Šeima

0 3500

Esu skaičiusi daug pasisakymų apie tai, kodėl būtina suteikti teisę į legalų abortą. Taip, girdėjau jų pakankamai: nuo moters pasirinkimo laisvės ką daryti su savo kūnu iki teiginių, jog įsčiose esantis padarėlis dar nėra žmogus ir abortas nėra jo nužudymas. Tačiau šiandien perskaitytas tekstas apie tai, kaip penkiolikos metų nėščia tapusi mergina visą laiką nekentė savo vaiko, visai išmušė mane iš vėžių ir nebeturiu tiek kantrybės, kad ir toliau tylėčiau, stebėdama visą tą abortų propagandą.

Vaikas nėra kažkoks daiktas, kurį lengva ranka būtų galima išmesti. Tai gyvybė, asmenybė, stebuklas. Nesvarbu ar tas moters viduje augantis žmogutis dar tėra tik kruopelytės dydžio, ar jau akivaizdžiai spardosi. Tai vis tiek gyvas sutvėrimas, kuris jau turi lytį, jau auga ir vystosi. Sakyti, kad kol vaikas yra moters įsčiose jis nėra vaikas ir jį galima pašalinti iš moters netraktuojant to kaip žmogžudystės yra taip šlykštu, taip šventvagiška ir taip nedovanotina, kad aš tikriausiai niekada nesuprasiu kaip šitaip kalbantys žmonės neprieina prie išvados, kad galima net ir gimusį kūdikį nužudyti ir netraktuoti to kaip žmogžudystės. O juk esmė būtų lygiai tokia pati – būtų nužudomas padarėlis, kuris be savo mamos ar aplinkinių pagalbos neišgyventų. Žmogutis, kuris dar nemoka nei kalbėti, nei vaikščioti, nei pats susirasti maisto ir t.t.

Vos 5,5 mėn. gimęs kūdikėlis:

Tokia pati man nesuprantama mintis, kurią dažnai girdžiu: moters pasirinkimo laisvė, teisė daryti su savo kūnu ką ji tik nori. Skamba gal ir gražiai, tačiau ar ne per toli nueita su visomis tomis teisėmis ir laisvėmis? Aš suprantu, jog moteris privalo turėti teisę į savo kūną, privalo turėti pasirinkimo laisvę, tačiau nejau tokių minčių šalininkai nepastebi, jog maišo tiesiog moters kūną ir pasirinkimą su visai kitu dalyku – antra gyvybe? Nesvarbu, jog tas moters viduje augantis vaikas yra būtent jos kūne. Tai jau vis tiek yra kitas žmogus, kuris kažkada irgi aiškins apie savo teises ir laisves, tačiau dabar, deja, to išrėkti negali, nes dar yra per mažas. Čia, manau, taikli ta daug kur girdima mintis, jog už abortus, kaip tyčia, pasisako tik tie, kurie jau yra gimę… Moters pasirinkimo bei darymo su savo kūnu ką nori laisvė neturi peržengti tos ribos, kur jau kalbama ne tik apie ją pačią, bet ir apie kitą žmogų, kuris netgi negali savęs apginti. Kokia čia moters laisvė, jeigu ji tiesiog įteisina žudymą?..

Mano nuomone, net aiškinimai, jog tai tėra tik moters reikalas yra klaidingi. Gyvybė atsiranda ne tik dėl moters, bet ir dėl vyro. Tai – dviejų žmonių meilės (ar aistros, nesusipratimo ir pan. – priklausomai nuo situacijos) vaisius ir abu žmonės yra vienodai atsakingi už pradėtą gyvybę. Kad vyrai dažnai pabėga, neprisiima atsakomybės ir t.t. jau kita kalba ir jų anaiptol neteisinu. Tačiau mano akimis žiūrint, abortas niekaip nepadeda moteriai. Atvirkščiai – tai yra ne tik naujos gyvybės nužudymas, bet ir savęs, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, žalojimas. Jei kam abortai iš tiesų ir yra naudingi, tai tik nuo atsakomybės bėgančiam vyrui, bet ne augančiam vaikui ar nėščiai moteriai. Aš netgi tikiu, jog daugybės abortų būtų išvengta, jeigu paliktos moterys gautų tinkamą psichologinę pagalbą, o ne joms iš karto į galvas būtų brukama nuomonė, jog abortas yra paprastas, visiškai nekaltas dalykėlis – tarsi kokia apendicito operacija. Abortas neanuliuoja nėštumo, jis moterį padaro mirusio vaiko motina, dėl kurio mirties kalta yra pati moteris. O tikriausiai visada prisiminsiu kažkieno man pasakytus žodžius, jog pats baisiausias skausmas yra tuomet, kai tėvai laidoja savo vaikus…

Dar pastebėjau, jog daugelis aborto šalininkų baisiausiai piktinasi, kuomet prieš abortus pasisako vyrai arba moterys/vyrai, kurie dar neturi vaikų. Bet palaukite, o nejaugi tik jau turint vaikų galima suvokti, jog abortas nėra jau toks geras ir nekaltas dalykas? Ir nejaugi vyrams negalima apie tai kalbėti jau vien todėl, kad ne jie išnešioja vaikus? Kodėl taip norima į atskiras barikadų puses numesti skirtingų lyčių atstovus? Taip, vyras ir moteris yra skirtingi, tačiau jie yra lygiaverčiai ir papildo vienas kitą. Tas pats ir su naujos gyvybės pradėjimu – nei moteris susilauktų vaiko be vyro, nei vyras susilauktų vaiko be moters. Tam tiesiog būtinas abiejų lyčių susijungimas. Tad aiškinti, jog tas pradėtas vaikas tėra tik moters ir, kas kvailiausia, tik jos kūno reikalas yra visiškai nelogiška. Tad ir drausti vyrams pasisakyti prieš abortus yra visiškai nelogiška.

Aš asmeniškai neturiu vaikų, nesu nėščia ir niekuomet nesu pasidariusi aborto. Pagal daugumą aborto šalininkų, aš taip pat neturiu teisės kalbėti šia tema. Bet kodėl? Nes aš nieko nenužudžiau? Man nereikia pasidaryti aborto, jog suprasčiau, kad tai anaiptol nėra kažkokia nuostabi, išlaisvinanti ir niekam nekenkianti išeitis. Nes aš dar nieko nepagimdžiau? Man nereikia pajusti visų motiniškų laimių ar sunkumų, jog suprasčiau, kad ne visada bus lengva turint vaiką ir tai yra įsipareigojimas visam likusiam gyvenimui. Tad kodėl už abortus gali pasisakyti visokio plauko asmenys (nuo garsenybių, pasidariusių n abortų ir nematančių tame nieko blogo iki nesubrendusių vyrų), o štai prieš abortus, neva, turi teisę kalbėti tik maža saujelė žmonių?

Nežinau, galbūt mane auklėjo kitaip nei daugumą mano amžiaus ar jaunesnių/vyresnių žmonių, tačiau man tikrai yra skaudu, kuomet apie pradėtą gyvybę kalbama kaip apie kažkokį negyvą daiktą, bejausmį, nereikalingą, dar neturintį ateities ir neva esantį tik kaip kokį svetimkūnį moters viduje. Man skaudu, kad tokiems žmonėms tėvai dar vaikystėje neįskiepijo meilės artimui, sugebėjimo prisiimti atsakomybę už visas savo klaidas ir paslydimus bei neparodė, jog reikia gerbti bet kokią gyvybę – nesvarbu ar tai senas, jau nusikalbantis ir savimi pasirūpinti nebegalintis žmogus, ar tai nekaltas kūdikėlis, ar tai ligotas vaikas ir pan.

Aš neteigiu, jog paauglė ar visiškai neplanuotai nėščia tapusi moteris turėtų į tai reaguoti visiškai šaltai. Aš puikiai suprantu, jog tokios moterys būna pasimetusios, įskaudintos, jaučia didelę baimę ir panašiai. Tačiau tokioms moterims reikia suteikti psichologinę pagalbą, o ne iš karto pradėti aiškinti, jog jos gali tiesiog pasidaryti abortą ir problemos nebebus. Dėl tos pačios priežasties mane piktina ir tokie tekstai, kaip kad jau aukščiau minėtas apie merginą, kuri visą laiką nekentė savo vaiko.

Ji pateikia save kaip auką, mato kaltę tik kituose žmonėse, o ne savyje ir nesijaučia kalta, jog visam gyvenimui sužalojo vaiką. Nesvarbu ar ši istorija tikra, ar tiesiog išgalvota abortistų propaganda, tačiau bet kuriuo atveju tai yra šlykštus tekstas, teparodantis kokių beširdžių gali būti žmonių. Moteris net dabar, kuomet turėtų jau būti suaugusi, teigia, jog dėl to, kad ji nekenčia savo vaiko kaltas tik ją palikęs ir vaiką „užstatęs“ vaikinas bei mama, kuri neleido daryti aborto. Tačiau kur buvo merginos protas, kuomet skėtė kojas tam vaikinui? Ir ne tik, kad skėtė, bet dar ir nesinaudojo jokiomis apsaugomis. Atsiprašau, tačiau paaiškinimai, kad paauglystėje siaučia hormonų audros ar „mama neturėjo laiko paaiškinti kas yra prezervatyvai“ yra iš piršto laužtos nesąmonės. Pirma, kad ir kaip paauglystėje siaustų hormonai, juos galima suvaldyti, galima įjungti protą ir galima nepridaryti nesąmonių vien todėl, kad kažkoks jaunikaitis porą kartų mirktelėjo paauglės pusėn. Jei jau tie hormonai būtų tokie nevaldomi, visi paaugliai prisidarytų po kelis vaikus dar paauglystėje, tačiau juk to nėra. Antra, visiškai nesvarbu ką pasakojo ar nepasakojo mama/tėtis apie seksą ir apsaugą jo metu. Penkiolikos metų žmogus jau tikrai puikiai pats turėtų suvokti kaip atsiranda vaikai, kas yra prezervatyvai ir t.t. Tokius dalykus, bent mano laikais, žinojo net pradinukai, tad ką kalbėti apie devintokę-dešimtokę? O jeigu ji nieko dar apie tai neišmanė, nereikėjo ir pradėti lytinį gyvenimą, nes akivaizdu, kad dar nebuvo tam pasirengusi ir pakankamai subrendusi. Iš tiesų net ne tėvų pasakojimai kam skirtos „gumytės“ gelbėja nuo tokių atvejų. Čia jau gelbėja pačios paauglės protas, supratimas ką, kaip, kur ir kada daryti ir t.t. Taigi, mamą šiuo atveju kaltinti yra netikslinga.

O toliau – vien šlykštus pasakojimas kaip ji to vaiko visą gyvenimą nekentė, jautė gėdą, slėpė jį ir t.t. Iš tiesų man net nesuvokiama kaip, net jau būnant neva akivaizdžiai suaugusiai pagal metus, galima jausti gėdą, kad turi vaiką, nesuvokti, jog kažkas negerai su pačia savimi, jei norisi, kad tas vaikas vieną dieną negrįžtų ir t.t. Tas studijų laikų noras slėpti vaiką nuo kursiokių tik parodo, kad ši mergina užaugo tik metais, bet ne savo vidumi. Ji taip ir įstrigo kažkur vaikystėje ar paauglystėje ir ten gyvena iki šių dienų. Ir gaila man ne tos moters, kuri pateikia save kaip auką, o to vaiko, kuris buvo sužalotas visam gyvenimui. Buvo sužalotas būtent šios moters, kuri visą gyvenimą jo nekentė ir net nesistengė to pakeisti. O juk buvo galima imtis visko – nuo savo pastangų iki psichologo pagalbos, ar, blogiausiu atveju, leidimo vaiką įsivaikinti tiems, kurie tikrai tą vargšelį mylėtų…

Abortas – ne išeitis. Tačiau ir vaiko žalojimas visą jo varganą gyvenimą neturi būti pateikiamas kaip tiesiog aborto draudimo pasekmė. Čia kaltas tik toks motinos vardo nevertas padaras.

0 1052

Šį kartą noriu atkreipti dėmesį į televiziją. Nepaisant to, jog net mažų vaikų prilipimas prie televizoriaus ekrano atrodo ganėtinai normalus dalykas dabartinėje visuomenėje, apie televizijos žalą kalbama pakankamai retai arba taip tyliai, kad nelabai kas išgirsta ir, kas svarbiausia, įsisavina, jog besaikis vėpsojimas į tą dėžę turi daugybę neigiamų pusių.

Vaikai ir televizija

Nežinau kiek Lietuvos vaikai skiriasi nuo Amerikos mažamečių, bet tikiu, jog su televizija jie susiduria ne ką rečiau. Pagal atliktus tyrimus išaiškėjo, jog mažamečiai vaikai vidutiniškai praleidžia po dvi valandas per dieną priešais televizoriaus ekraną. Tai yra vidutiniškai keturiolika valandų per savaitę, kurias mažamečiai praleidžia ne žaisdami mokomuosius žaidimus ar bendraudami su kitais vaikais, o tiesiog sėdėdami prie televizoriaus. Ir šiuo atveju kalbame apie tuos mažamečius, kurie dar net neįžengė į pirmąją klasę, nors tuo tarpu gydytojai rekomenduoja, kad mažamečiai iki 2 metų (kai kur minima, jog iki 3 metų) išvis nežiūrėtų televizoriaus, nes pirmieji 2 gyvenimo metai yra svarbiausi vaiko smegenims. Televizija gali trukdyti jam žaisti, bendrauti su aplinkiniais bei tirti pasaulį. Beje, daktarai rekomenduoja, jog vyresni mažamečiai televizoriui skirtų ne daugiau nei 1-2 valandas ir tik tuo atveju, jeigu žiūrimos kokybiškos laidos, o ne visas į televiziją pakliūvantis šlamštas.

Teenagers-drinking-alcoho-007Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus (iki 18 metų), praleidžiamas laikas priešais ekraną padvigubėja iki vidutiniškai 4 valandų. O tai jau 28 valandos per savaitę. Pakankamai nemažas skaičius, tiesa? Vaikas daugiau nei parą skiria tam, ko iš tiesų jam nereikia. Kiek iš tokių vaikų skundžiasi, jog neturi pakankamai laiko paruošti namų darbams? Kiek iš jų murma, jog kaip reikiant neišsimiega, nes būtina anksti keltis, o sugeba nueiti miegoti tik vėlai vakare? O kiek iš jų, prisižiūrėję siaubo filmų, išsiugdo įvairias baimes? Tas keturias valandas ne tik būtų galima paskirstyti daug svarbesniems ir turiningesniems dalykams, bet ir išspręsti ne vieną problemą.

Beje, yra nustatyta, jog vaikai, kurie praleidžia daugiau nei 4 valandas per parą priešais televizorių, dažnai susiduria su viršsvorio problemomis. Ir nėra ko stebėtis – juk yra skirtumas tarp aktyvaus bėgiojimo lauke su draugais, žaidžiant įvairius žaidimus ir sėdėjimo prie televizoriaus. Taipogi tyrimai įrodė, jog vaikai pradeda linkti į tokius žalingus įpročius kaip alkoholio vartojimas ar rūkymas. Negana to, dažnai vaikai, prisižiūrėję smurto per televiziją, patys tampa agresyvūs arba pasėja savyje baimę, jog visas pasaulis yra baugus ir bet kurią akimirką jiems gali atsitikti kažkas blogo. Televizijoje dažnai smurtas pateikiamas ne kaip blogas, o smagus dalykas, kurio pagalba galima gauti ko nori. Vaikų agresyvumas gali pasireikšti tik rėkimu ant savo tėvų, bet gali sukelti ir tokių pasekmių, kurios sunkiai suvokiamos sveiku protu. Ir tam nereikia net dairytis į kitas šalis, nes Lietuvoje apstu atvejų, kuomet nepilnamečiai netgi ima ir šaltakraujiškai kažką nužudo.

Žinoma, galima teigti, jog agresyvūs vaikai elgiasi vienaip ar kitaip dėl kitų priežasčių. Ir aš, tiesą pasakius, negalėčiau su tuo ginčytis, nes žmones veikia daugybė veiksnių: draugai, šeima, skaityta literatūra, visokiausi gyvenimo įvykiai ir t.t. Bet faktas, jog nuo mažų dienų per televizorių matomi vaizdai tikrai ne padeda asmeniui išaugti į tvirtą ir protiškai nesužalotą žmogų, o kaip tik trukdo normalų augimo procesą. Buvo apskaičiuota, kad sulaukęs 18 metų žmogus jau yra pamatęs vidutiniškai 200 000 smurto vaizdelių, tarp kurių – 40 000 žmogžudysčių.

Suaugę ir televizija

Žinoma vaikai yra mūsų ateitis, bet dabartis priklauso jau suaugusiems žmonėms. Tik štai televizorius iš jų atima didelę dalį brangaus laiko ir, negana to, kenkia sveikatai. Akių varginimas dar tėra tarytum gėlytės prieš daug baisesnius galimus padarinius. Ar tikrai ši bejausmė dėžė verta to garbinimo, kurio sulaukia?

Štai, pavyzdžiui, rūkymas yra opi problema ne tik nerūkantiems, bet ir rūkaliams. Atsiranda  vis daugiau draudimų, kuriais bandoma išvyti rūkančius žmones iš visų įmanomų vietų. Jie priversti glaustis specialiose rūkymo vietose arba šalti lauke, o net televizija nepadeda rūkaliams kovoti su savo priklausomybe. Ir tai yra gryniausia tiesa, nes buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, jog per televizorių matomi rūkantys žmonės verčia rūkančius žiūrovus užsimanyti užsidegti cigaretę. Magnetinis rezonansas parodė, jog rūkančių žmonių smegenų dalys, atsakingos už suvokimą ir koordinavimą, suaktyvėdavo matydamos rūkymo sceną ekrane. Neliko jokių abejonių, kad audiovizualinė mežiaga gali pastūmėti žmones užsirūkyti.

6a00d8341c8f2e53ef00e54f68dc9c8834-640wiDar nė neabejoju, jog dauguma žmonių yra nors sykį užmigę priešais televizorių arba pajutę, jog tuoj nukeliaus į sapnų karalystę, tad laiku išjungę televizoriaus ekraną. Ir visgi bėda ta, jog žiūrovai suverčia kaltę neįdomiai laidai ar filmui, galbūt nuovargiui, bet kažin kiek iš jų susimąsto apie kiek gilesnes ir pavojingesnes priežastis. Štai viename straipsnyje aptikau informaciją, jog 7-8 dešimtmečiuose buvo atlikti eksperimentai , tiriantys televizijos poveikį žmogaus smegenims. Jie atskleidė, jog televizorių skleidžiama mirganti šviesa paveikia mūsų smegenis lyg transas ar meditacija. Kaip rašoma tame straipsnyje, „net jei labai atidžiai sekamas filmo siužetas, neurologiniu požiūriu smegenų veikla nedaug skiriasi nuo miegojimo ar gilaus atsipalaidavimo. Per labai trumpą televizoriaus žiūrėjimo laiką smegenyse žymiai sumažėja alfa bangų aktyvumas. Tai ne tik migdo, tačiau ir lemia pernelyg aukštą gaunamos informacijos sugėrimo lygį, bei negebėjimą jos filtruoti. Be filtruojančio barjero informacija patenka tiesiai į pasąmonę, kur, mums nesuvokiant, veikia jau egzistuojančią informaciją ar žinias.“. Tiesa, nėra tiksliai žinoma kaip smegenis veikia naujos kartos monitoriai, nes nebuvo atlikti jokie tyrimai.

25-tas kadras

Gan taiklus įrodymas, jog žiūrimi vaizdai gali mus paveikti yra 25-tas kadras. Apie 25-tą kadrą sklinda gandai, bet kas, vis dėlto, tai yra? Šio metodo autorius – James Vicary. 1957 metų rudenį Jungtinėse Amerikos Valstijose populiaraus trilerio žiūrovai, patys to nežinodami, dalyvavo jo eksperimente. Tarp filmo kadrų buvo rodomas papildomas reklaminis kadras. Trilerio kadrai keisdavosi 24 kartus per sekundę, o papildomas kadras buvo būtent 25-tasis, kuriame buvo užrašyta „Coca Cola“ ir „Valgykite kukurūzų spragėsius“. Būtina įsisamoninti tai, jog šie užrašai ekrane buvo rodomi tokį trumpą laiką, jog žmonėms buvo neįmanoma juos pastebėti. Tad kokia nauda iš 25-ojo kadro? Šį kadrą užfiksuodavo pasąmonė. Eksperimento rezultatai buvo neįtikėtini – spragėsių pirkimas išaugdavo 50 procentų, o kokakolos – 18 procentų. Žiūrovų apklausoje paaiškėjo, jog jie pirkdavo šiuos produktus todėl, kad „tiesiog užsinorėdavo“. Beje, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog liepimas valgyti spragėsius buvo efektyvesnis už tiesiog užrašą „Coca Cola“.

1957 metais „Saturday Review“ laikraštyje buvo svarstoma šio išradimo reikšmė visuomenėje. Netgi buvo užduotas klausimas, ar toks metodas, galintis priversti pirkti spragėsius, negali priversti ir balsuoti už tam tikrą politikos veikėją. Deja (o galbūt kaip tik visų laimei), 25-tasis kadras buvo ilgam užmirštas ir tik 1974 metais jis vėl buvo pristatytas žiūrovų pasąmonei. Filme „Egzorcistas“ buvo rodoma mirties kaukė, taip siekiant įbauginti siaubo filmo žiūrovus.

Tiesa, 25-tas kadras atnešė ir puikų būdą gydyti žmones nuo priklausomybės, kuriuo naudojasi gydytojai. Psichiatrai rodo pacientams vaizdus, kuriuose 25-tame kadre įrašyti nurodymai nežaloti savęs, nerūkyti, negerti ir pan. Bet kur yra šio kadro, veikiančio mūsų pasąmonę, ribos? Nors pats 25-to kadro tėvas James Vicary teigė, kad šis metodas gali tik sustiprinti žmonių norus, bet ne apsispręsti už juos pačius, vis dėlto niekad nebuvo atlikti jokie tyrimai apie galimas 25-to kadro pasekmes. Jeigu jame būtų užrašas „Nusišaukite“ ar tikrai visi žiūrovai neįvykdytų šios užduoties? Faktas tik tas, jog šis metodas privertė ne vieną žmogų nusipirkti nereikalingą daiktą su itin užkelta kaina.

Kartais 25-tas kadras tebenaudojamas nelegaliais būdais, nors jau seniai yra uždraustas naudoti komerciniais ar politiniais tikslais:
♦ Jekaterinburgo (Rusija)  televizija ATH naudojo 25-kadrus su užrašu „sėdėk ir žiūrėk tik ATH“.
♦ 1982 m. JAV išleido seriją video kasečių su reklaminiu 25-kadru ir paslėptu užrašu „Nevok!“. Tvirtinama, jog vagysčių parduotuvėse sumažėjo 50%.
♦ Tokie kadrai aptinkami senuose filmo „Žvaigždžių karai“ įrašuose. Ant vieno iš imperijos kreiserių rodomas reklaminis „Coca-Cola“ ženklas.
♦ Džordžas Bušas naudojo 25-kadro efektą reklaminės kampanijoje, savo rinkiminiame klipe. Šiame klipe demokratai buvo prilyginami biurokratams, o 25-kadre naudotas žodis „Žiurkės“.

Būkime laimingi – nesėdėkime prie televizoriaus

Ir pabaigai norėčiau pridurti, jog pagal JAV Merilando universiteto sociologų Johno Robinsono ir Steveno Martino atliktus tyrimus tapo aišku, kad televizorius yra labiau mėgstamas nelaimingų žmonių. Tokie asmenys prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai 30% daugiau laiko nei laimingieji, nes tiesiog yra pasyvesni, o televizija – lengvas ir jokių pastangų nereikalaujantis būdas, kuris sukuria pramogą. Televizoriaus žiūrėjimas nelaimingiems žmonėms yra tarsi išsigelbėjimas nuo problemų, nors šitaip jie tiesiog atideda problemų sprendimą tolesniam laikui. Tad gal pats laikas verčiau mėginti tapti laimingais, o ne naudotis televizoriumi tarsi geriausiu sprendimu? Nes dabar televizija yra tarsi narkotikas, sukeliantis trumpalaikį džiaugsmą jos žiūrėtojui. Televizorių sukūrė žmogus, bet būtent žmogus jam ir tarnauja.

tumblr_low1sbprw21qgwhxc_large