Žymės Posts tagged with "ekonomika"

ekonomika

0 1186

Pamėginsiu suformuluoti nuo vaikystės man akivaizdžią minti, kad rinkos ekonomika nenaudinga paprastam žmogui – nei trumpalaikėje perspektyvoje, nei, tuo labiau, ilgalaikėje. Žmogaus gyvenimas, apskritai paėmus, pastoviai blogėja, tiesiog mūsų dėmesį nuo to nukreipia tai vienos apgaulės, tai kitos: naujas Aifonas turi daugiau megapikselių, vadinasi, gyvenimas pagerėjo. O į sąskaitas geriau nežiūrėkite, čia šiaip, smulkmenos, netyčia taip gavosi. Paprasto žmogaus gyvenimo kokybės prastėjimas – sisteminė šiuolaikinės „ekonomikos“ klaida, būtent ji kelia be galo ir be krašto išsitęsusias krizes ir dar daug ką. Pamėginsiu parodyti, kur ir kaip mes kvailinami.

Iš pirmo žvilgsnio rinkos ekonomika kalba apie nuolatinį vartojimo didėjimą, ką liberalai skelbia kaip rūpinimosi paprastu žmogumi pasireiškimą. Atseit, prie komunistų visi žolę ėdė, o prie buržujų – 300 rūšių dešrų. Tiesa, istorija rodo, kad vartojimo lygis kol kas dar nė vienoje postkomunistinėje šalyje neviršijo lygio, kuris buvo prie nelemtų komunistų, jeigu skaičiuosime bendrai. Ir tai po 25 metų „pažangos“. Kaipgi taip gaunasi? Viskas stoja į savo vietas, kai pradedi kapstytis sąvokose ir aiškintis, kaip ten kas veikia. Liberalų skelbiama „vartojimo visuomenė“ iš tikrųjų yra „pardavimų visuomenė“. Ne veltui aš visada rašau terminą „ekonomika“ kabutėse, kai kalba eina apie pastaruosius 20-30 metų. Ekonomika turi užsiimti visuomenės poreikių tenkinimu, o koks šiuolaikinių verslo procesų tikslas? Pardavimai. Pinigų apyvarta. Pelno gavimas. Taip, jeigu kartu su visu tuo pasiseka patenkinti kokius nors poreikius, tada visai neblogai, bet jeigu pelningiau užsiimti kažkuo kitu, tai visi ir užsiims tuo kažkuo kitu, nesukdami galvos dėl žemutinių sluoksnių liūdesio ir nusiminimo.

Pati ekonomikos esmė slypi monetarizmo apibrėžime – kuo daugiau sukasi pinigų ekonomikoje, tuo visiems geriau. Tai aksioma, kuria remiasi visa liberalmonetaristų logika. Bet kokios kalbos apie ekonomiką prasideda ir baigiasi pinigais ir niekas daugiau neegzistuoja. Kokie poreikiai? Kas per paprasti žmonės? Liberalai net tokių žodžių nežino – yra pelnas ir yra rinkėjai, elektoratas, bet tai jau šiek tiek kita tema. Apskritai visa tai atrodo ne taip ir blogai – na ir kas, na ir suvedė viską pasaulyje į dolerį, na ir šaunuoliai, tiesa? Ką gi, pasižiūrėkime eilinį kartą, kur visa tai veda.

Visa ko pasaulyje suvedimas vien į pinigus iš pirmo žvilgsnio stimuliuoja „ekonomiką“. Būtent tą, kuri rašoma su kabutėmis. Prekių daugėja, apyvarta didėja, pardavimų – o tai visų svarbiausia – irgi daugėja. Tik visa tai nereiškia, jog pagerėja gyvenimo kokybė, kad ir kaip keistai liberalams tai skambėtų. Jiems kuo daugiau pinigų, tuo daugiau laimės ir taškas. O štai normaliems žmonėms – visiškai ne taškas.

Kaip nebūtų keista, bet vartotojiškoje visuomenėje prekių vartojimas gali ir mažėti, nors, atrodytų, tai juk esminė ekonomikos bazė. Jeigu išsiaiškinsime su sąvokomis, paaiškės, kad „vartotojiška visuomenė“ iš esmės yra pardavimų visuomenė – jeigu nusipirksite ne du kastuvus, o vieną už trigubą kainą, tai „ekonomikai“ bus tik geriau, juk užmokėjote daugiau pinigų, valio! Tačiau jums tai vargu ar patiks. Ir ant štai tokios apgavystės pamatų viskas ir stovi.

Pati monetarizmo logika skatina vis didinti ir didinti pinigų masę, kas automatiškai kelia visa ko pasaulyje kainas. Jeigu kažką gaminate, kad ir tuos pačius kastuvus, tai jums bus įdomiau juos pardavinėti už vis labiau didėjančią kainą, nors savikaina vis krinta ir krinta (nauja technologija, didesnis darbo našumas ir pan.). Visiems gamintojams ir prekeiviams naudinga didinti kainas viskam iš eilės – geriau parduoti prekę už dvigubą kainą, negu dvi prekes už normalią – mažiau darbo, o rezultatas tas pats. Visa „ekonomika“ suinteresuota kelti visoms prekėms ir paslaugoms kainas, ir tai – tiesioginė monetarizmo pasekmė: daugiau pinigų, daugiau laimės.

Už paprastus žmones lošia (liberalių monetaristų nuomone) konkurencijos mechanizmas. Atseit, gamintojai priversti rungtyniauti tarpusavyje ir šitaip mažinti ir mažinti kainas. Šitas mechanizmas gali veikti kokio nors miestelio turgaus lygmenyje, o šiuolaikinėje visuomenėje jau seniai nefunkcionuoja. Juk, pasikartosiu, kainų didinimu suinteresuoti absoliučiai visi „ekonomikos“ dalyviai – ir gamintojai, ir prekeiviai. Konkurencija jiems nenaudinga, dėl to „rinka“ juda į monopolizavimą, kartelinius susitarimus ir t.t. – prieš aksiomas nepasišakosi. Dėl to vietoje smulkių prekeivių „ekonomikai“ daro įtaką globalios korporacijos ir kontinentinio masto prekybos tinklai. O krautuvėlės – čia šiaip, nedideles nišas užimantis produktas, kol kuris nors iš didžiųjų žaidėjų neatkreips dėmesio į tas nišas. Atrodytų, kaip galima monopolizuoti taksi rinką, o štai atėjo Uber ir prasidėjo. Taip, iš išvaizdos kol kas tai atrodo patraukliai – kaip ir visada, kol rinka auga. Tačiau kai tik monopolistas sužiaumos konkurentus, štai čia prasidės visiškai kitas gyvenimas.

Dar viena „rinkos ekonomikos“ problema šalia kainų didinimo – prekių kokybės prastėjimas. Ši problema reiškiasi visur, pradedant pieno produkcija, baigiant automobiliais. Kai gamintojas metų metus gamina vieną ir tą patį produktą, jam darosi neįdomu gauti už jį vienus ir tuos pačius pinigus, ir jis visada, grynai pagal monetarizmo logiką, siekia didinti pinigų masę ir maksimalizuoti pelną. Jeigu nustoja duoti efektą kainų didinimas – arba konkurencijas suveikia, arba rinkos „lubos“ – visada galima sumažinti išlaidas, kad pelnas padidėtų. Supaprastinti sanitarines normas, sutaupyti iš pirminių resursų, „optimizuoti“ personalą (dėl ko krinta kokybė, kai žmonės persidirba) – daroma viskas, kas tik įmanoma, kad tik padidėtų pelnas, investuojant kiek galima mažiau pinigų ir darbo. Šis procesas ne visada pastebimas ir kai kur, ypač inovacinėse ekonomikos šakose, matomas tik žvelgiant sisteminiu aspektu. Juk naujas aifonas išties geresnis už seną.

Rezultate paprastas žmogus lieka akis į akį su šita „ekonomikos“ mašina, kuri stengiasi iš visko užsidirbti, duodama jam, žmogui, vis mažiau ir mažiau sulig kiekvienais metais. Likimo ironija, bet būtent ant jo, ant paprasto žmogelio vartojimo, ir laikosi visa ta „rinkos ekonomikos“ mašina – bet kokios prekės gaminamos tam, kad būtų parduotos, ir apmoka jas būtent paprastas žmogelis. Kad ir kokias schemas suktų biržose, ekonomika gyvena realiu sektoriumi, kuris parduoda prekes gyventojams. Ir paprasto gyventojo gyvenimo pablogėjimas galiausiai smogia visai „ekonomikai“.

Pavyzdžiui, liberalų taip dievinamoje Europoje (ir JAV) veikia visiškai tie patys ekonomikos dėsniai kaip ir pas mus. Taip taip, rinka pas visus ta pati, TSRS jau seniai nebėra. Ir ten irgi prastėja „ekonomika“ ir siaurėja rinka – tiktai šiek tiek atidėta dėl gauto grobio iš  apiplėšto pasaulio. Visa tą jie vadina skolų krize. Jeigu žmonėms mokėti daugiau negalime ir kainų užkelti irgi nesigauna, galima įšvirkšti į ekonomiką truputį kancerogenų kreditų pavidalu ir išgelbėti „rinką“ nuo žaibiško kolapso, tegu dar šiek tiek pasikankina. Rezultate europiečiai, gaunantys astronomines mūsų požiūriu algas, praktiškai visi gyvena į skolą – ne todėl, kad patys taip nori (kam kils noras gyventi po Damoklo kardu), o dėl to, kad kitaip „ekonomika“ sužlugs.

Tai nėra koks nors nuosprendis ekonomikai, tiesiog tai rodiklis, kaip susiklostė Sistema, kuri verčia žmones vartoti daugiau negu jie gali apmokėti. Ir tai – ištisos civilizacijos lygmenyje.

Kažkam tai gali atrodyti kaip rojus žemėje – gauti daugiau negu uždirbai – bet juk mes visi suprantame, kad gėrybės neatsiranda iš oro, jas kažkas gamina. Ir jeigu ištisos valstybės vartoja daugiau negu gamina, šis reiškinys vadinamas eksploatacija, ir anksčiau ar vėliau įvyks sprogimas. Be to, dabartiniai įvykiai rodo, kad tai įvyks greičiau anksčiau, negu vėliau.

Objektyviai niekam neįdomu, kad jūs gyventumėte geriau, kad jūsų vaikai gyventų geriau, kad apskritai jūs turėtumėte kokią nors ateitį. Ne dėl to, kad asmeniškai jūs – bjaurybė, o dėl to, kad visa „ekonomika“ – tai pinigai, o ne žmonės ir jų poreikiai. Jeigu esate ekonomiškai nenaudingas, atsiras begalė būdų išgyvendinti jus iš šio pasaulio, kas šiuo metu ir vyksta visame pasaulyje – žlunga pensijų sistemos, stabdomos socialinės programos, medicina, švietimas ir visa kita pereina į taupymo režimą.

Nors, atrodytų, jei viskas pagrįsta paprasto žmogaus vartojimu, tai imk ir sukurk jam normalų gyvenimą, tegu jis kiekvienais metais gyvena geriau, ir tada visa sistema pradės augti. Tačiau tai, deja, prieštarauja bazinėms monetarizmo aksiomoms, jose nėra nė žodžio apie Tiesiog Žmogų ir jo Laimę, ten viskas tik apie pinigus. Tai tas pats kaip mėginti sudėlioti žodį „LAIMĖ“ iš kaladėlių su raidėmis „S“, „U“, „B“, „I“, „N“, „Ė“. Visa sistema pagrįsta svetimo darbo privatizavimu ir paprastų žmonių eksploatavimu. Ir negalima taip paprastai imti ir išversti ją išvirkščią. Net jeigu nuo to priklauso tos pačios sistemos išgyvenimas, deja.

Dėl to mums ir toliau postringaus apie progresą ir pseudo protestantišką etiką, kuri lyg ir skelbia laimę visiems, tačiau realybė gaunasi tokia, kad laimė tik sėkmingiems ir turtingiems, o varguoliai ir ligoniai – kas jie tokie? Šiuolaikinė „ekonomika“ prieštarauja bet kokiai moralei, ir krikščioniškai, ir netgi tarybinei, tik supranta šitai kažkodėl toli gražu ne visi. Kovodama su liberalizmu, žmonija kaunasi vienose gretose ir su katalikais, ir su sentikiais, ir su komunistais, budistais, musulmonais. Ten, kur gyvuoja kitos vertybės, monetarizmui ne vieta.

Ir nereikia leistis paverčiamais bendražmogiška gyvulių banda. Reikia aiškiai suprasti savo tikslus, savus interesus. O nuo čia ir iki supratimo, kas kur ir ką pridirbo, visai netoli.

0 1529

„Pramonės augimas sustojo“, „įmonių pelningumas mažėja“… Šiomis frazėmis paprastus žmones gąsdina kaip vaikystėje baubais ar raganomis. Nes nepriklausomai nuo to, supranta žmogus visą tą ekonomistų abrakadabrą su visais tais jų „likvidumais“ ir „fjučersais“ bei „derivatyvais“, ar nesupranta, patys žodžiai „sustojo“, „mažėja“, „gresia“ skamba labai niūriai ir grėsmingai. O jeigu jau skamba, reiškia kažkas atsitiko. Visiškai neaišku, kas būtent – priešas už vartų, tvartas dega – tačiau atsitiko garantuotai.

Viskas dėl to, kad mes esame persmelkti piktybiška nesiliaujančio progreso idėja. Ji mus persmelkė visiškai nepastebimai. Gėrėme arbatą, žiūrėjome televizorių, žiaumojome sumuštinį, skaitinėjome mokyklinį vadovėlį, kvėpavome oru, klausėmės radijo. O tuo pat metu ir arbata, ir sumuštinis, or ortas buvo persmelkti kliedesių apie nesiliaujančią begalinę pažangą – visa tai skambėjo iš TV, radijo, varvėjo iš knygų ir laikraščių. Taip drauge su oru ir maistu mes įsiurbėme į kraują įsitikinimą, kad pasaulis vystosi nuo prastesnio link geresnio pagal griežtai tiesią liniją ir niekaip kitaip. Ir kad ankstesnės žmonių kartos buvo kvailesnės ir nelaimingesnės. Automatiškai. Ir kad žmonija turi vystytis be pabaigos, be nuosmukių ir sustojimų. Mokslas, technika, rinka, blaškymasis be atokvėpio, svaigstanti nuo pasisekimų ir gaunamo pelno galva, likvidumo augimas… Viskas mūsų kraujyje ir pasąmonėje.

Atsitiko taip, kad priešai pavogė iš krikščionybės idėją apie nesiliaujantį asmenybės tobulėjimą, ir nutrenkė ją iš filosofinių aukštumų tiesiai į dundantį automobilių gamybos fabriką. Arba į bet kokio didmiesčio centrą su visais jo ofisais. Kaip jums labiau patinka.

Krikščionys iš tiesų kalba apie amžiną meilę, apie begalinį dvasinį augimą, apie beribes žmogaus gerąsias savybes, tokias kaip kantrybė ar gailestingumas. Tačiau krikščionys niekada nieko nekalbėjo apie nesiliaujantį vartojimo augimą, beribius turtus, kurie pagimdo ribų neturintį godumą, apie būtinybę iki begalybės gerinti komfortą, nusigerinant iki visiško absurdo. Ir jau tikrai nelaiko to norma. O iš mūsų pavogė idėją apie dvasinio tobulėjimo begalybę ir pakeitę ją mintimi apie begalinį ekonomikos ir pelno augimą. Gavosi visiškai naujas stabas. Prieš jį klūpima ant kelių, bumbsima būgnais ir deginami aukojimo laužai. Šių laužų dūmai apnuodijo jau nebe vieną žmonių kartą.

Gerbiamieji ponai, kurie taip trokšta nesibaigiančio ekonomikos augimo – paklausykite. Jeigu jūsų vaikas vis auga ir auga ir jūs džiugiai brėžiate pieštuku ant durų staktos brūkšnelius, žyminčius jo ūgį, tai šitas jūsų džiaugsmas visiškai natūralus ir suprantamas. Tačiau štai vaikas auga toliau, perauga jus pačius, įsiremia viršugalviu į lubas ir augti nenustoja. Kas toliau? Bėgsite pas daktarus, apie jūsų atvejį susuks TV laidą, teisingai? Šiuo atveju akivaizdu, kad norma – tai ne nesibaigiantis augimas, o jo sulėtėjimas ir sustojimas, kai ateina laikas. Fizinis augimas baigiasi, prasideda moralinis ir protinis augimas.

Arba sportininkas. Štai jis, prakaituodamas ir kankindamasi bėga vis greičiau, šokinėja aukščiau ir irkluoja stipriau. Ar tai reiškia, kad jis tobulės iki begalybės, kol nepradės lakstyti šviesos greičiu, šokinėti aukščiau debesų ir ims vartyti visą Žemės rutulį kaip svarmenį? Akivaizdu, kad ne. Fiziniai resursai turi ribas. Jų nepaisymas mirtinai pavojingas žmogui. Ir bet kuris sporto genijus tai supranta, kai pakabina sportbačius ant vinies ir eina toliau darbuotis į verslą, į trenerio darbą ar dar kur nors.

Toks yra visas gyvenimas. Begalinis augimas jame įmanomas tiktai gilyn, o ne aukštyn. Augimas turi daugybę apribojimų – ne vien gamtinių ribų ir resursų išsekimo, bet ir aukštesnės valios. Gyvenime visada esama kelių turtingų metų, kai apaugama riebalais, ir kelių sunkmečio metų, kai maitinamasi iš atsargų. Protingi žmonės turtingais metais neatsipalaiduoja ir kaupia atsargas, o sunkiais metais nepuola į beviltį ir naudojasi atsargomis. Taip mes ir gyvename, turėdami galvoje, kad pavasarį ir vasarą gerai padirbėję, turėsime ką valgyti rudenį ir žiemą.

Vadinasi, nėra prasmės kelti aliarmo dėl įvairiausių nuosmukių ir krizių. Visa planeta gyvena ritmu diena-naktis. Ir netgi ten, kur diena labai ilga (už Poliarinio rato), ten ir naktis atitinkama. O amžina diena be nakties mūsų tik aname pasaulyje laukia. Ne anksčiau.

Bandymų pergudrauti visatos dėsnius ir degraduoti juos iki primityvių žemiškų formų pasitaiko kiekviename žingsnyje. Ir visi rezultatai gaunasi kažkokie kreivi, bjaurūs, karikatūriniai. Kartais – mirtini. Nesibaigs geruoju ir amžinų dorovinių vertybių pakeitimas amžinu pelno ir augimo troškimu.

Išorinės galios plėtimas be atsvaros vidiniame pasaulyje veda į narcisizmą, satanizmą, ir nesvarbu, apie ką eina kalba – Tamerlaną, Aleksandrą Makedonietį ar bankininkų šeimą iš Volstrito. Svarbu, kad tai neatitinka gamtos dėsnių, apie ką, beje, įspėja ir šventieji raštai. Babilono bokštas liko nebaigtas statyti, o žmonės išsisklaidė iš to neramaus statytojų skruzdėlyno, nes buvo pernelyg išpuikę ir per daug apžiojo.

Jeigu civilizacijos tikslas – begalinis valdžios ir turtų, įgyjamų bet kokiais būdais, troškimas, tai kita šio reiškinio medalio pusė – nesibaigianti kova su visata ir jos dėsniais. O tai ir yra satanizmas. Kelias į pražūtį.

Kaip jau sakėme, yra turtingų metų ir yra vargingų. Ir tai normalu. Ir trokštantis be pabaigos augti be jokių ribų ir protingų tikslų, o vien tik dėl paties augimo proceso primena vieną tokią varlę iš pasakos. Toji panoro tapti žirgu, ir pūtėsi, pūtėsi, kol nesusprogo. Europietiška begalinio augimo idėja visu gražumu, taip sakant.

0 802

Nesuprask neteisingai – kritikuoti darbą nereiškia atmesti veiklumo, pastangų, ambicijų ir atsidavimo. Tai nereiškia reikalauti, kad viskas būtų linksma ir lengva. Kautis prieš jėgas, kurios verčia mus dirbti, savaime yra sunkus darbas. Tinginystė nėra alternatyva darbui, nors gali būti jo šalutinis produktas.
Galiausiai viskas gali būti apibūdinama paprastai: kiekvienas mūsų nusipelno išnaudoti savo potencialą taip, kaip mano esant geriausia ‒ būti savo likimo valdovu. Būti verčiamiems tai parduoti, kad išgyventume, yra tragiška ir žemina. Mes neprivalome taip gyventi.

    Ekonomika

     Kas yra ekonomika

     Ekonomika supa mus iš visų pusių. Atrodo neįmanoma suprasti, kaip ji veikia. Kaip įmanoma konceptualizuoti milijardų žmonių veiklas?

Mintis, kad reikia visapusiško ekonomikos supratimo, kad apie ją galėtum daryti kokias nors išvadas, tarnauja tik tam, kad nutildytų žmones. Taip samprotaujant, tik geriausiai informuoti ekonomistai yra privilegijuoti nuspręsti, ar ryte eiti į darbą. Kad ir kiek mes būtume apsišvietę, kiekvieną akimirką visi turime rinktis, ar tęsti tai, ką jau darėme, ar pabandyti kažką kita.

Galbūt mes galėtume pradėti nuo savo individualių pozicijų ir žiūrėti į dalykus, kurie mums pažįstami. Jeigu yra bendri kapitalizmą valdantys principai, jie turėtų būti nesunkiai pastebimi bet kam. Šiuo požiūriu ekonomistas nebūtinai yra labiau kvalifikuotas kalbėti apie ekonomiką nei valytojas.

Yra daug būdų kaip struktūruoti ekonomikos analizę. Vienas įprastas sprendimas – padalinti ją į sektorius pagal gamybos ir vartojimo procesus: pirmasis sektorius susijęs su tiesiogine žaliavų gavyba, tokia kaip žemdirbystė ar kalnakasyba; antrasis sektorius apima rankų darbą ir statybas, trečiasis ‒ paslaugų sferą ir t.t.

XIX a. daugiau nei du trečdaliai JAV dirbančiųjų dirbo pirmajame sektoriuje; šiandien 80% dirba trečiajame.

Bet jei atkreiptume dėmesį į tai, kas pasipelno iš esamos situacijos, būtų prasmingiau struktūruoti analizę pagal kitus kriterijus. Tirdami kapitalo judėjimą galėtume sakyti, kad yra trys pagrindinės kategorijos: kapitalistai, kurie pelnosi iš kitų darbo; išnaudojamieji, kurių veikla neša pelną kitiems; ir pašalintieji, kurie neįtraukiami į lygtį ir turi išgyventi ekonomikos paribiuose. Šios kategorijos nėra uždaros ir griežtos; kai kurie žmonės gali užimti porą pozicijų vienu metu ar skirtingais gyvenimo tarpsniais.

Kapitalistai gauna pinigus ne tik iš to, ką jie daro, bet ir iš to, ką jie turi. Kaip sakoma, pinigai daro pinigus. Verslų savininkai, namų valdytojai ir stambūs akcijų savininkai yra kapitalistai. Taip pat ir kompanijų direktoriai, kurie gauną atlyginimus, papildytus kitų žmonių pastangomis uždirbtais pinigais. Darbuotojas, turintis nedidelį kiekį kompanijos, kuriai dirba, akcijų, galėtų būti vadinamas mikrokapitalistu.

Kapitalistai savo pelną gauną iš išnaudojamųjų veiklos. Didžiuma išnaudojamųjų gali užsidirbti tik iš savo triūso, todėl darbdaviams nesunku jiems mokėti mažiau nei jų sukuriama vertė. Kai bankai ir kreditinių kortelių kompanijos pelnosi iš skolininkų, jie juos išnaudoja taip pat, kaip ir korporacijos, mokančios darbuotojui du dolerius už tai, kad jis pagamintų batų porą už 200 dolerių.

Nesuskaičiuojami milijonai žmonių priklauso nuo ekonomikos, bet yra pašalinti iš dalyvavimo joje. Bedarbiai ir benamiai yra pašalinti kartu su daugybe favelų ir lūšnynų gyventojų visame pasaulyje. Kaliniai dažnai yra ir pašalintieji, ir išnaudojamieji, nes yra verčiami dirbti už tokius grašius, kad tai greičiau pavadintina vergija. Buvimas pašalintu nėra tas pats, kas buvimas už rinkos ribų ‒ pašalintieji būtent todėl ir yra skurdžiai, kad gyvena kapitalizmo viduje.

Žinoma, tai tik vienas pasakojimo variantas. Siaubo filmų mylėtojas galėtų vartoti kitokius terminus: vampyrai, robotai, zombiai. Taip pat savo analizę galėtume struktūruoti pagal vartojimo ir gamybos arba materialaus ir nematerialaus darbo kriterijus. Šalia šių ekonominių struktūrų yra ir kitos galios struktūros ‒ tokios, kaip rasė ir lytis. Ekonomika negali būti suprasta atsietai nuo jų ‒ ar šiuolaikinis kapitalizmas būtų galėjęs atsirasti be kolonializmo, kuris plėšė taip vadinamą Naująjį Pasaulį?

Taigi, visa ši dinamika negali būti išnarpliota ir redukuota į vieną pasakojimą. Tikrasis pasaulyje egzistuojančio darbo modelis būtų toks milžiniškas ir sudėtingas, kaip ir pats pasaulis. Mūsų tikslas yra sukurti įrankius, kurie galėtų mums padėti suprasti savo gyvenimus ir atgauti jų kontrolę.

Šiam tikslui apžvelkime kai kuriuos mums pažįstamus ekonominius vaidmenis ir santykius. Tai tik viena ekonomikos dalelytė, bet ‒ jei mūsų hipotezė teisinga ‒ ji turėtų pasiūlyti mums pradžios tašką, iš kurio galėtume imti suvokti savo situaciją.

     Nepastovus pagrindas

     Ekonomikos struktūra nėra statiška. Ji nuolat keičiasi ir plinta, inkorporuodama naujas teritorijas, subjektus ir gamybos bei vartojimo modelius. Negalime pasitikėti ankstesnėmis jos sampratomis, tačiau jos mums gali padėti suprasti, kaip viskas keitėsi.

Pasipriešinimas yra viena galingiausių ekonomikos vystymąsi skatinančių jėgų. Žmonėms atrandant naujus pasipriešinimo arba pabėgimo nuo jiems primetamų vaidmenų būdus, ekonomika keičiasi, kad užspaustų, inkorporuotų ir pranoktų jų pasipriešinimą. Viena karta paskelbia, kad industrializmas teršia Žemę; kita karta mato, kaip „ekologija“ tampa naujų prekių pardavimo garantu. Viena karta atmeta kabelinę televiziją kaip imobilizuojantį elito kontroliuojamą spektaklį; kita tampa priklausoma nuo interaktyvių formatų, tokių kaip Youtube ir Facebook.

Tai reiškia, kad nepakanka bėgant laikui tiesiog įvedinėti papildomas reformas. Jei darbuotojai iškovoja algų pakėlimus, namų valdytojai tiesiog pakelia jiems nuomą; jei išleidžiami įstatymai, saugantys aplinką, korporacijos perkelia savo verslą kitur.

Tai taip pat apsunkina ilgalaikio pasipriešinimo judėjimo kūrimąsi. Dažnai, vos tik judėjimas įsibėgėja, pasikeičia aplinkybės, ir jo jėgos šaltiniai išsenka. Kita vertus, šis nepastovumas reiškia, kad reikalai kartais keičiasi greitai ir netikėtai ‒ o istorija šiomis dienomis juda greičiau nei bet kada.

Didmiestis

Ekonomika keičia fizinę ir socialinę aplinką pagal savo atvaizdą: silikono, silicio slėniai, variklių miestai, bananų respublikos. Ji ištrina skirtį tarp to, kas natūralu, ir to, kas sintetiška: kukurūzų laukas Ajovoje yra ne ką natūralesnis nei betono dykvietės Niuarke. Ji sulydo aplinką ir tuo pačiu sukuria joje naujas perskyras.

Didmiestis, apie kurį kalbame, yra kiekvienas didmiestis, tai reiškia, kad tai yra tas pats vienas didmiestis. Ekvadoro kaimuose nuskintos rožės tą pačią dieną parduodamos Manheteno verslininkams; didžėjaus pasirodymas Barselonoje tuo pačiu metu gyvai transliuojamas Johanesburge. Naujienos, mados ir idėjos akimirksniu pasklinda po pasaulį; kiekvienas miestas pilnas turistų ir pabėgėlių iš kitų miestų. Žmonės praleidžia daugiau laiko bendraudami su per šimtus kilometrų nutolusiais žmonėmis nei su savo kaimynais. Fiziniai atstumai tampa vis labiau atgyvenusiu rodikliu bandant suprast ekonomiką. Nebegalima atskirti vietinės ekonomikos nuo globaliosios, nors vargu, ar tai išvis kada nors buvo įmanoma padaryti. Didžioji dalis daugelio JAV korporacijų turto susidaro iš jų valdų užjūryje; ta pati veikla gali persikelti iš Niujorko į Bombėjų; sumanymas Argentinoje sukuria pelną Suomijoje. Pasaulis nėra sudarytas iš atskirų fizinių teritorijų ar politinių darinių; jis yra santykių visuma, kuri kaip vėjas, vanduo ar vandenynų srovės, negali būti įsprausta į įsivaizduojamas ribas.

Ir vis dėlto, nors valstybių sienos jų negali sulaikyti, ekonomika šiems santykiams užmeta tam tikrus suvaržymus. Šiandien reikšmingos sienos yra ne horizontalios, skiriančios regionus, bet vertikalios, dalinančios socialinius sluoksnius ir statomos visur vienu metu, o ne paskiruose patikros punktuose. Jos skaldo didmiestį į skirtingų privilegijų zonas, nulemiančias prieigą prie išteklių ir galios. Tokios zonos gali persidengti bet kur: nelegalus imigrantas valo parlamentaro namą už nelegalų ir mažą atlygį; apsauginiai demonstruoja ginklus prie prabangaus europiečių lankomo viešbučio vartų šalia Niu Delio lūšnyno.

Viršūnėje

Kas kapitalistinėje sistemoje turi daugiausiai galios? Ar tai valstybių vadovai? Panašu, kad jie valdo tik turtingųjų, kurių interesus gina, paliepimu. Ar tai patys turtingiausieji, korporacijas valdantys magnatai, besipelnantys iš suktų investicijų? Jie vis tiek turi kabarotis, kad išlaikytų savo pozicijas, kol tūkstančiai varžovų stengiasi juos pakeisti. O kaip dėl Federalinio Rezervo banko, bankininkų, tų, kurie valdo sistemą? Kai kas nors nebeveikia, jie atrodo tokie pat bejėgiai ir sutrikę, kaip ir bet kas kitas. Ar tai slaptas magnatų ir masonų sąmokslas? Tai skamba kaip užsilikusi antisemitinė retorika, bandanti sudaryti įspūdį, kad problema kyla dėl kokios nors mažos žmonių grupės galios, o ne pačios sistemos dinamikos.

Galbūt niekas nėra viršūnėje? Žmonės kalba apie ekonomiką taip, tarsi kalbėtų apie Dievą ar Gamtą, nors ji susideda iš jų pačių veiklų. Tai – kaip dvasių kvietimo žaidimas, kuriame egoistiški pavienių konkuruojančių individų veiksmai galiausiai atneša bendrą galios netekimą. Ar yra kada nors istorijoje buvę kas nors labiau autokratiško, tironiško ir destruktyvaus nei rinka?

Kapitalas atrodo esąs autonomiškas. Jis teka viena, tada kita kryptimi; jis susikoncentruoja vienoje tautoje, tada kaprizingai dingsta už jūrų. Iš ekonomisto perspektyvos, kapitalas yra mus valdantis istorijos subjektas. Jo veiksmai atrodo nesustabdomi ir neišvengiami ‒ kaip koks finansinis oras. Ir vis dėlto, kapitalas, toks, kokį jį pažįstame, yra tiesiog kolektyvinė pasauliui primesta haliucinacija, socialiai sukonstruotas santykis.

Kas yra kapitalas? Bendrai tariant, tai yra darbo produktas, kuris gali būti panaudojamas turtui kaupti. Tai gali pasireikšti daugeliu formų. Gamykla yra kapitalas; patentuota kompiuterinė programa gali funkcionuoti kaip kapitalas; jei užmokėjęs už dujas vis dar turi pakankamai pinigų, kad žaistum akcijų rinkoje ‒ tai taip pat laikoma kapitalu. Visus šiuos dalykus vienija galimybė būti panaudotiems pakartotiniam pelnymuisi privačia nuosavybe tikinčioje visuomenėje. Kapitalizmas yra sistema, kurioje privati kapitalo nuosavybė nulemia socialinį kraštovaizdį: kažkuria prasme, tai kapitalas stato gėrimus, atsirinkinėdamas šeimininkus.

Tai nereiškia, kad politinių struktūrų panaudojimas kapitalo „prijaukinimui“, jo racionalizavimui ir „demokratizavimui“ yra geras sprendimas. Turtas šiandien koncentruotas labiau nei bet kada istorijoje, nepaisant visų socialistinių ir socialdemokratinių eksperimentų. Politinė galia gali valdyti žmones, bet negali priversti kapitalo veikti kitaip ‒ tai pareikalautų fundamentalios socialinės transformacijos. Kol mūsų ekonominės sistemos pagrindas bus nuosavybė, kapitalas vis labiau ir labiau kaupsis vienoje vietoje, o iš to kylanti nelygybė apspręs mūsų visuomenės dinamiką, nepaisydama bandymų ją sustabdyti ir subalansuoti.

Magnatai

Rinka atlygina už įgūdžius, puikumą ir drąsą ‒ bet tik tiek, kiek jie sukuria pelną.

Esminis esančiųjų piramidės viršūnėje skiriamasis kriterijus yra tas, kad jie priima sprendimus, leidžiančius kuo labiau koncentruoti galią savo rankose. Ši galia neatsiranda iš oro; ji susideda iš kitų žmonių sugebėjimų, jėgų ir pastangų.

Kai tik gali, jie perleidžia visas galios kaupimo kainas žemyn ‒ ne tik darbuotojams, vartotojams ir taršos aukoms, bet ir savo žmonoms bei vyrams, sekretorėms ir namų tvarkytojoms. Tačiau jie negali išvengti fakto, kad sprendimus privalo priimti atsižvelgdami į ekonominius suvaržymus, arba, kitu atveju, prarasti savo galios pozicijas. Galbūt tame yra ir savarankiškumo, bet tik labai siauruose rėmuose.

Galima būtų sakyti, kad kapitalizmas patiki galią į blogiausias rankas, bet tai nebūtų visiškai tikslu. Bėda ne tame, kad tie, kuriuos ekonomika apdovanoja, dažnai būna blogi žmonės, bet ta,‒ kad ir kokie jie būtų savanaudiški ar dosnūs ‒ kad jų pozicijos yra priklausomos nuo tam tikrų elgesio tipų. Vos tik vadovas suteikia prioritetą kam nors kitam nei pelno darymui ‒ jis, ar jo kompanija, iškart pakeičiami nuožmesnio varžovo. Pavyzdžiui, pasaulyje, kuriame korporacijų sprendimus diktuoja būtinybė pateikti geras ketvirčių ataskaitas, vadovai yra paprasčiausiai bejėgiai priimti sprendimus, kurie iškeltų ekologijos svarbą virš pelno. Jie gali remti ekologiškus produktus ar energiją, bet tik kaip rinkodaros elementą ar viešųjų ryšių gerinimo taktiką. Nuoširdžiai ekocentriški sprendimai gali vykti tik už rinkos ribų.

Taigi, nereikia tikėti, jog visi kompanijų vadovai yra blogi žmonės, kad padarytum išvadą, jog pats kapitalizmas yra pragaištingas. Priešingai, laisvos rinkos gynėjai yra būtent tie, kurie turi remtis argumentais apie žmogaus prigimtį. Kad pateisintų ekonomikos destruktyvumą, jie turi įtikinėti, kad jokia kita socialinė sistema negali motyvuoti žmogaus ir patenkinti jo poreikius.

Politikai

Visi nekenčia politikų. Tai turėtų stebinti, turint omeny, kad jų karjeros priklauso nuo to, ar bus mūsų mėgstami. Priežastis paprasta. Jie gauna savo darbus prižadėdami mums pasaulį, bet jų darbas yra laikyti pasaulį mums nepasiekiamą ‒ valdyti jį.

Kaip ir bet kokia kita darbo forma, valdymas primeta savo logiką. Pagalvok apie tai, kas vyksta Seime, Kremliuje ir kiekvienos savivaldybės kabinetuose. Kasdienės veiklos išlieka tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar valdo konservatoriai, ar socialdemokratai; Maskvoje jos šiandien nedaug skiriasi nuo tų, kokios egzistavo bolševikų ar caro laikais. Galbūt politikai ir valdo galią valstybės struktūrose, bet tai šios struktūros diktuoja, kas su galia gali būti daroma.

Kad suprastume, kaip tai veikia, turime pradėti nuo feodalinės Europos, kai kapitalizmas dar tik mezgėsi, o visuomenės struktūra buvo paprastesnė. Karaliai dalino galią didikams mainais už karinę paramą; didikai dalino žemes vasalams už ištikimybės priesaikas; valstiečiai ir baudžiauninkai dirbo už dyką ir atidavinėjo dalį to, ką pagamindavo, savo šeimininkams, kad nebūtų išnaikinti. Išteklių prieinamumas buvo nulemiamas paveldimo statuso ir nuolat kintančių sąjungų galių balanso. Šios hierarchijos buvo aiškios, bet pražūtingai nestabilios: kadangi nebuvo kitų būdų pagerinti savo būvį, žmonės nuolat sukildavo ir jas nuversdavo.

Tačiau galiausiai monarchai pradėjo telkti galią. Kad pasiektų savo tikslą, jie turėjo sukonstruoti tai, ką šiandien vadiname valstybės aparatu: monarchai integravo savo pavaldinius į vientisą biurokratinę mašiną, monopolizavusią karines pajėgas, teisinę sistemą ir prekybos kontrolę. Kitaip nei feodalinių laikų didikai, šios mašinos valdininkai turėjo paskirstytas pareigas ir ribotus įgaliojimus; jie buvo tiesiogiai atsakingi monarchams, iš kurių gaudavo atlyginimus, dažnai pasiskolintus iš tuo metu visoje Europoje pradėjusių dygti bankų.

Pirmieji politikai buvo ministrai, paskirti monarchų, kad vadovautų šiam aparatui. Kai kuriais aspektais jie nesiskyrė nuo biurokratų, kuriems vadovavo: jie turėjo būti pakankamai kompetetingi savo prižiūrimose srityse, kaip, pavyzdžiui, užsienio reikalų ar teisingumo ministrai šiandien. Bet kompetencija dažnai būdavo mažiau svarbi nei sugebėjimas įgauti karaliaus malonę pagyromis, kyšiais ar nežemiškais pažadais. Tai turėtų skambėti pažįstamai bet kam, kas domisi šiuolaikine politika.

Kapitalizmas vystėsi simbiotiniame santykyje su valstybės aparatu. Feodalizmo laikais daugelis žmonių nemažą dalį to, ko jiems reikėdavo, gaudavo už mainų ekonomikos ribų. Tačiau valstybei kaupiant galią, bendri laukai ir ganyklos buvo nusavinti, o vietinės mažumos ir užjūrio žemynai negailestingai išnaudoti. Atsiradus pastoviam išteklių srautui, pirkliai ir bankininkai įgavo vis daugiau galios ir įtakos.

XVIII ir XIX amžių revoliucijos Amerikoje ir Europoje užbaigė karalių valdymą. Matydami užrašus ant sienų, pirkliai stojo į išnaudojamųjų ir pašalintųjų pusę, bet valstybės aparatas jiems buvo būtinas, kad apsaugotų savo turtą; taigi, vietoje to, kad sunaikintų struktūras, per kurias karalius juos valdė, pirkliai paskelbė, kad žmonės turėtų jas perimti ir valdyti „demokratiškai“. To pasekmė ‒ politikai ėmė pataikauti nebe karaliams, o „mums, žmonėms“.

Valstybės aparatas tęsė galios telkimą nepriklausomai nuo jį varančių individų ar suvereno, kuriam jie neva buvo atsakingi. Policija, švietimas, socialinės paslaugos, kariuomenės, finansinės institucijos ir teismų sistema augo ir plito. Išpildydamos savo abipusį santykį su kapitalizmu, visos šios sritys paprastai kūrė paklusnią darbo jėgą, stabilias rinkas ir pastovų išteklių srautą. Kai dėl išskirtinių žinių jos pradėjo būti atsakingos už vis daugiau ir daugiau visuomenės aspektų, tapo vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be jų.

XX a. nauja revoliucijų banga „išsivysčiusiame pasaulyje“ įsteigė biurokratų klasės valdžią. Šį kartą pirkliai buvo nuversti kartu su karaliais; tačiau, dar kartą, valstybės aparatas buvo paliktas sveikas ir varomas naujos politikų kartos, kurie skelbėsi tarnaują „darbininkų klasei“. Kai kurie tai vadino socializmu, bet, teisingiau sakant, tai buvo tiesiog valstybinis kapitalizmas, kuriame kapitalą valdė biurokratinė vyriausybė.

Šiandien kapitalas ir valstybė beveik visiškai perėmė feodalines hierarchijas. Turtas ir įtaka išliko paveldimi ‒ iš čia Rooseveltų ir Bushų kartos Baltuosiuose Rūmuose ‒ bet tai pačios struktūros, o ne jose veikiantys individai, valdo mūsų gyvenimus. O statiškas ir trapias feodalines hierarchijas pakeitė naujos ypač atsparios struktūros.

Kai kurie vis dar tikisi, kad demokratija atsvers kapitalizmo padarinius, bet ši pora ne atsitiktinai pasklido po pasaulį kartu: ir demokratija, ir kapitalizmas išsaugo hierarchijas, tuo pačiu metu įgalindami jose didžiausią mobilumą. Tai nukreipia nepasitenkinimą į vidines kovas ir leidžia individams keisti savo pozicijas nekeliant pavojaus visuomenėje įtvirtintai galios nelygybei. Laisvoji rinka suteikia kiekvienam nuovokiam darbuotojui priežastį laikytis privačios nuosavybės ir konkurencijos; kol atrodo labiau įmanoma pagerinti savo paties situaciją nei sukelti revoliuciją, vietoj klasių karo jis rinksis varžymąsi dėl paaukštinimo. Panašiai demokratija yra ir geriausias kelias maksimizuoti visuomenės indėlį į prievartines valstybės institucijas, nes ji suteikia didžiausiam įmanomam kiekiui žmonių pojūtį, kad jie gali šioms institucijoms turėti įtakos.

Atstovaujamojoje demokratijoje, taip, kaip ir kapitalistinėse varžybose, tariamai šansą gauna kiekvienas, bet tik keletas pasiekia viršūnę. Jei nelaimėjai, vadinasi, nepakankamai stengeisi! Žiūrėkit, jūs tingūs dykūnai, jūs galėjote tapti Billu Cosbiu ar Hillary Clinton, jei tik būtumėte sunkiau dirbę. Bet viršūnėje vietos mums visiems neužtenka, nesvarbu, kaip sunkiai bedirbtume.

Kai tikrovė kuriama žiniasklaidos, o prieigą prie žinių nulemia turtas, rinkimai tampa tiesiog reklamos kampanijomis. Rinkos konkurencija sprendžia, kurie lobistai gauna išteklių nulemti priežastis, kuriomis remdamiesi rinkėjai priima sprendimus. Tokiomis aplinkybėmis politinė partija yra iš esmės tiesiog verslas, siūlantis investicijų į įstatymų leidybą galimybes. Kvaila tikėtis, kad atstovaujantieji politikai pasipriešins savo klientų, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų galia, interesams.

Tačiau net jei galėtume reformuoti rinkimų sistemą ir nubalsuoti už auksaširdžius atstovus, valstybė vis tiek būtų kliūtis tarpusavio susitarimu pagrįstoms socialinėms struktūroms ir savarankiškumui. Jos esminė funkcija yra kontroliuoti: versti paklusti, bausti, valdyti. Nebesant karalių, dominavimas tęsiasi ‒ sistema tik tam ir tinkama.

Šiuolaikiniai debatai tarp politinės kairės ir dešinės paprastai koncentruojasi į tai, kiek kapitalo kontrolės turėtų tekti valstybei, o kiek ‒ privačiam verslui. Abi pusės sutinka, kad valdžia turėtų būti centralizuota profesionalaus elito rankose; vienintelis klausimas – kaip šis elitas turėtų būti įteisinamas? Kairieji dažnai išsako savo poziciją pasmerkdami rinkos iracionalumą ir žadėdami žmogiškesnes sąlygas.

Vis dėlto, nėra jokių įrodymų, kad gyventume geriau, jei visa nuosavybė priklausytų valstybei. Nuo Sovietų Sąjungos iki nacistinės Vokietijos, XX‒asis amžius pateikia daugybę pavyzdžių, iš kurių nė vienas neatrodo žadančiai. Žvelgiant į jų istorinę kilmę ir galios palaikymo reikalavimus, nieko neturėtų stebinti, kad valstybinė biurokratija yra ne ką geresnė už korporacinę. Visos biurokratijos atitraukia žmogų nuo jo paties potencialo, padarydamos iš jo ką nors išoriška ir prieinamą tik pačios biurokratijos kanalais.

Nors kai kurie politikai gali priešintis galingiems asmenims ar klasėms, bet joks politikas niekada nepasipriešins pačiai hierarchinei valdžiai; kaip ir magnatų, jų pozicija yra priklausoma nuo galios centralizacijos, todėl jie negali elgtis kitaip. Kraštutiniais atvejais vyriausybė gali pakeisti vieną kapitalistų klasę kita ‒ kaip padarė bolševikai po Rusijos revoliucijos ‒ tačiau jokia valdžia neatsisakys privačios nuosavybės, nes valdymas savaime reiškia kapitalo kontrolę. Jei norime sukurti pasaulį be darbo, turėsime tai padaryti be politikų.

Kartais iškyla kandidatas, kuris sako viską, ką žmonės jau ilgai sakė vieni kitiems ‒ jis atrodo atsiradęs iš už politikos pasaulio, tikrai esantis vienas iš mūsų. Kritikuodamas sistemą pagal jos pačios logiką, kandidatas subtiliai įtikina žmones, kad ji gali būti pertvarkyta ‒ sistema galėtų veikti, jei tik valdžią turėtų teisingi žmonės. Daug energijos, kurią būtų buvę galima nukreipti iššūkio pačiai sistemai metimui, nukreipiama į paramą dar vienam kandidatui, kuris galiausiai taip pat nesugeba išpildyti savo pažadų.

Šie kandidatai pritraukia tiek daug dėmesio tik todėl, kad apeliuoja į paplitusias nuoskaudas; vienas dalykas, kurį jie moką, tai užkirsti kelią judėjimams iš apačios. Kai jie ateina į valdžią ir parduoda visuomenę, opozicinės partijos gali tuo pasinaudoti, kad susietų savo tariamai radikalias idėjas su tomis pačiomis problemomis, kurias žadėjo išspręsti ‒ ir nukreipti nepasitenkinimą valdžia į dar vieną politinę kampaniją! Tad ar turėtume atiduoti savo jėgas politikų rėmimui, ar veikiau sukūrimui tokio socialinio impulso, kuris priverstų juos iš pat pradžių užimti radikalias pozicijas? Dažniausiai esame priverčiami dėmesingai sekti rinkiminį spektaklį vien dėl perspektyvos būti valdomais pačių blogiausių įmanomų kandidatų. „Kas, jei jis ateis į valdžią?!” Pagalvojus, kad reikalai gali net dar pablogėti…!

Bet problema yra tame, kad politikai turi tik daug galios ‒ kitaip nebūtų svarbu, kas laiko vadeles. Kol taip yra, visada bus tironų. Todėl turime nukreipti savo jėgas į ilgalaikius sprendimus, o ne politines kampanijas.

Viršininkai

Kas mėgsta savo viršininką? Net žmonės, kurie tariasi mėgstą savo viršininkus, tai sako su tam tikra atsarga: jis neblogas… kaip viršininkas.

Niekam nepatinka, kai jiems aiškina, ką daryti, ar kai reikia krauti pelną kam nors kitam. Net ir be antikapitalistinio judėjimo šios paprastos nuoskaudos kuria įtampą. Iš viršininko perspektyvos, kiekviena diena yra kafkiškas vargas stengiantis palenkti ir prievartauti darbuotojus, kurie verčiau būtų bet kurioje kitoje Žemės vietoje. Niekas neįvertina to, kaip sunku būti viršūnėje; visi vietoj tiesos sako viršininkams tai, ką jie nori girdėti ‒ nenuostabu, kai pagalvojame apie galių skirtumus. Tad nėra ko stebėtis, kad viršininkai galvoja, jog visas pasaulis nustotų suktis, jei ne jie.

Tačiau darbuotojai viršininkų nekenčia, nes jie yra beverčiai. Jie painiojasi po kojomis. Kuo aukščiau kyli vadyboje, tuo mažiau esi susijęs su praktinėmis kasdienėmis užduotimis ir tuo mažiau apie jas žinai ‒ iš čia randasi istorijos apie nekompetetingus darbuotojus, pakeliamus pareigose vien tam, kad nepridarytų žalos. Bet kuriuo atveju, daugelis vadovų korporacinių kopėčių viršūnėje atsidūrė ne todėl, kad pradėjo nuo apačios.

Visa tai išryškina meritokratinį melą ‒ idėją, kad žmonės gauna pinigus ir valdžią, atitinkamą savo įgūdžiams ir pastangoms. Vadovai dažnai uždirba šimtus kartų daugiau nei eiliniai jų darbuotojai; neįmanoma, kad toks dramatiškas pajamų skirtumas atspindėtų realų skirtumą tarp to, kiek kas sunkiai dirba ar kiek nusipelno pasauliui. Pragmatiškesni verslininkai aiškina, kad tokie atlyginimai reikalingi palaikyti konkurencijai su kitomis kompanijomis varžantis dėl geresnių vadovų. Bet jei tokios prarajos atrodo neišvengiamos, tai tik patvirtina, kad kapitalistinė ekonomika negali atlyginti žmonėms pagal jų indėlį.

Ironiška, bet panašu, kad vienintelis būdas pabėgti nuo viršininkų yra pačiam tokiu tapti – t. y. tapti tuo, ko nekenti. Iš čia ir dviprasmiškas daugelio dirbančiųjų požiūris į karjeros darymą.

 

 

CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 30934

Žinomo politiko Džiuljeto Kjezos nuomone pasaulis išgyvena civilizacinės paradigmos kaitos epochą. Vartotojų visuomenė daugiau nebegali egzistuoti: baigiasi planetos resursai, o finansinė politika, kuri užtikrina vartotojų visuomenės funkcionavimą, pateko į aklavietę. Naujo pasaulio gimimo scenarijus gali būti bauginantis, turint galvoje, kad realiai pinigų civilizaciją, Kjezos nuomone, kontroliuoja 9 žmonės, stambiausių bankų korporacijų savininkai. Rusija gi atsidūrė palankioje situacijoje, kadangi turi pakankamai resursų, tačiau rusų elitas dar nesuvokė, kad pasaulis, į kurį jie veržiasi, žūsta,

PASTARŲJŲ TRIJŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ, PINIGŲ CIVILIZACIJA PASITRAUKS

-Mes gyvename pereinamojo laikotarpio pradžioje ir šis laikotarpis neturi precedento istorijoje. Jis galėjo prasidėti dar prieš 10 metų, tačiau Amerika 2001 metais rugsėjo 11 įvykiais atidėjo krizę septyneriems metams. Atidėjo, bet neatšaukė. Ir 2008 metais ji atėjo. Kam ši epocha bus naudinga – sunku pasakyti, bet jau aišku, kad pastarųjų trijų šimtmečių istorija eina į pabaigą. Šiandien akivaizdu, kad neįmanoma pažanga uždaroje resursų sistemoje, pasaulis pasiekė vystymosi ribą. Visi, kas teigia, kad ankstesnė sistema išliks – meluoja. Anglis, nafta, netgi uranas – visi planetos resursai beveik išsemti ir tik laiko klausimas, kada jie galutinai pasibaigs. Visos mūsų realijos, viskas, prie ko mes pripratę – pasikeis. Pinigų civilizacija pasitrauks.

-Ar ne per anksti jūs ją laidojate, pone Kjeza? Šiuolaikinės visuomenės kritikai šiek tiek perdeda krizės mastą, jums taip neatrodo?

-Ne, tai iš tiesų globalinė krizė. Tame tarpe energetinė krizė. Netgi vandens mes šiandien vartojame daugiau, nei gamta gali mums duoti. Ir kas bus kai 300 milijonų žmonių per sekančius 10 metų pajus šio resurso trūkumą? Mes gaminame atliekas, kurios negali būti perdirbtos net teoriškai. Mes pakeitėme pačios gamtos kursą.

-Apie ekologiją kalba daug kas. Vyriausybės jai išleidžia didžiules sumas, gyventojai balsuoja už ekologines vienų ar kitų partijų programas…

-Reikia suprasti, kad ankstesnė demokratija jau miršta. Europoje pusė gyventojų nebevaikšto į rinkimus, ir anaiptol ne dėl savo apolitiškumo. Daugybei žmonių nepakanka jų interesų atstovavimo valdžioje. Aš anaiptol nesu nusistatęs prieš parlamentus, vietines tarybas ir panašiai. Tiesiog reikia kurti naują atstovavimo sistemą, naujas partijas ir judėjimus. Ir tas sąjūdis turi eiti iš apačios.

-Su kokiais lozungais?

-Su savęs apribojimo lozungais. Šiandien reikia pradėti save apriboti, keisti save ir savo gyvenimo būdą. Reikalinga kultūrinė, organizacinė, politinė revoliucija, reikia mažinti energijos vartojimą.

GYVENAME RINKAI

-Manote, kad pasaulyje atsiras pakankamai žmonių, kurie gera valia pasirengę save apriboti? Pasaulyje, kurio didžioji dalis neprivalgo?

-Kalbu ne apie badaujančius. Bet netgi tie, kurie galėtų save apriboti, negalvoja apie tai. Nes mumis manipuliuoja ir mus kvailina. Žmonės buvo paversti įrankiais, skirtais prekėms pirkti. Didžiosios daugumos protai kontroliuojami. Mes gyvename rinkos labui, kai dirbame ir kai ilsimės. Būtent rinka diktuoja mūsų veiksmus. Mes nesame laisvi žmonės. Žurnalistai turi paaiškinti tai žmonėms. Tačiau žiniasklaida apie tai tyli. Televizija 24 valandas per parą kala mums, kad reikia pirkti daiktus, kad mūsų vertybių skalė – tai perkamoji galia. Realiai šiuolaikinėje televizijoje informacijos tėra ne daugiau kaip 8%. Visa kita – reklama ir pramogos. Ir žmogų formuoja būtent tie 92 procentai.

-Tai natūralu, juk TV gyvena iš reklamos. Kas išlaikys TV, jeigu ji liausis pardavinėti? Ką jūs siūlote?

-Pradžiai aš nacionalizuočiau žiniasklaidą. Prieš 50 metų žmogaus asmenybė formavosi šeimoje, mokykloje, kartais – bažnyčioje. Šiandien 90% jaunų žmonių mąstymo formuoja TV. Televizija tapo svarbiausia kultūrine struktūra visame pasaulyje nuo JAV iki Indijos ir Kinijos. Žiniasklaidos sistema – tai fundamentalios žmonių teisės, o jos negali būti privatizuotos. Jas reikia sugrąžinti valstybei ir žmonėms. Papasakoti apie situaciją planetoje be TV kanalų neįmanoma. O vietoje to televizorius įkalbinėja mus nusipirkti dar vieną automobilį. Lygiai taip pat esu tikras, kad reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie spausdina pinigus. Mes prarandame pinigų kontrolę.

-O kas tokie „mes“?

-Valstybės, valstybių piliečiai. Gruodžio viduryje New York Times paskelbė pirmame puslapyje straipsnį – apie tai, kad kiekvieną mėnesį kokiame nors Volstrito restorane susirenka 9 pasaulinių bankų vadovai: Goldman Sachs, UBS, Bank of America, Deutsche Bank ir pan. Kiekvieną mėnesį tie devyni žmonės priima sprendimus, kurie daro įtaką 7 milijardams žmonių: koks bus bedarbių procentas pasaulyje, kiek žmonių mirs iš bado, kiek vyriausybių bus nuversta, kiek ministrų bus nupirkta ir t.t. Tai respektabilūs nusikaltėliai, tačiau jie įtakingesni už bet kurį pasaulio politinį lyderį. Jie turi realią valdžią – pinigų valdžią.

AMERIKA – TAI GERAI APSIGINKLAVĘS BANKROTAS

-Ir visgi šiandien nėra pagrindo manyti, kad gamybos ir vartojimo augimas artimiausioje ateityje bus apribotas.

-Žinoma. Dar daugiau – jeigu milijardas kinų pradės valgyti mėsą ir gerti pieną taip, kaip tai darome mes – po 10 metų mums visiems nebeliks vietos šioje planetoje. O kai nebebus vietos – ką tai reikš? Dar 1998 metais JAV buvo paskelbtas dokumentas „Project for the new American century“. Jame pranašiškai rašoma, kad 2017 metais Kinija taps didžiausia grėsme JAV saugumui. Viskas pildosi.

-Jūs pritariate tezei, kad pagrindinę grėsmę planetoje kelia Kinija?

-Ne, patį didžiausią pavojų dabar kelia Niujorkas, Volstritas ir JAV. Doleris šiandien jau miręs, Amerika – bankrotas. Tačiau labai gerai ginkluotas bankrotas. Beje, ekonominės atakos prieš Graikiją ir Airiją suorganizuotos tik tam, kad būtų sumažintas ES valiutos ir Europos apskritai suverinitetas. Juk realiai euras šiandien stipresnis už dolerį, bent jau dėl tos priežasties, kad ES skolos mažesnės nei Amerikos. Dėl to, beje, ir manau, kad euras nedings.

EUROPA KAIP POLITINIS IR KULTŪRINIS FENOMENAS EGZISTUOS IR TOLIAU

-Tačiau Europa irgi turi daug silpnų vietų. Gyventojai sensta, valdžia priversta įsivežti imigrantus, o šie – ypač musulmonai – nenori asimiliuotis, įtampa didėja. Merkel ir Sarkozy jau pripažino, kad multikultūralizmo politika žlugo.

-Aš netikiu multikultūralizmo žlugimu. Islamo fundamentalizmo pavojus – tai Amerikos projektas, kuris startavo 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Mes patys sukūrėme demokratijos eksporto idėją. Irakas ir Afganistanas pademonstravo šios sistemos negyvybingumą. Kaip ir klaidingą Vakarų nuomonę, kad visos tautos ir šalys turi nueiti tą patį kelią, kaip ir patys Vakarai.

-Islamo pasaulis gyvena viename laikmetyje, mes – kitame. Ar tai jų kaltė? Ne, tiesiog laiko ir situacijos pojūčiai visiškai kitokie. Be to, būtent mes sukūrėme globalizaciją, mes grobiame resursus.

-Šiandien akivaizdu, kad Europai objektyviai reikalingi 20 milijonų imigrantų, o mes nesugebėsime jų priimti. Dėl to jie ateina neturėdami jokios galimybės gyventi normaliai. Supraskite, globalizacija – tai žmonių, vadinasi, ir kultūrų judėjimas.

-Ar pritariate nuogąstavimams, kad Europa ištirps imigrantų sraute?

-Aš manau, kad Europa kaip politinis ir kultūrinis fenomenas egzistuos ir toliau. Žinoma, kontinente vykstantys procesai labai sudėtingi. Juk iki šiol pasaulyje dar nebuvo precedento, kad 27 valstybės susijungtų taikiu būdu. Be to, pusė dabartinės ES šiandien yra „europietiška“, o kita pusė – „amerikietiška“ (kalba eina apie Vakarų ir Rytų Europą). Dabartinė regiono krizė tai pats sudėtingiausias momentas jo istorijoje.

Beje, aš manau, kad Rusija galėtų suvaidinti didelį vaidmenį Europoje. Dar daugiau – būtina suvienyti šių dviejų galybių jėgas, integruoti interesus. Europa šiandien niekam nekelia grėsmės. Rusija irgi neims niekam grasinti, kai prasidės resursų deficitas, bent jau dėl to, kad visus reikalingus resursus ji turi pas save šalyje. Ir drauge Europa su Rusija gali vaidinti didelė raminantį vaidmenį visame pasaulyje. Kol kas gi visus „nuramina“ Amerika.

BEPRASMIŠKA PIRKTI BILIETĄ Į SKĘSTANTĮ LAIVĄ

-Jūs apie 20 metų dirbote Maskvoje laikraščių l’Unita ir La Stampa reporteriu. Rusija šiandien išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus savo istorijoje. Kur link ji, jūsų nuomone, dreifuoja?

-Sunku pasakyti. Aš pats nepakankamai gerai suprantu, kas ten vyksta. Iš vienos pusės matau, kad Rusija turi milžiniškas galimybes daryti įtaką tarptautiniams reikalams. Iš kitos pusės su apgailestavimu stebiu, kad Rusija kol kas veikia po senovei – gina tiktai pati save. Taip ji, beje, ir suvokiama Vakarų visuomenėje. Niekada paskutiniu laiku negirdėjau iš Rusijos pusės stambaus masto idėjų apie tai, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis. Aš pateiksiu pavyzdį – Amerikos imperija buvo sukurta dėl to, kad amerikiečiai sugebėjo paskelbti pasauliui žinią: viskas, kas atitinka jų ,amerikiečių. interesus – atitinka viso pasaulio interesus. Jie labai gerai padirbėjo ties idėja šalies, kuri kalba visų vardu. Taip kad jeigu Rusija ir toliau duos signalus apie savo galią, bet ir toliau gins tik pati save – tai mažai ką sudomins. Tai nesudomins kad ir tos pačios Europos ir tai – silpniausias Rusijos momentas. Jei rusai nori pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą gerąja šio žodžio prasme, jie turi norėti daryti įtaką toje pereinamoje situacijoje, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis. Reikia siųsti pasauliui žinias apie vienijimąsi, apie resursų vartojimo apribojimus – kad jų užtektų visiems. Ant šitų pamatų galima kurti didžiąją pasaulinę politiką.

-Kaip Rusija gali propaguoti savęs apribojimą, jei ten valdantieji demonstruoja pasauliui tiesiog pašėlusį vartotojiškumą? Argi jūs nematote, kad tą šalį valdo tos pasaulėžiūros, su kuria jūs raginate pabaigti, adeptai?

-Man rodos, kad Rusijos vadovai šios naujos situacijos dar nesuvokė. Rusijos vadovybė šiandien daug laiko skiria Amerikai ir labai mažai – tai pačiai Kinijai. Tačiau XXI amžius nebus Amerikos amžiumi. Ir beprasmiška Rusijai šiandien pirkti bilietą į skęstantį laivą. Lošti reikia kitomis kryptimis.

0 3251

Nuolat atnaujinamas straipsnis, kuriame publikuosiu vertingus video. Tokius kuriuos aš rekomenduoju peržiūrėti, jog gautumėt tam tikrų žinių. Taip pat mielai laukčiau rekomendacijų ir iš skaitytojų. Būtų geriausia, jog video būtų lietuvių kalba, na dar anglų tiktų.

Finansai, monetarinė politika

1. Pinigų paslaptys: Valiuta ir pinigai. Nors tarp eilučių galima pamatyti komerciją, bet pats video labai puikiai parodo pinigų esmę.

2. Vaikišku animaciniu stiliumi paaiškinami labai rimti dalykai. Federalinės rezervų sistemos atsiradimas, monetarinė politika, palūkanos ir t.t.

3. Trumpas įvadas į vieną didžiausių bankinių korporacijų – Goldman Sachs. Jos nusikalstamą finansinę veiklą JAV kuri stipriai prisidėjo prie 2007 metų krizės. Taip pat šio banko veiklą Graikijoje kas privedė ir iki eurozonos finansinės krizės. Filme įrodomi tamprūs banko ir JAV bei ES valdančio politinio elito ryšiai, jų neteisėta veikla vardan Goldman Sachs interesų.

Goldman sachs – Pasaulį valdantis bankas. (Filmai.in dokumentika)Spausti čia jeigu norite peržiūrėti.

Ekonomika, politinė ekonomika.

1. Labai sutrumpinta Naomi Klein knygos „Šoko doktrina“ apžvalga. Bet puikiai tinka kaip įvadas prieš ieškant tos knygos. Kuri dabar deficitas, nes pardavimuose nerasit. Nebent bibliotekose.
P.S: Pirkčiau tą knygą už protingą kainą, naudočiau švietimo tikslais. Rašykit info@kulgrinda.lt

2. Priežastys kodėl buvo nuverstas Kadafis ir Huseinas.

3. K. Markso „Kapitalas“ per 5 minutes.

Sobriologija, informacija apie visuomenės valdymą per nuodus ir kvaišalus.

1. Puiki Ždanovo paskaita. Kūlgrindoje ji buvo perteikta tekstine forma (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis ir 4 dalis).

2. Labai gera Aurelijaus Verygos paskaita apie alkoholio žalą. Pateikta nemažai pavyzdžių ir taiklių pastabų.

3. Tyrimas kurio metu atskleista kaip Lietuvos tabako gamintojai/platintojai, vardan didesnio pelno, nuodija rūkančius.

Vartotojiška kultūra, ekologija, maistas.

1. „Pirk – vartok – pirk“. Filmas apie suplanuoto senėjimo įdiegimą į pasaulinę pramonę. Kada daiktai tyčia daromi nekokybiški, jog greičiau dėvėtųsi/gestų, nes taip galima daugiau gaminti naujų ir tuos produktus vėl parduoti žmonėms. Taip išlieka augimo iliuzija, bet švaistomi planetos resursai kurie nėra amžini.

2. Išsami dokumentika apie maisto industrija JAV (tai liečia ir mus, kadangi tie patys standartai persikelia ir į ES. Ypač ši tema taps aktuali jeigu įsigalios TTIP sutartis). Nuo mėsos ir grūdinių kultūrų iki sėklos monopolizavimo „Monsanto“ pavidale.

3. „Pasaulis be žmonių“, tai vaizdinė simuliacija kaip planeta ir mūsų palikta civilizacija atrodys praėjus valandai, savaitei, mėnesiui, metams dešimtmečiams ir šimtmečiams. Puikiai parodo kokie laikini yra mūsų sukurti šedevrai ir kaip gamta nušluoja tą kas jai nereikalinga. Kaip dokumentikos pabaigoje pasakė „gamta gali išsiversti be mūsų, tačiau mes – ne“.

4. Pasakojimas apie besaikį šiukšlių augimą mūsų planetoje bei siūlomus būdus spręsti šią problemą. Dauguma jų, deja, neefektyvūs. Tiek šiukšlių deginimas tiek kaupimas šiukšlinėse. Tačiau gale yra pateikta ir alternatyva.

Antikapitalizmas – antiglobalizmas.

1. Užėmimas „The take“.

Po skaudžios 2002-2003 metų ekonominės krizės kaip grybai po lietaus ėmė dygti darbuotojų valdomos įmonės, veikiančios pačiose įvairiausiose srityse – maisto pramonėje, plieno, tekstilės, avalynės ir plastiko gamyboje, mėsos pakavime, keramikos, stiklo ir gumos gamyboje, grafiniame dizaine, transporte. Veikia tokiu būdu atsiradę restoranai, medicinos įstaigos ir net penkių žvaigždučių viešbutis.

Įmonės buvo atkurtos darbuotojų po to, kai po nakties dingo jų savininkai, palikę darbuotojus be darbo. Savininkai taip pat paliko kalnus skolų, išplėštas gamyklas ir baudas už išsisukinėjimą nuo mokesčių ar sukčiavimą. Daugelis įmonių, jas perėmus darbininkams, kuriems atlyginimai kartais būdavo nemokami mėnesiais ar net metais, šiandien vėl gamina produkciją ir ją net eksportuoja. Dauguma darbininkų įkūrė kooperatyvus, kuriuose sprendimai priimami asamblėjose, sulaukiant patarimų ir paramos iš kitų darbininkų valdomų įmonių bei vyriausybės.
Daugiau apie tai galite paskaityti šioje nuorodoje.

Filosofija, ideologijos, kritika ir sąvokos.

1. Algirdas Degutis, vienas iš liberalizmo pradininkų Lietuvoje (po 1990 metų) kritikuoja pačia tos ideologijos koncepciją.

2. Išaiškinamos sąvokos „proletariatas“ ir „buržuazija“, paaiškinama, jog niekur šis klasinis susiskirstymas nedingo.

Propaganda, manipuliacijos, indoktrinacija.

Gan šokiruojantis dokumentinis filmas apie vykdytą eksperimentą, kurio metu buvo įrodyta, jog dauguma žmonių paklusta aplinkinių spaudimui matyti o svarbiausia teigti, tai ką jie teigia. Didžioji dalis žmonių  bijo išsiskirti iš minios, todėl teigia tą ką sako aplinkiniai arba vieši autoritetai.

Zombiai. Kaip veikia melas (filmai.in dokumentika). Spausti čia, jeigu norite peržiūrėti.

Paruošė (ir vis dar ruošia)
Marius Jonaitis

Atnaujinta 2016. 06. 11

0 886
Svarbiausius šios savaitės pasaulio ekonomikos įvykius bei tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ekonomistas Valdemaras Katkus.
– Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje keliais centais pabrango benzinas. Paprastai bet koks pabrangimas pas mus aiškinamas pasaulinėmis tendencijomis. Taigi, kas tokio nutiko, kad žmonėms pabrango kuras?
– Kovo mėnesį, palyginti su vasariu, didmeninės naftos produktų kainos pasaulio rinkose buvo didesnės 5 procentais. Vertinant objektyviai, kaip tik šiuo metu tas kovo mėnesio kainų padidėjimas buvo perkeltas ir benzinui, parduodamam Lietuvos mažmeninėje rinkoje degalinėse. Šiaip mūsų degalinėse benzino kainų struktūra formuojama taip: 40 proc. kainos sudaro didmeninė naftos kaina, 40 proc. sudaro mokesčiai – akcizas ir PVM, o likę 20 proc. lieka degalinių tinklams. Taigi, padidėjus 5 proc. didmeninėms kainoms, 2-3 proc. benzino kainos padidėjimas iš tikrųjų atspindi pokyčius pasaulinėje naftos rinkoje. Iki šios dienos negalime kalbėti apie kokias nors manipuliacijas, bet jeigu jie ir toliau brangins benziną, tai bus jau neobjektyvus viršpelnis…
– Tačiau naftos kainos pasaulinėse rinkose su tam tikrais svyravimais stabiliai kyla. Dėl kokių priežasčių taip yra? Juk nuolat akcentuojama, kad naftos sandėliai yra perpildyti ir realus naftos poreikis neauga.
– Trumpalaikių svyravimų, žinoma, būna visada, tačiau dabar išties jau porą dienų jaučiamas tam tikras naftos kainų didėjimas. Pirma priežastis yra ta, jog 1 proc. praėjusį mėnesį išaugo verslo pasitikėjimo indeksas Kinijoje. Tai rodo, kad Kinijos ekonomika auga, o kinai yra didžiausi naftos vartotojai pasaulyje. Bet buvo ir vienas netikėtumas: paaiškėjo, kad praėjusią savaitę komercinės naftos atsargos Jungtinėse Valstijose sumažėjo 1 proc., tai neskaitant strateginių atsargų. O JAV yra antra pagal dydį naftos produktų vartotoja pasaulyje. Tokia tendencija daug ką nustebino, nes visi manė, kad tie sandėliai Amerikoje yra perpildyti. Tai yra labai jautrus rodiklis, nes pagal atsargų likutį visada bandoma nustatyti, ar yra padidėjusi paklausa, ar sumažėjusi. Dabar aiškėja, kad ir JAV naftos produktų paklausa išaugo. Žinoma, visa tai sukelia naftos kainas į viršų.
 
– Kiek visa tai yra objektyvu? Juk sunku patikėti, kad visos naftą išgaunančios ar vartojančios valstybės skelbia objektyvią savo statistiką, – be konkurencijos, dar yra ir strateginiai valstybių interesai, pagaliau tam tikra informacija, kuri visada slepiama.
– Tai tiesa. Čia verta paminėti kelis įdomius faktus. Statistika visada yra labai apytikslė ir rinkos svyravimai dėl to nuolat jautriai reaguoja, nes negauna visos objektyvios informacijos. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje naftos išgavimo kiekiai yra prilyginti valstybės paslapčiai. O štai Kinijoje neseniai buvo atvejis, kai kompanijos „Platz“, kuri yra didžiausia energijos kainų tiekėja pasaulyje (beje, vadinamąja „platz“ kainodara naudojasi ir mūsų „Mažeikių nafta“), reporteris buvo areštuotas už šnipinėjimą, kai bandė nustatyti, kiek yra naftos atsargų Kinijoje. Taigi matome, jog šalys teikia tokius skaičius, kokius nori, o ne tikrai objektyvius. Dėl to niekas tiksliai nežino, kiek pasaulyje yra naftos atsargų, ir kiekvienas matomas krustelėjimas iškart jautriai atsiliepia rinkose, o tuomet kyla kainų šuoliai. Tačiau yra dar vienas įtampą rinkose keliantis veiksnys. Balandžio 17 dieną Kataro sostinėje Dohoje susirinks 15 naftą išgaunančių šalių, kurios pagamina apie 73 procentus visų pasaulio naftos produktų. Tai OPEC šalys ir Rusija, tad žurnalistai juos jau vadina ROPEC. Paskelbta, kad dalyvaus tik 12 šalių, – jau atsisakė Libija, Argentina ir Brazilija, o Iranas sakė, kad dalyvaus, bet neprisidės prie naftos gavybos įšaldymo. Ir čia atsiranda du galimi scenarijai. Jeigu jie susirinks, bet nesusitars mažinti gavybos, kaina gali kristi smarkiai, o jeigu susitars, kaina augs ir toliau.
– Šią savaitę paskelbta, kad Vengrija sugrąžino visas krizės metais imtas paskolas užsienio kreditoriams. O juk prisimename, kiek priekaištų buvo išsakyta Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui – esą, jis yra populistas, esą sužlugdysiąs ekonomiką, esą be reikalo neįsiveda euro ir t.t. Kodėl dabar paaiškėjo, kad Vengrijos ekonomika auga sparčiau nei visų tų „nepopulistų“ šalyse?
– Klausimas yra kur kas platesnis, bet vienas iš Vengrijos sėkmės faktorių, be abejonės, yra galimybė disponuoti savo nacionaline valiuta. Jie turi vieną iš įrankių, kuris leidžia turėti kur kas daugiau laisvės nei euro zonos valstybėse. Vienareikšmiškai. Bet yra dar svarbesnių dalykų, apie kuriuos pas mus visiškai tylima. Juk ir Vengrija, ir Lenkija yra įvedusios papildomus mokesčius bankams. Tų bankų apmokestinimą taip pat galima susieti su išankstiniu paskolų grąžinimu, bet svarbiausia tai, kad tos papildomos iš bankų surenkamos lėšos tose šalyse sėkmingai panaudojamos socialinėms programoms, mažinant skurdą ir socialinę atskirtį. Būtent apie tai pas mus tylima. Neseniai ir Lietuvoje įvairūs „ekspertai“ kėlė triukšmą, kaip lenkai esą išdrįso apmokestinti bankus… Tačiau niekas nekalba, kad ir visur kitur Europoje bankai apmokestinami kur kas labiau nei Lietuvoje, niekas ten prieš juos nedrebina kinkų. Bet tai atskira tema.
 
– Negalime nepaminėti Panamos lengvatinio apmokestinimo zonos skandalo. Dabar kasdieną tiek politikai, tiek didieji komerciniai bankai platina pranešimus apie savo begalinį skaidrumą ir masiškai neigia, kad dalyvavo mokesčių slėpimo schemose ar tiesiog plovė savo milijardus. Žinoma, mažai kas tiki tų bankų ar politikų skaidrumu, bet kur kas svarbesnis klausimas: kodėl visa tai leidžiama? Kodėl tie „ofšorai“ metų metais veikia? Kam jie naudingi?
– Jie naudingi turtingiems žmonėms, todėl dažnai ir kalbama apie dvigubą Vakarų moralę – viena vertus, jie aiškina, kad mokesčių slėpti negalima, o kita ranka patys tuos „ofšorus“ kuria. Juk įtakingiausios pasaulio valstybės turi savo lengvatinio apmokestinimo zonas: Didžioji Britanija turi visas tas salas, kurios dabar linksniuojamos Panamos popieriuose, Prancūzija lygiai taip pat turi Monaką… Iš esmės tai turtingųjų žmonių santykio su politikais klausimas, perkeltas į įstatymų plotmę. Jeigu politikai tai toleruoja, vadinasi, toks yra susitarimas tarp jų ir turtingųjų, kurie ten tvarkosi savo reikalus. Kilus skandalui, atskirų šalių mokesčių inspekcijos pradėjo tirti, ar viskas čia legalu… Viskas tik prasidėjo. O kad tose lengvatinio apmokestinimo zonose dalyvauja didieji bankai, – tai faktas. Tame sąraše yra net du bankai, kurie veikia ir Lietuvoje: DNB ir „Nordea“, kurie padėjo savo klientams jų pinigus laikyti lengvatinio apmokestinimo zonų sąskaitose. Be bankų tokie dalykai nevyksta, per juos atidaroma didžioji dalis tokių sąskaitų visame pasaulyje.
– Tačiau juk visų valstybių vadovai puikiausiai šituos lengvatinio apmokestinimo reikalus žinojo. Kodėl dabar jie pasakoja, esą reikia „kovoti su mokesčių vengimu“, reikia „daugiau skaidrumo“ ir pan.? Juk vyriausybės turėtų būti suinteresuotos tvarkingai surinkti mokesčius, o ne tarpininkauti juos slepiant.
– Na, pavyzdžiui, Vokietija dabar sako, kad jie jau metus vykdo tyrimą dėl to Panamos sąrašo. Vadinasi, Vokietija jau visus metus tikrai žino, kad tokie dalykai vyksta, juo labiau kad į tą sąrašą papuolė maždaug tūkstantis Vokietijos piliečių. Prancūzijos reakcija tokia, esą ji tarsi nustebusi… Jungtinės Valstijos nuolat vykdo tokius tyrimus, nebūtinai jie afišuojasi, bet siekia, kad mokesčiai būtų sumokami teisingai. Tačiau JAV turi vadinamųjų ofšorų savo viduje – tai pirmiausia Nevados ir Delavaro valstijos. Beje, į tuos Panamos sąrašus pakliuvo vos 200 amerikiečių, nes jiems užsienio lengvatinio apmokestinimo zonos paprasčiausiai nereikalingos, tai kur kas aktualiau Rusijai ar Kinijai. Iš esmės šis klausimas turi būti adresuojamas įtakingiausioms pasaulio valstybėms. Kita vertus, visos valstybės tarpusavyje konkuruoja mokesčiais, įskaitant ir šalis ES viduje, kaip antai Lietuva konkuruoja su Lenkija dėl PVM. Konkuruojant dėl mažesnių mokesčių kuriamos vadinamosios laisvosios ekonominės zonos, nes stengiamasi pritraukti kuo daugiau investuotojų pinigų. Toje konkurencinėje kovoje dėl investuotojų pinigų natūraliai atsiranda ir tokių šešėlinių kompanijų, kurios aktyviai tarpininkauja net prekybos ginklais biznyje, nekalbant jau apie mokesčių slėpimą. Mes ir Lietuvoje turime tų „laisvųjų ekonominių zonų“, kurios yra daugiau prekybinės-gamybinės. Bet visi tie monakai ar britų salos yra grynai finansiniai „ofšorai“, kurie pritraukia užsienio kapitalą juos kuruojančioms valstybėms. O kad Panama yra didelė tokia zona, tai tikrai niekam nebuvo paslaptis.
 
– Dabar daug kalbama apie Europos ekonomikos stagnaciją. Kokios priežastys tai lemia?
– JAV ir Kinijoje yra šiek tiek geriau, negu daugelis investuotojų manė, o Europa tikrai išgyvena stagnaciją. Pagrindinė priežastis – Italijos bankai. Jų „blogosios paskolos“ stabiliai didėja nuo 2008 metų iki dabar. Šiuo metu tokios paskolos Italijos bankuose sudaro apie 12 proc. šalies BVP, o jeigu pridėtume pusiau blogas paskolas, gautume 17 proc. Net amerikiečiai kaip didžiausia ES grėsmę įvardija būtent Italijos bankų sektorių. Nuo sausio 1 d. ES galioja nauji įstatymai dėl vyriausybių pagalbos komerciniams bankams, vyriausybės negali investuoti į juos savo kapitalo, o bankai turi tuos pinigus nurašyti nuo akcijų, obligacijų laikytojų ir indėlininkų, kurie turi daugiau negu 100 tūkst. eurų savo sąskaitose. Kol šių operacijų nepadarysi, tol vyriausybės negali gelbėti bankų. Italijos vyriausybė sugalvojo labai keistą dalyką: jie pasiūlė pardavinėti blogas italų bankų paskolas su vyriausybinėmis garantijomis… Niekas nežino, kas čia per fokusas. Tokiu atveju bankai turės dar labiau sumažinti paskolų teikimą Italijos ekonomikai, nes dar labiau pablogės visi bankų rodikliai. Turėkime galvoje: Graikija yra 44-oji pasaulio ekonomika, ir iki šiol kyla tokios didelės bangos, o Italija yra 7-oji pasaulio ekonomika. Jeigu jų bankai atidarys tą finansinę smegduobę, bus blogai ne tik euro zonai, bet ir visai ES. Tačiau Lietuvoje apie tai taip pat nuolankiai tylima.
Kalbino Ričardas Čekutis
 
 

1 973
Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.
Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.
Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė –  investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.
Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.
Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.
XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.
Besibaigiant amunicijai
Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.
Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas.  Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.
Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.
Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.
Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.
Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.
Ekonominė atskirtis auga
Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.
Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.
Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.
Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.
Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.
Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.
Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O’Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn.
M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.
Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“
M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.
Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“
Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.
M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.
Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.
Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas… vis dar egzistuoja“.
Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.

0 1620

Ištraukos iš 2014 m. gegužės mėn. 6 d. straipsnio, išspausdinto Prof. Michael Hudson interneto svetainėje. Šis straipsnis taip pat paskelbtas platesnėje studijoje “Taupymo politikos prieštaravimai: Neoliberalaus Baltijos modelio socioekonominiai nuostoliai”, redaguotoje Jeffrey Sommers & Charles Woolfson.

Trys pasirinkimai: spausti algas žemyn, devalvuoti valiutą arba palengvinti darbo jėgos apmokestinimą

Plačiausiai aptarta alternatyva valdžios pasirinktam vidinės devalvacijos kursui (apkarpyti išlaidas ir mažinti algas) buvo valiutos devalvacija, kurią siūlė TVF ir Paul Krugman (Krugman 2008). Šios priemonės silpnoji pusė yra ta, kad 90 proc. latvių skolų buvo išreikštos eurais arba kitomis užsienio valiutomis. Žemesnis savo valiutos kursas pabrangintų importuotas vartotojų prekes. Taip pat reikėtų skirti daugiau vietinės valiutos sumokėti už skolas. Savos valiutos nuvertinimas galėtų būti labai efektyvi priemonė, jei Latvija iš pat pradžių būtų išleidusi įstatymą, išreiškiantį visas skolas vietine valiuta. Skolintojai rėktų dėl tokio pokyčio, taip kaip jie rėkė 1933 m., kai Prezidentas Roosevelt panaikino “aukso paragrafą” JAV skolų sutartyse. Jei Latvijos valdžia imtųsi tokių antikreditorių veiksmų, tai prieštarautų neoklasikinėms dogmoms. Toks žingsnis būtų užkirtęs kelią įstoti į euro zoną. Todėl Latvijos elitas niekada rimtai nesvarstė tokios alternatyvos, nes valdantieji buvo pasiryžę stoti į euro zoną.

Latvijos pagrindinė problema buvo ta, kad jos elitas klausė bankininkų ir privatizuotojų patarimų įvesti tokią mokesčių politiką, kuri atnešė naudą jiems, o ne skatino Latvijos ekonominį augimą. Po to, kai Latvija tapo nepriklausoma nuo Rusijos 1991 m., šalis beveik visiškai neapmokestino nuosavybės – tiktai vieno proc. dalelę. Toks apmokestinimo lygis žymiai mažesnis nei pasaulio išsivysčiusių šalių, kurių pramonės sėkmę Latvija ketino kopijuoti. Latvija atmetė progresyvų pajamų apmokestinimą ir pasirinko aukštą vienodo tarifo darbo mokestį, o kapitalo pelno mokesčiai siekė tik 10 proc. Nenoras apmokestinti nekilnojamą turtą ir monopolio pajamas davė stiprų impulsą finansiniam burbului, kuris labai smarkiai padidino paklausą darbo jėgai statyboms. O vėliau diržų veržimo politika kaip tik ir bandė atpiginti šią darbo jėgą.

Gera žinia, kad egzistuoja alternatyva Latvijos regresyviai mokesčių struktūrai, kai proteguojami turto savininkai ir baudžiami dirbantieji. Tokia politika leistų padidinti konkurencingumą ir nereikėtų sumažinti algų arba nuvertinti savo valiutos. Klasikinė laisvosios rinkos alternatyva numatytų sumažinti Latvijos aukštus mokesčius darbui ir padidinti juos pajamoms, gautoms iš žemės, gamtinių resursų ir monopolijų. Ši alternatyva vidinei arba išorinei devalvacijai padidintų galimybes kelti realias dirbančiųjų algas, perkeliant apmokestinimo naštą nuo darbo į “nemokamų pietų” pajamas, kurios taip skaudžiai kenkia Latvijos ekonomikai.

Pradedant Adam Smith, John Stuart Mill ir Progresyvios eros atstovais, pagrindinis klasikinių ekonomistų tikslas buvo išvengti mokesčių, kurie padidina darbo jėgos kaštus. Tam, kad suderinti kainas su neišvengiama kaštų verte, reikėjo perkelti mokesčių naštą nuo dirbančiųjų, vartotojų ir pramonės ant nuomos pajamų – o ypač nuomos pajamų, gautų nedirbant. Todėl šie mąstytojai suvokė tokią laisvą rinką, kuri nebūtų apsunkinta nereikalingais pajamų mokesčiais, kurie naudingi tik privilegijuotiems, bet nenaudingi darbui ar verslumui.

JAV reformos eros šalininkai ir Europos socialdemokratai per šimtmetį bandė sumažinti privačias pajamas iš nuomos šaltinių, kad galėtų daugiau investuoti į valstybės infrastruktūrą. Tai skatino svarbių visuomenei paslaugų kūrimą, pavyzdžiui kelių transportą, kas mažino kaštus visai ekonomikai. Bet padėtis pradėjo keistis 1980 m. (po 1973 m. generalinės repeticijos Čilėje, kai “Čikagos vaikinai” padėjo čiliečiams nuversti Allende vyriausybę). Rentininkų interesai ir jų rėmėjai pradėjo kontrpuolimą, ragindami privatizuoti viešas monopolijas. Jie progresyvinius mokesčius pakeitė vienodo tarifo mokesčiais, kurie apkrovė darbą, bet ne nuosavybę. Buvo radikaliai sumažintas nekilnojamo turto ir nuomos pajamų apmokestinimas, o tai perkėlė fiskalinę naštą ant dirbančiųjų ir vartotojų pečių. Klasikinės eros ekonomistai kaip tik ir kovojo prieš tokį procesą.

Šiandien valdžios yra raginamos balansuoti savo biudžetus. Jos nebeseka Keynes nuostatą, siūlančią skirti lėšas ekonomikos paklausai išlaikyti, investuojant į infrastruktūros projektus. Kai apkarpomi valdžių deficitai tuo pat metu, kai finansų bei nuosavybės mokesčiai yra mažinami, neišvengiamai reikia sumažinti viešas išlaidas. Tada komerciniams bankams tenka užpildyti šią spragą, išduodant daugiau paskolų. Bankai taip pat padeda privatizuoti viešojo sektoriaus turtą, kurio pirkėjai sugalvoja rinkliavas, padidinančias visuomenei pragyvenimo ir verslo kaštus.

Siekiant pateisinti šią rentininkams palankią politiką, argumentuojama padrikai. Bandoma įrodyti, kad valdžios išlaidos yra tik našta — net ir lėšos švietimui, sveikatai, sveikatos draudimui ir investicijos transportui bei ryšiams. Teigiama, kad mokesčiai padidina verslo kaštus, kas savo ruožtu iškelia kainas, o tada esą nukenčia visos ekonomikos konkurencingumas. Neoliberalai nepripažįsta, kad viešųjų pinigų masės padidinimas turi teigiamų pusių. Neva tai iš principo tik didina infliaciją. Taigi lieka diržų veržimo “gydymas”, nekeliant mokesčių nekilnojamam turtui, monopolistams arba jų bankininkams. Latvija tapo šio eksperimento etalonu.

Klasikiniai ekonomistai bandė pakeisti jau nuo seno Europoje įsigalėjusią aristokratijos žemvaldystės sistemą, kuri turi savo analogą dabartinėje Latvijoje, kur ekonomija yra suskaldyta tarp valstybės turto privatizatorių ir likusių gyventojų. Abiems atvejais nenoras apmokestinti nuomos pajamas davė nuosavybės savininkams galimybę pasisavinti nemažą dalį turto, kurį sukūrė visuomenė arba padovanojo gamta. Tenka stebėtis, kodėl Latvijos valdantysis elitas yra nelinkęs diskutuoti apie galimybes apmokestinti žemės nuomą, gamtos resursų nuomą ir monopolijas, nors klasikiniai laisvos rinkos teoretikai numatė tokią reformą. Rezultatas toks, kad nekilnojamo turto šeimininkai (arba dažniau, jų bankininkai) įsigyja nuosavybę, kuri nėra technologiniu ar ekonominiu požiūriu reikalinga, bet padidina pragyvenimo ir verslo kaštus likusiems gyventojams. Valdžia ieško mokestinių pajamų šaltinių kitur – ir apmokestina darbo jėgą bei pramonę.

Mums reikia padiskutuoti, kodėl kai kurių šalių ekonomikos nesekė klasikinės mokesčių politikos, siekiančios sukurti tokią ekonomiką, kurioje būtų mažiau nuomos mokesčių. Trumpai tariant, Latvijos vadovai neseka klasikinių ekonomistų programa, išlaisvinti rinką (laisvą rinką) nuo rentų, o pasirinko modernią neoliberalią programą, apkraunančią rinkas skolomis ir trukdančią verslui ir rinkoms.

Latvijos kelias į finansinę priklausomybę po 1991 m.

Akademinių ekonomikos ir politikos teorijų pagrindinė prielaida – kad kiekviena šalis elgiasi pagal savo interesus ir turi pakankamai žinių, kaip juos įgyvendinti. Iš šios prielaidos galima padaryti išvadą, kad daugelis šalių pasirinks panašią ekonominę, finansinę ir mokesčių strategiją. Dažniausiai siekiama pakelti algas, kad būtų galima išlaikyti aukštesnius švietimo lygius, sveikatos standartus ir darbo našumą. Be to, siekiama išvengti priklausomybės nuo užsieniečių prekybos ir skolų, įdiegiant savarankiškumą maisto gamyboje, patenkinant pagrindinius gyventojų poreikius, užtikrinant pragyvenimo minimumą, mažas kainas būstui ir kt. Bent jau šitokiu keliu JAV, Vokietija ir kitos sėkmingos pramonės šalys ėjo į gerovę. Kvalifikuota darbo jėga ir kapitalas įtekėjo į šias šalis.

Tuo tarp Latvija yra tipiškas post-sovietinės ekonomikos pavyzdys. Ji laikosi politikos, leidžiančios darbo jėgai ir kapitalui ištekėti, demografijai susitraukti. Šalyje įsivyrauja priklausomybė nuo skolų. Nors jos algos yra skurdo lygio, Latvijos darbo jėga yra brangi ir nekonkurencinga dėl jos mokesčių neskatinamumo. Tuo pačiu, vidaus ekonomika yra priklausoma nuo užsienio bankininkystės, o valdžia nesistengė paremti dotacijomis Latvijos pramonės ir žemės ūkio restruktūrizavimo po to, kai šalis pasiekė nepriklausomybę nuo Rusijos. Latvija nerestruktūrizavo pramonės įmonių. Jos buvo pigiai parduotos, išardytos arba jų žemė buvo panaudota nekilnojamo turto projektams.

Kai Sovietų Sąjunga buvo likviduota, latviai manė, kad jų nacionalinis interesas bus susijęs su savos ekonomikos perorientavimu į Vakarų Europą. Po visą SSRS išsiplėtę ekonominiai ryšiai buvo nutraukti, ir kiekviena respublika pradėjo rūpintis savimi. Daugelis latvių galvojo, kad reikės klausyti Vakarų patarimų, nes tai leistų jiems pertvarkyti savo ekonomiką pagal sėkmingų pramonės šalių modelį. Tikėtasi, kad bus galima pasiekti Vakarų gyvenimo standartus, kad vartotojams bus suteikti pasirinkimai ir pramonė taps produktyvesnė. Visa tai galėjo atsirasti, jei II-asis pasaulinis karas nebūtų nustūmęs latvius į Rusijos orbitą. Kaip ir rusai po 1991 m., latviai buvo taip demoralizuoti savo Sovietų patirtimi, kad jie davė neoliberalams laisvas rankas pertvarkyti jų ekonomiką. Kaip ir Rusijoje, neoliberalų posūkis į privatizaciją, jų priešiškumas valdžios reguliavimui ir centrinio banko pinigų emisijai buvo radikalesnis nei Vakarų Europos ekonomikose. Vienas toli siekiantis rezultatas buvo vienodo tarifo mokestis, kuris niekados neturėjo šansų būti priimtu JAV arba kurioje nors kitoje socialdemokratinėje Europos šalyje. Kai kraštutinis dešinysis Steve Forbes bandė iškelti šią idėją 2008 m. JAV Prezidento pirminiuose rinkimuose, jis buvo išjuoktas ir turėjo nutraukti savo kandidatūrą. Nors išsivysčiusios šalys atmeta šią idėją, vienodo tarifo mokestis tapo madingu kai kuriose Centrinės Azijos respublikose ir kitose mažiau išsivysčiusiose šalyse.

Šis antidarbo, antipramonės ir prorentininkų ekstremizmas suteikia ypatingai žiaurų bruožą Latvijos ekonominei politikai. Tai eksperimentas, kuris išbando visuomenės kantrybę ir jos pasyvumo ribas. Kada balsuotojai ginsis? Jau daugiau nei dvidešimt metų tęsiasi šis išbandymas. Kaip ilgai balsuotojai leis valdžiai nukreipti jų dėmesį neekonominiais veiksniais (pvz., trintimi dėl rusakalbių padėties Latvijoje) nuo esminių klausimų dėl darbo, pramonės, žemės ūkio, kitaip sakant, nuo nacionalinių interesų?

Atrodo, kad Latvijos balsuotojai nesuvokia, kaip skiriasi ši neoliberali politika nuo Vakarų socialdemokratinių šalių praktikos. Šis nesuvokimas gali būti susijęs su tuo faktu, kad 1991 m. patys Vakarai adaptavo profinansinių interesų mokesčių politiką, ir tai galėjo sukelti neaiškumų dėl tikrųjų priežasčių, kodėl Vakarų šalys pasidarė turtingos. Maždaug 1980 m. Vašingtono konsensusas, t.y., TVF diržų veržimo politikos logika, kuri 1960-ais ir 1970-ais metais buvo primetama Trečiojo pasaulio skolininkams, buvo vis dažniau taikoma ir pramoninėms ekonomikoms. Tai sakytina ir apie Margaret Thatcher Angliją, ir Ronald Reagan Ameriką. Naujoji politika jau nebesiekė pakelti algų, gyvenimo standartų arba valdžios investicijų. Ji ketino perkelti mokestinę naštą nuo finansų ir nekilnojamo turto ant darbo pečių. Algos ir pensijos turėjo būti apkarpomos, ir profsąjungų galimybės įtakoti darboviečių sąlygas turėjo būti pašalintos. Tarptautinės finansinės institucijos ragino vyriausybes pakeisti progresyvinį pajamų ir turto apmokestinimą vienodo tarifo mokesčiais algoms. Valdžios buvo taip pat raginamos sumažinti mokesčius turto kainoms (kapitalo pelnams).

Nors ši naujoji politika siekė sumažinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems, ji ketino apriboti biudžeto deficitus arba balansuoti biudžetus, jei tai buvo įmanoma. Todėl komerciniams bankams teko užduotis aprūpinti ekonomiką kreditais. Kadangi bankų didžiausia rinka buvo nekilnojamas turtas, jie išpūtė finansinį burbulą, kuris toliau pūtėsi po to, kai sprogo interneto bendrovių burbulas 2000 m., kuris buvo maitinamas JAV banko kreditais, tekančiais į kitas ekonomikas.

Štai kokia buvo Vakarų politikos sfera, į kurią žengė Latvija. Ji nekūrė savo ekonomikos pagal Vokietijos modelį, o tapo šios šalies atvirkštiniu atspindžiu: Europos kreditorių skolininke, Europos prekybos pertekliaus importuotoja ir turtingųjų šalių darbo jėgos tiekėja. Ši politika greičiau atspindėjo Portugalijos, Lotynų Amerikos ir Pietinių JAV valstijų santykį su Anglija 19-ame amžiuje nei sėkmingas JAV, Šiaurės Europos ir Japonijos vystymosi tendencijas. Euro zonos šalys gynė savo interesus ir traktavo Baltijos šalis kaip eksploatacijos lauką, panašiai kaip buvo elgiamasi su Trečiojo pasaulio šalimis prieš keliasdešimt metų. Latvijos laisvos prekybos politika leido turtingoms šalims formuoti jos prekybą pagal savo protekcionistinius principus. Tuo pačiu Latvijos ekonomika tapo vis daugiau priklausoma nuo užsienio bankų (su palūkanomis). Turtingosios šalys geopolitinėje diplomatijoje gina savo interesus ir spaudžia kitas šalis, kad jos priimtų tokią mokesčių ir finansų politiką, kuri yra naudinga turtingoms šalims.

Latvija praleido daug galimybių ginti savo nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, nors Latvijos teritorija buvo traktuojama kaip Europos grūdų aruodas daug šimtmečių, nebuvo imtasi jokių priemonių atstatyti jos istorinį vaidmenį Europos grūdų prekyboje. ES Bendroji žemės ūkio politika sėkmingai dotavo žemės ūkio perteklius Prancūzijoje ir kitose euro zonos šalyse, bet nepakartojo šios sėkmės Baltijos šalyse – nebent tiek, kiek tai būtų naudinga Europos investuotojams. Tuo metu, kai pasaulio grūdų kainos kilo dėl to, kad JAV pasėlių plotus vis daugiau naudojo gazoholio gamybai, užsieniečiai pradėjo supirkinėti Latvijos žemės ūkio paskirties žemę. Deja, Latvijos žemi žemės mokesčiai neleido šaliai pilnai išnaudoti grūdų eksporto pajamas.

Dar viena galimybė buvo praleista, kai Latvija priėmė labai žemus nekilnojamo turto mokesčius, o nekilnojamo turto nuomos vertė šoktelėjo po jos stojimo į ES. Deja, smarkiai padidėjusi nuomos vertė buvo užstatyta užsienio bankams. Kadangi Latvija neturėjo savo bankų sektoriaus, galinčio suteikti hipotekos kreditų, ji užleido šitą rinką užsienio bankams. Tai yra neoliberalios ekonomikos ideologijos esmė: tvarkyti ekonomikas, kad nauda atitektų bankams ir investuotojams, ypač užsienio bankams ir užsienio investuotojams. Kitaip sakant, ši politika nenori išlaisvinti rinkas nuo nereikalingų kaštų. Latvijos privatizacija ir nekilnojamo turto neapmokestinimas leido Skandinavijos bankams pasisavinti stambesnę dalį nuomos vertės tos nemokamos žemės, kuri teko Latvijai po 1991 m. Latvija savo interesus sutapatino su kreditorių interesais ir tokiu būdu tapo jų įkaitu. Šalis visai nebandė sukurti subalansuotos ekonomikos ir net nesugebėjo deramai pasisavinti žemės nuomos arba gamtinių išteklių nuomos mokesčių, kaip savo mokestine baze. Ekonominio palikimo vertė daugiausiai atiteko užsienio interesams.

Vertė Algis Avižienis.

2 4992

Vertė Algis Avižienis.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais.

 

Bandydamos susidoroti su Didžiosios depresijos masiniu nedarbu ir ekonominiu sąstingiu, tiek JAV, tiek Vokietijos vyriausybės pradėjo naujoviškas bei ambicingas programas. Nors Prezidento Franklin Roosevelt „Naujasis kursas“ tik šiek tiek pagerino padėtį JAV, Trečiojo Reicho žymiai daugiau koncentruota ir visapusiška politika pasiekė itin efektyvių rezultatų. Per tris metus nedarbas buvo pašalintas, o Vokietijos ekonomika suklestėjo. Roosevelt pasiekimai sprendžiant Depresijos iššūkius yra gana gerai žinomi, tačiau Hitlerio įspūdingi laimėjimai nėra plačiai suvokiami arba įvertinti.

 
Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio mėn. 30 d. Po kelių savaičių, kovo mėn. 4 d., Franklin Roosevelt pradėjo savo prezidentavimą. Abu vyrai per ateinančius dvylika metų išliko savo šalių vyriausiais vykdytojais iki 1945 m. balandžio mėn., prieš pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. 1933 metų pradžioje abiejose šalyse pramoninė gamyba buvo nusmukusi per pusę nuo 1929 m. lygio. Abu vadai greitai pradėjo drąsias, naujas iniciatyvas, kad būtų pažabota baisi ekonominė krizė, visų pirma masinio nedarbo rykštė. Galima pastebėti stulbinančių panašumų abiejų vyriausybių užmojuose, bet rezultatai labai skyrėsi.

 
Vienas iš įtakingiausių ir plačiai skaitomų 20-tojo amžiaus Amerikos ekonomistų buvo John Kenneth Galbraith. Jis buvo kelių prezidentų patarėjas, ir kurį laiką tarnavo JAV ambasadoriumi Indijoje. Taip pat parašė keliasdešimt knygų ir daugelį metų dėstė ekonomiką Harvardo universitete. Rašydamas apie Vokietijos pasiekimus, Galbraith pažymėjo: „Nedarbo pašalinimas Vokietijoje Didžiosios depresijos metu be infliacijos – kai iš pradžių buvo apsiribota vien būtiniausia civiline veikla – tai buvo įžymus pasiekimas. Jis retai kada pripažintas ir retai aptarinėjamas.“

 
Pasak Galbraith, Hitlerio režimo ekonominė politika rėmėsi „stambiu skolinimusi viešoms išlaidoms. Iš pradžių lėšos buvo skiriamos daugiausiai civiliniams darbams – geležinkeliams, kanalams ir greitkeliams. Tai buvo žymiai efektyvesnis nedarbo sumažinimas nei bet kurioje kitoje pramonės šalyje. Jau 1935 m. gale Vokietijoje nedarbas baigėsi. 1936 m. aukštos pajamos kėlė kainas arba atsirado galimybės jas kelti. 1930-ųjų pabaigoje Vokietijoje vyravo visiškas užimtumas ir stabilios kainos. Pramonės pasaulyje tai buvo absoliučiai unikalus pasiekimas.“

 

Galbraith pastebėjo, kad „Hitleris numatė, kaip vystysis moderni ekonominė politika, suvokdamas, kad greitas nedarbo panaikinimas yra įmanomas tiktai, kai kartu yra įvedama algų bei kainų kontrolė. Nėra nuostabu, kad tauta, kurią taip stipriai spaudė ekonominė baimė, taip teigiamai įvertino Hitlerį, kaip ir amerikiečiai teigiamai įvertino Roosevelt.
Galbraith rašė, kad kitos šalys nesugebėjo suvokti arba mokytis iš Vokietijos patirties: „Vokiečių patirtis buvo pamokanti, bet neįtikinanti. Anglijos ir Amerikos konservatoriai, susipažinę su nacių finansinėmis erezijomis – jų skolinimosi ir išlaidų politika – visi kaip vienas pranašavo žlugimą… O Amerikos liberalai ir Britanijos socialistai, susipažinę su Nacių priespauda, profsąjungų naikinimu, rudmarškiniais, juodmarškiniais, koncentracijos stovyklomis, klykiančia retorika, nusprendė ignoruoti nacių ekonominius pasiekimus. Nieko gero nepasieks Hitleris, jie manė, net ir visiško užimtumo.

 
Dvi dienas po savo paskyrimo Kancleriu, Hitleris pasakė kalbą tautai per radiją. Nors buvo aišku, kad jis ir kiti jo judėjimo vadai ketino reorganizuoti šalies socialinį, politinį, kultūrinį bei švietimo gyvenimą pagal Nacionalsocialistinius dėsnius, visi suprato, kad vyraujant masiniam nedarbui (šeši milijonai be darbo) ir ekonominiam sąstingiui, didžiausias to momento uždavinys buvo tautos ekonominio gyvenimo atstatymas, kitaip sakant, kova prieš nedarbą ir būtinybė kurti produktyvias darbo vietas.

 
„Baisu pažvelgti į mūsų žmonių vargus ir kančias!“ – Hitleris pasakė savo inauguracinėje kalboje. Šalia išalkusių milijonai pramonės darbininkų dar egzistuoja ir visos vidurinės klasės ir amatininkų nuskurdimas. Jei šis griuvimas taip pat pribaigs Vokietijos ūkininkus, tai susidursime su neįsivaizduojamos apimties katastrofa. Nes tokiu atveju mus užtiktų ne tik tautos žlugimas, bet ir dviejų tūkstančių metų paveldo griūtis…“ Hitleris pareiškė, kad naujoji valdžia „įvykdys šalies ekonomikos reorganizaciją remdamasi dvejų atskirų, keturių metų planais. Vokietijos ūkininkas bus išgelbėtas tam, kad būtų išsaugotas tautos maisto tiekimas, o tai reiškia ir jos gyvavimo pagrindas. Vokietijos darbininką apginsime nuo žlugimo, įvesdami koordinuotą ir visapusišką ataką prieš nedarbą.“

 
„Per keturis metus ryžtingai nugalėsime nedarbą,“ – prisiekė jis. „Marksistinėms partijoms ir jų sąjungininkėms buvo suteikti 14 metų, kad jos parodytų, ką sugeba padaryti. Rezultatas – griuvėsių krūva. O dabar, Vokietijos žmonės, duokite mums keturis metus ir tada priimkite nuosprendį mums!”

 
Atmesdamas miglotus ir nepraktiškus kai kurių jo partijos radikalų požiūrius, Hitleris kreipėsi į visuomenei žinomus patyrusius ir kompetentingus vyrus. Žinomiausias iš jų buvo Hjalmar Schacht, garsus bankininkas ir finansininkas, kuris savo veikla pasižymėjo privačiame versle ir valstybinėje tarnyboje. Nors Schacht aiškiai nebuvo nacionalsocialistas, Hitleris jį paskyrė Vokietijos centrinio banko, Reichsbanko, prezidentu, o vėliau ir Ekonomikos ministru.
Kaip rašė Prof. John Garraty, žinomas Amerikos istorikas, Hitleris ir jo naujoji vyriausybė „… tuojau pat pradėjo totalinį puolimą prieš nedarbą… Jie skatino privačią pramonę, įvesdami dotacijas ir mokesčių lengvatas, stimuliavo vartotojų pirkinius, suteikdami paskolas jaunavedžiams ir nėrėsi į masinę viešųjų darbų programą, kuri šaliai padovanojo greitkelių sistemą bei socialinio būsto, geležinkelių ir navigacijos projektus.“

 
Režimo naujieji vadai sugebėjo įtikinti anksčiau skeptiškai ir net priešiškai nusiteikusius vokiečius, kad jie dirbs nuoširdžiai, ryžtingai ir sumaniai. Tai skatino pasitikėjimą, kuris padrąsino verslininkus samdyti naujus darbuotojus ir investuoti, o vartotojus išleisti daugiau lėšų, žvelgiant į ateitį.

 
Taip, kaip buvo pažadėta, Hitleris ir jo nacionalsocialistinė valdžia panaikino nedarbą per keturis metus. Neturinčių darbo skaičius buvo sumažintas nuo šešių milijonų 1933 m. pradžioje iki vieno milijono 1936 m. Nedarbo nuošimtis taip greitai buvo sumažintas, kad jau 1937-38 m. šalyje vyravo darbo jėgos trūkumas.

 
Didžiajai masei vokiečių algos ir darbo sąlygos nuolat gerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. bruto realios savaitės darbo pajamos padidėjo 21 procentais. Atsižvelgus į mokesčių atskaičiavimus ir pragyvenimo lygio pokyčius, realus savaitinis darbo pajamų padidėjimas siekė 14 procentų. Tuo pačiu metu nuomos kainos liko stabilios, o šildymo ir apšvietimo išlaidos santykinai sumažėjo. Kai kurių vartojimo prekių kainos nukrito, pavyzdžiui, elektrinių prietaisų, laikrodžių, ir maisto produktų. „Vartojimo prekių kainos vidutiniškai kasmet kilo tiktai 1,2 procentais nuo 1933 m. iki 1939 m.,“ – pažymėjo Anglijos istorikas Niall Ferguson. „Tai reiškia, kad Vokietijos darbininkai geriau gyveno ne tik nominaliai, bet ir realiai: nuo 1933 m. iki 1938 m., savaitinės darbo pajamos (atskaičiavus mokesčius) išaugo 22 procentais, o pragyvenimo lygis padidėjo tiktai 7 procentais.“ Net ir po to, kai karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėn., darbininkų pajamos toliau augo. Iki 1943 m. vidutiniškos valandinės pajamos padidėjo 25 procentais, o savaitinės pajamos išaugo iki 41 procentų.

 
„Normali“ darbo diena daugumai vokiečių tęsėsi aštuonias valandas. Viršvalandžių darbas buvo dosniai atlyginamas. Didėjant algoms, plėtėsi socialinės išmokos natūra, sukurtos geresnės darbo, sveikatos ir saugumo sąlygos. Fabrikuose įsikūrusioms valgykloms buvo skirtos dotacijos šiltam maistui, prie fabrikų buvo įrengti sporto aikštynai, parkai. Buvo dotuojami apsilankymai teatruose, koncertuose, parodose, bei remiamos sporto, iškylavimo, šokių grupės. Parama buvo skiriama suaugusiųjų kursams ir masiniam turizmui. Jau ir anksčiau plačiai išvystyta socialinė rūpyba buvo dar labiau išplėsta.

 
Hitleris norėjo, kad vokiečiai turėtų „kiek įmanoma aukštesnį pragyvenimo lygį.“ Jis tarė interviu su Amerikos žurnalistu 1934 m. pradžioje: „Mano nuomone, amerikiečiai teisingai mano, kad nereikia visus sulyginti, o reikia išsaugoti kopėčių principą. Tačiau, kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė kopti tomis kopėčiomis.“ Remiantis šiuo požiūriu, Hitlerio valdžia skatino socialinį mobilumą, galimybes tobulėti profesionaliai. Kaip rašė Prof. Garraty, „Neginčijama, kad naciai skatino darbininkų klasės socialinį bei ekonominį mobilumą.“ Norėdama skatinti naujus įgūdžius, valdžia žymai išplėtė suaugusiųjų profesinio mokymo programas ir dosniai skatino efektyvių darbuotojų profesinį tobulėjimą.

 
Istorikas John Garraty rašė, kad „Nacionalsocialistinė ideologija ir pats Hitleris buvo linkę proteguoti eilinį vokietį, o ne kokią nors elitinę grupę. Darbininkams buvo skiriama garbingą vietą sistemoje.“ Režimas suteikė apčiuopiamas socialines išmokas natūra: dotuojamą būstą, pigias ekskursijas, sporto programas ir malonesnes fabrikų darbo sąlygas.

 

Istorikas Joachim Fest rašė savo detalioje ir kritiškoje Hitlerio biografijoje: „Režimas teigė, jog jis nepripažįsta vienos klasės dominavimo virš visų kitų klasių. Jis buvo neutralus klasių atžvilgiu…“

 
Kai kurie rodikliai parodo kaip gyvenimo lygis pagerėjo. Nuo 1932 m. iki 1938 m. (per paskutinius taikos metus), maisto suvartojimas padidėjo šeštadaliu, rūbų ir tekstilės apyvarta išaugo daugiau nei ketvirtadaliu, baldų ir buitinių prekių – 50 procentų. Taikos metu vyno suvartojimas pakilo 50 procentų, o šampano suvartojimas padidėjo penkis kartus. Turizmo apimtys padidėjo du kartus ir automobilių nuosavybė išaugo tris kartus. Vokietijos automobilių gamyba, kuri apėmė ir JAV firmų „Ford“ ir „General Motors“ (Opel) gaminius, padvigubėjo, o Vokietijos automobilių eksportas išsiplėtė aštuonis kartus. Civilinių lėktuvų skrydžių apimtis padidėjo tris kartus nuo 1933 m. iki 1937 m.

 
Vokietijos verslas atsigavo ir klestėjo. Per pirmus keturis nacionalsocialistų valdymo metus, stambių korporacijų grynas pelnas išaugo keturis kartus, o vadybininkų ir įmonininkų pajamos padidėjo beveik 50 procentų. Istorikas Niall Ferguson pastebėjo, kad tarp 1933 m. ir 1938 m., Vokietijos „BVP augo vidutiniškai net 11 procentų kasmet, tuo tarpu, kai infliacija tik nežymiai kilo. Žydų kilmės istorikas Richard Grunberger rašydamas savo detaliame veikale „Dvylikametis Reichas“, pažymėjo, kad „… nuo 1939 m. iki 1942 m. Vokietijos pramonė išsiplėtė tiek, kiek ji išaugo per visus ankstesnius 50 metų.“

 
Nors vokiečių firmos klestėjo, jų pelnas buvo kontroliuojamas ir pagal įstatymus negalėjo viršyti kuklias ribas. Pradedant 1934 m., vokiečių korporacijų akcininkų dividendai negalėjo viršyti šešis procentus kasmet. Nepaskirstytas pelnas buvo investuojamas į Reicho valdžios vertybinius popierius, kurių metinės palūkanos siekė šešis procentus, o po 1935 m. keturis su puse procento. Ši politika, savaime suprantama, skatino korporacijų reinvesticijas ir savifinansavimą. Tai sumažino skolinimą iš bankų ir tuo pačiu komercinio kapitalo įtaką.

 
Korporacijų mokesčiai pastoviai didėjo nuo 20 procentų (1934 m.) iki 25 procentų (1936 m.) ir pasiekė 40 procentų lygį 1939-40 m. Vokiečių kompanijų direktoriai galėjo dalinti premijas vadybininkams, bet tiktai tuo atveju jei dividendų lygis buvo proporcingas pelnui. Atitinkami dividendai buvo skiriami ir kitiems darbuotojams.

 
Nuo 1934 m. iki 1938 m. Vokietijos verslininkų apmokestinamos bruto pajamos padidėjo 148 proc, o bendras sumokėtų mokesčių srautas išaugo 232 procentais. Mokesčių mokėtojų, kurie priklausė daugiausiai uždirbančiųjų kategorijai (daugiau nei 100 000 markių kasmet), skaičius pakilo 445 procentais. Tuo tarpu, skaičius mokesčių mokėtojų, priklausančių žemiausiai kategorijai (mažiau nei 1 500 markių kasmet), padidėjo tiktai penkiais procentais.

 
Nacionalsocialistų Vokietijoje apmokestinimas buvo smarkiai „progresyvus,“ t.y., tie kurie turėjo aukštesnes pajamas, mokėjo proporcingai daugiau nei tie, kurie priklausė žemesnėms pajamų kategorijoms. Nuo 1934 m. iki 1938 m. apmokestinimo lygis pajamoms viršijančioms 100 000 markių išaugo nuo 37,4 procentų iki 38,2 procentų. 1938 m. vokiečiai, priklausantys žemiausioms apmokestinimo kategorijoms, sudarė 49 procentus gyventojų ir uždirbo 14 procentų šalies pajamų, bet mokėjo tiktai 4,7 procentus visų mokesčių naštos. Tie, kurie priklausė aukščiausiai kategorijai, sudarė tiktai vieną procentą visų gyventojų ir uždirbdavo 21 procentą visų pajamų, o sumokėdavo 45 procentus visos mokesčių naštos…

 
Vokietijos nusikalstamumo lygis krito per šį laikotarpį. Ypač sumažėjo nužudymų, vagysčių, sukčiavimų. Istorikas Richard Grunnberger pabrėžė šiuo laikotarpiu pagerėjusią vokiečių psichologinę/emocinę būseną. Beveik nėra abejonės, – jis rašė, „kad valdžios paėmimas sąlygojo bendrą emocinės sveikatos pagerėjimą; tai įvyko ne tik dėl ekonominio atsigavimo, bet ir dėl vokiečių savęs sutapatinimo su nacionaliniais tikslais.“

 
Austrijos gyvenimo sąlygos irgi pakilo po to, kai ji prisijungė prie Vokietijos Reicho 1938 m. kovo mėn. Tuoj po Anschluss (prisijungimo), pareigūnai greitai ėmėsi priemonių socialiniam skurdui ir ekonominiam nuosmukiui sumažinti. Investicijos, pramoninė gamyba, namų statybos, vartotojų išlaidos, turizmas ir gyvenimo lygis greitai kilo. Nuo birželio iki gruodžio 1938 m. Austrijos pramonės darbuotojų savaitinės pajamos padidėjo devyniais procentais. Nacionalsocialistų režimo sėkmė pažabojant nedarbą Austrijoje buvo tokia staigi, kad amerikiečių istorikas Evan Burr Bukey pavadino tai „vieną iš nuostabiausių ekonominių pasiekimų modernioje istorijoje.“ Nedarbo procentas Austrijoje nukrito nuo 21,7 procentų 1937 m. iki 3,2 procentų 1939 m. Austrijos BVP pakilo 12,8 proc. 1938 m. ir iki įspūdingo 13,3 proc. lygio 1939 m.

 
Svarbus nacionalinio pasitikėjimo rodiklis yra staigus gimstamumo padidėjimas. Praėjus metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, Vokietijos gimstamumo rodiklis pakilo 22 procentais, ir toliau kilo iki 1938 m. viršūnės. Gimstamumo rodiklis išliko aukštas net ir 1944 m. (pralaimėto karo pabaigoje). Pasak istoriko John Lukacs, šis gimstamumo šuolis atspindėjo vokiečių „optimizmą ir pasitikėjimą“ Hitlerio valdymo metais. „Jei 1932 m. vokiečių šeimoje gimė du vaikai, tai po keturių metų gimdavo trečias…“. 1938 m. ir 1939 m. Vokietijoje buvo užregistruotas aukščiausias naujųjų santuokų procentas visoje Europoje, viršijantis net ir Rytų Europos tautų naujųjų santuokų aukštus lygius.

 
Kalbėdamas Reichstage (Vokietijos parlamente) 1937 m. pradžioje, Hitleris paaiškino kokiais principais jo politika rėmėsi ir kas buvo pasiekta per keturis metus. „…Tie, kurie kalba apie „demokratijas“ ir „diktatūras“, paprasčiausiai nesupranta, kad šioje šalyje buvo įvykdyta revoliucija, kurios rezultatus reikia traktuoti kaip demokratiškus aukščiausia šio žodžio prasme, jei demokratija iš viso turi kokios nors reikšmės. Nacionalsocialistų revoliucija nebandė paversti privilegijuotą klasę į klasę, kuri neturės jokių teisių ateityje. Jos tikslas buvo duoti lygias teises tiems, kurie neturėjo jokių teisių. Mūsų tikslas buvo duoti visiems Vokietijos žmonėms galimybę tapti aktyviais ne tik ekonominėje srityje, bet ir politikoje. Mes pasiekėme tai organizacinėmis priemonėmis. Per paskutinius keturis metus mes padidinome Vokietijos gamybą iki nepaprastai aukšto lygio. Ir šis gamybos pakilimas atnešė naudą visiems vokiečiams.“

 
Ar galima pritaikyti Hitlerio ekonominę politiką JAV? Ši politika tikriausiai geriausiai tiktų tokioms šalims kaip Švedija, Danija ir Olandija, kurios turi išsilavinusius, disciplinuotus ir etniškai homogeniškus gyventojus, bei aukštą visuomeniškumo ir pasitikėjimo lygį. Hitlerio ekonominę politiką sunkiau būtų įgyvendinti JAV ir kitose visuomenėse, kuriose vyrauja individualizmo ir liberalizmo tradicijos. Tokiose šalyse visuomeninė dvasia yra atitinkamai silpnesnė.

 
„Nesvarbu ką žmogus galvotų apie Hitlerio metodus,“ rašė Lloyd George (buvęs Anglijos premjeras) — „o jo metodai tikrai nėra tokie, kuriuos naudoja parlamentinė šalis — nėra abejonės, kad jam nuostabiai pavyko transformuoti tautos dvasią, žmonių požiūrį į kitus piliečius ir jų socialinį bei ekonominį požiūrį. Tai ne ta Vokietija, kurią pažinojome po karo – palūžusią, nusiminusią ir nusilenkusią, nerimaujančią ir bejėgę. Ji dabar kupina vilties ir pasitikėjimo. Ji pasiryžusi tvarkyti savo gyvenimą nepaisydama jokios įtakos iš užsienio.“

 
Sebastian Haffner, įtakingas vokiečių žurnalistas ir istorikas, kuris ir buvo aršus Trečiojo Reicho kritikas, aprašė Hitlerio gyvenimą bei paveldą gyvai aptarinėjamoje savo knygoje. Nors jis labai neigiamai apibūdina šį vokiečių vadą savo „Hitlerio reikšmė“ knygoje, autorius vis dėl to rašė: „Tarp Hitlerio teigiamų pasiekimų buvo vienas, kuris aptemdė visus kitus – jo ekonominis stebuklas.“ Per tris metus, Haffner tęsia, „… masinis skurdas virto kuklia bei patogia gerove. Beveik taip pat svarbu pabrėžti, kad bejėgiškumas ir beviltiškumas užleido vietą pasitikėjimui bei drąsai. Dar stebuklingesnis faktas, kad perėjimas iš depresijos į ekonominį klestėjimą įvyko be infliacijos, išlaikant visiškai stabilias algas bei kainas. Sunku deramai įsivaizduoti su kokia dėkinga nuostaba vokiečiai reagavo į šį stebuklą, ir konkrečiai kaip vokiečių darbininkai masiškai perėjo iš Socialdemokratų ir Komunistų partijų į Hitlerio judėjimą po 1933 m. Ši dėkinga nuostaba visiškai dominavo Vokietijos masių nuotaikas nuo 1936 m. iki 1938 m.“

 
„Nevalia nuvertinti nacių ekonominių pasiekimų apimčių,“ teigė Harvardo universiteto istorijos profesorius Niall Ferguson. „Jokia kita Europos ekonomika nepasiekė tokio greito atsigavimo. Dauguma žmonių, gyvenančių Vokietijoje 1930-tais metais, manė, kad įvyko ekonominis stebuklas. Volksgemeinschaft (nacionalinė bendruomenė) – tai daugiau nei retorika. Vokiečiams tai reiškė visiškas užimtumas, didesnės algos, stabilios kainos, sumažėjęs skurdas, pigios radijos (Volksempfaenger) ir prieinamos atostogos. Lengva užmiršti, kad nuo 1935 m. iki 1939 m. Vokietijoje veikė daugiau stovyklų atostogautojams nei koncentracijos stovyklų. JAV korporacijos, tame tarpe ir Standard Oil, General Motors ir IBM, visi skubėjo tiesiogiai investuoti į Vokietijos ekonomiką.

 
Kaip rašė žymus JAV istorikas, John Toland, “Jei Hitleris būtų žuvęs 1937 m., ketvirtais jo valdymo metais, jis be abejo būtu laikomas vienas iš didžiausių Vokietijos istorijos personažų. Visoje Europoje jis turėjo milijonus pasekėjų.“

 

Ištraukos iš istoriko Mark Weber straipsnio, paskelbto 2012 m. vasario mėn., Istorijos peržiūros instituto (Institute for Historical Review) svetainėje.

0 2701

Ką gali duoti ne pelno siekimu paremta ekonomika viso miesto mastu? Viename Brazilijos miestų – Kuritiboje buvo sukurtas sėkmingas funkcionavimo ir vystymosi modelis, išmokus spręsti plataus spektro problemas: nuo transporto ir ekonominių – iki socialinių bei ekologinių.

Šio miesto sukaupta patirtis, tiriama ir perimama įvairių šalių – kaip kaimyninių, taip ir nutolusiuose nuo jos Žemės regionuose, įskaitant ir labiau išsivysčiusius.

1971 metais architektas Žaime Lerner tapo Kuritabos meru, miesto, esančio pietryčių valstijos Paranos sostine. Miesto gyventojai, kas tipiška tam regionui, dauginosi kaip grybai: 1942 metais gyventojų skaičius siekė 120 000, o kai Žaime tapo meru, skaičius perkopė milijoną. 1997 metais gyventojų skaičius jau pasiekė 2,3 milijono. Ir, kas būdinga toms vietovėms, daugelis tų žmonių gyveno favelose – lūšnynuose, kur namai gaminami iš kartono ir kitų parankinių medžiagų.

Greitai Žaime pagrindiniu galvos skausmu tapo šiukšlės. Miesto šiukšliavėžės negalėjo net privažiuoti prie favelos rajonų, nes ten tiesiog nėra gatvių. Dėl to kilo dideli kalnai šiukšlių, kuriuose dauginosi graužikai ir plito visoks užkratas.

Nesant pinigų, kad galima būtų sukurti „normalias“ sąlygas, o būtent išvalyti buldozeriu teritoriją ir ištiesti gatves, Žaime komanda pasiūlė kitą išeitį.

Per visą favelų perimetrą buvo pastatyti didžiuliai metaliniai šiukšlių konteineriai. Ant jų užklijavo dideles etiketes, kuriose buvo užrašai – „stiklas“, „popierius“, „plastikas“, „bio-atliekos“ ir t.t. Nemokantiems skaityti, juos dar ir nudažė įvairiomis spalvomis. Kiekvienas, kuris atnešdavo pilną maišą išrūšiuotų šiukšlių, gaudavo autobuso bilietą, o už bio-atliekas gaudavo plastikinę kortelę, kurią galima buvo iškeisti į šviežių vaisių ir daržovių paketą.

Pastaraisiais metais bilietų platinimu didžiąja dalimi užsiėmė privatus sektorius. 50% visų bilietų jie išdalindavo savo tarnautojams. Lygiagrečiai padaugėjo vaisių ir daržovių dalis mainais už šiukšles.

Per šventes, mainais už „šiukšlių“ pinigus, duodavo šventinius pietus. Šiukšlių rinkimo mokyklinė programa leido aprūpinti pačius skurdžiausius mokinius sąsiuviniais.

Greitai, dešimtys tūkstančių vaikų išvalė visas apylinkes, jie greitai išmoko atpažinti įvairias plastiko rūšis. O jų tėvai pradėjo naudotis gautais autobusų bilietais, kad patekti į tas miesto dalis, kuriose jie dirbo.

Žaime Lerneris tiesiog išrado naujus pinigus. Jo autobuso bilietai ir maitinimo kortelės – tai papildomos valiutos rūšis. Jo programą „Šiukšlės, kurios ne šiukšlės“ galima pilnai perkrikštyti į „Šiukšlės, kurios – tai jūsų pinigai“. Šiandieną šiame procese dalyvauja 70% Kuritibos namų ūkių, 62 patys skurdžiausi miesto rajonai iškeitė 11 tūkstančių tonų šiukšlių į beveik milijoną autobuso bilietų ir 1200 tonų maisto (neparašyta per kokį laikotarpį: per metus, penkis ar dešimt. Skaičiai tikrai nieko nesako – vert.past). Popieriaus atliekos ten perdirbamos, kasmet išsaugojant nuo iškirtimo 1200 medžių.

Reikia pastebėti, kad Lernerio komandos tikslas nebuvo patobulinti piniginę sistemą. Jie tik panaudojo kompleksinį būdą pagrindinių aktualių problemų sprendimui, kas spontaniškai privedė prie papildomos valiutos sukūrimo.

Autobuso bilietai ir kortelės parduotuvėms – ne vienintelė vietinių pinigų rūšis Kuritiboje, kilusi iš tokio šiukšlių valymo būdo. Pavyzdžiui, specialiai istorinių pastatų restauracijai, parko zonų sukūrimui ir municipalinių butų statybai, ir sumažinant miesto iždo išlaidas buvo įvesta kitokia sistema. Pavadino ją solcriado (pažodžiui – dirbtinis paviršius), o štai kaip ji veikia.

Kaip daugelyje miestų, taip ir čia yra detalus miesto zonų planas, reglamentuojantis statinių aukštį, t. y. pastatų aukštų skaičių. Kuritiboje gi naudojamos dvi normos: įprasta ir maksimali. Pavyzdžiui, jeigu viešbučio aukštų plotas siekia 10 000 kv.m ir jis statomas zonoje, kurioje statinio leistina norma 10 aukštų, o maksimali – 15 ir jeigu viešbučio savininkas nori pastatyti 15 aukštų viešbutį, tai jam teks papildomai pirkti dar 50 000 kv.m, (5×10 000) socriado biržoje. Pats miestas čia veikia tik kaip tarpininkas, reguliuodamas pasiūlą ir poreikį šioje biržoje. Gaunamos įplaukos tiesiogiai nukreipiamos į istorinių pastatų restauraciją. Tokiu būdu viešbučio savininkas moka už pastato restauraciją, kad gautų teisę pastatyti papildomus aukštus savo viešbutyje – ir senojo pastatų fondo išlaikymas reikiamoje būsenoje aprūpinamas be jokių finansinių sąnaudų iš miesto pusės.

Kitais tokių solcriado šaltiniais tapo parko zonos, kuriose medžiai yra saugomi. Keletą tokių viešųjų parkų (viso jų mieste 16) pilnai finansuojami būtent tokiu būdu. Didelio žemės sklypo savininkas gauna plėtros teisę vienos gatvės pusėje su sąlyga, kad kita gatvės pusė bus miesto parku. Gyvenamasis plotas įgauna papildomą vertę, jeigu jis įsikūręs netoli parko, iki kurio galima nukakti pėsčiomis, o Kuritibos gyventojai gauna dar vieną parką, kuriame yra galimybė praleisti laisvadienius, ir miestui nereikia lysti į skolas ar kelti dėl to mokesčius. Laimi visi.

Įdomu tai, kad pati solcriado birža tapo papildomos valiutos įvairove, kuri Kuritibai atveria galimybes gauti tas viešojo gyvenimo gėrybes, dėl kurių kituose miestuose reikalingas tradicinis finansavimas. Priedo, kai įvedama nauja, gerai apgalvota, piniginė sistema, atsiranda kažkas daugiau, nei pinigai ir ekonominis aktyvumas. Šiandieną vidutinis Kuritibos gyventojo uždarbis apie 3,5 karto viršija minimalų šalies vidurkį. Beje, jo realios bendros pajamos mažų mažiausiai 30% didesnės (tai jau bus 5 kartus daugiau, nei vidutinės). Ir šitas 30% skirtumas atsirado tik netradicinės piniginės šiukšlių formos dėka.

Kitas pasiekimas yra tai, kad Kuritiba turi labiausiai išvystytą Brazilijoje socialinės paramos sistemą ir vieną iš gyvybingiausių mokymo ir švietimo programų. Nežiūrint į tai Kuritiboje mokesčiai ne didesni, nei visoje šalyje.

Kuritibos sėkmė sukėlė vidinę imigraciją šalyje, todėl miesto gyventojų skaičius augo greičiau, nei pačioje Paranos valstijoje ir visoje šalyje. Praktika naudojant nacionalinę valiutą kartu su gerai apgalvota papildoma valiuta tęsiasi jau daugiau kaip 25 metus. Šis metodas leido trečiojo pasaulio miestui pasiekti išsivysčiusių šalių pragyvenimo lygį per vienos kartos gyvenimo laikotarpį.

Kuritibos vystymosi strategija

Skatinamas naudojimasis viešuoju transportu. Pats viešasis transportas tampa geresniu ir patogesniu, nei nuosavi automobiliai. Pavyzdžiui, originalių įlaipinimo į autobusą aikštelių dėka, jis juda greičiau: keleiviai, naudodamiesi savo autobuso bilietais, įeina į specialiai įrengtą autobusų stotelę, o kai prie stotelės privažiuoja autobusas, joje atsidaro vidiniai skyriai ir didelės žmonių grupės išeina ir įeina per keletą sekundžių. Nereikia eikvoti laiko surenkant bilietus ar pinigus. Taip pat viešajam transportui buvo įvesti specialūs ekspress – maršrutai, tuomet autobusas tapo pačia greičiausia ir patogiausia miesto viešojo transporto priemone.

Bendras tarifas leido gyventojams naudotis visa transporto sistema, nepriklausomai nuo atstumo. Čia numatyta ir tarprajoninė transporto sistemų integracija. Realiu viešojo transporto naudingumo įrodymu tapo tai, jog jam teikia pirmenybę dauguma miestiečių. Kas ketvirtas viešojo transporto vartotojas turi savo nuosavą automobilį, bet mieste pirmenybę teikia viešajam transportui. Viešojo transporto dėka, miesto centre pavyko įkurti keletą gatvių pėstiesiems, kuriems priklauso ir pagrindinis bulvaras. Šiose gatvėse vyksta vietinių muzikantų koncertai, teatro vaidinimai ir vaikų kūrybos festivaliai.

Manoma, kad Kuritiba turi vieną iš geriausių miesto viešojo transporto sistemų (sudarytą tik iš autobusų), yra viena iš unikaliausių, efektyviausių ir moderniausių pasaulyje ir vadinasi Metrobus.

Metrobusas ar greitaeigis autobusas (Bus rapid transit, BRT) susisiekimo autobusais sistemos būdas, išsiskiriantis aukštesnėmis eksploatacijos charakteristikomis, palyginus su paprastais autobusais (greitis, patikimumas, didesnis keleivių kiekis).

Nuo įprasto autobuso transporto, Metrobusas skiriasi keliais ypatumais.

Maršrutas eina per tam skirtas kelių juostas (pilnai arba dalinai). Dažnai šviesoforai perjungiami tiesiogiai iš autobuso, kas jiems suteikia judėjimo pirmenybę. Sankryžose autobusai turi pirmenybę.

Dažniausiai naudojami nestandartiniai autobusai. Pavyzdžiui, lankstūs, daugiasekcijiniai.

Kai kuriose sistemose stotelės primena lengvąsias metro stotis: turi bilietų kasas ir informacijos langelius, turniketus (kas aprūpina greitą keleivių įlaipinimą, nes bilietų pirkimas ir jų patikrinimas vyksta prieš įlaipinimą į autobusą).

Stotelės ir autobuso grindys yra viename aukštyje, kas labai patogu neįgaliesiems. Keleiviai įlaipinami per vieną stotelės galą, o išlaipinami per kitą.

Kiekviena greitaeigė autobusų linija perveža 20 000 keleivių per valandą. Tai paprasto metro rodikliai, bet skiriasi nuo jo tuo, kad kaštai, mažų mažiausiai, šimtą kartų mažesni ir tokia linija gali būti atidaryta pusmečio bėgyje, o ne už 5-20 metų.
Kuritibos autobusai – labiausiai apkrauta autobusų maršrutų sistema Brazilijoje, atliekanti tris trečdalius visų miesto ir priemiesčių pervežimų – apie 2 milijonus keleivių per dieną, tai daugiau nei Niujorke.

Būtent Kuritiboje buvo paleistas naujas autobusų tipas – patogus, ekonomiškas ir greitas. Šie specialūs ilgi autobusai susideda iš trijų sekcijų, sujungtų vienas su kitu, kad galėtų įveikti staigesnius posūkius ir turi penkias plačias duris. Gali pervežti iki 270 keleivių, sunaudoja iki 40% mažiau degalų ir įveikia maršrutą tris kartus greičiau, nei tradiciniai autobusai.
Be autobusų ir automobilių, mieste yra pastatyta 160 km, gerai suprojektuotų ir atskirai nuo važiuojamosios dalies, integruotų į gatvių ir parkų sistemą, kelių dviračiams. Kuritiboje dviračiais kasdien naudojasi apie 30 000 miestiečių.
Paprastai, jeigu miesto gyventojų skaičius perkopia milijoną, tampa aktualu statyti metro, kad išvengti transporto kamščių, o miestuose, kuriuose sukaupiama kasdien daugiau nei 1000 tonų atliekų, reikalinga statyti stambias šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo gamyklas.

Kuritiboje nėra nei vieno , nei kito. Investicijos vietiniam viešojo transporto sistemos vystymui sudaro 0% išlaidų metro statyboms. Sutaupytos lėšos leidžia Kuritibai aprūpinti savo autobusų parką pačiu šiuolaikišku ir ekologišku transportu pasaulyje.

Čia yra nemokamas aplinkosaugos universitetas, kuris siūlo trumpalaikius kursus statybininkams, inžinieriams, parduotuvių savininkams ir taksi vairuotojams. Jiems pasakojama apie jų kasdieninės veiklos poveikį aplinkai. Pats universiteto pastatas įspūdingas architektūros paminklas, pagrindinai sukonstruotas iš apdirbtų telegrafo stulpų ir pastatytas teritorijoje, kuri dabar atrodo, kaip idealus ežerų peizažas, nors anksčiau čia buvo apleista akmenų skaldykla.

Kuritiba vienintelis miestas Brazilijoje, kurio užterštumo lygis šiuo metu žemesnis, nei XX amžiaus 50 -ais metais. Čia, lyginant su kitais miestais Brazilijoje žemas nusikalstamumo ir aukštas išsilavinimo lygis, – tai vienintelis miestas šalyje, kuris atsisako federalinės vyriausybės subsidijų, nes pats sprendžia savo problemas.

Vietinis botanikos sodas pasodintas buvusio miesto sąvartyno teritorijoje, jis tarnauja rekreacijos ir tyrimų centru. Be to čia yra dar 16 parkų – ir kiekvienas skirtas atskirai temai. Dėl to Kuritiboje vienam gyventojui tenka 52 kv.m žalio ploto . Pagal JTO normas idealu laikoma 48 kv.m žalumos vienam gyventojui, o toks lygis vargu ar pasiekiamas (jei iš viso pasiekiamas) miestuose, kaip pirmajame, taip ir trečiajame pasaulyje. Be to, į šiuos parkus lengva pakliūti, naudojantis viešuoju transportu, taip, kad paprasti žmonės gali (jie taip ir daro) naudotis visa tų parkų nauda.

Video pristatymas:

JTO pripažino Kuritibą ekologišku pavyzdiniu miestu.

parengė: Remigijus Sinkevičius

Nuoroda į šaltinį.