Tags Posts tagged with "demografija"

demografija

0 1672

Japonija – viena iš šalių, kurių gyventojai seniausi pasaulyje. 2014 metų duomenimis, maždaug ketvirtadalis gyventojų buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iki 2060 metų pagyvenusius žmonių dalis pasieks 60%. Darbo jėgos resursai mažės, krūvis tebedirbantiems – didės. Gyventojų skaičius apskritai – irgi mažėja, per paskutinius 5 metus japonų sumažėjo vienu milijonu.

Visa tai susiję su daugybe faktorių – pradedant nedideliu gimstamumu, baigiant ilga gyvenimo trukme. Vienas tokių faktorių – darbas. Jei konkrečiau – viešpataujanti praktika, kai vietoje standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 10-15, beveik be laisvadienių, o neretai ir be atostogų.

Aukos

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tokios tendencijos atsirado dar 8-9 dešimtmetyje. Į apyvartą pateko tokia sąvoka kaip „karošis“ (mirtis nuo pervargimo) ir „karohisatsu“ (savižudybė dėl pervargimo ar darbe patiriamo streso).

Organizacijos ataskaitoje pateikiamo pavyzdžiai. Kompanijos darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę – mirė nuo infarkto, sulaukęs 34 metų. Autobuso vairuotojas per metus atidirbo apie 3000 valandų (jeigu darbo diena – standartinės 8 valandos, su laisvadieniais ir šventėmis, gaunasi apie 2000 valandų) – mirė nuo insulto, sulaukęs 37 metų (paskutines dvi savaites prieš mirtį dirbo be išeiginių).

Žuvusių tarpe – 23 metų amžiaus kompanijos Nikon darbuotojas, dirbęs fabrike Tokijo priemiestyje, puslaidininkių gamybos skyriuje. Jauną žmogų pasamdė pagal laikiną kontraktą ir jis stengėsi gerai pasirodyti. Dirbo po dvi pamainas, kartais po 250 valandų per mėnesį. Paskui pablogėjo sveikata, jis pradėjo prarasti svorį. Po metų tokio darbo jis nusižudė (paskutiniu įrašu dienoraštyje tapo frazė „Aš tiek metų iššvaisčiau veltui“).

Kitas 27 metų amžiaus inžinierius pasiskundė viršininkui depresija nuo viršvalandžių. Tas patarė vartoti vaistus, pareiškęs, kad „profesionalas turi dirbti nepaisydamas depresijų“. Jaunuolis mirė nuo perdozavimo.

Jo buvęs kolega, kurio, kaip pats prisipažino, darbas vos neišvarė iš proto, pasakojo, kad tai buvo „išgyvenimo lenktynės“. „Aš dirbau nuo 9 ryto iki 3 nakties, ir tai tęsėsi beveik du metus, atsidūriau ant ribos. Nemačiau nieko aplinkui, tiktai kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia šiandien diena, koks metų laikas“. Galiausiai jis išėjo iš darbo – „teko pasirinkti – darbas ar gyvybė“.

Oficialiai

Oficialiais duomenimis, nuo pervargimo darbe Japonijoje žūsta apie 200 žmonių per metus (2015 metais – 189 atvejai). Jeigu tikėsime Darbo ir sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo per visus pastaruosius 15 metų. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad šie skaičiai sumažinti. Juristo Hirošio Kavahito, kuris atstovauja žuvusiųjų interesams, nuomone, realūs skaičiai maždaug 10 kartų didesni.

Yra ir kitų vertinimų. Kai kuriais duomenimis, iš 30 000 savižudybių 2011 metais, trečdalis buvo susijusios su persidirbimu. Neoficialiais vertinimais, streso ir pervargimo sukeltų mirčių skaičius gali siekti iki 20 000 per metus.

Devintame dešimtmetyje buvo laikoma, kad ši grėsmė paliečia daugiausiai vyrus. Vėliau tendencija apėmė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, Japonijos moterų tarpe padaugėjo maždaug 40%.

Daugėja ir ieškinių kompanijoms, kuriose dirbo žuvusieji. Praėjusiais metais jų buvo apie 1500, beveik tiek pat, kiek laikotarpyje nuo 2004 iki 2008 metų. Kompensacijos gali siekti šimtus tūkstančių dolerių. Nors praktikoje, kaip teigia advokatas, teismai patenkina tik trečdalį skundų. O nagrinėjimas neretai užsitęsia ne vienerius metus.

Kaip taisyklė, kai darbuotojas nusižudo, firma stengiasi nuslėpti tragedijos priežastis. – pažymi žurnalistė Nisako Hida, rašiusi apie tokius atvejus. – Ne, Ne, ką jūs, tai niekaip nesusiję su darbu. Žmogus turėjo išimtinai asmeninius motyvus tokiam poelgiui.

Priežastys

Japonijoje paplitęs požiūris į viršvalandžius kaip į normą, kaip į kažką, už ką netgi nereikia papildomo užmokesčio. „Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. – pažymi Kansai universiteto garbės profesorius Kodzis Marioka. – Darbuotojams viršvalandžių prievarta neperša, bet jie patys žvelgia į juos kaip į savo pareigą“.

Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietą (netgi jeigu ji tapo mirtinai pavojinga). „Amerikoje žmonės lengviau pereina į kitą kompaniją, jeigu ten geresnės sąlygos. – teigia Meidzi universiteto profesorius Keničis Kuroda. – Japonijoje žmonės linkę dirbti viename ir tame pačiame darbe visą gyvenimą, jiems sudėtinga ryžtis išeiti“.

Savo vaidmenį suvaidino ir ekonominiai faktoriai. Vienas iš jų – stagnacija, kuri sekė po 9 dešimtmečio antrosios pusės finansinio burbulo. Kompanijos pradėjo taupyti, vis labiau pasikliauna laikinais darbuotojais (1990-2015 metais laikinių darbuotojų dalis tarp dirbančių gyventojų išaugo beveik dvigubai, nuo 20 iki 38 procentų). Dėl to patiria didesnį spaudimą nuolatiniai darbuotojai – jie pradėjo daugiau dirbti, baimindamiesi atleidimo (laikini darbuotojai, savo ruožtu, siekia užsirekomenduoti, kad gautų pastovų kontraktą).

Valdžia stengiasi pakeisti situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent retkarčiais pasiimtų atostogų (2013 metų duomenimis, mažiau kaip pusė darbuotojų visiškai išnaudojo jiems priklausančias atostogas, kas šeštas apskritai neatostogavo).

Tačiau šito kol kas nepakanka. „Reikia keisti korporatyvinę kultūrą. – įsitikinęs vietinių profsąjungų lyderis Hifumis Okunukis. – Kad kompanijos pačios neleistų persidirbti. Galbūt netgi užrakintų ofisus darbo dienos pabaigoje“.

0 1794
The lobby of the CIA Headquarters Building in Langley, Virginia, U.S. on August 14, 2008.

Pagal mirčių skaičių 1 000 gyventojų, pasaulyje užimame 2-ą vietą – 14.60. Pirmoje Lesotas – 15.00, trečioje Afganistanas – 14.50. Beje, 33-a Lenkija – 10.40 , o  36 –a Zimbabvė – 10.20. Keista, bet Sirija ir Irakas užima 211 ir 212 vietas atitinkamai.

Tarp Europos tautų, tik moldavai smarkiau palieka savo valstybę, nei broliai latviai ir lietuviai.

2017 m. Lietuvos gyventojų struktūra pagal amžių:

Amžius metais 0 – 14 15 – 24 25 – 54 55 – 64 Virš 65
Gyventojų sk. 423 971 313 162 1 130 868 400 267 555 591

Viso: 2,823,859 (July 2017 est.)

Rinkėjų skaičius sąrašuose rinkimams į Seimą 2016 m. toks – 2 514 657.

Jei artimiausiu metu Lietuvos VRK paskelbs didesnį rinkėjų skaičių, nei 2 399 888, galima drąsiai tvirtinti, kad CŽV faktų knyga meluoja. Arba meluoja VRK. Arba meluoja Lietuvos statistikos departamentas, pateikęs skaičius, pagal kuriuos sudaroma CŽV faktų knyga. Nes, atmetus gyventojų amžiaus grupę 0 – 14, lieka toks potencialių rinkėjų skaičius –  2 399 888 . Įvertinus tai, kad gyventojų skaičiaus didėjimas – ‚minus‘ 1,08 proc., rinkėjų skaičius niekaip negali būti didesnis, nei 2 399 888. O jei dar atmetus tuos 15 – 16 metų jaunuolius iš 15-24 amžiaus grupės, skaičius mažės dar keliolika tūkstančių.

Vykdant reikalavimą skelbti tik geras naujienas, tai čia jų net dvi.

Pirmoji gera žinia – referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyks, jei ateis 1 199 944 rinkėjai. O tai gerokai mažiau nei 2016 m. rinkimuose dalyvavusių 1 273 427. Greičiausiai neprireiks nė to + 1-o!

Antroji – sumažėjus apygardų skaičiui, kris ir rinkimų išlaidos. Valstybės biudžetas sutaupys gal net iki milijono eurų.

“Kūlgrindos” red.

0 1866
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

0 2283
Marius Jonaitis

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

grosman
Vladimiras Groismanas

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).

Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.
1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.
Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams: jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o darbdaviai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Informaciją rinko, apibendrino ir išvadas padarė:
Marius Jonaitis
(už šaltinius ačiū Liaudies partijos ir geopolitikos.lt tinklapiui bei visagaliui google).
2017.07.23

0 1041

Kalbėjo Alvis Avižienis

Norėčiau pradėti nuo skaičių. Prieš 25 metus Suomija priėmė 44 pabėgėlius iš Somalio – maždaug tiek, kiek Lietuva prieš porą mėnesių pasisiūlė priimti ekonominių migrantų. Per 25 metus somaliečiai pasinaudojo liberaliu šeimų sujungimo režimu ir masiškai pritraukė savo artimuosius iš Somalio į Suomiją. Dabar Suomijoje gyvena 16 000 somaliečių ir jie sudaro trečią pagal dydį tautinę mažumą. Susikūrė somaliečių getai Suomijos miestuose, padidėjo socialinių problemų ir ypač nedarbas. Jų nedarbo rodiklis siekia 43 procentus. Kitose Vakarų Europos šalyse šis rodiklis svyruoja nuo 30 iki 70 procentų. Atvykę bedarbiai gauna dosnias socialines pašalpas.

Lietuvoje mūsų valdantieji vengia pateikti tikrą migrantų skaičių. Jis vis keičiasi: nuo 35 iki 350, vėliau iki 750, o dabar Europos Sąjunga reikalauja priimti 1 105 migrantus. Pagal naujausius Europos Parlamento nutarimus, bus galima nuolat didinti mums skirtą kvotą, jei padėtis Vakarų Europoje pasikeis. Nutekintoje informacijoje teigiama, kad tikrasis skaičius bus 10 kartų didesnis. O mūsų Pramonininkų konfederacijos vadas Dargis pasiūlė priimti net 50 000 tūkstančių migrantų.

Tik pagalvokite. Jei somaliečiai padidino savo gretas 300 kartų per 25 metus, tai kiek užtruktų mūsų migrantų pirmajam tūkstančiui pasiekti 100 000 lygį? Manau, kad jie lengvai tai padarytų per 10 metų. Įsivaizduokite Lietuvą, kurioje gyvena 100 000 arabų ir afrikiečių mažuma. O jeigu Pramonininkų Prezidento svajonės išsipildytų, ir Lietuva įsileistų 50 000 migrantų, tikiu, kad po kelių dešimtmečių, afrikiečių ir arabų skaičius galėtų konkuruoti su lietuvių gyventojų skaičiumi.

Vien Afrikoje gyvena daugiau nei vienas milijardas žmonių – du kartus daugiau nei Europos Sąjungoje. Tad galima drąsiai teigti, kad net 10 milijonų šių asmenų apgyvendinimas Europoje neišspręs įsisenėjusių skurdo ir nedarbo problemų tuose kraštuose. Priešingai, toks iš pirmo žvilgsnio geranoriškas gestas tik sustiprins likusiųjų skurde ryžtą kuo greičiau palikti savo gimtuosius kraštus.

Jungtinių tautų demografiniai ekspertai ir Europos Sąjungos valdininkai jau seniai kalba, kad Europa turės priimti ne 10 milijonų arabų ir afrikiečių, bet 50 ir net 100 milijonų per ateinančius dešimtmečius. Jie argumentuoja, kad jeigu jau sensta europiečiai, tai reikia naujų gyventojų iš užsienio. Bet jie nekalba apie programas natūraliai padidinti europiečių gimstamumą. Galima spėti, kodėl šiandien nei Graikija, nei Italija, nei Vokietija nesiima rimtų priemonių sustabdyti jau milijoniniu tapusiu migrantų antplūdį. Matyt jų valdantieji pritaria tokiems apskaičiavimams paversti Europą daugiakultūriniu europiečių, arabų, afrikiečių mišiniu. Pagal spaudos pranešimus, po eilinio vizito į Briuselį, Vengrijos Premjeras Orbanas patvirtino, kad ES viduje kalbama apie migrantų antplūdį, kuris potencialiai siektų keliasdešimt milijonų atvykėlių iš Afrikos ir Vidurio Rytų šalių.

Šis antplūdis mūsų dar tiesiogiai nepalietė, todėl daug kam gali atrodyti, kad padėtis nėra tokia bloga. Bet įvykiai greitai keičiasi, o tą problemų laviną, kuri mus ateityje gali užgriūti, lengvai galima suvokti pažiūrėjus į Vakarų Europos patirtį su migrantais iš šių regionų. Nekartokime jų klaidų.

Planuojami milžiniški demografiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai mūsų šalyje. Apie jų skaudžias pasekmes mūsų valdantieji nekalba. Mums yra pastoviai meluojama. Mūsų lūkesčiai ir norai dėl Lietuvos ateities yra ignoruojami. Ateina priverstinė imigracija, o mūsų valdžia nei kiek rimčiau nesipriešina tam, taip kaip priešinasi Vengrija ir kitos Rytų Centrinės Europos šalys. Mūsų valdžia nesolidarizuojasi su kaimynais, bet priešingai, skaldo bendrą frontą.

Pagal visas turimas žinias lietuviai nenori priverstinės imigracijos. Tad kam mums reikia milijonus kainuojančio Seimo, jei jis neatstovauja lietuvių interesams? Kam Vyriausybė, kam Prezidentūra? Spauskime mūsų nuolankią valdžią, kad ji klausytų savo piliečių balso. Sustabdykime priverstinę imigraciją.

0 2643

Žurnalisto Cristiano Coccanari reportažo vertimas iš italų dienraščio “Il Primato Nazionale”, 2015 m. spalio 1 d.

Tokijas, spalio 1 d. – Japonijos Ministras pirmininkas Shinzo Abe Jungtinių Tautų asamblėjoje kalbėjo apie pabėgėlių masinį išvykimą iš Vidurio Rytų ir Afrikos.
Shinzo Abe: „Pirmiausia – japonai.“
Nors Abe užtikrino, kad jo šalis suteiks ekonominę pagalbą pabėgėliams ir padės stabilizuoti padėtį kilmės šalyse, jis pabrėžė, kad Japonija šiuo metu nėra nusiteikusi priimti jokių pabėgėlių. „Prieš priimant imigrantus arba pabėgėlius,“ pareiškė Japonijos Premjeras —„mes privalome imtis veiksmų užtikrinant paramą mūsų moterims ir seniems žmonėms ir turime pakelti mūsų gimstamumo procentą. Mes privalome dar daug ką padaryti savo žmonėms prieš priimant imigrantus.“
Premjeras pabrėžė, kad Japonijos prioritetas yra susidorojimas su vidaus iššūkiais. Reikia paskatinti BVP augimą iki pokarinio laikotarpio lygio ir tuo pačiu pagerinti socialinį saugumą, bei padidinti paramą šeimoms. Jis be to pasakė, kad Japonija įvykdys savo prievoles ryšium su pabėgėlių krize. Jo šalis įsipareigoja prisidėti prie pastangų gerinant sąlygas kilmės kraštuose, kad būtų pristabdytas masinis išvykimas.
Praeitais metais Japonija finansavo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrą, aukodama 181 milijoną JAV dol. ir tai nusileidžia tik JAV suteiktos paramos sumai. Šiais metais pagalbos suma bus daugiau nei patrigubinta ir peržengs 800 milijonų JAV dol. Bet Japonija sutiko pripažinti prieglaudą tiktai 11 asmenų iš 5 000 visų gautų prašymų.
Atsakydamas tiems, kurie teigia, kad imigracijos prieaugis leistų sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą (šiuo metu šalyje gyvena 126 milijonai), Abe pareiškė, kad priešingai, jo tikslas yra vidaus gimstamumo procento didinimas. Per ateinančius 50 metų planuojama stabilizuoti japonų gyventojų skaičių maždaug iki 100 milijonų.
Vertė Algis Avižienis

Vertėjo komentaras: Nors Japonijos gyventojų vidutinis amžius (46 metų) yra vienas iš seniausių pasaulyje, ši šalis lieka viena iš homogeniškiausių (98,5 proc. japonų kilmės) pagal etninę sudėtį. Premjero Abe žodžiai rodo, kad Japonija ir ateityje ketina išsaugoti savo etninį vientisumą. Pasirodo, kad ne visos ekonomiškai pažangios šalys sutinka, kad masinė imigracija yra stebuklinga priemonė keliant ekonominę gerovę.

0 1391

Kasdieninis muilo operų žiūrėjimas daugeliui jau tapo įprastu užsiėmimu. Pavargus nuo kasdieninių rūpesčių, taip malonu atitrūkti nuo realybės ir pasižiūrėti, kaip gyvena, myli ir kenčia kiti.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad eilinių mėgstamo filmo serijų žiūrėjimas – viso labo būdas užmušti laiką. Realiai gi serialuose slypi pakankamai rimti pavojai su labai rimtomis pasekmėmis.

Brazilų mokslininkai išsiaiškino, kad serialai gali tapti ne tik šeimyninių barnių ir skandalų priežastimi, bet ir padaryti įtaką gimstamumui. Tyrinėtojai išanalizavo demografinius Brazilijos duomenis, apimančius pastaruosius du dešimtmečius ir rezultatai paguosti negali.

Stambiausia Brazilijos TV kompanija, gaminanti daugiaserijinį „muilą“, transliavo savo produktus tik į konkrečius šalies regionus. Būtent ten vėliau buvo užfiksuotas labai didelis skyrybų skaičius ir demografinės situacijos suprastėjimas. Per 20 metų dėl brazilų potraukio serialams šalyje gimė trimis milijonais mažiau vaikų ir įvyko 800 000 daugiau skyrybų.

Mokslininkai ištyrė brazilų serialų scenarijus ir sudarė vidutinės statistinės „serialinės šeimos“ portretą. Kaip taisyklė, tai sėkmę pasiekę žmonės, užsiėmę savimi, savo asmeniniais santykiais ir karjera. Už visų tų meilės aistrų ir materialinių gėrybių vaikų gimdymo prasmė ir sveikos pilnavertės šeimos kūrimas paprasčiausiai išnyksta.

Būtent dėl to 63% serialo herojų yra bevaikiai, o 20% turi vieną vaiką. Ir tai Brazilijoje, kur tradiciškai priimta kurti daugiavaikes šeimas. Iš kitos pusės – rodyti seriale šeimas su 8 vaikais yra techniškai nepatogu ir nenaudinga. Jau ir be to braziliško „muilo“ siužetas pernelyg painus.

Brazilų mokslininkų tyrimas – anaiptol ne vienintelis neigiamo „muilo“ poveikio patvirtinimas.

Tarkime, britų sociologai padarė išvadą, kad 25% moterų apskritai pasirengusios atsisakyti užsiimti seksu, kad tik galėtų pasižiūrėti naują „Seksas ir miestas“ seriją. Paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė apklaustų nuo 16 iki 24 metų amžiaus merginų peržiūri patikusias „muilo“ serijas ne mažiau kaip 5 kartus.

O 12% tiesiai pareiškė, kad mėgstamo serialo žiūrėjimas yra svarbesnis už bendravimą su šeima ir artimaisiais. Daug britų moterų iš anksto susiplanuoja savo laiką, kad suspėtų pasižiūrėti mėgstamas muilo operas. Tačiau pati netikėčiausia britų mokslininkų išvada buvo ta, kad anglams daugiaserijiniai filmai yra svarbesni netgi už religiją.