Žymės Posts tagged with "Engelsas"

Engelsas

0 744

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 675

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.

0 1093

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.