Žymės Posts tagged with "doleris"

doleris

0 1054

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 1385
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada, apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“
Tai istorija apie paskutinį, nebaigtą Stalino projektą – auksinį rublį
Tai istorija kai rublis kadaise galėjo tapti viena iš rezervinių pasaulio valiutų, tolimais 1950.
Jūsų žiniai: šiandien pasauline rezervine valiuta yra: JAV doleris, Euras, japoniška Jena, britų Svaras sterlingas, Šveicarijos Frankas. Dar yra viena speciali Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valiuta – SDR. (nuo 2016.10.01 rezervine valiuta tapo ir Kinijos juanis. Red. pastaba)
“Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“ (Stalinas)
Truputis istorijos
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje (1941, birželio 22), TSRS aukso atsargos sudarė 2600 tonų aukso ir jis buvo mūsų teritorijoje.
TSRS aukso dėka, 1941 rugpjūtį, pirmaisiais karo mėnesiais iš antihitlerinės koalicijos narių pradėjo gauti labai reikalingą ginkluotę ir strateginę medžiagą (visų pirma iš Anglijos ir JAV).
1942 metais TSRS prisijungė prie tarptautinės programos Lend –liz, jungiančios 27 šalių ekonomikas. (Oficialus sprendimas dėl TSRS įstojimą į lend-lizą JAV prezidento fiksuotas tik 1942 birželio 11 dieną).
Tarybų Sąjungoje, buvo sukurta galinga aukso kasybos pramonė, kuri per metus šalies atsargas padidindavo daugiau nei 100 tonų (kasmet!). Aukso gavyba buvo paskelbta strategine pramonės šaka ir visa kas lietė auksą, o ypač jo gavybą, buvo paslaptis.
Už aukso gavybą buvo atsakingas Berija, NKVD vadovas, o didžioji dalis šalies aukso (70%) buvo išgaunama Kolyme, kalinių ir laisvai samdomų Dalstroj tresto darbuotojų (Magadanas). Visas išgaunamas auksas buvo kaupiamas Valstybiniame ižde.
Tarybinis rublis, pradedant 1937, buvo pririštas prie JAV dolerio. O kaina už auksą, tuo laiku irgi buvo skaičiuojama JAV doleriais.
Auksinis rublis
1950 metų vasarį Centrinis TSRS statistikos biuras, pagal skubų Stalino užsakymą perskaičiavo naujojo rublio valiutos kursą. Kad sulyginti perkamąją dolerio ir rublio galią, buvo išrinktos naudingiausios Tarybų Sąjungai prekės.
Pavyzdžiui, grupėje „Drabužiai“, buvo sulyginti, palyginus brangūs šiaurės Amerikos gabardinų paltai su prieinama kaina perdažytais raudonosios armijos paltais iš karinių atsargų;
Grupėje „Avalynė“ – sulygino odinius ir kerzinius batus ir taip toliau. Laikydami tarybines prekes kokybiškesnėmis ir ilgaamžėmis, specialistai pridėjo, kas vadinama, „iš viso“ dar 13-15 % ( pataisyta dėl dolerio kainos kintamumo) ir gavosi skaičius – 14 rublių už dolerį.
Pasak A. Zverevo ir tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo M.Z. Saburovo (sunkiosios mašinų pramonės ministras 1954-1958 metais), tame dalyvavusio kinų premjero Čžou Enlaja ir Envero Chodži (valdžiusio Albaniją 1947 -1985 metais), vasario 27 dieną, savo garsiuoju mėlynuoju pieštuku, Stalinas perbraukė jam duotus paskaičiavimus ir parašė: „ Daugių daugiausiai – 4 rubliai“.
Iki tol (iki 1947 metų!), už amerikietišką dolerį mokėdavo 53 rublius.
1950 metais, vasario 28 dieną MT Taryba perskaičiavo rublį į pastovaus aukso bazę. Paskelbto rublio aukso kiekis sudarė 0.222168 gramo gryno aukso; buvo nustatyta mažmeninė 1 gramo aukso kaina – 4,45 rublio.
Pasirašydamas dokumentą dėl auksinio rublio užtikrinimo, Stalinas pareiškė:
Amerikiečiai tikrai, visomis įmanomomis priemonėmis bandys atsikratyti dolerių pertekliaus, sukauptų karo metais ir išleistų daugeliui nuo jų priklausančių šalių pagalbai. Mes su mūsų sąjungininkais turime neleisti tam įvykti.“
1950 metais kovo 1 dieną, tarybiniuose laikraščiuose buvo publikuotas TSRS Vyriausybės dekretas, kuriame buvo skelbiama:
„Vakaruose vyko ir iki šiol tęsiasi valiutų nuvertėjimas, kas privedė iki Europos valiutų devalvacijos. Kalbant apie JAV – joje nesiliauja masinio vartojimo prekių kainų augimas, auga infliacija, apie tai ne kartą skelbė JAV vyriausybės atstovai, tai privedė prie dolerio perkamosios galios sumažėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių – rublio perkamoji galia tapo aukštesnė nei jo oficialus kursas.“
Atsižvelgdama į tai, Tarybų vyriausybė pripažino, kad būtina pakelti oficialų rublio kursą ir skaičiavimus vykdyti remiantis ne doleriu, o žymiai tvaresniu aukso pagrindu, atsižvelgiant į rublio turinį.
Tuo remdamiesi TSRS Ministrų Taryba nustatė:
  1. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustoti nustatinėti rublio kursą valiutomis, kurios remiasi doleriu ir persivesti į žymiai stabilesnį aukso standartą, pagal aukso rublio apibrėžimą.
  2. Nustatyti aukso rublį turinio vertę – 0.222168 gryno aukso.
  3. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustatyti Valstybinio banko aukso pirkimo kainą – 4 rubliai 45 kapeikos už 1 gramą gryno aukso.
  4. Nuo 1950.03.01 nustatyti kitų valiutų kursą, remiantis aukso rubliu, nustatytu 2 punkte:
4 rubliai už viena JAV dolerį, vietoj buvusių 5 rublių, 30 kapeikų.
11 rublių už 1 anglų svarą sterlingą, vietoj buvusių 14 rublių 84 kapeikų.
Pavesti TSRS Valstybiniam bankui atitinkamai paleisti rublio kursą kitų valiutų atžvilgiu. Tuo atveju jeigu keistųsi užsienio valiutų aukso turinys, TSRS Valstybinis bankas turėjo padaryti atitinkamus pakeitimus rublio ir valiutos santykyje.
Kinijos premjero Čžou Enlaja atsimena: „Stalinas rekomendavo griežtai reguliuoti nacionalinių pinigų kursą – kraštutiniu atveju iki ekonominės ir socialinės stabilizacijos šalyje“.
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt. I.V. Stalinas“
Kaip finansinės, o reiškia ir politinės nepriklausomybės nuo Vakarų pavyzdį, Stalinas nurodydavo Jugoslavijos pavyzdį, kurios valiuta buvo pririšta prie JAV dolerio ir britų sterlingo „krepšelio“. Stalinas sakė: „…anksčiau ar vėliau Vakarai Jugoslaviją „sugriaus“ ekonomiškai ir padalins politiškai …“
(Ši prognozė išsipildė praėjus 40 metų po Stalino mirties, 1991-1999 metais, kai karinis NATO blokas, palaikydami separatistus Jugoslavijoje, vykdė karinę agresiją ir suskaldė šalį.)
Tarpvalstybinė ESPT šalių aukso valiuta
Beveik visose socialistinėse šalyse buvo pravestos reformos, kurios suteikė galimybę vykdyti koordinuotą valiutinę – finansinę ir bendrą ekonominę politiką, įskaitant ir tarpvalstybinio auksinio rublio sukūrimą.
Būtent tais metais susiformavo Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT).
1949 metų sausį, į ją įstojo TSRS ir didžioji Rytų Europos šalių dalis (išskyrus Jugoslaviją), o 1950 metais, vasarį – VDR ir Albanija. Nuo 1953 metų sausį visos ESPT šalys- narės perėjo į vieną bendrą užsienio prekybos ir užsienio statistikos klasifikacijos sistemą.
Įdomi medžiaga yra publikuojama Stalino epochos tyrėjo, Aleksejaus Čičkino darbe „Užmiršta, senaties neturinti idėja“.
Jo duomenimis, 1952 metais Maskvoje įvyko tarptautinis ekonomikos susitikimas, kuriame TSRS, Rytų Europos šalys ir Kinija pasiūlė sukurti pasaulio prekybos zoną, alternatyvią dolerinei zonai.
Didžiulį susidomėjimą šiuo pasiūlymu parodė: Iranas, Etiopija, Argentina, Meksika, Urugvajus, Austrija, Suomija, Airija, Islandija.
Susitikime Stalinas pasiūlė sukurti savo „bendrą rinką“. Dar daugiau. Šiame susirinkime buvo iškelta idėja įvesti tarpvalstybinę atsiskaitomąją valiutą.
Turint omeny, kad alternatyvinės doleriui prekybos rinkos sukūrimo iniciatoriumi buvo TSRS, tad atsiskaitymams tarptautine valiuta tapti tokioje „bendroje rinkoje“ visus šansus turėjo tarybinis rublis, kurio kursas, prieš porą metų iki šio susitikimo, buvo nustatytas aukso pagrindu.
Kalbant paprasta kalba – pasaulyje galėjo atsirasti nauja pasaulinė valiuta – Stalino Aukso Rublis.
Kaip ji vadintųsi neturi jokios reikšmės – Tarybinis rublis, Rusiškas rublis, Stalino rublis ar „Stalinecas“ (Rusijos istorijoje yra buvę laisvai konvertuojamų pasaulyje – auksinis „ Kunigaikščio Vladimiro auksinis“, „Nikolalajevo auksinis červonsas“, „Lenino auksinis sėjėjas“).
Kinijos, Mongolijos, ESPT valstybių ir vyriausybių pasitarime, 1951 metais, Maskvoje, Stalinas pareiškė:
„Po to kai mes savo pinigus susiesime su auksu, galėsime kalbėti apie tarpvalstybinį aukso ekvivalentą savo tarpusavio atsiskaitymuose. Tam mes sukursime specialią tarpvalstybinę komisiją…“
Į komisijos sudėtį įėjo Rakoši (Vengrijos vadovas 1948-1956 metais), Gotvaldas (Čekoslovakijos vadovas 1948-1953 metais), Grotevolis (VDR vadovas 1949-1962 metai) ir Čžou Enlaja (Kinija).
Iš tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo, Maksimo Saburovo atsiminimų:
“… Socialistinių šalių specialistai jau 1952-53 metais pristatė 5 atsiskaitymo tarpvalstybinio atsiskaitymo variantus, su auksu susietos valiutos, kuri nebuvo susieta su doleriu, pagrindu.
Ją planavo įvesti nuo 1955 arba nuo 1960 metų. Stalinas pradžioje nustatė 1955 metus, bet mums pavyko jį įtikinti, kad pirma reikia pasiekti nuolatinio nacionalinių ekonomikų augimo ir nacionalinių pinigų perkamosios galios didinimo. Suderinti socialinį – ekonominį socialinių šalių planavimo charakterį ir tik tada įvesti tokią valiutą.
1953 metais vasarį, Stalinas, likus pusantro mėnesio iki jo mirties, sutiko su „ribiniu“ terminu – ne vėliau 1957 metų, Spalio 40-čiui. Jis baiminosi, kad po jo mirties projektas bus „palaidotas“. Taip iš tikrųjų ir atsitiko…“
Stalinas suprato, kad pasauliniai finansiniai rateliai ir visų pirma JAV, nežiūrės pro pirštus į alternatyvios pasaulinės valiutos sukūrimą, kuri yra aprūpinta aukso atsargomis ir nepririšta prie dolerio, ieškos visokių būdų kaip tai sustabdyti.
Kaip susilpninti TSRS ir neduoti galimybės atsirasti auksiniam rubliui?
Primesti TSRS karą, svetimoje teritorijoje.
Tai atsitiko Korėjoje, 1950 metais. 1950 metais, birželio 25 dieną prasidėjo Korėjos karas.
Karo pasekmės JAV: daugiau kaip 1 milijonas užmuštų, sužeistų ir belaisvių, didžiuliai kiekiai prarastos technikos ir ginkluotės, išleista 20 milijardų.
Tačiau pagrindinis JAV tikslas buvo pasiektas, apie kurį niekas tiesiog nežino ir linkę nekalbėti, juk Rusijos inteligentijos tarpe dar nėra priimtina blogai kalbėti apie Ameriką.
JAV turėjo strateginį tikslą: neleisti TSRS įvesti tarpvalstybinės auksinės valiutos – alternatyvos doleriui.
Chruščiovo era – atgal į Vakarus
Po Korėjos karo į ESBT planavo įstoti Kinija, Šiaurės Korėja, Mongolija, Vietnamas. Tačiau Korėjos karas baigėsi po Stalino mirties, o naujojo TSRS ir TSKP vadovybė ir asmeniškai N.S. Chruščiovas, pakeitė ekonominę orientaciją į provakarietišką …
Atėjęs į valdžią, N.S. Chruščiovas, davė suprasti visiems, kad tarpvalstybinio auksinio rublio idėja yra nesavalaikė. Ir vėl susiejo rublį prie dolerio.
Chruščiovas reformavo žemės ūkį, uždraudė daržus ir sodo sklypus, ir kovodamas su religija (netgi žadėjo „…visam pasauliui parodyti paskutinį popą“), kaip bausmę gavo sausrą ir prastą pasėlių šalyje. Ir pradėjo už auksą pirkti grūdus Amerikos kontinente …
Vos per kelis metus Chruščiovas sugebėjo į užsienį parduoti 2900 tonų aukso (vienintelis toks atvejis pasaulio istorijoje!), kuriuos sukaupė Stalinas ir kurie turėjo aprūpinti planuojamą tarpvalstybinės aukso valiutą – auksinį Stalino rublį.
Jeigu ne aukso pardavimas į užsienį, tai aukso atsargos mūsų šalyje 1964 metais būtų mažų mažiausiai 3150 tonų.
Maždaug tokį aukso atsargų kiekį 2010 metais turėjo visas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).
Palyginimui: valstybinės aukso atsargos JAV, saugomos JAV teritorijoje, sudaro – 8133,5 tonos.
Šiandien Rusijoje, mūsų nacionalinė valiuta – rublis. Rublis pririštas ne prie aukso kaip Stalino laikais, 1950 metais, o prie JAV dolerio. Kuo daugiau dolerių spausdins amerikiečiai ir leis juos į apyvartą, tuo „kūdesnis ir kūdesnis“ bus mūsų rublis.

2 1655

1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.

Kaip Chruščiovas tarybinį rublį pakeitė į dolerį arba kaip žlugo Tarybų Sąjunga.
1961 metų piniginė reforma
1961 metų piniginę reformą šiandien jau mažai kas atsimena. O šios reformos pasekmės Tarybų Sąjungai tapo lemtingomis. Sudėtingas ekonominis mechanizmas pradėjo braškėti. Tai buvo ne šiaip „nulių nurėžimas“. Tai buvo ne paprasta denominacija (denominacija – pinigų reforma, kurios metu sumažinamas valiutos nominalas).
1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.
„1961 metų pinigų reformą dažnai bando pristatyti kaip įprastinę denominaciją, panašią į tą, kuri buvo pravesta 1998 metais. „Nepašvęstųjų“ žinioms akimis, viskas atrodė gana paprasta: senieji stalininiai „antblauzdžiai“ buvo pakeisti naujais chruščioviškais „fantikais“, mažesniais savo dydžiu, tačiau gerokai brangesniais už gryną pinigą.

Senieji ir naujieji pinigai. 1961 metų piniginės kupiūros gerokai mažesnės.
Tuo metu apyvartoje buvę seno 1947 metų piniginiai pavyzdžiai, buvo keičiami be apribojimų į 1961 metų pinigus, santykiu 10:1, tokiu pat santykiu buvo pakeistos visos prekių kainos, darbo užmokesčio tarifai, pensijos, stipendijos ir pašalpos, mokestiniai įsipareigojimai ir sutartys. Visa tai buvo daroma, neva „siekiant palengvinti pinigų apyvartą ir suteikti didesnį naudingumą pinigams“.
Rublis ir pabrangęs doleris
Tačiau tada, 61-aisiais, mažai kas atkreipė dėmesį į vieną keistenybę: iki reformos doleris kainavo 4 rublius, o po reformos, jo kursas tapo 90 kapeikų. Daugelis džiaugėsi, kad rublis tapo brangesnis už dolerį, bet juk senieji pinigai į naujuosius buvo pakeisti santykiu 10:1, tai ir doleris turėjo būti perskaičiuotas atitinkamai, t.y. kainuoti 40 kapeikų.

10 rublių

1 rublis
Rublis ir auksas
Tas pats įvyko ir su aukso turiniu: vietoje to, kad gauti aukso turinį atitinkamai lygų 2, 22168, rublis buvo įvertintas tik 0,987412 gramų aukso.
Tokiu būdu, rublis buvo nuvertintas 2,25 karto, perkamoji rublio galia lyginant su importinėmis prekėmis, atitinkamai tiek pat karto sumažėjo.
Juk ne veltui, 1960 metų kovą, nesutikęs su šios reformos planais, dar nuo 1938 metų Liaudies finansų komisariato vadovo ir finansų ministro pareigas ėjęs Arsenijus Zverevas – paliko finansų ministro postą. Jis išėjo iš karto po to, kai 1960 metais, gegužės 4 dieną Kremliuje buvo pasirašytas TSRS Ministrų Tarybos dekretas No 470 „dėl kainų masto pokyčių ir pakeitimo dabar cirkuliuojančių pinigų į naujus pinigus“.
Jis puikiai suvokė prie ko prives tokia reforma ir nepanorėjo dalyvauti šiame reikale.
Reformos pasekmės buvo katastrofiškos: importas smarkiai pabrango ir užsienio prekės, kuriomis tarybinis vartotojas iki to laiko ir taip nelabai lepinosi, dabar persikėlė į prabangos prekių kategoriją.
Tačiau ne tik nuo to kentėjo tarybiniai piliečiai. Nežiūrint į visus partijos ir vyriausybės užtikrinimus, kad tai kas vyksta, tėra senų pinigų keitimas į naujus, toks pat kaip praėjusiais metais Prancūzijoje, kai De Golis į apyvartą įvedė naujus frankus, privati rinka į šią reformą reagavo savaip: jei valstybinėje prekyboje kainos pasikeitė lygiai 10 kartų, tai rinkoje jos pasikeitė tik 4,5 karto. Rinkos neapgausi.
Parduotuvėse liko tik tai, ko turguje buvo neįmanoma parduoti.
Jeigu 1960 metais gruodį, valstybinėje prekyboje bulvės kainavo 1 rublį, o turguje nuo 75 kapeikų iki 1 rublio 30 kapeikų, tai sausį, po reformos, bulvės parduotuvės kainavo 10 kapeikų, o turguje – 33 kapeikas. Panašiai įvyko su visomis prekėmis, o ypač mėsa – pirmą sykį po 1950 metų, rinkos kainos vėl gerokai viršijo parduotuvės kainas.
Į ką tai atvedė? Ogi tai, kad daržovės parduotuvėje drastiškai prarado kokybę.
Prekybos vadovams tapo daug pelningiau nutekinti kokybišką prekę turgaus spekuliantams, gautas pajamas įdėti į kasą, gautą skirtumą sau į kišenę ir atsiskaityti už įvykdytą planą.
Parduotuvėse liko tik tai, nuo ko atsisakydavo patys spekuliantai, tai yra tai ko turguje neįmanoma parduoti. Žmonės buvo priversti nustoti pirkti parduotuvėse ir pradėti vaikščioti į turgų.

IKI reformos
Visi buvo patenkinti: parduotuvių direktoriai, spekuliantai ir prekybos vadovybė, kuriai su skaičiais buvo viskas tvarkoje ir su kuriais, parduotuvių direktoriai, žinoma, dalindavosi pelnus.
Vieninteliai nepatenkinti buvo liaudis, apie kurios interesus buvo pagalvota pačioje paskutinėje vietoje. Prekių išėjimas iš parduotuvės į pabrangusį turgų buvo didelis smūgis žmonių gerovei.
Jeigu 1960 metais, už vidutinę 783 rublių algą, žmogus galėjo nusipirkti 1044 kilogramų bulvių, tai 1961 metais prie vidutinės algos 81,3 rublio – jis galėjo įpirkti tik 246 kilogramus.
Žinoma, atstovėjus 2 valandų eilę, buvo galima nusipirkti pigių parduotuvinių bulvių, kurių už algą buvo galima nusipirkti 813 kilogramų, tačiau į namus parsinešdavai pačias prasčiausias bulves, puvinius, kurias išvalius ir nuskutus, tiesiog likdavai nuostolyje.
Kainų šuolis įgavo pagreitį
Kainų šuolis neapsiribojo sausio šuoliu, jis tęsėsi ir ateinančius metus. Kainos už bulves šalių didžiųjų miestų turguose 1962 metais išaugo 123% lyginant su 1961 m. kainų lygiu, 1963 m. -122% lyginant su 1962 m., o pirmasis 1964 metų pusmetis – 114% lyginant su 1963 metų pusmečiu.
Ypatingai sunki padėtis buvo regionuose. Jeigu Maskvoje ir Leningrade padėtis parduotuvėse dar kažkiek buvo kontroliuojama, tai apskrityse ir rajonų centruose, daugelis produktų rūšių visiškai išnyko iš valstybinės prekybos.
Neskubėjo valstybei savo produkcijos priduoti ir kolūkiečiai, juk superkamosios kainos irgi pasikeitė santykiu 1:10, o ne 100:444, kaip reikėtų pakeisti, remiantis aukso ir valiutos paritetu.
Didžiąją produkcijos dalį pradėjo išvežti į turgų.

Tarybinis turgus
Atsaku į tai tapo kolūkių stambėjimas ir masinis kolūkių virtimas į naujus ūkius, kurie priešingai nei kolūkiai, negalėjo išvežti produkcijos į turgų, o privalėjo viską atiduoti valstybei. Tačiau vietoje laukiamo maisto tiekimo pagerėjimo, tokios priemonės privedė prie 1963-1964 metų maisto krizės, kuri baigėsi tuo, kad maistą teko pirkti iš užsienio. Ši krizė ir tapo Chruščiovo atstatydinimo priežastimi, po kurio sekė Kosygino reformos.
Sukilimų banga
1962 metais, tam, kad nors kiek kompensuoti prekių nutekėjimą į privatų sektorių, buvo nuspręsta pakelti mažmenines valstybinės prekybos kainas. Sprendimas pakelti mėsos ir pieno kainas buvo patvirtintas 1962 metų gegužės 31 TSKP CK TSRS Ministrų tarybos dekretu. Tačiau šis sprendimas tik dar labiau pakėlė turgaus kainas.
O kainos su tuometiniais atlyginimais irgi tapo per aukštos. Visa tai sukėlė žmonių nepasitenkinimą ir Novočerkase viskas baigėsi plataus masto sukilimu, kurį malšinant žuvo 24 žmonės. Viso 1961-1964 metais įvyko 11 stambių liaudies sukilimų. Kad juos numalšinti, aštuoniuose iš jų buvo panaudoti šaunamieji ginklai.
Tik Kosygino reformų dėka turgaus ir parduotuvės kainas pavyko truputį išlyginti, o vėlyvais Brežnevo laikais, kai kuriose turgaus vietose nebuvo leidžiama kelti kainų aukščiau administracijos nustatyto maksimumo. Pažeidėjai netekdavo teisės prekiauti.
Tai buvo padėti TSRS griuvimo pamatai, o praėjus 30 metų, po chruščioviškos reformos Tarybų Sąjunga baigė savo egzistavimą.
Nafta, rublis ir doleris
Kodėl partija ir vyriausybė ėmėsi tokios reformos, kuri rublį pavertė išpūstu burbulu? Reikalas tame, kad vėlesniu TSRS periodu įvyko didžiulis naftos gavybos augimas – nuo 19, 436 milijonų tonų 1945 metais iki 148 milijonų tonų 1960 metais. Būtent tada, 1960 metais, skelbiamas didelio masto naftos eksportas.
„Mūsų broliškoms šalims senai reikia naftos, o mūsų šalis ją išgauna. Kodėl nepadėti draugiškoms šalims nafta?“, – 1960 gruodžio 13 dieną rašė „Pionierių tiesa“.
Naftos ir jos produktų gavybos ir eksporto apimtys 1920-1990 metais, Rusijoje-Tarybų Sąjungoje.
Pradžioje TSRS naftos produktų eksportas buvo nereikšmingas ir iki 1948 metų nebuvo eksportuojama iš vis. 1950 metais naftos produktų užsienio įplaukos sudarė 3.9%. 1955 metais ši dalis išaugo iki 9.6% ir augo toliau. Tada nafta kainavo gan pigiai – 2,88 dolerio už barelį. (Žiūrėkite: naftos kainos kainos nuo 1859 metų iki šių dienų) Kursu 1:4, nustatytu 1950 metais, tai sudarė 11 rublių 52 kapeikas.
Vieno barelio savikaina ir jo transportavimas iki nustatytos vietos vidurkyje sudarė 9 rublius 61 kapeiką. Tokiu būdu eksportas praktiškai buvo nepelningas. Rentabiliu jis galėjo tapti tik tokiu atveju, jeigu už dolerį bus duodama daugiau rublių. Po įvykdytos reformos naftininkai už barelį doleriais gaudavo tiek pat – 2,89$, o rubliais ši suma sudarė 2 rublius 60 kapeikų, prie tos pačios 96 kapeikinės barelio savikainos.
Tokiu būdu, 1961 metų finansinė reforma, nebuvo paprasta denominacija, kaip tai buvo Prancūzijoje.
Priešingai nei prancūzų denominacija, kurios metu De Golis ruošė Prancūzijos dirvą aukso grįžimui, kurį iš prancūzų 1942 metais pavogė amerikiečiai, Chruščiovo reforma ekonomikai sudavė mirtiną smūgį.
Vingri 1961 metų denominacija atnešė 2 bėdas į šalį – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos, tapo pagrindiniais faktoriais, sužlugdžiusios Tarybų Sąjungą.
Vieninteliu teigiamu reformos momentu buvo tai, kad pinigų mainuose nedalyvavo ankstesnės laidos vario (bronzos) monetos, kadangi vienos monetos kalimo savikaina sudarė 16 kapeikų.
Tačiau netrukus po to, kai buvo paskelbta reforma, buvo gautos direktyvos, draudžiančios senų popierinių pinigų mainus į vario 1, 2, 3 nominalo monetas, tad priešingai nei teigia legendos, praturtėti didėjančios vertės vario monetų sąskaita, nepavyko niekam.
1961 metų reforma, iš tikrųjų, buvo pilnavertė rublio devalvacija, kurios metu rublį devalvavo 2,25 karto. Tačiau tada tai buvo valstybinė paslaptis.
Tokio masto kainų keitime, 1 doleris turėjo kainuoti 40 kapeikų, tačiau nustatyta kaina siekė – 90 kapeikų.

0 2274

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 1156

Pinigus žmonija darėsi iš brangiųjų metalų. Beveik visi piniginiai ženklai buvo tokie. Nėra brangiųjų metalų – nėra pinigų. Pinigų kiekį ribojo metalų,. Iš kurių jie buvo gaminami, kiekis.

1694 metais grupė bankininkų, kuriuos rėmė karalius Viljamas Oranietis, įsteigė Anglijos Banką. Jis tapo pirmuoju pasaulyje privačiu emisijos centru. Kitaip sakant, grupė privačių asmenų ėmė leisti pinigus. Gudrybė čionai buvo ta, kad pinigai buvo popieriniai ir atseit padengti auksu. Ir bet kuriuo momentu popierinio svaro savininkas galėjo iškeisti jį į svarą geltonojo metalo. O realiai bankininkai ėmė paprasčiausiai sukčiauti, išspausdinę popierinių pinigų gerokai daugiau, nei turėjo aukso.

Idėja buvo labai paprasta, dėl to reikėjo sunaikinti kitus gudruolius, kurie galėjo nutarti patys spausdintis nepadengtus pinigus. Visa tolimesnė Europos istorija – tai Anglijos Banko ir jo savininkų kova už finansinę hegemoniją planetoje.

Kai Amerika gavo nepriklausomybę nuo Anglijos, bankininkai prarado šios šalies finansinės sistemos kontrolę. Susigrąžino ją tiktai 1913 metais, kai prezidento Vilsono įsaku buvo įsteigta Federalinė Rezervų sistema (FRS). Tai buvo toks pats privatus emisijos centras kaip ir Anglijos Bankas. Ir priklausė jis tiems patiems savininkams.

Tuo metu visos pasaulio valiutos buvo auksinės. Pradėsi neribotai spausdinti dolerius ir svarus – ir tai neliks nepastebėta. Ką daryti? Suprantama, reikia pašalinti konkurentus, sunaikinti kitas auksines valiutas. Sugriauti ekonomikas, kurios konkuruoja su anglosaksais. Ir iškart po FRS įsteigimo, 1914 metais prasideda I Pasaulinis karas. Jo chaose pražuvo auksinis Rusijos rublis ir auksinė Vokietijos markė.

Paskui prasidėjo II Pasaulinis karas, po kurio Breton Vudse 1944 metais buvo pasirašytas susitarimas dėl pokario pasaulio finansinės sistemos. Pagrindine valiuta tapo JAV doleris. Visa pasaulio prekyba buvo vykdoma už dolerius ir tik už dolerius. Iš esmės doleris pakeitė savimi auksą. Ir jeigu visoms pasaulio valstybėms dolerius teko užsidirbti, tai Amerika juos paprasčiausiai spausdinosi, žadėdama, kad už 35 dolerius pasirengusi išmokėti Trojos unciją aukso.

1973 metais Amerika paskelbė, kad doleris daugiau nebekeičiamas į auksą. Pinigai patys pavirto preke. Aukštą gyvenimo lygį JAV ėmė lemti vien tik žaliojo popieriuko paklausa. Visas pasaulis kolekcionuoja dolerius, keičia savo darbo vaisius į tas popieriaus skiauteles. O Amerika jas paprasčiausiai spausdina.

Kai FRS prispausdintų dolerių kiekis pasidarė grėsmingai didelis, buvo sugalvota jų utilizavimo sistema. Amerika ėmė skolintis dolerius iš viso pasaulio, o mainais išduodavo valstybines JAV obligacijas – „treasures“.

Obligacijų, išdalintų visame pasaulyje kiekis ir sudaro Amerikos valstybės skolą, kuri šiandien yra ne mažesnė kaip 15 trilijonų dolerių.

Tai reiškia, kad Amerika išleido savo reikmėms 15 trilijonų dolerių daugiau, negu užsidirbo. Palyginimui galima pateikti tokius duomenis. Planuojamos Rusijos pajamos 2011 metais buvo apie 8 trilijonus rublių. Amerikoje gi vien biudžeto deficitas tais pačiais metais sudarė apie pusantro trilijono dolerių. Lengva paskaičiuoti, kad rubliais tai sudarė 42 trilijonus. Taigi – Rusija uždirba 8 trilijonus rublių, o Amerika ima skolon iš tos pačios Rusijos ir viso likusio pasaulio 42 trilijonus. Kas gyvens geriau?

Kaip priversti pasaulį finansuoti Amerikos klestėjimą? Tiktai dviem būdais: apgaule ir jėga. Pirmam metodui anglosaksai turi pasaulinę žiniasklaidą, meluojančią jų užsakymu. Antram metodui – galingiausią pasaulyje armiją. Tačiau kai skola pasiekia astronomines sumas, o galia silpnėja, visam pasauliui kyla pagunda pradėti žaisti pagal naujas taisykles – padaryti dolerį ne vienintele pasaulio rezervine valiuta, o pridėti prie tokių valiutų bent jau eurą, juanį ir rublį.

Ir vėl konkurencija – valiutų ir ekonomikų. Be to, paviršiuje JAV išlikti gali tik tuo atveju, jei kažkas visą laiką finansuos biudžeto deficitą. Jei pastoviai pirks dolerius ir valstybės obligacijas. Kai nustos skolinti Amerikai – visa šita piramidė subyrės.

Kaip pasiekti, kad paklausa doleriams ir obligacijoms liktų didelė, kai ji pradeda mažėti? Atsakymas paprastas: reikia padaryti visas kitas investicijas neįdomiomis – nestabiliomis. Reikia padaryti taip, kad tvirtas pasaulyje išliktų tiktai doleris.

Pasiekti to galima pasinaudojus tuo pačiu būdu, kurio dėka doleris apskritai atsidūrė pasaulio ekonomikos olimpe. Dolerio išsigelbėjimas – karas. Tačiau karo sukelti vis nesigauna. Vadinasi, reikia destabilizuoti pasaulio ekonomiką kitu būdu – sukeliant revoliucijas ir chaosą.

Būtent tai mes visi šiandien ir stebime. Kaip sakoma – nieko asmeniško, tai tiktai biznis. Nieko asmeniško, tai tiktai doleris.

0 1492

Žmonės buvo gana stipriai nusiminę, matydami žlungančią Ukrainos ekonomiką – būtent todėl ir vyko protestai. Dėl to nėra jokių abejonių. Vakarų žiniasklaida sakė, kad taip buvo dėl prorusiško diktatoriaus, Ukrainos prezidento Janukovičius. Žinoma, Amerikos žiniasklaida teigė, jog jis užgrobė Ukrainą, pavogė milijardus dolerių ir įvykdė begales kitų nusikaltimų.

Reikia pripažinti, jog jis galėjo tai padaryti – Ukrainos politika yra gana korumpuota – bet tikroji priežastis yra tokia, apie kurią žiniasklaida niekada nekalbės. Kodėl? Nes tai nuostabus įrankis, TVF ir Pasaulio bankas naudojo ją dešimtmečiais prieš mažesnes šalis. Labai efektyviai.

Centriniai Ukrainos bankininkai buvo TVF / Pasaulio banko lėlės – jie susiejo Ukrainos valiutą (grivina) su JAV doleriu. Taigi, daugelį metų 8 grivinos buvo maždaug lygios 1 doleriui. Matote, Ukraina yra orientuota į eksportą. Ji yra viena iš didžiausių kviečių ir kukurūzų eksportuotojų. Kai yra pririšama šalies, orientuotos į eksportą, valiuta, jai pradeda trūkti lankstumo. Taigi, jei kviečių ir kukurūzų kaina visame pasaulyje krinta – kaip krito per 2013 m. – tada šalis praranda konkurencingumą.

Panašūs eksperimentai buvo padaryti su daugeliu Pietų Amerikos šalių ir visi jie veda į tuos pačius rezultatus.

Klastinga yra tai, kad dabar, kai bankininkai perėmė Ukrainą, jie išbraukė šį apribojimą. Per pastaruosius keletą savaičių Ukrainos valiutos vertė sumažėjo daugiau nei 25%, o 11 grivinos tapo vienu žavingu JAV doleriu.

Kodėl? Nes dabar Vakarų bankai ir korporacijos ketina supirkti daug Ukrainos turto. Įsivaizduokite: korporacijos, bankai, žemė, naudingų iškasenų šachtos, vanduo, komunalinės paslaugos, oro uostai… galima vardinti ir vardinti. Esmė ta, jog jie nori tą turtą pirkti su nuolaida. Taigi, jie vis daugiau manipuliuos valiuta, kad ji dar labiau nuvertėtų. Tiesą sakant, tai daryti nėra sudėtinga. Reitingų bendrovės, tokios kaip S&P, Moody ir t.t. staiga ras duomenų apie prastą Ukrainos situaciją, o tada „Bingo“!

Taigi, apibendrinant: 1) surasti į eksportą orientuotas mažas šalis; 2) pririšti jų valiutą prie JAV dolerio; 3) leisti ekonomikai byrėti; 4) ateiti kaip išgelbėtojui, kuris žada dideles paskolas; 5) atrišti valiutas ir tegul jų valiuta krenta; 6) nusipirkti šalį, kaip konkurentą verslo pasaulyje.

Būtent apie tai korporacinė žiniasklaida nė nesiruošia kalbėti. Jai vis dar patinka maitinti žmogų paprastu pasakojimu apie vieną prezidentą ar ministrą pirmininką, kuris yra atsakingas už visus blogus dalykus, vykstančius šalyje.

Dabar pasaulį valdo „finansų burtininkai”.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.