Švietimas

0 2194

Praėjusių metų pabaigoje moksliniame žurnale “Archives of Sexual Behavior” pasirodė straipsnis, kuriame Floridos Atlanto universiteto tyrėjų grupė pristatė reprezentatyvaus Amerikos jaunuolių tyrimo rezultatus, kurie sulaukė daugybės užsienio masinių medijų dėmesio.

Viena iš išvadų, trumpai reziumuojant sensacingu antraščių stiliumi, tokia: mūsų laikais jaunimas mylisi/užsiima seksu statistiškai reikšmingai mažiau negu ankstesnių kartų atstovai! Kaip taip gali būti?! Juk seksualinio elgesio normos liberalėja, nesantuokinis seksas tapo savaime suprantamu dalyku, o jaunimas per kelias akimirkas gali susitinderinti vienos nakties nuotykį.

Pasigilinus, iš tikro, nėra taip stipru, kaip skamba. 9-ame dešimtmetyje gimę jaunuoliai linkę būti dvigubai mažiau seksualiai aktyvūs sulaukę 20-kelių negu tokiame amžiuje ankstesnių kartų atstovai nuo Didžiosios depresijos laikų. O tie, kurie aktyvūs, linkę turėti mažiau seksualinių partnerių. Štai 15% 20-24 metų amerikiečių sakėsi neturėję lytinių santykių po to, kai jie sulaukė pilnametystės. Tarp gimusių 7-ame dešimtmetyje tokių buvo 6%.

Nesigilinant į metodologinius šio tyrimo kabliukus, sakykim, kad tikrai mažiau. Galima būtų paklausti: tai čia gerai, ar blogai? Nei taip, nei taip, arba – ir taip, ir taip. Žiūrint kaip pažiūrėsi. Bet man įdomiau pažvelgti į tai, kaip aiškinamas šis sumažėjimas ir kokių nerimastingų arba itin džiaugsmingų dalykų apie mano kartos atstovus (dabartinius 18-30-mečius, dar vadinamus tūkstantmečio ar Y karta) galima įžvelgti atsispyrus nuo minėto tyrimo išvadų.

Skaitydama įvairias tyrimo refleksijas (pvz.: I;II;III;IV;V;VI;VII;VIII;IX;X) pastebėjau, kad seksualinio aktyvumo sumažėjimą aiškinančios priežastys labai susijusios su apskritai Vakarų šalių* didmiesčių jaunimui būdingais bruožais ir patirtimis, tiesiog anksčiau nebuvau tų dalykų sąmoningai siejusi dar ir su seksualinio gyvenimo aspektais.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo įžvalgomis apie šiandieninių 20-keliamečių gyvenimo tendencijas, kurios, tarp kitko, gali lemti ir sumažėjusį seksualinį aktyvumą ar šiaip, pavyzdžiui, psichologinę jauseną, kad norisi sulįsti… atgal į motinos gimdą. Viliuosi, padėsiu labiau pažinti bei suprasti „šiuolaikinį jaunimą“ (save?). Bent jau aš labai vertinu šią pastangą. Nes antraip nesunku visai kartai užklijuoti Piterio Peno kartos etiketę.

Remsiuosi ne tik minėtu tyrimu ir jo refleksijomis, bet ir kitais bei savo jaunimo tyrinėjimais, kasdieniais stebėjimais, patirtimis bendraujant su bendraamžiais, studentais bei moksleiviais. Ne vieną kartą per mano paskaitas jaunimui apie jaunimą užsiplieksdavo įdomios diskusijos, suteikdavusios man daug sociologinės mėsos, realių pavyzdžių, bet svarbiausia, padėdavo geriau suprasti šią grupę bei įsitikinti, kad įvairūs mano liečiami klausimai jiems tikrai „skauda“. Dėl kiekvieno mano pateikiamo atvejo/citatos iš savo aplinkos, atsiklausiau ir gavau leidimą viešinti. Dėl edukacinių tikslų veikėjų vardus pakeičiau – pasirinkau įdomesnių atvejų iš per paskutinius kelis metus įregistruotų vardų Lietuvoje, kuriais tėvai pavadino savo naujagimius, sąrašo.

Tapsme suaugusiu, bet kitokiame nei ankstesnių kartų

Šiandien Vakarų šalyse statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, susituokęs ir turintis vaikų“ jaunuolis pasiekia vis vėlesniame amžiuje, dažnai tik priartėjęs prie 30 metų slenksčio arba išvis jo niekada nepasiekia. Tai reiškia, kad populiacijoje daugėja narių, kurie nebeišpildo ankstesnėms kartoms būdingo tradicinio suaugystės scenarijaus, t. y. savo noru/pasirinkimu, ar dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, atsisako vienos ar kitos socialinės žymės/įvykio.

Kai pirmakursių studentų prašau pakelti ranką, kas tikisi 25-27 metų gyventi atskirai nuo tėvų, būti baigus mokslus, susiradus pastovų, gerai apmokamą darbą, susituokus ir auginti vaiką, didesnė dalis juokiasi, (savi)ironiškai šypsosi, purto galvą, ima tarpusavyje aiškintis, rankų nekelia. Spėju, kad jei tą patį klausimą būčiau uždavus prieš 20 metų tuometiniams 19-mečiams, rankų būtų dauguma. Juk toks scenarijus buvo bene savaime suprantamas dalykas, skatinamas įvairiomis formaliomis ir neformaliomis socialinės kontrolės priemonėmis.

Kai aiškinamės, kodėl gi studentams tai atrodo neįmanoma misija, dauguma sakosi, kad, viena vertus, kol baigs mokslus (didžioji dalis galvoja ne tik apie bakalaurą, bet ir magistrą) ir įgis darbo praktikos, praeis labai daug laiko. Išties, juk ankstesnės kartos švietimo sistemoje dalyvaudavo trumpiau. Be to, darbo rinka šiandien greitai kintanti, joje paplito nestandartinės, lanksčios, bet kartu ir nestabilios užsiėmimo formos, kurios vis dažniau keičia vyresnėms kartoms įprastą nuolatinį, stabilų, didžiąją gyvenimo dalį trunkantį užsiėmimą. Taigi, neaišku, kaip seksis su nuolatiniais darbais, koks bus atlyginimas ir pan., tad atitinkamai migla užslenka ir ant šeimos kūrimo, nuosavo būsto įsigijimo perspektyvų.

Antra vertus, kai kuriems tradicinis scenarijus nebėra, ar greičiau, esamame gyvenimo etape, neatrodo sektinas/norimas dalykas: „Gal ir galėčiau, jei labai norėčiau ir pasistengčiau, bet kad nenoriu.”, – užtikrintai pakomentavo pirmakursė Divėja. Išties, tyrimai rodo, kad tradicinės socialinės žymės, kurios dar prieš kelis dešimtmečius buvo itin svarbus simbolinis kriterijus vertinant žmogaus suaugystės statusą, šiandieniniams jaunuoliams nebėra toks reikšmingas, jie rečiau linkę reflektuoti savo gyvenimą atsispirdami būtent nuo jų. Suaugusio žmogaus statusą 20-keliamečiai linkę apibrėžti individualizuotu būdu, kaip svarbiausius pažymėdami psichologinius, o ne socialinius brandos aspektus.

Svarbu pridurti, kad jaunų žmonių gyvenimo tendencijų pokyčiai yra ne tik asmeninio individų apsisprendimo/pasirinkimo, pasikeitusių prioritetų, vertybių, rezultatas, bet ir kintančių bendrabūvio sąlygų bei naujų struktūrinių suvaržymų išdava. Nauja ekonominė, politinė, socialinė bei kultūrinė aplinka jaunuoliams ne tik atveria daugybę galimybių, bet ir kelia kitokius nei vyresnėms kartoms reikalavimus, kurie dažnai nėra palankūs tradicinių, ankstesnėms kartoms būdingų šeimos kūrimo, mokslo baigimo, įsiliejimo į darbo rinką, išėjimo iš tėvų namų scenarijų išpildymui. Kaip yra sakiusi A. Maslauskaitė, šiandien, norėdamas laimėti „kapitalistinėse lenktynėse“ individas turi būti mobilus, lankstus ir konkurencingas, o tokie reikalavimai kuria šeimai „nedraugišką“ aplinką. (1, p. 7) Dėl karjeros ir geresnio gyvenimo galimybių vis daugiau žmonių atideda šeimos kūrimą, kartais net atsisako tėvystės. Tad vis vėlesnis ir mažiau apibrėžtas statuso „baigęs mokslus, dirbantis, išėjęs iš tėvų namų, susituokęs ir turintis vaikų“ pasiekimas ar atmetimas yra ne tik savanoriškas apsisprendimas, bet ir prisitaikymas prie naujų bendrabūvio sąlygų.

„Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“

Darom karjerą…

Mažesnį tūkstantmečio kartos seksualinį aktyvumą nulemti galėjo (ypač) jaunimo tarpe įsivešėjusi persidirbimo kultūra (ar dažnai tenka girdėti, kad kas nors neapsikrovęs darbais?), obsesija dėl sėkmingos karjeros, nerimas dėl statuso („Man JAU 20, o ką aš nuveikęs???“), nesaugumo dėl ateities jausmas.

Štai prieš kelis metus Facebook’e susirašinėjau su savo buvusiu studentu Kantariu, vėliau tapusiu geru bičiuliu. Pamačiau, kad tądien jo gimtadienis, tai tarp kitko pasveikinau ir pridūriau kažką panašaus į „Tau TIK 20, kiek dar daug įdomybių laukia!“. Kai perskaičiau jo atsakymą (kurį matysite po šia pastraipa), buvau sukrėsta ir nugrimzdau į pamąstymus, ar taip turėtų jaustis 20 metų žmogus. Ir ne koks veltėdis, o labai šaunus, aktyvus, save išlaikyti bandantis studentas. Be visuomenės, savo socialinės aplinkos konteksto jis taip jaustis negalėtų, tad tai šį tą pasako apie tai, kokiame bendrabūvyje gyvena dalis jaunuolių.

Kai su studentais diskutuojam apie jaunimo sociologijos temas ir pasakoju jiems šią istoriją, dauguma pradeda šurmuliuoti, kad jie jaučiasi panašiai, bei ima reflekuoti asmenines patirtis. Nežinau, kaip minėtam vaikinui, bet kai kuriems tokia jausena nulemia ir jų sąmoningą ar nesąmoningą pasirinkimą (ar aplinkybes?) nevystyti romantinių santykų, seksualinio gyvenimo sferos. Ir taip daug streso, ir taip dar reikia daug ką nuveikti – tiesiog nėra laiko ir yra svarbesnių dalykų.

Štai vienas 18 metų web dizaineris sako: „Pasimatymai, vienos nakties nuotykiai – tai laiko gaišimas. Statistiniame pasimatyme tu paprastai praleisi mažiausiai dvi valandas, ir per tas valandas tu nedarysi to, ką mėgsti. Seksas juk nėra tai, ko žmonės klausia norėdami tave pažinti, ar į CV neįsirašysi to kaip nuopelno.”

Čia įsipynęs ir toks dalykas kaip baimė būti emociškai įsitraukusiam, psichologiškai priklausomam, prarasti (savi)kontrolę. O jei santykiai nelabai vykę, ar ištinka išsiskyrimai – atsiduri emociniuose spąstuose, kai nebegali ramiai prisėsti prie savo rašomojo stalo ir susikaupęs studijuoti (prisiminkim, kiek dešimtukų nuplaukė, nes išvakarėse parinomės, kad „neatrašo sms“, ar šiaip šaudėm varnas svajodami). Susilaikymas nuo romantinių santykių ir/ar sekso tampa psichologine apsauga nuo klampių pelkių.

Kita mano buvusi studentė Diglė pasakojo besistengsianti iki magistro baigimo išsilaikyti apsauginiame kokone. Štai prieš kelis metus, liepos mėnesį, ji susipažino su simpatišku vaikinu Vincanu, užsimezgė romanas, tačiau rugpjūčio gale, kaip iš giedro dangaus, ji per vieną susitikimą jam pasakė, esą tarp jų viskas baigta ir čia jų paskutinis pasimatymas. „Jaučiau, kad galiu rimtai įsimylėti tą žmogų, pradėjau nenumaldomai apie jį galvot ir norėt su juo būt. Nujaučiau, kad gali būti sudėtinga suderint su studijomis ir darbu. Savaitę paverkiau ir grįžau į normalias vėžes. Vis prisimenu su nostalgija, pagalvoju, kaip galėjo viskas klostytis, bet dabar negaliu tam skirt savo energijos, nemoku suderint tų dalykų.”, – kažką panašaus sakė ji.

Kaip sako antropologė, mokslo srities konsultante pažinčių svetainėje Match.com dirbanti H. Fisher, tūkstantmečio karta pasižymi be galo aukšta motyvacija ir ambicijomis karjeros atžvilgiu, tad vengia įkliūti ten, iš kur sunku išsikrapšyti ir investuoti į tai, kas gali neišdegti. Taigi, viena iš šios kartos ypatybių tampa atsargumas romantinių ir seksualinių santykių sferoje, tačiau drąsa ir noras rizikuoti profesinėje srityje. Siekiant tikslo – tapti sėkmingu – nežtikrintumo dėl ateities sąlygomis, romantinių santykių mezgimas kartais pasirodo kaip stabdis.

…bet nakčiai grįžtam pas tėvus

Atsargumą ir nenorą investuoti į neaiškios perspektyvos santykius gali iliustruoti ir tendencija, kad štai, pirmą kartą modernioje epochoje daugiau 18-34 metų žmonių gyvena su tėvais negu su sutuoktiniu ar romantiniu partneriu (I,II,III,IV,V,VI). Be to, daugėja pasirenkančių gyventi po vieną, net nesant vienišam.

Deja, gyvenimas su tėvais labiau atspindi nepastovią jaunuolių finansinę padėtį, kuri nesuteikia galimybių užtikrintai išskristi iš tėvų lizdelio. Kodėl sakau užtikrintai? Todėl, kad lyginant skirtingų kartų išėjimo iš tėvų namų trajektorijas išryškėja toks dalykas: jeigu anksčiau atžalos palikdavo tėvų namus, retai nutikdavo taip, kad po kažkiek laiko jie sugrįžtų atgal. Šiandien tikimybė, kad palikęs tėvų namus viename ar kitame gyvenimo etape januolis į juos sugrįš (laikinai ar ilgesniam laikui), stipriai išaugusi. „Kai 28 metų grįžau į gimtuosius Šiaulius pas tėvus, mama pajuokavo „Tai ką, apsidaužei į gyvenimo kampus ir parsiradai į šiltą guolį.“, o man tuomet atrodė, kad nebūtų nieko geriau, nei išvis sulįst atgal į mamos gimdą, nes tik ten atrodė pati saugiausia vieta nuo viso to neapibrėžtumo, nusivylimo savimi, chaoso, kuris dėjosi mano gyvenime.“, – saviironiškai pasakojo Tamina.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į panašias interpretacijas su tėvais gyvenančių januolių atžvilgiu, esą šiandieninis jaunimas „įstrigęs“ šiltame tėvų lizdelyje, gyvena šiltnamio sąlygomis, yra išlepęs, vengia atsakomybės ir nesugeba pradėti savarankiško gyvenimo. Taip, yra ir tokia tendencija, bet yra ir kitokia. Noriu priminti, kad „išėjimas iš tėvų namų“ irgi yra kultūrinis, socialinis reiškinys – konstruktas. Vienoje kultūroje/visuomenėje (ar socialinėje aplinkoje) išėjimas iš tėvų namų simbolizuoja tapsmą suaugusiu bei sėkmę gyvenime, kitoje, kai vaikai pasilieka gyventi pas tėvus – gerus šeimos santykius, glaudų ryšį, kas ir yra didelė vertybė, pasiekimas.

Neseniai skaičiau apie įdomų vieno milžiniško gyvenamojo namo Singapūre projektą. Vienas iš užsakovo tikslų buvo aiškus: kad po vienu stogu galėtų patogiai gyventi keturios šeimos kartos, o gyvenama aplinka derintų ir kolektyvistines, ir individualistines vertybes bei gyvenimo būdą. Kitaip sakant, gyventojams leistų jausti asmeninę erdvę, privatumą, bet ir bendrumą bei artumą su savo šeima.

Kaip ten bebūtų, Vakarų šalyse pilnamečiai vaikai su tėvais gyvena ne tik pasyviai (t. y. išlaiko vaikų, kuriais reikia pasirūpinti, vaidmenį, tėvai juos apskalbia, pamaitina), bet ir aktyviai, t. y. asimetrišką tėvų-vaikų santykį keičia kokybiškai kitoks, simetriškas – visi gyvena kartu, bet tėvai ima matyti vaikus kaip lygiaverčius suaugusiuosius. Vaikai savo ruožtu pradeda kurti nepriklausomą nuo tėvų požiūrį į pasaulį, vertybių sistemą, tačiau tėvus mato nebe kaip priešus (kaip paprastai būdinga paauglystėj), bet kaip išmintingus patarėjus, gerbia jų nuomonę. Santykiai tampa kur kas pozityvesni, dingsta įtampa, suvaržymai, auga pasitikėjimas, pasitenkinimas kartu leisti laiką, bendrauti. Tėvai ir vaikai gerai sutaria, dalinasi namų ūkio bei, jei tik išeina, finansinėmis atsakomybėmis ir nemato reikalo gyventi kitaip. Jaunimui tai padeda susitaupyti kelionėms, pramogoms, investuoti į savo kultūrinį, profesinį kapitalą ir pan. Vaikai atsakingai naudojasi tėvų pagalba ir yra už tai labai dėkingi.

Štai Karizma ir Torentas, draugaujantys 6 metus ir 4 iš jų gyvenantys pas vieno iš jų tėvus, sako: „Gyvenam nuosavame name, turim atskirą aukštą, esam labai užsiemę, būna, kad net kelias paras neprasilenkiam su tėvais. Geriau kartą per metus mėnesiui išvarom pakeliauti, nei leidžiam nuomai ar maistui. Tai, žodžiu, darom karjerą, o nakčiai grįžtam pas tėvus.“

Kalbant apie seksualinį gyvenimą, žinoma, ne kiekvienam gyvenant su tėvais pasiseka turėti saugią asmeninę erdvę ir ne kiekvienam smagu atsivesti draugą ar draugę nakčiai, kai kitam kambary miega tėvai.

Savęs paieškos ir amžiaus ketvirčio krizė

18-30 metų amžiaus tarpsnis – intensyviausių tapatumo paieškų metas, kurio metu jaunuolis turi priimti gyvenimo perspektyvą nulemsiančius sprendimus, rasti atsakymus į svarbius klausimus „kas aš esu ir ko noriu?“, ypač meilės ir profesinėje srityje. Sociologiniai jaunimo tyrimai rodo, kad šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse jaunuoliai dažniau nei bet kuri ankstesnė karta išgyvena amžiaus ketvirčio krizę, kuri susijusi su sudėtingesnėmis ir ilgesnėmis profesinio tapatumo, meilės ar „gyvenimo pašaukimo“ paieškomis. Jaunuoliai susiduria su sunkumais priimdami sprendimus dėl tolimesnių gyvenimo planų, šeimos kūrimo, profesinės karjeros, negali „atrasti savęs“ – jie patiria vidinę suirutę, jaučiasi pasimetę, „įstrigę“, nežinantys, ko nori, esama gyvenimo situacija jų netenkina.

Prie krizės prisideda ir anksčiau aptarta persidirbimo kultūra, obsesija dėl sėkmingos karjeros, nerimas dėl statuso, nesaugumo dėl ateities jausmas, vėlesnis ir problematiškesnis išėjimas iš tėvų namų.

Šią krizę paprastai esu linkusi sieti su tuo, kad šiandien prieš jauną žmogų yra atsivėręs kaip niekada didelis alternatyvių pasirinkimų, susijusių su įvairiausiomis gyvenimo sritimis, horizontas bei laisvė jį išbandyti, rinktis įvairesnius gyvenimo scenarijus. Dėl šios priežasties, viena vertus, jaunuoliai stengiasi kuo vėliau „įsirėminti“, įsiliesti į ilgalaikės atsakomybės reikalaujančią veiklą bei saitus, nori kuo daugiau išbandyti, patirti, pažinti, atrasti. Sakoma, kad iki susirasdamas pastovesnį gerai apmokamą darbą jaunuolis pakeis apie 7 darbovietes – ir ne tik darbovietes, bet ir veiklos pobūdį, stengsis išbandyti, realizuoti save ne vienoje sferoje. Kita vertus, visuomenėje nykstant griežtai standartizuotiems keliams, normatyviniams orientyrams, didėja netikrumo, abejonių bei rizikos, tad vis sunkiau priimti ne tik lemtingus, bet ir kasdienius gyvenimo sprendimus. Taigi, žymiai didesnė dalis individų gyvenimo kontrolės atsidūrė jų pačių rankose, dėl ko jie pradėjo kurti įvairesnes, vis mažiau kolektyviai nulemtas, o daugiau individualizuotas gyvenimo biografijas.

Mano tėvų karta ilgalaikius ir reikšmingus gyvenimo sprendimus darė gana ankstyvame amžiuje ir tų sprendimų alternatyvos buvo stipriau apribotos konteksto, kuriame jie gyveno. Šių jaunuolių „gyvenimo projekto“ laikas buvo gana tiesus, kryptingas, tęstinis – jie anksti nusistatydavo svarbiausius tikslus ir stengdavosi kryptingai jų siekti, tad jų gyvenimo kelias buvo apibrėžtesnis, tvarkingesnis, nuspėjamesnis ir saugesnis. Šiandien daugėja jaunuolių, kurie net baigę universitetą nežino, ką nori veikti gyvenime, jie dažnai keičia darbus, išbando įvairias veiklas, daro karjeros petraukas, vėl nusprendžia mokytis – niekaip nenusėda. Tokie „ėjimai į priekį ir grįžimai atgal“ tyrinėtojų vadinami „Yo-Yo perėjimu“ (Yo-Yo transition) ar „bumeranginės kartos“ (boomerang generation) bruožu, t. y. jaunuolis į suaugusiojo gyvenimą linkęs eiti nebe linijiniu, o „bandymų-klaidų metodu“. Be to, toks „metodas“, nors ir kupinas iššūkių, dažnai yra ne malonus, o sukeliantis neigiamų išgyvenimų. Tą rodo įvairūs tyrimai/statistika – tūkstantmečio kartos pečius užgulė daug streso, nuovargio, nerimo sutrikimų ir depresijos (I,II,III,IV).

Čekijoje atlikto jaunuolių tyrimo dalyvė lygina savo ir tėvų kartos gyvenimą: „Mes turime žymiai daugiau galimybių iš ko rinktis, bet būtent dėl to ir yra sunkiau, ir mes žymiai daugiau turime dėl ko nerimauti. Jie neturėjo tiek visko turėti ir daryti, siekti, kaip mes. Šiandien tu nežinai, ar padarei gerą sprendimą. Jie neturėjo tokių galimybių kaip mes, iš vis kitų galimybių neturėjo. Šiandien tu gyveni su nuolatinėm abejonėm.”

Nusakyti skirtingų kartų gyvenimo konstravimo aplinkybes, labai mėgstu pasitelkti T. H. Eriksen pasiūlytą Lego kaladėlių metaforą: jeigu anksčiau jaunam, į tapsmo suaugusiuoju kelią žengiančiam žmogui į rankas visuomenė įduodavo kelių spalvų kaladėles ir dar pridėdavo instrukciją, kaip būtų galima jas sustatyti, tai šiandien jam į rankas patenka daugybės spalvų kaladėlės ir jokios instrukcijos. Tad jaunuolių statiniai dažnai neturi išankstinio plano, ne retai būna nepavykę, tenka juos perstatyti ir pan. Štai ši B. Schwartz TED’o paskaita taikliai ir paprastai atskleidžia pasirinkimo paradoksą – kuo daugiau pasirinkimo variantų ir laisvės rinktis, tuo žmogui psichologiškai sunkiau, rinkdamasis jis labiau jaučiasi ne laisvas, bet paralyžuotas, ne laimingas, bet nepatenkintas.

Tiesa, noriu priminti, kad amžiaus ketvirčio krizė – labai daugiasluoksnis reiškinys, skirtingų disciplinų atstovai gali skirti kitokius jos tipus, kreipti dėmesį į specifinius aspektus ir pan. Štai 2015 m. tarptautinės jaunimo tyrėjus jungiančios organizacijos „Society for the Study of Emerging Adulthood“ organizuotoje konferencijoje vienas iš plenarinių pranešimų buvo skirtas amžiaus ketvirčio krizei. Psichologas O. Robinson savo pranešime, vėliau ir straipsnyje, pristatė du amžiaus ketvirčio krizės tipus – „užtrigimo išorėje“ ir „užtrigimo viduje“ (Locked-out and locked-in quarter-life crisis). Pirmoji būdinga 21-25 metų jaunuoliams, kuriems nepavyksta pasiekti geidžiamų su suaugusiojo statusu susijusių vaidmenų. Jie jaučiasi negalį susirasti normalaus darbo, užmegzsti kokybiškų, ilgalaikių santykių ir finansinės nepriklausomybės. Kitaip sakant, nori, bet neišeina. Antroji forma būdinga 25-35 žmonėms, kurie jau yra prisiėmę tam tikrus suaugusiojo vaidmenis, tačiau esama gyvenimo situaciją jų netenkina, jie jaučiasi joje įstrigę. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi esantis darbovietėje, romantiniuose santykiuose ar socialinėje grupėje, kurių jis ilgalaikėje perspektyvoje nebenori, iš esamos situacijos nori išeiti, bet jaučia frustraciją ir bėjėgiškumą, todėl negali to padaryti. Tokiems žmonėms ne retai atrodo, kad jeigu jie bandys keisti esamą padėtį, tai pasielgs ne kaip suaugęs žmogus, ką nors nuvils, įskaudins, nepatenkins lūkesčių. Kitaip sanakt, vyksta konfliktas tarp nepriklausomybės ir įsipareigojimų.

„Kiek jaunų aukštųjų mokyklų absolventų ryžtasi darbui didžiulėse, itin reikliose įmonėse, duodami sau žodį, kad sulaukę 35 metų, kai uždirbs pakankamai pinigų, atsisakys visą energiją pasigvelbiančių pareigų ir pradės daryti tai, kas jiems išties prie širdies?“, – taikliai knygoje  „Sapiens“ klausia  Y. N. Harari. (p. 89) Ir pats atsako, kad minėtam amžiui atėjus, jauni suaugusieji turi pasiėmę paskolų, įsigyję namus, automobilį, susilaukę vaikų, ir pojūtį, kad gyvenimas yra beprasmis be išties gero vyno ir atostogų užsienyje. Ir ką jiems dabar daryti? Žmonės tiesiog nesiryžta kažko keisti, nes per daug pripratę prie esamo gyvenimo, o ir jėgų bei laiko, rodos, nėra sustoti ir iš esmės apgalvoti apie alternatyvas bei situacijos keitimą.

Amžiaus ketvirčio krizė – atskiro teksto reikalaujanti tema bei pastaruoju metu sulaukianti vis daugiau dėmesio ne tik moksliniame, bet ir viešajame diskurse. Štai pagooglinus „Quarter Life Crisis“ jums išmes daugybę įvairiausios kokybės straipsnių, knygų, iliustracijų, apie tai, kas yra amžiaus ketvirčio krizė, kokie jos požymiai, daug patarimų, kaip ją išgyventi, autentiškų patirčių ir pan.

Kalbant apie amžiaus ketvirčio krizę ir romantinius, seksualinius santykius, pastebėta, kad minėtą krizę išgyvenantys jaunuoliai turi polinkį arba vengti romantinių/seksualinių santykių arba kaip tik desperatiškai veltis į bet kokius, ne retai net destrukcinius santykius, kurie tik pagilina esamą būklę. Be to, vartojami antidepresantai ar kiti amžiaus ketvirčio krizę lydintys sutrikimai mažina libido, seksualinį potraukį, sukelia seksualinių problemų. O kur dar nepasitenkinimas savo išvaizda, nepasitikėjimas savo įgūdžiais lovoje, kas taip pat atbaido nuo seksualinių patirčių.

Internetas, socialiniai tinklai ir jų bičiulis obsesinis palyginimo sutrikimas 

Kitas, prie didesnio tūkstantmečio kartos pasyvumo seksualinėje sferoje galintis prisidėti dalykas – technologijos, internetas, socialiniai tinklai. Šia tema neišsiplėsiu, nes ir taip daug visur visaip apie tai prirašyta. Tačiau norėčiau akcentuoti kelis momentus. Visų pirma, technologijos, internetas, socialiniai tinklai suėda daugybę laiko, kurį anksčiau žmonės skirdavo gyviems susitikimams. Antra vertus, jų įsiurbiančios savybės prisideda prie kitų šiandienos (ne tik) jaunam žmogui būdingų reiškinių – prokrastinacijos, multitaskinimo, blaškymosi tarp gausybės informacijos, nekantrumo, prisirišimo prie informacinių technologijų – kurie išsiurbia ir taip pavargusio jaunuolio kūną, protą ir sielą. Tad po sunkios dienos maloniau tampa paskrolinti Facebook’ą nei eit į pasimatymą, kuriame reikės būt pasitempusiam. Kaip mums rašė tūkstantmečio kartos atstovas A. Šulcas straipsnyje „Jauno žmogaus antitechnologinis manifestas arba egzistencija per ekstensiją“: „Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.<..> Atsikeli, jautiesi senas ir nieko nenuveikęs.“

Trečias dalykas, lengvai pasiekiama pornografija kompensuoja dalies žmonių poreikius, tad apie rimtesnius santykius nesvarstantiems bei taupantiems laiką, energiją ir pinigus vienos nakties nuotykiams tai gera išeitis. Ketvirtas dalykas, atsirado savo statusą saugančių jaunuolių baimė tapti „viešu ištvirkeliu“. Iš Erasmus’o grįžusi Bielė kartą dalinosi įspūdžiais: „Va, kai nuvažiuoji į Berlyną, tai bare gali laisvai bučiuotis su kuo nori, o Vilniuj gi visi vieni kitus pažįsta, negali atsipalaiduoti.” Technologijų suteikiama galimybė lengvai paviešinti dalykus – nesaugumą keliantis šaltinis bei geras įrankis esant reikalui (pavyzdžiui, siekiant keršto) sukelti papildomas kančias – internetinėmis patyčiomis, kompromituojančiomis nuotraukomis, video.

Na ir galiausiai, viena iš įdomesnių mano kartos savybių – obsesinis palyginimo sutrikimas, kurį labai paprastai ir taikliai straipsnyje apie Y kartos nelaimingumo priežastis aprašė mano mėgstamas bloger‘is T. Urban. Jaunimas, su interneto, socialinių tinklų pagalba, ima nuolat lyginti save su kitais bendraamžiais, nerealistiškai vertinti save bei kitus ir jaustis labai sumautai – visiems taip gerai sekasi, o man…

Urban priminė labai paprastą laimės formulę: Laimė = Realybė minus lūkesčiai. Taigi, jeigu jautiesi nelaimingas, yra du būdai tai pakeisti: pirmasis, labai lengvas – sumažinti savo lūkesčius, tuomet realybė iškart pasidarys šviesesnė, arba antrasis, sunkesnis – pasistengti realybę pritempti prie lūkesčių, įdėti daug darbo, kad tą padarytum. Autorius pastebi, kad dalis Y kartos atstovų turi arba nerealistinius lūkesčius, arba įdeda per mažai pastangų, tačiau jų realybė atitrūkusi nuo jų norų – tuomet atsiranda frustracija ir nusivylimas. Lyg neužtektų šito, dar prisideda pavydas, nepilnavertiškumas lyginant save su bendraamžių projektuojamu įvaizdžiu socialiniuose tinkluose, nors jų realybė dažnai labai panaši.

Spręsti apie žmogaus gyvenimą tik iš Facebook‘o – tas pats, kas spręsti apie meksikietišką serialą iš jo pabaigos (kai bučiuojasi prie altoriaus), nežinant, kokių prieš tai būta peripetijų, manipuliacijų, išdavysčių, žmogžudysčių ir pan. Žmonės linkę dalintis teigiamais savo gyvenimo momentais, neafišuodami ne tokių pavykusių – nematydami užkulisių mes skroliname „sėkmės istorijas“ ir galvojame, kad visiems tik sekasi ir imame save engti, prarandame pasitikėjimą savimi ir t. t.

Beje, galima pasidžiaugti, kad gimusieji (apie) 1985 m. Bent jau vienu atveju yra privilegijuotoj pozicijoj. Jie paskutiniai žmonės istorijoje, kurie yra patyrę/pažįsta gyvenimą prieš interneto atsiradimą ir po, tad taip pat yra vieninteliai, kurie geba kalbėti abiejomis kalbomis. Jie – laisvai kalbantys vertėjai iš prieš ir po, ir atvirkščiai.

„Bestuburiai hedonistiniai infantilai“ ir kiti

„Tai čia bestuburiai hedonistiški infantilai!“,- sušuko Ėvanas, kai su studentais diskutavom apie tinderintis mėgstančius, rimtų santykių neieškančius, nes įsipareigoti bijančius ir tuo besidžiaugiančius dvimkeliamečius. Išties, dalis šių jaunuolių būna gerai įsisavinę vartotojiškos, individualistinės kultūros priesakus, yra puikios sociologo Z. Baumano likvidžios meilės, moralinio aklumo, vartojamo gyvenimo idėjų iliustracijos. I. Kanto imperatyvas, kad kitą asmenį reikia traktuoti kaip tikslą patį savaime, o ne kaip priemonę jam pasiekti, šiems jaunuoliams sukelia alergiją. Mintis, kad santykiai – ne skendimas hedonistinėj euforijoj, o kūryba, darbas, jiems skamba kaip Paulo Coelho dvasinga citata, kurios jokiu būdu šiuolikinis progresyvus jaunuolis netaikys sau kaip gyvenimo credo.

Kaip pastebi viena tūkstantmečio kartos atstovė, „Mes nenorim ilgalaikių santykių, įsipareigojimų, atsakomybių, mes norim friends with benefits. Tada, kada mums to reikia ir patogu. Norime santykių suteikiamų gėrybių, bet nenorim su jais einančios rizikos. Norime gauti išmoką, bet patys nemokėt jokios kainos, norime atpildo, bet ne išlaidų. Norime su kažkuo susisieti, bet ne perdaug, kad būtų išlaikytas atstumas. Nuolatos laikome koją tarpdury, kad prireikus būtų galima išeiti. Vengiame išsikraustyti savo bagažą, ar dar blogiau – kažkam padėti jį išsikraustyti. Juk tiek daug vertų dėmesio žuvelių plaukioja jūroj, visada išlieka tikimybė, kad rasim geresnį.“

Studentė Laiminga diskusijos metu prisipažino, kad susipažinusi su potencialiu romantiniu partneriu jaučia baimę, kad šis bus būtent ką tik aprašyto tipo, todėl nors ir norėtų iki galo būti nuoširdi, atvira, pasinerti į santykius, išlaiko atstumą, nes nepasitiki, kad kitas į santykį žiūri taip pat. Bestuburių hedonistiškų infantilų sąvokos autorius Ėvanas papildė Laimingos mintį sakydamas, kad būtent minėtų žmonių gausėjimas sėja nepasitikėjimą vieni kitais – imi įtarinėti kiekvieną. O be to, pasak jo, šiuos infantilus nėra lengva atpažinti – jie gali atrodyti pasitempę, savarankiški, daug visko veikiantys, turintys rimtų ketinimų ir pan. Tačiau liūdniausia būna tada, kai besiblaškantis infantilas pajaučia, kad iš tikro norėtų rimtų, ilgalaikių santykių, bet nesuvokia, kad tam reikia įdėti darbo bei pastangų, jis nori viską gauti čia ir dabar.

„Bestuburiai hedonistiški infantilai“ – vienas iš originalesnių šiuolaininio jaunimo, kuris netelpa į tradicinio suaugystės paveikslo rėmus, apibūdinimų. O štai masinės medijos, savo ruožtu, mėgsta klijuoti dažniau sutinkamas etiketes ar teiginius: „Piterio Peno karta“, „vyresnių paauglių luomas“/„užsitęsusi paauglystė“ (pvz., šiame reportaže sakoma, kad šiuolaikiniai jauni žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų. O čia pakomentavau, kodėl tai nelabai adekvatus pasakymas), „Aš/narcizų karta“, „Šiuolaikinis jaunimas atsisako suaugti“ ir pan. Iš tikrųjų, daliai jaunuolių, kurie, pvz., 27 metų gyvena su tėvais, neturi pastovaus darbo, vis dar mokosi ir pan., galima prikišti savarankiškumo, atsakomybės stoką, narciziškumą, norą gyventi šiltnamio sąlygomis. Tačiau šias savybes priskirti visiems 27-mečiams, kurie dar neišpildė (ar net neplanuoja) tradicinio suaugystės scenarijaus, būtų neteisinga.

Jeigu šiuolaikinius jaunuolius lyginsime su ankstesnėm kartom tik pagal tradicinį tapsmo suaugusiu modelį, tai taip – galime sakyti, kad daugybė jų yra nesuaugę. Tačiau taip galėtume sakyti tik tada, jei bendrabūvio sąlygos – politinis, ekonominis, socialinis, kultūrinis kontekstai – būtų nepasikeitusios. O jos pasikeitusios – ir labai stipriai. Tad esant kitokiam gyvenanam kontekstui jaunimas tiesiog suauga kitaip, o socialinės žymės, kurios tradiciškai buvo siejamos su suaugyste, jiems nebūtinai yra svarbios ar net siektinos. Ir tai nebūtinai atspindi jų psichologinį nebrandumą. Kita vertus, kaip ir minėjau, dalis jaunuolių nori suaugti tradiciniu būdu, siekia to, tačiau kontekstas, kuriame jie tą daro, ne visada jiems yra palankus.

Ką daryti?

Ką daryti, kad tavęs neužkluptų amžiaus ketvirčio krizė, o jei jau užklupo – kaip iš jos išsikapanoti? Viena iš galimybių – atotrūkio metai (Gap Year), kurių metu gali užsiimti savanoriška veikla. Straipsnyje „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“ kaip tik ir papasakojau apie šią galimybę. Taip pat kviečiu skaityti savo straipsnį „Svarbiausia – susigaudyti ne pingvinuose, bet savyje ar bent prisijaukinti mamutą“, kuris, pasak jau skaičiusiųjų, įkvepiantis bei aktualus visiems žmonėms, ne tik savęs ieškančiam jaunimui.

Vietoj pabaigos

Vieną sykį daviau studentams užduotį: rasti internete kokią nuotrauką, kuri jų manymu geriausiai atspindėtų tapsmo suaugusiu kelyje ištinkančią amžiaus ketvirčio krizę. Štai vienas iš pavyzdžių su prierašu „Kai turi priimti sprendimus, o trys šaltiniai siunčia skirtingus impulsus.“

_________

* Noriu priminti, kad rašau apibendrindama tendencijas, nesigilindama į skirtingų šalių, regionų subtilumus. Tačiau reikia nepamiršti, kad, pavyzdžiui, ne tik Amerika ir Europa turi savų niuansų bei tarpusavyje skiriasi, bet skiriasi ir Europos šalys. Kultūrinės, socialinės, politinės bei ekonominės šalių ypatybės turi didelę reikšmę (X;Y;Z). Kitas dalykas, svarbūs ir klasiniai ypatumai. Mano aprašomos tendencijos labiau būdingos viduriniosios bei aukštesniųjų klasių atstovams.

Milda Pivoriūtė
Šaltinis

0 2007

2015 m. straipsnis

 

8 valandų darbo diena – įprasta praktika tarp verslininkų pasaulyje. Švedija nusprendė mesti iššūkį šiai praktikai su trumpesniu sprendimu – 6 valandų darbo diena.

Airijos praktika

Airijoje žmonės dirba beveik 8,5 valandų per dieną. Tai veda prie 42,5 valandų darbo per savaitę. Yra sakoma, kad darbuotojams ir darbo vietoms naudinga, jog būtų dirbama daugiau valandų per savaitę. Tačiau realybėje įrodyta, kad tai netiesa.

Pareiškimas

2014 m. Geteborgo valdžia pranešė, jog viešojo sektoriaus darbuotojai eksperimentuodami ims dirbti mažiau valandų. Šis pareiškimas buvo paskelbtas tam, kad būtų padidinta psichologinė bei fizinė sveikata ir produktyvumas.

Oficialus Geteborgo mero pareiškimas skambėjo taip:

„Mes manome, jog laikas iššauti šią kulką Švedijoje. Vėliau patikrinsime kaip viskas pasikeitė. Tikimės, jog darbuotojai ims mažiau laisvadienių dėl ligų ir jausis geriau tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kai dirbs trumpesnį laiką.“

8 valandų darbo diena – neefektyvi

Programuotojų vadovas Greitojoje kompanijoje teigia, kad 8 valandų darbo technika yra neefektyvi. Jis pasakė tokius žodžius:

„Būti susikaupusiam prie tam tikros užduoties 8 valandas yra didžiulis iššūkis. Kad susidorotume ir paverstume darbo dieną pakenčiama, mes maišome užduotis ir pertraukas. Be to, mes sunkiai susitvarkome privatų gyvenimą už darbo ribų.“

Daugiau laiko praleidžiama su šeima

„Filimundus“ kompanija 2014 m. irgi perėjo prie 6 valandų darbo dienos. Kompanijos personalas nesižvalgo atgal:

„Mes norime praleisti daugiau laiko su savo šeimomis, mes norime mokytis naujų dalykų ar daugiau sportuoti. Mes norėjome pažiūrėti, ar egzistuoja išeitis, kaip suderinti visus dalykus.“

Buvo nuspręsta mažinti darbo valandų kiekį, kad darbuotojai galėtų praleisti daugiau laiko su savo šeimomis, o drauge būtų padidintas jų motyvacijos lygis. Be to jų energingumas taip pat didinamas šiuo būdu.

Šaltinis

Vertė Raimonda Jonaitienė

0 817
Eraser deleting the word Radicalism

Ir bėgu per lūžtantį ledą

Skenduolių keliu.

(Salomėja Nėris, 1935 m.)

 

Prasmės ryjikai žiaumoja žodžių ir pasakojimų skirtumus iki beprasmės atrajotos „košės“ (V. Kavolio, A. Sverdiolo interpretuota metafora). Delfų orakulams išnykus, buvo užvesti  delfių virtuvės agregatai, kurie sumala seksą, didvyrius, kyšius ir vegetarizmą į vieno skrandžio mišinį. Protas tapo skrandžiu ir dvylikapiršte žarna. Juose sumaitota informacijos masė jau nebesuteikia galimybės ką nors suprasti, tačiau reikalauja laiko „suvirškinti“. Surytų banalybių krūva nėra nei radikali, nei ekstremistinė.

Mano teiginys yra toks: radikalai poetai ir ekstremistai filosofai ne tik peržengia ribas, bet ir užtikrina pakankamas priešybes pasaulio supratimui skatinti. Jų dėka vyksta reikšmių poliarizacija arba eksceso, piko, aukščiausio lygio siekimas. Poliarizacijos ir ekstremalizacijos dėka beformės košės elementai įgauna naujas išvaizdas ir ribas. Priešingai, vartotojiškos visuomenės sveiko proto nešėjai yra prasmės ryjikai, naikinantys supratimo praktikas ir pakeičiantys jas „informacijos turėjimu“, „informacijos rinkimu“. Taigi, kalbu apie tai, kodėl, pefrazuojant Salomėjos Nėries žodžius,  supranta tie, kurie bėga, ,,per lūžtantį ledą/ Skenduolių keliu”, per radikalų poliarizacijas ir esktremistų gelmes.

Dvasios istorija vienus žodžius ir sakinius suskaido į jų priešybes, poliarizuoja ar atveria nepasiekiamas gelmes ir aukštumas, o iš kitų sakinių atima prasmę, trečius sulieja, naikindama skirtumus. Homonimizacija –  vieno vardo prasmės skirsmas ir šio skirtumo vystymas iki pat prieštaravimo yra poliarizacijos veiksmas. Jis supratimui yra tiek pat reikšmingas kaip ir minties fokusavimas. Poliarizacijos ir fokusavimo kaita yra kasdieninė mūsų dialektika. Priešybių atitolinimo ir aštrinimo dėka arba atverdami nepanašius klodus ir hierarchijas mes sukuriame sąlygas suprasti.

Pavyzdžiui, dėl žodžio „radikalus“.  Lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis. Kartais radix buvo vartojamas kaip palyginimas, tropologiškai, ir reiškė esmę, pradžią ar kilmę. Tačiau šiandien terminas „politinis radikalizmas“ pirmiausiai nurodo susvetinimo ar susvetimėjimo veiksmus, t.y. atitrūkimą nuo bendro sutarimo (commonsense).  Radikalai gali būti ir kairieji, ir dešinieji. Anarchistai ir komunistai, ideologiškai ginantys darbininkų ir atskirties grupių teises, kartais teigia, kad jie grįžtą prie proletariato ir istorijos klasinių kovų esmės. Dar labiau dešinieji nacionalistai tiesiogiai teigia tai, kad jie „grįžta prie šaknų“. Tokiu būdu kaltinimas radikalizmu, kaip blogiu, šioms grupėms tampa nebesuprantamas. Kita vertus, prasmių poliarizavimas ir autonomiškas vaizdavimasis priverčia šių grupių žmones užsiimti latentine egzegetika ir bent kiek tapti ekstremistais (apie tai vėliau). Latentinė egzegetika yra kasdieninė, įvairių socialinių grupių vykdoma prasmės transformacijos, tropologinė praktika. Kiekviena iš grupių turi savo „sociogramą“ – tam tikrą centrinę kodų ir prasmių organizaciją, samprotavimo schemų rinkinį, kurį kasdien praktikuoja. Pavyzdžiui, kiekvienas sąmoningas vegetaras nuolatos antropogramiškai arba sociogramiškai aiškina maisto patiekalus: išverčia maisto pasiūlą į reikšmingas opozicijas: gyvas/miręs, energiją suteikiantis/ atimantis, t.y. jis poliarizuoja ir po to fokusuoja. Visavalgiams tokia latentinė egzegetika nėra būdinga ir gali būti nesuprasta: jie nei skiria, nei sintetina, t.y. jiems reikšmės supratimas mažiau svarbus. Dar daugiau prasmės transformacijos praktikų vykdo tikintys asmenys, įvairių religijų atstovai. Jie laikosi įžadų ir saugosi nuodėmių, puoselėja apsivalymo praktikas, askezę. Todėl jų laiko tėkmė yra kupina šventumo įtampų ir kiekvienas gestas ar žodis yra derinamas su Šv. Rašto daugialypiais aiškinimais. Kitų tautų aplinkose migrantai, ypatingai jei yra jų grupės, būtinai užsiima latentine egzegetika. Konspiratologams arba suokalbių mėgėjams taip pat yra būdinga tokia interpretacinė praktika, toks radikalusis (šakninis) aiškinimas, kai kiekvienas svarbesnis įvykis yra įpinamas į įsivaizduojamas slaptųjų tarnybų kovas. Radikalia poliarizacija užsiima ir paraistorikai, kurie jų regimas šaknis perkelia į aukso amžių, į Sarmatiją … Taigi, radikalumas yra reikšmingas visiems, kurie užsiima latentine (nepastebima, kasdiene) ar specialiąja egzegetika – prasmių transformacija, naujų prasmių įvedinėjimu (semioze) ar homonimų dauginimu (homonimizacija).  Taip gimsta supratimo lūžiai tarp skirtingų socialinių grupių. Autonomizacija, bendruomenių savarankiškumo augimas neišvengiamai skatina šiuos trūkius, plyšius.

Be-pavadinimo-II-90x90cm-drobė-akrilas-345Eur-1024x1006
Danielius Rūsys. BE PAVADINIMO II. 90×90. Drobė, akrilas

Prasmės ryjikai prasmių poliarizaciją skelbia didžiai pavojingu procesu ir kviečia „vienytis“. Vienybės idėja reiškia poliarizacijos draudimą ir, kaip pasekmę, fokusavimo nyksmą. Liaudies balsas, vienybė, įvairūs tautos, vadų, aukso amžiaus, vienintelio dievo ir vienintelės religijos mitai – visa šita košė vartotojų galvose ir yra menamoji vienybė.

Politiniame Lietuvos lauke ši atrajota košė vadinama centru. Baikščiosios ir tautos balso įgaliojimų trokštančios partijos spaudžiasi į košės vienį. Todėl jos įnirtingai stumdosi: „centro kairė“, „centro dešinė“, gali būti ir „centro centro“ arba „centro centrocentro“… Apibūdinsiu visus juos kaip „centristus+“. Jie ir siekia vienybės: susispausti į skirtumų nebuvimą, sugrįžti į įsivaizduojamą pirmykštį ūką arba sunykti neprofilinėje postapokaliptinėje košėje.

Pabėgti nuo radikalumo ir poliarizacijos į įsivaizduojamo „sveiko proto“ gadynę šiandien reiškia palikti šaknis ir paribius, šaknynus (rizomas) ir pasinerti į vartotojiško indiferentiškumo liūną. Šio skirtumo nebuvimą ir atstovauja didžiosios Lietuvos partijos. Teisinis beprasmiškumas laikomas didžiausia vertybe. Košės visuomenės vartotojui yra beveik tas pat, kokį filmą žiūrėti, ką valgyti ir gerti – vis viena. Ši žmonių masė save pateikia kaip „liaudies balsą“ (voxpopuli), kurio ramybę gali sudrumsti „priešų balsai“, radikalai. Štai kodėl nesuprantanti minia savo būklę apibūdina kaip commonsense  ir yra linkusi šalinti, griauti supratimą, kylantį iš poliarizacijos. Vis dėlto pats priešybių naikinimas ir radikalų persekiojimas yra paskutinis suvokimo atodūsis, saulėlydis. Nes netgi šiuo atveju košės gynėjai yra priverti diskutuoti skirtumą tarp radikalų ir vienybės. Centro ir vienybės idėjai yra reikalingi radikalai kaip priemonė išvengti visiško idiotizmo, totalinės banalizacijos. Tik todėl, kad „centristai+“ skatina radikalizaciją ir poliarizaciją, jie gali pateisinti savo pačių prasmę. Košė yra gyva tik tol, kol leidžia radikalams poliarizuoti prasmes. Todėl supermarketai, gaminantys nykybę, vienaip ar kitaip turi pirkti iš „centristų+“ įtaką bei netiesiogiai remti savo pačių opoziciją – radikalus.

Ekstremizmas nuo lotyniško extremum- kraštutinis, tolimiausias. Tačiau retorikai tai reiškė ir geriausią, švariausią, tobuliausią. Kas yra tolimiausia, galėjo būti vaizduojama kaip šventa ir tobula, nepasiekiama. Aukščiausios kokybės siekimas ir yra ekstremizmas. Tačiau politiniu ekstremizmu yra vadinamas išimtinių teisių reikalavimas arba siekimas, t.y. didesnio nei priimta savarankiškumo, suverenumo siekimas. Didžiausias ekstremistas buvo ir yra Dievas. Kiekvienas tikintysis turi lygiuotis į jį ir kartu tai yra didžiausias tabu, ekstremizmo draudimas. Labiausiai šventi yra daugiausiai draudžiami. Kova su ekstremizmu yra masių visuomenės taktika: neleisti niekam išsiskirti. Tai masių visuomenės suvereni galia: neleisti niekam būti šventam, sugundyti ir sutepti visus, kurie šio dalyko siekia, ir tik visiški bepročiai, kurie yra kvalifikuoti kaip visuomenės „svetimieji“, kaip brokas, ir todėl gali būti toleruojami kaip ekstremistai (brokas yra šventas ir tobulas).

Ekstremizmas yra supratimo praktika: siekti tobulumo, bandyti išsiaiškinti smulkiausias detales, svajoti atrasti galutinį skirtumą arba absoliučia pilnatvę. Tačiau, kas pasiekia daugiausiai šventumo, tobulumo, yra skelbiamas svetimu arba broku. Aukščiausios kokybės siekimo kviečiami mokiniai, studentai, menininkai, gamintojai, tačiau čia pat yra uždedamas apynasris: standartas ir Dievo kaip tobulo ekstremisto tabu. Tik dešimtukininkai ir šimtabalininkai gali tapti didžiausiais ekstremistais.  Tobulybė, kaip ir radikalumas, kelia pavojų ir ardo ramybę. Geriausi Lietuvos mokiniai neretai prakeikia Lietuvos švietimo sistemą ir tampa sąmoningais tarptautiniais ekstremistais.  Ekstremistai greitai įrodo, kad socialdemokratai neseka savo principais, liberalai išduoda savo idealus, o konservatoriai yra galimai apsimetę socialistai su kryžiumi rankose… Tačiau banalybių sistemai tam tikras ekstremistų skaičius yra vienodai būtinas, kaip ir radikalų. Išskirdami ir apdovanodami, o po to sunaikindami ekstremistus košės gyventojai sužino apie dangų ir pragarą, apie tobulą grožį ir bjaurumą.

Iš-žvėriukų-gyvenimo-2006-61x76cm-kartonas-akrilas-348Eur
Danielius Rūsys. IŠ ŽVĖRIUKŲ GYVENIMO. 2006. 61×76. Kartonas, akrilas
Gintautas Mažeikis
Šaltinis

0 1176

Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės išsivystė skirtingi ir yra gimę su tam tikromis kintamomis savybėmis, yra gyvi ir siekia malonumų.“ (1, p. 109) Tai yra į biologijos kalbą išversta Amerikos nepriklausomybės deklaracijos citata: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neginčijamomis teisėmis, įskaitant teisę gyventi, būti laisviems ir siekti laimės.“ Tokį vertimą pasiūlė istorijos profesorius Y. N. Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurios lietuvišką variantą 2016 m. mums parūpino „Kitos knygos“. Tai pati įsimintiniausia ir skaniausiai susiskaičiusi mokslo populiarinimo knyga, kokią tik esu skaičiusi. Be to, populiariausia praėjusių Kalėdų dovana mano šeimoje: įtardama apie knygos dėmesio vertumą padovanojau ją broliui, tikėdamasi vėliau pasiskolinti, tačiau to neprireikė, nes tą patį vakarą ją gavau dovanų nuo mamos. Abu likom labai patenkinti.

Derindamas istorijos, archeologijos, antropologijos, sociologijos, ekonomikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų žinias, Harari nesudėtingai ir įtraukiančiai papasakoja žmonijos istorijos savitą/savąją versiją, kartu pasiūlydamas „nenuvalkiotų“ (bet labai makes sense) įžvalgų, naujai interpretuodamas, reflektuodamas mums gerai žinomus istorinius reiškinius bei įvykius.

Kadangi pateikta žmonijos istorija tikrai glausta (416 puslapių), įtariu, kad kiekvienos iš aukščiau įvardintų disciplinų atstovai-profesionalai turėtų prie ko prikibti dėl paskirų faktų, mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvų ir pan. Bet man svarbesnis kitas, turbūt sunkiau nuginčijamas aspektas – knyga lavina kritinį požiūrį (bei istorinę ir sociologinę vaizduotę!), skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios ir geros, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-neva plačiai mąstančių žmonių. Na ir žinoma – knyga supažindina su skirtingų mokslų akiniais bei leidžia akimirką pro juos žvilgtelėti į supantį pasaulį. Be to, ji nuolat primena, kad mes dar daug ko nežinome nei apie praeitį, nei apie dabartį, tuo labiau apie ateitį, ir kokias ribotas išvadas leidžia daryti humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tikrai įtraukčiau į visų specialybių, ypač istorijos ir sociologijos, studijų literatūros sąrašą.

Nepriklausomybės deklaracijos „biologinis“ vertimas – tik viena iš intriguojančių, nepatogiai pasimuistyti kėdėje paskatinusių idėjų (apie ją pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Ir tas muistymasis buvo toks džiuginantis, nes atsiduri akistatoje su savo nusistovėjusiu mąstymu, pasaulėžiūra! Įsisukę savoje beprotiškoje gyvenimo skuboje, socialiniame burbule, disciplinos rėmuose, pamirštame, o ir neturime laiko pareflektuoti, kad daug mums žinomų dalykų nėra savaime aiškūs, įrodyti (ar iš vis įrodomi moksliniais metodais), neginčijamai, ir net nėra žmonijai būtini ar geriausi.

Pasak Harari, žmonės susigyveno su kai kuriomis šiuolaikinėmis tiesomis (pvz., demokratija, kapitalizmu) taip pat, kaip per pastaruosius 10 tūkst. metų įprato prie minties, kad Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis. Mums paprastai sunku net įsivaizduoti kitokią galimybę, ypač jeigu tomis tiesomis tiki ir jas skleidžia mūsų autoritetai, jeigu apie jas pasakoja universitetuose ar parašė koks įtakingas mokslinis žurnalas.

Autoriaus pasakojama žmonijos evoliucijos istorija susideda iš trijų reikšmingiausių etapų-revoliucijų, kurių pažinimas ir supratimas mums padeda atsakyti į klausimą, kodėl Žemės planetą valdo būtent Homo sapiens (toliau – Hsapiens), o ne kokia nors kita gyvūnų rūšis? Kodėl mes dominuojame pasaulyje? Pirmosios – prieš maždaug 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė Hsapiens smegenų neuronų jungtis (pagal vieną iš teorijų, nes kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi nėra aišku), o tai lėmė kitokį proto vystymąsi, mąstymo būdą bei unikalios kalbos atsiradimą. Kalba – vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių mums užkariauti pasaulį.

Profesorius argumentuoja, kuo ši kalba unikali ir kaip ji vystėsi, tačiau aš paminėsiu tik vieną, pačią svarbiausią jos ypatybę – ja galima perteikti informaciją apie dalykus, kurie apskritai neegzistuoja. Kiek yra žinoma, tik Hsapiens geba kalbėti(s) apie tai, ko niekada nėra matę, lytėję ar užuodę – ir tuo tikėti. Jokia kita gyvūnų rūšis to nesugeba. Turbūt neįtikinsime beždžionės atiduoti vienintelį jos turimą bananą, sakant, esą už tai po mirties nukeliavusi į beždžionių rojų ji jų gaus kiek panorėjusi. O štai žmogų panašiais dalykais įtikinti galima. Taigi, su kognityvine revoliucija atsirado galimybė kalbėti(s) apie fikcijas, taip atsirado mitai, legendos, dievai, religijos. O tai, savo ruožtu, smarkiai pakeitė žmonių mentalitetą, bendravimo įgūdžius, socialinę organizaciją ir pan. Kodėl tai taip svarbu?

Imlumas fikcijoms leido mums ne tik įsivaizduoti nesamus dalykus, bet ir daryti tai kolektyviai. Kartu žmonės ėmė austi bendrus mitus (kaip pvz., biblinė pasaulio kūrimo istorija, šiuolaikinių nacionalinių valstybių, demokratijos, rasizmo mitai ir pan.), kurie, savo ruožtu, suteikė Hsapiens iki tol negirdėtą gebėjimą lanksčiai bendradarbiauti su aibe kitų, net ir visai nepažįstamų, savo rūšies atstovų. Kiti gyvūnai/vabzdžiai taip pat geba bendradarbiauti, tačiau daro tai ne taip lanksčiai, ne su tokiu dideliu skaičiumi bei sklandžiausiai tik su tais, kuriuos pažįsta.

Daugybė nepažįstamų Hsapiens gali sklandžiai bendradarbiauti tikėdami bendrais mitais, kurie egzistuoja tik kolektyvinėje jų vaizduotėje (du vienas kito anksčiau nematę lietuviai gali rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų vienas kitą, nes tiki lietuvių tauta, tėvyne ir vėliava; du nepažįstami teisininkai gali ginti visiškai nepažįstamą asmenį, nes tiki įstatymais, teisingumu, žmogaus teisėmis ir pinigais, kuriuos jie gauna kaip atlygį ir t. t.). Vaizduotės fikcijos tapo visiškai tikromis socialinėmis struktūromis. Čia galime prisiminti sociologinę Thomas situacijos apibrėžties teoremą: jei žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji tikra savo padariniais. Hsapiens, skirtingai nei kiti gyvūnai, gyvena dviejose realybėse – subjektyvioje, kurią patys (per)konstruoja, ir kuri priklauso nuo tikėjimų, ir objektyvioje, kuri nuo pastarųjų nepriklauso.

Pasak Harari, šiuolaikinių mūsų institucijų, korporacijų veiklos pamatas yra lygiai toks pats, koks buvo pvz., akmens amžiuje gyvenusių žmonių. Tas pamatas – tikėjimas fikcijomis, tik skirtingomis: vieni tikėjo šmėklomis, dvasiomis, kiti tiki progresu, pinigais, mokslu ir t. t. Vienas iš sudėtingesnių klausimų visos istorijos eigoje buvo – kaip įtikinti būrį žmonių, kad tam tikra fikcija, istorija yra teisinga? Kol žmonės tiki bendrais mitais, pastarieji yra galingi ir veikia žmonių gyvenimą visais – mikro, mezo, makro – lygmenimis. Tad šis klausimas ypatingai rūpėjo ir teberūpi bendruomenių, visuomenių, imperijų, valstybių, korporacijų va(l)dovams. Juk bendrais mitais besiremiančios įsivaizduojamos tvarkos laikosi tik tol, kol jais yra tikima.

Grįžkime prie JAV nacionalinės deklaracijos biologinio vertimo. Istorikas kaip pavyzdį pasitelkė du gerai žinomus istorijos mitus – Hamurabio teisyną (priimtą apie 1754 m. pr. Kr.) ir jau minėtą JAV deklaraciją (priimtą 1776 m.). Tuo metu galingiausios Babilonijos imperijos gyventojams Hamurabio teisynas turėjo tokią pačią reikšmę kaip ir šiandien supervalstybe vadinamos JAV gyventojams turi deklaracija. Ir šimtams tūkstančių babiloniečių, ir šimtams milijonų amerikiečių – tai idealios socialinės tvarkos pamatas. Be to, abu dokumentai tvirtina skelbiantys universalius ir amžinus teisingumo principus (kurie įkvėpti dieviškosios galios), kuriais vadovaujantis žmonės gyvens klestinčioje visuomenėje. Tik štai Hamurabio teisynas tvirtina, kad žmonės nėra lygūs ir skirsto juos į dvi lytis ir tris klases: kilminguosius, prasščiokus ir vergus. Kiekvienos lyties ir klasės nariai yra skirtingos vertės.

Susiduriame su akivaizdžia dilema: abu dokumentai tvirtina priešingus dalykus. Kažkuris jų turi būti neteisingas. Mums savaime aišku, kad neteisingas Hamurabio teisynas, tačiau Harari sako, kad klysta abi pusės. Visi principai egzistuoja tik Hsapiens vaizduotėje ir jų sugalvotuose ir vienas kitam pasakojamuose mituose. Tai skirtingomis ideologijomis besiremiantys dokumentai, kurie patys savaime nėra nei teisingi, nei neteisingi. Nelygybė, kaip ir lygybė, yra socialinis konstruktas. Šią mintį autorius iliustruoja nuosekliai dekonstruodamas mano įžangoje pateiktą ištrauką iš JAV nepriklausomybės deklaracijos ir išversdamas ją į biologijos kalbą. Kaip jis tą daro, galite pasiskaityti patys (p. 101-116).

Kad egzistuoja tam tikra tvarka tikime ne todėl, kad ji atitinka objektyvią tikrovę, o dėl to, kad šis tikėjimas mums padeda darniai bendradarbiauti ir sukurti geresnę visuomenę. Pasipiktinęs žmogaus teisių šalininkas gali pasakyti: „Kuo puikiausiai žinome, kad biologiniu požiūriu žmonės nėra lygūs! Tačiau tikėdami, kad savo esme visi esame lygūs, galime skurti darnią ir klestinčią visuomenę.“ Kaip ir Hamurabis pagal tokią pačią logiką galėtų sakyti: „Žinau, kad kilmingieji, prasčiokai ir vergai savo esme nėra skirtingos žmonių rūšys. Tačiau tikėjimas, kad jie skirtingi, padės mums sukurti darnią ir klestinčią visuomenę.

Mums nekyla abejonių, kad Hamurabio teisynas yra mitas, tačiau samprotavimų, kad žmogaus teisės taip pat yra mitas, mes nenorime nė girdėti.“,- sako Harari (p. 110).

Istorikas taip pat aptarinėja mechanizmus, kaip pasiekti, kad žmonės neabejotų mitais ir įsivaizduojama tvarka, pagal kurią sustyguotas jų gyvenimas. Autoriaus kalbami dalykai labai darniai siejasi su tuo, ką apie socialinės kontrolės sistemas savo veikale „Sociologija. Humanistinis požiūris“ rašė P. Bergeris bei ką jis su kolega T. Luchmanu gvildeno knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“.

Antroji žmonijos evoliucijoje reikšmingiausia revoliucija –  prieš maždaug 12 tūkst. metų įvykusi žemės ūkio revoliucija, kurią lėmė tai, kad Hsapiens ėmė skirti pastangas manipuliavimui keletu gyvūnų ir augalų rūšių, kurių svarbiausias – kvietys – yra vienas sėkmingiausių augalų žemės istorijoje. Pasak Harari, nepaisant technologijų pažangos, net ir šiandien apie 90% kalorijų žmonija gauna iš saujelės augalų, kuriuos mūsų protėviai išmoko auginti tarp 9500-3500 m. pr. Kr. (kviečiai, ryžiai, miežiai, kukurūzai, bulvės, sorai). Per du pastaruosius tūkstantmečius nebuvo sukultūrintas nei vienas dėmesio vertas augalas ar gyvūnas.

Tačiau pati įdomiausia šio skyriaus mintis man buvo ši: ne mes prisijaukinome kviečius, o jie prisijaukino mus, ne mes grūdus privertėme tarnauti mūsų reikmėms, tai jie privertė mus tarnauti jiems. Istorijos profesorius nupiešė žemės ūkio revoliucijos paveikslą kviečio požiūriu, kaip ši nereikšminga žolė, savanaudiškai manipuliuodama Hsapiens ir privertusi jį tūpčioti aplink ją nuo sutemų iki aušros, užkariavo pasaulį ir kaip tai pakeitė žmonių gyvenimą į… blogesnę pusę.

Žemės ūkio revoliucija, anot Harari, yra didžiausia istorijos apgaulė ir spąstai. Užuot atnešusi lengvą naujo gyvenimo epochą, ji apsunkino daugumos žmonių gyvenimą. Vidutinis žemdirbys dirbo sunkiau, turėjo mažiau laisvalaikio, maitinosi prasčiau, turėjo daugiau sveikatos problemų nei vidutinis medžiotojas-rinkėjas. Maisto perviršis, kuriam atsirasti galimybę suteikė ši revoliucija, sužadino demografinius sprogimus, po kurių kelio atgal į medžiotojų-rankiotojų gyvenseną nebeliko. Kviečiams pavyko įtikinti Hsapiens, kad jis pakankamai gerą gyvenimą iškeistų į vargingesnį. Be to, stipriai augdama mūsų kolektyvinė galia ir tariama mūsų rūšies sėkmė koja kojon ėjo su individualiomis kančiomis.

Istorijos profesorius aprašo, kaip žmonės gyveno tūkstantmečius, skiriančius kognityvinę nuo žemės ūkio revoliucijos, ir kaip tai pasikeitė: kokia buvo abiejų laikmečių žmonių buitis, socialinė organizacija, tikėjimai. Daug dėmesio autorius skiria Hsapiens sukeltoms ekologinėms katastrofoms (skaitydami sužinotumėte, kiek didžiųjų planetos žvėrių ir augalų išnaikino Hsapiens gerokai anksčiau negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius); perėjimui iš politeizmo į monoteizmą; rašto ir pinigų atsiradimui bei jų poveikiui žmonijos istorijai; patriarchatui, kaip itin universaliai ir stabiliai sistemai; bei svarbiausiems veiksniams, kurie apjungė skirtingų kultūrų žmones (autorius tai vadinai „žmonijos susivienijimu“) ir atvedė iki šiuolaikinio globalaus kaimo.

Na ir trečioji, prieš 500 m. įvykusi revoliucija –  mokslo revoliucija. Harari analizuoja, kas paskatino šią revoliuciją; kaip atsirado tikėjimas technologijomis ir mokslinio tyrimo metodais; kaip formavosi mokslo, Europos imperijų ir kapitalizmo ekonomikos sąjunga (kodėl mokslas ir kapitalizmas yra svarbiausias imperializmo palikimas? Kodėl karo-pramonės-mokslo kompleksas suklestėjo Europoje? Kaip vertinti: J. Cooko žygis jūra buvo mokslinė ekspedicija, saugoma karinių pajėgų, ar karinė ekspedicija, lydima keleto pakeleivingų mokslininkų?); kodėl Europa (o ne Azijos galingosios imperijos), kuri ekonomikos atžvilgiu atrodė nykštukė, užkariavo Ameriką ir įsivyravo jūrose (kas tai per potencialas, kurį naujųjų laikų pradžioje išsiugdė Europa?); ar moksliniai tyrimai gali tarpti neidami išvien su kokia nors religija ar ideologija; kaip suprasti, kad mokslas, liberalusis humanizmas, kapitalizmas ir pinigai yra dominuojančios šiandienos ateistinės religijos, iš kurių pinigai – pati universaliausia ir veiksmingiausia iki šiol sugalvota savitarpio pasitikėjimo sistema, kuri dar ir įkūnija aukščiausią tolerancijos tašką; kaip žmonių gyvenimą pakeitė pramonės revoliucija, tvarkaraščio bei dirbtinio laiko įvedimas, laikrodis ir įprotis paklusti pramoniniam laikui; kodėl kapitalistiniai-vartotojiškieji idealai yra lyg pirmoji religija, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma?

Kaip matote, Harari paliečia daug įdomių ir svarbių temų. Skaitydama ne kartą prisiminiau įvairių sociologams ne svetimų autorių mintis ir galvojau, kaip jos puikiai papildo vienos kitas/dera su šios knygos įžvalgomis. Pvz., istorikas analizuoja vieną sociologiškai reikšmingiausių socialinių pokyčių, kurio nebuvo iššaukusi nei kognityvinė, nei žemės ūkio revoliucija, o pramonės revoliucijai prireikė tik kelių šimtmečių. Tai yra branduolinės/išplėstinės šeimos bei bendruomenės reikšmės ir vaidmens pasikeitimas. Daugumą funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo minėtos grupės, perėmė valstybė ir rinka. Per milijonus evoliucijos metų, pasak istoriko, įpratome gyventi ir mąstyti kaip bendruomenės nariai ir vos per du šimtmečius tapome susvetimėjusiais individais. Tai yra puikus kultūros galios paliudijimas. Bendruomeninių ryšių poreikį į atomus susiskaldžiusiems žmonėms šiandien patenkina įsivaizduotos bendruomenės, kurios puikiai pritaikytos nacionaliniams ir komerciniams poreikiams. Pvz., tauta – įsivaizduota valstybės bendruomenė, o vartotojų gentis – rinkos. Nori-nenori, į galvą atėjo B. Andersono įsivaizduojamų bendruomenių idėjos, F. Tonnieso Gemeinschaft ir Gesellschaft koncepcija, E. Gellnerio pasvarstymai apie perėjimą iš agrarinės į industrinę visuomenę,  Z. Baumano vartotojiškumo, globalizacijos analizės ir pan.

Knygai artėjant link pabaigos, Harari svarsto, ar pasiekusi tokią materialinę gerovę, apie kurią anksčiau buvo galima tik pasvajoti, žmonija tapo laimingesnė ir labiau patenkinta gyvenimu. Ar per 70 tūkstantmečių po kognityvinės revoliucijos pasaulis pasidarė geresne vieta gyventi? Kritiškai įvertinęs galimybes moksliniu metodu pamatuoti žmonių laimę, autorius konstatuoja, kad turtingų šiuolaikinių visuomenių nariai stipriai kenčia nuo susvetimėjimo, beprasmybės jausmo, daug jų niekaip negali „atrasti savęs“, nežino, ko nori iš gyvenimo. Vienos iš priežasčių, kodėl kyla pastarieji dalykai, yra fanatiškas žmonių tikėjimas individualizmu, liberaliuoju humanizmu bei savęs – Hsapiens – pastatymas į dievų vietą. „Istorija prasidėjo tada, kai žmonės išrado dievus, ir baigsis tada, kai patys žmonės taps dievais“,- svarsto istorikas.

„Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ profesorius baigia tokia mintimi:

Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi. Siekdami patogumų ir pramogų beatodairiškai naikiname kitus planetos gyventojus, niokojame mus supančią ekosistemą, taip vis neatrasdami pasitenkinimo.

Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“ (p. 384)

Beje, žmonių, kaip dievų, motyvas plėtojamas naujausioje Harari knygoje “Homo Deus: A Brief History of Tomorrow“. Joje autorius pateikia žmonijos ateities istoriją, įpindamas visas šiandien ant bangos esančias temas: technologijų pažangą, artėjančią ketvirtąją pramonės revoliuciją (kuri sukurs „bevertę klasę“), genų inžineriją, dirbtinį intelektą ir pan. Kiek teko paskaitinėti apie šią knygą, ją puikiai būtų galima derinti su daug sociologinių ir filosofinių klausimų keliančio serialo “Dark Mirror” žiūrėjimu. Jei dar nematėte – labai rekomenduoju. Apie utopinę visuomenę, kaip maždaug atrodys mūsų kasdienis gyvenimas dar labiau pažengus technologijoms ir socialiniams tinklams įgijus dar didesnę reikšmę. Žiūrėjau ir galvojau, kad tai visiškai realus netolimos ateities scenarijus.

Pabaigai norėjau pridurti, kad vadovaujantis autoriaus logika, reiktų atkreipti dėmesį, kad ir paties Harari prieiga remiasi mitu – mitu apie socialinius konstruktus bei kad žmonės IŠrado dievus, o ne juos ATrado. Tuoj pasakysiu protukams nemalonią mintį: tik žmogaus vaizduotė sukūrė idėją, jog žmonės atsirado anksčiau nei dievai ir kad pastarieji – tik pramanai. Juk įmanoma, kad dievai jau egzistavo, o kalbėt išmokęs žmogus tai, ką jam pavyko neva užčiuopti, supaprastino ir aplipdė savo interpretacijom. Kitaip sakant, atitinkamai pažinę dalelę objektyvios tikrovės, Hsapiens išgimdė begalybę subjektyvių istorijų, kurių vienos ar kitos tapo kolektyviniais mitais. Ir apskritai, kodėl turėtume manyti, kad mūsų kalba išvis yra tinkama apibūdinti kažkokiems mums dar nepažintiems metafiziniams dalykams ar kad mokslinis metodas būtinai turėtų pajėgti juos paliesti, užuosti, išgirsti, pamatyti, identifikuoti? Kaip išsireiškė P. Bergeris, „tik intelektualinis barbaras gali manyti, kad tikrovė yra tik tai, kas gali būti užčiuopiama moksliniais metodais“ (2. p. 144) (cituoju, nes pati nedrįsau taip pasakyti, tai pasislėpiau po autoritetu ;)). Beje, šiek tiek į temą: apie netikėjimo ateiviais naivumą esu rašiusi čia.

Milda Pivoriūtė

Šaltinis.

0 1690

2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga  „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman”) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus. Lietuvių kalba ją neseniai išleido „Kitų knygų“ leidykla.

 

JAV Nacionalinė saugumo agentūra 1981 m. slapta užverbavo Bostone įsikūrusios strateginių konsultacijų firmos „Chas. T. Main” vyriausiąjį ekonomistą J. Perkinsą. Daugiau nei dešimt metų jis veikė kaip „ekonomikos smogikas”, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio šalių vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.

 

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių J. Perkinsas nusprendė užbaigti 20 metų rašytą knygą bei atvirai papasakoti apie jo sąžinę slegiančius nešvarius darbelius. Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.

 

Pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šiomis dienomis, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis milijonus iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.

 

Knygos rašymo ir leidybos detales autorius atskleidė 2009 m. interviu nepriklausomam žinių kanalui „Democracy Now!“.

 

Įsivaizduoju, kad įprasta reakcija į jūsų knygą bus tokia: visa tai sąmokslas, suregztas keleto storų, cigarus rūkančių kapitalistų, įsitaisiusių giliai po žeme; tai tik dar viena konspiracijos teorija.

 

– Tai tikrai ne konspiracija. Pagal apibrėžimą, konspiracija yra nelegali. Visi aprašytieji dalykai – legalūs. Metodai, kuriais dirba ekonomikos smogikai, turėtų būti nelegalūs, tačiau tarptautinę teisę ir įstatymus rašome mes, todėl jie tokie nėra. Korporatokratijos nariai dažnai kokia nors proga susirenka kartu, daugelis jų praleidžia daugybę laiko Vašingtone, tačiau jiems tikrai nereikia sėdėti požeminiuose kambariuose ir rūkyti cigarų, nes jie nedaro nieko nelegalaus. Šie žmonės atvirų durų politikos dėka nuolat trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Vieną diena vyrukas – didžiausios pasaulyje naftos kompanijos prezidentas, o kitą – jis jau Jungtinių Valstijų viceprezidentas arba vyriausybės narys. Išbuvęs savo kadenciją, jis grįžta į naftos, chemijos ar kitos pramonės kompaniją kaip vadovaujantysis darbuotojas. Tai beprotiška sistema. Tarsi pagal užsakymą siūta korupcijai.

 

Viskas, apie ką aš rašiau, tikrai įvyko. Kiekvienas dalykas, apie kurį kalbu savo knygoje – tikras. Galite patikrinti. Vienintelis klausimas, kuris gali kilti – ar aš tikrai buvau vienas iš tų ekonomikos smogikų? O mano pasas įrodo, kad tuo metu tikrai buvau tose šalyse.

 

„Bechtel“ korporacija parašė laišką, kuriuo pateikė ieškinį. Ji norėjo, kad iš savo knygos išimčiau jos pavadinimą ir visas su ja susijusias knygos dalis. Kitos organizacijos taip pat to reikalavo. Mes jiems išsiuntėme faktus patvirtinančią informaciją, kurią turėjau, – mano duomenų saugykla didžiulė. Ir pasakėme, kad jeigu jie ir toliau mus šantažuos, kitas knygos leidimas pasirodys papildytas informacija, kad jie vertė mus pakeisti knygoje išdėstytus faktus. Ieškinio „Bechtel“ nebekėlė ir atsisakė visų pretenzijų. Visi įrodymai yra, neturėčiau jokio vargo viską pagrįsti, jei žmonės nori pasikapstyti giliau.

 

Ar korporatokratijos kūrėjai suvokia kuriantys imperinę santvarką, kuri kertasi su JAV, kaip demokratinės valstybės, idealais?

 

Tie, kurie pačioje viršūnėje, tai puikiai suvokia. Jie tiksliai žino, ką daro. Jie stato imperiją. Tačiau tokios organizacijose kaip Pasaulio bankas, „Bechtel“, „Halliburton“, „Monsanto“ ir kitose yra šimtai tūkstančių darbuotojų, kurie to nė nesuvokia. Jie yra tik marionetės. Jie turėtų būti sąmoningi ir susipratę, tačiau neigti ir atmesti lengviau. Mūsų mokymo įstaigos ir atlygio sistema sukurtos taip, kad padeda lengvai save įtikinti, jog dirbdamas tokį darbą, iš tikrųjų padedi vargšams. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš parašiau šią knygą. Nenoriu, kad kas nors atsidurtų padėtyje, kurioje nesuvoktų ir aiškiai nematytų, ką darąs.

 

Vienas iš labiausiai intriguojančių jūsų pasakojimo aspektų yra tas, kad jūs puikiai suvokėte savo, kaip ekonomikos smogiko (ESo), vaidmenį. Kaip jūs sugebėjote pateisinti savo veiksmus?

 

Buvau Taikos korpuso savanoriu Ekvadore ir iš ten ėmiau matyti platesnį pasaulio vaizdą. Vis dėlto, kai tapau ESu, tokie žmonės, kaip Pasaulio banko prezidentas Robertas McNamarra, plekšnojo man per petį. Aš skaičiau paskaitas Harvarde ir daugybėje pasaulio universitetų. Buvau šlovinamas už tai, ką dariau. Rašiau straipsnius, kurie buvo spausdinami. Remdamasis Bostone įgytu makroekonomikos magistro laipsniu, galėjau viską racionaliai paaiškinti, sakydamas, kad aš tik didinu BVP. Tačiau iš BVP augimo pelnosi tik esantys pačioje valdžios piramidės viršūnėje. Tas augimas nepadeda žmonėms, gyvenantiems iš kartono suręstose lūšnose Karakase ar Džakartoje.

 

Nors giliai širdyje žinojau, kad elgiuosi blogai, mintyse galėjau tai pateisinti, nes kiekvienoje įstaigoje, kurioje dirbau, tai buvo laikoma gėriu. Tam padėjo ir mano išsilavinimas. Galėjau nematyti to, ko nenorėjau matyti. Verslo mokykla mane išmokė, kad investuojant daugybę pinigų į besivystančių šalių infrastruktūrą, galima pagerinti jų ekonomiką. Taip rodė ir statistika. Tačiau statistika nerodė, kad iš to pelnosi tik turtingiausieji, o vargšai vis labiau skursta ir jų nuolat daugėja.

 

Be to, maniau, kad galiu būti išimtimi. Maniau, kad dar šiek tiek padirbsiu sistemoje, o tada ją atskleisiu ir priversiu pasikeisti. Taip ir padariau. Tik tai užtruko labai ilgai. O kol dirbau, maniau, kad elgiuosi gerai. Skraidžiau pirma klase, gyvenau geriausiuose viešbučiuose, valgiau geriausiuose restoranuose.

 

Turiu dviejų su puse metukų anūką ir suvokiu, kad jis negalės paveldėti ekologiškai stabilaus, taikaus ir teisingo pasaulio, nebent kiekvienas vaikas – Botsvanoje, Bolivijoje, Indonezijoje, visose pasaulio šalyse – turės lygias galimybes. Šiandien gyvename labai ankštoje, itin glaudžiai susijusioje globalioje visuomenėje, ir siekdami, kad mūsų anūkai paveldėtų pasaulį, kuriame jie norėtų gyventi, turime suprasti, kad tą pasaulį turi paveldėti kiekvienas vaikas. Mes turime laikyti planetą savo tėvyne, juk esame jos piliečiai. Mano patirtis Taikos korpuse padėjo tai suprasti, ir aš paskirsiu tam visą likusį savo gyvenimą.

 

John_Perkins_foto

 

Parašėte šią knygą, kad padėtumėte amerikiečiams suvokti tikrąją mūsų visuomenės prigimtį ir būdus, kaip mes ją atstovaujame. Ar žmonės tai suvokė pirmąkart?

Gavome daugybę laiškų ir atsiliepimų. Leidėjas pasamdė stažuotoją, kad ši peržiūrėtų visus atsiliepimus ir surastų dažniausiai pasikartojančias temas. Ji pateikė tokią rašiusiųjų minčių santrauką: „Aš giliai širdyje žinojau, kad tai vyksta, tačiau kai bandydavau kalbėtis apie tai su žmonėmis, jie vadindavo mane paranojike ar pamišėle, ir aš nutilau. Perskaičius jūsų knygą, visi mano įtarimai pasitvirtino. Dabar ne tik apie tai kalbėsiu, bet ir imsiuosi veiksmų.“ Man tai labai malonu girdėti, ypač malonu tai, kad jie ruošiasi imtis veiksmų. Tiksliai nežinau, ko žmonės imsis, tačiau suvokiu, kad jie darys teigiamą poveikį jau vien kalbėdami apie tai, kas vyksta.

 

Užaugome šioje šalyje, tikėdami mūsų Nepriklausomybės deklaracijoje įrašytais idealais, tikėdami, kad visi žmonės turi teisę į gyvenimą, laisvę ir laimę. Manau, kad amerikiečiai yra užuojautos kupini žmonės, kurie tikrai tiki šiais principais. Tačiau suvokiame, kad tokio vaidmens pasaulyje neatliekame, kad išdavėme pamatinius savo egzistencijos principus. Mes juos išdavėme ir vis dar išduodame. Ir žmonės jau tuo sotūs iki kaklo. Jie tikrai trokšta permainų. Tik nelabai žino, kaip ką keisti.

 

Mes pavertėme savo šalį imperija, kuri panaši į buvusią britų imperiją, tik mūsiškė pavojingesnė ir subtilesnė, nes remiasi ne tik karine galia, bet ir mokesčiais, ekonomikos smogikais. Mums reiktų sustabdyti šį procesą. Mums visiems reiktų sukilti. Nesiūlau naudoti fizinio smurto ar ginklo, tačiau mums tikrai reiktų pasakyti, ką manome. Mums tikrai reikia priversti šią korporatokratiją atsakyti. Ir mes turime būti tikri, kad tai nepasikartos.

 

Liovęsis žaisti pagal jų taisykles, sumanėte parašyti knygą ir pasakyti visą teisybę, tačiau ištisą dešimtmetį jums buvo siūlomi kyšiai ir buvo grasinama. Kas jus privertė nutraukti tylą?

Netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių apsilankiau „Ground Zero“ ir stovėdamas ten, uosdamas susvilusios mėsos dvoką ir matydamas vis dar kylančius dūmus, suvokiau, kad turiu parašyti šią knygą ir prisiimti atsakomybę už savo praeitį. Tai, kas tą dieną nutiko, buvo tiesioginė mano bendražygių – imperiją stačiusių ESų – veiklos pasekmė. Aš irgi prie to prisidėjau. Tai buvo žudiko surengtos masinės žudynės, tačiau jos tik išreiškė visame pasaulyje kunkuliuojantį pyktį. Deja, Osama bin Ladenas tapo didvyriu ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir daugelyje Pietų Amerikos šalių. Man reikėjo atskleisti teisybę, kad ji atvertų amerikiečiams akis apie tikruosius korporatokratijos darbelius ir padėtų suvokti, kodėl JAV politika sukelia tiek pykčio. Jei mes nepakeisime jos krypties, mūsų jaunosios kartos laukia nyki ateitis. O pasikeisti galėsime tik tada, kai suvoksime, kas iš tikrųjų vyksta.

 

Savo knygoje kalbate apie tam tikrus asmenis – atmintyje iškyla George‘o Schultzo pavardė, ir apie tam tikras institucijas – Valiutos fondą ir Pasaulio banką, kurie iš tikrųjų yra tos politikos, kuriai jūs dirbote būdamas ESu, architektai. Knygoje aptarėte ir „šakalus“ – samdomus žudikus, susidorojančius su itin atkakliai besipriešinančiais. Kalbate ir apie Torrijoso bei Roldoso atvejus. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie „šakalų“ veiklą, ar yra kitų atvejų ir bylų, kuriose jūs nedalyvavote, bet matėte, kad ten prikišo nagus ESai arba „šakalai“?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad tai nėra slaptas partizaninis karas. Visa tai vyksta valdant tiek demokratams, tiek respublikonams. Puikūs tokių respublikonų pavyzdžiai yra George‘as Schultzas, Dickas Cheney, Condoleezza Rice, visa Bushų šeimyna. Tačiau nepamirškime Kennedy ir Johnsono administracijų, kurioms dirbo Robertas McNamarra, buvęs „Ford“ korporacijos prezidentas, vėliau tapęs Kennedy ir Johnsono Gynybos sekretoriumi, o dar vėliau – Pasaulio banko prezidentu. Carterio administracijoje buvo Brzezinskis. Tokie pat dalykai vyko ir valdant Clintonui.

 

Ekonomikos smogikai kartais susimauna, tačiau per pastaruosius ketvertą dešimtmečių tai nutikdavo itin retai. Mes sugebėjome sukurti imperiją, pirmąją tikrai globalią pasaulinę imperiją, praktiškai be jokio karinio įsikišimo. Mums tai pavyko padaryti per ekonomiką, padedant ESams. Tačiau kai mums nepavykdavo, tada imdavo veikti „šakalai“ – CŽV sankcionuoti žudikai. Jie nužudė Panamos prezidentą Omarą Torrijosą ir Ekvadoro prezidentą Jaime Roldosą, nes man nepavyko su jais susitarti.

 

Jei žlunga ir ekonomikos smogikų, ir šakalų pastangos (o taip įvyksta labai retai, tačiau įvyko Irake), kitas žingsnis – pasiųsti mūsų vaikinus ir merginas žudyti ir mirti.

 

Taigi ši didžiulė imperija buvo sukurta ekonomikos smogikų, kurių pastiprinimu buvo „šakalai“. Jei tai negelbėdavo, paskutine priemone tapdavo karinė invazija. Tai labai efektyvi ir labai subtili sistema, visi kiti imperijų statytojai – romėnai, persai, britai, vokiečiai, olandai – jai nė iš tolo neprilygsta. Mes veikėme daug efektyviau ir daug subtiliau – taip subtiliai, jog daugelis mūsų piliečių nesuvokia, kad mes tapome imperija!

 

Kokie buvo ekonomikos smogikų veiklos būdai? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ekonomikos smogikai skatina nacionalinį suverenumą, o ne jį slopina. O jūs aprašote pavergimo skolomis idėją. Paaiškinkite smulkiau, kaip šioje gana sudėtingoje imperinėje sistemoje veikia ekonomikos smogikas?

Iš pradžių leiskite man pabrėžti, kad aš esu už pagalbą iš užsienio – tikrąją pagalbą. Šiame pasaulyje skursta milijardai žmonių: nuo bado kasdien miršta 24 000 žmonių, nuo išgydomų ligų kasdien miršta apie 30 000 kūdikių. Rugsėjo 11-osios tragedijos metu mes netekome 3 000 piliečių. Tačiau tuo pat metu visiškai beprasmiškai – nuo bado ir išgydomų ligų – mirė apie 50 000 žmonių. Mums reikia tai pakeisti ir mes galime tai pakeisti.

 

Mano knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ kupina vilties, nes ji nurodo alternatyvas. Joje pasakojama, kaip mes galime tapti pirmąja pasaulio istorijoje imperija, kuri nežlugs ir nesubyrės kaip visos imperijos, o pasikeis ir pasiūlys pasauliui visiškai kitokią sistemą – tai, ko niekada anksčiau nebuvo. Ir mes kaip tik esame prie to posūkio ribos…

 

Mes, ESai, užsiimdavome daugybe dalykų, tačiau dažniausiai susirasdavome šalį, kurios resursų mums reikia. Šiais laikais tai dažniausiai nafta, nors Panamos atveju mums reikėjo kanalo. Tada ekonomikos smogikai sudaro sandorį, pagal kurį Pasaulio bankas, TVF arba keletas stambių bankų pasiūlo tai šaliai stambią paskolą, – tarkim, milijardą JAV dolerių. Viena iš paskolos sąlygų yra ta, kad didesnioji jos dalis, pvz., 90 procentų, turi sugrįžti JAV korporacijoms: toms, apie kurias visi esame girdėję – „Bechtel“, „Halliburton“, „General Electrics“ ir taip toliau.

 

Šioms kompanijoms tada mokama už tai, kad Trečiojo pasaulio šalyje jos sukurtų infrastruktūrą: didžiules jėgaines, uostus, greitkelius, pramonės kompleksus, kurie visų pirma tarnautų labai turtingų Trečiojo pasaulio žmonių interesams. Vargstantiems žmonėms iš to nebūna beveik jokios naudos – sukūrus infrastruktūrą, jie dar labiau nuskursta, o jų šalis lieka su didžiule skola. O tai reiškia, kad skola bus mokama skurstančių žmonių sveikatos apsaugos, aprūpinimo maistu ir kitų, jiems priklausančių socialinių paslaugų sąskaita.

 

Negana to, tokioje padėtyje atsidūrusi šalis neišgali susimokėti skolos. Štai tada mums ir prireika tos šalies resursų – tai gali būti balsas JTO, gali būti karinė pagalba (šalis prašoma siųsti savo karius į Iraką), – bet dažniausiai tai būna naudingieji ištekliai, pavyzdžiui, nafta. Taigi kai norime, kad ta šalis parduotų mums naftos, sakome: „Klausykit, jūs skolingi mums šitiek pinigų. Susimokėti skolos neišgalite. Todėl kaip alternatyvą parduokite mums savo naftą; parduokite savo Amazonės miškus; parduokite visą savo gamtą su visa nafta mūsų naftos kompanijoms, ir labai pigiai“. Štai taip ekonomikos smogikai ir sukūrė šią globalią imperiją.

 

Ką patartumėte norintiems keisti savo šalies požiūrį pasaulyje vykstančius procesus? Kaip nesileisti apgaudinėjamam ir mulkinamam?

Keliaudamas po pasaulį (ką tik grįžau iš Indijos ir Tibeto, keliavau po Pietų Ameriką) stebėjausi, kad daugybėje šalių net gana neraštingi žmonės nepasitiki ir įtariai žvelgia į savo valdžią. Jie tiki, kad korupcija klesti aukščiausiame lygmenyje ir kad mūsų valdžia taip pat korumpuota. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie taip dažnai savo valdžią nuverčia. Mes vadiname tokias šalis „bananinėmis respublikomis“, tačiau kai kurie perversmai buvo tikrai demokratiški.

 

Savo šalyje mes linkę priimti mūsų lyderių žodžius už gryną pinigą. Mums reiktų nustoti taip daryti. Mums reikia pradėti abejoti ir kelti klausimus.

 

Demokratijos pagrindas ir yra tas, kad žmonės gali abejoti savo lyderiais ir užduoti jiems klausimus. Baisu, kai žmonės, kurie abejoja savo valdžia, vadinami išdavikais. Todėl mums reikia nuolat abejoti bankų vadovais, valstybių ir korporacijų lyderiais. Mums reikia žvelgti giliau.

 

Parengė Marius Burokas

2011 02 27

0 684

Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo „AŠ“ iškėlimas tapo naująja mūsų tautos religija. Nepatikėsite, bet ne vien tarp jaunimo ar save liberalais laikančių, ne, tas vėžys išplitęs visur, net tarp save tautiškais ir/arba kairiaisiais įsivardinančių žmonių.

Kaip kitaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti profsąjungų narius, kurių gausios organizacijos bei atskiri jų nariai nesugebėjo masiškai kovoti prieš naująjį Darbo kodeksą? O profsąjungos ne tokios ir mažos: vienos iš jų dydis narių skaičiais yra daugiau nei 60 000. Kaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti tuos, kurie nesipriešino kas tris metus Lietuvoje organizuojamiems homoseksualistų paradams? Natūralu, jog jų paradai gausėja, nes nebėra net simboliškos ir adekvačios pasipriešinimo sistemos. Ir argi ne liberalai yra tie, kurie piktinasi migrantų kvotomis, tačiau nesugebėjo ateiti į rengiamus protestus, pasirašyti ant mūsų renkamų parašų lapų ar net pačiam vieną pasiimti ir paimti iš savo artimųjų parašus?

Tačiau bet kokiam veiksmui reikalingas pasiryžimas pajudėti, o čia jau įsijungia „racionalusis“ AŠ. Jis pasiteisinimų, kodėl nedaromas koks nors vyksmas, suras tūkstančius. „Nėra laiko“, „aš pavargęs“, „netinkami žmonės inicijuoja veiksmą“, „prastas oras“ ir t.t. Nors daugelis pritaria antiliberaliai doktrinai, piktinasi normalaus gyvenimo būdo naikinimo ir mūsų pasaulėžiūros, pasaulio supratimo išmirimu, bet imtis veiksmų trukdo liberalusis egoistas. Vienintelis būdas juo atsikratyti – tai totalus savo organizmo išvalymas. Smegenų dezinfekcija, pasaulėžiūros supurtymas bei savo vietos šiame pasaulyje suvokimas. Tai sunku, kartais gali būti ir neįmanoma, nes, vis tik, visa aplink mus egzistuojanti ekonominė, politinė, kultūrinė paradigma yra paremta liberaliuoju AŠ, kuris turi vartoti ir mąstyti tik apie savo poreikius. Kolektyvas tam nebūtinas, tad nebūtini ir jo interesai – svarbiausia iškilmingojo AŠ lepinimas.

Žinoma, tokia visuomenė, o su laiku ir pats individas, taps tik mėsa greitėjančio gyvenimo būdo bei save valgančios godžiosios kapitalistinės gyvatės. Ji ryja jos gyvenimo būdą išpažįstančius, nes pasaulyje sparčiai mažėjant ribotiems ištekliams naujaisiais tampa neorganizuoti ir pavieniui besiblaškantys ir liberaliojo AŠ apsėsti žmonės. O išliks tik kolektyviškai dirbantys, gyvenantys ir mąstantys žmonės. Nori išlikti? Nužudyk savyje liberalą.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“

0 1075

Publikuojame lietuvišką Aleksandro Dugino straipsnio apie italų mąstytoją bei politinį veikėją, Carlo Terracciano, vertimą.

Bendrais bruožais aptariamos Terracciano, kurį asmeniškai pažinojo autorius, idėjos bei jų evoliucija į artimas esamai Dugino pozicijai geopolitiniais ir kitais klausimais.

Egzistencinė Carlo Terracciano geopolitika

Carlo Terracciano pasirinkimas

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Geopolitikos gimimas iš jūros putų

Carlo Terracciano paveldėjo europinio kontinentalizmo geopolitinę tradiciją. Savo raštuose (kurie surinkti straipsnių serijoje „Nei Fiume della storia“ – „Istorijos putose“) jis tiria šios mokyklos ideologinę genezę. Britų imperialistas, H. Makinderis[1], buvo pirmasis, kuris artikuliavo pagrindinį geopolitikos dėsnį – dualistinę priešpriešą tarp Jūros civilizacijos (talasokratijos) ir Žemės civilizacijos (telurokratijos). Pats Makinderis buvo puikus talasokratijos atstovas ir užtikrino talasokratinės strategijos perimamumą, geopolitinę apercepcija nuo Didžiosios Britanijos į Jungtines Valstijas. Makinderis buvo vienas iš Londono Ekonomikos Mokyklos steigėjų, prisidėjo prie „Chattem House“, Karališkojo Centro Strateginėms Studijoms, iškilimo ir įkvėpė pirmąją CFR (Council on Foreign Relations – Tarybos Užsienio Santykiams)[2] komandą, vėliau savo straipsnius publikuodavo „Foreign Affairs“[3]. Nuo jo iki amerikiečio A. Mahano[4] eina atlanticistinės geopolitikos tiesė, vedanti link amerikietiškojo realizmo (ir kai kurio „maskuliniško liberalizmo“, transnacionalizmo ir globalizmo) ir iki Kisindžerio, Bžežinskio, D. Rokfelerio iš vienos pusės, ir neokonų iš kitos. Planetinė Jungtinių Valstijų hegemonija ir globalinės talasokratijos su pasauline vyriausybe idėja – visa tai kyla iš iki loginių ribų išvestos Makinderio planetinės vizijos. Pasaulis tegali tapti iš tiesų globalus tik tada, kai Jūros galia aiškiai nugalės Žemės galią (arba atvirkščiai). Tai buvo Makinderio gyvenimo tikslas. Ir dabar mes matome, kad daugelis jo projektų jau yra įgyvendinti: jis troško Rusijos suardymo, „cordon sanitaire“ (buferinės zonos) Rytų Europoje sukūrimo, būtinumo nugalėti Vokietiją ir Rusiją, o visa tai kažkaip buvo įgyvendinta XX amžiaus pabaigoje, taip sudarant sąlygas vienapolio pasaulio ir JAV globalinės hegemonijos iškilimui. Ši tasalokratinė imperija priešais mūsų akis virto tikrove.

Kontinentinis atsakas

Bet pirmajame dvidešimtojo amžiaus ketvirtyje konceptualinis H. Makinderio įššūkis buvo priimtas telurokratijos pusėn stojusių geopolitikų. Visų pirma tai buvo vokiškoji Karlo Haushoferio[5], kuris pradėjo vystyti telurokratinės geopolitikos pagrindus, „Geopolitiką 2“ (kol anglosaksų tasalokratinę geopolitiką galime vadinti „Geopolitika 1“), mokykla. Nuo tada ir buvo padėti kontinentalistinės tradicijos pagrindai.

H_05_ullstein_high_003_fmt

Haushoferio mokykla siūlė Vokietijai realizuoti savo telurokratinę prigimtį ir suvienyti Europą kontinentiniu pagrindu; tai pasiekti būtų buvę būtina sudaryti sąjungą su Tarybų Sąjunga ir stiprinti sąjungą su Japoniją ir taip sunaikinti pasaulinę tasalokratiją – Anglijos, JAV ir Prancūzijos sąjungą. Visų Žemės jėgų konsolidavimas buvo vienintelis būdas atsikratyti Jūros jėgų ir jų užgaidos suorganizuoti pasaulį tesalokratiniu modeliu. Ši koncepcija buvo išvystyta naujo pasaulio padalijimo pan-idėjų – keturių vietų, kurios turėtų būti ekonomiškai, politiškai ir strategiškai integruojamos pagal dienovidinius , nuo šiaurės iki pietų – pagrindu. Haushoferis sukūrė didelį Geopolitikos – 2 konceptualinį pastatą, taip padėdamas pagrindus europiniam kontinentalizmui, kuriame Vokietija buvo suvokiama kaip europinės telurokratijos centras (šį natūralų faktą pripažino ir pats Makinderis).

Po Vokietijos ir Ašies valstybių pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, telurokratinė geopolitika buvo ilgam laikui diskredituota ir pasitraukė į šešėlius. Amerikiečių autoriai netgi siūlė skirti anglosaksų „geopolitiką“ (geopolitics) nuo vokiečių „Geopolitik“, pirmąją tapatindami su „pilnai priimtinu politikos mokslų analizės metodu tarptautiniuose santykiuose“, o kitą – su „imperialistinėmis fantazijomis“. Tokiuose apibrėžimuose kas yra „moksliška“, o kas ne, tematome tipiškus dvigubus standartus ar tiesioginę politinę nugalėtojų propagandą. Jūros jėgos nugalėjo Žemės jėgas ir įvedė kolonijinę discipliną – taip pat ir mokslo srityje, nes žinios, kaip parodė Mišelis Fuko, yra galios sinonimas.

Vis dėlto, kontinentalistinė telurokratinės geopolitikos mokykla toliau marginalinėmis sąlygomis egzistavo Europoje netgi po Antrojo pasaulinio karo. Pavyzdžiai yra austrų generolas Jordis von Lohausen, belgų teoretikas ir pan-europinio „Jaunosios Europos“ judėjimo steigėjas, Jean Thiriart (su kuriuo Carlo Terracciano pirmą kartą atsitiktinai susitiko 1992-aisiais Maskvoje, mano bute) ir ryškus prancūzų filosofas, Alain de Benoist. Pagrindinė šios kontinentalistinės Geopolitikos – 2 savybė yra pasaulio vizija iš Žemės perspektyvos. Iš šito galėtume lengvai išvesti kiekvieno žaidėjo vaidmenį „didžiajame kontinentų kare“. Tie, kurie stovi Žemės pusėje, automatiškai yra prieš Jūrą, t. y. prieš anglosaksiškąjį pasaulį, prieš JAV viešpatavimą ir prieš Vakarietišką globalizaciją (mondializmą).

Carlo Terracciano telurokratinis paliudijimas

Carlo Terracciano buvo tiesioginis kontinentalistinės geopolitinės tradicijos įpėdinis, įspūdingiausias ir nuosekliausias Geopolitikos – 2 teoretikas ir praktikas. Jo darbas tikriausiai yra pilniausias ir nuosekliausias šios tradicijos pavyzdys. Jis ne perdirbinėja jau egzistavusią teoriją, bet pritaiko telurokratinės Geopolitikos – 2 pamatinius principus, kad analizuotų esamą pasaulio situaciją. Jis nepaliko jokių abejonių dėl savo asmeninio pasirinkimo: jis pasisakė už Europos kontinentą, už telurokratiją. Atlanticistinės okupacijos ir tasalokratinio viešpatavimo sąlygomis tai yra stiprus dvasinio ir kognityvinio maišto ženklas. Tad Terracciano įvykdė svarbų simbolinį aktą: jis taip sudarė subjektyvųjį polių su valios ir proto galia, išaugusia iš postmoderniosios Europos savartyno ir tapusiu kitos Europos alternatyviu revoliuciniu projektu. Ši įmanoma, bet dar neįgyvendinta Europa – kad ir tik teorijoje – iškilo virš besibaigiančios modernybės griuvėsių. Terraciano yra savotiškas geopolitinis liudininkas; savo raštuose ir veiksmuose jis patvirtina, kad Jūros pergalė nėra absoliuti ir, kad Europoje slypi ryžtingas geopolitinių kontinentalistų pasipriešinimo tinklas ir, kad šis tinklas pilnai suvokia didžiojo kontinentų karo prigimtį, prasmę ir tikslus. Taip Carlo Terracciano išgelbsti tradicinę Europos kontinentalinę geopolitiką, parengdamas šį teorinį Europos perkūrimą.

Terracciano kaip eurazistas

Toliau, lemiamas Carlo Terracciano teorijų evoliucijos momentas buvo jo susidūrimas su Eurazistine geopolitine tradicija, įsitvirtinusia Rusijoje nuo vėlyvųjų 80-ųjų. Šiuolaikinė Rusijos Eurazistinė geopolitikos mokykla buvo įkurta vėlyvaisiais 80-aisiais kaip post-sovietinis Makinderio pasaulio vizijos geopolitinis atspindys, kaip savotiškas atsakas tasalokratiniam įššūkiui. Eurazistinės geopolitikos konstrukcijos logika buvo labai panaši į vokiškosios geopolitikos genezę iš Haushoferio mokyklos. Bet Rusijos atveju simetrija buvo dar tobulesnė: Makinderis pagrindiniu Jūros jėgos priešu įvardijo Centrinę Žemę, kurios kontrolė tasalokratijai garantuoja pasaulinį viešpatavimą. Rusų eurazistai 80-aisiais priėmė pagrindinius geopolitinio žemėlapio rėmus ir sutiko pripažinti Rusijos istorijos esmę telurokratijoje. Rusija yra Centrinė Žemė, tad Geopolitika – 2 yra Rusijos reikalas. Taip buvo padėti šiuolaikinio neo – eurazizmo pagrindai.

Rusiškoji eurazinė geopolitika 1992-aisiais bendro Carlo Terracciano ir Jean Thiriart vizito metu susitiko su europiniu kontinentalizmu. Jean Thiriart buvo „Euro – Sovietinės imperijos nuo Vladivostoko iki Dublino“ autorius, o Carlo Terracciano tuo metu jau buvo parašęs savo programinį veikalą „Nel fiume della Storia“. Nuo tol europinis kontinentalizmas ir rusiškas eurazizmas tapo beveik vienoda geopolitine linija. Kažkas panašaus buvo apibūdinta Haushoferio projekte, kontinentinio „Berlyno-Maskvos-Tokijo“ geopolitinio bloko koncepcijoje. Ta pati idėja teoriniame lygmenyje buvo atgaivinta 90-ųjų Rusijoje. Glaudus rusų-europiečių geopolitinis dialogas tada prasidėjo Maskvoje ir tęsiasi bei auga iki šiandienos. Tuo pačiu ir kiti Europos geopolitikai, konkrečiai, Alain de Benoist ir Claudio Mutti, apsilankė Maskvoje, prisidėdami prie tos pačios geopolitinės minties srovės. Prancūzijoje labai panašias pažiūras turėjo ir puikus tradicionalistas rašytojas, Jean Parvulesco.

Carlo Terracciano šioje eurazinėje draugystėje suvaidino vedantį vaidmenį. Su karšta energija jis pradėjo vystyti šią eurazijinę tendenciją, kviesdamas vienytis visas nonkonformistines, prieš status quo orientuotas jėgas kontinentiniame telurokratiniame bloke. Jo darbas, nors ir vystytas intelektualinio elito ir geopolitikos mokyklų lygmenyje, padarė ženklios įtakos. Idėjos yra reikšmingos, o bet koks politinis veiksmas visada prasideda nuo projekto, programos, strategijos.

Islamas ir telurokratija

Ajatola Chomeinis

Esamosios situacijos analizė privedė Carlo Terracciano prie išvados, kad daugelis islamiškų šalių ir Islamo civilizacija, kaip visuma, turėtų būti laikoma esmine sąjungininke telurokratinėje sąjungoje, bendroje kovoje prieš Amerikos hegemoniją ir plutokratinę globalizaciją. Tad islamiškojo faktoriaus svarba tapo kritiniu šiuolaikinio neokontinentalizmo komponentu. Terracciano turėtų būti laikomas vienu iš jo pradininkų. Islamas yra telurokratinė jėga – tokia buvo tvirta Carlo Terracciano išvada. Nuo tada tai tapo savotiška šiuolaikinio eurazizmo geopolitine aksioma.

Terracciano padarė seriją išvykų ir konferencijų islamiškose šalyse – Irane, Sirijoje ir tt., visur propaguodamas eurazinę kontinentalistinę geopolitiką. Kaip ir visada su Carlo Terracciano, idėjos ir veiksmai nesiskyrė.

Nacionalkomunizmas

Geopolitinių pažiūrų susidarymas pas Carlo Terracciano buvo palydėtas atitinkamų ideologinių ir politinių pozicijos pakitimų. Apeliavimas į geopolitinį kriterijų, esminės telurokratijos svarbos įvertinimas ir koncepcija reikalavo politinių klasikinio europinio patriotizmo, kuris tipiškai nurodo „Trečiąją poziciją“ (antiliberalizmą ir antikomunizmą), Evolos, Heidegerio ir Yockey dvasia, reviziją. Jei priimame Žemės galios požiūrį, tai Tarybų Sąjunga iš vieno iš dvejų Europos priešų (kartu su JAV personifikuojamais liberalkapitalistiniais Vakarais) iš karto virsta sąjungininku. Tai reikalavo radikalios „Trečiosios pozicijos“ revizijos ir perėjimo prie europizmo ir sovietizmo derinio, prie nacionalbolševizmo. 80-ųjų viduryje panaši evoliucija įvyko ir pagrindinio Europos „Naujosios dešinės“ ideologo, Alain de Benoist, pažiūrose. Skirtingai nei dauguma „nacionalinių revoliucionierių“, Carlo Terracciano nedvejodamas priėmė nacionalkomunistinę ideologinę kryptį ir tapo vienu iš nacionalkomunizmo lyderių Italijoje. Antisovietizmas ir antikomunizmas (ypač dabar, po Tarybų Sąjungos žlugimo) tapo pasenę ir pasitarnauja kaip įrankiai talasokratijos, liberalų ir globalistų rankose. Tad kiekvienas nuoseklus Europos nacionalinis revoliucionierius turėtų ryžtingai su tuo baigti ir bendradarbiauti su visomis kairiosiomis jėgomis, kovojančiomis prieš Amerikos hegemoniją ir liberalkapitalizmą, kuris įkūnija talasokratijos ir Jūros civilizacijos esmę. Šis Carlo Terracciano perėjimas į kairę buvo jo geopolitinės analizės loginė išvada ir jis šia kryptimi darė lemtingus žingsnius, apjungdamas „Naujosios Europos“ tradicija (sekdamas savo draugo, Claudio Mutti, pavyzdžiu) ir tapdamas naujų nacionalkomunistinių ir eurazistinių tendencijų šiuolaikinėje Italijos ir platesnėje Europos politikoje pradininku. Šiai politinei pozicijai Carlo Terracciano paskyrė ištisą knygą, pavadintą išraiškingu „Nacionalkomunizmo“ pavadinimu.

Socialinis teisingumas yra tradicinės visuomenės vertybė. Materialiniu principu paremta hierarchija, kapitalizmo pagrinduose esanti klasinė stratifikacija yra absoliutus blogis ir privalo būti nuversta. Kova prieš liberalizmą, kapitalizmą ir globalinę oligarchiją už laisvę, teisingumą ir socialinę tvarką, paremtą solidarumu ir abipuse pagalba, yra pagrindinis nacionalinių revoliucionierių uždavinys. Joks kompromisas su buržuazija ir jos merkantilistinėmis, materialistinėmis ir egoistinėmis vertybėmis negali būti toleruojamas. Žmogus yra socialinė būtybė. Tradicija yra kolektyvinės būtybės reikalas, socialinis reikalas. Kad patvirtintume tradicinę visuomenę ir įvestume ją pasauliniu mastu, yra būtina sunaikinti besąlygišku „aukso veršio“ garbinimu paremtą kapitalistinį kosmopolį. Ir šiuo atveju už socialinį teisingumą kovojančios kairiosios jėgos yra sąjungininkai ir draugai, o taip pat ir dešiniosios jėgos, ginančios tradicines vertybes, kaip kad dvasią, tikėjimą ir ištikimybę šaknims (iš tiesų ir šios vertybės yra nesuderinamos su kapitalizmu ir komercine dvasia).

Tradicionalizmas ir sakralumo geopolitika

Pagaliau, itin svarbus Carlo Terracciano minties aspektas yra susijęs su tradicionalizmu ir tradicija. Pats Terracciano sekė Julijaus Evolos nubrėžtu keliu, laikydamas save Vakarų dvasinės tradicijos, siekiančios senovės gelmes, graiko-romėnišką neoplatonizmą, nešėju. Jis buvo pagarbus islamui ir induizmui, jautė simpatiją graikų ir rusų stačiatikybei, bet iki dienų galo nepaskelbė jokių konkrečių religinių pažiūrų. Jis buvo tradicionalistas ir stiprus senovės indoeuropiečių vertybių šalininkas. Šios vertybės, jo nuomone, turėjo būti jo šventojo karo prieš modernųjį pasaulį centre.

Tradicija yra susieta su Žeme. Modernybė susieta su Jūra. Telurokratija reiškia tradiciją, modernybė reiškia talasokratiją. Tad Terracciano geopolitika įgija sakralinę dimensiją. Tai nėra tik techninis teisingos politinės analizės ar strateginio planavimo įrankis, bet ideologija, dvasinis pasirinkimas, šaukimas į eschatologinę kovą, Endkampf,reikalaujantis iš mūsų mobilizuotis visa savo esybe.

Puikus karys

Carlo Terracciano mums davė pavyzdį, koks turėtų būti tikro geopolitiko gyvenimas mokslo, teorijos, egzistencijos, ontologijos ir eschatologijos srityse. Tai yra visiška sielos mobilizacija, pilnas susimokėjimas už įsitikinimus herojiško ir tragiško gyvenimo turiniu.

Šiandien daugelis skundžiasi, kad nebėra vietos herojiškiems veiksmams bei kovoms, kad viskas prarasta ir pasmerkta iš pradžių, kad niekas negali suteikti empirinių rezultatų. Tai tėra silpnybės, bailumo ir niekšybės įrodymas. Jei mes esame kažkuo įsitikinę ir, jei mūsų įsitikinimas pakankamai stiprus, mes visada galime pakeisti pasaulį. Nėra jokio priešo, kurio negalėtų įveikti deganti žmogiškoji dvasia. Carlo Terracciano mums duoda pavyzdį žmogaus, kuris iki paskutinio atodūsio gynė savo įsitikinimus. Jo įsitikinimai yra mūsų įsitikinimai. Jo kova yra mūsų kova. Ir kova tų, kurie ateis po mūsų.

Aš prisipažįstu, kad man nesvarbu, koks žmogus buvo Carlo Terracciano, nors jo draugai teigia, kad jis buvo puikus, geras, sąžiningas. Tai subjektyvu. Objektyviai jis buvo didvyris. Tikrasis kontinento, Žemės civilizacijos, Eurazijos didvyris. Ir tai yra žymiai svarbiau. Reikšminga tik idėja. Ir kitas dalykas taip pat reikšmingas – žmogaus gyvenimas, įmestas į didžiojo tikėjimo ir didžiojo reikalo ugnį.

Tradicinis japonų posakis sako: geras karys ne tas, kuris sąžiningai tarnauja gerai šaliai; geras karys tas, kuris sąžiningai tarnauja bet kokiai šaliai, taip pat ir labai blogai; ir šitokia sąžininga tarnyba blogą šalį padaro gera. Carlo Terracciano tikrai buvo geras karys. Europos karys.

[1] Sir Halford John Mackinder (1861 – 1947) – anglų akademikas, geografas, vienas geopolitikos ir geostrategijos pradininkų.
[2] Council on Foreign Relations (VFR) – nevyriausybinė organizacija JAV, savotiškas intelektualinių jėgų centras užsienio politikos klausimams, patariantis valdžiai ir politiniam elitui.
[3] Foreign affairs – nuo 1922-ųjų metų CFR leidžiamas periodinis leidinys, publikuojantis JAV poziciją atitinkančius analitinius straipsnius užsienio politikos klausimais.
[4] Alfred Thayer Mahan (1840 – 1914) – JAV laivyno admirolas, istorikas ir geostrategas, iškėlęs „Jūros jėgos“ sąvoką.
[5] Karl Haushofer (1869 – 1947) – vokiečių geografas ir geopolitikos teoretikas, pasisakęs už Vokietijos-Rusijos sąjungą, kontinentinės geopolitinės mokyklos pradininkas.

0 3938

Daugybėje recenzuojamuose moksliniuose žurnaluose paskelbtų studijų įspėjama apie rimtą tos pačios lyties asmenų poroms kylančią psichologinę ir medicininę riziką. Dvylika iš šių tyrimų trumpai apžvelgiami žemiau.

1. Viename išsamiausių tos pačios lyties porų tyrimų išsiaiškinta, jog tik 7 iš 156 porų partneriai buvo vieni kitiems ištikimi, o dauguma atveju santykiai truko mažiau nei penkerius metus. Poros, kurių santykiai truko ilgiau nei penkerius metus, susitarė dėl tam tikrų išlygų dėl lytinių santykių su kitais asmenimis. Psichologai rašė: „Svarbiausias faktorius, dėl kurio poros gali atšvęsti dešimties metų bendro gyvenimo sukaktį, yra savininkiškumo nebuvimas… Daugelis porų jau santykių pradžioje suvokia, kad vienas kito savinimasis lytinių santykių atžvilgiu gali būti didžiausia grėsme santykiams“ (D. McWhirter, A. Mattison, The Male Couple: How Relationships Develop, Upper Saddle River, NJ: Prentice Hall, 1985). Kokia rizika? Atsitiktiniai lytiniai santykiai gali kelti grėsmę užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, o santykių iširimas paprastai didina emocinį stresą.

2. Partnerių kaita taip pat pastebima ir lesbiečių santykiuose. 2010 metais atliktas ir populiariame ekspertiniame žurnale publikuotas tyrimas atskleidė, kad lesbiečių santykiai statistiškai yra mažiau stabilūs nei heteroseksualių porų (W. Schumm, „Comparative Relationship Stability of Lesbian Mother and Heterosexual Mother Families: A Review of Evidence,“ Marriage and Family Review, 2010, 46: 499-509).

3. 2011 metais Danijoje atliktas tyrimas apie seksualinės orientacijos įtaką savižudybėms per pirmuosius dvylika metų po tos pačios lyties asmenų registruotos civilinės partnerystės įteisinimo. Analizuoti 1990-2001 metų laikotarpiu išrašyti mirties liudijimų ir Danijos gyventojų surašymo duomenys. Prieita išvados, kad savižudybių rizika tos pačios lyties porose gyvenantiems vyrams buvo beveik aštuonis kartus didesnė nei santuokoje su moterimis gyvenantiems vyrams (R. Mathy et al., „The Association between Relationship Markers of Sexual Orientation and Suicide: Denmark, 1990-2001,“ Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology, 2011, 46: 111-117).

4. Anot 2010 metų Nacionalinio JAV lesbiečių šeimų ilgalaikių tyrimų centro pranešimo, išsiskyrė 40 proc. lesbiečių porų, kurios susilaukė kūdikio dirbtinio apvaisinimo procedūros būdu (N. Gartrell, H. Bos, „U.S. National Longitudinal Lesbian Family Study: Psychological Adjustment of 17-year-old Adolescents,“ Pediatrics, 2010, 126 (1): 28-36).

5. 2002 metais atliktas persekiojimo dėl prievartos panaudojimo tyrimas atskleidė, kad išnaudojimą patyrė 7 proc. heteroseksualių vyrų, kai, tuo tarpu, 39 proc. homoseksualių vyrų pranešė buvę išnaudoti kitų tos pačios lytinės orientacijos vyrų (G. Greenwood et al., „Battering victimization among a probability-based sample of men who have sex with men,“ American Journal of Public Health, 2002, 92:1964–69).

6. Žurnale „Cancer“ 2011 m. publikuotas didelės apimties tyrimas atskleidė, kad Kalifornijos valstijoje (JAV) gyvenantiems vyrams, kurie turi potraukį tos pačios lyties asmenims, kyla dvigubai didesnė rizika susirgti vėžiu nei heteroseksualiems vyrams. Didžiausią susirūpinimą kelia vidutinis vėžio diagnozavimo amžius: tarp potraukį tos pačios lyties asmenims turinčių vyrų tai yra 41 m., tarp heteroseksualių vyrų – 51 m. (U. Boehmer et al., „Cancer Survivorship and Sexual Orientation,“ Cancer, 2011, 117:3796–3804).

7. 2014 m. lapkričio 12 d. „Wall St. Journal“ pasirodžiusiame straipsnyje apie su žmogaus papilomos virusu susijusį gerklės vėžį sakoma, kad sergamumas 2000-2004 metais išaugo 72 proc. Padidėjimas ryškiausias tarp vyrų, turinčių kelis seksualinius partnerius. Tyrėjas pažymėjo, kad „problema, kalbant apie susirgimą burnos vėžiu, yra ta, kad klinikiniu būdu iki vėžinių žaizdų aptikti nepavyksta. Jos būna giliai tonzilėse, kurios yra po liežuviu. Dažnai žmogaus papilomos virusas aptinkamas per vėlai, kuomet jau sergama trečios ar ketvirtos stadijos vėžiu“.

8. Sistematinėje 28 tyrimų, kuriuose tirtas smurto reiškinys tarp vyrų, kurie turi lytinių santykių su kitais vyrais, apžvalgoje prieita išvados, kad „partnerio, su kuriuo palaikomi intymūs santykiai, psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas vyro – vyro santykiuose pasitaiko pavojingai dažnai“ (C. Finneran, R. Stephenson, „Intimate Partner Violence Among Men Who Have Sex With Men: A Systematic Review,“ Trauma, Violence and Abuse, 2012, 14: 168-185).

9. 2007 metais atliktas tyrimas, kurį paviešino Niujorko medicinos akademija, parodė, kad daugiau nei 32 proc. aktyvių homoseksualų praneša kada nors buvę „išnaudoti“ vieno ar daugiau „partnerių“. 54 proc. (n = 144) vyrų, kurie teigia kada nors patyrę išnaudojimą, įvardijo daugiau nei vieną jo formą. Depresija ir piktnaudžiavimas svaigalais stipriai koreliavo su partnerio išnaudojimu. (E. Houston, McKiman, D.J. Houston, „Intimate Partner Abuse Among Gay and Bisexual Men: Risk Correlates and Health Outcomes,” Journal of Urban Health, 2007, 84: 681-690).

10. 2014 metais atlikta sistematinė 19 tyrimų, kuriuose tiriamas smurto dažnumas tarp vyrų, turinčių potraukį tos pačios lyties asmenims, apžvalga. Rezultatai parodė, kad 48 proc. respondentų kada nors patyrė kokios nors formos smurtą iš partnerio, su kuriuo palaiko intymius santykius. (A. Buller et al, „Associations between Intimate Partner Violence and Health among Men Who Have Sex with Men: A Systematic Review and Meta-Analysis,“ PLOS Medicine, 2014, 11(3)).

11. Amsterdame (Nyderlandai) atliktas vyrų, turinčių potraukį tos pačios lyties asmenims, tyrimas atskleidė, kad 86 proc. atvejų ŽIV infekcija pirmą kartą užsikrečiama esant stabiliems poros santykiams. Tyrėjai priėjo išvados, kad „Prevencija turėtų apimti rizikingo elgesio apibrėžimą, ypač esant nuolatiniams partneriams, bei ŽIV tyrimų skatinimą“ (M. Xiridou et al., „The contribution of steady and casual partnerships to the incidence of HIV infection among homosexual men in Amsterdam,“ AIDS, 2003, 17:1029-38).

12. Asmenų, kurie ieškojo pagalbos organizacijoje „Courage“ (vert. past. – Katalikų Bažnyčios organizacija, kuri konsultuoja „vyrus ir moteris, jaučiančius potraukį tos pačios lyties asmenims, kaip gyventi skaisčiai“), tyrimas atskleidė, kad potraukį tos pačios lyties asmenims turintys žmonės patiria daugiau psichologinių kančių nei tyrime kaip kontrolinė grupė dalyvavę heteroseksualai. Potraukį tos pačios lyties asmenims jaučiantys respondentai, pradėję gyventi skaisčiau, jautė bendrą psichologinės sveikatos pagerėjimą. Autentiško dvasingumo (angl. authentic spirituality) rodikliai taip pat teigiamai koreliavo su psichologinės sveikatos rezultatais. Teigiamos koreliacijos taip pat įžvelgtos tarp skaistumo, religijos praktikavimo ir laimės lygio įsivertinimo. (S. Harris, „Mental health, chastity and religious participation in a population of same-sex attracted men.“ Doctoral dissertation, 2009).

šaltinis: lifesitenews

0 1615

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o paskui ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro? Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.

Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtaujantis žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtaujančių Europos šalių yra būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse. Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo velnio lašų. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, tai, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę. Čia nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.

Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y. tokiu, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, pastariesiems darė reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypač pasireiškė postsocialistinėje erdvėje. Šiandien ją matome, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos Vyriausybės pastangose žūtbūt prastumti naują Darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje, – „liaudis tyli“. Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžti į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.

Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir pastarojo ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga. Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos girtaujančiam asmeniui ir kitiems arba net būti mirties priežastis), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net būti masinių žudynių dėl tokios ideologijos priežastis). Per pastaruosius daugiau kaip du šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą. Karlas Marxas pavadino religiją „opijumi liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX a. pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją. Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.

Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su nuolatiniais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.) Paralelė su išsivadavusia iš komunizmo ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas. Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė? Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas. (Čia paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi.) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, o jo viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos. (Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui – vienai iš Vakarų Europos valstybių – mūsų regione reiškia emigruoti.) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988–1990 m. Dainuojančios revoliucijos lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas pagerinti sveikatą – dar daugiau neoliberalizmo. Naujo Darbo kodekso stūmimas – kaip tik toks atvejis.) Aišku, kad tai – kelias į mirtį. Po moralinės mirties eina fizinė mirtis.

Vyras miršta psichiatrijos ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su savo pačios susikurtu priešu. „Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. […] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų“ (p. 362). Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios Akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui, pasirodo, veikia ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone. O tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas. Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį“ (p. 365). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos. Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.

Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas Šaltojo karo – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941–1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš Vokietiją, apkvaitusią nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, kad Dainuojančios revoliucijos metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje Šaltojo karo fronto pusėje po Stalino mirties buvo padaryta nemažų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus Šaltajam karui, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtydami bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Pastarieji teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančiojo dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.) Jeigu žavėtumės Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. […] Jo (de Sade’o – A. M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto ima masiškai persekioti krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jie mums liudija teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungą. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų nieko, išskyrus kančias, nedavė.) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“, įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt).

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir jakobinų terorą pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.

Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado. […] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo“ (p. 366–367). Paimti jos kūno atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas:

 

Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:

– Žinai… Paklausyk… Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas… Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!

(p. 367)

Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“ Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.

Andrius Martinkus