Tags Posts tagged with "ES"

ES

0 4347
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1689

Kol lietuviai dar pratinasi prie naujai priimto „lankstaus“ Darbo kodekso, nei viešai protestuodami, nei kitaip kovodami, o lenkdami nugaras, arba bėgdami į užjūrius „geresnių“ ponų ieškoti, Serbijoje veikiančios „Fiat“ automobilių gamyklos darbininkai demonstruoja tikro kovingumo ir klasinio proletariato solidarumo pavyzdį visai Europai. Kas gi ten vyksta?

 

Ketvirtame didžiausiame Serbijos mieste, Kragujevace, stovi FIAT kompanijos automobilių „Kraisler“ (Chrysler) gamykla, kurioje sunkiomis sąlygomis dirba daugiau kaip 2000 darbininkų. Vis sunkėjantis darbo krūvis, atleidus eilę darbuotojų siekiant palaikyti ankstesnį gamybos našumą, neapmokami viršvalandžiai ir niekaip nekompensuojamos kelionės į darbo vietą naktinės pamainos metu, kuriuo neveikia miesto viešasis transportas. Už įtemptą triūsą – ubagiškas 2 eurų į valandą darbo užmokestis, „ariant“ po 10 val. į dieną, penkias dienas per savaitę (neskaitant neapmokamų viršvalandžių).

 

Tokios yra sąlygos Kragujevaco automobilių gamyklos darbininkams. Negana to, prastėjanti šalies ekonominė padėtis, brangstančios pragyvenimo kainos – visa tai prisideda prie ir taip išnaudojamų darbo žmonių skurdinimo. Dažnu atveju nelieka kitų alternatyvų, kaip emigruoti, žudytis – arba iš vien kovoti už geresnį gyvenimą.

 

Būtent pastarąjį variantą renkasi susipratę FIAT gamyklos darbininkai – 90% jų susivienijo po kovingųjų profsąjungų vėliava ir paskelbė streiką, prasidėjusį birželio 27 d. ir besitęsiantį iki šiol. Kokie streikuojančių darbininkų reikalavimai, viešame kreipimesi į tarptautinio darbo žmonių judėjimo atstovus praneša glaudžiai su streiku susirišusi Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija (NJKP):

 

  1. Pakelti minimalų valandinį atlyginimą nuo 2 iki 2,4 eurų (290 dinarų);

 

  1. Pagerinti gamybos organizavimą, pakeisti dėl motinystės ar tėvystės atostogų arba ilgai besitęsiančios ligos išėjusius darbininkus;

 

  1. Pripažinti premijas už pasiektus našumo reikalavimus, bronzos ir sidabro įvertinimus pagal Pasaulinės klasės gamybos principus;

 

  1. Taikyti kolektyvines darbo sutartis naktinių pamainų (nuo 22:00 iki 05:00) transporto išlaidoms padengti.

 

Kol kas FIAT gamyklos vadovybė tenkinti reikalavimus atsisako. Tuo tarpu buržuazinės valdžia reagavo piktai priekaištaudama streikuojantiems darbininkams už jų tariamai daromą žalą „Serbijos reikalams“, mat dėl jų rengiamo streiko būsią „atbaidomi potencialūs investuotojai“.

 

Tačiau „kaip užsienio „investicijos“ veikia Serbijoje ir kaimyninėse šalyse gerokai peržengia įprasto buržuazinio išnaudojimo ribas. „Investavimo“ sąvoka neretu atveju čia tampa savo priešybe. Antai dauguma išlaidų būna padengiamos valstybės biudžeto, privatiems savininkams leidžiant kaupti vis daugiau ir daugiau viršpelnių, nei kiek nerizikuojant savuoju bizniu“ – paaiškinama NJKP paskelbtame pareiškime.

NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti
NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti

Šitai leidžia nesunkiai suprasti, kad neva „demokratinėje“ Europos Sąjungoje (ES) jokios tikros lygybės tarp narių-valstybių nėra: turime lygius ir lygesnius. Vieni išnaudoja kitus. Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kt. vakarų Europos „lyderės“ nesivaržydamos siurbia rytinių kraštų gyvybinius syvus – ką aiškiai matome ir skandinavų bankų smaugiamoje Lietuvoje.

 

Ne be reikalo dar 1916 m., kalbėdamas apie kapitalistinių „Jungtinių Europos Valstybių“ lozungą V. Leninas numatė, kad tokios ES sukūrimas būtų tiesiog kolonijų dalyboms analogiškas procesas*. Deja, bet jis nesuklydo!

 

Tuo tarpu Serbijos premjerė Ana Branabik pareiškė, esą streikas perdėm „politizuotas“ ir darbininkais kažkaip tai „manipuliuojama“.

 

Labai įdomu: kai darbininkai, kaip kad Lietuvoje, nuolankiai tempia vergo naštą ir leidžiasi mindžiojami buržujų lyg kokie kilimai, tai vadinama civilizuotu „dialogu“ tarp darbuotojų ir darbdavių. O kuomet tik jie ima reikalauti žmogiškųjų teisių, dargi imdami suvokti save kaip konkrečią socialinę klasę, gal net siekdami tapti politine jėga, tai jais kažkaip neva „manipuliuojama“.

 

Taip išeina, kad ir Serbijoje, kaip mūsuose, „politikuoti“ bei reikšti savo interesus turi teisę kas tiktai nori – stambūs biznieriai, žemių savininkai, netgi neaiškių seksualinių pakraipų veikėjai, bet jokiais būdais ne darbininkai, kaip darbininkai, nors ir sudarydami didžiulę bet kurios visuomenės dalį. Tai, pagal buržuazinius šių laikų politikierius – tiesiog nepadoru. Belieka paklausti – kur tada demokratija?

 

Bet serbų darbininkai nenusileidžia ir FIAT gamyklos pavyzdys užkrečia – šiuo metu Serbijoje streikuoja iš viso per 3000 darbininkų. Prisijungė dirbantieji Gorenjė ventiliatorių gamykloje, priversti dirbti aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. 7 mln. gyventojų turinčiai šaliai tai palyginus nedaug, o visgi jau to pakanka, kad valdžia ir už jos stovintys kapitalistai sunerimtų.

 

Apie tai pagalvoti ypač verta mums, kuomet Lietuvoje pati streikų praktika apmirusi, dirbantieji atpratę kovoti ir arba tenkinasi apgailėtinais atlyginimais, arba emigruoja, o didžioji dauguma profsąjungų, su A. Černiausko konfederacija priešakyje, ramiai sau pūva nugulusios vietos oligarchų bei nieko bendro su tikraisiais dirbančiųjų reikalais neturinčių LSDP politikierių kišenėse. Pakeisti padėtį gali ne valdžia ar į ją besiveržiantys politikieriai, o tik patys dirbantieji. Šviesdamiesi, įsisąmonindami tikruosius savo interesus ir organizuodamiesi. Kito kelio nėra.

Kibirkštis

* V. Leninas. Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 329-333.

0 2632

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 1944

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus

1 2423
“Il Primato Nazionale” žurnalisto Filippo Burla straipsnis, paskelbtas minėto leidinio svetainėje š.m. liepos 9 d.

Roma. Ką tik gautos žinios: Jose Manuel Durao Barroso, buvęs Europos Komisijos (aukščiausio ES vykdančiojo organo) Prezidentas, yra skiriamas Goldman Sachs International prezidentu (nevykdančiuoju). Goldman Sachs International – tai didžiausio ir garsiausio Goldman Sachs banko padalinys. Barosso taip pat bus Goldman Sachs motininės įmonės patarėju.

durao-web

Barroso profesinė patirtis plati. Jaunystėje jis tapo marksistų/leninistų studentų federacijos vadu, o raudonųjų gvazdikų revoliucijos išvakarėse įstojo į socialdemokratų partiją. Visą tai jis derino su savo universiteto politinių mokslų ir teisės studijomis. Nuo 1985 m. Lisabonoje dirbo parlamentaru ir kelis kartus ministru. 2002 m. buvo skirtas portugalų vyriausybės vadovu ir juo liko iki 2004 m., kai buvo pašauktas vadovauti Europos Komisijai. EK vadovu išliko du penkmečius. Jo vadovavimo metu išryškėjo Viduržemio jūros šalių sunkumai, ypač Graikijoje ir Italijoje. EK sprendė krizę, pritaikydama griežtą diržo veržimo politiką, kuri tik paaštrino pačią krizę. 2014 m. perdavė estafetę Juncker ir vėliau atsidūrė Goldman Sachs.

 

Tai ne pirmas kartas, kai garsus (teigiama ir neigiama prasme) amerikiečių investicinis bankas daro mainus (viena ar kita prasme) su politikos pasauliu. Garsiausias buvęs Goldman Sachs darbuotojas tikriausiai yra dabartinis numeris vienas Europos Centriniame Banke (ECB) Mario Draghi, kuris po tarnybos Italijos Iždo departamente tapo Goldman Sachs International viceprezidentu Europai nuo 2002 m. iki 2005 m. Tą patį galima pasakyti apie Mario Monti, kuris dar prieš paskyrimą į Italijos premjerus, buvo to banko konsultantu nuo 2005 m. iki 2011 m. Neturėtume užmiršti ir Romano Prodi, kuris užpildydavo savo karjeros spragas nacionalinėse bei europinėse tarnybose, gaudamas darbą Goldman Sachs. Ta pati istorija su Massimo Tononi, kuris pradėjo dirbti Goldman Sachs 1990-ųjų pradžioje, po to perėjo į Pramonės rekonstrukcijos institutą, kuriam vadovavo Prodi. Sekdamas Prodi pėdomis, jis po kelių metų tapo Ekonomikos ministerijos Sekretoriaus padėjėju Prodi vyriausybėje nuo 2006 m. iki 2008 m. Vėliau jau kelintą kartą grįžo į to paties investicinio banko gretas.

 

Šalia politinių pareigų visų, kurie pereina per Goldman Sachs besisukančias duris, bendras požymis yra ryškus pro-europietiškumas. Draghi pasižymėjo tuo, kad ryžosi „bet kokia kaina“ gelbėti eurą. Barroso beveik visai neklausė Suomijos, kai ji pateko į juodą recesiją, dar ir pasiūlė užstatyti Partenoną Graikijos atveju. Prodi buvo žinomas dėl savo susižavėjimo puikiu ir pažangiu euru. Ar visa tai atsitiktinumai? Tikriausiai ne. Goldman Sach buvo tarp pagrindinių „Pasilikime“ Britanijos referendumo rėmėjų ir išėjo iš ten gerokai aplamdytais kaulais. Ar dabar bandys atsigauti?

 

Vertė Algis Avižienis

0 1230
Kipras užvakar užbaigė milijardų eurų vertės ES paramos programą, pamažu atsigaudamas po sunkios finansinės krizės, padariusios didelę žalą bankininkystės sektoriui. Tačiau visi Kipro žmonės dabar bus priversti atidavinėti privatiems bankams gelbėti paimtas paskolas, kai tuo tarpu į analogišką situaciją patekusi Islandija referendumu atmetė skolas užsieniečiams ir jokių bausmių už tai nesulaukė. Skelbiame ekonomisto, signataro Valdemaro Katkaus komentarą. 
 
Turime čia skirtingą dviejų salų istoriją, tik viena yra euro zonoje, o kita – laisva šalis. Palyginkime Islandijos ir Kipro krizės įveikimo rezultatus. Šiuo metu Islandijos valstybinė skola, palyginti su BVP, yra 82 proc., Kipro – 108 proc. Valstybinės skolos prieaugis nuo 2008 m. iki 2016 m. yra toks: Islandijos valstybinė skola per šį laikotarpį priaugo tik 15 proc., Kipras priaugino 60 proc. Nedarbas Islandijoje šiuo metu yra 3,2 proc., jaunimo nedarbas – 7,1 proc. Tuo metu Kipre nedarbas yra 15,3 proc., o jaunimo nedarbas – beveik 32 proc. Dar vienas populiarus rodiklis – kiek BVP tenka vienam gyventojui. Tai Islandijoje tenka 41 tūkst. eurų, o Kipre – tik 30 tūkst. eurų.
Visi rodikliai rodo, kad Islandija iš krizės išėjo labai gerai, palyginti su visomis euro zonos šalimis. Praėjusių metų pabaigoje, kai vyko vienas iš didžiausių Azijos investuotojų forumų, Islandija ten buvo pristatyta kaip vienintelė šalis, kuri gerai įveikė šią krizę. Kodėl jiems pavyko? Pirmiausia jie turėjo nepriklausomą valiutą, o prasidėjus krizei jie ją devalvavo 80 proc., dėl to užsieniečiai, ypač dalyvavę spekuliacinėse rinkose, prarado labai daug pinigų. O Kipras to negalėjo panaudoti, kaip ir Graikija, todėl jie niekaip kitaip negali išeiti iš krizės, kaip tik didindami valstybinę skolą ir nedarbą.
Taigi, islandai nebuvo euro zonoje, be to, jie turėjo ir politinę laisvę. Juk iškart Briuselis pareikalavo, kad būtų grąžinti pinigai dviem ES valstybėms – Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams, tačiau 2010 m. islandai šį reikalavimą atmetė referendumu. Islandai priklauso Europos laisvosios prekybos zonai, į kurią įeina ir ES. Tačiau ši zona pripažino, kad islandai neprivalo niekam mokėti jokių pinigų, bet, vykstant deryboms su britais ir olandais, islandai susitarė dalį pinigų išmokėti. Šiuo metu nuo sausio mėn. Islandija yra visiškai atsiskaičiusi su šiomis šalimis, taip pat islandai pirma laiko atidavė 2,1 mlrd. eurų paskolą, kurią buvo paėmę iš TVF. O Kipras iki šiol lieka skolingas. Taigi, ir su skolomis islandai susitvarkė kur kas geriau.

 

Tačiau svarbiausia, kad krizės metu islandai nusprendė, jog reikia apsaugoti savo žmones, o nuostolius perkelti užsieniečiams, t.y. jie nenacionalizavo nuostolių bankų, į kuriuos investavo užsieniečiai, norintys greitai praturtėti, – tai buvo grynai spekuliacinės investicijos. Islandijos vyriausybė netgi leido nurašyti dalį nekilnojamojo turto paskolų gyventojams, t.y. privertė bankus tai padaryti, ko vėlgi neįvyko Kipre… Jie nebuvo suvaržyti ir visada gyveno savo galva. Islandijoje iki šiol galioja kapitalo kontrolė, pagal kurią draudžiama bankams spekuliuoti valiutomis. Taigi, palyginti su Kipru, Islandija iš krizės išėjo turėdama geresnius socialinius rodiklius, 22 proc. mažesnes valstybės skolas ir daug geresnes ekonomikos augimo perspektyvas.

0 2638

Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis Lietuva ir toliau turėtų veržtis diržus, o kai kurie mūsų politikai ir bankų konsultantai, perėmę užsieniečių retoriką, bet kokius mėginimus didinti atlyginimus ir bent minimaliai pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą vadina „populizmu“. Ir niekam nerūpi, kad šimtai lietuvių kasdien bėga iš šalies ten, kur jokie užsienio fondai neturi galios reguliuoti atlyginimų dydžio, o tų šalių politikai dirba savo žmonių naudai, bet ne užsienio „ekspertams“. Apie tai specialiai „Respublikai“ komentuoja ekonomistas Valdemaras Katkus.

 

– Užsienio specialistai iš TVF Lietuvoje atliko reviziją ir jau ne pirmą kartą nustatė, esą atlyginimų kelti jokiu būdu negalima, kai kurie aukščiausi mūsų politikai ir bankų „ekspertai“ jiems antrina, esą atlyginimų didinimas yra populizmas. Kodėl lietuviams draudžiama geriau gyventi?

– Šiuo metu vyrauja dvi absoliučiai skirtingos nuomonės šiuo klausimu – TVF ir Europos Komisijos. Šių metų vasario 20 d. EK tarnybos savo ataskaitoje apie minimalų darbo užmokestį rašo štai ką: „Tikimasi, kad minimalaus darbo užmokesčio augimas teigiamai paveiks minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų vartojimą, taigi ir ekonomikos augimą.“ Taigi EK sako visiškai priešingus dalykus nei TVF. Tačiau pažvelkime į realius skaičius. Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, vienam gyventojui per metus tenka 74 proc. BVP nuo Europos vidurkio, Estijoje – 73 proc., o Latvijoje – 64 proc. Pagal šį rodiklį tarsi atrodome neblogai, tačiau pagal minimalią algą vaizdas priešingas – Lietuvoje minimumas yra 350 eurų, Latvijoje – 360 eurų, o Estijoje – 430 eurų.

– Tai lieka neaišku, kodėl mes negalime kelti atlyginimų, jeigu bendras vidaus produktas vienam gyventojui yra didesnis?

– Taip, klausimas aktualus ir teisėtas. Bet pažvelkime per kitą pjūvį. Štai visoje ES metinių pajamų vidurkis sudaro 27 300 eurų, o Lietuvoje – tik 12 400. Padalinkime vieną skaičių iš kito ir gausime, kad Lietuvos pragyvenimo lygis tesiekia vos 45 proc. bendro ES vidurkio. Šis rodiklis kur kas objektyvesnis, nes atspindi realias mūsų gyventojų pajamas. O jeigu palygintume save su Vokietija, tai pamatytume, kad mūsų pragyvenimo lygis tesudaro 17 proc. vokiečių pragyvenimo lygio… Todėl džiaugtis tais 74 proc. BVP mums tikrai nereikėtų, nes atsilikimas yra milžiniškas. Dar įdomiau pažvelgti į mūsų įmonių pelnų statistiką. Neseniai buvo skelbta, kad įmonių pelnai grįžo į prieš krizę buvusį lygį. Jeigu tikėtume Statistikos departamentu, tai įmonių pelningumas išaugo iki 19 proc., o žmonių atlyginimai augo vos 5,6 proc. Tai štai ko mums nepaaiškina arba ką nutyli TVF specialistai: galima manyti, kad darbdaviai šiuo metu tiesiog nesidalina savo pelnu ir nekelia atlyginimų. Įvairūs bankininkai mums aiškina, kad jie tas perteklines pajamas skirs medžiaginėms investicijoms ir ateityje bus labai gerai… Bet pažiūrėkime į gamybinių bendrovių investicijas, lyginant nuo bendro uždarbio. Lietuvoje investuojama 17 proc., ES vidurkis yra 21,5 proc., o Estijoje įmonės investuoja 28 proc. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra mažiau mokesčių surenkama nei Estijoje. Tai iš šių skaičių akivaizdu, kad TVF gina stambaus kapitalo arba darbdavių interesus, o ne paprastų žmonių.

– O kodėl tie užsienio „ekspertai“ nepataria, kaip mums ištrūkti iš šio užburto rato: juk žmonės iš Lietuvos masiškai bėga dėl mažų atlyginimų, o ne dėl kažko kito… Pagaliau tie patys darbdaviai, nenorintys dalintis pelnu, aiškina, kad negali susirasti darbuotojų. O TVF postringauja apie esą menką darbo našumą… Ar tai ne absurdas?

– Jie postringauja apie menką darbo našumą, bet nesako, kad darbo našumas kyla ne tik tada, kai žmonės gerai dirba, o ir tada, kai investuojama į naują įrangą bei naujas technologijas. Jie nenori matyti, kad Lietuvoje yra nedidelės kapitalo investicijos ir labai menkas atlyginimų pakėlimas, palyginti su įmonių pelnais. Juk visi žinome, kad 6 metus Lietuvoje atlyginimų niekas nekėlė, bet ir šito reiškinio TVF niekaip neaiškina, tačiau mėgsta akcentuoti, kad kelti minimalų atlyginimą yra kenksminga Lietuvai, atseit geriausia yra įvesti papildomus mokesčius… Tačiau pati problemos esmė juk yra čia: kaip teisingai paskirstyti įmonių gaunamas pajamas tarp darbuotojų ir protingų investicijų bei pelno įmonių savininkams. Būtent apie tai užsienio ekspertai kažkodėl nenori kalbėti ir jokių paaiškinimų jų retorikoje neaptiksime. Juolab, kaip minėjau, dvi skirtingos užsienio institucijos deklaruoja absoliučiai priešingas nuomones. Bet mums ne jų nuomonių reikia klausytis, o turėti aiškią savo viziją, kaip gaunamas pajamas teisingai padalinti tarp atlyginimų, investicijų ir darbdavių pelno dydžio. Ši bėda pas mus įsisenėjusi ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos.

– Maža to, visokie užsienio „ekspertai“ mums dar mėgsta aiškinti, kad būtinai turime laikytis „fiskalinės drausmės“. Tuomet ir mūsų valdžia pakartoja tą patį ir toliau sėkmingai melžia gyventojus. O kodėl tik mes tos drausmės turime laikytis? Kodėl jie to nesako kokiai nors Prancūzijai, Ispanijai ar Italijai, kurios į biudžetą visada surenka mažiau, nei išleidžia, ir gyvena amžinon skolon?

– Dėl fiskalinės drausmės, tai yra tiesa. Ta pati Prancūzija ilgą laiką jos nesilaikė, bet svarbiausia, kad Prancūzija ir Vokietija ilgą laiką viešai deklaravo nuomonę, jog fiskalinė drausmė turi galioti visoms mažosioms valstybėms, bet vokiečiams ar prancūzams – ne. Tai viešai ne kartą sakė tiek prezidentai, tiek kancleriai, tiek visi kiti. Vokietijos biudžetas šiuo metu yra subalansuotas, jie to laikosi, bet Prancūzija šiuo metu pasinaudojo teroro aktais Paryžiuje, parašė laišką Europos Komisijai ir ten paaiškino, kad dėl to, jog reikia padidinti išlaidas saugumui, nesilaikys fiskalinės drausmės artimiausius trejus metus. O EK sutiko, kad galima daryti išimtį, esant tokiai situacijai. Tai rodo chaosą pačioje euro zonoje – dabar tarsi bandoma 19 ES finansų ministerijų sureguliuoti, pritaikant visiems vienodas sąlygas, bet iš tikrųjų tos sąlygos nėra vienodos. Prancūzija yra antra pagal dydį ekonomika Europoje ir jos valdžia sau palieka daug daugiau išteklių, kuriuos gali perskirstyti žmonėms, negu Lietuva. Vėl grįžtame prie tos pačios įsisenėjusios problemos pačioje ES: turime Europos centrinį banką, kuris niekam nepriklauso, turime 19 skirtingų fiskalinių politikų ir visi suprantame, kad euro zona niekaip negali būti subalansuota, o euras niekaip negali būti naudingas visiems. Pavyzdžiui, vokiečiams jis naudingas, o graikams – ne. Tai veda prie suirutės ir stagnacijos euro zonoje, juolab kad didžiosios valstybės visada gali pasinaudoti įvairiomis išimtimis, nes ir Lisabonos sutartyje yra straipsnių, kurie leidžia nesilaikyti bendros fiskalinės politikos dėl saugumo.

– Na gerai, o kokios politikos laikosi mūsų valdžia, jeigu net užsienio struktūros laikosi visiškai priešingos nuomonės? Kurių „ekspertų“ mūsiškiai klauso ausis suglaudę?

– Mūsų valdžia laikosi itin griežtos, kone pavyzdinės taupymo politikos. Taupymas yra didelis, biudžeto deficitas labai mažas. Jie nori išlaikyti mažą deficitą, kaip ir reikalauja Briuselis, dėl to nenori kelti atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams. Kai mes kalbėjome, kad privačios įmonės turi subalansuoti atlyginimų, investicijų ir pelno maržas, tai lygiai taip pat vyriausybė turi subalansuoti, kiek tas biudžeto deficitas gali būti protingas, kiek galima pakelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams. Taigi, dabar turime tokią suvaržymo politiką: darbdaviai palieka sau didelius pelnus, o Vyriausybė riboja atlyginimų kėlimą. Krizės metais pas mus jo ir taip niekas nekėlė, tuo metu estai ir latviai tai darė, o ir vėliau gerokai daugiau didino atlyginimus nei pas mus. Pasirinkimas dabar tik toks: arba mes galvojame savo galva ir norime pagerinti savo žmonių gyvenimą, arba mes veikiame kaip Briuselio planktonas ir prisitaikome prie jų reikalavimų, gamindami Briuseliui gražius skaičiukus ir rodiklius.

– Mes mėgstame lygintis su estais, bet per pastaruosius 26 metus Lietuva niekada neturėjo perteklinio biudžeto, kai tuo metu estai iš perteklinių pinigų susikūrė antikrizinį fondą ir sėkmingai išlaviravo per visas krizes. Kodėl taip yra?

– Estai, numatydami politikų įvairius rinkimų pažadus ir ciklus, konstituciškai įvedė normą, kad vyriausybė negali turėti biudžeto deficito. Dėl to ir bendra jų užsienio skola labai nedidelė. O mūsų skola yra tokia dėl to, kad kasmet ten kaupiasi biudžeto deficitas. Taip, tai nenormalu. Ypač turint omeny, kad 2007-2008 metais piniguose buvo galima maudytis, tačiau netgi tada Vyriausybė sugebėjo turėti iki 3 proc. deficitą, nepaisant visų pasirašytų fiskalinės drausmės aktų… Ši bėda Lietuvoje yra amžina. Estai tai sutvarkė įstatymais, tačiau dabar nemanau, kad mums reikėtų eiti šiuo keliu. Pasilikime tų 3 procentų deficitą, kurį leidžia EK, bet elkimės su tuo protingai – kelkime atlyginimus mokytojams, gydytojams, gaisrininkams ar policininkams, nes automatiškai didės jų perkamoji galia. Taip pat reikia sureguliuoti viešojo ir privataus sektoriaus pajamų paskirstymą, nes Lietuvoje ekonomika dabar visiškai nevaldoma, nėra bendros savireguliacijos, kuri pajėgtų tai subalansuoti. Dabar nėra jokio bendro matymo: bankų sektorius gyvena savo gyvenimą, privačios įmonės – savo, o Vyriausybė – savo. Sureguliavus šiuos tarpusavio santykius ir tinkamai perskirsčius pajamas būtų galima pasiekti, kad žmonės iš Lietuvos tokiais tempais nebėgtų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 2128

Vieną iš labiausiai nustebinusių naujienų sužinojau šiandien. Į Olandijos gyventojų, kurie savo socialinių tinklų paskyrose rašė kritiškus komentarus apie migrantus bei ragino piliečius protestuoti prieš valdžią dėl jų neįgalumo spręsti migracijos politikos, duris pasibeldė policijos atstovai. Jie pareikalavo ištrinti tų žmonių komentarus internete. Šiame video galite išgirsti jų reakcijas.

Danijoje neseniai buvo priimtas įstatymas, kuris labai papiktino visokius liberalus ir pseudokairiuosius. Jame numatyta, jog Danijos valdžia gali konfiskuoti iš migrantų jų vertingus daiktus ir taip kompensuoti išlaidas kurios bus skirtos tų asmenų išlaikymui. Mano nuomone tai normalu. Nenormalu yra sėdėti „ant sprando“ vietiniams danams iš kurių mokesčių išlaikomi tie migrantų centrai.

Švedijos premjeras pažadėjo didinti finansavimą policijai bei gausinti jų kadrų skaičių. Tai įvyko dėl to, jog nebeužtenka esamų policijos pajėgų bei po prieš kelias dienas įvykusio incidento migrantų centre kada „pabėgelis“ paauglys peiliu nužudė ten dirbančią jauną socialinę darbuotoją. Užuojauta jos šeimai bei visai dar sveiką nuovoką išlaikiusiai Švedijos visuomenei, kuri savo ilgai kauptą gerovę ir saugumą švaisto tiems kuriems jie nieko neskolingi.

Neapsikentę nuolatinio teroro Kale miesto (Prancūzija) gyventojai šaukiasi pagalbos, jog juos gintų nuo siautėjančių gaujų. Kaip žinome, Kale mieste yra uostas link kurio važiuoja nemažai vilkikų vairuotojų (taip pat ir lietuvių), ne vienas jų nukentėjo, todėl papildomas apsaugos priemonės įveda ir uosto administracija.
Kai kurie ekspertai ir politikai siūlo įvesti kariuomenę, jog būtų įmanoma atkurti tvarką.

Na ir pabaigai. ES eilinį kartą įspėjo Graikiją dėl jos sienų kontrolės. Nežinau kelintą kartą reiškiamas tas susirūpinimas, gal kokį 568 kartą, bet kaip žinome tai neefektyvu. Graikijos pasienis kiauras kaip rėtis ir didžioji dalis migrantų savo turne į senutę Europą pradeda būtent nuo tos šalies. Mano kuklia nuomone galimi keli variantai:
a) Skirti daugiau lėšų Graikijos sienų apsaugai bei rekomenduoti griežtesnes sienos apsaugos priemones.
b) Jei tai neveikia, suspenduoti Graikijos narystę Šengeno zonoje (Ką video ir mini, jeigu užteks tam kvapo).

Bet čia aš taip galvoju, paprastas mirtingasis. Valdžios olimpe sėdintys išreikš ir 569 susirūpinimą. Vieną iš jų galime pasižiūrėti.

Pradžiai tiek. Jeigu patiko ir manot, jog reiktų dažniau tokias apžvalgėles rašyti – praneškit. Pasistengsiu bent kartą į savaitę atlikti šį darbelį.

Marius Jonaitis

0 1421

Pirma dalis

„Viena esminių Vakarų civilizacijos klaidų Europoje – nesugebėjimas laiku pasiūlyti integruojančio ir patrauklaus kultūrinio modelio, kuris apjungtų Europos krikščionis ir nuosaikius musulmonus. Istoriškai krikščionybės ir islamo jungčių yra pakankamai daug, bet reikėjo sudaryti tinkamas sąlygas joms atsiskleisti“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) politologas Mindaugas Puidokas.

KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto docentas dr. Mindaugas Puidokas pabrėžia, kad terorizmo pavojus labai priartėjo prie mūsų, nes dėl interneto ir socialinių tinklų geografiniai atstumai turi vis mažesnę reikšmę.

Išsamiame interviu Europos Sąjungos (ES) tarptautinių santykių, užsienio ir saugumo politikos ekspertas M. Puidokas istoriškai pažvelgė į terorizmo šaknis ir sąlygas jam išplisti Europoje pastaraisiais metais, paaiškino, kaip nelegalių imigrantų srautą Europoje įtakojo Turkija.

Skaitytojų dėmesiui – antroji pokalbio dalis.

– Kai kurie politikai ir sociologai kontraversiškai vertina šiuos įvykius, teigdami, kad terorizmo Europoje priežastys yra kur kas gilesnės, negu islamo religinis fanatizmas ar religiniai šalių nesutarimai. Kokios kitos galimos tokių veiksmų ir išpuolių priežastys?

– Tarptautiniuose santykiuose sudėtingi reiškiniai yra daugiasluoksniai ir jų analizė yra labai sudėtinga, nes visada valdome tik ribotą kiekį duomenų. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju yra daugybė mozaikos sudedamųjų dalių. Viena iš svarbiausių – kova už pasaulinių naftos ir dujų išteklių kontrolę. Ta kova vyksta tarp visų pagrindinių tarptautinės sistemos veikėjų – galingiausių valstybių ir jų ginamų didžiųjų multinacionalinių korporacijų. Kas valdo gamtinius išteklius, jų kainas ir tiekimo kelius – tas valdo visą pasaulį.

Artimiesiems Rytams nepasisekė, nes jie tų išteklių turi labai daug, o norinčių juos valdyti taip pat netrūksta. Štai ir Sirijos atveju revoliuciją paskatino kova tarp konkuruojančių dujotekių. Pasak „WikiLeaks“ paviešintų duomenų, Sirija pasirinko savo sąjungininko Irano siūlymą, kuriam pritarė Rusija ir Kinija, bet atmetė Kataro, Saudo Arabijos, Jordanijos ir Turkijos siūlymą, nors buvo siūlyta net 3 kartus… Sirija buvo reikalinga dedamoji tiesiant vamzdynus iki Turkijos, kurioje turėjo susikirsti du dujotekiai į Europą – iš Kataro ir Nabuco iš Azerbaidžano.

Prisidėjo ir tas faktas, kad B. Al Asadas yra alavitas, kurį iškilus neramumams daugiausiai palaikė šiitai ir alavitai, o gyventojų dauguma yra sunitai. Religiniai skirtumai tarp šių islamo tikėjimo krypčių menki, bet Saudo Arabija, Kataras, Turkija yra sunitiškos šalys, kurios senai nori suvienyti visą Arabų pasaulį pagal sunitų religinę srovę. Tam, kad tą įgyvendinti – reikia pakeisti situaciją Irane, Irake, nes ten daug šiitų ir atvesti sunitus į valdžią Sirijoje. Išskyrus Iraną, kuriame yra sąlyginai ramu, Irake ir Sirijoje vyraujanti sumaištis ir karas su DAESH įgalina siekti šių tikslų.

Trumpas pastebėjimas – prieš revoliuciją ir pilietinį karą Sirijoje sunitai, šiitai ir alavitai gyveno draugiškai, o visuomenė buvo viena iš labiausiai išsilavinusių Artimuosiuose Rytuose, kartu su Turkija ir Iranu. Viskas dramatiškai pasikeitė. Kai susipina didžiuliai pinigai, ekonominiai ir politiniai interesai ir religiniai dalykai – tai gero laukti sunku. Labai didelė problema čia yra su Saudo Arabija, kurioje įsigalėjusi radikaliausia ideologinė islamo kryptis – vahabizmas arba salafizmas, o jos turtingi asmenys milijoninėmis sumomis finansuoja ISIS teroristus.

Saudo Arabijoje galioja teisės sistema, kuri yra beveik visiškai identiška DAESH, nes taiko tokias pat brutalias bausmes už tuos pačius nusižengimus ir kasmet įvykdo gausybę mirties bausmių – vien pagal prieinamus duomenis kas antrą dieną nukirsdinama po žmogų. Iš esmės vahabizmas yra religinė politinė srovė, iš viduramžių kylantis karingas ir radikalus islamas, skatinantis ekstremizmą ir karą ne tik su kitatikiais, bet ir su pačiais musulmonais. Vahabizmas stipriai atitinka ISIS teroristų ideologiją. Dabar, kai DAESH teroristų tinklas jau pakankamai sustiprėjo – tai sugeba didžiąją dalį finansų generuoti pats, parduodant naftos produktus, vykdant pagrobimus ir reikalaujant išpirkų. Taip pat neatsiejamas jų pragyvenimo šaltinis – plėšimai, mokesčių grobstymas ir turto prievartavimas. Dėl to taip svarbu užkirsti nelegalią prekybą nafta ir panaikinti kitus DAESH finansų pasipildymo šaltinius, nes be pinigų ilgai pakariauti 21 amžiuje būtų sudėtinga.

JAV ir Rusijos kova dėl įtakos regione taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes susitarti nėra lengva, nors paskutiniai įvykiai rodo pavojingą ir kitos labai svarbios šalies regione – Turkijos – nuokrypį link radikalaus islamo, kurį pastebi ir JAV. Juk JAV viceprezidentas J. Bidenas kritikavo prezidentą R.T. Erdoganą jau seniai, o šis po to net buvo pareiškęs, kad diplomatine prasme su šiuo žmogumi daugiau neturės jokių kontaktų.

Britų Independent žurnalistų tyrimas parodė, kad dalis ISIS naftos tikrai patenka į Turkiją ir yra ten parduodama per tarpininkus. CNN 2015 metų lapkričio pabaigoje plačiai aprašė ir situaciją, kai Turkijoje buvo suimti du garsūs šalies žurnalistai, kurie buvo išplatinę video medžiagą, kaltinančią valdžią siunčiant ginklus ISIS teroristams į Siriją. R.T. Erdoganas per nacionalinę televiziją iš karto pagrasino, kad žurnalistui skaudžiai sumokės ir jis to nepaliks ramybėje. Iš tiesų, žurnalistai buvo suimti juos pačius apkaltinus šnipinėjimu ir talkinant teroristams. Taip galima suprasti, kad pateikti nepalankią valdžiai video medžiagą yra šnipinėjimas… Bendrai, „Reporterių be sienų“ duomenimis pagal 2015 metų „Žiniasklaidos laisvės indeksą“ Turkija yra vos 149 vietoje iš 180 pasaulio šalių.

Vos keli Turkijos oro antskrydžiai Sirijoje buvo nukreipti prieš DAESH ir didelės žalos neatnešė. Absoliuti dauguma atakų nukreipta į JAV remiamus kurdų kovotojus, kurie kovoja su DAESH ir yra pagrindiniai amerikiečių sąjungininkai sausumoje. Žinoma, Turkija bet kokia kaina nenori leisti kurdams sukurti savo valstybės, apie kurią šie seniai svajoja. Kurdai yra beveik 40 milijonų tauta išblaškyta tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir gali būti, kad rusų bombonešio SU-24 numušimas ne tik suteikė galimybę Rusijai uždaryti Sirijos oro erdvę, dislokuojant S-400 oro gynybos sistemas, bet ir suteikė JAV galimybę stipriau remti kurdus kovoje su ISIS. Dabar yra siekiama, kad JAV specialiųjų pajėgų kariai ir kurdų kovotojai aklinai uždarytų Turkijos-Sirijos sieną.

Kurdų pergalės atveju neabejotina, kad jie sukurtų savo valstybę, kuri apimtų dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Turkija grasina karu jeigu kurdai net jų valdomuose Sirijos ar Irako miestuose, atimtuose iš DAESH, mėgintų kurti didesnę autonomiją. Šių dalykų negalima nepastebėti. Štai teko neseniai lankantis Paryžiuje bendrauti su ekspertais gyvai ir stebėti daug vietinių laidų prancūzų ir vokiečių kalbomis, nes tuo metu Turkijoje vyko parlamento išankstiniai rinkimai.

Tose laidose Turkijos opozicijos atstovai ir vokiečių, prancūzų analitikai aiškiai įvardino, kad su demokratija ten yra didelių problemų: opozicija persekiojama, jai sudaromos visiškai nelygiavertės sąlygos dalyvauti rinkimuose, o kurdų problema dirbtinai eskaluojama, sunaikinant bet kokias dialogo galimybes, nors jis pačioje R.T. Erdogano valdymo pradžioje visai gerai sekėsi.

Rinkimus laimėjo R.T. Erdogano partija, nors sociologinės apklausos rodė ką kita. Paskutiniai įvykiai, kai tiesiog gatvėje buvo nušautas kurdų žymiausias advokatas, rodo, kad pavojingos tendencijos toliau tęsiasi. Juk akivaizdu, kad Prancūzijos ir JAV prezidentai paragino R.T.Erdoganą uždaryti Turkijos – Sirijos sieną ne šiaip sau, o suprasdami, kad pro ją lengvai patenka DAESH teroristams ginklai, pinigai ir nauji kovotojai.

Turkijoje lankausi jau daugelį metų ir labai myliu šią šalį, jos gamtą bei paprastus jos žmones, bet teko gyvai matyti, kaip R.T. Erdogano valdžia diktatoriškai griežtai malšina žmonių protestus ir jau tuomet atėjo suvokimas, kad Europos Sąjunga su Turkija pavėlavo. Gali būti, kad langas ją paversti nuosaikiojo islamo pavyzdinga ir pakankamai vakarietiška valstybe užsidarė, nes R.T. Erdogano partija yra labai dešinių islamistinių pažiūrų. Jei būtų pavykę Turkiją labiau įtraukti į santykius su ES, ji galėjo tapti ta sėkminga jungtimi tarp Vakarų krikščioniškosios ir Islamo civilizacijų, kurios mums šiais neramiais laikais taip trūksta.

Vis tik tikiu, kad yra reali tikimybė, jog R.T. Erdogano valdžia gali ir žlugti, nes nesėkmės Sirijoje ir kurdų valstybės sukūrimo atveju būtent tas ir įvyktų. JAV Turkijos oro bazės yra svarbios vykdant karinius antskrydžius Artimuosiuose Rytuose, šalis yra NATO narė, tad kol kas apsiribojama tik politiniu spaudimu, bet jau ateina ir suvokimas, kad R.T. Erdoganas ir jo partija yra nepatikimi partneriai. Dėl to JAV su Vakarų Europa palaikytų pokyčius, kurie leistų Turkiją sugrąžinti į demokratišką vystymosi kelią.

– Kokios Turkijos sąsajos su Artimųjų Rytų pabėgėlių krize?

Mano nupasakotos situacijos išdavoje dabar ir turime pavojingą milijoninį nelegalių migrantų srautą, kurį atvėrė ne tik karai ir chaosas, bet taip pat ir Turkija, kuri tą atliko sąmoningai, kaip politinio spaudimo priemonę Europos Sąjungai. Iš tiesų, Turkijai jau pavyko gauti milijardinę ES paramą ir net A. Merkel pažadus paspartinti derybas dėl narystės, bet jūrinių sienų apsauga sustiprinta kol kas nebuvo ir nusikaltėlių sindikatų vykdomas nelegalių migrantų gabenimas toliau tęsiasi.

Nesaugiuose laiveliuose kone kasdien žūva daugybė žmonių, o ES reakcija į šiuos įvykius yra nepakankamai greita ir efektyvi. Juk jūros sieną šalia NATO narės Turkijos galėtų saugoti ES laivai. Jie laivelius nukreipinėtų atgal į Turkiją saugiu nuo kranto atstumu ir pasiųstų aiškų signalą nusikaltėlių tinklams, kad nelegalus žmonių gabenimas į Europą nėra galimas ar bent labai pavojingas.

Tada pabėgėlių stovyklose būtų galima suteikti pagalbą tiems žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia. Galėtume į Europą suteikę prieglobstį atsivežti realiai labiausiai nuo karo nukentėjusius žmones – pirmiausia moteris ir vaikus, bet su aiškia tapatybe ir grėsmių įvertinimu. Dabar viso to nėra. Perki pasą juodojoje rinkoje už 600-800 JAV dolerių, „tampi siru“ ar sunaikini dokumentus jūroje ir tavo tapatybę patikrinti, kai Sirijoje, Irake, Libijoje vyksta karai ir suirutė, yra beveik neįmanoma, nes gali prisistatyti kuo tik nori.

Norisi tikėti, kad blaivus protas ES nugalės ir tokios apsaugos priemonės kuo greičiau bus pradėtos taikyti. Gerai bent jau tai, kad apie tai yra kalbama, bet nesinori, kad galutinai pavirstume į nesibaigiančių diskusijų klubą, kurio nariai neįgalūs laiku priimti svarbių sprendimų.

Pranešimą paskelbė: Eglė Šliurpaitė, Kauno technologijos universitetas

0 1141

Serbų valdžia pažadėjo netrukus sukurti „Operatyvinį migrantų problemos sprendimo planą“. Valdžios duomenimis, kiekvieną dieną į Serbiją atvyksta apie 2000 žmonių. Pusė jų kreipiasi dėl pabėgėlio statuso, dar tiek pat siekia pradingti šalies viduje ar persikraustyti į kitas Europos šalis. Nuo metų pradžios oficialaus prieglobsčio Serbijoje pasiprašė apie 80 000 žmonių. Ne ką mažiau pabuvojo šalyje nelegaliai ir daugelis jų įsikūrė ten paslapčia ir ilgam.

Akivaizdu, kad jokie serbų vyriausybės planai čia nepadės. Migrantų srautai, kurie dabar užplūdo Europą, buvo pagimdyti vis to paties plataus masto geopolitinės erdvės pertvarkymo, kuriuo užsiėmė Amerika ir jos sąjungininkai Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose.

Šimtai tūkstančių pabėgėlių ir migrantų Europoje – tai tik iš pirmo žvilgsnio stichija. Realybėje mes turime reikalą su dirbtinai išprovokuotu reiškiniu. Tie, kurie jį sukėlė, siekia dviejų tikslų. Pirma – nukreipti ant atvykėlių vis didėjantį Europoje nepasitenkinimą vietiniu proamerikietišku elitu ir vergišku Briuselio biurokratijos atlantizmu. Antra – naudojantis migrantų bangos spaudimu, gauti papildomą priemonę, kurios dėka galima bus kontroliuoti tuos elitus tais atvejais, kai šie pamėgins atitrūkti nuo JAV ir ES antirusiškos linijos prekybos ir energetikos sferoje. Juk liūdnai pagarsėjusiomis pabėgėlių priėmimo kvotomis, kurias Briuselis nustatinėja atskiroms šalims, galima manipuliuoti praktiškai iki begalybės (bent jau kol egzistuoja ES) – lygiai taip pat, kaip ir lėšomis, išskiriamomis arba neišskiriamomis pabėgėlių išlaikymui.

Nei finansinės logikos, nei sveiko proto čia nėra, tačiau geopolitinių tikslų esama: nepageidaujami Vakarų Europoje svečiai bus išstumiami į rytus, į taip vadinamos jaunosios Europos šalis. Akivaizdus pavyzdys – tai, kaip pasielgė su migrantais Austrijoje. Į masinius protestus Bratislavoje ir kitose Europos sostinėse dėl „kvotinių“ problemos sprendimo metodų, austrai ir ES atsakė nukreipdami į Slovakiją pirmą migrantų partiją. Austrijos VRS paskelbė šį žingsnį „pilotiniu projektu“, kuris gali būti išplėstas iki 2 metų trukmės. Kol kas kalba eina apie 500 migrantų permetimą iš austrų stovyklos Traiskirchene į Slovakiją.

Austrijos vidaus reikalų ministrė Johana Mikl-Leitner samprotauja apie „nedidelį žingsnį“ ir „solidarumo signalą“. Tačiau jokio solidarumo čia nesimato. Kaip pripažįsta austrų VRM, nenuspręsta, kas konkrečiai apmokės migrantų perkėlimą ir apgyvendinimą. Turint galvoje ES biurokratijos ypatumus ir lėšų iš ES fondų gavimo procedūrų sudėtingumą, galima daryti prielaidą, kad apmokėti teks slovakų valdžiai. Turtingesnė Austrija šių išlaidų atsikratys, o slovakai, Briuselio nuomone, pakentės. Nors ar pasiruošę jie kentėti, dar neaišku.

Antras klausimas: pačios perkėlimo procedūros pagrįstumas. Kalba eina ne tik apie per stebuklą išsigelbėjusius po laivų katastrofų pabėgėlius iš Libijos ar Tuniso, bet ir apie migrantus, kuriuos jau spėjo apgyvendinti Europos centre. Ar yra būtinybė juos skubiai perkelti į kaimyninę šalį? Tikriausiai yra. Juk Europos integracijos adeptų pasaulėžiūroje siena tarp senosios ir naujosios Europos – tai dar ir siena tarp pirmos ir antros rūšies europiečių. O jau apie tuos, kurie kaip Ukraina ar Moldavija tenkinasi asociacijos su ES sutartimis (labai šmaikštus narystės pakaitalas) ir kalbėti neverta – tai jau trečia rūšis. Beje, apie Ukrainą. Jai už naujojo režimo europietišką pasirinkimą teks apmokėti ypatingas sąskaitas. Eurokomisija jau turi planą.

ES komisaras migracijos klausimams, vidaus ir pilietybės reikalams Dimitris Abramopulas pareiškė, kad priimti pabėgėlius teks ir Ukrainai, ir priimti ne tokiais kiekiais, kaip nedidukė Slovakija, o atitinkamai Ukrainos teritorijos dydžiui. „Mūsų analitinis centras apskaičiavo, kad Ukraina gali priimti iki 100 000 migrantų ir daugiau, kadangi turi didelę teritoriją ir, kas svarbu, derlingą žemę, kur afrikiečiai galės ne tik kurti savo infrastruktūrą, bet ir užsiimti žemės ūkiu, kad patys apsirūpintų. Be to, tai gali tapti puikiu stimulu vystyti ukrainiečių ekonomiką, kadangi dauguma migrantų yra labai darbštūs“. – pareiškė eurokomisaras. Visiems aišku? Ir ką dabar daryti Kijevui? Tiktai paklusti ir nieko daugiau.

Čia pasireiškia realybėje tas pats „išorinio valdymo“ principas, apie kurio gėdingumą Ukrainai neseniai kalbėjo Rusijos prezidentas. O milžiniška pabėgėlių masė – tik pėstininkai dideliame lošime.