Uncategorized

Dažniausiai revoliucija apibrėžiama kaip emancipacija, sudaranti arba realizuojanti galimybes, kurių anksčiau realizuoti nebuvo galima. Revoliucijos vyksta triukšmingai, su šauksmais ir sukrėtimais. Tokio proceso nepavyks nepastebėti.

Revoliuciniai buvo 1968 metų įvykiai Prancūzijoje, kurie įgalino legalius abortus, kritiškai orientuotą socialinę spaudą, nevyriausybinių organizacijų sistemą, socialinius centrus ir gyvenimą komunomis, naujas švietimo struktūras ir valdžios institucijas, mini sijonus ir laisvą seksą. Savo ruožtu „oranžinė revoliucija” (jei padariau teisingas išvadas padiskutavęs su savo kolegomis iš Kijevo), parodė, kad už politiką čia jau nebežudoma. Prievartos mašina sustabdyta, politika įmanoma kaip neprievartinio aktyvizmo forma, kaip santykinai nepavojingas žaidimas.

Tokios yra matomos „triukšmingų” revoliucijų pasekmės. Bet dar dažniau reikšmingos permainos visuomenėje įvyksta dėl virtinės tylių ir nepastebimų poslinkių, kurie pasireiškia be triukšmo ir sukrėtimų, todėl nedaug primena „tikrą” revoliuciją. Galima pasakyti, kad „triukšmingos” revoliucijos yra rezultatas „tylaus” istorijos darbo, kuriuo suformuojamos naujos prasmės, išnyksta ir atsiranda institucijos, keičiasi valdžios mikrostruktūros. Vėliau gali įvykti „triukšminga” revoliucija, bet jos gali ir nebūti, o visuomenė vis tiek jau bus pasikeitusi.

Mane domina 1950-1970 metais abiejose „geležinės uždangos” pusėse vykę būtent tokie nepastebimi postūmiai, kurie sugrovė, atrodytų, tokias tvirtas sienas tarp buržuazinės ir socialistinės visuomenių. Jei tokios permainos neužsifiksuoja kaip vienkartinis įsimintinas įvykis, galima pabandyti užčiuopti jas kitais būdais. Vienas tokių – mums įprasto ir nuobodaus oficialiosios politikos, įforminančios „amžinąją” tvarką, žodyno analizė. Permainas gerai įliustruoja, pavyzdžiui, mokslinių ir politinių sąvokų – „darbas”, „asmenybė” ir „humanizmas” – evoliucija XX amžiuje. Išanalizavus šiuos žodžius oficialiosios retorikos kontekste – konstitucijų tekstuose, partijos programiniuose dokumentuose, generalinių sekretorių ir prezidentų kalbose, – galima pastebėti, kad bepramis politinis traškesys iš tikro yra prasmingas. Tarybinėje istorijoje sąvokos „asmenybė” arba „humanizmas” yra kertinės, perkeičiančios socialinę tikrovę.

Tarybinėje oficialioje retorikoje „humanizmo” terminas suriša visą rinkinį bazinių politinių sąvokų. Dalis to rinkinio išlieka nepakitusi per visą tarybinės istorijos laikotarpį pradedant nuo 1920 metų. Tai liečia „laisvą darbą” ir „rūpestį paprastu žmogumi”. Bet yra ir kintama dalis, kuri atsispindi, atrodytų, nekintančios ir nekintamai tuščios sąvokos „socialistinis humanizmas” evoliucijoje. 1930 metais be laisvanoriško darbo ir rūpesčio paprastu žmogumi, humanizmą apibrėždavo ir neapykanta klasiniam priešui. Vėliau, 1940-aisiais, ši neapykanta buvo nukreipta prieš Tėvynės priešus.

6-ojo dešimtmečio pradžioje, pasibaigus II pasauliniam karui ir valstybės aparate įsigalėjus nuosaikiai frakcijai, socialistinio humanizmo apibrėžimas keičiasi. „Neapykantos” vietą užima „taikos” (nekaro) ir „draugystės” sąvokos. Beje, draugystė neapsiriboja vienos klasės rėmais, o taikoma visai žmonijai. Naujas apibrėžimas numato „visų geros valios žmonių”, visų, suinteresuotų pažanga, sąjungą.

sovietu humanizmas 2Brežnevas polsiauja Kryme, 1973 m.

8-ajame dešimtmetyje įvyksta dar ryžtingesnis postūmis. Taikos ir draugystės tema, apibrėžianti humanizmą, užleidžia vietą naujai sąvokai – „žmogaus teisėms”. 1920 m. socializmas buvo tiesiogiai susietas su buržuazinių teisių ir laisvių neigimu. Vėliau ribos tarp socializmo ir buržuazinės visuomenės prarado aiškias prasmės ribas. Ta tendencija pradėjo ryškėti jau 1960 m., ji buvo įtvirtinta politiniuose ir juridiniuose 1977 metų konstitucijos komentaruose. Juose teigiama, kad žmogaus teisės ir humanizmas TSRS yra „tikri”, o Vakaruose – „iškreipti”, bet niekas iš komentatorių nepajėgė paaiškinti, kokie iš tikrųjų tie skirtumai.

Tokiu būdu per 40 metų įvyko svaiginantis humanizmo apibrėžimo pokytis, o per jį – ir socializmo sampratos postūmis nuo mobilizacinės, militarizuotos sąvokos, grindžiamos neapykanta ir klasių kova, į kažką „draugiško” ir nedaug tesiskiriančio nuo buržuazinės santvarkos.

Tuo pačiu laikotarpiu oficialioje retorikoje buvo pastebimas ne mažiau ryžtingas ir toks pat „tylus” postūmis kitos svarbios sąvokos – „asmenybė” – kontekste. 1920 m. įtvirtintas „masių” ir kolektyvo dominavimas 1950 m. susvyruoja, asmenybės autonomija ir jos tobulinimas paskelbiamas vertybe. Asmenybė ima asocijuotis ne su kolektyvu, o su laisvalaikiu, individualiu gerbūviu ir plačiu vartojimo spektru. Jau 1971 m. L. Brežnevo kalboje, skirtoje eiliniam partijos suvažiavimui, galima atrasti formulę, kurios neįmanoma įsivaizduoti kokioje nors 1930-ųjų J. Stalino kalboje: „Paslaugų sfera – tai ne šiaip šakos, turinčios vykdyti planą, o tarnybos, tiesiogiai susijusios su žmonėmis, su visa jų skonių įvairove, su žmonių nuotaikomis”. Juk sunku įsivaizduoti, kad Stalinas kalbėtų apie asmeninius skonius. Jo kalbose 1930-ųjų ir net 1940-ųjų pradžioje vartotojiški motyvai apsiribodavo siekiais „pakelti varguomenę iki pasiturimo gyvenimo”. Vėliau oficialiuose tekstuose atsirado terminai „asmeninė iniciatyva”, „asmenybės kūryba” ir t.t. Lygiai taip pat galima sulyginti žurnalo „Voprosy psichologiji” 1-ojo numerio (1955) turinį su 1960 m. pradžios straipsniu. 1955 m. prisilaikant Pavlovo refleksų teorijos buvo svarstoma darbo įtaka jutiminiam vaiko vystymuisi ir auklėjimui, o po kelių metų redakcinis straipsnis ir visas žurnalo numeris buvo skirtas humanistinei vaiko asmenybės raidai.

Šie procesai sinchroniškai vyko abiejose „geležinės uždangos” pusėse. Prancūzijoje, Kaip ir TSRS, 6-ajame dešimtmetyje valdžia staiga susirūpino piliečių gerbūviu. Nuo to laiko prancūzų spauda ėmė reguliariai spausdinti bravūriškus reportažus apie prancūzų, turinčių savo bute vonią, televizorių ir šaldytuvą, skaičiaus didėjimą. Paslaugų sferoje ir čia, ir ten buvo pereinama nuo „fordistinio” paklusnaus darbininko kaip disciplinuotos mašinos modelio prie naujo modelio – įmonės bendradarbio, suinteresuoto gamybos sėkme.

TSRS tuo metu sušvelnėjo politinių oponentų persekiojimo formos. Stalino laikais jiems buvo skirti lageriai ir mirties bausmės, tuo tarpu vėlesnėje epochoje (ir TSRS, ir Vakaruose) politinis protestas imtas „psichiatrizuoti”. Valstybė ėmė vaizduoti kitaminčius ne kaip sąmoningus ir pavojingus priešininkus, o kaip psichiškai nesveikus žmones. Visuomenės valdymo režimas apskritai pasislinko nuo jėgos demonstravimo prie savos kultūrinės ir ekonominės hegemonijos kūrimo. Su tuo susijęs ir socialinių mokslų atgimimas TSRS. Pavyzdžiui, 1956 m. tarybinė delegacija, apsilankiusi tarptautiniame sociologų kongrese, buvo sukrėsta, nes užsienio intelektualai atvirai juodino TSRS. Tačiau į šį įvykį buvo sureaguota ne nutraukiant santykius, o priešingai, juos intensyvinant – į Vakarus imta siųsti daugiau mokslininkų, kad šie išaiškintų kolegoms „socialistinio gyvenimo būdo privalumus”.

Pagaliau iš vadų žodyno pamažu dingo ir sąvoka „masės”, tokia svarbi tarybinėje retorikoje dar iki 6-ojo dešimtmečio, 1970-aisiais ji jau praktiškai nebesutinkama, ją pakeitė sąvoka „gyventojai”. Gyventojai nėra nei „masės”, nei „piliečiai”, šiai sąvokai suteikiama sava prasmė, specifiniai tikslai, savo gerovės, nesutampančios su vadovybės gerove, siekimas. Pagal Michelį Foucault, pati „gyventojų” sąvoka, kaip politinė ir administracinė kategorija, atsiranda tuo metu, kai valstybę nustojama suvokti kaip suvereno nuosavybę ir pradedama apibrėžti per pilietinį valstybės interesą ir jo realizacijos aparatą – vyriausybę (profesionalų sluoksnį, bandantį organizuoti gyventojus toje naujoje realybėje). Pažymėtina, kad „liberalaus valdymo” genezę Foucault išveda iš XVI amžiaus, bet sukuria šią koncepciją kaip tik 1970-aisiais, kitoje „geležinės uždangos” pusėje. t.y. kaip tik tuo metu, kai „tylios” revoliucijos lygiagrečiai vyksta ir TSRS, ir Prancūzijoje.

Lygiagrečiai vyko dar vienas esminis pokytis. Jei anksčiau aukščiausia šalies vadovybė tiesiogiai kišosi į mokslą bei jo organizacines struktūras (prisiminkim kalbotyrininką Staliną), tai nuo 1960-ųjų šis tiesioginio politinio dalyvavimo intelektualinėje erdvėje modelis ištirpo priešingoje tendencijoje. Atsirado ekspertinės tvarkos pagrindai. Politinė vadovybė nebesikišo į intelektinių prasmių kūrimą, aplink save ji suformavo ekspertinių tarybų ratą, tarp kurių svarbiausias vaidmuo teko Mokslų akademijai. Pokario laikotarpiu mokslininkai vis labiau įsitraukė į perspektyvinių visuomenės planų (5 ir 10 metams) kūrimą ir taip integravosi į sprendimų priėmimo aparatą. Be skambių žodžių ir sukrėtimų susikūrė tam tikros struktūros, iš principo itin artimos europietiškam liberaliam visuomenės valdymo modeliui.

sovietu humanizmas 3Sovietinis turgus, 1982 m.

Socialinės herarchijos legitimumas

Labiausiai paplitęs požiūris į socialinę santvarką – tai darinys, iš išorės primestas laisvai asmenybei. Visgi tai labai ribotas ir pataikūniškas būdas apibrėžti savo priklausymą visuomenei. Iš tikro socialinė santvarka yra ir mumyse, ji pasireiškia įpročiais, nuomonėmis, sutarime su kitais. Tai gerai atskleidė tyrimas, nagrinėjantis mechanizmus, kurie legitimizuoja socialinę nelygybę. Atlikdamas šį tyrimą, siūliau žmonėms, įvairių socialinių sluoksnių atstovams iš kai kurių Europos šalių, pirmiausia Rusijos ir Prancūzijos, nupiešti visuomenę, kaip jie ją įsivaizduoja. Kitiems respondentams siūliau sugrupuoti korteles su profesijų pavadinimais. Sudėlioti jų hierarchiją. Po to sukeisti tą tvarką, kad ji būtų teisinga. Rezultatai pasirodė labai idomūs. Jie parodė ir skirtumus tarp šalių, ir suartėjimą tarp žmonių, kurie gyvena skirtingose visuomenėse, bet užima panašias socialines pozicijas.

Pavyzdžiui, Rusijoje praktiškai nėra tokios profesinės kategorijos kaip „amatininkas”. Tai paaiškinama tarybiniu laikotarpiu susiklosčiusiu darbo pasidalijimu. Todėl tas profesijas, kurias prancūzų respondentai įtraukia į plačią amatininkų kategoriją – nuo kepėjų ir batsiuvių iki daug retesnių elektronikos pardavėjų, – Rusijos gyventojai priskiria pramonės darbininkams arba tarnautojams. Skirtingai suvokiamos tokios dviprasmiškos profesijos kaip sportininkas. Rusijoje sportininkas pirmiausia yra žmogus, dirbantis savo kūnu. Prancūzijoje jis yra žmogus, rodomas per televiziją, ir patenka į vieną kategoriją su žurnalistais bei televizijos laidų vedėjais.

Kokie žmonės yra mažiausiai linkę susiklosčiusią herarchiją laikyti neteisinga ir nenori jos pakeisti? Prancūzijoje tai valstybės tarnautojai. Kai jiems pasiūlai pakeisti tyrimo metu rekonstruotą tvarką, galima išgirsti atsakymą: „Aš gi ne radikalas! Man, žinoma, ne viskas patinka, bet aš padėties nekeisčiau”. Tai liečia pačios įvairiausios socialinės padėties tarnautojus – nuo universitetų dėstytojų ir ministerijų valdininkų iki šaltkalvio, dirbančio municipalitete. Verta pažymėti, kad kaip tik Prancūzijos valstybinis sektorius yra labiausiai aprėptas profsąjungų judėjimo. Atrodo, paradoksalu, tačiau Prancūzijos valstybinio sektoriaus darbuotojams būdingas socialdemokratinio tipo konservatizmas, iki šiol mažai suprantamas Rusijoje – siekis išsaugoti tuos iškovojimus, kurie įgalino teisingesnį resursų paskirstymą. Daugelis valstybės tarnautojų jaučiasi lyg tų iškovojimų saugotojai, o kai Sarkozy vyriausybė ragina komercializuoti kultūrą, mokslą, švietimą ir viešasias paslaugas – ji pirmiausia susiduria su valstybinio sektoriaus pasipriešinimu.

Radikalų, aktyviau nusiteikusių keisti esamą tvarką, daugiau tarp kultūrinių ir politinių aktyvistų, o taip pat tarp amatininkų. Amatininkų atveju tai žmonės, lėtai kopę socialiniais laiptais, pasiekę tam tikrų aukštumų, lyginant su pradine savo padėtimi, ir pasiekę tam tikras „lubas”. Jie neturi galimybių judėti toliau ir aštriai jaučia poreikį keisti esamą hierarchiją, padaryti ją teisingesnę. Egzistuoja ir mažuma, siekianti pakeisti santvarką didinant nelygybę. Pavyzdžiui, susidūriau su respondentu, nurodžiusiu, kad darbininkai yra socialinės piramidės viduryje. Jis norėjo nukelti juos į patį dugną. Toks požiūris aiškiai susijęs su dešiniosiomis konservatyviomis politinėmis pažiūromis, kurios savo ruožtu sąlygotos biografijos detalėmis. Šis respondentas anaiptol nepriklausė aristokratijai, kalbant klasikiniais terminais, jis buvo klasinis konservatyvios smulkiosios buržuazijos atstovas. Išeivis iš Prancūzijos kaimo, kirpyklos Paryžiaus centre savininkas. Gyvenantis kuklų ir didžia dalimi nuobodų gyvenimą, ksenofobas.

Rusijoj radikaliausių permainų trokšta vyresnio amžiaus žmonės. Neretai darbininkiškų profesijų ar kvalifikuoti specialistai, kurie dėl du dešimtmečius trukusių socialinių perturbacijų prarado turėtą socialinę padėtį. Sukeisti vietomis „oligarchus” ir „dirbančiuosius” jiems dažniausiai yra ne revoliucinis, o restauracinis žestas. Revanšas. Bet tuo neapsiribojama. Pavyzdžiui, keisti socialinę tvarką taip pat linkę jauni intelektualai, kuriems atrodo, jog šiuolaikinės Rusijos visuomenės viršūnę užima pinigai, o ne kultūra. Tai antra potencialių herarchijos griovėjų kategorija, gimininga Rusijoje ir Prancūzijoje – kultūros profesionalai, jauni ir nelabai, siekiantys pakeisti oligarchiją kultūros elitu. Tarp kitko, verta pažymėti, kad daugeliu atveju žmonės neverčia visos socialinės piramidės aukštyn kojomis, o atlieka lokalius pakeitimus. Kartais keičia vietomis kokias nors dvi socialines grupes. Konservatyviausiais pasirodo tie, kurie labiausiai patenkinti savo turtine padėtimi ir todėl nenori nieko keisti.

Šis tyrimas išryškino mechanizmus, veikiančius visas be išimties šiuolaikines visuomenes. Kiekvienoje iš mūsų visuomenių funkcionuoja kelios autonominės sferos, turinčios ypatingą logiką, konkuruojančia su kitomis. Pavyzdžiui, visuotinio kultūros arba švietimo prieinamumo logika konfliktuoja su rinkos logika, orientuota į maksimalų pelną.

________________________

Aleksandras Bikbovas – Rusijos sociologas, Maskvos universiteto šiuolaikinės filosofijos centro direktoriaus pavaduotojas, tarpdisciplininio žurnalo „Logos” ir visuomeninių judėjimų portalo „Judėjimas” redaktorius. Tyrimų sritys – socialinės santvarkos, švietimo ir kalėjimų sistemos, visuomeniniai judėjimai.

(Bus daugiau)
Vertė E. B.
2010 02 06

0 975

Anapus rinkos

Kai kurie paribiuose esantys žmonės vis dar išgyvena daugiau ar mažiau ikikapitalistinėmis sąlygomis. Kai kurie yra vietinės tautelės, kovojančios už savo tradicijų išsaugojimą; kiti ‒ pašalintieji, kurie jau buvo įtraukti į ekonomiką, išsunkti ir išspjauti. Rinkai ryjant vis daugiau ir daugiau, už jos besilaikantieji turi vis mažiau iš ko išgyventi. Žiūrint iš šios perspektyvos, niekas negali įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo tada, kai visi galėdavo patys apsirūpinti tuo, ko reikėdavo.

Dar visai neseniai žmonija prasimaitindavo iš to, ką gaudavo iš žemės po savo kojomis. Sunkiais laikais tai veikdavo kaip saugumo tinklas. Dabar, kad gautų išgyvenimui reikalingų produktų, visi turi eiti į prekybos centrus ‒ tokiu būdu ekonominės recesijos tapo tokios pat pavojingos kaip žemės drebėjimai ar cunamiai. Stichinės nelaimės praeina, o kapitalizmas išlieka: badas yra laikinas, o skurdas tęsiasi ilgai.

Tačiau net ir šiandien dalis kiekvieno asmens gyvenimo išlieka anapus pelno ir konkurencijos logikos, pavyzdžiui, ryšiai su draugais ir šeima, ar gaivus vėjelis vasaros dieną. Geriausi dalykai gyvenime vis dar yra nemokami. Savaime vertingi užsiėmimai, pavyzdžiui, dalinimasis įvairiais dalykais be jokių sąskaitų vedimo, yra esminga mūsų visuomenei, kad ir kokia forma pasireiškia. Daugelis šių užsiėmimų yra uždaryti siauruose socialiniuose kontekstuose, besirandantys tik tarp lygiųjų tokiu pat būdu kaip senovės Atėnuose demokratija buvo praktikuojama išlaikant vergiją. Tačiau tai, kad net turtingiausi žmonės ‒ tie, kurie nerimauja dėl savo privilegijų išlaikymo ‒ vis dar bendrauja tokiais būdais, jau kažką sako. Sunku įsivaizduoti, kad ekonomika galėtų praryti viską, kad ir kokie kolonizuoti bebūtume.

Kita vertus, tie, kurie mėgina pabėgti nuo rinkos, retai nubėga toli. Tolimiausios komunos vis dar turi turėti nuosavą ar nuomotis kitų plotą, mokėti mokesčius ir tvarkytis su kapitalistines vertybes išlaikiusių, emociškai sužalotų narių būdais. Galų gale tokia autonomija gali paskatinti tokias pat vertybes kaip ir savisamda. Autonominės erdvės ‒ bandomos palaikyti kapitalistinės visuomenės paribiuose ir patiriančios didžiulę jos įtaką bei spaudimą ‒ paprastai yra nuskurdintas galimo pasaulio modelis. Blogiausiu atveju jos pasitarnauja dalyvių demoralizacijai, pasiųsdamos žinutę, kad jų utopinė alternatyva pasmerkta žlugti ir sukurdamos įspūdį, kad tai jų pačių, o ne kapitalistinės galios kaltė. Išlikusios vietos dažnai užsidaro savyje, prarasdamos viltį išjudinti didesnius pokyčius.

Tokie bandymai pabėgti yra pasitarnavę tolimesnei kapitalizmo sklaidai; pavyzdys ‒ pabėgėliai iš Europos, iškeliavę į taip vadinamą Naująjį Pasaulį. Tačiau tais laikais dezertyrai vis dar galėjo kirsti frontą ir prisijungti prie nekapitalistinių bendruomenių ‒ ir dažnai prisijungdavo, kovodami kartu su jomis prieš buvusius gentainius. Šiandien frontų linijos nustumtos iki pat žemės pakraščių. Tie, kurie nori ištrūkti iš kapitalizmo, turi kautis ten, kur stovi.

Gyvūnai, augalai ir mineralai

Su gyvūnais, augalais, mineralais ir viskuo kitu ekonomika elgiasi taip pat, kaip ir su mumis. Rankose mėsainį laikantis darbuotojas žvelgia į veidrodį ir stebisi siaubingu kitos gyvybės, per prievartą paverstos preke, potencialu. Tas pats galioja ir veganiškai alternatyvai: sojos pupelių monokultūra homogenizuoja ir sukelia tiek pat žalos, kiek ir mėsos fabrikai. Ekonomikos piramidės papėdėje suversta milijardai buvusių gyvų būtybių lavonų. Apsilankius skerdykloje ar vivisekcijos laboratorijoje nesunku įsivaizduoti, kaip gyvos rūšys gali pavydėti išnykusiosioms.

Nei ledynai, nei kalnų viršūnės, kuriose jos gyvena, nėra apsaugotos nuo rinkos poreikių. Pati žemė yra sistemingai verčiama pelno šalutiniu produktu. Tai ‒ galutinis privačios nuosavybės institucijos ir jos skatinamų praktikų rezultatas: gyvos būtybės redukuojamos į objektus, o materialusis pasaulis pajungiamas prie save išpildančių prietarų.

Ne-žmonės vis dar įtraukiami į ekonomiką be jokių sutarčių taip pat, kaip dar neseniai buvo įverginami ir ne-europiečiai. Kai kuriems dar paliekama šiek tiek autonomijos vartotojų pasitenkinimo labui: nacionaliniams parkams, laukinių žvėrių medžioklės ir žvejybos vietoms, naminiams gyvūnams. Privilegijų zonos, dalinančios žmonių visuomenę, taip pat dalina ir kitas rūšis: Leonos Helmsley šuo paveldi milijonus, o milijardai karvių ir kiaulių yra skerdžiamos.

Žiūrint į kitus gyvūnus kaip į galios žaidimų figūrėles lengva pamiršti, kad dar ne taip seniai žmonės ir save matė kaip natūralaus pasaulio dalį. Pasaulis vis dar pateikia užuominų, koks galėtų būti gyvenimas be ekonomikos. Vaikščiojant sengirėje galima įsivaizduoti, kokią gausą ir įvairovę mes praradome.

Vadybininkai mums sako, kad plaukikai, šliaužikai, ėjikai ir skraiduoliai savo gyvenimus praleido dirbdami tam, kad pavalgytų. Šie vadybinkai savo naujienas skelbia per anksti. Dar ne visos įvairios būtybės yra išnaikintos. Tau, skaitytojau, pakaktų tik patekti tarp jų arba pastebėti juos per atstumą, kad pamatytum, jog jų budrūs gyvenimai pilni šokių, žaidimų ir švenčių. Net medžioklė, tūnojimas, sėlinimas ir šuolis, yra ne tai, ką vadiname Darbu, o tai, ką vadiname Linksmybėmis. Vienintelės būtybės, kurios dirba, yra kaliniai – mes. (Fredy Perlman)

Gamyba

Darbas sukuria daug dalykų: materialias gėrybes, informaciją, organizaciją, kultūrines praktikas, pačią prasmę. Visų pirma, darbas karta po kartos kuria dirbančiuosius ir kapitalistus. Gamybos funkcija yra ne tiesiog sukurti prekes, o reprodukuoti socialines struktūras ir galios santykius, kurie išlaiko būtinybę dirbti. Trumpai tariant, darbas produkuoja vertę tam, kad reprodukuotų vertybes.

Kapitalizmas neabejotinai yra našus; laisvos rinkos skatinimai ir grasinimai verčia rastis vis daugiau naujovių ir produkcijos. Bet tai gali apgauti. Gamyba nesukuria prekių iš niekur; ji transformuoja laiką, energiją ir žaliavas. Tai galioja net ir nematerialioms prekėms, tokioms kaip kompiuterių programos. Nors sukurtos prekės turi vertę rinkoje, bet laikas, energija ir žaliavos, įvertinus pagal kitus kriterijus, būtų galėję būti vertingesni savo pirminėse formose: medžiai ekosistemai praverčia labiau, kai dar nėra paversti reklaminiais lankstinukais; galbūt ir kompiuterių programuotojas mieliau praleistų popietę su dukra miške. Gamyba yra vienas iš būdų, kuriais gali būti nusakomas visko įtraukimo į ekonomiką procesas: visas pasaulis privatizuojamas, medis po medžio, darbo valanda po darbo valandos, idėja po idėjos, genomas po genomo.

Tai nereiškia, kad kapitalistinė gamyba niekada nesukuria produktų, kurie būtų pageidaujami anapus jos logikos. Mūsų visuomenė pagamina nepalyginamai daugiau nei jai reikia išgyvenimui: naudingus įrankius, pamaloninančias prabangos prekes, besiplečiantį kosmoso pažinimą. Bet šios gėrybės taip pat funkcionuoja kaip padėties simboliai, steigiantys hierarchijas ir stratifikuojantys galią ‒ tai paaiškina vardinius drabužius ir vasarnamius, kurie didžiąją metų dalį būna tušti. Jie pasitarnauja tam, kad socialiai produkuota nelygybė taptų materiali.

Nuolat auganti gamyba gali užslėpti iš jos kylančius galios skirtumus. 1911 metais tik patys turtingiausieji turėjo automobilius; 2011-aisiais grubiai skaičiuojant pasaulyje automobilį turėjo kas vienuoliktas žmogus. Jei gyvenimo kokybę matuotume griežtai tik pagal priėjimą prie išteklių, tai daugelis žmonių šiandien turėtų gyventi geriau. Tačiau laukimas kamščiuose kiekvieną dieną važiuojant į darbą ar parduotuvę ir atgal vargu ar daug kam atrodo kaip pažanga; tai liudija vidurinės klasės grįžimas į tankias miestų erdves, kur mašinos ne tokios svarbios. Ta klasė, kuri 1911-aisiais turėjo automobilius, šiandien turi privačius lėktuvus, o visos šios transporto priemonės teršia atmosferą dar nematytais tempais ‒ kol žmonės, kurie labiausiai kenčia nuo to pasekmių, vis dar neišgali turėti mašinų.

Jei esminė žmogaus gyvenimo dalis yra ne materialaus pasaulio kontrolė, o socialiai kuriamos prasmės ir santykiai, visa perteklinė gamyba netenka prasmės. Kol turtas ir galia padalinti nelygiai, padidinta gamyba daugumai gali pasiūlyti tik ribotus pranašumus; jų balso vertei visuomenėje vis mažėjant, reikalai jiems gali net pablogėti.

Gamyba sunkiasi į dirbančiųjų gretas vis giliau ir giliau. Kai įsivaizduojame, kokia gamyba buvo XIX-ame amžiuje, regime darbininką, paklūstantį nurodymams savo kūnu. Šiandienos dirbantysis savo pareigoms turi atsiduoti mintimis, kūnu ir siela, kol tampa nuo jų neatskiriamas. Galbūt jis gamina ne materialias gėrybes, o dėmesį, duomenis, madą, stilių; jei jis dirba pramogų srityje ar tiesiog yra naujamadiškas miestietis, jam gali tekti pardavinėti savo įvaizdį ‒ nuolat vejantis laikrodį.

Naujiems ekonomikos sektoriams visą darbuotojo būtį pajungiant vertės kūrimo užduočiai, riba tarp gamybos ir vartojimo trinasi. Pavyzdžiui, atnaujindamas savo internetinį profilį studentas papildo interneto turinį tokiu būdu, kuris neša pelną internetinę reklamą pardavinėjančiai kompanijai.

Didžioji dalis šios kultūrinės ir informacinės produkcijos lieka neapmokėta, bet vis tiek padeda pasipelnyti kapitalistams. Kadaise žurnalistai galėdavo gauti padoriai apmokamus darbus mažų miestelių laikraščiuose; dabar šie laikraščiai bankrutuoja dėl blogerių, kurie dirba už dyką. Panašiai ir pogrindinės muzikos grupės, anksčiau galėjusios pačios leisti ir parduoti savo įrašus už kuklų pelną; dabar, jei tokios grupės nori, kad kas nors ateitų paklausyti jų koncerto, turi susimokėti iš savo kišenės, kad įrašytų dainas, kurias vėliau galėtų nemokamai įdėti į internetą – taip iš esmės pasiūlydamos savo muzikos pavyzdžius tiesiogiai klausytojams, o ne muzikos korporacijoms. Visas šis nemokamas turinys augina paties interneto vertę, pripildydamas kišenes tokiems technologijų magnatams kaip Billas Gatesas ir Steve’as Jobsas, kurie parduoda priemones prie jo prieiti. Kol kapitalistai kontroliuoja materialių gėrybių gamybos priemones, laisvas informacijos dalinimasis gali paskatinti socialinį susipriešinimą jų naudai – ištirpdydamas viduriniąją klasę informacijos ir pramogų pramonėse.

Taip pat tyrinėjamos „nemokamos“ gamybos formos, tokios kaip crowdsourcing’as, kai savanoriai iš plačiosios visuomenės sprendžia problemas ir tobulina produktus. Nemokamas platinimas ir savanoriška gamyba puikiai veikia aukšto bedarbystės lygio eroje, kai bedarbius būtina nuraminti ir išnaudoti. Visai įmanoma, kad ateityje ‒ turtingam elitui išnaudojant milžinišką laikinų darbuotojų ir bedarbių masę savo galios ir jų priklausomybės palaikymui ‒ savanoriškas darbas vis labiau funkcionuos kaip kapitalizmo dalis, o ne pasipriešinimas jam. Klastingiausia tai, kad atrodys, jog šis nemokamas darbas yra naudingas plačiajai publikai, o ne elitui.

Ironiška, nemokama gamyba ir platinimas atrodytų esantys išskirtiniais bet kokios antikapitalistinės praktikos bruožais. Tačiau kad jie privestų prie naujų galios santykių, turime atsisakyti privačios kapitalo nuosavybės.

Vartojimas

Vienintelis „laisvas“ laisvalaikio aspektas yra tas, kad viršininkas laisvas nuo mokėjimo už jį. Didžioji laisvalaikio dalis skiriama pasiruošimui darbui, ėjimui į darbą, grįžimui iš darbo ir atsigavimui nuo darbo. Laisvalaikis yra eufemizmas, reiškiantis keistą būdą, kuriuo darbas kaip gamybos faktorius ne tik pats apsimoka savo transportavimą iš darbo ir į darbą, bet ir prisiima visą atsakomybę už savo palaikymą bei taisymą. Anglis ir plienas to nedaro. Staklės ir spausdintuvai to nedaro. (Bob Black)

Kad kapitalizmas veiktų, dirbantieji neturi turėti galimybės prieiti prie savo darbo produktų kitaip nei per rinką. Jei jie galėtų tiesiogiai pasidaryti ir pasiimti viską, ko reikia, kapitalistams nebūtų kaip pasipelnyti. Ši skirtis tarp gamybos ir vartojimo yra neišvengiama bet kuriam perėjimui į kapitalizmą. Kapitalizmui plečiantis ir gilėjant, ji tampa skirtimi tarp dirbančiojo ir kiekvieno pasaulio, kuriame jis gyvena, aspekto.

Žinoma, apmokamo darbo produktai nėra vieninteliai, kuriuos vartojame. Europos kolonistai apkaltindavo vietines tauteles kanibalizmu dažnai vien tam, kad pateisintų jų įverginimą. Šiandien daugelis šių tautelių prisimenamos tik iš miestų ir sporto komandų pavadinimų, o jų pagrindiniai javai ir religinės tradicijos parduodamos degalinėse. Tad kas ką suvalgė?

Kai visi priverstinai įtraukiami į rinką, iškyla naujos dinamikos. Gamybai augant, pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją: kad dalyvautume socialiniame gyvenime reikia vis daugiau ir daugiau išteklių. Prieš porą šimtų metų ūkininkai į mainų ekonomiką įsitraukdavo tik dėl kelių specifinių produktų; visa kita jie galėjo užsiauginti patys namie arba išsikeisti su kaimynais. Kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, šiandienos vartotojas privalo turėti mobilųjį telefoną, televizorių, kompiuterį, mašiną, banko sąskaitą ir paskolą, draudimą bei daug kitų dalykų, ypač jei nori daryti kokią nors įtaką. Jei valstietis ūkininkas kokiu nors stebuklingu būdu būtų įgijęs bet kurį iš išvardintų objektų, jis būtų buvęs turtingas, tačiau šiandienos vartotojas gali turėti juos visus ir vis dar būti vargšas. Ši infliacija sukuria klasę žmonių, kurie visi pašalinami iš visuomenės, kai tuo tarpu gėrybių – perteklius.

Ta pati dinamika veikia ir valstybių bei tautų lygmeniu. Kai viena visuomenė verčiasi per galvą stengdamasi pagaminti ir išrasti daugiau nei jos kaimynai, kad juos užkariautų ar bent jau iš jų pasipelnytų, visi kiti verčiami neatsilikti; kas nori likti skurdūs ir išnaudojami? Šis spaudimas turėjo reikšmingos įtakos destruktyvioms „besivystančių“ šalių industrializacijoms.

Patys tapę prekėmis, darbuotojai vartoja prekes, kad išreikštų galią vieninteliu jiems galimu būdu. Kai nebėra su kuo to palyginti, pirkimas nustoja būti neišvengiama blogybe ir tampa šventu veiksmu; kapitalizmo religijoje, kur finansinė galia tapatinama socialinei vertei, o išlaidavimas yra vertės įrodymas, tai yra komunijos forma. Parduotuvė yra šventykla, kurioje pirkimo aktas patvirtina vartotojo vietą visuomenėje. Didžioji dalis mūsų poilsio susideda iš ritualų, kuriuose pats pinigų leidimas yra tikslas ‒ jis patvirtina, kad užsiėmimas yra gerai praleistas laikas ar ėjimas į pasimatymą.

XX amžiuje masinė gamyba kūrė vis homogeniškesne tapusią vartojimo kultūrą. Tačiau kai rinkos plėtra pasiekė savo ribas, kapitalistai persiorientavo į vartotojų pasirinkimo įvairovės didinimą; dėl to maištingos subkultūros, atsiradusios kaip reakcija į masinę visuomenę, buvo paverstos rinkos nišomis. Individualybės ir „skirtumo“ aukštinimas tapo formule, kuri plečia kapitalizmą toliau, pasipelnant iš jo paties sukurto nepasitenkinimo.

Šiandien kiekvienai tapatybei yra produktų linija ‒ kiekvienai etninei grupei, seksualiniam polinkiui ir politinei pozicijai. Šie produktai tapo neatskiriami nuo tapatybių, kurias papildo: kai pop žvaigždė dainuoja, kas jam patinka moteryje, jis dainuoja apie jos kvepalus, jos makiažą, jos drabužius. Net maištingiausios subkultūros yra pagrįstos bendromis vartojimo struktūromis ‒ bendra estetika.

Laiku, kai ekonominis spaudimas nuolat skaldo ir performuoja darbo jėgą bei vietines bendruomenes, nuostabos nekelia tai, kad žmonės savo tapatybės pojūtį labiau grindžia savo vartojimo veikla nei gamybos vaidmenimis. Neramios kaiminystės sunaikinamos jas gentrifikuojant, o maištingos etninės grupės padalinamos tarp kalėjimų ir asimiliacijos; bet kuris radikalią savo interesų sampratą turintis socialinis kūnas išskaidomas kaip įmanoma greičiau. Galbūt tai paaiškina, kodėl pasipriešinimas kapitalizmui plinta kaip ideologinė tapatybė, bet silpsta kaip jėga, kovojanti dėl gamybos ir fizinės teritorijos. Pasipriešinimas tokiomis sąlygomis nėra neįmanomas, bet turi įgauti naujas formas. Daugelis naujų pasipriešinimo formų atsirado vartojimo, o ne gamybos plotmėje: skvotinimas, maisto perskirstymo tinklai, antikapitalistinės subkultūros.

Tuo tarpu visos pasipriešinimo formos, kurios nesikasa prie problemos šaknų, yra iš naujo perimamos rinkos funkcionavimo. Pasipiktinimas paskirais kapitalizmo simptomais sukūrė etišką vartotojiškumą, kuris pasitarnauja tik kapitalistinės ekonomikos stimuliavimui. Tokiems produktams kaip laisvai augintų vištų mėsa ar sąžiningos prekybos kava buvimas „etiškais“ tėra papildomas rinkodaros elementas, didinantis jų suvokiamą vertę, taigi ir jų kainą. Laisvoje rinkoje pardavimo kainą lemia ne materialūs daikto pagaminimo kaštai, bet tai, kiek daugiausiai vartotojai yra pasiryžę mokėti. Vertė nėra vidinė savybė ‒ net benzinas yra vertingas tik tam tikroje socialinėje sandaroje. Socialinis „atsinaujinamumo“ ir „natūralumo“ kaip pageidaujamų savybių konstravimas sukuria naują nematerialią vertę, kuri padeda parduoti daiktus aukštesnėmis kainomis net ekonominio nuosmukio metu, išnaudojant vartotojų gerą valią palaikyti tą sistemą, kuri pati ir sukėlė problemas. Kol kapitalizmas išlieka visuotiniu įstatymu, bet kokia tikra nauda vištoms ar brazilijos kavos rinkėjams gali būti pasiekiama tik tol, kol yra pelninga.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1636

„Pramonės augimas sustojo“, „įmonių pelningumas mažėja“… Šiomis frazėmis paprastus žmones gąsdina kaip vaikystėje baubais ar raganomis. Nes nepriklausomai nuo to, supranta žmogus visą tą ekonomistų abrakadabrą su visais tais jų „likvidumais“ ir „fjučersais“ bei „derivatyvais“, ar nesupranta, patys žodžiai „sustojo“, „mažėja“, „gresia“ skamba labai niūriai ir grėsmingai. O jeigu jau skamba, reiškia kažkas atsitiko. Visiškai neaišku, kas būtent – priešas už vartų, tvartas dega – tačiau atsitiko garantuotai.

Viskas dėl to, kad mes esame persmelkti piktybiška nesiliaujančio progreso idėja. Ji mus persmelkė visiškai nepastebimai. Gėrėme arbatą, žiūrėjome televizorių, žiaumojome sumuštinį, skaitinėjome mokyklinį vadovėlį, kvėpavome oru, klausėmės radijo. O tuo pat metu ir arbata, ir sumuštinis, or ortas buvo persmelkti kliedesių apie nesiliaujančią begalinę pažangą – visa tai skambėjo iš TV, radijo, varvėjo iš knygų ir laikraščių. Taip drauge su oru ir maistu mes įsiurbėme į kraują įsitikinimą, kad pasaulis vystosi nuo prastesnio link geresnio pagal griežtai tiesią liniją ir niekaip kitaip. Ir kad ankstesnės žmonių kartos buvo kvailesnės ir nelaimingesnės. Automatiškai. Ir kad žmonija turi vystytis be pabaigos, be nuosmukių ir sustojimų. Mokslas, technika, rinka, blaškymasis be atokvėpio, svaigstanti nuo pasisekimų ir gaunamo pelno galva, likvidumo augimas… Viskas mūsų kraujyje ir pasąmonėje.

Atsitiko taip, kad priešai pavogė iš krikščionybės idėją apie nesiliaujantį asmenybės tobulėjimą, ir nutrenkė ją iš filosofinių aukštumų tiesiai į dundantį automobilių gamybos fabriką. Arba į bet kokio didmiesčio centrą su visais jo ofisais. Kaip jums labiau patinka.

Krikščionys iš tiesų kalba apie amžiną meilę, apie begalinį dvasinį augimą, apie beribes žmogaus gerąsias savybes, tokias kaip kantrybė ar gailestingumas. Tačiau krikščionys niekada nieko nekalbėjo apie nesiliaujantį vartojimo augimą, beribius turtus, kurie pagimdo ribų neturintį godumą, apie būtinybę iki begalybės gerinti komfortą, nusigerinant iki visiško absurdo. Ir jau tikrai nelaiko to norma. O iš mūsų pavogė idėją apie dvasinio tobulėjimo begalybę ir pakeitę ją mintimi apie begalinį ekonomikos ir pelno augimą. Gavosi visiškai naujas stabas. Prieš jį klūpima ant kelių, bumbsima būgnais ir deginami aukojimo laužai. Šių laužų dūmai apnuodijo jau nebe vieną žmonių kartą.

Gerbiamieji ponai, kurie taip trokšta nesibaigiančio ekonomikos augimo – paklausykite. Jeigu jūsų vaikas vis auga ir auga ir jūs džiugiai brėžiate pieštuku ant durų staktos brūkšnelius, žyminčius jo ūgį, tai šitas jūsų džiaugsmas visiškai natūralus ir suprantamas. Tačiau štai vaikas auga toliau, perauga jus pačius, įsiremia viršugalviu į lubas ir augti nenustoja. Kas toliau? Bėgsite pas daktarus, apie jūsų atvejį susuks TV laidą, teisingai? Šiuo atveju akivaizdu, kad norma – tai ne nesibaigiantis augimas, o jo sulėtėjimas ir sustojimas, kai ateina laikas. Fizinis augimas baigiasi, prasideda moralinis ir protinis augimas.

Arba sportininkas. Štai jis, prakaituodamas ir kankindamasi bėga vis greičiau, šokinėja aukščiau ir irkluoja stipriau. Ar tai reiškia, kad jis tobulės iki begalybės, kol nepradės lakstyti šviesos greičiu, šokinėti aukščiau debesų ir ims vartyti visą Žemės rutulį kaip svarmenį? Akivaizdu, kad ne. Fiziniai resursai turi ribas. Jų nepaisymas mirtinai pavojingas žmogui. Ir bet kuris sporto genijus tai supranta, kai pakabina sportbačius ant vinies ir eina toliau darbuotis į verslą, į trenerio darbą ar dar kur nors.

Toks yra visas gyvenimas. Begalinis augimas jame įmanomas tiktai gilyn, o ne aukštyn. Augimas turi daugybę apribojimų – ne vien gamtinių ribų ir resursų išsekimo, bet ir aukštesnės valios. Gyvenime visada esama kelių turtingų metų, kai apaugama riebalais, ir kelių sunkmečio metų, kai maitinamasi iš atsargų. Protingi žmonės turtingais metais neatsipalaiduoja ir kaupia atsargas, o sunkiais metais nepuola į beviltį ir naudojasi atsargomis. Taip mes ir gyvename, turėdami galvoje, kad pavasarį ir vasarą gerai padirbėję, turėsime ką valgyti rudenį ir žiemą.

Vadinasi, nėra prasmės kelti aliarmo dėl įvairiausių nuosmukių ir krizių. Visa planeta gyvena ritmu diena-naktis. Ir netgi ten, kur diena labai ilga (už Poliarinio rato), ten ir naktis atitinkama. O amžina diena be nakties mūsų tik aname pasaulyje laukia. Ne anksčiau.

Bandymų pergudrauti visatos dėsnius ir degraduoti juos iki primityvių žemiškų formų pasitaiko kiekviename žingsnyje. Ir visi rezultatai gaunasi kažkokie kreivi, bjaurūs, karikatūriniai. Kartais – mirtini. Nesibaigs geruoju ir amžinų dorovinių vertybių pakeitimas amžinu pelno ir augimo troškimu.

Išorinės galios plėtimas be atsvaros vidiniame pasaulyje veda į narcisizmą, satanizmą, ir nesvarbu, apie ką eina kalba – Tamerlaną, Aleksandrą Makedonietį ar bankininkų šeimą iš Volstrito. Svarbu, kad tai neatitinka gamtos dėsnių, apie ką, beje, įspėja ir šventieji raštai. Babilono bokštas liko nebaigtas statyti, o žmonės išsisklaidė iš to neramaus statytojų skruzdėlyno, nes buvo pernelyg išpuikę ir per daug apžiojo.

Jeigu civilizacijos tikslas – begalinis valdžios ir turtų, įgyjamų bet kokiais būdais, troškimas, tai kita šio reiškinio medalio pusė – nesibaigianti kova su visata ir jos dėsniais. O tai ir yra satanizmas. Kelias į pražūtį.

Kaip jau sakėme, yra turtingų metų ir yra vargingų. Ir tai normalu. Ir trokštantis be pabaigos augti be jokių ribų ir protingų tikslų, o vien tik dėl paties augimo proceso primena vieną tokią varlę iš pasakos. Toji panoro tapti žirgu, ir pūtėsi, pūtėsi, kol nesusprogo. Europietiška begalinio augimo idėja visu gražumu, taip sakant.

1 1745

Lietuviška televizija ir radijas šiomis dienomis gąsdina savo piliečius, kad Europoje naikinama demokratija. Daugiausiai ašarų globalizmo šlovintojai lieja dėl Vengrijos parlamento priimto švietimo įstatymo pataisų, kurios gali panaikinti vieno žinomiausių pasaulio spekuliantų Džordžo Sorošo (George Soros) įkurtą ir visų liberalų liaupsinamą Vidurio Europos universitetą (CEU). Vengrijos vadovai itin kritiškai pasisako apie Vengrijoje gimusį Dž.Sorošą, kaltina jį noru daryti įtaką šios šalies politikai.

Kodėl Lietuvai turėtų būti svarbu, kas vyksta Vengrijoje? Lietuvoje irgi yra daugybė šio veikėjo įsteigtų organizacijų, melžiančių mūsų valstybę, varančių globalistinę propagandą – jaukiančių protą paprastiems žmonėms. „Vakaro žinios“ paprašė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Rolando PAULAUSKO priminti „filantropo“ ir „mecenato“ Dž.Sorošo nuopelnus Lietuvai ir visam pasauliui.

– Pirmiausia Dž.Sorošas yra pasaulinio masto finansų spekuliantas. Žodis „spekuliantas“ kažkada pas mus turėjo neigiamą konotaciją, bet dabar tarsi tokių jau net nėra, nes spekuliacija šiais laikais – kaip ir įteisinta veikla… Ko gero, viena garsiausių jo operacijų buvo „prasukta“ prieš daug metų, kai jis sėkmingai „šokdino“ anglų svarą sterlingų. Įsivaizduokime, kokia finansine galybe disponuoja šis veikėjas, jeigu jis sugebėjo net Anglijos valiutą priversti „judėti“ pagal savo planus. Sakoma, kad vien šioje operacijoje Dž.Sorošas susižėrė daugiau nei milijardą dolerių… O tokių ir panašių operacijų jis suorganizavo ne vieną. Yra daug teiginių vakarietiškoje spaudoje, kad jam kažkas padeda tai daryti, nes yra daug tokių keistų operacijų, kurių vienas žmogus tiesiog negalėtų aprėpti. Žodžiu, jis tikrai nėra vienišas, o greičiausiai yra vienas ryškesnių atstovų tos grupelės žmonių, kurie realiai savo pinigais valdo pasaulį.

– Kas šį poną traukia į Rytų Europos erdvę? Kokia veikla jis čia pasižymėjo?

– Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Varšuvos Paktui, o toms valstybėms pakeitus savo politinius ir ekonominius santykius, čia visur atsirado įvairių Dž.Sorošo organizacijų, kurios buvo pavadintos „Atviros visuomenės fondais“. Tai yra pagrindinė jo ideologija, ir skamba visa tai tarsi labai gražiai – esą mes pasisakome už atvirą visuomenę, kad nebūtų tarp žmonių barjerų, kad visi gražiai gyventume ir t.t. Na, kas galėtų tokiems teiginiams priešintis? Tačiau visada reikia kelti klausimą: jeigu žmogus už kažką moka savo didžiulius pinigus, vadinasi, jis tą daro ne šiaip sau. Kitaip sakant, ar tai yra jo aiškus pragmatinis planas, ar tai susiję su jo kažkokiom fantazijom? Galbūt jis yra svajoklis, kuris neturi kur dėti pinigų ir nutarė pagražinti bei pagerinti pasaulį, kurdamas tokią „atvirą visuomenę“ pagal savo fantazijas? Šis klausimas visada liks atviras.

– Tuomet pamėginkime pažvelgti, ką gi reiškia ta atvira visuomenė pagal Dž.Sorošą?

– Kad tai suprastume, palyginkime valstybę ir tautą su namais ir šeima. Kiek ilgai šeima galėtų gyventi, jeigu jos namų durys būtų visiškai atviros? Pirmiausia turbūt viską išneštų vagys. Tačiau perkelkime šitą sumanymą į valstybės erdves ir lygiai taip pat galėtume pasijuokti – juk jeigu valstybė nesaugo savo sienų, tai ji anksčiau ar vėliau pavirsta į pereinamą kiemą. Vakarų Europos valstybės į tai jau ir pavirto. O štai tokie žmonės kaip Dž.Sorošas, ar iš blogų, ar iš gerų ketinimų, ir pasiekė tokį rezultatą – istorinės Vakarų Europos valstybės šiuo metu jau neturi jokios ateities, nes daugelyje didžiųjų miestų daugiau gimsta vaikų, nepriklausančių Europos civilizacijai, negu tikrų europiečių. Tai yra oficiali statistika. Dž.Sorošas su į jį panašiais svajokliais prie to labai smarkiai prisidėjo.

– Tačiau, be tos „atvirų durų“ politikos, sorošininkai skleidžia ir tautų bei valstybių naikinimo ideologiją. Kokių čia tikslų siekiama? Per kokius „emisarus“ veikiama?

– Na, paimkime kad ir mūsų pagarsėjusią Šakalienę. Visi jos įstatymai, nukreipti prieš šeimą, savo šaknimis tiesiog suaugę su Dž.Sorošo fondu – kiekvienas gali atsidaryti „Vikipediją“, kur apie ją parašyta su visomis nuorodomis, kad ji jau daug metų yra šio fondo darbuotoja. Taigi, pastarųjų jos keliolikos metų gyvenimas vienaip ar kitaip yra susijęs su Dž.Sorošo fondų pinigais. Taigi, kad tas Dž.Sorošas su savo „atviros visuomenės“ politika akivaizdžiai ardo šeimas, normalius tradicinius santykius tarp vyrų ir moterų… Kam jam šito reikia, aš vienareikšmiško atsakymo neturiu. Vienas iš atsakymų, kurį daug kas mato, yra žmonių skaičiaus mažinimas – tie, kurie realiai valdo šitą pasaulį, kurie operuoja milijardais ir trilijonais, jau seniai atvirai sako, kad žmonių yra per daug šitame pasaulyje, ir jie kuria įvairiausias programas, kad jų būtų mažiau. Suprantama, kad sugriovus tradicines šeimas bei normalius santykius tarp vyrų ir moterų, tai atsilieps… Tačiau juk tai galima daryti ir kitaip, atviru tekstu. Pavyzdžiui, kinai savo metu tą patį pasakė – kad žmonių pas juos yra per daug, todėl įvedė vieno vaiko politiką. Nežinau, kam reikalinga visa ši konspirologija… Neturiu vienareikšmiško atsakymo, kam jie griauna Vakarų civilizaciją.

– Grįžkime prie Vengrijoje Dž.Sorošo įkurto universiteto. Skirtingai nei pas mus, vengrų valdžia neapsikentė tokio svetimkūnio savo teritorijoje ir pradėjo ginti savo valstybės interesus. Kuo nepatiko „atvira visuomenė“?

– Tai yra grynai Dž.Sorošo finansuojamas universitetas, kuriame dėstoma anglų kalba. Beje, pats Dž.Sorošas ne vienoje valstybėje yra persona non grata, ne viena valstybė yra uždraudusi jam atvykti į šalį, likvidavusi jo finansuojamas organizacijas… Tai daug ką pasakantis faktas. O Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris yra iškėlęs kovos vėliavą už savo valstybingumą ir savo tautą, yra puolamas iš visų pusių ir, reikia manyti, geriau žino, ką daro, negu kai kurie mūsų veikėjai, kurie piktinasi to universiteto galimu uždarymu. Kokie gi kadrai yra ten ruošiami, labai nesunku suprasti. Jeigu tas universitetas remia juvenalinę justiciją, visų rūšių homoseksualistų reikalus, atvirumą visiems pasaulio perėjūnams, tai jis akivaizdžiai veikia prieš nacionalinę valstybę. Lygiai taip pat nesunku suprasti, kokias idėjas tokie kadrai skleidžia visoje Rytų Europoje. Juk tas universitetas kaip tik ir skirtas Centrinei ir Rytų Europai.

– Tuomet pasvarstykime, kas nutiktų, jeigu koks nors Aleksandras Lukašenka sugalvotų pas mus atidaryti savo „filantropų“ finansuojamą universitetą? Tikriausiai, remdamiesi Dž.Sorošo diegiama „atvirumo“ praktika, jį priimtų išskėstomis rankomis?

– Žinoma, smagu taip pasijuokti… Pas mus, tarp kitko, veikia baltarusių universitetas, tik jis nukreiptas prieš A.Lukašenką… Štai čia ir matome net ne dvejopus standartus, o visišką kreivų veidrodžių karalystę. Kokia keista yra Dž.Sorošo propaguojama „atvira visuomenė“ – čia atvirai gali veikti tik labai konkrečios vienos ideologijos veikėjai. Kitaip sakant, jo „atvira visuomenė“ yra atvira tik jam pačiam ir į jį panašiems. Jeigu jis tikrai būtų už atvirą visuomenę, už laisvą minčių bei nuomonių sklaidą, už apsikeitimą idėjomis, tai viskas turėtų atrodyti visiškai kitaip, kad net nebijotų A.Lukašenkos „filantropų“… O dabar mes statome namus, atvirus visiems vėjams, kurie toli gražu nėra tokie ir atviri. Jie atviri tik „teisingiems“ vėjams.

– Akivaizdu, kad ponas Dž.Sorošas gyvena ne tik „atvirais vėjais“. Kas jums įstrigo iš pastarųjų jo veiklos metų? Kur jis dabar dėlioja akcentus?

– Kai kalbama apie tą „atvirą visuomenę“, tai nuolat Vakarų spaudoje aptinku nemažai straipsnių, kuriuose rašoma, kad tuos „pabėgėlių“ srautus finansuoja Dž.Sorošo remiamos organizacijos. Negaliu to patikrinti, bet apie tai rašo patys vakariečiai. O kad pabėgėliai yra parengti laisvam klaidžiojimui po mūsų namus, turbūt visi supranta – jie žino, kur bėgti, jie turi žemėlapius, planus, net elgesio Europoje brošiūras. Juk kažkas visa tai apmoka. Beje, nuolat girdime apie tokius reiškinius, kad gelbėjimo laivai surenka tuos pabėgėlius prie Libijos krantų ir gabena juos į Italiją, o ne atgal, nors iki Libijos kranto vos keli kilometrai… Kažkas visa tai taip pat apmoka. Dar viena Dž.Sorošo veiklos sričių – protestų prieš Donaldą Trampą organizavimas. Kai jį išrinko prezidentu, o išrinko akivaizdžiai „ne tą“, iškart pasirodė skelbimai internete, kviečiantys už pinigus protestuoti prieš demokratiją, kuri šįkart pasaulio galingiesiems neįtiko… Už viso to stovėjo Dž.Sorošas. Tačiau aš niekada nepatikėsiu, kad tai yra vieno pagyvenusio žmogaus veikla, – esą yra toks vienas ekscentriškas spekuliantas, kuris per gyvenimą susižėrė milijardus, tai dabar jis fantazuoja ir kelia sąmyšį visame pasaulyje. Nieko panašaus. Jeigu už jo nugaros nestovėtų ištisas sluoksnis įtakingų pasaulio žmonių ir jėgų, jis niekada to nedarytų – niekas jam to neleistų. Vadinasi, visa tai, ką jis daro, yra suderinta.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

0 1036

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).
Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.
Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:
„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“
Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

 

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

2017.03.21

0 971

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 1234

Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti mokėti už nuomą, paskolą, mokesčius, paslaugas; jei visi pasitrauktume vienu metu, jie būtų bejėgiai. Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti eiti į mokyklą ar darbą ‒ arba eiti į juos, bet atsisakyti paklusti nurodymams, arba atsisakyti palikti pastatus ir vietoj to juos paversti bendruomenių centrais. Bet kuriuo metu mes galėtume perkirpti savo tapatybės korteles, nusiimti nuo mašinų numerius, nuimti apsaugos kameras, sudeginti pinigus, išmesti pinigines ir įkurti kooperacines asociacijas, kad pagamintume ir išdalintume viską, ko mums reikia.

     Kiekvieną kartą, kai velkasi mano pamaina, aš pagaunu save galvojant apie tokius dalykus. Ar aš vienintelis asmuo, kuriam kilo tokia idėja? Galiu įsivaizduoti visus įprastus prieštaravimus, bet galiu lažintis, kad jei tai įvyktų kurioje nors pasaulio dalyje, likusieji greitai prisijungtų.    

     Kita vertus, pagalvok, kokiais neapsakomais būdais mes švaistome savo gyvenimus. Ko reikia, kad prasidėtų toji grandininė reakcija? Kur man eiti, kad sutikčiau žmones, kurie ne tik nekenčia savo darbo, bet ir yra pasiruošę baigti su juo kartą ir visiems laikams?

                               CrimethInc. buvusių darbuotuojų kolektyvas    

     Ar įmanoma suvokti, kad gali būti ‚teisinga rinkos kaina‘, ar bet kokia kaina, skaičiuojama auksu, deimantais, valiuta ar vyriausybės obligacijomis, už žmogaus aukščiausią nuosavybę ‒ tą nuosavybę, be kurios jo gyvenimas būtų visiškai bevertis ‒ savo laisvę?

                                                   Markas Twainas    

 

     I. Okupacija    

     Okupacija. Žodis, kuris sukelia Rytų Europos gatvėmis riedančių rusų tankų ar nervingai patruliuojančių priešiškuose Vidurinių Rytų rajonuose JAV karių vaizdus.

Bet ne kiekviena okupacija tokia akivaizdi. Kartais okupacijos užsitęsia taip ilgai, kad tankai tampa nebereikalingi. Jie gali būti suvežti atgal į saugyklas, kol užkariautieji prisimena, kad jie gali bet kada sugrįžti ‒ ar elgiasi, tarsi tankai vis dar būtų šalia, pamiršdami, kodėl taip daro.

Kaip atpažinti okupaciją? Žvelgiant į istoriją, okupuotos tautos savo užkariautojams turėdavo mokėti duoklę arba kaip nors patarnauti. Duoklė yra tam tikra nuoma, kurią užkariautieji moka vien tam, kad galėtų gyventi savo žemėse; o turint omeny patarnavimą ‒ ką gi, koks tavo užsiėmimas? Žinai, kas užima tavo laiką? Tikriausiai darbas, gal net du ‒ arba pasiruošimas darbui, arba atsigavimas nuo darbo, arba darbo paieška. Tau reikia to darbo, kad, be visų kitų dalykų, užmokėtum už nuomą ar paskolą, bet ar pastatas, kuriame gyveni, nebuvo pastatytas tokių pat žmonių kaip tu – žmonių, kurie taip pat turėjo dirbti, kad užmokėtų už nuomą? Tas pats galioja visiems kitiems produktams, kuriems įsigyti turi užsidirbti pinigų ‒ juos pagaminai tu ir kiti kaip tu, bet juos pirkti turi iš tokių kompanijų kaip toji, kuri tave samdo. Kompanijų, kurios nei sumoka tau tiek, kiek uždirba iš tavo darbo, nei parduoda gaminius už tiek, kiek kainuoja juos pagaminti. Jie išnaudoja tave nuo pradžios iki galo!

Mūsų gyvenimai yra okupuota teritorija. Kas kontroliuoja išteklius tavo bendruomenėje, kas formuoja tavo kaimynystę ir kraštovaizdį aplink ją, kas sudaro tavo dienotvarkę diena iš dienos, mėnesis po mėnesio? Net jei esi laisvai samdomas, ar tu esi tas kuris nusprendžia, ką reikia daryti, kad užsidirbtum pinigų? Įsivaizduok savo tobulą palaimą ‒ ar ji įtartinai neprimena reklamose matomų utopijų? Ne tik mūsų laikas, bet ir mūsų ambicijos, mūsų seksualumas, mūsų vertybės, pati mūsų nuojauta apie tai, ką reiškia būti žmogumi ‒ visa tai yra okupuota, suformuota pagal rinkos reikalavimus.

Ir mes nesame vienintelė priešo kontroliuojama teritorija. Nematoma mūsų gyvenimų okupacija atspindi karines okupacijas mūsų užimtos žemės pakraščiuose, kur ginklai ir tankai vis dar yra reikalingi sustiprinti banditų baronų nuosavybės teises ir korporacijų laisvę pelnytis priešiškų vietinių sąskaita ‒ iš kurių kai kurie dar prisimena gyvenimą be paskolų, atlyginimų ar viršininkų.

Nepaisant to, kad buvai užaugintas nelaisvėje, gali būti, kad pats nuo jų ne taip daug ir skiriesi. Galbūt viršininko kabinete, karjeros kursuose ar romantiniuose kivirčuose – bet kada, kai kas nors bandė valdyti tavo dėmesį, o tavo dėmesys nenorėjo bendradarbiauti – tu buvai baramas už užimtumą.

Jau yra sukilėlių armija, pogrindyje planuojanti atlyginimų vergystės panaikinimą taip pat užtikrintai, kaip ir kiekvienoje darbovietėje yra darbuotuojai, vagystėmis, dykinėjimu ir nepaklusnumu kovojantys partizaninį karą ‒ tu taip pat gali prisijungti, jei dar to nepadarei. Tačiau prieš pradėdami kurti planus ir aštrinti ietis pažiūrėkime iš arčiau į tai, prieš ką kovojame.

II. Darbas    

Kas tiksliai yra darbas? Galėtume jį apibrėžti kaip veiklą, nukreiptą į pinigų užsidirbimą – bet argi vergija ir neapmokamos praktikos taip pat nėra darbas? Galėtume sakyti, kad tai yra veikla, kuri neša pelną kažkam, nepriklausomai nuo to, ar teikia naudą pačiam dirbančiajam. Bet ar tai reiškia, kad kai tik veikla pradeda nešti pinigus, ji tampa darbu, net jei prieš tai buvo žaidimas? Galbūt darbą galėtume apibrėžti kaip triūsą, kuris iš mūsų paima daugiau nei atiduoda, arba kaip tokį, kuris valdomas išorinių jėgų.

Galbūt mes suprasime, kas yra darbas, tik tada, kai žengsime atgal ir pažvelgsime į kontekstą, kuriame jis vyksta. „Įvairovės“ pasaulyje mus jungia viena bendrybė: visi esame valdomi ekonomikos. Krikščionis ar musulmonas, komunistas ar konservatorius, San Paule ar St. Pole, tu tikriausiai praleidi didesnę dalį savo gyvenimo mainydamas laiką į pinigus arba versdamas už tave tai daryti ką nors kitą, arba kenti nuo pasekmių.

Ką dar gali daryti? Jei atsisakysi, ekonomika tęs be tavęs; jai tavęs reikia ne daugiau nei bet kurio iš šimtų milijonų jau esančių bedarbių, o alkti dėl nieko nėra prasmės. Gali prisijungti prie kooperatyvo ar komunos, bet galiausiai susidursi su tuo pačiu rinkos spaudimu. Gali protestuoti, mitinguoti ar streikuoti už prakaito krautuvių darbuotojus, bet net jei tau ir pasiseks iškovoti reformas, jie ‒ kaip ir tu ‒ vis dar privalės dirbti, nesvarbu, makiladorose ar NVO biuruose. Gali naktį su juoda kauke išeiti į gatvę ir išdaužyti visus prekybos rajono parduotuvių langus, bet kitą dieną vis tiek turėsi kažkur apsipirkti. Gali užsidirbti milijoną litų ir vis tiek likti įkišęs nosį į girnas, besistengdamas išlaikyti savo pirmenybę prieš visus kitus. Net kai darbininkai nuvertė valdžias, kad įsteigtų komunistines utopijas, galiausiai jie vis tiek turėjo grįžti prie darbo ‒ jei tik pasisekdavo.

Visa tai gali sukurti įspūdį, kad darbas yra neišvengiamas, kad nėra jokio kito būdo, kuriuo galėtų būti struktūruoti mūsų gyvenimai. Tai patogu labiausiai iš tokios santvarkos pasipelnantiems: jiems nereikia įrodinėti, kad tai yra geriausia sistema, jei visi galvoja, kad ji – vienintelė įmanoma. Ar gyvenimas tikrai visada buvo toks?

Tačiau dabar net ekonomikos ateitis tampa neužtikrinta.

Pamiršk apie ekonomiką ‒ o kaip mes?    

Kai ekonomika žlunga, politikai ir ekspertai sielvartaudami užkrauna pasekmes eilinėms dirbančioms šeimoms. Jie reikalauja ypatingų priemonių ‒ tokių kaip milijardų dolerių mokesčių mokėtojų pinigų atidavimas bankams, kurie patys ir sukėlė krizę apgaudinėdami „eilines dirbančias šeimas“. Kas čia vyksta?

Mums sakoma, kad mūsų gyvenimai priklauso nuo ekonomikos, kad jos palaikymas vertas bet kokios aukos. Tačiau daugeliui mūsų jos palaikymas visada yra aukojimasis.

Kai ekonomika žlunga, kalnakasybos kompanijos nustoja sprogdinti kalnus. Statybų vykdytojai nustoja kirsti miškus naujų biurų ir gyvenamųjų namų statymui. Gamyklos nustoja pilti atliekas į upes. Sustoja gentrifikacija. Darboholikai pergalvoja savo prioritetus. Kalėjimai būna priversti paleisti kalinius. Policijos departamentai negali pirkti naujų ginklų. Vyriausybės negali sau leisti masiškai areštuoti demonstrantų. Šerifai kartais net atsisako iškeldinti šeimas iš įkeistų namų.

Žinoma, milijonai kitų priverčiami palikti namus ir alkti. Bet problema nėra ta, kad trūksta apgyvendinimo ar maisto ‒ tai sukelia ne krizė, o faktas, kad sistema vis dar funkcionuoja. Dar ilgai iki krizės žmonės buvo varomi iš namų ir alko, kol pastatai stovėjo tušti, o maisto perteklius puvo. Jei per ekonomikos sunkmetį alksta daugiau žmonių, tai ne dėl to, kad sumenko mūsų gamybinės galimybės ‒ tai tik dar vienas pavyzdys, kaip iracionaliai mūsų visuomenė visada skirsto išteklius.

Kai darbininkai ima streikuoti, gali pastebėti tokių pačių padarinių kaip ir per krizę. Galbūt jie alks, bet taip pat išvystys naują savo galios sąmoningumą, kai pažins vienas kitą už kasdienio plūkimosi ribų. Likusi visuomenė staiga pastebi, kad jie egzistuoja. Kartais darbininkai inicijuoja naujus kolektyvinius projektus ar sprendimų priėmimo būdus. Retkarčiais jie netgi užima savo darbovietes ir panaudoja jas tam, kad nuveiktų kažką už kasdienės pelno ir konkurencijos logikos ribų. Tas pats galioja ir studentų okupacijoms.

Taigi, galbūt tikroji problema yra ta, kad krizės ir streikai nenueina pakankamai toli. Kol ekonomika valdo mūsų gyvenimus, bet koks jos sutrikdymas mums brangiai atsieis; tačiau net jei su ja ir niekada nekiltų problemų, tai niekad neatneštų mums išsvajotojo pasaulio.

Nepaisant to, ar mes pasiruošę pokyčiui, ar ne, reikalai negali taip tęstis amžinai. Kas vis dar gali tikėti, kad šiandien, kai tarša žudo tūkstančius rūšių ir tirpdo poliarinius ledynus, esame teisingame kelyje? Globalinis atšilimas ir branduolinis karas ‒ industrinis kapitalizmas jau sukūrė net du skirtingus būdus kaip išnaikinti gyvybę Žemėje. Neskamba pernelyg stabiliai!

Jei norime išgyventi dar bent amžių, turime iš naujo peržiūrėti mitologiją, kuri pagrindžia dabartinį gyvenimo būdą.

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1445

Anksčiau Europos ribos buvo visiškai kitokios. Ten, kur šiandien teliūskuoja jūra, buvo ganyklos ir miškai, ten gyveno žmonės ir žiemojo paukščiai. Globaliniai klimato procesai kelia grėsmę Europos gyventojams ir šiandien, sukeldami potvynius ir gamtos kataklizmus.

Dogerlendas. Europa po vandeniu

kada-nuskes-europa-1

Šiandien Europa skambina pavojaus varpais: globalinis atšilimas, tirpstantys ledynai, pasaulinio vandenyno lygio kilimas – tai problemos, kurios greitai palies kiekvieną. Žymusis Pizos bokštas Italijoje panirs jūros vandenyse, o šiltas oras padidins turbulenciją virš Atlanto. Tačiau rimti klimato pokyčiai darė poveikį žmonių gyvenimui ir anksčiau. Prisimenant praeities bėdas, reikia mokytis iš istorijos.

Pirmą pavojaus signalas Europoje nuskambėjo dar 6500-aisiais prieš mūsų erą – būtent tada prasidėjo globalinis ledynų tirpimas. Prieš aštuonis tūkstančius metų Britanijos salos buvo susijungusios su Europa žemėmis, kurios paskui buvo pavadintos Dogerlendu.

Dogerlendo tyrimai prasidėjo nuo 1931 metais žvejų tralerio surastų priešistorinių harpūnų ir amunicijos. Paaiškėjo, kad senovėje jūros lygis palei Europą buvo 120-čia metrų žemesnis, nei dabar, tokiu būdu mezolito epochoje teritorijose, kurios dabar yra Lamanšo ir Šiaurės jūros dugne, gyveno žmonės.

Dogerlendas jungė dabartinių Anglijos, Danijos ir Olandijos teritorijas. Tai buvo tundra su pelkėmis ir lagūnomis, turtinga paukščiais ir žuvimi.

Pagal paplitusią teoriją, dėl ledynų tirpimo Dogerlendas nugrimzdo į Šiaurės jūros dugną ir Anglija buvo atkirsta nuo kontinento prieš 8500 metų. Kita hipotezė teigia, kad Dogerlendą užtvindė milžiniškas cunamis, kurį sukėlė povandeninio grunto Norvegijoje nuošliaužos. Kaip ten bebūtų, Anglija virto sala ir buvo atskirta nuo kontinento tiek geografine, tiek kultūrine prasme, kas leido susiformuoti specifinėms tradicijoms ir savitam vystymosi keliui.

Juodosios jūros tvanas

kada-nuskes-europa-2

Praėjus 1000 metų, įvyko dar vienas didelio masto tvanas Europos teritorijoje, šį kartą rytuose. Maždaug 5600 metais prieš mūsų erą Juodoji jūra buvo kur kas kuklesnio dydžio, nei dabar. Pagal amerikiečių geologų Raimano ir Pitmano teoriją, jūra anksčiau buvo gėlavandenis ežeras, o paskui dėl žemės drebėjimų, anksčiau uždara Viduržemio jūra susijungė su Juodąja, kuri greitai užsipildė sūriu jūros vandeniu.

Juodosios jūros lygis pakilo 140-čia metrų. Tuo pat metu atsirado ir Azovo jūra, o vietoje šiuolaikinio Bosforo sąsiaurio liejosi nesibaigiantis gigantiškas krioklys, 200 kartų pranokstantis savo apimtimi Niagaros krioklį.

Savaime aišku, Juodosios jūros tūrio padidėjimas pusantro karto užtvindė didžiules pakrantės teritorijas. Galbūt būtent šis įvykis tapo pagrindu daugelyje kultūrų gyvuojančiam mitui apie pasaulinį tvaną. Kai kurie istorikai taip pat sieja Platono pasakojimą apie Atlantidą su Juodosios jūros išsiliejimu iš krantų. Bet kokiu atveju Juodosios jūros tvanas sukėlė milžiniško masto tautų kraustymąsi.

Nežiūrint į šios teorijos kritiką, žymus marinologas Balardas 2000-aisiais metais patvirtino geologų prielaidas, ištyręs senovines Juodosios jūros kranto linijas. Radioaktyviosios anglies metodu jis ištyrė moliuskus ir nuosėdines uolienas bei vandens augmeniją. Buvo padaryta išvada, kad maždaug prieš 7500 metų Juodoji jūra buvo absoliučiai gėla.

Klimato pokyčiai viduramžių Europoje

Po Romos imperijos laikais tvyrojusi atšilimo, į Europą atėjo užsitęsusios žiemos. Prasidėjusi maždaug III-IV amžiuje atšalimo epocha tęsėsi iki VIII amžiaus vidurio. Žiemos pasidarė šaltesnės, padidėjo oro drėgnumas, ledynų augimas taip paspartėjo, kad netgi kai kurie iki tol nepriekaištingi romėnų keliai buvo iš dalies užblokuoti. Vidutinė metų temperatūra krito per pusantro laipsnio, lyginant su šiuolaikine.

kada-nuskes-europa-3

535-536 metų šalčiai buvo patys didžiausi per paskutinius 2000 metų. Dėl tropinių vulkanų išsiveržimo atmosferos skaidrumas smarkiai sumažėjo, kas ir sukėlė atšalimą.

Štai ką rašė viduramžių istorikas: „Ir tais metais įvyko didis stebuklas: visus metus saulė švietė kaip Mėnulis, be spindulių, tarsi praradusi savo jėgą, nustojusi, kaip anksčiau, ryškiai švytėti. Nuo to laiko, kai tai prasidėjo, nesiliovė žmonių tarpe nei karai, nei maras, nei kitos nelaimės, nešančios mirtį“.

Tuo pat metu prasidėjo maro epidemija, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių, o atšalimas pradėjo grandininę reakciją – sumažėjo derlius, prasidėjo badas, alkanų regionų gyventojai pradėjo migruoti, kas sukėlė karinius susidūrimus.

Po 536 metų įvykių klimatas Europoje nepagerėjo per kelias akimirkas. Italijoje padaugėjo potvynių, Šiaurės jūros pakrantėse ir Anglijoje buvo užtvindyta dalis sausumos, Prancūzijoje prasidėjo smarkios liūtys ir potvyniai. Badas, drėgnas klimatas ir neįprastai šaltos žiemos privedė prie to, kad VIII-IX šimtmečiais Centrinėje Europoje išplito epidemijos. Dėl staigaus klimato pasikeitimo ir karų Europos gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai – nuo 20 iki 10 milijonų žmonių. Badas ir ligos privertė miestų ir kaimų gyventojus šiaurės Alpėse palikti namus, o naujos gyvenvietės, kaip liudija archeologiniai duomenys, prarado ryšį su ankstesne kultūra.

Istorikai mano, kad būtent šiems reiškiniams mes turime būti dėkingi už Didįjį tautų kraustymąsi. Spartus gyventojų skaičiaus padidėjimą Romos atšilimo laikotarpiu pakeitė staigus atšalimas, kuris privertė tautas ieškoti naujų žemių.

Mažasis ledynmetis

Po tautų kraustymosi epochos X šimtmečio Europoje prasideda atšilimas, kuris truko maždaug 300 metų. Tačiau XIV amžiaus pradžioje šiltosios Golfo srovės tekėjimas sulėtėja, kas sukelia tikrą ekologinę katastrofą – prasideda nepaprastai stiprios liūtys, žiemos pasidaro labai rūsčios, dėl ko išnyksta sodai, žūsta derliai.

Vaismedžiai visiškai iššalo Anglijoje, Škotijoje, Prancūzijos ir Vokietijos šiaurėje. Vokietijoje ir Škotijoje iššalo visi vynuogynai, taip baigėsi vynininkystės tradicijos. Italijoje pradėjo kristi sniegas, o stiprūs šalčiai sukėlė masinį badą. Viduramžių legendos pasakoja, kad Anglijoje XIV amžiuje dėl liūčių ir štormų visiškai nugrimzdo po vandeniu dvi mitologinės salos. Rytų Europoje atšalimas pasireiškė netipiškai lietingais metais.

kada-nuskes-europa-4

Mokslininkai linkę vadinti šį laikotarpį, kuris tęsėsi nuo XIV iki XIX amžiaus mažuoju ledynmečiu, kadangi vidutinė metinė temperatūra tuo metu buvo pati žemiausia per 2000 metų. Nežiūrint į tai, kad temperatūra XIV amžiaus pabaigoje pradėjo didėti, ledynmetis tuo nesibaigė. Sniegas ir šalčiai tęsėsi, nors badas, susijęs su nedideliais derliais, jau baigėsi.

Užsnigta Centrinė Europa tapo įprastu reiškiniu, o Grenlandijoje pradėjo apledėti, susiformavo amžinas įšalas. Kai kurie tyrinėtojai sieja nedidelį atšilimą XV-XVI šimtmečiuose su tuo, kad maksimalus saulės aktyvumas tais laikais kompensavo Golfo srovės sulėtėjimą, pakeldamas vidutinę metinę temperatūrą.

kada-nuskes-europa-5

Tačiau šalčiausiu mažojo ledynmečio periodu tapo trečiasis atšalimo etapas – saulės aktyvumas staigiai sumažėjo. Grenlandijoje ledynai pasiekė pačias piečiausias pakrantes, dėl ko ten nebeliko vikingų, staigi temperatūros kaita leido žmonėms laisvai čiuožinėti ant Temzės, Dunojaus ledo. Paryžiuje, Berlyne, Londone įprastu reiškiniu tapo pūgos ir sniegas. Šis periodas tapo pačiu šalčiausiu per naujausią Europos istoriją, tačiau XIX amžiuje temperatūra palaipsniui ėmė kilti ir šiandien pasaulis atsidūrė natūralaus atšilimo fazėje. Mes išeiname ir mažojo ledynmečio periodo, daugelio tyrinėtojų nuomone.

Dėl to nenuostabu, kad stambiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Prahoje, prasideda netikėti potvyniai, o vidutinė metinė temperatūra pasaulyje nenumaldomai auga. Pagal klimatologų teoriją, netrukus turi nusistovėti klimato optimumas, kuris grąžins pasaulį į tą būseną, kokia buvo X šimtmetyje.

0 2163

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 898

Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis yra garsiausios visų laikų budelių dinastijos – Sansonų – atstovas Charles’is Henri Sansonas (1739–1806). Septynių Sansonų giminės kartų atstovai beveik pusantro šimto metų (1688–1847) ėjo Paryžiaus budelio pareigas. Dar būdamas visai jaunas Sansonas 1757 m. dalyvavo – kaip padėjėjas – vykdant paskutinį ketvirčiavimą Prancūzijos istorijoje. Tai buvo Robert’o-François Damiens’o, nevykusiai pasikėsinusio į Liudviką XV, egzekucija. O 1793 m. tas, kuris žudė pasikėsinusį į karaliaus gyvybę, pats tapo karaliaus žudiku. Už savo šlovę Sansonas, be jokios abejonės, turi būti dėkingas Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kuri ne tik nenuskriaudė šio Ancien Régime tarno, bet tiesiog užvertė jį darbu. Didžioji dalis iš 2 918 egzekucijų, kurias per beveik 40 metų trukusią karjerą atliko Sansonas, teko keleriems revoliucijos ir revoliucinio teroro metams. Panaudodamas revoliucijos techninę naujovę – giljotiną – pagrindinis Paryžiaus budelis nukirto galvą Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Dantonui, Robespierre’ui, Maratą nužudžiusiai Charlotte Corday, daugeliui kitų žymių ir nežymių revoliucionierių, tikrų ir tariamų kontrrevoliucionierių bei paprastų kriminalinių nusikaltėlių. 1795 m., perdavęs pareigas savo sūnui, Sansonas išėjo į užtarnautą poilsį.

Nors Sansono darbo rezultatai atrodo įspūdingai, kai kurie jo kolegos galėtų pasigirti geresniais. Pagrindinio Prancūzijos budelio, vykdžiusio viešas egzekucijas Paryžiaus aikštėse, vardas buvo gerai žinomas, o niūriuose NKVD rūsiuose ir miškuose savo srities rekordų siekusių budelių asmenybės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui. Kaip dažnai atsitinka, mokiniai – Rusijos revoliucionieriai – pralenkė savo mokytojus prancūzus. Kitaip nei Sansono atveju, vargu ar kada nors sužinosime tikslų tų budelių rekordininkų aukų skaičių. Pirmą vietą ant simbolinės nugalėtojų šioje veiklos srityje pakylos tyrinėtojai beveik vieningai skiria generolui majorui Vasilijui Blochinui (1895–1955). Manoma, kad per beveik 30 metų trukusią budelio karjerą jis asmeniškai sušaudė nuo 15 iki 20 tūkst. žmonių. Tarp jo aukų minimos tokios asmenybės kaip maršalas Michailas Tuchačevskis, vienas pagrindinių 1937–1938 m. masinių represijų organizatorių Nikolajus Ježovas, rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1940 m. pavasarį prie Kalinino (taip tuomet vadinosi vienas seniausių Rusijos miestų Tverė) Blochino vadovaujama budelių komanda sušaudė 6 311 lenkų belaisvių (didžioji belaisvių dalis buvo sušaudyta prie Katynės). Vienas Kalinino NKVD darbuotojų taip aprašo savo įspūdžius pamačius Blochiną: „Blochinas davė ženklą, sakydamas: na, eime, pradėkime. Blochinas padėjo savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, ilgą odinį apsiaustą, rudas odines pirštines su rankovėmis aukščiau alkūnių. Man tai padarė didelį įspūdį. Aš pamačiau budelį.“ Manoma, kad komandiruotės (pagrindinė darbo vieta buvo Maskvoje) į Kalininą metu Blochinas asmeniškai sušaudė apie 600 žmonių. Antrą vietą ant simbolinės budelių pakylos tyrinėtojai beveik vienbalsiai skiria latviui Pēteriui Maggo (Piotr Maggo, 1879–1941), kaip manoma, asmeniškai sušaudžiusiam apie 10 tūkst. žmonių. Į trečią vietą pretenduoja gruzinas Sardonas Nadaraja (1903–po 1965), pagarsėjęs tarp profesijos kolegų tuo, kad, kaip pasakojama, per vieną naktį sušaudė 500 žmonių. „Raudonųjų latvių šaulių“ istorija, „tautų vado“ tautybė ir budelių rekordininkų pavardės liudija, kad kai kurių nedidelių tautų indėlis į komunizmo idėjos žygį yra neproporcingai didelis.

Įdomu tai, kad visi trys budelių elito atstovai mirė savo mirtimi, nors labai daug nevykėlių, vidutiniokų ir net tikrų šio amato meistrų patys buvo sušaudyti. Tiesa, mirė jie ne ant garbės laurų. 1940 m. iš mylimo darbo atleistas Maggo nusigėrė ir po metų mirė nuo kepenų cirozės. Iš karto po Stalino mirties iš darbo atleistas Blochinas taip pat neilgai džiaugėsi užtarnautu poilsiu ir solidžia valstybine pensija – pastaroji kartu su kariniu laipsniu buvo atimta 1954 m. pabaigoje. Oficiali Blochino mirties priežastis – širdies smūgis, nors yra teigiančių, kad budelis rekordininkas nusišovė. O Nadarajai, paskutiniame karjeros etape dirbusiam Lavrentijaus Berijos asmens sargybos viršininku, teko ragauti ir kalinio duonos. Budelių Sansonų dinastijos pabaiga, beje, taip pat buvo negarbinga. Charles’io Henri Sansono anūkas turėjo palyginti nedaug darbo ir įklimpo į dideles skolas. Pasakojama, kad turėjo užstatyti net savo pagrindinį darbo įrankį – giljotiną. Ir kaip tyčia iš valstybės atėjo užsakymas įvykdyti egzekuciją. Budelis nuskubėjo pas palūkininką prašyti laikinai grąžinti jam giljotiną, tačiau palūkininkas buvo nepermaldaujamas. Paskutinis Sansonų giminės Paryžiaus budelis buvo gėdingai atleistas.

Budelio darbas – kai jo daug – yra sunkus. Pavyzdžiui, Thomas Carlyle’is „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo, kad „Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų“. O štai vieno iš Blochino pavaldinių prisipažinimas: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytum, o darbas buvo ne iš lengvųjų. Taip pavargdavome, kad kartais vos ant kojų laikydavomės. O prausėmės odekolonu. Iki juosmens. Kitaip neišsivaduosi iš kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų šalindavosi ir jeigu lodavo, tai iš tolo.“ Budelio darbas – kodėl vis dėlto be kabučių?

Galbūt tai tėra vienas iš istorinių anekdotų, tačiau jo gili ir niūri prasmė daug svarbesnė už klausimą, ar tikrai budelis Sansonas pasakė jam priskiriamus žodžius. Pasakojama, kad į Napoleono klausimą, ar gali ramiai miegoti tas, kuris įvykdė egzekuciją beveik trims tūkstančiams žmonių, Sansonas atsakė: „Jeigu karaliai, diktatoriai ir imperatoriai miega ramiai, kodėl neturi ramiai miegoti budelis?“ Sansono atsakyme yra ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame tekste nėra kabučių ten, kur, atrodytų, jos visai derėtų. Vienas didžiausių visų laikų budelių vienam didžiausių visų laikų politikų pasakė, kad budelio profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės neturėtų būti laikomi priežastimi neramiai miegoti budeliui, jeigu politiko profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės paprastai nelaikomi priežastimi neramiai miegoti politikui. Kitais žodžiais tariant, budelis subtiliai pasakė imperatoriui, kad pastarasis yra dar didesnis budelis. Ir iš tikrųjų – Sansonas įvykdė ne jo paties skirtą mirties nuosprendį 2 918 žmonių. O štai Napoleono sukeltuose karuose, manoma, žuvo apie 1,7 mln. žmonių.

Sansonui priskiriami Napoleonui pasakyti žodžiai – vienas tų atvejų, kai ištartų žodžių didybė ir reikšmė visiškai nepriklauso nuo to, ar tie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti to, kam jie yra priskiriami. Svarbu ne tai, ar iš tikrųjų budelis Sansonas politikui Napoleonui pasakė tuos žodžius. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti ne senovės Egipte, Babilone, Persijoje, Romoje, Bizantijoje, Kinijoje, Arabų Kalifate, Rusijoje, viduramžių Europos monarchijose savo darbą dirbusiems budeliams, kurie juos būtų ištarę Egipto faraonui, Babilono ir Persijos karaliams, Romos, Bizantijos ir Kinijos imperatoriams, Arabų kalifui, Rusijos carui, viduramžių Europos monarchams. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti revoliucinės Prancūzijos budelio ir revoliucinės Prancūzijos politiko pokalbiui. Tiesa, krikščionys žino, kad istorija nieko nelemia, nes pati istorija yra Dievo ir žmogaus valių sąveikos audžiama drobė, kuri, deja, labai dažnai būna permirkusi krauju – Dievo (Kristaus) ir žmonių krauju. Vadinasi – ne istorija lėmė, kad Sansonui priskiriami žodžiai atsidūrė revoliucinės epochos Prancūzijos budeliui ir revoliucinės epochos Prancūzijos politikui priskiriamame pokalbyje. Tai buvo Dievo ir žmogaus valių sąveikos rezultatas. Sansonui ir Napoleonui priskiriamas pokalbis priklauso pradžiai tos epochos, kurios pradžiai priklauso ir kitas garsus į Napoleono klausimą pateiktas atsakymas. Kai Napoleonas paklausė Pierre’o-Simono Laplace’o, kodėl jo teorijoje – skirtingai nei Newtono – nėra vietos Dievui, mokslininkas atsakė: „Ta hipotezė man buvo nereikalinga.“ Bene produktyviausias iš visų iki jo buvusių kolegų istorijoje (jeigu produktyvumo kriterijumi laikysime įvykdytų egzekucijų skaičių) budelis darbavosi pradžioje epochos, kurioje politikai ir juos aptarnaujantis intelektualinis elitas paskelbė atvirą karą Dievui ir užsimojo nužudyti Jį žmonių sielose. Jau matėme, kad po Sansono buvo ir už jį produktyvesnių budelių.

Knygoje „The New Science of Politics“ (1951) vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastis buvo… jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo „sėkmingesnė“ tampa šiame pasaulyje ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamos transcendentinės anapusybės perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje – pagal ją Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą (istorijai imanentišką sekuliarizuotą trinarę struktūrą) Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje. „Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali – pavyzdžiui, Schellingo arba Hegelio, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“ kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir ją sunaikinti siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau, žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės“; „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzsche apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą dėl civilizacijos.“

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (vadinasi, ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro, galutinio, Napoleono pralaimėjimo 1815 m. – Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip „Didžiojoje transformacijoje“ rašo Karlas Polanyi, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu pasitelkiant susireguliuojančią rinką“. Dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. O kai šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai liberalai suvienijo jėgas su gnostikais komunistais prieš gnostikus nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje.) Paskui buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų. Valstybių lygmeniu (t. y. popieriuje – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – visai pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). O antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę.

Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas, žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, kad rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomoji jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Tiesa, plačiajame pasaulyje apie ją nedaug kas žino. Globalioje rinkoje esama daug didesnę paklausą turinčių prekių. Pavyzdžiui, viena neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikonų – ko gero, pats žymiausias mūsų dienų viešųjų egzekucijų vykdytojas, Didžiosios Britanijos pilietis Mohammedas Emwazi (1988–2015), „Islamo valstybės“ budelis, žinomas kaip „džihadistas Džonas“. Jis darbavosi neoliberalios globalizacijos šeimininkų sukeltų karų niokojamose šalyse, o štai Lietuvos demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Jeigu neoliberalios globalizacijos produktas ir neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikona „džihadistas Džonas“ šiandien būtų pasakęs tai, ką Sansonas pasakė Napoleonui, jam būtų sunku paprieštarauti.

Andrius Martinkus
2016 10 21