Švietimas

0 1072

Ar bijote robotų antplūdžio? Pasaulinio ekonomikos forumo ataskaitos duomenimis, per artimiausius tris metus negyvi gelžgaliai užims 5 milijonus darbo vietų 15-oje išsivysčiusių šalių. Senos geros profesijos skaitmeninėje epochoje išmirs ištisais glėbiais. Taip savo laiku išnyko vežiko profesija, kai atsirado automobiliai.

Artėja amžina šventė

Per artimiausius du-tris dešimtmečius išnyks profesijos, kurios šiandien sudaro ekonomikos stuburą. Pavyzdžiui, mūrininko sūnus jau niekada nebedėlios plytų. Šitai profesijai paskelbtas mirties nuosprendis (tiesa, atidėtas) po to, kai buvo sukurti sienas mūrijantys robotai. Tarkime australų sukurtas aparatas Hadrian X sukrauna 1000 plytų per valandą. Tai 8-10 kartų daugiau negu gali sukrauti gyvas mūrininkas.

Ekonomikos robotizacija pirmiausiai sunaikins kaip profesiją taksistus, tolimų reisų vairuotojus, ofisų darbuotojus, krovikus, statybininkus.

Jau šiandien vidutinės ir žemos kvalifikacijos darbuotojų skaičius mažėja, ir tai pasakytina ne vien apie paprastas darbines profesijas. Paprastas pavyzdys: pasaulyje priskaičiuojama apie 70 milijonų inžinierių. 80% jų darbo sudaro ieškojimas internete įvairių sprendimų analogų ir nedidelis jų perdirbimas ir patobulinimas. Ir tik 20% inžinierių konstruktorių darbo produkto sudaro nauji sprendimai. Kaip rodo tyrimai, tik nedidelis skaičius žmonių iš šitos milijoninės armijos sugebės persikvalifikuoti ir susirasti naują veiklos sferą, kai teks konkuruoti su dirbtiniu intelektu. Problema netgi ne tai, kad šimtai milijonų žmonių, jeigu ne milijardai, praras kažkuriam laikui darbą. Bėda tame, kad šiems žmonėms visuomenėje išvis niekada nebus vietos.

Kaip teigia futurologas ir istorijos profesorius iš Žydų universiteto Jeruzalėje Juvalis Nojus Hararis, iki 2050 metų planetoje susiformuos nauja gausi klasė – atliekami žmonės. Ką gi jie darys – surengs revoliuciją? Laužys robotus, kaip kitados amatininkai laužė stakles fabrikuose? Visiškai ne. Šių žmonių gyvenimo prasme taps kompiuteriniai žaidimai, visą savo laisvą laiką jie praleis virtualioje erdvėje.

Duona su sviestu „atliekamiems žmonėms“

Šis procesas plėtojasi tiesiai mūsų akyse. Kaip rodo Eriko Hersto, ekonomisto iš Čikagos universiteto, tyrimas, 22% jaunų amerikiečių be aukštojo išsilavinimo – tai maždaug 20 milijonų žmonių – nedirbo per pastaruosius vienerius metus nė vienos dienos. Iš jų 7 milijonai netgi nemėgino ieškotis darbo.

„Iš patirties mes žinome, kad nedarbo didėjimas suaktyvina nusikalstamumą ir alkoholio vartojimą. – sako Herstas. – Tačiau kriminogeninė situacija neblogėja. Kuo gi užsiima tie jauni vaikinai? Kaip rodo tyrimai, jie praleidžia nedaug laiko gatvėje, gyvena su tėvais ir nesiruošia kurti šeimos. Paaiškėjo, kad didžiąją dalį savo laiko jie žaidžia kompiuterinius žaidimus! Per pastaruosius 15 metų laisvo laiko pas jaunuolius iki 20 metų padaugėjo keturiomis valandomis per savaitę. 75% šio laiko išeikvojama žaidimams. Kalbant apie absoliučius skaičius, vidutiniškai jauni bedarbiai vyriškiai praleidžia virtualioje realybėje 2 valandas per dieną. Be to, 10% apklaustųjų pareiškė, kad jie kiekvieną dieną žaidžia ne mažiau kaip 6 valandas.

Iš ko gyvens „atliekamų žmonių“ klasės atstovai? Šiuo metu Hersto duomenimis, dauguma „atliekamų“ jaunų žmonių gyvena tėvų sąskaita. 2014 metais 70% jų sėdėjo ant giminaičių sprando. Palyginimui: 2000 metais tik 35% „melžė“ mamas ir tėčius.

O ateityje pagrindinius žmonių, neradusių vietos gyvenime, poreikius tenkins valstybės išmokos. Jos bus mokamos kiekvienam piliečiui. Praėjusiais metais Šveicarijoje įvyko referendumas dėl tokių išmokų įvedimo, tačiau sužlugo: piliečiai baiminosi, kad tai taps prastu pavyzdžiu migrantams. Tačiau šešios šalys jau ryžosi lokaliniams eksperimentams su šia sistema. 2017 metais Kanada, Suomija ir Olandija pradės dalinti piliečiams pinigus už nieką (nuo 700 iki 1400 dolerių per mėnesį). Taip kad duona su sviestu atliekamus žmones aprūpins. Kur kas sunkiau susitaikyti su savo egzistavimo beprasmiškumu. Tačiau jiems sukurs trimatį virtualios realybės pasaulį. Ten, kaip mano Juvalis Nojus Hararis, žmonės suras kur kas daugiau emocijų, aistrų ir pergyvenimų, negu gali suteikti realus pasaulis. Juk darbo neturėjimas dar nereiškia egzistavimo prasmės praradimą.

Ekskursas į istoriją

Savo laiku žmonija jau susidūrė su panašia situacija. Pavyzdžiui, Senovės Romoje didžiąją BNP dalį kūrė gyvi robotai – vergai. O kenčiantys nuo atliekamo laiko pertekliaus piliečiai irgi reikalavo duonos ir reginių. Pramogos Romoje įgavo milžinišką mastą. Kad įsivaizduotume to laikmečio pramogų industrijos mastą, pakanka pateikti vos vieną faktą.

Kaip manote, kas yra geriausiai apmokamas per visą istoriją sportininkas? Galbūt tai pats turtingiausias ledo ritulininkas Aleksandras Ovečkinas su savo 124 milijonais dolerių? O gal golfo žaidėjas Taigeris Vudsas, susikrovęs 1,65 milijardo dolerių turtą? Visiškai ne. Tai važnyčiotojas Gajus Apulėjus Dioklis, gyvenęs Romoje II mūsų eros šimtmetyje. Jis užsiėmė pačiu populiariausiu Antikos pasaulio sporte – vežėčių lenktynėse. Tai kažkas panašaus į šiuolaikinę Formulę-1. Per savo karjerą Dioklis dalyvavo 4257 lenktynėse ir laimėjo 1462 pergales. Jo uždarbis siekė 35 863 120 sestercijų (ši suma buvo iškalta ant sirgalių jam pastatyto paminklo). Šiuolaikiniais pinigais tai būtų 15 milijardų dolerių.

Ką jau bekalbėti apie „papildomą realybę“ Koliziejuje, kurį pastatė už lobius, susiglemžtus apiplėšus Jeruzalę Judėjos kare. Arenos atidarymo proga imperatorius Titas surengė gladiatorių kovas, kurios truko 100 dienų be pertraukos. O per vieną dieną prieš gladiatorius išleisdavo iki 5000 laukinių žvėrių. Viskas taip linksmai prasidėjo senovės atliekamiems žmonėms! Tačiau paskui, kaip visiems žinoma, atėjo barbarai ir viską sugadino…

0 1419
The lobby of the CIA Headquarters Building in Langley, Virginia, U.S. on August 14, 2008.

Pagal mirčių skaičių 1 000 gyventojų, pasaulyje užimame 2-ą vietą – 14.60. Pirmoje Lesotas – 15.00, trečioje Afganistanas – 14.50. Beje, 33-a Lenkija – 10.40 , o  36 –a Zimbabvė – 10.20. Keista, bet Sirija ir Irakas užima 211 ir 212 vietas atitinkamai.

Tarp Europos tautų, tik moldavai smarkiau palieka savo valstybę, nei broliai latviai ir lietuviai.

2017 m. Lietuvos gyventojų struktūra pagal amžių:

Amžius metais 0 – 14 15 – 24 25 – 54 55 – 64 Virš 65
Gyventojų sk. 423 971 313 162 1 130 868 400 267 555 591

Viso: 2,823,859 (July 2017 est.)

Rinkėjų skaičius sąrašuose rinkimams į Seimą 2016 m. toks – 2 514 657.

Jei artimiausiu metu Lietuvos VRK paskelbs didesnį rinkėjų skaičių, nei 2 399 888, galima drąsiai tvirtinti, kad CŽV faktų knyga meluoja. Arba meluoja VRK. Arba meluoja Lietuvos statistikos departamentas, pateikęs skaičius, pagal kuriuos sudaroma CŽV faktų knyga. Nes, atmetus gyventojų amžiaus grupę 0 – 14, lieka toks potencialių rinkėjų skaičius –  2 399 888 . Įvertinus tai, kad gyventojų skaičiaus didėjimas – ‚minus‘ 1,08 proc., rinkėjų skaičius niekaip negali būti didesnis, nei 2 399 888. O jei dar atmetus tuos 15 – 16 metų jaunuolius iš 15-24 amžiaus grupės, skaičius mažės dar keliolika tūkstančių.

Vykdant reikalavimą skelbti tik geras naujienas, tai čia jų net dvi.

Pirmoji gera žinia – referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyks, jei ateis 1 199 944 rinkėjai. O tai gerokai mažiau nei 2016 m. rinkimuose dalyvavusių 1 273 427. Greičiausiai neprireiks nė to + 1-o!

Antroji – sumažėjus apygardų skaičiui, kris ir rinkimų išlaidos. Valstybės biudžetas sutaupys gal net iki milijono eurų.

“Kūlgrindos” red.

0 704

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

 

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose  savo balsą reikia  atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

 

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

 

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.

 

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].

 

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žiniasklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.

 

KLAUSIMO ISTORIJA

 

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

 

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

 

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

 

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

 

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

 

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

 

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

 

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

 

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

 

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

 

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

 

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

 

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

 

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

 

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

 

Pirmosios marksistinės partijos buvo stiprioje marksizmo įtakoje. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

 

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

 

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

 

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

 

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto  palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

 

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

 

Kapitalizmo apologetai nieko  geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

 

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

 

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

 

OPORTUNIZMAS

 

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

 

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

 

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

 

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios  srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

 

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

 

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

 

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

 

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes… pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos… jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų… finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

 

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

 

  1. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

 

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas.  Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

 

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

 

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

 

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

 

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

 

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

 

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

 

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

 

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

 

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių  tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

 

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

 

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl  tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

 

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

 

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

 

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai daro įtaką praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomikai ir politikai. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

 

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

 

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit  „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

 

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

 

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

 

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

 

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

 

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

 

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

 

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

 

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

 

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

 

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai… Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė… Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią… šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

 

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Diterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

 

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

 

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai miręs, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

 

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

 

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

 

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

 

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

 

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

 

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

 

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

 

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusių šalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

 

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

 

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

 

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas. Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

 

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

 

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

 

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

 

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

 

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

 

  1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

 

  1. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

 

  1. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

 

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

 

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

 

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

 

*    *    *

 

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

 

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

 

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.

 

Vertė: Senas Komunistas

 

Šaltinis: Газета коммунистическая

Kibirkštis
[1] Пятничное: феминистский подход к изучен. https://aftershock.news/?q=node/379116

[2] Гавва А. Невыученные уроки Жака Фреско. http://spinoza.in/theory/nevy-uchenny-e-uroki-zhaka-fresko.html

[3] К. Маркс и Ф. Энгельс, Соч.т. 7, С. 261, 267.

[4] F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 119.

[5] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1950, p. 149.

[6] Самоубийство New Left Review. http://www.guelman.ru/anarch/7/nlr.htm

[7] Сэр Вильям Гуд. «Times», 14/Х 1925. (http://vk.com/lenin_crew?w=page–72901692_50546945)

[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 3.

[9] Войска США размещены в 150 странах. https://russian.rt.com/article/54730

[10] Хроника разворовывания многомиллиардных кредитов МВФ и МБРР в России. http://www.compromat.ru/page_9615.htm

[11] Фашизм и монополистическая буржуазия. http://scepsis.net/library/id_2737.html

[12] http://left.ru/2006/11/giache145.phtml

[13] Остров пингвинов. Страница 1. https://www.libtxt.ru/chitat/frans_anatol/11837-Ostrov_pingvinov.html

[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p 206.

1 1015

Keista antraštė? Gal ir keista, bet tikrai ne iš piršto laužta. Artėjanti technologinė dirbtinio intelekto revoliucija, geruoju ar piktuoju, ilgainiui žada didelius pokyčius viso pasaulio visuomenių ekonominiame gyvenime bei kasdienėje buityje. O kai kurie dabarties „ekspertai“ atvirai kalba apie tai, kad tarp tokių permainų tikėtinas ir dar didesnis socialinis atotrūkis, netgi naujos kastų sistemos įtvirtinimas.

 

Apie ką kalbame? Ogi neseniai išėjo straipsnis antrašte „Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais“ – jame samprotaujama apie tai, kokios bus pasekmės anksčiau ar vėliau įvyksiančio robotų bei kitų dirbtinio intelekto sistemomis paremtų mašinų išplitimo. Šioms mašinoms veikiausiai bus lemta perimti nors ir tikrai ne visas, bet nemaža funkcijų, šiandien priklausančių gyvojo žmogaus darbo sričiai.

 

Tačiau, kaip galime skaityti minėtame straipsnyje, šitai nežada nei trumpesnių darbo valandų, nei kitokių esminių pagerinimų dirbančiųjų gyvenime. Priešingai – pripažįstama, kad šitai atneš tiktai masinę bedarbystę, dar didesnę socialinę atskirtį ir, negana to, vienos advokatų kontoros šefas, R. Juodka, atrodo, ramiu veidu tvirtina būsiant netgi naują kastų sistemą.

 

Ką tai galėtų reikšti, nesunku suprasti, truputėlį pažvelgus istorijon. Štai senovės Indijoje susiformavo kastų sistema – itin žiauri luominės visuomenės forma, kuomet vienų viešpatavimas ant kitų pateisinamas tariamai aukštesne jų prigimtimi (aukščiausieji – kunigai bramanai; paskui – kariai ir valdovai kšatrijai; po jų – vaišijais praminti pirkliai bei gamintojai; apačioje – faktiniai vergai, šudros; žemiau dugno – čandalos, bekasčiai „neliečiamieji“, iš vis nelaikyti žmonėmis). Formaliai panaikinta, bet realiai toji pati kastų sistema išlikusi Indijoje ir iki šiolei – o šalis tai ne tik paskendusi giliausiame materialiniame skurde, bet ir „dvasiškumu“ maskuojamuose barbariškiausiuose prietaruose. Aišku, lygybės ir teisybės nėra ir mūsuose – betgi dabarties Vakarai nors formaliai ją pripažįsta – ir tai jau šioks toks pasiekimas, kuriuo pasinaudodama liaudis galinti eiti pirmyn ir kelti dar griežtesnius socialinius bei politinius reikalavimus.

 

O ką žada robotizacija? R. Juodka, kaip mūsų naujalietuvių buržujų klasės atstovas, ciniškai atviras: ji žada pasidalijimą į kastas; aukštesniąją, genetiškai ištobulintų, pusiau robotų, pusiau žmonių – kiborgų – kastą, kurią šis įvardija kaip homo superior; ir į žemesniąją, kuriai priklausysią visi likusieji – homo sapiens. Žemiausia grandimi liksiantys robotai ir kitos mašinos.

 

Buržujiškas Juodkos cinizmas išryškėja jo laikysena: konstatuodamas štai tokią aukščiau duotą perspektyvą, jis ne tik nesako, kad tai – dalykas blogas – bet apskritai nesvarsto jo, kaip kažko problemiško. Suprask: viskas eina normaliai, pagal planą, taip sakant. Patinka ar nepatinka – gali tiktai siekti didinti savąjį konkurencingumą darbo rinkoje ir melstis, kad tik nepatektumei į žemesniųjų sluoksnių gretas, nors šitai vis tiek bus absoliučios žmonių daugumos likimu. Tokia Juodkos siūloma panacėja – konkuruok dėl teisės būti kiborgu!

 

Gal kiek sutirštintos spalvos, bet esmė tikrai tokia. Būtent: nuožmios socialinės džiunglės, kuriose būsiąs kaip niekada anksčiau nuvertintas mūsų žmoniškumas, o vienintele gyvenimo prasme, greta visuomenę valdančio pelno siekimo, būsianti kova dėl priėjimo prie lovio, prie buvimo išrinktosios homo superior kastos nariu! Homo sapiens, tuo tarpu, tikriausiai teks antrarūšių piliečių, savotiškų naujųjų šudrų ar netgi čandalų, vaidmuo, aptarnaujant „išrinktuosius“ kiborgus, tikriausiai gaminant, tvarkant bei remontuojant robotus bei įvairiausias kitas mašinas, dargi atliekant tuos darbus, kurių šie negalėsią nudirbti. Tikėtina, kad šitokią ekonominę padėtį atitiks socialinis bei politinis beteisiškumas, iš esmės reikšiantis naujos formos vergovę, iš esmės – žemės virtimą neovergoviniu pragaru.

 

Bet ar tai neišvengiama? Esamoje santvarkoje – kapitalizme – tikrai taip. Mat čia saujelė buržujų valdo visas pagrindines gyvenimo reikmių gamybos priemones, atitinkamai ši mažuma valdys ir naująsias dirbtinio intelekto technologijas. Dauguma žmonių, tuo tarpu, kaip yra, taip ir liks už borto. Šia prasme Juodkos numatoma kastų sistema nebūtų net kažkas esmiškai nauja, o tiesiog neišvengiama stotis kapitalistinio vystymosi kelyje bei tuo pačiu žymiai atviresnė, ryškesnė forma jau dabar egzistuojančios nelygybės.

 

Visgi yra alternatyva, visiškai kitas gyvenimo kelias, būtent nauja visuomenės santvarka, paremta ne mažumos valdoma privatine nuosavybe, bet kolektyvine liaudies nuosavybe ir darbu ne saujelės prabangai ir pelnui, bet bendrai žmonių gerovei, kuriai būtų pajungtas ir naujųjų dirbtinio intelekto technologijų naudojimas.

 

Šis alternatyvus kelias, kurio vardas lyg ir uždraustas dabar minėti, tai yra – komunizmo kelias – dar prieš pusantro amžiaus nušviestas K. Markso ir F. Engelso darbuose. Apsisprendusieji eiti šiuo keliu – apsisprendę prieš kapitalą, bet už žmogų, prieš robotizuotą pragarą, bet už naują, tikrai žmonišką gyvenimą – visame pasaulyje pamažu vienijasi draugėn į bendrą rikiuotę, į bendrą kumštį po raudonąja komunistinių idealų vėliava.

 

Parašė: Vincas Nevėžietis
Kibirkštis

0 973

Anapus rinkos

Kai kurie paribiuose esantys žmonės vis dar išgyvena daugiau ar mažiau ikikapitalistinėmis sąlygomis. Kai kurie yra vietinės tautelės, kovojančios už savo tradicijų išsaugojimą; kiti ‒ pašalintieji, kurie jau buvo įtraukti į ekonomiką, išsunkti ir išspjauti. Rinkai ryjant vis daugiau ir daugiau, už jos besilaikantieji turi vis mažiau iš ko išgyventi. Žiūrint iš šios perspektyvos, niekas negali įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo tada, kai visi galėdavo patys apsirūpinti tuo, ko reikėdavo.

Dar visai neseniai žmonija prasimaitindavo iš to, ką gaudavo iš žemės po savo kojomis. Sunkiais laikais tai veikdavo kaip saugumo tinklas. Dabar, kad gautų išgyvenimui reikalingų produktų, visi turi eiti į prekybos centrus ‒ tokiu būdu ekonominės recesijos tapo tokios pat pavojingos kaip žemės drebėjimai ar cunamiai. Stichinės nelaimės praeina, o kapitalizmas išlieka: badas yra laikinas, o skurdas tęsiasi ilgai.

Tačiau net ir šiandien dalis kiekvieno asmens gyvenimo išlieka anapus pelno ir konkurencijos logikos, pavyzdžiui, ryšiai su draugais ir šeima, ar gaivus vėjelis vasaros dieną. Geriausi dalykai gyvenime vis dar yra nemokami. Savaime vertingi užsiėmimai, pavyzdžiui, dalinimasis įvairiais dalykais be jokių sąskaitų vedimo, yra esminga mūsų visuomenei, kad ir kokia forma pasireiškia. Daugelis šių užsiėmimų yra uždaryti siauruose socialiniuose kontekstuose, besirandantys tik tarp lygiųjų tokiu pat būdu kaip senovės Atėnuose demokratija buvo praktikuojama išlaikant vergiją. Tačiau tai, kad net turtingiausi žmonės ‒ tie, kurie nerimauja dėl savo privilegijų išlaikymo ‒ vis dar bendrauja tokiais būdais, jau kažką sako. Sunku įsivaizduoti, kad ekonomika galėtų praryti viską, kad ir kokie kolonizuoti bebūtume.

Kita vertus, tie, kurie mėgina pabėgti nuo rinkos, retai nubėga toli. Tolimiausios komunos vis dar turi turėti nuosavą ar nuomotis kitų plotą, mokėti mokesčius ir tvarkytis su kapitalistines vertybes išlaikiusių, emociškai sužalotų narių būdais. Galų gale tokia autonomija gali paskatinti tokias pat vertybes kaip ir savisamda. Autonominės erdvės ‒ bandomos palaikyti kapitalistinės visuomenės paribiuose ir patiriančios didžiulę jos įtaką bei spaudimą ‒ paprastai yra nuskurdintas galimo pasaulio modelis. Blogiausiu atveju jos pasitarnauja dalyvių demoralizacijai, pasiųsdamos žinutę, kad jų utopinė alternatyva pasmerkta žlugti ir sukurdamos įspūdį, kad tai jų pačių, o ne kapitalistinės galios kaltė. Išlikusios vietos dažnai užsidaro savyje, prarasdamos viltį išjudinti didesnius pokyčius.

Tokie bandymai pabėgti yra pasitarnavę tolimesnei kapitalizmo sklaidai; pavyzdys ‒ pabėgėliai iš Europos, iškeliavę į taip vadinamą Naująjį Pasaulį. Tačiau tais laikais dezertyrai vis dar galėjo kirsti frontą ir prisijungti prie nekapitalistinių bendruomenių ‒ ir dažnai prisijungdavo, kovodami kartu su jomis prieš buvusius gentainius. Šiandien frontų linijos nustumtos iki pat žemės pakraščių. Tie, kurie nori ištrūkti iš kapitalizmo, turi kautis ten, kur stovi.

Gyvūnai, augalai ir mineralai

Su gyvūnais, augalais, mineralais ir viskuo kitu ekonomika elgiasi taip pat, kaip ir su mumis. Rankose mėsainį laikantis darbuotojas žvelgia į veidrodį ir stebisi siaubingu kitos gyvybės, per prievartą paverstos preke, potencialu. Tas pats galioja ir veganiškai alternatyvai: sojos pupelių monokultūra homogenizuoja ir sukelia tiek pat žalos, kiek ir mėsos fabrikai. Ekonomikos piramidės papėdėje suversta milijardai buvusių gyvų būtybių lavonų. Apsilankius skerdykloje ar vivisekcijos laboratorijoje nesunku įsivaizduoti, kaip gyvos rūšys gali pavydėti išnykusiosioms.

Nei ledynai, nei kalnų viršūnės, kuriose jos gyvena, nėra apsaugotos nuo rinkos poreikių. Pati žemė yra sistemingai verčiama pelno šalutiniu produktu. Tai ‒ galutinis privačios nuosavybės institucijos ir jos skatinamų praktikų rezultatas: gyvos būtybės redukuojamos į objektus, o materialusis pasaulis pajungiamas prie save išpildančių prietarų.

Ne-žmonės vis dar įtraukiami į ekonomiką be jokių sutarčių taip pat, kaip dar neseniai buvo įverginami ir ne-europiečiai. Kai kuriems dar paliekama šiek tiek autonomijos vartotojų pasitenkinimo labui: nacionaliniams parkams, laukinių žvėrių medžioklės ir žvejybos vietoms, naminiams gyvūnams. Privilegijų zonos, dalinančios žmonių visuomenę, taip pat dalina ir kitas rūšis: Leonos Helmsley šuo paveldi milijonus, o milijardai karvių ir kiaulių yra skerdžiamos.

Žiūrint į kitus gyvūnus kaip į galios žaidimų figūrėles lengva pamiršti, kad dar ne taip seniai žmonės ir save matė kaip natūralaus pasaulio dalį. Pasaulis vis dar pateikia užuominų, koks galėtų būti gyvenimas be ekonomikos. Vaikščiojant sengirėje galima įsivaizduoti, kokią gausą ir įvairovę mes praradome.

Vadybininkai mums sako, kad plaukikai, šliaužikai, ėjikai ir skraiduoliai savo gyvenimus praleido dirbdami tam, kad pavalgytų. Šie vadybinkai savo naujienas skelbia per anksti. Dar ne visos įvairios būtybės yra išnaikintos. Tau, skaitytojau, pakaktų tik patekti tarp jų arba pastebėti juos per atstumą, kad pamatytum, jog jų budrūs gyvenimai pilni šokių, žaidimų ir švenčių. Net medžioklė, tūnojimas, sėlinimas ir šuolis, yra ne tai, ką vadiname Darbu, o tai, ką vadiname Linksmybėmis. Vienintelės būtybės, kurios dirba, yra kaliniai – mes. (Fredy Perlman)

Gamyba

Darbas sukuria daug dalykų: materialias gėrybes, informaciją, organizaciją, kultūrines praktikas, pačią prasmę. Visų pirma, darbas karta po kartos kuria dirbančiuosius ir kapitalistus. Gamybos funkcija yra ne tiesiog sukurti prekes, o reprodukuoti socialines struktūras ir galios santykius, kurie išlaiko būtinybę dirbti. Trumpai tariant, darbas produkuoja vertę tam, kad reprodukuotų vertybes.

Kapitalizmas neabejotinai yra našus; laisvos rinkos skatinimai ir grasinimai verčia rastis vis daugiau naujovių ir produkcijos. Bet tai gali apgauti. Gamyba nesukuria prekių iš niekur; ji transformuoja laiką, energiją ir žaliavas. Tai galioja net ir nematerialioms prekėms, tokioms kaip kompiuterių programos. Nors sukurtos prekės turi vertę rinkoje, bet laikas, energija ir žaliavos, įvertinus pagal kitus kriterijus, būtų galėję būti vertingesni savo pirminėse formose: medžiai ekosistemai praverčia labiau, kai dar nėra paversti reklaminiais lankstinukais; galbūt ir kompiuterių programuotojas mieliau praleistų popietę su dukra miške. Gamyba yra vienas iš būdų, kuriais gali būti nusakomas visko įtraukimo į ekonomiką procesas: visas pasaulis privatizuojamas, medis po medžio, darbo valanda po darbo valandos, idėja po idėjos, genomas po genomo.

Tai nereiškia, kad kapitalistinė gamyba niekada nesukuria produktų, kurie būtų pageidaujami anapus jos logikos. Mūsų visuomenė pagamina nepalyginamai daugiau nei jai reikia išgyvenimui: naudingus įrankius, pamaloninančias prabangos prekes, besiplečiantį kosmoso pažinimą. Bet šios gėrybės taip pat funkcionuoja kaip padėties simboliai, steigiantys hierarchijas ir stratifikuojantys galią ‒ tai paaiškina vardinius drabužius ir vasarnamius, kurie didžiąją metų dalį būna tušti. Jie pasitarnauja tam, kad socialiai produkuota nelygybė taptų materiali.

Nuolat auganti gamyba gali užslėpti iš jos kylančius galios skirtumus. 1911 metais tik patys turtingiausieji turėjo automobilius; 2011-aisiais grubiai skaičiuojant pasaulyje automobilį turėjo kas vienuoliktas žmogus. Jei gyvenimo kokybę matuotume griežtai tik pagal priėjimą prie išteklių, tai daugelis žmonių šiandien turėtų gyventi geriau. Tačiau laukimas kamščiuose kiekvieną dieną važiuojant į darbą ar parduotuvę ir atgal vargu ar daug kam atrodo kaip pažanga; tai liudija vidurinės klasės grįžimas į tankias miestų erdves, kur mašinos ne tokios svarbios. Ta klasė, kuri 1911-aisiais turėjo automobilius, šiandien turi privačius lėktuvus, o visos šios transporto priemonės teršia atmosferą dar nematytais tempais ‒ kol žmonės, kurie labiausiai kenčia nuo to pasekmių, vis dar neišgali turėti mašinų.

Jei esminė žmogaus gyvenimo dalis yra ne materialaus pasaulio kontrolė, o socialiai kuriamos prasmės ir santykiai, visa perteklinė gamyba netenka prasmės. Kol turtas ir galia padalinti nelygiai, padidinta gamyba daugumai gali pasiūlyti tik ribotus pranašumus; jų balso vertei visuomenėje vis mažėjant, reikalai jiems gali net pablogėti.

Gamyba sunkiasi į dirbančiųjų gretas vis giliau ir giliau. Kai įsivaizduojame, kokia gamyba buvo XIX-ame amžiuje, regime darbininką, paklūstantį nurodymams savo kūnu. Šiandienos dirbantysis savo pareigoms turi atsiduoti mintimis, kūnu ir siela, kol tampa nuo jų neatskiriamas. Galbūt jis gamina ne materialias gėrybes, o dėmesį, duomenis, madą, stilių; jei jis dirba pramogų srityje ar tiesiog yra naujamadiškas miestietis, jam gali tekti pardavinėti savo įvaizdį ‒ nuolat vejantis laikrodį.

Naujiems ekonomikos sektoriams visą darbuotojo būtį pajungiant vertės kūrimo užduočiai, riba tarp gamybos ir vartojimo trinasi. Pavyzdžiui, atnaujindamas savo internetinį profilį studentas papildo interneto turinį tokiu būdu, kuris neša pelną internetinę reklamą pardavinėjančiai kompanijai.

Didžioji dalis šios kultūrinės ir informacinės produkcijos lieka neapmokėta, bet vis tiek padeda pasipelnyti kapitalistams. Kadaise žurnalistai galėdavo gauti padoriai apmokamus darbus mažų miestelių laikraščiuose; dabar šie laikraščiai bankrutuoja dėl blogerių, kurie dirba už dyką. Panašiai ir pogrindinės muzikos grupės, anksčiau galėjusios pačios leisti ir parduoti savo įrašus už kuklų pelną; dabar, jei tokios grupės nori, kad kas nors ateitų paklausyti jų koncerto, turi susimokėti iš savo kišenės, kad įrašytų dainas, kurias vėliau galėtų nemokamai įdėti į internetą – taip iš esmės pasiūlydamos savo muzikos pavyzdžius tiesiogiai klausytojams, o ne muzikos korporacijoms. Visas šis nemokamas turinys augina paties interneto vertę, pripildydamas kišenes tokiems technologijų magnatams kaip Billas Gatesas ir Steve’as Jobsas, kurie parduoda priemones prie jo prieiti. Kol kapitalistai kontroliuoja materialių gėrybių gamybos priemones, laisvas informacijos dalinimasis gali paskatinti socialinį susipriešinimą jų naudai – ištirpdydamas viduriniąją klasę informacijos ir pramogų pramonėse.

Taip pat tyrinėjamos „nemokamos“ gamybos formos, tokios kaip crowdsourcing’as, kai savanoriai iš plačiosios visuomenės sprendžia problemas ir tobulina produktus. Nemokamas platinimas ir savanoriška gamyba puikiai veikia aukšto bedarbystės lygio eroje, kai bedarbius būtina nuraminti ir išnaudoti. Visai įmanoma, kad ateityje ‒ turtingam elitui išnaudojant milžinišką laikinų darbuotojų ir bedarbių masę savo galios ir jų priklausomybės palaikymui ‒ savanoriškas darbas vis labiau funkcionuos kaip kapitalizmo dalis, o ne pasipriešinimas jam. Klastingiausia tai, kad atrodys, jog šis nemokamas darbas yra naudingas plačiajai publikai, o ne elitui.

Ironiška, nemokama gamyba ir platinimas atrodytų esantys išskirtiniais bet kokios antikapitalistinės praktikos bruožais. Tačiau kad jie privestų prie naujų galios santykių, turime atsisakyti privačios kapitalo nuosavybės.

Vartojimas

Vienintelis „laisvas“ laisvalaikio aspektas yra tas, kad viršininkas laisvas nuo mokėjimo už jį. Didžioji laisvalaikio dalis skiriama pasiruošimui darbui, ėjimui į darbą, grįžimui iš darbo ir atsigavimui nuo darbo. Laisvalaikis yra eufemizmas, reiškiantis keistą būdą, kuriuo darbas kaip gamybos faktorius ne tik pats apsimoka savo transportavimą iš darbo ir į darbą, bet ir prisiima visą atsakomybę už savo palaikymą bei taisymą. Anglis ir plienas to nedaro. Staklės ir spausdintuvai to nedaro. (Bob Black)

Kad kapitalizmas veiktų, dirbantieji neturi turėti galimybės prieiti prie savo darbo produktų kitaip nei per rinką. Jei jie galėtų tiesiogiai pasidaryti ir pasiimti viską, ko reikia, kapitalistams nebūtų kaip pasipelnyti. Ši skirtis tarp gamybos ir vartojimo yra neišvengiama bet kuriam perėjimui į kapitalizmą. Kapitalizmui plečiantis ir gilėjant, ji tampa skirtimi tarp dirbančiojo ir kiekvieno pasaulio, kuriame jis gyvena, aspekto.

Žinoma, apmokamo darbo produktai nėra vieninteliai, kuriuos vartojame. Europos kolonistai apkaltindavo vietines tauteles kanibalizmu dažnai vien tam, kad pateisintų jų įverginimą. Šiandien daugelis šių tautelių prisimenamos tik iš miestų ir sporto komandų pavadinimų, o jų pagrindiniai javai ir religinės tradicijos parduodamos degalinėse. Tad kas ką suvalgė?

Kai visi priverstinai įtraukiami į rinką, iškyla naujos dinamikos. Gamybai augant, pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją: kad dalyvautume socialiniame gyvenime reikia vis daugiau ir daugiau išteklių. Prieš porą šimtų metų ūkininkai į mainų ekonomiką įsitraukdavo tik dėl kelių specifinių produktų; visa kita jie galėjo užsiauginti patys namie arba išsikeisti su kaimynais. Kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, šiandienos vartotojas privalo turėti mobilųjį telefoną, televizorių, kompiuterį, mašiną, banko sąskaitą ir paskolą, draudimą bei daug kitų dalykų, ypač jei nori daryti kokią nors įtaką. Jei valstietis ūkininkas kokiu nors stebuklingu būdu būtų įgijęs bet kurį iš išvardintų objektų, jis būtų buvęs turtingas, tačiau šiandienos vartotojas gali turėti juos visus ir vis dar būti vargšas. Ši infliacija sukuria klasę žmonių, kurie visi pašalinami iš visuomenės, kai tuo tarpu gėrybių – perteklius.

Ta pati dinamika veikia ir valstybių bei tautų lygmeniu. Kai viena visuomenė verčiasi per galvą stengdamasi pagaminti ir išrasti daugiau nei jos kaimynai, kad juos užkariautų ar bent jau iš jų pasipelnytų, visi kiti verčiami neatsilikti; kas nori likti skurdūs ir išnaudojami? Šis spaudimas turėjo reikšmingos įtakos destruktyvioms „besivystančių“ šalių industrializacijoms.

Patys tapę prekėmis, darbuotojai vartoja prekes, kad išreikštų galią vieninteliu jiems galimu būdu. Kai nebėra su kuo to palyginti, pirkimas nustoja būti neišvengiama blogybe ir tampa šventu veiksmu; kapitalizmo religijoje, kur finansinė galia tapatinama socialinei vertei, o išlaidavimas yra vertės įrodymas, tai yra komunijos forma. Parduotuvė yra šventykla, kurioje pirkimo aktas patvirtina vartotojo vietą visuomenėje. Didžioji dalis mūsų poilsio susideda iš ritualų, kuriuose pats pinigų leidimas yra tikslas ‒ jis patvirtina, kad užsiėmimas yra gerai praleistas laikas ar ėjimas į pasimatymą.

XX amžiuje masinė gamyba kūrė vis homogeniškesne tapusią vartojimo kultūrą. Tačiau kai rinkos plėtra pasiekė savo ribas, kapitalistai persiorientavo į vartotojų pasirinkimo įvairovės didinimą; dėl to maištingos subkultūros, atsiradusios kaip reakcija į masinę visuomenę, buvo paverstos rinkos nišomis. Individualybės ir „skirtumo“ aukštinimas tapo formule, kuri plečia kapitalizmą toliau, pasipelnant iš jo paties sukurto nepasitenkinimo.

Šiandien kiekvienai tapatybei yra produktų linija ‒ kiekvienai etninei grupei, seksualiniam polinkiui ir politinei pozicijai. Šie produktai tapo neatskiriami nuo tapatybių, kurias papildo: kai pop žvaigždė dainuoja, kas jam patinka moteryje, jis dainuoja apie jos kvepalus, jos makiažą, jos drabužius. Net maištingiausios subkultūros yra pagrįstos bendromis vartojimo struktūromis ‒ bendra estetika.

Laiku, kai ekonominis spaudimas nuolat skaldo ir performuoja darbo jėgą bei vietines bendruomenes, nuostabos nekelia tai, kad žmonės savo tapatybės pojūtį labiau grindžia savo vartojimo veikla nei gamybos vaidmenimis. Neramios kaiminystės sunaikinamos jas gentrifikuojant, o maištingos etninės grupės padalinamos tarp kalėjimų ir asimiliacijos; bet kuris radikalią savo interesų sampratą turintis socialinis kūnas išskaidomas kaip įmanoma greičiau. Galbūt tai paaiškina, kodėl pasipriešinimas kapitalizmui plinta kaip ideologinė tapatybė, bet silpsta kaip jėga, kovojanti dėl gamybos ir fizinės teritorijos. Pasipriešinimas tokiomis sąlygomis nėra neįmanomas, bet turi įgauti naujas formas. Daugelis naujų pasipriešinimo formų atsirado vartojimo, o ne gamybos plotmėje: skvotinimas, maisto perskirstymo tinklai, antikapitalistinės subkultūros.

Tuo tarpu visos pasipriešinimo formos, kurios nesikasa prie problemos šaknų, yra iš naujo perimamos rinkos funkcionavimo. Pasipiktinimas paskirais kapitalizmo simptomais sukūrė etišką vartotojiškumą, kuris pasitarnauja tik kapitalistinės ekonomikos stimuliavimui. Tokiems produktams kaip laisvai augintų vištų mėsa ar sąžiningos prekybos kava buvimas „etiškais“ tėra papildomas rinkodaros elementas, didinantis jų suvokiamą vertę, taigi ir jų kainą. Laisvoje rinkoje pardavimo kainą lemia ne materialūs daikto pagaminimo kaštai, bet tai, kiek daugiausiai vartotojai yra pasiryžę mokėti. Vertė nėra vidinė savybė ‒ net benzinas yra vertingas tik tam tikroje socialinėje sandaroje. Socialinis „atsinaujinamumo“ ir „natūralumo“ kaip pageidaujamų savybių konstravimas sukuria naują nematerialią vertę, kuri padeda parduoti daiktus aukštesnėmis kainomis net ekonominio nuosmukio metu, išnaudojant vartotojų gerą valią palaikyti tą sistemą, kuri pati ir sukėlė problemas. Kol kapitalizmas išlieka visuotiniu įstatymu, bet kokia tikra nauda vištoms ar brazilijos kavos rinkėjams gali būti pasiekiama tik tol, kol yra pelninga.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

0 1377

(Kodėl Lietuvoje nenusiseka visi valdžios pradėti projektai ir kodėl jie ir toliau visi žlugs)

***

Jums kilo kada nors klausimas, kodėl priimtas toks ar anoks keistas sprendimas? Kaip galima buvo taip kvailai pasielgti? Iš kur imasi visi tie „norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada?“ Jums atrodo, kad teisingas problemos sprendimas guli tiesiai po nosimi, tereikia šiek tiek pagalvoti ar kreiptis į kompetetingą specialistą… Tačiau ne viskas taip paprasta.

Yra du būdai išgyventi: nuolatinis kompetencijos didinimas ir nekompetencija (su teise klysti pagal nutylėjimą). Kompetencija turi paklausą, ypač kai pasiekia aukštą lygį, tačiau jai reikia daugiau sąnaudų ir ji reikalauja daug laiko (idealiu variantu – viso gyvenimo: tobulėti vienoje ar kitoje srityje galima iki begalybės, juo labiau, kad už nugaros trepsi visi kiti lenktynių dalyviai). Be to, kompetencija reikalauja užsikrauti atsakomybės naštą.

Nekompetencija visada veši ten, kur pripažįstama Teisė Klysti, be jos neįmanoma išsilaikyti paviršiuje, kai kažkas eilinį kartą nesigauna. Liūdnai pagarsėjusia Teise Klysti teisinama kuo tik norite – kilniais ketinimais, gerais norais, entuziazmu, ambicingumu, visais tais figos lapeliais ir moralinėmis indulgencijomis. Visuomenėse, kurios pagrįstos ne emocinėmis manipuliacijomis, o logika ir sveiku protu, šitie pasiteisinimai nesuveikia, tačiau kur jūs matėte tokią visuomenę? Ir kuo didesnės emocijos, tuo labiau paklausi nekompetencija. Kai keliate isterijas ar raudate iš susižavėjimo, šalto proto balsas nebus išgirstas (arba bus traktuojamas kaip įžeidimas: negalima skaityti pamokslų, kai vyksta tokia bendra nelaimė, laimė, panika, ažiotažas (reikiamą pabraukti). O ant emocijų bangos (sumaniai manipuliuojant) galima nuvažiuoti labai toli, ypač jeigu moki peršokti nuo vienos tokios bangos, ant kitos. Tai naudinga.

Nekompetencija visada gerokai suprantamesnė (mąstant abstrakčiai – neįmanoma būti kompetetetingu viskame), ir ji visada turi didesnę paklausą žmonių masėse, ji yra bet kokio populizmo pamatas. Kad ir kiek bekartotų proto bokštai: „kuo tai gali baigtis“, „kokios bus pasekmės“ – jie vargu ar bus išgirsti, jų apgailėtini balseliai paskęs pergalingų relizacijų ar saldžių pažadų chore. Piešk šviesias perspektyvas! O galvosi paskui (jeigu prireiks, visada galima prižadėti papildomai). Tai naudinga.

Nekompetencija nereikalauja pastangų ir išlaidų, žinių, analizės, ilgo tobulėjimo kelio. Pakanka entuziazmo, pasitikėjimo savimi, agresyvumo. Kiek daug įvairiausių katastrofų prasidėjo nuo žodžių „mes tai galime!“, ir vis tiek niekas neveikia, kas buvo kurta. Kaip tai bus sukurta? Kokios bus pasekmės? Rezultatas visiškai nesvarbus, čia jau pradeda veikti Greito Problemų Sprendimo magija – „bile kaip“, gal su baisiomis pasekmėmis, tačiau greitai. Ir visi laimingi. Tinka bet koks rezultatas, jeigu jis greitas ir reikalauja mažiau sąnaudų. Tai naudinga (trumpalaikėje perspektyvoje).

Nekompetencijai būdinga labai lengva ir paprasta veiklos sričių kaita, juk jūs nedėjote jokių ypatingų pastangų siekiant profesionalumo, neįvaldėte reikalingų žinių, dėl to galite lengvai persijungti į kokią nors kitą veiklos sritį. Koks skirtumas, ką imituoti, nutaisius protingą veidą? Ir jūs pasiruošęs imtis bet kokios veiklos, juk jeigu nesigaus arba gausis prastai, jūs juk turite Teisę Klysti, kurią papildo šventieji Kilnūs Ketinimai, o svarbiausia – jūs viską padarėte Greitai. O apverktiną rezultatą taisys kažkas kitas, bet juk tai jau ne jūsų problema, teisingai?

Nekompetencija kaip išgyvenimo problema, naudinga individo lygmenyje, tačiau fatališka visuomenės ir valstybės lygmenyse.

Problemos nesprendžiamos, jos vis gilėja ir auga kaip sniego kamuolys. Tačiau tų žmonių, kurie turi susidoroti su visa neišspręstų problemų gausa, nekompetencija neleis jiems kreiptis į kompetetingus specialistus dėl vienos paprastos priežasties: kad suvoktum/įžvelgtum problemą, būtina pačiam turėti atitinkamą kompetencijos lygį. Netgi supratimas, kad kažkas čia negerai, nesuveikia kaip pavojaus signalas, o tik stimuliuoja „kaip nors“ išspręsti, svarbiausia – greitai ir be ypatingų pastangų. Tai užburtas ratas. Iki tam tikro momento klaidos ir neišspręstos problemos vis kaupsis, o paskui ateis neišvengiamas krachas.

Nekompetencijai reikalingas emocinis nestabilumas – kaip maitinanti terpė. Tinka viskas: triukšmas, emocinis manipuliavimas. Emocijos vietoje blaivaus apskaičiavimo – juk tai taip įkvepia… Kuo karštesnės aistros, tuo didesnę paklausą turi problemų sprendimo greitis. Jeigu nestabilumo nėra, jį reikia sukurti ir nuolat pakurstyti, norint sėkmingai išgyventi. Priešingu atveju nekompetetingas žmogus neturi jokių šansų.

Tačiau neretai ir pats nekompetetingas žmogus tampa auka. Neturėdamas žinių, jis tampa labai lengvu grobiu. Pavyzdžiui, galima prisiimti nepakeliamų kreditų, tačiau nekompetencija finansų srityje neleis pasiekti tikslo, ypač, kai problemą spręsti bandoma kuo greičiau. Įžvelgti pavojų ir suprasti kracho neišvengiamumą – visa tai išeina už nekompetencijos ribų. Čionai irgi tas pats užburtas ratas. Neišvengiamo visuomenės, kurioje dominuoja nekompetencija, kracho atveju pirmiausiai pražus būtent jie – neturintys kompetencijos, su savo mažyčiu pasaulėliu, vardan kurio buvo pasirinktas būtent toks išgyvenimo modelis.

Nekompetencijos kaip patrauklaus modelio populiarėjimas išstumia profesionalumą kaip reiškinį. Galima tam tikrą laiką remtis buvusiais pasiekimais, naudotis sukauptu resursu, tačiau regresas neišvengiamas. O kilti iš griuvėsių nepalyginamai sunkiau, nei palaikyti vystymosi procesą.

Nekompetencija pavojinga savo agresyvumu: išstumti konkurentą ir užimti jo nišą – bet kokios išgyvenimo strategijos pagrindas. Problema ta, kad šiuo atveju išstumiami kompetentiški žmonės, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Veiklos imitacija neduoda apčiuopiamų rezultatų, kad ir kiek emociškai manipuliuotum. Ir ateina krachas (gerai, jeigu tik asmeniniame mikrolygmenyje). Nekompetencija, vyraujanti visuomenėje, sukuria netikrumo būseną, netikrumas gimdo iliuzijas, o kai iliuzijos subliūkšta, neišvengiamas socialinis sprogimas (kaip susikaupusių klaidų pasekmė).

Tačiau nežiūrint į galingą nekompetencijos savireklamą, nežiūrint į jos sėkmingą parazitavimą, yra ir kitas, paralelinis pasaulis, kur kompetencija egzistuoja ir veikia savos išgyvenimo strategijos rėmuose. Taip, ten nėra Teisės Klysti, ir rezultatas ten svarbesnis už problemų sprendimo greitį, tačiau pasitelkę į pagalbą kompetenciją jūs gausite apčiuopiamą rezultatą. Kad ten patektumėte, pakanka pakeisti išgyvenimo strategiją. O durys – štai jos, visai šalia.

Priešingu atveju beliks tik skųstis likimu ir pasakoti apie savo Gerus Norus. Ir kai viskas vėl nudardės į pakalnę, gydytis elektra…

0 1712
Albertas Einšteinas (1879-1955) – bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas – buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einšteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einšteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

KODĖL SOCIALIZMAS?

Ar verta rašyti apie socializmą žmogui, kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio priežasčių manau, kad taip.
Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai yra ypatingai sunku.
Be to, gerai žinoma, kad patyrimas, sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios, buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja dalimi nesąmoningai.
Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol. Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi „grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės bruožų.
Antra, socializmas orientuotas į socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau – ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės, besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.
Štai kodėl mums reikia būti atsargiems, kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti klausimus, darančius įtaką visuomenės organizacijoms.
Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija, kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės išnykimą?“
Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti. Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos, nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.
Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų gyvenimo sąlygas.
Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį, tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam elgesio tipui.
Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“ suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti, trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.
Todėl akivaizdu, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai, žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.
Atmintis, gebėjimas kurti naujas kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose, literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai paaiškina, kokiu būdu žmogus geba daryti įtaką savo gyvenimui savo elgesiui, ir kad šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir visuomenės santykį.
Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio priežastys glūdi jose pačiose.
Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.
Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai, didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.
Dabar galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos užimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, toks dalykas, kaip grynas kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę, apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gėrybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra planingai naudojamos.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi, žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika – tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
Socializmo tikslų ir problemų aiškumas turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas yra ypatingai svarbus visuomenei.

Vertė: Leftas
Versta iš: Monthly Review, New York, May, 1949.
Šaltinis – Kibirkštis.

0 895

Pagrindinių instinktų iškėlimą aukščiau proto kritiškose situacijose labai sėkmingai panaudoja taip vadinamos naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai. NPT, savo ruožtu, iš esmės yra nauja vergovės forma. Skirta tam, kad bet kuri tauta absoliučiai savanoriškai nubalsuotų už savo pavergimą. Tereikia tik sukurti šiai tautai atitinkamas kritiškas situacijas.

Savo kasdieniniame gyvenime dauguma žmonių visame pasaulyje skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas per dieną, savaitę, mėnesį. Didžioji visų šalių gyventojų dalis neturi jokių piniginių santaupų, sukauptų medikamentų ir maisto atsargų.

Atsargų ir lėšų neturintys žmonės yra bejėgiai, o tai leidžia labai lengvai priversti juos balsuoti už bet kokius negatyvius pokyčius jų gyvenime ateityje, suteikiant galimybę nepabloginti gyvenimo dabartyje. Dauguma žmonių pačiu demokratiškiausiu būdu ir absoliučiai savanoriškai nubalsuos už savo vergiją ateityje, kad nenumirtų iš bado šiandien. Žmogus, kuriam svyla nugara, iššoka iš degančio dangoraižio ne todėl, kad tikisi likti gyvas nukrisdamas ant gatvės asfalto. Ne protas skatina degantį žmogų šokti tiesiai į mirtį. Šiuo momentu žmogų užvaldo išgyvenimo instinktas, kuris paskatina šokti per langą, pasinaudojant bent mikroskopiniu šansu likti gyvam. Tas pats išgyvenimo instinktas skatina žmogų balsuoti už ką tik norite ateityje, kad tik negrėstų badas šiuo momentu, dabartyje. To paties iš žmogaus reikalauja giminės pratęsimo instinktas, kuris pasireiškia kaip mūsų natūralus siekis rūpintis vaikais.

Bet kuris žmogus, vadovaudamasis šiais instinktais, nubalsuos, mainais į maistą, už ką tik norite ateityje, jeigu jis neturi ko valgyti ir kuo maitinti vaikų šiuo konkrečiu momentu, dabartyje. Kitaip sakant, kritiškoje situacijoje mūsų instinktai ima dominuoti proto atžvilgiu. Mes, kaip skęstantys nelaimėliai, griebiamės bet kokio šiaudo, nekreipdami į sveiko proto signalus, aiškiai sakančius, kad jokie šiaudai mūsų neišgelbės.

Mažai pajamų turintys žmonės sudaro didžiąją visuomenės dalį bet kurioje pasaulio šalyje. Susidūrę su būtinybe rinktis, dauguma varguolių neišvengiamai, absoliučiai demokratišku būdu, nubalsuos už savo vergovę ateityje, mainais į galimybę pamaitinti vaikus šiandien. Mes neturime moralinės teisės priekaištauti žmonėms, kad susidūrę su tokiu pasirinkimu jie savanoriškai balsuoja už vergiją. Pirmas dalykas – ne faktas, kad patys, atsidūrę analogiškoje situacijoje, balsuosime kitaip. Antra – daug žmonių nuoširdžiai nesupranta, už ką konkrečiai jie balsuoja. Iš vienos pusės jiems piešia klaikius bado, chaoso ir suirutės paveikslus, baugina, kad visa tai neišvengiamai ateis, jei žmonės nubalsuos už laisvę. Iš kitos pusės, jiems pasiūloma viskas, kas būtiniausia dabar, šiuo momentu, ir pažadamas rojiškas gyvenimas nekonkrečioje šviesioje ateityje. Kuri būtinai ateis, jeigu žmonės balsuos už savo pavergimą. Ir šitie apmulkinti, įbauginti ir sutrikę, pasimetę žmonės, neturinčių jokių laisvų lėšų ir atsargų, balsuoja už pavergimą, nelabai gerai suprasdami, ką būtent jie daro ir kokiu tikslu.

Kiekvienas toks balsavimas paskelbiamas demokratijos triumfu. Ir su tuo sunku ginčytis. Juk žmonės išties balsavo savanoriškai, demokratiškai ir išties balsų dauguma pasirinko pavergimą.

Gyvenimo lygio smukimas, būtinas, norint suorganizuoti tokį instinktyvų demokratišką judėjimą link pavergimo ir visuotinio balsavimo už vergiją, gali būti pasiektas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kreditais, kurie įkyriai brukami valstybei, kaip apnuodytas masalas. Kreditai valstybėms-aukoms, atsidūrusioms sunkioje situacijoje, suteikiami tokiu būdu ir tokios apimties, kad skolos grąžinimas automatiškai priverstų šalies gyventojus daryti jau minėtą pasirinkimą: arba smunka jūsų gyvenimo lygis ir įvyksta katastrofa šiandien, arba gyventojai patenka vergijon rytoj. Šiandien tokių toksiškų kreditų veikimą mes stebime Graikijoje.

Instinktyvaus „demokratiško“ pasirinkimo tarp gyvenimo lygio smukimo šiandien ir vergovės iki gyvos galvos rytojaus dieną, būtinybę galima suorganizuoti bet kokios šalies gyventojams, įvedus sankcijas. Savo ekonomine ir teisine prigimtimi, sankcijos yra ne kas kita, kaip finansinio karo prieš konkrečią valstybę aktai. Finansinis karas prieš valstybę nukreiptas visų pirma prieš tikslinę auditoriją. Kitaip sakant, prieš tautą, gyvenančią toje valstybėje. Tiksliau, prieš vargingus sluoksnius, kaip didesnę gyventojų dalį bet kurioje šalyje, ir, atitinkamai, didesnę balsuojančio elektorato dalį.

Vakarų mėginimus įverginti šalies gyventojus nusmukdant gyvenimo lygį sankcijų pagalba, galime stebėti, kaip sakoma, realaus laiko režimu, kai Vakarai tą daro su Rusija, Korėja, Iranu.

Galutinis Vakarų sankcijų šaliai (o iš tikrųjų – šalies gyventojams) tikslas yra tas pats Vakarų siekis pastatyti gyventojus prieš prievartinę dilemą ką pasirinkti: gyvenimo lygio smukimą šiandien, ar vergišką paklusnumą Vakarams rytoj. Be to, kad ir ką bekalbėtų įvairaus plauko veikėjai, pasirinkta vergija bus amžina.

Spartus ir pergalingas taip vadinamos demokratijos žygis per planetą sulig kiekvienais metais gimdo vis naujas ir naujas „sudemokratintas“ valstybes. Jų gyventojai sulig kiekvienais metais gyvena vis blogiau ir blogiau, o tokių demokratiškai kolonizuotų šalių skolos sparčiai didėja.

Kur gi slypi šio neokolonijinės demokratinės vergijos modelio sėkmės ir tokio spartaus plitimo priežastis? Paslaptis ta, kad tikroji proto demokratija buvo nepastebimai ir ciniškai pakeista taip vadinama instinktų demokratija. Instinktų demokratija turi tik išorinius demokratijos atributus, o savo esme ji, aišku, su jokia demokratija neturi nieko bendro. Demokratija – tai žmogaus pasirinkimas, kurį jam diktuoja protas, o ne instinktai. Kai patraukiame ranką nuo ugnies, mes vadovaujamės ne protu ir ne savo teisėmis patraukti ranką nuo karšto daikto, kurio temperatūrinės charakteristikos mums nepatinka. Ranką mes patraukiame dėl savisaugos instinkto. Ir tik po to pradedame suvokti, kas atsitiko. Lygiai tas pats vyksta konkrečiose, puikiai sumodeliuotose kritiškose sąlygose: žmonės balsuoja už savo pavergimą, instinktyviai bandydami išvengti to, kas kelia realią finansinę grėsmę jiems patiems ir artimiesiems.

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs labai mylite savo šalį ir savo demokratiškai išrinktą prezidentą. Tačiau ateina momentas, kai kažkas pasinaudoja savo finansine valdžia ir priverčia jus rinktis – A ar B? Jei pasirinksite A, kyla reali grėsmė, kad jūsų vaikas mirs iš bado. Jei pasirinksite B, jūsų prezidentą pakeis tos šalies, kurią jūs laikote visų savo bėdų šaltiniu, statytiniu. Tačiau jūsų vaikas šiuo atveju liks gyvas. Ką jūs asmeniškai pasirinksite, atsidūrę tokioje specialiai sumodeliuotoje kritiškoje situacijoje? Ir ką tokioje situacijoje pasirinks dauguma jūsų tėvynainių?

Būtent tam, kad palaipsniui, žingsnis po žingsnio atvestų jus iki tokio neišvengiamo pasirinkimo taško, prieš valstybes ir įvedamos sankcijos.

Nieko naujo vakarietiškose sankcijose, turinčiose tikslą pabloginti piliečių gyvenimo sąlygas, nėra ir būti negali. Vis ta pati sena Vakarų dainelė, tik nauju pavidalu. Ši sena vakarietiška daina vadinasi: „Daugelį amžių trunkanti Vakarų strategija vienaip ar kitaip, kariniu ar ekonominiu būdu paversti šalį X savo kolonija, o gyventojus – savo vergais“.

Panagrinėkime štai tokia situaciją: grupė teroristų pagrobė įkaitais civilius kartu su jų vaikais. Po ilgas valandas trukusio sėdėjimo vienoje vietoje, teroristai pasiūlė įkaitams patiems nuspręsti, kokia kryptimi jie nori eiti – kairėn ar dešinėn. Sprendimą įkaitai turi priimti savarankiškai, bendro balsavimo būdu. Teroristai paaiškina įkaitams, kad jie – demokratijos šalininkai ir dėl to įkaitai turi laisvą pasirinkimą kur link eiti. Tuo pat metu teroristai paaiškina įkaitams, kad visas kelias, vedantis kairėn, buvo kruopščiai užminuotas. Sužinoję iš teroristų apie minas, baimindamiesi dėl savo ir vaikų gyvybės, įkaitai ima balsuoti ir praktiškai vienbalsiai nutaria eiti į dešinę.

O tai teroristams suteikia teisę tvirtinti, kad jie visai ne teroristai, o gryniausi demokratai. Ir kad jie apskritai neėmė jokių įkaitų, o tiesiog atėjo ir padovanojo tiems žmonėms demokratiją. Kurios rėmuose tie iki šiol demokratijos nežinoję žmonės patys demokratiškai pasirinko ir, kaip absoliučiai laisvi piliečiai, demokratiškai nubalsavę, nutarė eiti į dešinę.

Klausimas: ar galima laikyti įkaitų surengtą tokiomis aplinkybėmis balsavimą demokratišku? Ar galima laikyti įkaitų priimtą sprendimą eiti į dešinę jų demokratišku pasirinkimu? Žinoma, ne. Todėl kad ką tik panagrinėtame pavyzdyje buvo atliktas loginis sąvokų sukeitimas. Sąvoka „demokratiškas pasirinkimas“ šiame pavyzdyje buvo pakeistas sąvoka „kolegialus pasirinkimas“. Kolegialus pasirinkimas skiriasi nuo demokratiško tuo, kad kolegialų sprendimą žmonės gali priimti esant spaudimui, prievartai. Demokratiškame pasirinkime negali būti jokio spaudimo, jokios prievartos.

Dabar pakeiskime eksperimente kai kuriuos žodžius ir terminus.

Vietoje „teroristai“ įstatykime „finansiniai teroristai“. Vietoje „šaunamųjų ginklų“ panaudokime „finansinius ginklus“. Vietoje „minų“ naudojame „finansines minas“. Ir, pagaliau, vietoje „taikių piliečių grupės kartu su jų vaikais“ panaudokime „X valstybės piliečiai“.

Kur gi skirtumas tarp pirmos ir antros situacijos? Ir pirmoje, ir antroje situacijoje nėra jokios kalbos apie demokratiją. Ir pirmoje, ir antroje situacijoje yra teroristai ir jų aukos – įkaitai.

Ir pirmoje, ir antroje situacijoje teroristai apsiginklavę arba šaunamaisiais, arba finansiniais ginklais. Ir vienoje, ir kitoje situacijoje esama minų, realios grėsmės, kad įkaitai nukentės nuo šių minų: arba nuo kariškų, arba nuo finansinių.

Ir vienoje, ir kitoje situacijoje įkaitus priverčia kolegialiai pasirinkti savo kelią į kurią nors pusę. Abiejose situacijose aukoms aiškiai parodomos iš anksto joms sukurtos grėsmės, kurios realizuosis, jeigu įkaitai pamėgins nubalsuoti neteisingai. Tačiau atleiskite – prie ko čia abiem šiais atvejais demokratija?!

Kad sėkmingai pasipriešintume bet kokioms grėsmėms, reikia bent jau pripažinti, kad tos grėsmės egzistuoja. Faktą, kad egzistuoja finansinė valdžia, sukoncentruota konkrečių grupių rankose, kaip ir faktą, kad finansinė valdžia egzistuoja apskritai, mes atkakliai neigiame ir nenorime jų pripažinti. Dėl šios priežasties mes susiduriame su nauja šiuolaikinių finansinių karų grėsme, būdami jai visiškai nepasirengę, beginkliai ir pažeidžiami.

0 1166

Žinomo rašytojo fantasto ir mąstytojo, kuriam labai nepatiko, kaip žmonija elgiasi su žiniomis, esė atpasakojimas

Mums pastoviai kalba, kad turime teisę žinoti. Tačiau ką būtent žinoti, atleiskite? Mokslą? Matematiką? Ekonomiką? Užsienio kalbas? Savaime aišku – nieko iš to, kas išvardinta. Galima netgi daryti prielaidą, kad mes jaučiame kur kas didesnį komfortą be viso šito, kadangi pas mus viešpatauja tamsybės ir nieko neišmanymo kultas. Mes jį turime su savimi nuo pat šios šalies įkūrimo.

Panašiai kaip virusas, tamsybė ir neišmanymas prasiskverbia į visus politinio ir kultūros gyvenimo kampelius, ir maitinasi jis melagingais pareiškimais apie žinojimo ir nežinojimo lygybę. Žmonės dažnai sako: „Mano neišmanymas niekuo ne blogesnis už jūsų žinias“. Beje, jei jau prakalbome apie politiką. Politikai visais laikais stengiasi kalbėti kaip galima primityviau, kad tik neįžeistų publikos pernelyg „moksliška“ kalba. Politikai susikūrė sau paprastą liaudišką kalbą, kuri leidžia atrodyti publikos akyse „savu“. Juk niekas nemėgsta pernelyg protingų, tiesa? Negalima leisti rinkėjams pasijausti nuskriaustiems šioje srityje.

Yra žmonių, kurie kalba keistais žodžiais, pastoviai taisosi akinius ir žiūri į visus iš aukšto. Tokiems mes turime specialų madingą pavadinimą – inteligentija. Į inteligentus šiais laikais žvelgiama atsainiai. Tai pakankamai paradoksalu, kadangi tie, kurie nepriklauso intelektualų elitui, labai miglotai įsivaizduoja ne tik tai, kuo užsiima inteligentai, bet vargu ar tą žodį taisyklingai sugebės parašyti. Visuomenė atsisako pripažinti žinių, kurias saugo inteligentija, svarbą. Visuomenei svarbu žinoti tiktai naujienas. Kriminalinė kronika, teismų peripetijos, korupciniai skandalai, debatai, protestai, reportažai… Žmonėms nepatinka jaustis neišmanėliais, net jeigu jie ir yra neišmanėliai. Jie pasirengę vartoti visus tuos „žinių“ surogatus, kad tik nejaustų savo pačių kvailumo.

Mes išties turime teisę žinoti. Tai visiškai natūralus troškimas. Kad savęs netraumuotume, galime nenerti stačia galva į inteligentijos žinių okeaną, nėra jokio reikalo to daryti. Kasdieniniame gyvenime mums reikalingas paprastas atsakymas į paprastą klausimą: „O kas čia apskritai vyksta?“ tai labai puiku. Tačiau iškyla kitas klausimas: o kaip visuomenė turi sužinoti visą šią informaciją?

Visuomenė atsako: o tam mums reikalinga laisva spauda, žodžio bei informacijos laisvė, jokios cenzūros ir taip toliau pagal sąrašą. Tegu laisva žiniasklaida paaiškina mums teisybę, tegu papasakoja, kas vyksta. Šie profesionalai atvers mums akis ir privers pamatyti pasaulį be neišmanymo miglos. Tada pas mus atsiras pojūtis, kad visame kame orientuojamės.

Žinoma, visa tai suveiks. Jeigu visuomenė moka skaityti. O skaitymas – tai itin inteligentiškas užsiėmimas. Apsidairykite aplinkui – ar daug matote bendrapiliečių, kurie sugeba perskaityti daugiau kaip 1000 žodžių per vieną kartą? O jeigu tuos žodžius sudaro daugiau kaip trys skiemenys? Daugiausia, ką mes sugebame – perskaityti rėksmingą antraštę. Ir kam mums tada toji išgirta žodžio laisvė?

Ką gi daryti? Pradžiai galėtume užduoti sau klausimą: ar vertas neišmanymas pagarbos? Aš manau, kad kiekvienas žmogus, turintis protą, gali tapti intelektualu. Manau, kad mes turime gerbti žmones, kurie skleidžia žinias. Tie patys inteligentai, kurių taip nemėgstame, turi tapti naujaisiais herojais. Žinios – štai universali ir amžina vertybė.

Visi mes galime tapti intelektualinio elito dalimi ir tada lozungas „mes turime teisę žinoti“ išties įgaus prasmę, o tuo pačiu įgaus prasmę bet kokia demokratinė koncepcija. Sugebėjimas laisvai mąstyti pasiekiamas didžiulėmis pastangomis. Tai ar ne geriau mums truputį nukentėti, kažką paaukoti ir suprasti aplinkinį pasaulį, nei likti nežinioje ir dar tuo didžiuotis?

***

Šis Aizeko Azimovo esė „Tamsybės kultas“ buvo paskelbtas žurnale Newsweek 1980 sausio 21 dieną. Azimovas rašė apie Ameriką, smerkdamas visuomenę, kuri nesiekia žinių.

Savo knygose Azimovas rašė apie protingus ir veiklius žmones. Jo herojai keitė ištisų laikmečių ir galaktikų istorijos eigą. Rašytojas garbino mokslą. Jis tikėjo, kad mokslas padės padaryti pasaulį geresniu. Fantazavo apie žmones, kurie gyvens po tūkstančių metų nuo mūsų laikmečio.

Nuo šio esė publikavimo laiko praėjo 37 metai, o mums verta susimąstyti apie rašytojo minčių aktualumą. Pasižiūrėkime į save, apsidairykime aplinkui ir pasidarykime išvadas.

0 1343

Makakų grupės stebėjimai parodė, kad vos keturių ar penkių „provokatorių“ pakanka, kad būtų visiškai destabilizuota bendrija iš 50 beždžionių ir jos būtų sukurstytos masinėms peštynėms. – teigiama straipsnyje, kurį paskelbė žurnalas Nature Communications.

„Daugelis gamtoje egzistuojančių sistemų yra nuolatinėje kritiškos pusiausvyros būsenoje. Tai padeda joms prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų ir persitvarkyti, tačiau dėl to sumažėja jų atsparumas ir tvirtumas. Makakų grupės pavyzdys mums parodė, kaip galima apčiuopti tą kritinį tašką ir kaip galima šią grupę valdyti“. – pareiškė Brajenas Denielsas iš Arizonos universiteto bei jo kolegos.

Daugelis kolektyvais gyvenančių gyvūnų per savo evoliuciją sukūrė stebėtinai sudėtingas elgesio strategijas, kurias jie gali lanksčiai kaitalioti priklausomai nuo besikeičiančios situacijos. Pavyzdžiui, paukščių būriai gali skristi ne tik pleišto ar linijos formos rikiuote, bet ir išsisklaidyti po visą vietovę, jeigu susiduria su plėšrūnais. Analogiškai elgiasi žuvys, o delfinai sukūrė unikalias grupines medžioklės taktikas.

Kaip aiškina Denielsas, tokio lankstumo paslaptis slypi tame, kad gyvūnų bendrijos praktiškai pastoviai balansuoja tarp stabilumo ir nestabilumo – dviejų kardinaliai priešingų elgesio režimų. Pagrindinis pirmo varianto ypatumas yra paklusimas socialinėms normoms ir kolektyvinių elgesio formų dominavimas. Antrojo – „maištas“ prieš normas ir individualus elgesys.

Kaip dirba tokios sistemos gyvūnų grupėse, neturinčiose vidinės hierarchijos, mokslininkai puikiai ištyrė ankstesniais metais, tačiau sudėtingos hierarchinės grupės iki šiol liko mįsle. Straipsnio autoriai užpildo šią spragą, stebėdami stambią grupę iš keturių tuzinų makakų, gyvenančių Jerkso nacionaliniame primatų centre Lourensvilyje. Stebėjimai truko apie pusę metų.

Tarp beždžionių per tą laiką ne kartą buvo kilę nedideli lokaliniai konfliktai, kuriuose dalyvavo po du-tris individus. Po kurio laiko jie nusiramindavo arba juos išskirdavo gentainiai ir gyvenimas grįždavo į ankstesnes vėžes. Tačiau kartais, kaip parodė Denielso ir jo kolegų stebėjimai, kildavo totaliniai konfliktai, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 30 individų, o neretai ir visi grupės nariai. Mėgindami išsiaiškinti, dėl ko jie kildavo, mokslininkai išanalizavo jiems prieinamus duomenis apie beždžionių elgesį. Buvo naudojamos metodikos, šiuo metu naudojamos apskaičiuoti kvantiniams procesams fizikoje.

Biologas pasakoja, kad jo komanda svarstė tris galimus „maištų“ variantus – visiškai atsitiktinį, kai gyvūnai susipešdavo šiaip sau, ir du neatsitiktinius, kai buvo vadovaujamasi kokiais nors taktiniais ar strateginiais sumetimais. Visas šias teorijas jie patikrino, sumodeliavo jų pagrindu virtualius makakų būrius ir lygindami jų elgesį su realiais makakų stebėjimo duomenimis.

Paaiškėjo, kad balansas būdavo pažeidžiamas ir peštynės kildavo dėl taktinių sumetimų tais atvejais, jeigu makakų grupėje atsirasdavo nedidelė grupė iš nesutariančių gyvūnų, turinčių pakankamai stiprius socialinius ryšius. Tokiais atvejais masinis konfliktas gali kilti netgi tada, kai „maištas“ prasideda nuo vos trijų įtakingų individų peštynių.

Šiuo atveju vyksta kažkas panašaus į tai, ką fizikai vadina faziniu pokyčiu – beždžionės staigiai keičia savo elgesį, paveiktos joms artimų individų elgesio ir šis procesas labai greitai apima visą gyvūnų kolektyvą, versdamas jį įsivelti į masines peštynes be jokių regimų priežasčių.

Toks gyvūnų bendrijų ypatumas, kaip mano mokslininkai, padeda jiems greitai prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų ir priimti kolektyvinius sprendimus kai trūksta informacijos ir yra daug nuomonių, tegu už tai ir tenka užmokėti masiniais „maištais“. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, šimpanzių būriuose, gyvūnai netgi išmoko kontroliuoti šio kritinio taško padėtį, sukūrę tvarkos palaikymo tradicijas. Tvarką prižiūri ypatingi individai – „arbitrai“, neturintys interesų konflikto su kitais gyvūnais.