Tags Posts tagged with "demokratija"

demokratija

0 309

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 895

Pagrindinių instinktų iškėlimą aukščiau proto kritiškose situacijose labai sėkmingai panaudoja taip vadinamos naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai. NPT, savo ruožtu, iš esmės yra nauja vergovės forma. Skirta tam, kad bet kuri tauta absoliučiai savanoriškai nubalsuotų už savo pavergimą. Tereikia tik sukurti šiai tautai atitinkamas kritiškas situacijas.

Savo kasdieniniame gyvenime dauguma žmonių visame pasaulyje skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas per dieną, savaitę, mėnesį. Didžioji visų šalių gyventojų dalis neturi jokių piniginių santaupų, sukauptų medikamentų ir maisto atsargų.

Atsargų ir lėšų neturintys žmonės yra bejėgiai, o tai leidžia labai lengvai priversti juos balsuoti už bet kokius negatyvius pokyčius jų gyvenime ateityje, suteikiant galimybę nepabloginti gyvenimo dabartyje. Dauguma žmonių pačiu demokratiškiausiu būdu ir absoliučiai savanoriškai nubalsuos už savo vergiją ateityje, kad nenumirtų iš bado šiandien. Žmogus, kuriam svyla nugara, iššoka iš degančio dangoraižio ne todėl, kad tikisi likti gyvas nukrisdamas ant gatvės asfalto. Ne protas skatina degantį žmogų šokti tiesiai į mirtį. Šiuo momentu žmogų užvaldo išgyvenimo instinktas, kuris paskatina šokti per langą, pasinaudojant bent mikroskopiniu šansu likti gyvam. Tas pats išgyvenimo instinktas skatina žmogų balsuoti už ką tik norite ateityje, kad tik negrėstų badas šiuo momentu, dabartyje. To paties iš žmogaus reikalauja giminės pratęsimo instinktas, kuris pasireiškia kaip mūsų natūralus siekis rūpintis vaikais.

Bet kuris žmogus, vadovaudamasis šiais instinktais, nubalsuos, mainais į maistą, už ką tik norite ateityje, jeigu jis neturi ko valgyti ir kuo maitinti vaikų šiuo konkrečiu momentu, dabartyje. Kitaip sakant, kritiškoje situacijoje mūsų instinktai ima dominuoti proto atžvilgiu. Mes, kaip skęstantys nelaimėliai, griebiamės bet kokio šiaudo, nekreipdami į sveiko proto signalus, aiškiai sakančius, kad jokie šiaudai mūsų neišgelbės.

Mažai pajamų turintys žmonės sudaro didžiąją visuomenės dalį bet kurioje pasaulio šalyje. Susidūrę su būtinybe rinktis, dauguma varguolių neišvengiamai, absoliučiai demokratišku būdu, nubalsuos už savo vergovę ateityje, mainais į galimybę pamaitinti vaikus šiandien. Mes neturime moralinės teisės priekaištauti žmonėms, kad susidūrę su tokiu pasirinkimu jie savanoriškai balsuoja už vergiją. Pirmas dalykas – ne faktas, kad patys, atsidūrę analogiškoje situacijoje, balsuosime kitaip. Antra – daug žmonių nuoširdžiai nesupranta, už ką konkrečiai jie balsuoja. Iš vienos pusės jiems piešia klaikius bado, chaoso ir suirutės paveikslus, baugina, kad visa tai neišvengiamai ateis, jei žmonės nubalsuos už laisvę. Iš kitos pusės, jiems pasiūloma viskas, kas būtiniausia dabar, šiuo momentu, ir pažadamas rojiškas gyvenimas nekonkrečioje šviesioje ateityje. Kuri būtinai ateis, jeigu žmonės balsuos už savo pavergimą. Ir šitie apmulkinti, įbauginti ir sutrikę, pasimetę žmonės, neturinčių jokių laisvų lėšų ir atsargų, balsuoja už pavergimą, nelabai gerai suprasdami, ką būtent jie daro ir kokiu tikslu.

Kiekvienas toks balsavimas paskelbiamas demokratijos triumfu. Ir su tuo sunku ginčytis. Juk žmonės išties balsavo savanoriškai, demokratiškai ir išties balsų dauguma pasirinko pavergimą.

Gyvenimo lygio smukimas, būtinas, norint suorganizuoti tokį instinktyvų demokratišką judėjimą link pavergimo ir visuotinio balsavimo už vergiją, gali būti pasiektas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kreditais, kurie įkyriai brukami valstybei, kaip apnuodytas masalas. Kreditai valstybėms-aukoms, atsidūrusioms sunkioje situacijoje, suteikiami tokiu būdu ir tokios apimties, kad skolos grąžinimas automatiškai priverstų šalies gyventojus daryti jau minėtą pasirinkimą: arba smunka jūsų gyvenimo lygis ir įvyksta katastrofa šiandien, arba gyventojai patenka vergijon rytoj. Šiandien tokių toksiškų kreditų veikimą mes stebime Graikijoje.

Instinktyvaus „demokratiško“ pasirinkimo tarp gyvenimo lygio smukimo šiandien ir vergovės iki gyvos galvos rytojaus dieną, būtinybę galima suorganizuoti bet kokios šalies gyventojams, įvedus sankcijas. Savo ekonomine ir teisine prigimtimi, sankcijos yra ne kas kita, kaip finansinio karo prieš konkrečią valstybę aktai. Finansinis karas prieš valstybę nukreiptas visų pirma prieš tikslinę auditoriją. Kitaip sakant, prieš tautą, gyvenančią toje valstybėje. Tiksliau, prieš vargingus sluoksnius, kaip didesnę gyventojų dalį bet kurioje šalyje, ir, atitinkamai, didesnę balsuojančio elektorato dalį.

Vakarų mėginimus įverginti šalies gyventojus nusmukdant gyvenimo lygį sankcijų pagalba, galime stebėti, kaip sakoma, realaus laiko režimu, kai Vakarai tą daro su Rusija, Korėja, Iranu.

Galutinis Vakarų sankcijų šaliai (o iš tikrųjų – šalies gyventojams) tikslas yra tas pats Vakarų siekis pastatyti gyventojus prieš prievartinę dilemą ką pasirinkti: gyvenimo lygio smukimą šiandien, ar vergišką paklusnumą Vakarams rytoj. Be to, kad ir ką bekalbėtų įvairaus plauko veikėjai, pasirinkta vergija bus amžina.

Spartus ir pergalingas taip vadinamos demokratijos žygis per planetą sulig kiekvienais metais gimdo vis naujas ir naujas „sudemokratintas“ valstybes. Jų gyventojai sulig kiekvienais metais gyvena vis blogiau ir blogiau, o tokių demokratiškai kolonizuotų šalių skolos sparčiai didėja.

Kur gi slypi šio neokolonijinės demokratinės vergijos modelio sėkmės ir tokio spartaus plitimo priežastis? Paslaptis ta, kad tikroji proto demokratija buvo nepastebimai ir ciniškai pakeista taip vadinama instinktų demokratija. Instinktų demokratija turi tik išorinius demokratijos atributus, o savo esme ji, aišku, su jokia demokratija neturi nieko bendro. Demokratija – tai žmogaus pasirinkimas, kurį jam diktuoja protas, o ne instinktai. Kai patraukiame ranką nuo ugnies, mes vadovaujamės ne protu ir ne savo teisėmis patraukti ranką nuo karšto daikto, kurio temperatūrinės charakteristikos mums nepatinka. Ranką mes patraukiame dėl savisaugos instinkto. Ir tik po to pradedame suvokti, kas atsitiko. Lygiai tas pats vyksta konkrečiose, puikiai sumodeliuotose kritiškose sąlygose: žmonės balsuoja už savo pavergimą, instinktyviai bandydami išvengti to, kas kelia realią finansinę grėsmę jiems patiems ir artimiesiems.

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs labai mylite savo šalį ir savo demokratiškai išrinktą prezidentą. Tačiau ateina momentas, kai kažkas pasinaudoja savo finansine valdžia ir priverčia jus rinktis – A ar B? Jei pasirinksite A, kyla reali grėsmė, kad jūsų vaikas mirs iš bado. Jei pasirinksite B, jūsų prezidentą pakeis tos šalies, kurią jūs laikote visų savo bėdų šaltiniu, statytiniu. Tačiau jūsų vaikas šiuo atveju liks gyvas. Ką jūs asmeniškai pasirinksite, atsidūrę tokioje specialiai sumodeliuotoje kritiškoje situacijoje? Ir ką tokioje situacijoje pasirinks dauguma jūsų tėvynainių?

Būtent tam, kad palaipsniui, žingsnis po žingsnio atvestų jus iki tokio neišvengiamo pasirinkimo taško, prieš valstybes ir įvedamos sankcijos.

Nieko naujo vakarietiškose sankcijose, turinčiose tikslą pabloginti piliečių gyvenimo sąlygas, nėra ir būti negali. Vis ta pati sena Vakarų dainelė, tik nauju pavidalu. Ši sena vakarietiška daina vadinasi: „Daugelį amžių trunkanti Vakarų strategija vienaip ar kitaip, kariniu ar ekonominiu būdu paversti šalį X savo kolonija, o gyventojus – savo vergais“.

Panagrinėkime štai tokia situaciją: grupė teroristų pagrobė įkaitais civilius kartu su jų vaikais. Po ilgas valandas trukusio sėdėjimo vienoje vietoje, teroristai pasiūlė įkaitams patiems nuspręsti, kokia kryptimi jie nori eiti – kairėn ar dešinėn. Sprendimą įkaitai turi priimti savarankiškai, bendro balsavimo būdu. Teroristai paaiškina įkaitams, kad jie – demokratijos šalininkai ir dėl to įkaitai turi laisvą pasirinkimą kur link eiti. Tuo pat metu teroristai paaiškina įkaitams, kad visas kelias, vedantis kairėn, buvo kruopščiai užminuotas. Sužinoję iš teroristų apie minas, baimindamiesi dėl savo ir vaikų gyvybės, įkaitai ima balsuoti ir praktiškai vienbalsiai nutaria eiti į dešinę.

O tai teroristams suteikia teisę tvirtinti, kad jie visai ne teroristai, o gryniausi demokratai. Ir kad jie apskritai neėmė jokių įkaitų, o tiesiog atėjo ir padovanojo tiems žmonėms demokratiją. Kurios rėmuose tie iki šiol demokratijos nežinoję žmonės patys demokratiškai pasirinko ir, kaip absoliučiai laisvi piliečiai, demokratiškai nubalsavę, nutarė eiti į dešinę.

Klausimas: ar galima laikyti įkaitų surengtą tokiomis aplinkybėmis balsavimą demokratišku? Ar galima laikyti įkaitų priimtą sprendimą eiti į dešinę jų demokratišku pasirinkimu? Žinoma, ne. Todėl kad ką tik panagrinėtame pavyzdyje buvo atliktas loginis sąvokų sukeitimas. Sąvoka „demokratiškas pasirinkimas“ šiame pavyzdyje buvo pakeistas sąvoka „kolegialus pasirinkimas“. Kolegialus pasirinkimas skiriasi nuo demokratiško tuo, kad kolegialų sprendimą žmonės gali priimti esant spaudimui, prievartai. Demokratiškame pasirinkime negali būti jokio spaudimo, jokios prievartos.

Dabar pakeiskime eksperimente kai kuriuos žodžius ir terminus.

Vietoje „teroristai“ įstatykime „finansiniai teroristai“. Vietoje „šaunamųjų ginklų“ panaudokime „finansinius ginklus“. Vietoje „minų“ naudojame „finansines minas“. Ir, pagaliau, vietoje „taikių piliečių grupės kartu su jų vaikais“ panaudokime „X valstybės piliečiai“.

Kur gi skirtumas tarp pirmos ir antros situacijos? Ir pirmoje, ir antroje situacijoje nėra jokios kalbos apie demokratiją. Ir pirmoje, ir antroje situacijoje yra teroristai ir jų aukos – įkaitai.

Ir pirmoje, ir antroje situacijoje teroristai apsiginklavę arba šaunamaisiais, arba finansiniais ginklais. Ir vienoje, ir kitoje situacijoje esama minų, realios grėsmės, kad įkaitai nukentės nuo šių minų: arba nuo kariškų, arba nuo finansinių.

Ir vienoje, ir kitoje situacijoje įkaitus priverčia kolegialiai pasirinkti savo kelią į kurią nors pusę. Abiejose situacijose aukoms aiškiai parodomos iš anksto joms sukurtos grėsmės, kurios realizuosis, jeigu įkaitai pamėgins nubalsuoti neteisingai. Tačiau atleiskite – prie ko čia abiem šiais atvejais demokratija?!

Kad sėkmingai pasipriešintume bet kokioms grėsmėms, reikia bent jau pripažinti, kad tos grėsmės egzistuoja. Faktą, kad egzistuoja finansinė valdžia, sukoncentruota konkrečių grupių rankose, kaip ir faktą, kad finansinė valdžia egzistuoja apskritai, mes atkakliai neigiame ir nenorime jų pripažinti. Dėl šios priežasties mes susiduriame su nauja šiuolaikinių finansinių karų grėsme, būdami jai visiškai nepasirengę, beginkliai ir pažeidžiami.

1 2932
Marius Jonaitis

Šiuose rinkimuose išgirsite daug pažadų. Jus apipils visokiomis pozityviomis vizijomis, akis ir ausis bandys užlipinti labai gražiais žodeliais, kuriais pieš puikią ateitį, jeigu už vieną ar kitą kandidatą atiduosite savo balsą. Manau, jog  jau daugumai nuo to yra bjauru ir Jūsų tokia savijauta – suprantama. Kiek galima meluoti?

Aš gerbiu žmones į kuriuos kreipiuosi šiuo straipsniu, o taip pat gerbiu savo vardą, tad visada laikausi principo sakyti tik tiesą. Net jeigu ji ir nebus tokia saldi bei man neatneš garantuotų balsų. Man nereikia apgauto žmogaus balso, man reikia, jog mane remtų tie, kurie supranta mano siūlomas reformas. Kurie parems tas idėjas, kurioms jie ir patys pritaria. Kurios atspindi jų vertybes bei yra konkrečios, o ne paremtos gražiais vaizdiniais, už kurių nėra jokio aiškaus pamato. Todėl pristatau savo požiūrį ir tikiuosi, jog dėl jo kausimės kartu.

Esu už teisingą kapitalo pasiskirstymą. Jis turi nešti naudą šalies piliečiams, o ne siauram žmonių rateliui, todėl natūraliai esu už progresinius mokesčius. Tie, kurių pajamos yra didesnės negu šalies vidurkis vienam gyventojui, turi mokėti didesnius mokesčius. Na o tie, kurie gauna minimalias pajamas, turi būti atleisti nuo mokesčių mokėjimo. Didesnius mokesčius turi mokėti didelį pelną generuojančios kapitalo grupės. Tokios kaip „VP Market“ (Maxima) ir skandinavų bankai, kurie kasmet gauna šimtamilijoninius pelnus, o moka gan nedidelius mokesčius. Pavyzdžiui, 2012 metais „Swedbank“ uždirbo 367 mln. litų grynojo pelno, o pelno mokesčio sumokėjo tik 3 026 litus. Akivaizdu, jog šią situaciją būtina keisti ir keisiu kai tik galėsiu tą padaryti.

Esu prieš naująjį Darbo kodeksą bei  už senojo, kuris buvo gan žmogiškas, išsaugojimą. Jeigu naujasis Darbo kodeksas įsigalios, tai darbininkų padėtis, vaizdžiai tariant, grįš į 19 amžių, kada niekieno nekontroliuojamas darbdavys galės darbuotoją sunkti kaip citriną. Neturiu nieko prieš verslą, tačiau, jeigu norime savo šalyje išsaugoti dirbti pajėgiančius žmones, turime užtikrinti elementarų darbuotojų saugumą, jų socialines garantijas.

Aš už savo valiutos – lito, susigrąžinimą. Turbūt jau visi pastebėjote po euro įvedimo kylančias kainas. Jos kildavo ir anksčiau, tačiau po 2015 metų sausio pirmos produktų ir paslaugų brangimas peržengia visas padorumo ribas. Palaikiau šių metų gegužės mėnesį vykusį prekybos centrų boikotą, bet tik tokių priemonių neužtenka. Reikia patiems turėti savo pinigus, kad galėtume kontroliuoti jų perkamąją galią. Pažiūrėkime į Lenkiją. Ji išlaikė savo valiutą, vykdo protingą savo gamybos bei produkcijos gynimo politiką, tad gali pasiūlyti mažesnes kainas.
Būdami eurozonoje mes nuvertiname savo turtą, nes euro ateitis yra neaiški. Kiekvieną mėnesį yra emituojama šimtai milijardų euro kupiūrų, jog skatintų vartojimą, tačiau, tuo pačiu, tie pinigai netenka savo vertės. Natūralu, jog mažėja jų perkamoji galia. Taip pat, jeigu euro stabilumui užtikrinti reikėtų papildomų lėšų, tai kiekviena eurozonos šalis privalės pervesti tiek pinigų, kiek bus pareikalauta (apie tai galite sužinoti daugiau, jei į „Youtube“ įvesite žodžius „ESM – Europos stabilumo mechanizmas“).
Taip pat būtina kelti klausimą kur dingo 4 milijardai 300 milijonų eurų, kurie buvo skirti lito stabilumui užtikrinti. Ar jie nukeliavo užtikrinti euro stabilumą? O gal į kažkieno kišenes? Jūs pagalvokite, kiek būtų galima padaryti gero už tokius pinigus (daugiau informacijos ieškokite internete, paieškoje įvedę žodžius  „kur po euro įvedimo dingo visų lietuvių 4 mlrd. eurų“).  Prisiminkime ir Lietuvos aukso atsargas, kurios šiuo metu yra tikrai ne mūsų šalyje. Laikas pradėti kelti šiuos svarbius klausimus ir aš būsiu tas, kuris nepasikuklins apie tai prabilti. Be abejo, man bus nelengva. Gausiu daug purvo, tačiau reikia pradėti teisingumo procesus.

Esu už tai, jog nebūtų taikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei. O valstybės išdavystei prilyginami nusikaltimai, mano giliu įsitikinimu, turi būti svarstomi bei nuosprendžiai skelbiami ir atbuline tvarka. Jog nesijaustų ramūs tie, kurie prieš 25, 20 metų ar net anksčiau įvykdė nusikalstamas privatizacijas, tuo sugriaudami mūsų pramonę bei pasisavindami visiems piliečiams priklausiusį turtą. Turi egzistuoti teisingumas. Neteisėtai įgytas turtas privalo grįžti tautai.

Asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, valstybė turi užtikrinti gydymą. Priklausomi asmenys, keliantys pavojų visuomenei, savo šeimai arba dėl priklausomybės ligų tapę laikinai neveiksnūs, privalo būti gydomi priverstine tvarka.
O taip pat būtina stipriai riboti alkoholio prieinamumą, didinti mokesčius jo produktams. Uždrausti kvaišalų reklamą. Šios priemonės griežtos, tačiau būtina stabdyti nuo besaikio girtavimo prasidėjusius visuomenės degradacijos procesus.

Šeima laikoma tik vyro ir moters partnerystė. Pilna šeima turėtų būti sudaryta iš tėvo, motinos ir jų vaikų. Turbūt esu vienas iš nedaugelio kandidatų, kuris aiškiai sako savo poziciją šiuo klausimu. Esu kategoriškai prieš homoseksualizmo lobizmą, jo skverbimąsi į mokyklas ir darželius. Dėsiu visas pastangas, jog užkirsčiau kelią šiam ištvirkimo virusui.

Beprocentinės paskolos siekiantiems mokslo. Beprocentinės paskolos siekiantiems įsigyti pirmąjį būstą. Porai susilaukus vaiko, už kiekvieną gimusį nurašyti 10% nuo pirminės paskolos sumos. Tai nėra utopija. Tokios priemonės jau turi savo praktiką net ir Vakarų Europos šalyse. Jeigu norime išlaikyti jaunimą savo šalyje, būtina siekti, jog jie pajėgtų susimokėti už savo studijas bei įsigyti būstą.

Tiesiogiai renkami seniūnai, Seimo nario atšaukimo mechanizmo įvedimas. Sumažinti parašų kiekį, norint inicijuoti referendumą, nuo dabar esančių 300 000 iki 100 000. Esu tiesioginės demokratijos šalininkas. Palaikiau ir palaikysiu mintį, jog valstybę turi valdyti visi žmonės, o ne tik atskira politikų kasta.

Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje. Komunalines paslaugas teikiančios įmonės turi veikti ne pelno siekimo principu, o siekti aptarnauti žmones už jiems įperkamą kainą.

Esminis mano principas – sugrąžinti šią valstybę žmonėms. Kovoti Seime, jog ten būtų atstovaujama Jūsų pozicija, o ne stambaus kapitalo grupių. Taip, žinau, jog bus labai sunku, tačiau manau, jog tai mano pareiga. Esu naujos kartos pradedantis politikas, tad noriu atversti naują puslapį mūsų šalies gyvenime, kuriame nebūtų melo, vagysčių ir savo pareigų neatlikimo.

Žinau, jog bus labai sunku įgyti Jūsų pasitikėjimą. Ilgi metai kitų politikų tuščių pažadų nuvylė Jus. Viską suprantu, tačiau norint eiti į priekį, mums būtina kalbėtis ir bendradarbiauti. Kartu dirbti ir pradėti taip reikalingas permainas. Labai tikiuosi, jog jas pradėsime jau nuo šių metų rudens.

Pagarbiai
Marius Jonaitis
nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis

0 965

DEMOKRATIJA

„Tikros laisvės nebūna nei prie despotizmo, nei prie kraštutinės demokratijos, o tik prie nuosaikios vyriausybės“ – Aleksandras Hamiltonas

Demokratija – tai nacionalinė JAV idėja. Amerikiečių kalboje šis žodis naudojamas kaip viso, kas geriausia sinonimas, o būdvardis „demokratizuoti“ (democratize), pavyzdžiui, komercijos kontekste, reiškia – pagerinti produktą, padaryti jį kokybiškesnį ir prieinamesnį plačiosioms masėms (pavyzdžiui, „demokratizuoti mobilų ryšį). Kiekvieno su retomis išimtimis amerikiečio įsitikinimu, demokratija – tai raktas visų problemų sprendimui.

Be jokios abejonės tokia pagarba demokratijai turi pagrindą. Atsižvelgdama į plačiųjų gyventojų sluoksnių interesus Amerika užėmė tas pozicijas Pasaulyje, kurias dabar užima. Lygiai kaip ir Vakarų Europa atėjo į klestėjimą būtent prie demokratijos. Nors, žinoma, vargu ar dėka jos vienos. Juk tai ir kultūra, ir mokslo bei technikos pažanga, kurios pamatai buvo pakloti anaiptol ne demokratiškomis sąlygomis, ir darbo etika, kurią formavo tokie visuomeniniai institutai kaip bažnyčia ir armija.

Nelabai aišku pasidaro, kas gi čia priežastis, o kas – pasekmė. Iš pradžių demokratija, o paskui ekonominis klestėjimas, ar atvirkščiai? Kaip ten bebūtų, šiandien mažai kas neigia, kad valdžia turi eiti iš tautos, ir netgi labiausiai autoritariniams bei totalitariniams režimams reikia, kad jų legitimumą patvirtintų tautos valia. Kas, tikriausiai, nėra taip jau blogai.

Tačiau demokratija neturi etalono kaip kad svorio ir kitokie matai, pats jos suvokimas smarkiai varijuoja įvairiose šalyse ir įvairiose epochose toje pačioje šalyje. Ypač įdomu, kaip tai vyksta pačioje Amerikoje.

Tie kuriems teko matyti amerikietiškus 9 dešimtmečio videofilmus, tikriausiai pamena frazę „Tai laisva šalis!“ ją galima buvo girdėti pakankamai dažnai, tam tikra prasme ji buvo Amerikos vizitinė kortelė. Kai koks nors suaugęs gatvėje padarydavo vaikams pastabą, galėjo išgirsti atsakymą „Tai laisva šalis!“ Tačiau ši frazė jau seniai iškrito iš leksikono.

Amerikos universitetuose pasidarė normalu neleisti kalbėti ar išvis nekviesti žmonių, kurių požiūris nepakankamai „teisingas“. 2014 spalį Berklio studentai mėgino nutraukti žinomo TV laidų vedėjo Bilo Maro pasisakymą dėl to, kad nepritarė jo pažiūroms į islamą.

Tarp kitko, Bilas Maras, griaudint pažangios visuomenės aplodismentams, sutriuškino ir krikščionišką religiją ir yra tikrų tikriausias amerikiečių liberalas, remiantis demokratų partijos ir prezidento Obamos kursą pilnu mastu. Likimo ironija, kad visa tai vyko Berklio sąjūdžio už žodžio laisvę pergalės 50-mečio išvakarėse. Pirmas iš trijų sąjūdžio reikalavimų buvo teisė „laisvai skelbti bet kokias politines pažiūras“. Berklyje tikriausiai laikas pradėti studijuoti kursą „Istorijos ironija“.

Negana to, šiuolaikinėje Amerikoje prieita iki to, kad komediantai atsisako gastroliuoti koledžuose, kadangi studentai tapo pernelyg politkorektiški ir ne tik kad daugiau nebesupranta juokelių, bet ir kaltina atlikėjus seksizmu, rasizmu ir t.t. Džeris Sainfeldas netgi gavo pamokantį laišką iš anoniminio politkorektiško studento, kuris paaiškinom komikams, kad humoras turi būti politiškai tyras ir aktualus. Jei savo laiku koks nors komjaunuolis parašytų panašų atvirą laišką Solženycinui ar Pasternakui, tai bendrų minčių tuose laiškuose būtų greičiausiai daugiau negu skirtumų.

Mažai kas tikėjosi, kad žodžio laisvė susilauks smūgio iš liberalų pusės. Tačiau tai tik pradžia. „Amerikietiška svajonė“ – visiems žinomas JAV simbolis. Susikurk save pats, praturtėk iš savo darbo ir proto – visa tai jau praeitis. Šiuolaikinėje Amerikoje prezidentas Obama pagarsėjo frazėmis: „Tai ne jūs susikūrėte savo verslą“ ir „Pinigai, kurie jiems nereikalingi“ (apie pasiturinčių amerikiečių pinigus mokesčių didinimo kontekste), „Pakaks subsidijuoti turtinguosius“ (reikia dar labiau didinti mokesčius) ir t.t. Hilarė Klinton vienoje iš rinkiminių kalbų pareiškė „Pakaks pagaliau tikėti tuo, kad verslas sukuria darbo vietas“. Šalyje kuriama atmosfera, kurioje daugmaž pasiturintys žmonės turi jaustis kaltais už savo klestėjimą.

Neseniai pasirodžiusi Emyratų avialinijų reklama, kurioje Dženifer Eniston reklamavo aukštą paslaugų lygį, susilaukė heštegų pjudymo. Kaip išsireiškė viena pažangi video blogerė, „aš, aišku, neturiu pinigų, kad skraidyčiau tokia klase, bet jei ir turėčiau, tai jausčiausi kalta. O štai Dženiferei Eniston, panašu, kaltės jausmas nežinomas“.

Tokia demokratinių vertybių transformacija, pirma iš kurių yra žodžio laisvė, o antra – verslo laisvė, tapo šoku senesnės kartos amerikiečiams.

Donaldas Sterlingas prarado savo krepšinio klubą Los Angeles Clippers dėl to, kad per asmeninį telefoninį pokalbį su savo drauge leido sau ištarti, publikos manymu, rasistinius komentarus. Pokalbio įrašus publikai paslaugiai pateikė jo draugė su kuria jis ir kalbėjosi. Kaip pajuokavo apie jį vienas komikas, kai kurių žmonių problema yra ta, kad jie pernelyg ilgai gyvena ir nebesupranta pokyčių, įvykusių visuomenėje. Voltas Disnėjus ir Henris Fordas buvo antisemitai, tačiau tais laikais į tai buvo visiems nusispjauti. Šiandieninėje Amerikoje galima prarasti darbą, verslą ar socialinį statusą už žymiai lengvesnius nusižengimus.

Asmeninės laisvės ir demokratijos idėja, privesta iki kraštutinumo, įgavo totalitarizmo požymių. Materialus klestėjimas ir vartojimo kultas praranda savo patrauklumą, nes nesuteikia savo egzistavimo prasmės pojūčio. Šiuolaikinė amerikiečių karta perima paveldėtas laisves ir gerovę kaip kažką savaime suprantamo. Kai nebėra religijos, kuri ankstesnėms kartoms suteikė moralinius orientyrus, žmonės bando surasti prasmę alternatyviose idėjose. Tačiau absoliučios asmeninės autonomijos ir visuotinės lygybės koncepcija nepakenčia tų vertybių, kurios yra šiuolaikinės Vakarų civilizacijos pamatai.

1788 metais pirmasis JAV finansų ministras Aleksandras Hamiltonas kalboje ratifikuojant amerikiečių konstituciją pareiškė: „Manoma, kad jeigu gryna demokratija būtų įmanoma, tai šitai suformuotų idealią vyriausybę. Patirtis byloja, kad nėra nieko tolimesnio už tiesą. Antikos demokratijos, kruopščiai suformuotos to laikmečio žmonių, negalėjo suformuoti gerų vyriausybių. Savo esme ir forma jos buvo bjaurios tironijos“.

Istorija turi humoro jausmą, ar ne tiesa?

0 2534

Sveiki, piliečiai!
Sparčiai gausėjant elektroninės ir popierinės peticijų pasirašiusių žmonių skaičiui, o politikams to vis nepastebint, manome, jog reikėtų juos labiau informuoti. Galbūt žmonės labai sunkiai dirba ir nepastebi, jog visai šalia jų vyksta žmonių protestas prieš Lietuvos piliečiams nepalankius sprendimus dėl imigrantų kvotų. Kadangi esame padorūs ir atsakingi žmonės, mes jiems priminsime. Taip pat išsakysime savo požiūrį šiuo klausimu ir mandagiai parodysime kalendorių (2016 metų spalį vyks eiliniai Seimo rinkimai). Be abejo, tauta rinks tuos, kurie jai tinkamai atstovaus.

Pateikiame Jums kelis tekstų šablonus. Žinoma, visada galite susikurti tokį, kokio jūs patys norite – tai netgi būtų dar geriau. Tiesiog žemiau perkopijuosime kelis variantus ką galėtumėte parašyti Seimo nariui/nariams į jo elektroninį paštą. Reikia masiškumo, tad siųskite patys ir kitus paraginkite. Keli laiškai nieko nereiškia, bet jei kiekvienas Seimo narys gaus jų po kelis šimtus, tai gal supras kokios nuotaikos vyrauja tarp mūsų žmonių.

Pirmas pavyzdys:

Nuo: (Įsirašyti savo vardą ir pavardę)
Dėl: Lietuvos valdžios svetingumo ekonominiams migrantams
Kam: LR Seimo nariui (Seimo nario vardas ir pavardė bei elektroninis paštas)

Gerb. Seimo nary,

Kasdien skaitau su nerimu apie vis didėjančias migrantų kvotas, kurias nori Lietuvai užkrauti Vokietija ir kitos galingosios ES šalys. Taip pat negaliu suprasti, kokiu moraliniu ar politiniu pagrindu nutarta skirti didžiulę paramą ekonominiams imigrantams iš Afrikos ir Vidurio Rytų. Pagal spaudos pranešimus Afrikos ar arabų kraštų atvykėliai galės tikėtis didesne valstybės parama nei tą, kurią valdžia skiria Lietuvos pensininkams. Tai neteisinga ir yra aiški diskriminacija.

Daugelis mano draugų ir pažįstamų kalba, kad reikės per sekančius rinkimus balsuoti už kitas politines partijas, o ne tas, kurios visai nepaiso Lietuvos gyventojų gerovės ir lūkesčių.

Antras pavyzdys:

Nuo: (Įsirašyti savo vardą ir pavardę)
Dėl: Ekonominių migrantų iš Afrikos ir arabų šalių
Kam: LR Seimo nariui (Seimo nario vardas ir pavardė bei elektroninis paštas)

Gerb. Seimo nary,

Man gėda dėl Lietuvos valdžios atstovų nuolaidžiavimo politikos Europos Sąjungos atžvilgiu. Tuo metu, kai tokios save gerbiančios šalys kaip Vengrija, Čekija ir Slovakija griežtai atsisako priimti joms peršamas ekonominių migrantų mases iš Afrikos ir Vidurio Rytų, Lietuva tyliai su viskuo kas jai primetama sutinka. Tokia pozicija yra labai pavojinga, nes šis migrantų antplūdis nežinia kada baigsis, o turtingosios ES šalys visokiais būdais bandys atsikratyti jas užgulančios naštos, permesdamos ją tokioms nuolaidžioms šalims kaip Lietuva.

Aš netikiu, kad galutinė Lietuvai skirta migrantų kvota sieks „tiktai“ 1 100 žmonių. Jau dabar tenka skaityti apie nutekintą informaciją iš Briuselio, kuri kalba apie 50 000 žmonių kvotą. Turint omeny, kad afrikiečių ir arabų giminės yra nepaprastai gausios, reikia manyti, kad 50 000 imigrantų skaičių teks padauginti iš 4 ar net 10. Taigi netolimoje ateityje Lietuva susilauks šimtus tūkstančių imigrantų, kurių daugiau nei pusė priklausys nuo mūsų socialinės rūpybos.

Greitai įvyks Seimo rinkimai ir mes neužmiršime, ką Jūs Seimo nariai padarėte, kad apgintumėt mus nuo priverstinės imigracijos. Prašome atsakyti man, ar Jūs sutinkate su tokia nuolaidžiavimo politika. Jei ne, tai ką galima nuveikti, kad nereikėtų priimti tų nelaimingų imigrantų kvotų.

Trečias pavyzdys:

Nuo: (Įsirašyti savo vardą ir pavardę)
Dėl: Priverstinės imigracijos iš Afrikos ir arabų šalių
Kam: LR Seimo nariui (Seimo nario vardas ir pavardė bei elektroninis paštas)

Gerb. Seimo nary,

Esu labai susirūpinęs Lietuvos valdžios atstovų visišku pasyvumu ginant Lietuvos interesus priverstinių imigrantų kvotų klausimu. Kiekvienam atidesniam piliečiui yra pakankamai aišku, kad ekonominių migrantų antplūdis į Europą nėra koks nors epizodas, kuris greitai praeis, tarkim, atšalus orams. Beveik visoje Afrikoje ir arabų apgyvendintose šalyse vyrauja masinis skurdas ir nedarbas, o gyventojų gimstamumas paprastai viršija europiečių gimstamumą bent tris kartus. Kalbame apie kelis milijardus žmonių, nepatenkintų savo ekonomine padėtimi, kurie pirmai progai pasitaikius, mielai išvyks į kitus kraštus, kur jų laukia nemokamas būstas, nemokama medicininė, priežiūra, nemokamas mokslas ir išmokos pragyvenimui.

Prieš kelis mėnesius būtent tokią neįtikėtiną žinią milijardams pasaulio varguolių nusiuntė Vokietijos Kanclerė Merkel. O pietiniame Europos Sąjungos flange Graikijos ir Italijos politikai taip pat sąmoningai ar nesąmoningai duoda milijonams potencialių migrantų suprasti, kad niekas rimtai netrukdys jiems kirsti ES išorinių sienų jūros ar žemės keliu.

Tad turime nekontroliuojamą laviną ekonominių migrantų, kurios pabaigos niekas negali nustatyti. Neramina žinios iš Briuselio, kad ES ruošiasi priimti net 5 milijonus migrantų per ateinančius tris metus. Praktika rodo, kad nuo 30 iki 90 procentų šių kraštų atstovų nesugeba integruotis į Europos šalių darbo rinkas ir ilgus metus yra priklausomi nuo socialinių pašalpų. Lietuva, pati nesugebanti rūpintis 500 000 skurde gyvenančių savo piliečių, jokiu būdu negali leisti sau tokio kilniaširdiško gesto, kuris šalį nuves tiesiai į bankrotą.

Ateina Seimo rinkimai ir mes, Lietuvos piliečiai, atsiminsime, ką dabartinės kadencijos Seimo nariai padarė, kad išgelbėtų mus nuo ateinančios nelaimės, kurios mastų niekas negali prognozuoti. Prašome atsakyti man, kokių konkrečių žingsnių Jūs ir Jūsų politinė frakcija ketinate imtis, kad Lietuva galėtų išvengti priverstinių kvotų.

Seimo narių elektroniniai paštai labai paprasti (vardas.pavardė@lrs.lt pvz: Remigijus.Acas@lrs.lt).
Seimo narių kontaktus rasite užėję šiuo internetiniu puslapiu:

http://www.lrvalstybe.lt/seimo-nariai-2907/

Tikime, jog visi nepatingėsite ir išsiuntinėsite elektroninius laiškus. Akcijos laikas neribojamas, bet būtų puiku, jog per šias kelias dienas pavyktų išsiųsti daugiau laiškų. Artėja Seimo rinkimai, tad pasitikrinsime kiek Seimo nariai yra nusiteikę bendrauti su piliečiais.

Linkime sėkmės ir lauksime atsiliepimų komentaruose. 🙂

Pagarbiai

Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją

 

0 1033

Rapolas Valiukevičius

Norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą stringančiomis derybomis tarp Graikijos vyriausybės ir Europos Sąjungos institucijų – abi pusės turėtų užmegzti dialogą ir pasiekti abipusį kompromisą; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą situacija Gazos ruože – atitinkamos institucijos turėtų tučtuojau pradėti tyrimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, o konfliktuojančios pusės – sėsti prie derybų stalo ieškoti taikaus sprendimo; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą Ebolos viruso protrūkiu Afrikoje – jau greit bus šaukiamas eilinis neeilinis posėdis JT taryboje aptarti susidariusios situacijos; norėčiau išreikšti gilią užuojautą eilinio, prie Lampedūzos krantų nuskendusio pabėgėlių laivo aukų artimiesiems – šiandien mūsų mintys su Jumis.

Norėčiau išreikšti gilų ironijos pliūpsnį – 200 privačių lėktuvų, skrendančių į Davosą aptarti klimato kaitos problemų, galiausiai nutars išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia CO2 emisija; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia terorizmo išpuolių grėsme Europoje – turime imtis visų įmanomų saugumo priemonių, kad užkirstume kelią dar vienam kruvinam išpuoliui; galiausiai, norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą, kad Giorgio Agambenas buvo teisus.

2013 metais, kalbėdamas sausakimšoje auditorijoje Atėnuose, Giorgio Agambenas atkreipė dėmesį į saugumo sąvoką, kuri po Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV tapo dominuojančia paradigma pasaulio politikoje – saugumo tikslais priimami sprendimai yra nekvestionuojami; prisidengiant saugumo tikslais vardan demokratijos, ribojamos žmogaus teisės bei socialinės praktikos, kurias taip mėgstame paminėti brėždami skirtį tarp neva autoritarinių režimų ir demokratinių visuomenių.

Prieš saugumo tikslus mes keliame baltą vėliavą ir rankas į viršų – apginkite mano teisę streikuoti ją apribodami; saugokite mano privatumą interneto erdvėje įgalindami specialiąsias saugumo tarnybas laisvai rinkti duomenis apie mane; norėčiau, kad mano laisvalaikis būtų mano privatus reikalas, bet letenom plosiu, kai montuosit stebėjimo kameras mano gatvėje; apsaugokit mane nuo karo pirkdami tankus – daugiau ginklų mažiau priešų! Šį paradoksų ir kontroversijų sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės, kaip ir sąrašą krizių – realių ar fikcinių – kurios neva įgalina šalių vyriausybes be visuomenės dalyvavimo priimti šiuos ar panašaus tipo įstatymus.

Krizės ir jų reprodukcija tampa ne išimtini, o taisykle, įgalinančia valdymo formą, kuri primena  nepaprastąją padėtį, kuri nėra paskelbta. Istoriškai nepaprastoji padėtis reikšdavo neilgą laikotarpį, kuomet, reaguojant į netikėtai iškilusį pavojų, būdavo ribotam laikui suspenduojamos tam tikros pilietinės teisės ar įstatymai, kol bus atkurta tvarka ir sugrįžta prie įprastos įvykių  tėkmės. Šiuo metu nepaprastoji padėtis formaliai nepaskelbiama – ją keičia ir reprodukuoja neapibrėžti terminai, tokie kaip saugumo tikslai, krizė ar hibridinis karas, kurių dėka sukuriamos prielaidos įtvirtinti fiktyviai ir slenkančiai  nepaprastajai padėčiai. Skirtumas tarp formaliai deklaruotos nepaprastosios padėties ir dabartinės, nepaskelbtos nepaprastosios padėties yra tas, kad pirmoji reikšdavo trumpą laikotarpį, kol situacija sugrįš į įprastą būseną, o antroji yra veikiau nauja valdymo forma, sutampanti su esama chronologine laiko tėkme.

Pokyčiai, apie kuriuos turėtume šnekėti esamuoju laiku ir kurių galutinio rezultato dar nežinome, leidžia teisėtai kelti klausimą: ar mes vis dar gyvename demokratinėje visuomenėje? Dar daugiau – turėtume klausti, ar visuomenę, kurioje gyvename, vis dar galime laikyti politine visuomene? Paradoksalu, tačiau dabartinėje liberaliosios demokratijos visuomenėje, pasižyminčioje hegemoniniu ekonominiu liberalizmu, matome augančias policijos pajėgas, stiprėjančias ir vis daugiau socialinių sferų aprėpiančias saugumo technologijas bei piliečių kontrolės mechanizmus.  Garsųjį liberalizmo moto laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti) turėtume suprasti ne tik kaip ekonominį liberalizmą įprasminantį lozungą siaurąja prasme, tačiau ir kaip paradigmą vyraujančiai  politinio valdymo formai – leiskime įvykiams įvykti, o, jiems įvykus, nukreipkime juos geriausia (šiuo atveju pelningiausia) tėkme.

Šį procesą puikiai įprasmina skambūs žodžiai, dažnai pasigirstantys iš „šampaninių“ verslininkų lūpų: krizė – tai naujų galimybių metas. Krizė, visuomenės sumaištis ir baimė, kurią sukelia netikėti įvykiai, sukuria sąlygas pokyčiams, kuriuos kitu atveju būtų sunku pasiekti dėl didelio visuomenės pasipriešinimo. Praėjus mėnesiui po Rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV buvo priimtas Patriotinis Aktas, faktiškai įgalinęs specialiąsias tarnybas laisvai rinkti asmeninius piliečių duomenis (kiekvienas pilietis yra potencialus teroristas, kol neįrodyta kitaip); skęstančios  pabėgėlių baržos Viduržemio jūroje suburia daugiau Frontex‘o karių prie išorinių ES sienų; 2008 m. ekonominę krizę vainikuoja neregėto masto socialinių išlaidų karpymai; didėjanti ekologinė krizė ir tarša tampa pretekstu susikurti taršos leidimų rinkai – jei negalime nulipti nuo deginto kuro adatos, tai bent pasipelnykime iš to.

Turbūt lengviausias paaiškinimas, kodėl šiuo metu matome blyškius naujo režimo formacijos kontūrus, yra tas, kad dabar yra tiesiog per brangu spręsti socialines, ekonomines ar ekologines problemas, šalinant jų priežastis. Žymiai pigiau yra valdyti  pasekmes. Dabartinės valstybės nebėra tvarkos ir disciplinos valstybės,  veikiau valdymo ir kontrolės – esame depolitizuojama masė, dirbsianti daugiau už mažiau, pamiršianti, kas yra socialinė apsauga ar stabili gyvenamoji vieta, nes visada būsime patys kalti (labiau stenkis gerbiamoji, turbūt nekonkurencinga rinkoje būsite), o bet kokia maišto ar nesutikimo paklusti forma bus palydėta skaudžia bausme bei ašarinėmis dujomis. Geriausiu atveju būsime pakviesti prie derybų stalo sužinoti, kad šiuo metu situacija yra nepalanki, palaukite geresnių laikų.

2013 metais, skaitydamas Giorgio Agambeno straipsnį, mintyse įsivaizdavau Atėnų ar Madrido gatves – kur nuo krizės pradžios riaušės ir neramumai tapo kasdienybe. Ten didžiulio masto karpymai socialiniame sektoriuje netikėtai nepalietė policijos pajėgų, veikiau, priešingai –  vis daugiau milijardų buvo skiriama naujai ginkluotei, vandens patrankoms ir riaušių policijos arsenalui. Lietuvoje šie pokyčiai taip pat lėtai vystėsi (pavyzdžiui, po 2009 m. riaušių prie  Seimo buvo smarkiai apribotos viešų susirinkimų teisės), tačiau dėl menko visuomenės įsitraukimo į politinius procesus, neegzistuojančios kritinės minties žiniasklaidoje ir smėlio pilyse įstrigusių akademikų ar viešųjų intelektualų į šiuos procesus dėmesio nekreipėme ar tiesiog to nejutome, nežinojome, galiausiai, mums tikriausiai net nerūpėjo. Galbūt jei būtume  domėjęsi labiau, dabartinių įvykių fone gebėtume nepasiduoti isterijai ir išlaikyti kritinį mąstymą apie aktualius procesus. Deja, galima konstatuoti, kad per paskutinius metus įžengėme į  pilkąją zoną, kurios ribas vis dar brėžiame.

Kas dieną girdime apie  penktąją koloną, hibridinį karą, įtemptą geopolitinę situaciją, Rytų-Vakarų santykių krizę ir panašiai. Priešas jau čia pat, tik šį kartą jis be veido, jis – tavo kaimynas, jis – tavo bendradarbis, jis – naudingas idiotas, jei tik nesutinka su dabartine vykdoma politika ir žiniasklaidos diskursu. Jau imamės visų įmanomų priemonių šiuos idiotus pažaboti – pradedant absurdiškomis kratomis pas švelniai tariant ekscentriškus konspiracijų teoretikus ir sekspertes, nepageidaujamų informacijos šaltinių cenzūra (nepaisant to, ką mes manome apie informacijos turinį šiuose kanaluose, jie turi teisę egzistuoti, jei vis dar tariamės žaidžiantys demokratiją ir gerbiantys žodžio laisvę) ar baigiant žymiai grėsmingesnėmis priemonėmis, kaip privaloma karinė tarnyba bei sparčiai nykstančios ribos tarp neva civilinės ir krašto gynybos funkcijas atliekančių institucijų ir vis labiau įtvirtinamos hierarchijos jose.

Tai, kas vyksta šiuo metu, nėra laikina, tai nėra priemonės, kurios išnyks, pasibaigus konfliktui Ukrainoje. Veikiau tai yra naujo režimo formacija, kurios rezultatus mes dar pajusime netolimoje ateityje. O kol jų lauksime, norėčiau dar kartą išreikšti gilų susirūpinimą, kad giliems susirūpinimams galas dar toli.

www.doxa.lt