Žymės Posts tagged with "Algis Avižienis"

Algis Avižienis

0 302

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 861

Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikus rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Pirmos dalies video:

Antros dalies video:

0 807

 Pokalbis „Iš savo varpinės“ video kanalo:

Vitalijaus Balkaus įvadas: Lietuvos-Lenkijos santykių istorija tęsiasi ilgiau nei septynis šimtmečius. Visų svarbesnių istorinių vingių neįmanoma aptarti per šios laidos skirtą trumpą laiką. Geriau pažvelkime į paskutinį abiejų šalių santykių šimtmetį – nuo maždaug tada, kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip apibūdintum svarbiausias tendencijas ir ko galima pasimokyti iš tos sukauptos patirties?

 

Algis Avižienis: Lietuva ir Lenkija abi yra susidūrimo tarp dviejų didžiulių galybių zonoje. Turiu omeny Vokietiją ir Rusiją. Istorijoje abi mūsų šalys smarkiai nukentėjo nuo imperinio veržimosi iš šių dviejų galybių į mūsų regioną – iš Vakarų ir iš Rytų. Net jei lietuviai bei lenkai sutelktų bendras jėgas prieš vieną iš šių dviejų galingų kaimynų, vis tiek būtų sunku užtikrinti galimybę laimėti karinį konfliktą. Todėl praeityje lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir jungėsi į įvairias sąjungas ir galiausiai sukūrė bendrą valstybę prieš germanus ir prieš vis stiprėjančią Rusiją jau nuo Jogailos laikų. O jeigu Lietuva ir Lenkija nesutartų arba vyrautų stipri įtampa tarp jų – kaip ir buvo nuo mūsų Nepriklausomybės pradžios iki Sovietų okupacijos,  tai mūsų abi šalys atsidurtų ir, istorija parodo, kad jos atsidūrė ypatingai nesaugioje padėtyje.

 

Lenkijos nepriklausomybės tėvas, Maršalas Pilsudskis, puikiai suvokė šią pavojingą Lenkijos padėtį platesniame strateginiame lygmenyje. Todėl jis siekė atkurti senąją Žečpospolitą, apimančią plačias lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kas leistų kažkiek rimčiau atsverti milžinišką Rusijos ir Vokietijos galią. XX-ojo amžiaus pradžioje lenkai nemanė, kad lietuvių tautinė savimonė būtų pakankamai stipri, kad Lietuvos teritorijoje būtų įmanoma įsivaizduoti modernią, nepriklausomą valstybę. Bandydamas karine jėga įtraukti Lietuvą į savo atkuriamą Žečpospolitą ir atplėšdamas Vilniaus kraštą nuo naujai besikuriančios valstybės, jis apnuodijo abiejų šalių santykius visam tarpukario periodui. Mes, lietuviai, lenkams atrodėme per silpni, kad atsisakytumėm Lenkijos siūlomų saugumo garantijų. Tai buvo lenkų vadovų lemtinga klaida.

 

Žlugus Pilsudskio Žečpospolitos atkūrimo vizijai, tarpukario Lenkija turėjo tenkintis saugumo garantijomis iš, pirmiausia, Prancūzijos, o kartu ir Anglijos – dvi šalys, kurios su JAV pagalba nugalėjo Kaizerinę Vokietiją per Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiame tarpukario saugumo bloke Lenkijai – be savo išsvajotų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių – aiškiai teko atlikti silpnesniojo partnerio vaidmenį. Mano žiniomis, Pilsudskis nebuvo optimistiškai nusiteikęs dėl Lenkijos saugumo padėties, turint tik, kaip jis įsivaizdavo, kuklią, apkarpytą Lenkijos teritoriją.

 

Man tarnavus JAV konsulate Krokuvoje teko ne vieną kartą asmeniškai išgirsti iš inteligentų ir tautiškai nusiteikusių politinių veikėjų svarstymus apie „Miedzymorze“ arba tarpjūrio (nuo Baltijos iki Juodosios Jūros teritorijos bloko) sukūrimą kaip būsimą saugumo garantą visoms tautoms, gyvenančioms tarp vokiečių ir rusų. Tai – žinoma senoji Pilsudskio koncepcija, kuri, tačiau, atsisakytų Maršalo ankstesnių ketinimų jėga dominuoti silpnesnes kaimynines tautas. Įdomu tai, kad „Miedzymorze“ koncepcija dabar kartais yra aptarinėjama baltųjų nacionalistų leidiniuose JAV ir Vakarų Europoje. Aš tokį vakariečių giriamą Intermarium projekto svarstymą išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių. Mūsų žiūrovai galėtų jį rasti interneto puslapyje Kulgrinda.lt (spausti čia)

 

V. Balkus: Tokia koncepcija XXI-me amžiuje gali atrodyti pasenusi, nes mūsų regiono saugumui turi milžinišką įtaką dar ir JAV supervalstybė, kurios teritorijos net ir nerasi Europos žemyne.

 

A. Avižienis: Be abejo, visos šio regiono šalys yra nepaprastai priklausomos nuo JAV ir NATO saugumo garantijų. Nuo Antrojo Pasaulinio karo JAV įsiterpimas į Europos politinius procesus tarsi užšaldė seną priešpriešą tarp lietuvių ir lenkų bei lenkų ir vokiečių. Manau, kad Vašingtonui nebūtų paranku, kad lenkai vėl pradėtų aktyviai kelti abejones dėl Vilniaus dabartinio statuso kaip Lietuvos sostinės. Toks ginčas aiškiai susilpnintų bendrą NATO frontą prieš menamą Rusijos spaudimą mūsų regionui.

 

Bet mes gyvename dinamiškame laikotarpyje. Niekas prieš 10, 20, 30 metų nebūtų tikėjęs, kad naujai išrinktas JAV Prezidentas pavadintų NATO „pasenusia“ organizacija. JAV vyriausybės skola greitai pasieks astronominę 20 trilijonų JAV dol. sumą. Praeitais metais JAV prekybos deficitas viršijo 500 milijardų JAV dol. Todėl daug kam atrodo, kad Prezidento Trumpo prioritetai bus Amerikos vidaus politika, pramonės atgaivinimas, užsienio prekybos deficito mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Jei šiuo metu neatrodo realu, kad JAV pradės radikaliai gerinti santykius su Maskva, lieka tikimybė, kad tai gali įvykti po metų ar kitų. JAV tarpukaryje kaip tik ir atsitraukė nuo savo europiečiams duotų Tautų Lygos įsipareigojimų, kurias iškėlė Prezidentas Vilsonas. Amerikiečių, norinčių atsiriboti nuo Europos reikalų, taip vadinamų izoliacionistų, tuomet buvo ryški dauguma, ir tik japonų netikėta ataka prieš JAV laivyną Pearl Harbor stumtelėjo amerikiečius į II Pasaulinį karą.

 

Jei NATO vaidmuo nusilptų, reikia manyti, kad Rusijos ir Vokietijos lyginamasis svoris mūsų regione vėl akivaizdžiai padidėtų. Vokietijos-Rusijos suartėjimas dar daugiau paryškintų šių galios centrų įtaką Lenkijai ir kitoms mažesnėms mūsų regiono valstybėms. Tokiais hipotetiniais atvejais, manau, kad Pilsudskio tarpjūrio koncepcija taptų aktualesnė, bent jau Lenkijoje. Apie tai kartas nuo karto diskutuojama Lenkijoje. Kai kas mano, kad Prezidentas Duda ir jo Teisės ir teisingumo partija atsargiai pritaria tokiam regioninio bloko formavimui.

 

V. Balkus: Jei mes atidžiau stebėtume aktualius įvykius, tai matytumėm, kad jau formuojasi aktyvus Višegrado šalių bendradarbiavimas pabėgėlių klausimais. Kitaip sakant, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija (tai pusė Intermarium šalių) jau sukūrė gana stiprų bendrą frontą prieš Briuselio bandymus įpiršti šioms šalims didelius kiekius taip vadinamų pabėgėlių. Šis Višegrado blokas drąsiai gina savo šalių kultūrinį savitumą ir pasisako prieš multikultūrinės visuomenės kūrimo idėją. Tai ne šiaip sau vienos dienos klausimas, bet esminis nacionalinės tapatybės išbandymas. Sėkmingai veikdamos kartu prieš ES diktatą, minėtos šalys įsigys vertingos patirties ir pasitikėjimo savimi ateities iššūkiams priimti.

 

A. Avižienis: Taip, labai gaila, kad mūsų konformistinė valdžia praranda progą sėkmingai apsiginti nuo brangiai kainuojančio eksperimento pakeisti europiečių kultūrinį identitetą. Be to, jei tarptautinė padėtis dar daugiau paaštrėtų, neišnaudotos galimybės bendradarbiauti su Višegrado šalimis galėtų ir neigiamai atsiliepti mūsų saugumui.

 

V. Balkus: Na gerai, tarkime, kad toks mūsų suartėjimas prie Višegrado grupės ir Lenkijos būtų reikalingas. Bet mes visi žinome, kad lietuvių-lenkų santykiai nesiklosto idealiai dėl Vilniaus krašto mažumos ir jos keliamų reikalavimų. Be to, pasitaiko ir tarp lenkų nacionalistų šūkiai dėl Vilniaus ir Lvovo sričių grąžinimo, net ir panaudojus ginklą.

 

A. Avižienis: Manau, kad tokių šovinistinių nuotaikų galima rasti tik nedidelėje dalyje Lenkijos politinio spektro. Žinoma, jei tokius šūkius Lenkijos valdžia kada nors aprobuotų, tai reikėtų kalbėti apie visai kitokius saugumo blokus ir koncepcijas nei tarpjūrio ašis. Bet netikiu, kad iki tokio kraštutiniškumo rimti Lenkijos politikai leistų įvykiams klostytis. Jau seniai Vilniaus krašto kai kurių politinių jėgų reikalavimai lieka pagrindinė kliūtis keliant lietuvių-lenkų santykius iki visai patenkinamo lygio. Beje, tie santykiai gynybos srityje, dėka bendradarbiavimo NATO rėmuose, vystosi be rimtesnių problemų. Žinoma, kol NATO aktyviai reiškiasi mūsų regione.

 

Nežinau ar geriau spręsti šią problemą daug ir dažnai apie tai kalbant tarpusavyje, ar geriau kelti skaudulius į viešumą rečiau. Aš matau dvi pasitikėjimo vienas kitu problemas, ir būtent jomis reikėtų mums intensyviau užsiiminėti. Pirma problema yra lietuvių nerimas, kad palankūs sprendimai lenkų mažumos atžvilgiu tik paskatins pastarąją kelti naujus reikalavimus iki regioninės autonomijos. Iš lenkų mažumos pusės, aš spėju, jog egzistuoja nerimas, kad lietuviai nori tyliai ir palaipsniui nutautinti lenkų mažumą ir ją lyg ištirpinti lietuviškame katile.

 

Nemanau, kad šiuo metu naudingos būtų viešos diskusijos, nes jos leistų patiems radikaliausiems elementams garsiai kelti savo reikalavimus. Pradžiai geriau būtų neformaliai susitikti visuomeninių organizacijų, politinių partijų viršūnių lygyje ir pabandyti susitarti dėl kelių aštriausių klausimų. Abi pusės padarytų nuolaidų ir – labai svarbu – tuo pačiu iškilmingai prižadėtų neperžengti kai kurių raudonųjų linijų, tų pačių jautriausių, nerimą keliančių klausimų, kurie pakerta abipusį pasitikėjimą.

 

Sprendimai įmanomi, jei abiejų šalių elitai pirmiausia suvoks susitarimo reikšmę mūsų saugumui tuo metu, kai pasaulis darosi vis mažiau stabilus. Net dvi tokios kraštutinai nacionalistinės valstybės kaip Musolinio Italija ir Trečias Reichas, siekdamos diplomatinio bei militarinio bendradarbiavimo, sutarė nekeisti iš esmės Pietinio Tirolio statuso, kuriame iki šios dienos kompaktiškai gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Trečias Reichas, būdamas stipresnis, atsižvelgė į Italijos nuogąstavimus, kad gali atsiskirti Pietinis Tirolis, ir sutiko nekeisti sienų.

 

Kai gyvenau Krokuvoje, teko susitikti su lenkų nacionalistais, kurie jau prieš 27 metus nerimavo dėl galimo vokiečių-rusų suartėjimo ateityje ir kalbėjo, kad vardan Lenkijos-Lietuvos glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkija, būdama stipresnė šalis, privalėtų atsižvelgti į Lietuvos rūpesčius dėl Vilniaus krašto mažumos klausimo.

 

Taip pat aš manau, kad išmintingesni lenkų politikai suprastų, kad, jei Lenkija primygtinai keltų lenkų mažumos klausimą mūsų šalyje, tą patį galėtų daryti ir vokiškai kalbantieji gyventojai Lenkijoje, gyvenantys pietvakarinėje teritorijoje tarp Opolės ir Katovicų miestų. Nacionalinės pakraipos spaudoje Lenkijoje tenka pastebėti pačių lenkų nerimą, kad vokiečių mažuma vis aktyviau ir drąsiau gina savo mažumos teises. Pagal įvairius apskaičiavimus vokiečių mažumai gali priklausyti nuo 50 000 iki 180 000 gyventojų.

 

V. Balkus: Kadangi norėjome, kad ši diskusija apimtų paskutinio šimtmečio istorijos kontekstą, tai grįžkime prie II-ojo Pasaulinio karo pradžios, tiksliau į 1939 metų mėnesius prieš karo pradžią, kai konfliktuojančios pusės nujautė didelio konflikto neišvengiamumą ir siekė pritraukti kuo daugiau sąjungininkų į savo pusę. Žinau, kad pats esi išvertęs ir surinkęs atsiminimų dokumentus, studijas, kuriose matyti, kad Trečias Reichas gana aktyviai bandė įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkių gretas. Toje pačioje interneto svetainėje (Kūlgrinda.lt) yra paskelbti tie įvykiai ir diplomatiniai pokalbiai. Trumpai tariant, vokiečiai labai norėjo, kad lietuviai prisijungtų prie jų ir pultų Vilnių tuo pačiu metu, kai vokiečiai puolė likusią Lenkiją. Dėl lietuvių nenoro kirsti Lenkijai, Lietuva buvo perduota į Sovietų Sąjungos interesų zoną, nors pirminė Molotovo-Ribentropo sutartis numatė Lietuvą esančią Vokietijos interesų zonoje.

 

A. Avižienis: Taip, manau, kad Lietuva brangiai sumokėjo už tai, kad ji iš karto atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. Bet tuomet, kiek anksčiau 1938 m., pradėjo ryškėti nauja – galima beveik tai pavadinti prolenkiška – užsienio politika. Žinant, kad Lenkija buvo glaudžiai susijusi su Prancūzija ir Anglija, kitaip sakant su Vakarais, mūsų užsienio ir saugumo politika de facto orientavosi į Vakarų sąjungininkus.

 

Tad netolimos praeities precedentą jau turime. Lietuva kritiniu Lenkijai momentu jau parodė gerą valią ir nepuolė žlungančios kaimynės. Šį faktą verta atsiminti ir priminti mūsų draugams lenkams, siekiant glaudesnių saugumo santykių ateityje.

 

0 2432

Garsaus JAV publicisto ir politikos veterano Patrick J. Buchanan straipsnis, paskelbtas autoriaus asmeninėje svetainėje š.m. gruodžio mėn. 2 d.

„Į mano rankas pateko slaptas žemėlapis, kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje. Tai Naujosios pasaulio santvarkos planuotojų žemėlapis.“ JAV Prezidentas Franklin Roosevelt taip pareiškė tautai savo 1941 m. spalio mėn. 27 d. radijo kalboje, skirta paminėti šalies Karinio laivyno dieną. „Tai yra Pietų Amerikos žemėlapis. atvaizduojantis šį regioną, kokį Hitleris numato jį pertvarkyti. Bet Berlyno geografijos ekspertai beatodairiškai panaikino visas valstybines sienas ir visą Pietų Amerikos kontinentą priskyrė Vokietijos dominavimui,“ kalbėjo F. Roosevelt. „Šis žemėlapis atskleidžia nacių kėslus ne tik Pietų Amerikoje, bet ir JAV atžvilgiu taip pat.“

 

Mūsų vadas turėjo dar vieną siaubingą slaptą dokumentą, „kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje…“

 

„Tai yra planas uždrausti visas egzistuojančias religijas (protestantų, katalikų, musulmonų, hindi, budistų, ir žydų taip pat… Vietoj mūsų civilizacijos bažnyčių bus įsteigta tarptautinė nacių bažnyčia… Vietoj Biblijos bus įtvirtinti Mein Kampf žodžiai kaip privalomas Šventasis raštas. Ir vietoj Kristaus kryžiaus bus iškelti du simboliai – svastika ir ištrauktas kardas… Kraujo ir geležies dievas pakeis meilės ir gailestingumo Dievą.“

 

Koks šių stulbinančių nacių slaptų planų šaltinis? Tai britų agentų, veikiančių New Yorke klastotės. Jiems vadovavo William Stephenson, kuris istorijoje yra žinomas kaip „Žmogus vadinamas drąsuolis“ (Man Called Intrepid). Tai Churchill žmogus, kuriam pavesta daryti viską, kad tik JAV būtų įtrauktos į Britanijos karą.

 

F. Roosevelt pradėjo savo kalbą pasakodamas apie dviejų Vokietijos povandeninių laivų puolimus prieš JAV eskadrinius minininkus Greer ir Kearny, kurių pastarasis buvo torpedos paskandintas ir kurio 11 įgulos narių žuvo. F. Roosevelt taip pasakė: „Mes pageidavome nešaudyti. Bet šaudymas prasidėjo ir istorija pažymėjo, kas pirmasis šovė.“

 

Bet teisybė buvo kitokia. Greer ir Kearny sekė vokiečių povandeninius laivus ir duomenis perdavinėjo britų lėktuvams, metantiems gilumines bombas. Tai buvo F. Roosevelt, kuris desperatiškai siekė karo su Vokietija. O Hitleris, nežiūrint visų jo nusikaltimų, desperatiškai norėjo išvengti karo su JAV. Pasak kongreso narės Clare Booth Luce, F. Roosevelt „meluodamas mus įtraukė į karą, kadangi jam trūko politinės drąsos mus įtraukti į karą.“

 

1941 m. pabaigoje amerikiečiai dar vis nenorėjo karo. Jie manė, kad „melaginga britų propaganda,“ pasakojanti apie kūdikius, pasmeigtus ant vokiečių durklų apgaulės būdu įtraukė mus į Pirmąjį pasaulinį karą. O tai Britų imperijai buvo labai naudinga.

 

Tenka atsiminti šiuos epizodus tokiu metu, kai po JAV sostinę sklando pasipiktinimo banga dėl Putino senųjų KGB draugų sugalvotų „netikrų žinių“, kurias atkartoja JAV asmenys, interneto svetainės ir žurnalai pasisakantys prieš JAV kišimąsi ir prieš karą. Ohajo valstijos Senatorius Rob Portan sako, kad „propagandos ir dezinformacijos grėsmė“ prieš JAV yra tikra ir „mes turime tam priešintis.“ Tam tikslui Kongresas ruošia 160 mln. JAV dol. kainuojančią Valstybės departamento programą.

 

Taip, amerikiečiai turėtų saugotis „netikrų žinių“ ir neleisti užsienio jėgoms kištis į JAV rinkimus. Bet faktas yra, kad mūsų sąjungininkai, pavyzdžiui britai, ir mūsų vadovai dažnai mus apgaulės būdu įtraukia į nereikalingus karus. Kalbant apie kišimąsi į mūsų nemėgstamų vyriausybių vidaus reikalus, tame tarpe ir į užsienio šalių rinkimus – ar tai praktiškai neatitinka CŽV ir Nacionalinio įnašo į demokratiją (National Endowment for Democracy) pareigybines instrukcijas? Istorija mus moko, kad reikia saugotis mūsų pačių karo kurstytojų klikos.

 

Aptarkime „Operaciją Irako Laisvė“

 

Kas mus apgavo ir melavo apie Sadamo masinio naikinimo ginklus, skleidė „netikras žinias,“ kurių dėka mes buvome įtraukti į vieną didžiausių mūsų šalies strateginių klaidų? Kas mums metų metais melavo apie Irano branduolinių ginklų programą? Šios propagandos dėka mes būtume buvę įtraukti į karą, jei ne 2007 ir 2011 m. visos 16 JAV žvalgybos agentūrų nebūtų paneigusios jos. Tačiau, čia ir užsienyje yra tokių, kurie įtikinėja, kad Iranas turi slaptą branduolinių ginklų programą. Jų tikslas – karas su Iranu.

 

Ar mums buvo pasakyta visa tiesa apie 1964 m. rugpjūčio incidentą su Šiaurės Vietnamo ginkluotais laiveliais ir JAV eskadriniais minininkais Maddox ir C. Turner Joy, kuris privertė Kongresą priimti beveik vienbalsę rezoliuciją, nuvedusią mus į aštuonių metų karą Pietryčių Azijoje?

 

Galima dar giliau patyrinėti Amerikos istoriją. 19-to amžiaus Kongreso narys A. Lincoln netikėjo Prezidento Polk tvirtinimu, kad Meksikos kariuomenė peržengė Rio Grande upę ir „praliejo amerikiečių kraują Amerikos žemėje.“ Savo „taškelis žemėlapyje“ rezoliucijoje Lincoln reikalavo patikslinti konkrečią vietą, kurioje įvyko amerikiečių žudynės. Šios tariamos žudynės paskatino JAV kariuomenę įžygiuoti į Meksikos sostinę ir atlaisvinti Meksiką nuo pusės jos šalies.

 

Ar Laivyno departamento Sekretoriaus pavaduotojas Theodore Roosevelt sakė mums tiesą, kalbėdamas apie mūsų susprogdintą linijinį laivą Havanos uoste? „Laivas Maine buvo paskandintas ispanų nešvarios klastos dėka.“ Niekas niekada neįrodė, kad tai ispanai sukėlė sprogdinimą. Tačiau Amerika iš šio karo gavo tai, ko T. Roosevelt norėjo – Puerto Riką, Guam salą ir Filipinų salas. JAV sukūrė savo imperiją.

 

„Karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visuomet turėtų saugoti melo sargybinis.“ Taip kalbėjo Winston Churchill, netikrų žinių didmeistris.

 

Vertėjo komentaras: Patrick J. Buchanan yra garsus konservatyviųjų pažiūrų politikas ir publicistas. Jis buvo artimas Prezidento Nixon patarėjas vidaus politikos klausimais, o vėliau tarnavo Prezidentui Reagan viešųjų ryšių vadovu. Pats Buchanan buvo Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus ir Reformų partijos kandidatas į tas pačias pareigas. Dėl jo radikalių pažiūrų JAV didžioji spauda Buchanan šiuo metu nustūmė šiek tiek į šalį. Jis mažiau matomas stambių JAV televizijos kompanijų ekranuose kaip politinių įvykių komentatorius.

 

Įdomu tai, kad Nixon ir Reagan metu konservatyvūs respublikonai laikėsi labai griežtos pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu, bet dabar kai kurie žymūs respublikonai, kaip Buchanan, Paul Craig Roberts ir būsimas Prezidentas Trump, kritiškai vertina Vakarų šalių pastangas nubausti Rusiją sankcijomis už jos veiksmus Ukrainoje ir nori gerų santykių su Maskva.

 

Vertė: Algis Avižienis

0 4058
Maria - viduryje.

Anglų “Mail Online” Allan Hall parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gruodžio 5 d.

Vokietijoje suimtas paauglys prieglobsčio prašytojas iš Afganistano, įtariamas išprievartavęs ir nužudęs 19-metę aukšto ES pareigūno dukterį. Spalio viduryje medicinos studentė Marija Ladenburger, kuri laisvalaikiu savanoriškai dirbo pabėgėlių namuose, buvo rasta negyva universiteto mieste Freiburge, netoli Šveicarijos pasienio. Jos tėvas yra Dr. Clemens Ladenburger, advokatas, tarnaujantis Europos Komisijos teisinio direktoriaus dešine ranka. Neaišku, ar mergina buvo kada nors prieš mirtį susitikusi su žmogžudžiu.

 

Pasak policijos pareigūnų, įtariamasis prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Jis buvo areštuotas penktadienį ir jam kitais metais teks stoti prieš teismą. Po išprievartavimo Marija buvo paskandinta. Jos kūnas rastas Dreisamo upėje spalio 16 d. Policija netoliese krūmuose rado 18,5 cm ilgio tamsių plaukų kuokštą, kurio dalis buvo nudažyta šviesiai. Merginos skara taip buvo pastebėta upės pakrantėje. Nusikaltimo tyrinėtojai tada pradėjo peržiūrinėti filmuotą medžiagą, paimtą iš mieste esančių stebėjimo kamerų. Pagaliau, po trijų savaičių pastebėtas tramvajumi važiuojantis prieglobsčio prašytojas, nešiojantis labai neįprastą šukuoseną, kurios dalis plaukų buvo nudažyta šviesiai. Įtariamasis buvo suimtas penktadienį ir jo DNR mėginiai leido padaryti išvadą, kad jis buvo nusikaltimo vietoje. Prokuroras Dieter Inhofer pranešė, kad vaikiną, kuris atvyko 2015 m., priglaudė šeima, gyvenanti Freiburge…

 

David Mueller, policijos specialios komisijos vadas, paskelbė per spaudos konferenciją, kad, remiantis apklausomis ir stebėjimo kamerų filmuota medžiaga, policijai pavyko nustatyti, ką nužudytoji mergina veikė prieš pat mirtį. Devyniolikmetė vakarą prieš nužudymą praleido vakarėlyje ir kompaniją paliko antrą valandą po vidurnakčio. Kaip jai buvo įprasta, Marija važiavo dviračiu namo. Ji tapo lytinio nusikaltimo ir smurto auka.

 

Spalio 26 d. ponas Ladenburger ir jo žmona Frederika užsakė Marijos nekrologą „Frankfurter Allgemeine“ laikraštyje. Jame rašoma, kad „Marija 19 metų mūsų šeimai atrodė lyg saulės spindulys, kuris ir toliau šviečia. Mes dėkojame Dievui už šią mums skirtą dovaną. Mes esame tikri, kad ji šiuo metu saugiai prisiglaudusi prie Viešpaties.“ Spalio mėnesį įvyko gedulingos mišios Marijos vardu Briuselyje, „Notre Dame des Graces“ bažnyčioje. Gruodžio 6 d. Marijai būtų sukakę 20 metų.

Auka

Policija dabar bando nustatyti ar įtariamasis galėjo netoliese nužudyti dar vieną merginą. Lapkričio mėnesio pradžioje, 27 metų Karolin G. buvo taip pat išprievartauta ir užmušta Endinge miestelyje, kuris yra 18 km nuo Freiburgo.

 

Šios žinios sutampa su Kanclerės Angela Merkel CDU partijos konferencija, per kurią ponia Merkel tikisi ketvirtą kartą būti paskirta partijos kandidate į kanclerius per ateinančių metų rinkimus, nežiūrint vis didėjančios pykčio bangos dėl jos atvirų durų pabėgėlių politikos. Paskutiniu metu viengungiai pabėgėliai vyrai vis dažniau įvykdo nusikaltimus Vokietijoje.

 

Vaizdingame Garmisch-Partenkirchen kurorte meras neseniai kreipėsi į Bavarijos žemės pareigūnus, prašydamas jų pagalbos susidorojant su pabėgėliais svečių namuose, o tuo tarpu visoje šalyje paskelbtas draudimas alkoholiui visuose pabėgėlių priėmimo centruose. Šią savaitę ponia Merkel bandys sutvirtinti paramą jos pabėgėlių politikai ir ji vis dar atsisako nustatyti ribas pabėgėlių atvykimui į Vokietiją.

 

Vertėjo komentaras: Marija Ladenburger nužudymas plačiai nuskambėjo Vokietijoje ir užsienyje. Vokietijos visuomenė kritiškai įvertino valstybinės televizijos kanalo ARD atsisakymą pranešti apie šį nusikaltimą, motyvuodamas tuo, kad įvykis neva buvo tik vietinės reikšmės. Vokietijos gyventojai vis dažniau neigiamai įvertina stambios žiniasklaidos nenorą adekvačiai komentuoti atvykėlių iš arabų ir Afrikos šalių nusikalstamą veiklą. O pasak vietinių teisėsaugos šaltinių, vien per paskutinius metus, kai prasidėjo masinė imigracija iš Trečiojo pasaulio į Vokietiją, nusikaltimų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000. Vokietijos policijos profsąjungos vadas Rainer Wendt, neseniai kalbėdamas su „Die Welt“ korespondentu, kaltino Merkel politiką dėl smarkiai pablogėjusios kriminogeninės situacijos. R. Wendt toliau minėjo, kad yra šių nusikaltimų tūkstančiai aukų, kurios patyrė neapsakomas kančias ir dėl žmonių, aktyviai skatinančių masinę imigraciją. Pastarieji nerodo jokių užuojautos ženklų ir yra arogantiškai įsitikinę savo misijos teisingumu. Atvykėlių skatinimo pasekmes užkrauna ant policijos ir nekaltų aukų pečių, sakė R. Wendt.

Vertė ir paruošė Algis Avižienis

1 2030
“Il Primato Nazionale” žurnalisto Filippo Burla straipsnis, paskelbtas minėto leidinio svetainėje š.m. liepos 9 d.

Roma. Ką tik gautos žinios: Jose Manuel Durao Barroso, buvęs Europos Komisijos (aukščiausio ES vykdančiojo organo) Prezidentas, yra skiriamas Goldman Sachs International prezidentu (nevykdančiuoju). Goldman Sachs International – tai didžiausio ir garsiausio Goldman Sachs banko padalinys. Barosso taip pat bus Goldman Sachs motininės įmonės patarėju.

durao-web

Barroso profesinė patirtis plati. Jaunystėje jis tapo marksistų/leninistų studentų federacijos vadu, o raudonųjų gvazdikų revoliucijos išvakarėse įstojo į socialdemokratų partiją. Visą tai jis derino su savo universiteto politinių mokslų ir teisės studijomis. Nuo 1985 m. Lisabonoje dirbo parlamentaru ir kelis kartus ministru. 2002 m. buvo skirtas portugalų vyriausybės vadovu ir juo liko iki 2004 m., kai buvo pašauktas vadovauti Europos Komisijai. EK vadovu išliko du penkmečius. Jo vadovavimo metu išryškėjo Viduržemio jūros šalių sunkumai, ypač Graikijoje ir Italijoje. EK sprendė krizę, pritaikydama griežtą diržo veržimo politiką, kuri tik paaštrino pačią krizę. 2014 m. perdavė estafetę Juncker ir vėliau atsidūrė Goldman Sachs.

 

Tai ne pirmas kartas, kai garsus (teigiama ir neigiama prasme) amerikiečių investicinis bankas daro mainus (viena ar kita prasme) su politikos pasauliu. Garsiausias buvęs Goldman Sachs darbuotojas tikriausiai yra dabartinis numeris vienas Europos Centriniame Banke (ECB) Mario Draghi, kuris po tarnybos Italijos Iždo departamente tapo Goldman Sachs International viceprezidentu Europai nuo 2002 m. iki 2005 m. Tą patį galima pasakyti apie Mario Monti, kuris dar prieš paskyrimą į Italijos premjerus, buvo to banko konsultantu nuo 2005 m. iki 2011 m. Neturėtume užmiršti ir Romano Prodi, kuris užpildydavo savo karjeros spragas nacionalinėse bei europinėse tarnybose, gaudamas darbą Goldman Sachs. Ta pati istorija su Massimo Tononi, kuris pradėjo dirbti Goldman Sachs 1990-ųjų pradžioje, po to perėjo į Pramonės rekonstrukcijos institutą, kuriam vadovavo Prodi. Sekdamas Prodi pėdomis, jis po kelių metų tapo Ekonomikos ministerijos Sekretoriaus padėjėju Prodi vyriausybėje nuo 2006 m. iki 2008 m. Vėliau jau kelintą kartą grįžo į to paties investicinio banko gretas.

 

Šalia politinių pareigų visų, kurie pereina per Goldman Sachs besisukančias duris, bendras požymis yra ryškus pro-europietiškumas. Draghi pasižymėjo tuo, kad ryžosi „bet kokia kaina“ gelbėti eurą. Barroso beveik visai neklausė Suomijos, kai ji pateko į juodą recesiją, dar ir pasiūlė užstatyti Partenoną Graikijos atveju. Prodi buvo žinomas dėl savo susižavėjimo puikiu ir pažangiu euru. Ar visa tai atsitiktinumai? Tikriausiai ne. Goldman Sach buvo tarp pagrindinių „Pasilikime“ Britanijos referendumo rėmėjų ir išėjo iš ten gerokai aplamdytais kaulais. Ar dabar bandys atsigauti?

 

Vertė Algis Avižienis

0 4480

Įvadas: 1942 m. birželio 4 d. A. Hitleris slapta atskrido į Suomiją pasveikinti savo sąjungininką, Suomijos Maršalą C. G. Mannerheimą 75 metų gimtadienio proga. Tuo metu suomių karinės pajėgos kovojo kartu su III-ojo Reicho kariuomene prieš Sovietų Sąjungą, kuri buvo pasiglemžusi nemažą dalį Suomijos teritorijos per taip vadinamą Žiemos karą 1939-40 m. A. Hitlerio ir C. G. Mannerheimo pokalbis vyko nuošalioje vietoje traukinio vagone-restorane, kuriame suomiai slapta įrengė pasiklausymo aparatą. Ilgą laiką užmirštas įrašas gulėjo Suomijos archyve ir tik sąlyginai neseniai pateko į Youtube. Abiejų vadų pokalbis vyko vokiečių kalba.

Pradžiai abi palyginus gausios Suomijos ir Vokietijos delegacijos susirinko iškilmingame oficialiame priėmime, kuriame Hitleris pasakė sveikinimo kalbą.

  1. Hitleris: Prieš keletą metų man kilo mintis inkognito atvykti į Suomiją. Norėjau ne tik pažinti šalį, bet ir dalyvauti didžiosiose Olimpinėse žaidynėse, kurias buvo numatyta organizuoti Helsinkyje 1940 m. Berlyne aš žavėjausi suomių kovotojais ir be to pažinau jų kovas už laisvę per [Pirmąjį] Pasaulinį karą ir po jo. Taip pat žinojau Maršalo pavardę.

 

Tuomet negalėjau sau leisti svajoti, kad likimas tokiomis aplinkybėmis mane nuves į Suomiją. Karas, kuriame mes dabar abu esame, nebuvo nei Vokietijos numatytas, nei (dabar aš tai galiu ramiai pasakyti) jos paruoštas. Jeigu mes būtume įsivaizdavę, kad šis karas būtų įmanomas, tai paruošimai jam būtų buvę nuodugnesni, geresni, praktiškesni ir kryptingesni. Mes galbūt tikėjome galimybe tartis Europoje, jei kai kurios valstybės nebūtų siekusios įamžinti Versalio sutartį [kalbama apie Pirmojo pasaulio karo 1919 m. taikos sutartį, kuri Vokietiją laikė atsakinga už karą ir jai uždėjo skaudžias sunkias sankcijas]. Bet ir čia aš tvirtai tikėjau, kad rasime taikingesnius ir racionalesnius sprendimus, kad sveikas protas įtikins, jog neįmanoma pratęsti neįmanomų sąlygų.

 

Štai aš buvau užsibrėžęs tikrai didelę socialinę programą. Aš pats savo tautoje pakilau iš labai sunkių gyvenimo pradžios sąlygų, todėl ir neturėjau jokio kito gyvenimo tikslo – tik įgyvendinti tikrai didelę socialinę programą. Be to šalia jos buvo numatyta didelė papildoma kultūrinė programa. Šitiems tikslams aš paaukojau save. Tačiau galiu pasakyti, kad apvaizda tikrai nusprendė visai kitaip. Kai atsirado būtinybė griebtis ginklo ginant savo paties tautos laisvę, aš jaučiausi laimingas, kad apvaizda mane pasirinko žengti šitą žingsnį.

 

Politinės padėties raida tik nuo 1940 m. birželio mėn. leido aiškiai suvokti besikaupiančią grėsmę Vokietijai [kalbama apie Sovietų Sąjungos karinių dalinių telkimąsi prie Reicho rytinių sienų ir Maskvos reikalavimus Berlynui padaryti sovietams kai kurias nuolaidas Balkanuose, Turkijoje ir Suomijoje]. Ir tai sukūrė prielaidas priimti atitinkamus ir tikrai įpareigojančius sprendimus. Iš tų sprendimų subrendo tas žingsnis [kalbama apie Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą], dėl kurio aš šiandien ne tik nesigailiu, bet esu laimingas, kad jį žengiau. Tik ta kova, kuri jau lieka mūsų praeityje ir ta, kuri mūsų dar laukia ateityje parodė šios grėsmės tikras apimtis ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Galbūt jei aš būčiau anksčiau nutuokęs tas bolševizmo pasiruošimų prieš Europą apimtis, man būtų buvę sunkiau priimti tokį sprendimą. Vis tiek tikrai būčiau priėmęs tą sprendimą, nes aš esu žmogus, kuris nesutinka pasitraukti į šoną, artėjant neišvengiamam pavojui. Aš verčiau iš karto tam pavojui užkirsčiau kelią ir pats prisiimčiau atsakomybę už aukas, kurių reikėtų, norint jį pašalinti. O ypač nesutikčiau perkelti tą pavojų ateinančioms kartoms ir esu pasiryžęs padaryti tai, kas turi būti padaryta. Šiandien, kai žinau koks be galo didelis buvo šis pavojus, esu dėkingas apvaizdai, kad ji man padovanojo užtenkamai jėgos ir įžvalgumo priimti šį sprendimą.

 

Šis sprendimas jau antrą kartą Vokietijos ir Suomijos istorijoje mus sutelkė kovai su tuo pačiu priešu. Jau per pirmą bendrą kovą, kuriai mūsų jubiliatas skyrė savo didelę asmenybę, pavyko pastatyti užtvankas prieš bendrą pavojų, kurios turi išliekamąją vertę [kalbama apie Vokietijos paramą, kuriant nepriklausomą Suomiją po Pirmojo pasaulinio karo]. Antroji kova, aš esu tuo įsitikinęs, sustiprins mūsų ryšius visiems laikams. Mes neišvengsime vieno – nesvarbu, kokia bus pergalė, o taika yra neįmanoma be pergalės, pergalė bus, bet nepriklausomai nuo to, kaip atrodys ta pergalė, pavojus iš Rytų ilgą laiką kabos virš mūsų. Todėl manau, kad žiūrint į pačią tolimiausią ateitį, visa eilė Europos tautų turės bendrą interesą budria akimi stebėti tą pavojų ir jei aplinkybės to reikalaus, priešintis lygiai tokia pat budria sąmone.

 

O kas dėl manęs, tai likimo aplinkybės ir apvaizda taip nusprendė, kad tapau ne tik vokiečių tautos vadu, bet ir Vokietijos karinių pajėgų vyriausiu vadovu. Turėdamas šias pareigas, aš šiandien esu laimingas, kad galiu perduoti sveikinimus Suomijos Maršalui ne tik savo vardu, bet svarbiausia visų Vokietijos karių vardu, kurie nuoširdžiai žavisi savo suomių bendražygiais. Mums yra nepaprastai lengva kalbėti apie draugystę su Suomijos kariuomene, kai turime tokius drąsius sąjungininkus ir kai tokia narsi tauta stovi šalia mūsų. Aš taip pat norėčiau kalbėti visos savo tautos vardu, sakydamas, kad ir mes turime tautos kariuomenę ir Reichą, kuris irgi yra tautos valstybė. Kariuomenė, karinės pajėgos ir tauta pas mus sudaro vieningą junginį. Šiuo metu visa vokiečių tauta mąsto lygiai taip pat kaip aš čia kalbu. Vokiečių tauta žavisi suomių kariais, ji žavisi suomių tauta ir Suomijos kariuomenės vadu. Jūsų 75 metų gimimo proga, visos vokiečių tautos, karinių pajėgų ir savo vardu, norėčiau iš visos širdies palinkėti Jums laimės. Baigdamas, norėčiau padėkoti jums už svetingumą, kurį patyriau aš ir mano kelionės draugai. Dar norisi pridėti linkėjimą, kad Jūs, ponas Maršale, liktumėte šalia savo gimtosios šalies, savo tautos ir mūsų, tai yra mūsų bendro reikalo daug, daug metų.

 

Abiejų šalių delegacijos baigia iškilmingą susitikimo dalį. Mažesnė grupė susiburia siauresniam pokalbiui.

 

  1. Hitleris.: Aš labai apgailestauju, kad prieš du metus mes negalėjome padėti suomių tautai per pirmą jos karą už laisvę [kalbama apie Žiemos karą 1939-40 m.]. Bet mes buvome pilnai angažuoti Vakarų fronte ir reikėjo išvengti dviejų frontų karo pavojaus. Dabar esu laimingas, kad antrą kartą, tikiuosi jau galutinai, pavyks nugalėti priešą, kurio pergalė, jei ji įvyktų, nebūtų tokia, kokia mums yra suprantama pagal praeities pavyzdžius. Priešo pergalė reikštų ne tik mūsų abiejų tautų sunaikinimą, bet manau ir visos Europos. Man yra žinomi Suomijos kariniai pasiekimai ir kiek jūsų šalis turėjo aukotis. Aš galiu jus užtikrinti, kad nesvarbu kas įvyktų, vokiečių tauta liks šalia jūsų patikimai, absoliučiai, nepajudinamai. Tikiu, kad suomių tautos taikos siekiai, kurie ir man atrodo vieninteliai teisingi tikslai, bus iškovoti. Suomijos tauta yra laiminga, kad turi tokį herojinį vadą kaip jūs. Mes žavimės jumis.

 

C.G. Mannerheimas: Ponas Reicho Kancleri ir Vokietijos Karinių pajėgų vyriausias vade, už jūsų ypatingai malonius linkėjimus aš pagarbiai prašau leisti man išreikšti padėką. Jūsų linkėjimai man ir Suomijos karinėms pajėgoms yra vienas iš didžiausių pagerbimų, kurį mano širdis ir mintys sugebėtų pilnai įvertinti. Aš taip pat širdingai dėkoju už gražias pagerbimo dovanas, kurios yra man asmeniškai skirtos [šio vizito metu A. Hitleris padovanojo įvairių dovanų, tame tarpe ir Mannerheimui skirtą liuksusinį Mersedesą]. Šios dovanos man liks kaip nuolatinis prisiminimas tos kietos kovos, kuri dabar vyksta dėl pačių aukščiausių dvasinių ir materialinių kultūros vertybių. Džiaugiuosi, kad mes galime kovoti šalia šlovingųjų ir galingųjų Vokietijos karinių pajėgų. Jūsų, ponas Reicho kancleri, asmeninis dalyvavimas mūsų rato iškilmėse šiandien iki aukščiausio lygio pabrėžia šio susitikimo, skirto pagerbti mane, reikšmę ir vertę. Kad Vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas pats asmeniškai norėjo perduoti linkėjimus ir dovanas, ne tik be galo džiugina mane ir mus visus, bet taip pat verčia mus giliai įvertinti šį pagerbimą. Ypatingai aš vertinu tai, ponas Reicho kancleri, kad Jūs radote galimybę atvykti kaip tik tuo metu, kai suduodami galingi smūgiai Vokietijos vadovybės ir jos vyrų širdžių bei ginklų dėka. Mums tai kelia viltį, kad šie smūgiai priartins toli siekiantį sprendimą. Taigi, norėčiau užbaigti savo pagarbaus dėkingumo išraišką su tokiu pageidavimu: tegul šie metai atneša sėkmę teisingam reikalui ir galingam ginklui, nukenksminant bolševikų barbarizmo kenkėjų lizdą. Tegul bendri ir broliški kovų veiksmai atneša abiems tautoms taiką, o visai Europai išsigelbėjimą nuo pavojaus, kuris daugiau nei du dešimtmečius, kaip koks košmaras, grasina Rytų sienoms.

 

  1. Hitleris: Tai tikrai labai didelis pavojus. Tai pats didžiausias pavojus, kokį galima įsivaizduoti, kurį mes tik dabar galime pilnai įvertinti. Mes patys tiksliai nežinojome, kokią milžinišką ginkluotę šita valstybė turėjo.

 

C.G. Mannerheimas: Ir mes nebūtume nutuokę Žiemos karo metu. Per Žiemos karą mes nenutuokėme to. Žinoma, mums atrodė, kad jie buvo gerai apginkluoti. Bet, kad šitaip realiai jie būtų…O dabar negali būti jokios abejonės dėl to, kokių kėslų jie turėjo.

 

  1. Hitleris: Tikrai taip. Jie turėjo tokią milžinišką ginkluotę, kokią žmogus galėtų įsivaizduoti. Jeigu anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad valstybė galėtų stoti į kovą su 35 000 šarvuočių, tai aš būčiau pasakęs, kad jūs esate pamišęs.

 

Suomijos Prezidentas R. H. Ryti: 35 000 šarvuočių?

 

  1. Hitleris: 35 000 šarvuočių. Mes iki šios dienos sunaikinome 34 000 šarvuočių. Jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, … jei vienas iš mano generolų man būtų raportavęs, kad valstybė su 35 000 šarvuočių į kovą traukia, aš būčiau pasakęs, kad jūs matote dvigubą ar dešimteriopą vaizdą, jūs išprotėjote, jūs matote šmėklas. Mes nemanėme, kad tai įmanoma… Aš anksčiau jums buvau pasakojęs, kad radome fabrikus, tame tarpe ir Kamarovskoje (?). Jis buvo pastatytas prieš du metus ir mes apie jį nieko nežinojome. Šiandien ten yra šarvuočių gamykla, kurioje per pirmą pamainą dirba maždaug 30 000 darbuotojų, o kai dirba pilnu pajėgumu 60 000 žmonių – tik viename šarvuočių fabrike. Mes jį užėmėm. Tai tikrai milžiniškas fabrikas! Tiesa, ten darbininkų masė, kuri gyvena kaip gyvuliai.

 

  1. H. Ryti: Ar tai Donecko srityje?

 

  1. Hitleris: Taip, Donecko srityje.

 

C.G. Mannerheimas: Na, bet kai pagalvojama, kad jie 20 metų, daugiau nei 20 metų, beveik 25 metus buvo laisvi ginkluotis ir viską, viską skyrė tik ginkluotei. Tik ginkluotei!

 

  1. Hitleris: Taip, taip aš Jūsų Valstybės Prezidentui anksčiau minėjau. Aš to anksčiau nenutuokiau. Jeigu būčiau nutuokęs, tai mano širdžiai būtų dar sunkiau priimti sprendimą. Bet tuo labiau turėjau nuspręsti, nes kitokių galimybių nesimatė. Man jau 1939-40 metų žiemą tapo aišku, kad susirėmimas bus neišvengiamas [kalbama apie karo tikimybę Vakarų fronte, kuriame buvo sumobilizuotos Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų armijos po Lenkijos pralaimėjimo]. Mane tik kankino dviejų frontų karo košmaras. Toks dviejų frontų karas būtų mus sužlugdęs. Tą mes dabar aiškiau matome, nei suvokėme tuomet. Būtume sužlugdyti. Iš esmės aš norėjau jau 1939 m. rudenį vesti Vakarų kampaniją. Deja, vis besitęsiantis blogas oras sutrukdė planus. Na matote, mūsų visa ginkluotė yra, kaip čia pasakius, gero oro ginkluotė. Ji efektyvi, ji gera, bet, deja, ji yra gero oro ginkluotė. Mes tą jau pamatėme šito karo metu. Žinoma, mūsų visi ginklai buvo pritaikyti Vakarams. Mes visi buvome įsitikinę, mūsų nuomonė buvo tokia, kad nuo seniausių laikų buvo manoma, kad neįmanoma kariauti žiemą. Ir štai mūsų vokiški šarvuočiai, jie nebuvo išbandyti tam, kad naudotume juos žiemą, bet buvo ruošiamos pratybos tam, kad įrodyti, jog neįmanoma su jais kovoti žiemą. Tai visai kitokios prielaidos.

 

1939 m. rudenį aš buvau pasiryžęs būtinai pulti Vakaruose ir buvau įsitikinęs, kad per šešias savaites susitvarkysime su Prancūzija. Bet visuomet kilo klausimas, ar pavyks sklandžiai judėti. Oras visą laiką buvo blogas. Aš gerai pažįstu šitas Prancūzijos sritis. Mano nuomonė buvo ir mano generolai pritarė, kad tikriausiai nepavyks pasiekti to judrumo, kad negalėsime tinkamai išnaudoti mūsų šarvuočių ir oro pajėgų potencialo dėl nuolatinio lietaus. Aš gerai pažįstu šiaurinę Prancūziją, nes tenai tarnavau 4 metus per Didijį karą. Todėl kampanijos pradžia buvo vis atidedama. Jeigu dar 1939 m. būtume sutvarkę Prancūziją, tai istorijos eiga būtų visai kita. Taigi turėjome laukti iki 1940 metų. Pirmoji graži diena buvo gegužės 10 ir gegužės 10 d. aš tuojau pat puoliau. Gegužės 8 d. daviau įsakymą pulti gegužės 10 d. O tada teko įvykdyti tą milžinišką mūsų divizijų perkėlimą iš Vakarų į Rytus… Tuo pat metu užgriuvo ant mūsų didžiulė nelaimė – aš galiu šiandien tai pasakyti…kai atsirado silpnumo požymiai Italijoje, pirmiausia dėl Šiaurės Afrikos padėties [kalbama apie Italijos prastai paruoštą puolimą prieš gerai apginkluotas Anglijos pajėgas Libijoje] o po to dėl padėčių Albanijoje ir Graikijoje [kalbama apie italų nesėkmingą puolimą prieš graikus, kurio pasekoje Anglija perkėlė stiprias pajėgas į Graikiją, tuo grasindama Vokietijos pietiniam flangui]. Tai buvo labai didelė nelaimė. Mes privalėjome padėti italams. Bet tai reiškė, kad iš karto turėjome išskaidyti savo oro ir šarvuočių pajėgas kaip tik tuo pačiu metu, kai ruošėme jas Rytų frontui. Reikėjo persiųsti dvi divizijas, dvi pilnai komplektuotas divizijas, o ir trečią dar teko prijungti prie jų. Jos nuolatos patyrė didelius nuostolius, kuriuos reikėjo kompensuoti, nes kovos dykumoje [kalbama apie Šiaurės Afrikos frontą] buvo kruvinos. Visa tai atsiliepė Rytų frontui.

 

Nebuvo kito kelio. Sprendimas [pulti Sovietų Sąjungą] buvo neišvengiamas. Aš turėjau pokalbį su Molotovu [kalbama apie Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministro vizitą į Berlyną 1940 m. lapkričio mėn.] ir buvo visiškai aišku, kad jis išvyko nusprendęs pradėti karą, o aš nusprendžiau, kiek tai įmanoma, užkirsti jam kelią ir pulti pirmam. Šito žmogaus reikalavimai siekė eventualiai valdyti Europą. Jau 1940 m. rudenį mes nuolatos klausėme savęs – ar leisti santykiams nutrūkti? Aš Suomijos vyriausybei pastoviai patarinėjau, kad ji derėtųsi tam, kad laimėtų laiko… nes aš nuolat labai bijojau vieno dalyko. Bijojau, kad vėlyvą rudenį Sovietų Sąjunga ims ir staigiai užpuls Rumuniją ir tuo užvaldys jos naftos šaltinius. O vėlyvą rudenį mes dar nebuvome pasiruošę. Jeigu Rusija būtų užėmusi Rumunijos naftos išteklius, tai Vokietija būtų prapuolusi. Skiriant tam tikslui 60 Rusijos divizijų, reikalas būtų sutvarkytas. Mes tuo metu neturėjome jokių karinių dalinių Rumunijoje. Jos vyriausybė kreipėsi į mus labai pavėluotai ir tai, ką mes tuomet būtume turėję buvo juokinga. Jiems tik reikėjo pasiimti naftos šaltinius. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, mūsų ginkluotė buvo tokia, kad negalėjau pradėti karo. Tai buvo neįmanoma. Mes savo kariuomenės dislokavimą Rytuose jokiu būdu rimtai nebuvome pradėję. Pirmiausia reikėjo konsoliduoti karines pajėgas Vakaruose [po sėkmingos 1940 m. pavasario kampanijos Prancūzijoje]. Jų ginkluotę turėjome sutvarkyti, nes mes visgi patyrėme nuostolių per Vakarų kampaniją. Mes nebūtume galėję pradėti kampanijos [prieš Rusiją] anksčiau nei 1941 m. pavasarį.

 

O jeigu rusai 1940 m. rudenį būtų užėmę Rumuniją ir jos naftos versloves, tai mes būtume buvę bejėgiai. Mes turime didelę Vokietijos gamybą, bet tai, ką mūsų oro pajėgos ir šarvuočių divizijos praryja – pribloškia. Tai yra suvartojimai, viršijantys žmogaus suvokimo ribas. Be Rumunijos papildomų 4-5 milijonų tonų naftos mes negalėtume kariauti. Todėl turėjau didelių rūpesčių ir derybas bandžiau vilkinti tol, kol mes taptume stipresniais ir sugebėtume pasipriešinti rusų šantažuojantiems reikalavimams. Jų reikalavimai – buvo šantažas. Rusai žinojo, kad mes tuomet buvome bejėgiai kadangi buvome angažuoti Vakaruose, tai jie ir šantažavo mus. It tik per Molotovo vizitą aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad negalime priimti jų reikalavimų. Tuo ir mūsų derybos staigiai nutrūko.

 

Diskutuojami buvo keturi punktai, iš kurių vienas palietė Suomiją. Jie reikalavo laisvę gintis nuo Suomijos grėsmės. Aš klausiau jų ar iš tikrųjų Suomija kelia grėsmę Sovietų Sąjungai. Atsakymas buvo, kad suomiai persekioja Sovietų Sąjungos draugus, jų bendruomenę. Didžioji valstybė negali leisti, kad mažoji valstybė keltų grėsmę savo egzistencijai. Aš atsakiau, nejaugi Suomija gali kelti grėsmę jūsų egzistencijai? Jūs sakote, kad Suomija kelia jums grėsme savo egzistencijai? Taip, yra ir moralinė grėsmė mūsų egzistencijai ir tai ką veikia Suomija tai daro mums moralinę grėsmę mūsų egzistencijai. Aš tada jam pasakiau, kad mes neliksime pasyviais stebėtojais, jei dar kartą kiltų karas Baltijos regione.

 

Tada Molotovas paklausė manęs, kokia mūsų pozicija Rumunijos atžvilgiu, nes mes esą teikiame garantijas šiai šaliai. Ar jūsų garantijos Rumunijai nėra nukreiptos prieš Rusiją? Aš atsakiau, jog nemanau, kad garantijos yra nukreiptos prieš jus, juk jūs neketinate užpulti Rumunijos? Matote, mums neteko girdėti, kad jūs norite užpulti Rumuniją. Jūs visuomet kalbėjote, jog Besarabija jums priklauso [Rumunijos dalis, kurią Sovietų Sąjunga aneksavo 1940 m.], bet jūs niekados nepareiškėte, kad norite užpulti Rumuniją. Molotovas atsakė, jog nori tiksliai sužinoti ar šios garantijos (įrašas baigiasi).

Komentaras: Šiame pokalbyje Hitleris kartojo nacionalsocialistinės Vokietijos oficialią poziciją dėl jos 1941 birželio 22 d. puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Mannerheimas irgi, bent iš dalies, pritarė tokiai karo pradžios versijai. Hitleris teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo sukaupusi milžiniškus kiekius ginkluotės ir karinių dalinių tam, kad galėtų staigiai pulti ne tik Vokietiją bet ir užimti visą Vakarų Europą. Pagal šią logiką, Barbarosos operacija buvo preventyvinis karas, kurio tikslas – anksčiau laiko sulaikyti planuotą Sovietų agresiją. Vakaruose ilgą laiką toks Rusijos puolimo pateisinimas nebuvo rimtai traktuojamas. Bet žinomo Rusijos žvalgo V. Suvorovo istoriniai tyrinėjimai ir išleistos knygos (Lietuvoje yra žinomas jo veikalas „Ledlaužis“) detaliai parodė, kokią milžinišką karinę persvarą turėjo S. Sąjunga ir kiek daug to karinio potencialo buvo sukoncentruota prie III Reicho rytinės sienos (tame tarpe ir neseniai okupuotoje Lietuvoje). Pasak Suvorovo, Vokietijos sėkmę iš pradžių lėmė tai, kad rusai nebuvo pasiruošę gintis, bet laukė greito įsakymo pulti. Kiti Rusijos istorikai neseniai pradėjo skleisti panašias versijas, nors oficialiai dabartinė Rusija nepripažįsta Stalino atsakomybės dėl rusų-vokiečių karo pradžios.

 

Tokia NS versija gali padėti suprasti, kodėl Stalinas taip staigiai panoro okupuoti Baltijos šalis ir Suomiją 1939-40 m. Jeigu S. Sąjunga tik būtų siekusi padidinti savo saugumą prieš NS Vokietiją, tai kyla klausimas, kodėl ji laikė tiek daug kovinių dalinių taip arti Vokietijos. Tam, kad apgintų Rusiją, racionaliau būtų išdėstyti karius ir ginkluotę šalies gilumoje. Yra istorinių dokumentų, rodančių, kad vokiečių vadovybė buvo nemaloniai nustebinta sovietų sparčiai įvykdyta Baltijos šalių karine okupacija. Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis ir vėlesni pataisymai numatė, kad Baltos šalys atiteks Rusijos interesų zonai, bet tame dokumente nekalbama apie šių šalių karinę okupaciją. Todėl klausimas dėl Lietuvos sprendimo nesipriešinti sovietų karių įvedimui į Lietuvos teritoriją 1939 m. gale įgauna naują dimensiją. Kaip NS Vokietija būtų reagavusi į karinį konfliktą Lietuvoje, jos artimoje kaimynystėje, tuo pačiu metu, kai jos kariuomenė ruošėsi pulti Prancūzijos ir jos sąjungininkų sutelktas kariuomenes Vakarų fronte? Hitleris pasakė Mannerheimui, kad vokiečų kariuomenė būtų pasiruošusi Rusijos puolimui tiktai 1941 m. pavasarį, bet tai nereiškia, kad Hitleris nebūtų galėjęs pagrąsinti Stalinui nekelti rimtų saugumo problemų Vokietijos pašonėje. Lietuvos karinis pasipriešinimas 1939 m. gale prie pat Vokietijos rytinės sienos galėjo tapti rimtu Rusijos-Vokietijos nesantaikos objektu. Sovietų Sąjunga 1939 m. gale dar nespėjo sukaupti didžiulę kariuomenę savo Vakarų teritorijose. Todėl kyla klausimas ar Stalinas iš tikrųjų būtų norėjęs rizikuoti gerus santykius su NS draugais puldamas besipriešinančią Lietuvą 1939 m. pabaigoje, dar ir tokiu pat metu, kai jo kariuomenė buvo pradėjusi nesėkmingą Suomijos puolimą.

 

Vertė ir komentavo Algis Avižienis

1 1341
Žinomo lenkų režisieriaus Grzegorz Braun esė, paskelbta „Polska Niepodlegla“ [Nepriklausoma Lenkija] interneto svetainėje š.m. birželio 6 d.
Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais
Didvyris Popiežius Pijus XII, kuris tiek daug stengėsi, kad neįvyktų artėjanti katastrofa, kalbėdamas per radiją 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d., taip argumentavo: „Dėl taikos niekas neprarandama. Viską galima prarasti dėl karo.“ Šiandien, stebint eilinę globalią „transformaciją,“ kuri bet kokiu metu gali peraugti į kritinį karinių sprendimų etapą, verta pabrėžtinai pakartoti šiuos žodžius, nes tai yra geriausia diagnozė ir geriausias patarimas dabar. Melsdamiesi už taiką pasaulyje, pirmiausia turime imtis veiksmų, kad išsaugotume taiką mūsų tėvynėje Lenkijoje.
 
Katalikų gailestingumo pamokymai siūlo mums rūpintis pirmiausia tais, kurie yra su mumis susiję bendruomenėje, šeimoje, tautoje, tarnyboje arba tikėjime. Šis puikus pamokymas visai nesikerta su siekiu, kad Lenkija jokiu būdu neatsirastų pirminėse fronto linijose globalinio karinio konflikto metu, net jei mums trūktų jėgų užkirsti kelią karui. Nėra tai nei klaida, nei nuodėmė, jei mes išmintingai susilaikysime, pavyzdžiui, nuo atvykėlių priėmimo – ar tai būtų civiliai, kurie prisistato mums kaip pabėgėliai ar tai būtų uniformuoti, kurie prisistato kaip sąjungininkai.
Artėjančiame kare, kurio apimtys ir pasekmės be jokios abejonės nebus menkesnės, nei praeito šimtmečio du pasauliniai karai, Lenkija privalo bet kokia kaina išlaikyti ginkluotą neutralumą. Ji turi kuo skubiau tai deklaruoti. Varšuva turėtų nedelsdama pateikti taikių ketinimų pareiškimą. Jis skelbtų, kad Lenkija neturi jokių reikalavimų, pretenzijų, nuoskaudų, kurias reikėtų spręsti kitu nei diplomatiniu keliu. Žinoma reikėtų tikėtis, kad mūsų artimiausi kaimynai padarytų tą patį ir, kad mes, kreipdamiesi į tarptautinę bendriją, prašytume, kad pastaroji gerbtų lenkų tautos suverenumą savo teritorijoje.
Aukščiausiems valstybės vadams tenka pareiga imtis tokių ryžtingų žingsnių ir atsakomybė už galimą šios būtinybės nepaisymą. Neturėdami šiuo metu įtakos valdžios veiksmams, lenkų valstybininkai, t.y. visi tie, kurių išmintingas patriotizmas nėra redukuojamas į kenksmingus atavizmus ir revoliucinį mesianizmą, privalo atvirai išreikšti savo įsitikinimus bei politinę valią šiuo klausimu. Dabartinę padėtį galima interpretuoti dvejopai. Arba supergalybių žaidimas yra tikras ir karinės įtampos eskalavimas nėra simuliuojamas, tada mums gresia mirtinas pavojus. Arba dalyvaujame sutartame konflikte, kuriame vaidinimo rolės (gero ir blogo policininko) ir būsimas grobis (įtakos sferų pasidalinimas) yra nutarta be mūsų.  

Kad tai nebūtų eilinis istorijos pasikartojimas

Viešasis diskursas šiandien yra dominuojamas propagandos, kurią skleidžia žmonės, iš tikrųjų daugiau nekenčiantys Rusijos, nei mylintys Lenkiją. Tuo tarpu postsovietinis imperializmas, kurio neįmanoma neigti arba sumenkinti, juo labiau traktuoti sentimentaliai, jokiu būdu nėra vienintelis grėsmių šaltinis. Mums tenka susidoroti su aiškiu mūsų suverenumo kvestionavimu iš daugelio kitų pusių. Užtenka paminėti paskutinių mėnesių stiprėjantį kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus demokratijos gynimo pretekstu; užtenka paminėti Vakarų Europos ir Amerikos politikų, publicistų ir kitų naudingų idiotų balsus, kurie paprasčiausiai griauna lenkų teisę spręsti savo likimą. Tai primena ankstesnes Kominterno „kovos su fašizmu“ tradicijas. Bandymai priversti mus priimti teisinius ir ekonominius sprendimus, prieštaraujančius mūsų interesams ateina ne tik iš virš-nacionalinių organizacijų (tokių kaip Europos Sąjunga) atstovų, bet ir iš nacionalistinių žydų išeivių arba Izraelio valstybės.
Tuo tarpu masinės šalies bei užsienio dezinformacijos priemonės, kurios smarkiai užsiėmusios lenkų mąstymo „strateginiu valdymu,“ pristato Rusiją, kaip pagrindinę ir išskirtinę priešininkę. Taip pat jos pristato pro-amerikietiškus politinius tikslus, kaip neginčijamai naudingus Lenkijai. Tuo tarpu, jei norime išsaugoti Lenkijos valstybinius interesus, negalime juos artimai ir pastoviai kabinti prie bet kokios kitos valstybės nacionalinių interesų. Būtina ryžtingai atmesti besąlygiško Lenkijos politikos subordinavimo kokios nors kitos imperijos direktyvoms logiką, nesvarbu ar tas direktyvas mums primestų Rytų ar Vakarų imperializmas.
Klientalizmas, Lenkijos politikos košmaras, taip pat turi būti ryžtingai atmestas ir pasmerktas, nepriklausomai nuo to ar durys, kurias mūsų valstybės vyrai varstys, bus Kremliuje ar Baltuosiuose Rūmuose. Mūsų istorinė patirtis byloja apie skausmingus ir iki šiol nepadengtus nuostolius, kraupią žalą padarytą biologinei, kultūrinei ir materialinei tautos substancijai, žudynes, naikinimą bei grobimą, finansinį bei moralinį žlugdymą, dvasinio, intelektualinio ir politinio elito išžudymą bei degradaciją, masinę emigraciją ir pagaliau tikrojo elito pakeitimą pseudo-elitu. Visą tai lenkų valstybininkai turi ryžtingai išbraukti iš politinio repertuaro, bet kokias koncepcijas, kurios sukelia tiesioginį pavojų lenkų gyvybei, turtui bei valstybės integralumui. Reikia ypač saugotis tų koncepcijų, kurias paruošė svetimuose kariniuose štabuose, diplomatiniuose kabinetuose ir bankų kontorose.
Svarbu ne tik atsiminti agresiją ir nusikaltimus, kuriuos įvykdė mūsų šalį pasidalinusios galybės ir okupantai, bet taip pat būtina prisiminti klastą, išdavystę bei abejingumą, kurį parodė mūsų nelojalūs sąjungininkai. Tai turėtų kelti skepticizmą, vertinant atnaujintus raginimus politiškai ir kariškai angažuotis. Lenkų valstybininkams nedera už gryną pinigą priimti neparemtas saugumo garantijas bei svetimas direktyvas, nesvarbu iš kur jos būtų kilusios.
Reikia tvirtai atmesti neteisingą manymą, kad dabartinė padėtis tiesiog verčia mus skubiai, demonstratyviai ir nuolat užimti vietą vienoje ar kitoje globalinio konflikto pusėje. O tuo tarpu laikas dirba mūsų naudai. Kiekviena taikos diena, kiekviena savaitė be karo, be Lenkijos karinių pajėgų angažavimo kariniuose veiksmuose savo ar svetimoje teritorijoje padidina viltį, kad valstybė ir tauta išliks; kad atgausime kadaise istorijoje turėtą tinkamiausią formą, kad išsaugosime Vakarų civilizacijos turtus savo ir kitų tautų naudai.
Lenkijos politiniame gyvenime jokiu būdu negalima užleisti lauko šiuolaikinei Targovicos konfederacijai [kalbama apie Žečpospolitos didikų kvietimą carinei Rusijai įsikišti į valstybės vidaus konfliktus 18-tame amžiuje], t.y. išdavystės ir valstybingumo neigimo šalininkams, kurie aiškiai kviečiasi intervencijas iš užsienio. Tai yra asmenys, siekiantys atidaryti kelią buvusiai Brežnevo Europos intervencijos doktrinai t.y, europinio solidarumo klauzulei. Neleistina užsieniui eilinį kartą keisti mūsų valdžią. Bet taip pat nevalia leisti neparankiems „sukilėliams“ arba „legionistams“ užvaldyti lenkų politiką. Mums nereikia tokių revoliucinių, bet iš tikrųjų klaidinančių šūkių, kaip pavyzdžiui: „Už jūsų ir mūsų laisvę“ arba „Napoleonas davė mums pavyzdį,“ jokių propagandinių pasakojimų, žadinančių mūsų ambicijas ir garbę bei išnaudojančių jaunimo patriotinius jausmus. Mums nereikia jokių miražų dėl atkurtos, daugianacionalinės, daugiareliginės Žečpospolitos. Nereikia šūkių „Nuo Baltijos iki Juodosios Jūros.“
Kiekvienas mėnuo ir metai, leidžiantys mums išlikti, išvengti šalies išstūmimo į priekines III-iojo pasaulinio karo fronto linijas – tai laimėjimas Lenkijai. Nes už kiekvieną laimėtą kampaniją ir net už kiekvieną taktinę sėkmę reikia mokėti. Visiems žinoma, kad Lenkijos valstybė yra nuolatinėje atidėliojamo bankroto padėtyje. Todėl net ir „pergalinga“ kampanija dėl skolų gali lengvai baigtis suverenumo praradimu arba realios valdžios perėmimu užsieniečių.

Provokacijų motyvai ir kariniai scenarijai

Atsižvelgus į toli pažengusį Lenkijos valstybės „išlikimo problematiškumą,“ aiškų žymios dalies administracinio aparato, tarnybų bei teisingumo sistemos lojalumo trūkumą, lemiantis vaidmuo išsaugojant savo teritorijos kontrolę atiteks karininkams, kareiviams, atsargos savanoriams, jų potencialui ir ryžtui. Jokiu būdu negalima juos išsiųsti kur nors kaip samdomus karius, tarnaujančius svetimiems tikslams, nes kritiniu atveju gali pritrūkti jėgų ir priemonių taikant lenkų jurisdikciją visoje Žečpospolitos teritorijoje. Pretekstų provokacijoms netrūksta. Jų sąraše gali būti jau minėta kampanija ginanti demokratiją, kurios iniciatoriai tiktai ieško progos pademonstruoti bent jau žiniasklaidoje, kad vyksta kažkas panašaus į pilietinį karą…Jau kelias savaites iš eilės spausdinami pranešimai ir ekspertų prognozės, numatančias Islamo terorizmo bangą. Skelbiamos labai konkrečios prognozės dėl „nešvarių“ branduolinių bombų naudojimo arba cheminių atakų…
Tuo pat metu jau daugelį mėnesių turime reikalų su organizuotu migraciniu karu, kurį skatina ir dosniai finansuoja „filantropai.“ Masinis gyventojų perkėlimas puikiai tinka fono sukūrimui, kuriame gali vykti provokacijos ir sukuriamos patikimos „legendos“ galimoms atakoms bei kitoms operacijomis po netikra vėliava.
Pagaliau visai šalia matome jau tris metus besitęsiantį Ukrainos karą. Jei kas pagalvotų, kad XXI-ame amžiuje nėra įmanomas stambios Europos valstybės išmontavimas, tai tegul pasižiūri būtent į Ukrainą. Lenkai turėtų pasiruošti tam momentui, kai ten susikaupusios emocijos ir frustracijos (susijusios su platesniu fakto suvokimu, kad vyksta valstybės išdalinimas) ieškos išsiliejimo ir galbūt pagal tradicijas bus „nukreiptos“ tiesiai į artimiausią kaimyną.
Lyg ir padėtis nebūtų pakankamai bloga, neseniai Lenkijos valstybės vadovų pareiškimuose atsirado spėliojimų apie planus dėl karo su Baltarusija. Kalbama tarp kitko ir apie taip vadinamos Suvalkų sąsmaukos [kalbama apie siaurą Lietuvos-Lenkijos sienos ruožą] geostrateginę reikšmę. Beje, neįmanoma tos sąsmaukos racionaliai ginti, jei Lenkijos karinės pajėgos neperžengtų rytinės sienos. Vis dėlto lenkų skatinimas kariauti su baltarusiais būtų didžiausias nusikaltimas Lenkijos nacionaliniams interesams, nes tai reikštų paskutinio pusiau atidaryto „galimybių lango“ uždarymą suvereniai Lenkijos geopolitikai. Reikia suvokti, kad būtent toks lenkų-baltarusių karas gali būti vedamas kaip karas per tarpininkus. Jis iš imperijų perspektyvos būtų tik „mažas“ karas Vidurio Europoje. Tokių galimybių neatmeta Maskvos ir Vašingtono kariniai štabai, kurie per paskutinius metus ir mėnesius veda tokius karinius žaidimus.
Papildymui šiai grėsmių panoramai reikėtų paminėti, kad prieš Lenkiją jau seniai vedamas žydų diasporos organizacijų ir žydų valstybės karas, kai keliami reikalavimai, neturintys jokių teisinių, istorinių arba logiškų pagrindų. Iš tos pusės esame negailestingo įžūlaus propagandinio karo taikiniu. Kalbant modernia tarnybų kalba, vyksta strateginis mąstymo valdymas, kurio nemenkos apimtys ir biudžetai parodo, kad tikimasi labai reikšmingų pokyčių. Tarp kitko, lenkų valstybininkai, atmesdami kokius nors užsienio bandymus diktuoti mums, neturi leisti, kad dabartinė valdžia atliktų notarų biuro funkcijas, pateisindama užsienietiškus reikalavimus.
Tokioje sunkioje padėtyje, kuri tinka visokio pobūdžio „Glivicų provokacijoms“ [kalbama apie neva vokiečių surengtą karinę provokaciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse], nevalia dar daugiau padidinti rizikos faktorių. Pakartojame dar kartą – negalima angažuoti karinių pajėgų ir tarnybų jokiose operacijose, neturinčiose aiškaus tikslo užtikrinant mūsų teritorijos kontrolę, santvarką bei saugumą. Lenkijos nacionaliniai interesai negali būti rizikuojami kariniu kataklizmu, kurio pasekmės šiandien yra nenumatytos ir galėtų būti nepakeliamos, jei tikimės išsaugoti 1050 metų mūsų krikščioniško valstybingumo.

Nekviesti lapės į vištidę

Ypatingai atidžiai turime apgalvoti visas prielaidas, susijusias su mūsų dabartinių sąjungininkų tikslais. Toks apmąstymas tikriausiai privestų prie išvadų, kad jų tikslai nėra sąžiningi, o kiekvienu atveju nėra aiškūs tolimoje perspektyvoje. Konkrečiai paklausti apie ketinimus investuoti į mūsų gynybą, jie atsako nieko neįsipareigojančiomis frazėmis: pvz., „Tai klausimas diskusijoms“ (Sekretoriaus Carter atsakymas, užduotas Ministro Macierewicz 2016 m. vasario mėn.). Padėties nekeičia tokie propagandiniai reiškiniai kaip „Barsuko diena“ Redzikow miestelyje [kalbama apie oficialią priešraketinės bazės statybos pradžią]. Ten juk dar praeitame dešimtmetyje turėjo pajudėti garsusis priešraketinio skydo projektas. Kas mums prižadės, kad mūsų nepriklausomybė nebus dar sykį „perkrauta“ kokiame naujame Miunchene arba Jaltoje?
„Bloga istorija yra blogos politikos mokytoja“, teisingai pareiškė XIX amžiaus istoriografas. Lenkų valstybininkams negali būti kelrodis nei Potocki su Kossakowski, kurie buvo Peterburgo klientai, nei Kosciuszko su Kollataj, kurie buvo Paryžiaus jakobinų partneriai. Sąjungininkų įsipareigojimus šiandien neturėtų diktuoti nelaimingasis Jozef Beck [kalbama apie prieškarinį Lenkijos Užsienio reikalų ministrą, kuris 1944 m. mirė internuotas Rumunijoje], kuris priėmė anglosaksų nepadengtą garantiją [kalbama apie Anglijos garantiją ginti Lenkiją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją]. Nereikėtų klausyti Rzecki patarimų [kalbama apie žinomą romano herojų, naiviai tikintį Napoleono parama nepriklausomai Lenkijai]. Kol dar yra laiko, turime atsistoti nuo šio stalo su sukčiais ir bent išdrįsti pasakyti žodį „patikrinsiu.“ Šiame kortų žaidime nevalia daugiau rizikuoti – juk ant kortų statomas šalies turtas ir tautos substancija.
Ateinančiame imperijų kare Lenkija jokiu būdu negali atsirasti pirmose fronto linijose. Iš šito karo, į kurį mus veda, mes galime negrįžti kaip integrali valstybė, kaip tauta, sugebanti išsaugoti suverenumą savo teritorijoje. Atsiminkime, kad net jei aplinkybėms nulėmus, mes su kuo nors turėsime žengti į III-iąjį pasaulinį karą, tai visai nereiškia, kad jį baigsime tokioje pat sudėtyje. Svarbu, kad Lenkijos valstybė išliktų, kad Lenkija būtų atstovaujama derybose būsimoje Vienoje arba Versalyje. Galbūt jau po kelių metų galėtume siekti dar mūsų neišbandytos, bet apvaizdos pažadėtos nepriklausomybės.
Kad tai būtų įmanoma, šiandien reikia ryžtingai pasisakyti prieš valdžios ruošiamą teisinį pagrindą, legalizuojantį užsienio intervenciją. Tai būtų įstatymas, leidžiantis svetimų valstybių karinių jėgų buvimą Žečpospolitos teritorijoje, o galbūt ir svetimų tarnybų pareigūnų bei karių ginklų naudojimą mūsų šalyje. Tokios teisinės padėties kūrimas Lenkijos atžvilgiu yra žaidimas su ugnimi ir lapės kvietimas į vištidę.
Neutralumas – ne pacifizmas. Neutralumas nėra nei kapituliacijos žingsnis, nei nusiginklavimas. Priešingai, negali būti kalbos apie neutralumo išlaikymą ne padidinant savo ginkluotų pajėgų svorio. Tiktai stipri Lenkijos armija gali būti tikru mūsų saugumo garantu. Kas nuoširdžiai ir sąžiningai nori taikos Vidurio Europoje, tas paprastu ir savaime suprantamu būdu gali užtikrinti taiką ir saugumą visame regione – stiprindamas Lenkijos gynybos potencialą, stiprindamas Lenkijos karines pajėgas.
Vertė Algis Avižienis

0 2084
“The Local” (Švedijos anglų kalba leidžiamo žinių portalo) straipsnis, paskelbtas š.m. gegužės 31 d.)

 

Iš beveik 163 000 žmonių, kurie praeitais metais prašė prieglobsčio Švedijoje, mažiau nei 500 surado darbą, skelbė SVT, Švedijos viešasis transliuotojas.

 

Antradienį SVT pranešė, kad 494 prieglobsčio ieškotojai, kurie atvyko į Švediją 2015 m. sugebėjo surasti darbą, save išlaikyti, belaukdami prieglobsčio prašymų sprendimo. SVT rėmėsi duomenimis pateiktais Švedijos darbo biržos (Arbetsformedlingen) ir migracijos tarnybos (Migrationsverket).

Žmonėms, atvykusiems į Švediją su galiojančiais tapatybės dokumentais ir prašantiems prieglobsčio, paprastai leidžiama dirbti, net jei neturi darbo leidimo ar leidimo laikinai gyventi, jei migracijos tarnyba jiems suteikia tokią išimtį. Tokia išimtis vadinasi „at-und“ ir ji paprastai patvirtinama automatiškai, pranešė SVT. Tačiau tik trečdaliui prieglobsčio prašytojų (kurių amžius nuo 20 iki 64) buvo pritaikyta tokia išimties tvarka dėl to, kad Švedija gavo neįprastai didelį kiekį prašymų.

„Tai buvo neįtikėtinai didelis skaičius žmonių, prašančių prieglobsčio Švedijoje ir mes tiesiog nespėjome jų suregistruoti. Todėl atlikome tik dalį prioritetinių uždavinių, o darbų klausimą atidėjome vėliau,“ pasakojo SVT migracijos tarnybos pareigūnė Lisa Bergstrand.

Kairiųjų centro Socialdemokratų/Žaliųjų vyriausybė per ateinančius tris metus nori išdalinti pirmiausia laikinus leidimus gyventi Švedijoje. Tai būtų priemonė verčianti prieglobsčio prašytojus ieškoti darbo. Leidimas pastoviai gyventi šalyje būtų pasiūlytas po pirmojo leidimo galiojimo pabaigos, jei asmuo sugebėtų save išlaikyti finansiškai….

Šiuo metu atsirado ilgos (iki metų trukmės) belaukiančių eilės ir tai verčia skubėti. Bet šalies darbo birža turi mažai galimybių beieškantiems darbo. „Galbūt jie mūsų duomenų bazėje yra įregistruoti kaip bedarbiai, bet jiems priklauso tik pagrindinės mūsų paslaugos (leidimas naudotis Interneto duomenimis ir mūsų konsultacijomis). Jiems nėra specialiai paruoštų įdarbinimo programų, pamokų arba stažuočių,“ pasakojo SVT darbo biržos integracijos darbuotojas Fredrik Moller.

Vertė: Algis Avižienis

 

Komentaras: Mums prieinami Prancūzijos, Šveicarijos ir Norvegijos duomenys patvirtina, kad tik mažas procentas atvykėlių iš Afrikos ir Vidurio Rytų šalių sėkmingai integruojasi į vietines darbo rinkas. Per pirmus penkis metus po šių migrantų atvykimo į Europos šalis net iki 70 procentų lieka bedarbiais ir gyvena iš socialinių išmokų. Tad mūsų Pramonininkų konfederacijos vado Dargio rekomendacijos įsileisti 50 000 migrantų iš skurdžiausių pasaulio šalių, kad jie užpildytų tariamai tuščias darbo vietas, skamba makabriškai. Kaip rodo praktika, tik saujelė iš to išsvajoto 50 000 migrantų kontingento suras darbą per pirmus penkis metus ir papildys darbdavių talpias kišenes. Likusius keliasdešimt tūkstančių tektų mums, mokesčių mokėtojams išlaikyti metų metus. O taikant šeimos susijungimo priemones, tas išlaikytinių skaičius išaugtų dramatiškai.

0 1643
“The New Observer” štabo narių parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gegužės 21 d.

Dešimt tūkstančių italų patriotų susirinko šiandien dalyvauti žygyje prieš invaziją ir Europos Sąjungą. Masinę eiseną organizavo “Casapound Italia” judėjimas. Demonstrantai žygiavo pagrindinėmis Romos gatvėmis

Italų protestuotojai ėjo drausmingomis rikiuotėmis nešdami vėliavas. Savo eiseną jie pradėjo prie pagrindinio “pabėgėlių priėmimo centro” Piazza Vittorio aikštėje ir toliau traukė Koliziejaus link. Disciplinuota minia skandavo “Sustabdykite invaziją!”, “Čia yra mano namai” ir daugelį kitų šūkių.

Demonstrantai nešė vėliavas, įžiebė trispalvius šviesos signalus ir turėjo plakatus, kurie skelbė “Italija, kelkis, kovok ir laimėk,” “Italai pirmiausia” ir “Ginkite Italiją Pjavės upės gynėjų dvasia.” Pastarasis šūkis primena 1918 m. birželio mėn. Pirmojo pasaulinio karo mūšį, kuris baigėsi aiškia Italijos pergale.

Eisena, kurios lozungas buvo “Casapound, Gink Italiją,” praėjo visiškai taikiai. Kalboje, pasakytoje žygio pabaigoje prie Koliziejaus, judėjimo vadas Gianluca Iannone (kuris užsiauginęs įspūdingą barzdą) pareiškė, kad žygis vyko kartu su panašiomis akcijomis kituose Europos miestuose. “Mes norime stiprios valstybės, kuri rūpintųsi mūsų piliečiais ir mūsų vaikais. Mes esame prieš privatizaciją, mes siekiame pirmenybės Italijos žmonėms ir mes esame prieš nekontroliuojamą imigraciją,” pasakė Iannone… “Mūsų žygis yra atsakas tiems, kurie nori kontroliuoti viską, ką mes galime sakyti ir daryti savo mieste.” Jo kalba buvo palydėta plojimais.

Eisenai pasibaigus, tūkstančiai dalyvių traukė link netoli Koliziejaus esančios kalvos. Ten klausėsi koncerto, kuriame pasirodė Iannonės vadovaujama grupė “ZetaZeroAlfa”.

Spaudos atstovams Iannone aiškino, kad dienos įvykiai buvo “skirti Dominique Venner atminimui.” Tai prancūzų istorikas nacionalistas, kuris 2013 m. nusižudė pačioje Notre Dame de Paris katedroje. Istorikas tuomet jau sirgo nepagydoma liga ir nusprendė tokiu būdu protestuoti prieš Europos “pabėgėlių” invaziją ir homoseksualų santuokų legalizavimą.

 

“Casapound Italia” judėjimas pavadintas Amerikos poeto Ezra Pound garbei. Nuo 2008 m. formaliai įregistruotas kaip politinė partija. Judėjimas pradėjo savo veiklą siekdamas aprūpinti mažiau pasiturinčius italus būstu, vėliau tapo nacionaliniu judėjimu, organizuojuančiu maisto bankus ir labdarą, o dabar įžengė į politinę areną.

Grupės internetinė svetainė informuoja skaitytojus, kad jos ideologija nesiejama nei su politine dešine, nei su kaire ir, kad hiper-kapitalizmas bei Markzismas – tai tie patys reiškiniai. Ji turi savo kandidatą į Romos merus ateinančiuose rinkimuose.

 

* Ta diena praėjo beveik be smurto. Tačiau grupė komunistų užpuolė du “Fratelli d’Italia” partijos jaunimo atstovus, taip pat atakavo mikroautobusą, kuriame važiavo vokiečiai turistai.

Vertė: Algis Avižienis

casa-pound-1 casa-pound-2 casa-pound-3 casa-pound-4 casa-pound-5 casa-pound-6 casa-pound-7 casa-pound-8 casa-pound-9 casa-pound-10 casa-pound-11