Tags Posts tagged with "Adolfas Hitleris"

Adolfas Hitleris

0 1698
Priėmimas pas A.Hitlerį, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa

1939 m. – lemtingi Europai metai, kai kaupėsi karo grėsmės debesys ir konfliktuojančios pusės stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Žemiau pateiktas pokalbio aprašymas byloja apie Trečiojo Reicho pastangas įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkų gretas. Vėliau, paaštrėjus krizei dėl Gdansko (Danzigo) miesto statuso, Vokietija ragino Lietuvą stoti į jos pusę, jėga atsiimant Lenkijos okupuotą Vilnių. Lietuvai diplomatiniais kanalais pasiteiravus Anglijos pozicijos dėl tokio žingsnio, ji sulaukė iš pastarosios griežto įspėjimo, kad tokiu atveju Londonas paskelbtų jai karą, Lietuva atsisakė šio lemtingo žingsnio ir pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Urbšio pokalbis su Reicho Kancleriu Hitleriu (antra dalis, pabaiga)*

Slaptai Berlynas, 1939 m. gegužės 24 d.

Kad įtikinus mus su ponu Urbšiu, jog Vokietijai tikrai nėra intereso mažosioms valstybėms grasinti ir kad Vokietija gali su jomis geruoju sugyventi, papildydamos viena antrą ūkiškai, Hitleris nurodė į Vokietijos prekybinių santykių pavyzdį su Jugoslavija. Kreipdamasis į von Ribbentrop‘ą ir lyg laukdamas jo patvirtinimo, Hitleris pažymėjo, kad Jugoslavijos eksportas į Vokietiją siekiąs 75 % /?/ bendro Jugoslavijos eksporto į užsienius. Jugoslavija eksportuoja į Vokietiją beveik išimtinai tik žemės ūkio produktus, už kuriuos ši pastaroji atsilygina mašinomis ir kitokiais fabrikatais. Taip pat esą vyksta sklandžiai pasikeitimas prekėmis su Bulgarija, Šveicarija, Danija, Olandija ir t.t.
Paliesdamas Lietuvą, Hitleris pasakė, kad mes turime suprasti jog Didvalstybė /eine Grossmacht/ negalėjo buvusios padėties Klaipėdoje pakęsti. Grąžinus tą kraštą vėl prie Vokietijos, jokių kitokių ginčijamų klausimų tarp Lietuvos ir Vokietijos nebesą. Mums buvę iš vokiečių pusės pažadėta, jog bus atsižvelgta Lietuvos ūkiškų interesų Klaipėdos uoste. Pasirašius nunai sutartį, liečiančią laisvo uosto zonos sudarymą, tas pažadas nunai yra jau įvykdytas. Vokietija suinteresuota tik vienu dalyku: daugiau pirkti žemės ūkio produktų. Už tai gali aprūpinti iš savo pusės Lietuvą industrijos gaminiais, kokie jai tik būtų reikalingi. Tai, Hitlerio nuomone, atitinka abiejų valstybių ūkiškiems reikalavimams. Įtarinėjimui buk siekiama Lietuvą pavergti ekonominiai ar jai ką tai primesti nesą jokio pamato. Vokietijai esą vis tiek, kaip Lietuva pas save viduje tvarkosi…
Kalbėdamas apie Vokietijos industrijos gaminius, Hitleris pripažino, kad išoriniai jie neatrodo liuksusiniai, bet praktiškai nei kiek nėra prastesni už kitų šalių gaminius. Be to, jie yra neperbrangūs ir pilnai gali išlaikyti konkurenciją. Pavyzdžiui, vokiečių Volkswagen tekainuoja apie 1 000 RM. Nors tai yra fantastiniai pigu ir tokios žemos kainos buvo galima pasiekti tik dėka masinės gamybos, kuri mažesnėse valstybėse visai neįmanoma, Volkswagen esąs visiškai pavykęs gaminys – automobilis: suvartoja vos apie 6 litrus benzino, lengvai sustabdomas ir išardomas, taip kad motorą galima pakeisti per kokį pusvalandį laiko. Hitleris reiškė viltį, kad vokiečių Volkswagen turės didelio pasisekimo netik pačioje Vokietijoje, bet ir užsienyje…
Paliesdamas prekybą su didžiosiomis valstybėmis, Hitleris kalbėjo apie tai su pastebimu susirūpinimu. Vokietija esanti suinteresuota palaikyti prekybą su visomis šalimis. Bet, dėka 4 metų planui, ji esanti taip pat ir pasirengusi nugalėti jai iš kitų didžiųjų valstybių pusės daromas kliūtis užsienio prekybos srityje. Ūkinis Vokietijos aprūpinimas, kaip ir politinis, Hitlerio negąsdinąs ir dėl to jis dirksnių nenustosiąs. Jis žiūri į tai šaltai, kaip ledas /eiskalt/. Bet jis netoleruosiąs, kad Vokietiją kas išnaudotų. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerika pakėlusi politikos sumetimais muitą už vokiečių prekes. Bet buvę užmiršta, kad Vokietija eksportuoja į Šiaurės Ameriką mažiau, neg iš šios pastarosios importuoja. Pereitais metais buvę importuota prekių iš Šiaurės Amerikos už 600 milijonų Reichsmarkių, o eksportuota tik už 280 milijonų. Taigi balansas Šiaurės Amerikos naudai. Atsižvelgiant Šiaurės Amerikos rodomo Vokietijai nedraugingo politinio nusistatymo, Hitleris, sakė, nematąs jokio reikalo toliau rodyti Šiaurės Amerikai palankumo. Todėl įsakęs Vokietijos importą iš Šiaurės Amerikos sumažinti ligi 300 milijonų Reichsmarkių, kad jį prilyginus eksportui į tą šalį. Kas iš to turės naudos – tesprendžia apie tai pati Amerika.
Vokietijos industrija esanti viena daugiausiai išvystytų pasaulyje. Ji gali pagaminti visokių fabrikatų, kokie tik kam būtų reikalingi ir jais aprūpinti pirmiausiai tuos Vokietijos kaimynus, kurie pas save tokios industrijos neturi. Bet trūksta žaliavų, už kurias prisieina mokėti devizomis. Jų Vokietija neturi. To pasėkoje ne tik lieka neišnaudotas vokiečių industrijos potencialas, bet ir nukenčia ūkiniai Vokietijos kaimynai, suinteresuoti vokiečių industrijos gaminiais. Štai kodėl Vokietija yra priversta reikalauti kolonijų, be kurių Hitleris neįsivaizduoja sau, kaip būtų galima ūkinę Europos padėtį pagerinti. Ją padarė nepakenčiamos sąlygos, į kurias Vokietija buvo pastatyta po karo.
– Jei aš, – pasakė Hitleris, – jau anuomet būčiau buvęs Reicho Kancleris, bet ne paprastas kareivis, o Lloyd Georges būtų sėdėjęs apkasuose, kaip kareivis, tai katastrofos, kokią Vokietijai teko pergyventi, būtų buvę išvengta.
Vietoje to kad vertus Vokietiją stvertis ginklavimosi, kuris nėra produktyvus, būtų iš priešingų Vokietijai valstybių pusės buvę protingiau ir ekonomiškiau pasielgta, grąžinus jai geruoju tai, kas nuo jos neteisėtai buvo jėgos pagalba atplėšta. Kad tai būtų buvę rentabiliškiau, parodo faktas jog Vokietija daug ką vis tiek atgavo… Bet šito demokratinių valstybių vyrai nenori suprasti. Kuria prieš Vokietiją koaliciją ir tuo būdu verčia jį, Hitlerį, toliau didinti savo ginkluotąsias pajėgas, ką jis ir darysiąs. Vokietija nori taikos, bet bauginimams nepasiduosianti. Hitleris padarė tikrai lojalius pasiūlymus Lenkijai, tikėdamasis esamus tarp abiejų valstybių ginčus dėl Dancigo ir susisiekimo su Rytų Prūsija išspręsti savitarpio susitarimo keliu. Pasiūlymai, Hitlerio nuomone, buvę Lenkijai labai palankūs. Jam buvę nelengva tai padaryti, kadangi priklausiusiose seniau Vokietijai provincijos likę apie 2 milijonų vokiečių… Bet suprasdamas geopolitinę Lenkijos padėtį, kuri yra realybė, Hitleris, vardan sugyvenimo su Lenkija, kaip kaimynine valstybe, buvo sutikęs vokiečių tautinės mažumos problemos nejudinti. Bet Lenkija jo /Hitlerio/ pasiūlymus atmetė. Padrąsinta savo susitarimu su Anglija, ji pasidarė nesukalbama. Lenkai esą yra užsikrėtę manija didybės ir neteko nuovokos apie realybę. Ji planuoja užimti Rytų Prūsiją, Pomeraniją, dalį Silezijos. Hitleris tvirtino, kad lenkams taip lengvai nesiduos. Jis ėmesis priemonių paruošti įtvirtinimams ir Vokietijos Rytų sienoms saugoti. Vokietijai daromas priekaištas, kad paėmė Slovakiją savo globon ir įtarinėjama būk Vokietija siekia Slovakiją paglemžti ir per ją grasinti Lenkijai… Tai esąs visai neturtingas kraštas, vienintelis jos turtas, tai miškas, kurio slovakai negi ės /nicht anfressen koennen/. Ji to gali gauti iš Slovakijos susitarimo keliu. Bet kad iš lenkų pusės grasinama maršu į Berlyną. Hitleris negalįs nesiimti saugumo priemonių iš Slovakijos pusės, kuri yra bejėgi…
Liedamas toliau savo pyktį ant Lenkijos Hitleris išdidžiai pasakė, kad, jei lenkai mano, jog žygis į Berlyną būtų tik maršas, tai jis juos kviečia tai padaryti. Bet neabejojąs, kad lenkai skaudžiai apsiriksią. Lenkija neturi pamiršti, kad Didžiojo Karo metu ne lenkų, bet vokiečių kareiviai iškovojo Lenkijos valstybę. Pasiremiant melaginga, prieš Vokietiją nukreipta, propaganda, Lenkija įvykdžiusi pas save daliną mobilizaciją ir mananti, kad tuo jį, Hitlerį, išgąsdisianti. Hitleris, sakė, to nebijąs ir iš savo pusės nei vieno atsarginio nepašaukęs. Prieš lenkus jam užteksią vien to, ką Vokietija turi taikos metu garnizonuose. Jo dirksniai esą nepaveikiami /unerschuetterlich/. Jei pusiau mobilizuotos kariuomenės laikymas sudarąs lenkams smagumo /macht Spass/, tat tatai esąs jos dalykas. Hitleris sakė jo tai nei kiek nejaudina ir jis nesuka sau galvos kiek lenkams tai kainuotų… Jis esąs visai ramus ir galįs palaukti. Jis tik apgailestaująs, kad lenkai leido save kitiems suklaidinti ir nebesugeba realistiškai galvoti apie sunkią padėtį, kurion jie įmanevravo Lenkiją.
Hitleris per visą audiencijos laiką kalbėjo beveik vienas pats, lyg siekdamas mudu su ponu Urbšiu įtikinti, kad visi klysta ir kad tik jis vienas yra neklaidingas. Jis kalbėjo gana temperamentingai, kartas nuo karto šiek tiek pakeldamas balsą. Jo veide buvo galima pastebėti tam tikro nervingumo, bet šiaip jis atrodė energingas ir pasiryžęs prie viso ko.
Audiencija užsitęsė apie 45 min. laiko.
K. Škirpa
Įgaliotas Ministras

* Paimta iš istoriko Algimanto Kasparavičiaus ”Lietuva 1938-1939 m., Neutraliteto Iliuzijos,“ Baltos Lankos, 2010 m.

Paruošė Algis Avižienis

0 1759

1939 m. – lemtingi Europai metai, kai kaupėsi karo grėsmės debesys ir konfliktuojančios pusės stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Žemiau pateiktas pokalbio aprašymas byloja apie Trečiojo Reicho pastangas įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkų gretas. Vėliau, paaštrėjus krizei dėl Gdansko (Danzigo) miesto statuso, Vokietija ragino Lietuvą stoti į jos pusę, jėga atsiimant Lenkijos okupuotą Vilnių. Lietuvai diplomatiniais kanalais pasiteiravus Anglijos pozicijos dėl tokio žingsnio, ji sulaukė iš pastarosios griežto įspėjimo, kad tokiu atveju Londonas paskelbtų jai karą, Lietuva atsisakė šio lemtingo žingsnio ir pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Urbšio pokalbis su Reicho Kancleriu Hitleriu (pirma dalis)*

Slaptai, Berlynas, 1939 m. gegužės 24 d.
Turiu garbės pranešti, kad š.m. gegužės 21 d.. Reicho Kancleris Hitleris, proga pasirašytų gegužės 21 d. su Vokietija prekybos ir laisvo uosto zonos Klaipėdoje susitarimų, suteikė ponui Užsienių Reikalų Ministrui J. Urbšiui audienciją, be jokios iniciatyvos iš mūsų pusės.
Ponas Urbšys buvo priimtas su visomis aukštiems užsienio svečiams taikomomis pagarbomis, prisilaikant čionykščio protokolo nuostatų. Jį palydėjau aš ir vokiečių delegacijos buvusiose lietuvių vokiečių derybose pirmininkas ponas Dr. Schnurre, bet šis pastarasis pačioje audiencijoje pas Hitlerį nedalyvavo.
Audiencija buvo numatyta 18 val. Nuvykus paskirtu laiku į Prezidentūros rūmus /Neue Reichskanzlei/ teko betgi gerokai palaukti nemažiau kaip pusvalandį laiko. Mat prieš tai Hitleris priėmė Italijos Užsienių Reikalų Ministrą Ciano, su kuriuo užsikalbėjo ilgiau, negu buvo numatyta. Drauge su mumis tame pačiame kambaryje laukė Italijos Ambasadorius Berlyne Attolico, Vokietijos Ambasadorius Romoje von Mackensen ir keleta Prezidentūros ir Ausamto pareigūnų bei Hitlerio adjutantų.
Grafui Ciano išėjus, pasirodė Prezidento Raštinės vedėjas /Chef der Reichspraesidialkanzlei/ Ministras Dr. Meissner, kuris, kreipdamasis į poną Urbšį, pranešė, kad Fuehreris prašo jį pas save. Vienkart man buvo pasakyta, kad galiu poną Urbšį palydėti.
Įėjus į audiencijos salę, radome Hitlerį stovinti salės viduryje; greta jo stovėjo Reicho Užsienio Reikalų Ministras von Ribbentrop‘as. Ponas Meissner‘is užmeldavo pono Urbšio pavardę. Prisiartinus ponui Urbšiui prie Hitlerio ir spėjus tarti jam keletą kurtuazijos žodžių, Hitleris su ponu Urbšiu ir manimi ranka pasisveikino. Pasisveikinus mudviem taip pat ir su von Ribbentrop‘u visi buvome Hitlerio pakviesti į fotelius tos pačios salės gale pasikalbėjimui.
Pasikalbėjimą pradėjo Hitleris nuo pasiteiravimo apie pono Urbšio sveikatą. Ponui Urbšiui atsakius, kad gydytojų patarimu jam yra reikalingas ilgesnis poilsis kur nors kalnuose, von Ribbentrop‘as pastebėjo, kad jis pataria ponui Urbšiui vykti į Arosą (Šveicarijoje). Hitleris nurodė į vieną vietą Austrijoje /Tirolyje/, kur esą nemažiau sveikatinga, kaip Arosoje ir, be to, labai graži gamta ir ramu. Kalbėdamas apie sakytą vietą, kurios pavadinimo gerai nenugirdau, Hitleris aiškino, kad jis turįs paruoštus grandiozinius planus ten pastatyti didelį poilsio kurortą, būtent, tokį, kokio dar niekur nėra. Po to Hitleris ilgai aiškino, kodėl jis iki šiol negalįs šio sumanymo realizuoti. Jis aiškino maždaug šitaip:
Tai tuo tarpu esą tik planai. Jų įvykdymą sukliudęs reikalas statyti įtvirtinimus Vokietijos vakaruose. Jis to nenorėjęs, bet aplinkybės jį privertusios šio didelio darbo imtis, kuris suryja daugiau kaip 70 % visos Vokietijos cemento produkcijos ir kuriam prisiėję sutelkti virš 400 000 darbininkų. Tas darbo jėgas, cementą ir plieną, esą, būtų buvę galima sunaudoti kitiems, kultūriniams pastatams, bet visus jo taikos ir nusiginklavimo planus anglai išjuokę /ausgelacht haben/. Įtvirtinimai Vokietijos vakaruose jau baigiami statyti, sudarą ištisą Festungswall, kurio jokia jėga niekad nenugalėsianti. Jie nesą nei prieš ką nukreipti ir jų paskirtis tėra laiduoti Vokietijos sienų saugumą Vakaruose ir tuo pačiu patarnauti taikos tikslui iš šios pusės.
Išdėstęs tai, kas aukščiau atpasakota, Hitleris kiek susimąstė. Po to lig apgailestaudamas konstatavo, kad deja, rūpinimąsi kultūriniais pastatais tenka, esą atidėti ateičiai…
Ponas Urbšys pareiškė iš savo pusės vilties susilaukti geresnių laikų…
Po to Hitleris kalbėjo toliau. Jis pažymėjo, kad nežiūrint to, kad tenka aukoti daug energijos ir lėšų krašto gynimo reikalams, Vokietijoje visur vyksta plataus mąsto statybos, kurios su laiku pakeisiančios daugelio miestų išvaizdą. Jis /Hitleris/ įsakęs tarp kita ko pertvarkyti ir pačią Vokietijos sostinę – Berlyną. Paruoštieji šiuo tikslu planai jau vykdomi ir juos numatyta įvykdyti maždaug iki 1950 metų. Kol kas padaryta tik pradžia…
Ponas Urbšys pastebėjo, kad jam prieš eilę metų teko dirbti čionykštėje mūsų Pasiuntinybėje ir kad jis konstatuoja jog jau ir dabar daug kas Berlyne yra pasikeitę. Naujoji susisiekimo linija Ost-West Achse padariusi jam  didelį įspūdį ir yra labai graži…
Tamsta būsi dar daugiau nustebintas, kuomet bus nugriautas diplomatų kvartalas ir jo vieton stosis puikios aikštės /Anlagen/ – pasigyrė Hitleris. Tai, deja, neinasi taip greitai, kaip norėta, nes pirmiausiai reikia parūpinti diplomatinėms atstovybėms naujas patalpas. Kol jos nebaigtos pastatyti, sakytų atstovybių iškelti iš dabar jų užimamų patalpų negalima ir to pasekoje užsitęsia nugriovimo darbas…
Tęsdamas toliau, Hitleris aiškino, kad Vokietijoje daug kas dar lieka padaryti ne tik statybos, miestų papuošimo, bet ir įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, esą, būtų galima padaryti tinkamais darbui /fruchtbar machen/ dar apie kokius 3 milijonus hektarų žemės ploto. Esą sunku ir pasakyti kiek daug yra visokių gražių sumanymų ir kaip dar daug būtų galima nudirbti kultūros, krašto ūkio ir gyventojų gerbūvio kėlimui, tuo pat žmonijos labui. Tam visam reikalinga daug lėšų. Hitleris, sako, padaręs tiek ir tiek pasiūlymų kitoms didžiosioms valstybėms, kaip išvengus lenktyniavimo ginklavimosi srityje ir kaip padarius prieinamomis žaliavas kraštams, kuriems jų trūksta, bet visi tie jo pasiūlymai nesusilaukę iš priešingos pusės jokio palankaus atgarsio. Jei Hitlerio pasiūlymų būtų buvę paklausyta, tai visos valstybės būtų galėjusios padaryti didelių santaupų ir jas sunaudoti produktyvesniems tikslams, kaip ginklams gaminti ir tvirtovėms statyti…
Pasaulis labai klystąs, pasiduodamas piktos Vokietijai propagandos įtakai, būk nacionalsocializmas kitokių, geresnių tikslų neturi, kaip norą paglemžti kitas silpnesnes už Vokietiją valstybes bei grobti tai, kas Vokietijai nepriklauso. Nacionalsocializmas remiasi tik vokiškumu. Tai, kas nepriklauso prie vokiško Volkstum, Hitleriui visiškai nerūpi ir jis nesvajojąs kitas tautas paglemžti. Šis principas pilnai išlaikytas ir Čekoslovakijos atsitikime. Čekams esą duota teisė tvarkytis pas save, kaip jie patys nori ir naudotis savo tautinei kultūrai palaikyti ir ugdyti visomis laisvėmis. Kėsintis į čekų tautiškumą visai nemanoma. Jei tuo tarpu dar laikoma Čekijoje vokiečių kariuomenės dalys, tai vien valstybės saugumo sumetimais. Bet Hitleris, sako, neturįs jokio smagumo ten vokiečių divizijas ant visados palikti. Skaito, kad tai būtų neekonomiška ir bus nebereikalinga, kai tik čekai baigs apsiprasti su nauja padėtimi ir patys įsitikins, jog jų autonominio gyvenimo nevaržoma. Čekai dabar turi daugiau laisvių, negu vokiečiai buvusioje Čekoslovakijos valstybėje.
Čekoslovakija dariusi didelę klaidą, kad nesiskaitė su savo geografijos padėtimi. Ši padėtis diktavusi Čekoslovakijai būti geruose su Vokietija santykiuose. Bet Čekoslovakija nuėjusi kitu, priešingu Vokietijos saugumui, keliu. Jei būtų pasielgusi priešingai, t.y., realistiškai įvertindama savo geopolitinę padėtį, būtų laikiusis Vokietijai prietelingos ir bendros su ja politikos, tai to, kas atsitiko, nebūtų buvę. Vokietija būtų mačiusi Čekoslovakijoje sau ne priešą, bet draugą, kaip, pavyzdžiui, dabar yra Vengrija. Bet Čekoslovakija vedė rizikingą prieš Vokietiją nukreiptą žaidimą, grasindama Vokietijai durklu į nugarą ir pasidarydama sovietų rusų ir prancūzų aviacijų placdarmu, grasinusiu pačiai Vokietijos širdžiai – jos sostinei. Tokios padėties nebuvo galima pakęsti ir todėl laikui pribrendus šis pavojingas Vokietijos saugumui ginkluotas oazis vokiečių Lebensraume buvo nuginkluotas, atpalaiduojant čekų tautą nuo priešingų jos tautinei egzistencijai rūpesčių – von fremden Sorgen zu befreien…
Minėtu būdu pateisinęs Čekoslovakijos likvidavimą, Hitleris toliau įtikinėjo, kad jis mažosioms valstybėms visai negrasinąs. Jis to nedarąs ne dėl to, kad neturėtų priemonių, bet dėlto, kad Vokietija nori su visais savo kaimynais sugyventi geruoju. Užimti tą ar kitą mažą valstybę, Vokietijai, atsižvelgiant jos ginkluotos pajėgos persvaros /Ubergewicht/, jokio sunkumo nedarytų. Bet Hitleris, sakė, tame nematąs jokios prasmės. Užėmimas tos ar kitos valstybės pareikalautų ten laikyti keletą vokiečių divizijų. Tai kainuoja pinigą ir būtų visai neekonomiška, nes ir be užkariavimo Vokietija gali gauti iš sakytų valstybių ūkio produktų ar kitų jai reikalingų prekių, būtent, susitarimo keliu. Vokietija ne tik gali daug eksportuoti mašinų ir kitokių fabrikatų, bet ir turi gyvo reikalo daug ką importuoti, nes ji yra didžiausias Europos vartotojas. Iš kitos vėl pusės mažoms valstybėms, iš priežasties jų mažų vidaus rinkų, neapsimoka turėti pas save didesnes fabrikas, pavyzdžiui, mašinoms gaminti, ar kitokiems komplikuotiems fabrikatams, kurių gamyba tik tada apsieina pigiau, jei gaminama serijomis ir masiškai. Tai gali sau leisti tik didelė valstybė. Tuo būdu mažosios valstybės, Vokietijos kaimynai, visai natūraliai yra linkusios keistis prekėmis su Vokietija: pirktis sau iš Vokietijos mašinas bei kitokius fabrikatus ir parduoti jai savo žemės ūkio produktus, Vokietijai reikalingus. Prie tokių aplinkybių esą būtų nesąmonė ir pačiai Vokietijai nenaudinga mažosioms valstybėms grasinti jų užėmimu, kaip Vokietijai yra įnkriminuojama…

* Paimta iš istoriko Algimanto Kasparavičiaus ”Lietuva 1938-1939 m., Neutraliteto Iliuzijos“, Baltos Lankos, 2010 m.

Paruošė: Algis Avižienis