Tags Posts tagged with "bankai"

bankai

0 1705

Šalyje veikiantys skandinavų bankai skelbia apie milžiniškus pusmečio pelnus, kuriuos jiems sunešė augantys paskolų portfeliai ir jų aptarnavimo mokesčiai. Dešimtis milijonų bankai „užsikala“ ir už paslaugas, kurios anksčiau būdavo nemokamos.

„Swedbank“ Lietuvoje pirmą šių metų pusmetį uždirbo 56 mln. eurų grynojo pelno – 21 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Pranešama, kad pelno augimui didžiausios įtakos turėjo išaugusios banko pajamos.

Palyginti su pernai, per 2017 m. pirmąjį pusmetį „Swedbank“ pajamos išaugo 14 proc. ir siekė 105 mln. eurų. Iš palūkanų bankas per šešis mėnesius gavo 57 mln. eurų, o grynosios komisinių pajamos siekė 40 mln. eurų.

„Swedbank“ Lietuvoje paskolų portfelis išaugo 3 proc. (127 mln. eurų), palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m. Bendras paskolų portfelis birželio pabaigoje sudarė 4,7 mlrd. eurų. Indėlių portfelis išaugo 6 procentais ir antrojo ketvirčio pabaigoje siekė 6 mlrd. eurų.

SEB bankas šį pusmetį uždirbo 41,7 mln. eurų neaudituoto grynojo pelno – 7 proc. mažiau negu tuo pačiu laikotarpiu pernai. Įtakos tam turėjo 2016 m. gautos vienkartinio pobūdžio pajamos už „VISA Europe Limited“ akcijų pardavimą. Visa SEB banko grupė Lietuvoje 2017 m. pirmąjį pusmetį gavo 83,9 mln. eurų pajamų.

SEB banko grupės paskolų ir lizingo portfelis per metus nuo 2016 m. birželio išaugo 0,5 mlrd. eurų ir siekia 5,6 mlrd. eurų. Indėlių portfelis padidėjo 5 proc. ir siekia 5,1 mlrd. eurų.

Norvegų kapitalo DNB banko grupės Lietuvoje neaudituotas grynasis pelnas šį pusmetį siekė 21,6 mln. eurų – tai net 54 proc. daugiau nei atitinkamu metu pernai, kai buvo uždirbta 14 mln. eurų. DNB banko Lietuvoje grynosios palūkanų pajamos sudarė 33 mln. eurų, lėšų už paslaugas ir komisinių gauta 16,4 mln. eurų – 2,4 mln. eurų daugiau, negu buvo gauta pernai pirmą pusmetį. DNB banko paskolų portfelio vertė liko tokia pat, kaip ir pernai – 2,8 mlrd. eurų, o indėlių portfelis padidėjo 10 proc. – nuo 2,3 iki 2,5 mlrd. eurų.

Stasys JAKELIŪNAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas:

– Kokie aitvarai neša skandinavų bankams tokius didelius pelnus?

– Vienas iš veiksnių iš tiesų yra paskolų teikimas. Bankų paskolų portfelis merdėjo beveik dešimtmetį, o praėjusiais metais prasidėjo augimas ir dabar jis tęsiasi. Ar jis ne per didelis ir kuo tai gali baigtis – atskiri klausimai. Gali būti paskolų atsigavimas, tik nepageidautina, kad jis smarkiai viršytų mūsų ekonomikos augimą, kuris siekia per metus 2,5-3 procentus. O paskolų portfelis jau pradėjo augti sparčiau ir po kurio laiko visko gali būti… Matome, kaip sparčiai kyla nekilnojamojo turto kainos. Lietuvos bankas jau kalba apie galimą šios rinkos perkaitimą ateityje. Rizikai augant tikėtina, kad griežtins skolinimo sąlygas, reguliuos kitus parametrus, kurie slopintų paskolų portfelio augimą. O tai gali sumažinti bankų pajamas, atitinkamai ir pelną. Bet kol kas nematau, kad bankų sektoriuje būtų kokia nors rizika.

– Nemažą dalį pelno bankai susižėrė ir teikdami paslaugas, kurios nuolat brangsta, o Lietuvos bankas atsisako įkainių reguliavimo. Kodėl niekas nedrįsta tramdyti bankų apetitų?

– Jeigu prasideda lupikavimas, reaguojama – Lietuvos bankas inicijavo vadinamąjį banko paslaugų krepšelį, tai atpigino gyventojams naudojimąsi elektronine bankininkyste. Bet iš esmės akivaizdu, kad bankai suinteresuoti mažinti savo išlaidas, o su elektronine bankininkyste sąnaudų patiria mažiau, todėl ir privertė žmones ja naudotis. Tada mažina skyrius regionuose, mažėja sąnaudos, o tai vėlgi augina pelningumą.

– Kas dar taip gali „optimizuotis“, kad iš 105 mln. eurų pajamų pusė eina į pelną?

– Manau, čia reikėtų giliau paanalizuoti, kaip išlaidos paskirstytos pagal paslaugų rūšis. Akivaizdu, kad 50 proc. pelningumas didelis, ir jeigu tokia situacija tęsis, rinkoje neabejotinai turėtų atsirasti daugiau paslaugų teikėjų, siekiančių uždirbti panašų pelną. Lietuvos bankas tai supranta ir neprieštarauja, kad būtų daugiau alternatyvų, tuomet pasirinkimas būtų didesnis ir kainos sumažėtų.

– Vadinasi, pripažįstama, kad konkurencijos vis dėlto nėra?

– Kol kas bankai dominuoja. Realiausia alternatyva yra kredito unijos, bet kol kas ten aibė problemų, susijusių ir su kapitalu, ir su priežiūra. Mūsų Biudžeto ir finansų komitetas stebi situaciją, kaip vyksta jų reforma, šiek tiek stengiamės padėti sutvarkyti tą sistemą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
„Swedbank“ Lietuvoje gresia bauda

Komerciniam bankui „Swedbank“ gresia bauda, jeigu jis nesilaikys įsipareigojimų galimoms konkurencijos problemoms išspręsti, ketvirtadienį skelbia Konkurencijos taryba. Ši žinyba kviečia suinteresuotus asmenis pateikti argumentuotas nuomones dėl banko siūlomų įsipareigojimų. Jų nesilaikant bankui gali būti skirta iki 5 proc. vidutinių dienos pajamų dydžio bauda.

Konkurencijos taryba 2016 m. gruodžio 20 d. pradėjo tyrimą dėl „Swedbank“ veiksmų, įtarusi, kad ši kredito įstaiga galimai piktnaudžiauja dominuojama padėtimi, ribodama konkurenciją teikiant mokėjimų surinkimo elektroninėje prekyboje paslaugas.

Įtariama, kad numatęs papildomą sąlygą „Bank link“ paslaugos teikimo sutartyje „Swedbank“ apribojo vienos bendrovės galimybes banko klientams teikti naują mokėjimų surinkimo – mokėjimo inicijavimo – paslaugą. Toji galimą konkurencijos ribojimą patyrusi bendrovė teikia mokėjimų surinkimo elektroninės prekybos srityje paslaugas.

Siekdamas pašalinti galimas konkurencijos problemas, „Swedbank“ pasiūlė Konkurencijos tarybai prisiimti įsipareigojimus. Bankas, be kita ko, įsipareigoja inicijuoti ne tik su minėta bendrove, bet ir su kitais ūkio subjektais sudarytų „Bank link“ paslaugos teikimo sutarčių reikiamus pakeitimus.

Jeigu Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų pagrįstas nuomones, pripažins, kad „Swedbank“ pasiūlyti įsipareigojimai yra tinkami ir pakankami įtariamam konkurencijos teisės pažeidimui pašalinti, ji gali nutraukti tyrimą.

Už prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymą ūkio subjektams gali būti skiriama piniginė bauda už kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną iki 5 proc. vidutinių dienos bendrųjų pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Kaip ELTA jau skelbė, 2016 metais „Swedbank“ Lietuvoje bendrosios pajamos siekė 196 mln. eurų.

Respublika

0 2901
Marius Jonaitis

Prasidės tos pačios jau girdėtos, tačiau daugumai mielai skambančios dainos. „Apie sutramdytą korupciją“, „Pagarbą žmogui“, „Kelsim atlyginimus ir pensijas!“ ir taip toliau, ir taip toliau. Bet tik pavieniai kandidatai kalbės apie realius dalykus. Aišku, kartais sakyti tiesą yra nepatogu, nes ji dažniausiai nėra tokia graži kaip abstrakčios tikrovės pažadai, todėl tą gali sau leisti tik radikalai ir marginalai. Aš sau tą leisiu pasakyti, nes vienas iš prioritetų, bent jau man, yra visuomenės politinis švietimas ir jos kritinis mąstymas.

Kai alkoholikai mėto į šulinius savo vaikus, visi atkreipia dėmesį į alkoholizmo problemą Lietuvoje. Vieni siūlo riboti alkoholio pasiekiamumą ir jo reklamą (tai yra gerai), kiti – diegti panašias vaikų teisių sistemas, kokios yra Norvegijoje „Barnevernet“ pavidalu (tai yra labai blogai ir to neturime leisti). Bet kalbama apie pasekmes, o ne priežastis. Priežastys yra ekonominėje doktrinoje, kurios nepaneigs nė viena rinkimuose dalyvaujanti jėga, kad ir kaip save demonstruotų kaip antisisteminę. Kodėl taip teigiu? Mes gyvename neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, kada net Konstitucijoje (46 straipsnis) yra įrašyta, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“, kažkaip pamirštant, jog dar gali egzistuoti kooperacija ir valstybinė nuosavybė. Neturiu nieko prieš asmeninę nuosavybę, tačiau… kaip turbūt jau daug kas žino, mūsiškio kapitalo likę mažokai. Alkoholikams už prieinamą kainą svaigalus gamina ir parduoda užsieniečių valdomos kompanijos. Jį reklamuoja (kaip ir kitas abejotinas vertybes) kitataučių valdomos žiniasklaidos grupės. Dauguma kapitalo ir gamybos yra vienos ar kitos šalies užsieniečių rankose. Pavyzdžiui, Lietuvoje dominuoja skandinaviški bankai, kuriuos galima stipriai kaltinti dėl 2008 metais Lietuvoje pradėjusios siautėti finansinės krizės.

Todėl nieko nuostabaus, kad tauta nusigeria, žudosi ir žudo savo kraują – vaikus ir tėvus. Nes gyvename svetimųjų kuriamame kapitalizme, kur svarbiausia – pelnas. O jis iškeliauja iš Lietuvos, palaikyti aukštą gerovės standartą, kad ir skandinavams. Jiems nesvarbu kas bus mūsų Lietuvoje, nes jų tikslas – iš čia dar likusių „čiabuvių“ spausti jų dar turimą pinigą. „Pirk – vartok, na, o po to – mirk“, tokiu principu dabar vadovaujasi Lietuvos socialinė politika, tad, kol nesustabdysim šio neoliberalus kipšo šokio, apie kitas permainas šnekėti yra kiek nepadoru. Bent jau man, nes mulkinti žmones neįpratęs – dar nesugadintas.

Laikas į viešumą ištraukti tokius žodžius kaip nacionalizacija ir tezę, jog „atskirų asmenų interesai negali būti aukščiau visuomeninių“. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad negali saujelė „apsukriųjų“ spekuliuoti ir lobti likusios visuomenės sąskaita. Negali bankai (dar ne vietiniai) kontroliuoti begales nekilnojamo turto, kai vietiniai, ypač jaunimas, nepajėgia jo įsigyti nesulįsdami tam pačiam bankui į skolas. Apie tai jums nešnekės kandidatai į Seimą 2016 metų rinkimuose. Didžioji jų dalis ir toliau švaistysis nepamatuotais pažadais, net nesukdami galvos kaip juos reikės įgyvendinti.

Iš kur prie šios ekonominės sistemos gali atsirasti pinigai pensijų kilimui, jeigu dirbančių žmonių kiekis mažėja? Jauni žmonės negali gauti darbo ir įgyti būsto, tad emigruoja. Dirbdami užsienyje moka mokesčius kitai šaliai, tad nesurenkamas mūsų šalies biudžetas. Tiksliau jis surenkamas deficitinis (reikia skolintis). Skolina tie patys užsienio bankai, kurie skolas susigrąžina su palūkanomis, o jos mokamos… iš to pačio biudžeto, kuris sunkiai surenkamas ir vėl… tenka skolintis. Taip ir sukamasi ratu. Po 2020 m. ateis dar viena naujiena – baigsis europinės išmokos ir Lietuva liks tik šalis mokėtoja, bet ne gavėja, kaip kad buvo iki tol. Ar apie tai bus šnekama? Vargu. Partijos ir jų kandidatai toliau minės kažkokį mistinį augimą bei žadės pluoštą pinigų – svarbu tik juos išrinkit. Tai melas, to nebus.

Kyla garsusis klausimas: ką daryti? O čia jau priklauso nuo pačių žmonių noro suvokti realią situaciją. Išmokti ignoruoti skambius pažadus, bet įsiklausyti į siūlomas alternatyvas. Ką siūlome? Gan radikalią kryptį, tačiau, jeigu jos nesiimsime artimiausiu metu, vėliau kentėsime daug skaudžiau. Siūlome:

Valstybinio komercinio banko steigimą, kaip alternatyvą užsienio kapitalo valdomiems bankams. Visos valstybinės įstaigos turės savo pinigus laikyti tik tame banke.

Ruoštis išėjimui iš euro zonos. Susigrąžinti savą valiutą. Susigrąžinti savo aukso atsargas, kurios nusėdo Europos centriniame banke. Atlikti išsamų auditą kur dingo mūsų lito atsargos.

   Blokuoti ES sankcijas Rusijai, užmegzti prekybinius ryšius su ta šalimi. Mūsų žmonės neturi tapti ekonominiais įkaitais globaliuose finansiniuose karuose.

Naikinti senaties terminą finansiniams nusikaltimams. Už valstybinių lėšų švaistymą skirti aukščiausią bausmę.

   Susigrąžinti Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Europos sąjungos, muitus (taip ginant savo dar likusį kapitalą).

   Griežtai blokuoti naująjį Darbo kodeksą, kuris yra nepalankus Lietuvos dirbančiam žmogui.

Ir kiti punktai, kuriuos galite rasti mūsų internetiniame puslapyje interesas.lt

 

Ar mūsų tautiečiai pasiruošę tokiems pokyčiams? Labai tikiuosi, jog taip, nes kitu atveju vėl stebėsime melagių-pažadukų polkutes, o artimiausius ketverius metus (iki naujų Seimo rinkimų) skųsimės, jog turime prastą valdžią. Turime tokią, kokią išsirenkame. Norime kitokios? Dirbkime kartu.

Marius Jonaitis
Nepartinis kandidatas Lietuvos liaudies partijos sąraše.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

1 1981

Pasaulio finansų sistema – pasaulinės ekonomikos skeletas. Jeigu anksčiau, Karlo Markso laikais, jo žymioji formulė skelbė „prekės-pinigai-prekės“. Tai dabartiniame pasaulyje ji atrodo jau kitaip: „pinigai-prekės-pinigai“. Pinigai, kurie kažkada buvo sugalvoti kaip instrumentas, aptarnaujantis prekių apyvartą, iš pradžių patys pavirto preke, o paskui iš pagalbinio instrumento pavirto svarbiausia gamybos priemone, kalbant to paties Markso terminais. Rezultatas: jeigu anksčiau pasaulio pinigai atspindėjo pasaulio prekių apyvartos situaciją, tai šiandien pasaulio ekonomika tampa finansinio pasaulio atspindžiu.

Ir štai šita finansinė sistema, dar neseniai demonstravusi visus stabilumo požymius, pradėjo aktyviai demontuotis ir destabilizuotis. Kas svarbiausia – tai daro patys jos kūrėjai ir šeimininkai.

Kodėl Šveicarija atsisakė indėlių paslapties principo, kodėl Kipras atsisakė savo gerovės pagrindų pagrindo ir apšvarino Kipro bankų indėlininkus?

Kodėl „nepriklausomi“ žurnalistai pradėjo demaskuoti ofšorų paslaptis ir traukti į dienos šviesą tų pačių Vakarų politikams nemalonius reikaliukus? Juk visa tai griauna pasaulio finansų sistemos pagrindus.

Kodėl tie, kurie valdo pasaulį ir lemia pasaulio finansų situaciją, pradeda griauti savo pačių sukurtą sistemą?

Išsiaiškinkim.

Kiekvienas architektas žino, kad statinys turi tvirtumo ribą. Ir geriausiai tą ribą žino būtent statinio kūrėjas. Dėl to nėra ko stebėtis, kad dabartinės finansinės sistemos kūrėjai ir beneficiarai pradėjo ardyti savo statinį plytą po plytos. Statinys ardomas nelaukiant, kol jis pats sugrius. Šis demontažas jau akivaizdžiai pastebimas, atgarsiai, tokie kaip neigiamos kreditų ir indėlių palūkanos, jau skverbiasi į žiniasklaidą.

Dabartinė pasaulio ekonomika, kurios pagrindą sudaro pinigai iš oro, nesusieti su niekuo, išskyrus biudžeto poreikius, traška per visas siūles. Ir geriausiai apie tai žino patys bankininkai. Dėl to, tuo metu kai įvairaus plauko liberalūs „ekonomistai“ saldžiai suokia per TV apie tai, kad „viskas puiku“, pasaulio bankininkai ruošiasi naujam pasaulio vystymosi etapui. Pamėginkime suprasti – kokiam.

Pagrindinis postulatas, kurio laikosi Vakarai – nelygybė. Nelygybė įvairiuose lygmenyse – tautoje, kur sena aristokratija vis tiek išliko aristokratais, o nauji „išsišokėliai“ gali turėti daug pinigų, tačiau nebus prileisti prie valdžios. (Ryškiausias tokios nelygybės tautos viduje pavyzdys – britų Lordų Rūmai. Tai parlamentas, kurio vietas nariai paveldi iš savo tėvų). Nelygybė viešpatauja ir tarp tautų, ji leidžia sumažinti gyvenimo lygį vienose šalyse, kad jis pakiltų kitose.

Sistema, kurią Vakarai puoselėja jau ne vieną šimtmetį, pagrįsta plėšimais. Be plėšikavimo ji paprasčiausiai negali egzistuoti. Iš pradžių antikos vergai, paskui negrai, airiai, indėnai vergai. Be vergų ir plėšimo „puikioji ekonomika“ pradeda buksuoti it kosėti. Net dabartiniame ekonomikos modelyje be kinų ir azijiečių prekių, kurias pagamino centus uždirbantys pusiau vergai, prekių gausa vakarietiškame vartojimo rojuje nebūtų tokia didžiulė.

Plėšti šiandien nebeliko ko. Rusija ir Kinija, kaipo ir daug kitų šalių, atsisako duoti Vakarams tą dalį savo klestėjimo, kurios jiems reikia, kad galėtų padoriai maitinti savo „auksinį milijardą“. O be plėšimo sistema egzistuoti negali. Dėl to pasaulio bankininkai pradeda ruoštis pasaulinės ekonomikos paradigmos pokyčiams.

Pokyčių, kuriuos jie įgyvendina, esmė yra paprasta. Visos planetos gyventojų laukia atsisakymas nuo aukšto gyvenimo lygio, žmogaus teisių ir visų kitų „išradimų“, kurie padėjo Amerikai kovoti su komunizmu.

Bankininkai turi tris scenarijus kaip išeiti iš aklavietės. Pirmas – globalinis karas, kurio liepsnose sudegs kreditoriai, o skolininkai taps dar skurdesniais. Visiškas didžiosios dalies pasaulio pramonės ir infrastruktūros sugriovimas, didžiulių žmonių masių žūtis, kas suteiks galimybę iš naujo užkurti kredito mašiną ir pradėti atkūrimą, kontroliuojant pasaulį karine jėga. Antras scenarijus – beveik visų pasaulio regionų paskandinimas chaose. Išskyrus kelis „savus“ regionus.

Rezultatas – tamsa ir viduramžiai didžiojoje planetos dalyje, pramonės bei infrastruktūros sunaikinimas ne per globalinį karą, o per seriją „Sirijų-Libijų“. Valdžia galiausiai vėlgi lieka tų pačių bankininkų rankose. Trečias scenarijus – visuomenės demontažas, Žmogaus teisių jų dabartiniu pavidalu panaikinimas, smarkus vartojimo lygio sumažinimas Vakaruose, perėjimas prie naujos liberalaus totalitarizmo formos. Šis scenarijus mažiausiai naudingas bankininkams ir gresia didžiausiais sukrėtimais Vakarų visuomenei, kuri tokiu atveju pergyvens itin rimtą kataklizmą. Kuris ir taps pateisinimu įvesti totalitarizmui, vartojimo sumažinimui ir perėjimui į naują „šviesų pasaulį“.

Norint keliais žodžiais ir labai paprastai paaiškinti prasmę kelių iš aklavietės, į kurią pasaulio bankininkai taip greitai įvedė žmoniją, tai pasakyti reikėtų štai ką. Kadangi nei globalinis karas, nei pasaulinio masto chaosas jiems nesigauna, tai jiems teks ruoštis dirbtiniams kataklizmams savo pačių parapijoje. Kad jų pagalba smarkiai apkarpytų laisves ir žmonių pajamas.

Šis momentas pakankamai įdomus, ties juo verta stabtelėti atskirai. Prieš 100-200 metų politinė kova vyko dėl visuotinių turtų paskirstymo, kadangi būtent tai suteikė laisvę. Fabrikanto ir dvarininko laisvės buvo visiškai kitokios, nei darbininko laisvė, būtent dėl to, kad pastarasis nedarė jokios įtakos visuomeninio produkto paskirstymui. Šiandien, kai eilinio vakariečio pajamas reikia smarkiai apkarpyti, tai daroma pradėjus nuo puolimo prieš teises ir laisves – t.y. atbuline tvarka. Akivaizdu, kad po teroro aktų ir pabėgėlių, prie kurių prisidėjo Vakarų valdžia (pasaulio bankininkai jai už nugaros), paprastų europiečių ir amerikiečių laisvės tapo jau pakankamai smarkia apkarpytos. O juk tai tiktai pati pradžia.

Norisi atskirai atkreipti dėmesį į tai, kad būsimas ekonomikos kataklizmas yra rūpestingai rengiamas būtent Europoje. Nulinis procentas kreditams jau sukėlė ir dar sukels galingą paklausą nekilnojamam turtui ir viskam kitam. O toliau viskas vyks kaip visada, kai suorganizuojamos krizės. Išpūs burbulą, pridalins begalę kreditų, o paskui staigiai „uždarys krautuvėlę“, kaip tai buvo padaryta 2011 metais Amerikoje. Pamenate, kai atseit vienas nemokus subipotekos vartotojas sugriovė pasaulio rinkas? Europoje kredito procentų apskritai nebus, o Danijoje bankai jau patys moka tiems, kurie paėmė ipoteką. Baigsis visa tai neregėto masto krize. Tai akivaizdu. Kam to reikia – klausimas retorinis, mes į jį jau atsakėme.

Susumuokime. Pasaulis įžengė į nestabilumo zoną visose sferose. Tiksliau pasakius – jį ten įnirtingai stumia. Su retomis išimtimis blogai bus visur. Priklausomai nuo trijų scenarijų realizavimo – blogai bus įvairiu laipsniu, įvairia seka ir ne tuo pačiu metu. Viena galima pasakyti tiksliai – vartotojiška visuomenė suvaidino savo vaidmenį ir bet kokiu atveju bus išmontuota. Žlungant dabartinei sistemai, niekam jau neberūpės gyvenimo lygio atkūrimas, atsiras svarbesnių problemų. Nugalėjus bankininkams, o ši pergalė turi būti visuotinė ir totali, dekoracijos jiems bus daugiau nebereikalingos. Kam jiems tos „žmogaus teisės“, tasai „aukštas gyvenimo lygis“ ir kitos kvailystės, jeigu dabar jie gali daryti viską, ką tik nori ir niekas visoje planetoje nedrįs netgi cyptelėti?

0 1339
Kipras užvakar užbaigė milijardų eurų vertės ES paramos programą, pamažu atsigaudamas po sunkios finansinės krizės, padariusios didelę žalą bankininkystės sektoriui. Tačiau visi Kipro žmonės dabar bus priversti atidavinėti privatiems bankams gelbėti paimtas paskolas, kai tuo tarpu į analogišką situaciją patekusi Islandija referendumu atmetė skolas užsieniečiams ir jokių bausmių už tai nesulaukė. Skelbiame ekonomisto, signataro Valdemaro Katkaus komentarą. 
 
Turime čia skirtingą dviejų salų istoriją, tik viena yra euro zonoje, o kita – laisva šalis. Palyginkime Islandijos ir Kipro krizės įveikimo rezultatus. Šiuo metu Islandijos valstybinė skola, palyginti su BVP, yra 82 proc., Kipro – 108 proc. Valstybinės skolos prieaugis nuo 2008 m. iki 2016 m. yra toks: Islandijos valstybinė skola per šį laikotarpį priaugo tik 15 proc., Kipras priaugino 60 proc. Nedarbas Islandijoje šiuo metu yra 3,2 proc., jaunimo nedarbas – 7,1 proc. Tuo metu Kipre nedarbas yra 15,3 proc., o jaunimo nedarbas – beveik 32 proc. Dar vienas populiarus rodiklis – kiek BVP tenka vienam gyventojui. Tai Islandijoje tenka 41 tūkst. eurų, o Kipre – tik 30 tūkst. eurų.
Visi rodikliai rodo, kad Islandija iš krizės išėjo labai gerai, palyginti su visomis euro zonos šalimis. Praėjusių metų pabaigoje, kai vyko vienas iš didžiausių Azijos investuotojų forumų, Islandija ten buvo pristatyta kaip vienintelė šalis, kuri gerai įveikė šią krizę. Kodėl jiems pavyko? Pirmiausia jie turėjo nepriklausomą valiutą, o prasidėjus krizei jie ją devalvavo 80 proc., dėl to užsieniečiai, ypač dalyvavę spekuliacinėse rinkose, prarado labai daug pinigų. O Kipras to negalėjo panaudoti, kaip ir Graikija, todėl jie niekaip kitaip negali išeiti iš krizės, kaip tik didindami valstybinę skolą ir nedarbą.
Taigi, islandai nebuvo euro zonoje, be to, jie turėjo ir politinę laisvę. Juk iškart Briuselis pareikalavo, kad būtų grąžinti pinigai dviem ES valstybėms – Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams, tačiau 2010 m. islandai šį reikalavimą atmetė referendumu. Islandai priklauso Europos laisvosios prekybos zonai, į kurią įeina ir ES. Tačiau ši zona pripažino, kad islandai neprivalo niekam mokėti jokių pinigų, bet, vykstant deryboms su britais ir olandais, islandai susitarė dalį pinigų išmokėti. Šiuo metu nuo sausio mėn. Islandija yra visiškai atsiskaičiusi su šiomis šalimis, taip pat islandai pirma laiko atidavė 2,1 mlrd. eurų paskolą, kurią buvo paėmę iš TVF. O Kipras iki šiol lieka skolingas. Taigi, ir su skolomis islandai susitvarkė kur kas geriau.

 

Tačiau svarbiausia, kad krizės metu islandai nusprendė, jog reikia apsaugoti savo žmones, o nuostolius perkelti užsieniečiams, t.y. jie nenacionalizavo nuostolių bankų, į kuriuos investavo užsieniečiai, norintys greitai praturtėti, – tai buvo grynai spekuliacinės investicijos. Islandijos vyriausybė netgi leido nurašyti dalį nekilnojamojo turto paskolų gyventojams, t.y. privertė bankus tai padaryti, ko vėlgi neįvyko Kipre… Jie nebuvo suvaržyti ir visada gyveno savo galva. Islandijoje iki šiol galioja kapitalo kontrolė, pagal kurią draudžiama bankams spekuliuoti valiutomis. Taigi, palyginti su Kipru, Islandija iš krizės išėjo turėdama geresnius socialinius rodiklius, 22 proc. mažesnes valstybės skolas ir daug geresnes ekonomikos augimo perspektyvas.

1 1368

Palūkanos primena virusą, jos prasiskverbia į visuomenę, dauginasi ir sugriauna jį iš vidaus. Sugriaunamos visos žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferos: gamta, noosfera, mokslas, kultūra ir, be abejo, ekonomika. Šis virusas leido palūkininkams įpiršti visam pasauliui savo jungą. Jis apnuodijo visą planetą.

Pasaulis, kuriame 7% gyventojų turi daugiau turto nei visi likusieji, pasaulis, kuriame skurdas tampa priimtina norma, kur netgi sėkmingi visuomenės atstovai pabunda, bijodami dėl rytojaus, nes gali prarasti viską: verslą, darbą, būstą, pasaulis, kuriame žinios, moralė, dorovė jau nebėra prioritetai ir sėkmės garantai. Šitą pasaulį sukūrė palūkininkai, pasitelkę baisų instrumentą, kurio pavadinimas – palūkanų procentas.

Visą savo turtą palūkininkas susikrovė pardavinėdamas jums pinigus už pinigus. Tačiau pinigai – ne prekė, tai tik universali prekių mainų priemonė, panaudoto darbo, gamtinių ir materialinių resursų matas. Įsivaizduokite, kad paskolinote metro ilgio liniuotę ir reikalaujate, kad jums sugrąžintų tą pačią liniuotę, tik 20-čia centimetrų ilgesnę. Absurdas.

Nieko negamindami, palūkininkai, kaip parazitai, iščiulpia paskutinį kraują iš savo aukos – ekonomikos – kūno. Jie kantriai laukia, kol ekonomika išleis kvapą – t.y. nebegalės padengti skolų su procentais i tada sužiaumos viską, aks joje yra vertingo: atims nuosavybę, užgrobs žemę ir resursus, o paskui pasiūlys visa tai iš naujo paimti kaip kreditą.

Daugybė žmonių yra bankų skolininkai ir atiduoda paskutinius pinigus kreditams padengti. Palūkininkai maitinasi mūsų silpnybėmis ir nelaimėmis, juk skolinamės mes ne iš gero gyvenimo arba sukvailinti reklamos, ir palūkininkai kruopščiai kuria sąlygas, kuriose klestėtų skurdas ir vartotojiškumas.

Juk mes, kaip maži vaikai, pamatę gražų įpakavimą, prarandame ramybę ir miegą, kol neįsigyjame naujo žaisliuko. Prieinama iki visiško absurdo – prekės įpakavimas sudaro iki 60% jos vertės. Tai ką gi mes perkame – prekę, ar niekam nereikalingą įpakavimą, kurį vėliau išmetame, teršdami aplinką?

Kvailinant pirkėjus, kaina rašoma su devynetais skaičiaus gale. Prekės pakuotėje sumažinamos (dydžiu ar kiekiu) ir nurodoma atseit mažesnė kaina. Prekės kokybė ir vartojimo laikas piktybiškai sumažinami. Natūralūs, naudingi produktai nyksta nuo prekystalių, jų vietą užima chemikalai ir GMO.

Realių pinigų kiekis apyvartoje visada dirbtinai sumažinamas ir yra mažesnis nei skolų su procentais kiekis, tai labai lengva išreikšti formule: pinigai<pinigai+% – pinigai mažiau už pinigus su procentais.

Kad atiduotum skolą su procentais, reikia kažką nuvaryti į bankrotą (tai vadinama konkurencija) arba paimti naują kreditą ir nauji procentai uždedami ant ankstesnių, tada skola ima plėstis ne pagal linijinius dėsnius, o eksponentiškai, geometrine progresija.

Kaip sakė ekonomistas Arturas Bouldingas, „kiekvienas, kuris galvoja, kad eksponentiškas augimas tęsis amžinai baigtiniame pasaulyje – arba pamišėlis, arba ekonomistas“.

Jeigu pinigų nepakanka visiems, vadinasi, reikia dėl jų kovoti – plėšti bendrapiliečius, apgaudinėti, suktis, žodžiu – pačiam tapti parazituojančiu elementu. Tai išties gudrus ėjimas, kurį padarė puikiai psichologiją išmanantys žmonijos priešais.

Tai, ką mus įpratino laikyti demokratija ir laisve, realybėje yra gudragalviška užslėptos vergijos forma ir kol visa mūsų visuomenė yra priklausoma nuo bankų kreditų, kurie kuria naujus pinigus, būtent socialiniai parazitai bankininkai priiminės sprendimus už mus.

„Iš pradžių pradėję kontroliuoti bankų sistemą, mes galime kontroliuoti korporacijų kapitalą. Tokiu būdu mes įvedėme totalinę monopoliją žiniasklaidoje. Visos TV programos kruopščiai sukurtos tokiu būdu, kad sužadintų emocijas ir išjungtų loginį mąstymą. Dėl to žmonės užprogramuojami reaguoti taip, kaip mums reikia, o ne taip, kaip reaguoti patartų jų protas. Baime ir bauginimu mes iškastravome visuomenę. Tokiu metodu iškastruota visuomenė tapo nuolankia ir lengvai valdoma. Žmonės galvoja ne apie ateitį ir klestėjimą, o apie tai, kaip suvesti galą su galu“ (iš Haroldo Voleso Rozentalio interviu).

0 1538
Svarbiausius šios savaitės pasaulio ekonomikos įvykius bei tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ekonomistas Valdemaras Katkus.
– Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje keliais centais pabrango benzinas. Paprastai bet koks pabrangimas pas mus aiškinamas pasaulinėmis tendencijomis. Taigi, kas tokio nutiko, kad žmonėms pabrango kuras?
– Kovo mėnesį, palyginti su vasariu, didmeninės naftos produktų kainos pasaulio rinkose buvo didesnės 5 procentais. Vertinant objektyviai, kaip tik šiuo metu tas kovo mėnesio kainų padidėjimas buvo perkeltas ir benzinui, parduodamam Lietuvos mažmeninėje rinkoje degalinėse. Šiaip mūsų degalinėse benzino kainų struktūra formuojama taip: 40 proc. kainos sudaro didmeninė naftos kaina, 40 proc. sudaro mokesčiai – akcizas ir PVM, o likę 20 proc. lieka degalinių tinklams. Taigi, padidėjus 5 proc. didmeninėms kainoms, 2-3 proc. benzino kainos padidėjimas iš tikrųjų atspindi pokyčius pasaulinėje naftos rinkoje. Iki šios dienos negalime kalbėti apie kokias nors manipuliacijas, bet jeigu jie ir toliau brangins benziną, tai bus jau neobjektyvus viršpelnis…
– Tačiau naftos kainos pasaulinėse rinkose su tam tikrais svyravimais stabiliai kyla. Dėl kokių priežasčių taip yra? Juk nuolat akcentuojama, kad naftos sandėliai yra perpildyti ir realus naftos poreikis neauga.
– Trumpalaikių svyravimų, žinoma, būna visada, tačiau dabar išties jau porą dienų jaučiamas tam tikras naftos kainų didėjimas. Pirma priežastis yra ta, jog 1 proc. praėjusį mėnesį išaugo verslo pasitikėjimo indeksas Kinijoje. Tai rodo, kad Kinijos ekonomika auga, o kinai yra didžiausi naftos vartotojai pasaulyje. Bet buvo ir vienas netikėtumas: paaiškėjo, kad praėjusią savaitę komercinės naftos atsargos Jungtinėse Valstijose sumažėjo 1 proc., tai neskaitant strateginių atsargų. O JAV yra antra pagal dydį naftos produktų vartotoja pasaulyje. Tokia tendencija daug ką nustebino, nes visi manė, kad tie sandėliai Amerikoje yra perpildyti. Tai yra labai jautrus rodiklis, nes pagal atsargų likutį visada bandoma nustatyti, ar yra padidėjusi paklausa, ar sumažėjusi. Dabar aiškėja, kad ir JAV naftos produktų paklausa išaugo. Žinoma, visa tai sukelia naftos kainas į viršų.
 
– Kiek visa tai yra objektyvu? Juk sunku patikėti, kad visos naftą išgaunančios ar vartojančios valstybės skelbia objektyvią savo statistiką, – be konkurencijos, dar yra ir strateginiai valstybių interesai, pagaliau tam tikra informacija, kuri visada slepiama.
– Tai tiesa. Čia verta paminėti kelis įdomius faktus. Statistika visada yra labai apytikslė ir rinkos svyravimai dėl to nuolat jautriai reaguoja, nes negauna visos objektyvios informacijos. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje naftos išgavimo kiekiai yra prilyginti valstybės paslapčiai. O štai Kinijoje neseniai buvo atvejis, kai kompanijos „Platz“, kuri yra didžiausia energijos kainų tiekėja pasaulyje (beje, vadinamąja „platz“ kainodara naudojasi ir mūsų „Mažeikių nafta“), reporteris buvo areštuotas už šnipinėjimą, kai bandė nustatyti, kiek yra naftos atsargų Kinijoje. Taigi matome, jog šalys teikia tokius skaičius, kokius nori, o ne tikrai objektyvius. Dėl to niekas tiksliai nežino, kiek pasaulyje yra naftos atsargų, ir kiekvienas matomas krustelėjimas iškart jautriai atsiliepia rinkose, o tuomet kyla kainų šuoliai. Tačiau yra dar vienas įtampą rinkose keliantis veiksnys. Balandžio 17 dieną Kataro sostinėje Dohoje susirinks 15 naftą išgaunančių šalių, kurios pagamina apie 73 procentus visų pasaulio naftos produktų. Tai OPEC šalys ir Rusija, tad žurnalistai juos jau vadina ROPEC. Paskelbta, kad dalyvaus tik 12 šalių, – jau atsisakė Libija, Argentina ir Brazilija, o Iranas sakė, kad dalyvaus, bet neprisidės prie naftos gavybos įšaldymo. Ir čia atsiranda du galimi scenarijai. Jeigu jie susirinks, bet nesusitars mažinti gavybos, kaina gali kristi smarkiai, o jeigu susitars, kaina augs ir toliau.
– Šią savaitę paskelbta, kad Vengrija sugrąžino visas krizės metais imtas paskolas užsienio kreditoriams. O juk prisimename, kiek priekaištų buvo išsakyta Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui – esą, jis yra populistas, esą sužlugdysiąs ekonomiką, esą be reikalo neįsiveda euro ir t.t. Kodėl dabar paaiškėjo, kad Vengrijos ekonomika auga sparčiau nei visų tų „nepopulistų“ šalyse?
– Klausimas yra kur kas platesnis, bet vienas iš Vengrijos sėkmės faktorių, be abejonės, yra galimybė disponuoti savo nacionaline valiuta. Jie turi vieną iš įrankių, kuris leidžia turėti kur kas daugiau laisvės nei euro zonos valstybėse. Vienareikšmiškai. Bet yra dar svarbesnių dalykų, apie kuriuos pas mus visiškai tylima. Juk ir Vengrija, ir Lenkija yra įvedusios papildomus mokesčius bankams. Tų bankų apmokestinimą taip pat galima susieti su išankstiniu paskolų grąžinimu, bet svarbiausia tai, kad tos papildomos iš bankų surenkamos lėšos tose šalyse sėkmingai panaudojamos socialinėms programoms, mažinant skurdą ir socialinę atskirtį. Būtent apie tai pas mus tylima. Neseniai ir Lietuvoje įvairūs „ekspertai“ kėlė triukšmą, kaip lenkai esą išdrįso apmokestinti bankus… Tačiau niekas nekalba, kad ir visur kitur Europoje bankai apmokestinami kur kas labiau nei Lietuvoje, niekas ten prieš juos nedrebina kinkų. Bet tai atskira tema.
 
– Negalime nepaminėti Panamos lengvatinio apmokestinimo zonos skandalo. Dabar kasdieną tiek politikai, tiek didieji komerciniai bankai platina pranešimus apie savo begalinį skaidrumą ir masiškai neigia, kad dalyvavo mokesčių slėpimo schemose ar tiesiog plovė savo milijardus. Žinoma, mažai kas tiki tų bankų ar politikų skaidrumu, bet kur kas svarbesnis klausimas: kodėl visa tai leidžiama? Kodėl tie „ofšorai“ metų metais veikia? Kam jie naudingi?
– Jie naudingi turtingiems žmonėms, todėl dažnai ir kalbama apie dvigubą Vakarų moralę – viena vertus, jie aiškina, kad mokesčių slėpti negalima, o kita ranka patys tuos „ofšorus“ kuria. Juk įtakingiausios pasaulio valstybės turi savo lengvatinio apmokestinimo zonas: Didžioji Britanija turi visas tas salas, kurios dabar linksniuojamos Panamos popieriuose, Prancūzija lygiai taip pat turi Monaką… Iš esmės tai turtingųjų žmonių santykio su politikais klausimas, perkeltas į įstatymų plotmę. Jeigu politikai tai toleruoja, vadinasi, toks yra susitarimas tarp jų ir turtingųjų, kurie ten tvarkosi savo reikalus. Kilus skandalui, atskirų šalių mokesčių inspekcijos pradėjo tirti, ar viskas čia legalu… Viskas tik prasidėjo. O kad tose lengvatinio apmokestinimo zonose dalyvauja didieji bankai, – tai faktas. Tame sąraše yra net du bankai, kurie veikia ir Lietuvoje: DNB ir „Nordea“, kurie padėjo savo klientams jų pinigus laikyti lengvatinio apmokestinimo zonų sąskaitose. Be bankų tokie dalykai nevyksta, per juos atidaroma didžioji dalis tokių sąskaitų visame pasaulyje.
– Tačiau juk visų valstybių vadovai puikiausiai šituos lengvatinio apmokestinimo reikalus žinojo. Kodėl dabar jie pasakoja, esą reikia „kovoti su mokesčių vengimu“, reikia „daugiau skaidrumo“ ir pan.? Juk vyriausybės turėtų būti suinteresuotos tvarkingai surinkti mokesčius, o ne tarpininkauti juos slepiant.
– Na, pavyzdžiui, Vokietija dabar sako, kad jie jau metus vykdo tyrimą dėl to Panamos sąrašo. Vadinasi, Vokietija jau visus metus tikrai žino, kad tokie dalykai vyksta, juo labiau kad į tą sąrašą papuolė maždaug tūkstantis Vokietijos piliečių. Prancūzijos reakcija tokia, esą ji tarsi nustebusi… Jungtinės Valstijos nuolat vykdo tokius tyrimus, nebūtinai jie afišuojasi, bet siekia, kad mokesčiai būtų sumokami teisingai. Tačiau JAV turi vadinamųjų ofšorų savo viduje – tai pirmiausia Nevados ir Delavaro valstijos. Beje, į tuos Panamos sąrašus pakliuvo vos 200 amerikiečių, nes jiems užsienio lengvatinio apmokestinimo zonos paprasčiausiai nereikalingos, tai kur kas aktualiau Rusijai ar Kinijai. Iš esmės šis klausimas turi būti adresuojamas įtakingiausioms pasaulio valstybėms. Kita vertus, visos valstybės tarpusavyje konkuruoja mokesčiais, įskaitant ir šalis ES viduje, kaip antai Lietuva konkuruoja su Lenkija dėl PVM. Konkuruojant dėl mažesnių mokesčių kuriamos vadinamosios laisvosios ekonominės zonos, nes stengiamasi pritraukti kuo daugiau investuotojų pinigų. Toje konkurencinėje kovoje dėl investuotojų pinigų natūraliai atsiranda ir tokių šešėlinių kompanijų, kurios aktyviai tarpininkauja net prekybos ginklais biznyje, nekalbant jau apie mokesčių slėpimą. Mes ir Lietuvoje turime tų „laisvųjų ekonominių zonų“, kurios yra daugiau prekybinės-gamybinės. Bet visi tie monakai ar britų salos yra grynai finansiniai „ofšorai“, kurie pritraukia užsienio kapitalą juos kuruojančioms valstybėms. O kad Panama yra didelė tokia zona, tai tikrai niekam nebuvo paslaptis.
 
– Dabar daug kalbama apie Europos ekonomikos stagnaciją. Kokios priežastys tai lemia?
– JAV ir Kinijoje yra šiek tiek geriau, negu daugelis investuotojų manė, o Europa tikrai išgyvena stagnaciją. Pagrindinė priežastis – Italijos bankai. Jų „blogosios paskolos“ stabiliai didėja nuo 2008 metų iki dabar. Šiuo metu tokios paskolos Italijos bankuose sudaro apie 12 proc. šalies BVP, o jeigu pridėtume pusiau blogas paskolas, gautume 17 proc. Net amerikiečiai kaip didžiausia ES grėsmę įvardija būtent Italijos bankų sektorių. Nuo sausio 1 d. ES galioja nauji įstatymai dėl vyriausybių pagalbos komerciniams bankams, vyriausybės negali investuoti į juos savo kapitalo, o bankai turi tuos pinigus nurašyti nuo akcijų, obligacijų laikytojų ir indėlininkų, kurie turi daugiau negu 100 tūkst. eurų savo sąskaitose. Kol šių operacijų nepadarysi, tol vyriausybės negali gelbėti bankų. Italijos vyriausybė sugalvojo labai keistą dalyką: jie pasiūlė pardavinėti blogas italų bankų paskolas su vyriausybinėmis garantijomis… Niekas nežino, kas čia per fokusas. Tokiu atveju bankai turės dar labiau sumažinti paskolų teikimą Italijos ekonomikai, nes dar labiau pablogės visi bankų rodikliai. Turėkime galvoje: Graikija yra 44-oji pasaulio ekonomika, ir iki šiol kyla tokios didelės bangos, o Italija yra 7-oji pasaulio ekonomika. Jeigu jų bankai atidarys tą finansinę smegduobę, bus blogai ne tik euro zonai, bet ir visai ES. Tačiau Lietuvoje apie tai taip pat nuolankiai tylima.
Kalbino Ričardas Čekutis
 
 

0 2801

Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis, tokių didžiųjų šalių kaip JAV pinigų politika daro poveikį tiek šalies ekonominiams ir finansiniams sprendimams, tiek kitoms šalims. Prie to ypač prisideda FRS (federacinė rezervų sistema).

Šiek tiek priešistorės: 20 a. pradžioje JAV bankininkų grupės kaip Morganai, Rokfeleriai, Kunai, Goldmonai, Saksai, Diuponai ir kiti, dėl pasikartojančių likvidavimo krizių, neefektyvios čekių sistemos, augančio pinigų bei kreditų poreikio, taip pat tam, kad būtų išsaugotas bankų stabilumas, jų aprūpinimas grynaisiais pinigais ir jėga, sukūrė sistemą dabar vadinamą Federacine Rezervų Sistema. Ši sistema buvo įteisinta su Federacinio rezervo įstatymu 1913 metais. Yra teigiama, jog susiklosčius palankioms aplinkybėms, laikui ir gavus užtarimą įstatymas buvo prastumtas gana greitai, per daug nesvarsčius, nors ir iš antro karto. Tuo metu buvo pateiktas siūlymas, jog FRS reikia įteisinti kaip valstybinę monopoliją, o teisę leisti pinigus turėtų gauti finansų ministerija. Toks siūlymas aišku buvo atmestas, nes bankininkų susivienijimui tai būtų labai nepalanku ir galima sakyti visas Federacinės Rezervų sistemos planas netektų prasmės. Pagal priimtą FR įstatymą buvo skelbiama, jog FR kapitalas yra privatus (akcinis), korporacijos struktūrą sudaro 12 federalinių rezervų ir daug privačių bankų, akcininkas privalo įdėti į banką sumą, atitinkančią 6 proc. savo įstatyto kapitalo vertės, o po to gauti metinį pelną ir galimybę imti kreditus rezerviniuose bankuose. Svarbiausia yra tai, kad nepaisant visų trukdžių, tai buvo pirmoji privati įstaiga, gavusi teisę spausdinti pinigus.

dj
Centrinio banko sandaros schema

Taip iš Federacinio Rezervo įstatymo išaugo vienas, didelis ir galingas Centrinis bankas, kurį sudaro valstybės prezidento paskirta Federacinė Valdybos Taryba, Federalinis Atvirosios Rinkos Komitetas, 12 regioninių federalinių rezervinių bankų, daugybė privačių bankų JAV ir patariamosios tarybos.

JAV kaip ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į tokius pagrindinius tikslus:

1. Įgyvendinti monetarinę politiką.

  1. Nustatyti oficialias palūkanų normas, darant įtaką infliacijai ir šalies valiutos kursui.
  2. Kontroliuoti pinigų tiekimą valstybei.
  3. Būti vyriausybės bankininku, būti „bankų banku“ arba atlikti „paskutinio skolintojo funkciją“.
  4. Kontroliuoti šalies valiutų keitimą, aukso atsargas ir vyriausybės vertybinių popierių registrą.
  5. Reglamentuoti ir prižiūrėti bankų sektorių, suteikti jiems apsaugą nuo žlugimo.

Dabar Centrinis bankas ne tik pasiekė savo tikslus, bet ir tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, vyriausybinius popierius bei nustato jų kainą, palaiko bankininkystės ir finansų sistemas, teikia informaciją visuomenei. Kas svarbiausia yra pinigų leidėjas, kuris spausdina pinigus be jokios kontrolės ir paskutinis resursų šaltinis. Jo išleisti pinigai aišku yra dalinami ne už dyka, todėl veikia toks principas:

Leidžiami pinigai skolinami valstybei -> Valstybė turi pinigus, bet už juos moka procentus -> Bankas gauna palūkanas + pinigus, kuriuos paskolino

Viso to esmė yra, kad bankas tų pinigų net neturėjo. Jis juos išspausdino ir paskolino valstybei, o valstybė susimokėjo tiek už išspausdintą pinigą, tiek ir už faktą, kad ji skolinosi. Todėl atsiranda neigiamos pusės: doleris jau neatlieka savo funkcijos – būti vertės matu. Jis tampa preke. O bankininkai nustato dolerio kaina. Iš to atsiranda ir pasekmės: valstybė nebe sugeba susimokėti skolos (gražinti išspausdinto pinigo + palūkanų), todėl skolinasi vis daugiau, norėdama padengti senus kreditus. Toks skolinimosi procesas yra ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų viduje, bet ir tarpvalstybinis. Ilgainiui vertybiniai popieriai tapo užstatu, norint išleisti naujus pinigus į apyvartą.Vyriausybės vertybiniai popieriai – vienas iš pinigų kūrimo būdų. Dalį Amerikos išleistų obligacijų perka ir kitos šalys kaip Rusija, Brazilija, Kinija. Tokiu būdu pinigai būna pritraukiami iš išorės. Pasinaudojant atsiradusiomis valstybių skolomis būna priimami ir alternatyvūs sprendimai: nafta parduodama pigesnėmis kainomis, valstybė užtaria palankesnę pusę tarpvalstybiniuose ar pilietiniuose ginčuose, suteikia teisę privatizuoti elektros kompanijas ar parduoda jas JAV ar kitai šaliai.

FRF yra tas bankas, kuriam iki ausų prasiskolinusios pačios Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir tik naivuolis gali manyti, kad Ameriką valdo jos prezidentas, Senatas ar Kongresas. Iš tikrųjų sprendimai priimami siaurame finansininkų ratelyje, jie ir yra tikrieji FRF savininkai. O JAV Vyriausybė ir įstatymų leidėjai tik klusniai vykdo įsakymus. Todėl stebinti gali nebent faktas, kad kai kurie Amerikos senatoriai nepabūgo atskleisti itin slaptos informacijos, – teigia Latvijos ekonomistas Dmitrijus Smirnovas.

 

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“  W. Wilson, JAV prezidentas

Paruošė – Dovilė Žemaitytė

1 1865

Hitlerio ir Musolinio atėjimo į valdžią istorija, nacių partijos ir italų fašistų istorija – viena labiausiai saugomų Vakarų paslapčių. Nes būtent Londonas, Paryžius ir Vašingtonas pasirinko šiuos veikėjus iš daugelio kitų kandidatų ir suteikė jiems kolosalią pagalbą. Iš pradžių atvedė į valdžią, paskui suteikė resursų, pinigų ir technologijų. Paskui atidavė ištisas valstybes. Ir viskas dėl to, kad būtų pradėtas karas.

Baisus. Pasaulinis. Po kurio, pagal Breton Vudo susitarimą, doleris pagaliau taps pasauline rezervine valiuta.

Savo indėlį į nacistų pergalę įnešė ir Anglijos Banko vadovas seras Normanas Montegiu.

Seras Normanas Montegiu valdė Anglijos Banką 24 metus, pergyvenęs šiame poste 3 monarchus ir 6 ministrus pirmininkus. Žymus jis tuo, kad trečiame dešimtmetyje sukūrė schemą, pagal kurią šiandien veikia Tarptautinis valiutos fondas. Schemos esmė – įvesti totalinę ekonominę kontrolę Europos šalių atžvilgiu. Bankininkas Montegiu tvirtai vairavo Europą, iškeldamas į valdžią patogius politikus ir pašalindamas nepatogius.

„Patogiais“ anglai kažkodėl laikė ir italų fašistus bei vokiečių nacistus. Viskas kartojasi: dabartiniai įvykiai Europoje ir Amerikoje tiesiog kopija tų, kurie vyko Senajame ir Naujajame pasaulyje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Už okeano pučiasi finansinių spekuliacijų burbulas ir kad procesas būtų kaip nors sulėtintas, kad burbulas nesprogtų, FRS didina kreditų kainą. Europoje dėl to sulėtėjo BNP augimas. Europiečiai nepatenkinti ir jų niurzgėjime užatlantės magnatai jau girdi artėjančios didžiosios depresijos atgarsius. Kad būtų kaip nors išsaugotas Amerikos ir Europos ekonomikų balansas, reikalingas išorinis reguliatorius, kažkas panašaus į šiuolaikinį TVF. Šį reguliatorių mėgina kurti du finansininkai, vadovaujantys dviem svarbiausiems pasaulio emisijos centrams. Tai – Anglijos Banko valdytojas Normanas Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Bendžaminas Strongas.

Šiuodu veikėjus vienijo ne vien darbas, bet ir dar kai kas. Strongas vadino Montegiu „mano keistuoliu balandėliu“. Kartą jų poroje pasirodė „trečias nereikalingas“ – vokiečių Reichsbanko prezidentas Jalmaras Šachtas. Kenčiantis Strongas netrukus mirė ar tai nuo džiovos, ar tai dėl meilės be atsako Montegiu. O švelni Montegiu ir Šachto draugystė truko dar labai ilgai ir vokiečių bankininkas netgi tapo savo britų kolegos anūko krikštatėviu. Būtent ši finansininkų porelė padarė pradžią finansiniam tramplinui vokiečių naciams ir asmeniniam Hitlerio skrydžiui į valdžią.

„MONTEGIU PRINCIPAS“ – GRIEBTI GELEŽINE RANKA VALSTYBES UŽ GERKLĖS

Prieš tai, kai Anglijos Bankas ėmė pumpuoti pinigus nacistams, tą patį jis padarė su fašistiniu Musolinio režimu Italijoje. 1925 metų lapkritį Italijos vyriausybė paskelbė: pasiektas susitarimas dėl Italijos Versalio skolų grąžinimo Anglijai ir JAV. Ir vos po savaitės Musolinis gavo iš Amerikos 100 milijonų dolerių neva liros stabilizavimui, o iš tikrųjų – asmeninės valdžios įtvirtinimui. Gesinti Versalio skolas galima buvo ilgai. O štai 100 milijonų dolerių, gauti iš karto su Montegiu protekcija ir dėka jo draugystės su Strongu, leido diktatoriui išspręsti begalę einamųjų problemų, tame tarpe ir susijusių su nepaklusniais italų bankininkais. Kodėl nusprendė duoti pinigų būtent Musoliniui? Todėl, kad Londonas ir Vašingtonas laikė jį figūra, kuri sugebės padengti senas skolas, o tuo pat metu prisidarys naujų.

Štai ką rašė amerikiečių ekonomistas ir geopolitikas Viljamas Engdalis savo knygoje „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir naujoji pasaulio tvarka“: „Nuo Lenkijos iki Rumunijos per visą trečią dešimtmetį vieni ir tie patys žmonės, Morganų bankas, Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo bankas sėkmingai įvedinėjo ekonominę kontrolę daugumos kontinentinės Europos šalių atžvilgiu…“ Principas buvo paprastas: kad priverstum kreditų prisiėmusią ar anksčiau prasiskolinusią Europos valstybę anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais, reikia atvesti į valdžią „stiprią ranką“. Pageidautina – apskritai geležinę. Kitaip pinigų neatgausi. Tiesa, į geležinę ranką teks kartas nuo karto investuoti dolerių – kad nesurūdytų.

MONTEGIU ATVEDĖ HITLERĮ Į VALDŽIĄ, IŠPROVOKAVĘS BANKŲ KRIZĘ

Kaip atvesti į valdžią vienoje iš svarbiausių Europos šalių nelabai populiarų savo šalyje politiką, kurį anglosaksai laiko patogiu ir visiškai kontroliuojamu? Pripumpuoti jį pinigais? Tai truks ilgai ir brangiai kainuos, paprasčiau sukurti šalyje situaciją, kai tauta pati ims trokšti permainų, ir tada už Vakarų kontroliuojamą politiką nubalsuos nemokamai. Rizika ir investicijos – minimalios.

Taigi, kad Hitleris iškart taptų populiariu respektabiliu politiku, o svarbiausia, kad kartą ir visiems laikams būtų baigta su jo priešininkais, Montegiu finansinis genijus sugalvojo sudėtingą kombinaciją. Žymią dalį vokiečių kapitalo tuo metu kontroliavo žydai, kurie kategoriškai nenorėjo matyti antisemito Hitlerio prie vokiečių valstybės vairo. Vadinasi, uždavinys toks – padaryti taip, kad žydų kapitalai būtų pašalinti iš lošimo.

Manote, tai sudėtinga? Montegiu taip nemanė. Štai ką apie tai rašė Viljamas Engdalis: „Niujorkos biržos kracho 1929-1930 metais metu Vokietija užėmė unikalią padėtį tarp stambių pramoninių Europos šalių. Jos skola užsienio bankams už trumpalaikius kreditus siekė apie 16 milijardų markių. Kad būtų visiškai sugriauta vokiečių bankų sistema, pakako nedidelio stumtelėjimo. Stumtelėjo Niujorko federalinio rezervo bankas ir Anglijos Bankas. 1929 metais jie nuosekliai padidino palūkanas po dviejų metų beprecedentinių biržos spekuliacijų mažinimo linkme“. Prasidėjo masinis anglų ir amerikiečių kapitalų nutekėjimas iš Vokietijos. Ką ten nutekėjimas – per valandą sugriuvo visa vokiečių finansų sistema, palaidojusi po savimi nepaklusnius bankininkus, nenorėjusius bendradarbiauti su Hitleriu.

„MONTEGIU SĄMOKSLO“ AUKA TAPO ŠVEDŲ „DEGTUKŲ KARALIUS“

Tačiau vokiečių bankininkų „antihitlerinė koalicija“ taip paprastai pasiduoti nesiruošė. Jų atstovai įtikinėjo Reichsbanko vadovą Hansą Liuterį paimti skubų stabilizuojantį kreditą iš kitų šalių centrinių bankų. Liuteris ilgai spyriojosi, tačiau kai jį galiausiai įtikino, kreipėsi pagalbos į Normaną Montegiu. „Ir šis. – rašo Engdalis. – užtrenkė prieš mūsų nosį duris. Kaip pasekmė – krizės situacijoje Vokietijai daugiau nebebuvo iš ko paimti kredito“. Montegiu su Šachtu jau trynėsi iš pasitenkinimo rankas: susidariusioje situacijoje Hitlerio atėjimas į valdžią atrodė nebe už kalnų.

Ir visgi bankininkų „antihitlerinė koalicija“ sugebėjo dar kartą pamėginti sustabdyti nacistų ėjimą į valdžią: finansininkams pavyko įkalbėti švedų „degtukų karalių“ Ivarą Kriugerį paskolinti Reichsbankui 500 milijonų markių. „Kreditas, kurį suteikė Kriugeris kėlė nepriimtiną politinę grėsmę ilgalaikei Montegiu draugų strategijai“. – rašo toliau Engdalis. Ir su švedu teko susidoroti: 1932 metų pradžioje Kriugerį surado negyvą vieno iš Paryžiaus viešbučio numeryje. Žuvus Kriugeriui, Vokietija nebeteko vilties išsigelbėti. Ji buvo paprasčiausiai atkirsta nuo užsienio kreditų.

0 1412

Aktyvisto Isaac Davis straipsnio vertimas iš Waking Times portalo, 2015 m. gruodžio 30 d.
“Jei norite likti bankų vergais ir dar užsimokėti už tą vergystę, tai leiskite bankininkams toliau kurti pinigus ir kontroliuoti kreditus.” (Josiah Stamp)
Islandija neseniai nusipelnė populistų susižavėjimo, patraukdama baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius bankininkus dėl to, kad pastarieji organizavo finansinės sistemos žlugimą pasipelnymo tikslais. Atrodo, kad jokia kita šalis pasaulyje nedrįso arba nesugebėjo padaryti tai, ką padarė Islandija. Islandų efektyvus sukilimas prieš bankininkų klasę, nuvariusią mažytę šalį į 2008 m. ekonominę krizę, yra pats šviesiausias pavyzdys, parodantis, jog nebūtina amžiams likti įsiskolinusiems nusikalstamam ir turtingam elitui. 2015 m. 26 islandų bankininkai buvo nuteisti kalėti, o valdžia liepė išparduoti kai kuriuos bankus savo piliečių naudai.

 
Padrąsinti Islandijos pažangos, Šveicarijos aktyvistai pradėjo svarbią kovą prieš bankininkų kartelį. Šveicarai suruošė sėkmingą peticijų pasirašymo akciją, įpareigojančią valdžią surengti referendumą, kuris nutaikytas į pačią jautriausią privačių bankų vietą – jų galią skolinti pinigus, kurių neturi ir kurti pinigus iš nieko.

 
“Šveicarija organizuos referendumą, sprendžiantį ar reikia uždrausti komerciniams bankams kurti pinigus.
Šveicarijos federalinė valdžia ketvirtadienį patvirtino, kad ji skelbs referendumą po to, kai daugiau nei 110 000 žmonių pasirašė peticiją, raginančią perduoti centriniam bankui išskirtinę teisę kurti pinigus finansinėje sistemoje.
Kampaniją, kuriai vadovauja Šveicarijos suverenių pinigų judėjimas (Vollgeld iniciatyva), siekia riboti finansines spekuliacijas, reikalaudama, kad privatūs bankai laikytų atsargas, kurių vertė sudarys 100 proc. turimų savo indėlių.” (The Telegraph)
Šveicarija yra strateginėje vietoje ir galėtų atlikti didžiulį vaidmenį, keičiant pasaulio bankų veiklą. Tai šalis, kuri yra ne tik patikimiausias uostas pasaulio turtui saugoti, bet ir vieta, kur veikia Tarptautinių atsiskaitymų bankas BIS (Bank for International Settlements). BIS – tai paslaptinga privati kompanija, kuri yra daugelio pasaulio centrinių bankų nuosavybė. BIS skolina pinigus pasaulio centriniams bankams. Jis yra globalios frakcinio rezervo bankininkystės pati šerdis, leidžianti bankams skolinti pinigus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja jų indėlių sąskaitose. Tai pinigai pagaminti elektroniniu būdu iš nieko, kai bankas kam nors suteikia paskolą.

 
Frakcinio rezervo bankininkystė yra ta politika, užtikrinanti, kad visų finansinių sandorių galutinis rezultatas būtų nesumokamų skolų kalnas. Suverenių pinigų iniciatyva Šveicarijoje siekia pažaboti finansinę spekuliaciją, kuri yra suplanuotas ir neišvengiamas frakcinio rezervo bankininkystės rezultatas. Tai priemonė, suteikianti bankininkams galimybę užsiimti finansinėmis avantiūromis, nes jiems gaminami neriboti kiekiai dekretinių pinigų. Apribojimas bankams kurti pinigus iš nieko suduotų didelį smūgį bankų kartelio sistemai ir atimtų galimybę manipuliuoti pasauline ekonomika.

 

 

Paprastais terminais kalbant, štai kaip veikia ši sistema. Kai prispausdina daug pinigų, ekonomika smarkiai kyla. Kai prispausdina jų per daug, atsiranda infliacija (iš tikrųjų, pinigų spausdinimas yra infliacija). Kai nebespausdina pinigų arba juos paprasčiausiai taupo, įvyksta ekonominė depresija.

 
Šveicarijoje 90 proc. visų apyvartoje esančių pinigų yra elektroninio pobūdžio. Dėl šios priežasties Šveicarijos nacionalinis bankas tapo Suverenių pinigų kampanijos taikinys. Praeityje Šveicarijos įstatymai reikalaudavo, kad bankai, kuriantys pinigus, laikytų atitinkamą kiekį įkaitinio turto, pvz. sidabro arba aukso. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais finansinis klimatas pasikeitė ir atsiradus elektroninių mokėjimų sandoriams, bankai atgavo galimybę kurti savus pinigus. Paprastų žmonių remiama, Suverenių pinigų akcija paskelbė viešą pareiškimą dėl jų inicijuojamo referendumo tikslų: “Bankai daugiau nebegalės sukurti sau pinigų. Jie galės teikti paskolas tik tuo atveju, kai turės atitinkamo dydžio indėlius arba kitų bankų lėšas.”

 
Tai įdomus etapas žmonijos kovoje su bankais istorijoje. Nors dar neaišku, ar referendumas pavyks ar ne, ši kampanija turi savų problemų. Jas aprašo Sam Gerrans sekančiose eilutėse:

 
“Yra pasakyta, kad centrinis bankas turėtų vienintelę teisę kurti pinigus. Bet tai iš esmės paliktų teisę gaminti pinigus tose pačiose rankose, kaip JAV Federalinio rezervų banko arba Anglijos banko atvejais… Bet iniciatyva bent jau parodo, kad žmonės bunda ir pradeda suprasti, kur glūdi tikra galia.
Paprastų žmonių remiama iniciatyva turi mažai šansų laimėti. Bet jeigu vis dėl to jai pasisektų ir jos siūlomos įstatymų pataisos būtų priimtos, nereikėtų stebėtis, jei pasaulio elitas netrukus pradėtų kaltinti Šveicariją, kad ji laiko masinio naikinimo ginklus arba, kad ji inicijavo rugsėjo 11 teroro aktus JAV arba, kad ji finansuoja Islamo valstybę.”

 
Mūsų mąstymas yra taip užprogramuotas, kad mes iš anksto manome, jog neapsieisime be kai kurių nepakeičiamų institucijų, pvz. be globalios bankininkystės. Taip kaip daugelis amerikiečių negali įsivaizduoti pasaulio be Demokratų ir Respublikonų, taip daugelis žmonių negali įsivaizduoti pasaulio be plėšrūnės globalios bankininkystės.

 
Bet yra kitų galimybių prekiauti, kaupti turtą ir skatinti pasaulio ekonominę plėtrą. Mūsų nėra vienintelė ekonominė sistema. Islandija parodė, kad žmonės gali atgauti savo kolektyvinio turto kontrolę. Taigi, galbūt ši Šveicarijos revoliucija žengs toliau ir žmonėms atskleis teisybę apie centrinę bankininkystę.

Vertė Algis Avižienis

1 1581
Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.
Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.
Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė –  investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.
Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.
Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.
XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.
Besibaigiant amunicijai
Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.
Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas.  Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.
Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.
Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.
Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.
Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.
Ekonominė atskirtis auga
Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.
Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.
Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.
Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.
Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.
Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.
Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O’Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn.
M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.
Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“
M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.
Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“
Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.
M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.
Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.
Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas… vis dar egzistuoja“.
Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.