Tags Posts tagged with "Europa"

Europa

0 4347
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

6 43155

Paklaustas, ką numano apie Lietuvos ir visos Europos ateitį, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius Arvydas Šliogeris atsakė, jog be agresyvumo negali egzistuoti apskritai jokia visuomenė, o nūdienos Europos galios, deja, apsiriboja vien žvakutės uždegimu.

Kaži koks sunkus, keistas, sveiku protu nepaaiškinamas metas atėjo į Lietuvą ir visą Europą. Tokiu metu be autoritetų ir proto šviesulių yra dar sunkiau, todėl ir išdrįsau pas jus apsilankyti, net ir žinodamas, kad jau seniai viešai nebereiškiate nuomonės ir kategoriškai nebendraujate su žiniasklaida. Mat aš myliu Lietuvą ir man nenusispjauti, kas su ja bus.

Myli Lietuvą? Tikrai? Ir aš myliu Lietuvą, tik turbūt niekad garsiai to nesu sakęs. Sau tyliai išpažįstu, nes garsiai ištarti žodžiai kartais praranda savąsias prasmes. Be to, kaip ir nėra kam viso to šiandien sakyti…

O metas – išties sunkus… Lapkritis, ligos, tamsa… Manasis kūrybingumas jau treji metai lygus nuliui, todėl nieko kito neveikiu, tik skaitau – gyvenu su senomis, jau daugsyk skaitytomis knygomis. Visą gyvenimą skaičiau vien geras knygas, tad gerą ir dar neskaitytą šiandien surasti jau darosi sunku, be to, geros knygos išlepina, po jų jau nebesinori imtis prastesnių. Todėl vėl ir vėl skaitau Vincą Mykolaitį-Putiną, Marių Katiliškį… Šiuo metu septintą kartą skaitau Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“.

Beje, į rankas imu tik grožinę literatūrą, dažniausiai – lietuvių literatūros klasiką. Mokslinių, filosofinių veikalų net neatsiverčiu – jie prie manęs jau nebelimpa. Tokie autoriai kaip Platonas, Kantas, Heidegeris, Kierkegoras – jau perskaityti, o naujų aukšto rango autorių – paprasčiausiai nėra. Deja, XX amžiuje filosofija mūsų pasaulyje numirė. Drauge su Heidegeriu.

Pats paskutinį kartą filosofinėmis temomis kalbėjausi su Olandijoje studijuojančia anūke. Ji klausė manęs, kas kaip mąstytoją paveikė Aristotelį. Įsivaizduojat? Dar vaikas visai, o kokių klausimų jai kyla. Atsakiau jai tik todėl, kad dvejeto negautų, – štai ir visa mano sąsaja su filosofija.

Galbūt šiandien visi ir valgome tos filosofijos mirties vaisius? Žmonių gyvenimui ima trūkti bendro vardiklio, vertikalės, siekių, filosofinės krypties…

Gyvename globalioje situacijoje, kokios žmonijos istorijoje dar niekur niekada nebuvo. Todėl ilgėtis vienos filosofinės krypties šiuo metu – ne tik neišmintinga, bet, sakyčiau, net labai pavojinga. Vienos krypties žmonijai nori tie vaikinukai, kurie sprogdina lėktuvus ir šaudo žmones. Įsivaizduojate, kaip atrodytų panašia kryptimi žengiantis visas pasaulis?.. Todėl reikėtų sakyti: ačiū Dievui, kad dominuojančios krypties šiuo metu dar nėra.

Bet vakarietiškasis bestuburiškumas, abejingumas ir bevališkumas mane gąsdina ne ką mažiau nei tie lėktuvus sprogdinantys vaikinai. Juoba kad būtent tokią laikyseną demonstruoja ir mūsų Lietuva.

Labai jums pritariu. Tas vakarietiškas išglebimas tiesiog kelia šleikštulį. Štai jūs apie filosofiją klausiate, o jos šiandieniam pasauliui paprasčiausiai nereikia – šiandien Vakarų protams svarbūs tik techniniai mokslai, kaip fizika, chemija, kibernetika, biologija… Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų pasaulis virsta totaline pragmatizmo karalyste.

Ar tokioje karalystėje įmanoma žmogui jaustis laimingam?

Nežinau. Paklauskite JAV, vien į vartojimą orientuotoje visuomenėje, gyvenančių žmonių. Deja, spėju, kad daugeliui toks būvis bus priimtinas. Gauni algelę, galimybę tyliai lindėti jaukiame savo kamputyje, kur turi duonos, sviesto, televizorių, žiupsnelį asmeninių interesų… Ir dėl nieko daugiau neprivalai kvaršinti sau galvos. Koks tau neva skirtumas, kieno vėliava virš tavęs plevėsuoja?..

Visi po vieną – asmeninių interesų salelėse? Na, o tokie dariniai kaip tautos bei valstybės – sunyks?

Manau, taip. Valstybės sąvoka jau ir dabar yra gana butaforinė – valstybės ES viduje šiandien jau tėra sąlyginiai vienetai su bendrais siekiais, bendra valiuta, bendra politika, bendromis sienomis, bendra gynybos sistema, valdžios aparatu ir su iki beprotybės intensyvia komunikacija. Internetas, lėktuvai, visuomenės išsivietinimas, klajokliškas gyvenimo būdas… Ar tautos negrįžtamai susilydys ES katile, aš nežinau – nesu pranašas, bet akivaizdžiai matau, kad šiandien jos lydosi.

ES erdvė kuriama taip, kad svarbiausias joje taptų vidutinis Europos žmogus. O vidutinis Europos žmogus, negana to, kad yra vidutinybė, bet dar ir nesvietiškai ištvirkinta vidutinybė, kuri ne kaži ką temoka dirbti, įpratusi viską paruošta gauti tiesiai į stalą, laiko save genijumi, kuriam nei mokytis, nei tobulėti nereikia, su visuotinėmis tiesomis, su aksiomomis ir net su pasaulio dėsniais jis pasirengęs ginčytis, nes viskas jam atrodo tik nuomonių reikalas… Jokia hierarchija, išskyrus banditiškąją, pasaulyje, anot jų, apskritai neegzistuoja, todėl darželinuko ir profesoriaus nuomonės – lygiavertės… Svarbiausia – tolerancija visam kam be atrankos, net savisaugos instinktą paminantis nekonfliktiškumas…

Matėte Europos reakciją į tragiškus įvykius Prancūzijoje? Graudu, tačiau šitai akivaizdžiai rodo, jog tai viskas, ką mes apskritai begalime. Padejuoti ir žvakelę uždegti – daugiau nieko. Net ir pykčio – to vadinamojo gero, teisingo pykčio žmonių akyse nepastebėjau. Deja, žvakelės uždegimą Europos visuomenė suvokia kaip visavertę pilietiškumo išraišką. Žvakele tas Europos pilietiškumas prasideda – žvakele ir baigiasi.

Visam kam tolerantiškas tegali būti žmogus, neturintis nieko šventa. Matydamas, kad ES nuostatose tikėti Dievą, mylėti Tėvynę ir net savąją šeimą palengva tampa neetiška, suprantu, jog kaip tik toks ir yra geidžiamas statistinio ES piliečio modelis. Tik kaip tokiam piliečiui reikėtų rasti motyvą ginti Europą, jei, pavyzdžiui, kas nors kėsintųsi ją užgrobti? Juk didelė tikimybė, kad jis ir okupantams išliks tolerantiškas.

Džinas iš butelio paleistas ir ne tik niekas negali, bet niekas net ir nemėgina jo sustabdyti. Akivaizdu, kad šiandienė Europos visuomenė – netikinti. Krikščioniška ji jau seniai yra vadinama tik tradiciškai, tik formaliai. Visi žinome, kad niekuo didesniu ir amžinesniu už save patį netikintis žmogus yra silpnas, – tikėjimo vienijamos visuomenės tokius labai lengvai praryja.

Na, o dabar pažvelkime į mus ir į tuos ateinančiuosius, kuriuos vadiname pabėgėliais, – akivaizdžiai suprasime, kuriems iš jų priklausys Europos ateitis. Arabai – visi it vienas tikintys, siejami stiprių religinių, kultūrinių, moralinių tradicijų, išsaugoję stiprią šeimos instituciją, turintys galingą energijos potencialą ir svarbiausia – agresyvumo. Juk be agresyvumo, tiesą sakant, apskritai negali egzistuoti jokia visuomenė.

Toks modelis tiktų nebent tuomet, jei ES vadovybė išties nuoširdžiai būtų įsitikinusi, jog gyvename rojuje, kur agresija apskritai neegzistuoja, kur liūtas pievoje gulinėja šalia ėriuko, savo naivia kaktyte besitrinančio į liūto karčius ir nė trupučio nerizikuojančio būti suėstas. Todėl, nors ne kaži ką teišmanau apie politiką, ES vykdomos politikos negaliu įvardinti kaip nors kitaip nei kapituliacijos – iškeltų rankų politika.

Na, kurgi tai matyta? Eina okupantai užgrobti tavo namų, o tu pakvieti juos į vidų, atiduodi raktus ir imi jiems patarnauti prie stalo?.. Tikrai būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Kai kalbama apie vienu metu į Europą pajudančius 700 tūkst. žmonių, vargu ar tikslinga vadinti juos pabėgėliais, juolab kad tik maža tos žmonių lavinos dalis plūsta iš šalių, išties siaubiamų karo. Man regis, labiau čia tiktų biblinis terminas – tautų kraustymasis, kuris reiškia žemių pasisavinimą, o ne norą iš kažkur pabėgti ir norą kur nors integruotis. Romą kitados nusiaubusius barbarus irgi galima buvo pavadinti pabėgėliais, bet ar būtų jų veiksmai nuo to pasikeitę? Vargu.

Taigi Europos ateitis – daugiau negu aiški. Ar yrant Europai turi galimybių išlikti nesuirusi Lietuva? Vėlgi – vargu. Galima nebent svarstyti, ar nebūdama ES ji suirtų lėčiau. Na, arba prisiminti Kazimiero Pakšto siūlytą sprendimą ir drauge su visais žmonėmis perkelti Lietuvos valstybę kur nors į Madagaskarą ar Naujosios Gvinėjos džiungles.

Tačiau man net ne tai yra liūdniausia. Liūdniausia, kad Lietuva ją pačią naikinančioms ES idėjoms pritaria ir puola jų įgyvendinti su džiaugsmu ir entuziazmu, to sveiku protu tiesiog neįmanoma paaiškinti.

Na, jei dėl globalių veiksnių Lietuvai vis dėlto bus lemta išnykti, bent patarkite, kaip mums elgtis, kaip gyventi, idant po mirties nereikėtų degti gėdos ugnyje vietoj pragaro ugnies?

Sąžiningai ir nesidairydami į šalis dirbkim savo darbus. Ir pernelyg nesvarstykim, kaip darbai bus vertinami, kaip panaudojami. Juk nei tu, nei aš nei turime, nei privalome turėti antgamtinių galių valdyti imperijas. Tačiau turime galimybę visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti. Priešintis jam pačiu savo kasdieniu gyvenimu, orientuotu į aukštesnes vertybes, gyvenamu moraliai atsakingai.

Ir nemanykim, kad tokie esame vieni. Žmonių, kuriems visa tai, kas vyksta, lygiai taip nepriimtina, kaip ir mums, yra ne taip jau mažai, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau reikia, kad jų daugėtų, kad tokių susidarytų kritinė masė. Belieka viltis ir laukti, kad tai nutiks. Juk kaip be kritinės plutonio masės neįmanomas branduolinis sprogimas, taip be kritinės masės neįmanomas tiek medžių pumpurų pavasarį, tiek mūsų gyvenimo sprogimas.

0 1944

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

0 1722

Anksčiau Europos ribos buvo visiškai kitokios. Ten, kur šiandien teliūskuoja jūra, buvo ganyklos ir miškai, ten gyveno žmonės ir žiemojo paukščiai. Globaliniai klimato procesai kelia grėsmę Europos gyventojams ir šiandien, sukeldami potvynius ir gamtos kataklizmus.

Dogerlendas. Europa po vandeniu

kada-nuskes-europa-1

Šiandien Europa skambina pavojaus varpais: globalinis atšilimas, tirpstantys ledynai, pasaulinio vandenyno lygio kilimas – tai problemos, kurios greitai palies kiekvieną. Žymusis Pizos bokštas Italijoje panirs jūros vandenyse, o šiltas oras padidins turbulenciją virš Atlanto. Tačiau rimti klimato pokyčiai darė poveikį žmonių gyvenimui ir anksčiau. Prisimenant praeities bėdas, reikia mokytis iš istorijos.

Pirmą pavojaus signalas Europoje nuskambėjo dar 6500-aisiais prieš mūsų erą – būtent tada prasidėjo globalinis ledynų tirpimas. Prieš aštuonis tūkstančius metų Britanijos salos buvo susijungusios su Europa žemėmis, kurios paskui buvo pavadintos Dogerlendu.

Dogerlendo tyrimai prasidėjo nuo 1931 metais žvejų tralerio surastų priešistorinių harpūnų ir amunicijos. Paaiškėjo, kad senovėje jūros lygis palei Europą buvo 120-čia metrų žemesnis, nei dabar, tokiu būdu mezolito epochoje teritorijose, kurios dabar yra Lamanšo ir Šiaurės jūros dugne, gyveno žmonės.

Dogerlendas jungė dabartinių Anglijos, Danijos ir Olandijos teritorijas. Tai buvo tundra su pelkėmis ir lagūnomis, turtinga paukščiais ir žuvimi.

Pagal paplitusią teoriją, dėl ledynų tirpimo Dogerlendas nugrimzdo į Šiaurės jūros dugną ir Anglija buvo atkirsta nuo kontinento prieš 8500 metų. Kita hipotezė teigia, kad Dogerlendą užtvindė milžiniškas cunamis, kurį sukėlė povandeninio grunto Norvegijoje nuošliaužos. Kaip ten bebūtų, Anglija virto sala ir buvo atskirta nuo kontinento tiek geografine, tiek kultūrine prasme, kas leido susiformuoti specifinėms tradicijoms ir savitam vystymosi keliui.

Juodosios jūros tvanas

kada-nuskes-europa-2

Praėjus 1000 metų, įvyko dar vienas didelio masto tvanas Europos teritorijoje, šį kartą rytuose. Maždaug 5600 metais prieš mūsų erą Juodoji jūra buvo kur kas kuklesnio dydžio, nei dabar. Pagal amerikiečių geologų Raimano ir Pitmano teoriją, jūra anksčiau buvo gėlavandenis ežeras, o paskui dėl žemės drebėjimų, anksčiau uždara Viduržemio jūra susijungė su Juodąja, kuri greitai užsipildė sūriu jūros vandeniu.

Juodosios jūros lygis pakilo 140-čia metrų. Tuo pat metu atsirado ir Azovo jūra, o vietoje šiuolaikinio Bosforo sąsiaurio liejosi nesibaigiantis gigantiškas krioklys, 200 kartų pranokstantis savo apimtimi Niagaros krioklį.

Savaime aišku, Juodosios jūros tūrio padidėjimas pusantro karto užtvindė didžiules pakrantės teritorijas. Galbūt būtent šis įvykis tapo pagrindu daugelyje kultūrų gyvuojančiam mitui apie pasaulinį tvaną. Kai kurie istorikai taip pat sieja Platono pasakojimą apie Atlantidą su Juodosios jūros išsiliejimu iš krantų. Bet kokiu atveju Juodosios jūros tvanas sukėlė milžiniško masto tautų kraustymąsi.

Nežiūrint į šios teorijos kritiką, žymus marinologas Balardas 2000-aisiais metais patvirtino geologų prielaidas, ištyręs senovines Juodosios jūros kranto linijas. Radioaktyviosios anglies metodu jis ištyrė moliuskus ir nuosėdines uolienas bei vandens augmeniją. Buvo padaryta išvada, kad maždaug prieš 7500 metų Juodoji jūra buvo absoliučiai gėla.

Klimato pokyčiai viduramžių Europoje

Po Romos imperijos laikais tvyrojusi atšilimo, į Europą atėjo užsitęsusios žiemos. Prasidėjusi maždaug III-IV amžiuje atšalimo epocha tęsėsi iki VIII amžiaus vidurio. Žiemos pasidarė šaltesnės, padidėjo oro drėgnumas, ledynų augimas taip paspartėjo, kad netgi kai kurie iki tol nepriekaištingi romėnų keliai buvo iš dalies užblokuoti. Vidutinė metų temperatūra krito per pusantro laipsnio, lyginant su šiuolaikine.

kada-nuskes-europa-3

535-536 metų šalčiai buvo patys didžiausi per paskutinius 2000 metų. Dėl tropinių vulkanų išsiveržimo atmosferos skaidrumas smarkiai sumažėjo, kas ir sukėlė atšalimą.

Štai ką rašė viduramžių istorikas: „Ir tais metais įvyko didis stebuklas: visus metus saulė švietė kaip Mėnulis, be spindulių, tarsi praradusi savo jėgą, nustojusi, kaip anksčiau, ryškiai švytėti. Nuo to laiko, kai tai prasidėjo, nesiliovė žmonių tarpe nei karai, nei maras, nei kitos nelaimės, nešančios mirtį“.

Tuo pat metu prasidėjo maro epidemija, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių, o atšalimas pradėjo grandininę reakciją – sumažėjo derlius, prasidėjo badas, alkanų regionų gyventojai pradėjo migruoti, kas sukėlė karinius susidūrimus.

Po 536 metų įvykių klimatas Europoje nepagerėjo per kelias akimirkas. Italijoje padaugėjo potvynių, Šiaurės jūros pakrantėse ir Anglijoje buvo užtvindyta dalis sausumos, Prancūzijoje prasidėjo smarkios liūtys ir potvyniai. Badas, drėgnas klimatas ir neįprastai šaltos žiemos privedė prie to, kad VIII-IX šimtmečiais Centrinėje Europoje išplito epidemijos. Dėl staigaus klimato pasikeitimo ir karų Europos gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai – nuo 20 iki 10 milijonų žmonių. Badas ir ligos privertė miestų ir kaimų gyventojus šiaurės Alpėse palikti namus, o naujos gyvenvietės, kaip liudija archeologiniai duomenys, prarado ryšį su ankstesne kultūra.

Istorikai mano, kad būtent šiems reiškiniams mes turime būti dėkingi už Didįjį tautų kraustymąsi. Spartus gyventojų skaičiaus padidėjimą Romos atšilimo laikotarpiu pakeitė staigus atšalimas, kuris privertė tautas ieškoti naujų žemių.

Mažasis ledynmetis

Po tautų kraustymosi epochos X šimtmečio Europoje prasideda atšilimas, kuris truko maždaug 300 metų. Tačiau XIV amžiaus pradžioje šiltosios Golfo srovės tekėjimas sulėtėja, kas sukelia tikrą ekologinę katastrofą – prasideda nepaprastai stiprios liūtys, žiemos pasidaro labai rūsčios, dėl ko išnyksta sodai, žūsta derliai.

Vaismedžiai visiškai iššalo Anglijoje, Škotijoje, Prancūzijos ir Vokietijos šiaurėje. Vokietijoje ir Škotijoje iššalo visi vynuogynai, taip baigėsi vynininkystės tradicijos. Italijoje pradėjo kristi sniegas, o stiprūs šalčiai sukėlė masinį badą. Viduramžių legendos pasakoja, kad Anglijoje XIV amžiuje dėl liūčių ir štormų visiškai nugrimzdo po vandeniu dvi mitologinės salos. Rytų Europoje atšalimas pasireiškė netipiškai lietingais metais.

kada-nuskes-europa-4

Mokslininkai linkę vadinti šį laikotarpį, kuris tęsėsi nuo XIV iki XIX amžiaus mažuoju ledynmečiu, kadangi vidutinė metinė temperatūra tuo metu buvo pati žemiausia per 2000 metų. Nežiūrint į tai, kad temperatūra XIV amžiaus pabaigoje pradėjo didėti, ledynmetis tuo nesibaigė. Sniegas ir šalčiai tęsėsi, nors badas, susijęs su nedideliais derliais, jau baigėsi.

Užsnigta Centrinė Europa tapo įprastu reiškiniu, o Grenlandijoje pradėjo apledėti, susiformavo amžinas įšalas. Kai kurie tyrinėtojai sieja nedidelį atšilimą XV-XVI šimtmečiuose su tuo, kad maksimalus saulės aktyvumas tais laikais kompensavo Golfo srovės sulėtėjimą, pakeldamas vidutinę metinę temperatūrą.

kada-nuskes-europa-5

Tačiau šalčiausiu mažojo ledynmečio periodu tapo trečiasis atšalimo etapas – saulės aktyvumas staigiai sumažėjo. Grenlandijoje ledynai pasiekė pačias piečiausias pakrantes, dėl ko ten nebeliko vikingų, staigi temperatūros kaita leido žmonėms laisvai čiuožinėti ant Temzės, Dunojaus ledo. Paryžiuje, Berlyne, Londone įprastu reiškiniu tapo pūgos ir sniegas. Šis periodas tapo pačiu šalčiausiu per naujausią Europos istoriją, tačiau XIX amžiuje temperatūra palaipsniui ėmė kilti ir šiandien pasaulis atsidūrė natūralaus atšilimo fazėje. Mes išeiname ir mažojo ledynmečio periodo, daugelio tyrinėtojų nuomone.

Dėl to nenuostabu, kad stambiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Prahoje, prasideda netikėti potvyniai, o vidutinė metinė temperatūra pasaulyje nenumaldomai auga. Pagal klimatologų teoriją, netrukus turi nusistovėti klimato optimumas, kuris grąžins pasaulį į tą būseną, kokia buvo X šimtmetyje.

0 2221

Kaip žinia, Prancūzijoje aktyviai griaunamos krikščioniškos bažnyčios. „Prancūzų ekspertai skambina pavojaus varpais. Kaip liudija neseniai atliktas tyrimas, šalyje per pastaruosius 15 metų buvo nugriauta 30 bažnyčių. Keliems šimtams kulto pastatų gresia nugriovimas. Be to, jų vietoje, kaip taisyklė, statomi prekybos ir verslo centrai“ – rašo šią temą nagrinėjantys žurnalistai. Jų nuomone, krikščioniškų bažnyčių griovimas daro šią Europos šalį bejėge prieš islamizacija.

Turbūt viena iš svarbiausių Europos lyderių klaidų, sprendžiant migrantų problemą, yra principinio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo nesupratimas. ES šalių vadovybė, atsitolindama nuo krikščioniškos tradicijos, toliau tebežvelgia į islamą krikščionių akimis. Atsiskyrusi nuo religijos Europa naiviai mano, kad ir milijonai migrantų iš musulmoniškų šalių, paragavę jos vaisių, atiduos pirmenybę pasaulietiškoms vertybėms.

Tačiau gyvenimas rodo, kad taip, deja, nėra. Musulmonai statosi mečetes Europos miestuose ir neleidžia jų griauti. Ne tam jos statomos. Netgi tie atvykėliai, kurie jau pakankamai seniai tapo europiečiais, neskuba atsisakyti savo įsitikinimų. Yra visa eilė rimtų priežasčių, kodėl tai vyksta, ir vienas iš jų slypi musulmonų suvokimo apie savo vaidmenį, savo misiją šiame pasaulyje ypatumuose.

Italija ir Ispanija bažnyčių kol kas negriauna. Tačiau ir tose šalyse, kurios kitados buvo katalikybės bastionais, bažnyčias neretai paverčia restoranais ar viešbučiais. Vadinasi, problema ne tik Švietimo ideologijoje, vietoje Dievo pradėjusioje garbinti žmogų. Manoma, kad religijos vystosi nuo kolektyvinio tarnavimo Dievui link individualaus. Pagal šią versiją, ritualai pasižymi masiniu pobūdžiu, tačiau laikui bėgant pradeda imti viršų religiniai papročiai, skatinantys labiau asmeniškus santykius su Dievu. Galbūt tai ir yra toji priežastis, dėl kurios Europoje nebeliko poreikio stambiems kulto pastatams, skirtiems masiniams ritualams.

Europoje stiprios pasaulietiškos tradicijos, tačiau yra ir daug giliai tikinčių žmonių, ir jie, jei panorėtų, galėtų sustabdyti šventyklų likvidavimo procesą. Juk tam nereikia turėti daugumos. Tačiau protestų nesigirdi, vadinasi, nepritariančių nėra. Dėl to vargu ar verta kalbėti apie prancūzų valstybės antiklerikalizmą. Valdžia ten labai jautriai pagauna visuomenės nuotaikas. Svarbų vaidmenį vaidina čia ir asmeniški ypatumai. Europoje viešpatauja individualizmo dvasia, ir tikintys ispanai, italai, prancūzai atsisako kolektyvinių bendravimo su Dievu formų, atiduodami pirmenybę individualiam. Laikoma, kad masiniai ritualai riboja asmeninio bendravimo su Dievu laisvę.

Europos musulmonų bendruomenės, įgaunančios vis labiau radikalų pobūdį – tai kažkas visiškai kito: jose kaip ir anksčiau vyrauja kolektyviniai ritualai ir kalba eina apie gretų sutelkimą. Liberali Europa migrantams – svetimas ir priešiškas pasaulis, kurį reikia įsisavinti perkeliant čia savo kultūrą, kuri bazuojasi ant klaninių-kolektyvinių santykių. Šiuolaikiniai islamizmo ideologai visa tai supranta ir tobulina bendratikių gretų disciplinavimą, sutelkimą į vieningą visumą. Užkariaujant naujas teritorijas svarbios būtent vienijančios ir organizuojančios žmones ideologijos galimybės. Solidarios visuomenės vertybė Europos gyventojams jau nebeaktuali, Europos visuomenė susiskaldžiusi ir atomizuota. Gali gautis netgi taip, kad kokios nors islamistinės partijos atstovai pateks kurios nors Europos šalies vyriausybėn: migrantai vieningai nubalsuos už juos, o vietinių gyventojų balsai išsisklaidys tarp kelių vietinių partijų.

Problemos, kurią kelia migracija, negalima suvesti tik į šventyklų statymą ar griovimą. Religinė tema čia, be abejo, svarbi. Tačiau didėjanti Europos islamizacija – tai tik migracinės politikos klaidų pasekmė.

0 5041

Įvadas: 1942 m. birželio 4 d. A. Hitleris slapta atskrido į Suomiją pasveikinti savo sąjungininką, Suomijos Maršalą C. G. Mannerheimą 75 metų gimtadienio proga. Tuo metu suomių karinės pajėgos kovojo kartu su III-ojo Reicho kariuomene prieš Sovietų Sąjungą, kuri buvo pasiglemžusi nemažą dalį Suomijos teritorijos per taip vadinamą Žiemos karą 1939-40 m. A. Hitlerio ir C. G. Mannerheimo pokalbis vyko nuošalioje vietoje traukinio vagone-restorane, kuriame suomiai slapta įrengė pasiklausymo aparatą. Ilgą laiką užmirštas įrašas gulėjo Suomijos archyve ir tik sąlyginai neseniai pateko į Youtube. Abiejų vadų pokalbis vyko vokiečių kalba.

Pradžiai abi palyginus gausios Suomijos ir Vokietijos delegacijos susirinko iškilmingame oficialiame priėmime, kuriame Hitleris pasakė sveikinimo kalbą.

  1. Hitleris: Prieš keletą metų man kilo mintis inkognito atvykti į Suomiją. Norėjau ne tik pažinti šalį, bet ir dalyvauti didžiosiose Olimpinėse žaidynėse, kurias buvo numatyta organizuoti Helsinkyje 1940 m. Berlyne aš žavėjausi suomių kovotojais ir be to pažinau jų kovas už laisvę per [Pirmąjį] Pasaulinį karą ir po jo. Taip pat žinojau Maršalo pavardę.

 

Tuomet negalėjau sau leisti svajoti, kad likimas tokiomis aplinkybėmis mane nuves į Suomiją. Karas, kuriame mes dabar abu esame, nebuvo nei Vokietijos numatytas, nei (dabar aš tai galiu ramiai pasakyti) jos paruoštas. Jeigu mes būtume įsivaizdavę, kad šis karas būtų įmanomas, tai paruošimai jam būtų buvę nuodugnesni, geresni, praktiškesni ir kryptingesni. Mes galbūt tikėjome galimybe tartis Europoje, jei kai kurios valstybės nebūtų siekusios įamžinti Versalio sutartį [kalbama apie Pirmojo pasaulio karo 1919 m. taikos sutartį, kuri Vokietiją laikė atsakinga už karą ir jai uždėjo skaudžias sunkias sankcijas]. Bet ir čia aš tvirtai tikėjau, kad rasime taikingesnius ir racionalesnius sprendimus, kad sveikas protas įtikins, jog neįmanoma pratęsti neįmanomų sąlygų.

 

Štai aš buvau užsibrėžęs tikrai didelę socialinę programą. Aš pats savo tautoje pakilau iš labai sunkių gyvenimo pradžios sąlygų, todėl ir neturėjau jokio kito gyvenimo tikslo – tik įgyvendinti tikrai didelę socialinę programą. Be to šalia jos buvo numatyta didelė papildoma kultūrinė programa. Šitiems tikslams aš paaukojau save. Tačiau galiu pasakyti, kad apvaizda tikrai nusprendė visai kitaip. Kai atsirado būtinybė griebtis ginklo ginant savo paties tautos laisvę, aš jaučiausi laimingas, kad apvaizda mane pasirinko žengti šitą žingsnį.

 

Politinės padėties raida tik nuo 1940 m. birželio mėn. leido aiškiai suvokti besikaupiančią grėsmę Vokietijai [kalbama apie Sovietų Sąjungos karinių dalinių telkimąsi prie Reicho rytinių sienų ir Maskvos reikalavimus Berlynui padaryti sovietams kai kurias nuolaidas Balkanuose, Turkijoje ir Suomijoje]. Ir tai sukūrė prielaidas priimti atitinkamus ir tikrai įpareigojančius sprendimus. Iš tų sprendimų subrendo tas žingsnis [kalbama apie Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą], dėl kurio aš šiandien ne tik nesigailiu, bet esu laimingas, kad jį žengiau. Tik ta kova, kuri jau lieka mūsų praeityje ir ta, kuri mūsų dar laukia ateityje parodė šios grėsmės tikras apimtis ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Galbūt jei aš būčiau anksčiau nutuokęs tas bolševizmo pasiruošimų prieš Europą apimtis, man būtų buvę sunkiau priimti tokį sprendimą. Vis tiek tikrai būčiau priėmęs tą sprendimą, nes aš esu žmogus, kuris nesutinka pasitraukti į šoną, artėjant neišvengiamam pavojui. Aš verčiau iš karto tam pavojui užkirsčiau kelią ir pats prisiimčiau atsakomybę už aukas, kurių reikėtų, norint jį pašalinti. O ypač nesutikčiau perkelti tą pavojų ateinančioms kartoms ir esu pasiryžęs padaryti tai, kas turi būti padaryta. Šiandien, kai žinau koks be galo didelis buvo šis pavojus, esu dėkingas apvaizdai, kad ji man padovanojo užtenkamai jėgos ir įžvalgumo priimti šį sprendimą.

 

Šis sprendimas jau antrą kartą Vokietijos ir Suomijos istorijoje mus sutelkė kovai su tuo pačiu priešu. Jau per pirmą bendrą kovą, kuriai mūsų jubiliatas skyrė savo didelę asmenybę, pavyko pastatyti užtvankas prieš bendrą pavojų, kurios turi išliekamąją vertę [kalbama apie Vokietijos paramą, kuriant nepriklausomą Suomiją po Pirmojo pasaulinio karo]. Antroji kova, aš esu tuo įsitikinęs, sustiprins mūsų ryšius visiems laikams. Mes neišvengsime vieno – nesvarbu, kokia bus pergalė, o taika yra neįmanoma be pergalės, pergalė bus, bet nepriklausomai nuo to, kaip atrodys ta pergalė, pavojus iš Rytų ilgą laiką kabos virš mūsų. Todėl manau, kad žiūrint į pačią tolimiausią ateitį, visa eilė Europos tautų turės bendrą interesą budria akimi stebėti tą pavojų ir jei aplinkybės to reikalaus, priešintis lygiai tokia pat budria sąmone.

 

O kas dėl manęs, tai likimo aplinkybės ir apvaizda taip nusprendė, kad tapau ne tik vokiečių tautos vadu, bet ir Vokietijos karinių pajėgų vyriausiu vadovu. Turėdamas šias pareigas, aš šiandien esu laimingas, kad galiu perduoti sveikinimus Suomijos Maršalui ne tik savo vardu, bet svarbiausia visų Vokietijos karių vardu, kurie nuoširdžiai žavisi savo suomių bendražygiais. Mums yra nepaprastai lengva kalbėti apie draugystę su Suomijos kariuomene, kai turime tokius drąsius sąjungininkus ir kai tokia narsi tauta stovi šalia mūsų. Aš taip pat norėčiau kalbėti visos savo tautos vardu, sakydamas, kad ir mes turime tautos kariuomenę ir Reichą, kuris irgi yra tautos valstybė. Kariuomenė, karinės pajėgos ir tauta pas mus sudaro vieningą junginį. Šiuo metu visa vokiečių tauta mąsto lygiai taip pat kaip aš čia kalbu. Vokiečių tauta žavisi suomių kariais, ji žavisi suomių tauta ir Suomijos kariuomenės vadu. Jūsų 75 metų gimimo proga, visos vokiečių tautos, karinių pajėgų ir savo vardu, norėčiau iš visos širdies palinkėti Jums laimės. Baigdamas, norėčiau padėkoti jums už svetingumą, kurį patyriau aš ir mano kelionės draugai. Dar norisi pridėti linkėjimą, kad Jūs, ponas Maršale, liktumėte šalia savo gimtosios šalies, savo tautos ir mūsų, tai yra mūsų bendro reikalo daug, daug metų.

 

Abiejų šalių delegacijos baigia iškilmingą susitikimo dalį. Mažesnė grupė susiburia siauresniam pokalbiui.

 

  1. Hitleris.: Aš labai apgailestauju, kad prieš du metus mes negalėjome padėti suomių tautai per pirmą jos karą už laisvę [kalbama apie Žiemos karą 1939-40 m.]. Bet mes buvome pilnai angažuoti Vakarų fronte ir reikėjo išvengti dviejų frontų karo pavojaus. Dabar esu laimingas, kad antrą kartą, tikiuosi jau galutinai, pavyks nugalėti priešą, kurio pergalė, jei ji įvyktų, nebūtų tokia, kokia mums yra suprantama pagal praeities pavyzdžius. Priešo pergalė reikštų ne tik mūsų abiejų tautų sunaikinimą, bet manau ir visos Europos. Man yra žinomi Suomijos kariniai pasiekimai ir kiek jūsų šalis turėjo aukotis. Aš galiu jus užtikrinti, kad nesvarbu kas įvyktų, vokiečių tauta liks šalia jūsų patikimai, absoliučiai, nepajudinamai. Tikiu, kad suomių tautos taikos siekiai, kurie ir man atrodo vieninteliai teisingi tikslai, bus iškovoti. Suomijos tauta yra laiminga, kad turi tokį herojinį vadą kaip jūs. Mes žavimės jumis.

 

C.G. Mannerheimas: Ponas Reicho Kancleri ir Vokietijos Karinių pajėgų vyriausias vade, už jūsų ypatingai malonius linkėjimus aš pagarbiai prašau leisti man išreikšti padėką. Jūsų linkėjimai man ir Suomijos karinėms pajėgoms yra vienas iš didžiausių pagerbimų, kurį mano širdis ir mintys sugebėtų pilnai įvertinti. Aš taip pat širdingai dėkoju už gražias pagerbimo dovanas, kurios yra man asmeniškai skirtos [šio vizito metu A. Hitleris padovanojo įvairių dovanų, tame tarpe ir Mannerheimui skirtą liuksusinį Mersedesą]. Šios dovanos man liks kaip nuolatinis prisiminimas tos kietos kovos, kuri dabar vyksta dėl pačių aukščiausių dvasinių ir materialinių kultūros vertybių. Džiaugiuosi, kad mes galime kovoti šalia šlovingųjų ir galingųjų Vokietijos karinių pajėgų. Jūsų, ponas Reicho kancleri, asmeninis dalyvavimas mūsų rato iškilmėse šiandien iki aukščiausio lygio pabrėžia šio susitikimo, skirto pagerbti mane, reikšmę ir vertę. Kad Vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas pats asmeniškai norėjo perduoti linkėjimus ir dovanas, ne tik be galo džiugina mane ir mus visus, bet taip pat verčia mus giliai įvertinti šį pagerbimą. Ypatingai aš vertinu tai, ponas Reicho kancleri, kad Jūs radote galimybę atvykti kaip tik tuo metu, kai suduodami galingi smūgiai Vokietijos vadovybės ir jos vyrų širdžių bei ginklų dėka. Mums tai kelia viltį, kad šie smūgiai priartins toli siekiantį sprendimą. Taigi, norėčiau užbaigti savo pagarbaus dėkingumo išraišką su tokiu pageidavimu: tegul šie metai atneša sėkmę teisingam reikalui ir galingam ginklui, nukenksminant bolševikų barbarizmo kenkėjų lizdą. Tegul bendri ir broliški kovų veiksmai atneša abiems tautoms taiką, o visai Europai išsigelbėjimą nuo pavojaus, kuris daugiau nei du dešimtmečius, kaip koks košmaras, grasina Rytų sienoms.

 

  1. Hitleris: Tai tikrai labai didelis pavojus. Tai pats didžiausias pavojus, kokį galima įsivaizduoti, kurį mes tik dabar galime pilnai įvertinti. Mes patys tiksliai nežinojome, kokią milžinišką ginkluotę šita valstybė turėjo.

 

C.G. Mannerheimas: Ir mes nebūtume nutuokę Žiemos karo metu. Per Žiemos karą mes nenutuokėme to. Žinoma, mums atrodė, kad jie buvo gerai apginkluoti. Bet, kad šitaip realiai jie būtų…O dabar negali būti jokios abejonės dėl to, kokių kėslų jie turėjo.

 

  1. Hitleris: Tikrai taip. Jie turėjo tokią milžinišką ginkluotę, kokią žmogus galėtų įsivaizduoti. Jeigu anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad valstybė galėtų stoti į kovą su 35 000 šarvuočių, tai aš būčiau pasakęs, kad jūs esate pamišęs.

 

Suomijos Prezidentas R. H. Ryti: 35 000 šarvuočių?

 

  1. Hitleris: 35 000 šarvuočių. Mes iki šios dienos sunaikinome 34 000 šarvuočių. Jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, … jei vienas iš mano generolų man būtų raportavęs, kad valstybė su 35 000 šarvuočių į kovą traukia, aš būčiau pasakęs, kad jūs matote dvigubą ar dešimteriopą vaizdą, jūs išprotėjote, jūs matote šmėklas. Mes nemanėme, kad tai įmanoma… Aš anksčiau jums buvau pasakojęs, kad radome fabrikus, tame tarpe ir Kamarovskoje (?). Jis buvo pastatytas prieš du metus ir mes apie jį nieko nežinojome. Šiandien ten yra šarvuočių gamykla, kurioje per pirmą pamainą dirba maždaug 30 000 darbuotojų, o kai dirba pilnu pajėgumu 60 000 žmonių – tik viename šarvuočių fabrike. Mes jį užėmėm. Tai tikrai milžiniškas fabrikas! Tiesa, ten darbininkų masė, kuri gyvena kaip gyvuliai.

 

  1. H. Ryti: Ar tai Donecko srityje?

 

  1. Hitleris: Taip, Donecko srityje.

 

C.G. Mannerheimas: Na, bet kai pagalvojama, kad jie 20 metų, daugiau nei 20 metų, beveik 25 metus buvo laisvi ginkluotis ir viską, viską skyrė tik ginkluotei. Tik ginkluotei!

 

  1. Hitleris: Taip, taip aš Jūsų Valstybės Prezidentui anksčiau minėjau. Aš to anksčiau nenutuokiau. Jeigu būčiau nutuokęs, tai mano širdžiai būtų dar sunkiau priimti sprendimą. Bet tuo labiau turėjau nuspręsti, nes kitokių galimybių nesimatė. Man jau 1939-40 metų žiemą tapo aišku, kad susirėmimas bus neišvengiamas [kalbama apie karo tikimybę Vakarų fronte, kuriame buvo sumobilizuotos Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų armijos po Lenkijos pralaimėjimo]. Mane tik kankino dviejų frontų karo košmaras. Toks dviejų frontų karas būtų mus sužlugdęs. Tą mes dabar aiškiau matome, nei suvokėme tuomet. Būtume sužlugdyti. Iš esmės aš norėjau jau 1939 m. rudenį vesti Vakarų kampaniją. Deja, vis besitęsiantis blogas oras sutrukdė planus. Na matote, mūsų visa ginkluotė yra, kaip čia pasakius, gero oro ginkluotė. Ji efektyvi, ji gera, bet, deja, ji yra gero oro ginkluotė. Mes tą jau pamatėme šito karo metu. Žinoma, mūsų visi ginklai buvo pritaikyti Vakarams. Mes visi buvome įsitikinę, mūsų nuomonė buvo tokia, kad nuo seniausių laikų buvo manoma, kad neįmanoma kariauti žiemą. Ir štai mūsų vokiški šarvuočiai, jie nebuvo išbandyti tam, kad naudotume juos žiemą, bet buvo ruošiamos pratybos tam, kad įrodyti, jog neįmanoma su jais kovoti žiemą. Tai visai kitokios prielaidos.

 

1939 m. rudenį aš buvau pasiryžęs būtinai pulti Vakaruose ir buvau įsitikinęs, kad per šešias savaites susitvarkysime su Prancūzija. Bet visuomet kilo klausimas, ar pavyks sklandžiai judėti. Oras visą laiką buvo blogas. Aš gerai pažįstu šitas Prancūzijos sritis. Mano nuomonė buvo ir mano generolai pritarė, kad tikriausiai nepavyks pasiekti to judrumo, kad negalėsime tinkamai išnaudoti mūsų šarvuočių ir oro pajėgų potencialo dėl nuolatinio lietaus. Aš gerai pažįstu šiaurinę Prancūziją, nes tenai tarnavau 4 metus per Didijį karą. Todėl kampanijos pradžia buvo vis atidedama. Jeigu dar 1939 m. būtume sutvarkę Prancūziją, tai istorijos eiga būtų visai kita. Taigi turėjome laukti iki 1940 metų. Pirmoji graži diena buvo gegužės 10 ir gegužės 10 d. aš tuojau pat puoliau. Gegužės 8 d. daviau įsakymą pulti gegužės 10 d. O tada teko įvykdyti tą milžinišką mūsų divizijų perkėlimą iš Vakarų į Rytus… Tuo pat metu užgriuvo ant mūsų didžiulė nelaimė – aš galiu šiandien tai pasakyti…kai atsirado silpnumo požymiai Italijoje, pirmiausia dėl Šiaurės Afrikos padėties [kalbama apie Italijos prastai paruoštą puolimą prieš gerai apginkluotas Anglijos pajėgas Libijoje] o po to dėl padėčių Albanijoje ir Graikijoje [kalbama apie italų nesėkmingą puolimą prieš graikus, kurio pasekoje Anglija perkėlė stiprias pajėgas į Graikiją, tuo grasindama Vokietijos pietiniam flangui]. Tai buvo labai didelė nelaimė. Mes privalėjome padėti italams. Bet tai reiškė, kad iš karto turėjome išskaidyti savo oro ir šarvuočių pajėgas kaip tik tuo pačiu metu, kai ruošėme jas Rytų frontui. Reikėjo persiųsti dvi divizijas, dvi pilnai komplektuotas divizijas, o ir trečią dar teko prijungti prie jų. Jos nuolatos patyrė didelius nuostolius, kuriuos reikėjo kompensuoti, nes kovos dykumoje [kalbama apie Šiaurės Afrikos frontą] buvo kruvinos. Visa tai atsiliepė Rytų frontui.

 

Nebuvo kito kelio. Sprendimas [pulti Sovietų Sąjungą] buvo neišvengiamas. Aš turėjau pokalbį su Molotovu [kalbama apie Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministro vizitą į Berlyną 1940 m. lapkričio mėn.] ir buvo visiškai aišku, kad jis išvyko nusprendęs pradėti karą, o aš nusprendžiau, kiek tai įmanoma, užkirsti jam kelią ir pulti pirmam. Šito žmogaus reikalavimai siekė eventualiai valdyti Europą. Jau 1940 m. rudenį mes nuolatos klausėme savęs – ar leisti santykiams nutrūkti? Aš Suomijos vyriausybei pastoviai patarinėjau, kad ji derėtųsi tam, kad laimėtų laiko… nes aš nuolat labai bijojau vieno dalyko. Bijojau, kad vėlyvą rudenį Sovietų Sąjunga ims ir staigiai užpuls Rumuniją ir tuo užvaldys jos naftos šaltinius. O vėlyvą rudenį mes dar nebuvome pasiruošę. Jeigu Rusija būtų užėmusi Rumunijos naftos išteklius, tai Vokietija būtų prapuolusi. Skiriant tam tikslui 60 Rusijos divizijų, reikalas būtų sutvarkytas. Mes tuo metu neturėjome jokių karinių dalinių Rumunijoje. Jos vyriausybė kreipėsi į mus labai pavėluotai ir tai, ką mes tuomet būtume turėję buvo juokinga. Jiems tik reikėjo pasiimti naftos šaltinius. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, mūsų ginkluotė buvo tokia, kad negalėjau pradėti karo. Tai buvo neįmanoma. Mes savo kariuomenės dislokavimą Rytuose jokiu būdu rimtai nebuvome pradėję. Pirmiausia reikėjo konsoliduoti karines pajėgas Vakaruose [po sėkmingos 1940 m. pavasario kampanijos Prancūzijoje]. Jų ginkluotę turėjome sutvarkyti, nes mes visgi patyrėme nuostolių per Vakarų kampaniją. Mes nebūtume galėję pradėti kampanijos [prieš Rusiją] anksčiau nei 1941 m. pavasarį.

 

O jeigu rusai 1940 m. rudenį būtų užėmę Rumuniją ir jos naftos versloves, tai mes būtume buvę bejėgiai. Mes turime didelę Vokietijos gamybą, bet tai, ką mūsų oro pajėgos ir šarvuočių divizijos praryja – pribloškia. Tai yra suvartojimai, viršijantys žmogaus suvokimo ribas. Be Rumunijos papildomų 4-5 milijonų tonų naftos mes negalėtume kariauti. Todėl turėjau didelių rūpesčių ir derybas bandžiau vilkinti tol, kol mes taptume stipresniais ir sugebėtume pasipriešinti rusų šantažuojantiems reikalavimams. Jų reikalavimai – buvo šantažas. Rusai žinojo, kad mes tuomet buvome bejėgiai kadangi buvome angažuoti Vakaruose, tai jie ir šantažavo mus. It tik per Molotovo vizitą aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad negalime priimti jų reikalavimų. Tuo ir mūsų derybos staigiai nutrūko.

 

Diskutuojami buvo keturi punktai, iš kurių vienas palietė Suomiją. Jie reikalavo laisvę gintis nuo Suomijos grėsmės. Aš klausiau jų ar iš tikrųjų Suomija kelia grėsmę Sovietų Sąjungai. Atsakymas buvo, kad suomiai persekioja Sovietų Sąjungos draugus, jų bendruomenę. Didžioji valstybė negali leisti, kad mažoji valstybė keltų grėsmę savo egzistencijai. Aš atsakiau, nejaugi Suomija gali kelti grėsmę jūsų egzistencijai? Jūs sakote, kad Suomija kelia jums grėsme savo egzistencijai? Taip, yra ir moralinė grėsmė mūsų egzistencijai ir tai ką veikia Suomija tai daro mums moralinę grėsmę mūsų egzistencijai. Aš tada jam pasakiau, kad mes neliksime pasyviais stebėtojais, jei dar kartą kiltų karas Baltijos regione.

 

Tada Molotovas paklausė manęs, kokia mūsų pozicija Rumunijos atžvilgiu, nes mes esą teikiame garantijas šiai šaliai. Ar jūsų garantijos Rumunijai nėra nukreiptos prieš Rusiją? Aš atsakiau, jog nemanau, kad garantijos yra nukreiptos prieš jus, juk jūs neketinate užpulti Rumunijos? Matote, mums neteko girdėti, kad jūs norite užpulti Rumuniją. Jūs visuomet kalbėjote, jog Besarabija jums priklauso [Rumunijos dalis, kurią Sovietų Sąjunga aneksavo 1940 m.], bet jūs niekados nepareiškėte, kad norite užpulti Rumuniją. Molotovas atsakė, jog nori tiksliai sužinoti ar šios garantijos (įrašas baigiasi).

Komentaras: Šiame pokalbyje Hitleris kartojo nacionalsocialistinės Vokietijos oficialią poziciją dėl jos 1941 birželio 22 d. puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Mannerheimas irgi, bent iš dalies, pritarė tokiai karo pradžios versijai. Hitleris teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo sukaupusi milžiniškus kiekius ginkluotės ir karinių dalinių tam, kad galėtų staigiai pulti ne tik Vokietiją bet ir užimti visą Vakarų Europą. Pagal šią logiką, Barbarosos operacija buvo preventyvinis karas, kurio tikslas – anksčiau laiko sulaikyti planuotą Sovietų agresiją. Vakaruose ilgą laiką toks Rusijos puolimo pateisinimas nebuvo rimtai traktuojamas. Bet žinomo Rusijos žvalgo V. Suvorovo istoriniai tyrinėjimai ir išleistos knygos (Lietuvoje yra žinomas jo veikalas „Ledlaužis“) detaliai parodė, kokią milžinišką karinę persvarą turėjo S. Sąjunga ir kiek daug to karinio potencialo buvo sukoncentruota prie III Reicho rytinės sienos (tame tarpe ir neseniai okupuotoje Lietuvoje). Pasak Suvorovo, Vokietijos sėkmę iš pradžių lėmė tai, kad rusai nebuvo pasiruošę gintis, bet laukė greito įsakymo pulti. Kiti Rusijos istorikai neseniai pradėjo skleisti panašias versijas, nors oficialiai dabartinė Rusija nepripažįsta Stalino atsakomybės dėl rusų-vokiečių karo pradžios.

 

Tokia NS versija gali padėti suprasti, kodėl Stalinas taip staigiai panoro okupuoti Baltijos šalis ir Suomiją 1939-40 m. Jeigu S. Sąjunga tik būtų siekusi padidinti savo saugumą prieš NS Vokietiją, tai kyla klausimas, kodėl ji laikė tiek daug kovinių dalinių taip arti Vokietijos. Tam, kad apgintų Rusiją, racionaliau būtų išdėstyti karius ir ginkluotę šalies gilumoje. Yra istorinių dokumentų, rodančių, kad vokiečių vadovybė buvo nemaloniai nustebinta sovietų sparčiai įvykdyta Baltijos šalių karine okupacija. Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis ir vėlesni pataisymai numatė, kad Baltos šalys atiteks Rusijos interesų zonai, bet tame dokumente nekalbama apie šių šalių karinę okupaciją. Todėl klausimas dėl Lietuvos sprendimo nesipriešinti sovietų karių įvedimui į Lietuvos teritoriją 1939 m. gale įgauna naują dimensiją. Kaip NS Vokietija būtų reagavusi į karinį konfliktą Lietuvoje, jos artimoje kaimynystėje, tuo pačiu metu, kai jos kariuomenė ruošėsi pulti Prancūzijos ir jos sąjungininkų sutelktas kariuomenes Vakarų fronte? Hitleris pasakė Mannerheimui, kad vokiečų kariuomenė būtų pasiruošusi Rusijos puolimui tiktai 1941 m. pavasarį, bet tai nereiškia, kad Hitleris nebūtų galėjęs pagrąsinti Stalinui nekelti rimtų saugumo problemų Vokietijos pašonėje. Lietuvos karinis pasipriešinimas 1939 m. gale prie pat Vokietijos rytinės sienos galėjo tapti rimtu Rusijos-Vokietijos nesantaikos objektu. Sovietų Sąjunga 1939 m. gale dar nespėjo sukaupti didžiulę kariuomenę savo Vakarų teritorijose. Todėl kyla klausimas ar Stalinas iš tikrųjų būtų norėjęs rizikuoti gerus santykius su NS draugais puldamas besipriešinančią Lietuvą 1939 m. pabaigoje, dar ir tokiu pat metu, kai jo kariuomenė buvo pradėjusi nesėkmingą Suomijos puolimą.

 

Vertė ir komentavo Algis Avižienis

0 2118
Buvęs JAV diplomatas: „Savižudiška“ migracijos politika privers europiečius palikti savo šalis. Numatoma, kad musulmonai užims Vakarų Europą iki 2050 m. „Infowars“ redaktoriaus Paul Watson straipsnis, paskelbtas minėtoje internetinėje svetainėje (infowars.com) š.m. balandžio 25 d.

Buvęs JAV diplomatas Adam Topolansky įspėja, kad europiečiai neišvengiamai bėgs iš savo gimtų šalių dėl “savižudiškos” migracijos politikos, kuri leido milijonams musulmonų, prieglobsčio prašytojų užtvindyti Europą per paskutinius metus.

Rašydamas straipsnį “Hungary Today” (Vengrija šiandien), Topolansky teigė, kad Europos piliečiai ieškos prieglobsčio tokiose Europos šalyse, kaip Vengrija ir Čekijos Respublika, kurios atsisakė pasiduoti migrantų antplūdžiui. Tad europiečiai patys taps migrantais savo žemėje dėl masinės musulmonų imigracijos. Autorius Topolansky dirbo JAV Valstybės departamente nuo 1984 iki 1988 m.

„Keliasdešimt tūkstančių, galbūt šimtai tūkstančių Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos ir kitų Vakarų Europos šalių piliečių nutars persikelti į Vengriją per ateinančius 20-30 metų ir pastoviai ten apsigyvens dėl migracijos krizės,” rašo Topolanksy. Autorius mano, kad „atbulinė migracija“ yra lengvai numatoma tendencija, kadangi Europos piliečiai “norės ieškoti prieglobsčio nuo jų vadovų savižudiškos migracijos politikos, kokios nors saugios vietos, kur galės praleisti savo pensijinį amžių.“

Topolansky tiesiai šviesiai pareiškė, kad europiečiai ilgainiui nenorės būti „apsupti radikalių musulmonų“, kurie destabilizuoja Europos žemyną ir „keičia jo gyvenimo būdą, bei religinį ir kultūrinį pamatą.“ Autorius pranašauja, kad iki 2050 m. Rytų ir Centrinė Europa taps prieglobsčiu krikščionims ir, kad iki tų metų musulmonų migrantai bus užėmę Vakarų Europą. Nežiūrint kokia bus ateitis, vieną dalyką galima nuspėti: iki šio šimtmečio vidurio visiems europiečiams Rytų ir Centrinė Europa taps patraukliausia vieta gyventi.

Topolanskio prognozės yra tik vienas iš neseniai nuskambėjusių įžymių žmonių balsų, įspėjančių apie Europos atvirų sienų žlugdančias pasekmes Europos visuomenėms. Šio mėnesio pradžioje Danijos profesorius Helmuth Nyborg pabrėžė, kad Vakarų civilizacijai kyla “grėsmė” dėl migrantų iš Vidurio Rytų šalių ir Šiaurės Afrikos ir, kad pasekmė tikriausiai bus „pilietinis karas“. Jo nuotaikas atspindėjo Šveicarijos Liaudies Partijos (SVP) parlamento deputatas Roger Koeppel, kuris teigė, kad “Europa ruošiasi panaikinti save” dėl „megalomaniškos“ Angelos Merkel atvirų sienų politikos.

Praeitais metais Šveicarijos kariuomenės vadas Andre Blattmann įspėjo, kad Europoje didėja socialinių neramumų pavojus ir, kad piliečiai turėtų ginkluotis. Praeitų metų spalį Vokietijos vyriausieji saugumo ekspertai taip pat informavo kanclerę Angelą Merkel, kad šalies vidurinioji klasė tampa „radikali“ dėl jos atvirų sienų migrantų politikos ir, kad kyla pavojus dėl neramumų šalies viduje.

Vertė Algis Avižienis

0 1446

Sausio 28 dieną 19 valandą Lietuvos laiku vyko neeilinis įvykis Milane – Nacionalinių partijų ir draugijų suvažiavimas iš visos Europos. „Kitokia Europa – įmanoma“ („Un altra Europa e possibile“ itališkai) – taip vadinosi ši konvencija, kurios moto buvo „laisvesni ir stipresni“. O Italijos nacionalinės partijos „La Lega Nord“ lyderis ir Matteo Renzi vyriausybės priešininkas, Matteo Salvini, konvenciją pradėjo uždegančiais žodžiais teigdamas, kad šis Nacionalistų susibūrimas iš visos Europos yra pirmas ir įeis į istorijos puslapius, taip pat visus komunistų, nacių ir rasistų klijuojamas etiketes nuplėšė, sakydamas, kad tikri komunistai ir nacistai dabar naikina visą Europą, o, svarbiausia, naikina mūsų skirtingas, bet kartu giminingas kultūras, tradicijas, etnines tapatybes, bandydami suvienodinti multikultūras, ateistiškumo pagalba. „Tikrieji komunistai ir nacistai dabar skanduoja prieš mus už šios salės sienų“, – sakė Matteo Salvini ir mikrofoną perdavė kitos šalies nacionalinio judėjimo atstovui.
La Lega nord facebook ir twitter paskyrose buvo naudojami haštagai #piuliberipiuforti (laisvesnistipresni) su vadovų pavardėmis #salvini, #lepen, #starche bei nuolat atnaujinama informacija su geriausiomis ir įsimintiniausiomis citatomis, taip pat nacionalistai dėkojo žurnalistams už dėmesį, nes šia konvencija norėta atkreipti dėmesį į Europos ekonominį, kultūrinį ir politinį nusilpimą. Europa jau senokai nėra laisva ir demokratinė. Ją valdo bankai, politinių ir ekonominių kaprizų interesai, o paprasti piliečiai jau senokai nustumti į prioritetų galą. Šiais laikais labiau rūpinamasi gėjų teisėmis įsivaikinti nei vaikų teise turėti mamą ir tėtį. Šiais laikais pabėgėlis ir mums svetima kultūra yra gerbiama labiau nei Europos pilietis, kuris dažnai bijo būti pavadintu rasistu, nacistu, komunistu, homofobu ar islamofobu. Made in Italy, made in France, made in UK nyksta ir juos keičia made in China, made in Turkey, made in PRC.
Konvencijoje svarbiausiomis temomis kalbėjo Rumunijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos, Belgijos nacionalinių partijų ir judėjimų lyderiai. Belgijai atstovavęs Tom Van Grieken sakė, kad „esame vieninteliai Europoje, kurie turi drąsos šiandien kautis dėl savo tapatybės“, kuris toliau kalbėjo apie „pabėgėlius“, kurie naudojasi susidariusia situacija lyg tramplynu į Europą. Jam antrino ir kiti kalbėtojai, kurie smerkė tokią Angelos Merkel migracijos politiką, Šengeno zoną bei visą Europos Sąjungos silpnumą pabėgėlių ir terorizmo atžvilgiu. Ponas Strache visų vardu garsiai pareiškė: „ Nenorime nusikaltimuose paskendusios Europos be sienų, Europos terore su žmonėmis, kurie labai dažnai nenori net bandyti integruotis“. Didžiosios Britanijos atstovė Janice Atkinson savo kalboje pabrėžė referendumo svarbą, kurio dabar kratosi daugelio šalių vyriausybės, kurios siekdamos jo išvengti padidina reikalingų parašų skaičių. Ji taip pat kalbėjo apie Didžiosios Britanijos galimybę išeiti iš Europos Sąjungos, virtusios greičiau narvu nei laisvę propaguojančia bendryste. Jei per referendumą Didžioji Britanija nutartų palikti Europos Sąjungą, jos nuomone, tai galėtų sukelti domino efektą ir ES ryžtųsi palikti ir daugiau valstybių. Šiuo metu apklausų duomenimis vis daugiau italų pasisako už euro zonos palikimą ir pasitraukimą iš ES. Kam reikalinga Europa, kurioje tave gali prievartauti, apvogti ir nužudyti, tačiau likti nenubaustas? Kam reikalinga tokia Europa, kuri išlaiko daugybę pabėgėlių, tačiau užmiršta savo pačių piliečius ir juos užkrauna dar didesne mokesčių našta? Na ir kas, kad mes negalime priimti visų karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų, tačiau būtent tą ir bando padaryti Merkel ir Briuselio vyriausybė. Ponas Strache sakė, kad nauja ir geresnė Europa gali būti tik tuomet, jei Europos valstybės bendradarbiautų viena su kita, tačiau remtųsi tautinių skirtumų ir etninių tapatybių išsaugojimu bei pagarba viena kitai.
Šio susirinkimo atstovai nepasakė nieko naujo. Dauguma europiečių žino ir diskutuoja apie tokią nevykusią ir silpną ES, tačiau bijo klijuojamų etikečių ir galimų sprendimo būdų. Marine Le Pen teigė, kad ateinantys keli mėnesiai parodys ar ES galutinai subyrės, ar ne. ES subyrėjimas gąsdina kiekvieną, ypač lietuvius. Juk iš Europos Sąjungos skiriamų lėšų bandome atstatyti tėvynę ir pavyti turtingas Europos šalis bei užsitikriname pagalbą prieš Putiną ir rusus, su kuriais kariaujame žiniasklaidoje. Mano draugas iš Paryžiaus, kurio šaknys yra iš Senegalo, sakė, kad, kai tauta pati negerbia savęs, savo kultūros, tradicijų, kalbos ir vaikosi kažkokio multikultūriškumo, tai pagarbos iš atvykėlio tuo labiau nesulauks. O dabar telieka toliau sekti Europos skaldymąsi, politikų verdamą ir srėbiamą košę, Matteo Salvinį bandymą tapti Italijos premjeru, o Marine Le Pen kandidatūrą į prezidento postą Prancūzijoje (buvo užsiminta ją pristatant) ir kitų nacionalinio judėjimo lyderių bandymus įveikti kvailą dabar vykdomą Briuselio politiką. Kas bus toliau? Belieka tik stebėti ir remti tuos, kurie kovoja dėl savo piliečių gerovės. Tokių turėti linkiu ir Lietuvai.

Jeanne-Ruta Mazunaityte

0 1197

Ar žinote, kas yra europietiškos vertybės? Šito niekas nežino. Nes jokių tokių vertybių nėra. Tai tiesiog vienas iš propagandinių štampų, kuriuo labai patogu naudotis, kai konkrečiai pasakyti neturi ko, o atkreipti auditorijos dėmesį reikia. Tokių štampų pakako visais laikais, o nuo XX amžiaus pagrindinės žmonijos kalbos jais tiesiog užtvindytos.

Ar susimąstėte kada, ką reiškia sąvoka „visos civilizuotos šalys“? Arba „pažangi žmonija“? Arba „žodžio laisvė“? Arba „politinis konsensusas“? Arba „visuomenės nuomonė“? Arba „pilietinė visuomenė“? Trumpą laiką panašūs žodžių junginiai funkcionuoja kaip kažkas, kas turi prasmę, o paskui išsigimsta ir pavirsta tuščiomis, beprasmiškomis klišėmis. Dažniausiai tai pasakytina apie propagandinio rinkinio lozungus. Tačiau mums tai lyg ir suprantama, lozungo uždavinys – ne teikti informaciją, o stimuliuoti kažkokius veiksmus, tegu ir pasąmoningai. O čia juk kalba eina ne apie lozungus, o apie žodžius ir išsireiškimus, kuriuos reguliariai vartoja ne tik intelektualiai nelabai pilnaverčiai politikai, bet ir žurnalistai, politologai, teisių gynėjai…

Ir „europietiškos vertybės“ čia užima ypatingą vietą. Apie jas juk dar prieš penkis metus iki ukrainietiško maidano čiulbėta vos ne daugiau kaip apie „nacionalinę savimonę“ (irgi neblogas išsireiškimas) ir čiulba iki šiol. Europietiškas pasirinkimas pas juos, matote, jau nebeatšaukiamas, o europietiškos vertybės – aukščiau visko. Kas gi per vertybės čia tokios? Ar tai reiškia, kad pas vokiečius ir graikus jos vienodos? Taigi ne. Aš jums daugiau pasakysiu: pas vokiečius ir anglus, nekalbant jau apie prancūzus, vertybės skiriasi dar smarkiau. Etniniai skirtumai Europoje, žinoma, nėra dideli, bet ne tiek, kad nedarytų įtakos skirtumams. O paimkite Rytų Europą, visus tuos rumunus, vengrus, lenkus, bulgarus, nekalbant jau apie serbus su kroatais? Kur ten pas juos europietiškos vertybės? Tiksliau – pas ką iš jų? Gal pas serbus, kuriems aukso amžius – tai socialistinė praeitis, o gelbėtojų vaidmenį, nežiūrint į nieką, vaidina rusai? Gal pas lenkus, kurie visi iki vieno svajoja apie Žečpospolitos atkūrimą visiems gerai žinomose ribose?

Tiek to, palikime ramybėje rytų europiečius. Pas juos ten, žinote, sunki tarybinė praeitis, Varšuvos sutartis kabo virš galvų, kokios jau ten europietiškos vertybės. Imkime skandinavus kokius nors su italais, pavyzdžiui, palyginkime. Ar galima priskirti europietiškoms vertybėms tikriems katalikams būdingą mafiją? Manau, švedai nepritars. Ir jei paimsime kaip pavyzdį olandus su belgais, tai paaiškės, kad pirmieji jau seniai pavargo būti „pirmaisiais“ ir dėl to juos vis labiau traukia konservatyvios vertybės (kurgi ne, prie legalios marichuanos ir apmokamos „meilės“), o antrieji iki kraštutinumo radikalizuojasi.

Galbūt kalba eina ne apie politines, o apie religines vertybes? Tai papasakokite apie jas airiams ir tiems patiems serbams su kroatais. Paaiškinkite ispano-portugališkam elgetai apie jų religinių vertybių panašumą į protestantiškos Vokietijos vertybes. O galite apie tą patį papasakoti čekams ir lenkams – susilauksite daug įspūdžių. O gal čionai turimas galvoje koks nors religinis pakantumas, kaipo „europietiška vertybė“? Na na. Uždrausti Prancūzijoje chidžabai – tai tikriausiai religinis pakantumas. Arba olandiški komiksai apie islamą, tapę vos ne „kovos su fundamentalismu“ simboliais? O gal pats faktas, kad Europoje sugyvena valstybės ir tautos su įvairiomis religijomis yra europietiškų vertybių simbolis? Nekurkite sau iliuzijų – tai viso labo konfesijų tarpusavio kovos etapas. Praktika rodo, kad Vatikanui lengviau pripažinti Darvino teoriją, negu susitaikyti su serbų stačiatikybe.

Tai gal „europietiškos vertybės“ susijusios su aukšta gyvenimo kokybe? Liaukitės. Netgi neverta minėti kaip pavyzdžio Rytų Europos ar Italijos pietinės dalies su Graikija ir Portugalija. Galima pasižiūrėti į Austriją ar į Prancūzijos provinciją. Ir visos legendos apie aukštą gyvenimo kokybę pavirs dulkėmis.

O gal tas išsireiškimas „europietiškos vertybės“ remiasi kažkokiais konkrečiais elementais? Tarkime, karjeros darymo vertybe? Anaiptol. Šita vertybė aktuali vokiečiams, olandams, belgams, o štai skandinavams ji yra ne pagrindinė. Pietų europiečiams ji išvis velkasi vertybių sąrašo uodegoje. O gal kalbama apie genderinę lygybę? Papasakokite apie tai italams. „Teisinė valstybė“? Nebent deklaracijų lygmenyje, lygiai kaip ir „demokratijos“ ar „pilietinės visuomenės“ vertybės. Labai lengvai ir paprastai visos šios „vertybės“ gali būti paaukotos vardan pelno. Tai gal pats pelnas, ekonominė nauda yra toji tikroji „europietiška vertybė“? Jeigu taip būtų, tai neaktyvėtų kairiųjų judėjimai visose Europos šalyse, neaktyvėtų ir nacionalistai Rytų Europoje ir Ispanijos-Italijos regione.

Bet užtat kaip skamba – „europietiškos vertybės“! Galima rūsčiai kaltinti dėl jų nebuvimo tuos, kurie pešasi Ukrainos parlamente, jei tik užmerksime akis į anglų parlamentą, kur pešamasi ne ką mažiau. Galima žiauriai keikti korupciją ir aiškinti, kad ji nesuderinama su „europietiškomis vertybėmis“, jei tik užmerksime akis į Italiją ir Prancūziją. Apskritai kalbant, galima labai sėkmingai naudotis šiuo išsireiškimu praktiškai bet kokioje situacijoje. Štampas, kuris neturi jokios prasmės, gali būti užpildytas bet kokia jums patogia prasme, priklausomai nuo konjunktūros.

0 3304

Žurnalisto Mick Fagge straipsnio vertimas iš anglų dienraščio „Daily Express“
2010 m. vasario mėn. 26 d.

Dienraštis „Daily Express“ dabar gali atskleisti toli siekiantį ir slaptą susitarimą, pagal kurį daugiau nei 50 milijonų Afrikos darbininkų būtų pakviesti į Europą. Milijonams afrikiečių būtų suteiktas leidimas atvykti į Europą ir čia ieškoti darbo. Šią savaitę Malio valstybėje atsidarė kontraversiškas mokesčių mokėtojų finansuojamas darbo centras. Tai būtų pirmas žingsnis, skatinantis laisvą darbo jėgos judėjimą tarp Afrikos ir ES.

Briuselio ekonomistai teigia, kad iki 2050 m. Anglijai ir kitoms ES šalims reikės priimti 56 milijonus imigrantų, kad būtų kompensuotas demografinis nuosmukis, atsiradęs dėl mažėjančio gimstamumo ir augančio mirtingumo Europoje. ES statistikos tarnybos (Eurostat) ataskaita įspėja, kad ko gero reikės didžiulio kiekio imigrantų, tam kad užtikrinti senstančių gyventojų pensijų ir sveikatos priežiūros finansavimą. Šalims, kuriose mažas gimstamumas, gali prireikti daug imigrantų per ateinančius dešimtmečius, jeigu jos norės išlaikyti esamą dirbančiųjų skaičių. Norint, kad ekonomika ir mokesčių pajamos nesmuktų, svarbu išlaikyti pakankamą dirbančiųjų skaičių.

Prancūzijos europarlamentaro Francoise Castex ataskaita rekomenduoja, kad imigrantams būtų suteikiamos įstatymų numatytos teisės ir socialinė rūpyba. Castex ragino europiečius ramiai žiūrėti į imigracijos klausimą. Sakyti, kad mums reikia imigracijos, tai nieko naujo. Reikia priimti tai. Europarlamentaras siūlo įvesti „mėlynos kortelės“ sistemą, kuri būtų panaši į Amerikos žaliąją kortelę, kuri suteikia pilnas darbo ir socialinės rūpybos teises. Mėlynos kortelės savininkams būtų leista laisvai keliauti po ES šalis ir įsikurti bet kurioje iš jų.

Vakar seras Andrew Green, atstovaujantis organizaciją „Migration Watch UK“, pareiškė, kad Anglija ir Olandija — tai dvi labiausiai prigrūstos šalys Europoje. „Šiuo metu mums reikės pastatyti septynių miestų Birmingham dydžio ekvivalentą, jei norėsime sutalpinti visus imigrantus, kuriuos valdžia tikisi priimti. Ir štai vėl matome, kaip ES noras pritaikyti vieną standartą visoms ES šalims duoda absurdiškus rezultatus. Šie pasiūlymai būtų juokingi, jei jie būtų pritaikyti Britanijai. Vyriausybė turi užtikrinti, kad šie darbo leidimai negaliotų JK. Mažiausiai ko mums dabar reikia – tai padidėjusi imigracija, kai ateina ūkio nuosmukis.
œ
O opozicijos Vidaus reikalų Sekretorius Dominic Grieve pareiškė, „Kai ministrai laikosi kietos linijos imigracijos kontrolės atžvilgiu, jie privalo aiškiai parodyti, kad Briuseliui nebus leista vogčiomis sužlugdyti nacionalinės politikos. JK Nepriklausomybės partijos (UKIP) vadas Nigel Farage pasmerkė šį pasiūlymą kaip įžeidimą. Jis sakė: “Kuo greičiau
Britanija atgaus imigracijos politikos kontrolę, tuo geriau.“

Šie pasiūlymai yra Afrikos-ES Partnerystės dalis. Partnerystės deklaracija taip pat įspėja apie kai kurias masinės imigracijos pasekmes ir siūlo geriau integruoti Afrikos migrantus. Nelegaliai patekusius migrantus .nereikia traktuoti kaip nusikaltėlius. Daugelis jų rizikuoja savo gyvybe, siekdami laisvės arba pragyvenimo galimybių Europoje. Tol kol ES gyvenimo.lygis bus aukštesnis nei pietinėse ir rytinėse šalyse, tol išliks pagunda ateiti, o ypač jei bus darbo vietų.

Deklaracija ragina ES padėti Afrikos valdžioms įsteigti migracijos informacijos centrus, kad darbo jėgos mobilumas tarp Afrikos ir ES būtų geriau valdomas. Pirmasis darbo centras atidarytas Malio sostinėje Bamako. Tikimasi įsteigti kitus darbo centrus kitose Vakarų Afrikos valstybėse, o vėliau ir Šiaurės Afrikoje.

Vakar „Daily Express“ atskleidė kokia prieštaringa yra imigracijos politika. Tūkstančiai migrantų, tokie kaip Kanoute Tieny iš Malio, dabar gauna iki 5 000 svarų, kad grįžtų namo į Afriką. Prancūzų Prezidentas Nikolas Sarkozy nori įgyvendinti visą ES apimantį imigracijos planą iki metų pabaigos, kol jam teks atsisakyti Europos Sąjungos Tarybos prezidento posto. Ši institucija vykdo politikos pasiūlymus, kuriuos pateikia Europos Komisija ir aptarinėja Europos Parlamentas. Prancūzijos Imigracijos Ministras Brice Hortefeux, atstovaujantis visas ES šalis, tame tarpe ir Britaniją, nenuilstamai keliavo po Vakarų Afriką siekdamas sukurti bendrą strategiją.

Vakar Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad JK neturi nieko bendro su šiuo ES planu. Pasienio kontrolės tarnybos atstovas paaiškino, kad ši iniciatyva bando skatinti legalius migracijos kelius Schengen erdvėje, o JK atsisako dalyvauti. Ši erdvė apima daugumą ES šalių, bet ne visas. Taigi, mes toliau pilnai kontroliuojame mūsų išorės sienas ir prieglobsčio sistemą.

Vertėjo komentaras: Nors šis straipsnis buvo paskelbtas prieš 5 metus, mes matome, kad jis tebėra labai aktualus. Šiais metais ES šalys, nesipriešindamos, tikriausiai priims vieną milijoną nelegaliai atvykusių ekonominių migrantų iš Afrikos ir Vidurio Rytų. 50 milijonų Afrikos migrantų skaičius nėra iš piršto laužtas. Tokie apskaičiavimai jau buvo paskelbti prieš 15 metų JT atliktų migracijos studijų, kuriose primygtinai rekomenduojama priimti daugiau nei 50 milijonų imigrantų dėl ekonominių priežasčių. Keista, bet eurobiurokratai nesiima jokių iniciatyvų europiečių gimstamumui skatinti.

Vertė – Algis Avižienis

Vertėjo rekomenduojamas straipsnis, kuris puikiai tinka prie šio teksto temos.

Taip pat kviečiame prisijungti prie akcijų kuriomis siekiama užkirsti kelią mums primetamoms imigrantų kvotoms.

Čia galima pasirašyti peticiją.

Facebook puslapis – Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją