Tags Posts tagged with "Europos sąjunga"

Europos sąjunga

0 3816
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1211

Kol lietuviai dar pratinasi prie naujai priimto „lankstaus“ Darbo kodekso, nei viešai protestuodami, nei kitaip kovodami, o lenkdami nugaras, arba bėgdami į užjūrius „geresnių“ ponų ieškoti, Serbijoje veikiančios „Fiat“ automobilių gamyklos darbininkai demonstruoja tikro kovingumo ir klasinio proletariato solidarumo pavyzdį visai Europai. Kas gi ten vyksta?

 

Ketvirtame didžiausiame Serbijos mieste, Kragujevace, stovi FIAT kompanijos automobilių „Kraisler“ (Chrysler) gamykla, kurioje sunkiomis sąlygomis dirba daugiau kaip 2000 darbininkų. Vis sunkėjantis darbo krūvis, atleidus eilę darbuotojų siekiant palaikyti ankstesnį gamybos našumą, neapmokami viršvalandžiai ir niekaip nekompensuojamos kelionės į darbo vietą naktinės pamainos metu, kuriuo neveikia miesto viešasis transportas. Už įtemptą triūsą – ubagiškas 2 eurų į valandą darbo užmokestis, „ariant“ po 10 val. į dieną, penkias dienas per savaitę (neskaitant neapmokamų viršvalandžių).

 

Tokios yra sąlygos Kragujevaco automobilių gamyklos darbininkams. Negana to, prastėjanti šalies ekonominė padėtis, brangstančios pragyvenimo kainos – visa tai prisideda prie ir taip išnaudojamų darbo žmonių skurdinimo. Dažnu atveju nelieka kitų alternatyvų, kaip emigruoti, žudytis – arba iš vien kovoti už geresnį gyvenimą.

 

Būtent pastarąjį variantą renkasi susipratę FIAT gamyklos darbininkai – 90% jų susivienijo po kovingųjų profsąjungų vėliava ir paskelbė streiką, prasidėjusį birželio 27 d. ir besitęsiantį iki šiol. Kokie streikuojančių darbininkų reikalavimai, viešame kreipimesi į tarptautinio darbo žmonių judėjimo atstovus praneša glaudžiai su streiku susirišusi Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija (NJKP):

 

  1. Pakelti minimalų valandinį atlyginimą nuo 2 iki 2,4 eurų (290 dinarų);

 

  1. Pagerinti gamybos organizavimą, pakeisti dėl motinystės ar tėvystės atostogų arba ilgai besitęsiančios ligos išėjusius darbininkus;

 

  1. Pripažinti premijas už pasiektus našumo reikalavimus, bronzos ir sidabro įvertinimus pagal Pasaulinės klasės gamybos principus;

 

  1. Taikyti kolektyvines darbo sutartis naktinių pamainų (nuo 22:00 iki 05:00) transporto išlaidoms padengti.

 

Kol kas FIAT gamyklos vadovybė tenkinti reikalavimus atsisako. Tuo tarpu buržuazinės valdžia reagavo piktai priekaištaudama streikuojantiems darbininkams už jų tariamai daromą žalą „Serbijos reikalams“, mat dėl jų rengiamo streiko būsią „atbaidomi potencialūs investuotojai“.

 

Tačiau „kaip užsienio „investicijos“ veikia Serbijoje ir kaimyninėse šalyse gerokai peržengia įprasto buržuazinio išnaudojimo ribas. „Investavimo“ sąvoka neretu atveju čia tampa savo priešybe. Antai dauguma išlaidų būna padengiamos valstybės biudžeto, privatiems savininkams leidžiant kaupti vis daugiau ir daugiau viršpelnių, nei kiek nerizikuojant savuoju bizniu“ – paaiškinama NJKP paskelbtame pareiškime.

NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti
NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti

Šitai leidžia nesunkiai suprasti, kad neva „demokratinėje“ Europos Sąjungoje (ES) jokios tikros lygybės tarp narių-valstybių nėra: turime lygius ir lygesnius. Vieni išnaudoja kitus. Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kt. vakarų Europos „lyderės“ nesivaržydamos siurbia rytinių kraštų gyvybinius syvus – ką aiškiai matome ir skandinavų bankų smaugiamoje Lietuvoje.

 

Ne be reikalo dar 1916 m., kalbėdamas apie kapitalistinių „Jungtinių Europos Valstybių“ lozungą V. Leninas numatė, kad tokios ES sukūrimas būtų tiesiog kolonijų dalyboms analogiškas procesas*. Deja, bet jis nesuklydo!

 

Tuo tarpu Serbijos premjerė Ana Branabik pareiškė, esą streikas perdėm „politizuotas“ ir darbininkais kažkaip tai „manipuliuojama“.

 

Labai įdomu: kai darbininkai, kaip kad Lietuvoje, nuolankiai tempia vergo naštą ir leidžiasi mindžiojami buržujų lyg kokie kilimai, tai vadinama civilizuotu „dialogu“ tarp darbuotojų ir darbdavių. O kuomet tik jie ima reikalauti žmogiškųjų teisių, dargi imdami suvokti save kaip konkrečią socialinę klasę, gal net siekdami tapti politine jėga, tai jais kažkaip neva „manipuliuojama“.

 

Taip išeina, kad ir Serbijoje, kaip mūsuose, „politikuoti“ bei reikšti savo interesus turi teisę kas tiktai nori – stambūs biznieriai, žemių savininkai, netgi neaiškių seksualinių pakraipų veikėjai, bet jokiais būdais ne darbininkai, kaip darbininkai, nors ir sudarydami didžiulę bet kurios visuomenės dalį. Tai, pagal buržuazinius šių laikų politikierius – tiesiog nepadoru. Belieka paklausti – kur tada demokratija?

 

Bet serbų darbininkai nenusileidžia ir FIAT gamyklos pavyzdys užkrečia – šiuo metu Serbijoje streikuoja iš viso per 3000 darbininkų. Prisijungė dirbantieji Gorenjė ventiliatorių gamykloje, priversti dirbti aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. 7 mln. gyventojų turinčiai šaliai tai palyginus nedaug, o visgi jau to pakanka, kad valdžia ir už jos stovintys kapitalistai sunerimtų.

 

Apie tai pagalvoti ypač verta mums, kuomet Lietuvoje pati streikų praktika apmirusi, dirbantieji atpratę kovoti ir arba tenkinasi apgailėtinais atlyginimais, arba emigruoja, o didžioji dauguma profsąjungų, su A. Černiausko konfederacija priešakyje, ramiai sau pūva nugulusios vietos oligarchų bei nieko bendro su tikraisiais dirbančiųjų reikalais neturinčių LSDP politikierių kišenėse. Pakeisti padėtį gali ne valdžia ar į ją besiveržiantys politikieriai, o tik patys dirbantieji. Šviesdamiesi, įsisąmonindami tikruosius savo interesus ir organizuodamiesi. Kito kelio nėra.

Kibirkštis

* V. Leninas. Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 329-333.

0 2377

Europos Komisijai paskelbus, kad jau pradėta pažeidimų procedūra prieš Lietuvą dėl vadinamųjų žemės saugiklių, užkertančių užsieniečiams galimybę supirkti mūsų teritoriją gabalais, Vyriausybė puolė vieną po kito juos naikinti. Aktyvūs saugiklių naikintojai yra įtakingi „valstiečiai“, kurie kartu buvo ir vieni referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams iniciatorių. Patekus į kitą barikadų pusę – valdžią – vertybės staigiai pasikeitė.

 

„Sena liaudies išmintis byloja, kad didžiausias išbandymas žmogui yra ne skurdu, o valdžia ir pinigais. Atrodo, kad „valstiečiai“ išbandymo valdžia neišlaikė, nes dabar pasisako už žemės saugiklių panaikinimą. O juk jie buvo vieni iš Žemės referendumo iniciatorių, net referendumo laikraštukui pinigų davė, padėjo parašus rinkti. Jie referendumo palaikymą išnaudojo reklamai ir sėkmingai pasirodė Europos Parlamento rinkimuose, o po to ir Seimo rinkimus laimėjo. Kadangi turėjo daug pinigų, visus referendumo inicijavimo nuopelnus pasisavino, nors toli gražu ne vien jie referendumą organizavo“, – piktinosi viena iš Žemės referendumo iniciatorių Rima Laimikienė.

Europos Komisija reikalauja ir panaikinti draudimą juridiniams asmenims įsigyti daugiau nei 500 ha žemės. Viena iš Žemės referendumo iniciatorių R.Laimikienė įspėja, kad taip mes savo teritoriją svetimiems perleisime net be jokio karo.

„Puikiai suprantame, kad kainos kyla visame pasaulyje, tačiau mūsų algos gerokai atsilieka. Pasaulyje spausdinami pinigai, kažkam jų trūksta, o kažkas turi per daug ir juos reikia realizuoti. O tam įvairiems užsienio fondams labai tiktų investuoti į žemę Lietuvoje. Lietuviai priversti emigruoti, žemės ūkis pas mus, galima sakyti, sunaikintas, o šventa vieta tuščia nebūna. Visi žino, kad pas mus pakeisti žemės paskirtį, net statyti draustiniuose, ant jūros kranto, yra labai paprasta, tik reikia turėti pinigų valdininkams papirkti. O užsienio fondai jų turi. Mums teko susidurti su šita „mašina“, kuri pervažiavo tiek per referendumininkus, tiek per Konstituciją. Kai pradėjome rinkti parašus, aš ir maniau, kad referendumą bus bandoma sužlugdyti, tačiau, kad bus taip viskas sumindyta, net negalvojau. O kai bus leista ateiti užsienio fondams, jie su savo pinigais čia darys, ką nori. Kodėl neliepiama saugiklių naikinti kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje? Todėl, kad visi supranta, jog ten savo tikslus bus sunku įgyvendinti, o Lietuvoje, kur viskas perkama ir parduodama, yra daug paprasčiau“, – įsitikinusi R.Laimikienė.

Anot jos, šiuo metu Lietuvoje mažai kas nori dirbti žemę, tačiau, jei po kurio laiko užaugs kitaip mąstanti karta, ji tos galimybės net nebeturės. Arba bus priversta Lietuvos žemę nuomotis iš svetimšalių.

„Bet, jei žemę supirks užsieniečiai, tokia karta nebeužaugs. Tačiau to nenorima suprasti. O mus, kurie tai suprantame, vadina parsidavėliais – esą mums moka Kremlius arba žemgrobiai. Nors nemoka niekas. Kai diskutuojama dėl saugiklių naikinimo, su referendumo iniciatoriais net nepasitariama. Mes esame ignoruojami. Mes visi dėl referendumo buvome sudirbti, aš net iš darbo buvau išmesta. Baisiausia, kad visais laikais karai kildavo dėl teritorijų, o dabar mes savo žemę norime net be karo atiduoti“, – baisėjosi R.Laimikienė.

Pasak jos, saugiklių naikintojai ramina, esą vis tiek žemę Lietuvoje galės įsigyti tik ES piliečiai. Tačiau moteriai svarbiausia, kad ji liktų Lietuvos gyventojų rankose. Be to, ji įsitikinusi, kad ir trečiųjų šalių piliečiai per tarpininkus laisvai galės įsigyti dalį mūsų teritorijos.

„Jei koks vokietis įsigis žemės, jis ES išmokas Lietuvoje gaus kaip Vokietijos pilietis, ir tada paskutiniai mūsų ūkininkai bus nuvaryti nuo žemės. Sakoma, kad saugikliai naikinami, nes kitaip sulauksime baudų. Tai kodėl tada tos Europos Komisijos, pavyzdžiui, lenkai nebijo? Derėkitės, kovokite, o ne iškart nusileiskite. Prisimenu, kai organizavome referendumą, politikai sakė, kad jo neberengtume, nes jau priimtas saugiklių įstatymas. O mes ir sakėme, kad tas pats Seimas bet kada tuos saugiklius galės panaikinti, jei jie nebus įteisinti referendumu. Dabar tas ir vyksta“, – sakė R. Laimikienė.

Romas KAULINIS, Vienas iš Žemės referendumo iniciatorių:

„Valstiečiai“ labai aktyviai reiškėsi, kai buvo organizuojamas referendumas, labai aktyviai jį palaikė, rinko parašus. O dabar pakeitė „plokštelę“. Matyt, todėl, kad pateko į valdžią ir nebereikia apsimetinėti. Referendumas politikams buvo gera proga pasireklamuoti. Juk visi, kurie oponuoja esamai sistemai, tampa žinomesni, ypač, jei prisideda prie referendumų, kurie šiaip jau yra neeiliniai įvykiai, rengimo. Neabejotinai parama referendumui prisidėjo prie to, kad „valstiečiai“ pateko į valdžią. Konservatoriai iš viso šito reikalo tyčiojosi, o „valstiečiai“ iš tikrųjų rinko parašus. O dabar radikaliai pakeisti nuomonę yra nesolidu. Kita vertus, politika yra nešvarus, pakankamai parsiduodantis dalykas. O jei žmogus turi tvirtus įsitikinimus, tai jis jau iš principo yra ne politikas, nes būna nuspėjamas.

Jei bus panaikinti saugikliai, užsieniečiai ims pirkti lietuvišką žemę. Prisiminkime patį baisiausią lietuvių liaudies posakį, vartojamą, kai reikia apibūdinti prastai atrodantį žmogų, „vaikšto kaip žemę pardavęs“. Žemė yra viskas. Jei priešas ją iš tavęs atėmė, tai žinai, kad, jei turėsi sveikatos, ją gali atsikovoti ir viskas bus teisėta, nes tai tavo žemė. O jei pardavei – viskas, nes pardavei savo noru. Ir jokių šansų susigrąžinti nėra, nebent pirkėjas tau savanoriškai parduos.

Antras dalykas – dabartinė liberalioji pozicija yra tokia, kad prekė yra viskas, ką galima parduoti. Bet šis apibrėžimas yra sąmoningai neteisingas. Jei viskas, ką galima parduoti, yra prekė, tai ir inkstas yra prekė, nes jį galima parduoti, jei bėdos prispaudė. Tačiau ar gali parduoti antrą inkstą? Ne, nes „užsilenksi“. Vadinasi, jei kažkuo ir prekiaujama, tai nebūtinai yra prekė. Prekė yra žmogaus rankomis sukurtas daiktas ar paslauga, skirti parduoti. Ir tik parduotas jis tampa preke. Jei darau batus sau, jie tėra batai. Jei darau batus tikėdamasis parduoti, aš gaminu prekę. O kas moka pagaminti žemę? Niekas. O jei atsirastų gudrutis, kuris išmoktų pagaminti žemę, reikia prisiminti, kad ją ant kažkieno žemės dar reikėtų ir padėti.

Kad ir kaip sakytų konservatoriai ar liberalai, žemė yra valstybės teritorija. Keista klausyti, kai sako, esą ne teritoriją perka, o tik sklypus. O kur tie sklypai? Lietuvos teritorijoje. Referendumu mes norėjome sugrąžinti Konstitucijos straipsnį, Tautos valia patvirtintą su visa Konstitucija, kad Lietuvos žemė, miškai ir vandenys nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei ir jos piliečiams. Už tokią Konstituciją Tauta jau balsavo, tačiau Seimas, labai norėdamas į ES, tą straipsnį pakeitė be Tautos valios. Ne be reikalo toks straipsnis į Konstituciją įrašytas ir ne be reikalo joje numatyta, kad tokie klausimai sprendžiami tik referendumu.

Pažiūrėkime, kas dabar darosi Rusijoje. Ji savo žemes 50-iai ar 99-eriems metams nuomoja kinams. Net ne parduoda, o nuomoja. Bet ar po 99 metų, kai toje teritorijoje bus vien kinai, tu juos iš ten išvarysi? Aišku, kad ne. Tokiais metodais kinai po truputį okupuoja Rusiją. Ar norime, kad Lietuvą ištiktų toks pat likimas?


Povilas URBŠYS, Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys:

Aš nesu partijos narys, esu tik frakcijos narys, tačiau galiu pasakyti: jei partija kardinaliai pakeis savo požiūrį į žemės pardavimo klausimą, dalis elektorato bus nusivylusi. Nes galvos, kad iš pradžių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios lyderio Ramūno Karbauskio įmonės valdo daug žemės, pasisakė už saugiklius prieš užsieniečius tam, kad mūsų žemvaldžiai galėtų daugiau žemės įsigyti. O dabar jau pasisako prieš saugiklius, kad galėtų ją parduoti. Taip pat gali susidaryti įspūdis, kad referendumą partija palaikė tik tam, kad vėliau sėkmingai pasirodytų rinkimuose. Jei bus aklai pritarta Europos Komisijos rekomendacijoms, tikrai susidarys įspūdis, kad partija žemės klausimą kėlė tik turėdama išskaičiavimą.

Danas NAGELĖ

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

0 31243

Žinomo politiko Džiuljeto Kjezos nuomone pasaulis išgyvena civilizacinės paradigmos kaitos epochą. Vartotojų visuomenė daugiau nebegali egzistuoti: baigiasi planetos resursai, o finansinė politika, kuri užtikrina vartotojų visuomenės funkcionavimą, pateko į aklavietę. Naujo pasaulio gimimo scenarijus gali būti bauginantis, turint galvoje, kad realiai pinigų civilizaciją, Kjezos nuomone, kontroliuoja 9 žmonės, stambiausių bankų korporacijų savininkai. Rusija gi atsidūrė palankioje situacijoje, kadangi turi pakankamai resursų, tačiau rusų elitas dar nesuvokė, kad pasaulis, į kurį jie veržiasi, žūsta,

PASTARŲJŲ TRIJŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ, PINIGŲ CIVILIZACIJA PASITRAUKS

-Mes gyvename pereinamojo laikotarpio pradžioje ir šis laikotarpis neturi precedento istorijoje. Jis galėjo prasidėti dar prieš 10 metų, tačiau Amerika 2001 metais rugsėjo 11 įvykiais atidėjo krizę septyneriems metams. Atidėjo, bet neatšaukė. Ir 2008 metais ji atėjo. Kam ši epocha bus naudinga – sunku pasakyti, bet jau aišku, kad pastarųjų trijų šimtmečių istorija eina į pabaigą. Šiandien akivaizdu, kad neįmanoma pažanga uždaroje resursų sistemoje, pasaulis pasiekė vystymosi ribą. Visi, kas teigia, kad ankstesnė sistema išliks – meluoja. Anglis, nafta, netgi uranas – visi planetos resursai beveik išsemti ir tik laiko klausimas, kada jie galutinai pasibaigs. Visos mūsų realijos, viskas, prie ko mes pripratę – pasikeis. Pinigų civilizacija pasitrauks.

-Ar ne per anksti jūs ją laidojate, pone Kjeza? Šiuolaikinės visuomenės kritikai šiek tiek perdeda krizės mastą, jums taip neatrodo?

-Ne, tai iš tiesų globalinė krizė. Tame tarpe energetinė krizė. Netgi vandens mes šiandien vartojame daugiau, nei gamta gali mums duoti. Ir kas bus kai 300 milijonų žmonių per sekančius 10 metų pajus šio resurso trūkumą? Mes gaminame atliekas, kurios negali būti perdirbtos net teoriškai. Mes pakeitėme pačios gamtos kursą.

-Apie ekologiją kalba daug kas. Vyriausybės jai išleidžia didžiules sumas, gyventojai balsuoja už ekologines vienų ar kitų partijų programas…

-Reikia suprasti, kad ankstesnė demokratija jau miršta. Europoje pusė gyventojų nebevaikšto į rinkimus, ir anaiptol ne dėl savo apolitiškumo. Daugybei žmonių nepakanka jų interesų atstovavimo valdžioje. Aš anaiptol nesu nusistatęs prieš parlamentus, vietines tarybas ir panašiai. Tiesiog reikia kurti naują atstovavimo sistemą, naujas partijas ir judėjimus. Ir tas sąjūdis turi eiti iš apačios.

-Su kokiais lozungais?

-Su savęs apribojimo lozungais. Šiandien reikia pradėti save apriboti, keisti save ir savo gyvenimo būdą. Reikalinga kultūrinė, organizacinė, politinė revoliucija, reikia mažinti energijos vartojimą.

GYVENAME RINKAI

-Manote, kad pasaulyje atsiras pakankamai žmonių, kurie gera valia pasirengę save apriboti? Pasaulyje, kurio didžioji dalis neprivalgo?

-Kalbu ne apie badaujančius. Bet netgi tie, kurie galėtų save apriboti, negalvoja apie tai. Nes mumis manipuliuoja ir mus kvailina. Žmonės buvo paversti įrankiais, skirtais prekėms pirkti. Didžiosios daugumos protai kontroliuojami. Mes gyvename rinkos labui, kai dirbame ir kai ilsimės. Būtent rinka diktuoja mūsų veiksmus. Mes nesame laisvi žmonės. Žurnalistai turi paaiškinti tai žmonėms. Tačiau žiniasklaida apie tai tyli. Televizija 24 valandas per parą kala mums, kad reikia pirkti daiktus, kad mūsų vertybių skalė – tai perkamoji galia. Realiai šiuolaikinėje televizijoje informacijos tėra ne daugiau kaip 8%. Visa kita – reklama ir pramogos. Ir žmogų formuoja būtent tie 92 procentai.

-Tai natūralu, juk TV gyvena iš reklamos. Kas išlaikys TV, jeigu ji liausis pardavinėti? Ką jūs siūlote?

-Pradžiai aš nacionalizuočiau žiniasklaidą. Prieš 50 metų žmogaus asmenybė formavosi šeimoje, mokykloje, kartais – bažnyčioje. Šiandien 90% jaunų žmonių mąstymo formuoja TV. Televizija tapo svarbiausia kultūrine struktūra visame pasaulyje nuo JAV iki Indijos ir Kinijos. Žiniasklaidos sistema – tai fundamentalios žmonių teisės, o jos negali būti privatizuotos. Jas reikia sugrąžinti valstybei ir žmonėms. Papasakoti apie situaciją planetoje be TV kanalų neįmanoma. O vietoje to televizorius įkalbinėja mus nusipirkti dar vieną automobilį. Lygiai taip pat esu tikras, kad reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie spausdina pinigus. Mes prarandame pinigų kontrolę.

-O kas tokie „mes“?

-Valstybės, valstybių piliečiai. Gruodžio viduryje New York Times paskelbė pirmame puslapyje straipsnį – apie tai, kad kiekvieną mėnesį kokiame nors Volstrito restorane susirenka 9 pasaulinių bankų vadovai: Goldman Sachs, UBS, Bank of America, Deutsche Bank ir pan. Kiekvieną mėnesį tie devyni žmonės priima sprendimus, kurie daro įtaką 7 milijardams žmonių: koks bus bedarbių procentas pasaulyje, kiek žmonių mirs iš bado, kiek vyriausybių bus nuversta, kiek ministrų bus nupirkta ir t.t. Tai respektabilūs nusikaltėliai, tačiau jie įtakingesni už bet kurį pasaulio politinį lyderį. Jie turi realią valdžią – pinigų valdžią.

AMERIKA – TAI GERAI APSIGINKLAVĘS BANKROTAS

-Ir visgi šiandien nėra pagrindo manyti, kad gamybos ir vartojimo augimas artimiausioje ateityje bus apribotas.

-Žinoma. Dar daugiau – jeigu milijardas kinų pradės valgyti mėsą ir gerti pieną taip, kaip tai darome mes – po 10 metų mums visiems nebeliks vietos šioje planetoje. O kai nebebus vietos – ką tai reikš? Dar 1998 metais JAV buvo paskelbtas dokumentas „Project for the new American century“. Jame pranašiškai rašoma, kad 2017 metais Kinija taps didžiausia grėsme JAV saugumui. Viskas pildosi.

-Jūs pritariate tezei, kad pagrindinę grėsmę planetoje kelia Kinija?

-Ne, patį didžiausią pavojų dabar kelia Niujorkas, Volstritas ir JAV. Doleris šiandien jau miręs, Amerika – bankrotas. Tačiau labai gerai ginkluotas bankrotas. Beje, ekonominės atakos prieš Graikiją ir Airiją suorganizuotos tik tam, kad būtų sumažintas ES valiutos ir Europos apskritai suverinitetas. Juk realiai euras šiandien stipresnis už dolerį, bent jau dėl tos priežasties, kad ES skolos mažesnės nei Amerikos. Dėl to, beje, ir manau, kad euras nedings.

EUROPA KAIP POLITINIS IR KULTŪRINIS FENOMENAS EGZISTUOS IR TOLIAU

-Tačiau Europa irgi turi daug silpnų vietų. Gyventojai sensta, valdžia priversta įsivežti imigrantus, o šie – ypač musulmonai – nenori asimiliuotis, įtampa didėja. Merkel ir Sarkozy jau pripažino, kad multikultūralizmo politika žlugo.

-Aš netikiu multikultūralizmo žlugimu. Islamo fundamentalizmo pavojus – tai Amerikos projektas, kuris startavo 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Mes patys sukūrėme demokratijos eksporto idėją. Irakas ir Afganistanas pademonstravo šios sistemos negyvybingumą. Kaip ir klaidingą Vakarų nuomonę, kad visos tautos ir šalys turi nueiti tą patį kelią, kaip ir patys Vakarai.

-Islamo pasaulis gyvena viename laikmetyje, mes – kitame. Ar tai jų kaltė? Ne, tiesiog laiko ir situacijos pojūčiai visiškai kitokie. Be to, būtent mes sukūrėme globalizaciją, mes grobiame resursus.

-Šiandien akivaizdu, kad Europai objektyviai reikalingi 20 milijonų imigrantų, o mes nesugebėsime jų priimti. Dėl to jie ateina neturėdami jokios galimybės gyventi normaliai. Supraskite, globalizacija – tai žmonių, vadinasi, ir kultūrų judėjimas.

-Ar pritariate nuogąstavimams, kad Europa ištirps imigrantų sraute?

-Aš manau, kad Europa kaip politinis ir kultūrinis fenomenas egzistuos ir toliau. Žinoma, kontinente vykstantys procesai labai sudėtingi. Juk iki šiol pasaulyje dar nebuvo precedento, kad 27 valstybės susijungtų taikiu būdu. Be to, pusė dabartinės ES šiandien yra „europietiška“, o kita pusė – „amerikietiška“ (kalba eina apie Vakarų ir Rytų Europą). Dabartinė regiono krizė tai pats sudėtingiausias momentas jo istorijoje.

Beje, aš manau, kad Rusija galėtų suvaidinti didelį vaidmenį Europoje. Dar daugiau – būtina suvienyti šių dviejų galybių jėgas, integruoti interesus. Europa šiandien niekam nekelia grėsmės. Rusija irgi neims niekam grasinti, kai prasidės resursų deficitas, bent jau dėl to, kad visus reikalingus resursus ji turi pas save šalyje. Ir drauge Europa su Rusija gali vaidinti didelė raminantį vaidmenį visame pasaulyje. Kol kas gi visus „nuramina“ Amerika.

BEPRASMIŠKA PIRKTI BILIETĄ Į SKĘSTANTĮ LAIVĄ

-Jūs apie 20 metų dirbote Maskvoje laikraščių l’Unita ir La Stampa reporteriu. Rusija šiandien išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus savo istorijoje. Kur link ji, jūsų nuomone, dreifuoja?

-Sunku pasakyti. Aš pats nepakankamai gerai suprantu, kas ten vyksta. Iš vienos pusės matau, kad Rusija turi milžiniškas galimybes daryti įtaką tarptautiniams reikalams. Iš kitos pusės su apgailestavimu stebiu, kad Rusija kol kas veikia po senovei – gina tiktai pati save. Taip ji, beje, ir suvokiama Vakarų visuomenėje. Niekada paskutiniu laiku negirdėjau iš Rusijos pusės stambaus masto idėjų apie tai, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis. Aš pateiksiu pavyzdį – Amerikos imperija buvo sukurta dėl to, kad amerikiečiai sugebėjo paskelbti pasauliui žinią: viskas, kas atitinka jų ,amerikiečių. interesus – atitinka viso pasaulio interesus. Jie labai gerai padirbėjo ties idėja šalies, kuri kalba visų vardu. Taip kad jeigu Rusija ir toliau duos signalus apie savo galią, bet ir toliau gins tik pati save – tai mažai ką sudomins. Tai nesudomins kad ir tos pačios Europos ir tai – silpniausias Rusijos momentas. Jei rusai nori pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą gerąja šio žodžio prasme, jie turi norėti daryti įtaką toje pereinamoje situacijoje, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis. Reikia siųsti pasauliui žinias apie vienijimąsi, apie resursų vartojimo apribojimus – kad jų užtektų visiems. Ant šitų pamatų galima kurti didžiąją pasaulinę politiką.

-Kaip Rusija gali propaguoti savęs apribojimą, jei ten valdantieji demonstruoja pasauliui tiesiog pašėlusį vartotojiškumą? Argi jūs nematote, kad tą šalį valdo tos pasaulėžiūros, su kuria jūs raginate pabaigti, adeptai?

-Man rodos, kad Rusijos vadovai šios naujos situacijos dar nesuvokė. Rusijos vadovybė šiandien daug laiko skiria Amerikai ir labai mažai – tai pačiai Kinijai. Tačiau XXI amžius nebus Amerikos amžiumi. Ir beprasmiška Rusijai šiandien pirkti bilietą į skęstantį laivą. Lošti reikia kitomis kryptimis.

0 1425

Viktoras Orbanas ir partija Fidesz

Norint suprasti 20 amžiaus pabaigos ir 21-ojo pradžios Vengrijos politiką būtina žinoti Viktoro Orbano fenomeną. Tai žmogus, kuris pradėjo savo politinę karjerą kaip Vakarų pasaulio atstovas Vengrijoje, o dabar tapęs konfrontacijos ir savarankiško kelio paieškos simboliu.

Viktoras Orbanas gimė 1963 metais nedideliame, bet sparčiai augančiame Székesfehérvár miestelyje, kuris yra labai monoetniškas (net 95,7% vietinių gyventojų yra etniniai vengrai). Po vidurinės mokyklos atliko dviejų metų trukmės karinę tarnybą (1981-1983 metai), o po jos apsigynė teisės bakalaurą (1987 metais) ir dvejus metus dirbo kaip sociologas prie valdymo mokymo instituto Žemės ūkio ir maisto ministerijos. Maždaug tuo metu prasidėjo jo aktyvus politinis gyvenimas.

1988 metais jis buvo vienas iš kūrėjų politinės organizacijos – Fidesz (jaunųjų demokratų sąjunga). Pradžioje tai buvo jaunų studentų organizacija, turinti amžiaus limitą iki 35 metų, kuris buvo panaikintas tik 1993 metais. Fidesz, pačioje savo veiklos pradžioje, save pozicionavo kaip Libertarus ir antikomunistus, kuriuos persekioja komunistų partija.

1989 metų birželio 19 dieną Viktoras Orbanas pasakė svarbią ir įžymiąją savo kalbą, kuri jį padarė šalyje žinomu asmeniu. Tą dieną vyko Imre Nadžio ir kitų 1956 metų sukilimo kankinių perlaidojimo minėjimas.

Orbanas savo kalboje viešai pareikalavo demokratinių rinkimų ir sovietinės kariuomenės išvedimo iš šalies. Iškart po to jis tapo visos opozicijos grupės dalimi. Taip pat gavo Sorošo fondo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kur jam politikos mokslus dėstė  Zbigniew Pełczyński, kuris globojo studentus iš post-komunistinių šalių (dabartinės Lenkijos premjeras Radoslav Sikorski buvo vienas iš daugelio jo studentų). Studijavo tik keturius mėnesius, nes 1990 metų sausyje grįžo į Vengriją, jog laimėtų mandatą pirmuose, demokratiškuose rinkimuose. Fidesz surinko 8,95% ir gavo 21 vietą (iš 386) parlamente bei tapo opozicijos dalimi.

libis

Po trijų metų, 1992 metais, Viktoras Orbanas tapo partijos Fidesz pirmininku, tais pačiais metais įstojo į Liberalų internacionalą ir ten jį išrinko vicepirmininku. Jo valdymo laikotarpiu partija patyrė transformaciją iš kiek radikaliai liberalių studentų į centro dešinės partiją. Savaime suprantama, kai kurie partijos lyderiai, labiau liberalių pažiūrų, natūraliai atkrito, kai po ne tokių sėkmingų, kokių tikėjosi, parlamento rinkimų Fidesz deklaravo save kaip konservatyvią, o ne liberalią partiją.

1994 metų parlamento rinkimuose Fidesz išlaikė praktiškai tokias pačias pozicijas (20 mandatų), nors surinko tik 7,02 procento, bet atsigriebė 1998 metų rinkimuose, iškovoję 148 mandatus (28,18 procento) bei sudarę koaliciją su kitomis dešiniosiomis partijomis. Viktoras Orbanas pirmą kartą tapo premjeru, turėdamas vos 35 metus.

1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.
1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.

1998 – 2002 metais Fidesz, vedama jų lyderio Viktoro Orbano, formavo vyriausybę. Nors visas jų valdymo laikotarpis buvo paženklintas konfliktais su opozicija, kuri partiją ir koaliciją kaltino korupcija, neteisėtu įtakos darymu žiniasklaidai ir arogancija, jų valdymo laikotarpis buvo vertinamas gan neblogai. Stabilizuota ekonomika, sumažėjo infliacija ir bedarbystė, 1999 metais įstota į NATO ir paruošimas šalies narystei Europos sąjungoje.

Likimo ironija, nors 2002 metų rinkimuose surinko 41 procentą balsų ir gavo 164 mandatus (16 daugiau nei anksčiau), Fidesz nebepavyko suformuoti koalicijos ir teko trauktis į opoziciją. Opozicijoje teko likti ir po 2006 metų rinkimų, nors surinkta 42 procentai ir 141 mandatas parlamente iki pat pergalingųjų 2010 metų rinkimų, kada partija gavo 52.7 procento ir 227 mandatus iš 386 bei teisę ne tik formuoti vyriausybę, bet ir turėti konstitucinę daugumą.

Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.
Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.

2000-2010 metų laikotarpyje partija Fidesz save dar labiau pakreipė dešinėn. 2000 metais išstojo iš Liberalų internacionalo ir įstojo į labiau krikščioniškosios demokratijos partijų aljansą „European people‘s party“ (EPP) bei, vėl, V. Orbanas tapo vienu iš vicepirmininkų.

Šalies valdymas 2010 – 2014 metais

Kadangi Fidesz po sėkmingų 2010 metų rinkimų gavo konstitucinę daugumą, jie turėjo neįtikėtiną progą ir laisvas rankas įgyvendinti savąją politiką. Šalis buvo prislėgta ekonominės krizės, prieš tai šalį buvo supurtęs valdančiųjų korupcijos ir apsimelavimo skandalas, taip pat augo „Jobbik“ partija, kuri išvis norėjo vykdyti absoliučiai kitokią politiką ir susilaukė nemažo palaikymo bei neblogo pasirodymo 2010 metų rinkimuose (16,67% ir 47 mandatai). Fidezs ir Orbanas turėjo imtis nestandartinių veiksmų ir atitinkamos retorikos. Per ketverius metus priėmė beveik 860 įstatymų ir jų pataisų bei naują konstituciją.

Svarbiausi įstatymai ir pataisos bei pasiekimai:

* V.Orbanas nacionalizavo privačius pensijų fondus (kurių vertė apie 14 milijardų JAV dolerių) ir įvedė specialius mokesčius bankininkystei, energetikai, mažmeninei prekybai ir telekomunikacijoms, sumažindamas komunalinių paslaugų įmonių, kurių dažna priklauso užsieniečiams, sąskaitas.

* Grąžinta TVF paskola.

* Apribotos konstitucinio teismo galios. Negali turėti jokios įtakos įstatymams, susijusiems su šalies biudžetu.

* Teisėjų pensijinis amžius sumažintas nuo 70 iki 62, taip keičiant senus kadrus ir įsileidžiant daugiau jaunimo.

* Žiniasklaidos kontrolė. Privalo atskleisti savo šaltinius. Baudos už vengrų tautos šmeižimą. Politinės reklamos draudimas komercinėje žiniasklaidoje.

* Antikorupciniai įstatymai. Vengrijoje tebegaliojant komunistinei Konstitucijai, valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, o kai pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, – tokio dydžio kompensacijas, kiek keli vengrai, dirbdami už vidutinę algą, uždirbdavo per visą savo gyvenimą – visai kaip nomenklatūros laikais. „Fideš“ išleido įstatymą, reikalaujantį grąžinti šiuos pinigus valstybei, taip įgydami dar didesnį vengrų pasitikėjimą

* 2013 metais energijos skirstymo įmonėms duotas nurodymas sumažinti kainas 20 procentų. Siekiama nacionalizuoti strateginius valstybei objektus.

* Sumažinta infliacija iki 1-1,5 procentų.

* Vengrijos piliečių asmens duomenų banko kontrolė perėjo prezidento institucijai.

* Susigrąžino Vengrijos centrinio banko kontrolę.

* Apribotas nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš užsienio subjektų.

* Konstitucijoje buvo įtvirtinta šeimos samprata, katalikiškos pasaulėžiūros koncepcija ir jos vaidmuo šalyje, pakeistas šalies pavadinimas iš Vengrijos Respublikos į Vengriją. Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių pripažinimo spręs valdžia.

Viktoro Orbano ir Fidesz reformos sukėlė daug triukšmo opozicijos ir įvairių užsienio valstybių tarpe, bet tai padėjo Vengriją išvesti iš krizės, stabilizuoti jos finansus ir sumažinti nedarbą. 2014 metais Fidesz vėl laimėjo konstitucinę daugumą, o Viktoras Orbanas ir toliau gali formuoti vyriausybę.

 Santykiai su kitomis  šalimis bei viršnacionalinėmis institucijomis

Pirmieji vieši konfliktai žiniasklaidos buvo išviešinti vykstant debatams dėl naujosios Vengrijos konstitucijos. Įvairios lobistinės grupės buvo nepatenkintos, jog priimami tokie sprendimai, kurie jiems atrodo „atgyvenę“, nors tas reformas palaikė didžioji dalis vengrų.

Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.
Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.

Bet didžiausia konflikto esmė, vis tik, tapo Vengrijos bandymai atgauti teisinį ir ekonominį savarankiškumą. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – ši Viktoro Orbano citata atskleidė naują valstybinę kryptį. Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo, Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio: paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.

Kilo daug problemų ir su Pasaulinio banko institucija dėl Vengrijos mėginimo perimti šalies centrinį banką į valstybės rankas. Šis bei kiti konfliktai su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis numušė Vengrijos skolinimosi reitingą iki B.

Natūralu, jog vykstant intensyviam politiniam bei ekonominiam spaudimui iš Vakarų, Vengrija pradėjo ieškoti paspirties kitose šalyse. Viena iš jų yra Rusija.

Kadangi Vengrija jaučia energetinių išteklių trūkumą, tai siekia jais apsirūpinti per įvairius projektus. Vienas iš jų buvo Nabucco Dujotiekis, kuriuo planuojama transportuoti dujas iš Kaspijos regiono į Europos šalis, aplenkiant Rusiją per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją, bet šis projektas, dėl finansų, koordinuotumo stygiaus ir nepakankamo kiekio angliavandenilių nuolat strigo. Kitas projektas, jau koordinuojamas „Gazprom“ ir atitinkantis Rusijos interesus – „Pietų srautas“ – taip pat pradėjo strigti neapsisprendžiant dėl vamzdyno krypties. Todėl vienintelis šiai dienai realus energetinis Vengrijos projektas yra statoma Paksto AE, kuriai Rusija paskolino 10 milijardų eurų, o šis objektas turėtų patenkinti 40% Vengrijos elektros poreikių.

Šiek tiek išsiskyrė Vengrijos bei didesnės dalies Europos sąjungos požiūris į įvykius Ukrainoje bei Rusijai taikomas sankcijas. Viktoras Orbanas ne kartą minėjo, jog tai finansiškai nenaudinga Vengrijai ir pačiai Europos sąjungai bei pasisakė, jog  „Europos Sąjungos (ES) įvestas sankcijas Rusijai galima palyginti su šūviu į savo paties koją.“ Tuo pat metu yra intensyviai remiamos Užkarpatėje gyvenančios vengrų mažumos.

Vengrai, kurie gyvena aplink Vengriją esančiose tautose, sudaro puikią politinio spaudimo priemonę, bet tuo pačiu ir potencialų konfliktų židinį. Ukrainoje, Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Austrijoje gyvena virš 3 milijonų save vengrais laikančių asmenų.

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“.

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali gauti Vengro sertifikatą, suteikiantį su kalba, kultūra bei išsilavinimu susijusių privilegijų, o 2010 priimtos Pilietybės įstatymo pataisos supaprastina galimybę vengrų kilmės asmenims gauti Vengrijos pilietybę.

Dėl Vengrijos palaikymo kitose šalyse gyvenančių savo tautiečių bei „Vengro kortos“ dalinimo yra kilę ir problemų bei diplomatinių konfliktų. Vienas neseniausių buvo Rumunijoje, kai oficialūs Vengrijos valdžios asmenys parėmė Seklerlande (Rytų Transilvanijoje) gyvenančių vengrų siekį gauti autonomijos teises. Rumunijos valdžia tai priėmė kaip kėsinimąsi į jų teritorinį vientisumą ir pagrasino išsiųsti iš Rumunijos Vengrijos ambasadorių.

Išvados

Vengrijos, Viktoro Orbano ir jo vadovaujamos partijos Fidesz vykdoma politika yra klasikinė valstybinius ir tautinius interesus bandanti ginti linija. Elementari kova už suverenitetą politikoje, ekonomikoje bei teisėje. Viktoras Orbanas yra labai aukšto lygio politinis žaidėjas, kuris sugeba pajausti laikmečio dvasią ir transformuoti savo politinę kryptį. Būdamas 14-15 metų jis buvo net komunistinio jaunimo nariu, o 26 metų jau rėžė kalbą, jog šaliai reikia liberalių reformų. Dar po 10 metų jis jau buvo konservatyvesnių pažiūrų, na o dabar tautininkas – antiglobalistas. Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip nenuoseklumas, dviveidiškumas ir mėtymasis tarp kraštutinumų, bet iš kitos pusės jis daro viską, kas yra naudinga jo tautai bei valstybei.

Reikia suprasti kokiame pasaulyje gyvename. Tai nėra rožinis, mielų ir pūkuotų žmogeliukų namukas, anaiptol, tai yra žiaurios kovos vieta dėl ribotų išteklių bei darbo jėgos. Jei tu nevaldysi tau priklausančios teritorijos tai ją valdys kas nors kitas. Kalbos, jog ES skirsto paramą vien tam, jog padėtų įveikti „atsilikusių“ šalių skurdą o JAV įvesti visam pasaulyje taiką ir demokratiją yra mitas. Visi kovoja už savo interesus. Tiek didžiosios valstybės tiek ir juose esantys įvairius politinius ir ekonominius interesus turintys subjektai.

Dabartinės Vengrijos vykdoma politika vadinama nedemokratiška, nors ji tas reformas vyko labai atsargiai ir dar gan nuosaikiai nei reikėtų, bet gal reiktų atidžiau pažvelgti į pačius kritikus? O gal triukšmas tik dėl to, jog Vengrija ir ypač V. Orbanas bando „nutrūkti nuo pavadėlio“?

Parengė:
Marius Jonaitis
2015 metai. Redaguota – 2016.12.07

0 974

Į žurnalisto klausimus atsako Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

– Kitais metais, prieš pat Seimo rinkimus, šiek tiek padidės minimali alga ir jau viršys oficialią skurdo ribą. O gal dar sulauksime socialdemokratų seniai pažadėtų progresinių mokesčių, kurie didžiąja naštą turėtų užkrauti ant turtuolių pečių?

– Vietoj progresinių mes greičiau sulauksime automobilių mokesčio, kurio socialdemokratai siekia bet kokia kaina. Nauja mokesčių našta dar sykį bus išdalinta mažiesiems. Beje, progresiniai mokesčiai didžia dalimi irgi tektų ne turtuoliams, kurie paprastai dirba už minimalią algą, bet truputėlį geriau uždirbantiems specialistams, tokiems, kaip programuotojai, gydytojai, aukštos kvalifikacijos inžinieriai. O kur dar tokie nepopuliarūs žingsniai, kaip Darbo kodekso liberalizavimas? Didelių pyragų piliečiams už būsimus rinkimus neverta tikėtis.

– Išeitų, vieną populiaresnį sprendimą seks keli nepopuliarūs? O dar pabėgėlių problema, kuri Vyriausybei nepridės papildomų balų… Rinkimai dar taip toli, kad niekas negalvoja apie būsimą valdžia?

– Rinkimai visai netoli, jiems atkakliai rengiamasi. Tačiau didieji darbai vyksta partijų užkulisiuose, tai plika akimi nematyti. Pasakysiu dar daugiau: būsimoji valdžia jau dalijama. Tarp didžiųjų partijų prasidėjo Lietuvos dalybos.

– Kaip tai suprasti?

– Rengiamasi rinkimų reformai. Naujieji Seimo rinkimai jau bus ne tokie, kaip iki šiol. Reforma labiausiai palies vienmandatinės apygardas. Oficialus pretekstas – apygardos yra nevienodos, todėl rinkėjai nėra tolygiai atstovaujami. Vilniaus mieste apygardos didelės, rajonuose – mažos. Viliuje rinktas kuris nors Seimo narys atstovauja 45 tūkstančiams rinkėjų, o štai aš – tik 30 tūkstančių. Vadinasi, Vilniuje rinkimų apygardų turėtų padaugėti, rajonuose – sumažėti. Tikslas teisingas, bet pasiekti jį galima keliais būdais.

Dar anoje kadencijoje siūliau Seimo narius rinkti apskrityse, kaip tai daroma Latvijoje. Mažesnė apskritis išrinktų mažiau Seimo narių, didesnė – daugiau. Tačiau konservatoriaus Stasio Šedbaro vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas tada pareiškė, kad mano projektas prieštarauja Konstitucijai, todėl Seime net nebuvo svarstytas. Dabar jis prisimintas, bet labai nedaug šansų, kad bus įgyvendintas. Pagal mano projektą turėtų mažėti Seimo narių, jų liktų 103. Tai netinka nei socialdemokratams, nei konservatoriams. Jie turi sugalvoję kitokią reformą.

– Kuo čia dėti konservatoriai? Argi jie – valdančiosios koalicijos partneriai?

– Oficialiai jie nėra socialdemokratų partneriai, bet tai netrukdo užkulisiuose veikti išvien. Pagal jų planą rinkimų apygardos bus visai kitaip permaišytos. Tarkime, mūsiškė Šilalės – Šilutės apygarda bus ne papildyta rinkėjais iš kokio kito rajono, bet visai panaikinta, o vietoje jos sukurta Žemaitijos apygarda, į kurią įeis Šilalės rajonas, Rietavo savivaldybė ir dalis Klaipėdos rajono. Taip būtų sukurtas visai kitas politinių jėgų balansas. Juk atkristų Šilutės rajonas, kur turiu stiprų palaikymą, o Rietavo savivaldybė ir Klaipėdos rajonas yra palankesni konservatoriams. Taigi būsimoji Žemaitijos apygarda užkulisiniu susitarimu atiduodama konservatoriams. Socialdemokratai čia turėtų kelti nestiprų kandidatą, tokį, kuris labai nekliudytų konservatoriui. O aš vienų ir kitų laikomas rakštimi, todėl turėčiau būti eliminuotas iš Seimo.

– Jeigu socialdemokratai su konservatoriais jau dalijasi būsimąsias rinkimų apygardas ir susitarė labai netrukdyti vieni kitiems, tai visai netuščios yra vis garsiau girdimos kalbos apie būsimą socialdemokratų ir konservatorių koaliciją?

– Taip, tai jau labai menka paslaptis. Mačiau jų susitarimą. Socialdemokratai su konservatoriais jau pasidalijo beveik visas būsimos vyriausybės ministerijas. Pagal jų susitarimą socialdemokratams turės atitekti Finansų, Užsienio reikalų, Teisingumo, Žemės ūkio, Švietimo ir Kultūros ministerijos. Konservatoriams – Vidaus reikalų, Ūkio, Aplinkos apsaugos, Energetikos. Kitos ministerijos dar nepasidalintos. Premjeras bus tų, kurie laimės daugiau Seimo mandatų. Kas turės premjerą, tiems klius viena ministerija mažiau.

Jau ir paprasti rinkėjai spėjo pamatyti, kad ši Vyriausybė dirba be opozicijos, valdžia vis labiau koncentruojasi keliose rankose. Opozicija atsiranda tik koalicijos viduje, o konservatoriai kritikuoja tik tas ministerijas, kurios pagal bendrą susitarimą atiteks jiems. Tų ministerijų perėmimas į kitas rankas po tokios kritikos atrodys logiškas, be to, tai kelia demokratijos iliuziją.

– Išeitų, „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ žaidimas baigtas, tariami oponentai pagaliau pasirodys visuomenei kaip bendražygiai?

– Daugelyje rajonų ir miestų tas žaidimas seniai pasibaigęs. Šilalės rajono savivaldybėje socialdemokratai jau antra kadencija tupinėja apie konservatorius, bet jie – ne vieninteliai šalyje. Visuomenė pamažu rengiama tariamų oponentų vedyboms. Ne mažiau keistas bus Darbo partijos ir Liberalų sąjūdžio susijungimas. Juk už Darbo partiją paprastai balsuoja skurdžiausiai gyvenantys žmonės, kurie toli gražu nesiekia liberaliojo kapitalizmo.

– Toks keistas susijungimas tikrai įmanomas?

– Taip, po kitų Seimo rinkimų. Tai rodo kad ir Mazuronių ėjimai. Tėvas V. Mazuronis perėjo į Darbo partiją, jo sūnus A. Mazuronis – į Liberalų sąjūdį. O už ką Vilniaus miesto savivaldybės rinkimuose agitavo balsuoti V. Uspaskichas? Negi už Darbo partijos kandidatą J. Pinkų? Ne, V. Uspaskichas agitavo už liberalą R. Šimašių.

– Jeigu staiga paaiškės, kad tariamieji darbo gynėjai iš tiesų yra liberalai, o socialdemokratai – tai beveik konservatoriai, tai kaip ir iš ko mes rinksimės? Dar visai neseniai konservatoriai gąsdino Lietuvą, kad socialdemokratai mus parduos rusams, o socialdemokratai gąsdino žmones „Landsbergio diktatūra“. Dabar nebeliko ir tos tariamos priešpriešos. Ar gali būti rinkimai be ideologijos ir konfrontacijos?

– Socialdemokratai ir konservatoriai nepaliko be priešų. Dabar jie susirado bendrą priešą, ir tas priešas – už Lietuvos ribų. Bet jeigu dvi didžiosios partijos nebenori rodyti tariamų tarpusavio prieštaravimų, tai dar nereiškia, kad prieštaravimai išnyks ir gyvenime. Juk tai, apie ką mes kalbėjome, yra tik dviejų didžiųjų partijų planas, jų siekimas sunaikinti mažąsias partijas. Bet planai ne būtinai išsipildys. Mažosios partijos pradės vienytis. Ir ne tik „darbiečiai“ su liberalais. Dabar, kai Lietuvos valdžia susirado išorės priešą ir ėmėsi propaguoti rusofobiją, psichologinį spaudimą pajuto Lietuvoje gyvenantys rusai, ko anksčiau pas mus nebūdavo. Dabar jie jaučiasi labai panašiai, kaip ir lenkai. O spaudžiamos ar ignoruojamos mažumos verčiamos vienytis, ir tai neišvengiama. Anksčiau Lietuvos rusai noriai balsuodavo iš už socialdemokratus, ir už konservatorius, o praėję savivaldybių rinkimai parodė, kad jie ima rinktis savo atstovus tautiniu pagrindu. „Rusų aljanso“ ir Lietuvos rusų sąjungos populiarumas išaugo. Jeigu jie susivienys su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tai bus labai stipri, trečia pagal dydį politinė jėga.

– Tarkime, po kitų rinkimų vienos partijos gins darbdavių, kitos – rusų ir lenkų interesus. O kas atstovaus man, jeigu aš nesu nei rusas, nei lenkas, nei kapitalistas?

– Taip, bendras nacionalinis interesas lieka šešėlyje, ir tai darosi rimta problema. Briuselio diktatas stiprėja, o kas jam atsispirs? Štai jis nustatė kvotas, kiek mes turim priimti pabėgėlių, ir net neklausė, kiek mes galėtume. O ką daro Europos Parlamente Lietuvos socialdemokratai ir konservatoriai? Jie balsuoja už kvotas Lietuvai! Lenkų rinkimų akciją mėgstama pavaizduoti kaip „priešišką“, bet jos lyderis V. Tomaševskis už kvotas nebalsavo. Nebalsavo, žinoma, ir mūsų partijos lyderis R. Paksas.

Paaštrėjus santykiams su Rusija, kai Europos Sąjunga ir Rusija apsikeitė embargais, pirmoji nukentėjo Lietuva, ji nukentėjo labiausiai. O kai reikia dalintis nuostolius, mes jau paskutiniai. Mūsų nuostoliai sudaro 74 milijonus eurų, o Europa kompensuos tik 12 milijonų. Šilalės rajonas Lietuvoje pirmauja mėsos ir pieno gamyba, taigi mūsų rajono žmonėms tenka didžiausi nuostoliai. Netrukus mums visiems bus išdalinta ir brangiųjų norvegiškų dujų kaina. Nors mūsų daugiabučiai nešildomi dujomis, bet didesnė kaina ateis per elektrą. Vilniui būtų per sunku šildytis brangiomis norvegiškomis dujomis, todėl dalis jų nukreipta į Elektrėnų elektrinę. Nuo kitų metų sausio pirmosios elektros kilovatvalandė turėjo pigti 2,5 euro cento arba 8 lietuviškais centais, tai buvo visiškai įmanoma, bet dabar jau aišku, kad tokio palengvėjimo laukti nėra ko. Mes visi turėsim mokėti už trumparegišką politikų sprendimą išsinuomoti laivą ir pirkti 27 procentais brangesnes norvegų dujas.

Ir taip – kiekviename žingsnyje. Kai tik iškyla kokia problema, ji paprasčiausiai perkeliama ant piliečių pečių. Būti nuolankiam prieš Briuselį yra daug paprasčiau, negu ginti mūsų visų nacionalinį interesą. Štai dabar yra daug norinčių atsivežti pabėgėlius, nes jie bus išlaikomi už Europos Sąjungos pinigus, o kažkas iš mūsiškių turės tuos pinigus skirstyti ir už juos teikti paslaugas. Kas bus po to ir kokių tai sukels socialinių pasekmių, apie tai visai negalvojama.

Yra sakoma, kad anksčiau Lietuvos valdžia bijojo Maskvos, o dabar esanti nebaudžiama. Bet dabar už trumparegę politiką gali nubausti rinkėjai.

– Mėgstama sakyti, kad Maskvą pakeitė Briuselis, bet ar tai – ne per stiprus palyginimas?

– Nemanau, kad per stipru. Jeigu turima galvoje autonomijos paklusnumą centrinei valdžiai, yra kaip tik. Štai aš, būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, skraidau į Briuselį ir su jo valdininkais papunkčiui derinu būsimo biudžeto projektą. Spalio mėnesį turime jiems pristatyti visą projektą ir gauti leidimą. Tai jie nuspręs, ar mūsų išlaidos atitinka pajamas. Ir kada gausim Briuselio leidimą, galėsim balsuoti Seime. Priešingu atveju Briuselis Lietuvą baustų sunkiomis baudomis. Autonomija mažėja, o pikčiausia, kad ji labai lengvai ir nuolankiai atiduodama Briuselio valdžiai. Ši situacija kaip įmanoma slepiama nuo piliečių, bet yla pamažu lenda iš maišo. Nemanau, kad rinkėjai lengvai susitaikytų su nauja situacija, o tai gali pakeisti politines nuotaikas ir sugriausti dviejų didžiųjų partijų planą. Naujasis Seimas bus renkamas čia, Lietuvoje, o ne Briuselio kabinetuose.

Autorius Petras Dargis

Šaltinis

1 1287
 Interviu su Vengrijos Ministru Pirmininku Viktoru Orbanu, padarytas rugsėjo 16 dieną, prieš įvykstant susidūrimams prie Vengrijos-Serbijos sienos. Kalbino Boris Kálnoky, „Die Welt“ korespondentas Budapešte.
 
– Pone Premjere, ar Jūs patenkintas tuo, kaip veikia pasienio tvora su Serbija?
– Vengrijos politikoje mes vengiame išsireiškimo „patenkinti“. Kvaila sakyti „patenkinti“, kai atvyksta daugybė migrantų ir jūs turite nedėkingą užduotį juos sustabdyti. „Pasitenkinimas“ tinka tik grupei „Rolling Stones“. Mes išsikėlėme tikslą ir jį pasiekėme.
 
– Vien antradienį (rugsėjo 15 d.) Vengrijos policija pasienyje suėmė 200 žmonių. Pagal naujus griežtus įstatymus jiems gresia kalėjimas. Ar turite vietos naujiems 200 kalinių kas dieną?
– Buvo iškelta tik keletas tuzinų bylų; paaiškėjo, kad dauguma tų žmonių buvo perėję sieną anksčiau, negu įsigaliojo naujos taisyklės. Šiaip ar taip į moteris ir vaikus požiūris kitoks.
 
– Keletą tuzinų per dieną padauginę iš 365 gauname kelis tūkstančius per metus. Ar užteks vietos kalėjimuose?
– Taip užteks. Turime keletą tūkstančių vietų.
 
– Kur dabar pasuks pabėgėliai?
– To mes nežinome. Yra du keliai – per Kroatiją ir Rumuniją. Todėl dabar statome tvorą sienos su Rumunija dalyje ir turėsime sieną pratęsti Kroatijos pasienyje. Galų gale kelią nustatinėja kontrabandininkai.
 
– Migrantai buvo Turkijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Serbijoje, bet tik Vengrijoje jie pradėjo kelti pretenzijas labai profesionaliai išnaudodami Vakarų žiniasklaidą. Čia slypi organizacija?
– Žinoma. NVO (nevyriausybinės organizacijos), žmogaus teisių gynėjai, aktyvistai pritaria migrantų reikalui ir padeda jiems, taip pat ir patarimais. Migrantai sužino ir iš Vakarų žiniasklaidos laikysenos, ką Vakarų visuomenė palaiko.
 
– Taigi, mes, žiniasklaida ir žmogaus teisių aktyvistai, padedame gabenti į Vokietiją pabėgėlius?
V. Orbanas be žodžių linktelėjo galvą.
 
– Ar pabėgėlių banga kilo gaivališkai, ar ją organizuoja kontrabandininkai?
– Tai – didelis verslas. Iš žvalgybos ataskaitų aiškiai matyti, kaip tai veikia: Pakistane ir Afganistane kontrabandininkai pabėgėlių stovyklose siūlo savo paslaugas. Kainos priklauso nuo to, kaip norite keliauti: oro, jūrų ar sausumos transportu. Štai kodėl tarp migrantų tiek daug afganų ir pakistaniečių.
 
– Ar tvora yra sprendimas?
– Žinoma, mes viso potvynio nesustabdysime, tik prie mūsų sienų.
 
– Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad Jūs pažeidžiate Ženevos konvenciją, nes Jūs neįsileidžiate į šalį pabėgėlių ir jie neturi galimybės prašyti prieglobsčio.
– Ne. Ženevos konvencija numato teisę į saugumą, bet jo ieškantys neturi teisės pasirinkti šalies, kuri suteiktų jiems apsaugą. Pabėgėliai taip pat turi pareigų, privalo gerbti juos priimančios šalies įstatymus. Kaip tai turi vykti, parodė 1956 metų įvykiai, kai daug žmonių bėgo iš Vengrijos. Jie vyko į Austriją, nes ji tiesioginė kaimynė ir joje buvo saugu. Ten jie buvo laikomi pabėgėlių stovyklose ir ten būdami pildė prašymus, į kurią šalį norėtų emigruoti. Tada įvairios vyriausybės sprendė priimti ar ne. Tai buvo procesas, kuris vyko pagal Ženevos konvenciją.
Mes turime šia prasme vykdyti galiojančius įstatymus ir mūsų pareigas. Mes turime šiems žmonėms padėti kada nors grįžti į savo šalis. Į tai įeina šalyse, tokiose kaip Sirija, sukurti sąlygas, kuriose įmanoma gyventi.
 
– Kodėl Vengrija nenori priimti pabėgėlių?
– Mes turime 1500 pabėgėlių šeimų, kurias priėmėme per pastaruosius metus pagal susitarimą, sudarytą, kai lankiausi Libane ir susitikau su koptų bažnyčia. Mes jiems davėme pilietybę ir visas įmanomas teises. Niekada mes nesigyrėme, mes tai paprasčiausiai padarėme.
 
– Kodėl Jūs atmetate pabėgėlių paskirstymo kvotas?
– Privalomos kvotos eina prieš kiekvienos ES valstybės gyvybinius interesus, o mes privalome ginti Vengriją. Esame pasirengę apie tai kalbėti, bet tik apie priėmimą savanorišku pagrindu ir tik pasibaigus antplūdžiui. Pati kvotų sistema yra problema. Europiečiai nesupranta, kaip galvoja žmonės. Kai Artimuosiuose Rytuose žmonės girdi, kad Europa įvedinėja kvotas, tai jie šitą dalyką supranta kaip kvietimą atvykti į Europą.
 
– O jei ES kvalifikuota dauguma balsuos už kvotų įvedimą?
– Jei tai taps įstatymu, privalėsime jį priimti. Bet tai yra Europos Komisijos triukas, nes iki šiol visada tokius sprendimus priiminėjo tik vienbalsiai ES Taryba, taigi valstybių vadovai. Tačiau Europos Komisija turi teisę Europos Parlamentui siūlyti įstatymų projektus, o Europos Parlamentas tokius siūlymus gali spręsti kvalifikuota balsų dauguma.
Aš įsitikinęs, kad taip daryti neprotinga ir nesąžininga ir tai ateityje labai brangiai kainuos. Mes esame prieš ir ieškome sąjungininkų. Vidurio Europos valstybės prieš privalomas kvotas, bet turi per mažai balsų, kad tam galėtų užkirsti kelią.
 
– Ar Jūs svarstytumėte „karštųjų taškų“ steigimo Vengrijoje galimybę?
– Jokiu būdu. ES planuoja „karštuosius taškus“, kur bus surenkami žmonės ir juose turės būti, kol bus išsiųsti atgal ar gaus leidimą gyventi. Tai labai panašu į pabėgėlių stovyklas. Kalbama apie tai, kad pabėgėliai juose galės pasiruošti grįžti į tėvynę.
Jei jie to nenorėtų, galėtų paprašyti kitų šalių pilietybės arba prieglobsčio. Tokios vietos turi būti už ES ribų netoli karo zonos, iš kurios bėga žmonės, taigi, už ES ribų. Jei tai neįmanoma, tai „karštieji taškai“ turi būti Graikijoje ar Italijoje. Nėra jokios prasmės žmones vežti iki Vengrijos.
 
– Ar suteikti pagalbą nėra europiečių moralinė pareiga?
– Mes visi turime šitą moralinę pareigą. Vengrija yra Europos ir krikščioniškos kultūros šalis. Mes labai rimtai vertiname savo atsakomybę ir moralinę pareigą. Pirmasis visų mūsų įsipareigojimas turi būti sustabdyti migrantų antplūdį, nes jūroje žūsta nuo 10 iki 15 procentų keliaujančiųjų.
 
– Tai rodo tik didelę žmonių neviltį.
– Pakistane nėra nevilties. Šitie žmonės nori gyventi geriau.
 
– Serbija pareiškė, kad grąžinamų atgal migrantų, kurie jau yra Vengrijoje, nepriims. Ką Jūs darysite?
 
– Migrantams įkūrėme zonas pasienyje, kur tvarkomi prašymai. Zonos nelaikomos Vengrijos teritorija. Tai tarsi oro uoste – esi Budapešte, bet teisiškai – ne Vengrijoje. Tik perėjęs pasienio kontrolę atsiduri Vengrijoje.
– Ar pabėgėlių krizė gresia Europos tapatybės praradimu?
– Dabar kol kas ne, bet jei migracijos krizė nebus sustabdyta, tada ateityje taip įvyks.
– Ar Europoje įvyks civilizacijų susidūrimas?
– Aš mieliau tai vadinu kultūrų konkurencija. Akivaizdu, kad krikščionys pralaimės, jei į Europą įsileis daug musulmonų. Dėl demografinių priežasčių gali atvykti neribotas skaičius musulmonų. Mes gerai išstudijavome, kas vyksta Vakarų Europos visuomenėse. Nežiūrint europiečių gerų ketinimų, lygiagrečiai gyvena dvi visuomenės. Musulmonai nesileidžia integruojami. Gyvenama šalia vieni kitų.
Kiekviena valstybė turi teisę ko nors norėti. O mes to nenorime. Tai kultūros ir papročių klausimas. Aš nekalbu apie Dievą, kaip daro krikščionys ir musulmonai. Kalbu apie kultūrą, gyvenimo būdą, laisvę, seksualinį elgesį, vyrų ir moterų lygybę, mūsų krikščioniškąją kultūrą. Šiais požiūriais musulmonų bendruomenė stipresnė už mūsų.
– Kiek daug?
– Jie didžiulį dėmesį skiria šeimai, vaikams, bendruomenės vienybei. Ir todėl, galų gale, jų pasidarys daugiau negu mūsų. Tokia paprasta matematika.
– Vis dėlto ES ir A.Merkel migrantuose įžvelgia Europos ateitį, o Jūs, priešingai, kalbate apie Europos galą. Kas teisus?
– Man patinka ankstesnis kanclerės posakis: „Multikultūrizmas yra miręs“. Sutinku. Mes nenorime daugiakultūrinio modelio.
 
– Jokių musulmonų – Jūs norite Vengriją išlaikyti tautiškai vienalytę?
– Ne visai taip. Vargu ar yra daugiau maišyta tauta kaip mūsų. Kalbu apie mūsų kultūros išsaugojimą. Mes žinome savo ilgą istoriją ir norime gyventi kaip anksčiau.
 
– Austrijos kancleris Faymanas apie Vengriją pasakė daug blogų dalykų, lygino su naciais.
– Blogai pasielgė. Tačiau mano asmeniniai santykiai su juo geri. Turime dirbti kartu. Man tokių dalykų jis niekada nesakė, kaip kalbėjo žiniasklaidai.
– Taigi, jis galvoja ne taip, kaip kalba?
– Būtent. Tai yra politika. Socialistiniame Internacionale iš tikrųjų yra darbo pasidalijimas – kiekvieną dieną kas nors iš jų būtinai turi mus pulti. Aš to nepriimu asmeniškai.
– Reikalaujate ar tikitės atsiprašymo?
– Atsiprašymas nėra austrų stiprybė.
 
– Kaip Jūs vertinate diskusijas dėl pabėgėlių krizės, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, ar Vokietijoje? 
– Prancūzija žavinga šalis. Mane žavi prancūzų diskusijos, mus įelektrina. Net jei mus įžeidinėja, tai tą daro su humoru. Prancūzui atsakyti yra visiškai kitas dalykas negu diskutuoti su austrais, kurie gali būti šiurkštūs. Skirtingai negu Austrijoje, Prancūzijoje konservatoriai nėra mainstream. Sarkozy negali būti pavadintas ekstremistu.
Įdomu, kad Vokietijoje KSU (Krikščionių Socialinė Unija – įtakinga Vokietijos partija, turinti stiprias pozicijas Bavarijos žemėje – Tiesos.lt past.) neseniai pakeitė kalbėjimo toną. Mūsų mintys turi daug bendro su Sarkozy ir KSU ir tai rodo, kad mūsų požiūrio negalima vadinti ekstremistiniu.
– Ar labai svarbi Jums yra Vokietija?
– Per paskutinius keturis dešimtmečius Vokietija yra sėkmingiausia Europos šalis. Be Vokietijos negali būti išspręsta nė viena Europos problema, nes britai iš visų įmanomų problemų traukiasi. Tačiau Vokietija nusprendė Europoje nesiimti jėgos, kokios galėtų imtis atsižvelgiant į ekonominę galią.
To neįmanoma pervertinti. Vokietija bandė Europoje sukurti struktūrą, kur būtų atsižvelgiama į visų interesus ir viskas eitų gerai. Mes norime, kad ir toliau Vokietija būtų tokia.
 
– Nepaisant to, Vokietijos vidaus reikalų ministras de Mezjeras (de Maiziere) grasina vengrams nutraukti ES finansavimą, jei Vengrija nepriims privalomų kvotų.
– Mes nusivylėme, nes tai tonas, kurio anksčiau vokiečiai vengė. Tai yra tonas, lydintis brutalios jėgos naudojimą. Yra didelis nesupratimas dėl struktūrinių fondų paskirties.Tai yra lėšos, kurios skiriamos vargingesnėms šalims – ne kaip išmalda, bet kaip instrumentas, įgalinantis funkcionuojančią sąžiningą ES vidaus rinką
 
– Vokietija ir Austrija įvedė sienų kontrolę. Ar tai rodo, kad Jūs buvote teisus, pradėjęs griežtą politiką?
– Vengrijos laikysena atitinka sveiko proto požiūrį. Jei žmonės neteisėtai nori kirsti valstybės sieną, kitaip elgtis negalima. Per pastaruosius metus Europoje vyksta keisčiausi dalykai – mes esame vienintelė šalis, vykdanti Šengeno sutartį, ir už tai ES mus puola, nors šios taisyklės yra jos. Kartais mus kritikavo teisingai, kad laužome taisykles, nes jų nesuprantame, bet dabar buvo atvirkščiai – mes laikomės. Tai buvo labai keista. Malonu tiek, kad ir kiti pradeda matyti, kaip ir mes.
 
– Ar Dublino sistema jau žlugo?
– Taip. Istorija, kaip ši sutartis atsirado, ir dabartinis spaudimas rodo, kad tai labai jautri problema. Prireikė ne vienų metų, kad paaiškėtų, jog sprendimas buvo labai trumparegiškas. Dėl to niekas nekaltas. Tiesiog buvo kita padėtis, o šiandien pasaulis labai pasikeitė.
– Kaip ją [Dublino sistemą] galima pakeisti?
– Sudėtingas dalykas. Bet kokiu atveju gerai būtų į derybas dėl naujo sprendimo įtraukti kandidates į ES [Serbiją ir Makedoniją]. Mes turime pasidalyti atsakomybę ir naštą ir atsižvelgti į tokius kraštus, kaip Serbija ir Makedonija.
– Ar Graikija vis dar yra svarbiausia ES problema ar jau ne?
V. Orbanas: Graikijos istorija labai liūdna. Europoje protas ir širdis eina atskirai, todėl visą Europą apėmė krizė. Ir Graikijoje tas pats. Mes leidome, kad jie jau šešerius metus nesilaikytų Šengeno sutarties taisyklių. Mūsų minkšta širdis dabar sukėlė pasekmių, už kurias mes visi turime mokėti.
– Kiek migrantų atvyksta dabar?
 
– Frontex analizė teigia, kad milijonai. Aš manau, kad gali būti 100 milijonų. Verta pasiklausyti, ką kalba Sarkozy. Neseniai jis televizijos interviu sakė: „Neužmirškite Juodosios Afrikos“. Po Libijos sunaikinimo neliko jokių kliūčių į pietus nuo Sacharos esančių šalių žmonėms keliauti į Europą, jei jie to nori. Tai jau pasaulinė problema. ES turi galvoti toliau į priekį, taip pat įtraukti tarptautines organizacijas, tokias kaip dažnai nuvertinama Jungtinių Tautų organizacija. Reikalinga pasaulinė diskusija.
– Kokia išeitis?
– Pirmas dalykas: tikriausia būtų protinga nuolatos nenaikinti valstybių. Pavyzdžiui, kaip Sirijoje europiečiai ir amerikiečiai rėmė nesamą „Arabų pavasario“ opoziciją, nors iš pat pradžių buvo aišku, kad ji negalės valdyti šalies ir kad valstybė suirs. Dabar dėsningai tenka užsiimti krizės suvaldymu. Mes turime įsidėmėti vėlesniam laikui: „daugiau nenaikinti nė vienos valstybės“.
 
– Jūs taip pat sakėte, kad draugiška nuostata pabėgėlių atžvilgiu ES ir Vokietijoje yra pabėgėlių krizės priežastis. Ar tikrai?
– Taip, mes kalti, nes sudarėme įspūdį, kad jie gali ateiti. Visi kalti – žiniasklaida, ekspertai, politikai, liberali europiečių mąstysena. Giliau pažvelgus Europoje matyti esminė valdymo problema. Ją galima buvo stebėti ir euro krizės atveju. Mūsų politinė kultūra nori valdymo per įstaigas. Nesvarbu – ar valstybių parlamentai, ar Europos Parlamentas, ar vyriausybės, ar komisijos – valdo įstaigos, bet ne asmenys. Stiprūs vadovai vertinami kaip grėsmė. Taip mes manome. Tačiau per krizes ir suirutes labai reikalingi stiprūs vadovai – asmenybės.
 
– Jūs ir ponia Merkel?
– Europa turi labai gerų vadovų, bet jie nenori vadovauti, jie slepiasi už įstaigų. Beje, yra Kameronas. Jis klasikinis vadovas. Kažkas turi imtis drąsos priimti sprendimus ir atsakomybę už juos.
Šaltinis: www.welt.de
Iš vokiečių kalbos vertė Pranas Valickas
——————————————————————–
Elektroninę peticiją pasirašė jau virš 13100 žmonių, bet tikrai tikim, jog tai tik pradžia. http://peticijos.lt/visos/71826
Taip pat pradeda įsibėgėti popierinių peticijų rinkimas įvairiose Lietuvos vietose. Nuostabūs patriotai, kurių Lietuvoje dar yra, patys susiorganizuoja, atsišviečia lapus ir renka parašus. Savanorius prašome rinktis šioje grupėje, bus lengviau koordinuotis – https://www.facebook.com/groups/1710948765800829/
Na, taip pat, kviečiame pamėgti mūsų facebook paskyrą, kurioje bus dedama visa nacionalinio pasipriešinimo prieš primetamas imigrantų kvotas informacija.https://www.facebook.com/priesimigracija
Mūsų jėga – aktyvume ir vienybėje!
http://kulgrinda.lt/821/visuomenine-talka-pries-masine-imigracija/
Jei kyla kokių klausimų, turite pasiūlymų ar norite prisijungti – rašykite. Privačiai facebook’e arba elektroniniu paštu: info@kulgrinda.lt

0 3078

Žurnalisto Mick Fagge straipsnio vertimas iš anglų dienraščio „Daily Express“
2010 m. vasario mėn. 26 d.

Dienraštis „Daily Express“ dabar gali atskleisti toli siekiantį ir slaptą susitarimą, pagal kurį daugiau nei 50 milijonų Afrikos darbininkų būtų pakviesti į Europą. Milijonams afrikiečių būtų suteiktas leidimas atvykti į Europą ir čia ieškoti darbo. Šią savaitę Malio valstybėje atsidarė kontraversiškas mokesčių mokėtojų finansuojamas darbo centras. Tai būtų pirmas žingsnis, skatinantis laisvą darbo jėgos judėjimą tarp Afrikos ir ES.

Briuselio ekonomistai teigia, kad iki 2050 m. Anglijai ir kitoms ES šalims reikės priimti 56 milijonus imigrantų, kad būtų kompensuotas demografinis nuosmukis, atsiradęs dėl mažėjančio gimstamumo ir augančio mirtingumo Europoje. ES statistikos tarnybos (Eurostat) ataskaita įspėja, kad ko gero reikės didžiulio kiekio imigrantų, tam kad užtikrinti senstančių gyventojų pensijų ir sveikatos priežiūros finansavimą. Šalims, kuriose mažas gimstamumas, gali prireikti daug imigrantų per ateinančius dešimtmečius, jeigu jos norės išlaikyti esamą dirbančiųjų skaičių. Norint, kad ekonomika ir mokesčių pajamos nesmuktų, svarbu išlaikyti pakankamą dirbančiųjų skaičių.

Prancūzijos europarlamentaro Francoise Castex ataskaita rekomenduoja, kad imigrantams būtų suteikiamos įstatymų numatytos teisės ir socialinė rūpyba. Castex ragino europiečius ramiai žiūrėti į imigracijos klausimą. Sakyti, kad mums reikia imigracijos, tai nieko naujo. Reikia priimti tai. Europarlamentaras siūlo įvesti „mėlynos kortelės“ sistemą, kuri būtų panaši į Amerikos žaliąją kortelę, kuri suteikia pilnas darbo ir socialinės rūpybos teises. Mėlynos kortelės savininkams būtų leista laisvai keliauti po ES šalis ir įsikurti bet kurioje iš jų.

Vakar seras Andrew Green, atstovaujantis organizaciją „Migration Watch UK“, pareiškė, kad Anglija ir Olandija — tai dvi labiausiai prigrūstos šalys Europoje. „Šiuo metu mums reikės pastatyti septynių miestų Birmingham dydžio ekvivalentą, jei norėsime sutalpinti visus imigrantus, kuriuos valdžia tikisi priimti. Ir štai vėl matome, kaip ES noras pritaikyti vieną standartą visoms ES šalims duoda absurdiškus rezultatus. Šie pasiūlymai būtų juokingi, jei jie būtų pritaikyti Britanijai. Vyriausybė turi užtikrinti, kad šie darbo leidimai negaliotų JK. Mažiausiai ko mums dabar reikia – tai padidėjusi imigracija, kai ateina ūkio nuosmukis.
œ
O opozicijos Vidaus reikalų Sekretorius Dominic Grieve pareiškė, „Kai ministrai laikosi kietos linijos imigracijos kontrolės atžvilgiu, jie privalo aiškiai parodyti, kad Briuseliui nebus leista vogčiomis sužlugdyti nacionalinės politikos. JK Nepriklausomybės partijos (UKIP) vadas Nigel Farage pasmerkė šį pasiūlymą kaip įžeidimą. Jis sakė: “Kuo greičiau
Britanija atgaus imigracijos politikos kontrolę, tuo geriau.“

Šie pasiūlymai yra Afrikos-ES Partnerystės dalis. Partnerystės deklaracija taip pat įspėja apie kai kurias masinės imigracijos pasekmes ir siūlo geriau integruoti Afrikos migrantus. Nelegaliai patekusius migrantus .nereikia traktuoti kaip nusikaltėlius. Daugelis jų rizikuoja savo gyvybe, siekdami laisvės arba pragyvenimo galimybių Europoje. Tol kol ES gyvenimo.lygis bus aukštesnis nei pietinėse ir rytinėse šalyse, tol išliks pagunda ateiti, o ypač jei bus darbo vietų.

Deklaracija ragina ES padėti Afrikos valdžioms įsteigti migracijos informacijos centrus, kad darbo jėgos mobilumas tarp Afrikos ir ES būtų geriau valdomas. Pirmasis darbo centras atidarytas Malio sostinėje Bamako. Tikimasi įsteigti kitus darbo centrus kitose Vakarų Afrikos valstybėse, o vėliau ir Šiaurės Afrikoje.

Vakar „Daily Express“ atskleidė kokia prieštaringa yra imigracijos politika. Tūkstančiai migrantų, tokie kaip Kanoute Tieny iš Malio, dabar gauna iki 5 000 svarų, kad grįžtų namo į Afriką. Prancūzų Prezidentas Nikolas Sarkozy nori įgyvendinti visą ES apimantį imigracijos planą iki metų pabaigos, kol jam teks atsisakyti Europos Sąjungos Tarybos prezidento posto. Ši institucija vykdo politikos pasiūlymus, kuriuos pateikia Europos Komisija ir aptarinėja Europos Parlamentas. Prancūzijos Imigracijos Ministras Brice Hortefeux, atstovaujantis visas ES šalis, tame tarpe ir Britaniją, nenuilstamai keliavo po Vakarų Afriką siekdamas sukurti bendrą strategiją.

Vakar Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad JK neturi nieko bendro su šiuo ES planu. Pasienio kontrolės tarnybos atstovas paaiškino, kad ši iniciatyva bando skatinti legalius migracijos kelius Schengen erdvėje, o JK atsisako dalyvauti. Ši erdvė apima daugumą ES šalių, bet ne visas. Taigi, mes toliau pilnai kontroliuojame mūsų išorės sienas ir prieglobsčio sistemą.

Vertėjo komentaras: Nors šis straipsnis buvo paskelbtas prieš 5 metus, mes matome, kad jis tebėra labai aktualus. Šiais metais ES šalys, nesipriešindamos, tikriausiai priims vieną milijoną nelegaliai atvykusių ekonominių migrantų iš Afrikos ir Vidurio Rytų. 50 milijonų Afrikos migrantų skaičius nėra iš piršto laužtas. Tokie apskaičiavimai jau buvo paskelbti prieš 15 metų JT atliktų migracijos studijų, kuriose primygtinai rekomenduojama priimti daugiau nei 50 milijonų imigrantų dėl ekonominių priežasčių. Keista, bet eurobiurokratai nesiima jokių iniciatyvų europiečių gimstamumui skatinti.

Vertė – Algis Avižienis

Vertėjo rekomenduojamas straipsnis, kuris puikiai tinka prie šio teksto temos.

Taip pat kviečiame prisijungti prie akcijų kuriomis siekiama užkirsti kelią mums primetamoms imigrantų kvotoms.

Čia galima pasirašyti peticiją.

Facebook puslapis – Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją

0 1241

Ištraukos iš 2014 m. gegužės mėn. 6 d. straipsnio, išspausdinto Prof. Michael Hudson Interneto svetainėje. Šis straipsnis taip pat paskelbtas platesnėje studijoje „Taupymo politikos prieštaravimai: Neoliberalaus Baltijos modelio socioekonominiai kaštai,“ redaguotoje Jeffrey Sommers & Charles Woolfson
Latvija, maža Baltijos respublika, patyrė patį didžiausią ekonomikos susitraukimą iš visų Europos šalių po 2008 m. didžiosios finansinės krizės. Nuosmukio priežastis – Švedijos bankų neatsakingas skolinimas, kuris išpūtė nekilnojamo turto burbulą. Šis burbulas turėjo sprogti, taip kaip sproginėjo panašūs burbulai nuo JAV iki Europos. Dar blogiau, Latvijos skolų palikimas buvo išreikštas eurais. Tai pakartojo pietinių šalių problemas, patirtas 1980-ųjų skolų krizės metu, kai skolos buvo apmokamos užsienio valiuta, daugiausia tuometiniais stipriais doleriais.
Latvijos atvejis yra reikšmingas tuo, kad nacionaliniai ekonominiai interesai buvo paaukojami užsienio bankininkams. Atgavus nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos 1991 m., Latvija buvo nuolat maitinama neoliberalia politika. Prasidėjus 2008 m. finansiniam šokui, Latvija su dideliu užsispyrimu įsikibo į griežto taupymo politiką (diržų veržimo) – arba tiksliau į taupymo politiką dirbantiems, o išmokas bankams. Siekdama atgauti švedų bankų „pasitikėjimą,“ — kitaip sakant, ji turėjo pažadėti, kad išgelbės bankus nuo jų blogų paskolų – Latvija smarkiai sumažino užimtumą, valdžios sektorių, valstybinio sektoriaus algas ir viešas išlaidas.
Ši politika atspindėjo švedų reikalavimus, kuriuos rėmė Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Sąjunga (ES): bankams reikia grąžinti pinigus iki paskutinio cento. Visos kitos priemonės buvo subordinuojamos šiam tikslui. Latvijos vyriausybė nukentėjo nuo Stokholmo sindromo. Ji tapo uoli užsienio finansinių interesų gynėja ir tokiu būdu pavertė šalies ekonomiką nuskurdusia skolininke, taupydama netgi daugiau nei TVF ir švedai patarė.
Įvedus tokią taupymo politiką, kuri išgelbėjo švedų skolintojus, Latvija tapo pasaulinio lygio aštrių debatų objektu. Klausiama ar tai modelis vertas kopijavimo, ar kiek įmanoma reikia jo vengti. Tuo metu, kai Europos finansinė troika – TVF, Europos komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB) – įveda griežto taupymo politiką Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje, ji iškelia Latvijos pavyzdį kaip „vidinės devalvacijos“ etaloną. Šis etalonas turi „įrodyti“, kad Latvijos algų ir nedarbo taupymo politika parodė teisingą kelią po to, kai sprogo nekilnojamo turto burbulas 2008 m. Latvijos Ministras pirmininkas, Valdis Dombrovskis, ir Anders Aslund gyrėsi, kad nepražiopsojo progos, kurią suteikė krizė, įgyvendinti „universalius taupymo politikos privalumus“: „Latvijos finansų pritaikymo patirtis įtikino mus, kad yra universaliai naudinga kiek įmanoma greičiau įvesti taupymo priemones. Gyventojų patirtus sunkumus reikia sukoncentruoti į kuo trumpesnį laikotarpį, kai piliečiai dar yra nusiteikę aukotis. Tai periodas, kurį Lezek Balcerowicz vadina „nepaprastos politikos“ periodu.“ (Aslund ir Dombrovskis 2011: 119)
Bekraujis technokratų naujadaras, dabar vadinamas „vidine devalvacija“, anksčiau 1990-aisiais metais buvo apibūdinamas kaip Vašingtono susitarimas. Dar anksčiau, nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų metų, TVF mėgstamas terminas, naudojamas Trečiojo pasaulio šalyse, buvo „griežto taupymo planas.“ Bet „griežtas taupymas“ atrodė perdėm tiesmukas terminas. Todėl jį pakeitė kitu, nuostabiu, Orvelo vertu terminu „stabilizacijos programa.“ Šis eufemizmas turėjo gražiau pridengti Vašingtono ir tarptautinių finansinių institucijų politiką, nukreiptą į finansinį išnaudojimą, priklausomybę nuo tarptautinės prekybos ir mažų algų lygio išlaikymą. Pagrindinis siekis buvo įkurti sau palankias oligarchines grupes, įgyvendinti privatizacijas taip, kad po Sovietų sąjungos griūties, naujai atsiradę kleptokratai sutiktų dirbti prieš nacionalinius interesus. Šitokia tvarka užtikrino, kad vartotojų prekės, skirtos vidaus rinkai ir eksportui, užleistų vietą importinėms prekėms iš Vakarų. Tai padidino turtingųjų pasaulio šalių eksportą ir tuo pačiu leido joms importuoti pigias prekes.
Panašios priemonės buvo taikomos dar prieš šimtmetį, ir jos sukėlė jau žinomą „Persijos žlugimą“, „Egipto žlugimą“ bei kitus reiškinius, susijusius su ginkluotų laivų diplomatija. Šią sudėtingą sąveiką simbolizavo prancūzų „civilisatrice“ (civilizacijos misija), kurią atliko šalys skolintojos (Conklin 1998). Taigi, matome, kad čia turime reikalą ne su moderniais reiškiniais, o su žymiai anksčiau išdirbta prekybos ir bankininkystės politika. Naujas elementas taip vadinamo Baltijos stebuklo yra tai, kad šios šalys savanoriškai priima šitą politiką, ir visai nereikia ginkluotų laivų arba karinės jėgos panaudojimo. Kartais net atrodo, kad Baltijos šalių vyriausybės įdiegė tokias griežto taupymo programas, kurios savo radikalumu pralenkia TVF pozicijas iš dešiniojo flango (Sommers ir Hudson 2012).
Finansinės taupymo politikos sąvoka yra vienašališka. Tai reiškia, kad reikia sumažinti viešas išlaidas tam, kad sumažėtų algos (o tuo pačiu sumažėtų ir galimybės importuoti vartojimo prekes); kad kredituojančios šalys galėtų supirkinėti vertingiausią vietinę nuosavybę (žemę ir gamtos išteklius bei privatizuotas infrastruktūros monopolijas); kad šalys skolininkės sumokėtų skolas, kurias prisiėmė iš pramoninių skolintojų šalių.
Valdžios išlaidų apkarpymas po 2008 m. padidino nedarbą ir sumažino viešojo sektoriaus algas 30 proc. Tai davė postūmį ir privataus sektoriaus algų kritimui. Mažiau pinigų liko importinėms prekėms pirkti. Eksportas išaugo nuo 42 proc. BVP 2008 m. iki 60 proc. BVP 2012 m. Prekybos deficitas krito iki 2 proc. BVP – žymiai mažiau nei 2008 m, kai šis rodiklis siekė 26 proc. Taip buvo „išlaisvintos“ pajamos sumokėti skolas užsienio bankams ir kitiems skolintojams.. Tokiu būdu per tuos keturis metus, Latvijos užsienio skola susitraukė nuo 57 proc. BVP iki 38 proc. BVP (TVF 2012 m.)
Kai sprogo nekilnojamo turto burbulas ir smuko statybos, susikaupę hipotekos kreditai buvo apmokami Latvijos socialinių išlaidų sąskaita. Emigracijos srautai įgavo pagreitį, kai nedarbas šoktelėjo iki 21,2 proc. 2010 m. sausio mėn. (Y. Charts 2013). Nors BVP augo 6 proc. 2011-12 m., diržų veržimo politika buvo tokia arši, kad nedarbas dar vis siekia dviženklį skaičių ir BVP 2014 m. vos pasivijo iki krizinį lygį. Taigi, Latvijos griežta taupymo politika nuskurdino ekonomiką. Nežiūrint to, ši politika išgelbėjo užsienio bankus ir neleido įsivyrauti taupytojų arba vertybinių popierių sąvininkų panikai. Štai koks tikrasis Latvijos reformų tikslas.
Neoliberalai teigia, kad Latvijos atsigavimas parodo, kad diržų veržimas gali sugrąžinti ekonominį augimą ir apsaugoti nuo valstybės kreditų įsipareigojimo neįvykdymo. Faktas, kad taupymo politika sugebėjo pasukti priešinga kryptimi algų augimą, kuris įsivyravo nekilnojamo turto burbulo laikotarpyje 2005-2007 m., yra teigiamai įvertintas Europos Sąjungoje ir net JAV. Manoma, kad tai gera pamoka visoms įsiskolinusioms ekonomikoms.
Bet Latvijos ekonomika taip ir neišbrido iš struktūrinio atsilikimo, kuris atsirado po nepriklausomybės. Šalies ekonominis susitraukimas 2008-10 m. buvo žiaurus, o Latvija lieka viena iš neturtingiausių ES šalių po Rumunijos ir Bulgarijos. Kaip „Financial Times“ laikraštyje sakė Richard Milne, „Latvija lieka nuskurdusi šalis, pati skurdžiausia po Rumunijos ir Bulgarijos, o jos BVP dar vis nepasiekė iki krizinio lygio. Nedarbas nukrito nuo 20 proc. aukštumos, bet išlieka 10,9 proc.“ (Milne 2013).
Šis ekonominis nuopolis pažymėjo paskutinį taip vadinamą „Baltijos tigrų“ etapą. Politinis stebuklas įsidėmėtinas tuo, kad jų aukos pasirinko tęsti diržų veržimo politiką, o ne išmesti neoliberalią partijų koaliciją iš valdžios. Tuo metu, kai JAV pradėjo didinti biudžeto deficitą tam, kad sumažintų nedarbo skaičių po 2008 m., Latvija sąmoningai didino valstybės biudžeto perteklių, kad padidintų nedarbą ir tokiu būdu sumažintų algas. Buvo žadėta, kad tai padidins šalies ekonomikos efektyvumą ir paruoš dirvą ekonominei gerovei. O iš tikrųjų tokios priemonės iščiulpia gyvybę iš ekonomikos – tam, kad sumokėti skolintojams užsienyje ir Latvijoje. Skurdas išplito, ir padidėjo socialinė atskirtis (CŽV 2013).
Vyraujant diržų veržimo politikai, nėra nuostabu, kad pablogėjo demografiniai rodikliai. Naujų santuokų ir gimstamumo rodikliai krito krizės metu. Taip būna, kai ekonominė konjunktūra krenta; maždaug 14 proc. visų dirbančiųjų emigravo į užsienį. Tie, kurie yra pajėgiausi kurti naujas šeimas, išvyko iš savo šalies ir ten paliko senstančią visuomenę. Kaip Neil Buckley pastebėjo pokalbyje su latvių demografu Mihails Hazans: „Latviai jau emigruodavo net ir gerovės metais. Bet tai buvo atskiri šeimos nariai, kurie išvykdavo laikinai. Nuo 2004 m. iki 2008 m. emigravo 16 000 latvių kasmet. Įsitvirtinus taupymo politikai, emigracijos skaičius šoktelėjo iki 40 000 kasmet. Išvyko net ištisos šeimos, daug jaunų ir išsilavinusių. Dauguma neturi ketinimų grįžti.“ (Buckley 2011)
Valdžia taip pat radikaliai sumažino išlaidas sveikatai ir švietimui, o tai dar daugiau pablogino demografinę padėtį. Tam, kad sustabdyti Latvijos demografinę katastrofą, reikia suvokti, kad pagrindinis veiksnys, skatinantis jaunus latvius emigruoti (nors šis procesas dabar pagaliau kažkiek sulėtėjo) yra faktas, kad algos per žemos, o nedarbas aukštas. Lygiai taip pat svarbi yra šalies mokesčių politika, kuri stumia jaunus darbuotojus į užsienį.

(Bus tęsinys)
Vertė: Algis Avižienis

0 1062

Vokietijos laikraštis „Deutsche Wirtschafts Nachrichten“ rašo:

Siaubinga pabaiga: prasidėjo euro zonos tvarkymas

Euro gelbėtojai susitarė dėl sandorio su Graikija. Sandoris yra visiška Graikijos ir pačios ES kapituliacija. Beprecedentiškai išsigimėliškos scenos šį savaitgalį rodo, kad ES yra ne politinė sąjunga. Europos Sąjunga ir euras bus atskirti. Galutinis jų atskyrimas tik laiko klausimas.

Seni tarptautiniai stebėtojai neteko žado: Tokių išsigimėliškų scenų, kaip Graikijos „gelbėjimas“, nematė jau daug dešimtmečių. Paulas Krugmanas laikraštyje „New York Times“ rašo, kad graikai ne tik pažeminti ir apgauti, bet ir šiurpiai paneigtos visos vertybės, kurių pagrindu ir buvo sukurta Europos Sąjunga.

Buvo susitarta tik ankstų pirmadienio rytą. Susirinkimas truko ilgiausiai per visą ES istoriją. Jis taip pat atskleidė blogiausius reiškinius Europos Sąjungoje – tai nekompetencija ir savanaudiškumas, kurie, pasirodo, yra pagrindinės ES politikos varomosios jėgos.

Tačiau Graikijos problemų sprendimas yra negailestingumo viršūnė ir peržengia susirinkimo įgaliojimus: Europos sąjunga nustojo gyvavusi dabartiniu pavidalu. Demokratija mirė (marginalizuota). Graikijos Parlamentas prievartaujamas priimti nutarimą ir jam neduodama laiko net tinkamai suformuluoti įstatymus. Dar nė karto ES nė vienam savo nariui-valstybei nedavė ultimatumo kaip ir iki kada jos Parlamentas turi nuspręsti.

Syrizos partijos vyriausybė tikriausiai bus pakeista laikina technokratų vyriausybe, kuri valdys iki naujų rinkimų.

Primesta ekonominė politika sunaikins Graikijos ekonomiką. Daug Graikijos bankų žlugs. Daugelis indėlininkų praras savo pinigus.

Nesunkiai galima įsivaizduoti kokias pasekmes tai gali atnešti kitoms euro zonos šalims – kas laiko pinigus Italijos, Ispanijos ir Portugalijos bankuose, bet kada gali juos visus prarasti. Bankų panika iš Graikijos per kelias sekundes gali pasklisti po visą Europą. Toks dalykas negali būti kontroliuojamas, juo labiau jo nesuvaldys nekompetetingi euro gelbėtojai.

Graikijos „gelbėjimo“ receptas remiasi beprotišku dar griežtesnio taupymo įvedimu. Šis būdas per penkis su puse metų niekam nepadėjo. Tačiau nė vienas iš euro gelbėtojų neturi nei drąsos, nei vaizduotės net principingai paklausti kodėl.

ES šalių solidarumas žlunga. Viešpatauja savanaudiškumas. Pabėgėlių drama bus sekanti ES politinės konstrukcijos ardymo fazė, nes visi siekia vien tik naudos ir nė vienas nenori paremti silpnųjų. Vietoj skelbiamų bendrų vertybių vyksta visų kova prieš visus.

Angela Merkel ir Volfgangas Šoiblė (Wolfgang Schäuble) per vieną naktį pakeitė Europos Sąjungą, kurios narių nesieja pasitikėjimas, bet laikosi vien tik iš baimės.

Atskirose šalyse euroskeptikai masiškai papildys savo gretas: Ispanijoje „Podemos“, Italijoje „Grollo“ ir ypač Le Pen Prancūzijoje. Kiek šie judėjimai gali blokuoti ES veiklą galima vertinti pagal Suomiją (čia turi galvoje „Tikruosius suomius“ – vert. past.).

Pasitikėjimas prarastas, – pasakė Angela Merkel. Ir ji visiškai teisi. Bet kaip tik pasitikėjimas yra bendros valiutos pagrindas. Euras nėra įvestas negrįžtamai. Ultimatumų agresija prieš Graikiją vyksta todėl, kad nėra teisinių normų kaip išstoti iš euro zonos. Dabartiniai įvykiai yra įrodymas, kad euras yra botagas euro zonos tautoms. Demokratija uždaryta į banko kalėjimą. Paaiškėjo, kad laisvė, žmonėms dumiant akis kredito orgijomis, yra kalėjimas.

Nuo susitarimo su Graikija jos ir Europos košmaras tik prasideda. Galiausiai įvyks skilimas arba Pietų Europos valstybės sudarys naują sąjungą be Vokietijos. Džordžas Sorošas (George Soros) prieš keletą metų kaip tik siūlė taip daryti. Jis buvo teisus.

Chaotiškas valdymas euro zonoje kainuos labai brangiai. Esamo gyvenimo lygio neišlaikys nė viena ES valstybė. Nukentės privatus sektorius. Viešpataus valstybės interesų prievarta. Gyvenimo Europoje daugiau nereguliuos sutartys. Jį reguliuos džiunglių įstatymai.

Gregoras Gysi pranašavo, kad Angela Merkel sunaikins eurą. Jei vykdys fiskalinės sutarties reikalavimus, tai visos euro zonos valstybės taps „bankrotu“. Bus sunaikintos sumos, daug kartų viršijančios Graikijos „gelbėjimo“ išlaidas. Pamatysime socialinius neramumus, riaušes ir smurtą. Jau pasirodė pirmieji požymiai – pastebimai padidėjo priešiškumas musulmonams. Tai – atsakas į valdžios finansines represijas.

Vienintelis teigiamas negarbingo spektaklio dalykas yra tai, kad visos vyriausybės tiek morališkai, tiek finansiškai tokios skurdžios, kad negali viena kitos pulti su ginklais. Todėl Europoje nėra sąlygų kilti „karštam“ karui.

Bet ir šaltasis karas, prasidėjęs nuo ginčų su Graikija, yra pakankamai bjaurus. Toliau seka baimė.

Vertė Pranas Valickas.

Nuoroda į šaltinį.