Tags Posts tagged with "Fidelis Kastro"

Fidelis Kastro

0 1073

Prieš vienerius metus, 2016-ųjų lapkričio 25-ąją, mirė ilgametis Kubos komunistų lyderis, F. Kastro. Kaip įprasta „laisvojoje“ žiniasklaidoje, apie šį žmogų buvo kabinami makaronai, vaizduojant jį „tironu“ ir „diktatoriumi“ – mat tokia versija naudinga pasaulio galingiesiems. Bet už ką ir dėl ko taip jo nekenčia? Ką tokio padarė šis tariamas baubas, kad užsitraukė nesibaigiantį kapitalistų ir jų pakalikų pyktį? Apie tai – graikų publicisto, N. Moto pasisakyme „Fidelis Kastro ir kapitalizmo apologetai“.

 

FIDELIS KASTRO IR KAPITALIZMO APOLOGETAI

 

Praeitą lapkritį mirus F. Kastro prasidėjo prieš istorinį Kubos revoliucijos ir socialistinės Kubos lyderį nukreiptų puolimų lavina. Antikomunizmo kratinys – nuo ultradešiniųjų iki kraštutinių socialdemokratų – niekas nepraleido progos šmeižti kubiečių revoliucionieriaus, ar kabindami jam visokias etiketes (pavyzdžiui – „diktatorius“, „prieštaringai vertinama asmenybė“ ir t. t.), arba tiražuodami seniausiai paneigtas melagystes apie tariamus jo turtus ar asmeninį gyvenimą.

 

Jie visaip bandė šmeižti Fidelį… Esą jis buvo represinį režimą įvedęs diktatorius, kad socializmas pasirodė esąs, kaip teigė kai kurie, „chimera“, iš kurios užgimęs autoritarizmas, demokratijos ir laisvės stygius.

 

Žinoma, Fidelio šmeižikai sulaukė Kubos liaudies atsako, šimtams tūkstančių kubiečių pripildžius aikštes ir gatves visoje šalyje, nuo Havanos iki Santjago, su ašaromis akyse ėjusių atiduoti pagarbą revoliuciniam komunistų lyderiui.

 

Tačiau iškyla klausimas: kokia šio puolimo prieš Kastro priežastis ir kodėl šmeižiant Kubą išnaudojama tiek daug rašalo?

 

Atsakymas paprastas. F. Kastro šmeižikams ramybės neduoda būtent tai, ką jie smarkiausiai puola – ką simbolizuoja Kubos revoliucija: liaudies, darbininkų klasės pajėgumas kovoti už visuomenę, laisvą nuo kapitalistinių pančių, nuo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

 

Už bet kokio šmeižto prieš „diktatorių Kastro“ slypi desperatiškos buržuazijos ir jos sargų pastangos užtušuoti bei iškraipyti socializmo laimėjimus Kuboje, kad iš Kubos liaudies kovos nebūtų galima padaryti jokių realių išvadų.

 

Kubos revoliucijos pavyzdys rodo, kad link socializmo žengianti liaudis, netgi pradėdama labai žemame gamybinių jėgų išsivystymo lygyje, kiek tai liečia darbo liaudies poreikius, galiu nudirbti iš tiesų didžius darbus.

 

Akivaizdu, kad Kubos revoliucijos pasiekimai eilėje visuomeninio gyvenimo sričių erzina kapitalistinės barbarybės apologetus. Antai erzina juos, kad Fidelio revoliucinė vyriausybė perėmė valdymą šalies – faktinės JAV kolonijos – turėjusios labai žemą gamybinių jėgų išsivystymo lygį – ir su neįkainojamu Tarybų Sąjungos ekonominiu indėliu pavertė ją valstybe su itin aukštos kokybės bei visai liaudžiai prieinama sveikatos apsauga, socialine apsauga, švietimu, kultūrine bei sporto veikla.

 

Kapitalizmo apologetus taip pat erzina ir tai, kad socializmo statyba šioje mažutėje Karibų jūros saloje sugebėjo per labai trumpą laiką kone visai išnaikinti ikirevoliucinėje Kuboje vyravusį neraštingumą. Žinoma, tai juos erzina, nes mažoji vos 11-ą milijonų gyventojų turinti Kuba tapo internacionalistinės paramos ir solidarumo davėja nuo Pietų Amerikos iki Angolos prieš kapitalistinę barbarybę kovojusioms ir kovojančioms tautoms.

Būtent dėl to, kad Kubos pavyzdys jiems kelia nerimą, jie nusprendė balta paversti juoda, šmeiždami F. Kastro ir Kubos revoliuciją.

 

Tačiau jie bando nutildyti paprasčiausią tiesą.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje visi žmonės turi teisę į socialinę apsaugą, kol tuo tarpu kaimyninėje supervalstybėje, kapitalistiniame JAV „rojuje“ ištisos dešimtys milijonų gyventojų neturi jokių socialinių garantijų.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje nėra nei vieno benamio vyro ar moters, kol tuo tarpu didieji Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų miestai ilgainiui virsta ištisomis benamių „stovyklomis“.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kubos sveikatos apsaugos sistema, būdama nemokama ir prieinama visiems gyventojams, buvo UNESCO pripažinta „pavyzdine“ visam pasauliui. Kaip matome, priešingai kapitalistiniam pasauliui, kuriame sveikatos apsauga virtusi preke ir spekuliacijos objektu, mažojoje Kuboje ji lieka visuotine gėrybe.

 

Jie tyčia nutyli, kad Fidelio Kubai pavyko sumažinti vaikų mirtingumą nuo 42% iki 4%, jai esant vienintele Lotynų Amerikos šalimi, kurioje vaikai nepatiria maisto nepritekliaus.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje neraštingumas vienas mažiausių pasaulyje, 13% metinio biudžeto skiriant švietimo sistemos tobulinimui; tai – skaičius, dvigubai ir netgi trigubai lenkiantis atitinkamus valstybinius biudžetus JAV ir ES šalyse.

 

Visa tai nutylintys Fidelio šmeižikai ir visokiausio plauko antikomunistai turi pakankamai įžūlumo kalbėti apie „demokratijos stygių“ Kuboje. Aišku, mes puikiai žinome, kokia „demokratija“ ir kokia „laisve“ rūpinasi kapitalizmo apologetai.

 

Tai yra „laisvė“ išnaudojimo, „laisvė“ mažumai išnaudoti daugumos darbą, „laisvė“ pašėlusiose kapitalistinio pelno ir konkurencijos lenktynėse, trypiančiose daugumos žmonių gyvenimus, teises ir reikmes. Tai yra „laisvė“, įtvirtinanti kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, kuri laikoma „šventa“, kurią visais įmanomais būdais ir gina buržuazinės valstybės. Tai ta pati „laisvė“, kuri veda prie kovos dėl rinkų ir teritorijų pasidalijimo, kuri sukuria karinius konfliktus ir imperialistines intervencijas. Tokia yra „laisvė“ ir „demokratija“, sustojanti priešais pramonių ir korporacijų įėjimą.

 

Iš tiesų, Fidelio socialistinėje Kuboje, kaip ir kitose 20-ojo amžiaus socialistinėse šalyse, tokia „laisvė“ buvo sutrypta – nes tai yra prielaida turtus sukuriantiems darbo žmonėms perimti valdžią į savo rankas ir išsivaduoti nuo išnaudojimo pančių.

 

Tad viena yra aišku: kad vos už kelių kilometrų į pietus nuo imperialistinės supervalstybės, išgyvenusi 55-erius metus trunkančią genocidinę, nusikalstamą blokadą, mažoji socialistinės Kubos sala sugebėjo ne tik išdidžiai išstovėti ant kojų, bet ir daryti pažangą, pasiekdama didžiulius laimėjimus visų darbo žmonių reikmėms. Tai yra iškovojimai, kurie kapitalizme tiesiog neįsivaizduojami.

 

Kapitalizmo apologetai niekada neatleis Komendantei Fideliui Kastro ir Kubai už tai, kad šie nenusilenkė, nežengė atgal net tuomet, kai 1990-aisiais TSRS ir rytų Europos socialistinėse šalyse prasidėjo dramatiškai pasaulinę jėgų pusiausvyrą pakeitę kontrrevoliuciniai perversmai.

 

Nepaisant įvairiausių kapitalistinės sistemos apologetų, F. Kastro ir Kubos revoliucionierius išteisino pati istorija.

 

Istorinis Komendantės Fidelio palikimas, liaudies sugebėjimas išsikovoti laisvę nuo išnaudotojiškos sistemos grandinių kelia ir visada kels nerimą buržuazinės ideologijos sargams.

 

Iš tiesų būdamas revoliucionieriumi ne tik žodžiais, o darbais, Fidelis greta savo bendražygių ir greta Kubos liaudies įrodė, kad vienintelė tikroji supergalybė – tai žmonės, kurie priešinasi, kurie kovoja prieš kapitalistinę barbarybę, kurie tiesia kelią socialistinei perspektyvai, visuomenei be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

Kibirkštis