Tags Posts tagged with "Fursovas"

Fursovas

0 2360

Demonai ištrūko iš pragaro

Taigi globalinė mūsų dienų krizė prasidėjo taip pat, kaip vėlyvųjų viduramžių regioninė krizė: kaip valdomas procesas senojo valdančio elito interesų naudai. Kapitalizmo valdančioji grupė, siekdama išsaugoti valdžią ir privilegijas, sąmoningai pasuko vidurinės klasės sunaikinimo ir TSRS sužlugdymo keliu. Tarybų Sąjunga žuvo. Nauja jos nugalėtojų politika buvo pavadinta ultraliberalizmu arba globalizacija. Jinai įtraukė pasaulį į didžiulių sukrėtimų verpetą.

Tačiau globalinė krizė akivaizdžiai pralaužė jai numatytas ribas ir užtvaras ir tapo nebevaldoma.

Operacija buvo pradėta neapgalvojus iki galo tokio faktoriaus kaip šiuolaikinio pasaulio mastai. Vėlyvojo feodalizmo krizė tapo valdoma, nes iš esmės nebuvo išėjusi už Europos ribų. Vėlyvojo kapitalizmo krizė – kitokia. Kapitalizmas – pasaulinė sistema, kiekvieną kartą įveikianti savo struktūrines krizes išorinės ekspansijos sąskaita – iškeldama problemas į išorę ir paversdama europietišką sistemą iš pradžių pasauline, o XX amžiaus pabaigoje – globaline. Kapitalizmas neįmanomas be periferijos (pigi darbo jėga, žaliavos, realizavimo rinkos), kurios gyventojų skaičius sparčiai auga. Kapitalizmas savo periferijoje išsiaugina „išorinį proletariatą“ ir pusiau proletariatą lygiai taip pat, kaip Antika auginosi barbarus – savą „išorinį proletariatą“, jeigu naudosimės A. Toinbio terminologija.

XX amžiaus demografinis sprogimas – kapitalo ekspansijos rezultatas. Tačiau šiandien įjungti pagausėjusius gyventojus į gamybinius procesus kapitalas jau negali. Rezultatas: daugybė nereikalingų, atliekamų žmonių. O kadangi Pietų kaimas savęs išmaitinti nepajėgia ir formuoja postagrarinę visuomenę, sparčiai besikeliančią į miestus, visų pirma, pačių Pietų, o taip pat migruojančią ir Šiaurės didmiesčius (miestai prarijo 2/3 globalinio demografinio sprogimo „produkcijos“ nuo 1950 metų). Dėl to, šalia segmento – vėlyvojo feodalizmo krizės analogo, šiuolaikinėje globalinėje krizėje atsiranda ir segmentas – vėlyvosios Antikos krizės analogas. Taip sakant – antroji „matrioška“. Kaupiasi milžiniška naujų barbarų masė.

Kaip teigia JTO 2003 metų ataskaita „Lūšnynų iššūkis“, iš 6 milijardų dabartinių planetos gyventojų, vienas milijardas – tai taip vadinami slum people, t.y. lūšnynų žmonės. Tie, kurie gyvena varganose lūšnose, žeminėse, tuščiuose konteineriuose ir panašiai. Vienas milijardas – tai viso pasaulio gyventojų skaičius tais laikais, kai Engelsas tyrinėjo darbo klasės padėtį Mančesteryje. „Lūšnynų milijardas“ – tai maždaug trečdalis pasaulio miestų gyventojų ir beveik 80% menkiausiai išsivysčiusių šalių miestų gyventojų. Lūšnynų žmonės nieko negamina ir nieko nevartoja. Slumland’as nusidriekė nuo Andų priekalnių ir Amazonės krantų iki Himalajų ir Mekongo žiočių. Tai žmonės, kurie apskritai išjungti iš gyvenimo. Beje, globalizacija – tai ir yra visų pirma atliekamų, „nerentabilių“ gyventojų pašalinimas iš „augimo taškų“. Socialine prasme – tai ne vieninga planeta. Tai pora šimtų tarpusavyje susijusių taškų, tinklas, užmestas ant likusio pasaulio, kuris tame tinkle beviltiškai spurda, laukdamas paskutinio smūgio.

Iki 2020 metų lūšnų gyventojų skaičius pasieks du milijardus iš prognozuojamų aštuonių milijardų planetos gyventojų. Ekologiškai, o ir psichologiškai lūšnynai neatlaikys tokio preso ir pasaulio „atliekami žmonės“ plūstelės už lūšnynų ribų, „užliedami“ miestus. Be to, ne tik Pietuose, bet ir Šiaurėje. Demografai prognozuoja, kad iki 2025 metų nuo 30 iki 50 procentų stambiausių Šiaurės didmiesčių gyventojų bus išeiviai iš Pietų. Kad pamatytume tą ateitį, pakanka pasižiūrėti į Niujorką, Los Andželą su lūšnynais miesto centre (!), Paryžių, ir, žinoma, Marselį, kurio arabiška pusė iš esmės yra nebevaldoma prancūzų valdžios. Afro-arabiški ir turkiški segmentai Europoje gyvena savo gyvenimą. Jie nepriima visuomenės, į kurią atsikraustė, neigia jos vertybes. Be to, neigimas vyksta aktyviai. Tarkime, per arabiškus ir turkiškus kabelinės TV kanalus Europoje transliuojami ir labai didelio populiarumo susilaukia antiamerikietiški ir antiizraelietiški filmai. Tai liudija tik viena – noksta „rūstybės kekės“ senojoje ir palyginti ramioje Europoje. O juk be išeivių iš Pietų Europa dabar turi – ačiū Amerikai – galingą albanišką segmentą, musulmonišką ir kriminalinį tuo pat metu.

Pusė „lūšnynų žmonių“ – asmenys, jaunesni nei 20 metų. O pagal Goldstouno teoriją, patikrintą per XVI amžiaus vokiečių Reformaciją, XVIII prancūzų revoliuciją ir XX amžiaus rusų revoliuciją, kai tik jaunimo (15-25 metų) dalis viršija populiacijoje 20%, įvyksta revoliucija. Kai jaunimo pernelyg daug, visuomenė nebespėja socializuoti ir integruoti jo. O juk be slum people, kurie gyvena žemiau socialinių grindų, esama dar ir tų, kurie gyvena kiek aukštėliau – ne už dolerį per dieną, o už du.

Kitados Mao paskelbė doktriną „Pasaulinis karas apsupa pasaulinį miestą“, kur susikoncentravę eksploatatoriai. Šiandien, priešingai, megapoliuose susikoncentravo tie, kuriuos išnaudoja ir tie, kurių netgi nebeima išnaudoti – atliekama žmonija. O viršūnės, ar tai būtų Londonas, Niu Delis ar San Paulas, persikelia į įtvirtintas užmiesčio vilas, kaip tai darė Romos diduomenė imperijos pabaigoje, palikdama Romą, kurios Forumas apaugo žole. Sočių ir išlepusių romėnų persikėlimas į saugomas vilas nepagelbėjo – barbarų banga ir sukilusios nuosavos barbarizuotos apačios nušlavė diduomenę. Šiuo metu, panašu, mes atsidūrėme ant naujojo didžiojo tautų kraustymosi slenksčio. Ir kad ir kaip amerikiečiai nemėgintų reguliuoti migracijos proceso, jiems nieko neišeis – vargas ir nelaimės stumia afro-azijietiškas ir lotynų amerikiečių mases į sočių ir kvailų baltųjų žmonių žemes. Be to, be varguolių atitekėjimo iš Pietų, branduolio ekonomika jau nebegali funkcionuoti – europiečiai ir amerikiečiai aptingo ir niekad nedirbs tų darbų, kurių griebiasi išeiviai iš Pietų.

Rezultate ir pačioje Šiaurėje mes turime priešpriešą: turtingieji, baltieji, krikščionys, pagyvenę – prieš varguolius, neturtingus, daugiausiai jaunimą ir musulmonus. Iškart keturios priešpriešos vienoje vietoje – tai socialinis dinamitas. Neseniai vykę maištai Prancūzijoje – tai tik žiedeliai, „rankos pamiklinimas“.

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

Rimti žmonės, kad ir toje pačioje Europoje, jau seniai skambina pavojaus varpais. 1991 metais Paryžiuje išleista Ž. K. Riufeno knyga „Imperija ir naujieji barbarai: lūžis Šiaurė-Pietūs“. Autorius pamėgino numatyti imperijos strategiją, kovojant su naujaisiais barbarais, bet nieko geresnio už Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus „limes“ (sieną) taip ir nesugalvojo. Siena, kaip mes žinome, Romos neišgelbėjo. Vos po kelių dešimtmečių nuo Marko Aurelijaus mirties įsiplieskė III-ojo amžiaus krizė, po kurios Roma nustojo būti pačia savimi.

Tikriausiai galima pridėti ir kitus faktorius. Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

Pridėkime prie to besiplėtojančią pasaulio valiutos ir finansų sistemos krizę, kuri gali baigtis dar baisesne globaline depresija nei 1929 metais. Esama ir energetinės krizės: elektros ir šilumos vartojimas auga greičiau negu jų gamybos pajėgumai. Valdymo krizė: ankstesnės valdžios struktūros, parlamentarizmo ir demokratijos institutai, paveldėti iš industrinės epochos, pernelyg lėti ir neadekvatūs šiuolaikiniame pašėlusių permainų ir didėjančių problemų pasaulyje. Pagaliau, galima paminėti ir žmonių išsilavinimo kokybės smukimą, jų sukvailėjimą, kas veda į tai, kad baltieji praranda lyderystė moksle ir technikoje, nebegali normaliai eksploatuoti sudėtingų techninių sistemų. Iš čia – skausmingas vystymosi lyderių pasikeitimas ir auganti technogeninių katastrofų banga…

Išsilavinimo krizė – svarbi sudėtinė bet kokios bendro pobūdžio krizės dalis – ir kalbant apie vėlyvąją Antiką ir apie vėlyvąjį feodalizmą. Tačiau dabar šio reiškinio mastai tiesiog fantastiški, kadangi kapitalizmas buvo kuriamas kaip mokslo ir švietimo civilizacija, o kuo aukščiau užkopi – tuo skaudžiau kristi. Tai, kas šiandien vyksta su mokslu ir ypač su švietimu – yra tikra katastrofa. Švietimo ir mokslo sistemų neadekvatumas šiuolaikiniam pasauliui, jų nusitaikymas į vakarykštę dieną, švietimo deintelektualizacija, vadinasi, kaip pasekmė, viso socialinio gyvenimo apskritai deintelektualizacija – visa tai formuoja visuomenę, kurioje tiek viršūnės, tiek apačios nesugeba ne tik susidoroti su epochos problemomis, bet netgi jų įžvelgti.

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai. Galima teigti, kad šiandien globaliu mastu turime žmogiškuosius resursus, neadekvačius šiam konkrečiam istoriniam momentui. Sprendimus, turinčius globalias pasekmes, priima provincialaus lygio žmonės. Ir tai yra dar vienas krizės rodiklis – žuvis pūva nuo galvos. Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros. Dar daugiau, mėgindami jos išvengti, jie dar labiau ją priartins, kaip tai padarė, tarkime, neadekvatus caras Nikolajus II ir dar mažiau adekvatus Gorbačiovas.

KRIZĖ – „MATRIOŠKA“

Gaunasi košmariškas kokteilis: daugiasluoksnė krizė, be to, viena krizė įdėta į kitą, o jos abi patalpintos į trečia. Dabartinės krizės „vėlyvojo feodalizmo analogas-segmentas“ suformuoja „vėlyvosios Antikos“ tipo krizę ir yra patalpintas jos vidun, tarsi didelėje matrioškoje. Pati „vėlyvosios Antikos“ krizė įdėta į vėlyvojo paleolito krizės segmentą, ir štai šis dalykas jau visa ne linksmas: net jeigu teoriškai pavyktų išspręsti pirmojo ir antrojo segmentų problemas, mes vis tiek susiduriame su trečiuoju segmentu. Kaip sakė Tolkieno Gendalfas, kartodamas vieno iš „Makbeto“ herojų žodžius: „Jeigu mes pralaimėsime, tai esame žuvę; jeigu pasieksime sėkmę, tai teks spręsti sekantį uždavinį“. Tačiau tai teorija. Realybėje gi kiekvieną iš „matrioškos“ krizių galima išspręsti tik sekančiame lygmenyje, vadinasi – tiktai ištisai. Ir šis vientisumas susiduria su realybe, kurios pavadinimas – kapitalizmas.

Skirtingai nei regioninės Antikos ir feodalizmo sistemos, kapitalizmas – tai pasaulinė sistema, dėl to ir jo krizė automatiškai tampa visos planetos krize, be to, ne tik sociosferoje, bet ir biosferoje. Kapitalizmas, pademonstravęs fantastiškus materialinius ir mokslinius pasiekimus, privedė žmoniją prie istorinės, biologinės, gamtinės prarajos krašto. Arturas Konan Doilis parašė romaną „Kai žemė suriko“. XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios Žemė ne šiaip suriko, ji šaukia iš visų jėgų, mėgindama atkreipti žmonių dėmesį į pavojingą jų sukurtos industrinės civilizacijos ribotumą ir galimą galutinį žmogaus klausimo sprendimą tokiu būdu, kad biosfera bus galutinai išvaduota nuo įkyraus ir godaus homo sapiens, kuris, ypač kapitalistinėje sistemoje, liaujasi buvęs sapiens. Resursų išsekimas, ekologijos problemos (jeigu iškasenų gavyba tęsis tempais, būdingais XX šimtmečiui, tai, specialistų nuomone, per artimiausią šimtmetį iš gelmių bus paimta viskas, ką planeta sukaupė per keturis milijardus metų), demografijos, maisto, vandens problemos – visa tai primena vėlyvojo paleolito krizę, tiktai daugybę kartų galingesnę, sudėtingesnę ir pavojingesnę. Ši krizė gali ne tik sumažinti planetos gyventojų skaičių 50-80%, bet ir sunaikinti žmoniją apskritai.

Bet kokiu atveju, pavyks žmonijai įveikti krizę palyginti minimaliais nuostoliais, ar pasikartos vėlyvojo paleolito krizė pagal pilną programą, gyvenimas po krizės bus iš principo, pagal visus parametrus kitoks negu buvo gyvenimas laikais po neolito, civilizacijos laikais. Tai bus kitas pasaulis, kita istorija. Galbūt – kita civilizacija. Galbūt – neo-paleolitas ar kažkas trečio. Bet kokiu atveju – labai gaila, kad mažai kas tai supranta – pasaulis išgyvena paskutinius ikikrizinius dešimtmečius.

RUSIŠKAS PASAULINĖS SUMAIŠTIES SCENARIJUS

Yra manančių, kad tame slypi mūsų, rusiškas, šansas. Rusai turi patirties, kaip išgyventi pačias baisiausias krizes. Gal dabar pavyks atsirevanšuoti už 1991 metus?

Rusai iš tiesų prisitaikę prie išgyvenimo krizių ir sumaiščių laikais. Dar daugiau – rusiškų sumaiščių mechanika gali šį bei tą paaiškinti apie dabartinę globalinę krizę.

Savo laiku V. Kliučevskis ir S. Platonovas pateikė savas Rusijos sumaišties XVI-XVII šimtmečiais tema, kurios veikia ne tik nagrinėjant tą konkrečią sumaištį, ne tik nagrinėjant visas kitas rusiškas suirutes (1870-1929 ir dabartinę, kuri startavo 1987 metais), bet ir suteikia raktą, leidžiantį suprasti makroistorines krizes – vėlyvosios Antikos, vėlyvojo feodalizmo, globalinę vėlyvojo kapitalizmo krizes.

Kliučevskis ir Platonovas išskyrė tris Siurutės istorijos fazes: bojarinų pas Kliučevskį, dinastinė pas Platonovą, antroji – pas abu bajoriška, trečia ž atitinkamai „bendrasocialinė“ ir „nacionalinė-religinė“. Mūsų istorikai tiksliai užfiksavo, kad suirutės prasideda nuo kovos viršūnėse, o paskui tarsi nusileidžia žemyn, apima iš pradžių viešpataujančių grupių apačias ir vidurinius sluoksnius, o paskui ir visą visuomenę. Tai, ką Kliučevskis pavadino bendrasocialine faze, savo forma kaip taisyklė yra nacionalinė-religinė fazė, t.y. pereina į kovos už nacionalinį ir/arba religinį identitetą lygmenį, nors turinys pasižymi socialiniu pobūdžiu (pavyzdys – „protestantiška“ revoliucija Europoje XVI amžiuje arba šiuolaikinis islamo fundamentalizmas).

Kliučevskio-Platonovo schema neblogai paaiškina dabartinės krizės mechaniką. Globalinę suirutę pradeda „pasaulinė bajorija“ (kapitalistinė oligarchija), kovojanti už savo „dinastines privilegijas“. Paskui krizė apima vidurinius sluoksnius, ir smarkiausiai – kapitalistinio pasaulio periferijoje. Šitas procesas sustiprina žemutinių sluoksnių eksploataciją, šiems iškyla socialinio nuosmukio, identiteto praradimo, o neretai ir fizinio išgyvenimo problemos.

Aštuntame dešimtmetyje mes įkėlėme koją į „ilgojo XVI amžiaus“ krizės analogą (viršūnių kova su vidurine ir darbininkų klasėmis), kuris labai greitai peraugo į vėlyvosios Antikos krizės analogą (neretai netgi susidaro įspūdis, kad abu analogai susiformavo tuo pat metu). Ir štai mes artėjame prie pačios baisiausios fazės – nacionalinės-religinės (t.y. bendrasocialinės, pasaulinės), kuri, be kita ko, sutampa su vėlyvojo paleolito krizės analogu. O išeitis iš kiekvienos atskiros krizės neišveda iš jos, bet tampa įėjimu į sekančią krizę. Tai anaiptol ne pesimizmas, bet realybė, kurioje jau gyvena didelė pasaulio dalis. Pakanka paminėti konfliktus Sudane, karą tarp tutsių ir hutų Ruandoje, kuris nusinešė beveik milijoną gyvybių – ir neverta raminti savęs, kad visa tai – toli. Yra ir artimesnių vietų – Afganistanas, Čečėnija, Kosovas. Be to, krizės, kaip taisyklė, prasideda periferijoje. Pamenate, iš kur atėjo krikščionybė ir islamas?

Nuo žiaurios krizės mus kol kas gelbsti tai, kad iki šiol tebesinaudojame tarybinės sistemos likučiais ir turime branduolinį ginklą – irgi, beje, tarybinį paveldą, kuris iki šiol mums garantuoja nepavirtimą serbais, puštūnais ar irakiečiais.

„Lūšnynų žmonės“, beje, yra idealiai prisitaikę išgyventi krizės ir totalinio senosios civilizacijos žlugimo sąlygomis. Atkreipkite dėmesį į Saimono Klarko romanus-katastrofas. Juose šiuolaikinė visuomenė žlunga dėl klimatinių ar geologinių kataklizmų, įsiviešpatauja sulaukėjimas ir chaosas – ir tokiose sąlygose įsigali išeiviai iš „dugno“: valkatos-benamiai, lūšnynų žmonės. Žiaurūs, susitelkę, trokštantys atkeršyti tiems, kurie juos dar vakar niekino ir atstūmė. Ir megapolių griuvėsiuose prasideda tikras pragaras.

Arba „Juodosios saulės pasaulis“ – taip vadinasi viena iš daugelio žaidimo Dungeons and dragons versija, skirta pasauliui po globalinės katastrofos. Kai dėl lūšnynų žmonių, tai jie, skirtingai negu sotūs šio pasaulio galingieji, niekuo nebetikintys cinikai ir dviejų „B“ garbintojai („babkės“ ir bobos), turi galingą idėjinį ginklą. Lūšnynų liaudis Afrikoje ir Azijoje išpažįsta islamą, Lotynų Amerikoje – penkiasdešimtininkų tikėjimą, kuris beveik pavirto atskira nuo krikščionybės nauja religija su labai galingu protesto potencialu.

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

Ištrauka iš A. Fursovas – „Globalinė krizė“

0 1640

Redakcijos ir teksto autoriaus vertinimai TSRS atžvilgiu nesutampa. Bet pats tekstas yra vertingas kaip kapitalizmo apžvalgos ir kritikos pavyzdys.

 

Kosmokratijos puolimas po TSRS žūties

Pirmuosius artėjančios naujosios krizės požymius protingi stebėtojai iš Vakarų tarpo pamatė jau septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje. Iš tiesų – aštunto dešimtmečio viduryje pasibaigė beprecedentinis trisdešimtmetis kapitalizmo istorijoje, kurio materialiniai pasiekimai pagal daugelį rodiklių pranoksta 150 metų trukmės laikotarpio tarp 1800 ir 1950 metų rezultatus. Per šiuos tris dešimtmečius atrodė, kad krizė (XX amžiaus Trisdešimties metų karas 1914-1945) jau įveikta ir pasaulis ilgam sugrįžta į kapitalizmo aukso amžių, tokį, koks buvo tarp 1815 ir 1914 metų. Vakariečių gyvenimas pasidarė sotus ir aprūpintas bei nuspėjamas, prognozuojamas. Tačiau istorijoje niekas, įskaitant ir „aukso amžius“ nebegrįžta. „Puikusis trisdešimtmetis“ po II Pasaulinio karo pasirodė esąs tiktai trumpas žybsnis prieš krizę, trumpas atokvėpis 1014 metais prasidėjusioje sisteminėje kapitalizmo krizėje. Galima vadinti tai saldžia „bobų vasara“, kuri išsisėmė aštunto dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko krizė vis stiprėja.

Kartą sisteminės analizės tėvas įkūrėjas Emanuelis Valersteinas pastebėjo, kad tikrąja istorinių sistemų nuosmukio priežastimi tampa dvasios smukimas tų, kurie saugo egzistuojančią santvarką. Pats nuosmukis prasideda tada, kai prasideda kova už tai, kas ims vadovauti artėjantiems pokyčiams, pasukdamas juos savo naudai.

Feodaliniai XV amžiaus senjorai sėkmingai susidorojo su šia užduotimi. Matyt, antrosios XX amžiaus pusės pasaulio isteblišmentas, pasaulinė buržuazija pasekė jų pavyzdžiu. Tik jeigu viduramžių senjorai veikė remdamiesi socialiniais instinktais ir intuicija, tai buržujai, turėdami tuos pačius instinktus (grobuonis lieka grobuonimi), šalia to turi savo dispozicijoje dar ir „minčių fabrikus“ bei naudoja mokslines refleksijos formas (kurios, beje, neretai prieštarauja klasiniams interesams ir sąmonei).

Svarbi gairė suvokiant artėjančią krizę – 1975 metai. Tada Vakaruose pasirodė ataskaita „Demokratijos krizė“, kurią Trišalės komisijos užsakymu parašė S. Hantingtonas, M. Krozjė ir D. Vatanukis.

Ataskaitoje aiškiai fiksuojamos grėsmės valdančiųjų sluoksnių padėčiai – visų pirma tai, kad prieš juos pradeda dirbti demokratija ir welfare state (visuotinio socialinio aprūpinimo valstybė), kurios susiformavo pokario laikais. Demokratijos krize buvo laikoma ne demokratijos krizė apskritai, o toks demokratijos vystymasis, kuris nenaudingas elitui.

Ataskaitoje tvirtinama, kad demokratijos Vakaruose vystymasis veda į vyriausybių valdžios mažėjimą, kad įvairios grupės, naudodamosis demokratija, pradėjo kovą už tokias teises ir privilegijas, į kurias niekad anksčiau nepretendavo ir šie „demokratijos ekscesai“ tampa iššūkiu egzistuojančiai valdymo sistemai. Grėsmė demokratiniam valdymui Amerikoje turi ne išorinį pobūdį, rašė autoriai, jos šaltinis – „vidine pačios demokratijos dinamika gerai išsilavinusioje, mobilioje visuomenėje, kuri pasižymi aukštu politinio dalyvavimo lygiu“ išvada: būtina skatinti masių neįtrauktumą (noninvolvement) į politiką, ugdyti tam tikrą apatiją. Reikia pažaboti demokratiją, remiantis tuo, kad ji yra tiktai būdas organizuoti valdžią, be to – anaiptol ne universalus. „Daugeliu atvejų ekspertinio lygio žinių, pranašumo rangų ir padėties prasme (seniority), patirties ir ypatingų sugebėjimų būtinumas gali viršyti demokratijos, kaip valdžios sukonstitucinimo būdo pretenzijas.

Tačiau demokratijos susilpninimas Vakarų elito naudai tapo nelengvu socialiniu ir politiniu uždaviniu. Kas buvo tasai Vakarų demokratijos stuburas, kurį reikėjo pažaboti? Vidurinė klasė – svarbiausias „puikiojo trisdešimtmečio“ teikiamos naudos gavėjas. Visuomeninio produkto perskirstymas pasitelkus welfare state sistemą atvedė į tai, kad žymi viduriniosios ir dalis darbininkų klasės dalis, neturėdama buržuazinių pajamų šaltinių, galėjo gyventi buržuazinį gyvenimo būdą. Po II Pasaulinio karo užgimė savotiška „socialistinė buržuazija“. Neatsitiktinai pokarinis vidurinės klasės triumfas kapitalistinės sistemos branduolyje sutapo su visuotinės socialinės rūpybos valstybės triumfu.

Suprantama, buržuazija įjungė perskirstymo mechanizmą ne iš savo širdies gerumo. Soti, pertekliuje skendinti Welfare state Vakaruose tarp 1945-1975, taip sukrėtusi tarybinių žmonių vaizduotę – akivaizdus nukrypimas nuo kapitalizmo vystymosi ir prigimties logikos, ir šis nukrypimas tik iš dalies gali būti paaiškintas poreikiu sukurti paklausą ir vartotojus masinei produkcijai. Svarbiausias dalykas slypi kitur – tame, kad egzistavo sisteminis antikapitalizmas TSRS pavidalu. Komunizmas gelbėjo pasaulį. Vykstant Šaltajam karui, globalinei priešpriešai su TSRS, susidūrus dviem globaliniams projektams, buržuazija buvo priversta pas save namuose atsipirkti nuo vidurinės ir darbininkų klasių, papirkinėti jas (mokesčiai už kapitalą, aukšti atlyginimai, pensijos, pašalpos ir t.t.). Tokiu būdu, pats TSRS ir antikapitalistinės sistemos egzistavimas vertė kapitalistinę sistemą pačioje jos branduolyje pažeisti kapitalistinę logiką, maskuotis kvazisocialistinėmis kaukėmis. Teko didinti atlyginimus ir pašalpas, suteikti socialines lengvatas eiliniams Vakarų piliečiams. Maža to, kad ekonominė ir socialinė vidurinės ir dalies darbininkų klasių padėtis sutvirtėjo, šios grupės dar ir politiškai sustiprino savo padėtį Vakarų sistemoje, įbaugindamos savo šeimininkus taip, kad teko rašyti ataskaitas apie „demokratijos krizę“.

Kodėl taip įvyko? Kas būtent kėlė grėsmę jų valdžiai ir privilegijoms?

Grėsmę kelti ėmė galingos kairiosios partijos. Vienose šalyse – socialistinės, kitose – komunistinės. Įtakingos profsąjungos. Visos šios jėgos darė spaudimą buržuazijai ir isteblišmentui, reikalaudamos tolimesnių nuolaidų. Ties septinto-aštunto dešimtmečių riba kapitalistinės sistemos branduolio buržuazija atsidūrė situacijoje, analogiškoje tai, į kurią pakliuvo Vakarų Europos senjorai XIV-XV amžių sandūroje: tendencijos tolimesnis plėtojimas ir vieniems ir kitiems grėsė privilegijų praradimu. Pirmuoju atveju – „fermerių ir biurgerių“ rojuje, antruoju – „socialistinės buržuazijos“ politiniame ir socialiniame rojuje.

Kad būtų išspręsta „demokratijos krizė“ ir išspręsta Vakarų finansinės oligarchijos naudai, kad būtų pasukta atgalios Vakarų visuomenės virtimo vidurine klase tendencija, reikėjo išspręsti kelias problemas. Politiškai ir ekonomiškai susilpninti demokratinius institutus buvo neįmanoma be dalinio welfare state demontažo. O kaip ją demontuoti, jeigu pasaulyje egzistuoja TSRS, kuri iš esmės buvo tapusi vakariečių vidurinės klasės sotaus ir aprūpinto gyvenimo garante? Iš čia ir Šaltojo karo paaštrėjimas devinto dešimtmečio pradžioje ir tuo pat metu socialinis puolimas prieš kapitalizmo branduolio darbininkų ir vidutinę klases. Devintame dešimtmetyje šitą puolimą stabdė faktas, kad egzistuoja socialistinė sistema ir faktas, kad kalima plėšti Trečiąjį pasaulį. Tarkime, devintame dešimtmetyje, pasitelkęs „struktūrines reformas“, TVF faktiškai sunaikino vidurinę klasę Lotynų Amerikoje. Tuo pat metu galingų smūgių susilaukė vidutinės klasės Nigerijoje, Zayre, Tanzanijoje, o šių klasių turtai, savaime aišku, iškeliavo į Vakarus. Galima sakyti, kad lotynų amerikiečių vidurinių klasių likimas – tai kapitalistinės sistemos branduolio vidurinės klasės atstovų „prisiminimai apie ateitį“.

Tokiu būdu gaunasi, kad krizė iš pat pradžių buvo dirbtinė. Kitaip sakant, kapitalistinis elitas sąmoningai įstūmė pasaulį į permainas, kaip kad feodalinė aristokratija XV-XVI amžiuje. Tik padaryta tai naujame techniniame lygmenyje, pasinaudojant mokslu, visų pirma visuomenės tyrinėjimo sritimis.

Vidurinės klasės sunaikinimo ir deindustrializacijos programa paleista aštunto dešimtmečio pabaigoje, padaryta tai „bandymų lauke“ – Niujorke. Miestą išgelbsti nuo bankroto finansinė grupė, vadovaujama bankininko Felikso Rogatino. Miestas išlaisvinamas nuo pramonės ir paverčiamas rojumi turtingiesiems. Išprovokuotos krizės varikliu tapo finansinis kapitalas, o ne kokie nors žydai ar masonai. Grupuotė, kuriai priklauso anglosaksai, žydai, romanų tautų atstovai, japonai, kibai – ir t.t. „Trečiajame projekte“ mes pavadinome šią jėgą Šešėlio Bendrija, Antižmonija. O paskui, kai TSRS žuvo, 1989 metais pagrindinės Vakarų šalys priėmė Vašingtono konsensusą, tvirtą liniją diegti ultraliberalizmą ir globalizaciją – galingas priemones vidutinės klasės ir welfare state, visuotinės socialinės rūpybos valstybės naikinimui.

Sulig TSRS žlugimu vidurinei Vakarų klasei prasidėjo prasti laikai. O štai buvusios socialistinės sistemos vidurines klases jau sunaikino: 1989 metais Rytų Europoje (įskaitant europinę TSRS dalį) žemiau skurdo ribos gyveno 14 mln žmonių, o 1996 metais – ačiū Gorbačiovui ir Jelcinui – jau 169 milijonai. Atimti turtai iškeliavo arba tiesiai į Vakarus, arba, laikui bėgant, buvo įdėti į vakarietiškus bankus – buvo įvykdyta fantastiška geoekonominė operacija, globalinė ekspropriacija. Dabar ateina Vakarų vidutiniokų eilė. Ne veltui ten jau atsirado tokios sociologinės teorijos kaip „20:80″.pagal šią teoriją, šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje keičiasi socialinė struktūra: 20% turtingųjų ir 80% skurdžių. Ir jokios vidurinės klasės – ji išsitrina, ištirpsta drauge su tauta ir valstybe.

Globalizacijos sąlygomis tautinė valstybė silpnėja, ji negali priešintis globalinės finansinės sistemos šeimininkams. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, grynai spekuliacinių valiutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijonų dolerių per dieną – penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybinių mainų apimtis ir beveik tiek pat, kiek tuo metu siekė visų pasaulio nacionalinių bankų aktyvai (1,5 trln dolerių). Kokia valstybė gali atlaikyti tokio finansinio Frankenšteino spaudimą? Valstybė praranda daugumą socialinių ir politinių charakteristikų, pavirsdama administracine-ekonomine struktūra. Globalizacija tapo galingu socialiniu ir ekonominiu ginklu pasaulinės sistemos elito rankose, šis ginklas nukreipiamas prieš vidutiniokus ir pačius žemiausius sluoksnius. Globalizacija ekonominėmis priemonėmis sunaikina tuos pačius demokratinius politinius (vadinasi, ir perpaskirstymo) institutus, kurie garantavo vidutinės klasės užimamą padėtį. Iš vidutiniokų ir darbininkų klasių rankų ekonominiu ginklu išmušamas skydas, kuris saugojo jas nuo oligarchijos.

Tuo pat labai svarbu, kad globalinio pasaulio šeimininkai – prancūzų tyrinėtojas Deni Diuklo vadina juos hiperburžuazija – operuoja globaliniu mastu, o vidurinė ir darbininkų klasės – nacionaliniu, valstybiniu mastu, ir tai pastato šias jėgas į nelygias pozicijas. Lygiai taip pat, kaip XVI amžiuje naujas tarptautinis darbo pasiskirstymas ir Amerikos auksas iškėlė dalį senjorų ir pirklių į pasaulinį lygį, o valstiečiai pasiliko lokaliniame ir pateko į socialinį ir istorinį užpakalinį kiemą. Hiperburžuazija nebaudžiamai ryja globalizacijos sąlygomis apatinių buržuazijos grupių kapitalus ir vidurinės klasės pajamas. Nuo devintojo dešimtmečio prasidėjo elito puolimas prieš vidutiniokus ir apatinius sluoksnius, kuris užbaigia 200 metų trukmės darbininkų ir vidutiniokų puolimą prieš elitą. XX amžius prasidėjo Ortegos i Gaseto knyga „Masių sukilimas“ ir baigėsi K. Lešo knyga „Elitų sukilimas“. Šia prasme tai, kas vyko Rusijoje 1905-1917 metais ir nuo 1987 metų puikiai įsipaišo į pasaulinę tendenciją. Gorbačiovizmas ir ypač jelcinizmas – tai mūsų tečerizmo ir reiganizmo analogai. Aš jau nekalbu apie tai, kaip globalizacija sustiprina buržuazijos pozicijas darbo klasės atžvilgiu. Dabar į streikus Europoje ir JAV buvo atsakyta tuo, kad ištisos ekonomikos šakos persikėlė į Pietų Korėją, Kiniją, Tailandą. Iš esmės darbininkų klasė kapitalistinės sistemos branduolyje, kaip ir masinė vidurinioji klasė, yra nebereikalingos.

Dabar akivaizdu, kad šiuolaikinis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, atsirado dėka TSRS egzistavimo. Pati rinkos santvarka (kapitalizmas) turi savo vystymosi logiką. Jis juda link tokios tvarkos, kai saujelė superturtingų šeimynų viešpatauja elgetų visuomenėje. Be to, viešpatauja nepaprastai žiauriai. Toks būtų pasaulis jau XX amžiuje, jeigu ne TSRS.

Žmonės Vakaruose matė: štai – Tarybų Sąjunga. Ji neturtinga, lyginant su Europa ar Amerika, ji priversta įsitempti ginklavimosi varžybose, tačiau nepaisant to, ji užtikrina savo piliečiams pasitikėjimą rytojaus diena, suteikia darbo, galimybę nemokamai mokytis ir ugdyti kūrybinius sugebėjimus, daryti karjerą pačiomis įvairiausiomis kryptimis, naudotis viena geriausių pasaulyje sveikatos apsaugos sistema, nebadauti. Ir Vakarų žmonės pareikalavo viso šito sau patiems.

Kapitalistinio pasaulio valdovai, susidūrę su savo viešpatavimo žlugimo grėsme 1929-1945 metais, buvo priversti transformuoti savo šalis ir sukurti „socialinį kapitalizmą“, visuotinio socialinio aprūpinimo valstybę. Finansinių pramoninių sluoksnių verteivos suprato: kad neprarastų valdžios, būtina pasidalinti dalimi savo pelno su pavaldiniais. Tačiau, kaip matome, toks „švelnusis kapitalizmas“ egzistavo tiktai tol, kol buvo gyva TSRS, kol Vakarams teko rungtis su rusišku Raudonuoju projektu. Kai tik Sąjunga žlugo, viskas grįžo į senovę. Finansinės oligarchijos viršūnės, susitelkusios į savotišką viršnacionalinę bendriją (Minus-civilizaciją, Antižmoniją, kosmokratiją) ėmė sparčiai grąžinti tą kapitalizmo vystymosi logiką, kuri egzistavo XX amžiaus pradžioje.

Jie ėmėsi perkelinėti pramonę iš Vakarų šalių į Aziją, nebrangias valstybes. Ir tuo sudavė galingą smūgį savo vidurinei klasei ir socialinei valstybei.

Kas dabar Europoje konkuruoja su Azijos buitinės elektronikos gamintojais? Grupė VESTEL, tūlas aljansas iš 19 kompanijų. Čia apjungtas kūrimas, gamyba ir prekyba buitine technika.

Tačiau kur išsidėstė pagrindiniai grupės gamybiniai pajėgumai? Vokietijoje ar Prancūzijoje? Ne – toje pačioje Azijoje, turkų Manise pastatytas kolosalus VESTEL City kompleksas, išsidėstęs penkiasdešimt penkiuose kvadratiniuose kilometruose. Būtent čia dėl maksimalaus gamybinių pajėgumų sukoncentravimo pavyksta pasiekti minimalių sąnaudų gaminant techniką. Kaip ir dėl pigios turkiškos darbo jėgos.

Štai čia ir generuojami daugiamilijardiniai pelnai europiečių magnatams ir bankams. Štai toks ultrašiuolaikinis, globalusis kapitalizmas. Vyksta įdomus Vakarų, o šiuo atveju – senutės Europos deindustrializacijos procesas. Turkai, užsiimdami sudėtinga gamyba, semiasi proto ir kvalifikacijos, tačiau išlieka neturtingi. Atlyginimai jų maži, o pelnai iškeliauja Europos turčiams. Europiečiai gi, prarasdami milijonus darbo vietų, kvailėja, praranda aukštus atlyginimus (o kaip jie jais gyrėsi prieš TSRS gyventojus aštuntame dešimtmetyje) ir pereina į paslaugų sferą. Tai štai, skaitytojau: visa tai oi kaip negerai baigsis Vakarams.

Patys to nesuprasdami, Vakarų pasaulio šeimininkai išjudino grėsmingus ir nekontroliuojamus procesus.

Ištrauka iš A. Fursovas – „Globalinė krizė“

1 1939

Ieškodami žinių, mes su jumis keliaujame pas vieną iš žymiausių šių laikų istoriką. Kalbamės su žinomu rusų mokslininku ir publicistu Andrejumi Iljičiumi Fursovu. Jis yra 1997 metais įsteigto Rusijos istorijos instituto direktorius, žinomų darbų ne vien tik apie Rusijos istoriją ir valdžią, bet ir apie kapitalizmo ideologiją, intelektualus, revoliucijas, autorius. Ypatingą dėmesį Fursovas skiria makroistorinėms krizėms.

Mes samprotaujame apie prasidedančias sutemas. Mes – liudininkai ir dalyviai krizės, kuri apėmė po TSRS žlugimo visą žmoniją.

TRIGUBA SOCIALINĖ KRIZĖ. TOKIOS DAR NEBUVO

Pradžiai atsigręžkime į praeitį. A. Fursovas išskiria tris sunkias sistemines krizes, giliai sukrėtusias žmoniją: „ilgojo“ XVI-ojo amžiaus krizę, Vakarų Romos imperijos žlugimą (antikinio pasaulio žūtį) ir aukštutinio paleolito krizę. Kiekviena iš jų turi savo tipą. Dabar mūsų laukia ketvirtoji, pati pavojingiausia ir sunkiausia. Kelianti grėsmę milijardams žmonių.

Pradėkime nuo artimiausios mums pagal laiko skalę – taip vadinamą „ilgojo XVI-ojo amžiaus“ krizę (1453-1648), kuri prasidėjo Konstantinopolio žūtimi nuo turkų osmanų smūgių ir baigėsi Vestfalijos taika, užbaigusia Trisdešimties metų karą. Šios krizės metu užgimė ir išėjo į istorinę areną kapitalizmas.

Kas nutiko šios krizės išvakarėse? XIV amžiaus viduryje Europoje nuvilnijo maro epidemijos, nusinešusios 20 milijonų aukų iš tuomet žemyne gyvenusių 60 milijonų gyventojų. Dėl to valstiečio santykiai su feodalu smarkiai pasikeitė. Juk dabar darbo rankų labai trūko ir dvarininko-senjoro valdžia susilpnėjo. 30-40 metų senjorai mėgino jėga susigrąžinti ankstesnę padėtį ir vėl priversti „juodnugarius“ paklusti. Kaip atsakas, vienas po kito kilo žemutinių sluoksnių sukilimai – tikra Europos antifeodalinė revoliucija. 1378-1382 metais nuvilnijo „baltųjų kepurių“ maištas Prancūzijoje, Voto Tailerio maištas Anglijoje, Čiompių maištas Florencijoje. Visa tai sulaužė stuburą feodalizmui.

– Sukilimai buvo numalšinti, tačiau antifeodalinė revoliucija įstūmė senjorus į socialinės gynybos situaciją, o vėlyvųjų viduramžių visuomenė pradėjo pamažu, tačiau užtikrintai vystytis „ūkininkų rojaus“ kryptimi (dar pridėčiau čionai „biurgerišką rojų“). Apie tai, kaip tai gali atrodyti, liudija XV amžiaus pradžios Paryžius, kuriame šeimininkavo kabošjenai. Tokioje situacijoje senjorai buvo tiesiog turtingais žmonėmis tarp turtingų žmonių – ir ne daugiau, – pasakoja Andrejus Iljičius.

Ir vėliau senjorams beliko tiktai viena strategija: išsaugoti savo privilegijas ir neatsidurti nei ūkininkų, nei biurgerių rojuose. Mes negalime sustabdyti permainų? Tai imkime joms vadovauti ir liksime su valdžia ir su turtais! Ir ne atsitiktinai XV amžiuje atsiranda naujos stiprios monarchijos bei mums įprasto tipo centralizuotos biurokratinės valstybės. Su šiuo procesu sutapo Amerikos atradimas, naujas darbo pasidalinimas ir XVI amžiaus revoliucija karyboje.

Rezultate iki 1648 metų feodalų luomas išvengė sunaikinimo, sugebėjęs išlaikyti valdžią ir privilegijas. Kažkas pavirto karališkų rūmų atstovais, kaip Prancūzijoje. Kažkas susimaišė su turtingais valstiečiais, kaip džentriai Anglijoje. Kaip rodo tyrimai, 90% feodalų šeimų, kurios buvo valdžioje 1453 metais, išlaikė ją ir 1648 metais. Tačiau, kovodami dėl savo privilegijų išsaugojimo, feodalai sukūrė kapitalizmą. Kaip savotišką „šalutinį efektą“. Tiesa, vyko tai didelio kraujo praliejimo, prievartos ir kančių kaina: mes regime katalikybės skilimą, protestantizmo atsiskyrimą, religinio-pilietinio karo Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje paaštrėjimą, siautėjančią inkviziciją ir šimtus tūkstančių gyvų sudegintų žmonių. Trisdešimties metų karą, sunaikinusį ketvirtadalį Vokietijos gyventojų. Ir dar milijonus žuvusių nuo bado, šalčio, ligų ir skurdo, šitų karo ir visuomeninių konfliktų palydovų.

– Vienintelė strategija išsaugoti viršūnių privilegijas, kai kyla grėsmė iš apačios, buvo sustiprinti centrinę valdžią, su kuria senjorai ne tiek kovojo, kaip mus stengiasi įtikinti XVIII-XIX amžiuje parašytos knygos, kiek rėmė, – įsitikinęs profesorius Fursovas. – Rezultatas – taip vadinami „naujieji monarchai“ antrojoje XV amžiaus pusėje (klasika – Liudvikas XI). Kur kas žiauresni už jų patriarchalinius viduramžių pirmtakus.

„Naujųjų monarchijų“ atsiradimas sutapo su Amerikos atradimu ir naujojo pasaulinio (atlantinio) darbo pasiskirstymo modelio susiformavimu. Į Europą plūstelėjo Amerikos auksas ir sidabras, atsirado papildomų lėšų investicijoms į karybą ir, kaip pasekmė, įvyko XVI amžiaus pradžios – XVII amžiaus pabaigos karinė revoliucija. Ji smarkiai pakeitė jėgų santykį viršūnių naudai. Apatinių sluoksnių socialinio puolimo banga, nuvilnijusi nuo XIV amžiaus pabaigos, nuo XVI amžiaus ėmė plūsti atgalios (lūžio momentas – valstiečių karo pralaimėjimas Vokietijoje). Prasideda ilgas viršūnių puolimas Senosios tvarkos rėmuose. Puolimą sustabdys ir pasuks atgalios tiktai prancūzų revoliucija 1789 metais. Sekanti viršūnių kontrataka prasidės tarp 1968 ir 1991 metų – mes gyvename epochoje, kuri yra ekvivalentiška Senajai santvarkai.

„Ilgojo XVI“ amžiaus krizė tapo sisteminė ir totali. Ji apėmė visas sferas – ekonomiką, socialinius santykius, valdžią, religiją, kultūrą, psichologiją. Europoje siautėjo karai ir sukilimai. Iki XVII amžiaus vidurio situacija stabilizavosi. Tai buvo jau visiškai kitas pasaulis, nei ikikrizinis, gyvavęs prieš du šimtmečius. O 90% šeimų, valdžiusių Europą 1453 metais, išlaikė savo pozicijas ir 1648 metais. Priešais mus – sisteminis transgresas, kai ankstesnės sistemos viršūnės transformavosi, mutuodamos ir sukurdamos (suprantama, nesąmoningai) naują sistemą ir išsaugo savo pozicijas, suorganizavusios progresą sau ir regresą likusiai gyventojų masei. Vėlyvojo feodalizmo sistemos krizė įdomi dviem atžvilgiais: jos baigtis buvo nulemta daugiausiai vidinių faktorių (Osmanų imperija, smarkiai įtakodama Europos reikalus, nebuvo pajėgi pakeisti sisteminio vektoriaus) ir senosios sistemos viršūnės sėkmingai „transliavo“ save į naujosios sistemos viršūnes, nors ir teko truputį pasispausti, užleidžiant vietos autsaideriams. Tolimesnė Europos istorija – tai senosios tvarkos viršūnių spaudimas iš autsaiderių pusės – buržuazinių ir antiburžuazinių tuo pat metu – 1789, 1848, 1914, 1917, 1933 metais.

Štai pirmasis sunkios dviejų epochų ribos krizės tipas – krizė, kurią sukėlė viršūnių kova dėl savo valdžios išsaugojimo naujojoje eroje. Savotiška operacija „Progresas“, valdoma revoliucija. Ir ši krizė buvo susijusi su vidiniu Europos vystymusi.

– Antrasis krizės tipas – vėlyvoji Antika, Vakarų Romos imperijos žlugimo laikai (pražuvo 476 mūsų eros metais), – tęsia mokslininkas. – Čia mes matome vidinę didžios imperijos krizę (vergvaldinės ekonomikos efektyvumo smukimas, demografinės problemos, valdančio elito degradacija), o prie to prisidėjo dar ir Didysis tautų kraustymasis: barbarų genčių bangos, užplūdusios Romą iš šiaurės ir rytų. Jos ir nušlavė imperiją. Jeigu feodalams XVI amžiuje pavyko išsaugoti valdžią ir įžengti į naują erą, tai vėlyvosios Antikos valdančiosioms grupėms to nepavyko padaryti. Ankstesnis elitas išnyko. Ypač įdomi krizė, susijusi su perėjimu iš vergvaldinės Antikos į feodalinius viduramžius. Įdomi ji tuo, kad milžiniška barbarų masė buvo demografiškai suformuota pasieniuose pačių romėnų. Kaip viskas gavosi? Germanų gentys apsigyvendavo pasieniuose Romai leidus (tokiu būdu imperija išvengdavo karų su jomis), gaudavo „federatų“ (sąjungininkų) statusą ir naudojosi imperijos kultūros vaisiais, pereidamos prie našesnio žemės ūkio. Ir audringai dauginosi. Per kelis šimtmečius tokios politikos barbarai sustiprėjo ir užgriuvo Romą, sunaikindami aukšto lygio kultūrą ir daugeliui amžių nugramzdinę dabartinę Europą į tamsos ir susiskaldymo prarają.

Čia prie jau III mūsų eros amžiaus bendros sisteminės krizės prisidėjo rimta išorinė problema – barbariška periferija, kuri vis stipriau spaudė Romą, barbarizavo ir silpnino ją. Sistemiškai ją silpnino ir krikščionybė. Silpnėjanti, pūvanti sistema buvo pakirsta barbarų. Didysis tautų kraustymasis pradėjo tamsiuosius (bet dar visai ne vidurinius) amžius. Jie prasidėjo nuo hunų ir vizigotų IV mūsų eros amžiuje ir baigėsi arabais ir normanais (VII-X a). Vėlyvoji Antika – o daugelis rimtų istorikų linkę būtent šitaip kvalifikuoti Tamsiuosius šimtmečius – turėjo barbarišką veidą, kaip ir ankstyvieji „Homeriški“) laikai. IX-X amžiuose ant vėlyvosios antikos-barbariškosios epochos griuvėsių užgimęs viduramžių pasaulis turėjo silpną perimamumą su prieš tai buvusia epocha, o feodalinė sistema – su vergvaldine. Tai pasakytina ir apie gamybinių santykių sistemą, ir apie viešpataujančias grupes, ir apie miestus. Vėlyvosios Antikos viršūnės pražuvo arba nusigyveno barbarų epochoje. Viduramžių pasaulį kūrė kiti žmonės.

Tokiu būdu vėlyvosios Antikos tipo krizė yra apibūdinama, pirma, vidinių ir išorinių faktorių kombinacija (pastarasis sudavė mirtiną smūgį). Antra – ši krizė pasižymi visišku kultūriniu ir religiniu perkodavimu – Romos visuomenės laukė barbarizacija ir krikščionizacija. Kitaip sakant – psichoistorinių virusų įsiskverbimas iš šiaurės ir rytų. Ilgojo XVI amžiaus krizė irgi turėjo labai galingą religinį aspektą, tačiau tai buvo krikščionybės vidaus reikalai. Jokia nauja sistema nepanaikino krikščionybės, nors, žinoma, protestantizmas – tai tam tikra prasme krikščionybės barbarizacija ir judaizacija. O štai Senovės Romos atveju pagonybę sunaikino krikščionybė.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną vėlyvosios Antikos krizės aspektą: antikinė sistema demografiškai išaugino barbarus savo periferijoje. Gavę leidimą apsigyventi didžiosios imperijos pakraščiuose, barbarai užsiėmė pažangesniais žemės ūkio metodais, kas leido išaugti jų skaičiui ir įsisavinti karinius ir organizacinius antikinės sistemos pasiekimus. Rezultatas: barbariškoji Didžioji Medžioklė, viena tokių, apie kurias senasis išmintingasis Kaa kalbėjo, kad po jos nebeliks nei vilkų, nei rudųjų šunų, nei smauglio, nei varliūkščio Mauglio, anei kaulelio. Arba, kaip buvo dainuojama NEP’o laikų šlageryje: „viską nušlavė galingas uraganas, ir mums su tavim beliko tik klajoti“.

Toks yra antrasis krizės tipas, kai vidinis civilizacijos nusilpimas dera su „išorinio proletariato“ antplūdžiu, su užplūdusia banga mažiau išsivysčiusių, tačiau audringai besidauginančių karingų tautų.

Tačiau sunkiausia, baisiausia ir ilgiausia iš visų mums žinomų žmonijos krizių buvo ankstyvojo paleolito – senojo akmens amžiaus krizė. Ji prasidėjo maždaug prieš 25 000 metų iki mūsų eros ir baigėsi apie 10-8 tūkst metų iki Kristaus neolito revoliucija: perėjimu nuo medžioklės ir rinkimo prie gyvulininkystės ir žemdirbystės. Šita revoliucija tapo išeitimi iš krizinės situacijos. Kame jos esmė? Rūšis „protingasis žmogus“ medžiojo gyvūnus, rankiojo vaisius ir šaknis. Mūsų tiek prisidaugino, kad paprasčiausiai išnaikinome gyvūnus ir apvalgėme didžiules planetos erdves. Maitintis nebeliko kuo, o čia dar užgriuvo ledynmetis. Prieš 25 000 metų sužlugo sistema, pagrįsta specializuota medžiokle. Prasidėjo socialinė degradacija. Suprimityvėjo menas. Gyventojų sumažėjo 75-85%. Ir kad išgyventų, žmonėms teko pereiti prie gamybinio ūkio, prisijaukinti gyvulius ir augalus, išrasti amatus. Pasiklausykime, ką apie tai sako Andrejus Iljičius:

– Pati sunkiausia, baisiausia ir ilgiausia buvo ankstyvojo paleolito krizė. Ji truko dešimt tūkstančių metų, aprėpė žymią dalį planetos ir buvo ūkinio, resursinio, ekologinio, demografinio ir socialinio pobūdžio tuo pat metu. Krizės pagrindą, kaip pažymi specialistai, sudarė nesutaikomas prieštaravimas tarp žmogaus sukurtos masinės stambių gyvūnų (megafaunos) medžioklės technikos, kuri įgalino didelį gyventojų pagausėjimą ir ribotų gamtos resursų, kurie vystantis tam ūkiniam-kultūriniam tipui ir juo pagrįstai socialinei sistemai, pasirodė besą išsemti. Rezultatas: kova dėl vietos po saule, gyventojų skaičiaus sumažėjimas, socialinė ir kultūrinė degradacija. Be to, kaip pažymi M. I. Budyko, krizė užgriuvo labai greitai ir žmonės neturėjo laiko laipsniškam perėjimui prie kitų maisto gavybos šaltinių. Kitaip sakant, turime prieš akis greitaeigę krizę, akimirksniu nutraukusią ankstesnį, šimtus tūkstančių metų trukusį „Visuomenės žaidimą su Gamta (S. Lemas).

Skausminga išeitimi iš krizės tapo neolito revoliucija, kurią paskatino tokie įvykę tarp 12 ir 9 tūkstantmečių prieš mūsų erą faktoriai kaip Viurmo apledėjimo pabaiga, Žemės ašigalių padėties pasikeitimas, kliūties Atlante, trukdžiusios Golfo srovei, išnykimas ir visa eilė kitų.

Taigi, trečiasis krizės tipas: greita viešpataujančios ūkininkavimo formos žūtis, drauge su katastrofiškais ekologiniais ir demografiniais reiškiniais, ir vedanti į socialinę degradaciją.

Lyginant su ta krize, problemų, kurias sukėlė „tamsiųjų amžių“ ir „ilgojo XVI amžiaus“ krizės yra vieni niekai. Jos kilo tam tikros nusistovėjusios sistemos rėmuose, nekeisdamos jos parametrų. Paleolito gi krizė sukūrė visiškai naują situaciją: ji atskyrė Paleolitą nuo Civilizacijos, kuri tapo priemone, padėjusia išeiti iš krizės ir sukūrė iš principo naują konstrukciją, lyginant su Paleolitu.

Į kurią gi iš tų trijų krizių panaši toji, kurios kontūrus jau galime įžvelgti? Kuri jau sėlina link šiuolaikinės žmonijos?

Mano atsakymas, deja, nelinksmas: ateinanti globalinė krizė turi savyje visų trijų minėtų krizių charakteristikas viename pakete. Tai „domino“ tipo krizė, jei jums patinka. Nugriaudės ji postkapitalistinės sistemos, aprėpusios visą pasaulį, sąlygomis. Sistemos, kuri tapo globalia. Krizė užgrius perpildytą žmonėmis planetą, turinčią didelių problemų su ekologija, resursų, vandens deficitu. Čia dar reikia pridėti siaubingą socialinę ir ekonominę poliarizaciją, egzistuojančią šiuolaikiniame pasaulyje, neregėtas masinio naikinimo ginklo atsargas.

Pirmą sykį istorijoje paleolitinio tipo krizė prasideda perpildytoje žmonėmis planetoje, prikaišiotoje visų rūšių ginkluotės. Akmens amžiuje nebuvo nei kulkosvaidžių, nei atominių bombų, nei cheminio ginklo… Nebuvo pavojingų atominių elektrinių ar chemijos pramonės, nebuvo užtvankų ir vandens saugyklų – viso to, kas, irdamas ir griūdamas, gali tapti masinio naikinimo ginklu.

Jeigu krizė ims plėtotis pagal Merfio dėsnį, „Visa, kas blogiausia, įvyksta tuo pačiu metu“, o situaciją galima bus apibūdinti Ginzburgo teoremos teiginiu „netgi išeiti iš žaidimo neįmanoma“, tai XXI amžiaus krizė bus kur kas baisesnė už paleolito krizę. Ir jeigu po jos atsiras kažkas naujo, tai tas kažkas greičiausiai visiškai skirsis nuo šiandieninės mūsų civilizacijos. Skirsis taip smarkiai, kaip mūsų civilizacija skiriasi nuo paleolito.

Suprantama, neverta savęs gąsdinti (juolab, kad baugintis jau per vėlu). Tačiau tas, kuris įspėtas, tas yra ginkluotas.“

Ištrauka iš A. Fursovas – „Globalinė krizė“