Tags Posts tagged with "Gintaras Beresnevičius"

Gintaras Beresnevičius

3 3406

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 2821

Prof. Alfredo Bumblausko pokalbis su dr. Gintaru Beresnevičiumi (iš LRT laidos „Būtovės slėpiniai. Sesės ir broliai“, 2004 m.)

Alfredas Bumblauskas: Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad prieš keletą metų parašydamas knygą „Šventaragio religinė reforma“, turbūt,  apstulbinai bent jau dalį kritikų, kurie, netikėjo Šventaragio mito mitine verte, galvodami, kad tai yra XV-XVI a. pramanas, tai ar dabar archeologų duomenys tave verčia koreguoti, ar leidžia kaip nors konkrečiau kontrargumentuoti skeptikams ir kritikams?

Gintaras Beresnevičius: Žinau, kad daug kam kliūna mano siūlomas datavimas. Galbūt kliūtų jis ir man. Bet vis dėlto, pamėginkim suvesti kai kuriuos galus. Prasideda deginimas maždaug Rytų Lietuvos tame kampe, sakykim labai grubiai, pirmo tūkstantmečio po Kristaus viduryje. Jis prasideda ir po to palengva eina link žemaičių, link kuršių ir įsivyrauja visoje Lietuvoje mirusiųjų deginimo paprotys,visoje busimoje Mindauginėje Lietuvoje. Nenoriu griežtai datuoti, bet tarkime X – XI a. – visur jau yra deginama. Procesas pasibaigė ir mes matome Mindaugą iškylant. Tada kyla klausimas, kas dedasi šitose teritorijose, kuriose vėliau atsiranda Lietuva mums įprastine prasme, na ir žinoma šiek tiek platesnėse. Kas tą deginimą skleidžia? Ar jis pasidaro tiesiog madingas ir jį tiesiog perima vienas kaimas iš kito? Ar taip yra įmanoma? Ar tai yra Rytų Lietuvos įtakos plėtra? O kaip galima įtakos plėtra, nevykstant tuo pačiu metu ir religinėms, ir politinėms, ir socialinėms pertvarkoms? Vienu žodžiu, jeigu eina deginimas, reiškia kažkas tą deginimą neša. Jeigu mes pasakysime, kad tą deginimą stumia žyniai, tai pasakysime, kad Lietuvoje turime teokratiją – labai įdomus variantas. Jeigu sakysime, kad Lietuva plečiasi, tokiu atveju sakysime, kad  šitą deginimą plečia būtent Lietuvos kunigaikščiai, vis labiau įsivyraujantys į vakarus. Ir kad tai yra politinio proceso sudedamoji dalis ar palydimoji dalis. Ir kaip į šitą klausimą atsakyti aš nelabai žinau, bet X-XII amžiuje jau yra galutinė unifikacija, mes turime būtent tą lygmenį, kada mirę Lietuvos kunigaikščiai jau yra deginami vienoje vietoje, pagal vieną ritualą, laidojami vienoje vietoje. Lygiai taip pat elgiasi ir elitas, ir būtent to, sakykime, religinio vyksmo pasėkoje, nes aš deginimą vadinu ritualu, nes jis yra ritualas – atsiranda valstybinė stadija. Reiškia mes kažko nebesuprantam, arba religiniai dalykai lemia politinius, arba čia mes nepripažįstame kai kurių politinių veiksmų.

A.B: Na gerai, o gal galimas dar kažkoks politinio kelio nerišimas su konfederacija? Tai yra įtakinga gentis, kad ir tie patys lietuviai, kurie kažkokiu būdu, pajungdami giminingas gentis, o juo labiau filingines žemes, tokias kaip Nalšią, Deltuvą ar būsimuosius žemaičius ir t.t. Dar nereikia žemių konfederacijos, yra genties politinė įtaka.

G.B: Didelės genties politinė įtaka yra galima, ir mes pavyzdžiui žinome tokius panašius atvejus, kaip Pamario slavus, ten obodritų federacijos buvo stipri gentis. Ir ji valdė pagrindinę šventvietę, ji diktavo pagrindines piligrimystės kryptis, ji kontroliavo didžiausią aukų srautą ir karo atveju, būtent jie, šita gentis, vadovaudavo karo žygiui. Arba tą patį mes galime matyti ir Prūsijoje. Tik ten teokratija yra labai stipri arba žynių įtaka yra labai stipri. O Lietuvoje, atrodo, kad šitas dalykas yra supusiausvyrintas ir šitie dalykai religiškai vadinasi amfiktionijos, t.y. kelių genčių sąjunga religiniu pagrindu. Jos įsipareigoja, na maždaug kaip ir NATO, tarpusavyje gintis, jeigu jas užkliudo, arba kartu eiti į karo žygius, pagrinde – nekariauti viena prieš kitą. Tokių centrų būta pakankamai daug ir šiaurės Europoje. Tacitas mini germanų gentis, kurios buvo apsivienijusios apie deivės Minervos šventyklą. Adomas Bremenietis mini šiaurės slavų lygiai taip pat susivienijusias gentis ir Prūsija tokiu atveju yra būtent tokia amfiktionija. Ir matyt tokią pačią amfiktioniją mes galime matyti ir Lietuvoje ikiistoriniais laikais.

A.B: Čia ta anfektionija turėtų būti silpnoje gentyje arba net tarpgentinėje teritorijoje ar ne? Pavyzdžiui Nadruvos atvejis neprieštarautų tam. Nadruvoje yra tokia… lygtai nestipri žemė. Ir tas tiktai paaiškintų. O kaip galima paaiškinti amfiktioniją Lietuvoje, jei Lietuvoje yra stipri gentis?

G.B: Matyt yra iš tikrųjų stipri gentis.

A.B: Ir gali kaip tik pas save turėt amfiktioniją.

G.B: Nes slavų … obodritų atveju, taip ir buvo – jie buvo stipriausi. Čia būna įvairių atvejų.

A.B: Prof. Gudavičius, žinomas  pagoniškų realijų kritikas, yra lyg pritaręs tam, kad Šventaragio mito struktūrinio elementai gali ateiti. Bet kad visų pirma daugybė dalykų, kuriuos mes užfiksuojame XVI a., nėra tirti klausimai, pvz., o ar jie nėra periimti iš renesanso Europoje pasklidusios literatūros? Kaip religijotyrininkas atsako į šį klausimą?

G.B: Na, religijotyrininkui nėra taip jau labai svarbu kada šitas mitas arba šita legenda yra užrašyta. Kyla klausimas ar ji sutampa su kitais duomenimis. Pavyzdžiui su kalbotyros duomenimis, su archeologijos duomenimis ir pan. Aš noriu pasakyt, kad su archeologijos duomenimis tai koreliuoja, o su kalbotyros duomenimis irgi koreliuoja, nes kalbininkai, kaip man žinoma, lietuvių kalbos atsiskyrimo nuo latvių kalbos, jos pačią pradžią, kaip tik ir datuoja VI a. Ką mums tai duoda religijotyroje? Religijotyroje vėlgi tai yra aksioma. Kada atsiranda nauja religija, naujas religinis teiginys, tada ima formuotis ir kalba. Kada vyksta reforma – kinta kalba. Liuterio laikais vokiečių kalba pakito. Graikų koinė irgi susiformavo tokiais religinio bendravimo principais.

A.B: Tai tada Šventaragio reforma, tai ir būtų V-VI amžius?

G.B: Aš sakyčiau tai yra procesas. Nuo V-VI a. iki XII a. Ir dėl to Šventaragio vardas yra mums toks neaiškus, nes matyt juo teko šifruoti daugelį valdovų, daugelį kunigaikščių, daugelį inovacijų. Ir tų inovacijų gal buvo viena reforma, bet sakau tai yra tęstina … aš nemanau, kad tai yra vienkartinis vyksmas, tai galėjo būti procesas nusitęsęs ir šimtmetį, ir per kelių kartų gyvenimą.

A.B: Iki XIIa. Na gerai, bet kažkas… O kaip tada aiškinam, kad archeologai lygtai XIII-XIV amžiuje mato permainas, kad kūnai deginami galbūt tik elito, atsiranda griautinis deginimas vėl, kad tik dabar vėlyvuose palaidojimuose atsiranda Šventaragio mito tarsi motyvas – šitie kaustyti nagai ir t.t. Man vienu momentu buvo susidaręs įspūdis, kad galbūt tą Šventaragio reformą reikėtų, na tavo suformuluotą idėją, perkelti į XIIa. Kad kaip tik surišti su tuo ką mes turime jau iš didžiųjų kunigaikščių laikų.

G.B: Gal tada galėtume sakyti, kad maždaug V-VI a. turime steiginį, o apie XII-XIII a. turime reformą to steiginio.

A.B: Netgi šitaip galima būtų teigti?

G.B: Žinoma galima taip sakyti. Kada kažkas atsiranda, įsteigiama, galbūt tai susiję ir su daugelio genčių, ar svetimų ar savų grįžimu-atėjimu iš tautų kraustymosi, ir tai kad grįžta ar nuo Padunojės, ar nuo kokių nors kitų teritorijų, tai yra akivaizdu. Ir matome, kad atsiranda nauja politinė situacija, naujos gentys ir nesvarbu kaip jos organizuoja savo socialinį gyvenimą, akivaizdu, kad religinį gyvenimą jos turi organizuoti iš naujo, kažkokiu nauju principu.

A.B: Bet sutik, tada juk mes gauname dar vieną formulę, kad kūnų deginimo papročio sklaida nuo V- VI a. į kitas erdves – lietuviškas ar baltiškas –  gali būti politinė valia, o religinis apibendrinimas yra vėlyvas.

G.B: Žinoma galima.

A.B: Tai pradžioje tavo formuluotoje dilemoje gal galim surasti kompromisinę formulę tada.

G.B: Aš sakyčiau, kad nei vienas kelias nėra teisingas, mes tik bandome dabar paėjėti kiek galima  vienu, kiek galima paeiti kitu. Bet Lietuvos atveju, mes tikrai galime, netgi metraščiuose matyti, kad patys iniciatoriai arba reformatoriai, kažkodėl yra ne žyniai. Tų žynių mes beveik nematome. Ką tik vienas vardas yra Lizdeika? Viskas. Daugiau mes jokių žynių…

A.B: …mes tik matome, kaip Kęstutis aukoja jautį.

G.B: Taip, net legendinėje tradicijoje nematome. Pvz., pas prūsus yra 27 kriviai krivaičiai. Gerai, sakykime tai legendinė tradicija, bet ji vis tiek simptomatiška. Ten tokia tradicija yra. Pas mus net legendos XVI amžiuje žino vieną žynį ir jį pastato praktiškai į labai gražią poziciją, bet praktiškai jis atrodo, kaip derinantis savo poziciją su Gediminu. Jeigu ne paklūstantis jai.

A.B: Prof. Gudavičius visur sako: ne religija – tikėjimai. Nemato panteono dalykų, jo manymu, perfragmentiška apie tai kalbėti. Tu vartoji visą laiką – religija. Tau atrodo, kad nėra kito varianto. Tikėjimus, kiek žinau, taikai tik šamanizmui ir t.t.

G.B: Na, religija yra tam tikros žmonių bendruomenės santykis su šventybe ir atsakomieji tos bendruomenės veiksmai. Tai yra religijos apibrėžimas. Kas yra tikėjimai, man sunku pasakyti. O praktiškai prof. Gudavičius čia kartoja lenkų istoriografijos tradiciją, kuri lietuviams išviso nepripažįsta net antropomorfinių dievybių ir laiko juos gamtameldžiais. Kokie jie ten bebūtų, bet aš tik noriu pasakyti, kad vien tas plitimas šito papročio rodo, kad susitinkame ne su kažkokiais abstrakčiais tikėjimais, o su religija, kuri turi stiprią ašį. Kada iškyla Mindaugas, jis iškyla religiniu požiūriu mums, pagonišku religiniu požiūriu, jis iškyla su keturiais Dievais, su visa tobula sistema. Ten yra …skirtinguose šaltiniuose…  yra Andajas/Nūnadievis, Perkūnas/Diveriksas, yra Televelis arba Kalvelis, ir yra Žvorūna arba Medeina. Tai yra 3 Dievai ir Deivė – tai sistema, kurią turėjo ir keltai, ją turėjo germanai. Jeigu norime – ją turi ir šumerai, ir babiloniečiai. Tai yra geriausiai veikianti sistema. Pas šumerus ir babiloniečius irgi yra tas pats Anu, t.y. atitinka dangaus dievą, Enlilis atitinka atmosferos dievą, Enki, t.y. deus auctor facultatum , t.y. dievas-darytojas, t.y. dievas-kūrėjas ir yra deivė Ninhursag. Trys Dievai ir Deivė – tai yra klasikinis modelis. Tai iš kur dabar, iš kažkokių tai pasklidų tikėjimų, Mindaugas galėjo rekonstruoti šitą universalią sistemą? Ta sistema buvo. Tiktai jis ją galbūt suvaldė.

A.B: Gal net ne Mindaugas sukūrė, ta prasme, kalbam apie frazę, nes su krikščionybe tas žaismas, reiškia kad keturių Dievų panteonas pas mus galėjo atsirast su ta religine reforma.

G.B: Taip, matyt reikėjo perskaityti labai daug Dievų, religiškai sakau – reikėjo perskaityt – labai daug dievų ir iš jų atrinkti galingiausius ir pajėgiausius valstybės valdymui padedančius, jeigu taip tartume.

A.B: Na bet sutik, Gintarai, kad vis dėlto tas mūsų  panteonas, na užtenka pavartyt bet kokį mokyklinį vadovėlį, kuriuo dabar kankina net vidurinę mokyklą bebaigiančius, ten sakykim romėnų ar graikų Dievai, su galingiausiais literatūriniais siužetais ir t.t. ir t.t. Nu mūsų skurdokas.

G.B: Klausykit, ar žinot, čia dar vienas elementarus dalykas – graikai neturėjo žynių. Graikai neturėjo jokios mitologijos. Graikų mitologijos šaltinį raskit kokį – nėra. Visi literatūriniai, visi išmislai. Viskas yra poetiniai išmislai, ir tas buvo žinoma ir patiems graikams. Tą dabar tvirtina ir religijotyra. Lygiai tas pats. Ir romėnų, t.y. italikų pradinė mitologija, buvo labai primityvi, su keliais Dievais, tik vėliau jie, po to … praktiškai jie viską perėmė iš graikų, iš literatūros. Ir ta mitologija yra literatūros kūrinys, o ne kažkoks tai tobulas religijos distiliatas.

A.B: O pas mus šiuo atveju tobulesnis religijos distiliatas?

G.B: Būtent, kaip ir pas keltus, pas germanus, pas mus. Taip, t.y. klasika, t.y. klasikinės religijos.

A.B: Aš visuomet įsivaizdavau, kad jau ką ką, bet jau siužetų gausa ar dar kas nors, iš tikrųjų reiškia tam tikrą pažangą ar didesnį pasiekimą?

G.B: Religijoje tai yra destrukcija.

A.B: Na gerai, tai jei mes turime, gražų arba net grynesnį distiliatą, tai kodėl tie mūsų keturi Dievai neturi antropomorfinio paliudijimo?

G.B: Na čia vėl, tie antikiniai reikalavimai keliami kiekvienai religijai, kad ji būtų atpažinta kaip religija. Visų pirma, indoeuropiečiai, kiek žinoma, pradinėje stadijoje stabų neturėjo, stabų nestatė. Stabų statymas yra atsiradęs iš artimųjų rytų. Kaip ir šventyklų statymas. Dievai buvo garbinami visiškai antropomorfiniu pavidalu, bet buvo tiesiog draudžiama juos vaizduoti. Žydai nevaizduoja savo Dievo, musulmonai nevaizduoja. Ta tradicija yra labai archajiška ir labai gryna. Ir aš nemanau, kad mums reikia žūt būt ieškoti stabų, nes stabai jau vėl yra nuosmukis, kaip ir šventyklos yra tam tikras nuosmukis. Pvz., pas hetitus buvo galima melstis dievybei kokiu nori pavidalu. Žynys sakydavo, jeigu nori tu melskis Dievui kaip Diskui, nori kaip Puodynei, nori eik prie stabo. Jokio skirtumo čia nėra. Įvaizdinimo noras rodo abstraktaus mąstymo trūkumą.

A.B: Na gerai, bet mes turime Velnio akmenį, mes turime Perkūno ąžuolus, mes turime Laumės upelius. Ar tai yra abstrakcijos, kaip čia sakyt, viršūnė?

G.B: Folklore Laumė yra antropomorfiška, Perkūnas – antropomorfiškas Dievas, ir visų jų išvaizda yra žinoma, puikiai žinoma. Kiekvieno.

A.B: Tai šiuo atveju akmenys Perkūno ir Velnio būtų jų teofonijos?

G.B: Na taip, daiktai per kuriuos dievai pasireiškia. Per kuriuos galima su jais kontaktuoti, bet aišku ne patys Dievai.

A.B: Taip kalbi lygtai būtum labai didelis pagonybės gerbėjas. Ar taip ir yra?

G.B: Senosios lietuvių religijos – taip.

A.B: Esi gerbėjas?

G.B: Žinoma.

A.B: Kaip tada vertini Lietuvos krikštą?

G.B: Kaip politinį aktą.

A.B: Kaip politinį aktą? Civilizacinės pažangos nematai?

G.B: Nebuvo kur dingti.

A.B: Nebuvo kur dingti?

G.B: Mes ne Japonija, kad galėtume su savo šintoizmu gyventi… Tie Dievai, kontaktuojantį su juo žmogų galėdavo išlaisvinti į labai skirtingas erdves, teritorijas, mąstymo ir veikimo būdus. Ir kad kažkas gavosi iš tos religijos, mes matome, kad ji sukūrė praktiškai fenomeną – Lietuvą.

A.B: Ir kaip ji mus veikia dabar? Netgi tuos, kurie tuo netiki?

G.B: Na mes dabar beveik šventoriuje, o aplink gal 15-16 stovi jų visokių ženklų, keistų formų kryžių, simboliškai susodintų medžių, galų gale čia ir kokių nors žirgelių galime surasti. Ir šitas pagoniškumas niekur nedingęs, jo atkūrinėti nereikia specialiai, jis yra ir mūsų mentalitete, tiktai gerokai primigęs. Ir lietuvis visą laiką gyveno tokioje dvisklaidoje. Visą laiką tas susiskaldymas jam yra tarsi būtina gyvenimo sąlyga. Ta bipolirizacija. Tas pasirinkimas atrodo taip iki galo ir neįvyko tarp krikščionybės ir pagonybės. Ir dabar mes praktiškai pusiau normaliai jaučiamės tada kada turime opoziciją. Baigiasi vienos opozicijos laikas, prasideda kitos. Ta prasme mentaliteto skilimas yra likęs – nepralaimėjo pagonybė, nenugalėjo krikščionybė.

A.B: Ir nenori kad pagonybė pralaimėtų?

G.B: Kad turbūt jos seserys.

Iš video juostos perrašė Daiva Vaiškūnienė

šaltinis

1 2923

Tikriausiai ne kartą esate girdėję, jog dabartinė žurnalistika – tarsi prostitutė, daranti viską už kelis eurus. Numesk tą vertingą popierėlį žurnalistui, pakuždėk į ausį kokio teksto norėtum, o tada lauk, nes po kelių savaičių, dienų ar valandų (nelyginant kokio straipsnio troško užsakovas) tau ant lėkštutės bus patiektas šviežiausias nupirktos naujienos kąsnelis. Ir, žinoma, tas kąsnelis bus tokio skonio, spalvos ir konsistencijos, kokio troško jį nusipirkęs žmogus. Tikros žurnalistikos, atrodo, tarsi nebeliko, viską užgožė pinigai ir purvas. Tačiau ar toks gajus požiūris yra teisingas? Galbūt tikra žurnalistika dar nėra mirusi? O galbūt niekada ir nebuvo gimusi?

Panašiai niūriai galima pamąstyti ir apie masinėje žiniasklaidoje šmėžuojančias temas. Girtas sūnus nužudė motiną, BMW vairuotojas įsimūrijo į autobusų stotelę, Rusijos vadovas pasakė tą ar aną, receptai, kaip suvilioti svetimą vyrą ir t.t., ir pan. Žinomiausi žiniasklaidos atstovai sukramto ir spjaute išspjauna eiliniams skaitytojams krūvą beverčio turinio, kuris tik dar labiau bukina bei liūdina ir taip savižudybių kiekiu pagarsėjusius lietuvius. Atrodo, kad svarbesnės naujienos – tai kuo šlykštesnės, baisesnės, labiau sukrečiančios. Tampa garbės reikalu surasti ne kažką pozityvaus, švietėjiško, verčiančio ir vėl tingiai pasisukti smegenų sraigtelius, o kažką skandalingo, niūraus ar kvailo. Tik vėlgi – ar iš tiesų viskas taip juoda, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

Pastaruoju metu į mano rankas vis pakliūva Gintaro Beresnevičiaus kūryba. Ir vėl su pasimėgavimu skaitant jo įžvalgias mintis, užkliuvo ši gerbiamo profesoriaus mintis: „Dienraštis yra agregatas, veikiantis toje zonoje, kur galioja pelno taisyklės, kapitalistiniai principai, kur be galo svarbi reklama, turinti pritraukti skaitytojus, dirgindama jų erotines, emocines, nesveiko smalsumo smegenų zonas, privatumo laužymo ir ardymo kaina atverdama duris į kitų gyvenimus, į asmenines dramas garsenybių, kurios, beje, to paties leidinio ir pagamintos.“ Galima iš paskutiniųjų mėginti pateisinti šiuolaikinę žurnalistiką, tačiau regis, jog Gintaras Beresnevičius šiuo atžvilgiu iš tiesų buvo teisus. Kuriam iš populiariausių dienraščių negalioja toks į vatą neįvyniotas aprašymas? Pačiuose dienraščiuose varijuoja skambios frazės, jog tai „objektyvus“, „vertingas“ ir pan. žiniasklaidos darinys, tačiau kritiškai nužvelgus pirmuosius puslapius tikriausiai visuose iš jų rastumėte subjektyvumą, daugybę šlamšto ir pigių būdų, kaip patraukti dėmesį bei uždirbti kuo didesnį pelną. Pinigus gaminančios girnos sukasi būtent skandalų, reklamos ir pykčių stumiamos.

Tik ar su šia bevertės (kultūrine, protine ar dvasine prasme) informacijos lavina iš tiesų susiduria tik dabartinė žurnalistika? Sakyčiau, jog joje visada būta ne tik kažko vertingo, bet ir atvirkščiai. Pinigai, vėlgi, yra tai, dėl ko visais laikais žmonės darė net ir pačius baisiausius dalykus. Demonizuojant dabartinę žurnalistiką neteisinga pulti tik dabartį. Žurnalistika iš esmės yra ir buvo manipuliavimo įrankis, pasitelkiamas vienokiems ar kitokiems tikslams (gaila, jog ne visada geriems).

Galima teigti, jog žiniasklaida visada nebuvo objektyvumo viršūnėje tupintis paukštis. Vienaip ar kitaip ji nuolat parsidavinėjo – kam už pinigus, kam už populiarumą, kam išvis tiesiog todėl, kad žurnalistas irgi žmogus, o žmogus, visgi, yra gan subjektyvi būtybė, mėgstanti teisti, įsivaizduoti, meluoti ar sutirštinti spalvas. Sudemoninant šiuolaikinę žiniasklaidą reikėtų nepamiršti, kad visgi tokia jau ji yra ir dėl to visiškai nekaltas šiuolaikiškumas. Tik ar patys žmonės geba suvokti, jog negalima visko priimti už gryną pinigą – jau kita kalba.

Ne žiniasklaida kuria žmones. Ne žiniasklaida verčia skaitytojus domėtis bevertėmis sensacijomis. Jei nebūtų besidominčių kokios spalvos kelnaitėmis šiandien vilkėjo Lady Gaga, tokie „straipsniai“ net neišvystų dienos šviesos, o ką jau kalbėti apie dienraščių pradinius puslapius. Kaip teigė Gintaras Beresnevičius, „Įvykis yra prekė. Ypač perkama, jei karšta visais požiūriais – ir naujumo, ir pikantiškumo. Todėl dienraščiai lenktyniaute lenktyniaudami atneša tą informaciją iki pat skaitytojų, kurie gauna naujienų. Jos yra svarbios dėl savo naujumo, ne dėl turinio.“ Ir belieka tik pritariančiai linksėti galva – šiuolaikiniam žmogui svarbu ne turinys, jam svarbu koja kojon žengti su dabartimi. Net jei tai ir reiškia, jog galva liks prikimšta menkavertės informacijos.

Žmogus atsiduoda dabarčiai, bando ją visą absorbuoti, galų gale išstumdamas bet kokį vertingą tekstą kaip nereikalingą, per daug lėtą, ne sensacingą. Jau retas kuris su pasimėgavimu atsiverčia brandžią literatūrinę knygą – nebent mokyklos suole, bet ir tai su suraukta kakta ir po nosimi burbėdamas „o kam to reikia“. Retas paima į rankas ir brandesnį žurnalą, kurių tiražai su metais vis mažėja. Dauguma geriau renkasi griebti iš piršto laužtų menkaverčių naujienų prigrūstą dienraštį ir svarstyti, ar Olialia pupytei tinka naujosios botoksu pripūstos lūpos. Ar tikrai dėl masinės žiniasklaidos parsidavimo kalta pati žiniasklaida? Jei nebūtų ją skaitančios masės, tokia žiniasklaida tiesiog gan greitai numirtų. Nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Tačiau eilinį kartą atsivertę kokį žinomesnį dienraštį žmonės puola skaityti neįpareigojančių naujausių skandalų ir prostitucija gyvuoja toliau…

Autorė: Raimonda Jonaitienė