Švietimas

0 1725

Vilius Litvinavičius

Lietuvoje jau ruošiamasi išparduoti žemę užsieniečiams. Ir žmonės jau sunerimo: ar neparduodame Lietuvos? Ar su žeme, kuri lietuviams visą laiką buvo šventa (juk esame žemės ūkio kraštas!) neparduosime apskritai visko, netgi savo nepriklausomybės? Ar nepridygs įvairių „daniškų kiaulidžių“, o mūsų valdžia apskritai negalės kontroliuoti padėties, net jei žemė bus barbariškai alinama? Ar mūsų žemdirbiai nepralaimės konkurencijos su naujaisiais savininkais „europiečiais“, gaudami žymiai mažesnes išmokas? Ar neplūstelės nauja emigrantų banga į Norvegiją ir Didžiąją Britanija, tik jau dabar iš Lietuvos kaimo? Netaps Lietuva pustuščiu kraštu, kuriame lietuvį besutiksi kaip kokį retą padarą?

Žemė – tai ne vien dirvožemis, kuriame „auga augalai“. Žemė žmogui yra viskas – jo kelias prasideda ir baigiasi žemėje. Tai jo namai, jo veikla, jo mintys, išgyvenimai, su žeme siejasi visos jo pasaulio sampratos. Tėvynės sąvoka be žemės neįmanoma. Tautos sąvoka neįmanoma be Tėvynės. Pagaliau ar visi žino, kad 99,7 % maisto mums teikia žemė, ir tik 0,3 % gauname iš vandenyno? Apie žemę maitintoją toliau ir eis kalba.

Kodėl žemė traukiasi?

Šiuo metu pasaulyje panaudojami tik 36 % dirbamos žemės, ir tai yra apie 1,5 mlrd. ha, o likusių 2,7 mlrd. ha turėtų užtekti itin ilgam. Bet 2050 m. žmonių skaičius Žemėje pasieks 9 mlrd., ir tada apskritai bus neaišku, ar turėsime kuo maitintis. Yra ir dar niūresnių prognozių. Pavyzdžiui, prie dabartinio žmonių skaičiaus, 6,5 mlrd. Žemės gyventojų, kiekvieną dieną prisideda po 1,4 mln. žmonių. Per 45 metus pasaulio gyventojų padvigubėjo, ir jei išliks ta pati tendencija, tai po penkiasdešimties metų Žemėje bus 12 mlrd. gyventojų. Jungtinių Tautų specialistai šiek tiek optimistiškesni, ir Žemės žmonių skaičiaus padvigubėjimą atideda dar dvidešimčiai metų. Bet jau dabar 3 mlrd. žmonių badauja ar serga įvairiomis ligomis nuo neprivalgymo. Gal tais laikais, kai Žemėje gyvens 12 mlrd. žmonių, tradicinis lietuviškų lašinių paltis jau bus didžiulės prabangos dalykas?

Štai keletas iškalbingų skaičių, ne apie šiurpią ir dar tolimą ateitį, o iš mūsų laikų. 1960 metais kiekvienam Žemės gyventojų tekdavo 0,5 ha dirbamos žemės, o dabar tas vidurkis siekia tik 0,23 ha. Kasmet derlingų žemių plotai sumažėja po 20 mln. ha, dar tiek jų tampa „prastomis žemėmis“. Šitaip kasmet derlingų žemių sumažėja po 1,3 %, nors žemdirbystei įsavinami vis nauji plotai. Dirbamos žemės plėtra įmanoma daugiausia miškų sąskaita, būtent žemdirbystės tikslais iškertama 60 % miškų, tokios tendencijos būdingiausios Brazilijoje. Jei dirvožemis išsekintas, dažniausiai dėl pramonės, tai jis visiškai atsistato tik po 500 metų. Sausringuose regionuose, kur žemės ūkio kultūras būtina drėkinti, žemės ūkio išlaidos yra dešimtkart didesnės, laistymui sunaudojama 70 % vandens išteklių. Du trečdaliai laistymo vandens negrįžta į tą pačią ekosistemą, taigi gamta nespėja pildyti jo išteklių. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1950 m. dykumos išsiplėtė trečdaliu. Arizonoje vandens žemės ūkio poreikiams išnaudojama dešimt kartų daugiau negu leidžia jo išteklių atsinaujinimas.

Taip dirbamos žemės plotai, kuriems negresia nederliai dėl klimato atšilimo, su tuo susieti potvyniai ar baisios sausros, ilgainiui tampa vis brangesni, vis vertingesni, ir kas savo valia nori prarasti dirbamą žemę?

Taigi kodėl žemė „traukiasi“ jau atsakyta, priežastys žinomos, tik kodėl taip dažnai jos nutylimos? Juk mūsų laikais šešiskart daugiau gamtos negandų užgriūva žemę negu prieš penkiasdešimt metų. Potvyniai Australijoje, sausra Argentinoje, karščiai Rusijoje… Jei kiti regionai šitaip dar neniokojami sukilusios prieš žmogų gamtos, tai visai nereiškia, kad ten žemės ūkis nepatiria didžiulės žalos.
Taip vis kyla maisto produktų kainos. Ir jei kai kuriose šalyse dirbtinai aukštos kainos prekybos tinkluose ar dirbtinai žemos supirkimo kainos maskuoja šią problemą, tai visai nereiškia, kad jos nėra.

Juodasis šimtmetis

Amerikiečių žemės ūkio specialistas, žinomas mokslininkas Viljamas Klainas (William Cline) 2007 m. atliktoje studijoje bando prognozuoti visam šimtmečiui. Jo prognozės labai niūrios. Jei mums tai dar nerūpi, tai mūsų vaikaičiai turės su tuo tiesiogiai susidurti. Amerikiečių mokslininkas teigia, kad 2010 m. bus sunaudojama 29 mlrd. t anglies, kai pastaruoju metu sunaudojama 7 mlrd. t šio kuro. Anglies dvideginio atmosferoje bus tiek, kad vidutinė temperatūra pakils 4,4 laipsnio. Dėl šios priežasties dirbamų žemių derlingumas visame pasaulyje nukris net 20 %. Labiausiai nuo to nukentės Indija, kurioje derlingumas kris net 40 %. Ši neganda stipriai pasijus ir Viduržemio regione, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Jau 2020 m. visame pasaulyje 14 % sumažės javų derlius, 11 % – ryžių, 9 % – kukurūzų. Daugiau ar mažiau, bet dauguma pasaulio šalių neišvengs nederlių. Bus prarasta ir apie 20 % dirbamos žemės. Taigi šviesos tunelio gale nesimato. Optimistiškesni mokslininkai tik ilgesniam laikotarpiui atidėlioja maisto krizę, prognozuoti šviesią ateitį galėtų nebent visiškas beprotis.

Tačiau ir juodžiausioje tamsoje atsiranda vienas kitas šviesos spindulėlis. Pavydžiui, V. Klainas teigia, kad Skandinavijos šalyse derlingumas bus tik didesnis. Šiaurinėje Europoje jis padidės 3 – 4 % , kai Pietų Europoje nukris 10 %. Pačiais geriausiais žemdirbystės regionais, be Skandinavijos šalių, taps Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Lenkija, Vokietija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija. Tai ir bus pagrindinis ne tik Europos, bet ir pasaulio aruodas. Kokia tada bus žemės vertė? Atrodo, kad šis klausimas vien retorinis… Žemė taps neįkainojama. Gero dirvožemio grumstas bus vertesnis už aukso gabalą. Juk žemės ūkio šalys, eksportuojančios maisto produktus, tokiu metu turės ypač klestėti!

Ką įrodo Lenkijos ekonominis fenomenas?

Visą Europą stebino, kad Lenkijoje net krizės metu BVP nenusmuko, būta netgi tam tikro kilimo. Nuo 2003 m. Lenkijoje sparčiai auga eksportas, ir šios šalies žemės ūkio ministerijos duomenimis, žemės ūkis sudaro 76,4 % viso eksporto. 2012 m. žemės ūkio gaminių į užsienį buvo parduota už 12 mlrd. eurų. Kasmet žemės ūkio eksportas išauga apie 15 %. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lenkijos žemės ūkio eksportas išaugo net tris kartus. Vien į Rusiją per tą laiką išaugo 32 %. Lenkija savo žemės ūkio gaminiams suranda vis daugiau rinkų Azijoje – tai Saudo Arabija, kurioje lenkiški sūriai sudaro net 88 % viso Lenkijos eksporto, Kinija, kur mėsa sudaro 50 % eksporto, taip pat Japonija ir Singapūras. Nekalbant jau apie daugybę kitų šalių, kur lenkiškos maisto prekės tampa vis labiau žinomos. Juk Lenkijoje neauginama nieko egzotiško… Ir lenkiškos maisto prekės dažniausiai parduodamos masinėje prekyboje…

Sparčiausiai pasaulyje ekonomiškai kylanti šalis yra Mongolija. Taip, kinai naudoja Mongolijos iškasenų telkinius. Tačiau antroje eksporto vietoje vis dėlto žemės ūkis, tai yra gyvulininkystė, ir mongoliški maisto gaminiai keliauja daugiausia į Kiniją.
Jau šiandien žemės ūkis vaidina labai reikšmingą vaidmenį kai kurių šalių ekonomikoje, o ateityje šis vaidmuo taps ne tik reikšmingesnis, bet ir apskritai šalies klestėjimo pagrindu. Taip ir Lietuva turėtų laipsniškai tapti klestinčia šalimi, jei ji išliks racionaliai tvarkomu žemės ūkio kraštu.

Pabėgimas nuo bado, arba entomofagija

Tai yra vabzdžių valgymas. Tradiciniai entomofagai yra paukščiai. Ar dar yra ir kokie nors netradiciniai? Tai žmonės. Ne vien kai kuriose egzotiškose šalyse, bet ir Europoje. Ypač Prancūzijoje. 2011 m. šioje šalyje įsisteigė Vabzdžių augintojų, importuotojų ir tiekėjų federacija, kuri ne tik propaguoja vabzdžių valgymą, bet ir aktyviai prekiauja „vabzdienos“ gaminiais. Vabzdienos išlaidos mažesnės negu jautienos, o Prancūzija ir Ispanija yra tos šalys, kurių žemės ūkis ateityje nukentės labiausiai iš visų Europos šalių. Taip valgomais paskelbti skorpionai, vorai, skėriai, žiogai, drugeliai, tarakonai, vandens blakės, skruzdėlės, musės ir net miltvabalio lervos. Baisieji skėriai, naikinę pasėlių laukus, dabar patys tampa grobiu. Galbūt dar egzotika nusipirkti karamelę, įdarytą keptu skorpionu, žiogu ar drugeliu, bet tokie saldainiai jau gaminami! Laboratorijoje tiriamos įvairiausios vabzdžių rūšys ir jų „mėsa“ bandoma pritaikyti maistui. Iš džiovintų vabzdžių malami miltai… Siūloma iš jų kepti blynus. Vabzdienos propaguotojai vadina tai „žmonijos ateities maistu“ ir siūlo pratintis jau dabar.

Išparduosime Lietuvos žemę, ir patys valgysime muses? Kas gali garantuoti, kad Lietuvoje nebus pristatyta vabzdžių „fermų“? Suvalgyti skruzdėlyną reikš ne paskanauti tam tikro pyrago, bet miške valgyti skruzdėles pačia tikrąja šio žodžio prasme.

Ir šiandien…

… tie, kurie lengva ranka Lietuvoje ruošia žemės pardavimo įstatymą užsieniečiams, pusdykiai parduoda savo šalies ateitį. Jei dabar hektarą dirbamos žemės įmanoma nusipirkti už 8 tūkst. litų (priklausomai nuo derlingumo), tai kiek ji kainuos po kokių penkerių metų, dešimties, vėliau? Galbūt ne už kalnų tas laikas, kai dirbamos žemės kaina išaugs dešimteriopai. Dirbama žemė Lietuvoje taps spekuliacinių sandorių objektu. Šalis, išparduodanti savo klestėjimą, eina savižudybės link.

2013 m.

4 7556

Algirdas Pilkauskas

(interneto aruoduose rastas ir išverstas tekstas)

Mums dieną naktį tvirtina, kad visa progresyvi žmonija visiškai natūraliai įsileidžia gėjus, jų subkultūrą, jų teisę į santuokas ir vaikų įvaikinimą, jų teisę propaguoti savo seksualinę orientaciją mokyklose ir vaikų darželiuose.
Mums nuolat teigiama, kad visa tai – natūrali įvykių eiga.
MUMS MELUOJA!
Šį melą (apie natūralią įvykių eigą) atskleidė (ir pateikė metodologinių įrodymų) amerikiečių sociologas Joseph P. Overton, buvęs Mackinac Viešosios Politikos Centro (Mackinak Center for Public Policy) viceprezidentas. Jis aprašė technologiją, kaip keisti viešąją nuomonę/požiūrį į absoliučiai nepriimtinus tai visuomenei reiškinius. ( Po jo mirties pavadinta Overtono langu (Overton Window)). Joseph Overton aprašė, kaip iš principo žmonių visuomenei nepriimtinas, net žalingas idėjas galima ištraukti iš visuomeninės paniekos atmatų duobės, nuvalyti, nuplauti, „iškvėpinti“ ir, galų gale, įtvirtinti įstatymais.
Perskaičius žemiau pateiktą tekstą taps aišku, kokiais metodais legalizuojamas homoseksualizmas ir vienalytės santuokos. Pasidarys visiškai akivaizdu, kad pedofilijos ir incesto legalizavimas Europoje įvyks pačiais artimiausiais metais. Kaip, beje, ir jau įteisinama vaikų eutanazija.
Pagal Overtono aprašytą technologiją, bet kokios idėjos paskleidimui ir įdiegimui visuomenėje egzistuoja tam tikras objektyvus (keičiamų) galimybių Langas. To Lango rėmuose idėją leidžiama arba draudžiama plačiai aptarinėti, atvirai palaikyti, propaguoti, mėginti įtvirtinti įstatymais… Langas stumdomas, perkeliamas ir tokiu būdu keičiamas idėjos galimybių realizavimo spektras nuo „neįmanomų“, „neįsivaizduojamų“, t.y. absoliučiai svetimų visuomenės moralei bei visiško atmetimo stadijų iki pat „aktualios“, „kasdieninės politikos“ stadijos. T.y. kai problema/idėja jau plačiai aptarinėjama, tampa priimtina masinei sąmonei ir įteisinama įstatymais.
Tai ne „smegenų plovimas“, o žymiai subtilesnis metodas. Efektyvumas pasiekiamas nuolatiniu, atkakliu ir sistemingu darbu. Tuo tarpu visuomenė – auka visiškai nepastebi jai daromo poveikio.
Žemiau pateikiamu pavyzdžiu bus pailiustruotas šios technologijos pritaikymas realiame gyvenime. Įsitikinsite, kaip žingsnis po žingsnio visuomenėje bus pradedama aptarinėti kas nors visiškai neįmanomo, kaip vėliau šitai taps tarsi ir „nieko blogo“, priimtina, o galiausiai, visi susitaikys su nauju įstatymu, įtvirtinančiu ir ginančiu tai, kas dar visai neseniai atrodė net neįsivaizduojama.
Pavyzdžiui panaudokime ką nors visiškai „be ryšio“ – kanibalizmą, t.y. legalizuokime piliečių teises ėsti vienas kitą. Manau, tai pakankamai „kietas“ pavyzdys.
Visiems akivaizdu, kad šiuo metu (2014 m.) kanibalizmo propagandai „varyti“ nėra jokių galimybių – visuomenė „mūru stos“ prieš.
Tokia padėtis reiškia, kad kanibalizmo legalizavimo problema yra nulinėje galimybių lango stadijoje. Pagal J. Overtono technologiją ji vadinama „Neįmanoma“.
Dabar sumodeliuosime, kaip tai, kas neįmanoma, bus įgyvendinta visuomenėje, perėjus visas Overtono Lango stadijas.
TECHNOLOGIJA
Pakartosime dar kartą, J. Overton aprašė TECHNOLOGIJĄ, kuri leidžia legalizuoti visiškai bet kokią idėją.
Atkreipkite dėmesį, jis nepateikė naujos koncepcijos, nesidalino savo samprotavimais, o aprašė veikiančią technologiją. Tai yra, pateikė tokią seką veiksmų, kuriuos atlikus, neabejotinai gaunamas norimas rezultatas. Žmonių bendruomenėms, tautoms naikinti ši technologija gali būti net efektyvesnė už branduolinį ginklą.
ŠITAI „VEŽA“! „KIETAI“! (nuo „net pagalvoti baisu“ iki „radikalizmo“)
Kanibalizmo tema šiuo metu yra šlykšti, visuomenei visiškai nepriimtina. Samprotauti šia tema nepageidautina nei spaudoje, nei juo labiau, „padorioje kompanijoje“ ar akademiniuose sluoksniuose. Kol kas, tai neįsivaizduojamas, neįmanomas, absurdiškas, uždraustas reiškinys.
Taigi, pirmasis Overtono Lango judesys – perkelti kanibalizmo temą iš stadijos „neįsivaizduojama“ į radikalumo stadiją.
„Pas mus juk egzistuoja žodžio laisvė.
Tai kodėl nepakalbėjus apie kanibalizmą?“
Juk mokslininkams aplamai dera kalbėti apie viską iš eilės – mokslininkams nėra uždraustų temų, jie privalo viską tyrinėti. O jei taip, tai surenkime etnokultūrinį simpoziumą tema „Egzotiški Polinezijos genčių papročiai“. Aptarsime reiškinio istoriją, įtrauksime į mokslinių temų ratą ir turėsime autoritetingos nuomonės apie kanibalizmą faktą.
Matote, pasirodo galima dalykiškai pakalbėti apie žmogėdras siaurame moksliniame ratelyje ir tarsi išsaugoti respektabilumą.
Overtono Langas jau pajudėjo. Pozicijos jau pradėtos keisti, tuo pačiu keičiant visuomenės požiūrį nuo visiško atmetimo į teigiamesnį.
Tuo pat metu, vykstant pseudomokslinei diskusijai, turi įsikurti „Radikalių kanibalų draugija“.
Ir nors ji egzistuos tik internete, radikalūs kanibalai būtinai bus pastebėti ir „pacituoti“ visose reikalingose žiniaskaidos priemonėse.
Visų pirma, tai bus dar vienas viešo pasisakymo faktas, O antra – tokios specifinės genezės išsigimėliai reikalingi tam, kad būtų sukurtas radikalaus baubo įvaizdis. Viename visuomenės pakraštyje turėsime „blogus kanibalus“, o kitame – „fašistus“, reikalaujančius deginti kitokius, nei jie. Apie baubus kiek vėliau. O pradžiai pakaks paskelbti keletą tekstų, ką galvoja apie žmogienos valgymą britų mokslininkai ir kokie nors radikalūs išsigimėliai iš žemiausių visuomenės sluoksnių.
Pirmojo Overtono Lango judesio rezulatatas – visiškai nepriimtina tema jau išviešinta ir plačiai skelbiama. Tabu „pralaužtas“, problemos vientisumas sugriautas – įdiegta „pilkoji laipsniavimo skalė“.
O KODĖL GI NE?
Kitas Lango judesys perkelia kanibalizmo temą iš radikalios stadijos į pritarimo.
Šioje stadijoje ir toliau tebecituojami „mokslininkai“. „Mes gi neatsisakysime žinių? Apie kanibalizmą?“ Kiekvienas, kuris atsisakys tai aptarinėti turi būti apšauktas veidmainiu ir snobu.
Smerkiant snobizmą, būtinai reikia sugalvoti kanibalizmui elegantišką pavadinimą. Kad visokie fašistai nedrįstų kitaip manantiems klijuoti etikečių su žodžiu iš „K“ raidės.
Dėmesio! Eufemizmo sukūrimas – labai svarbus momentas. Nepriimtinos idėjos legalizavimui būtina pakeisti jos originalų, autentišką pavadinimą.
Gaugiau kanibalizmo nebėra.
Dabar tai vadinasi, pvz., antropofagija. Bet ir šitas terminas pačiu artimiausiu metu bus pakeistas dar kartą, ir šį terminą pavadinant įžeidžiančiu.
Naujų pavadinimų išgalvojimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo problemos esmės, žodžio formą atitraukti nuo žodžio turinio, neleisti savo ideologiniams priešams naudoti teisingus terminus. Kanibalizmas virsta antropofagija, o vėliau – antropofilija, panašiai, kaip nusikaltėliai keičia savo pasus ir pavardes. (Nieko neprimena? Piderastas – homoseksualistas – gėjus…)
Lygiagrečiai šiam žongliravimui žodžiais, sukuriami atraminiai precedentai – istoriniai, mitologiniai, aktualūs ar tiesiog išgalvoti, bet svarbiausia legitimūs. Jų suras ar prigalvos ir pateiks kaip „įrodymą“ to, kad antropofilija iš principo gali būti įteisinta:
„Pamenate legendą apie mamą, kuri pagirdė savo krauju mirštančius nuo troškulio vaikus?“
„O antikinių dievų istorijas, kurie valgė visus iš eilės? Romėnams tai buvo įprastas reiškinys!“
„Na o pas katalikus su antropofilija iš viso jokių problemų. Jie iki šiol ritualų metu simboliškai gerią kraują ir valgo savo dievo kūną. Jūs juk nepradėsite kažkuo kaltinti krikščionišką bažnyčią? Iš viso, kas jūs tokie, velniai jus rautų?“
Svarbiausia šio etapo bakchanalijos užduotis – bent dalinai žmonių valgymą „išimti“ iš kriminalinių veikų sąrašo. Bent kartelį, bent vienoje valstybėje.
TAIP TURI BŪTI
Po to, kai sukuriamas legitimizavimo precedentas, susidaro galimybė perstumti Overtono Langą iš teritorijos „jau galima“ į racionalią, „supratimo“ stadiją.
Tai trečias veiksmas. Jo metu vienalytė problema baigiama smulkinti.
„Noras valgyti žmones yra genetiškai nulemtas, tai slypi žmogaus prigimtyje.“
„Kartais būtina suvalgyti žmogų, egzistuoja nenugalimos aplinkybės.“
„Yra žmonių, kurie nori būti suvalgyti.“
„Antropofilus išprovokavo.“
„Uždraustas vaisius visada saldus.“
„Laisvas žmogus turi teisę pasirinkti, ką jam valgyti.“
„Reikia laisvai skleisti informaciją ir tegu kiekvienas pats pasirenka – ar jis antropofilas ar antropofobas.“
„Nejaugi antropofilija kenksminga? Tai neįrodyta.“
Visuomeninėje sąmonėje dirbtinai sukuriamas „kovos laukas“ dėl problemos. Kraštutiniuose flanguose patalpinami baubai – specialiomis priemonėmis priešinguose kraštutiniuose visuomenės flanguose sutelkiami radikalūs žmogėdrų šalininkai ir radikalūs jų priešininkai.
Tikruosius stumiamos idėjos priešus – t. y. normalius žmones, kurie nelieka nuošaly, naikinant žmonių valgymo tabu – stengiamasi „įpakuoti“ drauge su baubais ir priskirti radikaliems žmogėdrų priešininkams. Šių baidyklių vaidmuo – aktyviai kurti išprotėjusių psichopatų rolę. Jie agresyvūs, fašistuojantys antropofilijos neigėjai, kviečiantys deginti gyvus žmogėdras, žydus, komunistus ir negrus. Žiniasklaidos dėmesys užtikrinamas visiems, išskyrus normalius legalizavimo priešininkus.
Taip išdėsčius pajėgas patys vadinamieji antropofilai atsiduria viduryje, „proto teritorijoje“, iš kurios su visu „sveiko proto ir humanizmo“ patosu smerkia „visų rūšių fašizmą“.
Šiame etape „mokslininkai“ ir žurnalistai įrodinėja, jog viso istorinio žmonijos vystymosi metu, žmonės karts nuo karto valgydavo vienas kitą, ir tai yra normalu. Tai pasiekus, antropofilijos temą jau galima perkelti iš racionalumo stadijos į populiarinimo. Overtono Langas perkeliamas toliau.
POPULIARINIMAS. TEIGIAMOS PRASMĖS SKLAIDA
Norint išreklamuoti kanibalizmo temą, ją būtina užpildyti pop turiniu, prilipdant istorines ar mitines asmenybes, jei yra galimybė, šiuolaikines žiniasklaidos personas, garsius sportininkus.
Antropofilija masiškai skverbiasi į naujienas ir pokalbių šou laidas. Žmonės valgomi kino ekranuose, dainų tekstuose ir videoklipuose.
Vienas iš populiarizacijos metodų vadinasi „Apsidairykite aplink!“. (Lietuvoje labai mėgstama sakyti – „pažiūrėkite į visą civilizuotą pasaulį“ arba „visas civilizuotas pasaulis taip daro“).
„Ar jūs nežinojote, kad šis įžymus kompozitorius, ehm, antropofilas?“
„O vienas garsus lenkų scenaristas visą gyvenimą buvo antropofilu, jį net persekiojo už tai!“
„O kiek jų buvo uždaryta „psichuškėse!“ Kiek milijonų ištrėmė, atėmė pilietybę! Beje, kaip jums naujas Ledi Gaga klipas „Valgyk mane, mažyte“?
Šiame etape kanibalizmo tema iškeliama į topų viršūnes. Ir prasideda jos savireprodukcija žiniasklaidoje, šoubiznyje ir politikoje.
Kitas efektyvus būdas: problemos esmė aktyviai „užkalbinėjama“ masinėse informavimo priemonėse (įvairiausi žurnalistai, TV laidos, visuomenininkai ir t.t. šneka ir šneka apie problemą, tačiau tikriems specialistams nesuteikiama net menkiausia galimybė pasisakyti diskusijose).
Tuo momentu, kai jau visiems pasidaro nuobodu ir problemos aptarinėjimas patenka į akligatvį, pasirodo specialiai atrinktas profesionalas ir pareiškia: „Ponai, iš tikrųjų viskas yra ne taip. Ir esmė ne ten, o čia. Ir būtina daryti taip ir taip“, – ir suteikia tikslią tendencingą kryptį, kuri nustatyta Lango perkėlimu.
Legalizavimo šalininkų pateisinimui, nusikaltėliams suteikiami humaniški, nesusiję su jų nusikaltimais bruožai ir sukuriamas teigiamas jų įvaizdis:
„Tai kūrybingos asmenybės. Na, suvalgė žmoną. Ir kas iš to?“
„Jie nuoširdžiai myli savo aukas. Valgo, reiškia myli.“
„Pas antropofilus padidintas IQ.“
„Kitose srityse jie laikosi griežtų moralės normų.“
„Antropofilai – patys aukos. Juos gyvenimas privertė.“
„Juos taip išauklėjo.“
Ir taip toliau. Tokio pobūdžio išvedžiojimai – visų pokalbių šou vinis.
„Mes jums papasakosime tragišką meilės istoriją! Jis norėjo ją suvalgyti. O ji tenorėjo būti suvalgyta. Kas mes tokie, kad galėtume juos teisti? Galbūt tai meilė? Kas jūs tokie, kad stotumėt skersai kelio jų meilei?“
MES – VALDŽIA
Į paskutinį etapą Overtono Langas pajuda, kai tema įkaitinta iki tokio laipsnio, kad ją iš populiarinimo jau galima perkelti į aktualios politikos sferą.
Prasideda įstatyminės bazės rengimas. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Skelbiamos sociologinės apklausos, atseit, demonstruojančios aukštus kanibalizmo legalizacijos šalininkų procentus. Politikai pradeda bandomuosius viešus pasisakymus apie įteisinimo galimybes. Į visuomenės sąmonę įvedinėjama nauja dogma – „draudimas valgyti žmones uždraustas“.
Tai firminis liberalų patiekalas – tolerancija, kaip buvusio tabu uždraudimas. Draudžiamas bet koks mirtinų visuomenei ydų ar nukrypimų šalinimas, gydymas, taisymas. Paskutiniojo Lango judesio (iš stadijos „populiaru“ į stadiją – „aktuali politika“) metu visuomenė jau palūžusi… Pati gyvybingiausioji jos dalis vis dar visaip priešinsis įteisinimui to, apie ką dar visai neseniai net minties nebuvo. Tačiau visumoje, palaužtoji visuomenė jau susitaikiusi su pralaimėjimu.
Įstatymai jau priimti ar aktyviai priiminėjami, žmonių tarpusavio bendravimo normos jau pasikeitusios („sulaužytos“), atgarsiai jau pasiekia mokyklas ir vaikų darželius, o tai reiškia, kad naujoji karta auga jau nebeturėdama šansų išlikti. Tokie procesai vyko Vakarų Europoje, legalizuojant pederastiją (dabar jie reikalauja vadinti save „gėjais“), šiuo metu legalizuojamas incestas ir vaikų eutanazija, įteisinamas Tėvo ir Motinos sąvokų draudimas…..
KAIP SULAUŽYTI ŠIĄ TECHNOLOGIJĄ?
Overtono Langai legviausiai juda tolerantiškoje visuomenėje. Visuomenėje, kurioje nėra jokių idealų, išnykę aiškūs skirtumai tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas galima, o kas draudžiama, tabu.
Norite pasikalbėti apie savo šliundrą motiną? Norite apie tai parašyti spaudoje? Pasikalbėti TV ekrane? O gal norite įrodyti, kad būti šliundra normalu? Ir net būtina? Labai prašom.
Tai ir yra viršuje laisva forma aprašytos technologijos veikimas. Ji remiasi tuo, kad visuomenėje nėra „jokių negalima“.
Nebelikę jokių tabu. Nieko švento. Visuomenė atsisako visų sakralinių vertybių, kuriomis abejoti draudžiama, o bet kokie mėginimai iš jų pasišaipyti (Pilėnai, Margiris, gimtoji kalba, Tėtis ir Mama) būtų nedelsiant griežčiausiai baudžiami. Taigi, nieko švento jau nebėra. O ką gavome mainais?
Yra taip vadinama žodžio laisvė, paversta laisve nužmogėti. Mūsų akyse vienas po kito naikinami apsauginiai barjerai, saugantys žmoniją nuo susinaikinimo bedugnės. Jos link kelias jau atviras.
Tūlas perskaitęs gali pagalvoti, jog vienas nesugebės nieko padaryti. Nieko pakeisti.
Taip, tai tiesa. Vienas nieko nepasieksi.
Bet asmeniškai tu – privalai išlikti žmogumi. O žmogus sugeba išspręsti bet kokią problemą. Ir ko nesugebės išspręsti vienas, tai padarys žmonės, kuriuos vienija bendra Idėja. Apsidairyk aplink! Ir nepamiršk – Overtono Langas gali judėti ir tau tinkama kryptimi!

0 2072

Margarita Pelenytė

Esu mokomosios knygos „Bendroji mikrobiologija/maisto produktų mikrobiologija“, išleistos 2011 m., sudarytoja. Senokai domiuosi maisto kilme ir kokybe bei įtaka žmogaus organizmui. Lietuvoje vartojami saldikliai nėra saugūs dėl toksiškumo, o vartojami kasdien. Neramina ir televizijos reklama, siūlanti vartoti tai, kas nesaugu.

Aspartamas
Aspartamas – plačiai naudojamas saldiklis, sudarytas iš 2 amino rūgščių: asparto rūgšties ir fenilalanino. Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi amino rūgštis ir metilo spiritą.
Visame pasaulyje mokslininkai tyrinėja šio saldiklio vartojimo žalingas pasekmes, skelbia informaciją, pateikia ją valstybinėms institucijoms, tačiau aspartamas vis dar legalizuotas.
Europos Komisijos veikla dėl aspartamo saugumo maisto pramonėje
„Europarlamentarų politinis spaudimas paskatino Europos Komisiją (EK) kreiptis į ES maisto saugos agentūrą (EFSA) su prašymu pakartotinai ištirti, ar saugu maisto pramonėje naudoti dirbtinį saldiklį aspartamą“, – skelbia „EurActiv“.
Naujasis tyrimas turėtų būti atliktas iki kitų metų ( 2012) liepos mėnesio. EFSA aspartamą anksčiau tyrė net penkis kartus, o artimiausią planinį įvertinimą ketinta surengti 2020 metais.
Vis dėlto planai pasikeitė po to, kai Europos Parlamento (EP) nariai formaliai kreipėsi į EK ir atkreipė dėmesį į naujus mokslinius tyrimus, nurodančius galimą neigiamą aspartamo poveikį žmonių sveikatai.
Italų onkologo Morando Soffritti bandymai su pelėmis parodė, kad ilgalaikis dirbtinių saldiklių vartojimas sukelia padidintą kepenų ir plaučių vėžio riziką.
Islandų mokslininkas Thorhalluras Halldorsonas, ištyręs 60 tūkst. nėščių moterų, įrodė, kad esama sąsajos tarp dirbtinių saldiklių vartojimo ir priešlaikinio gimdymo.
Olandų europarlamentarė Kartika Liotard (Europos Sąjungos jungtinė kairė/Šiaurės žalioji kairė), kovojanti su aspartamo naudojimu maisto pramonėje nuo 2005 metų, pasveikino EK kreipimąsi į EFSA, tačiau pareiškė apgailestaujanti, kad šio žingsnio nebuvo imtasi anksčiau.
„Net menkiausios užuominos, kad aspartamas gali sukelti vėžį arba persileidimą, turėtų pakakti, kad būtų rimtai svarstoma pakartotinio įvertinimo galimybė. Dabar jie pagaliau pasidavė – po ilgamečio Europos Parlamento spaudimo. Tai rodo, kad EFSA ir Komisija nėra 100 proc. tikros, kad aspartamas tikrai yra saugus“, – teigė K. Liotard.
Liberalų europarlamentarės Corinne Lepage (Prancūzija) ir Antonija Parvanova (Bulgarija), šių metų vasarį užregistravusios oficialų kreipimąsi į EK aspartamo klausimu, pridūrė, kad visuomenė, ypač – nėščios moterys, turi teisę žinoti apie galimą pavojų sveikatai.
Pagal 94/35/EC direktyvą nustatomi galimi didžiausi saldiklio kiekiai produktuose. Ta pati direktyva patvirtina draudimą vartoti aspartamą vaikams iki 4 metų skirtuose produktuose.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto informacija
Ką reiškia užrašas ,,Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis”?
Šitokį užrašą rasime maisto produktų, kurių sudėtyje yra saldiklio aspartamo, etiketėse. Ši informacija skirta žmonėms, sergantiems fenilketonurija.
Saldiklis aspartamas – tai amino rūgšties fenilalanino šaltinis
Saldikliai – medžiagos, naudojamos siekiant suteikti saldų skonį maisto produktams. Aspartamas – plačiai naudojamas saldiklis, sudarytas iš 2 amino rūgščių: asparto rūgšties ir fenilalanino. Šis saldiklis turi mažai kalorijų ir yra maždaug 200 kartų saldesnis už cukrų. Europos Sąjungos šalyse jį, kaip maisto priedą (E 951) leidžiama naudoti kai kuriuose maisto produktuose (gėrimuose, desertuose, konditerijos gaminiuose, kramtomoje gumoje, žuvies prezervuose, padažuose, maisto papilduose, specialios paskirties maisto produktuose ir kt.) bei saldikliuose, skirtuose pasaldinti maistą valgant (taip vadinami saldikliai, galutiniam vartotojui parduodami kaip cukraus pakaitalai). Aspartamo yra ir dar vieno saldiklio – aspartamo-acesulfamo druskos (E962) sudėtyje.
Fenilketonurija – amino rūgšties fenilalanino apykaitos sutrikimas
Fenilketonurija yra gana reta paveldima medžiagų apykaitos liga – įgimta būklė, kai dėl fermento fenilalanino hidroksilazės trūkumo neskaidoma amino rūgštis – fenilalaninas. Dėl šios priežasties pažeidžiamas fenilalanino virtimas tirozinu. Organizme kaupiasi metabolitai, trikdoma kitų amino rūgščių apykaita, o tai labai sutrikdo centrinės nervų sistemos raidą. Fenilketonurijos simptomai pasireiškia jau kelių mėnesių kūdikiui. Jei sergantiems fenilketonurija nepritaikoma speciali dieta, jiems plėtojasi protinis atsilikimas ir ryškėja elgesio sutrikimai, dažnai ištinka traukuliai. Jei vaikui dar naujagimystės laikotarpyje skiriama speciali mažai fenilalanino turinti dieta, tokių vaikų protinis brendimas dažniausiai būna normalus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė yra vaiko psichinė ir fizinė raida. Dietinis gydymas taikomas visą gyvenimą.
Fenilketonurija yra dažniausias įgimtas amino rūgščių metabolizmo sutrikimas Europoje. Europoje tikrinimas fenilketonurija serga 1 iš 10000 naujagimių. Nuo 1975 metų Lietuvoje visuotinai tikrinami naujagimiai, norint laiku diagnozuoti šią ligą. Lietuvoje fenilketonurija nustatoma vidutiniškai 1 iš 9000 naujagimių.
Kokiuose maisto produktuose yra fenilalanino?
Fenilalaninas yra nepakeičiama amino rūgštis, randama baltymų turinčiuose maisto produktuose: pieno produktuose, kiaušiniuose, mėsoje, žuvyje, ankštinėse daržovėse ir kt. Tačiau fenilalanino, kurio vartojimą ypač reikia riboti sergantiems fenilketonurija, šaltinis tampa bet kuris saldiklis, aspartamu pasaldintas maisto produktas, paprastai neturintis baltymų, pvz., gazuotas gėrimas. Kad sergantys fenilketonurija maisto produktų etiketėse rastų informacijos apie sudėtyje esantį fenilalanino šaltinį (net ten, kur jo nesitikima), ir skirtas specialus ženklinimas.
Į ką turi atkreipti dėmesį sergantys fenilketonurija, kai reika rinktis maisto produktus
Pagrindinis fenilketonurijos gydymo metodas yra speciali dieta, kurios tikslas – riboti daug fenilalanino turinčių maisto produktų vartojimą. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams nuo 3 savaičių amžiaus skirti specialią dietą. Daugiausia fenilalanino yra baltyminiuose maisto produktuose (1 g baltymo yra apie 5 proc. fenilalanino). Leidžiama valgyti tokius maisto produktus, kuriuose yra nedaug fenilalanino: įvairius vaisius, daržoves, medų, cukrų. Rekomenduojama nevartoti mėsos, žuvies, miltinių produktų. Dietą pacientui individualiai skiria gydytojas, tačiau šia liga sergantiems pacientams svarbu atkreipti dėmesį į maisto produktų etiketes: būtina įsitikinti, ar jame nėra kito fenilalanino šaltinio – maisto priedo aspartamo.
Kaip ženklinami maisto produktai, kurių sudėtyje yra aspartamo
Visi maisto produktai, kurių sudėtyje yra aspartamo, turi būti specialiai paženklinti.
Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 119:2002 ,,Maisto produktų ženklinimas“ nustato, kad maisto produktai turintys aspartamo ženklinami užrašu ,,Turi fenilalanino šaltinį“.
Maisto produktai jau dabar gali būti ženklinami vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1169/2011. Nuo 2014 m. gruodžio 13 d ženklinant maisto produktus bus privaloma vadovautis šio reglamento reikalavimais. Ženklinant turės būti naudojamas vienas iš dviejų užrašų: ,,Sudėtyje yra aspartamo (fenilalanino šaltinis)“ arba ,,Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“. Užrašas ,,Sudėtyje yra aspartamo (fenilalanino šaltinis)“ turės būti nurodomas etiketėje, jei aspartamas (ar aspartamo-acesulfamo druska) nurodomi sudedamųjų dalių sąraše tik įvardijant jų E numerį. Jei sudedamųjų dalių sąraše šios medžiagos nurodomos pateikiant jų konkretų pavadinimą, produktas turės būti paženklintas užrašu ,,Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“.
Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje) leidžiamų vartoti maisto priedų sąraše įrašyti aspartamas, sacharinas, ciklamatas.
Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi amino rūgštis ir metilo spiritą.
Metanolis arba metilo alkoholis
Metanolis dar žinomas kaip metilo alkoholis ar medžio spiritas. Tai paprasčiausias alkoholis. Jis bespalvis, degus, nuodingas (nuo mažos dozės galima apakti), neribotai tirpsta vandenyje, skystis, kuriam būdingas savitas kvapas. Jis naudojama kaip antifrizas, tirpiklis ar degalai.
Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei.
Metilo alkoholis nevartojamas medicinoje, tik techniškiems tikslams. Mirtina dozė nuo 60 iki 240 ml. Organizme susidaro rūgštis, išsivysto acidozė. Po 6 -36 h – atsiranda galvos skausmas, pykinimas, regėjimo sutrikimas, sujaudinimas, koma. Atsigavus – gali sutrikti regėjimas ar visiškai apakti.
Aspartamo gimtinė – Jungtinės Amerikos valstijos
Maisto priedų mūsų maiste gausu. Jau esame įpratę prie gausybės „E“ raidžių ant gaminių pakuočių. Jos žymi tiek mums puikiai žinomą ir po E–330 kodu besislepiančią citrinų rūgštį, tiek ir potencialiai kenksmingus maisto priedus. Ilgainiui dalis kenksmingų priedų patenka į draudžiamų naudoti maisto priedų sąrašą ir išnyksta iš mūsų valgiaraščio, tačiau dėl kai kurių jų vartojimo ilgus metus vyksta mūšiai tarp gamintojų, mokslininkų ir už prekių saugą atsakingų institucijų.
Jei vertintume ginčų ir kovų už ir prieš maisto priedą laikotarpį, vienas iš priedų rekordininkų būtų aspartamas, žymimas E951 kodu. Pastaruoju metu, slepiant šį kodą, produkto etiketėje įrašomas toks sakinys: „Sudėtyje yra fenilanino šaltinis“. Tačiau pradėkime nuo aspartamo atsiradimo ir neįtikėtinai plataus jo paplitimo istorijos.
Kartais atsitinka taip, kad kuriant produktą, paaiškėja tokios jo savybės, kad apie pirminį panaudojimą tiesiog pamirštama. Darosi tiesiog komerciškai naudingiau naudoti mokslininkų kūrinį kitam tikslui. Būtent taip atsitiko su aspartamu. 1965 metais „G.D.Searle“ kompanijos chemikas Džeimsas M.Šlatteris sintezavo naują cheminę medžiagą, kuri, kaip buvo tikimasi, turėjo tapti veiksminga priemone gydyti nuo skrandžio opaligės. Tačiau daug patrauklesne savybe tapo naujos medžiagos saldumas (aspartamas yra saldesnis už cukrų 160–200 kartų).
Taip pat šio priedo atsiradimui rinkoje įtakos turėjo ir tai, kad 1981 metais, kai JAV aspartamas buvo galutinai pripažintas tinkamu naudoti (rinkoje jis pasirodė anksčiau, bet 1980 m. jo vartojimas buvo uždraustas), jau buvo aiškus daug seniau pradėto vartoti priedo sacharino galimas neigiamas poveikis žmogaus sveikatai.
Jau pats aspartamo įvedimas į rinką neapsiėjo be skandalų. 1977 m. JAV federalinis teisingumo departamentas įpareigojo federalinius prokurorus iškelti bylą dėl netinkamai atliktų aspartamo vartojimo saugos testų. Tačiau byla buvo numarinta, ir tik 1986 m. buvo pradėtas tyrimas dėl pačių federalinių prokurorų veiklos. Suprantama, po 1981 m. suteikto leidimo vartoti produktą, šis tyrimas buvo beprasmis.
Nors aspartamo gamintojų užsakyti tyrimai rodo, kad po skilimo metanolio kiekis yra ypač mažas ir nesukelia neigiamo poveikio sveikatai, JAV karo lakūnams išleistame nurodyme prieš skrydžius draudžiama vartoti gaiviuosius gėrimus būtent dėl neigiamo metanolio poveikio jų regėjimui. Cheminio aspartamo nestabilumo problemą savo skunde, pateiktame JAV Kongresui, dar 1985 m. nurodė ir 95 proc. JAV nealkoholinių gėrimų gamintojų vienijanti Nacionalinė nealkoholinių gėrimų gamintojų asociacija (NSDA). Taigi vasarą, prieš pirkdami iš įkaitusios parduotuvės vitrinos gaivųjį gėrimą ar laikydami jau nupirktą karštyje, būtinai prisiminkite apie šią neigiamą aspartamo savybę.
Bet galimas metanolio poveikis – tik menka problemų dalis. JAV produktų ir vaistų kontrolės valdybos (FDA) duomenimis, net 80 proc. dėl maisto priedų pateiktų skundų yra būtent skundai dėl aspartamo poveikio. Tarp patvirtintų 92 ūmių apsinuodijimo aspartamu atvejų yra užfiksuoti: galvos skausmų ir svaigimo, nuovargio, regėjimo ir klausos sutrikimų, odos pažeidimų atvejai.
Didžiausias smūgis aspartamo reputacijai tapo dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje šį maisto priedą gaminusiai kompanijai pateikti 780 moterų ieškiniai. Moterys teigė, jog būtent aspartamas sukėlė joms gimdos uždegimus ir vaisiaus pažeidimus. Ieškiniai buvo pripažinti pagrįstais, o tuometinis aspartamo gamintojas – kompanija „G.D.Searle„ – buvo priversta ne tik išmokėti per 28 milijonus dolerių kompensacijų, bet ir parduoti aspartamą gaminusią dukterinę kompaniją. Beje, kompanijos pirkėja tapo labai gerai visiems besidomintiems genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) žinoma ir šios srities lyderė – kompanija „Monsanto“, kurį aspartamui gaminti naudoja „NutraSweet“ prekės ženklą.
Nevyriausybinės organizacijos „Mission Possible“ aktyvistė Betty Martini taip apibūdino šį saldų priedą: „Aspartamas – tai vienintelis genetiškai modifikuotas produktas, kurio poveikis, kaip neginčijamai įrodyta, buvo daug sveikatos sutrikdymo atvejų ir net mirčių. Tai vienintelis JAV maisto priedas, kurio žymėjimas yra privalomas visoje šalies teritorijoje“. Mums, gyvenantiems pagal ypač griežtas prekių ženklinimo taisykles, nustatytas ES direktyvų, gal ir keista pasirodytų sieti privalomą maisto priedo žymėjimą su jo kenksmingumu. Tačiau JAV, kur įstatymai, reglamentuojantys informaciją vartotojams nėra tokie griežti kaip ES, aspartamo privalomas žymėjimas prilygsta privalomam rūkymo kenksmingumo žymėjimui ant kiekvieno cigarečių pakelio. Tiesa, reikia patikslinti, kad Betty Martini ne visiškai teisingai jį pavadino genetiškai modifikuotu produktu, nes aspartamas yra cheminis, o ne GMO produktas. Vis dėlto šio maisto priedo kenksmingumo, įrodyto nepriklausomais tyrimais, tai nepaneigia.
Vienas iš dažniausiai pastebimų dirbtinių saldiklių poveikių yra troškulys, greitai atsirandantis po gaiviųjų gėrimų vartojimo. Seilės prastai nuplauna aspartamo likučius burnoje, tad jau po trumpo laiko ir vėl norisi gerti.
Informacija: kaip aptikti aspartamą
Na, o kol mes laukiame tyrimo išvadų, kiekvieno reikalas tikėti ar netikėti jau žinoma informacija apie aspartamą. Tiems, kas vis tik nenori atlikti eksperimentų su savo organizmu, žemiau pateikiama informacija, kaip aptikti aspartamą jūsų perkamame gėrime, saldainyje ar kramtomojoje gumoje.
Aspartamas gali slėptis ne tik po kodu E951 – jo buvimą patvirtina ir šie prekės ženklai (ypač svarbu žinoti perkantiems produktus ne ES teritorijoje, kai šio saldiklio žymėjimas nėra privalomas): „NutraSweet“ (JAV, ES), „Аспамикс“ (Rusijoje naudojamas aspartamo, sacharino ir ciklomato saldiklių mišinys), „Miwon“ (Pietų Korėja), „Enzimologa“ (Meksika), „Ajinomoto“ (Japonija).
Didžiausia tikimybė gauti asparatamo yra kramtant kramtomąją gumą ar geriant saldžius gaiviuosius gėrimus. Ypač būkite atsargūs pirkdami pigius, ilgą vartojimo laiką turinčius gėrimus. Nors kaina ne visuomet gali būti rodiklis. Nuo 1992-ųjų aspartamas naudojamas dietiniais vadinamuose „Coca–Cola“ ir „Pepsi“ kompanijų gėrimuose. Tiesa, pastaroji jau paskelbė, kad 2013-aisiais ketina keisti „Diet Pepsi“ gėrimo receptūrą ir nebenaudoti aspartamo.
Tačiau svarbiausia – karštą vasaros dieną venkite kaitroje laikytų gėrimų.
Sacharinas
Sacharinas žymimas kodu E954, sukurtas 1879 m. ir maisto pramonėje pradėtas plačiai naudoti nuo 1950-ųjų.Sacharinas beveik 500 kartų saldesnis už cukrų, kartokas. Jo nerekomenduojama vartoti nėščiosioms, nors nėra įrodyta, kad medžiaga gali prasiskverbti pro placentą.
Sacharinas uždraustas JAV ir Kanadoje, nes manoma, kad yra potencialus kancerogenas. Užsienio mokslininkų bandymai su pelėmis įrodė, kad per didelės dozės sacharino gali sukelti šlapimo pūslės vėžį. Dar iki šiol neišsklaidyti įtarimai, kad šis saldiklis sukelia priepuolį tiems, kurių tulžies pūslėje yra akmenų.
Ciklamatas
Ciklamatas žymimas kodu E952, sukurtas 1937m. Dalis mokslinių tyrimų rodo, kad šios medžiagos yra mutageniškos, pažeidžia chromosomas bei sukelia teratogeninius efektus. Nustatyta, kad ciklamatai gali prasiskverbti per placentos sienelę ir pažeisti embriono medžiagų apykaitą, laboratoriniams gyvūnams gali sukelti šlapimo pūslės auglius.Uždraustas JAV.
Alternatyva dirbtiniems saldikliams – cukrus, grūdų, vaisių cukrus, augaliniai saldikliai.
Gamintų „grūdų cukrų“
Jei kvotų sistemos būtų atsisakyta 2015 m., Panevėžio krakmolo AB Amilina“ būtų
pasirengusi investuoti į izogliukozės (fruktozės) gamybą.
„Šiuo metu mes investuojame į 100.000 t gliukozės fabriko statybą, o kai bus leista gaminti izogliukozę statysime izogliukozės fabriką ir judėsime link aukštesnės pridėtinės vertės produkto „grūdų cukraus“, aiškina Mindaugas Gedvilas, AB „Amilina“ generalinis direktorius.
Gliukozę „Amilina“ gamins iš kviečių krakmolo, o izogliukozę, kuri saldumu prilygsta cukrui, iš gliukozės. Galiojant cukraus kvotoms, anot p. M. Gedvilo, izogliukozės gaminti tiesiog neleidžiama. Kažkiek jos gaminama, pavyzdžiui, Vengrijoje, bet naujų pajėgumų nekuriama.
Nors fruktozė yra pigesnė už cukrų, nes kviečiai pigesni už cukrinius runkelius, didesnė dalis maisto pramonės yra pritaikyta naudoti biraus pavidalo cukrų, tačiau„ Amilinos“ vadovas spėja, kad galėdami pasirinkti, ypač vaisvandenių gamintojai, cukrų mielai keistų sirupu.„Todėl cukraus pramonės atstovai priešinasi tam, kad krakmolo bendrovės pradėtų gaminti konkurencingą ir pigesnį produktą, nes mato JAV pavyzdį, kai prieš daugelį metų pakeitus cukraus režimą jo vartojimas gerokai sumažėjo, o sirupo išaugo“, – įsitikinęs p. M. Gedvilas.
Pigesnis pakaitalas
Eligijus Survila, Nacionalinės gėrimų gamintojų asociacijos prezidentas ir „Eliglitos grupės“, importuojančios maisto pramonei skirtus priedus, bendraturtis, taip pat įsitikinęs, kad cukraus režimas ydingas. Maisto pramonei tai neduoda jokios naudos. Lenkijoje ar Vokietijoje cukrus pigesnis, o vaisvandenių gamyboje jo dalis sudaro 20 proc. savikainos. Kvotos nėra socialiai teisingas sprendimas, nes Lietuvos vartotojai ir gamybininkai negauna tokių pajamų kaip vokiečiai ar kiti šalių senbuvių gyventojai“, – atkreipia dėmesį p.E. Survila.
Pasak maisto pramonės atstovo, jie norėtų, kad cukraus kvotos būtų naikinamos ir kainą reguliuotų rinka. Šiandien vaisvandenių pramonė dirba su minimaliais antkainiais ir tenka ieškoti būdų, kur sutaupyti. Dėl to naudojami cukraus pakaitalai.„Lietuvoje gamintojai naudoja fruktozę ir gliukozę, nes šie produktai, nepaisant akcizo, pigesni už cukrų. Lemia ne tik kaina, bet ir tai, jog gamybos procese reikia mažiau energijos išteklių nei gamybai naudojant cukrų. Taupome kiekvieną centą. Jei panaikinus kvotas cukrus atpigtų, tai galbūt augtų ir jo vartojimas“, – mano p. E. Survila.
Naudingi organizmui
Specialistai mano, kad ateityje bus vartojami tik naujo tipo saldikliai – ne pavojingi, bet naudingi organizmui. Vienas iš tokių – steviozidas. Jis išskiriamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių – stevijų. Tas saldiklis mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujo spaudimą. Jis yra 300 kartų saldesnis už cukrų, bet turi labai nedaug kalorijų. Mokslininkai, darydami su gyvūnais bandymus, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Be to, saldiklyje nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų.
Dar vienas nepavojingas saldiklis – citrozė. Jis gaunamas iš kai kurių citrusinių vaisių luobelių. Ji 1800-2000 kartų saldesnė už cukrų, bet šalutinio poveikio čia taip pat nepastebėta.
Iš sintetinių produktų pats nepavojingiausias yra sukralozė (E955). Ji išgaunama iš cukraus, bet turi 10 kartų mažiau kalorijų nei jis. Mokslininkai per 20 bandymo metų įrodė, kad šį pakaitalą gali vartoti ir nėščios, ir maitinančios moterys, ir vaikai. Sukralozę gali vartoti ir sergantieji diabetu, nes ji nedidina cukraus kiekio kraujyje, neskatina išskirti insuliną. Tačiau šis saldiklis kol kas brangus, todėl nėra paklausus. Per parą jo galima suvartoti iki 5 mg kilogramui svorio.
Išvados
Saldikliai su metilo alkoholiu negali būti naudojami maisto ir vaistų, papildų gamyboje, nes metilo alkoholis pavojingas gyvybei, nekalbant jau net apie sveikatą.
Jau yra galimybė pasirinkti augalinės kilmės saldiklius.
Lietuva turi cukraus gamybos gamyklas, tereikia padidinti gamybos apimtis ar atnaujinti turimą įrangą.
Jeigu bus panaikinta cukraus gamybos kvotų sistema nuo 2015 spalio 1 d., keisis cukraus kaina, reguliuojama rinkos.
Cukraus paklausa pasaulinėje rinkoje vis didėja, todėl dėl supirkimo kainų ūkininkams nederėtų nerimauti.
Cukrinių runkelių ir grūdinių kultūrų auginimas suteikia galimybę Lietuvoje ūkininkams turėti didesnes pajamas ir užimtumą, ko pasekoje mažėtų emigracija iš kaimo vietovių.
Šaltiniai:
VAISTŲ, PAPILDŲ SU ASPARTAMU SĄRAŠAS, KURĮ GALITE PAPILDYTI
CALCIGRAN SINE
GAMINTOJAS
NYCOMED SEFA AS
MUCOFLUID
REGISTRATORIUS: SPIRIG BALTIKUM LITHUANIAN-SWISS LTD., LIETUVA
ARTHRYL
GLIUKOZAMINO SULFATAS, 1,5G, MILTELIAI GERIAMAJAM TIRPALUI
REGISTRATORIUS: ROTTAPHARM S.P.A, ITALIJA
MONTELUKAST TEVA
REGISTRATORIUS: TEVA PHARMA B.V., NYDERLANDAI
CEFZIL
(CEFPROZILUM)
GAMINTOJAS: BRISTOL-MYERS SQUIBB/UPSA
AMOKSIKLAV 875/125 DISPERG. TAB. N14
GAMINTOJAS: SANDOZ D.D.
OSPAMOX 1000MG DISPERG. TAB. N14
GAMINTOJAS: SANDOZ D.D.
GRIPPOSTAD HOT DRINK PULV. N10
GAMINTOJAS: STADA ARZNEIMITTEL

0 1473

Marius Jonaitis

Šios mintys dėliojosi diskusijose su tautiškai nusiteikusiais kolegomis „Facebook“ socialiniame tinkle. O galutinai išprovokavo jų požiūris į alkoholį ir abstinenciją.

Nors girtavimas, kaip reiškinys, atgrasus nepaisant asmenų ideologijos ir pažiūrų, bet pirmiausia norėčiau „nuplakti“ savo kolegas patriotus. Liberastai, tolerastai bei kitokie -astai, nelabai rūpinasi tokiomis svarbiomis problemomis kaip Tautos ateitis ir jos genofondas. Kosmopolitas myli tik save ir rūpinasi tik savo malonumais, bet kodėl Jūs, mielieji, elgiatės taip pat? Kodėl savo susirūpinimą Tautos ateitimi išreiškiate tik žodžiais, bet pamiršdami veiksmus ir asmeninį pavyzdį?

Pagal viešai skelbiamą statistiką, 2011 metais KIEKVIENAS statistinis lietuvis (nuo 15 metų) išgėrė apie 16 litrų gryno alkoholio.(nuoroda) Tai baisūs skaičiai, nes Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) yra paskelbusi, kad jei gryno alkoholio kiekio vienam gyventojui tenka 7-8 litrai, prasideda tos tautos spartus nykimas. Kai alkoholio suvartojimas pasiekia 10-15 ir daugiau litrų vienam gyventojui, prasideda grandininė tautos išsigimimo ir degradacijos reakcija pagal „trijų kartų“ dėsnį: lieka santykinai sveikų pusė gimdytojų, ketvirtis vaikų, viena aštuntoji anūkų – su nepataisomu genofondo išsigimimu. Vystosi demografinis kolapsas, kai apsigimusių vaikų gimsta daugiau nei sveikų ir greitėja tautos degradacija.(nuoroda) Ar labai norėtųsi susilaukti neįgalių vaikų? Vaikai – Tautos ateitis. Nėra sveikų vaikų – Tauta nebeturi ateities.

Jau matau pasipiktinimą. Mums tai negresia! Mes išgeriame retai, saikingai ir kultūringai. Nueikite iki artimiausio šiukšlių konteinerio ir pasiklauskit jo gyventojo apie to asmens pirmas pažintis su alkoholiu. Manau atsakys panašiai: „Kultūringai, savaitgaliais porą alaus“…

Žinoma, ne visi taip degraduoja, nes… paprasčiausiai iki tiek neištempia. Pasidomėkite kriminalinėmis naujienomis. Manau, minimum 90% nelaimių ir nusikaltimų kaltininkas – „gerasis“ alkoholis. Jo išgėręs vairuotojas partrenkia porą vaikų, kaimynas kaimyną kirviu užkapoja ir t.t.(nuoroda)

O žinote, gerbiamieji, koks yra mirtingumas nuo alkoholio sukeltų ligų? Atliktas tyrimas atskleidė, kad per septynerius metus Lietuva prarado 211 585 šalies gyventojų gyvenimo metus. Daugiausia gyvenimo metų prarado Šalčininkų, Ukmergės, Trakų, Švenčionių ir Pagėgių savivaldybių gyventojai. Lietuvoje didžiausias tik alkoholio lemiamas mirtingumas užfiksuotas 45–59 metų amžiaus grupėje, sudarantis apie 50 procentų alkoholio sukeltų mirčių. Daugiausia tokių mirčių sukelia kepenų cirozė, atsitiktiniai apsinuodijimai namuose, alkoholinė kardiomiopatija ir alkoholinė kepenų liga. (nuoroda)

Gyvas pavyzdys: Rajone, kuriame gyvenu, didesnė dauguma tėvuko klasiokų, draugų ir bendraamžių (jam 54) yra išmirę. Būtent dėl pomėgio kilnoti taurelę. Kai kurie mirė tik perkopę keturiasdešimtmetį, pačiame žydėjime… Manau, daug panašumų galima rasti visos Lietuvos mastu.

Jau įrodyta, kad nėra kultūringo gėrimo. Viso pasaulio mokslininkų yra įrodyta, kad bet ko­kios alkoholio dozės ardo smegenis ir naikina pačias tobuliausias jų funkcijas. Drauge žalojami ir reproduk­ciniai organai. Tai reiškia, kad žūsta ne tik žmogaus, kaip protaujančios būtybės dabartis, bet ir ateitis. Kiekvienas kultūrinis gėrikas, rodydamas, kad alkoholis, neva, atneša tik džiaugsmą, sugundo gerti jaunimą. Vidutiniškai toks žmogus per 17 metų atveda į girtuoklystę 10 žmo­nių, iš jų 1-2 miršta nuo alkoholio. Neretai tai būna tikras sūnus ar dukra. T.y. jis tampa žmogžudys. O taip pat mitas, kad kaukaziečiai geria vyną ir sulaukia šimto metų. Pasirodo, Kaukaze ilgaamžiškumas yra tik 3 mažuose rajonuose. Vienas yra Azerbaidžano kalnuose. Azerbaidžaniečių tikėjimas – islamas. Jie vyno negeria. Ki­tas ilgaamžiškas rajonas – Dagestano pietuose. Dagestano tautos irgi yra musulmoniškos. T.y. blaivus rajonas. Trečias rajonas – Abchazijos kalnuose. Abchazų dalis yra krikščio­nys, o dalis – musulmonai. Šitas ilgaamžiškumo rajonas ne apačioje, prie jūros, kur daug vynuogynų, o aukštai kal­nuose. Vynuogės ten neauga, žmonės augina avis. Pusei metų ir ilgiau vyrai išeina į kalnų ganyklas, geria gryną kalnų upokšnių vandenį. Mes pripratę matyti, kad gruzi­nai geria, bet Gruzijoje nėra daug ilgaamžių žmonių. (nuoroda)

Beje, būdamas Ispanijoje nemačiau girtų vietinių, nors vyno daug ir jis pigus, girti buvo tik mieli tautiečiai.

„Bet vis tiek, absoliutūs blaivininkai man atrodo trenkti, manau, kad jie turi kokių kitų keistenybių“, suabejoja mano tautiškas kolega. Taip, tai labai populiarus šito socialinio konstrukto pavyzdys, kaip ir stojimas mūru už savo priklausomybę nuo alkoholio, tabako, kitų narkotinių medžiagų bei lošimo.

Mielieji, kaip galima vadinti keistu žmogų, kuris nenuodija savo  organizmo, sutaupo daugybę laiko ir blaivią galvą, neprisidaro gėdos ir problemų bei išsaugo nemažai pinigų, kuriuos gali naudingiau panaudoti/investuoti? Tai Jūs čia keisti, kad to nesuprantate. Be to, jei alkoholis nėra jums problema, tai kodėl jo neatsisakote? Kaip keisime supuvusią politinę sistemą jei nesugebame pakeisti savęs?

Manau, jog beskaitant šiuos priekaištus kokiam mano bendraminčiui užvirė kraujas ir jis pasipiktinęs pasmerkė mane – kas aš toks, kad jam nurodinėčiau?

Galiu atsakyti – sąžinė. Žinoma, galima ir toliau gyventi tokiu pat ritmu. Nematyti, kad tautiniai judėjimai stagnuoja, kad vyksta tylus mūsų Tautos genocidas, kurį vykdo išsigimėliai politikai ir gobši alkopramonė. Kad neviltį ir džiaugsmą alkoholyje skandinanti Tauta nebesugeba kritiškai mąstyti ir atplėšus subines nuo foteliukų už save pakovoti.

Darykime išvadas, mielieji. Pradėkime Tautos išblaivinimą nuo savęs, mes turime būti pavyzdys ir mes būkime kibirkštis, kuri uždegs kovos fakelą.

Pradėkime nuo savęs. Manau, jau laikas suvokti, kad nebeužtenka kartą metuose pamojuoti vėliava, šūktelti lozungą forume bei klausytis Diktatūros. Metas išaugti vystyklus ir pagaliau pradėti realią kovą už savo Tautą. Nes tik blaivi Tauta gali kovoti ir išlikti.

0 2428

 Sąmoningas gėrimas

 Geriantys žmonės sako, kad jie patiria malonumą? Mokslui gerai žinoma, kad geriantieji malonumo nepatiria. Žmonės, kurie kalba apie malonumą nuo alkoholio, yra paveikti propagandos ir pasidavę psichologinei įtaigai. Buvo atlikta daug eksperimentų, kaip mus veikia kitų žmonių nuomonė. Štai vienas jų. Susodina į eilę 15 vaikų ir visiems duoda po stiklinę saldaus kompoto, o paskutiniam duoda rūgštaus gėrimo. Kai pirmasis paragauja, jo klausia: Koks skonis?Saldu, – atsako. Antrasis: saldu, trečiasis: saldu ir t. t., o penkioliktas paragavęs susiraukia, bet sako: saldu. Visi pasakė saldu ir jis sako – saldu.
Krasnojarske gyveno psichoterapeutas Suganiako, kuris gydė nuo alkoholizmo savu originaliu būdu. Papasakosiu kaip.
Ateina alkoholikas arba jį dažniausiai kas nors atveda. Susitaria, kad ateis kitą dieną ir liepia jam atsinešti butelį degtinės. – O čia tai bent gydytojas, – nudžiunga alkoholikas. – Čia man gydytis patinka. Kitą dieną ateina, atsineša butelį degtinės. Gydytojas pasodina jį mažame kambarėlyje, kuriame stovi taburetė, stalas, ant stalo taurelė, popieriaus lapas su klausimais ir rašiklis, o aplinkui baltos sienos. – Štai tau klausimai, – sako gydytojas, – atsakyk į tuos klausimus raštu. Jei bus kas nors ne taip kviesk mane. Viena sąlyga – atsakymus į visus klausimus rašyk būtinai kaire ranka. Pirmas klausimas: Vardas ir pavardė. Ir alkoholikas kaire ranka vedžioja atsakymą. Antras klausimas: Gerti nori? –  rašo: noriu. Trečias klausimas: Jeigu nori įsipilk ir išgerk. Prisipila taurelę ir išgeria. Ketvirtas klausimas:  Ką jauti burnoje? – Nieko. Penktas klausimas:  Ką jauti skrandyje? – Nieko. Šeštas klausimas: Ką jauti galvoje? – Nieko. Rankose nieko, kojose nieko… Devintas klausimas: Gerti nori? – rašo: noriu. Dešimtas: Jeigu nori įsipilk ir išgerk. Prisipila taurelę ir išgeria. Vienuoliktas: Ką jauti burnoje? – rašo: rūgštu. Dvyliktas: Ką jauti galvoje? – rašo – galvoje pradeda ūžti. Tryliktas: Ką jauti skrandyje – rašo: degina. Keturioliktas: Ką jauti rankose? – rašo: drebėti pradėjo. Penkioliktas: Ką jauti kojose? – rašo: kojose silpna. Šešioliktas: Gerti nori? – rašo: noriu. Septynioliktas: Jeigu nori įsipilk ir išgerk. Prisipila taurelę ir išgeria. Galva ūžia, skrandį degina, rankos, kojos kaip medinės… Pašoka ir beldžia į duris. Ateina gydytojas. – Degtinė kažkokia ne tokia. – Kaip ne tokia? Tu ją pats atsinešei. – Nuo degtinės man linksma, o nuo šitos galva ūžia, kojos medinės ir širdis taip plaka. – Na, tada viskas aišku. Einame šitą degtinę išpilsime, – degtinę išpila į klozetą. – Ateik rytoj ir atsinešk geros degtinės. Pakartosime gydymą. Rytojaus dieną ateina ir vėl po trečios taurelės jis sako, kad degtinė ne tokia. Vaikšto jis pas gydytoją dvi savaites ir trečią savaitę supranta, kad jokio džiaugsmo degtinėje nėra. Tai organizmo nuodijimas. Jis nuodija save ir nuodijimo simptomus užrašo kaire ranka.
Paklausiau jo, kodėl kaire ranka?
– O tai pats svarbiausias dalykas šitame metode. Kaire ranka rašyti neįprasta, rašo ilgai ir rašydamas pajaučia neigiamus simptomus. O jeigu rašytų dešine ranka – viskas įprasta, ir jis greitai surašytų įprastas nuomones.
Tai, kad žmonės sako, jog jie patiria malonumą yra grynai kolektyvinis psichologinis efektas. Kuris pradedantysis, išgėręs degtinės, nesusiraukė ir nepasijuto blogai? Bet kiti jam sako: tai tik iš pradžių, priprasi, būk vyras ir panašiai. Jeigu ir sutiksime, kad geriantis patiria malonumą, tai tas malonumas nuodėmingas – kitą dieną būna gėda už tokius malonumus.
Nesistenkite įtikinti visų, nepasiseks. Jei norėsite visus įtikinti – kaktą pramušite. Ką su juo kalbėti, jei jo smegenys užnuodytos, ir jis tik ieško, kaip pateisinti savo gėrimą. Ir ras pasiteisinimą. Pasiteisins tuo, kad kitas dar daugiau už jį geria. Žmonės supranta ir priima skirtingai. Tačiau, nepaisant to, reikia apie tai kalbėti, rašyti, skelbti, rodyti. Juk žmonės žūsta nuo nežinojimo. Labai norėtųsi, kad Bažnyčia šioje srityje būtų veiklesnė. Daug žmonių eina gelbėtis į sektas, nes ten laikomasi blaivybės.

Pirmojo asmens reikšmė

 Klausimas: O kaip apversti alkoholinį lovį, kurį apvertė paršiukai?
Apversti lovį nesunku. Tam reikia, kad Pirmasis asmuo būtų geros valios ir supratingas. Jeigu Pirmasis asmuo supranta šią problemą ir nori ją spręsti, tada problema išrišama lengvai. Tarkime, caras Ivanas III 1550 metais nutarė Rusijoje įvesti blaivybę. Uždraudė vyno ir degtinės gamybą bei pardavimą ir paskyrė bausmes to draudimo nesilaikantiems. Blaivi Rusija išaugo į didelę valstybę. Caras Nikolajus II 1914 metais įvedė sausą įstatymą. M. Gorbačiovas atėjo į valdžią ir išleido nutarimą prieš alkoholio vartojimą.
Kai 1985 metais išėjo antialkoholinis nutarimas, šeši Tomsko srities rajonai įvedė sausą įstatymą. Atsirado blaivybės zona. Vėlgi rajono valdžia – Pirmasis asmuo taip padarė. Mus, kaip kovotojus už blaivybę, pakvietė ten apsilankyti. Tai, ką pamačiau atvažiavęs, labai nustebino. Aš pirmą kartą per 35 metus pamačiau, kad vyrai gatvėje žaidžia su vaikais – ripką (bobą) muša (бабки). Nebuvau matęs, kad blaivūs vyrai kažko tai vaikus moko. Juk vyrai kaime niekada vakare nebūdavo blaivūs. Susirinko į klubą žmonės ir mus pristatė kaip blaivybės judėjimo organizatorius. Išėjo moteris, nusilenkė žemai ir pasakė: Perduokite Gorbačiovui, jei jis atvažiuotų, plausime jam kojas ir gersime vandenį už tai, kad jis mūsų vyrus nuo mirties išgelbėjo.
Ko pirmasis asmuo imasi, taip ir bus. Štai gegužės 31 d. buvo pasaulinė nerūkymo diena ir mus, blaivybės aktyvistus, surinko Novosibirsko miesto merijoje. Ten mums pasakoja ir rodo, kaip vienos mokyklos mokytoja suorganizavo piešinių prieš rūkymą konkursą. Visi aikčioja – kaip tai gerai ir kiek daug padaryta. Aš atsistojau ir pasakiau: Ar jums ne gėda? Važiuodamas iš akademinio miestelio į šį susitikimą pakeliui suskaičiavau 21-ą stendą (8×6 m2), reklamuojantį alkoholį ir tabaką. Per du metus pirmą kartą matau šį mažą plakatėlį prieš rūkymą, kurį nupiešė vaikas. Ar galima šitą vaiko piešinėlį lyginti su tais reklamos stendais, kurie kabo visame mieste?
 Mano žmona 16 metų vadovauja stambiai poliklinikai – 320 žmonių yra jos pavaldiniai, daugiausia moterys. Per tuos 16 metų poliklinikoje nebuvo nė vieno atvejo, kad būtų vartojamas alkoholis, nėra nė vieno rūkančio žmogaus. Tai vadovo – pirmojo žmogaus pozicija. Jos vadovaujamoje poliklinikoje – blaivybės zona. Kai yra gera valia, neįveikiamų problemų nelieka.

* * *

Kaip buvo nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje?
1922 m. Konstitucijos 101 str. leido valsčių piliečiams patiems spręsti, ar reikalingos svaigalų prekybos įmonės. Tuo remiantis 30-yje valsčių buvo uždarytos visos smuklės.
Panaikinus šį straipsnį, 1924 m. buvo įvestas valstybinis alkoholio monopolis, kurį saugojo įstatymai ir Baudžiamasis statutas. 1934 m. įvesti gėrimų reklamos apribojimai, uždrausta pardavinėti alkoholį asmenims iki 18 metų, valstybės tarnautojams ir dėvintiems valstybines uniformas. Už naminės varymą bausta iki 1,5 metų kalėjimo arba iki 6000 Lt bauda. Premijuoti policininkai, suradę naminės varyklas. Vienam Lietuvos gyventojui per metus buvo parduodama tik apie l litrą absoliutaus alkoholio.
Jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais alkoholio buvo parduota 74,9% daugiau nei 1939 metais. Okupacijos metais Lietuva tapo viena iš labiausiai prasigėrusių respublikų, buvo didinama alkoholio gamyba, ypač pigaus, steigiama vis daugiau alkoholio parduotuvių, žmonėms peršamas „sakingas“ alkoholio vartojimas, rengiami „žiburėliai“, dygo pirtelės nomenklatūros orgijoms, augo nusikalstamumas, katastrofiškai trumpėjo vyrų amžius.
1985 m. M. Gorbačiovo pradėtos antialkoholinės politikos dėka, Lietuvoje iš 41140 alkoholio prekybos taškų liko tik 990. Deja, Gorbačiovo antialkoholinė politika tetruko 2,5 metų. Ši antialkoholinė politika parodė, kad valstybė, protingai ir racionaliai koordinuodama savo veiksmus, gali veiksmingai mažinti alkoholio suvartojimą ir grėsmingas to vartojimo pasekmes. (http://siauliai.lcn.lt/skelbimai/;108)

* * *

Tai, kad mūsų vyriausybė ką nors padarys blaivybės klausimu, labai sunku tikėtis. Bet mes su jumis esame žmonės ar ne? Mes galime asmeniškai atsisakyti alkoholio, galime pradėti blaiviai gyventi ir aplink save formuoti blaivybės zoną. Mes galime galų gale pareikalauti, kad vyriausybė tarnautų ne „pasaulinei vyriausybei“, bet mums. Galime, jeigu tapsime blaiviais žmonėmis. Kai aš klausiau, kas iš principo nevartoja alkoholio, jūs rankos nepakėlėte.
Kultūringai geriantis žmogus ir yra pats baisiausias blogis. Prasigėręs alkoholikas labai naudingas žmogus. Jis voliojasi baloje, o vaikai eina pro šalį  ir mato, kad dėdė prisilakė iš tų butelių kur gastronome parduodami. Alkoholikas – tai pavyzdys, kaip nereikia daryti, o kultūringai geriantis žmogus – tai pavyzdys, kaip reikia daryti. Kas mūsų vaikus stumia prie alkoholinio lovio? Stumia tie, kurie geria per šventes. Visiems tiems, kurie labai nori gerti šampaną per šventes, aš sakau: Ar jūs norite, kad jūsų vaikai gertų ir prasigertų Atsiliepia: – Kodėl jūs taip keliate klausimą? Aš noriu, kad gertų ir neprasigertų. Nėra garantijos, kad jūsų vaikas gers ir neprasigers. Jeigu jūs turite garantiją, tai jums auksinis paminklas ir Nobelio premija. Tai juk narkotikas. Kiekvienas nusigeria, tik skirtingu greičiu. Kas greičiau, kas lėčiau, bet visi kvailėja, visi degraduoja. Tiesiog skirtingu greičiu eina link kapo, štai ir viskas.
Todėl tokiems sakau: Jei norite, kad jūsų vaikas gertų ir nusigertų rašykite  „Noriu“.  Yra tokie, kurie rašo: Noriu. Tada sakau: Savo ranka parašykite: „Aš noriu, kad mano sūnus Kolia pradėtų gerti nuo tokių tai metų“.
Žmonės sielos gilumoje yra už blaivybę ir supranta, kad tai vienintelis išsigelbėjimas nuo lėto susinaikinimo. Nebūtinai turi būti sausas įstatymas. Tegu miesto meras paima skriestuvą ir aplink kiekvieną mokyklą, vaikų darželį, gydymo ir sporto įstaigą aprėžia 500 metrų spindulio apskritimą ir pasako: Tai blaivybės zona, kur draudžiama parduoti, reklamuoti alkoholį ir tabaką, – kad vaikai nematytų. Bet tada mieste neliktų vietos, kur parduoti tą alkoholį. Na, ir nuostabu. Yra miesto sąvartynas, už jo išskirkite vietą tai bjaurasčiai pardavinėti. Kas negali be jos apseiti, tegu eina ten – už šiukšlyno. Žmonės į juos pirštais ims rodyti. Nuo vaikų atitolinsime šitą nuodą. Tai vienas iš sprendimo būdų. Juk taip padaryta Švedijoje, ten nėra sauso įstatymo kaip Egipte.
Susirinkę žmonės ėmė ploti. O juk tai padaryti gali kiekvieno miesto meras.
Viena dėstytoja pakvietė mane paskaityti antialkoholinę paskaitą Tekstilės pramonės institute. Kalbėti ji leido slapta – vietoj savo paskaitos. Dalyvavo 80 studentų, bet kažkas įskundė. Norėdama apsisaugoti, ji paprašė studentų, kad jie visi parašytų atsiliepimą apie tą paskaitą. Vienas žmogus parašė: Spjaunu aš į viską, gėriau ir gersiu, rūkiau ir rūkysiu. Likusieji studentai parašė, kad tai informacija, kuri nuo jų yra slepiama. Ji mums reikalinga kaip oras, didelis jums ačiū.
Šio instituto rektorius yra blaivininkas. Apie jo institutą 500 metrų atstumu nėra nė vienos parduotuvės ar kiosko prekiaujančio alkoholiu. Tokio kultūringo instituto niekur kitur nemačiau. Prie jo kabo didžiulis stendas su užrašu: Instituto teritorijoje kategoriškai draudžiama rūkyti. Vyrams leidžiama rūkyti tik dviejose tam skirtose vietose – bjaurastynuose. Moterims visai uždrausta rūkyti. Tvarka, švara, nei dūmų, nei nuorūkų. Visi nešvarumai ir netvarka nuo rūkančiųjų ir girtuoklių.
Nuvažiavau į Uralo Politechnikos institutą. Pirmajame aukšte aludės, tabako dūmai. Į trečią aukštą užlipu – koridoriuje sėdi studentai ir lošia kortomis. Visa tai priklauso nuo Pirmojo asmens – šiuo atveju rektoriaus.
Klausimas:
Turtingieji naudoja labai aukštos kokybės konjakus, vynus, gal jie mažiau kenkia?
Tai tik retorinis klausimas. Nesvarbu koks konjakas naudojamas – aukštesnės rūšies, ar žemesnės – vis tiek jame yra narkotinis nuodas alkoholis, kuris žmogų paverčia kvailiu ir formuoja priklausomybę, vedančią ne į vystymąsi, bet į degradaciją. Kai kas sako, kad  jo senelis rūkė ir gėrė, o sulaukė 70 ar 90 metų. – Nėra jokių abejonių: jeigu jūsų senelis nebūtų rūkęs ir gėręs, jis būtų pragyvenęs 100 ar120 metų. Akademikui Uglovui šimtas metų, bet dar atlieka chirurgines operacijas, vairuoja automobilį.
Klausimas:
O senovėje juk gerdavo midų (медовуху)?
Visos pasakos baigiasi tais pačiais žodžiais: Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Alus buvo medumi saldintas vanduo. Gerdavo jį retai. Ratu leisdavo indą su saldžiu vandeniu, į kurį pamerkdavo savo ūsus. Tas pasakose minimas alus ir midus nieko bendro neturi su alkoholiu. Panašiai kaip ir gira. Gira – tai vandeninė tam tikro produkto ištrauka. Į vandenį įmeta džiūvėsių, pastovėjo – džiūvėsių gira. Ropių pritarkuokite ir užpilkite vandeniu. Po dviejų dienų – nuostabus gėrimas. Tai ropių gira, arba burokėlių gira. O kaip dabar daroma? Prideda mielių ir cukraus. Tai jau ne gira. Taip daroma, kad vaikus pripratintų prie alkoholio.

Pradėti nuo savęs

 Prieš reikalaudami ko nors iš vyriausybės ar prezidento, iš kurio vargu ko nors šiuo klausimu sulauksime, reikia visų pirma iš savęs pareikalauti. Kokia mano pozicija? Ką aš asmeniškai darau? O ypač inteligentai turi būti susivokę. Paskutiniame Teisme mūsų paklaus, ką padarėme asmeniškai, kad išgelbėtume savo vaikus ir tautą. Visiems mums reikės atsakyti. Neišsisuksime su tokiais pasiteisinimais, kad ten, viršuje, valdžia nieko nedarė. O ką mes apačioje darėme? Juk nuo mūsų viskas priklauso.
Blaivus gyvenimo būdas daugeliui nėra patrauklus. Aš nepropaguoju blaivybės, aš kalbu apie tai, kad alkoholiu yra naikinami žmonės, šeimos, naikinama tauta, kad alkoholis – tai ginklas, nukreiptas prieš kiekvieną iš mūsų. Ir jeigu šitą ginklą imi į rankas ir jį pakeli matant vaikams, – tu propaguoji šitą ginklą, esi nusikaltėlis. Kiekvienas turime atsistoti ir pasakyti, kad tai nuodas, kuriuo norima mūsų vaikus nužudyti. Ne, aš tose žudynėse nedalyvausiu! Štai tokia turi būti mūsų asmeninė pozicija. O kai bus pakankamai blaivių žmonių, jie jau ir revoliuciją galės sukelti.
Kodėl žmogus nenori būti blaivus? – Būti apsvaigusiu yra lengviau ir paprasčiau. Apsvaigęs „pabėgi” nuo gyvenimo ir su banda eini link greito susinaikinimo. O blaiviam reikia priimti gyvenimo iššūkius ir būti atsakingu už save ir kitus.
Juk 1985 metų antialkoholinė kampanija ne tuščioje vietoje atsirado. 1983 metais Sočyje perskaičiau paskaitą, kurią įrašė į magnetinę juostą ir pradėjo ją dauginti bei platinti. Pakvietė į Vladivostoką, bet ten mane areštavo kaip antitarybinės propagandos skleidėją, kurį reikia pasodinti, ir išsiuntė iš Vladivostoko. KGB nurodė juostą su mano paskaita sunaikinti. KGB nurodymas buvo tarsi žibalas į ugnį – juostelė greitai ir plačiai išplito. Ji ir suformavo tą visuomenės nuomonę, kuri buvo pagrindas antialkoholinei kampanijai. Gorbačiovas suprato, kad antialkoholinį nutarimą gyventojai priims teigiamai. Papasakosiu, kaip liaudis priėmė šį nutarimą.
1988 metais Blaivybės draugija savo lektorius nukreipė į Krasnojarsko kraštą. Vyko 15 lektorių iš Maskvos ir Leningrado ir aš vienas iš Novosibirsko. Aš skaitau paskaitas apie blaivybę, o jie apie „kultūringą” gėrimą, – kad antialkoholinė kampanija kvailystė, kad reikia gerti, bet „kultūringai”. Liaudis nesupranta, kaip čia yra: buvo blaivybė, o dabar vėl „kultūringas” gėrimas? Į Krasnojarską jie atskrido iš Maskvos ir, surinkę viso miesto komjaunimo aktyvą, kalba jiems apie „kultūringą” gėrimą. O aš pavėlavau ir sėdžiu salėje. Uždaviau pirmajam sekretoriui klausimą: Lektorius iš Maskvos sako, kad  liaudis nepriėmė antialkoholinės kampanijos. Aš žinau, kad Krasnojarsko krašte uždarė kelis tūkstančius alkoholio parduotuvių. Pasakykite, ar buvo nors vienas gyventojų protestas prieš uždaromas alkoholio parduotuves? – Atsako: Nebuvo nė vieno. – Klausiu toliau: Žinau, kad dabar vėl pradėjo atidarinėti šimtus alkoholiu prekiaujančių parduotuvių. Pasakykite, ar yra protestų prieš atidaromas parduotuves? Atsako: Mes užversti protestais, žmonės neleidžia jų atidarinėti, nuverčia kioskus, padeginėja. Aš ir sakau: Štai jums žmonių pozicija.

Alternatyvi televizija

 Aš specialiai dviems dienoms užtrukau Maskvoje, kad padarytų mano paskaitų įrašus alternatyviai televizijai. Šiandien mes patys turime imtis iniciatyvos ir veikti. Patys spręskite, ką jums daryti ir kaip.
Abakane buvau tris dienas. Profesionali televizija, žmonėms pageidaujant, pakvietė mane ir  filmavo mano pasisakymus.  Tos laidos vadinosi Galima gerti visiems, bet reikia tik žinoti. O ką reikia žinoti prieš geriant, pasiklausykite prof. Ždanovo. Tris dienas filmavo, bet vėliau pasakė, kad viskas išsitrynė. Gerai, kad vienas vaikinas lygiagrečiai filmavo mėgėjiška kamera. Įrašas išliko ir dabar keliauja po žmones. Štai kaip oficiali TV ir valdžia žiūri į šitą gyvybės ir mirties klausimą.
Visa televizija yra valdoma tamsiųjų jėgų. Svarbu išlikti ir tokiomis sąlygomis. Reikia namuose kurti savo alternatyvią televiziją. Juk visi turime vaizdo grotuvus (videomagnetofonus), DVD grotuvus ir kitas galimybes. Vaikams reikia rodyti tai, kas jiems reikalinga, kad jie turėtų stuburą ir galėtų atsilaikyti prieš tvirkinančią propagandą. Reikia leisti savo periodinę spaudą.

* * *

Perskaitę šią medžiagą suprasime, kokias baisias pasekmes sukelia alkoholis ir tabakas, kaip jie veikia žmogų, šeimą ir visuomenę. Kas ir kodėl paleido šį, ištisas tautas naikinantį mechanizmą? Dabar pagrindinis smūgis yra nukreiptas prieš jaunimą. Tam skiriamos milžiniškos lėšos. Gelbėtis pačiam, gelbėti vaikus, tautiečius yra kiekvieno pareiga. Platinkime šią medžiagą šeimose, tarp draugų, mokyklose, perduokime iš rankų į rankas, kalbėkime apie tai.

Alkoholis Lietuvoje ir kryžius lietuvių tautai

 Statistikos Departamento duomenimis, absoliutaus alkoholio litrais vienam gyventojui teko: 2000 m. – 9,9 litro; 2001 m. – 10 litrų; 2002 m. – 10 litrų; 2003 m. – 10,2 litro; 2004 m. – 10,4 litro; 2005 – 10,7 litro.
* Lietuvos alkoholio rinkos vertė per artimiausius penkerius metus išaugs 35,5%. Pernai alkoholinių gėrimų rinka išaugo 6,9%. Lietuvių išlaidos alkoholiui itin išaugo pradėjus kilti gyvenimo lygiui po 2004 m., Lietuvai tapus ES nare. (ELTA pranešimas, „Kauno diena“, 2007-01-30)
Tokie yra oficialūs skaičiai, tačiau, kaip tvirtina Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas A. Veryga ir Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius V. Mačiulis, realus alkoholio sunaudojimas yra mažiausiai dvigubai didesnis, nes dalis alkoholio visada lieka neįskaičiuota. Šie specialistai sprendžia pagal alkoholinių psichozių, kurių neįmanoma nuslėpti, skaičių. 
A. Veryga:
Jei vertintume, kokiais mastais didėja alkoholinės psichozės atvejų, reali padėtis būtų daugiau nei 20 litrų gryno etilo alkoholio per metus. Per penkerius metus alkoholinių psichozių skaičius išaugo nuo 55 iki 90 atvejų šimtui tūkstančių gyventojų. Alkoholinės priklausomybės diagnozę galima nuslėpti einant gydytis privačiai, tačiau alkoholinės psichozės nenuslėpsi. Didelę alkoholio dalį išgeria vaikai, kurie teoriškai net nusipirkti jo negalėtų.
V. Mačiulis:
Visiška laisvė girtavimui. Alkoholis yra narkotikas, prie jo priprantama. Jauni žmonės gali priprasti per 6-8 mėnesius. Šiuo metu užregistruoti 2 vaikų alkoholinės psichozės atvejai. Baltoji vaikų karštinė buvo neregėtas dalykaas Lietuvoje. O dabar po Lietuvą laksto daugiau kaip 3000 nuo baltosios karštinės pamišusių žmonių, daugiau nei 600 serga lėtinėmis psichozėmis, pavydo kliedėjimu. Tai labai pavojinga, nes sutuoktiniai dažnai vienas kitą nužudo. Tokių lėtinių psichozių nuo 1990 m. padaugėjo daugiau nei 20 kartų. 80% visų savižudybių įvykdoma esant girtos būsenos. (http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=12071801)

* LR Seime vykęs Nacionalinės sveikatos tarybos posėdis konstatavo, kad vykdoma alkoholio politika iš esmės prieštarauja alkoholio kontrolės teisės aktų nuostatoms, t. y. vykdoma politika ne mažina, bet didina alkoholio vartojimą. … Posėdyje akcentuota: kad pagrindinį vaidmenį sprendžiant klausimus, susijusius su alkoholio vartojimu vaidina ne Nacionalinė sveikatos taryba, bet Ūkio ministerija, o Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarybą, kaip neparankią instituciją, jau antrą kartą rengiamasi naikinti.
Be to, sparčiai auganti mažmeninė prekyba, didėjantis prekybos tinklų skaičius ir atsirandančios specializuotos alkoholinių gėrimų parduotuvės skatina gėrimų pardavimą.
– „Kauno diena“, 2007-02-14; „Kelias į pražūtį“

PSO duomenimis, kai alkoholio suvartojimas per metus vienam gyventojui viršija 8 litrus absoliutaus alkoholio, prasideda negrįžtamas tautos nykimas ir degradavimas. 2005 m. lietuviai, pagal oficialią statistiką, suvartojo 10,7 litro gryno spirito vienam gyventojui, bet iš tikrųjų, pasak, A. Verygos ir V. Mačiulio, – apie 20 litrų.
Laisva Lietuva taip pat pasistatė depopuliacinį (gyventojų mažėjimo) kryžių. Tai kryžius tautai. Tą kryžių nubraižė gimstamumo ir mirtingumo rodiklių kreivės. Kol tauta gyvybinga, gimstamumo kreivė yra aukščiau už mirtingumo. Mažėjant gimstamumui ir didėjant mirtingumui kreivės pradeda artėti viena prie kitos, susilygina, persikryžiuoja ir toliau judėdamos laiko ašies kryptimi nubrėžia kryžių. Lietuvoje šios dvi kreivės susikryžiavo maždaug 1995 metais.
Konkretūs skaičiai yra tokie: 1990 m. mirtingumo rodikliai padidėjo nuo 10,8 iki 12,8 tūkstančiui gyventojų, o gimstamumo sumažėjo nuo 15,4 iki 8,9 tūkstančiui gyventojų. 1990 m. teigiamas gyventojų prieauglis buvo +4,6 tūkstančiui gyventojų , o 2005 m.  ­­-3,9 tūkstančiui gyventojų. Galima patiems nubrėžti kreives ir pamatyti, kaip atrodo kryžius tautai.
Lietuvoje natūralus gyventojų skaičiaus mažėjimas prasidėjo nuo 1994 metų. 1994-2004 metais Lietuvos gyventojų natūraliai (neskaitant emigracijos) sumažėjo 69 tūkstančiais, o pastaraisiais metais kasmet sumažėja po 20 tūkstančių (iš ataskaitos Seimui).

* Statistikos departamento duomenimis, per trejus pastaruosius metus buvo uždarytos 422 bendrojo lavinimo mokyklos, o moksleiviško amžiaus vaikų skaičius sumažėjo 20761.
– ELTA, 2004-11-29; http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=5563425

* Mokslininkų teigimu, nemažėjant emigracijai bei išliekant menkam gimstamumui, ilgainiui gali pristigti pinigų išmokėti numatytas pensijas. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorės Audronės Morkūnienės, jau po 10 metų gali tekti skolintis pinigus, norint išmokėti tokias pensijas, kokios yra dabar numatytos.
– Lietuvos radijas; Omni Laikas, 2006-09-05

* Sunkiai suvokiama, kad vienas iš trylikos globos namuose gyvenančių vaikų yra tikras našlaitis, o likusieji yra socialiniai našlaičiai – jie turi tėvus, kurie jais nesirūpina.
– Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) projektų vadovė Agnė Kurutytė; Delfi.lt, 2006-05-17.

* Pernai kiekvienas Lietuvos gyventojas išgėrė apie šešis litrus sidro – keturis kartus daugiau nei prieš dvejus metus. Lengvųjų alkoholinių gėrimų gamintojo „Ragučio“ duomenimis, iš viso 2006 m. Lietuvoje parduota daugiau nei 20 mln. litrų sidro. Pats „Ragutis“ užima apie 40-45%. šalies sidro rinkos. Bendrovės pardavimai pernai išaugo 72%. iki 9,1 mln. litrų. Pasak D. Rutkausko, šiemet laukiama ne mažesnio apyvartos augimo nei pernai. Tikimasi, kad sidro pardavimai ypač išaugs prasidėjus vasaros sezonui.
– ELTA. 2007-01-29

* Klaipėdos mokyklos šį rugsėjį dar labiau ištuštės. Planuojama, kad jose bus 31 klase mažiau. Jose galėtų mokytis apie 800 vaikų. „Nors šie skaičiai nedžiugina, tačiau tai – optimistinė prognozė. Gali būti, jog šią rugsėjo 1-ąją į Klaipėdos mokyklas neateis dar daugiau vaikų“, – perspėjo uostamiesčio savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Virginija Kazakauskienė. Pasak jos, mokyklos tuštėja kasmet. Kiekvieną rugsėjį sulaukiama po maždaug 1500 mažiau vaikų. „Vaizdžiai tariant, kasmet netenkame po dvi vidutinio dydžio mokyklas“, – pridūrė ji.
– „Klaipėda“, 2007-03-08

* Šiaulių rajone yra apie 50% kaimų, kuriuose eilę metų nebegimsta vaikai. Kuo toliau nuo rajono centro, tuo mažiau naujagimių. „Žinokite, aš apakusi“, – neslėpė nuostabos Birutė Babrauskienė, Šiaulių rajono civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, surinkusi informaciją apie Šiaulių rajono kaimus, kuriuose pernai negimė vaikų. Vedėja prisipažino: gavusi pirminę informaciją iš pradžių nepatikėjo savo akimis ir kai kurių seniūnų prašiusi perskaičiuoti dar kartą. Kuo kaimas labiau nutolęs nuo centro ar pagrindinių kelių, tuo labiau sensta ir miršta.
– „Šiaulių kraštas“, 2007-02-10

* Šokių salėje besivoliojantis girtas dešimties metų vaikas. Ankstyvą rytą prie alkoholio parduotuvės miksą tiesiog iš butelio pakaitomis traukiantys iš kaimo atvažiavę tėvas ir paauglė jo dukra. Į policijos komisariatus iš viešų vietų atvežami šimtai girtų vaikų. Kai kurie jau komoje – vežami tiesiai į reanimacijos skyrius. Tai kasdieniai nieko jau net nebestebinantys Lietuvos reiškiniai. Gerti tapo norma, o negerti – lyg ir patologija. Tačiau ši nuostata neatsirado savaime. Tai – į vaikus ir moteris nusitaikiusios alkoholio rinkos „pasiekimas“. Paaugliai teikia pirmenybę gėralo skoniui. O gamintojai tuo pasirūpina. Degtinę parduoda sumaišytą su sultimis ar limonadu. Vis dažniau berniukai alų pradėjo keisti neseniai atsiradusiu alaus kokteiliu, skanesniu už alų. Mergaitės taip pat geria ne šampaną ar vyną kaip jų mamos. Nusiperka „Sidro“, „Mix“-o ir kitokių paskanintų alkoholio mišinių. Būti šiek tiek išgėrus – madinga. Vilma Ancikevičienė, Kelmės rajono policijos komisariato Nepilnamečių nusikaltimų prevencijos grupės vadovė, konstatuoja liūdną faktą, jog per dešimt šių metų mėnesių į policijos komisariatą iš viešų vietų atvežti 54 girti nepilnamečiai, iš jų – 12 mergaičių. Prieš penkiolika metų girtas vaikas policijos komisariate buvo retenybė. Per keliolika pastarųjų metų alkoholis pavertė degradais, nelaimių aukomis arba nuvarė į kapus tūkstančius Lietuvos žmonių, dažniausia silpnavalius suaugusius. Dabar alkoholio rinka nusitaikė į vaikus. Situacija labai sparčiai pasikeitė, kai imta gaminti pigius, iš vaiko kišenpinigių įperkamus, pasaldintus ir paskanintus alkoholinius kokteilius. Alkoholio gamintojai augina sau naują alkoholio vartotojų kartą.
– „Šiaulių kraštas“, 2006-11-18

Moksleivių tyrimai rodo, kad Lietuvoje daugėja rūkančių vaikų. ESPAD tyrimo duomenimis, 1995-2003 m. šešiolikmečių rūkančių paauglių padaugėjo nuo 34% iki 49%, o to paties amžiaus merginų – nuo 18% iki 33%. Pastaruoju metu, kaip rodo ESPAD ir HBSC tyrimų duomenys, bent kartą gyvenime bandę rūkyti prisipažįsta 88%. 15-16 metų amžiaus berniukų ir 73% mergaičių. Rūkančių vaikų nuošimtis jau yra didesnis už suaugusiųjų.
Lietuvoje nuolat blogėja moksleivių alkoholio vartojimo situacija. ESPAD apklausa atskleidė, kad 2003 m. abstinentų skaičius tarp 15-16 metų Lietuvos moksleivių buvo vienas mažiausių iš 30-ies Europos šalių. ESPAD tyrimo duomenimis, 15-16 metų vaikų girtavimas nuo 1995 iki 2003 m. išaugo 5 kartus. 15-16 metų moksleivių, vartojusių alkoholį 10 ir daugiau kartų per paskutines 30 dienų, skaičius 1995-2003 m. tarp berniukų išaugo 4 kartus (nuo 2,6% iki 12,8%), o tarp mergaičių – beveik 5 kartus (nuo 1% iki 4,7%). Net 66 proc. Lietuvos moksleivių per paskutinius 12 mėn. buvo girti. Tai rodo jau ne atsitiktinius išgėrimus, bet sistemingą jaunosios kartos girtavimą. Todėl galima atsakingai teigti, kad didėjantis girtaujančių vaikų skaičius yra logiška nuolatinio alkoholio kontrolės politikos liberalizavimo pasekmė. Paauglių, augančių be tikrojo tėvo arba motinos, rūkymo galimybė yra 1,5 karto didesnė už paauglių, augančių su abiem tėvais. Sutrikęs bendravimas su tėvais yra dar reikšmingesnis veiksnys skatinantis rūkymą, nes rūkymo galimybę didino 2,9 karto berniukams ir 3,7 karto mergaitėms.

Vakar Seimas pritarė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų projektui. Esminė pataisa yra ta, jog norima liberalizuoti prekybą alumi, praskiestu sultimis. Tokie mišiniai jau ir dabar tapo itin populiarūs tarp paauglių. Tačiau norima, kad jie būtų pardavinėjami visur, kur tik pasiekia vaikų rankos.
– „Klaipėda“, 2007-03-14

Nacionalinė tabako ir alkoholio koalicija kreipėsi į Prezidentą, kad būtų imtasi „neatidėliotinų priemonių stabdant gėdingą tautos girdymo procesą“. Pasak Nacionalinės tabako ir alkoholio koalicijos (NTAK) prezidento dr. Aurelijaus Verygos, šiuo metu esančią situaciją neabejotinai galima vadinti kritine.
Lietuva pagal suvartojamo gryno alkoholio kiekį, tenkantį vienam šalies gyventojui, jau pirmauja Europoje. Alkoholinių psichozių skaičius per pastaruosius 15 metų išaugo 10 kartų (nuo 9 atvejų 100 tūkst. gyventojų 1990 m. iki 90 atvejų 100 tūkst. gyventojų 2005 m.). Statistikos departamento duomenimis, nuo 2000 iki 2005 m. mirčių dėl alkoholio vartojimo skaičius išaugo 40% Šalyje atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė, kad per 10 metų girtaujančių (geriančių kas trečią dieną) 15-16 metų berniukų skaičius išaugo 4 kartus, o to paties amžiaus mergaičių – 5 kartus. Tie patys tyrimai patvirtino faktą, kad tik 2% 15-16 metų vaikų nevartoja alkoholio. 2005 m. atliktas namų ūkio tyrimas parodė, kad pagrindiniai nepilnamečių mergaičių mėgstami gėrimai yra sidras ir alkoholiniai kokteiliai, o nepilnamečių berniukų – alus. Būtent šios prekės yra dažniausiai reklamuojamos, teigia NTAK. Lietuva labai blogai atrodo tarptautiniame kontekste: pirmaujama savižudybių, žuvusiųjų keliuose, patyčių paplitimo mokyklose ir kitose suvestinėse. Visos šios socialinės žaizdos yra tiesiogiai susijusios su alkoholio vartojimu, – teigia A. Veryga. Jis primena, kad Lietuvoje net 70% savižudybių įvyksta apsvaigus nuo alkoholio. Be to, Lietuvoje jau užfiksuoti vaikų alkoholinės psichozės atvejai, o alkoholinėje komoje per šventes medikams gabenami vaikai jau tapo įprastu reiškiniu, – sako A. Veryga. Apie tai, kad valstybė nepadarė nieko, kad pagerintų padėtį, savo išvadose patvirtino ir Seimo kontrolierius. Dar daugiau, šalies Premjeras atvirai tyčiojasi iš visuomenės, teigdamas, kad alkoholio reklama neturi įtakos jo vartojimui. Ūkio ministerija, nuolat tardamasi su alkoholio gamintojais, nepaliaujamai kuria sąlygas alkoholio pramonei klestėti, – stebisi A. Veryga. Jo manymu, tokia padėtis sukuria aplinką, kurioje alkoholio nevartojantys žmonės laikomi psichiškai nesveikais.
lrt.lt, 2007-03-29

(Medžiaga apie padėtį Lietuvoje paimta iš kun. R Skrinsko leidžiamo elektroninio laikraščio PRO VITA – http://www3.vdu.lt/life)

Pabaiga

0 682
Yra mokslinė teorija, kad psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, disleksija, autizmas, šizofrenija, galimai lemia genialumą, LRT Klasikai sako Ignas Kančys. „Nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės“, – pasakoja laidos „Mokslo sriuba“ vedėjas.

0 1026

Alkoholinis lovys ir paršiukai

Kiekvieną kartą, kai galvoju apie šią problemą, matau per visą šalį nutįsusį gigantišką alkoholį tiekiantį lovį. Prie šio lovio veržiasi apkvailinti ir apsvaigę žmonės. Matome padoriai apsirengusius žmones, kurie švenčių proga taurelėmis semia iš to lovio, – tai vadinamieji „kultūringai” geriantys; kai kas iš lovio semia puodeliais, – apie juos sakoma, kad jie geria saikingai; kai kas jau su kibiru lenda į lovį, – tai girtuoklis, blogas žmogus; o kas jau ir į lovį įkrito – tai alkoholikai.
1972 metais Kijevo kino studija susuko dokumentinį filmą apie mažų paršelių elgesį. Iš dešimties motininių kiaulių paėmė po vieną paršiuką, patalpino juos į vieną gardą ir filmavo. Tris dienas paršiukai pešėsi, o trečią dieną susimetė į bandą ir pradėjo gyventi bandos taisyklėmis. Pats protingiausias, nors ne pats didžiausias, tapo vedliu. Atneša lovį su ėdalu, pirmas ėda vedlys, po jo pirmas, antras, trečias ir t. t.
Kažkam kilo mintis į lovį su ėdalu įpilti 3 litrus alaus. Išmaišė ir padavė paršiukams. Pirmasis priėjo vedlys. Pauostė ėdalą su alumi – kažkas ne taip: uostė, uostė, žiūrėjo į kairę, uostė, žiūrėjo į dešinę ir pradėjo ėsti. Paskui – jau neuostydami, ėmė ėsti ir kiti paršiukai. Nuo alaus paršiukai pakvaišo. Pats mažiausias puolė kandžioti vedlį, žviegti – kilo muštynės – kaip prie aludės. Gyvuliukai išsibėgiojo po kampus, stovi, dreba, vienas kito bijo. Dvi dienas paršeliai pagiriojo. Trečioje dienoje išsilaižę žaizdas vėl susimetė į bandą.
Dar po dviejų dienų buvo nuspręsta eksperimentą su alumi pakartoti. Vėl įpylė 3 litrus alaus. Priėjo vedlys, pauostė – akys ant kaktos, uostė, uostė, žiūrėjo į dešinę, žiūrėjo į kairę vėl uostė, žiūrėjo į viršų, kažką prisiminė, suraukė kaktą ir knysle apvertė lovį. Žmonės pagalvojo, kad atsitiktinai. Vėl į ėdalą įmaišė alaus ir padavė paršeliams. Šį kartą vedlys tik pauostė ir iš karto apvertė lovį. Netgi vieno mėnesio paršeliui, ir tam aišku, ką daryti su tuo loviu – išversti jį visam laikui, kol visi jame nepaskendo.
Žmonės, kurie prie lovio stovi su taurelėmis ir puodeliais, – tai patys aršiausi „kovotojai“ prieš girtuoklystę mūsų šalyje. Tai „kultūringai geriantys“, kurie garsiai rėkia: atitraukite girtuoklius ir alkoholikus nuo šio lovio, jie trukdo mums kultūringai svaigintis alkoholiu. Mes atitraukiame girtuoklius ir alkoholikus nuo lovio, bet į atsilaisvinusias vietas ateina jaunimas su alaus bokalais. Ką daryti? – Apversti tą lovį visam laikui! Tai sprendimas, kuris aiškus ir vieno mėnesio paršeliui.

Alus ir vyriškumas

Dar apie alų. Vyksta baisi agresija alumi prieš mūsų vaikus ir jaunimą. Valstybės Dūmą nupirko alaus mafija. Dūma, dar prie B. Jelcino, nors ir vilkino pusantrų metų, mums pateikus galų gale priėmė įstatymą, reguliuojantį alkoholinės produkcijos gamybą. Tame įstatyme buvo keturi labai svarbūs punktai. Pirmas – alkoholiniais gaminiais vadinti visus gaminius, turinčius daugiau nei 1,5% alkoholio. Antra – uždrausti bet kokią alkoholio ir tabako reklamą, išskyrus pardavimo vietose. Trečia – riboti pardavimo laiką – nuo 11 iki 19 valandos ir vietą – ne arčiau kaip 500 metrų nuo gydymo, mokymo ir kultūros bei sporto įstaigų. Ketvirta – vietinė valdžia gali nutraukti prekybą alkoholiu savo nuožiūra. Įstatymą prastūmėme, pusę metų Jelcinas nenorėjo pasirašyti, bet pasirašė. Atsikvėpėme: pagaliau bus įstatymas. Po trijų dienų alaus mafija nupirko visus komitetus ir labai greitai buvo pridėta viena dviejų žodžių pataisa: alkoholiniais gaminiais laikyti visus gaminius, turinčius daugiau nei 1,5% alkoholio, išskyrus alų. Ši pataisa alų padarė nealkoholiniu gaminiu, nors jame yra 4-11% alkoholio. Tai pats baisiausias ir pavojingiausias alkoholinis gaminys. Jį dabar galima reklamuoti per TV,  galima parduoti kur ir kada nori, kad ir mokyklos valgykloje. Alus nelaikomas alkoholiniu gaminiu.
Ir prasidėjo baisi alaus bakchanalija. Daugelis jaunų žmonių net neįtaria, kad tai baisus narkotikas, formuojantis alkoholinę priklausomybę.  Kuo baisus alus, ypač jaunimui? Gaminant alų naudojami apyniai. Iš apynių į alų išsiskiria hormonai, labai panašūs į moteriškus hormonus – progesteroną.
Kuo skiriasi vyras nuo moters? Vyro kraujyje pagrindiniai hormonai yra vyriški, o moters kraujyje hormonai moteriški. Aš vyras, mano balsas ir charakteris vyriškas, vyriški polinkiai, man patinka moterys. Moteris koketiška, norinti patikti vyrams, jos charakteris moteriškas, balsas minkštas ir t. t. Kai vyras ilgai vartoja alų, jo organizme kaupiasi moteriškas hormonas – progesteronas. Sutrinka hormonų pusiausvyra, vyras pamažu aptunka ir tampa panašus į bobą. Jis vis mažiau domisi moterimis. Atkreipkite dėmesį, – po alaus reklamos reklamuojamos tabletės nuo impotencijos. Alų geriantis vyras pamažu praranda vyriškumą. Paskui už didelius pinigus jam siūlo preparatus nuo impotencijos.

Alkoholis ir kūrybiškumas

 Alkoholis mažina intelektą. Iki N. Chruščiovo Rusijoje, kol nebuvo alkoholizmo, moksleivių intelektas buvo aukščiausias pasaulyje. Dabar, kai moksleiviai per pertraukas skvereliuose geria alų, esame vos ne šimtojoje vietoje pagal moksleivių intelektą. Kur priežastis?
Į Novosibirsko akademinį miestelį atvažiavo Tomsko universiteto prof. L. Popovas. Jis kalbėjo apie alkoholio, emocijų ir kūrybos ryšį. Paskaitos esmė labai paprasta.
Kūryba susijusi su fiziologija. Žmogui siūlomas uždavinys: kiek bus du kart du? Atsako: keturi. Ar tai kūryba? Žinoma, kad ne. Šis ir kiti panašūs atsakymai įrašyti galvoje. Bet kai žmogus gauna uždavinį, kurio atsakymo galvoje nėra, tada prasideda kūryba. Koordinačių sistemos abscisių ašyje galime atidėti laiką, o ordinačių ašyje emocijas. Žmogus, gavęs užduotį, pradeda ieškoti atsakymo. Tai gerai matyti egzamino metu, kai užduodamas klausimas, apie kurį nebuvo kalbėta nei paskaitose, nei seminaruose. Tada reikia kažką suvokti, ieškoti atsakymo, kurio galvoje nėra. Čia prasideda kūryba.
Galvoje yra mažas organas, vadinamas hipotalamusu arba pagumbrio liauka. Jie reguliuoja emocinę žmogaus būseną. Pagumbrio liauka duoda įsakymą ir į kraują išsiskiria noradrenalinas. Šis hormonas (stresinis) sukelia neigiamas emocijas. Žmogaus emocinė būsena ima blogėti. Žmogus ieško, pyksta, galvoja, – juk reikia surasti atsakymą. Ir staiga, kažkokiu tai momentu, kuris vadinamas nušvitimo akimirka, į darbą įsijungia visi 15 milijardų neuronų. Ir jie suranda atsakymą, kurio galvoje nebuvo. Tuojau pat pagumbrio liauka duoda įsakymą ir į kraują išmetama daug serotonino, atsakingo už teigiamas emocijas. Nušvitimo metu emocijų kreivė iš karto šoka aukštyn į pliusą, o vėliau pamažu nusileidžia. Ši staigiai į viršų kylanti ir pamažu krintanti kreivė yra nušvitimo kreivė (rodo brėžinį).
Nušvitimo momentą registruoja ir prietaisai – odos varža ant smiliaus jo metu sumažėja du kartus. Taip kūryba yra susieta su fiziologija.
Išgerta stiklinė vyno ar bokalas alaus dviem savaitėm blokuoja hipotalamuso veiklą. Toks žmogus dvi savaites kūrybos atžvilgiu yra žemiau beždžionės. Ir beždžionės suranda kažką nauja, o išgėręs žmogus gali maitintis tik senomis žiniomis. O jeigu jis kartą per dvi savaites gers alų, jam visiškai išnyksta kūrybiniai sugebėjimai.
Maskvos universitete atliko įdomų bandymą: studijavo žiurkių kūrybines galimybes. Paėmė 20 žiurkių ir padalijo pusiau. Vieną dešimtį maitino ir girdė vandeniu, o kitą dešimtį maitino ir girdė alumi. Stebėjo, kaip skirsis jų kūrybinės galimybės. Eksperimentas labai paprastas. Visą parą nemaitintą žiurkę patalpina prieš labirintą, susuktą pagal laikrodžio rodyklę. Tame labirinte yra 4 aklitakiai, o labirinto centre padėtas rūkytų lašinių kąsnelis. Atidaro užtvarą, alkana žiurkė, jausdama lašinius, įbėga į labirintą ir ieško. Sekundometru matuojama, per kiek laiko žiurkė atras lašinius. Blaivi žiurkė pirmuoju bandymu lašinius surado per 15 sekundžių. Ją vėl į narvą ir kartoja iš naujo. Antrą kartą žiurkė lašinius surado per 14 sekundžių, trečią – per trylika, ketvirtą – per 12 sekundžių. Žiurkė įsimena. Penktąjį kartą žiurkė susivokė, įvyko kūrybinis aktas, ji suprato, kad nėra reikalo lįsti į tuos aklitakius, – suk tik į dešinę pusę ir lašiniai tavo. Per pusę sekundės ji jau rasdavo lašinius. Žiurkė išmoko.
Tada užduotį pasunkino: įleido ją į tokį pat labirintą, bet susuktą prieš laikrodžio rodyklę. Pirmuoju bandymu žiurkė rado lašinius po 18 sekundžių, antruoju – per penkiolika, o per trečią bandymą žiurkė vėl suvokė, kad nereikia lįsti į aklitakius ir lašinius pasiekė per pusę sekundės. Tai kūrybinis aktas.
Po to tikrino alumi girdomų žiurkių kūrybines galimybes. Paveiktos alkoholio žiurkės, net ir alkanos, ne taip noriai ieškojo maisto. Kartais žiurkė nosimi įsiremdavo į aklitakį ir ten stovėjo, badė nosimi sieną, ją net reikėjo liniuote iš ten išstumti, kad ji imtų ieškoti. Pirmuoju bandymu alkoholio paveikta žiurkė iki lašinių atbėgo per 90 sekundžių. Antru bandymu per 110, trečiu per 90, ketvirtu per 120 sekundžių. Kiekvieną kartą žiurkė ėjo tarsi pirmą kartą ir nieko nesuvokė. Kai alkoholio paveiktą žiurkę įleido į prieš laikrodžio rodyklę susuktą labirintą, prasidėjo dar įdomesni dalykai. Pirmuoju bandymu žiurkė rado lašinius per 100 sekundžių, antruoju per 150, trečiuoju per 200. Žiurkė į tą labirintą eidavo vis nenoriau ir nenoriau. Ji tarsi protestavo: na kaip čia dabar šitaip, aš pripratau kitaip. Alkoholio paveikta žiurkė nenorėjo priimti nieko naujo.
Fizikas teoretikas L. Landau savo knygoje rašo: Kartą per Naujus Metus mane įkalbėjo išgerti taurę šampano. Po to visą mėnesį negalėjau normaliai dirbti. Mano galva nedirbo kūrybiškai. Tik po mėnesio vėl galėjau dirbti kaip fizikas teoretikas.
Mus kvailina šampanu, alumi. Pakanka kas dvi savaitės išgerti taurę šampano ar bokalą alaus, ir kūrybinės galimybės išnyksta.

Apie sausą įstatymą

Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausas įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia.
1998 metais teko dalyvauti Humanizmo ir blaivybės kongrese, kuris vyko Švedijos mieste Esterzunde. Jo centre yra didžiulė parduotuvė, kurioje galima rasti viską, išskyrus alų, vyną ir degtinę. Mums, atvykusiems iš „girtos Rusijos”, buvo labai keista. Aplankėme kitas parduotuves ir jose neradome alkoholio. Švedo paklausiau: Ar Švedijoje sausas įstatymas? – Kol kas ne, – atsakė, – Už miesto yra parduotuvė, kurioje alkoholiu prekiaujama tris valandas per dieną. Visi geriantys atvažiuoja ten apsipirkti. Tačiau alkoholį ten parduoda tik pateikus pasą. Duomenys įvedami į kompiuterį ir policija gauna pranešimą, kad toks ir toks pirko alkoholio. Gali būti problemų.
 Butelis degtinės ten kainuoja 24 JAV dolerius, o cigarečių pakelis 8 dolerius. Į tuos, kurie vartoja alkoholį ir tabaką, žiūrima kaip į išprotėjusius. Išprotėję žmonės. Jie kenkia sau, kenkia aplinkiniams ir dar didelius pinigus už tai moka. Aišku, kad ne viskas su jų protu tvarkoje. Gyvenome ten 8 dienas. Per tą laiką nemačiau nė vieno policininko, nemačiau nė vienos konfliktinės situacijos gatvėje. Po langais ištisą parą stovi dviračiai, vežimėliai, mašinos. Niekam nėra minties kažką iškrėsti – blaivūs žmonės gyvena. Norėjome pamatyti nors vieną girtą. Per 8 dienas matėme du girtus: vieną švedą ir vieną rusą.
Tame kongrese kalbėjo Švedijos darbo ministrė, jauna moteris. Ji pasakė, kad 8 iš 16-os Švedijos vyriausybės narių yra blaivybės organizacijos nariai ir iš principo nevartoja nei alkoholio, nei tabako. 112-os šalių atstovai atsistojo ir jai plojo. Ji sakė: Švedijoje yra bedarbių problema, tačiau 99% ši bedarbystės problema yra tik dėl išlikusios prekybos alkoholiu. Žmonės, kurie vaikšto į alkoholio parduotuves, dirbti nenori. Jie gauna dideles socialines išmokas ir jas prageria. Jeigu ir įsidarbina, jie nesugeba kokybiškai dirbti. Švedijos vyriausybė, sekdama Norvegijos pavyzdžiu, 2000 metais nori visai uždrausti prekybą alkoholiu.
Norvegijoje nuo 2000 metų faktiškai uždraustas ir tabako pardavimas. O žinote kodėl? Norvegijoje ir Švedijoje yra karalius ir karalienė. Jie myli savo liaudį, jie nori, kad išaugtų sveiki, pilnaverčiai palikuonys.
Mano šeimoje jau 21 metai sausas įstatymas. 1983 metais aš perskaičiau akademiko F. Uglovo pranešimą. Tame pranešime Uglovas parodė, kad gyventojai yra tikslingai naikinami alkoholiu, kaip kadaise Amerikos indėnai. Dar Brežnevas buvo gyvas, kai ši gyventojų naikinimo programa buvo paleista. Perskaičiau ir man plaukai atsistojo. Patikrinau visus skaičius. Grįžęs namo, surinkau iš baro konjakus, vynus ir nustebusios žmonos akyse viską išpyliau į klozetą. Pasakiau, kad mūsų namuose daugiau šito nuodo nebus. Gerai supratau, kam reikalinga, kad šituos nuodus „kultūringai“ gerčiau. Supratau, kad netylėsiu, nors ir kiek tai kainuotų. Eisiu, kalbėsiu, kas yra ruošiama mūsų žmonėms. O kainavo iš tiesų daug.
Taipogi supratau, kad pirmas klausimas, kurį man užduos: O kaip tu pats? Ar negeri? Tikriausiai geri kultūringai? Išmokyk mus kultūringai gerti ir problema bus išspręsta. Betgi kultūringai gerti neįmanoma išmokyti – juk tai narkotikas. Mūsų akademiniame miestelyje prasigėrė keturi akademikai, prasigėrė kaip Jelcinas ar kaip bet kuris kitas darbininkas. Nėra jokio skirtumo.
Šventės mūsų šeimoje blaivios, svečiai, draugai, giminės blaivūs. Gyvename gerai, šita tema nėra jokių kalbų ir netgi juokų. Viskas normalu.
Mano vyresniajai dukrai 33 metai. Ji dirba Novosibirsko televizijoje. Negalite įsivaizduoti, kiek bjaurasties ir šlykštumo toje kloakoje. Ji vienintelis žmogus visoje televizijoje negeria alkoholio ir nevartoja narkotikų. Jaunesnioji dukra baigė Ekonomikos ir valdymo institutą. Aš tik vieną kartą buvau nuvažiavęs į jos institutą. Patekęs ten per pertrauką vos gyvas likau. Reikėjo laiptais užlipti į penktą aukštą. Kiekvienoje laiptų aikštelėje stovėjo rūkančios merginos. Visa laiptinė skendėjo dūmuose.
Ir ištekėjo dukros už blaivių jaunų vyrų. Juk švara traukia švarą. Pagalvojau, kad esu laimingas tėvas. Mane dažnai gelbsti Blaivybės Sąjungos ženklelis. Jame pavaizduotas šv. Jurgis ant žirgo, ietimi smeigiantis drakoną. Manęs klausia, kas tai per ženkliukas. Aiškinu, kad tai šventa ir amžina blaivaus gyvenimo idėja. Aš ne todėl alkoholio nevartoju, kad skauda kepenis ar inkstus. Aš savo blaivumu save ir tautą gelbsčiu, ir tave gelbėju nuo pražūties. Tokia pozicija kiekvienoje kompanijoje sukelia pagarbą. Rusijoje visada gerbdavo idėjos žmones. Nori man įpilti – aš stiklinę atitraukiu. Tu ką, sergi? Ne, vaikinai, priešingai – aš esu sveikas, tai su jumis ne viskas tvarkoje. Nuo šito nuodo pradėsite kvailėti, sirgti.
Neseniai suradau savo bendraklasį, su kuriuo nesimatėme 20 metų. Atvažiuoju pas jį. Susitikome, apsidžiaugėme. Mažas penkerių metų sūnelis Petka bėgioja. Jis man sako: Pažaisk su Petka, o aš stalą paruošiu. Po penkių minučių su Petka mes jau draugai. Netrukus pakviečia prie stalo. Ateinu: stalas padengtas dviem, butelis Amareto ir dvi stilinės pripiltos. Aš atsisėdu prie stalo, o jis vis dar virtuvėje. Ateina Petka ir galvoja, ką jam daryti – stalas jam nepadengtas. Aš jam ir sakau: – Sėskis kartu su vyrais. – Petka atsitempia kėdę, o aš paėmęs pripyliau trečią stiklinę vyno Petkai. Ateina tėtis. Mato, sėdi Petka ir jam stiklinė vyno pripilta. Jis taip nerūpestingai sako: – Petka negeria. – Aš sakau: – Kaip tai negeria? – O jis: – Ne, ne Petka negers, – ir nori paimti Petkos stilinę. Aš jo ranką atstūmiau ir klausiu: – Petka, ar gersi? – Petka abiem rankomis sugriebė stilinę: – Gersiu.Aš sakau: – Gers, tegu geria. – Na ką tu galvoji, Petkai negalima, – protestuoja bičiulis. – O kodėl negalima? – atkertu aš. – Bet juk tai alkoholis. – Na ir kas čia tokio? – atkertu aš.  Kaip tai, na ir kas? Juk tai nuodai. Aš tik ir laukiau kada jis pasakys, kad alkoholis nuodai. Nuodai! Tai ką tu, tais nuodais ruošiesi mane girdyti? Na, tik vaikams nuodas. – Ar tu gali man paaiškinti, kaip čia yra, kad vaikams iki 18 metų nuodas, o vėliau jau ne? Ne, – sakau, – kuo maitini savo Petką, tuo maitink ir mane. Nuodų mes su Petka negersime. Eime, Petka, išpilsime tuos nuodus. – Paėmėme savo stilines ir išpylėme į klozetą, nuleidome vandenį, ir sakau Petkai: – Žiūrėk, Petka, niekada negerk šito nuodo, kvailas liksi. Petka greitai nubėgo, atnešė tėtės stiklinę ir išpylė į klozetą: – Tėte, kvailas liksi. Prie blaivaus stalo mes su juo prasėdėjome ir prakalbėjome iki ryto. Taip nuoširdžiai pabendravome. Eilinį kartą supratau, kiek daug nuoširdaus, žmogiško bendravimo suryja šitas baisus alkoholinis nuodas. Įsivaizduokite, kad tą vyną mes būtume gėrę. Aišku, vieno butelio nebūtų užtekę, būtų reikėję antro ir trečio. Per valandą, dvi prisigertume, prisimintume kokią nors šlykščią istoriją, nuvirstume miegoti, o ryte sieloje bjauru, visa galva ūžia. Toks tai būtų buvęs senų draugų susitikimas.

0 2671

Reklamos įkyrumas, primityvumas ir bukumas jau seniai tapo priežodžiu. Nėra ko ginčytis – nelogiškumas, manieringumas, kvailumas, neretai peraugantis į marazmą, įkyrėjo visiems. O tuo tarpu firmos eikvoja reklamai didžiulius pinigus. Jos ką – idiotės? Nemanau. Idiotai netampa milijonieriais ir netgi jei itin retais atvejais taip nutinka, tai pinigai jų rankose ilgam neužsibūna. Vadinasi, kalba eina ne apie reklamos kūrėjų ir užsakovų idiotizmą. O apie ką gi tuomet? Štai jums atsakymas, kurį galima pavadinti reklamuotojo išpažintimi:

„Aš nutraukiu jūsų žiūrimus filmus, kad įbrukčiau savo logotipus, o man už tai apmoka atostogas Sent Barte. Aš užpildau reklaminiais šūkiais jūsų mėgstamiausius žurnalus ir gaunu kaip apdovanojimą vilą Korsikoje. Tai aš sprendžiu, kas yra Tiesa, kas yra Grožis, kas yra Gėris. Tai aš atrenku manekenes, kuriomis jūs susižavėsite po pusmečio. Taip taip, susižavėsite kaipo geručiai ir pavadinsite jas top modeliais. Kuo drąsiau žaidžiu su jūsų pasąmone, tuo nuolankiau jūs man paklūstate.

Jeigu aš giriu jogurtą, užlipdęs plakatais visas jūsų miesto sienas, tai duodu galvą nukirsti, kad jūs jį nupirksite. Jums atrodo, kad atseit turite laisvę rinktis, bet tai iliuzija: vieną gražų momentą jūs pamatysite mano prekę ant supermarketo lentynos ir paimsite ją – tiesiog šiaip, kad išmėgintumėte, jau patikėkite – savo darbą aš puikiai išmanau. Mmmmm, kaip tai malonu – įsibrauti į jūsų protus! Jūsų troškimai jums daugiau nebepriklauso: aš įperšu jums savus. Aš draudžiu jums norėti atsitiktinių dalykų. Tai aš šiandien nusprendžiu, ko jūs užsinorėsite rytoj. Ei jūs, man bloga nuo jūsų, apgailėtinų vergų, nuolankiai pildančių menkiausią mano kaprizą!“

Tai citata iš didelį triukšmą sukėlusio romano „99 frankai“, kurį parašė buvęs reklamos agentūros darbuotojas Frederikas Begbederas.

Po velniais, kaip nemalonu visa tai skaityti! Tačiau kitos išeities paprasčiausiai nėra. Mūsų palaimingas neišmanėliškumas – tai naivumas žvirblio, kuris užmerkė akis ir nusprendė, kad jį suėsti besiruošiantis katinas pradingo.

Sakysite, skandalingo autoriaus išpažintis yra neverta jūsų dėmesio? Tada štai jums daugiau informacijos pamąstymui.

Vakaruose kelis metus buvo rodomas TV serialas „Daktaras Markusas Velbis“. Per tą laiką Robertas Jangas, daktarą suvaidinęs aktorius, gavo apie 200 000 laiškų su prašymais patarti medicininiais klausimais. Kokiu užhipnotizuotu žmogėnu reikia būti, kad chalatą užsidėjusį aktorių pradėtum laikyti kompetetingu specialistu ir imtum jam siuntinėti laiškus?

Kvailinimo metodai yra pakankamai paprasti. Reklama, nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo labai įvairi ir marga, realybėje yra nepaprastai skurdi konceptualiomis idėjomis. Jos pagrindą sudaro visai nedaug štampų ir metodų, kurie be galo ir be krašto kartojami. Panagrinėkime juos.

PSICHOZĖ „TRŪKSTA LAIKO“

Raktažodžiai: „skubėkite“, „tik šiandien galioja beprotiškos nuolaidos“, „pirmiesiems, kurie paskambins, bus įteiktas prizas“ ir panašiai. Variantų čia labai daug, bet visi susiveda į tai, kad vartotojas būtų įtrauktas į ažiotažo atmosferą, imtų karštligiškai skubėti. Jam nebelieka laiko pagalvoti, jam reikia skubiai bėgti ir pirkti.

APELIACIJA Į PAŽANGĄ

Raktažodžiai: „naujas skonis“, „naujas dizainas“, „nauja pakuotė“ ir panašiai. Šis metodas iš dalies susijęs su pirmuoju, kadangi skatina žmogų pirkti „naujovę“, kad spėtų žengti koja kojon su laiku, neatsiliktų. Tačiau metodo pagrindą sudaro vartotojo smalsumo eksploatavimas ir įrodinėjimas, kokia pažangi firma visa tai gamina.

SĄVOKŲ SUKEITIMAS

Iš pradžių parodomas vienas dalykas, o pirkti pasiūlomas visai kitas. Pavyzdžiui, reklamuojamas sausas pašaras šunims – smulkios neišvaizdžios granulės, tačiau per reklamą rodoma sultinga mėsa, daržovės, žalumynai ir panašiai. Begaliniai kartojimai vartotojo pasąmonėje sukuria asociacinius ryšius tarp natūralių produktų ir gatavo produkto.

PRANAŠUMO KOMPLEKSAS

Psichoanalizės klasikas Alfredas Adleris sukūrė nepilnavertiškumo komplekso koncepciją ir aprašė pranašumo kompleksą, kaip nepilnavertiškumo kompensavimo būdą. Pagal Adlerį, visi žmonės daugiau ar mažiau jaučiasi nepilnaverčiais ir siekia kompensuoti šį jausmą įvairiais pasiekimais, tegu ir tariamais, įsivaizduojamais. Adlerio atradimai plačiai naudojami šiuolaikinėje reklamoje. Vartotojui pasiūloma prekė tam, kad tasai pajustų savo išimtinumą, visagališkumą, padidintų savo statusą.

NEMOKAMAS SŪRIS IR SPĄSTAI

Vartotojo dėmesys akcentuojamas ties galimybe gauti „nemokamai“ kokį nors daiktą šalia pagrindinio pirkinio. Aišku, kad „nemokamo bonuso“ kaina įskaičiuota į reklamuojamos prekės kainą ir realiai pirkėjas apmoka iš savo kišenės du daiktus. Negana to, neretai kaip „prizas“ įbrukamas daiktas, kuris pats savaime neturi jokios paklausos ir dėl to juo neprekiaujama prekybos tinkluose. Tada firma paskelbia, kad ši jos „dovana“ yra tokia ekskliuzyvi, kad netgi nepardavinėjama ir kad gauti ją įmanoma tiktai kaip prizą. Metodas primityvus, bet efektyvus.

PERGALĖ PRIEŠ VISUS KITUS

Raktiniai žodžiai – „skirtingai nei kiti“. Patys žodžiai „geriau“, „ilgiau“, „greičiau“ jau byloja apie tai, kad jeigu pirksite kitos firmos prekes, pas jus bus „blogiau“ ir „lėčiau“. Reklamoje rodoma prekė rungtyniauja ir nugali, tačiau su kuo būtent ji rungtyniauja – nesakoma, taip kad neįmanoma patikrinti, ar būta iš tiesų tos pergalės.

MOKSLO AUTORITETAS

Šiais laikais, kai mokslo autoritetas labai didelis, reklamoje imituojami eksperimentai, kuriuose „išbandomos“ siūlomos prekės. Eksperimentas, savaime aišku, baigiasi prekės triumfu. Tačiau absoliučiai akivaizdu, kad su mokslu toks spektaklis neturi nieko bendro. Specialistų su baltais chalatais vaidmenis vaidinti gali kas tik nori, o diagramas ir grafikus galima nupaišyti bet kokiais kiekiais ir bet kokių formų.

ŽINOMO ŽMOGAUS NUOMONĖ

Prekes reklamuoja įžymybės: kino aktoriai, jaunimo dievaičiai ir panašiai. Išnaudojamas stereotipas „jeigu jau tokie žmonės perka, tai nėra ko abejoti, reikia čiupti“.

LIAUDIES BALSAS

Metodas, tam tikra prasme prieštaraujantis ankstesniam. Žaidžiama su žmogaus iš gatvės, „tokio kaip visi“ vaizdiniu. Reklamuotojai tarsi įtikinėja pirkėją: „Juk tai visai ne reklama, reklamai mes pasamdytume kokią nors žvaigždę. Čia tiesiog paprastas žmogus dalinasi savo patirtimi“.

SIAUBAS

Vartotojui įteigiama, kad egzistuoja mirtinai pavojingos situacijos, kuriose padėti gali tiktai konkreti prekė ar paslauga. Pavyzdžiui, telefonas leis išsikviesti medikus. Švelnesnis tokios reklamos variantas – patarimas, kuriame, vis dėlto, taipogi esama grasinimo: „Jūs juk nenorite susirgti? Tada pirkite mūsų vitaminus“.

NEBŪK ATSKALŪNAS

Dauguma žmonių bijo tapti atskalūnais, ne atsitiktinai senovėje išvarymas iš bendruomenės buvo viena baisiausių bausmių. Manipuliatoriai naudojasi šia žmogaus psichikos silpnybe, įteigdami: „Visi jau nusipirko šitą prekę, visi jau įvertino jos aukštą kokybę ir būtinumą ją turėti, o Jūs liekate mažumoje“. Tokiais atvejais ekrane rodomos minios žmonių, įvairūs miestai ir įvairių tautų atstovai, ir visi tie žmonės vieningai tikina jus, kad „pasitiki“ vienu ir tuo pačiu prekės ženklu.

APELIACIJA Į GERUS JAUSMUS

Reklaminio klipo siužetas kuriamas tokiu būdu, kad prekė asocijuotųsi su įvykiais, kurie iššaukia teigiamas emocijas, kurias kelia bendravimas. Tai gali būti draugystė, susitikimas su tėvais, naujo namo pastatymas, egzamino išlaikymas ir panašiai.

TĖVYSTĖS INSTINKTO IŠNAUDOJIMAS

Prekė pateikiama kaip naudinga ir reikalinga vaikams. Vaikas laimingas, jei nuperkate jam reklamuojamą daiktą: šampūną, pampersus ar panašiai.

PATRIOTIZMAS

Raktažodžiai: „Lietuva“, „Žemaitija“, „mūsų“, „lietuviškas“. Panaudojami tautos herojų paveikslai, istoriniai ir tautosakos personažai, nacionaliniai kostiumai ir panašiai.

APSTULBINTI!

Tokios reklamos tikslas – smarkiai sukrėsti vartotoją, kad reklamuojama prekė giliai įsitvirtintų jo atmintyje.

MALONUMAS

Didžioji klipų dalis pilna seksualumu dvelkiančių vaizdinių.

***

Visi išvardinti būdai – tai idėjinis reklamos kampanijos karkasas. Šie griaučiai vėliau apauga šabloniniais vaizdiniais: gražuolėmis, „kieto“ jaunimo atstovais, rūpestingais gydytojais, geraširdėmis močiutėmis, linksmais vaikučiais ir t.t. Ir visada konstruojamos refleksinės sąsajos, kai asociacijos veikia taip, kaip jas kitados aprašė Pavlovas.

Dabar pereikime prie grynai techninio idėjų įgyvendinimo aspekto.

REKLAMOS ĮPYNIMAS Į FILMĄ

Siužeto eigoje filmo personažai važinėja automobiliais, klausosi grotuvų, nešioja džinsus, rūko cigaretes, kalbasi telefonu – ir panašiai. Klausimas: kokios markės cigaretę užsitrauks pagrindinis herojus? Atsakymas: tai priklauso nuo to, kiek užmokės tabako kompanija. Pamenate pikantišką momentą iš filmo „Gražuolė“, kai Džiulija Roberts, vaidinusi prostitutę, išsitraukia iš batų kelis prezervatyvus ir pasiūlo juos Ričardui Gyrui? Tai štai, ji siūlo firmos Safetex gaminius ir firma, įvairiais duomenimis, užmokėjo už tai aktorei iki 150 000 dolerių.

ŽODŽIŲ RIMAVIMAS, ŽODŽIŲ ŽAISMAS

Reklaminiai šūkiai surimuojami, o prekės ženklo pavadinimas tampa žodžių žaismo dalimi.

PADIRBINYS

Žmonėms rodomi idealizuoti reklamuojamos prekės muliažai. Apetitą kelianti kepto viščiuko odelė gali tebūti paprasčiausias kompiuterinis efektas, o gausi puta alaus bokale – šampūno poveikio rezultatas.

LINGVISTINIAI STEREOTIPAI

Kiekvienoje kalboje egzistuoja lingvistinės konstrukcijos, verčiančios žmogų savarankiškai pasidaryti išvadą iš pateikiamų prielaidų. Kalba eina ne apie silogizmus, priešingai, šita išvada logikos požiūriu nėra lygiavertė. Būtent dėl to reklamos kūrėjų neįmanoma apkaltinti tiesioginiu melavimu. Tačiau kalboje egzistuoja nerašytos žodžių interpretavimo taisyklės, kurios skiriasi nuo formaliosios logikos. Iš esmės, pateikiamose prielaidose slypi papildoma informacija, tam tikros iki galo neišsakytos mintys, kurios vis dėlto, suprantamos vienareikšmiškai.

Iliustruoti galima konkrečiu pavyzdžiu. Priešais veidrodį moteris dažosi lūpas „nauju“ lūpdažiu, o paskui išeina į gatvę. Sutikti pakeliui vyrai susižavėję žvelgia jai iš paskos ir garsiai reiškia emocijas. Griežtai kalbant, niekur nepasakyta, kad tokį stulbinantį efektą duoda lūpų dažai. Tačiau paprasta žmogaus sąmonė nelinkusi interpretuoti siužeto formaliosios logikos aspektu.

HUMORAS

Reklaminio šūkio derinys su linksmu pokštu ar komiška situacija padeda įsiminti prekės ženklą.

ANT RIBOS

Labiausiai skandalinga ir ginčytina reklamos technika, kurios poveikiu ne kartą buvo suabejota ir, priešingai, pateikta kaip pati efektyviausia. Užrašai, atspausdinti mikroskopiniu šriftu, vos girdimi ausiai pranešimai… Visas poveikių spektras, balansuojantis ant žmogaus pojūčių ribos. Tvirtinama, kad tokiu būdu užslėpta informacija nepastebimai patenka tiesiai į pasąmonę, aplenkdama psichologinius barjerus. Ši tema yra tokia plati, kad verta atskiro aptarimo. Esama tyrimų, kurie byloja, jog toks poveikis – tai mitas, bet iš kitos pusės, ne vienos šalies įstatymuose esama draudimų naudoti tokius metodus.

Kaip matome, manipuliatoriai turi savo rankose ne taip jau ir daug „visrakčių“ ir nesunku pastebėti, kad politinė reklama savo esme ne itin skiriasi nuo komercinės. Politikas, atvirai kalbant – ta pati prekė, kurią reikia įsiūlyti vartotojui. Politinės reklamos uždavinys – padaryti taip, kad rinkėjas „nupirktų prekę“ – nubalsuotų. O kad žmonės pirktų naują prekės ženklą, jį reikia padaryti žinomą ir patrauklų. Tą patį galima pasakyti ir apie politikus. Dar daugiau – tam tikra prasme įsiūlyti politiką vartotojui yra gerokai lengviau, nei prekę. Pirkdamas prekę, vartotojas turi pakloti kažkokią pinigų sumą, o dalyvavimas balsavime rinkėjui nieko nekainuoja.

Kadangi abu reklamos būdai mažai kuo vienas nuo kito skiriasi, tai reklamuojant politiką, nesidrovima naudotis ir komercine metodika. Būdai, išvardinti aukščiau, tapo neatskiriama bet kokios rinkiminės kampanijos dalimi. Pati grandioziškiausia kada nors Rusijoje vykusi priešrinkiminė dvikova – „Jelcinas prieš Ziuganovą“ – ryškus to pavyzdys. Nuo to laiko praėjo nemažai laiko, daug kas užsimiršo. O veltui. Kad tuo įsitikintume, pakanka peržvelgti kai kuriuos reklaminių metodų sąrašo punktus.

PSICHOZĖ „TRŪKSTA LAIKO“

Turbūt dar ne visi pamiršo chronometrą su atgaliniu skaičiavimu, skaičiuojantį sekundes iki to momento, kai iš rusų „atims laisvę“, o niūrus balsas už kadro aiškino, kad dar ne viskas prarasta, kad „laiko dar turime“.

APELIACIJA Į PAŽANGĄ

Šis metodas tapo Jelcino kampanijos šerdimi. Tai, kad Jelcinas „veda mus į priekį“, o Ziuganovas – „atgal“, buvo kartojama be paliovos.

SĄVOKŲ SUKEITIMAS

Per TV buvo nuolat rodomos kažkokios komunistinės ekstremistinės organizacijos, kurių nariai buvo pabrėžtinai panašūs į psichiškai nesveikus marginalus. O po to buvo daug kalbama apie tai, kad Ziuganovas yra komunistas, o jeigu taip, tai jis turi kažką bendro su visais tais nesveikais žmonėmis, o realiai – samdytais aktoriais. Tuo tarpu reikia pažymėti, kad nė viena iš paminėtų „raudonųjų“ sektų į Ziuganovo rinkiminį bloką neįėjo, o ir apskritai, iš visko sprendžiant, neegzistavo realybėje.

PRANAŠUMO KOMPLEKSAS

„Prisijunkite prie mūsų – sėkmingų ir respektabilių žmonių, balsuojančių už Jelciną!“ „Ziuganovą palaiko bedantės neišsilavinusios bobutės!“ Šitas štampas buvo įkaltas į galvas milijonams.

MOKSLO AUTORITETAS

Palaikyti Jelcinui buvo pasamdyta ištisa minia ekspertų su moksliniais laipsniais. Ir reikia pripažinti, kad savo pinigus jie atidirbo sąžiningai.

ĮŽYMYBIŲ NUOMONĖS

Aktorių, jaunimo dievaičių, muzikos žvaigždžių ir panašių subjektų minia visose sankryžose šūkavo, kad būtina paremti „demokratiją“, kurią simbolizavo senas komunistas Jelcinas. Kalbama, kad kai kurie iš tų įžymybių darė tai netgi nemokamai. Ko tik nenutinka Rusijoje!

TAUTOS BALSAS

Netgi rinkimų dieną Jelcino PR’o specialistai nesusilaikė ir demonstravo per TV žmones, kurie „renkasi laisvę“.

SIAUBAS

Nenubalsuosi už Jelciną – ateis Ziuganovas, suvarys visus į Gulagą ir dar moteris suvisuomenins. Kvailystė? Žinoma. Bet juk suveikė.

NEBŪK ATSKALŪNAS

„Visi balsuoja už Jelciną ir tik tu vienas, kaip kvailys, vis dar palaikai nevykėlį Ziuganovą“. Šita idėja buvo platinama pačiais įvairiausiais variantais per visas žiniasklaidos priemones.

APELIACIJA Į GERUS JAUSMUS

Pamenate reklaminius paveikslėlius? Jelcinas – chrestomatiškas autoritetingas šeimos galva, jo žmona – švelni namų šeimininkė, kepanti virtuvėje kotletus. Klasikinė patriarchalinė atmosfera, tokia miela daugelio širdims. Įdomu, kiek buvo padaryta dublių, prieš išgaunant reikalingą efektą?

Galima būtų ir toliau tęsti šį nagrinėjimą, bet nėra prasmės, ir taip viskas aišku.

Bet kokia save gerbianti prekė turi turėti atitinkamą įpakavimą. Turi jį ir politikai. Kostiumas, akiniai, kaklaraištis, marškiniai ir visa kita parenkama itin kruopščiai. Čia daug priklauso nuo to, kam būtent šiuo konkrečiu momentu brukama prekė. Kaip ir atvejyje su skalbimo milteliais, įpakavimas čia svarbesnis už turinį. Anaiptol ne visiems rinkėjams išties įdomios kandidato pažiūros apie ekonomiką. Dar mažiau žmonių perskaitė jo priešrinkiminę programą. Rinkėjui karpa ant kandidato nosies neretai yra svarbesnė už bet kokius nuobodžius matematinius apskaičiavimus ir grafikus. Programos pavirto ritualu, kuris prideda kandidatams respektabilumo. „Teisingas politikas“ turi turėti programą lygiai taip pat, kaip teisingas katinas turi turėti letenas, uodegą ir ausis.

Politinis reklamuotojas, kaip ir jo kolega, užsiimantis komercine reklama, be paliovos apeliuoja į elektorato pasąmonę. Per rinkimines kampanijas būna labai mažai racionalumo, užtat visu pajėgumu naudojamos technologijos, pasiskolintos iš psichoanalizės. Politikų leksika, jų tekstai ir pareiškimai mirga užslėptais signalais, kurių nereikia apmąstyti, bet kurie užvaldo pasąmonę.

Pavyzdžių čionai tiek daug, kad į juos nebegalima numoti ranka, jų negalima pavadinti atsitiktinumais. Pasąmonė – rimtas faktorius ne tik pasaulio politikoje, bet ir pasaulio istorijoje. Kaip rodo tyrimai, jeigu pasąmoninga psichozė jau pradėjo plėtotis, tai ją labai sunku sustabdyti netgi naudojant pačius protingiausius argumentus, pagrįstus racionaliu protu, logika ir analitika.

Suprantama, elitas negalėjo nepasinaudoti tokiu galingu manipuliavimo svertu kaip pasąmonės įsiūbavimas. Techninė pažanga leido sukurti poveikio pasąmonei darymo technologijas, pagrįstas griežtais moksliniais duomenimis. Proveržiai medicinoje, fizikoje, psichologijoje, chemijoje ir kituose moksluose leido algoritmizuoti daugelį dar senovėje naudotų poveikio metodų.

Tyrimai melo diagnostikos srityje leido išsiaiškinti visą eilę akivaizdžiai meluojančio žmogaus elgesio ypatumų. Buvo nustatyta, kad melagio pasąmonė siunčia impulsus kūnui, kas pasireiškia būdingais gestais, pagal kuriuos galima atlikti diagnostiką. Egzistuoja ištisas kompleksas gestų, kurie iš esmės susiveda į pasąmoningą siekį užsidengti burną. Melagis refleksiškai priglaudžia kelis pirštus ar kumštį prie burnos, kartais imituoja kosėjimą. Apgavikas apsimeta, kad jam panižo nosis ir jis ją liečia bei trina.

Noras paslėpti savo akių išraišką pasireiškia vokų trynimu. Be to, fiziologai atkreipė dėmesį į tai, kad melas sukelia nemalonius pojūčius veido, kaklo raumenyse, kelia norą pasikasyti. Tai štai – politikus specialiai apmoko paslėpti tokius gestus. Jeigu jau pasąmonės niekaip nesiseka visiškai išjungti ir ji kartas nuo karto išduoda melagį, tai atliekamos specialios treniruotės, kurių tikslas – išmokyti žmogų taip mikliai užmaskuoti nepatogų gestą, kad niekas nieko neįtartų.

Trumpiau tariant, manipuliacijos ir kontrmanipuliacijos smelkte persmelkė mūsų šiuolaikinės visuomenės gyvenimą. Tai, kad to dauguma mūsų net nepastebi, byloja tiktai apie aukštą manipuliatorių meistriškumą. Galima, žinoma, pamėginti paslėpti galvą smėlyje kaip stručiui, galima guostis laiminga nežinia, tačiau visa tai tiktai padarys manipuliatorių darbą dar sėkmingesniu.

0 873

9 dešimtmečio Niujorkas buvo panašus į pragarą. Ten buvo padaroma daugiau kaip 1500 sunkių nusikaltimų KIEKVIENĄ DIENĄ. 6-7 žmogžudystės per parą. Naktį vaikščioti gatvėmis buvo pavojinga, o požeminiais traukiniais važinėti ir dieną buvo nesaugu. Purvinos, niūrios platformos skendėjo prietemoje. Vagonuose buvo šalta, po kojomis mėtėsi šiukšlės, sienos ir lubos nuo viršaus iki apačios išterliotos grafičiu.

0 2904

Žemiau pateiktas tekstas paruoštas pagal Novosibirsko Humanitarinio-ekologinio instituto profesoriaus Vladimiro Ždanovo paskaitų ir susitikimų su klausytojais vaizdo įrašus (2004 m. gegužės mėn.). Perskaitę šią medžiagą suprasime, kokias baisias pasekmes sukelia alkoholis ir tabakas, kaip jie veikia žmogų, šeimą ir visuomenę. Kas ir kodėl paleido šį ištisas tautas naikinantį mechanizmą? Dabar pagrindinis smūgis yra nukreiptas prieš jaunimą. Tam skiriamos milžiniškos lėšos. Gelbėtis pačiam, gelbėti vaikus, tautiečius yra kiekvieno pareiga. Platinkime šią medžiagą šeimose, tarp draugų, mokyklose, perduokime iš rankų į rankas, kalbėkime apie tai.
Antra dalis.