graikams.

Trys paryškinti dalykai yra tie, kurie, manau, būtų grėsmingiausi aspektai Auksinės aušros programoje, nes jie susiję su tarptautiniais finansais ir verslo subjektais, kurie kontroliuoja kiekvieną svarbų Vakarų tautos interesą.

Netoleruojami bankininkai

Imantis nulinės tolerancijos pozicijos santykiuose su bankininkais, kurie transformavo Graikiją į bankininkų koloniją, Auksinės aušros vyriausybė veiksmingai priimtų tą pačią poziciją, kaip Islandijos vyriausybė padarė po 2008 m. finansų krizės – įkalintų visus korumpuotus bankininkus.

Be to, tikėtina, kad Auksinės aušros partija patrauktų Graikiją nuo tarptautinės finansų sistemos, šitaip užkertant kelią parazitiniams bankininkams, kurie tiek viduje, tiek tarptautiniame kontekste pelnosi iš skurdinimo ir kenčiančio vidutinio graikų piliečio.

Tokia situacija būtų nepriimtina toms „galioms“, kurios bando statyti pasaulinio valdymo sistemą, naudojantis absoliučia visų pagrindinių nepriklausomų tautinių valstybių finansų ir ekonomikos priklausomybe.

Geostrategiškai pereiti prie Rusijos ir Kinijos

Auksinės aušros geostrateginis tikslas pereiti prie Rusijos ir Kinijos taip pat kelia rimtų problemų tarptautinės politikos elitui.

Matote, didžiausias anglo-amerikiečių bankų imperijos interesas (kuri dirba iš Wall Street‘o ir Londono) – išlaikyti stabilią pusiausvyrą valdžioje, Eurazijos širdyje, kuri, žinoma, yra Rusijos ir Kinijos įtakos sferos regionas.

Kaip minėjo Halford John Mackinder Geografinės istorijos ašyje:
„Kas valdo Rytų Europą, tas vadovauja centrinei pasaulio daliai; kas valdo centrinę pasaulio dalį, tas vadovauja pasaulio salai; kas valdo pasaulio salą, vadovauja pasauliui.“

Kitaip tariant Mackinder teorija yra tokia, kad galia, kuri valdo Eurazijos centrinį pasaulį, turės prieigą prie pakankamai gamtos išteklių, kad iš esmės galėtų kontroliuoti visą pasaulį.

Šis argumentas paveikė JAV Šaltojo karo izoliavimo politiką bandant išvengti Sovietų Sąjungos ekspansinių ambicijų, kurios lyderiai suprato Mackinder teoriją ir taip pat siekė pasaulinio dominavimo.

Tas faktas, kad Graikija gali potencialiai susijungti su Rusija ir Kinija, turint galvoje, kad Rusija finansuoja ir stiprina ryšius su nacionalistiniais judėjimais, kurie tam tikru momentu gali paimti valdžią Europoje, gali visiškai pakenkti Amerikos dominuojančiai padėčiai Vakarų Europoje ir didžiojoje dalyje Rytų Europos (per NATO).

Tai gali perkelti pasaulio jėgų pusiausvyrą Rusijos naudai, efektyviai sumažinant Amerikos, kaip vienintelės supervalstybės, statusą, kuri gali stumti JAV vyriausybę į priešišką konfrontaciją su Rusija ir jos naujausiu draugu Kinija.

Tokio susitarimo pasekmės, ypač pasaulinio karo tarp stipriai ginkluotų branduolinių jėgų galimybė, informuoja apie globalinės valdžios priešišką poziciją link Auksinės aušros, kaip ir kitų nacionalistinių judėjimų, kurie įgauna paramą visoje Europoje.

Graikija priklauso graikams

Auksinės aušros teiginys, kad Graikija priklauso graikams yra labai problemiškas pasaulio elitui, kuris nori išnaikinti visas nacionalinio suvereniteto ir etninio homogeniškumo sąvokas, siekiant sukurti homogenizuotą masę iš kelių etninių kultūrų. Įvairiose teritorijose trūksta etninio ir kultūrinio solidarumo, būtina kovoti su tarptautinių draugų kapitalistinių/komunistinių interesų įtaka.

Taigi, „internacionalistai“ skatina „multikultūriškumą“, „įvairovę“ ir kitas schemas, kurios būtų palankios skaldyk ir valdyk taktikai.

Tokiu būdu masės liks amžinai išsiblaškiusios dėl etninių grupių, sektantų ir kultūrinių konfliktų, nes jų politinė klasė, pagal tarptautinius interesus (Jungtinių Tautų, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, tarptautinių korporacijų), palaipsniui priims teisės aktus, kenkiančius nacionaliniam suverenitetui ir stiprins globalinį centralizuotą valdymą.

JAV yra puikus pavyzdys to, ką tarptautinis elitas jau suplanavo Graikijoje (ir visoms Europos tautoms): tauta per daug išblaškyta Trayvon, Konfederatų vėliavos, ir kitų kultūrinių/etninių klausimų, kad pastebėtų, jog jų vyriausybė pasisako už slaptus „laisvosios prekybos“ susitarimus, užsiima vidaus šnipinėjimo programomis, kenkia Konstitucijai, naikina nacionalines sienas ir nukreipia turtus “vienam procentui“, kol darbo ir vidutinę klasę spaudžia biurokratiniais reguliavimais ir mokesčiais.

Socialinės inžinerijos dėka, pasaulio elitas galės sunaikinti daugiatautės, daugiakultūrės, nuolat blaškomos Graikijos nacionalinį suverenitetą ir integruoti Graikiją į naują „vieno pasaulio valdžią“.

Stebėtina, kad teiginys „Graikija yra graikams“ arba „Prancūzija yra prancūzams“ yra laikomas amoralus, ereziškas ir „rasistiškas“ šiandienos susipynusioje visuomenėje, o tie, kurie siekia etninio ir kultūrinio irimo Europos tautinėse valstybėse, kalba apie „daugiakultūriškumą“ ir masinę imigraciją, yra giriami kaip pamokantys, teisėti, ir naudingi.

Faktas, kad Auksinės aušros partija atmeta Graikijos transformaciją į daugiatautę valstybę, šiuolaikinį Babelį, ir tai supriešina juos su opozicija bei jos globalia darbotvarke.

Išvados

Tie, kurie studijavo istoriją, galite aiškiai įžvelgti sąlygas, kurias pagimdė Antrasis pasaulinis karas šiandieninėje Europoje:

* Geopolitinę įtampą tarp didžiųjų valstybių
* Etninius ir religinius konfliktus
* Politinių kraštutinumų kilimą
* Ekonomikos neapibrėžtumą
*Pagrindinės Europos valstybės aneksuoja teritorijas kaip nacių Vokietija (Rusija Kryme ir Pietų Osetijoje)
* Silpną Vakarų lyderystę
* Plačiai paplitusį anti-kapitalistinį ir anti-sisteminį požiūrį
* Augančią „ksenofobiją“ ir ekonominį protekcionizmą

Kiekvienam mąstančiam asmeniui paprasta pamatyti, kad pasaulis eina link stipraus konflikto. Vienintelis klausimas – kas taps šio konflikto kibirkštimi.

Tikiu, kad politinis nestabilumas Graikijoje, tarp komunistinės kairės ir nacionalistinės dešinės, gali tapti kibirkštimi, kuri uždegs tokį karo konfliktą.

Manau, kad Graikijos pilietinis karas tarp komunistų ir nacionalistų gali tapti tarpiniu karu, tokiu kaip ir Ispanijos pilietinis karas, kuriame kryptingos užsienio valstybių, ypač Jungtinių Valstijų ir Rusijos, pajėgos, pasirinkdamos puses, teikė pagalbą iš šono, kad būtų atstovaujami vieni ar kiti interesai.

Žinoma, tai tik spėjimas, bet tokio scenarijaus tikimybė yra tikrai tikėtina, jei Graikija nugrims į politinį chaosą.

Be to, svarbu pažymėti, kad mažos ir palyginti silpnos tautos visada buvo valdomos regioninių/pasaulinių imperijų.

Dabartinėje istorijoje Graikija yra tik Amerikos imperijos marionetė, veiksmingai valdoma Amerikos lėlės Europos Sąjungos (dar žinomos kaip Bolševikų Sąjungos).

Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad „ekstremalių“ nacionalistiškų organizacijų, tokių kaip Auksinė aušra, atsirastų dar daugiau, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad graikai yra išdidūs, nepriklausomi žmonės, kurie mato save, kaip tradicinės Vakarų civilizacijos kultūros epicentrą.

Deja, graikai turi suprasti, kad šiuo istorijos momentu yra labai svarbu, jog jie prisijungtų prie galingos imperijos, siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir teritorinį vientisumą nuo didžiojo Graikijos žmonių priešo – Turkijos.

Graikija turi tik du variantus:

1) Toliau sietis su Vakarais (EUSSR ir jos lėlininku, Amerikos imperija).

Palaikydami tokią sąjungą, Graikijos žmonės būtų pavaldūs sociokultūriniams įsakymams, kurie būtų stumiami marksistinio elito ir intelektualų, užgrobusių Vakarų civilizaciją.

Į šiuos sociokultūrinius reikalavimus įeina:

* Daugiakultūriškumas (kuris nulems graikų tautos kultūrinį ir etninį žlugimą)
* Nesuvaržyta globalizacija (kuri nulems Graikijos pramonės žlugimą ir pigios darbo jėgos iš užsienio įvežimą, kas sukels graikų nedarbą ir toliau mažins jų darbo užmokestį)
* Atviros sienos (sukels šalies fragmentišką suskirstymą, kur etninei grupei bus nesunku įgyti politinę galią, vietinių graikų sąskaita)

2) Vienytis su Rusijos imperija (kaip siūlo Auksinė aušra)

Sąjungos su Rusija formavimas būtų rizikingas žingsnis, tačiau, renkantis šį variantą, bent būtų užtikrintas graikų kultūros ir Graikijos žmonių, auginusių šią kultūrą tūkstantmečius, išlikimas.

Graikų sąjunga su rusais reikštų:

* Padidėjusį dėmesį stačiatikių krikščionybei, kartu atmetant  nihilistinę sekuliarizaciją, kurią įamžino Amerikos imperija ir jos draugai.
* Grįžimą prie tradicinių Europos vertybių, taip atmetant menkavertę, ištvirkusią, vartotojišką kultūrą, kuri yra propaguojama korumpuotų, grobuoniškų kapitalistų, kontroliuojančių visas Vakarų vyriausybes.

Pasirinkdami pirmą galimybę, Graikijos žmonės iš esmės atliktų tautinę ir etninę savižudybę.

Matote, marksistinis/kapitalistinis elitas Vakaruose diktuoja, kad Graikija turėtų atverti savo sienas ir ramiai priimti didžiules užsieniečių bangas į savo šalį.

Jie nori, kad Graikijos žmonės išskėstomis rankomis pasveikintų savo „pakaitalus“ – „daugiakultūriškumo“, „tolerancijos“, „įtraukimo“ ir kitų mirtinų ideologijų vardu, kurios tik atstovauja globalinės kairės ir tarptautinių kapitalistinių sąjungininkų interesus.

Kita vertus, pasirenkant antrą variantą, Graikija liktų vietinių žmonių tėvyne.

Bet, renkantis Rusiją kaip sąjungininkę, yra didelis trūkumas:

Graikijos vyrai ir moterys nebebūtų pradžiuginti Artimųjų Rytų ir Afrikos imigrantais, kurie tiek daug „praturtina“ tautas!

Šie taikūs, aukštos kvalifikacijos ir verslumo „migrantai“ iš trečiojo pasaulio yra tokie svarbūs Graikijai, jog aš nesu tikras, ar Graikija galės išgyventi be jų!

Tai tikrai būtų sunkus kelias, bet, manau, kad graikai visgi kažkaip galėtų išsiversti be tokio „praturtėjimo“.

Nacionalistų vyriausybė Graikijoje, vadovaujama Auksinės aušros partijos, tikrai rinktųsi antrąjį variantą, geopolitiškai priartėjant prie Rusijos. Tai leistų Rusijai, norinčiai turėti priėjimą prie vandens uostų, įgyti Viduržemio jūros plotą, žinoma, Amerikos interesų sąskaita.

Šiuo atveju, tikėtina, kad Amerika ir EUSSR darys viską, ką gali, kad paremtų marksistinę Syriza vyriausybę Graikijoje. Kad ir kiek tai kainuotų.

Jei Syriza grius, o karinis perversmas neįvyks, tai tikėtina, kad Auksinė aušra užpildys politinį vakuumą Graikijoje.

Kaip jau minėta anksčiau, tai būtų blogiausias valdžios košmaras.

Baigdamas paliksiu jus apmąstyti Auksinės aušros lyderio, Nikos Michaloliakos žodžius, kurie paimti iš jo pergalingos kalbos po 2012 metų rinkimų. Jo žodžiai turėtų padėti Jums suprasti už ką iš tikro kovoja ši partija:

„Tiek parlamento viduje, tiek išorėje, Auksinė aušra toliau kovos dėl Graikijos išsilaisvinimo iš pasaulinių spekuliantų gniaužtų. Už Graikijos nepriklausomybę ir garbę. Už Graikiją be vergavimo dėl finansinės pagalbos sutarties ir mūsų nacionalinio suvereniteto pardavimo.“

„Auksinė aušra ir toliau kovos už Graikiją, kad ji netaptų socialinėmis džiunglėmis dėl nelegalių imigrantų, kurie atvyko milijonais į mūsų tėvynę, mūsų neatsiklausę.“

„Turiu pasakyti frazę. Ir tiems, kurie nesupranta, aš būsiu tikslesnis. Veni Vidi, Vici. Tai reiškia: Jūs apkaltinote mane, Jūs šmeižėte mane, Jūs nutildėte mane, bet aš Jus nugalėjau. Auksinės aušros pergalė prieš žiniasklaidą ir prieš geltonos spaudos tironus įvyko“.

„Naujasis Auksinės aušros helenizmas auga. Tiems, kurie išduoda šią tėvynę, atėjo laikas bijoti. Mes ateiname.“

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.

0 980

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena
Nebandysiu atskleisti, kaip globalizacija ir integracinė politika palaipsniui ir vogčiomis naikina mūsų ir kitas europines tautas. Tokių straipsnių ir pasisakymų nesisteminėje erdvėje pakanka. Jų perteklius tik dar daugiau skleistų pesimistines nuotaikas. Geriau sustoti prie esminio klausimo – ką daryti?
Kaip kovoti su tokiu reiškiniu, kuris braunasi į kone visas pasaulio šalis, apima nepaprastai plačias kasdienio gyvenimo sferas ir turi savo dispozicijoje neaprėpiamą finansinių bei kitų resursų gausą? Jei jau kovoti su šita triuškinančia galia, tai visų pirma reikia suvokti kuo ji pagrįsta. Mano manymu, integracinė politika remiasi paklusnumu arba sutikimu su esama padėtimi. Integracinės politikos vykdytojams yra dosniai atlyginama, tad jų parama yra suprantama. Bet kaip išgauti masių pritarimą, juk neįmanoma papirkti visų piliečių?
Europiečių masėms yra diegiamos kelios lengvai suprantamos nuostatos, kurios turi gilų atgarsį jų istorinėje atmintyje. Eiliniai piliečiai yra pratinami sutikti su tokiais veiksmais, kurie palaipsniui ištrina nacionalinę savimonę. Tautiškumo nuostatos turi užleisti vietą visuotinei orientacijai arba minčiai, kad gyvename ne savo tautos labui, bet visai žmonijai ir, kad mūsų namai yra ne kokia nors nacionalinė valstybė, o visas pasaulis. Aišku, kad masės vien nuostatomis negyvena. Globalizacijos procesas paprastiems piliečiams dar ir turi suteikti bent minimaliai pakenčiamas materialines sąlygas. Bet apie tai – vėliau.
Europiečiams vieno pasaulio troškimas nėra kas nors naujo ar neįprasto. Prieš du tūkstančius metų Romos imperija, dažniausiai naudodama masinį smurtą, apjungė nemažą dalį Europos. Norėjo jie to ar ne, bet Romos imperijos subjektai turėjo priprasti prie universalios santvarkos. Šias visuotinumo tradicijas perėmė Romos Katalikų Bažnyčia (RKB), kuri, taip pat nevengdama smurto, viduramžiais gana sėkmingai iškovojo pirmaujančias pozicijas Europos žemyne. Nors per sekančius šimtmečius jos pasaulinė galia žymiai susitraukė, RKB iki šios dienos bando auklėti europiečius pagal universalias nuostatas. Jau 19-ame amžiuje katalikų visuotinė misija įkvėpė visą eilę komunizmo ir tarptautinio socializmo šalininkų mėginti užvaldyti visą pasaulį. Kaip taikliai pastebėjo Osvaldas Špengleris, krikščionių teologija yra bolševizmo močiutė. Kitaip sakant, komunistinės idėjos panašios į krikščioniškas. Tad mūsų laikų Europos Sąjungai lengviau piršti universalias nuostatas gyventojams, kurių istorinėje atmintyje imperinės svajonės užima tokią žymią vietą.
Universalios santvarkos šalininkai diegia nuostatą, kad žmonijos sujungimas yra kone išimtinai teigiamas reiškinys. Ignoruodami istorijos patirtį, kuri rodo, kad visos imperijos buvo kuriamos ir išlaikomos masinio smurto dėka, Europos federalistai bando įtikinėti patikliuosius, kad Europos Sąjunga sumažins karo riziką Europoje iki nulio. ES pastangos plėstis į Ukrainą jau provokavo vidutinio dydžio karą jos teritorijoje. ES šalių noras didinti savo įtaką Vidurio Rytų regione jau spėjo įtraukti europiečius į kruvinus konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje ir kitur. Visi požymiai rodo, kad ES karinis angažavimas šiame regione tęsis ir gilės.
Visuotinumo mylėtojai įrodinėja, kad jungimasis atneša ekonominę naudą, didindamas rinkas ir skatindamas tarptautinę prekybą. Bet ES patirtis rodo, kad gilėjanti integracija Europos šalyse sutampa su ekonomine stagnacija ir aštriomis krizėmis, kurios įsižiebė 2008 m. ir dar vis nerodo požymių į pagerėjimą. Universalumo šulai taip pat teigia, kad vienijimasis savaime skleidžia demokratines vertybes. Bet jie ignoruoja faktą, kad vienijimasis yra glaudžiai susijęs su politinės ir ekonominės galios koncentracija. Ne paslaptis, kad demokratinės santvarkos remiasi galios išsklaidymu. Ten kur valdžia sukoncentruota vienose rankose, laisvės negali būti. Tai jau prieš kelis šimtmečius įtvirtintas demokratijos principas.
Skaitytojas turbūt suvoks iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, kad argumentų prieš susivienijimą ir universalias normas tikrai yra apstu. Čia ir yra tas svarbiausias kovos laukas – ideologija. Visuotinumą reikia neigti nacionalizmu. Jei norime, kad lietuvių tauta išliktų, reikia sukurti stiprias politines struktūras, kurios vadovausis labai aiškiomis ir koncentruotomis nuostatomis. Tautiškumo oponentai yra galingi ir pasiryžę kovoti be skrupulų už vieną jiems aukščiausią tikslą — naująją pasaulinę santvarką. Lietuvių tautos gynėjai turės tam oponuoti tokiu pat ryžtu ir koncentruota valia. Jų šūkis turėtų būti – Lietuvos žmonių interesai aukščiau visko. Jei susipainiosime gausybėje tikslų ir vertybių, rūpinsimės pasaulio nuskriaustaisiais, neišvengiamai pralaimėsime.
Sekančiuose ciklo straipsniuose pabandysiu išryškinti visuotinumo teorinius bei praktinius trūkumus ir tuo pačiu nacionalizmo privalumus. Ypatingą dėmesį reikės skirti susivienijusios Europos ekonominei stagnacijai, nes daugumai žmonių materialiniai rūpesčiai yra svarbesni nei politinės programos.
2014 m.

0 1587

Algis Avižienis

Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu. Per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu.

Vakarų elitas pateikė šią materialinę gerovę kaip patį stipriausią argumentą, įrodantį laisvos rinkos bei liberalios demokratijos pranašumą kitų politinių ideologijų atžvilgiu. Liberalizmo šalininkai manė, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kad jų ideologinė pergalė prieš socialinio solidarumo idėjas yra triuškinanti ir amžina. Tokios triumfo nuotaikos gerai atsispindėjo garsioje Francis Fukuyama knygoje “Istorijos Pabaiga ir Paskutinis Žmogus”, kurioje 1992 m. autorius argumentavo, kad Vakarų pasaulio pergalė prieš Sovietų Sąjungą paženklino naujos eros pradžią. Pasak Fukuyama, liberali demokratija parodė, kad ji geriausiai sugeba patenkinti žmonių materialinius poreikius ir todėl nusipelnė būti galutine žmonijos valdžios forma. Liūdna pripažinti, bet visgi yra tikėtina, kad didesnė žmonių dalis daugiau rūpinasi savo asmenine ekonomine gerove nei aukštomis dvasinėmis vertybėmis. Toks dvasinis masių pakilimas, kokį matėmė Sąjūdžio metu, greičiau yra graži išimtis, gyvuojanti gana trumpai, ypač jei pastarasis vėliau nėra susijęs su materialinės gerovės pagerėjimu.

Taip, kaip teigė Fukuyama, iš tikrųjų ir galėjo būti. Nacionalizmas, ko gero taip pat ir egalitarinis socializmas bei kitos kolektyvistinės ideologijos, būtų šimtmečiams išnykusios iš europiečių politinės padangės, jei pokarinis malonumų festivalis būtų besitęsiąs dar bent vieną generaciją.

Bet 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija, pati giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39), pirmą kartą kiek rimčiau pakirto plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva. Šios krizės padariniai — paplitęs skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į visuotinius streikus ir riaušes, pvz. Graikijoje — parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai. Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos, ypač energetinių resursų požiūriu. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikos tolesnė plėtra taps vis sunkiau įgyvendinama.

Ryškiausi pokario pasiekimai glūdi materialiniuose/techniniuose dalykuose, bet ne dvasiniuose. Šimtmečiais plėtoti fiziniai mokslai paruošė dirvą neįsivaizduojamam gamtinių resursų išnaudojimui XIX, o ypač XX amžiaus antroje pusėje. Joks ankstesnis žmonijos istorijos laikotarpis nesuteikė tokio didžiulio fizinės energijos kiekio žmonių poreikiams, kaip pramoninės revoliucijos periodas. Šio laikotarpio pasiekimai, dažnai sukeliantys perdėtą pasididžiavimą savimi, yra susiję su milžinišku fizinės energijos suvartojimu. Tai erdvių užkariavimas, tarpkontinentiniai skrydžiai, neribotas automobilių naudojimas. Globalizuotame pasaulyje dabar eksploatuojama vienas milijardas automobilių, važinėjančių 69 milijonų kilometrų keliais. Ir šis skaičius pastoviai didėja. Vien Kinijoje kas mėnesį automobilių padaugėja vienu milijonu.

Jau maždaug 12 metų esančios aukštos žaliavų kainos byloja, kad globalioje ekonomikoje kylanti paklausa jau pradeda pralenkti objektyvias galimybes ją patenkinti. Iškalbingiausias pavyzdys – nafta. Jos vidutinė kaina 2000-2012 m. pašoko 6 kartus — nuo maždaug 20 JAV dol už barelį iki 120 JAV dol. Lietuvoje šis reiškinys yra susijęs su skausminga 5 Lt. už litrą  benzino kaina.

Paradoksalu, bet globalizacijos tariami privalumai kaip tik ir virsta jai gresiančio nuopolio priežastimi. Laisva prekyba, užsienio investicijos, atviros rinkos – tai tie veiksniai, įtraukiantys šimtus milijonų naujų gamintojų bei vartotojų į pasaulinę ekonominę sistemą. Anksčiau apgailėtinai nuskurdę kinai, indai, brazilai ir kiti, dabar masiškai perka automobilius, madingai rengiasi, renkasi erdvesnius butus ir keliauja po pasaulį. Išaugęs vartojimas padidino poreikį žaliavoms (o ypač naftai) ir iškėlė jų kainas tiek, kad tolesnis augimas tampa vis sunkiau įgyvendinamas.

Vis įkyriau peršasi mintis, kad globalistų svajonė įtraukti 2,5 milijardus kinų ir indų į globalizacijos procesus buvo didžiulė klaida. Iš kur gauti žaliavų tokiam grandioziniam projektui? Vien pirmasis rimtesnis bandymas motorizuoti kinus jau sukėlė visuotinį energijos kainų šuolį. O procesas vos tik prasidėjo. Šiuo metu tik kas 17-tas kinas važinėja nuosavu automobiliu, kai tuo tarpu kas antras statistinis lietuvis yra motorizuotas. Visi požymiai rodo, kad Kinijos vyriausybė ir jai talkinančios užsienio korporacijos ruošiasi tęsti šalies motorizacijos programą. Beje, kai kurie ekonomistai pastebėjo, jog siekis pakelti 2,5 milijardų kinų ir indų pragyvenimo lygį iki Šiaurės amerikiečių vidurinės klasės standarto, reikalautų papildomų keturių žemės rutulių ir jų gamtinių išteklių (naftos, dujų, metalų, gėlo vandens bei dirbamos žemės). Nežiūrint to, Kinija, Indija ir be to dar nemenkas kitų besivystančių šalių pulkas bei multi-nacionalinės korporacijos ir bankai yra toliau pasiryžę tęsti pramonės plėtros kursą.

Kaip pažymėjo žinomas naftos rinkų analitikas, Jeff Rubin, knygos „Kodėl Jūsų Pasaulis Pasidarys Žymiai Mažesnis: Nafta ir Globalizacijos Pabaiga“ autorius, šėlstanti pasaulinė naftos paklausa sparčiai sekina lengvai pasiekiamus naftos išteklius, ir tokiu būdu didina jos kainą. Naftos dramatiškas pabrangimas 2008 m., kai buvo pasiekta rekordinė 147 JAV dol. už barelį kaina, tai buvo smūgis, stumtelėjęs pasaulio ekonomiką į dabartinę gilią krizę. Rubin teigia, kad ne finansinė spekuliacija, bet būtent naftos kainos šuolis buvo lemiamas veiksnys. Pagal šios knygos autorių, keturios iš penkių paskutinių recesijų atsirado dėl staigiai pabrangusio „juodojo aukso“. Dabartinė recesija buvo pati sunkiausia pokariniame laikotarpyje, nes naftos kainos pakilimas buvo pats žiauriausias. Pažymėtina taip pat, kad nusmukusi ūkinė veikla tuojau pat nutempė naftos kainą iki 36 JAV dol. lygio, bet neilgam. Kuklus globalios ekonomikos atsigavimas jau po metų vėl pradėjo grąžinti naftos kainą į ankstesnes aukštumas. Nuo šiol kainų šuolių ir recesijų ciklas taps vis aštresniu reiškiniu, nes pigios naftos ištekliai nuolat mažėja. Rubin yra įsitikinęs, kad vis daugiau brangstanti nafta sustabdys globalizacijos procesą ir privers žmoniją perorientuoti gamybą ir prekybą į vietines rinkas.

Globalizacija yra glaudžiai susijusi su žmonių, prekių ir kapitalo hiper-mobilumu. Kad globali sistema gyvuotų, prekės ir žmonės turi laisvai ir nuolat keliauti po visą pasaulį. Globalios ekonomikos funkcionavimui reikalingi vis didesni kiekiai pigios energijos. Kai transporto kaina išauga per daug, gamintojai bei vartotojai yra priversti ieškoti resursų ir klientų arčiau namų. Rubin nurodo, kad kai kur šis atbulinis procesas jau įsibėgėjo. Anksčiau, Šiaurės Amerikos vartotojai buvo pripratę pirkti nebrangius stambius plieno gaminius iš Kinijos. Geležies rūda buvo plukdoma iš tolimos Brazilijos į Kinijos plieno kombinatus, pastatytus netoli šalies pakrantės laisvųjų ekonominių zonų. Ten toji geležies rūda buvo perdirbama į plieną, o plienas į stambias konstrukcijas. Iš Kinijos šie gaminiai vėl buvo plukdomi į JAV vakarinės pakrantės uostus ir toliau sausumos keliais transportuojami tūkstančius kilometrų po Šiaurės Ameriką. Dabar, pasak Rubin, vis daugiau stambesnių plieno gaminių yra gaminami JAV, nes per didelė transporto kaina neutralizuoja kinų ankstesnius privalumus (ypač pigią darbo jėgą).

Iš tiesų galima pastebėti sąsajas tarp intensyvėjančios globalizacijos ir augančio naftos vartojimo bei pabrangimo. Globali integracija, t.y., užsienio investicijų ir prekybos augimas, pradėjo itin intensyvią plėtrą prieš 30 metų. Per šį laikotarpį naftos gavyba praktiškai padvigubėjo nuo 44 mln. barelių per dieną iki 89 mln. bar/d 2012 m.

Jau 2007 m. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), konsultuojanti Vakarų šalių vyriausybes energetikos klausimais, savo metiniame pranešime apie naftos rinką, įspėjo, kad padėtis tampa grėsminga. Pasak TEA, nepaisant vyraujančių aukštų kainų, jau 2012 m. gali pritrūkti naftos. Tuomet (2007 m.) TEA neprognozavo naftos produkcijos kritimo. Ji tik perspėjo, kad investicijos į naujų telkinių paieškas atsilieka nuo šuoliuojančios paklausos, ir kad tai gali baigtis naftos resursų trūkumu. 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė sumažino pasaulio energijos paklausą. Kainos trumpam smuko, ir jau 2009 m. TEA pranešime nebuvo tokių grėsmingų prognozių, kaip buvo skelbiama 2007 m.

Bet pačios TEA autoritetą sudrebino jos aukšto rango vadybininkų anoniminiai informacijos nutekinimai, kuriuos paviešino anglų dienraštis „Guardian“, o po to perspausdino ir kiti leidiniai. 2009 m. pabaigoje šie TEA „disidentai“ teigė, kad jų agentūra, pasiduodama JAV spaudimui, sąmoningai klastoja savo pranešimų apie naftos išteklius duomenis. Pagal 2009 m. lapkričio 9 d. „Guardian“, šie TEA pareigūnai nesutiko su savo agentūros teiginiais, kad naftos produkcija gali būti padidinta iki 105 mln. bar/d. Jie ir kiti specialistai buvo įsitikinę, kad neįmanoma pasiekti tokių produkcijos rezultatų, nes per greitai senka naftos ištekliai iš jau esamų gręžinių. „Guardian“ skelbė, kad „Naftos gavybos viršūnės teorija dabar randa pritarėjų ir globalios energetikos elito tarpe.“ TEA dar 2005 m. ramino, kad ateityje pasaulinė naftos gavyba gali pasiekti maksimalų 120 mln. bar/d lygį. Bet agentūra buvo priversta sumažinti šį optimistinį skaičių iki 116 mln. bar/d, o dar vėliau iki 105 mln. bar/d. TEA šaltinis, nenorintis atskleisti savo tapatybės dėl galimų atsakomųjų veiksmų iš naftos pramonės atstovų, teigė, kad pirminis 120 mln. bar/d skaičius buvo „nesąmonė.“ Bet net ir pakoreguotas skaičius [105 mln. bar/d] yra žymiai didesnis, nei galima tiketis “ir TEA tai žino.“

Cituojant „Guardian“ dienraštį toliau: „Daugelis šioje organizacijoje tiki, kad išlaikyti naftos gavybą net 90-95 mln. bar/d lygyje būtų neįmanoma, bet baiminamasi, jog po finansines rinkas galėtų pasklisti panika, jei skaičiai būtų dar daugiau sumažinti… Kitas aukšto rango TEA šaltinis, neseniai išėjęs iš šios organizacijos, … sakė, kad pasaulyje naftos nėra tiek, kiek skelbiama. Mes jau pasiekėmė naftos gavybos viršūnės zoną. Jis teigė: manau, kad padėtis yra tikrai bloga. Jau 2004 m. atsirado žmonių, kurie pateikdavo panašius įspėjimus. Colin Campbell, buvęs ‚Total of France‘ vadybininkas, pareiškė… ‘Jei tikri naftos rezervų skaičiai būtų paskelbti, biržose būtų panika… o tai galiausiai niekam nėra paranku.‘ “

Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ naftos tinklaraštininkas 2010 m. kovo 25 d. skelbė, kad pagrindinis JAV Energijos departamento naftos rinkos ekspertas Glen Sweetnam prisipažino, jog „yra galimybė, kad mes patirsime globalų skysto kuro gamybos kritimą 2011-15 metais, jei nebus pakankamai investicijų“ į naujų telkinių paieškas bei eksploataciją. Kol kas, pasak Sweetnam, reikiamų investicijų nesimato. Sweetnam prognozė kertasi su JAV Energijos departamento oficialiąja pozicija, teigiančia, kad šiuo metu naftos yra pakankamai. Sweetnam žodžiai, išsakyti prieš 2 metus Vašingtone per pusiau oficialią konferenciją, iki šiol buvo ignoruojami didžiosios JAV spaudos. 2010 m., naftos kainoms vėl pradėjus sparčiai kilti, „Le Monde“ pateikė šią informaciją kaip labai reikšmingą. Pasak šio JAV energetikos eksperto, jei naujų investicijų greitai neatsiras, tai 2015 m., kai naftos paklausa turėtų išaugti iki 90 mln. bar/d, skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos bus padidėjęs iki 10 mln. bar/d. „Le Monde“ baigia straipsnį primindamas, kad ir kiti žymūs ekspertai vis dažniau įspėja apie netolimoje ateityje gresiantį naftos trūkumą. Tarp tokių yra Brazilijos ir Saudo Arabijos nacionalinių naftos kompanijų esami ir buvę vadovai, TEA vyriausias ekonomistas bei naftos turtuolis T. Boone Pickens.

Beje tas pats „Le Monde“ tinklaraštininkas kitame savo straipsnyje pranešė, kad ir JAV Pentagonas mąsto panašiai kaip ir Glen Sweetnam. Matthieu Auzanneau, Le Monde tinklaraščio autorius, rašė, kad 2010 m. kovo 15 d. JAV Jungtinių pajėgų komanda paskelbė, kad 2015 m. pasaulio naftos gavyba gali būti 10 mln. bar/d mažesnė nei paklausa. JAV karininkų pranešime skelbiama, kad „2012 m. pertekliniai naftos gamybos pajėgumai baigsis ir jau 2015 m. deficitas gali siekti 10 mln. bar/d.“  Toks kiekis prilygsta Saudo Arabijos dienos produkcijai, ir tai sudaro daugiau nei 10 proc. viso pasaulio naftos poreikio. Įtaka naftos ir kitų energijos šaltiniu kainoms turėtų būti labai jaučiama.

Analogišką požiūrį į šį klausimą pateikia Jeff Rubin, buvęs CIBC World Markets vyriausias ekonomistas. Rubin jau 2000 m. pranašavo, kad pigios naftos era baigiasi, nors naftos gigantų atstovai tuomet šaipėsi iš tokių prognozių. Savo aukščiau minėtoje knygoje, Rubin nurodo, kad smarkiai kylantis naftos vartojimas ištuština lengvai pasiekiamus naftos telkinius. To pasekoje, atsirado didžiulis kainų šuolis, kuris labai prisidėjo prie dabartinio ekonominio nuosmukio. Išteklių sekimo tempai siekia 6 proc. kasmet, nes nemenka išgaunamos naftos dalis ateina iš senų telkinių. Tam, kad išlaikytume stabilią naftos gavybą, Rubin nurodo, turėsime surasti 20 mln. bar/d naujų šaltinių per ateinančius 5 metus. Rubin yra įsitikinęs, kad tai labai sunkiai įvykdoma užduotis; toks kiekis yra dukart didesnis nei Saudo Arabijos produkcijos lygis. Net jeigu užduotis bus įvykdyta, šių naujų telkinių nafta gali būti per brangi.

Dar ne taip seniai tautininkai šiek tiek galėjo būti demoralizuoti dėl plačiai paplitusios nuomonės, kad pasaulinė integracija, tautų suartėjimas, ar net susiliejimas, yra nesustabdomas procesas, panašus į saulės tekėjimą. Ideologiniai priešai dažnai pasinaudodavo pigiais lozungais, neva tautininkai yra praeities reliktas, kad nacionalinė valstybė neturi ateities. Ratas apsisuko, ir dabar tampa realu, kad globalizacija pradeda eiti savo saulėlydžio link. Kada pasaulinės integracijos procesas pradės akivaizdžiai griūti yra labai sunku prognozuoti. Energijos ištekliai per vienerius metus neišnyks. Naftos bendrovės pritaikys naujas technologijas intensyviau išnaudoti senus telkinius ir atras būdus kaip išgauti daugiau naftos iš skalūnų ir dervingųjų smėlynų. Bet jau dabar yra aišku, kad visa tai labai brangiai kainuos. Nafta bus eksploatuojama dar dešimtmečius į priekį, bet jos kaina vis dažniau taps neprieinama mažiau uždirbantiems vartotojams ir neturtingoms šalims. Gali būti, kad sekantis kainos proveržis į rekordines aukštumas suduos lemiamą smūgį pasaulio finansinei sistemai, nuo kurio ji neatsigaus. Dar prieš 5 metus niekas nebūtų rimtai svarstęs tokio atvejo, kad Graikija arba Vengrija gali išsiskirti su euru. 2012 m. apie tai buvo plačiai diskutuojama.

Kokiu būdu globalizacija pasitrauks iš tautų gyvenimo – ar staigiai per vieną, ar du metus, ar palaipsniui per ateinantį dešimtmetį – niekas gerai nežino. Bet istorijos vėjai, ilgai pūtę nepalankia kryptimi tautiškai nusiteikusiems lietuviams, pamažu krypsta į palankią nacionalinėms idėjoms pusę. Laikas pakelti bures!