Uncategorized

0 599

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

0 904

Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti mokėti už nuomą, paskolą, mokesčius, paslaugas; jei visi pasitrauktume vienu metu, jie būtų bejėgiai. Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti eiti į mokyklą ar darbą ‒ arba eiti į juos, bet atsisakyti paklusti nurodymams, arba atsisakyti palikti pastatus ir vietoj to juos paversti bendruomenių centrais. Bet kuriuo metu mes galėtume perkirpti savo tapatybės korteles, nusiimti nuo mašinų numerius, nuimti apsaugos kameras, sudeginti pinigus, išmesti pinigines ir įkurti kooperacines asociacijas, kad pagamintume ir išdalintume viską, ko mums reikia.

     Kiekvieną kartą, kai velkasi mano pamaina, aš pagaunu save galvojant apie tokius dalykus. Ar aš vienintelis asmuo, kuriam kilo tokia idėja? Galiu įsivaizduoti visus įprastus prieštaravimus, bet galiu lažintis, kad jei tai įvyktų kurioje nors pasaulio dalyje, likusieji greitai prisijungtų.    

     Kita vertus, pagalvok, kokiais neapsakomais būdais mes švaistome savo gyvenimus. Ko reikia, kad prasidėtų toji grandininė reakcija? Kur man eiti, kad sutikčiau žmones, kurie ne tik nekenčia savo darbo, bet ir yra pasiruošę baigti su juo kartą ir visiems laikams?

                               CrimethInc. buvusių darbuotuojų kolektyvas    

     Ar įmanoma suvokti, kad gali būti ‚teisinga rinkos kaina‘, ar bet kokia kaina, skaičiuojama auksu, deimantais, valiuta ar vyriausybės obligacijomis, už žmogaus aukščiausią nuosavybę ‒ tą nuosavybę, be kurios jo gyvenimas būtų visiškai bevertis ‒ savo laisvę?

                                                   Markas Twainas    

 

     I. Okupacija    

     Okupacija. Žodis, kuris sukelia Rytų Europos gatvėmis riedančių rusų tankų ar nervingai patruliuojančių priešiškuose Vidurinių Rytų rajonuose JAV karių vaizdus.

Bet ne kiekviena okupacija tokia akivaizdi. Kartais okupacijos užsitęsia taip ilgai, kad tankai tampa nebereikalingi. Jie gali būti suvežti atgal į saugyklas, kol užkariautieji prisimena, kad jie gali bet kada sugrįžti ‒ ar elgiasi, tarsi tankai vis dar būtų šalia, pamiršdami, kodėl taip daro.

Kaip atpažinti okupaciją? Žvelgiant į istoriją, okupuotos tautos savo užkariautojams turėdavo mokėti duoklę arba kaip nors patarnauti. Duoklė yra tam tikra nuoma, kurią užkariautieji moka vien tam, kad galėtų gyventi savo žemėse; o turint omeny patarnavimą ‒ ką gi, koks tavo užsiėmimas? Žinai, kas užima tavo laiką? Tikriausiai darbas, gal net du ‒ arba pasiruošimas darbui, arba atsigavimas nuo darbo, arba darbo paieška. Tau reikia to darbo, kad, be visų kitų dalykų, užmokėtum už nuomą ar paskolą, bet ar pastatas, kuriame gyveni, nebuvo pastatytas tokių pat žmonių kaip tu – žmonių, kurie taip pat turėjo dirbti, kad užmokėtų už nuomą? Tas pats galioja visiems kitiems produktams, kuriems įsigyti turi užsidirbti pinigų ‒ juos pagaminai tu ir kiti kaip tu, bet juos pirkti turi iš tokių kompanijų kaip toji, kuri tave samdo. Kompanijų, kurios nei sumoka tau tiek, kiek uždirba iš tavo darbo, nei parduoda gaminius už tiek, kiek kainuoja juos pagaminti. Jie išnaudoja tave nuo pradžios iki galo!

Mūsų gyvenimai yra okupuota teritorija. Kas kontroliuoja išteklius tavo bendruomenėje, kas formuoja tavo kaimynystę ir kraštovaizdį aplink ją, kas sudaro tavo dienotvarkę diena iš dienos, mėnesis po mėnesio? Net jei esi laisvai samdomas, ar tu esi tas kuris nusprendžia, ką reikia daryti, kad užsidirbtum pinigų? Įsivaizduok savo tobulą palaimą ‒ ar ji įtartinai neprimena reklamose matomų utopijų? Ne tik mūsų laikas, bet ir mūsų ambicijos, mūsų seksualumas, mūsų vertybės, pati mūsų nuojauta apie tai, ką reiškia būti žmogumi ‒ visa tai yra okupuota, suformuota pagal rinkos reikalavimus.

Ir mes nesame vienintelė priešo kontroliuojama teritorija. Nematoma mūsų gyvenimų okupacija atspindi karines okupacijas mūsų užimtos žemės pakraščiuose, kur ginklai ir tankai vis dar yra reikalingi sustiprinti banditų baronų nuosavybės teises ir korporacijų laisvę pelnytis priešiškų vietinių sąskaita ‒ iš kurių kai kurie dar prisimena gyvenimą be paskolų, atlyginimų ar viršininkų.

Nepaisant to, kad buvai užaugintas nelaisvėje, gali būti, kad pats nuo jų ne taip daug ir skiriesi. Galbūt viršininko kabinete, karjeros kursuose ar romantiniuose kivirčuose – bet kada, kai kas nors bandė valdyti tavo dėmesį, o tavo dėmesys nenorėjo bendradarbiauti – tu buvai baramas už užimtumą.

Jau yra sukilėlių armija, pogrindyje planuojanti atlyginimų vergystės panaikinimą taip pat užtikrintai, kaip ir kiekvienoje darbovietėje yra darbuotuojai, vagystėmis, dykinėjimu ir nepaklusnumu kovojantys partizaninį karą ‒ tu taip pat gali prisijungti, jei dar to nepadarei. Tačiau prieš pradėdami kurti planus ir aštrinti ietis pažiūrėkime iš arčiau į tai, prieš ką kovojame.

II. Darbas    

Kas tiksliai yra darbas? Galėtume jį apibrėžti kaip veiklą, nukreiptą į pinigų užsidirbimą – bet argi vergija ir neapmokamos praktikos taip pat nėra darbas? Galėtume sakyti, kad tai yra veikla, kuri neša pelną kažkam, nepriklausomai nuo to, ar teikia naudą pačiam dirbančiajam. Bet ar tai reiškia, kad kai tik veikla pradeda nešti pinigus, ji tampa darbu, net jei prieš tai buvo žaidimas? Galbūt darbą galėtume apibrėžti kaip triūsą, kuris iš mūsų paima daugiau nei atiduoda, arba kaip tokį, kuris valdomas išorinių jėgų.

Galbūt mes suprasime, kas yra darbas, tik tada, kai žengsime atgal ir pažvelgsime į kontekstą, kuriame jis vyksta. „Įvairovės“ pasaulyje mus jungia viena bendrybė: visi esame valdomi ekonomikos. Krikščionis ar musulmonas, komunistas ar konservatorius, San Paule ar St. Pole, tu tikriausiai praleidi didesnę dalį savo gyvenimo mainydamas laiką į pinigus arba versdamas už tave tai daryti ką nors kitą, arba kenti nuo pasekmių.

Ką dar gali daryti? Jei atsisakysi, ekonomika tęs be tavęs; jai tavęs reikia ne daugiau nei bet kurio iš šimtų milijonų jau esančių bedarbių, o alkti dėl nieko nėra prasmės. Gali prisijungti prie kooperatyvo ar komunos, bet galiausiai susidursi su tuo pačiu rinkos spaudimu. Gali protestuoti, mitinguoti ar streikuoti už prakaito krautuvių darbuotojus, bet net jei tau ir pasiseks iškovoti reformas, jie ‒ kaip ir tu ‒ vis dar privalės dirbti, nesvarbu, makiladorose ar NVO biuruose. Gali naktį su juoda kauke išeiti į gatvę ir išdaužyti visus prekybos rajono parduotuvių langus, bet kitą dieną vis tiek turėsi kažkur apsipirkti. Gali užsidirbti milijoną litų ir vis tiek likti įkišęs nosį į girnas, besistengdamas išlaikyti savo pirmenybę prieš visus kitus. Net kai darbininkai nuvertė valdžias, kad įsteigtų komunistines utopijas, galiausiai jie vis tiek turėjo grįžti prie darbo ‒ jei tik pasisekdavo.

Visa tai gali sukurti įspūdį, kad darbas yra neišvengiamas, kad nėra jokio kito būdo, kuriuo galėtų būti struktūruoti mūsų gyvenimai. Tai patogu labiausiai iš tokios santvarkos pasipelnantiems: jiems nereikia įrodinėti, kad tai yra geriausia sistema, jei visi galvoja, kad ji – vienintelė įmanoma. Ar gyvenimas tikrai visada buvo toks?

Tačiau dabar net ekonomikos ateitis tampa neužtikrinta.

Pamiršk apie ekonomiką ‒ o kaip mes?    

Kai ekonomika žlunga, politikai ir ekspertai sielvartaudami užkrauna pasekmes eilinėms dirbančioms šeimoms. Jie reikalauja ypatingų priemonių ‒ tokių kaip milijardų dolerių mokesčių mokėtojų pinigų atidavimas bankams, kurie patys ir sukėlė krizę apgaudinėdami „eilines dirbančias šeimas“. Kas čia vyksta?

Mums sakoma, kad mūsų gyvenimai priklauso nuo ekonomikos, kad jos palaikymas vertas bet kokios aukos. Tačiau daugeliui mūsų jos palaikymas visada yra aukojimasis.

Kai ekonomika žlunga, kalnakasybos kompanijos nustoja sprogdinti kalnus. Statybų vykdytojai nustoja kirsti miškus naujų biurų ir gyvenamųjų namų statymui. Gamyklos nustoja pilti atliekas į upes. Sustoja gentrifikacija. Darboholikai pergalvoja savo prioritetus. Kalėjimai būna priversti paleisti kalinius. Policijos departamentai negali pirkti naujų ginklų. Vyriausybės negali sau leisti masiškai areštuoti demonstrantų. Šerifai kartais net atsisako iškeldinti šeimas iš įkeistų namų.

Žinoma, milijonai kitų priverčiami palikti namus ir alkti. Bet problema nėra ta, kad trūksta apgyvendinimo ar maisto ‒ tai sukelia ne krizė, o faktas, kad sistema vis dar funkcionuoja. Dar ilgai iki krizės žmonės buvo varomi iš namų ir alko, kol pastatai stovėjo tušti, o maisto perteklius puvo. Jei per ekonomikos sunkmetį alksta daugiau žmonių, tai ne dėl to, kad sumenko mūsų gamybinės galimybės ‒ tai tik dar vienas pavyzdys, kaip iracionaliai mūsų visuomenė visada skirsto išteklius.

Kai darbininkai ima streikuoti, gali pastebėti tokių pačių padarinių kaip ir per krizę. Galbūt jie alks, bet taip pat išvystys naują savo galios sąmoningumą, kai pažins vienas kitą už kasdienio plūkimosi ribų. Likusi visuomenė staiga pastebi, kad jie egzistuoja. Kartais darbininkai inicijuoja naujus kolektyvinius projektus ar sprendimų priėmimo būdus. Retkarčiais jie netgi užima savo darbovietes ir panaudoja jas tam, kad nuveiktų kažką už kasdienės pelno ir konkurencijos logikos ribų. Tas pats galioja ir studentų okupacijoms.

Taigi, galbūt tikroji problema yra ta, kad krizės ir streikai nenueina pakankamai toli. Kol ekonomika valdo mūsų gyvenimus, bet koks jos sutrikdymas mums brangiai atsieis; tačiau net jei su ja ir niekada nekiltų problemų, tai niekad neatneštų mums išsvajotojo pasaulio.

Nepaisant to, ar mes pasiruošę pokyčiui, ar ne, reikalai negali taip tęstis amžinai. Kas vis dar gali tikėti, kad šiandien, kai tarša žudo tūkstančius rūšių ir tirpdo poliarinius ledynus, esame teisingame kelyje? Globalinis atšilimas ir branduolinis karas ‒ industrinis kapitalizmas jau sukūrė net du skirtingus būdus kaip išnaikinti gyvybę Žemėje. Neskamba pernelyg stabiliai!

Jei norime išgyventi dar bent amžių, turime iš naujo peržiūrėti mitologiją, kuri pagrindžia dabartinį gyvenimo būdą.

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1103

Anksčiau Europos ribos buvo visiškai kitokios. Ten, kur šiandien teliūskuoja jūra, buvo ganyklos ir miškai, ten gyveno žmonės ir žiemojo paukščiai. Globaliniai klimato procesai kelia grėsmę Europos gyventojams ir šiandien, sukeldami potvynius ir gamtos kataklizmus.

Dogerlendas. Europa po vandeniu

kada-nuskes-europa-1

Šiandien Europa skambina pavojaus varpais: globalinis atšilimas, tirpstantys ledynai, pasaulinio vandenyno lygio kilimas – tai problemos, kurios greitai palies kiekvieną. Žymusis Pizos bokštas Italijoje panirs jūros vandenyse, o šiltas oras padidins turbulenciją virš Atlanto. Tačiau rimti klimato pokyčiai darė poveikį žmonių gyvenimui ir anksčiau. Prisimenant praeities bėdas, reikia mokytis iš istorijos.

Pirmą pavojaus signalas Europoje nuskambėjo dar 6500-aisiais prieš mūsų erą – būtent tada prasidėjo globalinis ledynų tirpimas. Prieš aštuonis tūkstančius metų Britanijos salos buvo susijungusios su Europa žemėmis, kurios paskui buvo pavadintos Dogerlendu.

Dogerlendo tyrimai prasidėjo nuo 1931 metais žvejų tralerio surastų priešistorinių harpūnų ir amunicijos. Paaiškėjo, kad senovėje jūros lygis palei Europą buvo 120-čia metrų žemesnis, nei dabar, tokiu būdu mezolito epochoje teritorijose, kurios dabar yra Lamanšo ir Šiaurės jūros dugne, gyveno žmonės.

Dogerlendas jungė dabartinių Anglijos, Danijos ir Olandijos teritorijas. Tai buvo tundra su pelkėmis ir lagūnomis, turtinga paukščiais ir žuvimi.

Pagal paplitusią teoriją, dėl ledynų tirpimo Dogerlendas nugrimzdo į Šiaurės jūros dugną ir Anglija buvo atkirsta nuo kontinento prieš 8500 metų. Kita hipotezė teigia, kad Dogerlendą užtvindė milžiniškas cunamis, kurį sukėlė povandeninio grunto Norvegijoje nuošliaužos. Kaip ten bebūtų, Anglija virto sala ir buvo atskirta nuo kontinento tiek geografine, tiek kultūrine prasme, kas leido susiformuoti specifinėms tradicijoms ir savitam vystymosi keliui.

Juodosios jūros tvanas

kada-nuskes-europa-2

Praėjus 1000 metų, įvyko dar vienas didelio masto tvanas Europos teritorijoje, šį kartą rytuose. Maždaug 5600 metais prieš mūsų erą Juodoji jūra buvo kur kas kuklesnio dydžio, nei dabar. Pagal amerikiečių geologų Raimano ir Pitmano teoriją, jūra anksčiau buvo gėlavandenis ežeras, o paskui dėl žemės drebėjimų, anksčiau uždara Viduržemio jūra susijungė su Juodąja, kuri greitai užsipildė sūriu jūros vandeniu.

Juodosios jūros lygis pakilo 140-čia metrų. Tuo pat metu atsirado ir Azovo jūra, o vietoje šiuolaikinio Bosforo sąsiaurio liejosi nesibaigiantis gigantiškas krioklys, 200 kartų pranokstantis savo apimtimi Niagaros krioklį.

Savaime aišku, Juodosios jūros tūrio padidėjimas pusantro karto užtvindė didžiules pakrantės teritorijas. Galbūt būtent šis įvykis tapo pagrindu daugelyje kultūrų gyvuojančiam mitui apie pasaulinį tvaną. Kai kurie istorikai taip pat sieja Platono pasakojimą apie Atlantidą su Juodosios jūros išsiliejimu iš krantų. Bet kokiu atveju Juodosios jūros tvanas sukėlė milžiniško masto tautų kraustymąsi.

Nežiūrint į šios teorijos kritiką, žymus marinologas Balardas 2000-aisiais metais patvirtino geologų prielaidas, ištyręs senovines Juodosios jūros kranto linijas. Radioaktyviosios anglies metodu jis ištyrė moliuskus ir nuosėdines uolienas bei vandens augmeniją. Buvo padaryta išvada, kad maždaug prieš 7500 metų Juodoji jūra buvo absoliučiai gėla.

Klimato pokyčiai viduramžių Europoje

Po Romos imperijos laikais tvyrojusi atšilimo, į Europą atėjo užsitęsusios žiemos. Prasidėjusi maždaug III-IV amžiuje atšalimo epocha tęsėsi iki VIII amžiaus vidurio. Žiemos pasidarė šaltesnės, padidėjo oro drėgnumas, ledynų augimas taip paspartėjo, kad netgi kai kurie iki tol nepriekaištingi romėnų keliai buvo iš dalies užblokuoti. Vidutinė metų temperatūra krito per pusantro laipsnio, lyginant su šiuolaikine.

kada-nuskes-europa-3

535-536 metų šalčiai buvo patys didžiausi per paskutinius 2000 metų. Dėl tropinių vulkanų išsiveržimo atmosferos skaidrumas smarkiai sumažėjo, kas ir sukėlė atšalimą.

Štai ką rašė viduramžių istorikas: „Ir tais metais įvyko didis stebuklas: visus metus saulė švietė kaip Mėnulis, be spindulių, tarsi praradusi savo jėgą, nustojusi, kaip anksčiau, ryškiai švytėti. Nuo to laiko, kai tai prasidėjo, nesiliovė žmonių tarpe nei karai, nei maras, nei kitos nelaimės, nešančios mirtį“.

Tuo pat metu prasidėjo maro epidemija, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių, o atšalimas pradėjo grandininę reakciją – sumažėjo derlius, prasidėjo badas, alkanų regionų gyventojai pradėjo migruoti, kas sukėlė karinius susidūrimus.

Po 536 metų įvykių klimatas Europoje nepagerėjo per kelias akimirkas. Italijoje padaugėjo potvynių, Šiaurės jūros pakrantėse ir Anglijoje buvo užtvindyta dalis sausumos, Prancūzijoje prasidėjo smarkios liūtys ir potvyniai. Badas, drėgnas klimatas ir neįprastai šaltos žiemos privedė prie to, kad VIII-IX šimtmečiais Centrinėje Europoje išplito epidemijos. Dėl staigaus klimato pasikeitimo ir karų Europos gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai – nuo 20 iki 10 milijonų žmonių. Badas ir ligos privertė miestų ir kaimų gyventojus šiaurės Alpėse palikti namus, o naujos gyvenvietės, kaip liudija archeologiniai duomenys, prarado ryšį su ankstesne kultūra.

Istorikai mano, kad būtent šiems reiškiniams mes turime būti dėkingi už Didįjį tautų kraustymąsi. Spartus gyventojų skaičiaus padidėjimą Romos atšilimo laikotarpiu pakeitė staigus atšalimas, kuris privertė tautas ieškoti naujų žemių.

Mažasis ledynmetis

Po tautų kraustymosi epochos X šimtmečio Europoje prasideda atšilimas, kuris truko maždaug 300 metų. Tačiau XIV amžiaus pradžioje šiltosios Golfo srovės tekėjimas sulėtėja, kas sukelia tikrą ekologinę katastrofą – prasideda nepaprastai stiprios liūtys, žiemos pasidaro labai rūsčios, dėl ko išnyksta sodai, žūsta derliai.

Vaismedžiai visiškai iššalo Anglijoje, Škotijoje, Prancūzijos ir Vokietijos šiaurėje. Vokietijoje ir Škotijoje iššalo visi vynuogynai, taip baigėsi vynininkystės tradicijos. Italijoje pradėjo kristi sniegas, o stiprūs šalčiai sukėlė masinį badą. Viduramžių legendos pasakoja, kad Anglijoje XIV amžiuje dėl liūčių ir štormų visiškai nugrimzdo po vandeniu dvi mitologinės salos. Rytų Europoje atšalimas pasireiškė netipiškai lietingais metais.

kada-nuskes-europa-4

Mokslininkai linkę vadinti šį laikotarpį, kuris tęsėsi nuo XIV iki XIX amžiaus mažuoju ledynmečiu, kadangi vidutinė metinė temperatūra tuo metu buvo pati žemiausia per 2000 metų. Nežiūrint į tai, kad temperatūra XIV amžiaus pabaigoje pradėjo didėti, ledynmetis tuo nesibaigė. Sniegas ir šalčiai tęsėsi, nors badas, susijęs su nedideliais derliais, jau baigėsi.

Užsnigta Centrinė Europa tapo įprastu reiškiniu, o Grenlandijoje pradėjo apledėti, susiformavo amžinas įšalas. Kai kurie tyrinėtojai sieja nedidelį atšilimą XV-XVI šimtmečiuose su tuo, kad maksimalus saulės aktyvumas tais laikais kompensavo Golfo srovės sulėtėjimą, pakeldamas vidutinę metinę temperatūrą.

kada-nuskes-europa-5

Tačiau šalčiausiu mažojo ledynmečio periodu tapo trečiasis atšalimo etapas – saulės aktyvumas staigiai sumažėjo. Grenlandijoje ledynai pasiekė pačias piečiausias pakrantes, dėl ko ten nebeliko vikingų, staigi temperatūros kaita leido žmonėms laisvai čiuožinėti ant Temzės, Dunojaus ledo. Paryžiuje, Berlyne, Londone įprastu reiškiniu tapo pūgos ir sniegas. Šis periodas tapo pačiu šalčiausiu per naujausią Europos istoriją, tačiau XIX amžiuje temperatūra palaipsniui ėmė kilti ir šiandien pasaulis atsidūrė natūralaus atšilimo fazėje. Mes išeiname ir mažojo ledynmečio periodo, daugelio tyrinėtojų nuomone.

Dėl to nenuostabu, kad stambiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Prahoje, prasideda netikėti potvyniai, o vidutinė metinė temperatūra pasaulyje nenumaldomai auga. Pagal klimatologų teoriją, netrukus turi nusistovėti klimato optimumas, kuris grąžins pasaulį į tą būseną, kokia buvo X šimtmetyje.

0 1054

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

 

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

 

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Staliningrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

 Georges Seurat. Du žmonės, vaikščiojantys lauke. 1882–1884

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla.

Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Redakcija: Rekomenduojama susipažinti su šiuo video:

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

 

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Andrius Martinkus
2015 02 27

0 510

Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis yra garsiausios visų laikų budelių dinastijos – Sansonų – atstovas Charles’is Henri Sansonas (1739–1806). Septynių Sansonų giminės kartų atstovai beveik pusantro šimto metų (1688–1847) ėjo Paryžiaus budelio pareigas. Dar būdamas visai jaunas Sansonas 1757 m. dalyvavo – kaip padėjėjas – vykdant paskutinį ketvirčiavimą Prancūzijos istorijoje. Tai buvo Robert’o-François Damiens’o, nevykusiai pasikėsinusio į Liudviką XV, egzekucija. O 1793 m. tas, kuris žudė pasikėsinusį į karaliaus gyvybę, pats tapo karaliaus žudiku. Už savo šlovę Sansonas, be jokios abejonės, turi būti dėkingas Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kuri ne tik nenuskriaudė šio Ancien Régime tarno, bet tiesiog užvertė jį darbu. Didžioji dalis iš 2 918 egzekucijų, kurias per beveik 40 metų trukusią karjerą atliko Sansonas, teko keleriems revoliucijos ir revoliucinio teroro metams. Panaudodamas revoliucijos techninę naujovę – giljotiną – pagrindinis Paryžiaus budelis nukirto galvą Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Dantonui, Robespierre’ui, Maratą nužudžiusiai Charlotte Corday, daugeliui kitų žymių ir nežymių revoliucionierių, tikrų ir tariamų kontrrevoliucionierių bei paprastų kriminalinių nusikaltėlių. 1795 m., perdavęs pareigas savo sūnui, Sansonas išėjo į užtarnautą poilsį.

Nors Sansono darbo rezultatai atrodo įspūdingai, kai kurie jo kolegos galėtų pasigirti geresniais. Pagrindinio Prancūzijos budelio, vykdžiusio viešas egzekucijas Paryžiaus aikštėse, vardas buvo gerai žinomas, o niūriuose NKVD rūsiuose ir miškuose savo srities rekordų siekusių budelių asmenybės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui. Kaip dažnai atsitinka, mokiniai – Rusijos revoliucionieriai – pralenkė savo mokytojus prancūzus. Kitaip nei Sansono atveju, vargu ar kada nors sužinosime tikslų tų budelių rekordininkų aukų skaičių. Pirmą vietą ant simbolinės nugalėtojų šioje veiklos srityje pakylos tyrinėtojai beveik vieningai skiria generolui majorui Vasilijui Blochinui (1895–1955). Manoma, kad per beveik 30 metų trukusią budelio karjerą jis asmeniškai sušaudė nuo 15 iki 20 tūkst. žmonių. Tarp jo aukų minimos tokios asmenybės kaip maršalas Michailas Tuchačevskis, vienas pagrindinių 1937–1938 m. masinių represijų organizatorių Nikolajus Ježovas, rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1940 m. pavasarį prie Kalinino (taip tuomet vadinosi vienas seniausių Rusijos miestų Tverė) Blochino vadovaujama budelių komanda sušaudė 6 311 lenkų belaisvių (didžioji belaisvių dalis buvo sušaudyta prie Katynės). Vienas Kalinino NKVD darbuotojų taip aprašo savo įspūdžius pamačius Blochiną: „Blochinas davė ženklą, sakydamas: na, eime, pradėkime. Blochinas padėjo savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, ilgą odinį apsiaustą, rudas odines pirštines su rankovėmis aukščiau alkūnių. Man tai padarė didelį įspūdį. Aš pamačiau budelį.“ Manoma, kad komandiruotės (pagrindinė darbo vieta buvo Maskvoje) į Kalininą metu Blochinas asmeniškai sušaudė apie 600 žmonių. Antrą vietą ant simbolinės budelių pakylos tyrinėtojai beveik vienbalsiai skiria latviui Pēteriui Maggo (Piotr Maggo, 1879–1941), kaip manoma, asmeniškai sušaudžiusiam apie 10 tūkst. žmonių. Į trečią vietą pretenduoja gruzinas Sardonas Nadaraja (1903–po 1965), pagarsėjęs tarp profesijos kolegų tuo, kad, kaip pasakojama, per vieną naktį sušaudė 500 žmonių. „Raudonųjų latvių šaulių“ istorija, „tautų vado“ tautybė ir budelių rekordininkų pavardės liudija, kad kai kurių nedidelių tautų indėlis į komunizmo idėjos žygį yra neproporcingai didelis.

Įdomu tai, kad visi trys budelių elito atstovai mirė savo mirtimi, nors labai daug nevykėlių, vidutiniokų ir net tikrų šio amato meistrų patys buvo sušaudyti. Tiesa, mirė jie ne ant garbės laurų. 1940 m. iš mylimo darbo atleistas Maggo nusigėrė ir po metų mirė nuo kepenų cirozės. Iš karto po Stalino mirties iš darbo atleistas Blochinas taip pat neilgai džiaugėsi užtarnautu poilsiu ir solidžia valstybine pensija – pastaroji kartu su kariniu laipsniu buvo atimta 1954 m. pabaigoje. Oficiali Blochino mirties priežastis – širdies smūgis, nors yra teigiančių, kad budelis rekordininkas nusišovė. O Nadarajai, paskutiniame karjeros etape dirbusiam Lavrentijaus Berijos asmens sargybos viršininku, teko ragauti ir kalinio duonos. Budelių Sansonų dinastijos pabaiga, beje, taip pat buvo negarbinga. Charles’io Henri Sansono anūkas turėjo palyginti nedaug darbo ir įklimpo į dideles skolas. Pasakojama, kad turėjo užstatyti net savo pagrindinį darbo įrankį – giljotiną. Ir kaip tyčia iš valstybės atėjo užsakymas įvykdyti egzekuciją. Budelis nuskubėjo pas palūkininką prašyti laikinai grąžinti jam giljotiną, tačiau palūkininkas buvo nepermaldaujamas. Paskutinis Sansonų giminės Paryžiaus budelis buvo gėdingai atleistas.

Budelio darbas – kai jo daug – yra sunkus. Pavyzdžiui, Thomas Carlyle’is „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo, kad „Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų“. O štai vieno iš Blochino pavaldinių prisipažinimas: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytum, o darbas buvo ne iš lengvųjų. Taip pavargdavome, kad kartais vos ant kojų laikydavomės. O prausėmės odekolonu. Iki juosmens. Kitaip neišsivaduosi iš kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų šalindavosi ir jeigu lodavo, tai iš tolo.“ Budelio darbas – kodėl vis dėlto be kabučių?

Galbūt tai tėra vienas iš istorinių anekdotų, tačiau jo gili ir niūri prasmė daug svarbesnė už klausimą, ar tikrai budelis Sansonas pasakė jam priskiriamus žodžius. Pasakojama, kad į Napoleono klausimą, ar gali ramiai miegoti tas, kuris įvykdė egzekuciją beveik trims tūkstančiams žmonių, Sansonas atsakė: „Jeigu karaliai, diktatoriai ir imperatoriai miega ramiai, kodėl neturi ramiai miegoti budelis?“ Sansono atsakyme yra ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame tekste nėra kabučių ten, kur, atrodytų, jos visai derėtų. Vienas didžiausių visų laikų budelių vienam didžiausių visų laikų politikų pasakė, kad budelio profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės neturėtų būti laikomi priežastimi neramiai miegoti budeliui, jeigu politiko profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės paprastai nelaikomi priežastimi neramiai miegoti politikui. Kitais žodžiais tariant, budelis subtiliai pasakė imperatoriui, kad pastarasis yra dar didesnis budelis. Ir iš tikrųjų – Sansonas įvykdė ne jo paties skirtą mirties nuosprendį 2 918 žmonių. O štai Napoleono sukeltuose karuose, manoma, žuvo apie 1,7 mln. žmonių.

Sansonui priskiriami Napoleonui pasakyti žodžiai – vienas tų atvejų, kai ištartų žodžių didybė ir reikšmė visiškai nepriklauso nuo to, ar tie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti to, kam jie yra priskiriami. Svarbu ne tai, ar iš tikrųjų budelis Sansonas politikui Napoleonui pasakė tuos žodžius. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti ne senovės Egipte, Babilone, Persijoje, Romoje, Bizantijoje, Kinijoje, Arabų Kalifate, Rusijoje, viduramžių Europos monarchijose savo darbą dirbusiems budeliams, kurie juos būtų ištarę Egipto faraonui, Babilono ir Persijos karaliams, Romos, Bizantijos ir Kinijos imperatoriams, Arabų kalifui, Rusijos carui, viduramžių Europos monarchams. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti revoliucinės Prancūzijos budelio ir revoliucinės Prancūzijos politiko pokalbiui. Tiesa, krikščionys žino, kad istorija nieko nelemia, nes pati istorija yra Dievo ir žmogaus valių sąveikos audžiama drobė, kuri, deja, labai dažnai būna permirkusi krauju – Dievo (Kristaus) ir žmonių krauju. Vadinasi – ne istorija lėmė, kad Sansonui priskiriami žodžiai atsidūrė revoliucinės epochos Prancūzijos budeliui ir revoliucinės epochos Prancūzijos politikui priskiriamame pokalbyje. Tai buvo Dievo ir žmogaus valių sąveikos rezultatas. Sansonui ir Napoleonui priskiriamas pokalbis priklauso pradžiai tos epochos, kurios pradžiai priklauso ir kitas garsus į Napoleono klausimą pateiktas atsakymas. Kai Napoleonas paklausė Pierre’o-Simono Laplace’o, kodėl jo teorijoje – skirtingai nei Newtono – nėra vietos Dievui, mokslininkas atsakė: „Ta hipotezė man buvo nereikalinga.“ Bene produktyviausias iš visų iki jo buvusių kolegų istorijoje (jeigu produktyvumo kriterijumi laikysime įvykdytų egzekucijų skaičių) budelis darbavosi pradžioje epochos, kurioje politikai ir juos aptarnaujantis intelektualinis elitas paskelbė atvirą karą Dievui ir užsimojo nužudyti Jį žmonių sielose. Jau matėme, kad po Sansono buvo ir už jį produktyvesnių budelių.

Knygoje „The New Science of Politics“ (1951) vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastis buvo… jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo „sėkmingesnė“ tampa šiame pasaulyje ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamos transcendentinės anapusybės perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje – pagal ją Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą (istorijai imanentišką sekuliarizuotą trinarę struktūrą) Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje. „Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali – pavyzdžiui, Schellingo arba Hegelio, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“ kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir ją sunaikinti siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau, žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės“; „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzsche apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą dėl civilizacijos.“

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (vadinasi, ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro, galutinio, Napoleono pralaimėjimo 1815 m. – Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip „Didžiojoje transformacijoje“ rašo Karlas Polanyi, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu pasitelkiant susireguliuojančią rinką“. Dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. O kai šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai liberalai suvienijo jėgas su gnostikais komunistais prieš gnostikus nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje.) Paskui buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų. Valstybių lygmeniu (t. y. popieriuje – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – visai pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). O antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę.

Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas, žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, kad rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomoji jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Tiesa, plačiajame pasaulyje apie ją nedaug kas žino. Globalioje rinkoje esama daug didesnę paklausą turinčių prekių. Pavyzdžiui, viena neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikonų – ko gero, pats žymiausias mūsų dienų viešųjų egzekucijų vykdytojas, Didžiosios Britanijos pilietis Mohammedas Emwazi (1988–2015), „Islamo valstybės“ budelis, žinomas kaip „džihadistas Džonas“. Jis darbavosi neoliberalios globalizacijos šeimininkų sukeltų karų niokojamose šalyse, o štai Lietuvos demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Jeigu neoliberalios globalizacijos produktas ir neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikona „džihadistas Džonas“ šiandien būtų pasakęs tai, ką Sansonas pasakė Napoleonui, jam būtų sunku paprieštarauti.

Andrius Martinkus
2016 10 21

Marius Jonaitis

Kažko naujo nepasakysiu, nes tą jaučia daugelis atidesnių piliečių. Tačiau, yra daugybė žmonių, kuriems sisteminių partijų protegavimo taktika dar veikia ir jie būna įtikinti, jog egzistuoja tik žiniasklaidoje minimos partijos ir/arba koalicijos, kad žiniasklaidoje neminimos partijos turi tik minimalius šansus.

Kiek ironiška, bet nuolatinis medijų įtikinėjimas pasiekia savo. Arba, kaip sakoma vienoje garsioje frazėje, „jeigu 99 kartus įtikinėsi, jog žmonės yra kiaulės, tai šimtąjį kartą jie sukriuksės“. Neteigiu, jog visiems ši aksioma tinka, tačiau propaganda apdirba vis dar per didelį žmonių skaičių. Pereikime prie kelių pavyzdžių.

Rugpjūčio 17 dienos 15min.lt portalo straipsnyje (straipsnis) rašoma apie kandidatų amžių. Skelbiama, kurioje partijoje jauniausi ir vyriausi kandidatai, vystoma šiokia tokia analizė. Savaime suprantama, aptariami tik šešių partijų atstovai (tų, kurios yra Seime, tačiau ignoruojant Lenkų rinkiminę akciją). Kokia situacija kitose partijose? Jos net išvis neminimos, lyg jų ir nebūtų. Priminsiu, jog rinkiminėje kovoje dalyvaus 12 partijų ir 2 koalicijos, tad kodėl visur rašoma tik apie 6 sąrašus, nors jų yra net 14?

Pažiūrėkime į tą pačią dieną delfi.lt publikuotus „Spinter“ tyrimus (straipsnis). Ten vis dar dominuoja tos pačios 6 partijos. Stebėtina, tačiau pridėjo dar tris „dėl kvapo“, pasirodo, jog ir jos surenka kažkiek procentų ir dar egzistuoja, tad kyla klausimas kodėl nerašoma apie likusius penkis sąrašus? Ką reiškia 2,2% ties užrašu „kita partija“? Kuri ar kurios partijos pasiima tuos procentus? O kur yra garantija, jog nebalsuotų (16,1%) ir nežino/neatsakė (12%) funkcijos yra fiktyvios? Gal jos maskuoja neminėtinų judėjimų reitingus? Esu girdėjęs apie vieną tyrimą, kuriame rašoma, jog už Lietuvos liaudies partiją ruošiasi atiduoti balsus net 8% rinkėjų. Tas pasirinkimas ypač dominuoja tarp emigracijoje gyvenančių tautiečių, ir kas man įrodys, jog taip nėra?

Kaip vyksta reitingų formavimas? Kažkuri suinteresuota pusė užsako patį tyrimą. Jie brangūs, tad tą gali padaryti tik didžiosios partijos. Jeigu daugiau pamokama – padaromi didesni užsakovo reitingai. Jeigu jie netikslūs, tai visada bus galima nurašinėti, jog tyrimuose egzistuoja 3,1% paklaida. Arba išdidžiai tylėti. Tačiau, jeigu per visas masines informavimo priemones bus nuolat kartojami tam tikri reitingai, tai daugumai žmonių ir bus įkalta į galvą, jog pirmauja tam tikros politinės grupuotės, o už tas, kurios neminimos – neverta balsuoti. Taigi, jų nesimato, jos nieko nelaimės, tad kam veltui išmesti balsą? Tokia retorika yra priimtina valdančioms partijoms, tad natūralu, jog skatinama. Įsiminkite: reitingai yra užsakomi ir jie skirti formuoti potencialaus elektorato nuomonę.

Atkreipkite dėmesį, kokie veidai ir pavardės šmėžuoja didžiausių portalų puslapiuose. Jų būna visada, bet ypatingai pagausėja atėjus rinkiminiam laikotarpiui. Visi tampa labai susirūpinę dėl valstybės bei žmogaus, nuolat kritikuoja ir sako kažką pakeisiantys. Dažniausiai pažeria abstrakčių žodžių. Bet esmė ne tame. Pamąstykite: kodėl būtent jie matomi? Taip, pirma priežastis yra pinigai, nes pateikti šiuo metu savo tekstą yra brangu, bet egzistuoja ir kita priežastis. Žinau asmenį, kurio tekstai buvo atmesti, nes jo politinės pažiūros iškrenta iš sisteminių barjerų, tad net ir sumokėdamas jis niekada negalės savo tekstų publikuoti didžiuosiuose žiniasklaidos portaluose, laikraščiuose. Jo negirdėsite per radiją ir nematysite per televiziją.

Taip pat būkite atidūs ir pastebėsite, jog ties dauguma politinių straipsnių nematyti prierašo, jog tai politinė reklama. Nors dabar yra rinkiminės agitacijos periodas ir toks užrašas turi būti. Ypač ši tendencija gaji delfio portale. Kyla klausimas, ar kandidatai su tais portalais atsiskaito „juodais“ pinigais? O gal tas reklaminis plotas yra užpirktas iš seniau, tam tikrų lobistinių jėgų, kurias politikas atstovavo savo rinkiminės kadencijos metu?

Matant tokias sistemines pastangas, valdžioje išlaikyti palankius tam tikroms grupuotėms žmones, nereikia stebėtis, jog viskas lieka po senovei. Čia galiu mesti akmenį ir į rinkėją, kuris kiek tingi paieškoti alternatyvos ir renkasi atmestinai. Mūsų likimai per daug mums svarbūs, jog galėtume juos patikėti valdyti nusikalstamų grupuočių valdomiems politikams.

Susimąstykime, suabejokime mums peršama pozicija ir pasirinkime teisingai.

Marius Jonaitis

0 1364
“The New Observer” štabo narių parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gegužės 21 d.

Dešimt tūkstančių italų patriotų susirinko šiandien dalyvauti žygyje prieš invaziją ir Europos Sąjungą. Masinę eiseną organizavo “Casapound Italia” judėjimas. Demonstrantai žygiavo pagrindinėmis Romos gatvėmis

Italų protestuotojai ėjo drausmingomis rikiuotėmis nešdami vėliavas. Savo eiseną jie pradėjo prie pagrindinio “pabėgėlių priėmimo centro” Piazza Vittorio aikštėje ir toliau traukė Koliziejaus link. Disciplinuota minia skandavo “Sustabdykite invaziją!”, “Čia yra mano namai” ir daugelį kitų šūkių.

Demonstrantai nešė vėliavas, įžiebė trispalvius šviesos signalus ir turėjo plakatus, kurie skelbė “Italija, kelkis, kovok ir laimėk,” “Italai pirmiausia” ir “Ginkite Italiją Pjavės upės gynėjų dvasia.” Pastarasis šūkis primena 1918 m. birželio mėn. Pirmojo pasaulinio karo mūšį, kuris baigėsi aiškia Italijos pergale.

Eisena, kurios lozungas buvo “Casapound, Gink Italiją,” praėjo visiškai taikiai. Kalboje, pasakytoje žygio pabaigoje prie Koliziejaus, judėjimo vadas Gianluca Iannone (kuris užsiauginęs įspūdingą barzdą) pareiškė, kad žygis vyko kartu su panašiomis akcijomis kituose Europos miestuose. “Mes norime stiprios valstybės, kuri rūpintųsi mūsų piliečiais ir mūsų vaikais. Mes esame prieš privatizaciją, mes siekiame pirmenybės Italijos žmonėms ir mes esame prieš nekontroliuojamą imigraciją,” pasakė Iannone… “Mūsų žygis yra atsakas tiems, kurie nori kontroliuoti viską, ką mes galime sakyti ir daryti savo mieste.” Jo kalba buvo palydėta plojimais.

Eisenai pasibaigus, tūkstančiai dalyvių traukė link netoli Koliziejaus esančios kalvos. Ten klausėsi koncerto, kuriame pasirodė Iannonės vadovaujama grupė “ZetaZeroAlfa”.

Spaudos atstovams Iannone aiškino, kad dienos įvykiai buvo “skirti Dominique Venner atminimui.” Tai prancūzų istorikas nacionalistas, kuris 2013 m. nusižudė pačioje Notre Dame de Paris katedroje. Istorikas tuomet jau sirgo nepagydoma liga ir nusprendė tokiu būdu protestuoti prieš Europos “pabėgėlių” invaziją ir homoseksualų santuokų legalizavimą.

 

“Casapound Italia” judėjimas pavadintas Amerikos poeto Ezra Pound garbei. Nuo 2008 m. formaliai įregistruotas kaip politinė partija. Judėjimas pradėjo savo veiklą siekdamas aprūpinti mažiau pasiturinčius italus būstu, vėliau tapo nacionaliniu judėjimu, organizuojuančiu maisto bankus ir labdarą, o dabar įžengė į politinę areną.

Grupės internetinė svetainė informuoja skaitytojus, kad jos ideologija nesiejama nei su politine dešine, nei su kaire ir, kad hiper-kapitalizmas bei Markzismas – tai tie patys reiškiniai. Ji turi savo kandidatą į Romos merus ateinančiuose rinkimuose.

 

* Ta diena praėjo beveik be smurto. Tačiau grupė komunistų užpuolė du “Fratelli d’Italia” partijos jaunimo atstovus, taip pat atakavo mikroautobusą, kuriame važiavo vokiečiai turistai.

Vertė: Algis Avižienis

casa-pound-1 casa-pound-2 casa-pound-3 casa-pound-4 casa-pound-5 casa-pound-6 casa-pound-7 casa-pound-8 casa-pound-9 casa-pound-10 casa-pound-11

 

 

0 1406

2012 m. gegužės 30 d. buvo paskelbta informacija apie susitarimą, pagal kurį kompanija «Rothshild Investment Trust “Capital Partners”» («RIT “CP”»), priklausanti Rotšildams, įsigijo stambų kompanijos «Rockefeller Financial services» («RFS») valdančios Rokfelerių ir kitų turtingiausių JAV šeimų verslą, akcijų paketą.

Paskelbta praktiškai visose pagrindinėse pasaulio MIP (masinėse informacijos priemonėse) ji buvo palydėta vienodo stiliaus paviršutiniškais atsiliepimais, kurių esmė susiveda į tai, kad du stambiausi globalių oligarchų klanai sudarė sąjungą prieš naują „pasaulinės krizės bangą“.

Iš tiesų nėra nieko labiau tolimo nuo tikrovės, nei panašūs tvirtinimai.

Reikalas tame, kad abiejų oligarchinių grupių strategija paskutiniu metu buvo lygiuojama pagal principą, suformuluotą dar Frederiko Nortono – Rotšildų biografo: „Šiandien šeima stengiasi savo buvimą pasaulyje padaryti negirdimu ir nematomu“.

Tai ir suprantama: dideli ir, tuo labiau, labai dideli pinigai bevelija tylą ir ramybę. Bet būtent ši tyla ir pratrūko gegužės 30 tuo dėmesiu, kuris buvo prikaustytas prie įvykusio fakto, kas akivaizdžiai parodė realų šių klanų svorį ne tik globalioje ekonomikoje, bet ir globalioje politikoje.

Mūsų požiūriu, finansų analitikai komentuodami naujo „aljanso“ atsiradimą, matomai paprasčiausiai supainiojo priežastį su pasekme: pati pasaulinė krizė yra Rotšildų ir Rokfelerių veiklos produktas, o ne atvirkščiai. Kaip būtent tai atsitiko, mes ir pabandysime čia išsiaiškinti.

Jei trumpai, tai praėję įvykiai reiškia, galbūt ir ne visišką Rokfelerių kapituliaciją prieš Rotšildus, tačiau bent jau mažiausiai, ką galima pasakyti – labai žymų jų atsitraukimą iš savo pozicijų.

Jeigu „kasti“ giliai, tai reikalinga detali analizė su istoriniu ekskursu – kitaip kažką suprasti šioje situacijoje bus praktiškai neįmanoma.

Todėl pradėsime nuo klausimo priešistorės:

Tikru prieštarų mazgu tarp šių dviejų klanų yra du XX a. pasauliniai karai. Be to abiem atvejais juos inicijavo Rokfeleriai ir būtent jie skynė tų karų pergalės vaisius.

JAV įstojimo į Pirmą pasaulinį karą sąlyga, kai tapo aišku, kad Prancūzija ir Britanija su Vokietija nesusitvarko, o Rusija iš karo „iškrenta“ dėl Vasario revoliucijos. Rokfeleriai davė nuorodymą savo naftos imperijai «Standard Oil of New Jersey» prazonduoti priklausančias Rotšildams naftos versloves Artimuose ir Tolimuose rytuose.

Nuo 1927 metų «Standard Oil» užvaldė 25% „Irako naftos kompanijos“ «IPC», sukurtos dar 1912 m. ir tada dar vadintos „TPC“ „Turkijos naftos kompanija“, akcijų. Be to, 50% akcijų tada atiteko Osmanų Imperijos vyriausybei, bet 25% gavo Rotšildų „Shell“, o taip pat „Deutsche Bank“, patekęs į jų „apkabą“ truputį vėliau.

Skirtingai nuo savo laikinų partnerių (kurie greičiausiai net neįtarė, jog jie laikini), anglai „žinojo ateitį“ todėl, kad patys ją ir planavo, suprasdami, kad Pirmame pasauliniame kare griuvus Vokietijai ir Osmanų Imperijai, jie kaip nugalėtojai sau pasiims visus 100%.

Taip ir būtų atsitikę, jei Antantė būtų sugebėjusi nugalėti vokiečius mūšio lauke. Bet sąjungininkams europiečiams šis uždavinys pasirodė ne pagal jėgas, ir prireikė JAV pagalbos – ekspedicinio, generolo Peršingo korpuso, nulėmusio karo baigtį vakarų fronte (kuris skirtingai nuo Antro pasaulinio karo tada buvo lemiamas).

JAV įsijungimas į karą buvo anglų surežisuotas ir įpirštas amerikiečių vyriausybei pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausiai provokaciniais, povandeninio karo atakų aktais, „užkulisiniu“ kiršinimu verčiant tą daryti Vokietiją, kuri beje ir pati naudojosi šia taktika. Išvengti to neva dėl bendro britų pranašumo jūrų ginkluotėje vokiečiai nenorėjo, o ir negalėjo dėl finansinės priklausomybės nuo Rokfelerių: 1914-1916 metais tie aprūpino stambiais kreditais ne tik kaizerį, bet ir jo osmaniškuosius sąjungininkus, tuo įgavę šešėlinę įtaką jų politikai.

Lemiamu postūmiu JAV atsisakant neutraliteto ir įsijungiant į karą buvo vokiečių povandeninio laivo nuskandintas keleivinis transportas „Luzitanija“ . Šio akto, užkulisiniais diplomatiniais manevrais paruošimas, labai priminė japonų atakos 1941 m. prieš JAV karine jūrų bazę Perl-Harbore įžangą. Tada po eilinio susitikimo su F. D. Ruzveltu, JAV karo ministras Stimsonas užrašė savo dienoraštyje: „Mes palietėme delikatų diplomatinių veiksmų klausimą, nukreiptą į tai, kad Japonija padarytų pirmą ir klaidingą žingsnį – atviros agresijos žingsnį.

Nėra didelės paslapties tame, kad abu įvykiai turi vienas ir tas pačias šaknis.

Negalima sakyti, kad Rotšildai visam tam nesipriešino. Jų pagrindinė politinė kreatūra JAV – pulkininkas Hausas, vadinęs save „valdžia už sosto“ , visus 1914 metus pašventė bandymams suburti Vakarų sąjungą prieš Rusiją, dalyvaujant tame JAV, Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai. „Anglija nenorėtų visiškai sutrypti Vokietijos, nes tada jai tektų vienas prieš vieną susidurti su savo senu priešu – su Rusija; – rašė Hausas prezidentui V. Vilsonui 1914 m. gegužę, – bet jei Vokietija be saiko didins savo laivyną – Anglijai neliks kito pasirinkimo“.

Kad palikti Anglijai (ir Rotšildams, kurie tada jau šimtą metų kontroliavo jos centrinį banką) pasirinkimo teisę, Hausas netgi atliko reisą į Berlyną, kur gavo audienciją pas kaizerį Vilhelmą II ir jūrų ministrą fon Tirpicą. Viskas veltui: Vokietijos laivynas už Rokfelerių pinigus (kompensuotus beje, amerikiečių iždo pagal Įstatymą apie Federalinę Rezervų sistemą) augo, kaip ant mielių, ir pasilikti nuošalyje nuo karo britai nesugebėjo, tuo perdavę Rokfeleriams visus politinius kozirius.

Antrojo pasaulinio karo metu ekonomika nuo politikos tapo dar labiau priklausoma.

Kai 1940 gegužę vokiečiai atakavo Prancūziją, frankų-britų grupuotė buvo greitai sutriuškinta, prancūzai atidavę Paryžių pasirašė paliaubas, o anglai pasijuto prispaustais prie La-Manšo belgų Diunkerko rajone.

Lygiagrečiai su 1939-1940 metų rudens-žiemos „keistu karu“ – vienu iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, stačiusiu istorikus į aklavietę, visada kildavo klausimas: kodėl vokiečiai vietoje to, kad pribaigti priešininką ir „ant jo pečių“ persikelti per La-Manšą, sustojo ir nepadarė nė žingsnio pirmyn, kol anglai neperkėlė savo pajėgų į Britanijos salas. Beje, transportų perkeliančių pajėgas irgi nebombardavo.

O „paslaptis“ buvo labai, labai paprasta.

Reikalas tame, kad jei Hitleris ir nebuvo tiesiogiai nusamdytas Rokfelerių (nors toks tvirtinimas irgi nėra vadinamas perdėtu), tai pilnai buvo nuo jų priklausomas karo ekonomikos srityje ir svarbiausiai nuo naftos, bei jos perdirbimo produktų – pirmiausiai benzino tiekimo. Faktų ir skaičių – nuo tarptautinių atsiskaitymų Bazelio Banko, nacių finansavimo tikslais sukūrimo 1930 metais, iki kompanijai «Standard Oil» išperkant 1934 m. 730 tūkstančių akrų žemės šalia Hamburgo, naftos perdirbimo gamyklos statybai, kuri tvarkingai funkcionavo viso karo metu – daugiau nei pakankamai. Bet mes neperkrausime jais medžiagos, kad nepaskęsti detalėse.

O ir žmonės atvedę Hitlerį į valdžią buvo JAV – tie patys broliai Allenas ir Fosteris Dallesai (brolių Rokfelerių pusbroliai). Ir vadovavo jiems visiems „trigalvis“ amerikiečių-britų-vokiečių aštuonkojis – Šrioderio bankas (turėjęs nacių vyriausybės agento statusą), o taip pat susijusios su juo firmos (Dabartinis H. Šrioderis – tų Šrioderių palikuonis).

Ir Ruzveltas, kurį su to paties Hauso pagalba vedė prie valdžios Rotšildai, iš tikro pasirodė Rokfelerių kreatūra(statytinis). Ne atsitiktinai patį Hausą naujojo prezidento aplinkoje pakeitė B. Baruchas – stambus biržos spekuliantas (panašus į Sorosą), konkrečiai pagerinęs savo reikalus JAV karo pramonės Komiteto pirmininko poste, kurį jis užėmė viso Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nedidelė pastaba: kai JAV spec-tarnybos 1943 metais raportavo Ruzveltui apie galimybę „pašalinti Hitlerį“ – šis kategoriškai uždraudė šią akciją.

O štai tą padaryti, bet jau tik 1944 metų liepą pabandė anglai. Sudarę paliaubas su „nauja“ Vokietijos vyriausybe, jie labai tikėjosi įtraukti JAV į priešpriešą su SSSR ir sugriauti numatomą tarybinį-amerikiečių aljansą. (Jį tiesa ir taip sugriovė, bet jau kitu būdu: vietoj pagrindinio „Naujo kurso“ architekto H. Volleso, „labai laiku“ į Baltuosius rūmus įleido Rotšildų kreatūrą H. Trumeną, kuris neilgai prieš Ruzvelto mirtį tapo vice-prezidentu, o po to ir JAV prezidentu).

Pagal visa tai Hitleris tiksliai vykdė visus Rokfelerių nurodymus. O instrukcijas 1940 metų gegužę jis gavo sekančias:

– neliesti anglų Diunkerke;

– nepersikelti per La-Manšą ir apskritai palikti Britaniją ramybėje, nutraukus operacijos „Jūrų liūtas“ pasiruošimą (įsiveržimą į Britanijos salas);

– išskleisti savo pastangas „Barbarosos plano“ pusėn – pasiruošti užpulti SSSR.

Hitleris šias instrukcijas skrupulingai įvykdė.

Bet kodėl jis jas apskritai gavo?

O todėl, kad Čerčilis situacijoje su Diunkerku atsidūręs ant kracho ribos (priminusio jam ir britų visuomenei Dardanelų operacijos, kurią vykdyti jis kaip Pirmasis Admiraliteto lordas išsireikalavo, kracho su britų laivynu košmarą), sutiko išpildyti visas sąlygas, kurias jam iškėlė Ruzveltas(beje, jie buvo pusbroliai) mainais į gynybą ir JAV karinę pagalbą. O būtent:

– Perduoti amerikiečiams Britų imperijos naftos „deimantą“ – Saudo Arabiją ( kurią karūnai beveik tiesiogiai „išarė“ britų žvalgyba ir asmeniškai Arabijos T. E. Lorensas, būtent šiems tikslams vykdę daugiametę kasimo po Osmanų Imperijos pamatais spec operaciją;

– išvesti visus britų kapitalus iš JAV ir parduoti amerikiečiams visą anglų turimą JAV nuosavybę;

– po karo pabaigos – paleisti Britanijos imperiją, suteikus kolonijoms nepriklausomybę (prasidėjo, kaip atsimename nuo Indijos – 1947 m.; paskui Britanijos kolonijinę imperiją iki 1960 m. subyrėjo ir sekančios sudėtinės „Rotšildų imperijos“ dalys – prancūzų, olandų ir belgų).

Tokiu būdu, — apie tai kalba daugelis specialistų (pirmiausia vakarų), užsiimančių globalia istorija ir politika, — pagrindine dviejų pasaulinių karų priežastimi buvo ne kas kita, kaip perimti iš Rotšildų ir Rokfeleriams konsoliduoti eurazijos naftos aktyvus. Būtent todėl Vokietiją dukart siundė prieš Britaniją (Hitlerį, kaip ir kaizerį Rokfeleriai tvarkingai finansavo viso karo metu). Naują „tvarką“ Ruzveltas 1944 metais asmeniškai padiktavo Britanijos pasiuntiniui JAV lordui Halifaksui (tam pačiam „Miuncheno suokalbio“ dalyviui, dar 1937 m. lapkritį sėkmingai susitarusiam su Hitleriu) : Saudo Arabija – Amerikai, Iranas – Britanijai, o Iraką ir Kuveitą „melšime“ kartu.

Nusileidę grubiai jėgai ir aplinkybėms, o prie viso to dar ir dukart, Rotšildai jiems suteiktų „nuoskaudų“ nepamiršo ir neatleido.

„Karštasis“ karas pasibaigė ir prasidėjo šaltasis.

Jei Rokfeleriai – pirmiausiai „naftos“ dinasija, tai Rotšildams svarbiausia – auksas ir kiti brangūs metalai. Tai jų svarbiausios įtakos ir kontrolės sferos.

Todėl Rotšildai pradėjo nuo pasikasimo po dolerio pamatais, numatę tikslą pakeisti jį auksu (pripažįstame, kad iš šio požiūrio taško truputį kitaip, nei mes esame įpratę, atrodo dolerio „atrišimas“ nuo aukso standarto įvykdytas prezidento R. Niksono 1971 m.).

Svarbiausias svertas tam – aukso kaina. Ji nustatoma ne rinkos, o direktyviniu keliu. Pradedant nuo 1940-ų metų, kasdien, be jokių pertraukų išeiginėmis ar švenčių dienomis, dukart į dieną, Londono brangiųjų metalų rinkos asociacija vykdo taip vadinamus „fiksingus“, kuriuose dalyvauja penki bankai: Britanijos Rotšildų šakos pagrindinis bankas «N M Rothshild & Sons», artimas jų prancūziškai atšakai «Societe Generale» (jis mums dar bus reikalingas), atmintinas dar pagal „turkų-irako“ sandėrį 1910-ais — 1920-ais metais «Deutsche Bank», kiniečių Rotšildų „filialas“ – globalus bankas «Hong Kong & Shanghai Banking Corp.» («HSBC»), išaugęs XIX amžiuje narkotikų prekybos pagrindu, o taip pat pasaulinio lygio lyderis pagal aukso ir kitų brangiųjų metalų apyvartą «ScotiaMocatta» — «Scotiabank Global Banking & Markets» padalinys.

Suprantama, kad šie „fiksingai“ vykdomi «N M Rothshild & Sons» erdvėje ir dar daugiau, būtent šis bankas iki 2004 metų juose išimtinai pirmininkavo (o vėliau tyliai „pasitraukė į šešėlį“).

Visų tarpklaninės kovos peripetijų nevardinsime. Pažymėsime tik tiek, kad per pastarąjį dešimtmetį auksas pabrango daugiau nei 10 kartų, o doleris silpnėja dėl neišmatuojamo dydžio JAV valstybės skolos, į kurios susidarymo kelią 1980-ųjų pradžioje, šią šalį atvedė vėlgi Rotšildai – su įžymiosios „reiganomikos“ pagalba, t.y. „finansinių burbulų“ pūtimo būdu.

Klausimas – o ką dar galima buvo daryti Reiganui, kai jo sukurta komisija, vadovaujama FRS valdytojų Tarybos pirmininko P. Volkerio (tų pačių Rotšildų statytinio) „išsiaiškino“, kad Fort-Nokse (JAV aukso atsargų saugykloje) nėra anei gramo Amerikos valstybinio aukso – tik užsienio ir privatininkų. Reikėjo gi kažkaip finansuoti „Strateginę gynybos iniciatyvą“ ir kitas inovacijas ginklavimosi varžybose, ant kurių kažkaip lyg „atsitiktinai“ užkibo Brežnevo ir Andropovo SSSR vadovybė. Štai Reiganas ir ėmė pūsti „muilo burbulus“, jų pagalba statydamas „potiomkino kaimus“ ir „oro pilis“. Būtent tada JAV ir atsirado valstybinė skola.

JAV būtų priėjusios iki „taško“ gerokai anksčiau, nei dabar – maždaug iki 1995 metų, bet joms labai pasisekė su SSSR iširimu, kurį pasiremdami ryšiais šalyje ruošė jau Rotšildai. Nesigilinant į smulkmenas (kita tema), išskirsime tik pagrindinius šios grandinėlės figūrantus: Berija – Kuusinenas (Kominterno ryšys su masonais) – Andropovas – Gorbačiovas; išskyrus juos į šią grandinėlę (ir ne antraeiliais vaidmenimis) įsiterpė Mikojanas ir Kosyginas.

Rokfeleriai SSSR iširimu nebuvo labai suinteresuoti.

Dar daugiau – jiems Tarybų Sąjunga buvo atsvara Rotšildams. Rokfeleriai lygiomis dalimis palaikė, kaip nacius, taip ir tarybinę industrializaciją. Skirtingai nuo jų amžinųjų konkurentų Rotšildų, jiems buvo reikalinga ne Londono valdomas „žavingos izoliacijos“ balansas, o suvienyta Eurazija su visa savo nafta. Potencialiais kontinento lyderiais, turint omenyje pasionarinių ideologijų (tegu ir priešingų krypčių) egzistavimą, jie matė, kaip Hitlerį, taip ir Staliną – nesvarbu kas iš jų laimėtų, tačiau tik jiems asmeniškai visai tai kontroliuojant (tam reikėjo abi šalis privesti iki būsenos tarpusavio kare, kai jos nebegalėtų mesti iššūkio JAV) .

Be to, 1920-ųjų pabaigoje gavę koncesinę Baku naftos dalį, Rokfeleriai jau Hitlerio rankomis, pabandė ją pilnai perimti savo nuosavybėn, tiesa apsiskaičiavę su Stalingradu. (Į „ekonominį“ karo kampanijos pobūdį 1942 m. skirtingai nuo 1941 m., kai vermachto puolimo objektais tapo politiniai SSSR centrai, nurodo daugelis šiuolaikinių specialistų, tame tarpe ir vokiečių).

Aplošęs savo netikėtus „pakeleivius“ I.V. Stalinas 1945 metais tapo savarankiška globalaus mąsto figūra. Mažai kam žinomas, skirtingai nei Molotovo – Ribentropo paktas, Molotovo – Hisso paktas, sudarytas 1944-1945 m. Suvienytų nacijų konferencijose San-Francisko ir Dumbarton Oaks’e, ir patronuojamas būsimo Niujorko gubernatoriaus ir JAV vice-prezidento Nelsono Rokfelerio, tapo nemaloniu siurprizu amerikiečių politiniam isteblišmentui. Nuo šiol jam nereikėtų kišti nosies į SSSR tautų ir Rytų Europos šalių reikalus, kaip beje ir Maskvai į „Britanijos“ Iraną ir „amerikiečių“ Saudo Arabiją. (Hissą, įskundus vienam iš pradedančių, P. Niksono komisijos tiriančios antiamerikietišką veiklą, narių , net nuteisė už „špionažą“ SSSR naudai – štai kaip netiko jo veikla!).

Situacija SSSR radikaliai pasikeitė po vado mirties. Kaip penkmečio „dvaro perversmų“ priežastis, įsitvirtinęs valdžioje (1953-1958 m.) Chruščiovas, būdamas trockistu „demaskavo“ žinomą „asmenybės kultą“ ir ne be Mikojano pagalbos persimetė prie Rotšildų. Prie mažai ką supratusio šiuose reikaluose Brežnevo, galios įgavo Kosyginas ir ypač Andropovas. Nespėjęs dar gyvas būdamas realizuoti savo griaunamojo „europietiškojo projekto“ , visagalis KGB šefas „pagimdė“ Gorbačiovą, kuris paleido šį projektą į gyvenimą dar iki išrenkant jį „genseku“, sudaręs eilę slaptų susitarimų 1984 m., perdalijant Europos įtakos sferas, su „austro-vengrų sosto“ įpėdiniu Otto von Habsburgu.

Tai yra, iš vienos pusės žiūrint – atsiremti į Gorbačiovo SSSR, kad atsilaikyti prieš Rotšildų spaudimą, Rokfeleriai negalėjo. O iš kitos pusės, 1980-ųjų pabaigoje susikaupus didelei valstybės skolai kilo subyrėjimo grėsmė jų pačių šaliai – JAV.

Ir Rokfeleriai pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu: kartu su Rotšildais įsijungė į SSSR griovimo procesą: galutinis sutarimas šiuo klausimu buvo pasiektas 1989 metais, uždarame „įtakingų žmonių“ susitikime (kasmetinėje Bildelbergų konferencijoje), vykusiame ispanų La Toja salelėje. (ten pat, nežiūrint į beviltišką M. Thatcher pasipriešinimą, kainavusį „geležinei ledi“ greitą atstatydinimą iš britų premjero posto, buvo priimtas sprendimas dėl Vokietijos suvienijimo).

SSSR griūties pagalba ir jos gyventojų sąskaita amerikiečiams pavyko užkamšyti daugybę „skylių“ savo ekonomikoje ir finansuose. Skaičius, būtent ko ir kiek buvo išvežta iš šalies jau 1995 metų spalio 24 dieną, uždarame ginkluotų JAV pajėgų, štabų vadų Suvienyto komiteto posėdyje įvardijo B. Klintonas (šie skaičiai viešai paskelbti 2000-ųjų pradžioje tikrai palieka didelį įspūdį).

Tuo pačiu – reikėtų atiduoti duoklę tiesai – Rokfeleriai, kaip galėjo, taip priešinosi SSSR sugriovimui – tame tarpe ir su Jelcino pagalba (kuris, skirtingai nei Gorbačiovas pasisakė už teritorinę Rusijos Federacijos pilnatvę). Ir ne tik Jelcino.

To, kas buvo prisigrobta buvusiame SSSR Amerikai užteko 20-čiai metų. Ir vėl valstybės skola spaudžia, ir vėl Valstijos – „prie paskutinės ribos“ (14 trln dolerių skolų – tai ne vienas metinis biudžetas).

Ką daryti Rokfeleriams, jei nebeliks JAV? Bžezinskis savo naujojoje knygoje „Strateginis matymas: Amerika ir globalios galios krizė“ (pamatė šviesą 2012 m. vasarį), tiesiai rašo, kad JAV šiandien panašios į SSSR prieš subyrėjimą ir svarsto du pasaulio globalaus vystymosi variantus – su amerikiečių lyderyste arba be jos, t.y., jei vadinti daiktus savais vardais – be JAV.

Išskyrus krizę eurozonoje, globalią situaciją verčia „įsitempti“ prasidėjusi 2012 m. pavasarį masinė, stambių finansinių kompanijų ir korporacijų top-vadybininkų evakuacija iš Volstrito. (Jau šie „kadrai“ bankų vietovėse ir finansinėje erdvėje orientuojasi ir dieną ir naktį: žino, kada, kur ir kuo kvepia, bei kur ir esant kokiam kvapui, ir kiek greitai reikia bėgti).

Blogiausiam atvejui Rokfeleriai šiandien superka žemes Argentinoje ir Čilėje. Bet iškelti baltą vėliavą (ar užmesti rankšluostį ant ringo virvių), matomai, mano, kad dar ankstoka.

Rotšildai gi, savo ruožtu spaudžia.

F. Hollandas Prancūzijoje – jų kreatūra.

Vieniša Euro Sąjungoje ir užėmusi gynybos pozicijas šalies viduje dabar atrodo ir A. Merkel. Besiorientuojantys į Britaniją, pagal V. D Ežovo (Adenauerio tarybinio biografo) liudijimą, social-demokratai „ima“ vienas federalines žemes paskui kitas (prieš kurį laiką laimėjo simboliškai svarbius municipalinius rinkimus Šiaurės Reine – Vestfalijoje). Naujos rokfeleriškos „išimties“, kaip Šrioderis №2 Vokietijos social-demokratų partijoje (VSDP) kol kas nenusimato.

Parlamento rinkimai Vakarų Vokietijoje jau 2013 metais, ir VSDP pergalė juose reikš visos euro zonos konsolidaciją Rotšildų rankomis ir jų naudai. Ir tada vietoje „europinės valstybės“, kurią dar nuo Hitlerio laikų statė Rokfeleriai, ES pavirs į išbarstytą municipalitetais mozaiką – chaosas, kuris, jeigu ką ir vienys, tai bus „laisvos prekybos zona“ be jokio nacionalinio ar religinio identiteto(ir todėl pilnai tenkinanti Rotšildus). Ir į šį chaosą bandys įtraukti (jau traukia!) NVS ir Rusiją, pradedant Ukraina, Moldova ir Pabaltijo valstybėmis – kur chaosas, iš esmės jau kelią puotą.

JAV Rotšildų kreatūra yra Obama: jį 2006 metų birželį Demokratų partijos bosams pristatė ne kas kitas, kaip D. Sorosas – artimiausias Rotšildų bendražygis.

Rusijoje Rotšildai kontroliuoja perbėgusią į jų pusę dar prie prezidento – Jelcino „šeimą“; sprendžiamą vaidmenį prastumiant jos politinius interesus šiandien vaidina Vološinas. Jie taip pat turi bendrą verslą su oligarchu Deripaska, o per jį – su Čiubaiso kreatūromis – oligarchais Potaninu ir Prochorovu (būtent iš čia dygsta visų „oranžinių“, „baltų“ , „žalsvų“ gatvių protestų Maskvoje ragai ir kojos) .

Čiubaisas gudriausias iš visų: turi ryšius su Rotšildais (per JAV eks-ministrą L. Sammersą, pirmininkaujantį Amerikoje Nacionalinei ekonomikos tarybai), ir su Rokfeleriais – yra globalaus banko „JP Morgan Chase“ direktorių tarybos nariu. Tikslas paprastas: bet kuriuo atveju išsilaikyti paviršiuje – ir juk „plaukia“, „neskęsta“!

Ypač Rotšildams svarbi yra Kinija.

Jei pavyks „daspausti“ Kinijos elitą (o sprendžiant pagal skilimą, kuris prasidėjo ryšium su „Bo Silajaus byla“, tai atrodo pradeda pavykti), Rotšildams gali pavykti užkabinti auksą prie juanio. Ir gražiai iškelti jį į naujos pasaulio rezervinės valiutos statusą, padengtą ne nafta, kaip doleris, o auksu (tam ir išpučiamos aukso kainos) .

Jei šitas triukas pavyks, tai greitu metu bus galima griauti ir dolerį ir pačias JAV (gaila, bet pas mus daugelis apie tai seniai ir naiviai svajoja, kaip apie kažką labai pozityvaus).

Kuriam tikslui?

Kad sukurti „Šiaurės Amerikos sąjungą“ su nauja valiuta amero, o po to – „Transatlantinę sąjungą“, kurioje Šiaurės Amerika, pilnai atitinkant globaliam Romos klubo planui, susijungtų su Europa, o amero su euru. Ir gautųsi „tikra“ pasaulinė valiuta: svaras sterlingų turbūt – kas gi daugiau? (Šis atlantinės transformacijos projektas numatytas Techaso susitarimais, kurie 2005 metų kovą buvo patvirtinti Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zonos – valstybių NAFTA narių pirmųjų asmenų).

Bet šiai „kaitai“ – nuo dolerio prie svaro (spėjamai) – reikalingas „stabilizatorius“. Pagal Rotšildų planą juo ir turi tapti juanis, padengtas auksu (kurio kainą Rotšildai, kaip mes įsitikinome nusistato patys), o taipogi sutvirtintas karine ir politine KLR galia.

Beje, susijungimo fone, o tiksliau, Rotšildams nupirkus Rokfelerius, Kinija ir Japonija nuo birželio 1 dienos nustojo tarpusavio atsiskaitymams naudoti dolerį, ir dabar atsiskaitinės griežtai juaniais ir jenomis.

Ši pasakaitė tačiau tik naivuoliams. Juanis ir jena prie vieningo vardiklio suvedami tik per ekvivalentą (VKM – vieningą kainos matą). Anksčiau šiuo ekvivalentu buvo doleris (jį kontroliuoja Rokfeleriai). O šiandien?

Jei nesakoma kas būtent – reiškia VKM vaidmuo pereina auksui. Ir šį aukso ekvivalentą (standartą), į kurio kainą ir bus atsižvelgiama vykdant japonų-kiniečių tarpusavio atsiskaitymus, jau kontroliuos Rotšildai.

Tai yra, „tykiai šnopuojant“, Kinijai ir Japonijai netolimoje perspektyvoje numatytas naujos, globalios finansinės valdžios pasikeitimas. Kalbant kitaip, Rokfeleriai „atidavė“ dar vieną rubežių. Ir po šito, matomai paprašė paliaubų. Būtent paliaubų, o ne taikos.

Lygiai taip pat ir Rotšildai 1917 ir 1940 metais prašė Rokfelerių paliaubų tarpklaninėje kovoje (čia ir apie amerikiečių karinę pagalbą kovoje prieš Vokietiją).

Skola ne rona, kaip sakoma – neužgyja!

Rotšildai dabar, kaip ir Rokfeleriai tada, maloningai sutiko. Būtent tame – vidinė, „istorinio“ 2012 gegužės 30 susitarimo, esmė.

Su priešistore mes pabaigėme. Pereiname prie susitarimo esmės.

Ir taip, Rotšildų – Rokfelerių aljanso, verslo-sudėtinė, atrodo taip: minėta grupė «RIT “CP”», kuriai vadovauja Džeikobas (Jakov) Rotšildas, nupirko 37% „RFS“ kompanijos akcijų.

Iškart „išslysta“ labai pikantiška detalė: Rotšildai „pirkėjai“ valdo viso tik 3 mlrd dolerių, o Rokfeleriai „perkamieji“ – valdo 34 mlrd. (viso gaunasi truputį mažiau 40 mlrd).

Kaip gi taip?

Tačiau viskas stoja į savo vietas, kai prisimename, kad šią 37% akcijų dalį anksčiau valdė prancūzų bankas „Societe Generale“ – tas pats, Londono aukso fiksingų nustatymo dalyvis.

Tačiau 2008 matais, kada šis bankas nupirko minėtą Rokfelerių kompanijos dalį, jis valdė 71 milijardo JAV dolerių vertės aktyvus – du kartus daugiau, nei jis nupirko.

O dabar tie 37% iš giganto perėjo nykštukui, kuris gaunasi valdo kito giganto turtą (aktyvus).

Ką visa tai reiškia?

Pirmiausiai tai, kad iš tiesų Rokfeleriai „paliaubų“ pasiprašė dar 2008 metais. Tačiau tada, matyt buvo nuspręsta juos „paspausti“ dar kartą, ko pasekoje įvyko Kinijos ir Japonijos susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų.

Taip, kad iki 2012 metų Rokfelerių padėtis dar labiau pablogėjo.

O kodėl Džeikobo Rotšildo kompanija turi tik 3 milijardus JAV dolerių, kai šeimos turtas vertinamas mažiausiai nuo dviejų iki dvidešimties trilijonų, o kai kurias „karštos galvas“ įvardina trijų šimtų trilijonų sumą? (Reikia atkreipti dėmesį, kad žymusis „Forbes“ sąrašas, parodantis mums viršutinę 64 milijardų JAV dolerių asmeninio turto ribą, neatsižvelgia į svarbiausią – kolektyvinius, šeimos kapitalus, iš esmės slėpdamas juos, matyt tam jis ir yra skirtas.

Pati gi „3 milijardų byla“ yra vidinis Rotšildų reikalas.

Nuo pat pradžių grupę sudarė penkios šakos, vėliau jų kiekis sumažėjo ir galiausiai liko dvi – britų ir prancūzų (tiksliau prancūziška-šveicariška).

Jos tarpusavyje nesipyko, tačiau ir labai nesibičiuliavo – silpnai konkuruodamos Rokfelerių lyderystės fone.

1980 metais britų šakoje įvyko skilimas. Ir Džeikobas Rotšildas, Evelino de Rošildo buvo išvarytas iš šeimos, jam uždraudžiant naudoti „Rotšildų“ pavardę savo firmų pavadinimuose.

Nemalonė 1988 metais buvo sušvelninta, o 2004 metais, kai Evelinas šeimos verslo valdymą perdavė prancūzų šakos atstovams – Deividui de Rotšildui, Džeikobas buvo pilnai reabilituotas.

Iš to seka, kad Džeikobas iš esmės yra prancūzų Rotšildų „įtakos agentas“ tarp britų. Būtent todėl jis buvo išvarytas, atstatant teises tik tada, kai prasidėjo oficialus dviejų šakų jungimosi procesas. (šis procesas baigėsi 2012 metų kovą-balandį, kai prancūzų ir britų šakos susijungė Paryžiuje).

Iš 3 milijardų Džeikobo Rotšildo neatitikimo jungtiniam grupės kapitalui (kas neleidžia kalbėti apie Rotšildų dalyvavimą sandoryje būtent kaip grupei) taip pat darytina išvada, kad visiškai atitinkant nugalėtojo teisėms, Rotšildai į apjungtą kompaniją įtraukė tik mažą savų aktyvų dalį, o iš Rokfelerių atėmė labai pelningą „grietinėlę“ („Johnson & Johnson“, „ Procter & Gamble“, naftos ir dujų koncernas „Vallares“ ir t.t.).

Bet iš to, taip pat seka, kad ir priimti kapituliacijos iš pirmojo Rokfelerių asmens – Deivido (dinastijos pradininko anūko) – nusiuntė trečiarūšį Rotšildą – ne pirmos ir ne antros eilės pagal vidaus hierarchiją, tačiau netgi ilgą laiką buvusį atstumtuoju tarp savų.

Tai jau savaime pažeminimas, tačiau tuo reikalas neapsiribojo. Kad dar labiau ir demonstratyviau įgelti Rokfeleriams:

– pirma, perdavė sandorio detales į viešumą, matyt, tokiu būdų užfiksuojant prašymo apie paliaubas faktą (ko nebuvo 2008 metais);

– antra, į susitarimo sąlygas įtraukė šalių teisę tik bendriems sprendimams ir funkcijoms, kurias tvirtins tik bendra vadovaujanti kompanija (kitaip tariant, Rokfeleriai nuo šiol savo namuose, JAV ir savo kontoroje, neturi teisės savarankiškai disponuoti nei savo asmeniniais, nei draugiškais aktyvais);

– trečia, netgi tolerantiški finansų analitikai (tie patys, kurie visuomenei „kabina ant ausų makaronus“ apie „grupių sujungimą kovai su krize“), pripažįsta, kad susitarimas veda prie didesnės Rotšildų ekspansijos plėtros bankų sektoriaus srityje JAV.

Ką tai reiškia?

Žinoma, naujas įspūdingas žingsnis, link istorinių sąlygų, Ruzvelto (t.y. Rokfelerių) pareikštų 1940 metais savo pusbroliui Čerčiliui (t.y. Rotšildams), apie britų aktyvų pardavimą JAV peržiūrėjimo. Tai beveik tas pat, ką padarė vokiečiai su prancūzais 1940 metais, išreikalavę pasirašyti žeminančias Prancūzijos armiją paliaubas tame pačiame Kompjenė miške ir tame pačiame štabo vagonėlyje, kuriame 1918 metų lapkritį maršalas Fošas priėmė faktišką vokiečių vadovybės kapituliaciją.

Teisingumo dėlei pažymėsime, kad šis peržiūrėjimas prasidėjo dar 1980 metais nuo JAV naftos rinkos perdalijimo (kai ten „abejomis kojomis“ įlipo karališkoji Britanijos naftos kompanija „British Petroleum“ ir ne viena, o aljanse, kas buvo ypač žeminančiu faktu JAV – su Saudo Arabija).

Ar Rokfeleriai paruošę kontržaidimą, jei taip. tai koks jis bus?

Žaidimas tai yra, tačiau verslo sektoriuje jį bus sunku realizuoti, nes patyliukais išvesti aktyvus iš bendros kompanijos bus sudėtinga: patys Rokfeleriai šio klausimo išspręsti jau negali, o leisti – kas gi jiems tą leis. Ne dėl to stengtasi!

Jei pabandys atsiimti savo aktyvus (turtą) Rokfelerių partneriai?

Bet ar surizikuos jie mesti tiesioginį iššūkį Rotšildams – štai koks klausimas. Vietoj to, kad žaisti tokius pavojingus žaidimus lengviau (ir pelningiau) Rokfelerius „išdurti“, susitarus su naujais šeimininkais.

Ir štai mes prieiname prie to, kad iš tikrųjų komplikuotos, patiriančio katastrofą globalaus klano gynybinės linijos randasi ne ekonomikoje, o politikoje, tiksliau – geopolitikoje.

Rinkimai JAV. Bus ne tik prezidento rinkimai, 2012 metų lapkritį bus atnaujinta ir didelė Senato ir valstijų gubernatorių dalis .

Jei Rokfeleriams pavyks gauti respublikonų daugumą ne tik Atstovų rūmuose (kaip dabar), tačiau ir Senate, galima bandyti „pravažiuoti“ pro šalį, 2012 m. gruodžio 23 d. – datą, kai formaliai pagal Federalinio rezervo įstatymą, baigiasi devyniasdešimt devynerių metų, Federalinio rezervo dolerių spausdinimo staklių nuomos sutarties terminas.

Juk čia yra svarbus koks niuansas? Kai priimami tokie bendri žingsniai, kaip FRS sukūrimas 99 metams (1913 metais) – o darė tai Rotšildai ir Rokfeleriai kartu, visada apeinant įstatymus, sudaromi nerašyti „džentelmeniški“ susitarimai. Juos pažeisti žinoma galima, tačiau tai bus nederama – taip reputacija rizikuojama tik išskirtiniais atvejais. Išdrįskime padaryti prielaidą, kad šiuo atveju tokie susitarimai buvo sudaryti taip pat – ir būtent 99 metams. Labiausiai tikėtina jų prasmė tame, kad iki to termino pabaigos jokiomis sąlygomis „netraukti į save antklodės“ ir nedaryti staigių judesių.

T.y. ir vieniems, ir kitiems rankos galutinai bus atrištos po 2012 m. gruodžio 23 d. – tada ir pažiūrėsime „kas yra chu“ (kaip sakė ponas Gorbačiovas).

FRS dabar kontroliuoja ne Rotšildai , o Rokfeleriai. Todėl Rotšildams galbūt naudingiau būtų jį sužlugdyti, kad nuo dolerio pereiti prie aukso (ir juanio), sukuriant sąlygas Šiaurės Amerikos „performatavimo“ proceso paleidimui, įtraukian JAV į „Šiaurės-Amerikos“ ir toliau į „Transatlantinę“ sąjungą.

Tačiau Rokfeleriai savo laiku (1927 metais) suprato, kokią miną Federalinio rezervo pavidalu jie padėjo po JAV pamatais. Ir pilnai kontroliuodami Baltuosius rūmus ir Kongresą, pakoregavo Federalinio rezervo įstatymą taip, kad atimti pas FRS pinigų spausdinimo mašiną galima ne nustatytu laiku, o tada, kai tai nuspręs Kongresas. (Rotšildai, matyt nusprendė, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas nerašytas susitarimas, tada atsakė Didžiąja depresija ir demokrato Ruzvelto pergale prieš respublikoną Huverį, pergale kuri, kaip mes jau pastebėjome, pasirodė „Pyro pergale“).

Tokiu būdu, vien tik Obamos išsaugojimas Baltuosiuose rūmuose Rotšildams yra būtinas, tačiau nepakankamas, kad nuversti dolerį. Be to, greičiausiai Obama bus reikalingas paskutinėje stadijoje: kad praleistų, neuždedant veto Kongreso sprendimui atšaukti Federaliniam Rezervui teisę spausdinimo staklių nuomai (kurį, greičiausiai panaudotų respublikonų prezidentas).

Tačiau, kad priimti tokį įstatymą ir nusiųsti Obamai pasirašymui, reikia turėti daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. O jeigu po 2012 m. lapkričio rinkimų, dauguma pasirodys besą respublikonų (kurie išsiskyrė tarp Rokfelerių ir Rotšildų), tai prastumti sprendimą dėl nuomos atšaukimo bus sudėtinga.

Reikšminga: tie respublikonai, kurie, kaip Ronas Polas, dabartinio prezidento kampanijos metu paskubėjo iškelti klausimą apie Federalinio rezervo nuomos teisės atšaukimą, iš priešrinkiminės distancijos pasitraukė labai greitai – tai reiškia, kad respublikonų stovykloje paradui vadovauja Rokfelerių šalininkai.

Taip kad laukiam lapkričio.

Antroji Rokfelerių gynybos linija – XVIII KKP suvažiavimas (vėl 2012 m. lapkritis).

Jei Kinijos valdžioje, kaip iki, taip ir po suvažiavimo išliks balansas, kuris garantuoja nepertraukiamą „dvitaktę“ valdžios kaitą – iš pradžių KKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus ir KLR pirmininko, o paskui per penkerius „pereinamuosius“ metus, – Centrinės karo tarybos Pirmininko, sėkmės šansų Rotšildams liks nedaug. Nes „saugiu uostu“, tinkamu laikinam perėjimui prie „auksinio juanio“, būtino Vakarų „performatavimui“, subalansuota Kinija tapti negali – tik išbalansuota, su numatytu vienos vidinės partijos grupuotės dominavimu ir griežtu visų kitų slopinimu (kaip tai pavyzdžiui buvo, 1970-aisiais metais).

Be patikimų, šimtaprocentinių garantijų, „aukso – juanio“ poros pavidale, politinėje sferoje papildytame strateginiu Kinijos-Japonijos aljansu, Rotšildai JAV dolerio nežlugdys – labai didelė rizika, kad situacija taps nekontroliuojama ir tada pagrindiniu argumentu vietoj pinigų gali tapti ginklai.

Atsiras galimybė prarasti viską ir iš karto, įskaitant ir gyvybę.

Sekanti Rofelerių gynybos linija (reikia pripažinti, po rinkimų Prancūzijoje beveik pilnai pralaimėta) – tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vyriausybės koalicijos CDU-CSU(šiuolaikinių politinių partijų sąjunga) bloko „ašis“ apskritai.

Gegužės 23 d. EuroSąjungos viršūnių susitikime, naujas Prancūzijos prezidentas F. Holland praktiškai pateikė Merkel prancūzų-olandų (pagal esmę Rotšildų) ultimatumą:

– atsisakyti idėjos paversti ES politine sąjunga;

– padaryti eurą priklausomą su euro obligacijų pagalba – kolektyvinių euro zonos skolinių įsipareigojimų (Soroso idėja, matyt, pretenduojančio juos kontroliuoti Rotšildų vardu).

Situaciją išgelbėti gali tik viena: ryžtingas Merkel to ultimatumo atmetimas ir krizės forsavimas euro zonoje – iki jos konsolidacijos Vokietijai kontroliuojant, kad ir ką iš jos prireiktų „išprašyti“. T.y. paversti Vokietiją į vieningą ir vienintelį euro emisijos centrą.

Šiuo atveju situacija iš esmės sugrįžtų į 1940 metus: Europa kontroliuojama Vokietijos, tik ne tankais, o spausdinimo staklėmis. Savos rūšies „Ketvirtasis reichas“.

Būtent apie tai kalbėjo Gerhardas Šrioderis 2011 metų rugsėjį, kai kvietė sudaryti „Jungtines Europos valstijas“ padedant „ašiai“ – Merkel – Sarkozi (kurį nuo tų laikų jau nunešė „permainų vėjai“).

Mažai tikėtina, kad Merkel tai pavyks: iš pradžių reikia konsoliduoti Vokietijos visuomenę, o ji suskaidyta ir pagrindinai opozicijoje prieš „valdžios partiją“. O laiko iki rinkimų (2013 m. rugsėjo) per mažai.

Ir paskutinė riba – V. Putino Rusija

Sudaręs iš naujo strateginį aljansą 2011 m. tarp „Rosneft“ su Amerikos „Exxon-Mobil“ (vietoj „British Petroleum“), kam padėjo skandalas kompanijoje „TNK-BP“, rusų lyderis parodė aišku ir ne dviprasmį ženklą.

Jis buvo suprastas ir išgirstas: būtent todėl 2012 metų sausį, nepaisant triukšmingų Valstybės departamento ir JAV ambasados reliacijų, palaikant gatvių protestus, V. Putino, kaip būsimo valstybės vadovo, kandidatūros naudai pasisakė šalies politikos patriarchas, akademikas E.M. Primakovas. O jau po savaitės Maskvoje atsirado tokia pažįstama figūra, kaip Henris Kisindžeris.

Įdomu: likus parai iki sutarties paskelbimo tarp Džeikobo Rotšildo ir Deivido Rokfelerio „TNK-BP“ paliko M. Friedmanas – „Alfa grupės“ vadovas, tarptautinės ekspertų tarybos konsultantas, prie JAV užsienio santykių Tarybos (įsimintinas jo 2009 m. konfliktas su minėtu Rotšildų verslo partneriu Deripaska).

Iki Friedmano kompanija paliko dabartinis „BP“ vadovas britas Dadlis, kuris Londone laikomas pagrindine rusų oligarchų sąmokslo auka, o paskui V. Vekselbergas ir t.t.

O dar po dviejų parų „TNK-BP“ projektą paliko ir dingo pati „British Petroleum“, atminčiai apie savo buvimą Rusijoje palikusi sarkastiškus Didžiosios Britanijos valstybinės informacinės korporacijos BBC komentarus.

Ką tai reiškia?

Kad Rokfeleriai su savo pralaimėjimu nesusitaikė ir laiko jį tarpiniu etapu tarpgrupinėje kovoje, ir pasiruošę kovoti toliau.

Tam jiems reikalinga Rusija. Prie viso to stipri, vieninga, konsoliduota Rusija (be „oranžinių ekscesų“): ne atsitiktinai, dar iki V. V. Putino inauguracijos, «Exxon-Mobil» atstovai jo akivaizdoje pasirašė su „Rosneft“ susitarimą susijusį su naftos gavyba Juodosios ir Karos jūros šelfuose.

Prie susitarimo prijungti „Suvienyta laivų statybos korporacija («Объединенная судостроительная корпорация») ir «Ростехнологии». Tai reiškia, kad aljansas «Роснефть»-«Exxon-Mobil» toli gražu neapsiriboja vien naftos klausimais.

I. I. Sečino paskyrimas „Rosneft“(«Роснефть») prezidentu šioje situacijoje – strateginės svarbos žingsnis.

Dabar jėgų išsidėstymas – vienas prie vieno primena 1920-ųjų pabaigą, kai Stalinas atėmė Baku naftos koncesijas iš Nobelių (Rotšildų partnerių) ir atidavė jas už 50% -inę koncesiją Rokfeleriams – mainais už finansinį ir technologinį tarybinės industrializacijos palaikymą.

Kiekvienoje naujoje vijoje Istorija kartojasi!

Rusijai, iš vienos pusės, atsiranda unikalus šansas: sužaisti globaliame „Didžiajame žaidime“ lygiomis su partneriu (tegu ir laikinu), kuris gyvybiškai (būtent gyvybiškai!) suinteresuotas jos sėkme. (Kas bus rytoj – jau kita kalba: tai politika, kurioje lygiagrečiai su strategija, egzistuoja ir taktika).

Iš kitos pusės, šio šanso realizacijai visaip trukdys ir priešinsis Rotšildų agentūra. (Jau priešinasi: ne atsitiktinai V. V. Putiną Berlyne ir Paryžiuje sutiko su užsakytų protestų krūva).

Klausimas tame, kiek greitai ir efektyviai rusų lyderiui pavyks užgesinti „penktąją koloną“, įvykdžius pirma būtinus pakeitimus ir negrįžtamai įtvirtinus naują jėgų pusiausvyrą.

Tai – šalies išgyvenimo klausimas. Kitaip, Rotšildų strategijoje Rusijos Federacijai lemta būti padalintai, kaip to visą savo gyvenimą siekė (ir dabar siekia) Gorbačiovas.

Pabaigai užduosime logišką klausimą: kas reikalinga pilnam išėjimui iš šių reikalų, kad šalis galėtų savarankiškai ir nepriklausomai vystytis?

Pasakysime sąžiningai: šiame etape reikia tiesiog atsilaikyti ir išauginti valstybės galią, konsoliduoti visuomenę ir įgauti (kad ir kaip baisu, kai kam tai pasirodytų) valstybinę ideologiją. Ir ne abstrakčią („už viską kas gerai – prieš visą blogį“), o projektinę. Galinčia pateikti šaliai ir pasauliui rusų viziją ir teisingos pasaulio tvarkos statybos planą, kaip alternatyvą šiandienos „pinigų pasauliui“.

Be viso to, šiandien visur skatinamas „pliuralizmas“ neformuoja vertybių sistemos koordinačių – normos, kuri atspindėdama ir fiksuodama civilizacijos idėją buitiniame lygmenyje, leistų atskirti gerą nuo blogo, socialų elgesį (politiką) nuo asocialaus ir t.t.

Žūtbūtinai reikalingas naujas elitas – nacionalinis, o ne komprador’inis (prekybos agentai).

Perspektyvoje, kai šie pirminiai reikalavimai bus išpildyti, anksčiau ar vėliau bus (turės būti) iškeltas klausimas apie šalies(kalbama apie Rusiją) išėjimą iš Bazelio klubo bei narystės griežtomis sąlygomis, ir jų nustatyto mechanizmo «currency board» – piniginės masės pririšimą prie aukso-valiutų rezervo kiekio, atsisakymo. Tai yra, paversti „Centrinį“ banką, kuris šiandien yra išorinės kontrolės instrumentu, „Valstybiniu“, vykdančiu valiutinę, tame tarpe ir emisijos politiką nacionaliniam, o ne globalių-oligarchinių interesų labui. (Ne atsitiktinai juk, tai išgirdę liberalai neišvengiamai pradeda žviegti: vagiui kepurė dega!).

Pastebėkime: centrinio banko nebuvo nei Rusijos imperijoje, nei SSSR. Atsirado jis tik „išsivysčiusios demokratijos“ laikais. Juose jis turi ir likti, kaip neatskiriamas atributas ir naujos „aukso ordos“ (šių laikų tiesiogine, o ne perkeltine istorine prasme) neokolonializmo „jungo“ simbolis, susijęs su šia „demokratija“.

Klausimas iš tiesų rimtas: JAV šiame kelyje, dar XIX amžiuje atlaikė pilietinį karą ir galų gale, praėjus pusei amžiaus, vis tiek atsidūrė globalios oligarchijos voratinklyje.
Bet tai jau – truputį kita tema. Viskam sava eilė.

2012 metai.

Sarmatas.lt

0 843

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena
Individo laisvė – mūsų eros politikos kelrodis. Jau praėjo daugiau nei 220 metų, kai asmens laisvės idėja įsišaknijo politiniame gyvenime Prancūzijoje ir JAV, o vėliau beveik visame likusiame pasaulyje. Individo laisvės sąvoka ir ja besiremianti liberali demokratija praktinėje politikoje tapo ideologiniu ginklu prieš nekenčiamą karalių ir aristokratų valdžią. Liberalių demokratų sukurtas valstybės modelis atėmė iš kilmingųjų galimybę mėgautis absoliučia galia. Ateityje nauja santvarka turėjo užkirsti kelią politinėms jėgoms monopolizuoti valstybės galią ir primesti savo valią piliečių masei. Liberalios demokratijos valstybėje numatyta, kad nuolatos konkuruos vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė valdžia ir taip neleis nei vienai iš jų dominuoti kitas. Papildomi valstybės kontroliuojami elementai – tai parlamentai, politinės partijos, konstitucijos ir laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras. Galima teigti, kad laisvės šalininkų tikslas – nuversti karalių ir kunigaikščių viešpatavimą – buvo pasiektas. Kita vertus, individo laisvės principas ilgainiui nesugebėjo išsaugoti jėgų lygsvarą Vakarų demokratijose ir leido finansininkų elitui užvaldyti pasaulį.
Nebūtų teisinga sakyti, kad individualios laisvės autoriai neįspėjo apie šiuos pavojus demokratinėms santvarkoms. Kai kurie aiškiai suprato, kad individo laisvė yra priklausoma nuo vyraujančių ekonominės galios santykių ir kad didžiausias laisvės priešas yra koncentruota galia. Ženevos filosofas Jean Jacques Rousseau ir JAV politikas Thomas Jefferson tvirtino, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai turėtų būti žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas ir valdantys panašaus dydžio dirbamą žemę. Ilgai gyvendami kaimynystėje jie gerai pažintų vienas kitą ir pasitikėtų savo kraštiečių gera valia. Tuo tarpu anonimiškų didmiesčių aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, t.y., vieta kur kaupiami didžiuliai turtai, negalėtų būti palanki terpė demokratijai.
Tarptautinių santykių srityje mišrių tautų imperijos irgi buvo neigiamai traktuojamos, nes jos rėmėsi politinės bei karinės galios prievarta. XIX amžiuje demokratai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos imperijas, siekdami išlaisvinti šių valstybių pavergtas tautas. Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei tapti dominuojančia visame žemyne.
Nors formaliai individo laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi Vakarų pasaulyje ir daug kur kitur, būtina atsižvelgti į tai, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai galėtų stebėti mūsų pramoninio laikotarpio realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur vyrauja asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas pinigine galia. Pramonės revoliucija pagimdė anksčiau neįsivaizduojamą produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino pramonės ir finansų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai tapo įtakingiausia jėga Anglijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką. Naujieji pramonės ir finansų oligarchai greitai priprato gyventi kaip anksčiau nuversti karaliai ir kilmingieji didikai. Jie įsigijo įspūdingus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeiminikų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių modernių didikų malonė leistų jiems įgyvendinti savo svajones. Naujieji magnatai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdami savo galią politikos ir kultūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba pramonės įmonėse. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.
Bankai, anksčiau atlikę kuklų tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir ėmė masiškai supirkinėti pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą. XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir prekybos. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vakarų Europos ir JAV bankai įgyjo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.
Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgyjo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Kapitalistų konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.
Nerėgėta privačių asmenų ekonominė galia nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasuko visai svetimu demokratijai keliu. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų sisteminiai ideologai paklusniai tarnauja tarptautinių finansininkų interesams.
Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mąstytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti itin nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo asmens idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.
Kur pasiklydo laisvės gynėjai? Laisvės sąvoką tinka naudoti taktiniais sumetimais – prieš konkretų engėją, nes laisvė yra ne kas kitas kaip apribojimų neigimas. O neigimas pats vienas negali egzistuoti. Kad laisve galėtume operuoti politikoje, reikia priešpriešos. Jeigu norime išsilaisvinti nuo priespaudos, pirma reikia surasti engėją arba išnaudotoją. Kai pastarasis baigs mus skriausti, mums greitai kils klausimas — o ko dabar pageidaujame? Pagaliau pasiekėme laisvę. Bet kam ji tarnaus?
Deja, laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas būtų neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo, daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Todėl individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių.
Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus prieš kokią nors konkrečią priespaudą. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, neturinčių konkrečios programos. Mūsų Sąjūdis mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš visiems įkyrėjusį Sovietų valdymą ir už laisvę. Pasiekę pergalę, deja, vietiniai politikai ėmė tarpusavyje peštis dėl postų ir turtų.
Valstybė, skelbianti individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vairą tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo bedarbystė, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.
Pilnaverčiam gyvenimui svarbesnė galia nei laisvė. Ko iš tikrųjų nori žmogus? Žmonės nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jiems reikia galios tam, kad nugalėtų veiksnius, blokuojančius jų valios išraišką. Neįmanoma atsispirti galios troškimui. Visi nori būti galingais, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. Kitaip nei vokiečių filosofas Hegelis – kuris manė, kad žmonijos istorija eina link laisvės įtvirtinimo pasaulyje – maištautojas Nietzsche pagrindinį dėmesį skyrė galios sampratai. Nietzsche akcentavo dinamišką visų gyvų būtybių – kartu ir žmogaus – prigimtį. Pasak Nietzsche, žmogus yra veržli būtybė, kuri negali stovėti vietoje pasiekusi kokį nors kulminacinį punktą. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, asmuo netrukus panaudos įgytas jėgas kitiems tikslams. Asmuo negali nustoti kaupti daugiau galios taip pat kaip jis negali nustoti kvėpuoti. Todėl Hegelio amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus įgimtam norui nuolatos grumtis su jį supančiu pasauliu. Dėl tos pačios priežasties taip pat nepasiekiami yra marksistų proletariatų rojus, krikščioniškas pomirtinis gyvenimas bei globalistų žadėta pasaulinė taika. Vokiečių operų kūrėjas Richardas Vagneris savo Tanhoizeryje tiksliai suvokė tariamų rojų prieštaravimus, kai jo pagrindinis personažas Tanhoizeris atsisakė Veneros deivės nesibaigiančių ir neribotų kūniškos meilės kerų. Venera priekaištavo Tanhoizeriui, kodėl jis nori palikti jos karalystę, Veneros kalną, kur išsipildo visos meilės svajonės. Į tai Vagnerio herojus atsakė, kad tik dievai gali amžinai mėgautis malonumais. Žmogui reikia iššūkių, net jeigu jie atneštų ir nelaimę.
Žmogaus galia yra žymia dalimi socialinio pobūdžio. Nėra abejonės, kad individo galimybės realizuoti save labai priklauso nuo tų bendruomenių galios, kurioms jis priklauso. Turtingos firmos darbuotojas greičiau pats bus pasiturintis nei bankrutuojančios bendrovės samdinys. Stipri profesinė sąjunga sugebės efektyviau ginti savo narių interesus negu merdinti darbuotojų organizacija. Ne išimtis yra valstybė arba tauta. Pastarosios būklė gali net labai smarkiai nulemti jos pavienio nario ateitį. Vaikas, užaugęs Trečiojo pasaulio šalies skurde, turės akivaizdžiai mažiau galimybių patirti civilizuoto pasaulio privalumų nei jo amžininkas, gimęs Vakarų Europoje. Karas, vidiniai neramumai, arba gili ekonominė krizė gali sutriuškinti individo lūkesčius mėgautis saugiu, patogiu ir pasiturinčiu gyvenimu ir jį nublokšti į chaoso, teroro, ir skurdo sukūrį. Prieš 20 metų, šimtai tūkstančių serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų patyrė karus, etninį valymą bei daugybę fizinių sunkumų, kai Jugoslavijos valstybė žlugo. Tuo pačiu metu jų kaimynai austrai toliau užsiiminėjo įprastais savo asmeniniais reikalais ir malonumais, neskirdami itin daug dėmesio tai velniavai, kunkuliuojančiai visai jų pašonėje.
Niūrų 1939 m. rudenį, dvi panašaus gyventojų skaičiumi dydžio valstybės, Suomija ir Lietuva, tapo to pačio agresoriaus taikiniais. Vienai pavyko surasti vidinę stiprybę ir vienybę ginklu stoti prieš Sovietų sąjungos karinę invaziją. Kita valstybė bandė patenkinti visus Maskvos reikalavimus. II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje, Suomija išsaugojo nemažą dalį savo suvereniteto, o jos piliečiai buvo įtraukti į pokarinį Vakarų ekonominį pakilimą. Lietuvos valdančiųjų pastangos patenkinti Rusijos reikalavimus tik išprovokavo agresoriaus panieką. Atsidėkodama už Lietuvos vyriausybės neutralumą, bei nuolaidas, Maskva užrakino Lietuvos gyventojus TSRS kalėjime, iš kurio jie ištrūko tik po 50 metų, nuskurdę, dezorientuoti ir visiškai nepasiruošę priimti išorinio pasaulio iššūkių.
Iš šių istorinių įvykių galima padaryti išvadą, kad pilietis privalo nuoširdžiai, ir visais įmanomais būdais, stengtis didinti savo tautos ir šalies vienybę ir galią. Valstybė yra tarsi namai, kuriuose individas gyvena ir kuriuos jis turi stropiai prižiūrėti. Tiek sąžiningai saugoma valstybė, tiek prižiūrėti namai, apsaugos gyventoją nuo išorinių jėgų, kurios yra galingesnės nei jis vienas. Šalis, besiremianti savo piliečių lojalumu ir pasiaukojimo dvasia, galės efektyviau apsaugoti pastaruosius, nei valstybė, kurios gyventojai yra abejingi bendriems reikalams.
Šis grįžtamumo principas galioja visose žmonių sukurtose asociacijose, nesvarbu ar tai draugų ratas, šeima, gamybinė įmonė ar moderni valstybė. Kuo daugiau individualus narys pasiaukos asociacijai, tuo daugiau asociacija galės jam padėti. Kita vertus, žmonių kolektyvas, kurio individualūs nariai nuolat ima daugiau nei duoda, ilgainiui nusilps ir galiausiai nebepajėgs tarnauti savo nariams. Nacionalinių institucijų ir visos valstybės nuopolis, jei jis užsitęs, gali sukelti ir fizinį pavojų šalies gyventojams. Tai akivaizdu 1939 m. Lietuvos krizės požiūriu; tai galima pastebėti ir šiandien Libijos bei Sirijos atžvilgiu.
Asociacijos nariai praturtina ją įnešdami materialius indėlius, tačiau, vertingiausias turtas yra jos narių solidarumas. Gobšus įmonės savininkas, nesąžiningai pasisavinęs savo firmos turtą, aiškiai kenkia firmai finansine prasme. Bet liūdniausios tokio poelgio pasekmės bus matomos bendrovės darbuotojų nuotaikose. Praradę pasitikėjimą savininko ketinimais tarnauti visos įmonės labui, darbuotojai arba paliks firmą arba patys bandys abejotinomis priemonėmis pasipelnyti jos sąskaita. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, kurias valdo korumpuoti ministrai. Anksčiau ar vėliau, korumpuota valdžia pakerta masių pasitikėjimą valstybės gebėjimu ginti jų interesus.
Šis grįžtamumo dėsnis yra ganėtinai paprastas teorijoje ir lengvai pastebimas neskaitlinguose žmonių sambūriuose. Stambiuose kolektyvuose, tokiuose kaip valstybėse, ryšys tarp individo veiksmų ir bendros gerovės nėra akivaizdus. Nacionalinė bendruomenė yra labai gausi savo nariais asociacija, kuri be to apima nepaprastai platų veiklos lauką, pačias įvairiausias sąveikos formas. Todėl individo veiksmai lengvai paskęsta tų kontaktų gausybėje ir dažnai lieka nepakankamai įvertinti. Vienas tautos narys gali pasielgti nusikalstamai, pavyzdžiui, pasisavindamas banko milijonus, o gyventojų dauguma to nelabai pajus, nes pavogta suma, palyginus ją su visomis krašto bankų sukauptomis atsargomis, tikriausiai bus menkutė. Bet jeigu finansinė nusikalstama veikla išsikerotų šalyje, visuomenė be abejo pajustų neigiamas pasekmes.
Ilgalaikiai ir vienalyčiai žmonių junginiai yra stipriausi. Pati galingiausia asociacija yra organizuota tauta. Neramiame XIX amžiaus laikotarpyje nacionalizmas, iškeldamas tautos reikšmę valstybiniame gyvenime, patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.
Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai. Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės kūrime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archaiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.
XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.
Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.
Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje “Atstatytas pasaulis”, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo.
Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais, kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.
Nacionalinės valstybės sutelkia piliečių dėmesį į riboto pobūdžio uždavinius. Tuo tarpu universalių idealų šalininkai rizikuoja išsklaidyti savo jėgas po platųjį pasaulį. Neįmanoma mylėti visos žmonijos, nebent deklaratyvine prasme. Tam kad užmegzti produktyvius ryšius su atskirais individais reikia skirti nepaprastai daug laiko, kantrybės ir jėgų, kurių visuomet trūksta. Bet kokie reikšmingesni pasiekimai yra įmanomi tiktai, jei individas nukreips dėmesį ir pastangas į vieną ar kelis, bet tikrai ne į daugybę uždavinių. Tam, kad pasiekti vieną vertingą tikslą, reikia paaukoti masę kitų.
Kaip besimokantis pianistas tampa garsiu pianistu? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas ruošiasi kryptingam darbui, kuris tęsis praktiškai visą gyvenimą. Būsimas atlikėjas privalo daryti tuos pačius pratimus, skambinti tas pačias gaidas valandų valandas, tol kol sunkus muzikinis tekstas pasidaro lengvu. Jis turi atsisakyti šalutinių veiklų. Tiktai dažnai kartojami panašaus pobūdžio įspūdžiai leidžia protui įsisavinti žinias ir įgūdžius ilgam. Kiekvienas pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais, ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, kuri anksčiau ar vėliau pralaužia apribojimus atlikti tam tikrą muzikinį tekstą. Jei besimokantis pianistas pavargs ir ims blaškytis po kitas sritis, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė ir globalistų propaganda skatina pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, bet intelekto realios galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto veikla, kaip ir visų kitų organizmų, negali išsiplėsti iki begalybės.
Aukščiausi kolektyviniai pasiekimai, tokie kaip italų renesanso tapybos, skulptūros bei architektūros šedevrai, rėmėsi ilgalaike ir intensyvia sąveika tarp gana siauro rato meistrų ir jų mokinių bei meno rėmėjų. Mokiniai metų metais mokėsi ir tarnavo tiems patiems tapytojams, skulptoriams ir architektams. Jų sukaupta patirtis dažnai būdavo perduodama šeimos nariams, sekančiai mokinių kartai, kuri irgi dešimtmečius skyrė meistriškumui tobulinti. Tokiu būdų pavyko nepertraukiamai perduoti nepaprastai aukšto lygio Italijos renesanso meno įgūdžius ir standartus. Visai kitokia dvasia įkvepia nemažą dalį modernaus XX amžiaus meno, kuris iš esmės paskelbė karą per šimtmečius sukauptiems meniniams įgūdžiams ir puoselėtoms tradicijoms. Modernus menas iškėlė tai, kas nepatvaru, subjektyvu, improvizuota, nerimta ir funkcionalu. Šių savybių įsikūnijimas galėtų būti Neries pakrantėje pastatytas surūdijęs kanalizacijos vamzdis. Tai puikiai atspindi mūsų laikų dvasią.
2014 m.

0 385
Vitalijus Balkus

Šiandien esu laimingas. Laimingas , kad mano kuklios pastangos kalbėti taip, kaip liepia sąžinė, yra pastebėtos. Net ir trumpas mano kuklios personos paminėjimas VSD ataskaitoje tikrai mane nudžiugino.  Juk aš brendau tuo laikmečiu, kuomet viskas kunkuliavo. Viena santvarka keitė kitą,  byrėjo TSRS ir ant jos griuvėsių kūrėsi naujos valstybės, tarp jų ir Lietuva.  Ir niekas neleis pamiršti tuomet absoliučia tapusios žodžio laisvės. Nepamiršiu aš tų laikų, kuomet žmonės susirinkti į mitingą galėjo be leidimo, nepamiršiu, kaip mano tėvai pirmą kartą ėjo balsuoti pirmuose laisvuose rinkimuose, kur varžėsi asmenybės, o ne „sąrašai“. Ir nepamiršiu, kaip anuomet, būdamas vos 12-13 metų, skaičiau ne nuotykių knygas, o visą politinę spaudą, kurią tik galėjau gauti.

 

O svarbiausia, jog būtent tuomet supratau, kad  geriau tapti sąžiningu disidentu nei komfortiškai gyvenančiu komformistu. Tačiau vis tik pakalbėkime apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui.

Kaip rišo kilpą

 

Pirmą kartą po 1991 metų politinio persekiojimo šmėkla išniro iš užmaršties, kuomet vyko stojimo į ES agitacinė kampanija. Tiksliau tai buvo masyvi propaganda, kurios metu, nors vis dar net ir nacionaliniame eteryje buvo galima išgirsti priešingą nei oficialią nuomonę, tačiau disproporcija buvo tiek akivaizdi, kad tinkamai pasiekti klausytoją ar skaitytoją valdžios oponentams buvo be galo sunku. Tiesa, tuomet dar gelbėjo lietuviškos spaudos gausa, kur kiekvienas leidinys vis dar turėjo tai, ką galime pavadinti redakcine politika. Šiandien, kaip jūs puikiai žinote, dažniausiai šiąją pakeitė leidinius susipirkusių, dažnai užsienio investuotojų ir savininkų komerciniai interesai.

 

Bet, kaip prisimenate, tuomet net propaganda nepadėjo ir, jei vadovautis galiojusiu referendumo įstatymu, tai stojimo į ES referendumas Lietuvoje neįvyko, nes pirmą dieną neatėjo reikiamas rinkėjų skaičius.

 

Štai tuomet ir prasidėjo ėjimas link šiandien vis labiau įsivyraujančio beteisiškumo. Ir, jei vakar tai tebuvo šmėkla, šiandien tai – valstybės vardu veikianti, tautos vardą pasisavinusi ir Konstitucijos dvasią pamynusi bei už gerklės besitaikanti griebti pabaisa. Šimtarankė pabaisa, sulipdyta iš  komisijų ir inspekcijų, partinių UAB’ų, noriai politinius užsakymus vykdančių teismų.

 

Ir tai dar prieš vos kelerius metus viešoje erdvėje buvo galima pamatyti vieną kitą visuomeninką, politiką ar publicistą, drįstantį kalbėti kitaip nei pagal to momento politinę madą.

 

Didieji projektai – laisvių žudikai

 

Niekas taip nepaspartino politinių laisvių Lietuvoje suvaržymų, kaip didieji komerciniai ir, lygiai taip pat, didieji korupciniai projektai.  Akivaizdžiai neracionalūs ir nepakeliamai brangūs, tačiau ypatingai naudingi tiek kapitalui, tiek jo interesų lobistams valdančiame elite. Tokius galėjai, liaudiškai kalbant, „prastumti“ tik paskelbęs jų oponentus valstybės priešais.

 

Šiandien mes žinome, kad už metano (skalūnų) dujų gavybos projekto propagavimą buvo ne tik sumokėti milžiniški pinigai, tačiau šiais pinigai mito ir „nepriklausomo eksperto“ vaidmenį atlikdavęs vienas iš lietuviškos žurnalistikos (jei tai galima pavadinti žurnalistika) šulų. O juk puikiai suprantame, kad jis buvo ne toks vienas. Ir jau tuomet buvo nagrinėjamas ne pats projekto naudingumas ar žalingumas, o tiesiog visi projekto priešininkai buvo vadinami Lietuvos priešais.

 

Tas pats vyko ir atominės elektrinės kampanijos metu. Na, o apie „dujinio laivelio“ istoriją šiandien nenori kalbėti net šios aferos sumanytojai. Nes pernelyg jau akivaizdu, kad tie, kas sakė „kelkime vietinių energetinių išteklių (biokuro, alternatyviosios energetikos) galimybes,  nedegindami norvegiškų, rusiškų, Kataro, bet vis tiek svetimas, dujas“ buvo teisūs. Negi teks valdantiems pripažinti, kad tie, ką jie ir jų dvaro rašeivos vakar seilėmis besitaškydami vadino „Putino agentais“, buvo vieninteliai racionaliai tuomet kalbėję žmonės.

 

Šiandien didelių užsienio kapitalo projektų ir jiems propaguoti skirtų milijoninių investicijų dėka bet kokie pasiūlymai remtis pirmiausiai mūsų vietiniais pajėgumais, remti Lietuvos gamintoją ar ūkininką (jei kalbame apie energetinių augalų auginimą) liberalioje terpėje laikomi nepriimtinais.

 

Žemės referendumas ir laisvių pakasynos

 

Propaganda neveiksni, imkimės prievartos. Būtent toks lūžis įvyko po valdantį elitą mirtinai išgąsdinusių 320 000 piliečių parašų Žemės referendumui surengti. Aktyvistai, surinkę didesnį kiekį parašų, buvo tempiami į policiją. Tokių atvejų buvo ne vienas, ne du ir net ne dešimt.

 

Jei iki tol masinis teisinis persekiojimas dėl politinių motyvų buvo salyginai retas reiškinys ir dažniausiai po juo eiliniai interneto portalų komentatoriai patys dažnai suteikdavę pagrindą jais susidomėti (dažniausiai pagal liūdnai pagarsėjusį BK 170 str.), tai Žemės referendumo aktyvistų persekiojimas, nesant jokiai kaltei, buvo tikslinga, organizuota bauginimo kampanija, akivaizdžiai neturėjusi teisinių perspektyvų, tačiau skirta būtent įbauginti visus, kas išdrįs aktyviau oponuoti elitui.

 

Iš esmės Lietuvoje susiformavo neperspektyvios teisine prasme, tačiau baudžiamąja savo esme persekiojimo praktika. Jos tikslas – psichologinis teroras, kurio pagalba bandoma sužlugdyti bet kokią valdančiųjų nekontroliuojamą opoziciją. Be abejo paskutinis garsiausias atvejis – pernai kovo mėn. vykusios baudžiamosios kratos opozicinių aktyvistų, alternatyviosios medijos šaltinių ir visuomenininkų namuose. Tuomet iš tarpusavyje nelabai kuo susijusių aktyvistų buvo bandoma sulipdyti „antivalstybinę grupę“, pagal geriausias stalinistinės teisėsaugos taisykles. O atvejų, kuomet pavienių asmenų persekiojimas vyko metų metus, pvz. įklampinant į teismo procesus, yra dar daugiau. Ir po šiuo presu pakliuvo ne tik politiniai aktyvistai ar visuomenininkai, tačiau ir viešų kampanijų „aukos“. Taip kelerius metus buvo konfiskuota darbinė medžiaga iš režisieriaus, filmavusio filmą apie gimdymą namuose, na o patys šios bylos figurantai buvo persekiojami kelerius metus. O viskas tik dėl to, kad kaip tik tuomet sveikatos ministerijoje buvo paskelbtas vajus, siekiant išgyvendinti gimdymų namuose praktiką. Taigi, kaip matote, nebūtina užsiiminėti politina veikla, pakanka tapti neparankiam kam nors iš tų, kurie sau priskyrė valstybės vardą.

Nuo baudžiamojo persekiojimo iki teroro

 

Tai, kas vyksta dabar, vyksta be jokių išlygų ir gali būti sulyginama su makartizmo laikotarpiu JAV, kuomet vien įtarimas nelojalumu tapdavo persekiojimo priežastimi. Ukrainos įvykiai atvėrė valdančiam elitui iki tol neturėtas galimybes persekioti kitaminčius. Dabar jau nereikia net įrodymų, kad viešai bet kurį nepatenkintą politine valdžia, ekonomine santvarka ar tiesiog darbo sąlygomis paskelbtų rusų agentu. O kam tie įrodymai, jei net pasiteisinti apšmeižtajam nėra galimybės. Visos durys uždarytos. Maža to, Lietuvoje egzistuoja nepageidaujamų autorių ar pokalbių laidų pašnekovų sąrašas.

 

Tapti „prorusišku“, pagal dabartinį režimą, nėra sudėtinga. Kremliaus agentais ar šiaip valstybės priešais viešoje erdvėje ar VSD ataskaitose, ar kitokiose su realybe prasilenkiančiose pažymose buvo įvardinami: Žygaičių bendruomenė ir „žalieji“, tautininkai bei tautinio jaunimo nariai, savišvietos iniciatyva Laisvasis Universitetas, kairiosios organizacijos. Galiausiai priešais tapo profsąjungiečiai, pedagogai ir tai dar ne pabaiga. Baisiausia, kad iki paskutinio laikotarpio „Lietuvos priešų“ etiketes klijavo daugiausiai konservatorių „gatviniai“ simpatikai  ir koNSjaunimas (čia pagal analogiją su komjaunimu aut. pastaba), tačiau štai jau taip prabilo ir socialdemokratas, ir prie viso to ministras pirmininkas Butkevičius.

 

Dabartinė intriga yra tame, ar valdantis elitas ir toliau apsiribos persekiojimu viešoje erdvėje ir baudžiamosiomis kratomis arba kitomis teisminio sprendimo neturėsiančiomis priemonėmis, ar sieks realiai eliminuoti kitaminčius iš visuomeninio gyvenimo.

 

Juk šiais laikais nereikia vargti, pakišant narkotikus ar sukuriant sudėtingas kombinacijas baudžiamajai bylai sukurti. Kiekvieno mūsų namuose stovi bent po kelis prietaisus, dėl kurių jus gali ne tik patupdyti už grotų, bet padaryti tai pagal, pvz., labai negarbingą straipsnį. Tereikia į jūsų kompiuterį, jums net nežinant, įkelti atitinkamą turinį (pvz.vaikų pornografiją) ir jau bus problemų, o jei dar padarys platinimą, tuomet negarbė ir teistumas tampa realia perspektyva. Beje, toks opozicinių aktyvistų eliminavimo būdas dabar paplitęs Rusijoje.

 

Kitas taip pat žinomas ir jau Lietuvoje kai kada naudotas susidorojimo būdas – per ūkinę  veiklą. Be abejo jau mano minėtoje Rusijoje tai įgavo milžiniškus mastus (pvz. Navalno byla), tačiau ir mūsų teisėsauga ne ką prasčiau gali taip veikti, jei tik to pareikalaus politinės aplinkybės.

 

Išsigelbėjimas solidarume

 

Ar yra išeitis? Taip. Ir tai – ne mistinė vienybė, apie kurią kartkarčiais prabyla dažniausiai tautinės pakraipos opozicija. Vienybės nebuvo, nėra ir nebus. O štai solidarumas įmanomas. Tiesiog reikia perlipti per savo ego ir asmenines antipatijas. Na kam pliektis su tokiu pat aktyvistu dėl nereikšmingų smulkmenų? Na negi sunku pasidalinti internete kolegos straipsniu, net jei jis nėra bendramintis visais gyvenimo klausimais? Ar sudils kojos, jei ateisi į „svetimą“ renginį? Ar nusvirs rankos, jei perduosi savadarbį laikraštį, net ir ne tavo išleistą? Ir ar tikrai tau skaudės, jei apginsi savo skriaudžiamą kolegą darbe? Ar tavo širdis taps mažesnė, jei bent geru žodžiu palaikysi persekiojamą žmogų?

Asociacija „Nacionalinis interesas“
interesas.lt

2016 03 30