Tags Posts tagged with "Bayer"

Bayer

0 4433
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

1 3787
 I. G. Farben arba I. G. Farbenindustrie (vok. Interessen Gemeinschaft Farbenindustrie AG – Dažomųjų medžiagų pramonės interesų bendrija) – tai Vokietijos koncernų konglomeratas, susiformavęs 1925 metais.

PRADŽIA

1915 balandžio 22 dieną staiga nutilo vokiečių artilerija. Netikėtai iš vokiečių apkasų pusės, genamas lengvo pavasariško vėjelio, pajudėjo žalsvai geltonas debesėlis. Netrukus jis apgaubė sąjungininkų pozicijas. Beveik iš karto tūkstančiai žmonių ėmė raitytis nuo traukulių ir pajuto kankinantį dusulį.

Taip pirmą kartą buvo panaudotos nuodingos dujos.

I.G.Farbenindustrie 1

I.G.Farbenindustrie 2

I.G.Farbenindustrie 3

Netrukus Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vado feldmaršalo Ericho Liudendorfo (Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff) štabe buvo surengtas pasitarimas. Armijai atstovavo pats feldmaršalas. Sunkiajai pramonei – Gustavas Krupas (Gustav Georg Friedrich Maria von Bohlen und Halbach_ – vienas iš firmos „Friedrich Krupp AG Hoesch-Krupp“ įkūrėjo palikuonių. Chemmijos pramonei atstovavo firmos „Bayern AG“ vadovas Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Diusberg).

I.G.Farbenindustrie 4

Prabangus salonas-vagonas užsipildė brangių cigarų dūmais. Momento iškilmingumą pabrėžė didžiulis kaizerio portretas, pakabintas salono centre.

-Ponai. – prakalbo Liudendorfas. – Jūs jau žinote apie nuostabius dujų atakos rezultatus. Jo didenybė kaizeris pavedė man pareikšti ypatingą padėką „Bayern AG“ darbuotojams, kurie padovanojo mūsų armijai šį naują galingą ginklą. O dabar žodis suteikiamas ponui Karlui Duisbergui.

IŠ PRADŽIŲ BUVO DAŽAI

Vokiečių chemijos pramonė prasidėjo ir ėmė sparčiai vystytis 8-ame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai buvo padaryta pradžia Vokietijos karinei ir politinei galiai. Šalies susivienijimas aplink Prūsiją, kuris įvyko dėka Bismarko, pavertė ją pirmaujančia Europoje.

1863 metais netoli Frankfurto prie Maino buvo įsteigta įmonė Hoechst.

I.G.Farbenindustrie 5

I.G.Farbenindustrie 6

Tai buvo viena nedidelė gamykla. Pirmas gaminamas produktas – purpurinės spalvos dažiklis fuksinas. Šiek tiek vėliau kompanija įgijo dėl to savo pirmą pravardę miesto gyventojų tarpe – „Raudonasis fabrikas“. Per dieną, beje, buvo pagaminami vos penki kilogramai dažiklio.

1874 metais fabrikas „pervažiavo“ vieną kilometrą į vakarus nuo savo ankstesnės vietos.

Iki 9 dešimtmečio pradžios fabrike buvo gaminami išimtinai tiktai dažai.

Nuo 1881 metų kompanija smarkiai išplėtė savo tyrimus chemijos srityje. Pradėtos gaminti neorganinės rūgštys ir vaistinės priemonės. Dėka šių kolosalių pasisekimų, Vokietija, beje, vėliau buvo pradėta vadinti „Pasaulio vaistine“.tų pačių 1863 metų rugpjūčio 1 dieną Fridrichas Bajeris (Johann Friedrich Wilhelm Adolf von Bayer) ir Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Duisberg) įkūrė įmonę, kuri vėliau tapo pamatais koncernui IG Farben. Tai buvo nedidukas dažų fabrikėlis F. Bayer und Co“.

I.G.Farbenindustrie 7

1865 metais Liudvigshafene įsikūrė įmonė BASF (Badische Anilin&Soda Fabrik).

I.G.Farbenindustrie 8

I.G.Farbenindustrie 9

Vis didėjanti pramonės koncentracija, vidinės konkurencijos sustiprėjimas nulėmė kartelių atsiradimą.

Karlas Duisbergas, užimdamas įtakingus postus daugelio firmų valdybose ir stebėjimo tarybose, sugebėjo suburti „Vokietijos imperijos pramonės sąjungą“, kurios įtaka valstybės politikai nereikalauja jokių komentarų.

Duisbergo planai sinchronizavosi su Prūsijos militaristų planais ta prasme, kad jeigu Prūsijos generalinis štabas svajojo apie įsiviešpatavimą Europoje, tai firmos Bayer šefas skleidė Vokietijos industrijos įsiviešpatavimo pasaulyje per artimiausią dešimtmetį, idėją.

Pirmuoju žingsniu link šio tikslo jis laikė Vokietijos chemijos pramonės įmonių suvienijimą.

1904 metais iš 6 stambių kompanijų, dominavusių Vokietijos chemijos rinkoje, buvo suburtas pirmasis kartelis „Dreibund-04“. Jam priklausė Bayer, BASF ir AGFA.

I.G.Farbenindustrie 10

Praėjus dviem metams, atsirado antrasis kartelis – „Dreibund-06), kurį suarė firmos Hoechst, Cassella ir Kalle.

I.G.Farbenindustrie 11

Susiformavo dvi sąjungos, kurių kiekvienos kapitalas siekė 40-50 milijonų markių.

Būtent tuo metu pradėtas vartoti terminas IG – „Interessengemeinschaft“ – „Bendri interesai“. Vokietijoje, suprantama, būta ir daugiau stambių kartelių. Tačiau terminas IG buvo taikomas būtent dažų karteliui.

Dažų gamyba vėliau tapo svarbiausiu koncerno IG pajamų šaltiniu. Koncernas užėmė pirmaujančias pozicijas ir sintetinių medžiagų gamyboje, ir farmacijoje. Šimtai chemikų darbavosi laboratorijose, kurdami naujus cheminius preparatus. Jau prieš 10 metų iki I Pasaulinio karo IG gamyklose buvo eksperimentuojama kuriant sintetines medžiagas – dirbtinį kaučiuką, naftos, salietros pakaitalus. Karo metu šių pakaitalų gamyba vyko pilnu pajėgumu.

Vėliau vokiečiai smogė triuškinantį smūgį savo užsienio konkurentams. Ekonomine ir prekybos prasme.

Dirbtinai mažinant eksporto kainas, įperšant varžovams jiems nenaudingus susitarimus, IG sugebėjo išstumti užsienio konkurentus netgi iš jų pačių rinkų.

O pasiekimus dažų srityje netrukus pranoko pasiekimai farmacijoje.

IG chemikai sukūrė visą eilę vertingų vaistų ir organizavo jų masinę gamybą. Farmacija tapo antru chemijos industrijos ramsčiu. Tačiau prie kapitalizmo ir vaistai gali dirbti žmogaus nenaudai.

Didžioji dalis IG specialistų atradimų ilgą laiką neperžengė laboratorijų ribų, o paskui buvo panaudotos kaip priemonės gauti gigantiškus pelnus karinėje srityje.

I.G.Farbenindustrie 12

Tarkime Paulius Erlichas (Paul Ehrlich) 1910 metais atrado salvarsaną – efektyvų preparatą prieš infekcines ligas. Tapęs šio preparato monopoliniu savininku, koncernas IG nustatė gigantišką kainą, o vėliau preparato tiekimas į užsienį buvo išvis nutrauktas. Nutrūko ir kitų svarbių medikamentų eksportas, tame tarpe nuskausminimo preparatų, kurie irgi buvo vokiečių monopolija. Kartelio vadovai laikė eksporto nutraukimą karo elementu.

Neginčytina, kad šie medikamentai rimtai prisidėjo prie žmogaus sveikatos išsaugojimo ir jų gamybą stimuliavo iki to laiko, kol tai neprieštaravo IG interesams.

O štai priešingas pavyzdys – istorija su sulfato preparatais. Sulfanilamidai – tai viena efektyviausių gydymo priemonių, kokia tik yra atradęs žmogus. Šiuo metu šie preparatai išgelbsti milijonus žmonių. IG dešimtmečius slėpė šią galingą priemonę išgelbėti žmones, nes norėjo išmesti ją į rinką pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu vaistai, atrasti dar 1908 metais, pasirodė rinkoje tik 1936 metais.

Dabartiniai vokiečių istorikai apibūdina Farbenindustrie istoriją kaip „patrauklų pramoninį romaną“. Pagrindiniai herojai čionai – geraširdžiai fabrikantai, kurie nieko daugiau neveikia, kaip tik rūpinasi „visuotine gerove“. Būtent taip savo laiku išsireiškė vienas iš koncerno stebėjimo tarybos narių, kai jo paklausė, ką reiškia dvi raidės IG prieš pavadinimą „Farbenindustrie“. „Tai bendri interesai, bendradarbiavimas, darbas bendram labui“ – atsakė jis. Faktai gi liudija apie priešingą situaciją. IG įkūnija nedidelės saujelės kapitalistų, sukūrusių nusikalstamą koncerną, bendrus interesus.

TĖVYNĖS GELBĖTOJAS

I Pasaulinio karo pradžios momentu Vokietija kontroliavo 85% pasaulio chemijos rinkos.

IG sulaukė savo pilnametystės. Per patį karo įkarštį buvo žengtas didelis žingsnis link Duisbergo svajonės įgyvendinimo – vieningo kartelio, kuris aprėptų visą vokiečių chemijos pramonę sukūrimą.

„Didįjį IG Farbenindustrie pavyko sukurti tik 1916 metais karo dėka“ – rašė Duisbergas savo memuaruose, išleistuose 1933 metais.

Ir iš tiesų karinė gamyba leido susilieti šešioms stambioms chemijos firmoms į vieningą IG kartelį. Tamprūs ryšiai tarp dažų gamybos iš vienos pusės ir sprogmenų – iš kitos, pavertė IG karine prasme milžiniška jėga.

I.G.Farbenindustrie 13

Priminsime, kad chemijos produkcija pasižymi tuo, kad ją galima panaudoti patiems įvairiausiems tikslams. Pavyzdžiui, nekalta medžiaga nuo užšalimo etilendiglikolis tam tikrame jo apdorojimo lygmenyje pavirsta pavojingais nuodais – garstyčių dujomis, tą patį galima pasakyti apie amoniaką – kvapias, bespalves dujas, kurias lygiai taip pat sėkmingai galima naudoti tiek trąšų gamyboje, tiek gaminant sprogmenis.

IG tiriamieji darbai nuo pat pradžios turėjo karinius tikslus. Garstyčių dujas IG sukūrė dar 1884 metais. Kartelis seniai ruošėsi dujų karui. Prieš I Pasaulinį karą pasirašyta Hagos konvencija nepadarė įtakos IG vadovų kėslams. Gamyklos Hiohste ir Leverkuzene sukūrė dujų mokyklą, kuri ruošė karinius chemikus. IG prisiėmė sau cheminio armijos korpuso funkcijas. 1915 balandžio 22 IG dujos buvo „sėkmingai“ išbandytos Vakarų fronte. Taip užgimė terminas „cheminis karas“.

I.G.Farbenindustrie 14

Tačiau kartelio veikla buvo susijusi ir su daugeliu kitų karinių gamybų. Svarbiausia iš jų buvo sprogmenys. IG organizavo sprogmenų gamybą iš amoniako, išgauto chemiko Frico Haberio (Fritz Haber) metodu BASF laboratorijoje.

Tai įvyko 1915 rugpjūtį, kai kaizerio armija iššaudė beveik visus savo šaudmenis. „IG išgelbėjo tėvynę“ – rašė vienas iš koncerno istorijos, išleistos 1938 metais, autorių. IG dėka Vokietija sugebėjo ištempti karą dar tris metus, p paskui kapituliavo, dideliam „išgelbėtojų“ nusivylimui. O pasaulis sužinojo tiesą: IG buvo Vokietijos karinės mašinos kraujotakos sistema.

Pralaimėjimas kare, rodėsi, turėjo sužlugdyti nusikalstamus koncerno kėslus, tačiau taip tik atrodė.

Nežiūrint į okupaciją ir dalies patentų praradimą, Vokietijos ekonominės ekspansijos branduolys – chemijos pramonė – nepatyrė didesnės žalos. Monopolija dažams buvo prarasta, užtat visais kitais aspektais IG po karo tik dar labiau sustiprėjo. Po 6 metų kartelis vėl buvo pasirengęs pareikšti savo pretenzijas į pasaulinį įsigalėjimą. Tai paskatino šešių kartelio grupių galutinis susiliejimas į vieningą akcinę bendrovę IG Farbenindustrie (sutrumpintai ID Farben). Tai nutiko 1926 metais.

Monopolijos būstinė įsikūrė Kelbergerštrasėje, Frankfurte prie Maino.

I.G.Farbenindustrie 15

Kai tik markė stabilizavosi – o tai įvyko 1924 metais – į Vokietiją plūstelėjo milijardinis užsienio kreditų srautas. Aukso upė užtvindė ir chemijos tresto seifus. Dėl ko atgimęs IG galėjo atnaujinti savo pagrindinį kapitalą ir įsitvirtinti tarp kitų monopolijų „pirmojo tarp lygių“ statuse.

Drauge su Krupo firma „chemikai“ pasidalino tarpusavyje realizavimo rinką. Abu plėšrūnai nubrėžė savo „karalysčių“ ribas ir sudarė sąjungą. Vienas iš IG Farben vadovų, Karlas Bošas (Carl Bosch) tapo Krupo firmos stebėjimo tarybos nariu.

I.G.Farbenindustrie 16

Kartu su Krupais, Stinesais ir Tysenais, IG Farben pasidalino „liberalios“ Veimaro Vokietijos kontrolę 1918-1932 metų laikotarpyje.

Kartelis turėjo savo tiesioginius įgaliotinius kiekvienos buržuazinės vokiečių partijos vadovybėje, pavyzdžiui, Katalikiškojo Centro partijoje sėdėjo koncerno agentas Hansas Henrikas Lamersas (Hans Heinrich Lammers).

I.G.Farbenindustrie 17

Negana to, koncerno nariai įėjo į Veimaro Vokietijos vyriausybių sudėtis.

BASF valdybos narys Hermanas Varmboldas (Hermann Warmbold) prie kanclerio Briuningo tapo ūkio ministru. Kita svarbi persona – Puslius Moldenhaueris (Paul Moldenhauer) tapo finansų ministru. Jis tapo susitarimo tarp vyriausybės ir IG Farben, pagal kurį IG gavo 8 mln markių subsidiją, autoriumi.

I.G.Farbenindustrie 18

Tokiu būdu chemijos gigantas įsigudrino gauti didžiulius pelnus netgi visuotinės nelaimės ir krizės laikais. Kai dėl Varmboldo, tai jis prastūmė įstatymą, kuris garantavo IG azoto trąšų pardavimus. Vyriausybė netgi dalyvavo IG inicijuotame sindikato, kuris aprėpė visą šalies azoto pramonę, kūrime. Koncernui buvo suteiktos ir kitos lengvatos. Jo dažų gamyklos buvo atleistos nuo mokesčių ištisam dešimtmečiui. Trestas gavo pirmenybę tiekiant akmens anglis. Trumpiau tariant, tarp vyriausybės ir IG nusistovėjo kuo puikiausi santykiai. Trestas neliko skolingas. Daug parlamento deputatų buvo papirkti, kad tarnautų koncerno interesams.

I.G.Farbenindustrie 19

Kaip vėliau papasakojo IG direktorius Georgas fon Šnicleris (Geor August Eduard Freiherr von Schnitzler), rinkimai į Reichstagą kainuodavo koncernui po 400 000 markių per metus.

I.G.Farbenindustrie 20

IG turėjo didžiulę įtaką vyriausybės vadovams. Vienas iš trijų tresto vadovų, Hermanas Šmicas Ūhermann Schmitz) lygiagrečiai dirbo paskutinio kanclerio Briuningo patarėju.

Jau ketvirto dešimtmečio pradžioje IG Farben pasižymėjo neregėta galia netgi tarp stambių monopolijų.

Vokietijoje jam priklausė 170 gamyklų, apie 200 įmonių trestas kontroliavo užsienyje. Centrinėje Europoje koncernas praktiškai neturėjo konkurentų. Jis gamino viską: pradedant dažais, baigiant nitroglicerinu ir liuizitu. Tačiau svarbiausia produkcija buvo karinė.

Dėl to IG buvo suinteresuotas militarizacija. Sumaniai apeidami sankcijas, kurias įvedė Versalio nusiginklavimo sutartis, vokiečių monopolistai iš IG, kaip ir kiti Vokietijos pramonės banginiai, paslapčia gamino karinę produkciją. Iš 43 svarbiausių chemijos produktų, kuriuos gamino IG, 23 suvaidino lemiamą vaidmenį ginkluojant armiją, aviaciją ir karinį laivyną.

Koncerno laboratorijose buvo sukurta sintetinių degalų aviacijai ir tankams gamybos sistema, organizuota itin svarbios strateginės medžiagos – sintetinio kaučiuko – gamyba.

Su Amerikos ir Anglijos kapitalų pagalba per penkis metus – nuo 1924 iki 1929 metų – Vokietijoje buvo sukurtas galingas karinis pramoninis potencialas, kuris vėliau leido sparčiai militarizuoti šalies ekonomiką. Per šį laikotarpį buvo gauta daugiau kaip 20 milijardų markių kreditų iš užsienio. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, Vokietija užėmė 2 vietą pasaulyje pagal pramonės produkcijos realizavimą.