Tags Posts tagged with "Argentina"

Argentina

0 3254

2011 pasirodė knyga „Pilkasis vilkas. Adolfo Hitlerio pabėgimas“ (The Escape of Adolf Hitler. The Case President N. Y.: Sterling, 2011. XXXII. 352 p.) Autoriai teigia, kad Hitleris nenusižudė, o pabėgo iš Vokietijos ir likusį gyvenimą praleido Argentinoje. Jo pavaduotojas partiniams reikalams Martinas Bormanas ir Gestapo šefas Heinrichas Miuleris buvo svarbiausios figūros kuriant „galutinio žydų klausimo sprendimo“ ir bausmės išvengimo planus. Jie prisijungė prie fiurerio Argentinoje.

Dar vienas įdomus faktas: Amerika ir Anglija padėjo pabėgti šimtams nacistų, tokiems kaip Verneris fon Braunas ar sadistas esesininkas Klausas Barbjė. Pokario metais abu jie dirbo JAV vyriausybei, o likusiems tiesiog leido išvengti teisminio persekiojimo ir apsigyventi įvairiuose planetos kampeliuose.

Knygos autoriai Dansenas ir Viljamsas ne pirmieji, kurie suabejojo oficialia versija, tačiau skirtingai nei daugybė kitų darbų, jų knyga pagrįsta didžiuliu kiekiu dokumentų ir tyrimų, o analitika pasižymi aukštu dedukcinio meistriškumo lygiu.

Vienareikšmiškų juridinių įrodymų, kad Hitleris ir Eva Braun nusižudė, nėra. Kaukolės fragmento DNR ekspertizė parodė, kad realybėje ji priklausė 30-40 metų moteriai. Įrodyta, kad Evos Braun lavonas neturi su ja nieko bendro.

O ir keista būtų Hitleriui žudytis, turint galvoje, kad mažiausiai nuo 1943 metų vasaros Reiche vyko plataus masto ir sistemingas pasiruošimas evakuotis iš Vokietijos partijos, valstybės, SS lyderiams, išvežti auksą, meno kūrinius, archyvus ir pažangiausią techniką.

Nuo 1943 metų Bormanas pradėjo kurti už Reicho ribų šimtus korporacijų, į kurias buvo dedami nacistų pinigai, daugiausiai – „partijos auksas“. Šitas uždavinys buvo sprendžiamas kaip dalis operacijos kodiniu pavadinimu „Aktion Adlerflug“ – „Erelio skrydis“. Buvo sumanyta atidaryti gausias sąskaitas užsienio bankuose ir sukurti investicinius fondus užsienio kompanijose, kurias kontroliuos vokiečiai. Pavyzdžiui, 1943-1945 metais daugiau kaip 200 vokiečių firmų užregistravo savo filialus Argentinoje.

Piniginiai ir kitokie aktyvai, tokie kaip patentai išradimams, buvo permetami per statytines firmas Šveicarijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje į vokiečių bankų, tokių kaip Banco Aleman Transatlantico, filialus. Paskui tos lėšos buvo nukreipiamos vokiečių kompanijoms, dirbančioms Argentinoje, pavyzdžiui, automobilių kompanijai Mercedes Benz – tai buvo pirmas firmos automobilių fabrikas, pastatytas už Vokietijos ribų. Centriniai ofisai savo užsienio filialams užkeldavo gamybos kaštus, o sumos, gautos iš realios ir užkeltos kainos skirtumo buvo paslapčia permetamos į Argentinos bankus, ir jas galima buvo nusiimti po karo, nesibaiminant, kad kažką įtars Argentinos ir, juo labiau, sąjungininkų valdžia.

Tos pačios kompanijos po 1945 metų tapo užimtumo garantais pasislėpusiams nacistų nusikaltėliams. Pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas dirbo Mercedes Benz gamykloje Gonsales Katano miestelyje Buenos Airių pakraštyje, Rikardo Klemento vardu, nuo 1959 iki 1960 metų gegužės 11-os, kol jo nepagrobė Izraelio žvalgybos Mosad agentai.

Kitas svarbus operacijos „Erelio skrydis“ aspektas – užsienio firmų, ypač Šiaurės Amerikoje, akcijų paketų supirkimas. Šiam uždaviniui spręsti Bormanas pasitelkė kitados stambiausią tokių žaidimų žaidėją – koncerną IG Farben.

Nuo įsteigimo momento 1926 metais, koncernas įsigijo daug Amerikos kompanijų, kurios tapo šio pasaulinio kartelio dalimis. Kai Vokietija paskelbė Amerikai karą, netrukus po atakos prieš Perl Harborą, IG Farben turėjo kontrolinius akcijų paketus 170-yje amerikiečių kompanijų ir buvo akcininkė dar 108-iose kompanijose.

Bormanas kreipėsi patarimo į koncerno prezidentą Hermaną Šmicą ir į buvusė ekonomikos reichsministrą daktarą Jalmarą Šachtą. Drauge jie visi galėjo koordinuoti nacistų finansų srautų judėjimą per Šveicarijos bankus, Tarptautinių atsiskaitymų banką ar per trečiuosius asmenis bei kompanijas. Pavyzdžiui, broliai Džeikobas ir Markusas Valenbergai iš Švedijos įsigijo per jiems priklausantį Stockholms Enskilda Bank (SEB) banką kompaniją American Bosch Corporation, Štutgarte įsikūrusios kompanijos Robert Bosch GmbH dukterinę firmą.

1945 metų pradžioje Bormanas baigė pasiruošimus III Reicho vadovybės evakuacijai. Autorių nuomone, fiurerio pabėgimas buvo stebėtinai gerai dokumentuotas, dėl ko ir pavyko atkurti pakankamai įtikinamą Hitlerio pasitraukimo iš Berlyno ir jo tolimesni gyvenimo (pagal jų versiją) Argentinoje vaizdą.

1945 balandžio 27 dieną, penktadienį, Bormanas iš kelių pasitraukimo variantų nutarė pasinaudoti požemine eiga (450 metrų) link metro tunelių, o paskui – lėktuvu. Tačiau iš pradžių tie, kurie ruošėsi bėgti, turėjo „mirti“, tiksliau, mirti turėjo antrininkai. Su Hitlerio antrininku problemų nebuvo, jų būta net 12 (nužudytas greičiausiai buvo Gustavas Veberis, kuris pradėjo keisti Hitlerį viešumoje po 1944 liepos 20 dienos pasikėsinimo).

Ievai Braun irgi surado kažkokią jauną aktorę iš Gebelso „haremo“, surado netgi šunį-antrininką fiurerio numylėtinei Blondei, su kuria jis nenorėjo skirtis. Balandžio 28-osios naktį bėgliai leidosi į kelią, o balandžio 29-osios naktį buvo suvaidintas spektaklis su „Hitlerio ir Ievos savižudybe“.

Į metro sistemą bėgliai nusileido stoties Kaizerhof rajone (šiandien – Morenštrasė), išėjusi iš stoties prie Ferberliner Plac pastato, grupė persėdo į tris tankus „Tigras II“ ir du pusiau vikšrinius šarvuočius SdK3 251, kurie nuvežė juos į už kilometro esantį Hohencolerdamo pakilimo taką. Lėktuvas Ju-52, kurį pilotavo patyręs lakūnas SS kauptšturmfiureris Peteris Erichas Baumhartas, nusileido Travemiundėje, iš kur bėgliai persėdo į Ju-252 ir išskrido į Ispanijos karinį aerodromą Moroną. Hitlerio persėdimas iš Ju-252 į Ju-52 su Ejercito del Aire, Ispanijos KOP, borto ženklais , ispanų bazėje Reusėjė balandžio 29 dieną įvyko greitai ir labai slaptai.

Ju-52 pristatė Hitlerį į Fuerteventūrą (Kanarų salos), kur jis persėdo į povandeninį laivą U-518. Hitleris pasirinko būtent šio povandeninio laivo kapitoną – 25 metų amžiaus, tačiau jau labai patyrusį Hansą Vernerį Ofermaną. Per 59 dienas (pagal kitą versiją – per 53 dienas) įveikęs 8 500 kilometrų, laivas atvyko prie Argentinos krantų (Mar del Plata) 1945 liepos pabaigoje. Kaip pažymi knygos autoriai, apie šitą išsilaipinimą irgi išliko liudijimų. Išties pasaulyje nėra nieko slapto, pakanka tik pakapstyti.

Iš Mar del Plata bėgliai išskrido į San Ramono estansiją (dvarą), netoli San Karlos de Bariloče miesto. Ten buvęs fiureris ir jo žmona išgyveno maždaug metus kaip dvaro šeimininko svečiai. Tuo metu už 90 kilometrų nuo San Ramono, netoli Vilja Angosturos kaimo (palei pat sieną su Čile) Hitleriui statė dvarą Inalko, kuris architektūriškai priminė fiurerio rezidenciją Berghofe, Alpėse.

1946 kovą visus San Ramono dvaro darbuotojus sukvietė į vieną vietą, pranešė, kad svečiai, kurie atvyko 1945 metų vasarą, žuvo autokatastrofoje ir uždraudė toliau aptarinėti šią temą. Tokiu būdu Hitlerio pėdsakas nutrūko antrą kartą, o pats Hitleris su žmona persikėlė į Inalką, kur išgyveno iki 1954 ar tai iki 1955 metų. Bet kokiu atveju, po 1955 metų Hitlerio pėdsakai vėl išnyksta.

Pagal knygos autorių versiją, jis mirė 1962 balandžio 13.. Galbūt taip ir buvo, tačiau turint galvoje ankstesnius dingimus, galima daryti prielaidą, kad 1962 metai – tai dar ne pabaiga. Nors tais metais jam buvo jau 72, ir viskas įmanoma. Autoriai įtikinėja, kad Hitleris išsigelbėjo, tačiau yra abejonių dėl to, kad jis išties gyveno Argentinoje.

Pasaulio viršūnės, ypač Amerikos elitas, negalėjo nežinoti, kad Hitleriui pavyko pabėgti. Dar daugiau – patį pabėgimą galima buvo įgyvendinti tik sudarius sandėrį tarp nacistų viršūnių ir amerikiečių. Ką galėjo mesti ant svarstyklių nacistai? Nemažai ką. Pavyzdžiui, grasinimą bombarduoti rytinę JAV pakrantę.

Tai – „rimbas“, o kai dėl „meduolio“, tai pasiūlymai galėjo būti itin patrauklūs: pirmiausia auksas ir meno kūriniai, antra – tam tikra dalis Reicho techninių pasiekimų: patentai, brėžiniai, pavyzdžiai, plius taip reikalingas amerikiečiams uranas-235 (saviškio amerikiečiams trūko) ir sprogdikliai atominei bombai. Trečia – kompromatas apie pasaulio elitą, visų pirma prieš tą dalį Amerikos elito, kuri aktyviai bendradarbiavo su nacistais netgi karo metu. Be to, leisdami susiformuoti globalinio masto nacistų pogrindžiui IV Reicho organizacijos pavidalu, amerikiečiai galėjo tikėtis panaudoti šią galią prieš TSRS.

Tačiau netgi sudaręs sandėrį Hitleris negalėjo tikėti anglosaksais. Dėl to Argentinoje liko antrininkas (ir ne vienas), o pats Hitleris pasidarė plastinę operaciją ir po kažkiek laiko (galbūt 1946 ar kiek vėliau) persikraustė į Europą – Vokietiją ar Austriją – pagal principą „kur protingas žmogus slepia akmenukus? Tarp akmenukų ant jūros kranto“, t.y. ten, kur neieškos.

O štai Bormanas išties gyveno, prisidengdamas įvairiais vardais, Lotynų Amerikoje, kursuodamas tarp Argentinos, Čilės ir Paragvajaus ir vadovaudamas nematomam tinklinės struktūros pavidalo IV Reichui. Tačiau pateko jis į Lotynų Ameriką knygos autorių nuomone, ne iš karto. Iki 1946 liepos jis slapstėsi ar tai Miunchene, ar tai dar kažkur, galbūt netgi tarybiniame sektoriuje. 1946 metų vasarą jis išvyko į Ispaniją ir kurį laiką gyveno dominikonų vienuolyne San Dominge (Galisijos provincija). Įdomu, kad kai Izraelio žvalgyba 1969 metais susidomėjo vienuolynu, ten įvyko gaisras, ir prasidėjo jis toje dalyje, kur buvo saugomi duomenys apie svečius, apsilankiusius 1946 metais. 1947 metų vasaros pabaigoje Bormanas nusprendė, kad laikas keliauti į Argentiną, kur buvo pervestos milžiniškos lėšos, o vadovavo šaliai prezidentas, smarkiai simpatizavęs Hitleriui, nacizmui ir III Reichui – Chuanas Peronas. Didžiulę įtaką jam darė žmona Eva Peron, labai pragmatiška ir netgi žiauri moteris.

1947 metų birželį ji atvyko į Ispaniją, svarbiausias vizito tikslas buvo neoficialus – derybos su Bormanu, kuris turėjo sutvirtinti parašu nacistų ir Peronų šeimos paktą: maždaug milijardo dolerių vertės vertybės mainais į saugų gyvenimą Argentinoje. Ir čia argentiniečių tautos numylėtinė Evita pateikė siurprizą: ji pareiškė Bormanui, kad palieka jam ketvirtadalį pervežtų į šalį prisiplėštų vertybių, o tai kas liko bus perduota per patikėtinius saugoti Šveicarijos bankuose.

Likusi Bormanui suma buvo milžiniška.

187 692 400 reichsmarkių auksu;

17 576 386 JAV dolerių;

4 362 500 svarų sterlingų;

24 976 442 Šveicarijos frankų;

8 370 000 olandų guldenų;

54 968 000 Prancūzijos frankų;

87 kilogramai platinos;

2,77 tonos aukso;

4638 karatų briliantų ir kitų brangakmenių.

Netgi Bormanui likusi turto dalis buvo didžiulis turtas. Drauge su investicijomis į daugiau kaip 300 kompanijų, apimančių visą Lotynų Amerikos ekonomikos spektrą – bankų sferą, pramonę ir žemės ūkį (vien korporacija Lahusen gavo 80 mln pesų) – tie pinigai tapo svarbiu faktoriumi Lotynų Amerikos ekonominiame gyvenime.

Bormanas nieko negalėjo padaryti, kadangi jį išdavė keli žmonės, žinantys apie „partijos aukso“ paslaptis. Šita Evos Peron afera, kaip rašo autoriai, „pasidarė įmanoma dėka tylaus pritarimo tų žmonių, kuriais Argentinoje Bormanas labiausiai pasikliovė – Liudvigo Froidės, Richardo fon Lioitės, Richardo Štaudto ir Heinricho Diorgės. Visi jie turėjo įgaliojimus valdyti bankų sąskaitas, atidarytas Buenos Airėse ir skirtose operacijai „Ugnies žemė“.

Bormanas buvo ne iš tų, kurie atleidžia. Išdavę jį bankininkai ėmė mirti vienas po kito. Heinrichas Diorgė mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1949 metais, Richardas fon Lioitė buvo rastas negyvas Buenos Airėse 1950 metų gruodį, o Richardas Štaudtas pergyveno Lioitę tik keliais mėnesiais. Liudvigas Froidė, svarbiausia operacijos „Ugnies žemė“ figūra mirė 1952 metais, išgėręs užnuodytos kavos. Chuanas Duartė, jaunesnysis Evitos brolis, buvo nušautas 1954 metais, pagal oficialią versiją jis nusišovė. Pati Evita susirgo vėžiu ir mirė 1952 metais, sulaukusi vos 33 metų.

6-ame ir 7-ame dešimtmečiais Bormanas toliau vadovavo savo sukurtam tinklui. 1971 liepos 26 „Boston Globe“ pacitavo buvusį Izraelio žvalgybininką Cvi Aldubį, knygos apie Eichmaną bendraautorių, kuris patvirtino, kad Bormanas gyvena rančoje Paragvajuje. Daugybės knygų apie žvalgybų ir slaptų karų istoriją autorius Ladislas Farago pareiškė, kad matė smarkiai susenusį Bormaną Bolivijoje.

Pagal Farago, po Perono sugrįžimo į valdžią 1973 metais, Bormanas persikraustė į Argentiną. Knygos apie Bormaną autorius Meningas tvirtino, kad dar 1980 metais Bormanas ir Miuleris (abu gimė 1900 metais) vis dar buvo gyvi. Vargu ar jiedu sulaukė TSRS žlugimo, tačiau savo vaidmenį tame žlugime suvaidino. Kokį – tai jau ne vieno analitiko tyrimų tema.

0 1427

Revoliucija plinta, žmonės dingsta

Laikui bėgant, nauja doze tapo kitos Lotynų Amerikos Pietų kūgio šalys. Čikagos mokyklos kontrrevoliucija čia plito itin sparčiai. Braziliją tuo metu valdė JAV remiama chunta, ir keletas buvusių Friedmano studentų brazilų jau buvo atsidūrę vadovaujamuosiuose postuose. Braziliją Friedmanas aplankė 1973 m., režimo brutalumui pasiekus didžiausią mastą, ir šios šalies ekonominį eksperimentą paskelbė „stebuklu“. (247)

 

Urugvajuje karinis perversmas buvo įvykdytas 1973 m., ir jau kitais metais šalis ėmė žengti Čikagos mokyklos keliu. Kadangi Čikagos universitetą baigusių urugvajiečių nebuvo daug, generolai iš Čikagos pakvietė ekonomikos profesorius „Arnoldą Harbergerį ir Larry Sjaastadą ir jų komandą, į kurią įėjo Čikagos universiteto auklėtiniai iš Argentinos, Čilės ir Brazilijos, kad šie reformuotų Urugvajaus mokesčių sistemą ir prekybos politiką“. (248) Dar neseniai egalitarinė buvusi urugvajiečių visuomenė poveikį pajuto tuojau pat: realios žmonių pajamos krito 28 proc., ir Montevidėjaus gatves pirmą kartą užplūdo maisto atliekų ieškančių žmonių minios. (249) Netrukus prie šio eksperimento prisijungė Argentina, kai 1976 m. chunta nuo valdžios nušalino prezidentę Isabelę Perón. Taigi Argentina, Čilė, Urugvajus ir Brazilija – visos divelopmentalizmo švyturiais buvusios šalys – atsidūrė JAV remiamų karinių vyriausybių valdžioje ir tapo Čikagos ekonomikos mokyklos laboratorijomis.

Kaip matyti iš išslaptintų ir 2007 m. kovą Brazilijoje paskelbtų dokumentų, likus kelioms savaitėms iki perversmo Argentinos generolai susisiekė su Pinochetu bei Brazilijos chunta ir „suderino pagrindinius būsimo režimo veiksmus“. (250)

Nepaisant šio glaudaus bendradarbiavimo, Argentinos kariškių vyriausybė nesiėmė tokių didelių neoliberalių eksperimentų, kokių ėmėsi Pinochetas. Pavyzdžiui, ji neprivatizavo šalies naftos išteklių ir socialinės apsaugos sistemos (tai bus įvykdyta vėliau). Vis dėlto chunta ištikimai sekė Pinocheto pavyzdžiu kitose srityse – ji ėmėsi griauti politiką ir institucijas, kurios buvo skirtos padėti Argentinos vargšams pereiti į viduriniąją klasę. Iš dalies tai galima paaiškinti ir Čikagoje išsilavinimą įgijusių Argentinos ekonomistų gausa.

Naujai iškepti argentiniečių „Čikagos berniukai“ chuntos vyriausybėje užėmė daugelį pagrindinių su ekonomika susijusių postų – finansų sekretoriaus, centrinio banko prezidento, Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento Analizės skyriaus vadovo ir keletą kitų žemesnio lygio postų. (251) Tačiau nors Argentinos „Čikagos berniukai“ entuziastingai dalyvavo karinės vyriausybės veikloje, svarbiausio ekonominių sprendimų priėmėjo vaidmuo teko ne kuriam nors jų, bet José Alfredo Martinezui de Hozui. Jis buvo vienas dvarininkų, priklausiusių „Sociedad Rural“ – ilgą laiką šalies eksportą kontroliavusiai gyvulininkystės rančų savininkų asociacijai. Šioms artimai su Argentinos aristokratija susijusioms šeimoms feodalinis ūkio tvarkymas buvo kaip tik prie širdies – dabar joms nereikėjo jaudintis, kad jų žemė bus išdalyta valstiečiams ar kad mėsos kainos bus imtos reguliuoti, kad kiekvienas gyventojas galėtų ją įpirkti.

Martinezas de Hozas buvo „Sociedad Rural“ prezidentas, prieš tai šias pareigas ėjo jo tėvas, o dar anksčiau – senelis. Be to, jis buvo kelių tarptautinių korporacijų, tarp jų ir „Pan American Airways“ bei ITT, valdybų narys. Jam tapus chuntos vyriausybės nariu, pasidarė visiškai akivaizdu, kad perversmas įkūnijo šalies elito nuotaikas. Tai buvo kontrrevoliucija prieš per keturis dešimtmečius Argentinos darbininkų išsikovotus laimėjimus.

Vos tapęs ūkio ministru Martinezas de Hozas uždraudė streikus ir suteikė darbdaviams leidimą savo nuožiūra atleisti darbuotojus. Jis panaikino kainų reguliavimą ir tai lėmė staigų maisto produktų brangimą. Be to, jis pasistengė, kad Argentina vėl taptų patraukli didelėms užsienio korporacijoms; atšaukė nuosavybės įsigijimo apribojimus užsieniečiams ir per pirmuosius kelerius metus pardavė šimtus valstybinių bendrovių. (252) Šie veiksmai jam pelnė galingų žmonių simpatijas Vašingtone. Išslaptinti dokumentai atskleidžia, kad, išsyk po perversmo, valstybės sekretoriaus pavaduotojas Lotynų Amerikos klausimais Williamas Rogersas savo viršininkui Henry Kissingeriui teigė, jog „Martinezas de Hozas – tinkamas žmogus. Su juo nuolat vyksta dažnos konsultacijos“. Kissingeriui tai padarė tokį įspūdį, kad Martinezo de Hozo kelionės į Vašingtoną metu, kuria pastarasis norėjęs parodyti „simbolinį gestą“, buvo suorganizuotas judviejų susitikimas. Norėdamas padėti sustiprinti Argentinos demonstruojamas ekonomines pastangas, jis pasisiūlė paskambinti reikiamiems žmonėms: „Paskambinsiu Davidui Rockefelleriui, – chuntos užsienio reikalų ministrui žadėjo Kissingeris, turėdamas omenyje „Chase Manhattan Bank“ prezidentą. – Be to, paskambinsiu ir jo broliui, (Jungtinių Valstijų) viceprezidentui (Nelsonui Rockefelleriui).“ (253)

Siekdama pritraukti investuotojų, Argentinos valdžia pasitelkė 31 puslapio reklaminį „Business Week“ priedą, kurį parengė viešųjų ryšių gigantų bendrovė „Burson-Marsteller“. Čia buvo skelbiama, kad „per visą istoriją vos keletas vyriausybių parodė tokį svetingumą privačioms investicijoms. (…) Šalyje vykstant tikrai socialinei revoliucijai mes ieškome partnerių. Nusimetame steitizmo naštą, nes esame tvirtai įsitikinę, kad visų svarbiausias vaidmuo tenka privačiam sektoriui.“*** (254)

Poveikis gyventojams ir šįsyk buvo akivaizdus: per metus darbo užmokestis neteko 40 proc. senesnės vertės, viena po kitos užsidarė gausybė gamyklų, beprotišku greičiu plito skurdas. Prieš chuntai užgrobiant valdžią, Argentinoje skurstančių žmonių buvo mažiau nei Prancūzijoje ar JAV – tik 9 proc., o nedarbo lygis siekė vos 4,2 procento. (255) Dabar šalyje ėmė vėl ryškėti seniau jau įveikto atsilikimo požymiai. Neturtingieji rajonai buvo palikti be vandens, įsisiautėjo ligos. Čilėje Pinochetas visiškai laisvai vykdė viduriniąją klasę išnaikinusią ekonominę politiką – tam užteko vien sukrečiančio ir siaubą keliančio jo atėjimo į valdžią. Ir nors jo koviniai lėktuvai bei šaudantys eskadronai buvo labai veiksmingi skleidžiant terorą, tačiau jie tapo tikra nelaime viešųjų ryšių požiūriu. Žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie Pinocheto vykdomas žudynes sukėlė didžiulius protestus visame pasaulyje. Europos ir Šiaurės Amerikos aktyvistai stipriai spaudė savo vyriausybes neprekiauti su Čile, ir tai buvo patys nemaloniausi padariniai režimui, kuris visiškai priklausė nuo užsienio investicijų. Neseniai Brazilijoje išslaptinti dokumentai atskleidžia, kad planuodami 1976 m. perversmą Argentinos generolai siekė „išvengti tokio tarptautinio spaudimo, kokio susilaukta Čilėje“. (256) Kad šis tikslas būtų įgyvendintas, reikėjo pasirinkti mažiau sensacingų represijų taktiką. Represijos turėjo būti pakankamos baimei pasėti, tačiau ne tokios matomos, kad atkreiptų smalsios tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Čilėje žmonių dingimas be žinios greitai tapo populiariausia Pinocheto represijų forma. Užuot atvirai žudę ar tiesiog areštavę savo aukas, kareiviai jas pagrobdavo ir gabendavo į slaptas stovyklas. Čia šiuos žmones kankindavo ir dažnai nužudydavo, tačiau oficialiai būdavo teigiama, kad jie dingo be žinios. Jų kūnai laidoti masiniuose kapuose. 1990 m. gegužę įsteigtos Čilės tiesos komisijos duomenimis, slaptosios policijos agentai kai kurių savo aukų nusikratydavo išmesdami jas į vandenyną iš sraigtasparnių, „prieš tai peiliais perpjovę pilvus, kad kūnai neišplauktų į paviršių“. (257) Argentinoje imtos taikyti represijos buvo šiek tiek švelnesnės, tačiau žmonių grobimas šioje šalyje tapo netgi veiksmingesne priemone sėjant baimę nei atviros žudynės – mintis, kad valstybės struktūros gali pradanginti žmones be jokių pėdsakų, gyventojams kėlė dar didesnį šiurpą.

alt

Aštuntojo dešimtmečio viduryje žmonių dingimas be žinios tapo pagrindine Čikagos mokyklos idėjomis persiėmusių chuntų taikoma prievartos priemone visose Pietų kūgio šalyse. Tačiau jokios kitos šalies vadovai to nepraktikavo taip uoliai kaip Argentinos prezidento rūmus užgrobę generolai. Jų valdymo laikotarpio pabaigoje dingusių be žinios žmonių skaičius jau siekė trisdešimt tūkstančių. (258) Panašiai kaip ir jų likimo broliai Čilėje, daugelis šių žmonių buvo išmesti iš lėktuvų į drumzlinus Rio de la Plata vandenis.

Argentinos chunta atrado ypač vykusią pusiausvyrą tarp viešai ir slapta taikomo teroro – represijos buvo pakankamai akivaizdžios, kad kiekvienas galėtų suvokti, kas gi iš tiesų vyksta, tačiau kartu jas gaubė ir tam tikras paslapties šydas, leidžiantis nuo visų baisumų bet kada atsiriboti. Pirmosiomis savo valdžios dienomis chunta vos kartą pademonstravo nusiteikimą griebtis mirtį nešančio smurto: vienas žmogus buvo išstumtas iš automobilio „Ford Falcon“ (visi žinojo, kad šiuo modeliu važinėja slaptosios policijos pareigūnai), pririštas prie žinomiausio Buenos Airių paminklo – 67,5 metro aukščio balto obelisko – ir visiems matant sušaudytas iš automatų.

Po šio įvykio chuntos žmogžudystės pasidarė kur kas mažiau akivaizdžios, tačiau jos niekada nesiliovė. Dingimai be žinios – valdžia visada neigė, kad su tuo yra kaip nors susijusi, – tapo viešais reginiais, vykdomais ištisų rajonų gyventojų akivaizdoje. Pasirinkus pašalintiną auką, prie šio asmens namų arba darbovietės pasirodydavo kariškų automobilių kolona, kuri apsupdavo visą pastatą. Neretai ją lydėdavo ir virš galvų burzgiantis sraigtasparnis. Vidury baltos dienos, matant visiems kaimynams, kareiviai arba policininkai išlauždavo duris ir ištempdavo savo auką lauk, ši, prieš pradingdama laukiančiame „Ford Falcon“, neretai dar spėdavo sušukti savo vardą, vildamasi, kad žinia apie šį įvykį pasieks jos artimuosius. Kai kurios „slaptos“ operacijos vykdytos net dar begėdiškiau: policija užtverdavo perpildytiems miesto autobusams kelią ir iš jų už plaukų išvilkdavo keleivius. Santa Fė mieste viena pora buvo pagrobta savo vestuvių dieną tiesiai nuo altoriaus stebint į bažnyčią susirinkusiai miniai. (259)

Viešas terorizavimas nesibaigdavo aukas sulaikius. Paimti į nelaisvę argentiniečiai būdavo gabenami į vieną iš daugiau nei trijų šimtų šalyje veikiančių kankinimo stovyklų. (260) Daugelis jų buvo įkurtos tankiai apgyvendintose gyvenamosiose vietovėse. Vienas garsiausių tokių kalėjimų atidarytas buvusiame sporto klube, judrioje Buenos Airių gatvėje, kitas – buvusios mokyklos pastate Baha Blanca miesto centre, dar kitas – viename veikiančios ligoninės pastato sparnų. Į šiuos kankinimo centrus kariškių automobiliai atvažiuodavo ir iš jų išvažiuodavo bet kuriuo paros metu, per silpnai izoliuotas sienas nuolat būdavo girdėti riksmai. Tyliai stebint aplinkiniams gyventojams, būdavo įnešami ir išnešami keisti, žmogaus kūno pavidalo ryšuliai.

Urugvajaus režimas elgėsi taip pat akiplėšiškai: vienas pagrindinių kankinimo centrų buvo įkurtas karinio jūrų laivyno barakuose, besišliejančiuose prie Montevidėjaus paplūdimių takų – daugelio šeimų pamėgtoje pasivaikščiojimų ir iškylų vietoje. Diktatūros laikotarpiu nuostabi vietovė ištuštėjo: miestiečiai stropiai stengėsi negirdėti iš kalėjimo ataidinčių žmonių riksmų. (261)

Argentinos chunta savo aukomis nusikratydavo ypač aplaidžiai. Pasivaikščiojimas užmiestyje galėjo baigtis jau po valandos susidūrus su vos ne vos užmaskuotomis masinėmis kapavietėmis. Žmonių kūnai be dantų, pirštų atsidurdavo ir miesto šiukšlių konteineriuose (panašiai kaip šiandien Irake) arba būdavo išmetami ant Rio de la Platos krantų, kartais net po kelis iškart – po kurio nors iš chuntos „mirties antskrydžių“. Pasitaikydavo atvejų, kai kūnai iš sraigtasparnių „nulydavo“ ant ūkininkų laukų. (262)

Visi argentiniečiai vienokiu ar kitokiu būdu tapo savo bendrapiliečių likimų liudininkais, tačiau dauguma žmonių stengėsi apsimesti nieko apie tai nenutuokią. Atsirado net gerai to meto žmonių mąstymą atspindinti frazė, kuria argentiniečiai apibūdindavo visų matomą, bet niekieno nepripažįstamą terorą: „Mes nežinome, bet niekas to negali paneigti.“

Kadangi daug įvairių chuntų persekiojamų žmonių bėgdavo į gretimas šalis, regiono vyriausybės ėmė bendradarbiauti tarpusavyje. Pradėta vykdyti garsioji operacija „Kondoras“. Pietų kūgio valstybių žvalgybos tarnybos dalijosi informacija apie „ardomąja veikla užsiimančius asmenis“ – padedant Vašingtonui įdiegta tam reikalinga kompiuterių sistema. Slaptiesiems agentams buvo sudarytos sąlygos kirsti sienas ir grobti bei kankinti gretimose šalyse besislapstančius žmones. Visa tai klaikiai panašu į šiandien CŽV naudojamą „ypatingojo perdavimo“ tinklą.**** (263)

Be to, chuntos keisdavosi žiniomis apie tai, kokias veiksmingiausias priemones išgauti informacijai iš savo kalinių kiekviena jų atrado. Keletas išsyk po perversmo Čilės stadione kankintų čiliečių prisiminė, kad egzekucijose dalyvavo ir Brazilijos kariškiai, kurie teikė itin rafinuotus patarimus, kaip sukelti skausmą. (264)

Šiuo laikotarpiu tokių pakeitimų įvykdyta nesuskaičiuojama galybė, daugelis jų vyko tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms ir dalyvaujant CŽV. 1975 m. JAV Senato tyrimas dėl JAV intervencijos Čilėje atskleidė, kad CŽV Pinocheto kariškiams rengė mokymus apie „ardomųjų veikų užkardymo“ metodus. (265) Išsamių dokumentų esama ir apie JAV vykdytas tardymo technikų pratybas Brazilijos ir Urugvajaus policininkams. Anot vieno teismo liudijimų, kuris cituojamas šalies Tiesos komisijos 1985 m. paskelbtoje ataskaitoje „Brazilija: daugiau niekada“ (Brasil: Nunca Mais), kariškiai dalyvavo skirtingų karo policijos padalinių rengtuose oficialiuose „kankinimo kursuose“, kuriuose jiems rodytos įvairius skausmo sukėlimo būdus iliustruojančios skaidrės. „Praktiniams užsiėmimams“ šių kursų metu būdavo atvesdinami ir žvėriškai kankinami kaliniai, o auditorija, sudaryta iš iki šimto kariuomenės seržantų, stebėdavo ir mokydavosi. Ataskaitoje teigiama: „Vienas pirmųjų šių praktikų mokytojų Brazilijoje buvo JAV policijos pareigūnas Danas Mitrione’as. Pirmaisiais karinio režimo Brazilijoje metais dirbdamas Belo Horizonte miesto policijos instruktoriumi Mitrione’as mokymų metu kankindavo gatvėse už elgetavimą sulaikytus asmenis – tokiu būdu vietos policininkai būdavo mokomi skirtingų metodų, kuriais galima sukelti aukščiausio laipsnio prieštarą tarp kalinio kūno ir proto.“ (266) Vėliau Mitrione’as buvo išsiųstas į Urugvajų instruktuoti šios šalies policijos. 1970 m. jį pagrobė ir nužudė Tupamaro partizanai. Tai buvo kairiųjų revoliucionierių grupė, suplanavusi šią operaciją, kad atskleistų Mitrione’o sąsajas su kankinimo mokymais.***** Vieno jo buvusio mokinio pasakojimu, Mitrione’as, kaip ir CŽV instrukcijų autoriai, atkakliai laikėsi nuomonės, kad veiksmingas kankinimas yra mokslas, o ne sadizmas. Jo šūkis buvęs: „Reikiamas skausmas, reikiamoje vietoje, reikiamo stiprumo“. (267)

Šių klaikių mokymų rezultatai aptinkami visose tuometėse ataskaitose, skirtose žmogaus teisių padėčiai Pietų kūgio šalyse. Jos vis iš naujo paliudija „Kubark“ vadove aprašytų metodų braižą: ankstų rytą atliekami areštai, galvos gobtuvai, visiška izoliacija, psichotropiniai vaistai, prievartiniai išrenginėjimai, elektrošokas. Negana to, visais atvejais akivaizdžiai matyti slogus Makgilo universitete vykdytų prievarta sukeltos regresijos eksperimentų palikimas.

Buvę Čilės nacionalinio stadiono kaliniai pasakoja, kad prožektorių šviesos būdavo paliekamos degti ištisas paras, o maistas jiems būdavo duodamas bet kokia tvarka bet kuriuo laiku. (268) Kad kaliniai negalėtų nei matyti, nei gerai girdėti, kareiviai daugelį jų versdavo apsirišti galvas apklotų medžiaga – tai buvo ganėtinai gluminantis dalykas, nes visi belaisviai ir taip žinojo, kad jie stadione. Šiomis manipuliacijomis pasiekta, kad kaliniai prarasdavo dienos ir nakties pojūtį, o perversmo bei po jo įvykusių areštų sukeltas šokas ir panika dar labiau sustiprėdavo. Iš šių pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad stadionas buvo kone paverstas gigantiška laboratorija, o su jame įkalintais belaisviais elgtasi kaip su keistų sensorinių manipuliacijų eksperimento bandomaisiais objektais.

Dar daugiau asociacijų su CŽV eksperimentais kelia Čilės Villa Grimaldi kalėjimas, „pagarsėjęs savo „čilietiškais kambariais“ – medinėmis izoliuotomis kameromis, kurios būdavo tokios ankštos, kad kaliniai negalėdavo net priklaupti“ ar atsigulti. (269) Urugvajaus „Liberdad“ kalėjimo kaliniai būdavo siunčiami į „salą“, la isla, – mažytes belanges vienutes, kuriose nuolat laikyta įjungta šviesa. Ypač svarbūs kaliniai visiškoje izoliacijoje buvo išlaikyti daugiau nei dešimt metų. „Mes imdavome manyti, kad esame mirę, kad mūsų vienutės – ne vienutės, bet karstai, kad aplinkinis pasaulis nebeegzistuoja, kad saulė tėra mitas“, – prisimena vienas buvusių belaisvių Mauricio Rosencofas. Iš viso per vienuolika su puse metų saulę jis matė aštuonias valandas. Jo juslės tuo laikotarpiu taip sunyko, kad net „pamiršo“ spalvas – „nebebuvo jokių spalvų“.****** (270)

Viename didžiausių Argentinos kankinimo centrų, įrengtame Buenos Airių Karo laivyno mechanikos mokykloje, karceriai vadinti „gaubtu“, capucha. Apie šią niūrią vietą man papasakojo Juanas Miranda, capucha vienutėje praleidęs tris mėnesius. „Jie laikė mane viršutiniame kalėjimo aukšte, aprišę akis ir ant galvos užmovę gobtuvą. Rankos ir kojos buvo surakintos, ištisą dieną turėjau gulėti ant poroloninio čiužinio. Su kitais kaliniais bendrauti negalėjau – nuo jų mane skyrė fanerinės sienos. Kai prižiūrėtojai atnešdavo maisto, jie atremdavo mane veidu į sieną ir nuimdavo gobtuvą. Tai buvo vieninteliai kartai, kai jie leisdavo atsisėsti; visais kitais atvejais turėdavome gulėti.“ Dar kitų Argentinos kalinių juslės būdavo slopinamos karsto dydžio vienutėse, vadinamose tubos.

Vienintelis atokvėpis nuo tokios izoliacijos būdavo dar niūresnė lemtis apklausų kambariuose. Labiausiai paplitęs metodas, naudotas visų šio regiono karinių režimų kankinimo kamerose, buvo elektrošokas. Elektros srovė į kalinių kūnus būdavo nukreipiama dešimtimis skirtingų būdų: pasitelkiant elektros laidus, kariuomenės lauko telefonus, po nagais kišant adatas, skalbinių spaustukais pritvirtinant laidus prie dantenų, spenelių, genitalijų, ausų, lūpų, atvirų žaizdų ar prieš paleidžiant srovę panardinant kūnus į vandenį, kad patiriamas krūvis būtų stipresnis. Prieš paleidžiant elektrą, kaliniai būdavo pririšami prie stalų ar prie braziliškos geležinės „drakono kėdės“. Argentinos galvijų bandų savininkų chunta galėjo didžiuotis atradusi savitų kankinimo būdų – kaliniams elektrošokas taikytas paguldžius juos į metalines lovas, vadinamas parrilla (kepsninė), kuriose kankinamieji auklėti pasitelkiant picana (elektros botagas gyvuliams tramdyti).

Tikslaus Pietų kūgio režimų kankinimo mašineriją patyrusių žmonių skaičiaus neįmanoma pateikti, tačiau tikėtina, kad jis siekia 100–150 tūkstančių, iš kurių dešimtys tūkstančių buvo nužudyti. (271)

Sunkių laikų liudytojas

Šiuo laikotarpiu laikytis kairiųjų pažiūrų – vadinasi, būti persekiojamam. Nespėjusieji pabėgti į užsienį kiekvieną akimirką turėjo kovoti, kad bent vienu žingsniu aplenktų slaptąją policiją – gyventi slaptose vietose, kalbantis telefonu vartoti koduotą kalbą ir naudotis padirbtais dokumentais. Vienas tokį gyvenimą gyvenusių argentiniečių buvo šios šalies tiriamosios žurnalistikos legenda Rodolfo Walshas. Tai buvo ne tik visuomeniškas renesansinio sukirpimo žmogus bei ne viena premija apdovanotas detektyvų ir apsakymų autorius, bet ir nuostabus seklys, sugebantis nulaužti karinius šifrus ar susekti šnipus. Didžiausią savo tyrimų triumfą jis pasiekė dirbdamas žurnalistu Kuboje, kai sugebėjo perimti ir iššifruoti CŽV telekso pranešimą ir šitaip sužlugdyti Kiaulių įlankos invazijos priedangą. Ši informacija leido Fideliui Castro pasiruošti įsiveržimui ir nuo jo apsiginti.

Ankstesnei Argentinos karinei chuntai uždraudus peronizmą******* ir užsmaugus demokratiją, Walshas apsisprendė prisidėti prie ginkluoto montonerų judėjimo ir tapo šios organizacijos žvalgybos ekspertu.******** Jis tapo vienu chuntos generolų ieškomiausių asmenų, o kiekvieno jo bendražygio dingimas vis iš naujo įžiebdavo baimę, kad informacija, išgauta pasitelkus picana, gali atvesti policiją į jo slėptuvę nedideliame Buenos Airių apylinkėse esančiame kaimelyje, kur jis glaudėsi drauge su savo partnere Lilia Ferreyra.

Pasinaudodamas plačiu savo šaltinių tinklu, Walshas mėgino surinkti duomenis apie gausius chuntos nusikaltimus. Jis sudarinėjo nužudytų ir dingusių be žinios žmonių sąrašus, registravo masines kapavietes ir slaptus kankinimo centrus. Walshas didžiavosi savo gebėjimu pažinti priešą, tačiau 1977 m. net ir jis buvo sukrėstas supratęs, su kokiu pašėlusiu žvėriškumu Argentinos chunta persekiojo savo tautiečius. Per pirmuosius kariškių valdymo metus dešimtys jo artimų draugų ir bendražygių pradingo mirties stovyklose. Negana to, beprotišką skausmą Walshui sukėlė ir jo dvidešimt šešerių metų dukros Vicki žūtis.

Vis dėlto aplinkui zujant automobiliams „Ford Falcon“, tyliai gedėti jis negalėjo. Suvokdamas, kad neturi daug laiko, Walshas nusprendė savaip paminėti artėjantį chuntos valdžios vienerių metų jubiliejų: oficialiems leidiniams šlovinant generolus už šalies išgelbėjimą, jis nutarė parašyti necenzūruotą savo šalies grimzdimo į bedugnę istoriją. Ji vadinsis „Atviras rašytojo laiškas karinei chuntai“, atsiradęs, paties Walsho žodžiais tariant, „nesitikint, kad jis bus išgirstas, bet aiškiai suvokiant, kad už jį bus persekiojama, iš ištikimybės senam apsisprendimui palikti liudijimą apie šiuos sunkius laikus“. (272)

Laiške bus ryžtingai pasmerkti ir valstybinio teroro metodai, ir jais įtvirtinama ekonominė sistema. Savo „Atvirą laišką“ Walshas ketino platinti taip pat, kaip ir ankstesnius pogrindinius komunikatus, t. y. padaryti dešimt kopijų, tada iš skirtingų pašto dėžučių išsiuntinėti juos skirtingiems kontaktiniams asmenims, kurie savo ruožtu paskleistų juos toliau. „Noriu, kad tie šūdžiai žinotų, jog aš vis dar čia, vis dar gyvas ir vis dar rašau“, – sėsdamas prie savo spausdinimo mašinėlės „Olympia“ pasakė jis Liliai. (273)

Laiškas pradedamas generolų vykdomos teroro kampanijos, kurioje taikomi „žiauriausi, protu nesuvokiami kankinimo būdai“, aprašymu ir CŽV dalyvavimo apmokant Argentinos policiją demaskavimu. Tiksliai išvardijęs režimo naudojamus šiurpius metodus ir masinių kapaviečių vietas, Walshas toliau rašo: „Tačiau šie civilizuoto pasaulio sąžinę žadinantys įvykiai – dar ne pats blogiausias dalykas, kurį tenka iškęsti argentiniečiams, ir ne pats šiurkščiausias jūsų įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas. Blogiausia – šios vyriausybės ekonominė politika, kuri ne tik paaiškina, dėl ko vykdomi minėti nusikaltimai, bet ir daro nepalyginti didesnę žalą – milijonai žmonių stumiami į iš anksto numatytą skurdą. (…) Jums užtektų keletą valandų pasivaikščioti po kai kuriuos Buenos Airių rajonus, kad įsitikintumėte, kokiu greičiu ši politika miestą verčia dešimtmilijoniniu lūšnynu.“ (274)

Sistema, kurią aprašė Walshas, buvo Čikagos mokyklos neoliberalizmas, pasaulį ilgainiui užvaldysiantis ekonomikos modelis. Per ateinančius dešimtmečius Argentinoje jam vis labiau įsigalint, daugiau nei pusė šalies gyventojų bus nustumta žemiau skurdo ribos. Walshas tai laikė ne atsitiktinumu, bet rūpestingai įgyvendinamu „iš anksto numatyto skurdo“ planu.

Savo laišką jis pasirašė 1977 m. kovo 24 d., nuo perversmo praėjus lygiai metams. Kitą rytą kartu su Lilia Ferreyra išvyko į Buenos Aires. Čia jie pasidalijo vokų krūvelę ir kiekvienas sumėtė juos į skirtingas pašto dėžutes. Po kelių valandų Walshas nuvažiavo į iš anksto sutartą susitikimą su be žinios dingusio savo kolegos šeima. Tai buvo spąstai: kažkuris bendražygis neišlaikė kankinimo. Jo čia jau laukė dešimties kareivių, kuriems buvo duotas įsakymas jį sulaikyti, pasala. „Atveskit tą suknistą šunsnukį gyvą, jis mano“, – kariškiams buvo įsakęs vienas iš trijų chuntos vadovų admirolas Massera. Walshas, kurio šūkis: „Prabilti – ne nusikaltimas, nusikaltimas – leistis suimamam“, tučtuojau išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti. Sužeidęs vieną kareivių, jis privertė priešininkus atidengti ugnį. Kai Walshą gabenęs automobilis privažiavo prie Karo laivyno mechanikos mokyklos, tas jau buvo miręs. Jo kūnas buvo sudegintas ir išmestas į upę. (275)

„Karo su terorizmu“ priedanga

Pietų kūgio šalių chuntos nė neketino slėpti revoliucingų ambicijų pertvarkyti savo visuomenes, tačiau joms užteko nuovokos viešai neigti tai, kuo jis kaltino Walshas: kad jos griebiasi visuotinės prievartos, idant įgyvendintų minėtus ekonominius tikslus. Tikslus, kurie būtų aiškiai išprovokavę liaudies maištą, jei tik ne iš kelio sau visas kliūtis šalinanti visuomenės terorizavimo sistema.

pinochetas

Į viešumą iškilus kai kuriems faktams apie valstybių vykdomas žmogžudystes, chuntos imdavo teisintis kovojančios su pavojingais marksistų teroristais, kuriuos finansuoja ir valdo KGB. Esą chuntos retsykiais yra priverstos pasitelkti ir „nešvarius“ metodus, nes kovoja su iš tiesų monstrišku priešu. Kraupiai šiandienę leksiką primenančiais admirolo Masseros žodžiais, tai buvęs „karas už laisvę ir su tironija, (…) karas tų, kurie teikia pirmenybę gyvenimui, su tais, kurie labiau vertina mirtį. (…) Mes kovojame su nihilistais, su destrukcijos sukėlėjais, kurių vienintelis tikslas yra pati destrukcija, net jei jie ir mėgina tai maskuoti savo socialinėmis kampanijomis.“ (276)

Artėjant perversmui Čilėje, CŽV finansavo didžiulę propagandinę kampaniją, kurios tikslas – pavaizduoti Salvadorą Allende užsimaskavusiu diktatoriumi, makiaveliško būdo intrigantu, pasinaudojusiu konstitucine demokratija, kad patektų į valdžią, tačiau iš tiesų savo šalį ketinančiu negrįžtamai pertvarkyti į sovietinio tipo policinę valstybę. Stengtasi parodyti, kad įtakingiausios Argentinos ir Urugvajaus kairiųjų partizanų grupės – montonerai ir tupamarai – kelia tokią didžiulę grėsmę nacionaliniam saugumui, kad generolams nebelieka jokio kito pasirinkimo, tik suspenduoti demokratiją, perimti valdžią ir pasitelkus visas tam būtinas priemones sutriuškinti šias grupes.

Chuntos pasistengė minėtą grėsmę arba smarkiai išpūsti, arba tiesiog pramanyti. 1975 m. Senato tyrimas, be kita ko, atskleidė, kad JAV vyriausybei teiktos žvalgybos tarnybų ataskaitos rodė, jog Allende demokratijai nekelia jokių grėsmių. (277) Vis dėlto Argentinos montonerai ir Urugvajaus tupamarai buvo ginkluotos grupuotės, turėjusios nemenką gyventojų paramą ir gebėjusios surengti ne vieną nutrūktgalvišką išpuolį prieš karinius ir korporacinius taikinius. Tačiau tuo metu, kai kariuomenė Urugvajuje užgrobė absoliučią valdžią, tupamarų grupuotė jau buvo visiškai sunaikinta, o Argentinos montonerai galutinai sumušti per pirmuosius šešis diktatūros, galiausiai užsitęsusios dar septynerius metus (dėl to Walshas ir slapstėsi), mėnesius. Išslaptinti Valstybės departamento dokumentai rodo, kad Argentinos chuntos užsienio reikalų ministras Césaris Augusto Guzzetti 1976 m. spalio 7 d. Henry Kissingeriui pranešė, kad „teroristų organizacijos yra sunaikintos“. Bet net ir po šios datos chunta be žinios prapuldė dešimtis tūkstančių savo šalies piliečių. (278)

Daugelį metų JAV Valstybės departamentas Pietų kūgio valstybėse vykdytus „nešvarius karus“ stengėsi pavaizduoti kaip lemiamus mūšius tarp kariuomenės ir pavojingų partizanų – kaip kovas, kurios, net jei kartais ir tapdavo nevaldomos, vis tiek buvo vertos ekonominės ir karinės paramos. Vis dėlto esama pakankamai įrodymų, kad Vašingtone puikiai suvokta, kokio iš tiesų pobūdžio karines operacijas JAV rėmė Argentinoje ir Čilėje.

2006 m. kovą Vašingtone įsikūręs Nacionalinio saugumo archyvas išplatino naujai išslaptintus Valstybės departamento susirinkimo, įvykusio praėjus vos dviem dienoms po chuntos perversmo Argentinoje 1976 m., protokolus. Susirinkime valstybės sekretoriaus pavaduotojas Lotynų Amerikos klausimais Williamas Rogersas Kissingerį perspėjo: „Neilgai trukus Argentinoje galime tikėtis didelių represijų, o galbūt net ir kraujo praliejimo. Man regis, jie ketina imtis labai žiaurių priemonių ne tik prieš teroristus, bet ir prieš profesinių sąjungų disidentus bei jų partijas.“ (279)

Kaip tik taip jie ir pasielgė. Dauguma Pietų kūgio šalių teroro sistemos aukų buvo ne ginkluotų grupuočių nariai, bet smurto vengiantys aktyvistai, dirbantys gamyklose, ūkiuose, lūšnynų rajonuose ir universitetuose. Tai buvo ekonomistai, menininkai, psichologai, kairiųjų partijų šalininkai. Šie žmonės nužudyti ne dėl neva turimų ginklų (didžioji jų dalis iš viso nebuvo ginkluoti), bet dėl savo įsitikinimų. Pietų kūgio šalyse, kuriose gimė šiuolaikinis kapitalizmas, „karas su terorizmu“ buvo karas su visomis naujajai santvarkai keliamomis kliūtimis.

___________________

*** Chunta buvo taip smarkiai pasiryžusi išparduoti šalį investuotojams, kad net siūlė „10 proc. nuolaidą statyboms skirtai žemei šešiasdešimties dienų laikotarpiu“.

**** Ši Lotynų Amerikoje taikyta praktika buvo sukurta pagal hitleriškąjį „Nakties ir rūko“ modelį. 1941 m. Hitleris paskelbė įsaką, kuriuo remiantis nacių okupuotose šalyse veikiantys pasipriešinimo kovotojai turėjo būti atgabenti į Vokietiją, kad „dingtų naktyje ir rūke“. Keletas aukštas pareigas ėjusių nacių vėliau rado prieglobstį Čilėje ir Argentinoje, todėl retsykiais imama spėlioti, ar tik ne jie Pietų kūgio šalių žvalgybos tarnybas bus išmokę šios taktikos.

***** Remdamasis šiuo epizodu Costa Gavras 1972 m. sukūrė nuostabų filmą „Apgulties padėtis“ (State of Siege).

****** „Liberdad“ kalėjimo administracija artimai bendradarbiavo su psichologais bihevioristais, kurie kiekvienam kaliniui parinkdavo atskirus kankinimo būdus, atsižvelgdami į individualų psichologinį portretą. Dabar ši praktika taikoma Gvantanamo bazėje.

******* Argentinoje veikęs politinis judėjimas, didžiąja dalimi grįstas buvusio šalies prezidento Juano Peróno ir jo antrosios žmonos Evos Perón idėjomis bei programomis (vert. past.).

******** Montonerų judėjimas susiformavo kaip atsakas ankstesnei diktatūrai. Peronizmas buvo uždraustas, tad Juanas Perónas, privestas bėgti į užsienį, pakvietė jaunuosius savo šalininkus ginkluotis ir kovoti, kad šalyje būtų grąžinta demokratija. Taip jie ir padarė. Montonerai, nors ir rengė ginkluotus išpuolius ir grobimus, atliko svarbų vaidmenį priverčiant tuometę valdžią 1973 m. suorganizuoti demokratinius rinkimus, kuriuose dalyvavo ir peronistų kandidatas. Kai Perónas grįžo į valdžią, montonerų populiarumas jį ėmė gąsdinti, taigi jis pradėjo skatinti dešiniųjų mirties eskadronų kovą su jais. Štai kodėl ši ypač didelėmis kontroversijomis apipinta grupė per 1976 m. perversmą jau buvo gerokai nusilpusi.

 

247 Milton Friedman, “Economic Miracles,” Newsweek, January 21, 1974.

248 Glen Biglaiser, “The Internationalization of Chicago’s Economics in Latin America,” Economic Development and Cultural Change 50 (2002): 280.

249 Lawrence Weschler, A Miracle, a Universe: Settling Accounts with Tortures (New York: Pantheon Books, 1990), 149.

250 Čia cituojamas tuomečio Brazilijos ambasadoriaus Argentinoje Joao Baptista Pinheiro užrašų fragmentas. Reuters, “Argentine Military Warned Brazil, Chile of ’76 Coup,” CNN, Match 21, 2007.

251 Diktatūros laikotarpiu Argentinos finansų sekretoriaus pareigas ėjo Mario I. Blejeris. Ekonomikos daktaro laipsnis Čikagos universitete jam buvo suteiktas likus metams iki perversmo. Kitas Čikagos universitete daktaro disertaciją apgynęs ekonomistas, Adolfo Dizas, tapo centrinio banko prezidentu. Diktatūros laikotarpiu aukštas pareigas centriniame banke ėjo dar vienas Čikagoje disertaciją apgynęs ekonomistas – Fernando de Santibanesas. Magistro laipsnį Čikagos universitete įgijęs Ricardo Lopezas Murphy užėmė Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento Ekonomikos tyrimų ir fiskalinės analizės skyriaus vadovo postą (1974–1983). Keletas kitų Čikagos universiteto auklėtinių diktatūros laikotarpiu ėjo žemesnes – įvairių konsultantų bei patarėjų – pareigas.

252 Michael McCaughan, True Crimes: Rodolfo Walsh (London: Latin America Bureau, 2002) 284–290; “The Province of Buenos Aires: Vibrant Growth and Opportunity,” Business Week, July 14, 1980, specialus reklaminis straipsnis.

253 Henry Kissinger and Cesar Augusto Guzzetti, Memorandum of Conversation, June 10, 1976, išslaptinta, www.gwu.edu/~nsarchive.

254 “The Province of Buenos Aires.” PUSLAPIO IŠNAŠA: Ibid.

255 McCaughan, True Crimes, 299.
256 Reuters, “Argentine Military Warned Brazil, Chile of ’76 Coup.”

257 Report of the Chilean National Commission on Truth and Reconciliation, vol. 2, trans. Phillip E. Berryman (Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1993), 501.

258 Marguerite Feitlowitz, A Lexicon of Terror: Argentina and the Legacies of Torture (New York: Oxford University Press, 1998), ix.

259 Ibid., 149, 175.
260 Ibid., 165.

261 Weschler, A Miracle, a Universe, 170.

262 Amnesty International, Report on an Amnesty International Mission to Argentina 6–15 November 1976 (London: Amnesty International Publications, 1977), 35; Feitlowitz, A Lexicon of Terror, 158.

263 Alex Sanchez, Council on Hemispheric Affairs, “Uruguay: Keeping the Military in Check,” November 20, 2006, www.coha.org.

264 Gunder Frank, Economic Genocide in Chile, 43; Batalla de Chile.

265 United States Senate, Select Committee to Study Governmental Operations with Respect to Intelligence Activities, Covert Action in Chile 1963–1973 (Washington, DC: U.S. Government Printing Office, December 18, 1975), 40.

266 Archdiocese of Sao Paulo, Brasil: Nunca Mais / Torture in Brazil: A Shocking Report on the Pervasive Use of Torture by Brazilian Military Governments, 1964–1979, ed. Joan Dassin, trans. Jaime Wright (Austin: University of Texas Press, 1986), 13–14.

267 Eduardo Galeano, “A Century of Wind,” Memory of Fire, vol. 3. trans. Cedric Belfrage (London: Quartet Books, 1989), 208.

268 Report of the Chilean National Commission on Truth and Reconciliation, vol. 1, 153.

269 Kornbluh, The Pinochet File, 162.

270 Weschler, A Miracle, a Universe, 145. PUSLAPIO IŠNAŠA: Jane Mayer, “The Experiment,” The New Yorker, July 11, 2005.

271 Toks skaičius pateikiamas remiantis tuo, kad šiuo laikotarpiu Brazilijoje buvo 8,4 tūkstančio politinių kalinių ir daugelis jų buvo kankinami. 60 tūkstančių politinių kalinių kalėjo Urugvajuje ir, Raudonojo Kryžiaus duomenimis, kankinama šios šalies kalėjimuose buvo sistemingai. Kankinimus patyrė apie 50 tūkstančių čiliečių ir mažiausiai 30 tūkstančių argentiniečių, tad bendras 100 tūkstančių kankintų žmonių skaičius būtų labai atsargus. Larry Rohter, “Brazil Rights Group Hopes to Bar Doctors Linked to Torture,” The New York Times, March 11, 1999; Organization of American States, Inter-American Commission on Human Rights, Report on the Situation of Human Rights in Uruguay, January 31, 1978; www.cidh.org; Duncan Campbell and Jonathan Franklin, “Last Chance to Clean the Stale of the Pinochet Era,” Guardian (London), September 1, 2003; Feitlowitz, A Lexicon of Terror, ix.

272 McCaughan, True Crimes, 290.

273 Ibid., 274.
274 Ibid., 285–89.
275 Ibid., 280–82.

276 Feitlowitz, A Lexicon of Terror, 25–26.

277 “Covert Action in Chile 1963–1973,” 45.

278 Weschler, A Miracle, a Universe, 110; Department of State, “Subject: Secretary’s Meeting with Argentine Foreign Minister Guzzetti,” Memorandum of Conversation, October 7, 1976, išslaptinta, www.gwu.edu/~nsarchive.

279 In Attendance – Friday, March 26, 1976; išslaptintą dokumentą galima rasti Nacionalinio saugumo archyvo žiniatinklio svetainėje: www.gwu.edu/~nsarchive.

 

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.