Švietimas

1 1141

Andrius Martinkus
2014 m. kovo 28 d.

„Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą projektą galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.“, – sako Andrius Martinkus, knygos „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“ autorius, nuo 2000-ųjų metų Šiaurės Atėnų savaitraštyje paskelbęs apie šimtą politinių ir kultūrinių esė apie Europos tapatybę. Šiuo metu A. Martinkus dėsto Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Filosofijos ir kultūros studijų katedroje.

„Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. (…) Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje“, – priduria jis. Su A. Martinkumi kalbasi Tomas Kavaliauskas, JAV publikuotos knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo autorius.

– Parašėte knygą „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“, išleistą rusų kalba.* Ar nemanote, kad XXI a. „rusų idėja“ ir dvasia galėtų skleistis tik per dvasinį ir politinį pačios Rusijos atsinaujinimą? Kalbant apie santykius su Baltijos šalimis, ar neatrodo, kad Rusija įgytų moralinį pranašumą, jeigu ne tik pripažintų Sovietų Sąjungos vykdytas represijas, tikinčiųjų persekiojimus, istorijos falsifikavimą, bet ir atlygintų už patirtas kančias? Taip pasielgusi, „prisijaukintų“ politiškai rusofobiškus estus, latvius ir lietuvius, kurie nebelaikytų jos geopolitiniu priešu. Suprantu, kad tokia mintis yra grynai hipotetinė, nes pasaulyje, kur klesti sistema, Putino su jo valdomais oligarchais užmaišyta ant „Gazprom“ beribio gobšumo mielių, apie dvasinį atsivertimą kalbėti naivu. Bet tegul tai bus teorinis pasvarstymas, kas būtų, jeigu būtų.
– Deja, turime pripažinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių postkomunistinė istorija labai nepalanki tam, kad istorinės atminties konfliktas taptų mažiau aštrus. Reikalas tas, kad šitas konfliktas daug kam yra naudingas tiek Baltijos šalyse, tiek Rusijoje. Naudingas jis pirmiausia tiems abiejų pusių politikams, kurie nori į „paprastų“ savo šalies piliečių sąmonę įskiepyti labai banalų, bet politinės vadybos požiūriu veiksmingą dalyką – „priešo“ įvaizdį. Turėkime omenyje, koks valstybės tipas visoje postkomunistinėje erdvėje susiformavo po drastiškų neoliberalių reformų. Davidas Harvey’s „Trumpoje neoliberalizmo istorijoje“, turėdamas omenyje ne vien postkomunistinėje erdvėje, bet ir pasaulyje įsigalinčią tendenciją, siūlo labai paprastą, bet, mano manymu, talpų ir tikslų apibrėžimą – šiandien vyrauja neoliberali valstybė. Absoliuti dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra daugiau arba mažiau neoliberalios. Jeigu prisimintume klasikinę Aristotelio valstybinių santvarkų klasifikaciją (monarchija, aristokratija, demokratija, tironija, oligarchija, ochlokratija) ir surizikuotume pritaikyti ją šiuolaikiniam pasauliui, tai ne tik Rusija, bet ir Kinija, Indija, Lietuva, Brazilija, JAV, didžioji dalis kitų pasaulio šalių turėtų būti priskirtos daugiau oligarchijos negu kokiam nors kitam tipui. (Pavyzdžiui, JAV, Rusija, Lietuva būtų oligarchijos su didesniu arba mažesniu demokratijos elementų skaičiumi. Didžioji Britanija – oligarchija su demokratijos ir monarchijos elementais. Uzbekistanas – oligarchija su tironijos elementais ir t. t.) Istorinės atminties konfliktas (kaip ir daugybė kitų dalykų) yra naudingas valdantiesiems tiek Baltijos šalių, tiek Rusijos oligarchams, nes, suaktyvindami išorinio priešo įvaizdį, jie nukreipia išnaudojamų sluoksnių dėmesį nuo šalies viduje klestinčios socialinės neteisybės. Aišku, nežinome, kas būtų, jeigu būtų, bet man atrodo, jeigu Rusijoje susikurtų socialiai teisingesnė visuomenė, tada nei sovietinės praeities nostalgija, nei Stalino kultas nebūtų tokie gajūs – juos palaiko ne tik (gal net ne tiek) meilė komunistinei praeičiai ir diktatoriui, bet ir neapykanta neoliberaliai dabarčiai, nes ji yra socialiai neteisinga.

Beje, kalbant apie postkomunistinės Rusijos istorijos etapus, manau, neteisinga Putino periodą išskirti kaip kažkokį išskirtinį. Dabartinės Rusijos oligarchijos „tėvas“ buvo Borisas Jelcinas. Šiuolaikinė neoliberali Rusijos valstybė yra Jelcino–Putino Rusija. (Šiuolaikinę neoliberalią Lietuvos valstybę pagal analogiją būtų galima vadinti Landsbergio–Brazausko Lietuva.) Rusų ir lietuvių, latvių ir estų nacionalizmas yra vienas iš instrumentų, kurie padeda Rusijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos oligarchijoms įteisinti save (aišku, neteigiu, kad šios šalys yra vienodai oligarchiškos, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Estijos oligarchijoje demokratijos elementų yra daugiau negu Rusijos oligarchijoje).

Apskritai kiekvienos neoliberalios valstybės elitas gali manipuliuoti nacionaliniais jausmais ir istorine atmintimi, nors pats iš esmės yra antinacionalinis. Tą liudija banalūs, bet kartu tragiški demografiniai faktai. Po komunizmo žlugimo Rusijos gyventojų skaičius sumažėjo dešimtadaliu, o milijardierių Maskvoje gyvena daugiau negu Niujorke. Net penktadalio gyventojų netekusioje Lietuvoje neseniai buvo paskelbta, kad reikia laukti Rusijos informacinių atakų prieš svarbius valstybės asmenis. Tai buvo padaryta iškart po to, kai Konstitucinis Teismas pareikalavo į ikikrizinį lygį atstatyti teisėjų, politikų, kitų gerai apmokamų pareigūnų algas. Dešinieji ir kairieji politikai viešumoje piktinosi vieni kitais, bet sutarė, kad teismo sprendimą reikia vykdyti. Rezultatas – bibliotekininkų ir kitų mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų atlyginimai liko elgetiški. Tauta mobilizuojama prieš išorinę grėsmę ir tuo pat metu apiplėšinėjama. Tai tik viena iliustracija, kaip smarkiai neoliberalios Lietuvos elitas susvetimėjęs su tauta.

Tai, kad politinis neoliberalių oligarchijų elitas piktnaudžiauja istorinės atminties skirtingumais, savaime suprantama, nė kiek nesumenkina fakto, kad tautų istorinė atmintis iš tikrųjų radikaliai skiriasi. Rusams Antrasis pasaulinis karas dar ilgai (o gal ir visada) reikš pirmiausia Rusijos valstybingumo triumfą. Mums šis karas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos valstybingumo netektimi, kurio pagrindinė, bet ne vienintelė (nes buvo dar ir Vokietija, ir Jaltos konferencijos dalyvės) kaltininkė – šalis, kurios pergalę Antrajame pasauliniame kare savinasi dabartinė Rusija. Man patinka Boriso Kapustino mintis: „Istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, panašus į tokį, koks atsirado tarp Prancūzijos ir Vokietijos arba tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį ateityje tęstų abi pusės.“* Koks tas projektas galėtų būti? Man atrodo, viena puikia proga jau nepasinaudota. Juk jeigu lietuviai, latviai, estai ir rusai komunizmo žlugimą bendrai išgyventų kaip išsivadavimą iš ideologinio blogio, rusams būtų daug lengviau pripažinti ir pasmerkti komunistinės SSRS (net ne Rusijos) įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Deja, neoliberali postkomunistinės Rusijos socioekonominė tikrovė labai greitai nuslopino šitą pakilų išsivadavimo jausmą.

Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium nevaržomą kapitalizmą pavadino tironija. Gal postneoliberali epocha – su sąlyga, kad neoliberalizmo tironija bus suvokta kaip komunistinės tironijos tęsinys – sukurs naujas prielaidas, kaip spręsti istorinės atminties konfliktą? Bet šios, apeliuojant į Karlo Polanyi’o garsaus veikalo pavadinimą, „didžiosios transformacijos“, kurios vienas iš ženklų yra, be abejo, niekaip nesibaigianti pasaulio ekonominė krizė, kontūrai dar labai neaiškūs.

– Nesutinku, kad neoliberalizmas yra tironija, tęsianti komunizmo tironiją. Maža to, socialinės neteisybės ir oligarchijos laipsnis įvairiose šalyse yra labai skirtingas. Net ne visoms postkomunistinėms šalims reikia dar vienos „didžiosios transformacijos“. Manau, skirtumai tarp Lenkijos ir Rumunijos, Estijos ir Bulgarijos akivaizdūs, o socioekonominiai kontrastai tarp Čekijos ir Ukrainos, Lietuvos ir Moldovos labai ryškūs.
Bet padiskutuokime apie Rusijos tapatybę, kaip itin susijusią su jos istorijos reinterpretacijos tradicija. Praeityje intelektualai eurazininkai irgi stengėsi perrašyti istoriją…

– Istorija perrašoma nuolatos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje eurazininkai radikaliai perrašė Rusijos istoriją, tuo labai papiktindami didžiąją rusų porevoliucinės politinės emigracijos dalį. Pavyzdžiui, jie tvirtino, kad vadinamasis totorių-mongolų jungas iš tikrųjų išėjęs Rusijai į naudą. Būtent totorių-mongolų valdomose rusų gyvenamose teritorijose, o ne Kijevo Rusioje, kaip teigė tradicinė istoriografija, pasak eurazininkų, prasidėjusi dabartinė Rusijos valstybė. Eurazininkų plėtotos interpretacijos atspalvių galima įžvelgti ir naujausiame vidurinėms mokykloms skirtame Rusijos istorijos vadovėlyje, kuriame vietoj sąvokos totorių-mongolų jungas, vartojama nutautinta šios sąvokos versija – ordos jungas. (Būta pastangų apskritai atsisakyti žodžio jungas.) Tai suprantama – totoriai yra antra pagal dydį Rusijos Federacijos tauta po rusų. Tačiau motyvuotas siekis politiškai korektiškai vertinti vienų kitiems padarytas istorines skriaudas dažnai peržengia sveikos nacionalinės savimonės ribas.

– Aptarkime ir Lietuvos tapatybės, transkultūrinės atminties klausimus. Lietuvos tapatybę istorikai tendencingai konstruoja arba per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę, būtinai įtraukdami lenkišką Vilniaus praeitį, arba pabrėžia baltų genčių ištakas, tarsi pamiršdami, kad tarp šiandieninės lietuvybės ir baltų genčių prado įsiterpia keleto šimtmečių slaviškoji LDK. Tačiau turime ir trečią galimybę – tai Klaipėdos kraštas ir Mažosios Lietuvos istorija. Juk modernios lietuvių kalbos kelias nebuvo vien tik filologinis išsilenkinimas, bet dar ir išsigermaninimas. Ką pasakytumėte apie šias konkuruojančias LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybes? Kokie privalumai ar ideologiniai pavojai, pramaišiui su kitų šalių interesais, čia slypi?

– Vargu ar galima kalbėti apie rimtą, kaip čia suformulavote, LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybės konkurenciją, nors Mažosios Lietuvos įnašas į visos Lietuvos kultūrą neabejotinai milžiniškas, sakyčiau, neproporcingai didelis (turint omenyje istorinių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus santykį). Pakanka prisiminti tik kelis – pačius iškiliausius – vardus: Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos indėlio į politinę XX a. Lietuvos istoriją. Turiu omenyje pirmiausia 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą, kuriuo buvo deklaruota politinė valia susijungti su atsikuriančia Lietuvos valstybe. (Vienas iš žymiausių šio akto signatarų – Martynas Jankus, beje, buvo ir tarp pagrindinių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų.) Šiemet sausio 1-ąją sukako 300 metų nuo Donelaičio gimimo.

Šiemet sukaks ir 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Po šio karo pavyko atkurti Lietuvos valstybę ir pirmą kartą istorijoje bent iš dalies (Klaipėdos kraštas) suvienyti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Deja, ateinančiais metais (sausio–balandžio mėnesiais) minėsime 70-ąsias Mažosios Lietuvos žūties per Antrąjį pasaulinį karą metines. Tas baisus karas pasiglemžė daug gyvybių ir daug vertybių, sukurtų per šimtmečius. Kalbant apie Lietuvos valstybę (kuri irgi buvo prarasta, bet, kaip parodė istorija, ši prarastis nebuvo negrįžtama), pirmiausia tenka apgailestauti, kad dvi bendruomenes – žydų ir lietuvininkų – praradome, deja, visiems laikams. Būtent todėl Mažosios Lietuvos tapatybė nesudaro konkurencijos LDK paveldui, į kurį be Lietuvos pretenduoja dar ir tokie politiniai subjektai kaip Lenkija, Baltarusija, iš dalies net Ukraina. Jeigu Mažoji Lietuva nebūtų žuvusi Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, manau, situacija galėtų būti kitokia jau vien todėl, kad turėtume istorikų, atstovaujančių mažlietuvių bendruomenei. O dabar vyksta konkurencija (beje, visiškai nesveika) tik tarp LDK ir 1918–1940 m. nacionalinės valstybės paradigmų.

Nesusipratimai kyla iš to, kad Atgimimo metais lietuviai (bent jau dauguma iš jų) siekė atkurti būtent nacionalinę valstybę. Per dainuojančią revoliuciją skambėjo Maironio, o ne Motiejaus Sarbievijaus eilės. Į ES stojome, atrodo, irgi kaip į nacionalinių valstybių sąjungą. Tačiau dabar labai ryški tendencija, kad iš suverenių nacionalinių valstybių konfederacijos ES gali virsti neoimperiniu federaciniu dariniu.

Pačioje LDK paradigmoje išskirčiau dvi kryptis – nuosaikią ir beveik atvirai polonofilišką. Pirmoji visiškai dera ir nekonfliktuoja su nacionalinės Lietuvos valstybės paradigma. Man sunku pasakyti, kokių motyvų yra vedami mūsų polonofilai. Abiejų Tautų Respublikos (kuri iš Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos vis labiau krypo federacijos link) istorinė patirtis lyg ir koreliuoja su dabartine neoimperine federalistine ES tendencija. Bet, kaip žinome, Abiejų Tautų Respublikos baigtis buvo labai liūdna…

– Bet kai kurie Lietuvos intelektualai, reikia pripažinti, patys atkakliai triūsia, kad ištrintų istorinę atmintį, reikalingą tautiniam sąmoningumui palaikyti…

– Ant Laisvės paminklo Kaune yra įrašas: „1920 m. žuvusiems kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių atminti“. Visada maniau (ir taip buvo manoma tiek nepriklausomoje tarpukario, tiek okupuotoje sovietinėje Lietuvoje), kad šis įrašas skirtas priminti Lietuvos pasipriešinimą Lenkijos agresijai. Tačiau štai girdime aiškinimus, iš kurių išplaukia, esą anuomet įsiplieskė ne Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, bet vyko kone pilietinis karas, kuriame lietuviai kariavo tarpusavyje, nes skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį.

Ant Laisvės paminklo yra ir kitas įrašas, skirtas 1923 m. sausio 10–15 dienomis vykusiai Klaipėdos krašto prijungimo akcijai atminti. Tai vienas iš pačių drąsiausių žingsnių per visą 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją – juk buvo mestas iššūkis Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai Prancūzijai ir jos sąjungininkei Lenkijai. Tai leido ne tik laimėti Klaipėdos uostą, bet ir nuo tolesnės germanizacijos išgelbėti Mažosios Lietuvos dalį, gaila, labai nedidelę. Užsiminėte apie „išsigermaninimą“. Tačiau išsigermaninimas suponuoja, kad buvo germanizacija. Bet gal klystate? Juk viena lietuvių filosofė pareiškė, esą jokios germanizacijos nebuvo – tai grynas sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Vėliau ši filosofė, Joną Basanavičių pavadinusi „psichiniu ligoniu“, o Vincą Kudirką – „nevykėliu gydytoju“, tapo Lietuvos prezidento patarėja, po to – švietimo ir mokslo viceministre.

Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis sako, kad net sovietinės okupacijos laikais toks kalbėjimas apie Basanavičių ir Kudirką buvo sunkiai įsivaizduojamas. Man atrodo, čia turime akivaizdų įrodymą senos tiesos, skelbiančios, kad istoriją rašo nugalėtojai. Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. Tikrai laisvos ir save gerbiančios politinės tautos viešajame diskurse tokie absurdiški samprotavimai apie savo tautos sąmonės žadintojus visiškai neįsivaizduojami. Tačiau jie yra įmanomi ir priimtini, esant antinacionaliniam neoliberaliam oligarchiniam režimui. Šį režimą ideologiškai aptarnaujantys viešieji asmenys ciniškai tvirtina, esą į NATO ir ES įstojusi Lietuva dar niekada istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar. Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje.

– Pastaruosius dešimt metų „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje daug rašėte apie krikščionišką Europą ir jos privalumus. Daug kritiškų žodžių skyrėte liberaliai ir sekuliariai Vakarų Europai. Tačiau neseniai paskelbėte tekstą, kuriame giriate islamą. Turint omenyje, kad „sekuliarioji“ Vakarų Europa nebe tokia jau ir sekuliari, nes ji vis labiau darosi islamiška, atsiranda tokie kandūs terminai kaip Euroarabija. Ar Jūsų išdėstyta pozicija nėra kerštingas džiūgavimas, kad religingumas grįžta į Europą bent jau islamo invazijos pavidalu?

Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, Berlynas – itin islamiški. Ar manote, kad islamiška Europa vis tiek geriau negu sekuliari, jeigu jau ji negali būti krikščioniška? Kitaip tariant, ar sekuliariai Vakarų Europai už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą turi atkeršyti islamas? Jei taip, tada logiška būtų teigti, kad Jūs nepageidautumėte islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, nes šios šalys nenusisuko nuo krikščionybės, bet veikiausiai rekomenduotumėte islamo skiepus Čekijai, kuri Vidurio Rytų Europoje išsiskiria ateizmu. Tad ar sveikinate Mahometo atėjimą į Europą apskritai, ar tik į konkrečias šalis?

– Aišku, kad nepageidauju islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekijai nerekomenduočiau „islamo skiepų“. Apskritai Vakarų ir Vidurio Europos santykis su islamo problema šiandien yra skirtingas, nepaisant to, kad istoriškai tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos krikščioniškos tautos aršiai konfliktavo su islamo šalininkais. Galima prisiminti kryžiaus žygius, kuriuose dalyvavo daugiausia Vakarų Europos riteriai, ilgus amžius trukusią priešpriešą su Osmanų imperija (svarbus vaidmuo čia teko ir jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei).

Jūsų minėtame tekste islamą ne tiek gyriau, kiek bandžiau parodyti, kad tam tikrais atžvilgiais ši religija yra geriau pritaikyta egzistuoti dabarties pasaulyje, tačiau tai jokiu būdu ne(į)rodo metafizinio jos pranašumo, – galų gale krikščionybė kalba juk ne apie šiapusinį Bažnyčios triumfą, o apie pergalę amžinybėje. Kalbant apie Jūsų minėtą „kerštingą džiūgavimą“, gal širdies gilumoje kartais ir pajuntu trumpalaikes jo apraiškas, regėdamas, kaip Vakarų oligarchijos vykdo eilinę veidmainišką demokratijos eksporto į musulmoniškas šalis akciją. Po tokių akcijų pasaulyje atsiranda geriausiu atveju dar viena oligarchija su demokratiniu fasadu. Blogiausiu atveju įsitvirtina oligarchija su ochlokratijos (minios valdžia) elementais. Ryškiausi pastarojo dešimtmečio tokios politikos pavyzdžiai, be abejonės, būtų Irakas ir Libija, kur nuo „tironų“ išvaduoti barzdoti vyrai įgyvendina savitas laisvės sampratas – pranešimai iš Irako, kad teroro aktas ir vėl nusinešė kelias dešimtis gyvybių, jau seniai nieko nebestebina, o Tripolio valdžia nesugeba įvesti tvarkos net sostinėje.

Tačiau piktdžiuga yra blogas jausmas, nederantis prie mūsų akyse vykstančių dramatiškų pokyčių masto. Vakarų Europos visuomenė sparčiai keičiasi, o iš politinio elito laikysenos susidaro keistas įspūdis, kad jį apėmęs visiškas sutrikimas, akis badantis nesusigaudymas, abejingumas, kartais netgi pikta valia. Europos dešinieji nuolatos kalba apie islamo grėsmę. Europos kairieji islamo, regis, nebijo. Jie labiau nerimauja, kad dešinieji gali radikalizuotis ir iškils fašizmo grėsmė. Prancūzijos ir Nyderlandų ultradešinieji – Marine Le Pen ir Geertas Wildersas – neseniai sutarė bendradarbiauti antiislamiškame fronte. Tačiau bendradarbiauti šeimos vertybių gynimo fronte, atrodo, bus daug sunkiau – Wildersas yra stipriai įsipareigojęs galingai Nyderlandų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) bendruomenei. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui ir kairiajai Norvegijos vyriausybei, šių šalių oro pajėgos bombardavo Libiją, o dešinysis ekstremistas Breivikas, keršydamas Norvegijos kairiesiems už imigracinę politiką, palankią (jo nuomone) musulmonams, įvykdė kraupiausią šalies istorijoje teroro aktą. Bombarduoti – šį kartą jau Siriją – labai norėjo ir dešinysis Cameronas, ir dešinįjį Sarkozy pakeitęs kairysis Hollande’as, skubiai įteisinęs vienos lyties asmenų „santuokas“.

Kalbant apie Vakarų Europos tautų ir nacionalinės jų kultūros išlikimą, kaip vertinti tradicinės šeimos instituto ardymą, kuo pateisinti Viduržemio jūros regiono musulmoniškų valstybių griovimą, kurio neabejotina pasekmė yra išaugęs pabėgėlių (paprastai, beje, tradicinės seksualinės orientacijos), plūstančių į Europą, skaičius? Mano požiūriu, atsakymas aiškus. Neoliberalių Europos valstybių tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio elito vykdoma politika yra antinacionalinė vietinių gyventojų atžvilgiu. Galima prisiminti ir sparnuotą Lietuvos ekspremjero Andriaus Kubiliaus frazę, kad „teisę emigruoti išsikovojome“. Kaip ir kitose nuo komunizmo išsivadavusiose Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje išsilaisvinimas daug kam reiškė tiesiog laisvę parduoti save kaip pigius, kalbant neoliberaliu žargonu, „žmogiškuosius išteklius“ naujoje metropolijoje (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) sukoncentruotam, o į Lietuvą kažkodėl niekaip nenorinčiam ateiti kapitalui.

Vidurio Europa iš tikrųjų didele dalimi tapo Vakarų Europos priedėliu, turinčiu kolonijos bruožų, teikiančiu pigius „žmogiškuosius išteklius“ labiau išsivysčiusiai (be viso kito, ir dėl užjūrio kolonijų išnaudojimo) žemyno daliai. Susidaro įspūdis, kad senosios imperinės Vakarų Europos metropolijos šiandien yra traukos centras, kuriame „žmogiškieji ištekliai“ iš Vidurio Europos, artimesni rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu, savaip amortizuoja (aišku, tik iš dalies ir tik laikinai) didžiulį srautą rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu tolimesnių „žmogiškųjų išteklių“ iš prarastų kolonijinių užjūrio šalių.

Jeigu grįžtume prie klausimo apie islamą, man atrodo, kad problemą galima nagrinėti iš dviejų istorinių perspektyvų – trumpalaikės ir ilgalaikės. Į sparčiai kintančios Europos fenomeną žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, reikėtų nepamiršti, kad joks kitas žemynas, tiksliau tariant, išeiviai iš to žemyno, nepakeitė pasaulio veido taip labai, kaip tą padarė Europa ir europiečiai. Kadangi islamas yra viena iš pasaulinėmis vadinamų didžiųjų religijų, o aš esu praktikuojantis katalikas, neabejoju, kad kalbėdami apie islamo problemą Europoje tikrai negalėsime išsiversti be sąvokų gėris ir blogis.

XX a. pasaulis buvo didžiųjų europinių ideologijų – liberalizmo, marksizmo, nacionalizmo – tarpusavio konkurencijos arena. XXI a. pradžios pasaulį kol kas irgi valdo europinė ideologinė paradigma (nors militariškai ją palaiko pirmiausia JAV) – neoliberalizmas. (Islamo fundamentalizmą laikau išvestiniu fenomenu, atsiradusiu kaip reakcija į neoliberalizmą (rinkos fundamentalizmą).

Žvelgiant iš tos pačios ilgalaikės istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad Europa, skleidusi pasaulyje ne tik krikščionybę, bet ir eksportavusi destruktyvias, antikrikščioniškas ir antireligines ideologijas (tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas turi kvazireligijos bruožų), nukreiptas prieš didžiąsias religines tradicijas, šiandien vis labiau primena Rusiją, kaip ją apibūdina garsusis (kartais klaidingai priskiriamas Levui Trockiui) teiginys: „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže.“

Senosios Europos tautos su jų papročiais, religija, tradicijomis ir dorovės normomis turės kaip tie žabai sudegti pačių Vakarų užkurtame neoliberalios globalizacijos lauže. Ir visiškai neaišku, ar Vakarų Europa bus musulmoniška, – islamas, kaip viena iš trijų tradicinių abraomiškųjų religijų, tikrai nėra neoliberalaus Europos elito karštos meilės objektas. Neaišku, kokia bus Europa apskritai. Tačiau tokia miglota ateities vizija dabartiniam politiniam Europos elitui, regis, yra priimtina.

Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, padėtis neatrodo tokia dramatiška. Juk dar 7-ą ir 8-ą praėjusio amžiaus dešimtmečiais niekas nė nekalbėjo apie Europos islamizaciją. Situacija pradėjo dramatiškai keistis per pastaruosius tris dešimtmečius – o tai ir yra neoliberalizmo era. Jo įdiegtas judėjimo ir kaitos kultas „išjudino“ aplink Viduržemio jūrą įsikūrusio senojo pasaulio dalis – krikščioniškąją ir islamiškąją. Turint omenyje, kad neoliberalizmas – kaip ir žlugęs komunizmas – nėra pasaulio lemtis, o tik valingas politinis apsisprendimas, jis gali būti įveiktas, priėmus kitą valingą politinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu būtų ankstoka laidoti tiek senąsias Europos tautas, tiek ir krikščionybę, kuri Europoje šalia islamo, tikėtina, egzistuos ir ateityje. Protestai prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą 2013 m. gegužę Paryžiuje buvo didžiausi nuo 1968-ųjų.

Mano paties požiūris į ateitį yra tarp šių dviejų perspektyvų. Norėčiau būti optimistas, bet akivaizdu, kad pasaulis yra labai smarkiai sužalotas ir toliau žalojamas neoliberalizmo. 300 turtingiausių planetos žmonių valdo didesnę turto dalį, negu jo tenka 3 milijardams neturtingiausių gyventojų. Toks pasaulis negali būti stabilus.

– Levas Karsavinas, vienas iš įtakingiausių eurazininkų, nenorėjo tapti Vakarų europiečiu, todėl vietoj Oksfordo pasirinko Kauną, nes šis arčiau Rusijos. O koks Jūsų pasirinkimas: ar manote, kad slaviškoji civilizacija yra atsvara neoliberaliai Europos ir JAV ideologijai? Tačiau ar tai gali būti išeitis, turint omenyje dvasinį Rusijos pasiligojimą? Turbūt pritarsite, kad šiandieninis gazprominis Kremlius irgi yra globaliai neoliberalus, purtomas kapitalistinio gobšumo priepuolių.

– Tikrai nesu Rusijos ar slaviškosios civilizacijos apologetas, nors neabejoju, kad neoliberalizmui, kurio pagrindinis lokomotyvas, deja, buvo ir tebėra mūsų strateginė sąjungininkė – JAV ir Europos Sąjunga dabartiniu jos pavidalu, reikia priešintis, nes tai blogis, žmogiškumą deformuojantis ne mažiau už komunizmo blogį. Civilizaciniu atžvilgiu priskiriu save krikščioniškajai civilizacijai, todėl kaip katalikas esu Vakarų atstovas, gyvenantis istorinėje krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, lotyniškosios ir graikiškosios, romėniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijų sandūroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad Vakarai, su kuriais save tapatinu, mažai ką bendro turi su tais „Vakarais“, kurie 1917 m. atėjo į Rusiją komunizmo pavidalu, o šiam žlugus, neoliberalizmo pavidalu užgriuvo visus postkomunistinius kraštus. Tragiška demografinė lietuvių tautos situacija man yra įrodymas, kad vieną blogį pakeitė kitas blogis.

Nesileisdamas į svarstymus, ar pagrįsta pagrindinė Oswaldo Spenglerio tezė apie Europos saulėlydį, save priskirčiau Vakarų kultūrai, bet ne civilizacijai, kurios atsiradimo viena iš kertinių datų yra 1789-ieji, kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija.

Visiškai sutinku, kad šiandieninis gazprominis Kremlius lygiai toks pat globaliai neoliberalus, o komunistinį eksperimentą iškentėjusi ir neoliberalizmo draskoma dabartinė Rusija yra dvasiškai pasiligojusi. Apie tai iš dalies jau kalbėjau, aptardamas, kaip postkomunistinė neoliberali oligarchija manipuliuoja istorine atmintimi. Šiame kontekste galima prisiminti ir Rusijoje priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą. Nesiimu spręsti, ar įstatymo rengėjai ir asmeniškai Putinas, kuris jį pasirašė, buvo vedami nuoširdžių moralinių paskatų. Tačiau šiuo atveju išorinio „priešo“ konstravimas, regis, ne tik davė politinės naudos šalies viduje, bet ir objektyviai atspindėjo politinę liniją, dominuojančią Vakaruose.

Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių iš esmės atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigia dorovinius pradmenis ir bet kokią tradicinę tapatybę: nacionalinę, kultūrinę, religinę, netgi lytinę. Vykdo politiką, kuri sulygina daugiavaikę šeimą ir vienalytę partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą šėtonu. […] Ir šį modelį bandoma agresyviai brukti visiems, visam pasauliui. Esu įsitikinęs, kad tai yra tiesus kelias į degradaciją ir primityvizaciją, į gilią demografinę ir dorovinę krizę.“ Tai ištrauka iš Putino kalbos, pasakytos 2013 m. rugsėjo 19 d. vadinamajame Valdajaus forume.

Pažymėjęs, kad po 1991 m. šalis išgyveno „audringą ir dramatišką laikmetį“, Putinas savo kalbą baigė taip: „Rusija, kaip tai jau ne kartą buvo istorijoje, perėjusi per kančias, išbandymus, sugrįžta prie pačios savęs, sugrįžta prie savo pačios istorijos.“

Norėčiau išgirsti ką nors panašaus iš ES lyderių, kai kalbama apie Europos istoriją. Kadaise Milanas Kundera už Geležinės uždangos atsidūrusią Vidurio Europą pavadino „pagrobtaisiais Vakarais“. Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą (pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, nacionalinės valstybės yra ãtgyvena, ES turinti tapti naujo tipo „neimperine imperija“) projektą irgi galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.

– Parašėte disertaciją apie eurazininkų judėjimą. Kaip, Jūsų manymu, „rusų mintis“ pasireiškia šiandien, bent jau žvelgiant iš lietuvių perspektyvos? Ar galima kalbėti apie kokį nors neoeurazijizmą?

– Yra keletas intelektualinių srovių, kurios skelbiasi vienaip arba kitaip tęsiančios, plėtojančios klasikinio (XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių) eurazijizmo tradiciją. Geriausiai žinomi (ir ne vien Rusijoje) vardai, be abejo, yra Levas Gumiliovas ir Aleksandras Duginas. 1992 m. miręs istorikas, etnologas Gumiliovas – pagarsėjusių, prieštaringai vertinamų etnogenezės ir pasionariškumo teorijų kūrėjas – buvo „genetiškai“ susijęs su klasikiniu eurazijizmu. Asmeniškai pažinojo vieną iš jo pradininkų Piotrą Savickį (1895–1968), kurį Duginas vadina „Rusijos geopolitikos tėvu“. Gumiliovo, laikiusio save „paskutiniuoju eurazininku“, idėjos turi nemažai šalininkų. Galima kalbėti net apie Gumiliovo mokyklą su šiuolaikine infrastruktūra (interneto svetainė ir t. t.). Tačiau plačioji visuomenė neoeurazijizmą paprastai sieja su Duginu. Būtent jis parašė pratarmes naujai išleistiems pagrindinių eurazijizmo klasikų (jau minėto Savickio, Nikolajaus Trubeckojaus, Nikolajaus Aleksejevo) veikalams. Tačiau Duginas iš eurazijizmo perima tik labai specifinius aspektus, pavyzdžiui, kraštutinį (ne vien politinį, bet ir giliausia prasme metafizinį) antivakarietiškumą. Bet ir šiuo atžvilgiu labai nutolsta nuo „klasikos“. Dugino doktrinos esmę geriausiai perteikia tokie jo žodžiai: „Anapus dešiniųjų ir kairiųjų, vienintelė ir nedaloma Revoliucija dialektinėje triadoje: Trečioji Roma – Trečiasis Reichas – Trečiasis Internacionalas.“

Savaime suprantama, eurazininkams klasikams, kurie vis dėlto tęsė krikščioniškąją rusų minties tradiciją, Šventosios Rusijos (Trečiosios Romos), nacionalsocialistinės Vokietijos (Trečiojo Reicho) ir komunistinės SSRS (Trečiojo Internacionalo) „dialektinė triada“ būtų absoliučiai nepriimtina tiek logiškai, tiek ir morališkai. Tačiau Duginui ši triada įkūnija bekompromisį metafizinį pasipriešinimą pagrindinėms istorinėms Vakarų atramoms: Trečioji Roma (Maskvos valstybė) yra opozicija katalikiškajai Romai, Trečiasis Reichas – liberaliai demokratijai, Trečiasis Internacionalas – kapitalizmui.

Dažnai sakoma, kad Duginas yra fašistas. Ir tai tiesa. Tačiau fašisto etiketė liberaliame demokratiniame diskurse dažnai išduoda norą intelektualiai pažeminti taip įvardijamą asmenį, jį marginalizuoti. Intelektinių Dugino gebėjimų vertinimo skalė Rusijoje plati kaip ruso siela. Vieni jį laiko paprasčiausiu šarlatanu. Kiti – talentingu rašytoju, bet jokiu būdu ne filosofu. Dar kiti – didžiausiu dabartiniu Rusijos filosofu, gal net antru po Dostojevskio. Bet prisiminkime, kad Hegelį „šarlatanu“ vadino Schopenhaueris, o iš man žinomų asmenų, Duginą vadinančių „šarlatanu“, nė vienas pagal intelektą toli gražu neprilygsta Schopenhaueriui. Duginas yra Maskvos universiteto profesorius ir daugiau kaip 40 knygų (tiek monografijų, tiek įvairių disciplinų – daugiausia geopolitikos – vadovėlių aukštosioms mokykloms) autorius. Kai kurios iš jų išverstos į pagrindines Europos kalbas. Duginas nėra vien lokalinis Rusijos fenomenas. Jis identifikuotinas kaip vienas iš Europos naujosios dešinės atstovų Rusijoje. Šiuo atžvilgiu jis yra vakarietis ir europietis. Didžiausiu XX a. mąstytoju jis laiko prancūzų tradicionalizmo filosofijos kūrėją René Guénoną. Tarp didžiausių jo autoritetų – italų tradicionalistas Julius Evola ir vokiečių geopolitikos klasikas Carlas Schmittas. Dugino geopolitinis idealas kitoks negu Rusijos „geopolitikos tėvo“ Savickio, kuriam Rusija–SSRS atrodė savipakankama geopolitinė erdvė. Kaip ir daugeliui Europos, ypač Vakarų, naujųjų dešiniųjų, jam siektinas idealas – kontinentinės Europos glaudi sąjunga su Rusija prieš anglosaksiškąjį pasaulį, vadovaujamą JAV.

Nesu naujosios dešinės, kurios vienas iš atstovų, žinomas prancūzų istorikas Dominique’as Venner, protestuodamas prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, šalininkas. Man nepriimtinas jos nekrikščioniškumas (o kartais ir atvira neopagonybė). Pritariu tokiam stačiatikiškai krikščioniškam Dugino apibūdinimui: „Gnostikas, pagonis, postmodernistas“. Tačiau Dugino – kaip ir visos europinės naujosios dešinės (kartu su tokiomis partijomis kaip Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinė aušra“ ir daugeliu kitų) – fenomenas yra tik viena iš gilios dvasinės krizės, kuri dabar apėmusi erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apraiškų. Daug svarbesnis negu tai, kokiai geopolitinei erdvei – Lisabonos sutarties ES ar Rusijos kuriamos Eurazijos muitų sąjungai – priklausys Ukraina, yra niūrus demografinis kolapsas, naikinantis tiek ES, tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Pataisant garsųjį Vladimiro Putino teiginį, reikėtų konstatuoti, kad didžiausia geopolitinė XX a. tragedija yra ne tai, kad subyrėjo SSRS, o tai, kad SSRS subyrėjimas komunizmo engtoms tautoms neatnešė tikrojo išsivadavimo. Nežinau, ar Dugino nuopelnas, kad Rusijos valdžios retorikoje atsirado sąvoka Eurazija, vartojama politine prasme. Valdajaus forume Putinas sakė: „Eurazijos Sąjunga – tai istorinės Eurazijos erdvės tautų tapatybės išsaugojimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje.“

Bet kol kas šitas projektas yra vykdomas neoliberalios vergijos sąlygomis.

– Dėkoju už pokalbį.
Šis pokalbis vyko 2013-ųjų metų gruodyje

* „Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Директ-Медиа, 2013.

„Kultūros barai“

0 898

Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis yra garsiausios visų laikų budelių dinastijos – Sansonų – atstovas Charles’is Henri Sansonas (1739–1806). Septynių Sansonų giminės kartų atstovai beveik pusantro šimto metų (1688–1847) ėjo Paryžiaus budelio pareigas. Dar būdamas visai jaunas Sansonas 1757 m. dalyvavo – kaip padėjėjas – vykdant paskutinį ketvirčiavimą Prancūzijos istorijoje. Tai buvo Robert’o-François Damiens’o, nevykusiai pasikėsinusio į Liudviką XV, egzekucija. O 1793 m. tas, kuris žudė pasikėsinusį į karaliaus gyvybę, pats tapo karaliaus žudiku. Už savo šlovę Sansonas, be jokios abejonės, turi būti dėkingas Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kuri ne tik nenuskriaudė šio Ancien Régime tarno, bet tiesiog užvertė jį darbu. Didžioji dalis iš 2 918 egzekucijų, kurias per beveik 40 metų trukusią karjerą atliko Sansonas, teko keleriems revoliucijos ir revoliucinio teroro metams. Panaudodamas revoliucijos techninę naujovę – giljotiną – pagrindinis Paryžiaus budelis nukirto galvą Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Dantonui, Robespierre’ui, Maratą nužudžiusiai Charlotte Corday, daugeliui kitų žymių ir nežymių revoliucionierių, tikrų ir tariamų kontrrevoliucionierių bei paprastų kriminalinių nusikaltėlių. 1795 m., perdavęs pareigas savo sūnui, Sansonas išėjo į užtarnautą poilsį.

Nors Sansono darbo rezultatai atrodo įspūdingai, kai kurie jo kolegos galėtų pasigirti geresniais. Pagrindinio Prancūzijos budelio, vykdžiusio viešas egzekucijas Paryžiaus aikštėse, vardas buvo gerai žinomas, o niūriuose NKVD rūsiuose ir miškuose savo srities rekordų siekusių budelių asmenybės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui. Kaip dažnai atsitinka, mokiniai – Rusijos revoliucionieriai – pralenkė savo mokytojus prancūzus. Kitaip nei Sansono atveju, vargu ar kada nors sužinosime tikslų tų budelių rekordininkų aukų skaičių. Pirmą vietą ant simbolinės nugalėtojų šioje veiklos srityje pakylos tyrinėtojai beveik vieningai skiria generolui majorui Vasilijui Blochinui (1895–1955). Manoma, kad per beveik 30 metų trukusią budelio karjerą jis asmeniškai sušaudė nuo 15 iki 20 tūkst. žmonių. Tarp jo aukų minimos tokios asmenybės kaip maršalas Michailas Tuchačevskis, vienas pagrindinių 1937–1938 m. masinių represijų organizatorių Nikolajus Ježovas, rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1940 m. pavasarį prie Kalinino (taip tuomet vadinosi vienas seniausių Rusijos miestų Tverė) Blochino vadovaujama budelių komanda sušaudė 6 311 lenkų belaisvių (didžioji belaisvių dalis buvo sušaudyta prie Katynės). Vienas Kalinino NKVD darbuotojų taip aprašo savo įspūdžius pamačius Blochiną: „Blochinas davė ženklą, sakydamas: na, eime, pradėkime. Blochinas padėjo savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, ilgą odinį apsiaustą, rudas odines pirštines su rankovėmis aukščiau alkūnių. Man tai padarė didelį įspūdį. Aš pamačiau budelį.“ Manoma, kad komandiruotės (pagrindinė darbo vieta buvo Maskvoje) į Kalininą metu Blochinas asmeniškai sušaudė apie 600 žmonių. Antrą vietą ant simbolinės budelių pakylos tyrinėtojai beveik vienbalsiai skiria latviui Pēteriui Maggo (Piotr Maggo, 1879–1941), kaip manoma, asmeniškai sušaudžiusiam apie 10 tūkst. žmonių. Į trečią vietą pretenduoja gruzinas Sardonas Nadaraja (1903–po 1965), pagarsėjęs tarp profesijos kolegų tuo, kad, kaip pasakojama, per vieną naktį sušaudė 500 žmonių. „Raudonųjų latvių šaulių“ istorija, „tautų vado“ tautybė ir budelių rekordininkų pavardės liudija, kad kai kurių nedidelių tautų indėlis į komunizmo idėjos žygį yra neproporcingai didelis.

Įdomu tai, kad visi trys budelių elito atstovai mirė savo mirtimi, nors labai daug nevykėlių, vidutiniokų ir net tikrų šio amato meistrų patys buvo sušaudyti. Tiesa, mirė jie ne ant garbės laurų. 1940 m. iš mylimo darbo atleistas Maggo nusigėrė ir po metų mirė nuo kepenų cirozės. Iš karto po Stalino mirties iš darbo atleistas Blochinas taip pat neilgai džiaugėsi užtarnautu poilsiu ir solidžia valstybine pensija – pastaroji kartu su kariniu laipsniu buvo atimta 1954 m. pabaigoje. Oficiali Blochino mirties priežastis – širdies smūgis, nors yra teigiančių, kad budelis rekordininkas nusišovė. O Nadarajai, paskutiniame karjeros etape dirbusiam Lavrentijaus Berijos asmens sargybos viršininku, teko ragauti ir kalinio duonos. Budelių Sansonų dinastijos pabaiga, beje, taip pat buvo negarbinga. Charles’io Henri Sansono anūkas turėjo palyginti nedaug darbo ir įklimpo į dideles skolas. Pasakojama, kad turėjo užstatyti net savo pagrindinį darbo įrankį – giljotiną. Ir kaip tyčia iš valstybės atėjo užsakymas įvykdyti egzekuciją. Budelis nuskubėjo pas palūkininką prašyti laikinai grąžinti jam giljotiną, tačiau palūkininkas buvo nepermaldaujamas. Paskutinis Sansonų giminės Paryžiaus budelis buvo gėdingai atleistas.

Budelio darbas – kai jo daug – yra sunkus. Pavyzdžiui, Thomas Carlyle’is „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo, kad „Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų“. O štai vieno iš Blochino pavaldinių prisipažinimas: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytum, o darbas buvo ne iš lengvųjų. Taip pavargdavome, kad kartais vos ant kojų laikydavomės. O prausėmės odekolonu. Iki juosmens. Kitaip neišsivaduosi iš kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų šalindavosi ir jeigu lodavo, tai iš tolo.“ Budelio darbas – kodėl vis dėlto be kabučių?

Galbūt tai tėra vienas iš istorinių anekdotų, tačiau jo gili ir niūri prasmė daug svarbesnė už klausimą, ar tikrai budelis Sansonas pasakė jam priskiriamus žodžius. Pasakojama, kad į Napoleono klausimą, ar gali ramiai miegoti tas, kuris įvykdė egzekuciją beveik trims tūkstančiams žmonių, Sansonas atsakė: „Jeigu karaliai, diktatoriai ir imperatoriai miega ramiai, kodėl neturi ramiai miegoti budelis?“ Sansono atsakyme yra ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame tekste nėra kabučių ten, kur, atrodytų, jos visai derėtų. Vienas didžiausių visų laikų budelių vienam didžiausių visų laikų politikų pasakė, kad budelio profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės neturėtų būti laikomi priežastimi neramiai miegoti budeliui, jeigu politiko profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės paprastai nelaikomi priežastimi neramiai miegoti politikui. Kitais žodžiais tariant, budelis subtiliai pasakė imperatoriui, kad pastarasis yra dar didesnis budelis. Ir iš tikrųjų – Sansonas įvykdė ne jo paties skirtą mirties nuosprendį 2 918 žmonių. O štai Napoleono sukeltuose karuose, manoma, žuvo apie 1,7 mln. žmonių.

Sansonui priskiriami Napoleonui pasakyti žodžiai – vienas tų atvejų, kai ištartų žodžių didybė ir reikšmė visiškai nepriklauso nuo to, ar tie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti to, kam jie yra priskiriami. Svarbu ne tai, ar iš tikrųjų budelis Sansonas politikui Napoleonui pasakė tuos žodžius. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti ne senovės Egipte, Babilone, Persijoje, Romoje, Bizantijoje, Kinijoje, Arabų Kalifate, Rusijoje, viduramžių Europos monarchijose savo darbą dirbusiems budeliams, kurie juos būtų ištarę Egipto faraonui, Babilono ir Persijos karaliams, Romos, Bizantijos ir Kinijos imperatoriams, Arabų kalifui, Rusijos carui, viduramžių Europos monarchams. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti revoliucinės Prancūzijos budelio ir revoliucinės Prancūzijos politiko pokalbiui. Tiesa, krikščionys žino, kad istorija nieko nelemia, nes pati istorija yra Dievo ir žmogaus valių sąveikos audžiama drobė, kuri, deja, labai dažnai būna permirkusi krauju – Dievo (Kristaus) ir žmonių krauju. Vadinasi – ne istorija lėmė, kad Sansonui priskiriami žodžiai atsidūrė revoliucinės epochos Prancūzijos budeliui ir revoliucinės epochos Prancūzijos politikui priskiriamame pokalbyje. Tai buvo Dievo ir žmogaus valių sąveikos rezultatas. Sansonui ir Napoleonui priskiriamas pokalbis priklauso pradžiai tos epochos, kurios pradžiai priklauso ir kitas garsus į Napoleono klausimą pateiktas atsakymas. Kai Napoleonas paklausė Pierre’o-Simono Laplace’o, kodėl jo teorijoje – skirtingai nei Newtono – nėra vietos Dievui, mokslininkas atsakė: „Ta hipotezė man buvo nereikalinga.“ Bene produktyviausias iš visų iki jo buvusių kolegų istorijoje (jeigu produktyvumo kriterijumi laikysime įvykdytų egzekucijų skaičių) budelis darbavosi pradžioje epochos, kurioje politikai ir juos aptarnaujantis intelektualinis elitas paskelbė atvirą karą Dievui ir užsimojo nužudyti Jį žmonių sielose. Jau matėme, kad po Sansono buvo ir už jį produktyvesnių budelių.

Knygoje „The New Science of Politics“ (1951) vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastis buvo… jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo „sėkmingesnė“ tampa šiame pasaulyje ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamos transcendentinės anapusybės perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje – pagal ją Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą (istorijai imanentišką sekuliarizuotą trinarę struktūrą) Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje. „Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali – pavyzdžiui, Schellingo arba Hegelio, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“ kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir ją sunaikinti siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau, žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės“; „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzsche apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą dėl civilizacijos.“

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (vadinasi, ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro, galutinio, Napoleono pralaimėjimo 1815 m. – Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip „Didžiojoje transformacijoje“ rašo Karlas Polanyi, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu pasitelkiant susireguliuojančią rinką“. Dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. O kai šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai liberalai suvienijo jėgas su gnostikais komunistais prieš gnostikus nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje.) Paskui buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų. Valstybių lygmeniu (t. y. popieriuje – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – visai pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). O antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę.

Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas, žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, kad rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomoji jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Tiesa, plačiajame pasaulyje apie ją nedaug kas žino. Globalioje rinkoje esama daug didesnę paklausą turinčių prekių. Pavyzdžiui, viena neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikonų – ko gero, pats žymiausias mūsų dienų viešųjų egzekucijų vykdytojas, Didžiosios Britanijos pilietis Mohammedas Emwazi (1988–2015), „Islamo valstybės“ budelis, žinomas kaip „džihadistas Džonas“. Jis darbavosi neoliberalios globalizacijos šeimininkų sukeltų karų niokojamose šalyse, o štai Lietuvos demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Jeigu neoliberalios globalizacijos produktas ir neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikona „džihadistas Džonas“ šiandien būtų pasakęs tai, ką Sansonas pasakė Napoleonui, jam būtų sunku paprieštarauti.

Andrius Martinkus
2016 10 21

0 1452

Pradedant 10-uoju XX amžiaus dešimtmečiu bitininkai pradėjo pastebėti masinį darbinių bičių nykimą, ypač žiemos mėnesiais. Nuo to laiko situacija tik pablogėjo – išmirė apie 4000 medų nešančių bičių rūšių, o 2006 metais fenomenui buvo suteiktas pavadinimas: „bičių šeimų irimo sindromas“. Niekas tiksliai nežino, kodėl išmiršta bitės. O kas gi bus su pasauliu, jeigu jos galutinai išnyks?

Dings medus, produktas, kuriuo žmonės naudojasi apie 9000 metų. Jis tarnauja mums ne tik kaip maistas, bet ir kaip kosmetikos ir gydymo priemonė. Praradę bites, mes greičiausiai neteksime vieno naudingiausio ir universaliausio produkto visoje planetoje.

Nustos augti daugelis vaisių ir daržovių. Žmonės, tolimi nuo kaimiško gyvenimo, sunkiai įsivaizduoja, kokius kiekius augalų apdulkina bitės. Kaip byloja JTO ataskaita, apie 100 augalų sudaro 90% pasaulinės maisto įvairovės ir 70 iš jų apdulkina bitės. Jeigu tikėsime BBC, be bičių maisto parduotuvėse neliks praktiškai pusės prekių. Obuoliai, avokadai, vynuogės, persikai, arbūzai… O kas baisiausia – kava.

Žmonėms teks apdulkinti augalus patiems. Tačiau tik kai kuriuos, su žymiai menkesniu efektyvumu. Šis metodas naudojamas Kinijoje, kur baisiai trūksta bičių. Tai, žinoma, šiek tiek kompensuos išmirusias bites, tačiau jokiu būdu jų nepakeis.

Nebeliks pieno produktų. Jūs kada nors susimąstėte, kuo maitinasi karvės? Jų meniu sudaro ne tik paprasta žolė. Karvėms reikalinga liucerna – augalas, kurį apdulkina tiki bitės. Avis ir ožkas, beje, tai irgi liečia.

Neliks medvilnės. O drauge su ja, laikui bėgant, išnyks ir visi medvilniniai drabužiai, kurių, švelniai tariant, yra nemažai. Mes, aišku, išmokome gaminti dirbtinius pakaitalus, tačiau pasaulyje be medvilnės jų kaina smarkiai išaugs.

Sumažės maisto įvairovė. Be bičių žmonija neteks dalies įprasto raciono, nors kai kas, žinoma, liks. Kiaulės ir vištos nereikalauja pašarų, gaminamų iš apdulkinamų augalų. Kviečiai, soja, kukurūzai ir ryžiai auga be apdulkinimo. Pomidorai, bulvės ir morkos reikalauja jo visiškai nedaug. Tačiau iškils kita problema…

Maisto produktų kainos pašoks iki debesų. Ir tai ne tušti plepalai. 2012 metų žiemą Škotijoje, pavyzdžiui, buvo sunaikintas trečdalis visų bičių avilių, dėl ko staigiai pakilo deficitinių produktų kainos. Geriau net negalvoti, kiek kainuos puodelis kavos pasaulyje be bičių. Badas pavirs rimta problema. Žmogus – sudėtingas organizmas, reikalaujantis subalansuoto maisto. Ir daugumą vitaminų mes gauname iš produktų, kuriuos apdulkina bitės. 2011 metais atliktas tyrimas rodo, kad „bičių“ augalai tiekia mums kalcį, fluoridus, geležį, vitaminus A, C ir E. be jų mūsų sveikata smarkiai pablogės.

Iškils pavojus visai pasaulio ekonomikai. Bent jau smūgis bus suduotas tikrai milžiniškas. Grėsmė iškils medvilnės, pieno ir kavos, daugelio maisto ir medicinos šakų industrijoms. Nuostoliai sudarys šimtus milijardų dolerių ir prireiks stebuklo, kad neįvyktų katastrofa.

Daugelyje šalių prasidės badas. Kas galima būtų persijungti į apdulkinimo nereikalaujančius produktus, pavyzdžiui, soją ir ryžius, prireiks nemažai laiko, kurio gali pritrūkti visai eilei besivystančių šalių.

Tokia problema iškils tik tada, jeigu bitės išnyks jau rytoj. Tačiau ir laipsniškas išmirimas atneš dideles bėdas.

0 24946

Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai pasitelkė naujausią technologiją, kad atkurtų, kaip realiai skambėjo prieš 8000 metų gyvavusi indoeuropiečių prokalbė, tapusi daugiau negu 440 šiuolaikinių kalbų motina. Pasitelkus sudėtingą algoritmą kompiuteris simuliavo seniai išnykusios ir nepalikusios jokių rašytinių šaltinių kalbos garsus. Britams jie atrodo keisti. Lietuviui – visiškai suprantami (žr. video žemiau).

The Proto-Indo-European language is thought to have originated on the steppes to the north of the Caspian Sea but has led to 445 modern languages. The map above shows the spread of modern Indo-European languages

Mes Lietuvoje seniai žinome, kad esame mažiausiai pakitusios senovinės indoeuropiečių kalbos saugotojai, o lietuviški žodžiai dažnai primena sanskritą. Tačiau Oksfordo ir Kembridžo mokslininkams tokio mūsų įsitikinimo nepakako. O gal jie apie lietuvių kalbą nė nebuvo girdėję. Kad ir kaip ten būtų, jiems žinoma, kad daugybė pasaulio kalbų kilo iš kelių šaltinių. Ir didžiausia jų grupė, kuri vienija Europos, Indijos pusiasalio, Artimųjų Rytų šalių kalbas, kilo iš vienos indoeuropiečių prokalbės. Tapusi visų šiuolaikinių Europos kalbų motina ji atsirado kažkur stepėse į šiaurę nuo Kaspijos jūros ir gyvavo 6000-3500 m. pr. Kristų. Rašytinių šaltinių neišliko, lingvistams labai sudėtinga atkurti pirminės kalbos skambesį. Todėl britai pasitelkė sudėtingą algoritmą, kad išgirstų, kaip tais laikais buvo tariami žodžiai, dabar virtę gana skirtingais prancūzų, rusų, kurdų, persų ar švedų kalbų žodžiais.

trys

Mokslininkai nutarė, kad jei skirtingose teritorijose apsigyvenus ta pačia kalba kalbantiems žmonėms jos garsai po truputį išsikraipė ir pakitę įgavo skirtingą skambesį, galima išanalizuoti visų tų kalbų garsus ir panaikinus tuos iškraipymus atkurti pirminį visoms joms bendrą vieno ar kito žodžio skambesį. Jie šią techniką pagrindė bangos formos statistikos metodu.

penki

„Tariamas garsas suvirpina orą, tų garso bangų formą galima išmatuoti ir paversti skaičių seka. Turėdami viena kalba tariamo žodžio skaitmeninę išraišką galime lyginti, kuo ji panaši į kita kalba tariamo to paties žodžio bangų formą. Ir kokius pakeitimus reikia padaryti, kad vienas virstų kitu“, – sako Kembridžo universiteto statistikos laboratorijos vadovas, profesorius Johnas Astonas.

Sudarė įvairių kalbų medį, mokslininkai judėjo juo atgal, kad atkurtų ankstesnį žodžių skambesį, kol rado tą, iš kurio kilo visi kiti. „Bet kurioje atkūrimo stadijoje galime skaitmeninę išraišką vėl paversti garsu, kad išgirstume, kaip žodis kito“, – sako profesorius. Taip pavyko išgirsti 8000 metų senumo kalbos garsus. Angliškas žodis „one“ virto „oinos“ (taip garsą užrašė britai; lietuvis gana aiškiai čia išgirs „viens“). „Four“ virto „ketwores“ ir t.t.
ANCIENT LANGUAGE
Nors tyrėjų ataskaitoje niekur net neužsimenama apie lietuvių kalbą, ataskaitos mums ir nereikia – pakanka čia pridėtame video paklausyti, kaip kompiuteris dabartinius angliškus skaičius ištaria senąja indoeuropiečių prokalbe, ir neliks jokių abejonių. Labai jau aiškiai girdime „trys“, „duo“, „dešim“, „penki“ – būtent taip nuskamba dabartiniai anglų kalbos skaičiai, kai kompiuteris juos ištaria senąja kalba. Ne visi žodžiai skamba taip panašiai, tačiau ir mokslininkai sako, kad kai kurie taisyklingi dabartiniai žodžiai visai iškrito iš atkurtos sekos.

Mokslininkai ne tik netyčia pamalonino lietuvius, bet ir šį metodą išbandė ir ateičiai nuspėti. Juk matant, kaip vienoje ar kitoje kalboje kito žodis, atrodo nesunku numatyti, kaip jis kis toliau. Tačiau kalba nebūtinai vystosi tiese, tad ateities numatymu mokslininkai užsiimti neketina. Pasitenkino sukūrę metodą, kuris leis lingvistams geriau suvokti ir paaiškinti dabartinių kalbų kilmę. „Dabar, kai jau sukūrėme didžiąją dalį technologijos, kuri leidžia išgirsti seniai neskambėjusios kalbos garsus, svarbiausias mums kylantis klausimas – kiek toli į praeitį galime nueiti“, – sako profesorius Johnas Colemanas. Linksmiausia skaityti apie šį atradimą pranešusios britų svetainės „Dailymail“ skaitytojų atsiliepimus. Jie išgirstus prokalbės garsus laiko visiška nesąmone, o mokslininkų darbą – pinigų švaistymu. Tik kažkaip sunku su jais sutikti – jei rastas algoritmas pavertė tokį tolimą anglų kalbos žodį tokiu suprantamu lietuvišku, jis vis dėlto veikia.

Mokslininkai atkūrė senovės Indoeuropiečių prokalbę analizuojant šiuolaikines kalbas, kilusias iš jos, manipuliuojant garso bangomis (diagrama rodo modernias indoeuropiečių kalbas)

www.baltai.lt

0 1690

Straipsnyje „Imigracija: rezervinė kapitalo armija“ autorius, prancūzų viešasis intelektualas Alain de Benoist, trumpai aptaria masinės imigracijos reiškinio ryšį su kapitalistinėje sistemoje viešpataujančios klasės – stambiosios buržuazijos – interesais, pagrindinę mintį iliustruoja konkrečia Prancūzijos, kuri yra vienas Vakarų „multikultūralizmo“ pavyzdinių „egzempliorių“, situacija.

Nors Lietuva su šituo reiškiniu nesusiduria, vis dėlto būtų mažų mažiausiai naivu nežiūrėti į tai, kas vyksta Vakarų Europoje, ypač kai turime (ne) laimę būti žydrosios Europos Sąjungos sudėtyje.

Pagrindinė autoriaus tezė, kaip pamatys skaitytojas, yra gana paprasta, bet, tuo pačiu, ir gana nemaloni pripažinti daugumai „nacionalistų“, esančių kapitalizmo religijos dogmų gniaužtuose: pagrindinės masinės imigracijos problemos priežastis yra kapitalistinė sistema ir joje savo pelną maksimalizuoti siekiančios stambiosios buržuazijos pastangos įvežti kuo daugiau pigios darbo jėgos; pritariantys kapitalistinei sistemai neturi teisės skųstis dėl imigracijos, o bet kokios kalbos apie antikapitalizmą be kovos prieš masinę imigraciją – tokios pačios bevertės ir absurdiškos.

1973 – aisiais, trumpai prieš savo mirtį, Prancūzijos prezidentas Georges Pompidou, pripažino atvėręs duris imigracijos tvanui kelių stambių biznierių prašymu, antai Francis Bouyguess, kuris troško pasinaudoti jokios klasinės sąmonės ar socialinės kovos tradicijos neturinčia pigia ir nuolankia darbo jėga. Šis žingsnis buvo skirtas iš apačios daryti spaudimą prancūzų darbininkų atlyginimams, sumažinti jų užsidegimą protestuoti ir, kartu su tuo, suskaldyti darbo judėjimą. Dideli bosai „visada nori daugiau“, sakė jis.“

IMIGRACIJA: KAPITALO REZERVINĖ ARMIJA

Praėjus keturiasdešimčiai metų niekas nepasikeitė. Tokiu metu kai jokia politinė partija nedrįstų reikalauti dar didesnio imigracijos greitinimo, atrodo, kad už tai pasisako tik stambūs darbdaviai – paprasčiausiai todėl, kad tai atitinka jų interesą. Vienintelis skirtumas nebent tas, kad šito veikiamų sektorių dabar yra daugiau – ne tik pramonės ir viešbučių bei maitinimo paslaugų sektoriai, bet ir kadaise „saugotos“ profesijos, antai inžinieriai bei kompiuteristai.

Kaip žinome, Prancūzija nuo XIX a. pradėjo masiškai traukti imigrantus. Imigrantų populiacija 1876 – aisiais jau buvo 800 000, o 1911 – aisiais jau pasiekė 1,2 milijonus. Prancūzijos pramonė buvo pagrindinis traukos centras italų ir belgų imigrantams, kuriuos sekė lenkai, ispanai ir portugalai. „Tokie imigrantai, nekvalifikuoti ir neturintys profsąjungų, leido darbdaviams išsisukti nuo kylančių darbo teisės reikalavimų.“(François-Laurent Balssa, „Un choix salarial pour les grandes entreprises“ Le Spectacle du monde, Octobre, 2010).

1924 – aisiais Angliakasybos ir stambiųjų ūkininkų komiteto iš šiaurės rytų Prancūzijos iniciatyva buvo įkurta „generalinė agentūra imigracijai“ (Société générale d’immigration). 1931 – aisiais Prancūzijoje jau buvo 2,7 milijonų svetimšalių, sudariusių 6,6% visų gyventojų. Tuo metu Prancūzija turėjo aukščiausią imigracijos rodiklį pasaulyje (515 imigrantų 100 tūkst. vietinių gyventojų). „Tai parankus būdas daugeliui stambių darbdavių mažinti darbininkų atlyginimus. […] Nuo tada kapitalizmas įeidavo į darbo jėgos konkurenciją imdamas rezervines samdomų darbininkų armijas [t. y. imigrantus – red. past.]“.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vis labiau ir labiau ėmė augti imigracija iš Magrebo šalių; pirma iš Alžyro, paskui iš Maroko. Šimtai didelėms kompanijoms priklausančių sunkvežimių (ypač priklausančių automobilių pramonės bei statybos firmoms) važiuodavo vietoje ieškoti ir verbuoti naujus imigrantus. Nuo 1962 – ųjų iki 1974 – ųjų į Prancūziją atvyko beveik du milijonai papildomų imigrantų, iš kurių 550 000 buvo užverbuoti Nacionalinės Imigracijos Tarnybos, valstybinės institucijos, kurią iš užkulisių kontroliavo stambusis kapitalas. Nuo tada banga tik augo. François-Laurent Balssa pažymi, kad viename sektoriuje susidarius darbo jėgos deficitui, vienas iš dvejų variantų yra arba kelti atlyginimus, arba pritraukti darbo jėgą iš užsienio. Nacionalinė Prancūzijos Darbdavių Taryba (CNPF), kurią 1998 – aisiais pakeitė Verslų Judėjimas (MEDEF), įprastai rinkdavosi pastarąjį variantą. Tas pasirinkimas, rodantis troškimą gauti trumpalaikę naudą, stabdė gamybos įrankių bei pramoninių inovacijų pažangą. Tačiau tuo pat metu, kaip rodo Japonijos pavyzdys, užsienio imigracijos atsisakymas ir orientavimasis į vietinę darbo jėgą leido Japonijai pasiekti savo technologinę revoliuciją gerokai anksčiau nei daugumai jos konkurentų Vakaruose.

Šventoji sąjunga: stambusis kapitalas ir kairė

Iš pradžių imigracija buvo su stambiuoju verslu susijęs reiškinys. Taip yra ir dabar. Triukšmingai reikalaujantys vis didesnės imigracijos visada būna didžiosios firmos. Ši imigracija sutinka su pačia kapitalizmo dvasia, kuri siekia sienų pašalinimo („laissez faire, laissez passer“). „Sutinkamai su socialinio dempingo logika“, – tęsia Balssa – „taip buvo sukurta „žemos kainos“ darbo rinka „nedokumentuotiesiems“ ir „nekvalifikuotiesiems“ atliekant laikiną „visų galų meistrų“ funkciją. Taip stambusis verslas padavė savo ranką kraštutinei kairei: vieni siekdami išardyti per brangia laikomą gerovės valstybę, o kiti – siekdami sunaikinti nacionalinę valstybę, kuria laiko pernelyg archaiška.“ Todėl Prancūzijos Komunistų Partija (PCF) ir Prancūzijos Profesinė Sąjunga (CGT) (kurios nuo tų laikų jau radikaliai pasikeitė) iki 1981 – ųjų kovojo prieš liberalinį atvirų sienų principą darbininkų klasės interesų gyvenimo vardan.

Nors kartą katalikas liberalkonservatorius, Philippe Nemo, tik patvirtina šiuos pastebėjimus:

„Europoje yra ekonomiką valdančių žmonių, svajojančių apie pigios darbo jėgos įvežimą į Europą. Pirma – kad atliktų darbus, kuriems trūksta vietinės darbo jėgos,antra, kad galėtų gerokai sumažinti kitų Europos darbininkų atlyginimus. Šios lobistinės grupuotės, turinčios visas būtinas priemones, kad jų būtų klausomasi vietinėse vyriausybėse ar Briuselyje, bendrai kalbant, yra ir už imigraciją, ir už Europos plėtrą – kuri stipriai palengvintų darbo migraciją. Iš savo požiūrio taško – grynai ekonominio požiūrio taško – jie yra teisūs. […] Tačiau bėda yra ta, kad šiuo klausimu neįmanoma mąstyti vien ekonominiu požiūriu, turint omeny, kad šios papildomos neeuropinės populiacijos įplaukos taip pat turi ir sunkias socialines pasekmes. Jei šie kapitalistai ir nekreipia daug dėmesio į šitą problemą, tai galbūt yra todėl, kad jie iš esmės gauna ekonominę naudą iš imigracijos, patys nenukentėdami nuo jos neigiamų socialinių padarinių. Su savo kompanijų uždirbtais pinigais, kurių pelningumas šitaip užtikrinamas, jie gali gyventi gražiuose rajonuose, palikdami mažiau laimingus tautiečius pačius tvarkytis su atėjūnų populiacijomis skurdžiose priemiesčių vietose.“ (Philippe Nemo, Le Temps d’y penser, 2010).

Anot oficialių duomenų, 2008 – aisiais paprastuose būstuose gyveno 5 milijonai imigrantų, kas tuo metu sudarė 8% Prancūzijos gyventojų. Iš vieno ar dviejų imigrantų kilę vaikai sudaro 6,5 milijonų žmonių, kas sudarė 11% populiacijos. Spėjamas nelegalų skaičius yra tarp 300 000 ir 550 000 (nelegalių imigrantų išvarymas kasmet kainuoja 232 milijonus eurų, t. y. kiekvienas atvejis kainuoja 12 000 eurų). Jean-Paul Gourevitch teigia, kad apytiksliai Prancūzijoje gyvenančių svetimos kilmės asmenų populiacija 2009 – aisiais buvo 7,7 milijono (iš kurių 3,4 milijono yra iš Magrebo, o 2,4 milijonai yra iš į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių) – tai yra apie 12,2% miestų gyventojų. 2006 – aisiais imigrantų populiacija sudarė 17% Prancūzijos gimstamumo.

Šiandien Prancūzija susiduria migrantų gyvenvietėmis, kurios yra tiesioginė šeimų sujungimo politikos pasekmė. Tačiau imigrantai kaip niekada anksčiau sudaro kapitalo rezervinę armiją.

Šia prasme yra nuostabu stebėti kaip kraštutinės kairės (kuri, atrodo, imigrantuose rado „proletariato pakaitalą“) vadovaujami „nedokumentuotųjų“ imigrantų tinklai tarnauja stambiojo kapitalo interesams. Nusikaltėlių tinklai, žmonių ir prekių kontrabandininkai, stambusis verslas, „žmogaus teisių“ aktyvistai ir pagrindiniai darbdaviai – jie visi per globalią laisvąją rinką virto sienų panaikinimo šalininkais.

Pavyzdžiui, yra daug sakantis faktas, kad Michael Hardt ir Antonio Negri [neomarksistiniai teoretikai – red. past.] savo knygose „Imperija“ ir „Minia“ propaguoja „pasaulinį pilietiškumą“ ir tuo pačiu reikalauja valstybinių sienų panaikinimo, kuris turėtų kaip pirminį tikslą sau išsikelti greitesnį pigių Trečiojo pasaulio darbininkų masių apgyvendinimą. Tai, kad dauguma šiandienos imigrantų dėl savo persikėlimo yra skolingi globalinės rinkos sukeliamam išteklių perkėlimui ir, kad jų perskirstymas yra būtent tai, ko kapitalizmas ir siekia, kad galėtų visus įtalpinti į rinką ir, pagaliau, kad kiekvienas teritorinis saitas galėtų būti žmogiškųjų motyvacijų dalis – šių dvejų autorių visai nejaudina. Priešingai – jie su pasitenkinimu pažymi, kad „pačiam kapitalui reikalingas didesnis darbo mobilumas, o taip pat ir pastovi migracija per valstybines sienas.“ Jų požiūriu rinka turėtų sudaryti natūralius rėmus „pasauliniam pilietiškumui“. Rinka „reikalauja sklandžios nekoduoto ir deteritorizuoto judėimo erdvės, kuriai neva lemta pasitarnauti „masių“ interesams, nes „mobilumas nešasi kapitalo etiketę, kas reiškia pakeltą laisvės troškimą“. Šitokio žmonių perkėlinėjimo, matomo kaip „išlaisvinančio nomadizmo“ klaidinga prielaida yra ta, kad ji remiasi visiškai nerealiu požiūriu į specifinę migrantų ir perkeltųjų žmonių padėtį. Kaip rašo Jacques Guigou ir Jacques  Wajnsztejn, „Hardt ir Negri apgaudinėja save laikydami imigracijos įplaukas naujų kapitalo įvertinimo galimybėmis bei pagrindu geresnėms galimybėms masėms. Tačiau migracijos reiškia ir ką kitą kaip visuotinės konkurencijos procesą, o migravimas neturi jokios didesnės išlaisvinančios jėgos nei buvimas namie. „Nomadiškas“ žmogus nėra labiau linkęs į kritiką ar maištavimą nei sėslus žmogus.“ (L’évanescence de la valeur. Une présentation critique du groupe Krisis, 2004).

„Tol kol žmonės ir toliau apleidinės savo šeimas“, – priduria Robert Kurz – „ir ieškos darbo kitur, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis, tik tam, kad galiausiai būtų sunaikinti kapitalizmo mėsmalės, jie bus ne emancipacijos šaukliais, o verčiau, apsiskelbę postmoderniųjų Vakarų atstovai. Iš tiesų, jie tėra varginga jų versija.“(Robert Kurz, „L’Empire et ses théoriciens“, 2003).

Kas kritikuoja kapitalizmą, bet pritaria imigracijai, kurios pirmoji auka yra darbininkų klasė, turėtų užsičiaupti. Kas kritikuoja imigraciją, bet tyli apie kapitalizmą, turėtų elgtis taip pat.

0 1328

Pažintiniais tikslais pateikiame rusų profesoriaus, geopolitikos ir tarptautinių santykių eksperto, Aleksandro Dugino, knygos „Ketvirtoji politinė teorija“ 8-ąjo skyriaus, „Kairės transformacija dvidešimt pirmajame amžiuje“, lietuvišką vertimą.

Autorius bendrais bruožais pristato vadinamųjų kairiųjų politinių ir idėjinių srovių panoramą XXI amžiaus kontekste, išskirdamas tris pagrindines grupes – Senąją kairę (ortodoksinius komunistus bei kapitalizmą priėmusius socialdemokratus), nacionalinę kairę (kairiuosius nacionalistus bei nacionalkomunistus) ir Naująją kairę (vadinamuosius neomarksistus ir postmodernistus, gerai žinomus dėl savo nuoseklios homoseksualizmo bei kitų iškrypimų propagandos); baigiama trumpu kairės Rusijoje apibūdinimu.

KAIRĖS TRANSFORMACIJA DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE

Kairiosios filosofijos krizė 

Skirtingai nei prieš šimtą metų politinių idėjų ir projektų sferoje vyravusioje situacijoje, dabar kalbėti apie kokią nors aiškiai apibrėžtą kairiųjų (socialistinių ar komunistinių) projektų erdvę būtų neįmanoma. Problema yra tame, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje įvyko esminė lūkesčių krizė, susijusi su kairiaisiais judėjimais, kairiosiomis idėjomis, kairiąja filosofija ir kairiąja politika. Tai visų pirmiausia yra susiję su Tarybų Sąjungos suirimu ir socialistinės stovyklos subyrėjimu, taigi, ir su Europos marksizmo, kuris specifišku laiku praktiškai buvo tapęs Europos „rezervine ideologija“ įtakos bei prestižo sumažėjimu.

Tuo labiau, netgi geriausiais laikais kairysis projektas nebuvo kažkas vieningo ir visuotino, o kairiųjų idėjų praktika konkrečiose įvairių tautų politinėse praktikose parodė, kad, net grynai teoriniu požiūriu, pačioje kairiojoje politinėje filosofijoje egzistuoja įvairios pamatinės tendencijos, kurios turėtų būti tyrinėjamos atskirai.

Kairioji politinė filosofija nuo pradžių buvo laikoma fundamentalia,bendra ir sisteminga liberalinio kapitalizmo kritika. Dvidešimtojo amžiaus viduryje iškilo sistemingos kairiojo projekto kritikos reiškinys (tiek iš liberalų pusės – Hayek’as, Popper’is, Aron’as ir tt., tiek ir iš neomarksistų bei froido-marksistų pusės); filosofinės mokyklos su kairiuoju projektu padarė tą patį, ką kairioji ideologija prieš 100-150 metų padarė liberaliniam kapitalizmui.

Trys kairiosios ideologijos rūšys

Žvelgiant iš šiandieninio istorinio patyrimo pozicijos, galima identifikuoti tris esmines kairiosios politines filosofijos kryptis, kurios arba tęsia naują ankstesnio ideologinio vystymosi šaką, arba permąsto praeitį, arba siūlo kažką radikaliai naujo. Jos yra:

  • Senoji kairė (prancūziškai: vetero-gauche);
  • Kairieji nacionalistai (nacionalkomunistai, nacionalbolševikai ir nacionalinė kairė);
  • Naujoji kairė (neo-kairiečiai, postmodernistai).

Pirmosios dvi tendencijos gyvavo devynioliktojo amžiaus pabaigoje bei visą dvidešimtą amžių ir tam tikru laipsniu egzistuoja ir šiandieniniame pasaulyje. Trečioji kryptis pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais, išsivysčiusi iš Senosios kairės kritikos, su laiku pasirodžiusios postmodernybėje ir padariusios didelę įtaką šiuolaikinių Vakarų estetikai, stilistikai ir filosofijai.

Senoji kairė šiandien (ortodoksijos akligatvis; evoliucinės strategijos perspektyvos ir pro-liberalus revizionizmas)

Dabar Senoji kairė yra pasidalijusi į kelias kryptis:

  • Ortodoksinius marksistus;
  • Socialdemokratus;
  • Post-socialdemokratus (Trečiojo kelio pagal Giddens’ą šalininkus[1]);
  • Europinius ortodoksinius marksistus.

Jos iš inercijos egzistuoja Europos šalyse bei Jungtinėse Valstijose ir Trečiojo pasaulio šalyje, toliau gindamos pamatinius marksistinės minties principus. Jos dažnai įkūnijamos komunistinėse partijose, skelbiančiose atitinkamą ideologiją. Daugumoje atvejų ortodoksiniai marksistai (eurokomunizmo dvasioje[2]) sušvelnina Markso mokymo radikalumą, atmesdami reikalavimą revoliuciniam sukilimui ir proletariato diktatūros įvedimui. Daugiausiai išlikusia ortodoksinio marksizmo forma išėjo trockistinis judėjimas (Ketvirtasis internacionalas), kuris liko beveik nepaliestas TSRS žlugimo ir Sovietinės sistemos iširimo tiek, kiek jis pats buvo kilęs iš griežtos tos sistemos kritikos.

Yra būdinga, kad ortodoksiškesni Markso sekėjai susitinka tose šalyse, kuriose proletarinės, socialistinės revoliucijos neįvyko, nors pats Marksas prognozavo, kad būtent labiau išsivysčiusiose pramoninėse šalyse su veikiančia kapitalistine ekonomika šioms revoliucijoms lemta įvykti. Europietiškasis marksizmas tam tikra prasme priėmė faktą, kad Markso ir Engelso prognozės buvo įgyvendintos ne ten, kur pagal visą logiką jos ir turėjo realizuotis, o, priešingai, ten kur buvo manoma, kad jos nebus įgyvendintos jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Rusijoje. Atmesdami Sovietinį patyrimą kaip istorijos atkarpą, senieji kairuoliai praktiškai nebetiki marksistinių pranašysčių išsipildymu, bet toliau gina jų pažiūras, būdamas „moraline prasme“ ištikimas „ideologinei tradicijai“, o ne rimtai tikėdamasis revoliucinio proletariato sukilimo (kuris šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, atrodo, yra stipriai susiliejęs su smulkiąja buržuazija).

Svarbiausią Vakarų ordotoksinių marksistų silpnybę sudaro jų tolimesnis operavimas pramoninės visuomenės sąvokomis tokiu metu kai Vakarų Europos, o ypač, Amerikos, visuomenės yra perėjusios į kokybiškai naują stadiją, į popramoninę (informacinę) visuomenę, apie kurią beveik niekas nebuvo pasakyta klasikiniame marksizme, apart nerimastingų jaunojo Markso intuicijų aapie „tikrąjį kapitalo viešpatavimą”. Neįvykus arba nepavykus socialistinėms revoliucijoms, tai gali ateiti kaip pramoninei epochai būdingo „formalaus kapitalo viešpatavimo“ pakaitalas. Bet net šie fragmentiški ortodoksinių marksistų pastebėjimai, kaip taisyklė, nesukelia didelio susidomėjimo ir nėra dėmesio centre.

Pamažu tokio ortodoksinio marksizmo diskurso prognozės ir politinė reikšmė veda į niekur, o tai reiškia, kad kalbėti apie jų idėjas kaip apie „projektą“ – netgi kaip „kairįjį projektą“ – yra neįmanoma. Tuo tarpu jų kritiniai pastebėjimai dėl kapitalistinės sistemos, moralinių pažiūrų, solidarumo su vargšais ir liberalizmo kritika gali sukelti aiškų susidomėjimą bei simpatijas. Šios krypties šalininkai su kitomis antiliberalinėmis teorijomis visada santykiauja su nepasitikėjimu, tipiškai yra užsidarę nuo dialogo ir degeneruoja į sektą.

Europietiškoji socialdemokratija

Europietiškieji socialdemokratai truputį skiriasi nuo ortodoksinių komunistų. Ši politinė srovė taip pat kildina save iš marksizmo, bet jau Kautskio epochoje ji pasirinko ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, atmesdama radikalizmą ir savo tikslu apibrėždama politikos įtakojimą kairuoliška kryptimi (socialinis teisingumas, „gerovės valstybė“ ir tt.) parlamentinėmis priemonėmis ir organizuotais profsąjunginiais judėjimais.  Ši Senosios kairės versija pasiekė matomų rezultatų Europos šalyse, didele dalimi nulėmusi sociopolitinį Europos visuomenės aspektą, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur, priešingai, dešinioji liberalinė doktrina neabejotinai ima viršų.

Senosios kairės socialdemokratinės orientacijos prasmė šiais laikais pasiekia mus ekonominėmis tezėmis, kurios prieštarauja liberalioms tendencijoms. Socialdemokratai pasisako už:

  1. Progresinius pajamų mokesčius (liberalai – už proporcinius);
  2. Stambiųjų monopolijų nacionalizavimą (liberalai – už privatizavimą);
  3. Valdžios atsakomybės socialiniame sektoriuje plėtimą;
  4. Nemokamą mediciną, mokslą, garantuotus pensijų planus (liberalai – už valdžios įtakos ekonomikai mažinimą, privačią mediciną, mokslą ir pensijų planus).

Šiuos reikalavimus socialdemokratai stengiasi įgyvendinti parlamentiniais ir rinkiminiais mechanizmais, o kritinėse situacijose, per profsąjungų ir visuomeninių organizacijų mobilizavimą ar netgi streikus.

Reikšminga ir tai, kad socialdemokratams būdingi lozungai yra libertariniai (nepainioti su „liberaliniais“!):

  • Lengvų narkotikų legalizavimas;
  • Seksualinių bei etninių mažumų apsauga ir homoseksualistų santuokos;
  • Individo teisių ir pilietinių laisvių išplėtimas;
  • Pilietinės visuomenės institucijų vystymas;
  • Ekologija;
  • Baudžiamojo kodekso sušvelninimas (mirties bausmės panaikinimas) ir tt.

Klasikiniai socialdemokratai apjungia kairiosios ekonomikos reikalavimus  (socialinį teisingumą, valdžios vaidmens stiprinimą) su individo teisių ir pilietinių teisių („žmogaus teisių“) plėtimu, demokratijos ir internacionalizmo vystymu (šiandien priimta kalbėti apie „multikultūralizmą“ ir „globalizaciją“).

Klasikinių socialdemokratų projektas, koks jis yra nukreiptas į ateitį, yra tąsa tokios politikos, einančius konkrečių žingsnių sociopolitinės evoliucijos keliu ginče su dešine – tiek su liberalais ekonomikoje ir su nacional-konservatoriais politikoje. Dažniausiai klasikiniai socialdemokratai taip pat yra:

  • Už progresą;
  • Už kovą prieš archajines bei religines išankstines nuostatas;
  • Už mokslą ir kultūrą.

Tuo pačiu šioje stovykloje nėra aptarinėjamos jokios rimtos teorinės įžvalgos dėl naujų popramoninės visuomenės aplinkybių, praktiškai nėra ir klasikinio marksizmo kritikos bei kapitalizmo naujoje istorijoje tematizavimo (skirtingai nei postmodernistų ir „Naujosios kairės“ atveju).

„Trečiojo kelio“ socialistai

Dar viena Senosios kairės versija yra socialdemokratų kryptis, kuri, akivaizdaus liberalių idėjų kilimo 1990-2000 metais akivaizdoje, nusprendė eiti į kompromisą. Šios krypties teoretikai (ypač – anglas Anthony Giddens’as) tai pavadino „Trečiuoju keliu“, kažkuo tarp klasikinės europietiškosios socialdemokratijos ir amerikietiško (bendriau – anglosaksiško) liberalizmo.  Trečiojo kelio šalininkai siūlo rasti kompromisą tarp socialdemokratų ir liberaldemokratų jų bendrų ideologinių pagrindų Apšvietoje pagrindu ir jų bendra antipatija konservatizmui bei kairiajam ekstremizmui. Kompromiso platforma statoma abipusiškai pagal konkrečius sutarimus dėl to, kiek socialdemokratai sutinka mažinti progresinius mokesčius proporcinių mokesčių kryptimi ir kiek liberalai sutinka proporcinius mokesčius didingi progresinių mokesčių kryptimi. Dėl žmogaus teisių tarp jų nėra beveik jokių nesutarimų dėl mažumų teisių garantavimo arba dėl multikultūralizmo (jei nekalbėsime apie liberalkonservatorius, kurie apjungia proporcinių mokesčių idėją su konservatyviais šeimos, moralės ir religijos, kaip amerikietiškųjų teisių, principais, kaip ir yra Respublikonų bei „neokonų“ atveju).

Trečiojo kelio projekto prasmė, anot Giddens’o, yra socialdemokratų ir liberalų bendradarbiavimas statant europietišką visuomenę, paremtą asmeninių teisių plėtimu, privatinės nuosavybės institucijų išsaugojimu ir valdžios galimybėmis konkrečiais atvejais ir aiškiai apibrėžtose ribose daryti intervenciją paskirstymo mechanizme. Skirtingai nei klasikiniai socialdemokratai ir netgi europietiškieji komunistai, Trečiojo kelio šalininkai draugiškai sutaria su JAV ir ragina stiprinti Atlantinę sąjungą (tuo tarpu tipiški kairieji – ir senieji, ir naujieji – stipriai kritikuoja Ameriką ir amerikietiškąją visuomenę dėl jos liberalizmo, nelygybės ir imperializmo).

Jei tarp kairiųjų judėjimų ir yra tikrų renegetų, tai šie yra būtent Trečiojo kelio šalininkai. Po to eina buvę trockistai (kaip kad tam tikri amerikiečiai – teoriniai neokonservatizmo pradininkai, arba europiečiai, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovas, portugalas Barroso), pakeitę savo pažiūras nuo kraštutinio komunizmo ir revoliucinio socializmo į ne mažiau radikalų liberalizmo, rinkos ir ekonominės nelygybės gynimą.

Kairysis projektas Trečiojo kelio atveju – tai status quo išlaikymas.

Nacionalkomunizmas (koncepciniai paradoksai, ideologiniai disbalansai, požeminės jėgos)

Nacionalinė kairė turėtų būti suprantama kaip iš esmės unikalus reiškinys. Skirtingai nei ortodoksinis marksizmas ir socialdemokratija, ši orientacija yra žymiai mažiau studijuojama ir jos teisingas dešifravimas yra reikalas ateičiai.  Bėda yra ta, kad tautinė kairė beveik niekada neparaduoja savo nacionalinio komponento, pridengdama ar net neigdama jį. Todėl ši tiesioginio ir sąžiningo nacionalkomunistinių judėjimų, partijų ar režimų studija dažnai darosi sudėtingesnė, nes jų aptariamos tezės arba neatitinka, arba tik iš dalies atitinka pačią tikrovę. Su sąmoningais, atvirais ir nepalūžusiais kairiaisiais nacionalistais susiduriame tik režimų ir politinių partijų, kurios pačios išpažįsta ir realizuoja šį ideologinį modelį, bet nenori to pripažinti, periferijose. Todėl nacionalinė kairė išvengia tiesioginio, racionalaus tyrimo, verčiau nerodydama pusės pačio reiškinio; kas tik yra surišta su „nacionaliniu“ aspektu, dažniausiai būna paliekama šešėlyje.

Patys nacionalkomunistai save laiko „tiesiog komunistais“ ir „ortodoksiniais marksistais“, griežtai besivadovaujančiais komunizmo klasikų darbais. Tam, kad suprastume apie ką iš tiesų ir yra diskusija, užtenka iškelti šitokį kriterijų: socialistinės (proletarinės) revoliucijos pavyko tik tose šalyse, kurias Marksas laikė joms nepasirengusioms dėl šių priežasčių:

  • Jų agrarinio pobūdžio;
  • Kapitalistinių santykių neišsivystymo (ar nebuvimo);
  • Miesto proletarų stygiaus;
  • Silpnos industrializacijos;
  • Pamatinių tradicinių visuomenių socialinių sąlygų išsisaugojimo (jų priklausymo iki-modernybei).

Ir tai yra pamatinis marksizmo paradoksas: kur socializmas turėjo nugalėti ir kur tam susiėjo visos sąlygos, jis nelaimėjo; nors grynai teoriškai būtent ten ir egzistavo bei dalinai išliko ortodoksinės marksistinės partijos ir tendencijos. Bet tose vietose, kuriose, anot Markso, socialistinė revoliucija nebūtų galėjusi nugalėti, buvo laimėta. Laimėję komunistai, pirmiausia Rusijos bolševikai, atsargiai mėgino uždengti ir naujai paliesti šį akivaizdų jų mokytojo prognozių neatitikimą, niekada jo atsargiai neanalizuojant, o verčiau arbitriškai kuriant tikrovę pagal savus spekuliatyvinius konstruktus – vedant visuomenę, politiką ir ekonomiką pagal abstrakčius kriterijus, meniškai ir mechaniškai. Ir tik užsienio stebėtojai (simpatikai arba kritikai) pastebėjo nacionalkomunistinį pasisekusiųjų marksistinių revoliucijų pobūdį, suprasdami nacionalistinius elementus kaip vedantį faktorių ir dorybę, duodančią šioms revoliucijos sėkmę ir stabilumą per archajiškus tautinius pasakojimus apie marksizmą, kaip tautiškai interpretuojamą eschatologinį mitą. Sorelis buvo vienas pirmųjų tai supratusių; Ustrialovas tai pastebėjo kiek vėliau (Savitski‘s, vokiečiai Niekisch‘as, Petel‘is, Lauffenburg‘as, Wolfheim‘as ir kiti – iš simpatikų pusės; Popper’is, Hayek’as, Cohn’as ir Aron’as – iš kritikų pusės).

Nacionalkomunizmas vyravo TSRS, komunistinėje Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Albanijoje, Kambodžoje ir taip pat daugelyje Trečiojo pasaulio komunistinių judėjimų, nuo Meksikos Čiapaso ir Peru Sendero Luminoso (Švytinčio Tako) iki Kurdų Darbininkų Partijos ir islamiškojo socializmo. Kairieji – socialistiniai – elementai taip pat egzistavo ir Musolinio fašizme bei Hitlerio nacionalsocializme, bet šiais atvejais šie elementai buvo fragmentiški, nesistemingi ir paviršutiniški, labiau pasireiškę kaip marginalūs arba gaivališki fenomenai: kairysis italų fašizmas tepasirodė ankstyvojoje futuristinėje fazėje ir Italijos Socialinėje Respublikoje[3]; ir brolių Štraserių kairysis anti-hitlerinis nacionalsocializmas, arba nacionalbolševikų pogrindis – Schultz-Boysen ir kiti, kurie Trečiojo Reicho režime jokios vietos negavo. Nors atrodytų, kad pagal formalius ženklus ir pavadinimą, nacionalsocializmą turėtume sieti su šia kategorija, ten [Trečiame Reiche] gryno socializmo nebuvo, o verčiau – steitizmas, kuriam buvo pasitelktos archajinės tautos ir rasės jėgos. Bet Sovietiniame bolševizme, kaip taikliai pažymėjo Smena vekhautorius, Nikolajus Ustrialovas[4], egzistavo abiejų dalykų užuomazgos: ir socialinio, ir nacionalinio aspektų, nors tuo metu „nacionalinis“ negavo aiškios formuluotės.

Iki šiandienos daugelis politinių judėjimų, tarkime, kad ir Lotynų Amerikoje, buvo įkvėpti tokio idėjinio komplekso, o tuo tarpu Kubos, Venesuelos, Bolivijos (Evo Morales’as yra pirmasis vietinių indėnų kilmės Pietų Amerikos valstybės vadovas) režimai,ar Ollanta Humala[5], kurio remėjai yra arti valdžios paėmimo Peru bei kiti nacionalkomunistiniai judėjimai yra pilnai išaugusios politinės realybės. Arba valdančiosios sistemos jau tuo remiasi, arba remsis artimoje ateityje. Ir visur, kur tik komunizmas turi realių galimybių, ten susiduriame su kairiosiomis idėjomis, kurios padaugintos nacionalinių (etninių, archajinių) jėgų ir yra taikomos pagal tradicinės visuomenės gaires. Iš esmės tai yra neo-ortodoksinis marksizmas, sui generis nacionalinis marksizmas (kad ir kaip jis save bevadintų). Bet kur yra visos klasikinės prielaidos pagal Marksą jų įgyvendinimui (pramoninė visuomenė, sunkiosios pramonės išsivystymas, miesto proletariatas ir tt.), socialistinės revoliucijos neįvyko (su trumpalaikės Bavarijos respublikos išimtimi) ir nevyksta, ir tikriausiai nevyks.

Kairiojo nacionalizmo (nacionalinės kairės) reikšmė susideda iš archajinių pagrindų – kaip taisyklė, vietinių – mobilizavimo, kad būtų galima pakilti į viršų ir pasireikšti sociopolitinėje kūryboje. Čia ima veikti socialistinė teorija, pasitarnaujanti kaip savotiška jungiamoji grandis šių jėgų, be kurių jos teliktų vietiniu reiškiniu, bet marksizmo dėka – suprastos ir paaiškintos – šios nacionalinės jėgos gauna galimybę bendrauti su kitomis, turinčios analogišką prigimtį, bet skirtingą struktūrą ir netgi gali pretenduoti į universalumą ir pasaulinę apimtį; nacionalizmo užvesto socialistinio racionalumo dėka jos virsta mesianistiniu projektu.

Grandiozinis TSRS patyrimas rodo kokia didelė gali būti nacionalkomunistinė iniciatyva, beveik visą amžių kėlusi galvos skausmą visoms pasaulio kapitalistinėms sistemoms. Tuo tarpu Kinija net ir šiandien, naujame kontekste, vis labiau ir labiau akcentuojanti savo sociopolitinio modelio nacionalinį aspektą, rodo, kad šis pagrindas geru laiku ir, jei su juo kruopščiai dirbama, gali likti konkurencingas netgi po globalinės liberal-kapitalizmo pergalės. Tuo tarpu Venesuelos ir Bolivijos pavyzdžiai rodo, kad nacionalkomunistiniai režimai iškyla netgi mūsų laikais ir rodo jų pajėgumą gyventi net didžiulio spaudimo akivaizdoje. Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Kuba, kaip ir anksčiau, laikosi savo politinių sistemų nuo Sovietinių laikų, netaikydamos tokių rinkos reformų, kokias priėmė Kinija ir neišsižada savo pozicijų, kaip kad išsižadėjo TSRS.

Teoriniu požiūriu, nacionalinės kairės reiškinyje susiduriame su archajinių eschatologinių lūkesčių ir su „laikų pabaiga“ ir „aukso amžiaus“ grįžimu susijusių gilių tautinių mitologijų dvasia interpretuojamu marksizmu. Teisingumo ir „valdžios teisių“ tezė, ant kurios kuriama socialistinė utopija, suvokiama kaip religinė, o tai pažadina gilumines tautos jėgas.

Ar šiandien nacionalinė kairė turi projektą ateičiai? Savo pilna forma, ne. Šitam trukdo keli veiksniai:

  • Nesibaigiantis Sovietų nacionalkomunizmo žlugimo šokas (rusų eurazistai dar 1920-aisiais prognozavo Sovietinės vadovybės žlugimą, jei ši nesuvoks būtinybės tiesiogiai atsižvelgti į nacionalinius ir religinius mitus);
  • Bendro nacionalkomunistinių judėjimų ir ideologijų ideologinio komplekso nacionalinio komponento konceptualizavimo ir racionalizavimo nebuvimas (visiška šios idėjinės krypties šalininkų dauguma tikrai save laiko „paprasčiausiai marksistais“ ar „socialistais“);
  • Silpna nacionalbolševikinių ratelių institucinė tarpusavio komunikacija pasauliniu mastu (šia tema nėra jokių rimtų, plataus masto konferencijų, neleidžiami jokie teoriniai žurnalai ir, jei jie ir yra, jie lieka marginalizuoti ir naujo filosofinio vystymosi nėra).

Vis dėlto, mano nuomone, nacionalinė kairė iš tiesų gali turėti globalią ateitį tiek, kiek dar daugelyje žmonijos segmentų archajinės, etninės ir religinės energijos dar toli gražu neišeikvotos, kad ir kas bebūtų sakytina apie moderniųjų, apšviestųjų ir racionaliųjų Vakarų piliečius.

Naujoji kairė (anti-globalizmas, postmodernūs keliai, laisvės labirintai, postmodernybės pasirodymas)

„Naujoji kairė“, „postmodernizmas labiau nei bet kas kita šiandien tinka apibūdinti kombinaciją „kairysis projektas“. Dvidešimtojo amžiaus kairiųjų idėjų spektre būtent ši orientacija yra ne tik pati ryškiausia, bet ir labiausiai apmąstyta, intelektualiai prisitaikiusi ir susisteminta.

Naujakairiečiai pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais Europoje marksistų, trockistų ir anarchistų periferijoje. Marksas jiems buvo esmingas, tačiau jie taip pat aktyviai naudojosi kitais teoriniais bei filosofiniais šaltiniais, skirtingai nei „Senoji kairė“, be problemų į savo teoriją įnešdami importuotus elementus. Todėl šios formos marksizmas aktyviai praplatėjo, tuo pačiu save priešpastatydamas kitoms filosofinėms koncepcijoms, vystėsi, permąstė save ir užsiėmė savikritika – trumpai pasakius, tapo sutelktų apmąstymų objektu. Toks neribotas Naujosios kairės santykis su marksizmu sukūrė du rezultatus: iš vienos pusės, jis buvo atskiestas; iš kitos, jis iš esmės modernizavosi.

Naujosios kairės filosofijai, kuri rėmesi ne vien Marksu, bet taip pat ir Froidu bei Nyče, didelę įtaką turėjo vadinamieji „abejonės filosofai“. Per Sartre‘ą, vieną klasikinių naujakairiečių teoretikų, į kairįjį judėjimą prasiskverbė gili Martino Heideggerio ir egzistencinės problemos įtaka. Struktūralizmas buvo nepaprastai reikšmingas nuo pat pirmųjų struktūralizmo teoretikų, Ferdinand’o de Saussure, iki Levi-Strass’o. Filosofine prasme, naujakairiečiai patys buvo struktūralistai, kol antrojoje 1980-ųjų pusėje jie šį filosofinį impulsą vystė dar toliau, judėdami link „post-struktūralizmo“, kritiniams apmąstymams atidavę savo pačių pažiūras iš 1960-ųjų ir 1970-ųjų.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

Pagrindinė Naujakairiečių idėja yra ta, kad buržuazinė visuomenė yra įvairaus „anstatų“ (buržuazinės politinės sistemos, paprastos sąmonės, elitų valdymo, bendrai priimtų filosofinių sistemų, mokslo, visuomenės, rinkos ekonomikos ir tt.) ir „bazių“ bei „struktūrų“ (taip pat suprantamų labai plačiai, įtraukiant ir „pasąmonę“, „proletariatą“, „kūniškumą“, „masę“, autentiškos būties patyrimą, laisvę ir teisingumą) smurto ir priespaudos rezultatas. Šitaip Naujakairiečiai, skirtingai nei Senoji kairė, veda sistemingą kritinį puolimą prieš kapitalistinę visuomenę iš visų pusių – nuo politinės (1968-ųjų gegužės įvykiai Europos sostinėse) iki kultūrinės, filosofinės ir meninės, pačio žmogaus, proto, mokslo ir tikrovės pristatymo. Šio milžiniško intelektualinio darbo eigoje (į kurį nei Senoji kairė, nei kairieji nacionalistai nekreipė nė menkiausio dėmesio) Naujakairiečiai priėjo išvados, kad kapitalizmas yra ne tik sociopolitinis blogis, bet fundamentali globalaus melo apie žmogų, tikrovę, protą ir visuomenę, išraiška, taigi, kad kapitalistinėje visuomenėje ir iš jos kylančiuose momentuose yra susikoncentravusi visa susvetimėjimo istorija. Naujakairiečiai atgaivino Ruso idėją apie „kilnųjį laukinį“ ir pasiūlė plačią idealios visuomenės be išnaudojimo, susvetimėjimo, melo, priespaudos ar atskirties panoramą pagal archajinių bendruomenių, motyvuojamų „dovanos ekonomika“ (Marcel Mauss)[6], analogą.

Naujakairiečių analizė parodė, kad modernybė ne tik praktiškai neįgyvendino savo lozungų apie „išlaisvinimą“, bet diktatūrą ir susvetimėjimą padarė dar stipresnę ir šlykščią, nors ir paslėptą po demokratiniu ir liberaliu fasadu. Šitaip buvo sukurta postmodernumo teorija, paremta faktu, kad pačiame modernybės epochos aušroje ar jo vystymosi eigoje surinktame pasaulio vaizdinio, mokslo, filosofijos ir politinių ideologijų pagrinde slypi interpretacijos, nelaimės, iliuzijos ir „rasistinės“ prielaidos, kurios net teoriškai blokuoja „bazės“ išlaisvinimo nuo „anstato“ galimybę. Tai privedė prie modernybės filosofinės tradicijos permąstymo demaskuojant šiuos mechanizmus, sutelkiančius susvetimėjimo mazgus savyje. Ši praktika buvo pavadinta „dekonstrukcija“, siūlanti atsargią ir išsamią konteksto, iš kurio kyla viena ar kita idėja, struktūrinę analizę su detaliu esminių patoso, moralizmo, retorinių figūrų ir sąmoningo žaidimo branduolio išmontavimu. Foucoult, veikaluose „Beprotybės istorija“ ir „Klinikos gimimas“ parodė, kad šiuolaikinis santykis su psichologiniais nukrypimais ir, plačiau, su ligomis, neša visas intelektualinio rasizmo, apertheido ir kitų totalitarinių išankstinių nuostatų, žymes, kurios ima matytis ligonių sutapatinime su nusikaltėliais ir reabilitacinių ir terapeutinių įstaigų struktūrinėje tapatybėje, kuri ankstyvose modernybės fazėse buvo viena ir ta pati.

Nepaisant savo mimikos ir demokratinio fasado, buržuazinė visuomenė pasirodo esanti totalitarine ir disciplinarine visuomene. Tuo labiau, šios liberalinės diktatūros centre Naujakairiečiai randa gilias ir beveik niekada neabejojamas normatyvines proto, mokslo, tikrovės, visuomenės ir tt. Sąvokas, ir ne tik vieną ar kitą politinį bei ekonominį mechanizmą, kurie patys yra gilių susvetimėjimo mechanizmų pasekmės.

Iš šito ir susideda skirtumas tarp Naujosios kairės ir Senosios kairės: Naujakairiečiai abejoja proto struktūra, jie atmeta mūsų tikrovės supratimo pagrindą, demaskuoja pozityvųjį mokslą kaip mistifikaciją ir akademinių sluoksnių diktatūrą (Feyerabend, Kuhn)[7] ir aštriai kritikuoja žmogaus sąvoką kaip totalitarinę abstrakciją. Jie nemano, kad įmanoma kažką pakeisti kairiuoju evoliuciniu keliu esamoje sistemoje, bet taip pat neigia radikaliojo marksizmo veiksmingumą, teigdami, kad jis neįveikė to, ką teigė turintis įveikti; ir kad ten, kur jis tai ir padarė, kad jis nebuvo ortodoksinis marksizmas (jie skolinasi iš Trockio stalinizmo bei Sovietinio patyrimo kritiką).

Ir taip Naujakairiečiai formuluoja platų projektą „teisingai“ ateičiai, kuriame centrinę vietą užima:

  1. Proto atmetimas (sąmoningo šizofrenijos priėmimo reikalavimas pagal Deleuze ir Guattari);
  2. Žmogaus, kaip visų dalykų mato, atmetimas („žmogaus mirtis“ pagal Levi, „autoriaus mirtis“ pagal Barthes);
  3. Visų seksualinių tabu įveikimas (laisvė rinktis orientaciją, incesto legalizavimas, atsisakymas iškrypimus laikyti iškrypimais ir tt.);
  4. Įvairiausių narkotikų, tame tarpe ir sunkiųjų, legalizavimas;
  5. Žingsnis link spontaniškos ir atsitiktinės būties („šakniastiebis“ pagal Deleuze[8]);
  6. Struktūrinės visuomenės bei valdžios sunaikinimas ir jos pakeitimas naujomis, laisvomis ir anarchiškomis komunomis.

Negri ir Hardt knyga „Imperija“[9] gali būti skaitoma kaip šių tendencijų politinis manifestas, kuriame duodamos iki primityvumo supaprastintos Naujakairiečių tezės. Negri ir Hardt globalinę kapitalistinę sistemą vadina „Imperija“ ir tapatina ją su globalizmu ir Amerikos pasauline valdžia. Jų nuomone, globalizmas sukuria sąlygas visuotinei, globalinei masių revoliucijai, kurios, naudodamos bendrą globalizmo charakterį ir komunikacijos bei plačios, atviros informacijos sklaidos galimybes, sukurs pasaulinio sabotažo tinklą, kad žmonija (išskiriama kaip priespaudos, hierarchinių santykių, išnaudojimo ir disciplinavimo strategijų subjektas bei objektas) virstų post-žmonija (mutantai, kyborgai, klonai ir virtualybė) ir laisvo lyties, išvaizdos ir individualinio racionalumo pasirinkimo pagal arbitrišką individo sprendimą ir neribotam laikui. Negri ir Hardt mano, kad tai prives prie masių kūrybinio potencialo išlaisvinimo ir tuo pačiu prie globalinės „Imperijos“ galybės sunaikinimo. Ši tema be galo kartojama tokių filmų, kaip „Matrica“, „Berniukų klubas“ ir tt.

Anti-globalizacinis judėjimas apskritai orientuojasi būtent į tokios ateities projektą. Ir tokie veiksmai kaip „São Pauló konferencija“, kurioje anti-globalistai pirmą kartą bandė siekti bendros strategijos, byloja, kad Naujosios kairės projektas randa konkrečios politinės realizacijos formas. Daugelis konkrečių veiksmų – homoseksualistų paradai, anti-globalizaciniai protestai, „Occupy Wall Street“, neramumai Europos miestų imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose, „autonomų“ sukilimai ginant „skvoterių“ teises, platūs naujų profsąjungų socialiniai protestai (visi primenantys cirką), judėjimas už narkotikų legalizavimą, ekologinės akcijos, protestai ir tt. – įeina į šią kryptį.

Tuo labiau, postmodernizmas kaip meninis stilius, tapęs šiuolaikinių Vakarų meno „mainstream’u“, išreiškia tą pačią Naujos kairės filosofiją, įeidamas į gyvenimo būdą per atvaizdus, dizainą ar Tarantino ir Rodriguez filmus[10], be išankstinės politinės analizės, išvengdamas mūsų sąmoningo atsirinkimo, įsikabindamas į mūsų protus mums nei žinant, nei norint. Tai lydi bendra virtualinio bendravimo technologijų, kurios sava sistema atlieka subtilų kvietimą į postmodernybę ir išsibarstymą į post-humanistinius, hedonistinius fragmentus. SMS ir MMS žinutės, interneto blogai ir video blogai, „flash mob’ai“ ir kiti kasdieniai šiuolaikinio jaunimo veiksmai iš esmės reprezentuoja atskirų Naujosios kairės projekto, kuris, tiesa, pats būdamas valdomas buržuazinės sistemos, noriai pelnosi iš mados, kuri yra ne jo paties, o veikiau jo užsislaptinusio priešų, pusių įgyvendinimą.

Čia turėtume pasakyti kelis žodžius apie Naujakairiečių ir anti-globalistų santykį su šiuolaikiniais liberalais ir globalistais. Kaip Marksas savo laiku manė, kad kapitalizmas, nepaisant jo baisybių, yra pažangesnis už feodalizmą ir Viduramžius (kadangi jis priartina socializmo pradžią), taip ir šiuolaikiniai postmodernistai ir Naujakairiečiai, nors ir aršiai kritikuodami „Imperiją“, tam tikru laipsniu su ja solidarizuojasi, nes ji, jų nuomone, nors ir didina susvetimėjimą ir stiprina savo globalinę diktatūrą, latentiškai rengia pasaulinę masių revoliuciją.

Kairė šiuolaikinėje Rusijoje

Pabaigai tarsime kelis žodžius apie kairiųjų jėgų padėtį šiuolaikinėje Rusijoje. Praktiškai matome, kad jokios „Senosios kairės“ pilnąja to žodžio prasme neturime, taip kaip ir neturėjome Sovietiniais laikais. Grupė Sovietinių-marksistinių disidentų (Zinovjevas, Šedovicas, Medvedevas) čia nefigūruoja, nes jie nesugebėjo tapti ideologinių mokyklų pradininkais.

Kita vertus, nacionalkomunistai sudaro platų darinį – socialinį, psichologinį ir politinį – kurio vedlys mūsų laikais yra Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP). Tiek, kiek visa Sovietinė istorija, pažymėta socializmo pergalės (tikro archajinį pagrindą turinčio darbo žymės), yra pasąmoningos nacionalinės kairės istorija, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos.

Pirmosiose Ziuganovo[11] RFKP kūrimosi stadijose (ne be dalyvavimo iš mano bei Prokhanovo[12] pusės, 1990-aisiais reikšto „Zavtra“ laikraščio pozicijoje) buvo dedamos pastangos interpretuoti ir pripažinti nacionalinio komponento buvimą Sovietinėje pasaulėžiūroje (nacionalbolševizmą), bet ši iniciatyva buvo apleista RFKP vadovybės, kuri užsiėmė kitais, jai svarbesniais reikalais. Tačiau retorikos ir pirmųjų reakcijų lygmenyje rusų komunistai visomis prasmėmis prisistato kaip patvirtinti nacional-konservatoriai, kartais netgi kaip „ortodoksiniai monarchistai“.

Iš tiesų, eiliniai rusai – ypač vidutinio amžiaus ir senesnių kartų – didele dalimi yra pasąmoningi kairieji nacionalistai. Jie palaiko šį idėjų kompleksą kai tik tam suteikiama galimybė (partija „Rodina“[13]) ir šitaip aiškina daug ką, kas su šiuo kompleksu net neturi nieko bendro („Vieningosios Rusijos“ ir net pačio Putino socialinis konservatizmas). Tos pačios marginalizuotos grupelės, kurios, imituodamos europietiškąjį neonacizmą, išsineša „nacional-socializmu“ pavadintą kratinį, niekada nebuvo nacionalinė kairė; jeigu jie tik imituoja (kaip taisyklė, dėl intelekto stygiaus) Hitlerio režimo žaisliukus, žaidžia kareivius smėlio dėžėje arba žiūrėdami programą „Septyniolika pavasario akimirkų“, besidžiaugdami juoda Miulerio uniforma.[14] Nacionalbolševikų partijos projektas, kurį aš savo laiku ruošiausi paversti autentišku, rusišku kairiuoju nacionalizmu Ustrialovo, Niekisch ir kairiųjų eurazistų teorijų pagrindu, 1990-ųjų pabaigoje degeneravo į chuliganizmą, beprasmę organizaciją ir vėliau ėmė tarnauti Vakarų maitinamoms anti-rusiškoms Oranžinėms ultra-liberalinėms jėgoms (kas visiškai prieštarauja nacionalbolševizmo, kuris teoriškai ir praktiškai reiškia sąmoningą kairę, taip būdamas griežtai anti-liberaliu, patriotišku rusišku, taigi, anti-Vakarietišku, projektu, pamatinėms prielaidoms).

Naujoji kairė ir postmodernistai Rusijos politiniame spektre praktiškai nereprezentuojami: postmodernizmo filosofinis diskursas jiems pernelyg sudėtingas. Mažutė grupė sąmoningų (reprezentatyvių) anti-globalizmo atstovų egzistuoja, tačiau yra žinomesnė Vakarams ir nesudaro nieko rimto nei organizacine, nei teorine prasme. Rusijos mene, konkrečiai, Maskvos Moderniojo meno centre, o taip pat ir Rusijos kine, priešingai, postmodernistinės tendencijos gana akivaizdžios ir jų meninės išraiškos kartais būna įspūdingos. Sorokino ar Pelevino knygos pristato postmodernizmą literatūrine forma.

Tuo labiau, eilinis artistinis ar netgi technologinis – o tai dar svarbiau! – Vakarų produktas savyje neša reikšmingą latentinio postmodernumo įkrovą, taip užimdamas Rusijos kultūrinę erdvę aktyviai veikiančiais ženklais, kurie sukuriami Naujosios kairės kūrybinėse laboratorijose, o tada dedami ant globalinės gamybos konvejerio, kuris iš jų gauna trumpalaikę naudą (ir pamažu galanda savo paties pamatus). Čia Rusija atlieka inertiško vartotojo, nesuvokiančio politinės ir ideologinės prasmės to, ką automatiškai perka – sekdama madas ar pasaulines tendencijas ir pamiršdama, kad kiekviena mada, kaip sako postmodernistai, turi nustatančius madą (trend setters): tuos, kurie įtvirtina konkrečią madą konkrečiu tikslu.

 

DUGIN, Alexander. The Fourth Political Theory, Arktos, London, 2012. 121 – 138 psl.

[1] Anthony Giddens (g. sausio 8d., 1938 m.) – britų sociologas, taip vadinamo „Trečiojo kelio“ poltikoje adeptas. „Trečias kelias“ pasireiškia kaip bandymas iš esmės ištęsti žlungančią liberaliąją ideologiją ir kuo labiau prailginti jos agoniją, kuriant taip vadinamas pilietines visuomenes, gerovės valstybes, pasiduodant globalizmo įtakai.

[2] Eurokomunizmas – dažnai maišomas su Stalinizmu ar po II pasaulinio karo vyravusia komunistine santvarka TSRS. Iš tiesų eurokomunizmas yra liberalizuota komunizmo forma, kuri puikiai įgyvendinama Europoje iki šiol ir pasireiškianti kultūrinėmis, seksualinėmis ir visokiomis kitokiomis „revoliucijomis“, siekiant sugriauti bet kokius vertybinius žmogaus pamatus tokius kaip šeima, tradicija, tauta.

[3] Repubblica Sociale Italiana – nuo 1943 m. šiaurinėje Italijos dalyje egzistavusi B. Musolinio vadovauta šalies dalis, po 1943 m. karaliaus perėjimo į vadinamųjų sąjungininkų pusę. Įkūrus Italijos Socialinę Respubliką, Musolinis pažadėjo įgyvendinti socialinį savosios politinės programos aspektą nuosekliau nei anksčiau, kuomet tam trukdė sąjunga su karaliumi bei kitais reakciniais elementais. Skirtingai nei ankstesnėje fašistinėje valstybėje, Italijos Socialinėje Respublikoje buvo įvykdyta pilna pramonės, gamybos priemonių, nacionalizacija ir dėl šios bei kitų susijusių priežasčių tai laikoma „kairiojo“ fašistinio judėjimo aspekto atgimimu.

[4] Smena vekh – N. Ustrialovo straipsnių rinkinys iš 1921 m., kuriame jis išdėstė teorinius nacionalbolševizmo pagrindus.

[5]Ollanta Moisés Humala Tasso (g. 1962-06-27) – politikas, dabartinis Peru prezidentas.

[6] Marcel Mauss ( 1872 gegužės 10d – 1950 vasario 10d.) – Prancūzų sociologas, jo žinomiausias darbas „Dovana“, kuriame jis aptaria gėrybių pasidalinimą kolektyviniu būdu.

[7] 1962 metais nepriklausomai atsiradusi Paul‘o Feyerabend‘o ir Thomas Kuhn‘o idėja filosofijoje apie bendramatiškumo nebuvimą.

[8] Gilles Deleuze (1925 sausio 18d. – 1995 lapkričio 4) – prancūzų filosofas.

[9] „Imperija“ – knyga, parašyta neomarksistų filosofų Antonio Negri ir Michael Hardt.

[10] Turima galvoje režisieriai Robert Anthony Rodríguez ir Quentin Tarantino.

[11] Genadijus Ziuganovas (1944) – Rusijos Komunistų Partijos pirmininkas.

[12] Aleksandras Prokhanovas (1938) – rusų rašytojas, po TSRS žlugimo tapęs nacionalistu.

[13] „Rodina“ – kairiųjų ir nacionalistinių jėgų rinkiminis blokas, sukurtas 2003-iaisiais.

[14] „Septyniolika pavasario akimirkų“ – rusiškas serijinis filmas iš 1973-ųjų apie rusų šnipą vokiečių vadovybėje.

2 1457

Jau bloga darosi nuo straipsnių, viešų diskusijų, ekspertinių analizių ir šiaip pavirkavimų apie tragišką moksleivių raštingumą ar bendrąjį išsilavinimą apskritai.

Lyg to būtų negana, kiekvienais metais tai vienur, tai kitur išlenda egzaminų sudarinėtojų lepsusai, kas aiškiai signalizuoja, jog tikrieji švietimo sistemos grandai nyksta kaip Mohikanų gentis „civilizuotiesiems britams“ užėmus jų žemes.

Aš matau kelias esmines klaidas, kurios buvo padarytos matricos saldofonų, kurie save išdidžiai vadino Šv. Ministrais per pastaruosius 20 metų.

Klaida nr. 1 Mokykla tapo paslaugų tiekėja.

Mokslo žinios negali būti prekė. Tai yra privilegija ir taškas. Mokinys dabar laikomas tos prekės „vartotoju“, kuris ateina į mokyklą su savo „krepšeliu“ ir yra branginamas ne kaip žmogus, o kaip pastovus „klientas“.

Mano galva, geležinė taisyklė turi būti tokia: Nenori mokytis – eik lauk ir kitiems netrukdyk. Mokytoja – ne prostitutė, kuri privalo patenkinti visokio plauko klientų įnorius: ne taip pažiūrėjai, ne taip išaiškinai, ne taip priėjai….

Turi būti įsteigti normalūs internatai, kur visus tokius „lepius kapšelius“ būtų galima pasiųsti ant trijų raidžių. Pasimokys ten mėnesį – du su kietakakčiais dėstytuvais tarp tokių pat debilų – gal tada ateis į protą ir pradės gerbti tai, ko neteko.

Klaida nr. 2 Buvo atsisakyta pažymių rašymo pradinėse klasėse.

Pirmojoje klasėje dar galima piešti saulytes, bet vėliau mokinys turi turėti savo popierinę pažymių knygelę, kur aiškiai matomas kiekvienas jo žinių įvertinimas pažymiu. Neišmokai eilėraščio – 2. Toliau ne mokytojo problema, kaip tą dvejetą taisysi. Tada mokinukas yra priverstas temptis tame pačiame dalyke dvigubai ar net trigubai. Puikiai atsimenu, kaip skaičiuodavau, kiek reikia gauti dešimtukų, kad tas blogas pažymys būtų nugalėtas.

O kaip yra dabar? Dabar pradinukas net nesistengia stengtis, nes nėra dėl ko stengtis. Na, neparašiau rašinėlio, na, diktante 50 klaidų…ir ką? Bus kitas rašinėlis, diktantas, kontrolinis išmargintas raudonu mokytojos parkeriu ir man dzin – vis tiek toliau žygiuosiu.

Kai pradinėse klasėse mokiniui užsifiksuoja toks po…izmas – su juo ir ateina į vyresnes klases. O protingoje patarlėje ne veltui sakoma: lenk medį, kol jaunas.

Klaida nr. 3 Nebepalieka antriems metams kartoti kurso.

Teoriškai galima palikti, bet praktiškai ši teisė beveik nepraktikuojama. Man sunku suvokti, kaip vaikas turintis milžiniškų spragų gali būti keliamas į dar sudėtingesnį mokslo liūną. Juk motyvacija mokytis, kai absoliučiai nieko nesupranti – nulinė.

Klaida nr.4 mokytojams užkrautas popierizmas.

Turėjau vieną kaimynę, kuri vienoje gimnazijoje dirbo kūno kultūros mokytoja. Tai ji vargšė visą vasarą sėdėjo prie kompo ir rengė mokymo programas, nors jos darbo stažas virš 18 metų. Kitą vasarą istorija kartojosi, nes šiukštu negalima copy – paste naudoti. Absurdas kažkoks. Pradinukų mokytojus baigia užsmaugti kasdieninis TAMO pildymas. Laiko kūrybiškiau pasiruošti pamokoms ar sąsiuvinių taisymui lieka mažai. O apie laiką sau iš vis nekalbu.

Klaida nr. 5 Vadovėliai.

Mano galva jie yra tragiški. Vis kažkokių eksperimentų išlenda, vis kažkokių inovacijų. Blogumas tas, kad tuos eksperimentus ir inovacijas rašo bei tvirtina tie patys „genijai“, kurie kurpia egzaminų užduotis, dėl kurių vaikai žiaugčioja.

Klaida nr. 6 „Kova su patyčiomis“

Reikia kovoti ne su patyčiomis, o su patyčininkais. Ir susikiškit tuos savo psichologus giliai giliai. Jie su savo melancholiškom intonacijom ir migdančiu tonu tik juoką kelia. Kiekvienas „verchas“ klasėje ankščiau buvo tiesiai šviesiai vadinamas banditu ir siunčiamas į nepilnamečių koloniją. Tada greit tokie gaidžiai būdavo išromyti. Ir išromyti taip, kad kitiems praeidavo noras Al Capones vaidinti.

Turi būti įvesta geležinė taisyklė: Jei mokykloje mokinys nusižudo dėl patyčių – direktorius lekia iš savo posto net nespėjęs savo vazonų nuo palangės susirinkti. Tada baigsis visokie „Oi, aš nieko nežinojau, klasės auklėtoja manęs neinformavo…“ Jei esi direktorius – privalai viską matyti, girdėti ir žinoti., o ne tik į buhalterijos skaičiukus žiopsoti.

Milda Bartašiūnaitė

0 1205

MULTIKULTŪRALIZMAS

„Mūsų pagrindinis uždavinys – dekonstruoti daugumą. Ir padaryti tai turime taip kruopščiai, kad ji daugiau niekad savęs taip nebevadintų“ – Tomas Hilandas Eriksenas

Būtų neteisinga manyti, kad vidutinis amerikietis ar europietis žavisi jam brukamomis šiuolaikinio liberalizmo vertybėmis. Nepakantumo bet kokiai kitai nuomonei, kuri neatitinka politinio meinstrymo, atmosfera tam ir sukurta, kad užčiauptų ir marginalizuotų disidentus. Šia prasme Vakarų demokratija mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito autoritarinio režimo, kuriems ji save atseit priešpastato.

Ir vis dėlto politikams reikia laimėti rinkimuose ir šiame kare nėra jokių uždraustų metodų. Vienas veiksmingiausių metodų – pakeisti savus gyventojus, kurie nebalsuoja už liberalus, tais žmonėmis, kurie tai darys. 1965 metais Amerikoje buvo priimtas naujas Migracijos Aktas, kuris iš esmės pakeitė imigrantų etninę ir kultūrinę sudėtį ir padarė pradžią multikultūralizmo epochai.

Jei 7-ame dešimtmetyje į Ameriką plūdo atvykėliai iš Europos šalių, tai priėmus įstatymą imigrantais tapo daugiausiai lotynų amerikiečiai. Kaip taisyklė – menkai išsilavinę ir žemos kvalifikacijos, jie tapo pagrindiniais socialinių pašalpų gavėjais. Pašalpos gi tapo būdu kontroliuoti elektoratą. Šitokiu būdu labiau pasiturintys konservatyvių pažiūrų piliečiai ėmė finansuoti iš savo kišenės armiją nuo valstybės priklausomų išlaikytinių, kurie klusniai balsavo už liberalus. Tie, kurie šiai situacijai nepritarė, tučtuojau būdavo apšaukiami rasistais (matyt, dėl to, kad kai kam atrodo, jog „išlaikytinis“ – tai atskira rasė).

Taip, bet juk Amerika – tai imigrantų šalis? Ne visiškai taip. Imigranto sąvoka smarkiai pakito per pastaruosius du šimtmečius. Anksčiau imigrantas neturėjo jokių valstybės garantijų ir galėjo pasikliauti tik savo jėgomis. Jis atvykdavo į tuščią teritoriją, kurią jam reikėjo įsisavinti. Dabartinis gi imigrantas atvyksta į teritoriją, kuri įsisavinta daug geriau nei ta šalis, iš kurios jis atvažiavo. Šio niuanso, beje, šiuolaikinėse diskusijose priimta neminėti.

Dėl to sakyti, kad JAV yra imigrantų šalis, ne visiškai teisinga. Tai greičiau persikėlėlių šalis. Ir jeigu į šalį atvyksta tiktai tie, kurie pasikliauja savo jėgomis, kurie stato naujus miestus ir įsisavina tuščias žemes – tai vienas dalykas. O jeigu atvažiuoja tie, kurie tikisi, kad juos aprūpins valstybė – tai jau visai kita.

Taip pat praeities migrantas buvo priverstas integruotis ir asimiliuotis į vietinę kultūrą ir turėjo tam labai mažai laiko dėl grynai ekonominių priežasčių. Šiuolaikiniai migrantai nuo tokių nežmoniškų sąlygų apsaugoti. Negana to – būtent vietiniai gyventojai dabar turi prisitaikyti prie tolimų šalių papročių. Multikultūralizmas susivedė į tai, kad apie europietišką kultūrą galima kalbėti tiktai negatyviai, o apie visas kitas – išimtinai pozityviai.

Štai pavyzdys. Kolorado valstijoje konditeris dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė kepti tortą vienalytėms vestuvėms. Teismas nutarė, kad tai neteisėta ir paskyrė 135 000 dolerių baudą. Ilinojaus valstijoje du darbuotojai atsisakė pristatyti alkoholį – irgi dėl savo religinių įsitikinimų. Dėl ko ir buvo atleisti. Teismas paliepė išmokėti jiems 240 000 dolerių kompensacijos. Skirtumas tas, kad pirmu atveju kalba ėjo apie krikščionį, o antruoju – apie musulmonus.

Tokius dalykus neeuropiečiai laiko akivaizdžiu silpnumu ir signalu pradėti ryžtingus veiksmus. Iš esmės taip ir yra ir visiškai dėsninga baigtimi taps gyventojų ir kultūros pasikeitimas. Ir atsitiks tai gerokai greičiau, nei daug kam gali pasirodyti. Šia prasme turime puikių pavyzdžių – Libaną, kuris anksčiau buvo vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, ir Pietų Afrikos Respubliką.

Neseniai nutikęs atvejis su mokiniu Achmedu Mohamedu – puikus pavyzdys. Vaikinas nusipirko senamadišką elektroninį laikrodį ir nedidelį lagaminėlį, kad konstrukciją padarė labai panašią į bombą su laikrodiniu mechanizmu. Lagaminėlį jis atsinešė į mokyklą. Parodė vienam mokytojui, kuris pasakė – taip, puiku, bet geriau to niekam nerodyk. Paskui parodė kitam mokytojui ir t.t. Galiausiai jis įjungė laikrodį į rozetę ir nustatė žadintuvą, kuris suveikė pamokos metu. Pamatęs šį išradimą mokytojas iškvietė policiją ir vaikiną areštavo. Spauda pasigavo klaikios genialaus išradėjo diskriminacijos istoriją, visas Tviteris sprogo nuo atitinkamų įrašų. Obama pasikvietė jaunąjį genijų į Baltuosius rūmus, Zukerbergas – į Facebook’o ofisą, Brinas – į Google. JTO pareiškė, kad norėtų jaunuolį matyti savo būstinėje. Po savaitės jam jau buvo pasiūlytas nemokamas mokslas pasirinktinai Jeilyje arba Harvarde.

2007 metais Harvardo profesorius Robertas Patnemas, vienas pagrindinių multikultūralizmo ir gyventojų diversifikacijos ideologų (už ką netgi gavo atitinkamą apdovanojimą Švedijoje), paskelbė darbą, kuriame buvo tyrinėjami žmonių, gyvenančių daugianacionaliniuose ir monokultūriniuose rajonuose, skirtumus. Paaiškėjo, kad nepaisant lūkesčių, gyvenimas multikultūrinėje aplinkoje turi daug negatyvių pasekmių. Tokių rajonų gyventojai, be viso kito, linkę:

Mažiau pasitikėti vietine valdžia ir vietine spauda;

Mažiau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

Pas juos mažiau draugų ir žmonių, kuriais jie pasitiki;

Jie laiko save mažiau laimingais ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę;

Daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ir labiau pritaria teiginiui „televizija – pagrindinė mano gyvenimo pramoga“.

Kitaip sakant, multikultūriniuose rajonuose ima gyventi labiau izoliuotai, iš esmės pereina į gynybos režimą, kai vengiama išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, žemiausias Amerikoje žmonių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra Los Andžele, pačiame margiausiame nacionaline prasme JAV mieste. Tuo pat metu konservatyviose valstijose, pavyzdžiui, Montanoje ar Vajominge gyvena labiausiai susitelkę gyventojai (be to, ten žemiausias nusikalstamumas).

Tačiau tokie tyrimai nedaro jokios įtakos liberaliai politikai, kurią varo JAV ir Europos šalių vadovai. Juk liberalų nedomina faktai, svarbiausia – jų ketinimai ir nuomonė apie pačius save. Dėl to pasidarė įmanoma situacija, kai anglų Roterheme ištisus 16 metų patyrė seksualinę prievartą 1400 paauglių, daugiausiai anglų mergaičių. Ir nutiko tai dėl to, kad prievartavo vietiniai pakistaniečiai ir policija paprasčiausiai bijojo būti apkaltinta rasizmu, dėl to užmerkė akis.

Kaip galėjo atsitikti, kad buvo nuslopinti visuomenės savisaugos instinktai, ypač tokie galingi kaip savo moterų ir vaikų gynimas? Juolab, kad niekam negrėsė nei kalėjimas, nei netgi baudos – vien tik baimė, kad „politkorekcijos policija“ gali sugriauti jiems karjerą ir padaryti atskalūnais. Ir, kaip paaiškėjo, socialinė realybė žmonėms tapo svarbesne už pačią realybę. Didžiumai žmonių argumentas „taip yra dėl to, kad visi žino, jog taip yra“ yra galingesnis už bet kokius faktus, o baimė dėl savęs paties atsveria bet kokius nemalonumus, kurių gali patirti kiti.

Kai ten bebūtų šiomis žmogiškos psichikos savybėmis Vakarų valdantys sluoksniai naudojasi labai sumaniai. Švedija, kitados viena iš saugiausių ir geriausiai gyvenančių šalių, praktiškai atvėrė savo sienas. Suprantama, ne visiems. Išeiviui iš Somalio, Etiopijos ar Irako gauti leidimą gyventi nepalyginamai lengviau nei aukštos kvalifikacijos specialistams iš turtingesnių šalių, ypač jeigu jo veido spalva neteisinga. Šiuo metu kas septintas Švedijos gyventojas gimė už ES ribų ir toks rezultatas buvo pasiektas vos per kelis dešimtmečius. Šalis įkopė į trečią vietą pagal išprievartavimus ir prievartauja anaiptol ne „išvyrinti“ švedai. Matyt, visa tai daroma vardan to, kad visam pasauliui būtų pademonstruotas aukščiausio laipsnio kilnumas ir ištikimybė progresyvioms vertybėms. Netgi nuosavų vaikų ateities kaina.

Tačiau Vakarų elitui nepakanka sunaikinti savų šalių kultūras. Pavyzdžiui, Japonijai nuolat daromas spaudimas dėl jos imigracinės politikos. 2012 metais šalis suteikė prieglobstį tik 18 pabėgėlių, kai tuo tarpu JAV – 76 000. spaudimas neapsiriboja oficialiu lygmeniu. Įvairaus plauko aktyvistai ir „mąstytojai“ stengiasi pakeisti Japonijos visuomenės nuomonę tolerancijos ir multikultūralizmo kryptimi. Kam Amerikai reikia, kad Japonija taptų multikultūrine šalimi? Jie turi kažkokių problemų versle? Japonija neremia Amerikos politinių iniciatyvų? O gal Japonija labai silpnai išsivysčiusi socialinėje ir ekonomikos sferoje ir reikia atnešti jai pažangą bei klestėjimą? O gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vegetaras stengiasi įtikinti savo draugus, kad vienintelis būdas teisingai gyventi – tai būti vegetaru?

Deklaruojama skirtingų kultūrų lygybė ir vertė praktikoje veda į jų suardymą ir sunaikinimą. Amerikoje jau nepadoru linkėti „laimingų Kalėdų“, reikia linkėti „laimingų išeiginių“, kad netyčia ko nors neįžeistum. Švedijoje vyskupė-lesbietė siūlo demontuoti kryžius nuo bažnyčių, kad šalis taptų patrauklesnė musulmonams. Nelegalių migrantų daugiau nebegalima vadinti nelegaliais, reikia sakyti „nedokumentuoti“. Galbūt po 10 metų Vokietija jau nebebus tvarkos ir klestėjimo pavyzdys, darantis didžiulį įspūdį turistams iš viso pasaulio. Unikali japonų kultūra užleis vietą urbanistinei biomasei, kaip nutiko Los Andžele, o savo kokybe Toyota, pagaminta Japonijoje, daugiau nesiskirs nuo amerikietiškų ar prancūziškų automobilių. Nors Azijos šalys multikultūralizmo koncepciją kol kas mandagiai atmeta. Galbūt dėl to jų civilizacijų amžius siekia tūkstančius metų.

Iš esmės multikultūralizmu tikintys žmonės nepripažįsta jokios kultūros ir tradicijos vertingumo, kad visiškai įsipaišo į liberalią pasaulėžiūrą, kur svarbiausia vertybe laikoma individo autonomija. Tačiau individas negali egzistuoti už civilizacijos organizmo ribų, dėl to „daugumos demontažas“ galiausiai gali pavirsti civilizacijos demontažu ir senos daugumos pakeitimu nauja, kuri turės jau kitas vertybes, ir liberalizmui vietos ten nebeliks. Kaip žinia, realybė visada skaudžiai baudžia tuos, kurie gyvena išgalvotame pasaulyje.

0 3345

Nuolat atnaujinamas straipsnis, kuriame publikuosiu vertingus video. Tokius kuriuos aš rekomenduoju peržiūrėti, jog gautumėt tam tikrų žinių. Taip pat mielai laukčiau rekomendacijų ir iš skaitytojų. Būtų geriausia, jog video būtų lietuvių kalba, na dar anglų tiktų.

Finansai, monetarinė politika

1. Pinigų paslaptys: Valiuta ir pinigai. Nors tarp eilučių galima pamatyti komerciją, bet pats video labai puikiai parodo pinigų esmę.

2. Vaikišku animaciniu stiliumi paaiškinami labai rimti dalykai. Federalinės rezervų sistemos atsiradimas, monetarinė politika, palūkanos ir t.t.

3. Trumpas įvadas į vieną didžiausių bankinių korporacijų – Goldman Sachs. Jos nusikalstamą finansinę veiklą JAV kuri stipriai prisidėjo prie 2007 metų krizės. Taip pat šio banko veiklą Graikijoje kas privedė ir iki eurozonos finansinės krizės. Filme įrodomi tamprūs banko ir JAV bei ES valdančio politinio elito ryšiai, jų neteisėta veikla vardan Goldman Sachs interesų.

Goldman sachs – Pasaulį valdantis bankas. (Filmai.in dokumentika)Spausti čia jeigu norite peržiūrėti.

Ekonomika, politinė ekonomika.

1. Labai sutrumpinta Naomi Klein knygos „Šoko doktrina“ apžvalga. Bet puikiai tinka kaip įvadas prieš ieškant tos knygos. Kuri dabar deficitas, nes pardavimuose nerasit. Nebent bibliotekose.
P.S: Pirkčiau tą knygą už protingą kainą, naudočiau švietimo tikslais. Rašykit info@kulgrinda.lt

2. Priežastys kodėl buvo nuverstas Kadafis ir Huseinas.

3. K. Markso „Kapitalas“ per 5 minutes.

Sobriologija, informacija apie visuomenės valdymą per nuodus ir kvaišalus.

1. Puiki Ždanovo paskaita. Kūlgrindoje ji buvo perteikta tekstine forma (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis ir 4 dalis).

2. Labai gera Aurelijaus Verygos paskaita apie alkoholio žalą. Pateikta nemažai pavyzdžių ir taiklių pastabų.

3. Tyrimas kurio metu atskleista kaip Lietuvos tabako gamintojai/platintojai, vardan didesnio pelno, nuodija rūkančius.

Vartotojiška kultūra, ekologija, maistas.

1. „Pirk – vartok – pirk“. Filmas apie suplanuoto senėjimo įdiegimą į pasaulinę pramonę. Kada daiktai tyčia daromi nekokybiški, jog greičiau dėvėtųsi/gestų, nes taip galima daugiau gaminti naujų ir tuos produktus vėl parduoti žmonėms. Taip išlieka augimo iliuzija, bet švaistomi planetos resursai kurie nėra amžini.

2. Išsami dokumentika apie maisto industrija JAV (tai liečia ir mus, kadangi tie patys standartai persikelia ir į ES. Ypač ši tema taps aktuali jeigu įsigalios TTIP sutartis). Nuo mėsos ir grūdinių kultūrų iki sėklos monopolizavimo „Monsanto“ pavidale.

3. „Pasaulis be žmonių“, tai vaizdinė simuliacija kaip planeta ir mūsų palikta civilizacija atrodys praėjus valandai, savaitei, mėnesiui, metams dešimtmečiams ir šimtmečiams. Puikiai parodo kokie laikini yra mūsų sukurti šedevrai ir kaip gamta nušluoja tą kas jai nereikalinga. Kaip dokumentikos pabaigoje pasakė „gamta gali išsiversti be mūsų, tačiau mes – ne“.

4. Pasakojimas apie besaikį šiukšlių augimą mūsų planetoje bei siūlomus būdus spręsti šią problemą. Dauguma jų, deja, neefektyvūs. Tiek šiukšlių deginimas tiek kaupimas šiukšlinėse. Tačiau gale yra pateikta ir alternatyva.

Antikapitalizmas – antiglobalizmas.

1. Užėmimas „The take“.

Po skaudžios 2002-2003 metų ekonominės krizės kaip grybai po lietaus ėmė dygti darbuotojų valdomos įmonės, veikiančios pačiose įvairiausiose srityse – maisto pramonėje, plieno, tekstilės, avalynės ir plastiko gamyboje, mėsos pakavime, keramikos, stiklo ir gumos gamyboje, grafiniame dizaine, transporte. Veikia tokiu būdu atsiradę restoranai, medicinos įstaigos ir net penkių žvaigždučių viešbutis.

Įmonės buvo atkurtos darbuotojų po to, kai po nakties dingo jų savininkai, palikę darbuotojus be darbo. Savininkai taip pat paliko kalnus skolų, išplėštas gamyklas ir baudas už išsisukinėjimą nuo mokesčių ar sukčiavimą. Daugelis įmonių, jas perėmus darbininkams, kuriems atlyginimai kartais būdavo nemokami mėnesiais ar net metais, šiandien vėl gamina produkciją ir ją net eksportuoja. Dauguma darbininkų įkūrė kooperatyvus, kuriuose sprendimai priimami asamblėjose, sulaukiant patarimų ir paramos iš kitų darbininkų valdomų įmonių bei vyriausybės.
Daugiau apie tai galite paskaityti šioje nuorodoje.

Filosofija, ideologijos, kritika ir sąvokos.

1. Algirdas Degutis, vienas iš liberalizmo pradininkų Lietuvoje (po 1990 metų) kritikuoja pačia tos ideologijos koncepciją.

2. Išaiškinamos sąvokos „proletariatas“ ir „buržuazija“, paaiškinama, jog niekur šis klasinis susiskirstymas nedingo.

Propaganda, manipuliacijos, indoktrinacija.

Gan šokiruojantis dokumentinis filmas apie vykdytą eksperimentą, kurio metu buvo įrodyta, jog dauguma žmonių paklusta aplinkinių spaudimui matyti o svarbiausia teigti, tai ką jie teigia. Didžioji dalis žmonių  bijo išsiskirti iš minios, todėl teigia tą ką sako aplinkiniai arba vieši autoritetai.

Zombiai. Kaip veikia melas (filmai.in dokumentika). Spausti čia, jeigu norite peržiūrėti.

Paruošė (ir vis dar ruošia)
Marius Jonaitis

Atnaujinta 2016. 06. 11