Tags Posts tagged with "dialektika"

dialektika

0 896

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 1715
Albertas Einšteinas (1879-1955) – bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas – buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einšteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einšteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

KODĖL SOCIALIZMAS?

Ar verta rašyti apie socializmą žmogui, kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio priežasčių manau, kad taip.
Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai yra ypatingai sunku.
Be to, gerai žinoma, kad patyrimas, sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios, buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja dalimi nesąmoningai.
Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol. Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi „grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės bruožų.
Antra, socializmas orientuotas į socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau – ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės, besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.
Štai kodėl mums reikia būti atsargiems, kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti klausimus, darančius įtaką visuomenės organizacijoms.
Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija, kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės išnykimą?“
Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti. Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos, nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.
Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų gyvenimo sąlygas.
Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį, tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam elgesio tipui.
Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“ suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti, trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.
Todėl akivaizdu, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai, žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.
Atmintis, gebėjimas kurti naujas kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose, literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai paaiškina, kokiu būdu žmogus geba daryti įtaką savo gyvenimui savo elgesiui, ir kad šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir visuomenės santykį.
Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio priežastys glūdi jose pačiose.
Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.
Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai, didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.
Dabar galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos užimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, toks dalykas, kaip grynas kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę, apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gėrybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra planingai naudojamos.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi, žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika – tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
Socializmo tikslų ir problemų aiškumas turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas yra ypatingai svarbus visuomenei.

Vertė: Leftas
Versta iš: Monthly Review, New York, May, 1949.
Šaltinis – Kibirkštis.

0 818
Eraser deleting the word Radicalism

Ir bėgu per lūžtantį ledą

Skenduolių keliu.

(Salomėja Nėris, 1935 m.)

 

Prasmės ryjikai žiaumoja žodžių ir pasakojimų skirtumus iki beprasmės atrajotos „košės“ (V. Kavolio, A. Sverdiolo interpretuota metafora). Delfų orakulams išnykus, buvo užvesti  delfių virtuvės agregatai, kurie sumala seksą, didvyrius, kyšius ir vegetarizmą į vieno skrandžio mišinį. Protas tapo skrandžiu ir dvylikapiršte žarna. Juose sumaitota informacijos masė jau nebesuteikia galimybės ką nors suprasti, tačiau reikalauja laiko „suvirškinti“. Surytų banalybių krūva nėra nei radikali, nei ekstremistinė.

Mano teiginys yra toks: radikalai poetai ir ekstremistai filosofai ne tik peržengia ribas, bet ir užtikrina pakankamas priešybes pasaulio supratimui skatinti. Jų dėka vyksta reikšmių poliarizacija arba eksceso, piko, aukščiausio lygio siekimas. Poliarizacijos ir ekstremalizacijos dėka beformės košės elementai įgauna naujas išvaizdas ir ribas. Priešingai, vartotojiškos visuomenės sveiko proto nešėjai yra prasmės ryjikai, naikinantys supratimo praktikas ir pakeičiantys jas „informacijos turėjimu“, „informacijos rinkimu“. Taigi, kalbu apie tai, kodėl, pefrazuojant Salomėjos Nėries žodžius,  supranta tie, kurie bėga, ,,per lūžtantį ledą/ Skenduolių keliu”, per radikalų poliarizacijas ir esktremistų gelmes.

Dvasios istorija vienus žodžius ir sakinius suskaido į jų priešybes, poliarizuoja ar atveria nepasiekiamas gelmes ir aukštumas, o iš kitų sakinių atima prasmę, trečius sulieja, naikindama skirtumus. Homonimizacija –  vieno vardo prasmės skirsmas ir šio skirtumo vystymas iki pat prieštaravimo yra poliarizacijos veiksmas. Jis supratimui yra tiek pat reikšmingas kaip ir minties fokusavimas. Poliarizacijos ir fokusavimo kaita yra kasdieninė mūsų dialektika. Priešybių atitolinimo ir aštrinimo dėka arba atverdami nepanašius klodus ir hierarchijas mes sukuriame sąlygas suprasti.

Pavyzdžiui, dėl žodžio „radikalus“.  Lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis. Kartais radix buvo vartojamas kaip palyginimas, tropologiškai, ir reiškė esmę, pradžią ar kilmę. Tačiau šiandien terminas „politinis radikalizmas“ pirmiausiai nurodo susvetinimo ar susvetimėjimo veiksmus, t.y. atitrūkimą nuo bendro sutarimo (commonsense).  Radikalai gali būti ir kairieji, ir dešinieji. Anarchistai ir komunistai, ideologiškai ginantys darbininkų ir atskirties grupių teises, kartais teigia, kad jie grįžtą prie proletariato ir istorijos klasinių kovų esmės. Dar labiau dešinieji nacionalistai tiesiogiai teigia tai, kad jie „grįžta prie šaknų“. Tokiu būdu kaltinimas radikalizmu, kaip blogiu, šioms grupėms tampa nebesuprantamas. Kita vertus, prasmių poliarizavimas ir autonomiškas vaizdavimasis priverčia šių grupių žmones užsiimti latentine egzegetika ir bent kiek tapti ekstremistais (apie tai vėliau). Latentinė egzegetika yra kasdieninė, įvairių socialinių grupių vykdoma prasmės transformacijos, tropologinė praktika. Kiekviena iš grupių turi savo „sociogramą“ – tam tikrą centrinę kodų ir prasmių organizaciją, samprotavimo schemų rinkinį, kurį kasdien praktikuoja. Pavyzdžiui, kiekvienas sąmoningas vegetaras nuolatos antropogramiškai arba sociogramiškai aiškina maisto patiekalus: išverčia maisto pasiūlą į reikšmingas opozicijas: gyvas/miręs, energiją suteikiantis/ atimantis, t.y. jis poliarizuoja ir po to fokusuoja. Visavalgiams tokia latentinė egzegetika nėra būdinga ir gali būti nesuprasta: jie nei skiria, nei sintetina, t.y. jiems reikšmės supratimas mažiau svarbus. Dar daugiau prasmės transformacijos praktikų vykdo tikintys asmenys, įvairių religijų atstovai. Jie laikosi įžadų ir saugosi nuodėmių, puoselėja apsivalymo praktikas, askezę. Todėl jų laiko tėkmė yra kupina šventumo įtampų ir kiekvienas gestas ar žodis yra derinamas su Šv. Rašto daugialypiais aiškinimais. Kitų tautų aplinkose migrantai, ypatingai jei yra jų grupės, būtinai užsiima latentine egzegetika. Konspiratologams arba suokalbių mėgėjams taip pat yra būdinga tokia interpretacinė praktika, toks radikalusis (šakninis) aiškinimas, kai kiekvienas svarbesnis įvykis yra įpinamas į įsivaizduojamas slaptųjų tarnybų kovas. Radikalia poliarizacija užsiima ir paraistorikai, kurie jų regimas šaknis perkelia į aukso amžių, į Sarmatiją … Taigi, radikalumas yra reikšmingas visiems, kurie užsiima latentine (nepastebima, kasdiene) ar specialiąja egzegetika – prasmių transformacija, naujų prasmių įvedinėjimu (semioze) ar homonimų dauginimu (homonimizacija).  Taip gimsta supratimo lūžiai tarp skirtingų socialinių grupių. Autonomizacija, bendruomenių savarankiškumo augimas neišvengiamai skatina šiuos trūkius, plyšius.

Be-pavadinimo-II-90x90cm-drobė-akrilas-345Eur-1024x1006
Danielius Rūsys. BE PAVADINIMO II. 90×90. Drobė, akrilas

Prasmės ryjikai prasmių poliarizaciją skelbia didžiai pavojingu procesu ir kviečia „vienytis“. Vienybės idėja reiškia poliarizacijos draudimą ir, kaip pasekmę, fokusavimo nyksmą. Liaudies balsas, vienybė, įvairūs tautos, vadų, aukso amžiaus, vienintelio dievo ir vienintelės religijos mitai – visa šita košė vartotojų galvose ir yra menamoji vienybė.

Politiniame Lietuvos lauke ši atrajota košė vadinama centru. Baikščiosios ir tautos balso įgaliojimų trokštančios partijos spaudžiasi į košės vienį. Todėl jos įnirtingai stumdosi: „centro kairė“, „centro dešinė“, gali būti ir „centro centro“ arba „centro centrocentro“… Apibūdinsiu visus juos kaip „centristus+“. Jie ir siekia vienybės: susispausti į skirtumų nebuvimą, sugrįžti į įsivaizduojamą pirmykštį ūką arba sunykti neprofilinėje postapokaliptinėje košėje.

Pabėgti nuo radikalumo ir poliarizacijos į įsivaizduojamo „sveiko proto“ gadynę šiandien reiškia palikti šaknis ir paribius, šaknynus (rizomas) ir pasinerti į vartotojiško indiferentiškumo liūną. Šio skirtumo nebuvimą ir atstovauja didžiosios Lietuvos partijos. Teisinis beprasmiškumas laikomas didžiausia vertybe. Košės visuomenės vartotojui yra beveik tas pat, kokį filmą žiūrėti, ką valgyti ir gerti – vis viena. Ši žmonių masė save pateikia kaip „liaudies balsą“ (voxpopuli), kurio ramybę gali sudrumsti „priešų balsai“, radikalai. Štai kodėl nesuprantanti minia savo būklę apibūdina kaip commonsense  ir yra linkusi šalinti, griauti supratimą, kylantį iš poliarizacijos. Vis dėlto pats priešybių naikinimas ir radikalų persekiojimas yra paskutinis suvokimo atodūsis, saulėlydis. Nes netgi šiuo atveju košės gynėjai yra priverti diskutuoti skirtumą tarp radikalų ir vienybės. Centro ir vienybės idėjai yra reikalingi radikalai kaip priemonė išvengti visiško idiotizmo, totalinės banalizacijos. Tik todėl, kad „centristai+“ skatina radikalizaciją ir poliarizaciją, jie gali pateisinti savo pačių prasmę. Košė yra gyva tik tol, kol leidžia radikalams poliarizuoti prasmes. Todėl supermarketai, gaminantys nykybę, vienaip ar kitaip turi pirkti iš „centristų+“ įtaką bei netiesiogiai remti savo pačių opoziciją – radikalus.

Ekstremizmas nuo lotyniško extremum- kraštutinis, tolimiausias. Tačiau retorikai tai reiškė ir geriausią, švariausią, tobuliausią. Kas yra tolimiausia, galėjo būti vaizduojama kaip šventa ir tobula, nepasiekiama. Aukščiausios kokybės siekimas ir yra ekstremizmas. Tačiau politiniu ekstremizmu yra vadinamas išimtinių teisių reikalavimas arba siekimas, t.y. didesnio nei priimta savarankiškumo, suverenumo siekimas. Didžiausias ekstremistas buvo ir yra Dievas. Kiekvienas tikintysis turi lygiuotis į jį ir kartu tai yra didžiausias tabu, ekstremizmo draudimas. Labiausiai šventi yra daugiausiai draudžiami. Kova su ekstremizmu yra masių visuomenės taktika: neleisti niekam išsiskirti. Tai masių visuomenės suvereni galia: neleisti niekam būti šventam, sugundyti ir sutepti visus, kurie šio dalyko siekia, ir tik visiški bepročiai, kurie yra kvalifikuoti kaip visuomenės „svetimieji“, kaip brokas, ir todėl gali būti toleruojami kaip ekstremistai (brokas yra šventas ir tobulas).

Ekstremizmas yra supratimo praktika: siekti tobulumo, bandyti išsiaiškinti smulkiausias detales, svajoti atrasti galutinį skirtumą arba absoliučia pilnatvę. Tačiau, kas pasiekia daugiausiai šventumo, tobulumo, yra skelbiamas svetimu arba broku. Aukščiausios kokybės siekimo kviečiami mokiniai, studentai, menininkai, gamintojai, tačiau čia pat yra uždedamas apynasris: standartas ir Dievo kaip tobulo ekstremisto tabu. Tik dešimtukininkai ir šimtabalininkai gali tapti didžiausiais ekstremistais.  Tobulybė, kaip ir radikalumas, kelia pavojų ir ardo ramybę. Geriausi Lietuvos mokiniai neretai prakeikia Lietuvos švietimo sistemą ir tampa sąmoningais tarptautiniais ekstremistais.  Ekstremistai greitai įrodo, kad socialdemokratai neseka savo principais, liberalai išduoda savo idealus, o konservatoriai yra galimai apsimetę socialistai su kryžiumi rankose… Tačiau banalybių sistemai tam tikras ekstremistų skaičius yra vienodai būtinas, kaip ir radikalų. Išskirdami ir apdovanodami, o po to sunaikindami ekstremistus košės gyventojai sužino apie dangų ir pragarą, apie tobulą grožį ir bjaurumą.

Iš-žvėriukų-gyvenimo-2006-61x76cm-kartonas-akrilas-348Eur
Danielius Rūsys. IŠ ŽVĖRIUKŲ GYVENIMO. 2006. 61×76. Kartonas, akrilas
Gintautas Mažeikis
Šaltinis