Tags Posts tagged with "Antanas Stugys"

Antanas Stugys

0 801

Antanas Stugys

 

Feljetonas

 

Žmogus žmogui – pirmame etape: brolis, draugas, kaimynas, bendrapartietis. Pasauliniam valgytojų skaičiui daugėjant, valdžiai kvailėjant – įsijungia savisaugos mechanizmas. Sapiens-us (ne būtinai homikus) naikinti pavieniui – nepatogumas. Versti iš koto urmu visą antrarūšio maisto vartotojų kontingentą – pigiau, greičiau ir nehumaniškiau. Kad tiktai būtų poreikis – vykdytojai visada po ranka. Kai yra finansavimas ir valdžios patepimas – komerciniai žemdirbiai, ŽŪ produkcijos perdirbėjai ir ekologiškos grietinėlės nugriebėjai – tut-kak-tut! Astronominių kainų kėlėjai prekybos tinkluose – tokio šanso ir laukia. Tai, kas naudinga sumaniai nekontroliuojamiems komerciniams agro-lietuviams – kenksminga privatiems vartotojams. Sėjantys, pjaunantys, realizuojantys ir nuodijantys bendratautiečius – tai maždaug tie patys „burokai“ – tik su šlipsais. Sugebantys: pritapti, įsitrinti, pasidaryti daugiau „vaško, ištirpti konkrečioje situacijoje. Savi savų nevaržo! Atvirkščiai. Žemesnio intelekto lietuviškus brolius, legaliomis E priemonėmis, neutralizuoja tie patys… kuriuos išsirenkame į valdžią. Kaip tikras piktžoles. Kaip parazitus. Kaip balastą – pagal „Tautos valymo, genocidinėmis priemonėmis“, programą.

Pabandykite atėjęs į viešą prekyvietę pvz. turgų, paklausti – bet kurio žemės ūkio produktų realizuotoją „Ar jūsų prekės ekologiškos?“. Atsakymas, jeigu į vamzdį neduos iš karto, bus: – Ja ja-a-a! Natürlich!… O kaipgi kitaip iškiši produkciją kuri yra skirta – vietinei faunai? Norite pamatyti ekologiškos produkcijos įrodymo pažymą – šekit. Viskas po ranka. Gulinčios visą pusdienį ant išnuomotų prekystalių „ūkininkės-turgabobės“ (iš organizuoto perpardavinėjimo kalančios-prisiduriančios pinigą oriam egzistavimui) – tris kartus persižegnos, kad prekės iš jų asmeninio daržo. Ir dar tokiom nekaltom akim pažiūrės – net agurkų veidai laikinai pasidarys morkų spalvos… Meluoti ir apgaudinėti vieniems kitus dėl visko kas pelninga – lietuviškuose katalikuose įauginta į kraują. Vadinasi, tapo norma. Kitų „GOST-ų“ ir normatyvų Lietuvoje… yra, bet jie ne paprastų žmogelių srėbtuvėms. Dvigubi standartai – kaip „tėve mūsų!“… Vieni skirti ponams, kiti – tiems, kas neturi poniškų blusų. Europai ir valdančiai mus valdžiai – tai „liapai all right“. Vadinasi  nurašytam lietuviui nėra ko kelti bangų. Kas padėta panosėje – tą ir pirk, ir lesk, ir lauk išnešimo. Kuo (atsiprašant) meži – niekam nerūpi. „Tyrimas, 2014 m. vasario 20 d. paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“ patvirtino, kad biochemijos milžinės gaminamas herbicidas „Roundup“, sukeldamas mirtiną chronišką inkstų ligą – žmones žudo kasdien“. Lietuvių bėda ta, kad užsilenkti tegalim vienintelį kartą. (Užsigrūdinimas ir skiepai nepadės). Iki ašarų juokinga tikėti, kad chemikalais purškiamų žolių naikinimas, kenkia tiktai… dvikojų inkstams. „Preparatas skirtas naudoti piktžolėms naikinti ten, kur augalai nepageidaujami“. Bet lietuviai – dar gyvi ŽMONĖS! – Ar jie irgi tie kurie nepagei?..

„ROUNDUP“ absorbuojamas per žaliuojančių ir augančių piktžolių lapus. Iki šaknų sunaikina vienmetes ir giliai įsišaknijusias daugiametes žoles. Jei preparato netyčia pateko ant lauko augalų, IŠ KARTO IR GAUSIAI nuplaukite juos vandeniu“ – kažin su muilu ar be? „Herbicidai pagal veikimo būdą skirstomi į kontaktinius ir sisteminius. Kontaktiniai herbicidai paveikia tik tas augalo dalis, ant kurių patenka, o sisteminiai – žvėriškesni! Įsiskverbia į augalo~, o paskui ir į jo suvalgytojo audinius ir sutrikdo jų fiziologinius procesus. Jo-majo – medį suėda, o žmogui ką?..  „Friends of the Earth“ prašymu atliktas tyrimas rodo, kad žmonės savo kūnuose turi herbicido (herbicidai – cheminės medžiagos, skirtos piktžolėms naikinti) glifosato pėdsakų. Buvo tiriami savanorių iš 18 Europos šalių šlapimo mėginiai. Paimti ir tirti Lietuvos gyventojų mėginius niekas nerizikavo, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje 6-iuose iš 11 žmonių šlapimo mėginių buvo glifosato pėdsakų. Lenkijoje – 7-niuose iš 10 mėginių rasta glifosato pėdsakų. Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami (nors jų autentiškumų aš tikrai netikėčiau) – kad anksčiau laiko neapaktume, nes esame numatyti: „neutralizacijai“ herbicidų pagalba.

– Sau sūneli, sau sodinau. Tiek priaugo, tiek priaugo… Kas liko išmesti gaila… Kaip nepatikėsi moteriškės dievagojimais, po žilais plaukais slepiant kudlotas mintis. Perki ir toliau šlapinies – herbicidais. Sukčius ir vagis remianti valdžia – nesuinteresuota, kad būtų kitaip. Yra užsakymas –  reikia naikinti! Žmones kartu su piktžolėmis!!! Genetinė atranka: – kas tą „izdevoną“ ištvers, tas tegul dauginasi. Kraupstu vis labiau. „Organizacijos „Center for Public Integrity“ 2012 m. spalį paskelbtame tyrime atskleista, kad per pastaruosius penkerius metus nuo CKDu Salvadore ir Nikaragvoje mirė daugiau žmonių nei nuo diabeto, AIDS ir leukemijos kartu sudėjus“ – kiek vandens nuplaukė…

Šiek tiek istorijos: „Glifosato molekulę 1970 m. sukūrė „Monsanto“ chemikas Johnas E. Franzas. Dabar „Roundup“ – gausiausiai naudojamas herbicidas pasaulyje!“. Lietuviai viską daro lietuviškai – visur veržiasi pirmauti – net ėjime į priekį atbulomis. Kai nėra kontrolės, arba ji tik fiktyvi – „ROUNDAP-u“ greitai pradėsime ir šikti! Ne visi. Tik tie, kas patys sau sodinti daržovių neturi galimybės. Ką perki parduotuvėje – nežinai. Tai, kas ant įpakavimų rašoma mažytėmis raidėmis – skirta nurašytoms trečiarūšėms aukoms. Demokratinėje Lietuvoje – karaokindami himną, didvyriais gimsta visi, bet garbė šlapintis  „ROUNDAP-u“, palikta tik… pasmerktiesiems.

Naivuoliams, tikintiems komercinėmis pardavėjų akimis ir kandidatų į valdžią priešrinkiminiais pažadais – „spaudžiu“ vis labiau šąlančias „rankenas“. „ROUNDUP“ – sisteminis herbi-ginklas, kontroliuoja vienmečių ir daugiamečių piktžolių augimą bei apkvailintų žmonių populiaciją. Produktą rekomenduojama naudoti – norint, prieš sodinimą, iš dirvos išnaikinti viską: nuo žolių iki medžių. Bet atskirais, patamsinės politikos atvejais, naudoti galima ir kaip nepatvirtintą cheminį ginklą – viršplaniniam žmonių skaičiaus sureguliavimui. Ši CHEMIKAKA  veikia prieš viską kas gyva (Bet juk valdžioje sėdintys pasmerktos tautos naikintojai, tam chemikalui į ausį nepasakys: kur į žemę įkišta daržovė, kur piktžolė, o kur svajojantis lietuvis). Pilant ant žemės ar augalų chemikalus, jie vis tiek pasieks žmogų. Per gruntinį vandenį, žolę suvalgiusį gyvūną, ar per ant šventinio stalo mišrainę. Deja, Chemijos, kaip mokyklinės disciplinos, tolesniame tautos kvailinimo iš mažens etape – ruošiamasi atsisakyti. Kuo tamsesni piliečiai – tuo patogiau valdžiai. Visą tai toleruojantys: daugiapartiniai „herbicidai ir pesticidai“ – yra siaubingi, valdžioje sėdintys nusikaltėliai.

Pagarbiai… A.S.

 

 

P.S. Keletas internetinių adresu, iš kur citavau kai kurias detales:

http://www.sarmatas.lt/06/geriausiai-pasaulyje-parduodamas-herbicidas-rastas-zmoniu-organizme/

http://www.ekspertai.eu/tyrimas-monsantochemikalasroundupkasdien-zudo-zmonesvideo/

http://www.litagra.lt/Roundup-POWERMAX

 

0 1678

Feljetonas

Rugpjūčio dvidešimtosios vasariškai giedras rytas žadėjo gražią dieną. Žinojau, kad ne be rūpesčių, bet juk kiekvienas sprendimas ne tiktai kažką atima, bet ir duoda. Šokimas „ant ragų“ labai „valdiškiems namams“ niekam nežada nieko gero. Tik skaudžias pasekmes. Ilgos rankos valdiškos ramybės drumstėją už kaklo paims pačiu netinkamiausiu momentu. Tokia gyvenimo loterijos tradicija. Nenori būti kaip visi, nenori plaukti pasroviui – „gręšim skylutę dugne“. Šokinėjantis daktarams į akis pacientas – negali likti užmirštas ir nenubaustas. Taip šifruotu tekstu yra parašyta Hipokrato raštuose. Bėgti nėra kur. Baltų chalatų koalicijos atstovai savo pareigybines instrukcijas tinkamai atlikinėja kiekviename mieste. Kartais švirkštus sumaišo, kartais diagnozės nepatikslina, kartais norėdami prieš savižudį išsišokėlį pavaidinti visagaliais. Kai niekas nebaudžia, kai darbo broką galima paslėpti po konsiliumo parašais – eksperimentuok į sveikatą. Tik savų neliesk! Kolegos ir kolegų kolegos – tai tie ramsčiai, kai reikalui esant ateis tau į pagalbą. Kalėjimai skirti ne daktarams. Tiksliau vienam lietuviškam „DAKTARUI“ – Henytei.

 
Važiuojam į Vilnių, į pasakų miestą, patikrinti komercija prisisunkusios sveikatos apsaugos. Panašių į mane, egzekucijų dieną – visas konvejeris. Ir atsakymai (man atrodo) būna panašūs – standartiškai-šabloniški. O kaip kitaip? Leisi vienam laimėti – nuo akių draskytojų neatsiginsi! ES finansai švaistomi ne tam, kad gailėti pašlemėkų! O tam, kad padėti mokantiems gyventi! Įklimpau ligi ausų. Į visai neplanuotą bėdą. Užsinorėjo kažkas kažkam padėti mano sveikatos sąskaitą – privalėjau neprieštarauti. Ligonių kasa, pasirinkta gydymo įstaiga ir paciento sveikatai padarytos žalos komisija – tos pačios grandinės grandys. Vieni – skiria pinigus ir deda tašką. Kiti išgydo, arba nugydo – teisėtai. Treti – stumdo leisgyvį žmogų, kol tas į viską numojęs ranka nusispjauna ir išeina „šerti kapinių sliekų“. Ginčijantis su medicina – alternatyvų nėra. Teisūs visada tie, kieno rankose skalpeliai! Tie – kas rašo receptus. Tie, kas be kompleksų šypsodamiesi į akis daro kiaulystes. Dabar tokie laikai. Kas greičiau prisitaiko, tas ilgiau gyvena! Žinojimo nešioti ant pečių nereikia, bet kai kada, kai ko (dėl šventos ramybės) geriau nežinoti.

 
Labas Vilniau. Dvylika keturiasdešimt penkios – darau duris į neaiškų rytojų. Vienoje pusėje stalo JIE – valdiška tiesa, šviesa ir gyvenimas. Šiapus – dvi poros. Aš su žmona ir daktaras-kenkėjas iš Klaipėdos su teisininkę. Žinoma, nemalonu, bet atsisakyti galimybės vaikščioti taip nesinori! Ne dėl pinigų čia atvažiavau, o vardan tegul ir neegzistuojančios tiesos. Tėvas toks buvo ir aš nešu jo užtaisą. Dviejų tiesų nebūna, bet daktariška, Lietuvoje, visada viršesnė. Aš ne prieš ligi žemės nusilenkimą, neatsisakau ir į ranką pabučiuoti – kai yra už ką. Bet už gyvenimo dar didesnį suluošinimą atimant paskutinę galimybę savarankiškai judėti… Dar didesnis nonsensas, kai visa tai norima pavaizduoti tiesiog dangiškomis spalvomis. Žala mano sveikatai padaryta akivaizdi. Gydytojai, blogai atlikę savo tiesiogines pareigas, visaip stengiasi nepripažinti darbo broko. Į pateisinančiųjų blogą galutinį rezultatą, ratą, įtraukdami kuo daugiau kompetentingų asmenų. Tiesiogiai nedalyvavusių priimant sprendimus padariusius man (pacientui) fizinę ir moralinę žalą. Bet, kuriais vadovausis galutinį sprendimą priimdama, mane drošianti autoritetinga Komisija.

 
VLK – statė į eilę endoprotezavimui ir skyrė lėšas protezo įsigijimui – gavusi raštišką gydytojo ortopedo traumatologo Roberto Mikalausko išvada. Tačiau, nesivargino informuoti manęs apie galimus rekomenduojamo sąnario pakeitimus pasirinktoje operacijai gydymo įstaigoje! Kaip paskui supratau, kiekviena gydymo įstaiga deda tos firmos endoprotezus, su kuria yra sudaryta sutartis. „Mes, sakė V.Ž., dedame tuos protezus, kurių dėjimą geriausiai įvaldėme“. O ne nuperka tą, kurį rekomenduoja kitas chirurgas turintis ne mažesnę darbo patirtį. Pacientus patogiau „kirpti“ pagal vieną bendrą liniuote, negu dirbti individualiai. Gydytojo V. Žegunio konsiliumas, nematė reikalo, informuoti manęs apie užkulisiuose planuojamus man labai svarbius pakeitimus. Nei detalaus, nei kitokio, vieno sąnario pakeitimo kitu – aptarimo ir derinimo nebuvo! Todėl, rinktis neturėjau iš ko. Supratęs, kad esu apgautas, pradėjau reikšti nepasitenkinimą. Gydytojai, iš pradžių visaip bandė mane įtikinti, kad taip ir turi būti. Supratę, kad netylėsiu, visokiais būdais ėmė ieškoti kompromatų. Kad savo darbo broką apverstų aukštyn kojomis. Visaip ir visus bandydami įtikinti: pirmiausia, kad nemoku to brangaus ir gero endoprotezo nešioti. Paskui, kad dėl savo perdėto aktyvumo (nesilaikant ligoninės taisyklių) pats jį ir sulaužiau. Negi jūs manote, kad tokiuose metuose iškentėjęs nelengvą operaciją, pralaukęs tiek laiko eilėje, nesidžiaugsiu ir nesaugosiu sąnario? Kuris yra vienintelė viltis į mano savarankiškumą!? Jeigu, kaip meluojama išraše, sėdėdamas invalido vežimėlyje sugebėjau sulaužyti metalinį endoprotezą – ko jisai yra vertas? Šiandien abejoju, kad tai ką jie oficialiai rodo dokumentuose, ir tai ką įdeda iš tikrųjų, yra 100% tas pats mechanizmas.

 
Surežisuotas žaidimas: „Klausimai-atsakymai“ prasideda. Proceso vedančioji, perskaito mano laišką komisijai, kad būčiau tikras, jog jie žino tai ką aš noriu, kad žinotų. Perskaitoma doc. M. Kociaus išvada, kad endoprotezavimo procese, gydymo įstaigos kaltės nėra. Mane operavusio Vidmanto Žegunio žodžiais – kaltas mano super aktyvumas! Nenoras gydytis iki pagydymo, (arba nugydymo). Taip ir atsakiau komisijai į chirurgo pretenzijas: – Išsigandau. Pabijojau ilgiau pasilikti ten, kur dėl nieko negaliu būti tikras. Kur siautėja visagalis KONSILIUMAS. Papasakojau kaip keturias dienas laukiau operacijos. Kaip V.Ž. aiškino, kad atsiųsta tik viena sąnario dalis, o kitos reikia palaukti iki po švenčių. Kaip anesteziologė vertė mane pirmiau pasidaryti širdies operaciją, o tik paskui keisti kelio sąnarį. Ir kaip man užsispyrus, iš jūrininkų ligoninės pakviestas chirurgas kardiologas patvirtino, kad vožtuvo nepakankamumas operacijos eigai įtakos neturės. Galų gale, kaip nuo pusės sulašėjusios lašelinės apspangusio, skambant instrumentams, operacinėje buvo paprašyta: pasirašyti kažkokį dokumentą – tipo sutikimą nežinau kam. Aš tai pavadinu REKETU. Visiems pasakiau, kaip kitą dieną po operacijos, atėjusi kineziterapeutė devyniasdešimt laipsniu kampu lankstė operuotą koją. Kaip pristūmusi vaikštynę statė mane pirmiems žingsniams – dalyvaujant manęs lankyti atvykusiai žmonai ir matant palatos kaimynams. Va tik užmiršau pasakyti kaip per patį treniruotės vidurį atėjęs daktaras pakėlęs antakius nustebusiu balsų reiškė nepasitenkinimą: – Kas leido stotis?

 
Iš akių, mačiau su kokiu malonumu susirinkimo pirmininkė užduoda man klausimą, apie mano iki operacinės negalios priežastį. Kaip supratau, komisijos apsisprendimui tai turėjo būti – kertinis akmuo. Taip ir pasakiau, kad po stuburo smegenų pažeidimo, nuo dvidešimt trijų metų turiu negalią. Kompensacinės priemonėmis: ortopediniai batai, lazdos ir net invalido vežimėlį naudoju – kad lengviau įveikčiau tolimas distancijas. Saugodamas tai ką dar galima pataupyti.

 
Patiko komisijos narės klausimas: „Kuo galima man padėti“? V. Žegunis toliau „makaronino“ savo liniją: – sąnarys geras, reikia tik jį vėl įstatyti. Reikia pratęsti gydymą. Būtina ilga ir konkreti reabilitacija. Gal net galima būtų bandyti apsieiti be operacinio įsikišimo. Supratau. Perspektyvos kraupios. Dėl neteisingai parinkto ir įdėto sąnario kuris „iššokinėja“, turėčiau gydytis neterminuotai. Kęsti naujus man primetamus kaltinimus visaip pateisinant chirurgų brigados darbo broką. Vaikščioti ir net miegoti su įtvaru. Nesusigundžiau. Aš jau žinau reikšmę to slidaus nekonkretumo. Todėl, gydytis toje pačioje įstaigoje, atsisakiau. Net sėdint invalido vežimėlyje, antrą kartą važiuoti ant to paties „geradarių padėto beliašo“ nerizikuosiu.

 
Žinau, kolegų broką taisyti nebus lengvą. Ir rezultatas bus jau nebe tas. Bet nesu dar ant tiek sugriuvęs, kad nebandyčiau, kaip po stuburo traumos – treniruotis ir nebijoti eiti į priekį.

2016

Pagarbiai…

Antanas Stugys

0 1566

Feljetonas.

Parašyti visi būtini paklausimai, pretenzijos, nusiskundimai ir taip toliau. Kad mane kartu su byla būtų galima nešti į teismą, reikalingas pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos posėdis. Kurio metu nutars: kompensuoti ar nekompensuoti, man padaryta ar nepadaryta žala. Kokie tokiu atveju įmanomi variantai, spėlioti per drąsu.

 
Jei jau važiuoti kišti galvą po giljotina, tai tik viešai – nusprendžiau. Kad būtinai dalyvautų žiniasklaidos priemonės. Kad visa tauta pamatytų ir sužinotų kaip valdžia susidoroja su neįgaliais pacientais. O tai baltais chalatais prisidengus bet ką galima pasūdinti ir nuknaksinti. Todėl, kreipiausi į komisijos sekretoriato vadovę Eglę Petrošienę, su pageidavimu, kad komisijos posėdyje būtų netrukdoma dalyvauti Lietuvoje akredituotų žiniasklaidos priemonių atstovams. Kad jau „žūt“ tai su muzika! Ką sau manote? Nugesino momentaliai. Buvau raštu informuotas, kad vadovaujantis Komisijos Nuostatų, patvirtintų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 152, 21 punktu, žiniasklaidos atstovai nepatenka į teisės aktais apibrėžtų subjektų, turinčių teisę dalyvauti Komisijos posėdyje, ratą. Išvada viena: Komisijos priimtais, „lietuviškai teisingais“ sprendimais, nėra reikalo dar labiau smukdyti nusmukusio pasitikėjimo LR medicina. Kadangi dar vis esu neišsigydęs naivumo, griebiausi šiaudo. Rašau gromatą Lietuvos ligonių užtarėjai, gerbiamai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei. Savijauta, žinoma, su šokinėjančiu ne mėlyno kraujo spaudimu per pusę. Bet kol tikėjimas galutinai nesumindytas, o tik apspardytas – tikėsiu kol sveikatos yra. Gal mano elektroninis laiškas buvo ne per daug verksmingas. Gal problema akivaizdžiai per maža. O gal pavardė neįpareigojančiai neįdomi. O gal LR Sveikatos Apsaugos Ministerija nuo ligonių saugo tik medikų sveikatą? Žodžiu reakciją nulinė.

 
Vasarišku prakaitu apsipylęs, drebinu pusiau atrofuotas kinkas toliau. Rašau laišką sekretoriato vadovei Eglei Petrošienei. Prisegu priedą, su kuriuo bet kokiu atveju prašau supažindinti visus Komisijos narius. Kad būtų aiškiau: su kuo kategoriškai nesutinku, o į ką prašau atkreipti jų pilnus doros ir kilnumo dėmesius. Tuo pačiu ypu, neatsisakiau galimybės ,fiziškai dalinai sveikiems (visiškai sveikų nebėra, yra tik iki galo neištirti) valstybės tarnautojams priminti, tokių kaip aš ir panašaus likimo žmonių, transporto ir transportabilumo sunkumus. Išdrįsau net pasiūlyti geranorišką, silpnesnei šaliai simbolinio dėmesio parodymo variantą. Pasijuokta nebuvo, bet kai kas tai praleido pro aukštarangiškas ausis. Maždaug kaip nugrybavusio neįgaliuko lyriką ne laiku ir ne vietoje.

 
Nevažiavimas į antrą, dėl gydymo įstaigos pacientui padarytos žalos „primatavimą“, reiškė: nenorą dalyvauti galutinio rezultato svarstymo mechanizme. Tai kas, kad pačiu mažiausiu, labiausiai girgždančiu sraigteliu, bet tai jau didelis žingsnis prievartaujamos tiesos gynyboje. Nenorą pamatyti, „nesuinteresuoto sveikatos apsaugos draugiško teismo“ darbo metodų. Abejingumą – švirkštais badytam, implantais pasunkintam, rentgeno spinduliais švitintam, vaistais ir daktarų pažadais nuodytam vis dar kažko norinčiam savo organizmui.

 
Kvietimą į pirmą posėdį, kuris buvo išsiųstas (data ant voko: 2015-06-23) registruotu laišku, gavau tik 2015.07.08 dieną! Pats susirinkimas 07.09 – rytoj. Kur visą tą laiką gulėjo laiškas?! „Gumos tempimas“ dar vieną mėnesį, buvo reikalingas, kad gerbiamos komisijos papkėje, apsidraudimui, atsirastų dar vienas svarbus argumentas, pateisinantis visus VšĮ gydytojų veiksmus. Nors ir ne pirštais darytiems, mokesčių mokėtojams pasigerindamas nuoširdžiai priminsiu, kad „pacientams naudingi“ valdžios užsakyti tyrimai, už „gražias akis“ nedaromi. Respublikinės Vilniaus Universitetinės Ligoninės Ortopedijos skyriaus gydytojo Doc. M.Kociaus išvada, privalėjo atmušti bet kokį norą abejoti komisijos šališkumu. Visas neįdomumas, kaip rašoma direktoriaus dr. Algimanto Pamernecko pasirašytame 2015-08-03 PEK-1-408 dokumente: DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO IR DOKUMENTŲ GRĄŽINIMO, kad buvo pateikti VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės rašto Nr. 4-2230 kopija su priedais, 40 lapų ir CD-R diskas, 1 vnt. Kuo čia dėta jūrininkų ligoninė? Man endoprotezą dėjo visai kitoje Klaipėdos ligoninėje! Satyriškiausia, kad nuo pradžių iki galo, visur viskas buvo brukama paskubomis, siuvama baltais siūlais. Bandydamas lįsti kaip yla iš maišo su klausimais ir geranoriškais paaiškinimais – gaunu per „kepurę“ su eiline raštiška „atmazke“. (Tai tokia daugkartinė daktarų mazgotė ginimuisi nuo pacientų). Įsiklausoma tik į gydytojų argumentus. Suprantamos ir priimamos už gryną pinigą tik medikų parašais pakaustytos tiesos. Mano balsas LR SA Ministerijai – neįdomus. Už „pigią antį – lochams“ žinoma ačiū, bet kai neatidumas ir ne dėmesys pacientui trykšta visuose lygiuose – šiurpsta ir šiaušiasi mano ne pirmos jaunystės vis dar pilietiškai nusiteikęs „kailiukas“.

 
Nėra kur dėtis. Sėdžiu pacientiškas rankas ant krūtinės sunėręs. Bėgioju pirštų galais per eurorožančių – visų Dievų ir dievienių vardais. Laukiu išganingos rugpjūčio dvidešimtos dienos, kai dar per vieną žingsnį pajudės man svarbaus klausimo sprendimas. Kam įdomu į kurią pusę, skaitykite sekantį rašinį „SPEKTAKLIS“.

Pagarbiai…

Antanas Stugys

2015

1 1775

Nesuprantami protui laikai.
Tyliai stoviu ant slenksčio Kalėdų.
Delne tirpstantys snaigių švarkai
Kaip ir mano – alkūnėm skylėtom.

Kai žiūriu į Naujųjų akis
Mums abiems viskas aišku be žodžių.
Snaigėms atviras sielos duris
Aš dar vakar Dievuliui parodžiau.

 

Nesvarbu kokio ilgio malda.
Nesvarbu kiek varpe decibelų.
Jei užsikrėtei „Euro mada“ –
Spausi viską, iš vežančių sielų!

Kol Naujiesiems žiūriu į akis
Baigia tirpt ant liežuvio plotkelė:
Arba aš neteisinga avis,
Arba tu – neteisinga avelė.

Su artėjančiais Naujaisiais!

2015

Antanas Stugys

0 1490

Feljetonas

2015 gruodžio 16 dieną iš SPLIUS administracijos gaunu elektroninį pranešimą: (tekstas netaisytas)
„Mielas, kliente, norime Jus informuoti, jog UAB SPLIUS, vykdydama Lietuvos Radijo ir Televizijos komisijos (toliau ā€“ LRTK) sprendimÄ…, nuo 2015 m. gruodžio 10 dienos programÄ… ā€˛RTR planetaā€œ iÅkÄ—lÄ— ÄÆ apmokestinamų programų paketÄ…. Toks veiksmas nÄ—ra susijÄ™s su SPLIUS, jis priimtas gavus LRTK nutarimÄ…, kuriame nurodoma, kad programÄ… ā€˛RTR planetaā€œ 12-kai mÄ—nesių privaloma iÅkelti ÄÆ mokamus paketus, nutarimas galioja visiems Lietuvos operatoriams. SPLIUS vykdo Lietuvos ÄÆstatymus bei teisÄ—s aktus.
Norintys matyti kanalÄ… ā€˛RTR planetaā€œ, galite jÄÆ užsakyti tel. 8 700 12 101, el. paÅtu klientuaptarnavimas@splius.lt, internetu per savitarnos svetainÄ™ www.manosplius.lt. ā€˛RTR planetaā€œ kanalo kaina ā€“ 0,30 ct/mÄ—n.
SPLIUS informacija

Kai internetu atsiunčia išklotinę: už per mėnesį suteiktas paslaugas – jokių „tekstūrinės pornografijos“ apraiškų! O čia su tokiomis zakariulkomis… Toks „izdivonas“ iš Mielo kliento… Nemaloniausia, kad niekas net nemato reikalo pasirašyti. Pavaro „pliurpalą“ su bilietu į vieną pusę ir į eurokanapes. Aš būčiau ne aš, jeigu nutylėčiau tokią nepagarbą. Rašau gromatą (emocionalią) tiems komerciniams kombinatoriams atgal:
„Ką aš galiu atsakyti, gerbiamai UAB SPLIUS administracijai. Iš „šudo vašką“ darote ir tiek. Jeigu tas Lietuvos ÄÆstatymus draustu transliuoti RTR kanalą – aš suprasčiau. Bet dabar, už papildomą mokestį jį žiūrėti bus galima toliau, o taip kaip iki šiol: tiū-tiū. Kaina tiems abonentams kurie nebematys šito kanalo žinoma nesikeis?“
Gruodžio 17 d. gaunu atsakymą, jau gramatniau parašytą: (ištrauka) „Įpareigojo Lietuvos Radijo ir Televizijos komisija, kuri gruodžio 8 d. išsiuntė raštą visiems operatoriams, kad privalome 12-ai mėnesių kanalą iškelti į mokamus ir net nuolaidos nuo kainos taikyti negalima. Jeigu žiūrint pagal sutartį ir mūsų juridinius įsipareigojimus klientams, tai šis komisijos sprendimas būtų prilyginamas „force majoure“, kitaip tariant nenugalimos jėgos aplinkybėms, kada išorinės jėgos įtakoja įmonės veiklą“. SPLIUS, UAB klientų aptarnavimo skyrius.
Taigi. Nori dėk ant valdžios skersą pretenziją, nori išilgą, „force majoure“ jėgų stumiamas karavanas važiuoja toliau. Ne slidinėdamas ir net nežagsėdamas. Prisitaikėliškoje demokratijoje, ką tautai leidžiama žiūrėti ir kuo kvėpuoti (sąlyginai nemokamai) – nusprendžia tuli polit-komercinio Olimpo dantų skausmai. Neduok Dieve internete prisigaudysime valdžiai nepatogių rusiškų melagysčių! Tai ne cenzūra. Tai tiktai prieškalėdinė tautos baudžiauninkiškumo patikrinimo procedūrėlė. Pačių Marijos žemės gyventojų nuomonė niekam neįdomi. Kam vergui žinojimas?.. Pilnai turi pakakti pagrindinės ir vienintelės laisvės – besąlygiškai, nesispriešinant paklusti valdžios sprendimams! Seimo kėdes trinantiesiems lengviau manipuliuoti – aklais ir patikliais kačiukais. Todėl, LRT komisijai buvo paliepta (paprašyta, pasiūlyta) uždėti savo, valdžiai lojalią leteną, ant „RUSIŠKOS propagandos“ skleidimo šaltinio. Ši taip ir padarė. O tai reiškia, kad žmogaus pilietinė laisvė: nuspręsti pačiam, kas propaganda, o kas vieša informacija – lietuviškai sumindyta (administraciniais batais). Ko verta vieno „plikšašio“ kiaurakišeninė demokratija prieš valdžios visagalizmą?.. Deja, tai ne pirmas RU kanalas, kuris neįtiko vakarams pamaldiems LR eurodemokratiškumams.
Ne paslaptis, tarybiniais laikais buvo blokuojami vakarietiškos žiniasklaidos kanalai. Sugrįžus išsvajotajam kapitalizmui, draudžiama rusiška pasaulėžiūra. Kas yra socializmas ir su kuo valgomas kapitalizmas aš, savo žingeidumo dėka, patyriau. Neabejoju, kad panašių ‚patirtukų“ yra ir daugiau. Brangieji, nors į vieną ausį neskaudžiai pliurptelėkite, kodėl neleidžiama sužinoti vienintelio įgimto dalyko: – Kas yra ta tikroji laisvė? Kodėl vieni jos labai nori, o kiti jos labai bijo?

Dėkoju už prieškalėdinį nemalonumą.

Mielas Klientas…
2015

Antanas Stugys

0 1864

Feljetonas

– Tėveli, kas yra pabėgėliai?
– Tai „pabėgių gėlės“.
– Kodėl taip sakai?
– O Kaip kitaip vadinti žmones einančius į pasaulį laimės ieškoti?
– Tada, lietuviai išvažiuojantys iš Lietuvos uždarbiauti irgi pabėgėliai?
– Mūsiškiai vadinasi – emigrantais.
– Kas po ES blaškosi su vidaus taisyklių bilietu vadinami migruojančiais lietuviais, o tie, kurie į ES lenda iš svetur – pabėgėliai?
– Ne visai taip. Lietuviams visada buvo leidžiama bėgioti tam tikroje teritorijoje. Tada – tarybų sąjungos, dabar – ES.
– O ko čia lenda tie pabėgėliai? Pas mus irgi ne medumi patepta. Mūsiškiai po svietą pasitrankę su pilnom kuprinėm milijonų į Tėvynę parvažiuos, o čia jau atbėgėliai lizdus susisukę…
– O ką tu jiems padarysi? Europos sąjungos valdžia kiekvienai ES narei, nori ne nori, liepia priimti po tam tikrą porciją pabėgėlių.
– Ar tai blogai?
– O kas čia gero. Prisitrins, suleis šaknis. Iš pradžių nuolankiai rodys tik baltus dantis, paskui parodys ir ragus. Tada jų jau nė su botagu nebeišvarysi.
– Negi mūsų valdžia kvailesnė už tave tėvelį?
– Vilniaus ponai Briuselio valdžiai į atlapus nesikabins, o paprastų žmonių balsai į dangų neįleidžiami. Mūsų tauta sensta, gimstamumas mažėja, biudžeto išlaikyti nebėra kam. O atbėgėliai – jauni, vislūs.
– Ir ką?
– Jeigu juos, kiekvienais metais įsileidinėsime po vis didėjančią porciją, mus pačius net be eurointegracinės programos – išknaksins net apsidairyti nesuspėsime.
– O jeigu neleisti?
– Kaip neleisi jeigu valdžia liepia! Juk ne šiaip sau NATO savo kariuomenę į ES rezervacines valstybėles kiša…
– Kad apginti nuo rusų.
– Gal nuo rusų, o gal šokinėjančius į akis nelojalius lietuvius sudrausminti.
– Kaip tai, kaip tai?
– Ponus nuo vargšų! Valdžią – nuo per garsiai reiškiančių savo nuomonę rinkėjų. Kai yra konkretus tikslas, turi būti numatomos ir atitinkamos priemonės jam apsaugoti. Pabėgėliai – viena iš alternatyvų užimant teritoriją be atviro karo. Todėl mes privalome: juos užjausti, gailėtis, šelpt, šert, šildyt ir žinoma nežvairuodami įsileist. Su jų įpročiais, pažiūromis, ydomis, kultūra, su jų odos spalva, kalba ir religija. Ne po vieną, ne po du, o kaip numatyta – urmu!
– Mūsų mieste aš jau mačiau labai ne lietuviškų veidų.
– Mūsų valdžia – Briuselio valdžios marionetė. Todėl, tikėtis dar vienos nepriklausomybės artimiausiu laiku – nėra iš kur. Bet kokios audros stiklinėse, jau dabar aktyviai gesinamos oranžinėmis revoliucijomis, istorija perrašinėjama, o nugalėtojai neteisiami.
– Mūsų prezidentė pasisakė prieš pabėgėlių srauto didinimą.
– Prieš rinkimus, dukrele, visi politikai vienaip kalba, kitaip galvoja, trečiaip daro. Tikros ylos iš maišo išlenda po rinkimų. O kol kas, esame priversti tiktai stebėti ir stebėtis, kaip aktyvūs kitataučiai aktyviai trinasi į mūsų aplinką. Ko primityvusis socializmas nevaliojo padaryti per penkiasdešimt metų, agresyvusis kapitalizmas su kaupu atliko per dvidešimt. Kai demokratinėje Amerikoje policininkai nebaudžiami žudo beginklius afroamerikiečius – tai pirmas ženklas, kad žmonės iš tenykščio „rojaus“ bėgs. O mums ženkliukas, kad susispaudę tiek kiek reikia, dar labiau užjaustume ir mylėtume pabėgėlius.
– Mūsų policininkai ne tokie.
– Pas mus viskas kitoniškai. Kol vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas trypčioja vietoje, pabėgėlių paradui imasi vadovauti bažnyčios atstovai. Jiems: išsigandusios, besiblaškančios nors ir kitataučių avelių sielos oi kaip reikalingos. Mes jau seni, užsigrūdinę, matę šilto ir šalto, prisiėdę ateizmo bacilų. Iš mūsų daug vaško nebeišspausi. O perbėgėliai kaip tik tas molis iš kurio ne tik galima, bet ir reikia lipdyti naują, stabilų pajamų šaltinį. Jeigu prezidentė paėmusi už rankos iš užsienio būtų atsivedusi keletą „nuskriaustųjų aureole“ paženklintų šeimų, visuomenė į tai galėjo reaguoti dvejopai. O čia gi Dievo namų iniciatyva. Nugalėti tinginčius mąstyti lietuvius, nereikia jokio karo. Uždėjai ant kaklo krikščioniško gailestingumo virvę ir tempkis į politinę tarpuvartę. Tereikia gražios pasakos, propaganda alsuojančio dokumentinio filmo su įtaigiu komentatoriaus balsu, ir du trečdaliai afrodarbo atlikta. Atlapaširdžių tauta svetimam skausmui – neabejinga! O čia dar iš radijo ir televizoriaus lendanti reklama: „Padė-ėkite mano vargstančiai ma-amai! Kai užaugsiu – aš pati jai padėsiu…“
– O tu tėveli prieš gailestingumą?
– Gailestingumas didelė jėga. Svarbu išmokti jį naudoti tinkamai. Marijos žemė – geidžiamas kąsnis. Tiesiog poilsio namai agresyviau nusiteikusioms aplinkoms. O mes, gavę per vieną skruostą skubame atsukti antrą. Vos nulipus nuo vieno grėbio, valdžia mums jau siūlo lipti ant dar skaudesnio. O kuo toliau į mišką, tuo daugiau siurprizų!
– Tu čia apie ką?
– Pabėgėliai, nei iš šio, nei iš to neatsiranda. Konkrečiu atveju jie – priverstinis saldainis mūsų tautai. Įlipę i Europos „beliašą“ esame priversti pajusti visą jo ne tik kvapą, bet ir skonį. Pabėgėlių apnamūdinimas – viena, bet ne vienintelė mums iš aukščiau nuleista nemalonė. Tie laikai, kai išeidami iš namų butų raktus pakišdavome po kilimėliais – praėjo. Kad pabėgėliai mums kišami ne padavimui doro vandens stiklinės, įsitikinsime po dviejų-trijų Seimo kadencijų. Čia kaip tik tas atvejis, kai labai norėčiau būti neteisus. Rašau ne todėl, kad pirmaujančiai savižudybių skaičiumi tautai įvaryčiau dar vieną fobiją. Ir ne dėl reitingų. Norisi kartais viešai iškračius parodyti tai, ką slepiu tolimame sielos kampe.
Pagarbiai…

2015

Antanas Stugys