Tags Posts tagged with "darbas"

darbas

0 309

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 1174

Japonija – viena iš šalių, kurių gyventojai seniausi pasaulyje. 2014 metų duomenimis, maždaug ketvirtadalis gyventojų buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iki 2060 metų pagyvenusius žmonių dalis pasieks 60%. Darbo jėgos resursai mažės, krūvis tebedirbantiems – didės. Gyventojų skaičius apskritai – irgi mažėja, per paskutinius 5 metus japonų sumažėjo vienu milijonu.

Visa tai susiję su daugybe faktorių – pradedant nedideliu gimstamumu, baigiant ilga gyvenimo trukme. Vienas tokių faktorių – darbas. Jei konkrečiau – viešpataujanti praktika, kai vietoje standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 10-15, beveik be laisvadienių, o neretai ir be atostogų.

Aukos

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tokios tendencijos atsirado dar 8-9 dešimtmetyje. Į apyvartą pateko tokia sąvoka kaip „karošis“ (mirtis nuo pervargimo) ir „karohisatsu“ (savižudybė dėl pervargimo ar darbe patiriamo streso).

Organizacijos ataskaitoje pateikiamo pavyzdžiai. Kompanijos darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę – mirė nuo infarkto, sulaukęs 34 metų. Autobuso vairuotojas per metus atidirbo apie 3000 valandų (jeigu darbo diena – standartinės 8 valandos, su laisvadieniais ir šventėmis, gaunasi apie 2000 valandų) – mirė nuo insulto, sulaukęs 37 metų (paskutines dvi savaites prieš mirtį dirbo be išeiginių).

Žuvusių tarpe – 23 metų amžiaus kompanijos Nikon darbuotojas, dirbęs fabrike Tokijo priemiestyje, puslaidininkių gamybos skyriuje. Jauną žmogų pasamdė pagal laikiną kontraktą ir jis stengėsi gerai pasirodyti. Dirbo po dvi pamainas, kartais po 250 valandų per mėnesį. Paskui pablogėjo sveikata, jis pradėjo prarasti svorį. Po metų tokio darbo jis nusižudė (paskutiniu įrašu dienoraštyje tapo frazė „Aš tiek metų iššvaisčiau veltui“).

Kitas 27 metų amžiaus inžinierius pasiskundė viršininkui depresija nuo viršvalandžių. Tas patarė vartoti vaistus, pareiškęs, kad „profesionalas turi dirbti nepaisydamas depresijų“. Jaunuolis mirė nuo perdozavimo.

Jo buvęs kolega, kurio, kaip pats prisipažino, darbas vos neišvarė iš proto, pasakojo, kad tai buvo „išgyvenimo lenktynės“. „Aš dirbau nuo 9 ryto iki 3 nakties, ir tai tęsėsi beveik du metus, atsidūriau ant ribos. Nemačiau nieko aplinkui, tiktai kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia šiandien diena, koks metų laikas“. Galiausiai jis išėjo iš darbo – „teko pasirinkti – darbas ar gyvybė“.

Oficialiai

Oficialiais duomenimis, nuo pervargimo darbe Japonijoje žūsta apie 200 žmonių per metus (2015 metais – 189 atvejai). Jeigu tikėsime Darbo ir sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo per visus pastaruosius 15 metų. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad šie skaičiai sumažinti. Juristo Hirošio Kavahito, kuris atstovauja žuvusiųjų interesams, nuomone, realūs skaičiai maždaug 10 kartų didesni.

Yra ir kitų vertinimų. Kai kuriais duomenimis, iš 30 000 savižudybių 2011 metais, trečdalis buvo susijusios su persidirbimu. Neoficialiais vertinimais, streso ir pervargimo sukeltų mirčių skaičius gali siekti iki 20 000 per metus.

Devintame dešimtmetyje buvo laikoma, kad ši grėsmė paliečia daugiausiai vyrus. Vėliau tendencija apėmė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, Japonijos moterų tarpe padaugėjo maždaug 40%.

Daugėja ir ieškinių kompanijoms, kuriose dirbo žuvusieji. Praėjusiais metais jų buvo apie 1500, beveik tiek pat, kiek laikotarpyje nuo 2004 iki 2008 metų. Kompensacijos gali siekti šimtus tūkstančių dolerių. Nors praktikoje, kaip teigia advokatas, teismai patenkina tik trečdalį skundų. O nagrinėjimas neretai užsitęsia ne vienerius metus.

Kaip taisyklė, kai darbuotojas nusižudo, firma stengiasi nuslėpti tragedijos priežastis. – pažymi žurnalistė Nisako Hida, rašiusi apie tokius atvejus. – Ne, Ne, ką jūs, tai niekaip nesusiję su darbu. Žmogus turėjo išimtinai asmeninius motyvus tokiam poelgiui.

Priežastys

Japonijoje paplitęs požiūris į viršvalandžius kaip į normą, kaip į kažką, už ką netgi nereikia papildomo užmokesčio. „Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. – pažymi Kansai universiteto garbės profesorius Kodzis Marioka. – Darbuotojams viršvalandžių prievarta neperša, bet jie patys žvelgia į juos kaip į savo pareigą“.

Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietą (netgi jeigu ji tapo mirtinai pavojinga). „Amerikoje žmonės lengviau pereina į kitą kompaniją, jeigu ten geresnės sąlygos. – teigia Meidzi universiteto profesorius Keničis Kuroda. – Japonijoje žmonės linkę dirbti viename ir tame pačiame darbe visą gyvenimą, jiems sudėtinga ryžtis išeiti“.

Savo vaidmenį suvaidino ir ekonominiai faktoriai. Vienas iš jų – stagnacija, kuri sekė po 9 dešimtmečio antrosios pusės finansinio burbulo. Kompanijos pradėjo taupyti, vis labiau pasikliauna laikinais darbuotojais (1990-2015 metais laikinių darbuotojų dalis tarp dirbančių gyventojų išaugo beveik dvigubai, nuo 20 iki 38 procentų). Dėl to patiria didesnį spaudimą nuolatiniai darbuotojai – jie pradėjo daugiau dirbti, baimindamiesi atleidimo (laikini darbuotojai, savo ruožtu, siekia užsirekomenduoti, kad gautų pastovų kontraktą).

Valdžia stengiasi pakeisti situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent retkarčiais pasiimtų atostogų (2013 metų duomenimis, mažiau kaip pusė darbuotojų visiškai išnaudojo jiems priklausančias atostogas, kas šeštas apskritai neatostogavo).

Tačiau šito kol kas nepakanka. „Reikia keisti korporatyvinę kultūrą. – įsitikinęs vietinių profsąjungų lyderis Hifumis Okunukis. – Kad kompanijos pačios neleistų persidirbti. Galbūt netgi užrakintų ofisus darbo dienos pabaigoje“.

0 1041

Jei kas nesupranta pavadinimo, lai perskaito naująjį Lietuvos Darbo Kodeksą (DK). Ir parausta iš gėdos! Nes net paprastieji „darbo jaučiai“, kuriems skirtas naujojo DK tekste plačiai naudojamas lotynų dvižodis neklausia, ką jis reiškia. Tiesa, jie taip pat neklausia ir  kodėl netrumpėja darbo diena, kai dešimtmečiais vykstanti technologinė revoliucija jau pasireiškia ir gana plačia automatizacija (robotizacija), o visa civilizuota žmonija greitai švęs šimtas antrąsias metines, kai pirmą kartą pasaulyje, Urugvajuje, 1915m. lapkričio 17 d. buvo įvesta 8 val. darbo diena. Ar dar ilgai dirbančioji Lietuvos dalis  nepasiryš pasinaudoti technologinės revoliucijos ir robotizacijos teikiamais privalumais bei šimteriopai išaugusiu darbo našumu ir pagaliau susitrumpinti darbo dieną bent iki kokių 6 – 7 val.? Žinoma, mėgdžioti „tinginius“ Švedijos šiukšlių surinkėjus, kurie atsisakė dirbti ilgiau, nei 29 val. per savaitę už savo tūkstančius per mėn., negražu. O gal laikas, pagaliau, nustoti pavydėti Vokietijos dirbantiesiems aukšto darbo našumo bei gero gyvenimo ir pradėti dirbti taip, kaip jie – vidutiniškai po 25,6 val. per savaitę (ar bent jau kaip Jungtinėse Amerikos Valstybėse – 33 val. ). Juk į pensiją išleidžiama vis vėliau ir vėliau. Tai gal verta patausoti sveikatą, kol jos dar yra, šeimai, vaikams ir neužtikrintai senatvei?

2Reikia pinigų? Pinigų yra! (bankas „Sekundė“)

Kodėl Lietuvos Respublikoje ne tik minimalus atlyginimas mažesnis už realų minimalų pragyvenimo lygį (realų ir reiškia realų. Tikrai ne tuos 238,25 euriukus), nors iš teleekranų, interneto portalų, net laikraščių jie girdi ir mato tokius žavius dalykus, kaip mėlynai žvaigždėtą Europos Sąjungos vienybę ir valstybių-narių sanglaudą bei Eurokomisijos direktyvų pirmenybę prieš vietos įstatymus? Nejau Vokietijos mokytojas ar Prancūzijos šeimos gydytojas dirba sunkiau ir ilgiau? O gal kas drįs pareikšti, kad mūsų mūrininkai ar miesto autobusų vairuotojai ne tokie įgudę, mažiau atsakingi? Ar jums dažnai tenka išgirsti apie šalyje nuvirtusį ant žmonių mūrą ar į upę įdardėjusi autobusą su vaikais? O didesniojo greičio ES valstybių žiniasklaida dažnokai skelbia tokio pobūdžio „naujienas“. Tai kodėl Lietuvoje vairuojantiems ar mūrijantiems specialistams mokama mažiau? Kažkodėl visokie mėsainiai ES teritorijoje pardavinėjami praktiškai už tą pačią kainą, o atlyginimai pardavėjams skaičiuojami skirtingai: kuo toliau į rytus nuo Briuselio ar Berlyno, tuo mažiau. Tiesa, yra viena maloni žinia, teikianti vilties visiems dar likusiems gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tai visiškai vienodi europarlamentarų atlyginimai! Ar tu olandas ar  bulgaras, ar tu profesorius ar tik jo anūkas –  gausi tiek pat! O prof. V. Gontis mokslo žinių pagalba įrodė, kad Lietuvoje maži atlyginimai, nes verslininkams taip patogiau (žr. Youtube). Anot pastarųjų – “kam mokėti daugiau, jei niekas nereikalauja”.

O juk teisybė! Kiek dirbančiųjų vienija profsąjungos – 15 proc.? O likusieji kur? Ir kuo jie visi užsiima, jei pinigai jiems dzin? Jie plakatus paišo ir mitinguoja prieš skurdą. Eurostatas neskelbia duomenų, koks mitingų poveikis skurdo mažinimui. Jie niekais neužsiima. Jie matuoja emigracijos apimtis. Kol kas tai veiksmingiausia priemonė skurdo mažinimui Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad kol pelnai ir kainos didės procentais kas mėn., o atlyginimai ir pensijos keliais euriukais kasmet, tol nei emigracijos apimtys nemažės, nei greitas (istoriniu mastu) tautos išnykimas nesulėtės.

Taigi, klausimėlis: – iš kur paimti pinigo?

Atsakymėlis: – Iš banko.

K.: – O banke iš kur?

A.: – Iš ES CB.

K.: – O ES CB iš kur paims?

A.: – Ogi iš spaustuvės.

Vakarai mums padės! (SSSR antivatnikas Ostapas Benderis)

Taigi, tereikia vienos vienintelės Europos komisijos direktyvos, paremtos europarlamento rezoliucija, kurioje būtų įsakmiai nurodyta, kad visose ES šalyse-narėse nustatomas vienodas min valandinis, vienodas min savaitinis, vienodas min mėnesinis atlyginimas ir vienoda min senatvės pensija (žinoma, pora proc. didesni nei min ES pragyvenimo lygis). Direktyva turi būti būti bent jau ne menkiau grėsminga, nei toji, įsakmiai reikalaujanti iš Lietuvos parduoti teritoriją  vakarinio užsienio piliečiams bei panaikinti tuos iš strioko įvestus laikinus saugiklius (ups!, apsirašiau. Patys, prašau, įsirašykit vietoje teritorijos, dirbamą žemę). Juk tikrai amoralu, kad iki saugiklių įvedimo 2014 m. įsikūrę LR kažkokie vokiečiai ar švedai ramiai sau pelnosi iš nuosavų ir išnuomuotų ha, moko vietinius kaimiečius vakarietiškos žemės apdirbimo technikos (net,ko gero, skiria jiems sezoninę stipendiją), o likusieji “faterlande” (das Vaterland) galuojasi nesveiku pavydu.

Reikia desovietizacijos! (iš Lietuvos P Sąjūdžio n-jo suvažiavimo delegatų atsargių užuominų)

Kai kas mūsų Respublikoje skelbia, jog vos ne didžiausia tarp ES narių socialinė ar atlyginimų nelygybė atkakliai išlaikoma todėl, kad nėra rimtos politinės kairiosios partijos. Tokios kaip leiboristai Anglijoje ar socialdemokratai Vokietijoje (ar tokių kaip Prancūzijoje ar Italijoje, kurių pavadinimų Lietuvoje minėti negalima. T.y partijos, patys žinote kokios (anot H. Poterio)).

[ Pastebėjimas. Partija, kurios pavadinimas patys žinote koks (anot H. Poterio), Lietuvoje uždrausta dėl neaiškių priežasčių. Be to, kad skelbiasi esanti pogrindyje, ji nieko daugiau neveikia ir valstybingumui bei iš profesoriaus malonės turimai Nepriklausomybei negrąso. Hegelio „Logikos mokslo“ ir  Markso „Kapitalo“ neišmano ir nestudijuoja, marksizmo teorijos nevysto ir praktiškai netaiko, skaitinėja sovietinius tekstus ir gailisi senų  laikų. Išvada – net jei ji ir būtų atidrausta, niekam nuo to nepasidarytų nei šilčiau, nei šalčiau].

Tam, kad būtų kairė, turi būti ir dešinė. Tačiau tos bendruomenės, pasivadinusios partijomis, niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tiesa, vieni kiek dažniau primena trėmimus, nei kiti, tačiau visi choru gieda apie sovietinės okupacijos griaunantį palikimą ir niekaip per 27 metus nepagydomą žalą sieloms, kūnams bei krašto ūkiui. Na, o taikyti aktyvios desovietizacijos vaistus žalos gydymui bijo. O juk paprastų daktarų (dr.) ir  habil. daktarų (angl. – phd) pakankamai ne tik svarbiausiuose postuose, bet ir pačiame Seime jų trūkumo nejaučiama. Yra ir profesorių, ir akademikų. Taigi, kodėl neskiriamas gydymas desovietizacija?

Atsakymas atviruose šaltiniuose. Vien tik sužinojus, kiek kairių/dešinių ar dešinių/kairių veikėjų gavo diplomus nekenčiamo okupanto aukštojo mokslo įstaigose ir kasdien taiko tas okupacines žinias Lietuvoje, šiurpas krečia. O  jei dar perskaičius bent kelių disertacijų pavadinimus! Žinia, grynas mokslas neturi ideologijos. Todėl nepiktina tokie piliečiai, kuriems okupantas suteikė dr., pvz., už atskleistą „Skirtingų dirginimo būdų įtaką bulių spermos kokybei“. Tačiau nepriklausomos Lietuvos mokiniams kapitalistinę ekonomiką aiškina asmuo, kurio disertacijos tema „Pagrindinis socializmo ekonominis dėsnis intensyvios ekonomikos sąlygomis“. Sunku įsivaizduoti denacifikuotos Vokietijos bundestage deputatą, kurio disertacijos tema, pvz. –  „Pagrindinis III reicho rasinio grynumo įstatymas intensyvaus perauklėjimo stovyklų sąlygomis“.  Taip kad nėra ko stebėtis Lietuvos ūkio vystymui taikoma „nematoma rinkos ranka“ ar „kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau“.  Tokiems ir emigracija gėris –  išlaiko vienaženklius nedarbo procentus; ir mokyklų ar ligoninių uždarymas gėris – vis tiek vaikų mažėja, o gydymas brangus; ir į pensiją kuo vėliau, gėris – vietos darbingų asmenų skaičius lėčiau traukiasi… Vienžo (prez. V. Adamkus), visuomenė traukiasi ir raukšlėjasi, o jie laukia, kol laisvasis turgus (laisvoji rinka, anot liberalų) problemas išspręs. Taigi, taigi, kaipgis, (Vingių Jonas), išspręs kaip Kaune – gaunu pinigus ir už šaligatvių klojimą, ir už medžių kirtimą ir už naujų pasodinimą. Tik neklauskite, kas ir kiek moką už priduotą medieną. Po to parduos žemę po daugiabučiais ir aplink juos, o tuomet dar ir mokesčius už ją padalins – dabar gi nėra kam sąskaitas siųsti. Viskas pagal principą – pelnykis čia ir dabar (perfrazuotas Ežio reklaminis šūkis)! Kol nepasistojo klausimas (studentų „bajeris“) galvose: pala, pala, o kieno gi medžius kertate, kieno žemę jūs čia pardavinėjate?

Karoče (sl.,žargonas), visą tą koloną, rinkimų dienoms išrikiuojama spalvotomis komandomis, patogumo dėlei suskirstytus į kairiuosius, dešiniuosius, centrinius ar žaliai valstietiškus liberalius būrius vienija ir motyvuoja besąlyginis paklusnumas Briuseliui ir Vašingtonui (jei norite, ES ir NATO) ir, žinoma,  toks europietiškai patriotinis ir tikrai vakarietiškas šūkis – Après nous, le déluge!  (madam de Pompadur).

[Pastebėjimas.  Be jau paminėtų aukščiau, dar esama ir tokių keistų politinės etnografijos (ideologijalaužai ant kalvų, senovinės liaudies dainos; kartais vadina save tautininkais) ir nacionalistinės (ideologijauniformos ir nacistinės skanduotės) krypties grupių, kurias vienija ir motyvuoja aktualūs dienos lozungai. Kadais buvo populiarūs antihomoseksualistiniai ir antisemitiniai šūkiai. Vėliau antiES, antilenkiški. O šiems, t.y. 2017 metams,  pasirinkti „rusai puola!“ ir „slava Ukraine, herojam slava!“. Jei įtampa Azijoje nenuslūgs, greičiausiai imsis antiŠKorėjos ar antišilkokelio.. Dar jie laiko save nuosekliais antikomunistais, tačiau visiškai nesupranta, kas yra tai, prieš ką jie yra anti (kalambūras). Tautininkai šiuo atžvilgiu kiek išsiskiria nuosekliu ir atkakliu  lietuvių kalbos gynimu. Gaila, kad jiems įdomus tik pats procesas.]

Protingas pasimoko iš savo klaidų, išmintingas – iš svetimų (patarlė)

Nors Lietuva – mažytis mūsų kraštas (S. Nėris), tačiau kairiosios/dešiniosios kolonos/partijos atkakliai „valdomas“ ir „tvarkomas“ tik tam, kad pakartotų Detroito (buvo virš 3,5 mlj. gyventojų) pavyzdį ESąjungoje. Kolona atkakliai ignoruoja geruosius XXI a. ESąjungos pavyzdžius, kuriuos visiškai naudinga mėgdžioti. Juk visai neseniai mažytė (330 000 gyventojų) Islandija pastatė į vietą pasaulinius finansų galiūnus, pasirašė sau tinkamą naują konstituciją ir žvelgia ateitin, visiškai pasitikėdama savimi, tačiau šios salos pavyzdžiu nei mokslininkai, nei politikai, nei smarkūs piliečiai nesidomi, jis nenagrinėjamas specialiai sudarytose ekspertų komisijose ar populiariose TV laidose. Manoma, kad Lietuvoje apie 2,5 mlj. gyventojų. Tokiam kiekiui gyventi vis dar tebeturime nemažą teritoriją. Tai nejau kažkokio Hjustono gyvenimo kokybės negalime pasiekti?

Jei visi drauge  išreikalautume „desovietizacijos“ ir „deliberalizacijos“, gal nebereiktų rūsčiais ir susirūpinusiais veidais klausti: Quo vadis, Lietuva! (apokr. Kn.)

“Kūlgrindos” red.

0 973

Anapus rinkos

Kai kurie paribiuose esantys žmonės vis dar išgyvena daugiau ar mažiau ikikapitalistinėmis sąlygomis. Kai kurie yra vietinės tautelės, kovojančios už savo tradicijų išsaugojimą; kiti ‒ pašalintieji, kurie jau buvo įtraukti į ekonomiką, išsunkti ir išspjauti. Rinkai ryjant vis daugiau ir daugiau, už jos besilaikantieji turi vis mažiau iš ko išgyventi. Žiūrint iš šios perspektyvos, niekas negali įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo tada, kai visi galėdavo patys apsirūpinti tuo, ko reikėdavo.

Dar visai neseniai žmonija prasimaitindavo iš to, ką gaudavo iš žemės po savo kojomis. Sunkiais laikais tai veikdavo kaip saugumo tinklas. Dabar, kad gautų išgyvenimui reikalingų produktų, visi turi eiti į prekybos centrus ‒ tokiu būdu ekonominės recesijos tapo tokios pat pavojingos kaip žemės drebėjimai ar cunamiai. Stichinės nelaimės praeina, o kapitalizmas išlieka: badas yra laikinas, o skurdas tęsiasi ilgai.

Tačiau net ir šiandien dalis kiekvieno asmens gyvenimo išlieka anapus pelno ir konkurencijos logikos, pavyzdžiui, ryšiai su draugais ir šeima, ar gaivus vėjelis vasaros dieną. Geriausi dalykai gyvenime vis dar yra nemokami. Savaime vertingi užsiėmimai, pavyzdžiui, dalinimasis įvairiais dalykais be jokių sąskaitų vedimo, yra esminga mūsų visuomenei, kad ir kokia forma pasireiškia. Daugelis šių užsiėmimų yra uždaryti siauruose socialiniuose kontekstuose, besirandantys tik tarp lygiųjų tokiu pat būdu kaip senovės Atėnuose demokratija buvo praktikuojama išlaikant vergiją. Tačiau tai, kad net turtingiausi žmonės ‒ tie, kurie nerimauja dėl savo privilegijų išlaikymo ‒ vis dar bendrauja tokiais būdais, jau kažką sako. Sunku įsivaizduoti, kad ekonomika galėtų praryti viską, kad ir kokie kolonizuoti bebūtume.

Kita vertus, tie, kurie mėgina pabėgti nuo rinkos, retai nubėga toli. Tolimiausios komunos vis dar turi turėti nuosavą ar nuomotis kitų plotą, mokėti mokesčius ir tvarkytis su kapitalistines vertybes išlaikiusių, emociškai sužalotų narių būdais. Galų gale tokia autonomija gali paskatinti tokias pat vertybes kaip ir savisamda. Autonominės erdvės ‒ bandomos palaikyti kapitalistinės visuomenės paribiuose ir patiriančios didžiulę jos įtaką bei spaudimą ‒ paprastai yra nuskurdintas galimo pasaulio modelis. Blogiausiu atveju jos pasitarnauja dalyvių demoralizacijai, pasiųsdamos žinutę, kad jų utopinė alternatyva pasmerkta žlugti ir sukurdamos įspūdį, kad tai jų pačių, o ne kapitalistinės galios kaltė. Išlikusios vietos dažnai užsidaro savyje, prarasdamos viltį išjudinti didesnius pokyčius.

Tokie bandymai pabėgti yra pasitarnavę tolimesnei kapitalizmo sklaidai; pavyzdys ‒ pabėgėliai iš Europos, iškeliavę į taip vadinamą Naująjį Pasaulį. Tačiau tais laikais dezertyrai vis dar galėjo kirsti frontą ir prisijungti prie nekapitalistinių bendruomenių ‒ ir dažnai prisijungdavo, kovodami kartu su jomis prieš buvusius gentainius. Šiandien frontų linijos nustumtos iki pat žemės pakraščių. Tie, kurie nori ištrūkti iš kapitalizmo, turi kautis ten, kur stovi.

Gyvūnai, augalai ir mineralai

Su gyvūnais, augalais, mineralais ir viskuo kitu ekonomika elgiasi taip pat, kaip ir su mumis. Rankose mėsainį laikantis darbuotojas žvelgia į veidrodį ir stebisi siaubingu kitos gyvybės, per prievartą paverstos preke, potencialu. Tas pats galioja ir veganiškai alternatyvai: sojos pupelių monokultūra homogenizuoja ir sukelia tiek pat žalos, kiek ir mėsos fabrikai. Ekonomikos piramidės papėdėje suversta milijardai buvusių gyvų būtybių lavonų. Apsilankius skerdykloje ar vivisekcijos laboratorijoje nesunku įsivaizduoti, kaip gyvos rūšys gali pavydėti išnykusiosioms.

Nei ledynai, nei kalnų viršūnės, kuriose jos gyvena, nėra apsaugotos nuo rinkos poreikių. Pati žemė yra sistemingai verčiama pelno šalutiniu produktu. Tai ‒ galutinis privačios nuosavybės institucijos ir jos skatinamų praktikų rezultatas: gyvos būtybės redukuojamos į objektus, o materialusis pasaulis pajungiamas prie save išpildančių prietarų.

Ne-žmonės vis dar įtraukiami į ekonomiką be jokių sutarčių taip pat, kaip dar neseniai buvo įverginami ir ne-europiečiai. Kai kuriems dar paliekama šiek tiek autonomijos vartotojų pasitenkinimo labui: nacionaliniams parkams, laukinių žvėrių medžioklės ir žvejybos vietoms, naminiams gyvūnams. Privilegijų zonos, dalinančios žmonių visuomenę, taip pat dalina ir kitas rūšis: Leonos Helmsley šuo paveldi milijonus, o milijardai karvių ir kiaulių yra skerdžiamos.

Žiūrint į kitus gyvūnus kaip į galios žaidimų figūrėles lengva pamiršti, kad dar ne taip seniai žmonės ir save matė kaip natūralaus pasaulio dalį. Pasaulis vis dar pateikia užuominų, koks galėtų būti gyvenimas be ekonomikos. Vaikščiojant sengirėje galima įsivaizduoti, kokią gausą ir įvairovę mes praradome.

Vadybininkai mums sako, kad plaukikai, šliaužikai, ėjikai ir skraiduoliai savo gyvenimus praleido dirbdami tam, kad pavalgytų. Šie vadybinkai savo naujienas skelbia per anksti. Dar ne visos įvairios būtybės yra išnaikintos. Tau, skaitytojau, pakaktų tik patekti tarp jų arba pastebėti juos per atstumą, kad pamatytum, jog jų budrūs gyvenimai pilni šokių, žaidimų ir švenčių. Net medžioklė, tūnojimas, sėlinimas ir šuolis, yra ne tai, ką vadiname Darbu, o tai, ką vadiname Linksmybėmis. Vienintelės būtybės, kurios dirba, yra kaliniai – mes. (Fredy Perlman)

Gamyba

Darbas sukuria daug dalykų: materialias gėrybes, informaciją, organizaciją, kultūrines praktikas, pačią prasmę. Visų pirma, darbas karta po kartos kuria dirbančiuosius ir kapitalistus. Gamybos funkcija yra ne tiesiog sukurti prekes, o reprodukuoti socialines struktūras ir galios santykius, kurie išlaiko būtinybę dirbti. Trumpai tariant, darbas produkuoja vertę tam, kad reprodukuotų vertybes.

Kapitalizmas neabejotinai yra našus; laisvos rinkos skatinimai ir grasinimai verčia rastis vis daugiau naujovių ir produkcijos. Bet tai gali apgauti. Gamyba nesukuria prekių iš niekur; ji transformuoja laiką, energiją ir žaliavas. Tai galioja net ir nematerialioms prekėms, tokioms kaip kompiuterių programos. Nors sukurtos prekės turi vertę rinkoje, bet laikas, energija ir žaliavos, įvertinus pagal kitus kriterijus, būtų galėję būti vertingesni savo pirminėse formose: medžiai ekosistemai praverčia labiau, kai dar nėra paversti reklaminiais lankstinukais; galbūt ir kompiuterių programuotojas mieliau praleistų popietę su dukra miške. Gamyba yra vienas iš būdų, kuriais gali būti nusakomas visko įtraukimo į ekonomiką procesas: visas pasaulis privatizuojamas, medis po medžio, darbo valanda po darbo valandos, idėja po idėjos, genomas po genomo.

Tai nereiškia, kad kapitalistinė gamyba niekada nesukuria produktų, kurie būtų pageidaujami anapus jos logikos. Mūsų visuomenė pagamina nepalyginamai daugiau nei jai reikia išgyvenimui: naudingus įrankius, pamaloninančias prabangos prekes, besiplečiantį kosmoso pažinimą. Bet šios gėrybės taip pat funkcionuoja kaip padėties simboliai, steigiantys hierarchijas ir stratifikuojantys galią ‒ tai paaiškina vardinius drabužius ir vasarnamius, kurie didžiąją metų dalį būna tušti. Jie pasitarnauja tam, kad socialiai produkuota nelygybė taptų materiali.

Nuolat auganti gamyba gali užslėpti iš jos kylančius galios skirtumus. 1911 metais tik patys turtingiausieji turėjo automobilius; 2011-aisiais grubiai skaičiuojant pasaulyje automobilį turėjo kas vienuoliktas žmogus. Jei gyvenimo kokybę matuotume griežtai tik pagal priėjimą prie išteklių, tai daugelis žmonių šiandien turėtų gyventi geriau. Tačiau laukimas kamščiuose kiekvieną dieną važiuojant į darbą ar parduotuvę ir atgal vargu ar daug kam atrodo kaip pažanga; tai liudija vidurinės klasės grįžimas į tankias miestų erdves, kur mašinos ne tokios svarbios. Ta klasė, kuri 1911-aisiais turėjo automobilius, šiandien turi privačius lėktuvus, o visos šios transporto priemonės teršia atmosferą dar nematytais tempais ‒ kol žmonės, kurie labiausiai kenčia nuo to pasekmių, vis dar neišgali turėti mašinų.

Jei esminė žmogaus gyvenimo dalis yra ne materialaus pasaulio kontrolė, o socialiai kuriamos prasmės ir santykiai, visa perteklinė gamyba netenka prasmės. Kol turtas ir galia padalinti nelygiai, padidinta gamyba daugumai gali pasiūlyti tik ribotus pranašumus; jų balso vertei visuomenėje vis mažėjant, reikalai jiems gali net pablogėti.

Gamyba sunkiasi į dirbančiųjų gretas vis giliau ir giliau. Kai įsivaizduojame, kokia gamyba buvo XIX-ame amžiuje, regime darbininką, paklūstantį nurodymams savo kūnu. Šiandienos dirbantysis savo pareigoms turi atsiduoti mintimis, kūnu ir siela, kol tampa nuo jų neatskiriamas. Galbūt jis gamina ne materialias gėrybes, o dėmesį, duomenis, madą, stilių; jei jis dirba pramogų srityje ar tiesiog yra naujamadiškas miestietis, jam gali tekti pardavinėti savo įvaizdį ‒ nuolat vejantis laikrodį.

Naujiems ekonomikos sektoriams visą darbuotojo būtį pajungiant vertės kūrimo užduočiai, riba tarp gamybos ir vartojimo trinasi. Pavyzdžiui, atnaujindamas savo internetinį profilį studentas papildo interneto turinį tokiu būdu, kuris neša pelną internetinę reklamą pardavinėjančiai kompanijai.

Didžioji dalis šios kultūrinės ir informacinės produkcijos lieka neapmokėta, bet vis tiek padeda pasipelnyti kapitalistams. Kadaise žurnalistai galėdavo gauti padoriai apmokamus darbus mažų miestelių laikraščiuose; dabar šie laikraščiai bankrutuoja dėl blogerių, kurie dirba už dyką. Panašiai ir pogrindinės muzikos grupės, anksčiau galėjusios pačios leisti ir parduoti savo įrašus už kuklų pelną; dabar, jei tokios grupės nori, kad kas nors ateitų paklausyti jų koncerto, turi susimokėti iš savo kišenės, kad įrašytų dainas, kurias vėliau galėtų nemokamai įdėti į internetą – taip iš esmės pasiūlydamos savo muzikos pavyzdžius tiesiogiai klausytojams, o ne muzikos korporacijoms. Visas šis nemokamas turinys augina paties interneto vertę, pripildydamas kišenes tokiems technologijų magnatams kaip Billas Gatesas ir Steve’as Jobsas, kurie parduoda priemones prie jo prieiti. Kol kapitalistai kontroliuoja materialių gėrybių gamybos priemones, laisvas informacijos dalinimasis gali paskatinti socialinį susipriešinimą jų naudai – ištirpdydamas viduriniąją klasę informacijos ir pramogų pramonėse.

Taip pat tyrinėjamos „nemokamos“ gamybos formos, tokios kaip crowdsourcing’as, kai savanoriai iš plačiosios visuomenės sprendžia problemas ir tobulina produktus. Nemokamas platinimas ir savanoriška gamyba puikiai veikia aukšto bedarbystės lygio eroje, kai bedarbius būtina nuraminti ir išnaudoti. Visai įmanoma, kad ateityje ‒ turtingam elitui išnaudojant milžinišką laikinų darbuotojų ir bedarbių masę savo galios ir jų priklausomybės palaikymui ‒ savanoriškas darbas vis labiau funkcionuos kaip kapitalizmo dalis, o ne pasipriešinimas jam. Klastingiausia tai, kad atrodys, jog šis nemokamas darbas yra naudingas plačiajai publikai, o ne elitui.

Ironiška, nemokama gamyba ir platinimas atrodytų esantys išskirtiniais bet kokios antikapitalistinės praktikos bruožais. Tačiau kad jie privestų prie naujų galios santykių, turime atsisakyti privačios kapitalo nuosavybės.

Vartojimas

Vienintelis „laisvas“ laisvalaikio aspektas yra tas, kad viršininkas laisvas nuo mokėjimo už jį. Didžioji laisvalaikio dalis skiriama pasiruošimui darbui, ėjimui į darbą, grįžimui iš darbo ir atsigavimui nuo darbo. Laisvalaikis yra eufemizmas, reiškiantis keistą būdą, kuriuo darbas kaip gamybos faktorius ne tik pats apsimoka savo transportavimą iš darbo ir į darbą, bet ir prisiima visą atsakomybę už savo palaikymą bei taisymą. Anglis ir plienas to nedaro. Staklės ir spausdintuvai to nedaro. (Bob Black)

Kad kapitalizmas veiktų, dirbantieji neturi turėti galimybės prieiti prie savo darbo produktų kitaip nei per rinką. Jei jie galėtų tiesiogiai pasidaryti ir pasiimti viską, ko reikia, kapitalistams nebūtų kaip pasipelnyti. Ši skirtis tarp gamybos ir vartojimo yra neišvengiama bet kuriam perėjimui į kapitalizmą. Kapitalizmui plečiantis ir gilėjant, ji tampa skirtimi tarp dirbančiojo ir kiekvieno pasaulio, kuriame jis gyvena, aspekto.

Žinoma, apmokamo darbo produktai nėra vieninteliai, kuriuos vartojame. Europos kolonistai apkaltindavo vietines tauteles kanibalizmu dažnai vien tam, kad pateisintų jų įverginimą. Šiandien daugelis šių tautelių prisimenamos tik iš miestų ir sporto komandų pavadinimų, o jų pagrindiniai javai ir religinės tradicijos parduodamos degalinėse. Tad kas ką suvalgė?

Kai visi priverstinai įtraukiami į rinką, iškyla naujos dinamikos. Gamybai augant, pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją: kad dalyvautume socialiniame gyvenime reikia vis daugiau ir daugiau išteklių. Prieš porą šimtų metų ūkininkai į mainų ekonomiką įsitraukdavo tik dėl kelių specifinių produktų; visa kita jie galėjo užsiauginti patys namie arba išsikeisti su kaimynais. Kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, šiandienos vartotojas privalo turėti mobilųjį telefoną, televizorių, kompiuterį, mašiną, banko sąskaitą ir paskolą, draudimą bei daug kitų dalykų, ypač jei nori daryti kokią nors įtaką. Jei valstietis ūkininkas kokiu nors stebuklingu būdu būtų įgijęs bet kurį iš išvardintų objektų, jis būtų buvęs turtingas, tačiau šiandienos vartotojas gali turėti juos visus ir vis dar būti vargšas. Ši infliacija sukuria klasę žmonių, kurie visi pašalinami iš visuomenės, kai tuo tarpu gėrybių – perteklius.

Ta pati dinamika veikia ir valstybių bei tautų lygmeniu. Kai viena visuomenė verčiasi per galvą stengdamasi pagaminti ir išrasti daugiau nei jos kaimynai, kad juos užkariautų ar bent jau iš jų pasipelnytų, visi kiti verčiami neatsilikti; kas nori likti skurdūs ir išnaudojami? Šis spaudimas turėjo reikšmingos įtakos destruktyvioms „besivystančių“ šalių industrializacijoms.

Patys tapę prekėmis, darbuotojai vartoja prekes, kad išreikštų galią vieninteliu jiems galimu būdu. Kai nebėra su kuo to palyginti, pirkimas nustoja būti neišvengiama blogybe ir tampa šventu veiksmu; kapitalizmo religijoje, kur finansinė galia tapatinama socialinei vertei, o išlaidavimas yra vertės įrodymas, tai yra komunijos forma. Parduotuvė yra šventykla, kurioje pirkimo aktas patvirtina vartotojo vietą visuomenėje. Didžioji dalis mūsų poilsio susideda iš ritualų, kuriuose pats pinigų leidimas yra tikslas ‒ jis patvirtina, kad užsiėmimas yra gerai praleistas laikas ar ėjimas į pasimatymą.

XX amžiuje masinė gamyba kūrė vis homogeniškesne tapusią vartojimo kultūrą. Tačiau kai rinkos plėtra pasiekė savo ribas, kapitalistai persiorientavo į vartotojų pasirinkimo įvairovės didinimą; dėl to maištingos subkultūros, atsiradusios kaip reakcija į masinę visuomenę, buvo paverstos rinkos nišomis. Individualybės ir „skirtumo“ aukštinimas tapo formule, kuri plečia kapitalizmą toliau, pasipelnant iš jo paties sukurto nepasitenkinimo.

Šiandien kiekvienai tapatybei yra produktų linija ‒ kiekvienai etninei grupei, seksualiniam polinkiui ir politinei pozicijai. Šie produktai tapo neatskiriami nuo tapatybių, kurias papildo: kai pop žvaigždė dainuoja, kas jam patinka moteryje, jis dainuoja apie jos kvepalus, jos makiažą, jos drabužius. Net maištingiausios subkultūros yra pagrįstos bendromis vartojimo struktūromis ‒ bendra estetika.

Laiku, kai ekonominis spaudimas nuolat skaldo ir performuoja darbo jėgą bei vietines bendruomenes, nuostabos nekelia tai, kad žmonės savo tapatybės pojūtį labiau grindžia savo vartojimo veikla nei gamybos vaidmenimis. Neramios kaiminystės sunaikinamos jas gentrifikuojant, o maištingos etninės grupės padalinamos tarp kalėjimų ir asimiliacijos; bet kuris radikalią savo interesų sampratą turintis socialinis kūnas išskaidomas kaip įmanoma greičiau. Galbūt tai paaiškina, kodėl pasipriešinimas kapitalizmui plinta kaip ideologinė tapatybė, bet silpsta kaip jėga, kovojanti dėl gamybos ir fizinės teritorijos. Pasipriešinimas tokiomis sąlygomis nėra neįmanomas, bet turi įgauti naujas formas. Daugelis naujų pasipriešinimo formų atsirado vartojimo, o ne gamybos plotmėje: skvotinimas, maisto perskirstymo tinklai, antikapitalistinės subkultūros.

Tuo tarpu visos pasipriešinimo formos, kurios nesikasa prie problemos šaknų, yra iš naujo perimamos rinkos funkcionavimo. Pasipiktinimas paskirais kapitalizmo simptomais sukūrė etišką vartotojiškumą, kuris pasitarnauja tik kapitalistinės ekonomikos stimuliavimui. Tokiems produktams kaip laisvai augintų vištų mėsa ar sąžiningos prekybos kava buvimas „etiškais“ tėra papildomas rinkodaros elementas, didinantis jų suvokiamą vertę, taigi ir jų kainą. Laisvoje rinkoje pardavimo kainą lemia ne materialūs daikto pagaminimo kaštai, bet tai, kiek daugiausiai vartotojai yra pasiryžę mokėti. Vertė nėra vidinė savybė ‒ net benzinas yra vertingas tik tam tikroje socialinėje sandaroje. Socialinis „atsinaujinamumo“ ir „natūralumo“ kaip pageidaujamų savybių konstravimas sukuria naują nematerialią vertę, kuri padeda parduoti daiktus aukštesnėmis kainomis net ekonominio nuosmukio metu, išnaudojant vartotojų gerą valią palaikyti tą sistemą, kuri pati ir sukėlė problemas. Kol kapitalizmas išlieka visuotiniu įstatymu, bet kokia tikra nauda vištoms ar brazilijos kavos rinkėjams gali būti pasiekiama tik tol, kol yra pelninga.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 992

     Kariuomenė, policija ir privati apsauga

     Kaip Čikagos meras Richardas Daley‘is aiškino apie 1968‒ųjų metų Demokratų Nacionaliniame Suvažiavime vykusias riaušes, „policininkas ten ne tam, kad sukeltų netvarką ‒ jis ten tam, kad ją palaikytų.“

Kuo išteklių ir galios paskirstymas nelygesnis, tuo daugiau jėgos reikia jam išlaikyti. Makro lygmenyje tai matoma kariuomenėse, okupavusiose ištisas tautas, o mikro lygmenyje ‒ saugos darbuotojuose, vis kartojančiuose budėjimus. Kiekvieną dieną Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA) įsiterpia į beveik du milijardus elektroninių laiškų ir skambučių, ir juos išsaugo; saugumo kameros stebi kasos aparatus kiekvienoje degalinėje. Tai labai daug ką pasako apie tai, kokia subalansuota yra mūsų visuomenė.

Kas nors galėtų paklausti, kokia nauda iš viso šito aparato, kai šeimyninis smurtas ir nusikaltimai tarp vargšų tęsiasi nemažėdami. Bet tikslas juk yra ne tiek sumažinti smurtą, kiek monopolizuoti kontrolę: kol nekelia grėsmės galios balansui, smurtas policijai nėra prioritetas. Chaosas ir smurtas dažnai didėja kaip atsakas į represyvią jėgą, tačiau tai gali legitimuoti okupuotojus ir suskaldyti okupuotuosius.

Kapitalizme glūdinčios prieštaros padeda jį palaikyti. Kapitalizmas gamina nepasiturinčius žmones, kuriems trūksta darbų; jiems pasiūloma dirbti prižiūrint kitus žmones namuose arba svetur. Kariuomenė yra nepalyginamai socializuočiausias JAV ekonomikos sektorius. Neskaitant įsidarbinimo galimybių, kurias ji siūlo vargšams ir beviečiams, daugelis jų gali ieškoti laimės ir kitoje armijoje.

Ginkluotos pajėgos ne tik palaiko disbalansus ‒ jos taip pat įveda naujus. Tokios karinės intervencijos kaip Opiumo karai ir invazija į Iraką laimėtojams suteikia pigaus darbo ir išteklių. Okupacijos, politiniai perversmai, atstovaujamieji karai (proxy wars) ir subtilesni prievartos „demokratizuotis“ būdai yra priemonės užsitikrinti teritoriją verslui. Dėl šios priežasties didžioji dalis JAV vyriausybės sudaromo biudžeto atitenka kariuomenei: valstybė funkcionuoja kaip kolektyvinė išteklių, skirtų kapitalizmo plėtrai, kaupykla, o kariuomenė šioje įrankių dėžėje yra vienas iš svarbiausių įrankių.

Teoriškai, žinoma, kariai ir policija egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečius nuo kitų ginkluotų piktadarių. Šiuo atžvilgiu jie užsiima tam tikru apsaugos reketu, nes piliečiai gali pagrįstai baimintis kitų žudikų net labiau nei tų, kurie tarnauja jų vadovams. O vadovams ši situacija tinka puikiai: kuo jų pavaldiniai labiau bijo kitų tautų ‒ arba vieni kitų ‒ tuo jie mažiau prieštarauja savo pačių pavergimui.

Tais laikais, kai valdžios svarstė apie savo kaip atskirų tautų, o ne globalios ekonomikos dalyvių interesus, atviri karai buvo daugiau ar mažiau įprasti. Šiandien tarptautinius konfliktus dažnai bandoma pavaizduoti kaip globalios daugumos pastangas suvaldyti „niekšingą valstybę“, tokią kaip Irakas ar Šiaurės Korėja. Vietoj to, kad kovotų dėl iškilimo tarpusavyje, vyriausybės vis dažniau bendradarbiauja, kad pagilintų ir sutvirtintų kapitalizmo pamatus. Dėl šios priežasties, senamadiški karai buvo pakeisti globalia kontrole, o kontrolė pavirto į karą su gyventojais: karus su narkotikais, su „terorizmu“, nelegalia imigracija, politiniais skirtumais.

Nors armijos egzistuoja jau tūkstantmečius, policija yra ganėtinai naujas reiškinys. Dar prieš kurį laiką bendruomenės tvarkydavosi pačios. Kad „palaikytų taiką“, turtingieji ir galingieji kartais pasitelkdavo samdinius, bet pirmiausiai jie rūpinosi savo pačių privilegijų apsauga ir bausmėmis už nepaklusnumą. Jų kišimasis į nepasiturinčių bendruomenių reikalus buvo retas ir akivaizdus.

Kai XVIII ir XIX amžiuje atsirado modernūs policijos departamentai, jie buvo skirti ne bendruomenių apsaugai, bet jų privertimui paklusti centrinei valdžiai. Tai buvo viena iš daugelio iniciatyvų, turėjusių išplėsti biurokratinę kontrolę į visas gyvenimo sritis. Anksčiau nepaklūstantieji galėdavo išnaudoti priešiškų galios struktūros frakcijų tarpusavio konfliktus. Dabar pasipriešinti policijai reiškia kovoti prieš patį valstybės aparatą.

Pramonės revoliucija sutelkė išnaudojamuosius ir jų gaminamas prekes chaotiškose urbanistinėse aplinkose, kuriose daug kas iš jų mėgino įvykdyti savarankišką turto perskirstymą. Šioje situacijoje kapitalistai nebegalėjo ginti savo interesų pavieniui. Taigi centralizuotos policijos naujovė pasitarnavo dvejais atžvilgiais: ji monopolizavo valstybės kontrolę, tuo pačiu metu saugodama pirklių ir pramonininkų nuosavybę bei prekybą ‒ o tai nešė valstybei didesnį pelną iš mokesčių. Atitinkamai, policija susikoncentravo į vagysčių ir „dykinėjimo“ prevenciją, nors tada, kaip ir dabar, kad pateisintų savo egzistenciją jie naudojosi sensacingomis žiaurių nusikaltimų istorijomis.

Daugelis technikų, kurias šios policijos naudojo, iš pradžių buvo sukurtos karališkųjų šnipų, kad užgniaužtų maištingas idėjas ir sąmokslus. Tai nebuvo joks sutapimas: valstybės turtui tampant priklausomam nuo kapitalistų kaupimo, paplitę nusikaltimai prieš privačią nuosavybę tapo vienu didžiausiu pavojų galios struktūrai.

Galiausiai politinė represija ir nusikaltimų prevencija tarnauja tam pačiam tikslui. Sukti policijos atstovai gali be didelių pastangų keisti savo retoriką nuo kovos su nusikalstamumu prie kovos su politiniu ekstremizmu ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kas tuo metu patogiausia. Kai politiniai judėjimai patiki šiomis kategorijomis ir įdeda pastangų, kad būtų skiriami nuo „nusikaltėlių“, jie sutaupo policijai darbo.

Šiandien, kai vis daugiau „viešosios“ erdvės tampa privačia ‒ prekybos centrai, universitetų miesteliai, aptvertos bendruomenės ‒ privačioms kompanijoms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms tenka vis daugiau atsakomybės už kasdienę nusikaltimų prevenciją. Šiandien JAV yra virš milijono apsaugos darbuotojų ‒ daugiau nei policininkų. Be to, verslininkai dažnai iš policijos perka specifines paslaugas arba suteikia policijai įrangos mainais į dažnesnį patruliavimą. Kai kuriose vietovėse ne pelno siekiančios organizacijos ir policija verbuoja piliečius, kad šie patys stebėtų savo apylinkes.

Tai žymi ne sugrįžimą į laikus, kai dar nebuvo policijos, o naują kontrolės plėtros fazę. Centralizuotos policijos pajėgos tapo reikalingos tuomet, kai neramumų metu didžioji dalis žmonių ėmė nesitapatinti su kapitalizmu; jos pasitarnavo homogeniškos aplinkos, kurioje klestėtų komercija, sukūrimui. Jos ir dabar veikia, kad užgniaužtų sukilimus ‒ ne be reikalo įvyko perėjimas prie greitojo reagavimo būrių ir minios suvaldymo taktikų. Tačiau dabar, kai kapitalizmas pavergė didžiąją pasaulio dalį, privatizuota ir decentralizuota kontrolė turi pranašumą: ji gali prisitaikyti prie skirtingų kontekstų nebūdama varžoma bendresnių ribų, tokių kaip įstatymas ar teisingumas. Kaip ir pats darbas, kontrolė tapo lanksti ir įvairi.

Panašiai, kaip nacionalinės valstybės vaidmuo tarptautinėje politikoje mažėja, taip nacionalines kariuomenes ima keisti privačiai samdomos. Komercinės saugumo agentūros samdomos užsienyje, o valstybių kariuomenės sugrąžinamos namo, kad nuslopintų maištus savo pačių tautose.

Didėjančios bedarbystės eroje policijos santykis su pašalintaisiais atitinka viršininkų santykį su pavaldiniais. Kaip priešakiniai būriai, primetantys nuosavybės teisių nelygybę, jie dažnai yra pirmasis apleistųjų pykčio taikinys. Kai tik šis pyktis išauga tiek, kad pradeda grasinti nelygybei, pamatome, kad kiekviena valstybė yra potenciali kontrolės valstybė.

Kaliniai

     Kokia yra kalėjimų funkcija? Visų pirma, palaikyti žmones klusnius kituose kalėjimuose. Kalėjimai reikalingi ne tiek tvarkai palaikyti, kiek išsaugoti rinkos kuriamą nelygybę. Jų reprezentuojama prievarta ir kontrolė yra ne nukrypimas kitais atžvilgiais laisvoje visuomenėje, bet esminė kapitalizmo sąlyga. Kalėjimai tėra radikalesnė logikos, glūdinčios privačios nuosavybės teisėse ir valstybių sienose, manifestacija.

JAV šiuo metu yra didžiausias įkalinimo lygis pasaulyje: virš 2,4 milijono žmonių kalinami areštinėse ir kalėjimuose, o dar 5 milijonai paleisti lygtinai. Daugelis jų sėdi už su nuosavybe susijusius nusikaltimus arba užsiėmimą nelegaliu verslu. Kalėjimų pramonė tampa vis svarbesne JAV ekonomikos dalimi: ji siūlo kalinių darbą už mažiau nei dolerį per valandą, suteikia galimybes pardavinėti produktus ir kaliniams, ir vyriausybėms bei samdo šimtus tūkstančių kalėjimo darbuotojų, kurie kitu atveju vargu ar turėtų karjeros galimybių.

Beveik pusė visų kalinių yra juodaodžiai, nors jie sudaro daug mažesnę visos JAV populiacijos dalį; kalėjimų sistemos giminystę galima atsekti žvelgiant nuo pat vergijos atsiradimo. Kai kuriais atvejai tai visiškai akivaizdu: Luizianos sunkiųjų darbų kalėjimas vis dar funkcionuoja kaip medvilnės plantacija, kaip ir prieš pilietinį karą, kai laukuose dirbo ne iki gyvos galvos sėdintys kaliniai, o vergai.

Nesunku tame įžvelgti rasistinį pelno vaikymąsi, tai paprasta ir aišku, bet yra ir kažkas dar. Esminė kalėjimų funkcija yra susidoroti su kapitalizmui neišvengiamomis struktūrinėmis problemomis.

Kapitalistams sukaupiant vis daugiau ir daugiau turto, išnaudojamieji ir pašalintieji turi vis mažiau priežasčių paklusti nuosavybės įstatymams. Iki modernios kalėjimų sistemos įsteigimo, didelė dalis miestų gyventojų užsiimdavo „nusikalstama“ veikla arba simpatizavo ja užsiimantiems; šiai problemai išspręsti reikėjo atskirti nepaklusnumą nusikalstamame įvykyje, kuris galėtų būti izoliuotas ir sukontroliuotas. Kalėjimų sistema ir visos panašios sekimo bei bausmės formos kartu institucionalizuoja dirbančiųjų ir nusikaltėlių skirtį, įkūnydamos ją tiek kultūrinėse ir etinėse struktūrose, tiek fizinėje kūnų segregacijoje. Kaip ir kitos skirtys ‒ darbininkas ir vergas, pilietis ir imigrantas ‒ ši skirtis apskaičiuota taip, kad padalintų nesėkmingoje kapitalizmo pusėje esančiųjų gretas. „Doram“ darbuotojui nusikaltėlių problemos yra jų pačių reikalas ‒ ir jų pačių kaltė.

Tad kalėjimai yra viena iš nusikaltėlių klasės, būtinos industriniam kapitalizmui, kūrimo projekto išraiškų. Tai taip pat paaiškina, kodėl recidyvizmas visada „yra problema“, bet niekada nėra išspredžiamas: kuo aiškesnė nusikaltėlių klasė, tuo lengviau ją kontroliuoti. Kai nusikaltėlių klasė atskiriama nuo likusios visuomenės ir su ja supriešinama, visi nusikaltimai suprantami kaip antisocialūs, ir dirbantieji priešais laiko nusikaltėlius, kurie gali juos apvogti, o ne kapitalistus, kuria tai daro nuolatos.

Kalėjimai pasitarnauja išnaudojamųjų ir pašalintųjų valdymui ir kitais būdais. Perėjimai nuo vieno produkcijos modelio prie kito dažnai reikalauja milžiniškų pigaus darbo ir žaliavų įplaukų: pavyzdžiui, Britanija galėjo industrializuotis tik dėl savo plėšikavimo užjūrio kolonijose. Tuo pat metu, gamybai tampant vis efektyvesne, tai sukuria perteklių populiacijos, kurios darbas nebereikalingas ‒ taip atsitiko „nusikaltėliams“, kuriuos Britanija eksportavo į kalėjimų kolonijas Australijoje. Kalėjimų pramonė gali išspręsti abi šias problemas, priverstinai kurdama pigų darbą ir kontroliuodama tuos, kurie buvo pašalinti iš ekonomikos. Dažnai ji atlieka abi funkcijas vienu metu.

Po pilietinio karo kalinių nuoma buvo sugalvota kaip būdas gauti nemokamo darbo, kontroliuoti naujai išlaisvintų vergų populiaciją ir pagreitinti Pietų industrializaciją. Pasikeitus dviems kartoms, kitoje vandenyno pusėje bolševikai užėmė valdžią manydami, kad valstybinė kontrolė yra greičiausias būdas industrializuoti Rusiją ir pasivyti Vakarų kapitalistines valstybes. Industrializacija pareikalavo milijonų žmonių išnaudojimo ir įkalinimo: pirmiausiai kaip būdo išauginti valstybės turtą, o vėliau, kad žmonės būtų priversti prisiimti naujus ekonominius vaidmenis. Naciai taikė panašią programą bandydami atgaivinti Vokietijos ekonomiką, kaip ir eilė kitų „besivystančių šalių“ abejose Geležinės Uždangos pusėse po Antrojo Pasaulinio Karo. Tokiu būdu daug buvusių industrializuotų Vakarų šalių kolonijų sugebėjo pagreitinti savo perėjimą į naują gamybos sistemą elgdamosis su savo piliečiais taip pat, kaip ir svetimšaliai imperialistai.

Galiausiai paaiškėjo, kad žmonių apvaginėjimas ir kalinimas buvo efektyvesnis būdas skatinti ekonomikos augimą nei jį palaikyti. Sovietų Sąjunga bei kitos valstybinio kapitalizmo šalys laikui bėgant perėjo prie laisvos rinkos modelio, kuris labiau skatino konkurenciją, tuo pačiu palaikydamas hierarchijas, išsivysčiusias per vadinamąjį socialistinį laikotarpį.

Visgi, laisvos rinkos kapitalizmui kalėjimai yra ne mažiau svarbūs nei valstybiniam. Kai vargingesnių tautų industrializacijos patraukė pigaus darbo ieškančias kompanijas perkelti savo gamyklas, o kitus darbus visiškai pakeitė technologinės naujovės, JAV atsirado nauja su gamyba nesusijusi klasė. Tai sutapo su agresyviu juodųjų ir rudųjų išsilaisvinimo judėjimų užgniaužimu šešiasdešimtaisiais. Ką buvo galima padaryti, kad ši nauja nereikalinga ir neprognozuojama klasė būtų suvaldyta? Atsakymas ‒ padidinti kalėjimų populiaciją.

Šiandien JAV už grotų sėdi tiek žmonių, kiek sovietiniuose gulaguose Stalino valdymo laikais. Tai yra daugiau nei visa JAV kariuomenė, įskaitant rezervus. Kalėjimų pramonė ne tik įveda dar nematytus sekimo ir kontrolės lygius, bet taip pat sukuria socialinį kūną, kuris iš kapitalizmo tąsos negali gauti visiškai nieko.

     Nedarbas ir benamystė

     Ar yra kas nors blogiau nei kalėjimas? Turi būti ‒ kai kurie žmonės bando patekti į kalėjimą, kad išgyventų žiemą.

Žmonės rinkoje gali nuvertėti taip pat, kaip ir bet kokia kita prekė. Paklausos ir pasiūlos dėsniai taip pat taikomi darbui: kuo daugiau bedarbių, tuo pigiau juos įdarbinti. Bedarbių populiacija pasitarnauja tam, kad atlyginimai išliktų maži, o dirbantieji prisimintų, kad gali bet kada būti atleisti. Bedarbiai yra žeminami dvigubai, nes turi maldauti žeminančių darbų; tai viską supainioja ir atrodo, kad jie noriai leidžiasi išnaudojami, kai iš tiesų tik renkasi mažesnę iš dviejų blogybių.

Prieš šimtą metų technologinio progreso gynėjai paskelbė, kad jis išlaisvins žmones nuo būtinybės dirbti, sukurdamas naują laisvalaikio visuomenę. Tačiau nors šios naujos technologijos išties pašalino darbus, tai daugiausiai buvo išnaudota darbdavių išlaidų mažinimui, o ne plačiosios visuomenės naudai. Iš bedarbių perspektyvos, laisvas laikas ir priėjimas prie išteklių yra paskirstyti priešinguose ekonominio spektro poliuose. Štai tokia laisvalaikio visuomenė!

Kapitalizmas sukuria turtą, bet skurdo sukuria daug daugiau. Nėra jokios viršutinės ribos, kiek turto gali sukaupti vienas individas, bet yra apatinė riba, iki kurios bet kuris asmuo gali būti apiplėštas ‒ reikia milžiniško kiekio skurstančiųjų, kad atsirastų keli milijardieriai.

Nedarbas yra viena iš pašalinimo iš rinkos formų; benamystė yra kita, o visos skirtingos formos viena kitą paskatina. JAV daugiau nei milijonas žmonių yra benamiai; pasaulyje virš milijardo žmonių gyvena favelose, pabėgėlių stovyklose ir kitokiomis blogomis sąlygomis. Apie lūšnynus galvojame kaip apie miestų periferiją, bet kai kuriose šalyse juose gyvena didžioji dalis populiacijos. Daugelis naujų lušnynų gyventojų juose atsiranda ne ieškodami darbo, o dėl jų tradicinių gyvenimo būdų sunaikinimo. Mažėjant rankų darbo paklausai, lūšnynai veikia kaip talpykla nepageidaujamiesiems tuose regionuose, kur nepakanka turto didelio paslaugų sektoriaus išlaikymui. Viskas tam, kad jie būtų išlaikyti arti prakaito krautuvių ir gamyklų, bet toli nuo turtingųjų.

Kaip ir bedarbiai, pašalintieji padeda kapitalizmui vien primindami apie pašalinimo pasekmes. Bet to nepakanka ‒ kad ekonominė sėkmė būtų siejama su asmeniniais nuopelnais, turi atrodyti, kad pašalinimas yra jų pačių kaltė. Netekę nuosavybės ir vilties, skurdžiai gali būti pavaizduoti kaip pakankamai pagiežingi. Tačiau dar ne taip seniai, kai dar nebuvo privačios nuosavybės, prieiga prie išteklių buvo vienoda visiems žmonėms; jei kai kurie žmonės ar tautos dabar yra vargšai, tai todėl, kad jie ‒ ar jų protėviai ‒ buvo apiplėšti. Užtenka atsiversti istorijos vadovėlį, kad sužinotum apie žiaurią kolonializmo istoriją Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ‒ bet šis procesas tęsiasi ir šiandien, visur, kur vieno asmens darbas praturtiną kitą.

Kai kurie žmonės karščiuojasi dėl socialinės paramos programų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų: kodėl kažkas kitas turėtų gauti nemokamą pagalbą iš mano sunkaus darbo? Jie turėtų paklausti to paties klausimo politikų ir viršininkų. Tiesą sakant, kiekvienas skurstantis asmuo, kuris kada nors dirbo už atlygį, yra nemokamai padėjęs turtingiesiems. Pašalpoms atitenkantys mokesčių pinigai tėra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai piramide žemyn grįžta tiems žmonėms, kurie daugiausiai dirba, kad ji būtų palaikoma. Socialinės paramos programos buvo iškovotos po dešimtmečių nuožmių pastangų; kur galingieji nebijo grasinančio neturtingųjų sukilimo, jos yra naikinamos.

Tai nereiškia, kad viešosios pagalbos programos gali būti efektyvus kapitalizmo ligų sprendimas. Socialinės paramos programos ir labdaringos organizacijos paprastai puoselėja vidurinės klasės biurokratijas, tuo pačiu darydamos gėdą ir atimdamos galią iš tų, kuriems pagalbos iš tikro reikia. Parama ir labdara tik perskirsto turtą pagal turtingųjų sąlygas ‒ t. y. palaikydamos nelygų galios balansą. Socialinės paramos programos susijusios su tuo pačiu kontrolės aparatu, kuris naudojamas tų, kurie nukrypsta nuo normų, priespaudai: jos naudoja tas pačias duomenų bazes, primeta tas pačias privalomas programas ir traktuoja skurdžius su tuo pačiu pagarbos trūkumu. Nuo skurdo galima išsigelbėti tik jei skurstantieji atsiimtų išteklius savo pačių sąlygomis.

Pašalintiesiems prieinamos taktikos labiau primena revoliuciją, o ne reformą. Jie negali streikuoti, bet gali užblokuoti eismą kaip Argentinos piqueteros. Jie negali užsiimti boikotais, bet gali masiškai išeiti iš parduotuvių neužmokėdami. Jie negali suorganizuoti nuomos streikų, bet gali okupuoti pastatus ir žemę. Skurdui plintant, plis ir šios taktikos.

Bet kas, kam yra tekę dirbti ar stebėti kokias nors „anti-skurdo“ programas Amerikos getuose, tuoj pat perpras „užsienio paramą“ „besivystančioms“ tautoms. Abiem atvejais nagingiausi nuotykių ieškotojai pagerina savo padėtį; labiausiai atsidavę vietiniai išprotėja arba tampa pasyvūs ‒ arba miršta ‒ nuo nusivylimo; kol nelaimingųjų ir bebalsių vargas didėja ‒ ir ne tik: jų reakcijos į savo vargą pasauliui pristatomos kaip nusikalstamos. (Jamesas Baldwinas)

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1283

Dar būdamas ketverių, žinojau, kad noriu būti animuotojas. Žiūrėdamas per televizorių Kapitoną Marką maniau, kad dirbsiu Disney‘aus ar kokiame kitame milžiniškame žiniasklaidos konglomerate. Maniau būsiąs turtingesnis už savo tėvą ir dar jo tėvą ‒ ne žymus ar panašiai, bet pakankamai sėkmingas.

Šio sumanymo laikiausi gana ilgai. Tik ilgokai padirbėjęs aptarnavimo sektoriuje supratau, kad mano maža amerikietiška svajonė šiais laikais – jau nebeįmanoma. Technologinė pažanga ir vergiškas darbas išstūmė animuotojus iš pagrindinio vaidmens animacinių filmų kūrimo srityje. Taigi, kadangi labai mėgau kavą, galiausiai įsidarbinau kavinėje, o kadangi mūsų muzikos grupei reikėjo plakatų, pradėjau mokytis grafinio dizaino. Iš šių dalykų ir užsidirbu pragyvenimui.

Esu buvęs atleistas iš daugybės darboviečių. K‒mart, Whole Foods, kažkokios kokteilinės ir krūvos kavinių. Naujiems darbdaviams paprastai sakau, kad buvusią darbovietę palikau dėl kelionės ar kokio kito verslo sumanymo ‒ buvimas „laisvai samdomu grafiniu dizaineriu“ pasitarnauja kaip geras pasiteisinimas, o viršininkams patinka, kai esi „motyvuotas verslininkas“. Laikui bėgant supratau, kad atlyginimas nuo 6,5 iki 8 dolerių už valandą gali pakilti nebent dėl infliacijos. Tačiau nepaisant to, kad turiu šiek tiek gabumų ir žinau, kaip šnekėti apie tipografiją ir išdėstymą, aš neįsivaizduoju, kaip varžytis dėl rimtų dizaino darbų, tad nemanau, kad greituoju metu sugebėsiu pasitraukti iš paslaugų sektoriaus.

Kažkuriuo metu aš su tuo susitaikiau ir ėmiausi gerinti savo būvį kitomis priemonėmis. Kadangi mano darbo srityje nėra jokių susivienijimų ‒ ypač paskirose kavinėse ‒ turime vystyti būdus savo interesams ginti. Tai prasidėjo nuo smulkių vagysčių ir mažų sabotažų darbe, tačiau taip pat susiję su lankymusi pankų koncertuose bei protestuose prieš globalizaciją ir karą. Aš mėgavausi konfrontacijomis su policija ir kolektyvumo jausmu, tačiau negalėjau sugalvoti, kaip tai perkelti į savo darbovietę, kurioje vis dar praleisdavau didžiąją dalį laiko.

Kai dirbau kitoje kavinėje, mes su kolegomis supratome, kad mėnesinis parduotuvės susirinkimas su viršininkais buvo visiškai simbolinis, tad sušaukėme savo. Pasirodė aštuoni iš dvylikos baristų. Besimėgaudami iš parduotuvės nukaulytu vynu, mes vienas po kito pasisakėme, kas kam darbovietėje patinka ir nepatinka. Padarėme išvadą, kad viskas, kas mums darbe patiko, pavyzdžiui, vynas, buvo mūsų, o ne viršininkų iniciatyvų rezultatas. O viskas, ko nekentėme ‒ neseniai sugriežtėjusios taisyklės, pokyčiai tvarkaraščių sudarymo procese, prižiūrėtojiškas vadovavimas ‒ gali būti apeinama su atitinkamu solidarumu.

Nusprendėme savo triūsą padaryti jo vertu. Daugelis mūsų iškart prikalbino savo draugus, bet norėjome susisiekti ir su daugiau panašiose situacijose dirbančių žmonių, sukurti formalų paslaugų darbuotojų bendradarbiavimo tinklą. Mes taip pat norėjome, kad mums mokėtų daugiau; nusprendėme, kad kiekvienos pamainos darbuotojai apgalvos, kokie jų poreikiai, atliks skaičiavimus ir padarys, kad jų arbatpinigiai pasiektų šį minimumą atidėdami pinigus nuo užsakymų į savo arbatpinigių dėžutę, o ne kasą. Nusprendėme, kad visi nusipelnome pavalgyti; kadangi mūsų pamainos persidengė su valgymo laikais, iš kasos pasiėmėme dar šiek tiek pinigų, kad užsimokėtume už maistą. Trumpai tariant, sutikome, kad elgsimės su kavine kaip su savo nuosavybe ir įtrauksime naujuosius bendradarbius į šią slaptą bendruomenę.

Reformavome kavinę tiesiai po viršininkų nosimis ir porą metų gyvenimas buvo šiek tiek labiau pakenčiamas. Tačiau galiausiai kažkas leptelėjo ne tai, ką reikia, ne tam, kam reikia.

Kai buvau atleistas, tai yra, kai jie tyliai išbraukė mano vardą iš tvarkaraščio, sušaukėme susirinkimą, kad nuspręstume, ką daryti. Kažkas pasiūlė streikuoti ‒ beviltiškai pasijuokėme. Visi iš mūsų suprato puolimo logiką, bet mūsų sąlygos jau buvo kraštutinai pavojingos. Galėjom įsivaizduoti, kad prie vartų laukia armija gerų darbuotojų, netveriančių noru būti vadovaujamiems mūsų viršininkų ‒ darbuotojų, kurie manė, kad vogti yra blogai ir nė negalvojo už save pakovoti, nes jie šiaip ar taip „planavo čia pabūti tik trumpai“.

Taigi šį raundą pralošėme. Galiausiai viršininkai susitvarkė finansus; jiems net pasisekė išauklėti keletą „profesionalių baristų“, kurių didžiausias noras buvo patekti ant Baristų žurnalo viršelio.

Reformos nepasisekė, bet užmezgiau gerų draugysčių. Vienas bendradarbis, kurį įtraukiau į žaidimą, tapo labai artimu draugu ir kartu mes ėmėme kurti planus toliau kovoti su paslaugų sektoriumi. Dalinomės butą, ėjom į koncertus ir vakarėlius, paišėme mieste graffiti ir net sudalyvavome keliose demonstracijose.

Mūsų draugų tinklas padėjo jam gauti panašias pareigas kažkokiame aukštos klasės patiekalų be gliuteno restorane artimame miestelyje. Tačiau jis buvo vis labiau beįsitraukiantis į radikalių subkultūrų veiklą, tad galiausiai metė darbą ir iškeliavo. Aš jau buvau pakeliavęs ir viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo kovos, per kurią susipažinome, tęsimas ‒ bet nesuprask neteisingai, aš už jį džiaugiausi. Žinojau, kad jis taip pat tęs kovą, nors abu buvome pasimetę dėl to, ką turėtume daryti, kad ką nors pakeistume. Galvojant apie tai dabar, jis atrodo kaip dažno reiškinio pavyzdys: vos tik žmonės nusiteikia nesitaikstyti su sąlygomis, jie perkeliami į kitą vietą ‒ arba priverstinai kaip aš, arba savanoriškai kaip jis.

Likimas lėmė, kad jam iškeliavus, mūsų draugai suorganizavo man tokias pačias pareigas. Dar daugiau, bendradarbiai, kuriuos jis ką tik buvo palikęs, buvo tokioje pačioje situacijoje kaip ir aš.

Taigi vėl atsidūrėme prie lentos. Buvome penki. Visi buvom dirbę šioje pramonėje ne vienerius metus. Daugelis mūsų artėjome prie ketvirtosios dešimties ir buvome padarę tokias pačias išvadas. Kai tik galėjome, ėmėme vagiliauti ir ieškoti silpnųjų vietų.

Vienas kolega pastebėjo, kad šalia vietos, kur spausdavome sultis, buvo patogiai nuo saugumo kamerų paslėptas užkaboris; vietoj to, kad temptume likučius į kompostą, pradėjome juos mesti ten. Du kiti bendradarbiai netikėtai pradėjo savo nuožiūra šlapintis į skylę darbuotojų kambarėlio grindyse ‒ mums nebuvo leidžiama naudotis restorano klientų tualetais. Gal tai buvo ir sutapimas, tačiau grindys netrukus įgriuvo. „Myžk į skylę!“ ‒ tai tapo mūsų karo su viršininkais kolektyviniu šūkiu.

Lengva nebuvo. Ši darbovietė naudojo sudėtingesnę kontrolės sistemą nei bet kuris iš mūsų kada nors buvome patyrę. Buvo penki vadybininkai, po du kiekvienoje pamainoje. Viršininkas beveik visada kur nors tykodavo, o jei ne, tai stebėdavo mus per apsaugos kameras su savo iPhone‘u! Kasa turėdavo būti perskaičiuojama po kiekvienos pamainos; jei trūkdavo pinigų, jie būdavo paimami iš mūsų arbatpinigių. Kai išmokdavai skaičiuoti kasos pinigus, vadybininkai primesdavo tau savo logiką vadindami kasos stalčiuką „tu“ ir šnekėdami apie tai, kiek „tu“ buvai skolingas parduotuvei.

Net kai nebūdavome darbe, jie stengdavosi kontroliuoti viską, ką veikėme. Kavinė, kurioje dirbau anksčiau, darydavo tą patį siųsdama mus į varžybas ir skatindama didinti visuomenės sąmoningumą apie espresso, tačiau šitai buvo blogiau. Kai šnekėdavome su viršininkais, turėdavome vartoti tokias išraiškas kaip „sinergija“, „nuostabus produktas“, „profesionali atmosfera“. Mūsų gyvenimo aprašymų nepakako ‒ turėdavome palaikyti savo vaidmenį visą laiką. Tačiau tai, kas tikrai peržengė mūsų ribas, buvo internetinis tinklapis, kuriame turėjome patys tvarkytis savo tvarkaraščius.

Iš pradžių tai skamba visai neblogai, ar ne? Tiesą sakant, mes ir prieš tai tarpusavyje tardavomės dėl tvarkaraščių, bet mūsų pasiūlymai paprastai būdavo atmetami. Tačiau tvarkaraščių sistemos perkėlimas į internetą buvo daug klastingesnis nei atrodo.

Įsivaizduok, ką tai reiškė darbuotojams, kurie neturėjo asmeninio priėjimo prie interneto. Daugelis darbuotojų dabar buvo priversti laisvadieniais eiti į viešąją biblioteką vien tam, kad išsiaiškintų, ar tą vakarą jiems nepaskyrė darbo. Negana to, kad laisvadienio turėdavome prašyti du mėnesius iš anksto, dabar turėjome pateikti paraiškas ir internetu. Be tvarkaraščių sistemos, tinklapis taip pat buvo prikrautas apmokymų filmukų ir parduotuvių skelbimų. Jie mums mokėjo tą patį atlyginimą, tik be arbatpinigių, kad sukurtume tuos filmukus ‒ suteikdami jiems ilgalaikius įrankius, su kuriais ateityje jie galėtų ištreniruoti daugiau baristų ir gauti daugiau pelno. Galėjome prarasti savo darbus, tačiau mūsų padaryti filmukai leistų pinigų srautams nesustoti.

Taip pat mes nebegalėjome pasiteisinti, kad ko nors nežinome apie parduodamus produktus ‒ visa informacija buvo tinklapyje. Kai mūsų darbai užvaldė visas mūsų gyvenimo sritis, nusprendėme, kad jas paskirti galime ir pasipriešinimui. Susidraugavome su dar pora kolegų ir pradėjome susitikinėti išgerti ar šnabždėtis per rūkymo pertraukėles. Tarp mūsų atsirado bendrumo jausmas, pasižiūrėjome į save rimčiau. Keletas iš mūsų buvo skaitę apie profsąjungų darbuotojus, kurie kovojo su streiklaužiais trisdešimtaisiais; galbūt senojo darbo judėjimo susiformavimas kiek panašėjo į mūsų.

Galiausiai sukūrėme planą. Turėjome anonimiškai pareikalauti viršininkų uždaryti tinklapį ir nuimti apsaugos kameras, grasindami numatytą dieną streikuoti. Žinodami, kad daugelis kitų darbuotojų pritartų pirmajam siūlymui, o viršininkai nė už ką nepalaikytų antrojo, tikėjomės neeilinio streiko.

Mes jau buvome gavę vertingą pamoką iš bendradarbio, kuris pasielgė taip, kaip norėjo, nesitikėdamas jokios asmeninės naudos. Vieną šeštadienio vakarą pagrindinis virėjas tiesiog išėjo lauk ir nebegrįžo. Viršininkas turėjo verstis per galvą, kad rastų ką nors į jo vietą, o restoranas prarado tūkstančius dolerių. Įsivaizdavome, kad panašiai galėtų atsitikti, jei sugestų kreditinių kortelių aparatas.

Jei streikas sustabdo gamybą, tai sabotažas taip pat yra streiko rūšis. Mes kėlėme hipotezę, kad, su sąlyga, jog viskas, ką mes gaminome, pirmiausiai buvo atmosfera ‒ rūpestinga, profesionali ir tobulumo siekianti aplinka – mes turėtume apleisti šiuos savo darbo aspektus. Kai gamyklų darbuotojai, gaminantys materialius daiktus, nusprendžia streikuoti, jie atsisako judinti svirtis, kilnoti dėžes ar stovėti prie surinkimo linijos; mes galėjome atsisakyti patarnauti.

Mes taip pat įsivaizdavome, kad mūsų reikalavimai galėjo būti tuoj pat įgyvendinti net jei viršininkai ir nenusileistų. Visos apsaugos kameros buvo sujungtos per kompiuterių tinklą; taip viršininkas galėjo prie jų prisijungti per savo iPhone‘ą. Mes susisiekėme su keliais draugais, kurie šį tą išmanė apie programavimą, ir jie pasiūlė mums padėti – streiko metu užblokuoti kameras.

Streikas turėjo būti paremtas aktyviu mažumos vaidmeniu daugeliui kitų darbuotojų tiesiog tylint ir nesikišant. Mūsų planas buvo tęsti darbą, bet viską daryti neteisingai. Maisto padavėjai turėjo nunešti maistą neteisingiems staliukams. Paklausti, kaip jiems sekasi, patarnautojai klientams turėjo atsakyti: „Aš vis dar depresijoje nuo tada, kai mano draugas perdozavo.“ Galiausiai kai kurie iš mūsų turėjo retkarčiais susižeisti: įsipjauti į pirštą pjaustydami vaisius ar nukristi nuo laiptų. Planavome sutrikdyti visko veikimą, net savo pačių. Tai kainuotų jiems visos nakties pelną ir sugadintų reputaciją.

Ar tikėjomės laimėti? Sunku pasakyti. Ką išvis reiškia laimėti? Jei būtume norėję tiesiog pagerinti savo darbo sąlygas, būtume grįžę prie darbo paraiškų pildymo. Ne, mes norėjome kažko daugiau ‒ norėjome sukurti naują pasirūpinimo savimi precedentą. Net jei mūsų streikas būtų nepasisekęs, jau būtų buvęs atliktas žingsnis maištingo paslaugų sektoriaus link. Pavieniai streikai kaip mūsų galbūt ir neatneštų pokyčių, tačiau įsivaizdavome, kad jie galėtų prisidėti prie kažko didesnio. Jei galėtume padaryti restoraną nekontroliuojamu, ką dar galėtume?

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 2005

2015 m. straipsnis

 

8 valandų darbo diena – įprasta praktika tarp verslininkų pasaulyje. Švedija nusprendė mesti iššūkį šiai praktikai su trumpesniu sprendimu – 6 valandų darbo diena.

Airijos praktika

Airijoje žmonės dirba beveik 8,5 valandų per dieną. Tai veda prie 42,5 valandų darbo per savaitę. Yra sakoma, kad darbuotojams ir darbo vietoms naudinga, jog būtų dirbama daugiau valandų per savaitę. Tačiau realybėje įrodyta, kad tai netiesa.

Pareiškimas

2014 m. Geteborgo valdžia pranešė, jog viešojo sektoriaus darbuotojai eksperimentuodami ims dirbti mažiau valandų. Šis pareiškimas buvo paskelbtas tam, kad būtų padidinta psichologinė bei fizinė sveikata ir produktyvumas.

Oficialus Geteborgo mero pareiškimas skambėjo taip:

„Mes manome, jog laikas iššauti šią kulką Švedijoje. Vėliau patikrinsime kaip viskas pasikeitė. Tikimės, jog darbuotojai ims mažiau laisvadienių dėl ligų ir jausis geriau tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kai dirbs trumpesnį laiką.“

8 valandų darbo diena – neefektyvi

Programuotojų vadovas Greitojoje kompanijoje teigia, kad 8 valandų darbo technika yra neefektyvi. Jis pasakė tokius žodžius:

„Būti susikaupusiam prie tam tikros užduoties 8 valandas yra didžiulis iššūkis. Kad susidorotume ir paverstume darbo dieną pakenčiama, mes maišome užduotis ir pertraukas. Be to, mes sunkiai susitvarkome privatų gyvenimą už darbo ribų.“

Daugiau laiko praleidžiama su šeima

„Filimundus“ kompanija 2014 m. irgi perėjo prie 6 valandų darbo dienos. Kompanijos personalas nesižvalgo atgal:

„Mes norime praleisti daugiau laiko su savo šeimomis, mes norime mokytis naujų dalykų ar daugiau sportuoti. Mes norėjome pažiūrėti, ar egzistuoja išeitis, kaip suderinti visus dalykus.“

Buvo nuspręsta mažinti darbo valandų kiekį, kad darbuotojai galėtų praleisti daugiau laiko su savo šeimomis, o drauge būtų padidintas jų motyvacijos lygis. Be to jų energingumas taip pat didinamas šiuo būdu.

Šaltinis

Vertė Raimonda Jonaitienė

0 1024

Mokytojai ir mokiniai

     Bet kas, kam yra tekę praleisti laiko su mažais vaikais, žino, kaip jiems patinka mokytis. Nuo pat pradžių jie bando imituoti viską aplinkui. Be šio instinkto, leidžiančio kiekvienai naujai kartai perimti buvusiųjų žinias ir įgūdžius, mūsų rūšis būtų jau seniai išnykusi.

Reikia nemažai pasistengti norint iš vaikų šį įgimtą smalsumą išmušti. Turi atskirti juos nuo šeimų, izoliuoti steriliose aplinkose su keliais persidirbusiais suaugusiaisiais ir įkalti į galvą, kad mokymasis yra disciplina. Tereikia išsiųsti juos į mokyklą.

Masinis švietimas Europoje įsigalėjo tik XIX amžiuje. Šeimos, seniausios socializacijos institucijos, nebepakako paruošti vaikų jų vaidmenims besikeičiančioje visuomenėje ‒ ypač pramonės revoliucijos vis labiau skaldomoms dirbančioms šeimoms. Kai vaikų darbas buvo apribotas, atsirado poreikis juos kažkaip užimti dienos metu. Valdžios privalomą mokymą matė kaip būdą sukurti paklusnią populiaciją: paklusnius karius armijai, nuolaidžius darbuotojus pramonei, pareigingus klerkus ir valstybės darbuotojus. Visuomenės reformatoriai matė tai kitaip ‒ kaip būdą pakylėti žmoniją, bet komplimentus už tai susižėrė vyriausybės.

Privalomas švietimas plito kartu su industrializacija, kol galiausiai pats švietimas tapo atskira industrija. Valstybės valdoma šios industrijos atmaina vis dar funkcionuoja, kad išlaikytų jaunus žmonės uždarytus ir suprogramuotų juos pagal standartizuotus mokymo planus. Privačioji atmaina tapo pelningu ekonomikos sektoriumi: atskirtas nuo kasdienio gyvenimo švietimas virto preke, skirta pardavimui ir pirkimui – kaip ir bet kuri kita prekė.

Ką daryti su pertekliniais darbuotojais mechanizuotame pasaulyje, kuriame savitarnos parduotuvės ir elektroninė registracija skrydžiams pakeičia darbus, anksčiau piliečius išlaikydavusius visaverčiais visuomenės nariais? Vienas sprendimas – pavėlinti jų įsitraukimą į darbo rinką. Šiandieninis karjeros siekiantis darbuotojas daugiau laiko nei bet kada anksčiau praleidžia mokydamasis – kad įgytų pranašumą, ilgesnį pasiekimų sąrašą ar dar vieną solidžiai atrodantį įrašą gyvenimo aprašyme. Tai padeda skleisti žinią, kad bedarbių ir nevykėlių nesėkmės yra jų pačių kaltė ‒ jiems reikėjo siekti daugiau išsilavinimo.

Kai galia buvo paveldima, tik turtingieji ir galingieji siuntė savo vaikus į mokyklas. Šiuolaikinėje paskolomis grįstoje ekonomikoje, kurioje daugelis dirbančiųjų gyvena peržengdami savo išgales su viltimi, kad ateityje padidins savo gerovę, siekti turto ir galios yra daug lengviau, tačiau tai turi savo kainą. Jei nori padoraus darbo, už reikalaujamus laipsnius turi mokėti tūkstančius arba dešimtis tūkstančių. Tai dešimtmečiams įkalina studentus skolose ir priverčia juos parsiduoti bet kur, kur tik paims rinka, pagal rafinuotas vergystės sutartis. Kuo dirbantieji labiau išsilavinę, tuo išrankesni tampa darbdaviai, o nepastovioje ekonomikoje darbuotojai turi vėl ir vėl grįžti į mokslus.

Šiandien moksliniai laipsniai atvirai aptarinėjami kaip investicijos į kapitalą. Laipsniai verti tam tikrų potencialių ateities pajamų, kai kurie labiau, nei kiti. Taip pat kalbama apie studijų paskolų sumažinimą studentams, kurie siekia laipsnių ne tokiose pelningose srityse, pavyzdžiui, humanitariniuose moksluose. Tai remiasi rinkos logika: įgijusieji minėtus laipsnius turi mažiausias tikimybes išsimokėti paskolas ‒ net jei šios studijų kryptys gali pagerinti žmonių gyvenimą finansiniais kriterijais nepamatuojamais būdais. Tokiu būdu taupymo programos naikina paskutines universiteto kaip mokymosi dėl paties mokymosi oazės liekanas.

Žinoma, milijonai jaunų žmonių neturi jokių galimybių stoti į universitetus. Dar ankstyvoje gyvenimo fazėje vaikai atsiduria viename iš dviejų švietimo takų pagal socialinę klasę; tai gali pasireikšti privačių ir viešų, priemiesčio ir miesto mokyklų, klasių „gabesniems“ ir visiems kitiems forma ir pan. Didžiajai daugumai, kuriems nulemta žlugti, mokyklų sistema yra gigantiška talpykla; maištaujantieji iš arešto gali būti perkeliami tiesiai į kalėjimą. Turėdamos apsaugos darbuotojus ir metalo detektorius daugelis mokyklų dabar primena kalėjimus – autoritarinė kontrolė normalizuojama nuo pat ankstyvo amžiaus.

Nepaisant rinkos persisotinimo baigusiaisiais universitetus, kai kurie liberalai vis dar laikosi nuomonės, kad daugiau švietimo gali išspręsti skurdo ir kitas problemas. Tačiau kuo aukščiau kyli piramide, tuo joje mažėja vietų; joks švietimo kiekis to negali pakeisti. Geriausiu atveju, nepalankiomis sąlygomis gyvenę išsilavinusieji pakeis tuos, kurių pozicijos turi daugiau privilegijų; bet už kiekvieną visuomenės kopėčiomis užlipantį aukštyn kažkas kitas turi nusileisti. Paprastai daugiau švietimo reiškia tiesiog daugiau skolų.

Dar vienas liberalusis principas yra akademijos kaip idėjų prekyvietės samprata. Prekyvietės metafora pakankamai taikli: kaip ir žmonės, idėjos turi varžytis nelygiose kapitalizmo platumose. Kai kurios gali būti paremiamos kanclerių ir žiniasklaidos magnatų, milijonais ar milijardais dolerių, ištisų karinių – pramoninių kompleksų; kitos gimsta kalėjime. Nepaisant šito, idėjoms, kurios pakyla iki viršūnės, yra nulemta būti geriausiomis ‒ taip kaip ir sėkmingiausiems verslininkams būtina lenkti kitus visais atžvilgiais. Kapitalizmas tveria remdamasis tokia minties logika, nes kiekvienas, nuo milijardieriaus iki pasiuntinuko, mano, kad tai yra geriausia idėja.

Tačiau besimokančiųjų idėjos nesivysto vakuume; jos neišvengiamai būna paveiktos klasinių interesų. Kuo labiau kyli švietimo sistemos laiptais, tuo labiau tikėtina, kad besimokantieji bus turtingi, ypač kylant mokesčiams už mokslą ir mažėjant valstybinėms stipendijoms. Tokiame fone reakcingos idėjos įgauną akademinį prestižą. Jei kai kurie konservatoriai vis dar žvelgia į universitetus kaip į radikalizmo židinius, tai tik dėl to, kad profesorių klasiniai interesai ne tokie reakcingi kaip administratorių.

Tai nereiškia, kad turtingi vaikai gimsta būdami pirmūnais. Privilegijuotiems vadovams išauklėti reikia ne mažiau socialinės inžinerijos nei paklusniems darbuotojams. Tai vyksta subtiliai. Pavyzdžiui, pasižymėjusių studentų mokymo programos neįtraukia nieko apie tai, kaip užsiauginti ar gaminti maistą, siūti drabužius ar taisyti variklius; numatoma, kad jei šiems studentams gerai seksis, visada bus vargšų, kurie atliks šiuos darbus už juos. Tokiu būdu švietimas, kuris išmoko žmones išlaikyti galią, suluošina juos pamatinių už ekonomikos kylančių poreikių patenkinimo atžvilgiu. Tada bet kokios alternatyvos atrodo išties grėsmingai.

Nors mokytojai sudaro priešakinius nepasiturinčiųjų disciplinuotojų ir turtingųjų privilegijų legitimizuotojų būrius, tačiau iš tiesų jų nederėtų dėl to kaltinti. Daugelis mokytojų yra nuostabūs žmonės. Kai kurie gali būti puikūs ugdytojai ar draugai už mokyklos suvaržymų ribų. Daug mokytojų atsisakė galimybės uždirbti daugiau pinigų, nes tiki, kad mokymas yra svarbus, net jei ir prastai apmokamas. Tačiau dažniausiai vaidmenys, kuriuos jie verčiami atlikti klasėse, užkerta jiems kelią geriausiai išnaudoti savo dovanas ir aistrą pasitarnauti ateinančioms kartoms. Čia, kaip ir kitur, sistema yra varoma tų, kurie mano, kad gali ją reformuoti.

     Paslaugų sektorius

     Prieš du šimtmečius dauguma JAV dirbančiųjų dirbo prie tiesioginio gėrybių iš žemės išgavimo ‒ ūkininkavimo, žuvininkystės ir kalnakasybos. Pramonės revoliucija sutraukė didelę dalį šios darbo jėgos į gamyklas. Nuo tada, technologinė pažanga nuolat mažino darbo žemės ūkyje ir pramonėje poreikį, o gamyklos persikėlė už jūrų ieškodamos pigesnės darbo jėgos. Taigi, taip išėjo, kad didžioji dauguma JAV dirbančiųjų šiandien teikia paslaugas, o ne materialias gėrybes.

Standartizacija ir mechanizacija, kurią Fordas įdiegė gamyklose, paslaugų sektorių pasiekė karta vėliau. Korporacinės frančizės, tokios kaip Walmart ar McDonald‘s, industrializavo vartotojiškąją rinkos pusę, transformuodamos socialinį peizažą masinės gamybos prekės ženklais ir reklama; tuo pat metu skambučių centrai įgyvendino surinkimo linijos modelį asmeninių paslaugų sferoje. Smulkieji verslai, veikę tose pačiose rinkose kaip ir šie milžinai, paprasčiausiai negalėjo varžytis. Kita smulkaus verslo karta turėjo susikoncentruoti į specializuotų, o ne nuolatinio vartojimo produktų pasiūlą: sveiko maisto krautuves, aukščiausios klasės aprangos ir papuošalų parduotuves, pogrindžio pasilinksminimo vietas. Tai sutapo su produktų įvairovės augimu po 1970‒ųjų ekonominės krizės: kaip gamybos modelis perėjo nuo amatininkų manufaktūrų prie gamyklų ar prakaito krautuvių, taip vartojimas perėjo nuo šeimos verslų prie nepriklausomų prekybininkų remiamų korporacinių grandinių.

Šiandien paslaugų sektorius įtraukia plačią profesijų įvairovę. Viename gale yra baltųjų apykaklių darbai, tokie kaip vadyba ar programavimas, kurie artimesni vadovaujančioms pozicijoms nei įprastos išnaudojamųjų veiklos. Kitame gale yra greito maisto restoranai ir skambučių centrai, kurie nuo fabrikų skiriasi tik tuo, kad juose nieko nesukaupiama, nepriklausomai nuo to, kaip sunkiai darbuotojai dirba.

Šie kraštutinumai pradeda vienas kitą priminti. Aukšto lygio darbai, tokie kaip mokymas, yra vis labiau veikiami korporacinės standartizacijos, kuri individualius sugebėjimus, paprastai siejamus su profesionaliu darbu, pakeičia anoniminėmis procedūromis ir protokolais, kuriais sekti gali bet kas. Tuo pat metu, tokios pramonės šakos kaip maisto tiekimas reikalauja vis daugiau ekspertų ‒ mes turime būti aukštyn kopiantys konsultantai, baristos ar „sumuštinių profesionalai“ vien tam, kad išlaikytume pusės etato darbą. Visame paslaugų sektoriuje kapitalistai reikalauja to paties dalyko: lankstaus prisitaikymo. Daugiau nebėra vietos nei „aš čia naujas“, nei „aš žinau, kaip atlikti savo prakeiktą darbą“.

Technologinis progresas pakeičia paslaugas prekėmis taip pat, kaip mašinos – rankų darbą. Prieš kelias kartas turtingieji plauti indams samdydavo tarnaites, o šiandien dauguma namų ūkių turi automatines indaploves. Taigi, nors darbą taupantys išradimai perkėlė didžiąją ekonomikos dalį į paslaugų sektorių, tie paslaugų tiekimo darbai, kurie dar egzistuoja, yra tie, kuriuos nebuvo lengva paversti į prekes ‒ arba tie, kuriuose darbuotojai gali būti nupirkti pigiau nei aparatai.

Tęsiant toliau, perėjimas iš rankų darbo ekonomikos į paslaugų ekonomiką sutapo su didesniu moterų įtraukimu į dirbančiųjų gretas. Moterims paprastai buvo mokami mažesni atlyginimai, todėl jos galėjo geriau konkuruoti dėl mechanizuotų darbų. Pasaulyje yra vietų, kuriose vyrų dominuojamas pramonės sektorius buvo beveik visiškai pakeistas moterų dominuojamu paslaugų sektoriumi. JAV poslinkis nuo vieną pajamų šaltinį iki du pajamų šaltinius turinčių namų ūkių padėjo paslėpti bendrą atlyginimų sumažėjimą.

Tačiau kodėl vykstant fizinio darbo eliminacijai į ekonomiką įsijungia daugiau dirbančiųjų? Ir kaip kapitalistai gali gauti daugiau pelno iš darbo, kuris nesukuria nieko materialaus?

Nebūkime suklaidinti savo pačių patirčių: šiandien iš pramonės gaunama tiek pat pinigų, kiek ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Skirtumas tas, kad technologijos daugelį mūsų padarė nebereikalingais. Kadangi materialioms gėrybėms gaminti reikia mažiau darbininkų, daugiau žmonių ieško darbo, o tai lemia atlyginimų sumažėjimą. Kai atlyginimai žemi, kapitalistams pigiau samdyti darbuotojus, kurie nedaro nieko kito, kaip tik reklamuoja jų prekes; kadangi jų konkurentai gali daryti tą patį, visi verčiami taip elgtis, kad išliktų konkurencingi. Tai tinka ne tik pardavimų vadovui, bet ir besišypsančiam veidui batų parduotuvėje, draugiškam balsui techninės pagalbos linijoje, paslaugiam vietiniam turistiniuose taškuose, raštinės darbuotojui verslo centre ir pan.

Tai paaiškina, kodėl tokia didelė dalis paslaugų sektoriaus koncentruojasi į vartotojų išlaidavimą skatinančių aplinkų kūrimą: viešbučių, kavinių, restoranų, kazino, rinkodaros ir reklamos. Klientų aptarnavimas ekonomikai tampa svarbesnis nei pačios prekės; korporacijos parduoda ne tiesiog daiktus, bet taip pat ir dėmesį, svetingumą, empatiją, paslaugumą ir santykį ‒ viską, kas anksčiau buvo laisva socialinio gyvenimo dalis. Paslaugų sektorius yra plonas gyvo kūno sluoksnis, ištemptas ant geležinės ekonomikos mašinerijos, kurstantis ją varančius geismo variklius.

Jei kapitalizmas būtų tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius, tada būtų nesuprantama, kodėl žmonės dabar dirba daugiau, nors gamybai darbo reikia mažiau. Tačiau kapitalizmas nėra tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius; jis yra socialinė sistema, pagrįsta susvetimėjusiais santykiais. Kol ekonomika skirsto prieigą prie išteklių pagal turtą, pažanga gamybinėse technologijose paprasčiausiai verčia dirbančiuosius ieškotis kitų pragyvenimo būdų. Mašinoms mūsų nebereikia, tačiau mes vis dar reikalingi jų darbo palaikymui.

Kapitalistams palanku: organizuoti pasipriešinimą darbui paslaugų sektoriuje dar sunkiau nei buvo gamyklose. Kaip ir prakaito krautuvių darbininkai, aptarnautojai yra pasiskirstę po tūkstančius paskirų darbo vietų ir beveik neturi galimybių užmegzti ryšius ar kartu sąmokslauti, o pasipriešinimo atveju gali būti lengvai nuraminami. Be to, kadangi ir dirbantieji, ir darbo sutartys dažniausiai būna laikini, pirmieji neturi nei atramos, nei akstino priešintis.

Kitos kliūtys kyla iš vidaus. Nepaisant aspektų, kuriais aptarnavimo sektoriaus darbai vieni kitus primena, daugelis šios rūšies darbuotojų neišskiria savęs kaip išnaudojamos klasės. Kadangi jų darbai dažnai įtraukia bent šiek tiek vadovavimo pareigų, jiems lengviau tapatintis su vadovaujančia perspektyva, nepaisant to, ar jiems patinka jų tikrieji viršininkai. Tam tikru atžvilgiu, tapatinimasis su savo darbu visada buvo paslaugų sektoriaus dalis: „sveiki, mano vardas Pjeras ‒ šįvakar aš būsiu jūsų padavėjas.“ Pavyzdžiui, dalinis atlyginimų mokėjimas arbatpinigiais yra būdas paversti darbuotojus smulkiais verslininkais, kurie turi save tiesiogiai parduoti klientams. Konkurencingoje ir neprognozuojamoje šiandienos rinkoje net laikini darbuotojai turi matyti save kaip kokio nors tipo verslininkus.

Paslaugų sektoriaus darbuotojai, kurie atsisako tapatintis su savo darbais, dažnai tai daro dėl „tikrojo pašaukimo“, kurį siekia įgyvendinti nuo darbo laisvomis valandomis su ta pačia verslo dvasia. Našaus investavimo logikai įsiskverbiant į meno, nuotykių ir socialinio gyvenimo sritis, tampa lengva į savo darbe praleistą laiką žvelgti kaip į kapitalo įgijimą, kuris leis laisvalaikiu siekti savo svajonių ‒ tarsi naujo verslo savininkas, mokantis nuomą už parduotuvės patalpas, tikėdamasis pasisekimo ateityje. Lankstus ir laikinas įsidarbinimas šiuolaikinėse aptarnavimo sektoriaus pareigose skatina tokią mąstyseną. Jei laisvas laikas laikomas „vertingesniu“ nei papildomas užmokestis, mes turime laisvę dirbti mažiau, o jei ne ‒ galima pabandyti dirbti daugiau. Tokiu būdu, savisamdos mentalitetas perimamas individų, kurie kitu atveju galėtų mesti iššūkį pačiai samdymo sistemai.

Pamatytos šioje šviesoje, smulkiojo specializuoto verslo pergalės prieš korporacinius milžinus paslaugų sektoriuje gali reikšti naują individo įsiurbimo į ekonomiką fazę. Ypatingas naujų prabangių parduotuvėlių išradimas, palyginus su Walmart ir McDonald‘s, yra unikalios ir nepakeičiamos jas parduodančios savybės. Darbuotojo asmeniniai ypatumai ir paslaptys, anksčiau buvę vienintele rinkos nepasiekiama teritorija, tampa tokia pačia preke kaip ir visos kitos. Šiuo atžvilgiu, aptarnavimo sektorius atstovauja priešakines totalinio mūsų socialinio gyvenimo kolonizavimo linijas.

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1593

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė.

Bet apie ekonomiką   viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis,  o  iš esmės antrinėmis, specifinėmis  ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa,  infliacija  ir panašiai.  Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina  ją. Ir čia atsiranda  kitas  viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius  reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.

Deja, ekonomika tai per daug rimtas dalykas kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.

Viešpataujanti santvarka – kapitalizmas

Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą  sudaro  socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai  kaip  mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.

Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairus ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos  ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.

Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos  yra savininko – kapitalisto nuosavybė.

Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės  ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu.  Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės   dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti  internetinę informaciją  arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.

Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų  kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu,  jis turi tapti verslu.

Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!

Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti  prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį  pasisamdyti  kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.

Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios  jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.

Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.

Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį pagyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti , o darbas gali išsiversti ir be  kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo,   technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.

Trečia. Pats kapitalas  gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.

Kapitalo koncentracija didėja

Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“   nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas.  Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikelia kapitalą iš „mirusiųjų“.  Darbas kurdamas kapitalistui pelną tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija  ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą  samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.

Nobelio premijos laureatas , žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Pagal naujausia banko „Credit Suisse“ ataskaita  vos 0,5 proc. pasaulio gyventojų turi sukaupę  38,5 proc. viso pasaulio turto. Tuo pačiu skurdžiausiai gyvenantiems dviem trečdaliams visų pasaulio gyventojų priklauso vos 3,3 proc. viso pasaulio turto. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis  pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.

Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:

1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies  socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui  skiriamo pelno.

2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio  sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.

3. Finansinių spekuliacijų sfera.  Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.

Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai  svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas  perka valdžią būtent šiam tikslui.

Nacionalinis globalinis  kapitalizmas

Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.

Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau  linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį,  valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.

Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.

Pirmieji lietuviškieji kapitalistai tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams  tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės  ir švogerystės ryšiais.  Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“  užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės?  Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos  sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius  ir jau apipynė savo interesais visas  biurokratijos grupuotes.

Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai  neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai,  o kapitalistai  už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino.  Ir vieni ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai  turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira  bei paslėpta visuotina korupcija.

Nors panašaus nerašytinio  „sandorio“  detalės kaip „yla iš maišo‘  karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu  koks nors „nusipelnęs“   valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro   esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas –  štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Dėl akių dūmimo  dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos),  o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad  A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.

Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?

Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuva. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę  pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai,  „ofisų proletarai“ bei  mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo  interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.

Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su  nacionalistinių  ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.

Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti   egzistencinio pasirinkimo situacija.

Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.

Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios  nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.

Šaltinis: Michailo Bugakovo tinklaraštis.

0 1133

Savisamda

     „Savisamda“ apibrėžia platų pozicijų ratą ‒ nuo repetitorių ir auklių iki tėvų parduotuvių savininkų, nuo gėlių pardavėjų ant gatvės kampo iki sėkmingų „kūrybinės klasės“ menininkų. Savisamda siejama su asmenine laisve; tačiau vadovavimas savam verslui paprastai reikalauja daugiau laiko nei darbas korporacijai, ir nebūtinai yra geriau apmokamas.

Jei kapitalizmo problema yra ta, kad viršininkai samdiniams nemoka visos jų darbo vertės, tuomet savisamda atrodo kaip galimas sprendimas: jei visi dirbtų sau, vadinasi, niekas nebūtų išnaudojamas? Tačiau išnaudojimas nėra tik viršininko turėjimo reikalas ‒ tai yra nelygaus kapitalo paskirstymo pasekmė. Jei visas kapitalas, kurį turi, yra ledų šaldiklis, tai tu nekaupsi pelno tokiu tempu kaip tavo daugiabučio namo savininkas, net jei abu esate vieninteliai savininkai. Dėsniai, kurie koncentruoja kapitalą vienose rankose, gali taip pat sėkmingai veikti tarp verslų kaip ir juose pačiuose.

Taigi savisamda nėra tas pats, kas savideterminacija. Savisamda suteikia tau daugiau atsakomybės, nepasiūlydama daugiau laisvės. Gali pats vadovauti savo veiklai, bet tik rinkos sąlygomis. Darbas sau paprasčiausiai reiškia savarankišką savo triūso pardavimo organizavimą ir asmeninį konkurencijos rizikos prisiėmimą. Įsivaizduok, kiek daug korporacijų užsidirbo gražius pinigus pardavinėdamos daiktus ir paslaugas karjeros siekiantiems verslininkams, kurie greitai bankrutavo ir grįžo prie samdomo darbo.

Kaip miniatiūrinis magnatas, dirbantysis sau išgyvena ir įgyja resursų tik tiek, kiek gauna pelno. Netgi labiau nei dirbantieji už atlyginimą, jis turi internalizuoti rinkos logiką ir jos taisykles bei spaudimą nešiotis širdyje. Verslininkas išmoksta analizuoti viską, nuo savo laiko iki asmeninių santykių, rinkos vertės atžvilgiu. Jis išmoksta į save žiūrėti taip, kaip medienos kompanija žiūri į mišką; kiekvienas verslininkas vienu metu yra ir bosas, ir tas, kuriam nurodinėjama; pati jo psichika skilusi į kapitalistišką ir išnaudojamąją. Galų gale, efektyviau yra patiems dirbantiesiems vadovauti savo integracijai į rinką nei korporacijoms ar vyriausybėms ją primesti.

Atitinkamai, šiandien stebime perėjimą nuo darbuotojo kaip samdinio prie darbuotojo kaip verslininko paradigmos: vietoj to, kad paklustų nurodymams ir parsineštų namo atlyginimus, net ne sau dirbantys darbuotuojai skatinami investuoti save tokiu pačiu būdu. Pažangūs mokytojai bando elgtis su mokiniais kaip su „aktyviai besimokančiais“, vietoj to, kad juos indoktrinuotų; kariuomenių vadai nuleidžia taktinių sprendimų priėmimą atskiriems daliniams, kurių apmokymuose akcentuojamas „pasiruošimas kovai“, o ne paprastas polinkis paklusti įsakymams. Darbo vietoms tampant vis nepatikimesnėmis, darbo patirtis tampa į ateitį nukreipta investicija, turinčia jas užtikrinti ‒ tavo anketiniai duomenys tokie pat svarbūs kaip ir atlyginimas. Paskutinieji senųjų dienų amatininkai, dirbantys sau, sutinkami vis rečiau, tačiau verslininkas, visai tikėtina, gali būti dar tik ateinančios pasaulio tvarkos pavyzdiniu piliečiu. Senamadiškas nepriklausomybės ir savarankiškumo naratyvas, abiems dalykams tapus neįmanomais, atrodo absurdiškai: moderniosios savikūros tikslas yra ne puoselėti nepriklausomybę, o kuo nuosekliau inkorporuoti kiekvieną individą į ekonomiką.

Nepaisant šių pokyčių, kai kurie vis dar mano, kad lokalūs verslai yra alternatyva globaliam kapitalizmui. Naivu įsivaizduoti, kad smulkūs verslai yra mažiau kenksmingi savo bendruomenėms: visų rūšių komerciniai sumanymai pasiseka arba žlunga priklausomai nuo to, kaip jiems pavyksta išgauti pelną iš bendruomenių. Smulkūs verslai gali turėti lojalių klientų būdami šiek tiek mažiau grobuoniški, bet tik tiek, kiek tai veikia kaip gera reklama, ir kol vartotojai išgali mokėti už šią prabangą daugiau. Verslo pasaulyje „socialinė atsakomybė“ yra arba rinkodaros strategija, arba kliūtis. Dichotomija tarp vietinių verslų ir tarptautinių korporacijų pasitarnauja tik nukreipdama pasipiktinusius kapitalizmu remti smulkius kapitalistus ir legitimizuodama įmones, kurios galiausiai arba kaups kapitalą kitų sąskaita, arba bus pakeistos mažiau gailestingų konkurentų.

Yra egzistavęs nesuskaičiuojamas kiekis bendruomenių, kurios netikėjo privačia kapitalo nuosavybe, bet joks istorikas dar nėra aprašęs visuomenės, kurioje kapitalas būtų tolygiai paskirstytas tarp sau dirbančių verslininkų populiacijos. Toks dalykas galėtų gyvuoti tik tol, kol kuris nors iš verslininkų pradėtų pelnytis iš kitų. Remti smulkųjį verslą tikintis, kad jis išspręs kapitalizmo kuriamas problemas, yra mažiau realistiška nei bandyti patį kapitalizmą privesti prie savo galo.

     Gamyklos

     Gamyklos, kurios pagamina daugelį šiandien būtinomis laikomų gėrybių, atsirado XVIII amžiaus pabaigoje su Pramonės Revoliucijos pradžia. Tai pakeitė gamybą, žemės ūkį, transportą ir beveik visus kitus gyvenimo aspektus.

Mechanizacija įžiebė pasipriešinimą nuo pat pradžių. Keli amžiai žemės ūkio privatizacijos daugelį valstiečių jau buvo nuvarę nuo žemės, o dabar naujos technologijos patyrusius amatininkus vertė tapti skurdžiais. Smirdantys ir triukšmingi gamyklų miestai turėjo atrodyti kaip scena iš paties pragaro, įtraukiančio beturčius ir iš jų konstruojančio velnišką mašiną. Į tai reaguodami luditai degino fabrikus ir įrenginius, sukeldami tokį pavojų, kad vienu metu kovoti su jais buvo pasiųsta daugiau britų kariuomenės nei kovai su Napoleonu.

Gamyklų sistema ją sukūrusiems kapitalistams buvo nevienaprasmiškas gėris. Viena vertus, ji sutelkė jų kaip savininkų klasės galią: namuose su savo įrankiais dirbantys amatininkai paprasčiausiai negalėjo varžytis. Tai leido kapitalistams tiesiogiai kontroliuoti darbuotojų veiklą, kai anksčiau jie galėdavo tik pirkti darbo produktus. Negana to, industrializacija suteikė kelių tautų kapitalistams milžinišką pranašumą prieš savo konkurentus iš svetur, taip sukurdama sąlygas naujai ir brutaliai europietiškos kolonizacijos bangai.

Kita vertus, mechanizacija reikalavo dar niekad anksčiau nematyto darbininkų sutelkimo ir pačiose gamyklose, ir miestuose, kuriuose šios gamyklos veikė. Šis sutelkimas kartais turėdavo staigių ir netikėtų pasekmių, kaip pavyzdžiui, 1871‒aisiais, kai darbininkai ir skurstantys miestiečiai sukilo prieš Prancūzijos valdžią ir įkūrė trumpai egzistavusią Paryžiaus komuną. Net ir tarp tokių sukilimų kapitalistai buvo jautrūs išpuoliams, nes niekada negalėdavo žinoti, kada darbininkų sambrūzdis gali išaugti į maištą.

Gamyklų savininkai turėjo ir kitą problemą. Jie galėjo pagaminti daugiau produkto nei bet kada anksčiau, tačiau buvo bepasiekiantys rinkos ribas: paprasčiausiai nebuvo pakankamai pasiturinčių žmonių, kurie būtų galėję nupirkti viską, kas pagaminama. Kadangi kiekviena darbo valanda jiems nešė pelną, darbdaviai privertė paniekintą visuomenę dirbti kiek galima daugiau. Tačiau pasipriešinimui augant ir pajamoms mažėjant, kapitalistai turėjo surasti naujų būdų padidinti pelną. Užuot bandę išspausti iš darbuotojų dar daugiau darbo valandų, jie užsimojo išspausti iš kiekvienos valandos daugiau našumo. Naudodami naujai įgytą priežiūros galią, kurią teikė gamykla, jie pertvarkė darbo procesą, kad padarytų jį dar efektyvesniu ir intensyvesniu.

XX amžiaus pradžioje automobilių magnatas Henry‘is Fordas pataikė į laiminčią gamybos linijų, standartizacijos ir pigių produktų kombinaciją, inauguruodamas masinės gamybos ir vartojimo erą. Fordas į gamyklą žvelgė kaip į mechanizmą ir ėmėsi daryti darbininkus efektyvesniais jo sraigteliais. Tokiu būdu užduotys darėsi vis labiau specializuotomis ir pasikartojančiomis, tad darbininkai vis mažiau ir mažiau galėjo nujausti savo darbo visuminį kontekstą. Per ateinančius kelis dešimtmečius, masinei gamybai ir vartojimui tampant norma visame pasaulyje, šis susvetimėjimas ėmė atsispindėti pačioje visuomenėje, kuri tapo panaši į socialinę, pagal surinkimo linijos logiką veikiančią gamyklą. Mokyklos masiškai gamino tarpusavyje pakeičiamus darbininkus, pasirengusius užimti bet kokias pozicijas; automobiliai greitkelių ir priemiesčių forma kraštovaizdyje išraižė naujus prekybos kanalus.

Žinoma, darbininkų populiacija vis dar buvo pavojingai sukoncentruota, o darbo paspartinimas turėjo potencialą įžiebti ir pasipriešinimo paspartėjimą. Automatinių staklių naudojimas apsunkino konkurencijos tarp darbininkų skatinimą, kuriuo užsiiminėjo Fordo pirmtakai. Dar blogiau, darbininkai taip bodėjosi bukinančios surinkimo linijų patirties, kad pulkais palikinėjo darbą; Fordas praradinėjo pinigus nuolatiniams naujų pakaitų apmokymams.

Jis nusprendė papirkti darbo jėgą kaip visumą, paversdamas savo darbuotuojus pramoninio klestėjimo dalininkais. Pradedant 1914‒aisiais, Fordas savo gamyklų darbininkams mokėjo dvigubai nei vidurkis didesnį atlyginimą, apribojo darbo laiką iki aštuonių valandų per dieną ir pasiūlė pelno dalinimosi planą, kad jie galėtų nusipirkti tuos pačius savo gaminamus „Modelius T“. Sekęs automobilių rinkos išsiplėtimas leido Fordui kompensuoti aukštus atlyginimus kasmet didėjančiais gamybos ir pardavimų mastais. Šis kompromisas greitai paplito po visą industrializuotą pasaulį; tiesą sakant, tai žymėjo patį moderniosios viduriniosios klasės atsiradimą, kartu su moderniu laisvalaikiu. Kapitalistai būtinybę pavertė dorybe; priversti išnaudojamiesiems dalinti laiką ir pinigus, jie išrado masinį vartojimą, kad atiduotas laikas ir pinigai galiausiai sugrįžtų.

Atlyginimų pakėlimas padėjo Fordui sustabdyti bandymą jo gamyklose įsteigti profesinę sąjungą. Tačiau ilgalaikė jo kompromiso pasekmė buvo ta, kad sąjungos, visada buvusios nelegalia opozicija kapitalizmui, galiausiai rado jo veikime esminę savo rolę. Versdamos darbdavius išlaikyti pakankamai aukštus atlyginimus, kad darbuotojai galėtų įsigyti daugiau prekių, jos saugojo kapitalistus nuo savo pačių vartotojų bazės sunaikinimo. Susitelkdamos į darbo užmokesčio sutartis, sąjungos nukreipė darbininkų judėjimus nuo tiesioginės revoliucijos į institucionalizuotas kolektyvines derybas. Sąjungų biurokratija iškilo šalia korporacijų biurokratijos, sudarytos iš profesionalų, kurių pagrindinis interesas buvo karjeros pažanga. Sąjungos nustojo priešintis paties darbo suintensyvinimui ir plėtrai ‒ kas buvo gerai darbui, buvo gerai sąjungoms, nepaisant to, ar tai buvo gerai darbininkams.

Ši darbo profesionalizacija taip pat vyko ir „besivystančiose šalyse“, transformuodama judėjimus prieš darbą į judėjimus už didesnę dalį jo produkcijos. Ironiška: ten, kur kapitalistų klasė buvo nepakankamai išsivysčiusi, kad įvestų Fordo inovacijas, šios buvo įdiegtos darbo judėjimo biurokratijos atstovų. Sovietų Rusijoje, pavyzdžiui, „fordizmas“ buvo priimtas kaip sparčios industrializacijos modelis. Josifas Stalinas, vadovaudamas brutaliam milijonus gyvybių kainavusiam perėjimui prie mechanizuoto žemės ūkio, pritariančiai paskelbė, kad „amerikiečių našumas yra ta nepalaužiama jėga, kuri nei žino, nei pripažįsta kliūčių“. Galima pastebėti, kad bolševikų revoliucija buvo egzotiška versija fordistinio kompromiso, kuriame darbininkų pasipriešinimas buvo nukreiptas į naujos biurokratinės klasės paramą mainais į dalį vartotojiškų gėrybių.

Bet kuriuo atveju, kapitalistinėje sistemoje kompromisai retai tveria ilgai. Pradedant 1960‒aisiais, kapitalistai susidūrė su nauja krizių virtine, kai jų ekonominės plėtros strategijos dar kartą pasiekė savo ribas ir nauja darbininkų karta atsiskyrė nuo profsąjungų, kad sukiltų prieš darbą. Jaunimo judėjimai, sukrėtę pasaulį nuo Paryžiaus ir Prahos iki Čikagos ir Šanchajaus, dažnai savo projektą vadindavo utopinėmis sąvokomis, tačiau jie priešinosi kažkam konkrečiam ir pažįstamam: savo tėvų susitaikymui su išnaudojimu. Šio susitaikymo kaina atsiskleidė natūralaus pasaulio naikinimu ir kasdienio gyvenimo susvetimėjimu. Tuo pačiu metu pramonės šakos, kurios labiausiai pasipelnė iš fordistinio kompromiso ‒ tos, kurios gamino automobilius, buitinę techniką ir kitas ilgalaikes prekes ‒ pradėjo smukti rasdamos vis mažiau ir mažiau naujų pirkėjų savo produktams.

Taigi, kaip ir Fordas prieš juos, kapitalistai perorganizavo gamybos ir vartojimo procesus, kad padarytų juos stabilesnius ir pelningesnius. Padedami naujų komunikacijos technologijų, jie paskleidė gamybą po visą pasaulį, apeidami profsąjungas bei maištingus darbininkus ir išnaudodami tuos, kurie buvo desperatiškiausi. Darbdaviai apribojo formalų ilgalaikio samdymo modelį vardan lankstesnių darbo formų, kad galėtų nuleisti rinkos riziką patiems darbuotojams. Didelio masto ekonomikos, kuriose korporacijos taupė pinigus gamindamos kelis standartizuotus produktus, buvo pakeistos plačios apimties ekonomikomis, kuriose ta pati infrastruktūra buvo naudojama pagaminti daug įvairių daiktų. Atitinkamai diversifikavosi vartotojų rinkos, o masiškai gaminamas individas ‒ konformistas, sukilimų metu kėlęs viešąjai tvarkai tikrą grėsmę ‒ buvo pakeistas beribiu skirtingų vartotojų tapatybių pasirinkimu. Taip darbo jėga, kuri anksčiau susivienijusi buvo tokia pavojinga, tapo padalinta visais aspektais.

Šie gamybos ir vartojimo pokyčiai dar kartą pakeitė žemės ir visuomenės veidą. JAV socialinė gamykla daugiau nebegamina darbuotojų, kurie nusiteikę investuoti visą savo gyvenimą į vieną karjerą; klestintys pramoniniai praėjusio amžiaus miestai tapo apleisti ir palaikomi tik kur ne kur išsibarsčiusių kavinių ir universitetų.

Šiandien gamyklos vis dar egzistuoja, bet kompiuterizuota įranga ir duomenų apdirbimas leidžia joms samdyti vis mažiau ir mažiau darbuotojų. Vis nereikalingesnė darbo jėga turtingose pasaulio dalyse buvo absorbuota paslaugų sektoriaus; nepasiturinčiose dalyse ji palikta likimo valiai. Kaip Fordas sumodeliavo gamyklą pagal mašiną, taip surinkimo linija pasitarnauja kaip modelis globalioms mainų grandinėms, milžiniškų korporacijų koordinuojamiems ir vadovaujamiems didelių ir mažų gamintojų tinklams: detalės gali būti gaminamos Indijoje ir Brazilijoje, surenkamos Hong Konge ir parduodamos Los Andžele. Ne taip, kaip senosios gamyklos, šie tinklai nėra jautrūs koncentruotos darbo jėgos keliamiems pavojams; jei kuris šios milžiniškos struktūros mazgas tampa maištingas, jo vaidmuo gali būti perduodamas kitam mazgui kad ir priešingoje pasaulio pusėje.

Paradoksalu, ši „post‒fordistinė“ ekonomika atgaivina tas darbo formas, kurios atrodė beišnykstančios su automatizacijos atsiradimu. Kadangi didžiosioms pramonėms nebereikia didžiosios dalies žmonių, kurių kapitalizmas atsisakė, darbuotojai likusiame pasaulyje gali dirbti už grašius prakaito krautuvėse ‒ prastai įrengtose, apgailėtinose darbovietėse, kurios beveik nereikalauja investicijų į specializuotus mechanizmus. Tokios prakaito krautuvės tobulai atitinka takius šiuolaikinės gamybos reikalavimus, kai vieną dieną gali reikti adyti sportbačius, o kitą ‒ marškinių rankoves. Dažnai jos yra vienintelis būdas patenkinti vartojimo rinką, pagrįstą milijonų skirtingų produktų naujoviškumu ir išskirtinumu.

Šiame kontekste profsąjungos yra liūdnai pergudraujamos ir tampa atgyvenomis. Institucionalizuota darbo užmokesčio kontrolė nebeatrodo reikalinga rinkos stabilizavimui, todėl jos nauda kapitalizmui pasibaigia; gamyba taip pat nebepriklauso ir nuo griežtų demografinių santalkų, kurios kadaise kėlė tokią grėsmę verslui. Antikapitalistai vis dar laužo galvas, kokios naujos pasipriešinimo formos galėtų pakeisti profsąjungas ir streikus.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas