Tags Posts tagged with "baltai"

baltai

3 2646

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 19764

Aptikau puikią Lietuvos istorijos apžvalgą. Pateikta gražia forma ji neblogai tiktų jaunąją kartą supažindinti su mūsų praeitimi. O ir patiems nepakenktų pasikartoti kai kuriuos faktus bei hipotezes.
Čia sudėjau istorinį periodą nuo pirmųjų Lietuvoje aptinkamų mūsų protėvių iki Mindaugo atėjimo į valdžią.

Papildomai išskyriau dar tris video kurie papildo svarbius bet kurios visuomenės formavimosi etapus.

1. Visuomenės išsisluoksniavimas į klases.

2. Teisė (paprotinė teisė).

3. Tikėjimas.

Daugiau video galite rasti youtube kanale „Lithuania The greater power of the Eastern Europe“

Paruošė: Marius Jonaitis.

0 1874
„Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje“, – sako etnologas Libertas Klimka. Pasak jo, mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi ganai sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida.

„Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę“, – sako mokslininkas.
– Ką senovės žmogui reiškė kapas?
– Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį.
Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.
Po akmeniu – vėlių valdovo Velino karalystė. Laidotuvių apeigos išreikšdavo ir pagarbą išėjusiam, ir tam tikrą jo baimę: jos būdavo atliekamos ir tam, kad pasitraukęs iš gyvųjų žmogus netaptų vaiduokliu. Iš šio patyrimo ir bus kilę sudėtingi laidojimo, Vėlinių ir kitų mirusiųjų paminėjimo dienų, žiemos meto švenčių papročiai.
– Koks laidojimo būdas labiau būdingas mūsų protėviams – deginimas ar užkasimas žemėje?
– Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi, būta ir kremacijos, ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, priklausomai nuo kultūros ar genties, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.
Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (tai pasakojimas apie žynį Sovijų, stačiatikių vienuolio užrašytas 1261 m. vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus ruošia mirusiam tėvui guolį nakčiai, tai yra, laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje.
– Koks seniausias palaidojimas, rastas Lietuvos teritorijoje?
– Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą.
Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visi jie nedegintų palaikų. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Galbūt taip būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias.
Būdavo laidojama arti namų, kartais net gyvenamojo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi, ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai būdavo vadovaujamasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai susiklostė ir gilios pagarbos senoliams paprotys.
Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo. Tarsi norėta sušildyti šaltojoje žemelėje besiilsinčius gentainius.
– Kada atsirado pilkapiai?
– Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Įrengiant tokį kapą, didelė reikšmė teikta akmeniui. Akmenų vainikais būdavo apjuosiami žuvusių karžygių pilkapiai arba iš jų sukraunamas savotiškas namelis mirusiajam. Taip akmuo atskirdavo gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų.
Pilkapiai įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100 m. pr. Kr. išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki.
Nuo 1100 m. pr. Kr. visuotinai įsigalėjo deginimo paprotys, kuris tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius”, kurių viduje – molinės urnos palaikų pelenams.
Ypatingai įdomios pelenų urnos vakarų baltų areale prie Vislos, – jos turi veidus ir net papuošalus ant kaklo bei ausyse. Gali būti, kad pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą.
Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi, mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens – upės ar ežero.
– Kaip buvo laidojama mūsų eroje iki krikščionybės?
– Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kr., mirusieji vėl pradėti laidoti nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta.
Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę.
Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Ir liaudies dainose žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta!
Penktajame amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys beveik neprigijo.
– Iš kur atsirado paprotys deginti mirusiuosius?
– Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi, kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai, tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus, ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais rytų Lietuvoje atsiradimo priežastimi.
Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltuose ir susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas.
Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei.
Jurgita Noreikienė

0 3141

Netiesa, kad baltai pradėjo formuotis III tūkst. prieš Kristų. Mitas, kad indoeuropiečių indėlis buvo toks didelis, jog nustelbė vietinę kultūrą. Naujausi archeologijos, istorinės kalbotyros, archeogenetikos duomenys leidžia manyti, jog baltų formavimosi procesas prasidėjo daug anksčiau, o gyvulininkystė ir žemdirbystė čia buvo žinoma iki įsiliejant indoeuropiečiams. Prabaltas yra autochtonas (vietinės kilmės) – poledynmečio žmogus, ilgais amžiais formuotas vietinių kultūrų – nuo Svidrų-Madleno iki Narvos ir brūkšninės keramikos. Taip tvirtina archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Algirdas Girininkas.

Gegužės 5-6 dienomis Klaipėdos universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija apie „Baltų kalbos ir kultūros-3“, kurioje dalyvavo baltistikos specialistai, archeologai, archeogenetikai, kalbininkai, literatūrologai.

Konferencija prasidėjo nuo prof. dr. A. Girininko pranešimo, paneigiančio iki šiol vyravusius mitus apie baltų kilmę.

Mitai

– Savo pranešime „Mitai apie baltų kilmę ir jų paneigimas“ kalbėjote problematiką, susijusią su indoeuropiečiais. Išskirkite klasikinius su ja susijusius klaidingus teiginius.

Pirmas mitas yra susijęs su baltų formavimosi laikotarpiu. Iki šiol buvo minimas 3 amžius prieš Kristų – siejama su indoeuropiečiais ir virvelinės keramikos paplitimu Europoje ir Rytų Pabaltijyje. Nieko panašaus. Iš tiesų tai prasidėjo daug anksčiau. Baltų ištakos siekia mezolito laikus.

– Patikslinkite…

Maždaug nuo 8 tūkst. prieš Kristų.

– Kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje? Kaip gyveno žmonės?

Klimato atšilimas. Miškų augimas. Žmonės užsiėmė medžiokle, gyvenimo būdas buvo susijęs su klajojančiais šiauriniais elniais. Mezgėsi sąlygos gyvulininkystei, žemdirbystei.

– Tai ne indoeuropiečiai čia atnešė pažangą – žemdirbystę ir gyvulininkystę?

Nieko panašaus. Tai dar vienas mitas. Vietiniams tai buvo žinoma 1,5 tūkstančio metų anksčiau.

Poledyniniu laikotarpiu Svidrų kultūros žmonės – šiaurinių elnių medžiotojai, pamažu formavo sėslų gyvenimo būdą, žemdirbystę ir gyvulininkystę.

– Kada ėmė formuotis atskira indoeuropiečių kalbų grupė? Kaip žmonės kalbėjo iki tol?

Kai žmonės klajojo bendroje teritorijoje, kalbėjo bendra kalba. Šiuos dalykus tyrinėja kalbotyrininkai toponimikos (vietovardžiai, vandenvardžiai) pagrindu. Kai keitėsi klimatas, atšilo, užaugo miškai – žmonės ėmė skaidytis, skirstytis. Bendruomenės tapo uždaresnės. Pradėjo skilti ir kalba.

Baltų, slavų, germanų ir kt. kalbų grupės formavosi vėlyvojo paleolito laikotarpiu (9-10 tūkst. pr. Kr., ledynmečio pabaiga). Bronzos amžiuje šie skirtumai jau buvo ryškūs: 1-2 tūkst. prieš Kristų jau turime baltų kalbos bendrumus, skirtingus nuo germanų, slavų etc.

Tačiau procesas prasidėjo ne nuo 3, o nuo 8 amžiaus prieš Kristų.

– Taigi mūsų protėviai – vietiniai poledynmečio gyventojai.

Formavosi kartu su šiaurės indoeuropiečiais. Kaip žinote, indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai, ir pietiniai Europos gyventojai.

Žaidimai

– Apie indoeuropiečių protėvynę. Iš kur jie čia atsikraustė, yra kelios dešimtys versijų. Uralo stepės, Turkija. O kaip manote jūs?

Marija Gimbutienė indoeuropiečių protėvyne laikė pietų Prieuralės stepes. Kolinas Renfriu (Colin Renfrew), anglų archeologas, teigė, kad indoeuropiečiai atėjo iš Anatolijos. Ten esą su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu išplito indoeuropiečiai. Nesueina galai: kas, kada ir su kuo išplito.

– Archeogenetikai sako, kad iš Anatolijos į Europą atkeliavo tik apie 10-25 proc. persikėlėlių.

Protėvynės ieškojimas – tai, galima sakyti, savotiškas žaidimas. Iš niekur niekas neatsiranda. Procesas vyko ilgai ir palaipsniui. Indoeuropietišką kalbinį bendrumą suformavo ne ateiviai į neolito medžioklių ir žvejų bendruomenes ir jų teritorijas…

– Taigi didelė klaida manyti, jog ankstyvoji baltų kultūra susiformavo iš čia atėjusių indoeuropiečių.

Persikėlėlių įtaka buvo ribota. Šiaurės rytų kultūra – miškų, medžiotojų, buvo autochtoninė (vietinė), ji ir liko labiau nepriklausoma. Pietvakariuose Narvos kultūros raida buvo labiau paveikta kitų įtakų – ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.

– Kokius dar neigiate klasikinius mitus apie baltų kilmę?

Kad baltų ir finougrų kilmė ta pati. Nieko panašaus.

Finougrų kalbose yra baltiškų žodžių, susijusių su žvejyba, medžiokle, šiaurės elniais…

Baltizmai į finų kalbas galėjo patekti vykstant finų protėvių medžiotojų bei žvejų ir sėslių protobaltų metizacijai. Archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad ji intensyviausia buvo 5-8 tūkstantmetį prieš Kristų.

– Taigi jokie „ateiviai“ neužgožė vietinės klajoklių kultūros.

Nebuvo čia jokio „genocido“. Tobulėjant archeogenetikai, vis sunkiau įrodyti tradicines teorijas, neva indoeuropiečiai – ateiviai į neolite medžiojusių ir žvejojusių bendruomenių teritorijas. Vietinės miškų neolito – Narvos kultūros patyrė sudėtingą įtaką – ji tebetyrinėjama iki šiol.

Neandertalietis… nuo Gargždų

– Kur dabar tas padargas, apie kurį neseniai papasakojote „Istorijos detektyvuose“?

Šiaurės elnio ragas? Saugomas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Vėliau paklius į Mažosios Lietuvos muziejų. O kur jam daugiau būti? Juk rastas prie Gargždų, Šniaukštų karjere.

Ar sužinojote apie jį ką nors naujo?

Kol kas yra analizuojami mėginiai. Jie išsiųsti į Vokietiją, į Leipcigą. Tai ilgas procesas, užtruks gal metus, gal daugiau.

– Kad šiam radiniui 43 tūkstančiai metų – čia hipotezė ar faktas?

Tai jau patvirtinta. Buvo atlikti radiokarboniniai tyrimai trijose užsienio laboratorijose. Tai yra minėto laikotarpio dirbinys. Dabar klausimas – kas jį padirbino, kas laikė savo rankose. Gali būti, jog neandertalietis.

– Išnykusi žmonių genties rūšis.

Tuo metu, kuriuo datuojamas rastas dirbinys, neandartaliečiai dar nebuvo išnykę.

Įspūdinga. Lietuva prieš 43 tūkst. metų… Jokių miškų, tik tundra, amžinasis įšalas.

Tundra, mamutai, gauruotieji raganosiai… Žmonių gyvenimas buvo susijęs su klajojančiomis šiaurės elnių bandomis.

Iki šiol buvo sakoma, kad žmonės Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 14 tūkst. metų prieš Kristų, kai ėmė trauktis ledynai.

Radinys prie Gargždų gerokai pasendina mūsų istoriją.

„O kas tu esi?“

– Kodėl Jūs tapote archeologu?

O, tai buvo seniai… Telšiuose, kur gimiau ir užaugau, yra „Alkos“ muziejus. Aš ten lankydavausi nuo mažumės. Jame – archeologų sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių, kapinynų… Įvairių laikotarpių kuršių, žemaičių ir žiemgalių įkapės. Medžiaga rinkta nuo 1955 m. rengtose ekspedicijose. Vien archeologas Vitas Valatka 1956-1976 m. surengė 17 ekspedicijų. Jis mane ir pakreipė į archeologiją. Kartą paklausė: „O kas tu esi – kuršis ar žemaitis?“ Nuo to klausimo viskas ir prasidėjo… Pradėjau ieškoti, kas esu.

– Ar radote atsakymą į šį klausimą?

Tiesą sakant, ne, – juokiasi.  Sudėtingas klausimas. Mano tėvai  nuo Mažeikių. O toliau? Domėjausi protėvių genealogija, tačiau pavyko prisikasti tik iki 18 amžiaus vidurio.

– O vis dėlto – į kurią pusę labiau linkstate?

Manyčiau, vis dėlto esu kuršis…

TRUMPAI
* 2,5 mln.- 5 tūkst. m. prieš Kristų: akmens amžius (paleolitas, mezolitas, neolitas).
* 200 tūkst.-28 tūkst. m. pr. Kr.: gyvena neandertaliečiai.
* 43 tūkst. m. pr. Kr.: datuojamas seniausias Lietuvoje rastas dirbinys iš šiaurės elnio rago.
* 40 tūkst. m. pr. Kr.: atsiranda mūsų tiesioginis protėvis  europidinės kilmės kromanjonietis.
* 14-11 tūkst. m. pr. Kr.: ledynai traukiasi iš Lietuvos.
* 8-9 tūkst. m. pr. Kr.: Svidrų kultūra, baltų formavimosi pradžia.
* 4-1 tūkst. m. pr. Kr.: Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritorijoje formuojasi Vakarų baltų pilkapių kultūra, archeologų siejama su kuršių, žemgalių (vakarinių „žemaičių“), sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais. (Ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios Rytų baltų archeologinės kultūros).
* Nuo 3 tūkst. m. pr. Kr.: virvelinės keramikos kultūra, siejama su indoeuropiečiais.
* 2-1 tūkst. m. pr. Kr.: ryškūs baltų kalbų bendrumai, skirtingi nuo germanų, slavų etc.
* Nuo 2 tūkst. pr. Kr.: esminiai pokyčiai ekonomikos ir visuomenės struktūros raidoje: tarp gyvulių augintojų ir žemdirbių atsiranda atgimimo samprata: tikėjimas, kad mirtis nėra visko pabaiga.
(A. Girininkas, „Kada prasidėjo bronzos amžius Lietuvos teritorijoje?“).

0 1429

Jūsų religinė pasaulėžiūra?

Be abejo, tai labai asmeniškas klausimas. Pasakysiu tiek, kad save laikau baltiškojo tikėjimo pasekėju. Būtent su mūsų senąja Tradicija jaučiu dvasinį, emocinį, estetinį ryšį bei harmoniją. Todėl man yra svarbus ne tiesiog jos tyrinėjimas, bet ir jos atgimimas šiuolaikinėje formoje. Svarbu, kad etninis religingumas būtų vienu iš tautinio atgimimo pagrindų, kultūriniu avangardu, o ne paprasta, žaisminga marginalija.

Nepaisant to, ramiai žvelgiu į tradicines krikščioniškąsias konfesijas, ir manau, kad su jų atstovais įmanomas dialogas bei tarpusavio supratimas. Tradicinė Europos krikščionybė labai daug pasisėmė iš antikinio paveldo, nekalbant jau apie „liaudiškąją krikščionybę“, kuri iš tiesų yra ne kas kita, kaip sukrikščionintas etninis tikėjimas. Aš palyginčiau tai su Vilniaus katedros pastatu, po kurio pamatais yra pagoniškos šventyklos fragmentai ir Lietuvos valdovų laidojimo rūsiai, primenantys mums apie šlovingų protėvių kultą, o ir pati neoklasikinė architektūrinė bažnyčios forma panaši į senovės graikų šventyklą.

Čia leisiu sau prisiminti vieną pokalbį. Kartą, stovint ant Trijų Kryžių kalno Vilniuje ir iš aukštumos žvelgiant į naktinio miesto panoramą, mano bičiulis paklausė manęs, kaip etninės religijos pasekėjo, ką manau apie daugybę miesto peizažą puošiančių bažnyčių. Atseit, ką aš su jomis daryčiau – juk tai ne pagoniškos šventyklos? Aš atsakiau: gerbti ir saugoti. Mūsų protėviai garbindavo šventąsias giraites, o šios bažnyčios – akmens miškas, šventoji žmogaus rankomis sukurta giraitė, sukurta tų pačių protėvių Dievo šlovei, kuris vis vien niekuomet ir niekur nebuvo tas pats, kadangi kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje valstybėje Jis – savo.

Vilnius. Sakralinis miestas Europos centre. Daug senesnis, negu palyginti neseniai dar buvo manoma sovietinėje istoriografijoje. Šis miestas matė daug. Kažkada nedidelė senųjų baltų gyvenvietė dviejų upių santakoje tapo stambia Didžiųjų kunigaikščių sostine ir LDK centru. Šis miestas pergyveno gaisrus, marą, daugybę sukrėtimų, vietos ir pasaulinių karų. Pastaraisiais metais Vilnius tapo ginčų ir konfliktų objektu tarp lietuvių, lenkų, ir iš dalies gudų.

Tačiau tik paskutiniai istorijos profanai vis dar drįsta ginčyti pirminį Vilniaus baltiškumą. Ką asmeniškai jums reiškia Vilnius ne tik iš regioninės, istorinės ar politinės, bet ir dvasinės, sakraliai tradicinės pusės? Klausiu jūsų kaip gudo, bet sąmoningo baltiškosios teorijos šalininko. Juk visiems žinoma, kad kai kurie iš rytinių ar pietvakarinių Lietuvos kaimynų laikosi požiūrio, kad šiandienos Lietuva tiesiog įžūliai „uzurpavo” teises į Vilnių, kaip ir visą senąją sostinę.

Man Vilnius yra miestas-pasaka, kur kas artimesnis ir brangesnis už kitus miestus. Minskas – gimtasis miestas fizine prasme, o Vilnius – dvasine. Todėl puikiai suprantu lenkų ir gudų jausmus, kuriuos jie kartu su lietuviais jaučia Sostinei. Be jokios abejonės, Vilniaus istorija prasidėjo baltiškajame etniniame kontekste. Baltiška yra ir miesto mitologija, kuri tam tikra prasme įgyvendinta sakraliame, realiame landšafte. Būtent čia ir slypi viskas magiškasis Vilniaus žavesys.

Tačiau kaip ir bet kuris europietiškas, viduramžių miestas, Vilnius nebuvo etniškai ir religiškai vienalytis, toks jis nėra ir dabar, kadangi net šiandien gatvėse galime išgirsti lietuvių, lenkų, gudų, rusų ir netgi anglų kalbą. Neslėpsiu, kad šiandieninis etninis ir lingvistinis status quo Vilniuje mane tenkina: t. y., lietuvių kalba ir tauta dominuoja, tačiau gana pastebimas ir kitų kalbų egzistavimas. Dabartinis lietuvių kalbos dominavimas Vilniuje man atrodo teisėtas iš istorinės pusės, bent jau dėl to pirminio baltiškojo kultūrinio ir mitologinio konteksto, apie kurį aš kalbėjau aukščiau.

Tačiau taip pat svarbu pasakyti, kad kartu su lietuviais pretenduojančios į „Vilniaus teisę“ etninės grupės – lenkai ir gudai, yra tuteišiai, Vilniaus krašto autochtonai. T. y., tie patys baltai, kurie laikui bėgant sugudėjo, sulenkėjo ar surusėjo. Iš šios situacijos išplaukia keletas strategijų. Viena iš jų – bandyti supriešinti vienas prieš kitą mūsų tautas, ir taip iki pat ginkluoto konflikto. XX a. istorijoje toks scenarijus išsipildė dėl lenkiškosios Vilniaus okupacijos. Viso to pasekmės buvo ir bus tik liūdnos, o rezultatais pasinaudos išorinės jėgos.

Kita strategija – surasti bendrą pagrindą, dirvą, iš kurios kyla mūsų tautų šaknys. Tačiau čia būtina išvengti tiesmukumo ir šovinizmo, vadinasi, negali būti jokios prievartinės lituanizacijos ar polonizacijos. Be to, etniniams lietuviams, baltų kalba kalbantiems lietuviams, matyt, reikėtų pripažinti, kad gali būti ir gudiškai ar lenkiškai kalbančių lietuvių, o visokie postringavimai apie pastarųjų „sugedimą“, o pirmųjų „atsilikimą“ ir „barbariškumą“, turi būti gniaužiami užuomazgoje. Tarpusavio supratimą galima pasiekti tik abipuse pagarba. Tai garbingiausias ir produktyviausias kelias.

Tai geri ketinimai, tačiau šis klausimas daug sudėtingesnis, negu galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viskas yra dėl to, kad ganėtinai daug tų, kurie save vadina lenkais (nesvarbu – baltiškos jie kilmės ar pusiau baltiškos), dažnai linksta į įsivaizduojamą ar tikrąją istorinę Tėvynę, šiuo atveju – Lenkiją. Mano žiniomis, Lietuvoje niekuomet nebuvo vykdomas prievartinis lietuvinimas, bet visos pastangos įtvirtinti lietuviškąją teisę ir simboliką šiame krašte kai kada prilyginamos „lietuviškojo šovinizmo“ apraiškoms, o tuo bando pasinaudoti trečiosios jėgos.

Pateiksiu porą pavydžių. Lenkija spaudžią Lietuvą, kad lenkiškos pavardės lietuviškuose pasuose būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, tačiau visiškai nekalbama apie tai, kad lietuvių pavardės lietuviškoje Seinų bendruomenėje būtų rašomos lietuviškai. Tas pats ir su gatvių pavadinimais. Lenkai reikalauja lenkiškų gatvių pavadinimų Rytų Lietuvoje, tačiau tankiai lietuvių apgyvendintose teritorijose Lenkijoje mes negalime net užsiminti apie kažkokius lietuviškus gatvių pavadinimus.

Aš suprantu, kad jūs, kaip gudas, esate ganėtinai nutolęs nuo šių lietuvių–lenkų problemų, tačiau šiais pavyzdžiais norėjau parodyti klausimo esmę. Plačias kultūrines autonomijas suteikti lengva, bet jas išlaikyti vieningoje valstybėje, užkirsti kelią tiesioginiam suartėjimui su kaimyninėmis valstybėmis yra labai sunku. Juk Rytų Lietuvoje gyvena daug tokių, kuriems vieninteliais orientyrais yra Lenkija, Rusija, pagaliau – Gudija, o ne kažkokia primiršta ir jų požiūriu „pasakiška“ LDK? Kur toji riba tarp protingos, visiems naudingos nacionalinės politikos ir diktato, šovinizmo, slopinimo?

Matyt, adekvačiai ši problema galėtų būti išspręsta ne nacionalinių valstybių logikos rėmuose, kadangi jų sienos retai sutampa su realiomis etninėmis ir lingvistinėmis ribomis. Ir čia kaip tik reikėtų atsiminti regionalizmo idėją, kuri leistų tapatinti save ne tik su kažkokia viena tauta, bet su tam tikru istoriniu ar etnokultūriniu regionu.

Beje, tai, kad šiandienos Europos Sąjungoje faktiškai pradingo valstybių sienos, šiuo atveju galėtų būti išnaudota. Atsiminkime daugybę pasienio konfliktų tarp vokiečių ir prancūzų Elzase. Dabar ten situacija stabilizavosi, griežtų tautinių sienų nebėra, tačiau vystosi elzasietiškas vietos identitetas, kai žmonės turi galimybę būti ne tik išimtinai vokiečiais ar prancūzais.

Man atrodo, kad Sacrum Imperium Europaeum, apie kurią jus užsiminėte, neturėtų būti paprasta, mechaniška tautinių valstybių tarpusavio santykių arena, nes norint išspręsti iškilusius klausimus būtina pakilti į naują jų supratimo ir sprendimo lygmenį. Kalbant apie kalbų ir tarmių naudojimą tankiai gyvenamuose vienos ar kitos etninės grupės regionuose, tai čia, be abejonės, turėtų būti vykdoma vienoda politika iš abiejų pusių, o ne tik keliami vienapusiai reikalavimai.

Tai taikoma ir tiems regionams, kuriuose egzistuoja būtinybė palaikyti vietos etnines ir kalbines ypatybes, kaip, pavyzdžiui, Žemaitijoje, Latgaloje, Vakarų Polesėje. Kalbėdamas apie tai, aš norėčiau pasakyti, kad regionalizmas nebūtinai reiškia separatizmą. Galų gale, nuo ko ir kur atsiskirti, jeigu Europa vis tiek vienijasi viena ar kitokia forma? Kitas klausimas – šio susivienijimo forma, būdas ir tikslas. Šia prasme, LDK ar Austrijos-Vengrijos patirtis būtų ganėtinai naudinga.

Paskutinis klausimas jums. Pačioje pokalbio pradžioje kalbėjote apie etnokosmologijos centrą „Kryŭja“ ir spausdintinį almanachą „Druvis“. Visai neseniai Minske įvyko antrojo „Druvio“ numerio pristatymas. Ar galėtumėte trumpai pristatyti abiejų almanacho numerių medžiagą ir šioje veikloje padedančius, su jumis kartu dirbančius žmones? Žinau, kad medžiagą almanachui pateikė ne tik gudų tyrinėtojai, bet ir jūsų kolegos iš Lietuvos. Be to, norėčiau paklausti, kaip „Druvis“ galėtų vystytis ateityje, kokias temas dar norėtumėte aptarti, ar bus galima įsigyti šį leidinį Lietuvoje?

Pirmasis „Druvio“ numeris skirtas Krivijai ir krivičiams. Ten buvo nagrinėjama genties kilmė ir jos pavadinimo aiškinimas iš baltiškosios perspektyvos, „kriviškos“ idėjos genealogija, kuri tam tikrą laiką visiškai realiai konkuravo su „baltarusiškąja“ idėja. Keliuose straipsniuose nagrinėjami sakralinės geografijos klausimai, pavyzdžiui, kultinių gamtos objektų kompleksas Vilijos (Neries) ištakose, arba etnografiniai liudijimai apie dar XX a. pradžioje prie Minsko egzistavusią autentišką pagonišką šventovę.

Yra medžiagos, kurią tam tikra prasme galima priskirti prie „metapolitinės“: apie organinės demokratijos esmę, apie Europos „naujuosius dešiniuosius“ ir pan.

Antrasis, neseniai išleistas numeris, skirtas pirmojo raštiško Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui. Čia pateikiami svarbūs Lietuvos pavadinimo kilmės tyrinėjimai, lietuviškos-gudiškos mitologinės ir tradicinės kultūros paralelės, rašoma apie mūsų bendrą dūdorių (dūdmaišių) tradiciją, mitologinę Vyčio herbo semantiką, LDK aristokratijos identiteto lygmenis, lietuviškosios monarchijos istoriją bei kitus įdomius dalykus.

Pagrindinė leidinio ypatybė – daug lietuvių autorių darbų, kurie parašė savo tekstus specialiai Gudijos auditorijai, norėdami pradėti mokslininkų ir visų besidominčių mūsų Krašto istorija bei mitologija bendradarbiavimą. Jūsų minėtame šio numerio pristatyme kalbėjo vienas iš antrojo „Druvio“ numerio autorių, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas, o į patį renginį susirinko apie 300 žmonių, tai liudija apie didelį gudiškosios publikos susidomėjimą mūsų veikla ir „lietuviškąja“ tematika. Artimiausiu metu planuojame surengti „Druvio“ pristatymą Vilniuje, taip pat platinti jį Lietuvoje. Smulkiau susipažinti su almanacho turiniu galima mūsų puslapyje.

Ateityje norėtume vystyti ir plėsti bendradarbiavimą su lietuvių autoriais, kadangi numanoma „Druvio“ leidinių tematika ateityje bus įdomi mums visiems: Gudija baltoskandinaviškojo regiono kontekste, jotvingių klausimas, „šiaurinės (baltiškosios)“ indoeuropiečių kilmės teorija ir kt.

Dėkoju už įdomius atsakymus. Linkiu sėkmės šiame svarbiame ir reikalingame darbe.

Ačiū ir jums už suteiktą galimybę pasidalinti savo mintimis bei idėjomis su lietuvių patriotais. Tikiuosi, kad viskas, kas čia pasakyta, leis bent kai kuriems iš jų naujai pažvelgti į Gudiją bei tuos procesus, kurie pas mus vyksta intelektualiajame, moksliniame ir kultūriniame lygmenyse. Esame atviri nuoširdžiam bendravimui, abiems pusėms naudingam bendradarbiavimui, ir džiaugtumės radę Lietuvoje naujų draugų, kolegų ir bendraminčių.

Kalbėjosi Wolfsangel

Nuoroda į šaltinį.

0 1507

Kalbamės su Aliaksėjumi Dzermantu (Аляксей Дзермант) – jaunuoju kaimyninės Gudijos mokslininku, etnokultūrologu, filosofu, baltiškosios gudų tautos etnogenezės šalininku, etnokosmologijos centro „Kryŭja“ (kryuja.org) sekretoriumi bei almanacho „Druvis“ bendraautoriumi. Aliaksėjus mielai sutiko atsakyti į patriotai.lt klausimus.

Laba diena, Aliaksėjau. Pradėkime nuo trumpo jūsų prisistatymo. Manau, kad daugumai žmonių Lietuvoje bus įdomu susipažinti su jūsų darbais ir idėjomis. Prašytume aprašyti savo praktinę, internetinę ir leidybinę veiklą.

Laba diena. Pagrindinė mano veiklos kryptis yra mokslinė. Dirbu akademinio Gudijos mokslo sistemoje, todėl mano interesai šioje srityje gana platūs: gudų ir baltų mitologija, gudų etnogenezės problema, sakralinė geografija ir geopolitika, apeigos ir valdžios mitologija, politinė ir etninė Gudijos istorija, tradicionalizmo filosofija… Drauge su bendraminčiais kolegomis aktyviai dalyvauju etnokosmologijos centro „Kryŭja“ veikloje.

Tai yra mokslo tiriamoji ir kultūriškai šviečiamoji, entuziastus vienijanti iniciatyva, jungianti mokslininkus, muzikantus, menininkus, suinteresuotus iš pagrindų tirti ir atgaivinti ikikrikščioniškąją senųjų Gudijos gyventojų religiją bei tradicinę pasaulėžiūrą. Pats terminas „etnokosmologija“ čia suprantamas kaip kvintesencija viso to, ką mes galime pavadinti etniniu mūsų tautos Kosmosu su visomis įvairialypėmis jo apraiškomis – nuo maksimaliai sakralizuotų, iki kasdienių, buitinių. Savo tyrinėjimų rezultatus publikuojame almanache „Druvis“, taip pat internetiniame puslapyje, aš esu jo redaktorius.

Esu tikras, kad daugumai lietuvių baltiškoji gudų tautos kilmės teorija pasirodys jei ne visai neįsivaizduojama, tai bent jau ganėtinai keista. Kaip jūs pats priartėjote prie tokios istoriškai etnografinės koncepcijos? Gal anksčiau kas nors kėlė panašias teorijas, ar jūs pats jas atradote ir vystėte praktiškai nuo nulio?

Manyčiau, Lietuvoje ši teorija turėtų būti ganėtinai žinoma, nes netgi istorijos vadovėliuose beveik visados galima atrasti senųjų baltų teritorijas žyminčių žemėlapių, o ta teritorija apėmė ir dabartinės Gudijos žemes. Tai, kad mūsų krašto autochtonai buvo būtent baltai yra, ko gero, aksioma, su kuria sutinka didžioji dauguma specialistų. Kitas klausimas – tos baltų teritorijos suslavėjimas. Labiausiai paplitusi gudų, kaip tautos, etnogenezės, koncepcija teigia, kad slavams masiškai kolonizuojant baltų žemes, pastarieji asimiliavosi, ir taip susiformavo etnokultūrinės gudų, kaip ypatingo etnoso, ypatybės.

Tačiau yra rimto pagrindo suabejoti masinės slavų migracijos mastais. Be to, ne visiškai aiškus ir vietinių baltų asimiliavimo mechanizmo procesas. Mūsų tyrinėjimų išvados perša mintį, kad iš tiesų tų tikrųjų slavų persikėlėlių buvo ne tiek daug, nes gudų genofondas ir bendra antropologinė išvaizda nepatvirtina didesnės išorinės įtakos. O tai reiškia, kad slaviškoji įtaka didžiąja dalimi buvo kalbinė ir iš dalies kultūrinė, tačiau beveik visus išskirtinius gudiškojo etnoso ir tradicinės gudų kultūros bruožus galima paaiškinti remiantis baltiškąja jų kilme. Būtent todėl ir atsirado naujas požiūris į etninius procesus mūsų krašte – „gudai – tai slaviškai kalbantys baltai“.

Ar rimtai šis naujas požiūris į jūsų tautos kilmę vertinamas „oficialiuose“ ir mažiau oficialiuose gudiškosios visuomenės lygmenyse? Tikriausiai Gudijos akademinėje bendruomenėje yra mokslininkų, kurie laikosi visiškai priešingo požiūrio, t. y., kalbant paprastai, – „baltofilai“ prieš „slavofilus“? Kuo pasižymi tie skirtumai ir kur yra ryški riba tarp to, ką galima pavadinti „slavišku“, ir tarp to, ką galima būtų įvardinti „baltišku“. Kiek, jūsų manymu, slaviškumo gudų tautoje?

Iki šios dienos mūsų koncepcija dar nebuvo rimtai kritikuojama, tačiau derėtų pasakyti, kad gudų mokslo visuomenė gana konservatyvi. Gudijoje iš tiesų plačiai paplitusios slavofiliškosios koncepcijos, atsiradusios rusiškosios istoriografijos įtakoje. Bet manau, kad ateityje apie naująjį požiūrį į gudų tautos etnogenezę dar bus plačiai diskutuojama. Taip pat dalyvaujant ir kolegoms iš Lietuvos. Be to, „baltiškoji idėja“ jau pakankamai populiari tarp savo ištakomis besidominčio jaunimo, tai leistų optimistiškai vertinti šios idėjos perspektyvas, nors, žinoma, reikia suvokti ir tai, kad kol kas yra nemažai kliūčių skleidžiant informaciją ir stengiantis daryti įtaką mokslinei bendruomenei, kadangi oficialiuose Gudijos sluoksniuose vis dar laikomasi pasenusių etnokultūrinių ir etnogenetinių koncepcijų.

Kalbant apie skirtumą tarp to, kas „baltiška“ ir „slaviška“, būtina įsisąmoninti du šių terminų suvokimo lygmenis. Griežtai moksliškai galime kalbėti apie akivaizdžius lingvistinius skirtumus, nors ir čia egzistuoja daugybė niuansų. Pavyzdžiui, prisiminkime tikėtiną slavų kalbų kilmės teoriją iš vakarų baltų dialektų. Būtina paminėti ir antropologines ypatybes: nuo seniausių laikų tarp baltų vyravo autochtoniniai šiaurietiški tipai, kuo, beje, šiandienos gudai ir skiriasi nuo savo rytų slavų kaimynų – ukrainiečių ir rusų. Antropologiniu požiūriu gudai artimesni lietuviams ir latviams.

Kitas šio skirtumo supratimo lygmuo yra kultūrinis, stilistinis. Deja, dėl stiprios išorinių jėgų įtakos slaviškasis gudų identitetas man atrodo falsifikuotas, mažai atitinkantis mūsų specifinius etnokultūrinius požymius. O štai „baltiškasis stilius“ archeologijoje, folklore, liaudies ir šiuolaikinėje kultūroje, muzikoje atrodo natūraliausias, savas, neprimestas iš išorės. Būtent todėl jame ir jaučiama tiesa, kuri, kad ir kaip bebūtų gaila, maloni anaiptol ne visiems.

Bandydamas nustatyti vienos ar kitos sudėtinės dalies įtaką tam tikro etnoso formavimuisi, ir tam, kad išvengčiau bendrą vaizdą darkančio subjektyvumo, kuris, be abejo, iškreips bendrą paveikslą, vertindamas, sakykime, tik kultūrą ar kalbą, aš nusprendžiau pasiremti tiksliaisiais mokslais. Visų pirma – antropologija ir genetika. Pastaruoju metu šioje srityje buvo padaryta keletas svarbių, su gudų etnogeneze susijusių atradimų. Pirma, šiandienos gudų genofondas susiformavo mažų mažiausiai bronzos amžiuje, antra, jokios numanomos migracijos bent kiek ženkliau nepaveikė šio genofondo ypatybių, trečia, genofondui neišsaugojus masinės slavų migracijos pėdsakų, mokslininkai priėjo išvadą, jog greičiausiai slaviškųjų atsikėlėlių dalis neviršijo 5-10 procentų.

Galbūt šis klausimas jums nebus maloniausias, tačiau su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Beje, esu pastebėjęs, kad tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Iš ko, jūsų manymu, kyla litvinizmo šaknys? Kas jame pritraukia žmones? Kokios litvinizmo perspektyvos ir kaip jūs pats jį vertintumėte?

Taip, pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę jūsų išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Iš tiesų, rusėnų kalba buvo plačiai naudojama didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje, tačiau tai galima aiškinti įvairiai, nebūtinai iš kai kurių Gudijos litvinistų pusės. Leisiu sau pacituoti žymaus lingvisto Viačeslavo Ivanovo nuomonę, kuris apie kalbinę LDK situaciją rašė taip: „Lietuvių kalba, kuria kalbėjo archajinę indoeuropiečių kilmės religiją išsaugoję gyventojai, nebuvo sunorminta raštiškai (visame mūsų apžvelgiamame areale raštas susijęs, pagal K. Jaspersą, su didelėmis „ašies laiko“ religijomis; negalima atmesti to, kad rašto lietuvių kalboje nebuvimas siejosi su tam tikromis religinėmis nuostatomis ir tabu, atsiradusiais po katalikybės priėmimo ir stiprios lenkiškosios įtakos pradžios); <…> Bijodami kaimynų iš Vakarų, su jais susijusių lotynų rašmenų, lenkų ir vokiečių kalbos, lietuvių aukštuomenė ir didysis kunigaikštis priima paprastą šnektą (простая мова) kaip pagrindinę valstybinių reikalų kalbą. <…> dėl kalbų, naudojamų mūsų aprašomu periodu archajinių mitologijų išlikimo zonoje, ir turint omeny „neraštišką“ pagrindinės gyventojų kalbos pobūdį, tam tikro socialinio raštiškos kalbos poreikio metu buvo būtina pasirinkti kalbą iš jau egzistuojančių kalbų terpės, kuri mažiausiai grėstų jau egzistuojančios sistemos stabilumui. Taip gali būti paaiškintas „paprastos šnekos“, kaip kanceliarinės kalbos, pasirinkimas pirmųjų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių tarpe“.

Be to, reikia atsiminti, kad LDK nebuvo tautinė valstybė šiuolaikine šio žodžio prasme, todėl greičiausiai ir jos elito motyvai pirmiausia buvo politiniai, o ne etniniai, kaip, beje, ir kitur viduramžių Europoje. Nors etninis faktorius tuo metu nebuvo nereikšmingas, tačiau jį lydėjo ir ganėtinai stiprus religinis faktorius, kai, pavyzdžiui, perėjimas į pravoslavų (rusų) tikėjimą reiškė ir greitą etninio identiteto kaitą – baltas (lietuvis, jotvingis, krivičius) tampa rusėnu (slavu). Pati LDK genezė įsivaizduojama kaip tam tikras kompromisas tarp politinio, valstybę sukūrusio baltiškos kilmės elito ir „rusiškų“ kunigaikštysčių (Polocko, Vitebsko, Minsko) aukštuomenės, kuri jau tuo metu turėjo tam tikrą valstybinės tvarkos ir kultūrinių pasiekimų patirtį.

Mes neturime žinių apie reikšmingesnius karinius konfliktus tarp šių dviejų elitų, nes viskas greičiausiai rėmėsi susitarimu, o kai kurie autoritetingi tyrinėtojai mano, kad tam įtakos turėjo ir galimas etninės giminystės faktorius – didelė baltiškojo kraujo dalis „rusiškų“ tarp kunigaikštysčių gyventojų, o tai žymiai palengvino aukščiausios lietuvių kunigaikščių valdžios pripažinimą.

Būtent šiame „pasąmoningame gudų lietuviškume“ ir derėtų ieškoti ne tik šiuolaikinio baltiškojo atgimimo Gudijoje priežasčių, bet ir to paties „litvinizmo“ šaknų. Aš manau, kad negatyviosios pastarojo apraiškos nulemtos tam tikro nacionalinės tapatybės komplekso: daugelis gudų siekia nusikratyti Rusijos ir jos ideologijos priklausomybės, todėl savojo identiteto ieško praeityje, LDK istorijoje. Tai teisinga, tačiau dažnai tų žmonių ieškojimai visiškai atitinka slavofiliškos rusų mitologijos logiką. Iš čia ir kyla „litvinai – vakarų slavai“ bei kitos pseudomokslinės teorijos.

Tarsi norisi būti litvinu (tam yra tiek etninio, tiek istorinio pagrindo), tačiau tuo pačiu metu intelektualinis ribotumas ir priklausomybė nuo svetimų ideologinių „litvinizmo“ schemų faktiškai padeda kryžių ant pačios lietuviškumo esybės, kuri kyla iš baltiškosios, pagoniškosios tradicijos. Aš jau nekalbu apie „antižmudiniškus“ ekscesus ir siekius pasėti nepasitikėjimą ar netgi priešiškumą tarp mūsų tautų, kurios per visą istoriją puikiai ir taikiai sugyveno vienoje valstybėje.

Tokie siekiai naudingi tik mūsų priešams, kurie suinteresuoti tolimesnio profaniško „litvinizmo“ eskalavimu. Tačiau į tokias litvinistų perspektyvas žvelgiu skeptiškai, kadangi vis daugiau mąstančių gudų (padedant ir mums) palaipsniui pradeda suprasti, iš kur kyla litvinizmas, ką jis neša, kaip ir tai, kad yra galimas visiškai kitas istorijos ir mūsų tarpusavio santykių įvertinimas.

Iš kitos pusės, aš norėčiau užsiminti ir apie tam tikriems lietuviams būdingą kompleksą, kurį galėčiau pavadinti „vienkiemio mentalitetu“. Turiu omenyje tai, kad dažnai Lietuvoje galima išgirsti tokią nuomonę, neva „kam mums tie gudai? Jie seniai suslavėjo ir su mumis niekaip nesisieja. Dar daugiau, turint omeny oficialią Gudijos valstybės ideologiją ir „litvinistines“ nuotaikas, – yra pavojingi. O tai reiškia, kad geriau yra su jais nesusidėti ir pasitenkinti tuo, ką turime“. Mano manymu, tai grynai pragmatiško valstietiško mentaliteto logika, kuri savaime yra visiškai racionali, ir aš neturiu nieko prieš ją vien jau todėl, kad lietuvių ir gudų tautų formavimosi procese toks valstiečių ir valstietiškos tradicijos vaidmuo buvo pagrindiniu.

Tačiau čia turėčiau pasakyti, kad politika ir valstybė reikalauja kitų mąstysenos mastelių – tokių, kuriuos demonstravo didieji kunigaikščiai ir lietuvių aristokratija mūsų bendros valstybės formavimo procese. Tai yra geopolitinė ir netgi imperiškoji (čia pasinaudosiu Gintaro Beresnevičiaus samprotavimais apie lietuvių imperiją) mąstysena. Gediminas, Algirdas, Vytautas nepabūgo peržengti savo tėvonijos ribų, plėsdami savo įtaką didžiulėse teritorijose. Tai visiškai nereiškia, kad reikia atmesti pastarųjų dviejų amžių tautinės statybos modelį, – visiškai ne, – greičiau per jį atsigręžti į kur kas ankstyvesnę tarpusavio sugyvenimo patirtį, kuri, mano giliu įsitikinimu, galėtų būti harmoninga ir naudinga mums visiems.

Remdamasis mūsų tyrimų rezultatais, esu įsitikinęs, kad etniškai, istoriškai ir geopolitiškai lietuviai yra pati artimiausia gudams tauta, o draugiški, sąjungininkų santykiai tarp mūsų turėtų tapti prioritetu kultūrinėje ir politinėje sferose. Galbūt ankstoka kalbėti apie realias LDK atgimimo galimybes, nes tam iš abiejų pusių egzistuoja ganėtinai stiprių trukdžių, tačiau juk niekas netrukdo mums vystyti draugišką diskusiją su tam tikra perspektyva į ateitį, plėtoti tarpusavio santykius, inicijuoti bei dalyvauti bendruose projektuose. Galų gale – tiesiog normaliai bendrauti tarpusavyje.

Kaip jūs matote Gudijos ateitį? Kokia, jūsų manymu, ji turėtų ir galėtų tapti? Kokios galėtų būti jos politinės bei geopolitinės perspektyvos? Lietuvos visuomenėje populiarus tam tikras mąstymas „arba/arba“. Arba esi provakarietis, „šiuolaikiškas modernizuotas europietis“ arba automatiškai tampi antivakariečiu, kur nedaug trūksta ir iki kaltinimų nostalgija sovietams ir „vyresniajam broliui“. Manau, Gudijos visuomenėje situacija turėtų būti panaši. Nejaugi nėra trečiojo kelio?

Kad ir kaip bebūtų gaila, bet ta pati dilema (tik dar radikalesne savo forma) iškilo ir Gudijoje: arba inkorporacija į Rusiją, arba integracija į Europos Sąjungą. Gudijos valdžia, pasinaudodama prieštaravimais tarp šių tarptautinės politikos subjektų, bando laviruoti, tačiau erdvės manevrams lieka vis mažiau, todėl anksčiau ar vėliau teks pasirinkti konkrečiai.

Tokioje situacijoje iš dviejų blogybių protingiausia pasirinkti mažesnę. Vis dėlto manyčiau, kad toji mažesnė blogybė yra vieninga Europa, – tegul netgi tokioje formoje, kurioje ji egzistuoja dabar, nes Rusijos ir Gudijos susivienijimas į vieną valstybę taps didžiausia grėsme mūsų tautai, po kurios gali eiti visiškas nacionalinio identiteto sunykimas.

Tačiau tikrai nesu ir karštas ES šalininkas, nes tie Vakarų Europos šalyse vykstantys destruktyvūs pasauliniai procesai nekelia man jokio optimizmo. Todėl netgi integruojantis į ES vis viena išlieka jūsų paminėta „trečiojo kelio“ galimybė. Šis trečiasis kelias – suverenios federacinės valstybės sukūrimas, kuri remtųsi ne tik ekonominiais interesais, bet pirmiausia etnokultūriniu pagrindu, bendrais kultūriniais ir civilizacijos pasiekimais, tokiais kaip, sakykime, demokratija, bet anaiptol ne liberaliąja jos prasme, o organine – tikrąja, kokia buvo Atėnuose.

Aš esu būtent tokio, konservatyvaus suvienytos Europos projekto šalininkas, nes atlaikyti šių dienų pasaulio grėsmes ir iššūkius galima tik tada, kai stiprus Tradicijos ir Idėjos pamatas. Gaila, kad šiuolaikinėje Europoje visa tai yra periferijoje, o ne centre, kuomet po ekonomine galia slepiasi tikroji Dvasios negalia. Jeigu panaši padėtis tęsis, Europos saulėlydis neišvengiamas, o vartotojiškumo ir komforto persisotinusių, savo šaknis pamiršusių europiečių vietą užims gyvybiškesni etnosai.

Žinoma, toks scenarijus nepageidautinas. Ir todėl šio „trečiojo kelio“ arba europietiškojo atgimimo pradžios pamatai turi būti pakloti būtent čia – Centrinėje ir Šiaurės Rytų Europoje, kur tautos dar pasižymi tam tikru tvirtu nacionaliniu identitetu, besiremiančiu etnokultūriniu pagrindu. Bet tam, kad pradėtume judėti šiuo keliu, mums reikalinga to paties nacionalinio identiteto korekcija, todėl būtina įveikti egzistuojančius tarpetninius prieštaravimus mūsų regione tarp autochtoniškų tautų, kad taptume tuo vieningu europietiškosios civilizacijos gynybos frontu. Ganėtinai aktuali galėtų pasirodyti ir galimybė sukurti galimą geopolitinį „LDK regiono“ bloką, kuris galėtų tapti naujosios Europos pavyzdžiu.

Aktyvus Gudijos dalyvavimas ir bendradarbiavimas su Lietuva tokioje regioninėje sąjungoje man būtų pats priimtiniausias. Šitai padėtų pakoreguoti ir geopolitinę Gudijos orientaciją, bei sugrįžti prie istorijos patikrinto autentiškesnio jos varianto – orientacijos į Baltoskandinaviją, o tai jau savaime yra neva vienintelės galimos dichotomijos – Vakarai-Rytai, įveikimas.

Manote, kad tam mums, kaip ir visai Europai, užteks laiko? Man dažnai atrodo, kad kai kurie negatyvūs procesai šiandienos europiečių protuose vystosi labai greitai ir, deja, negrįžtamai. Viename asmeniniame pokalbyje su jumis mes priėjome gana liūdną išvadą apie to, kas prarasta, negrįžtamumo galimybę. Duokdie, kad tai būtų ne taip, tačiau jeigu numanysime, kad visi politiniai, geopolitiniai, valstybiniai žaidimai prarasti, ar įmanomas yra Imperium Europa sakralumas širdyse, arba kažkokia „dvasinė LDK“, „dvasinė Gudija“, „dvasinė Lietuva“?

Jeigu situacija ir toliau nesikeis, Europos perspektyvos iš tiesų liūdnos. Tačiau net ir suvokdamas visus pesimistinius šiandienos situacijos vertinimus vis dėlto turiu pagrindo tikėtis laimingesnio rezultato. Galų gale, juk ir istorijoje ne kartą buvo taip, kai atrodė, kad mūsų civilizacija stovi ant pražūties krašto, tačiau juk atsirasdavo jėgų išstovėti, apginti savo žemę ir nugalėti. Prisiminkime lemtingus Europai momentus: 732-ųjų mūšį prie Puatjė arba Vienos gynybą XVII amžiuje. Faustiškoji europiečio siela buvo daugybės mūsų problemų priežastis: tarpusavio ir broliški karai, iš kurių baisiausias buvo Antrasis pasaulinis, tačiau ta pati siela turėtų padėti ir dabartiniu kritiniu momentu. Arba mes būsime vyriški, ištikimi ir tvirti, arba prarasime viską, netgi savo Tėvynę.

Ir čia aš norėčiau pacituoti barono Julijaus Evolos žodžius:

„svarbiausia užduotis yra elito sukūrimas, kuris, pasisėmęs jėgų, su visu intelektualiuoju griežtumu apibrėš šią idėją, kurios viešpatavimo vardan mes turėsime susivienyti. Visų pirma šioji idėja privalo nugalėti naujojo, griuvėsiuose išlikusio žmogaus vaizdinyje. Jeigu mums bus lemta įveikti šį krizės ir nestabilios, iliuzinės tvarkos periodą, tai tik tokiam žmogui priklauso ateitis. Tačiau, jeigu netgi šio pasaulio likimas nulemtas, ir mūsų laukia visiškas sunaikinimas, privalome laikytis savo: bet kokiomis aplinkybėmis tai, kam mes dar turime jėgų – išsipildys, nes mūsų Tėvynė negali būti nei nukariauta, nei sunaikinta priešo“.

Būtent iš Idėjų ir Dvasios tvarkos privalo gimti tas europietiškosios vienybės šventumas, apie kurį kalbame. Ši Dvasia kol kas yra miego būsenoje, tačiau turi ateiti ir pabudimas. Beje, būtent apie tai byloja ir legendos bei pranašystės apie miegantį, bet gyvą Karalių, Imperatorių, kuris pabus pačiu atsakingiausiu momentu ir ves šventąją kariauną į Paskutinį Mūšį. Įdomu, kad ir gudiška legenda apie Vytautą Didįjį kalba apie tą patį – pačio didžiausio pavojaus momentu, išgirdęs nevilties muziką, jis prisikels iš kapo tam, kad nukreiptų pavojų… Valdovo vaizdinys čia simbolizuoja miegančią, bet dar labai galingą mūsų paslaptingos, vidinės Tėvynės dvasią.

Tačiau netikslinga dėti visas viltis tik į Išgelbėtojo figūrą – galybės dvasios pabudimas turi vykti ir mumyse. Būtent todėl mes ir kreipiamės į pirmines ištakas, šaknis, kultivuojame Krivijos – šventos baltų žemės, žynių krašto – idėją, matydami joje neišsenkantį gaivinančios jėgos šaltinį ir gelminį mūsų tautinės tapatybės lygmenį. Prūsija, Lietuva, Krivija – tai viena sakrali erdvė, ir, atsigręždami į jos paveldą, mes privalome suvokti savo vienybę. Suvieniję šias dvasines pastangas sugebėsime įkūnyti Dvasios karalystę, „dvasinę LDK“ realybėje.

Su A. Dzermantu kalbėjosi Wolfsangel

Nuoroda į šaltinį.

0 1767
Istorijoje kartais galima rasti įdomių paralelių ir pamokymų. Štai V m.e. amžiuje britų karalius Vortigernas pasikvietė į pagalbą anglus, saksus ir jutus su jų karo vadais Hengistu ir Horsa priešakyje. Germanai turėjo padėti britams kovoje su piktais, skotais ir romėnais, o britai savo ruožtu įsipareigojo aprūpinti germanus viskuo ko šiems reikės ir sumokėti tam tikrą užmokestį. Sumušę piktus ir skotus, anglosaksų vadai atsuko ginklus prieš pačius britus.