Politika - Geopolitika

0 1287

Algis Avižienis

Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu. Per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu.

Vakarų elitas pateikė šią materialinę gerovę kaip patį stipriausią argumentą, įrodantį laisvos rinkos bei liberalios demokratijos pranašumą kitų politinių ideologijų atžvilgiu. Liberalizmo šalininkai manė, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kad jų ideologinė pergalė prieš socialinio solidarumo idėjas yra triuškinanti ir amžina. Tokios triumfo nuotaikos gerai atsispindėjo garsioje Francis Fukuyama knygoje “Istorijos Pabaiga ir Paskutinis Žmogus”, kurioje 1992 m. autorius argumentavo, kad Vakarų pasaulio pergalė prieš Sovietų Sąjungą paženklino naujos eros pradžią. Pasak Fukuyama, liberali demokratija parodė, kad ji geriausiai sugeba patenkinti žmonių materialinius poreikius ir todėl nusipelnė būti galutine žmonijos valdžios forma. Liūdna pripažinti, bet visgi yra tikėtina, kad didesnė žmonių dalis daugiau rūpinasi savo asmenine ekonomine gerove nei aukštomis dvasinėmis vertybėmis. Toks dvasinis masių pakilimas, kokį matėmė Sąjūdžio metu, greičiau yra graži išimtis, gyvuojanti gana trumpai, ypač jei pastarasis vėliau nėra susijęs su materialinės gerovės pagerėjimu.

Taip, kaip teigė Fukuyama, iš tikrųjų ir galėjo būti. Nacionalizmas, ko gero taip pat ir egalitarinis socializmas bei kitos kolektyvistinės ideologijos, būtų šimtmečiams išnykusios iš europiečių politinės padangės, jei pokarinis malonumų festivalis būtų besitęsiąs dar bent vieną generaciją.

Bet 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija, pati giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39), pirmą kartą kiek rimčiau pakirto plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva. Šios krizės padariniai — paplitęs skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į visuotinius streikus ir riaušes, pvz. Graikijoje — parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai. Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos, ypač energetinių resursų požiūriu. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikos tolesnė plėtra taps vis sunkiau įgyvendinama.

Ryškiausi pokario pasiekimai glūdi materialiniuose/techniniuose dalykuose, bet ne dvasiniuose. Šimtmečiais plėtoti fiziniai mokslai paruošė dirvą neįsivaizduojamam gamtinių resursų išnaudojimui XIX, o ypač XX amžiaus antroje pusėje. Joks ankstesnis žmonijos istorijos laikotarpis nesuteikė tokio didžiulio fizinės energijos kiekio žmonių poreikiams, kaip pramoninės revoliucijos periodas. Šio laikotarpio pasiekimai, dažnai sukeliantys perdėtą pasididžiavimą savimi, yra susiję su milžinišku fizinės energijos suvartojimu. Tai erdvių užkariavimas, tarpkontinentiniai skrydžiai, neribotas automobilių naudojimas. Globalizuotame pasaulyje dabar eksploatuojama vienas milijardas automobilių, važinėjančių 69 milijonų kilometrų keliais. Ir šis skaičius pastoviai didėja. Vien Kinijoje kas mėnesį automobilių padaugėja vienu milijonu.

Jau maždaug 12 metų esančios aukštos žaliavų kainos byloja, kad globalioje ekonomikoje kylanti paklausa jau pradeda pralenkti objektyvias galimybes ją patenkinti. Iškalbingiausias pavyzdys – nafta. Jos vidutinė kaina 2000-2012 m. pašoko 6 kartus — nuo maždaug 20 JAV dol už barelį iki 120 JAV dol. Lietuvoje šis reiškinys yra susijęs su skausminga 5 Lt. už litrą  benzino kaina.

Paradoksalu, bet globalizacijos tariami privalumai kaip tik ir virsta jai gresiančio nuopolio priežastimi. Laisva prekyba, užsienio investicijos, atviros rinkos – tai tie veiksniai, įtraukiantys šimtus milijonų naujų gamintojų bei vartotojų į pasaulinę ekonominę sistemą. Anksčiau apgailėtinai nuskurdę kinai, indai, brazilai ir kiti, dabar masiškai perka automobilius, madingai rengiasi, renkasi erdvesnius butus ir keliauja po pasaulį. Išaugęs vartojimas padidino poreikį žaliavoms (o ypač naftai) ir iškėlė jų kainas tiek, kad tolesnis augimas tampa vis sunkiau įgyvendinamas.

Vis įkyriau peršasi mintis, kad globalistų svajonė įtraukti 2,5 milijardus kinų ir indų į globalizacijos procesus buvo didžiulė klaida. Iš kur gauti žaliavų tokiam grandioziniam projektui? Vien pirmasis rimtesnis bandymas motorizuoti kinus jau sukėlė visuotinį energijos kainų šuolį. O procesas vos tik prasidėjo. Šiuo metu tik kas 17-tas kinas važinėja nuosavu automobiliu, kai tuo tarpu kas antras statistinis lietuvis yra motorizuotas. Visi požymiai rodo, kad Kinijos vyriausybė ir jai talkinančios užsienio korporacijos ruošiasi tęsti šalies motorizacijos programą. Beje, kai kurie ekonomistai pastebėjo, jog siekis pakelti 2,5 milijardų kinų ir indų pragyvenimo lygį iki Šiaurės amerikiečių vidurinės klasės standarto, reikalautų papildomų keturių žemės rutulių ir jų gamtinių išteklių (naftos, dujų, metalų, gėlo vandens bei dirbamos žemės). Nežiūrint to, Kinija, Indija ir be to dar nemenkas kitų besivystančių šalių pulkas bei multi-nacionalinės korporacijos ir bankai yra toliau pasiryžę tęsti pramonės plėtros kursą.

Kaip pažymėjo žinomas naftos rinkų analitikas, Jeff Rubin, knygos „Kodėl Jūsų Pasaulis Pasidarys Žymiai Mažesnis: Nafta ir Globalizacijos Pabaiga“ autorius, šėlstanti pasaulinė naftos paklausa sparčiai sekina lengvai pasiekiamus naftos išteklius, ir tokiu būdu didina jos kainą. Naftos dramatiškas pabrangimas 2008 m., kai buvo pasiekta rekordinė 147 JAV dol. už barelį kaina, tai buvo smūgis, stumtelėjęs pasaulio ekonomiką į dabartinę gilią krizę. Rubin teigia, kad ne finansinė spekuliacija, bet būtent naftos kainos šuolis buvo lemiamas veiksnys. Pagal šios knygos autorių, keturios iš penkių paskutinių recesijų atsirado dėl staigiai pabrangusio „juodojo aukso“. Dabartinė recesija buvo pati sunkiausia pokariniame laikotarpyje, nes naftos kainos pakilimas buvo pats žiauriausias. Pažymėtina taip pat, kad nusmukusi ūkinė veikla tuojau pat nutempė naftos kainą iki 36 JAV dol. lygio, bet neilgam. Kuklus globalios ekonomikos atsigavimas jau po metų vėl pradėjo grąžinti naftos kainą į ankstesnes aukštumas. Nuo šiol kainų šuolių ir recesijų ciklas taps vis aštresniu reiškiniu, nes pigios naftos ištekliai nuolat mažėja. Rubin yra įsitikinęs, kad vis daugiau brangstanti nafta sustabdys globalizacijos procesą ir privers žmoniją perorientuoti gamybą ir prekybą į vietines rinkas.

Globalizacija yra glaudžiai susijusi su žmonių, prekių ir kapitalo hiper-mobilumu. Kad globali sistema gyvuotų, prekės ir žmonės turi laisvai ir nuolat keliauti po visą pasaulį. Globalios ekonomikos funkcionavimui reikalingi vis didesni kiekiai pigios energijos. Kai transporto kaina išauga per daug, gamintojai bei vartotojai yra priversti ieškoti resursų ir klientų arčiau namų. Rubin nurodo, kad kai kur šis atbulinis procesas jau įsibėgėjo. Anksčiau, Šiaurės Amerikos vartotojai buvo pripratę pirkti nebrangius stambius plieno gaminius iš Kinijos. Geležies rūda buvo plukdoma iš tolimos Brazilijos į Kinijos plieno kombinatus, pastatytus netoli šalies pakrantės laisvųjų ekonominių zonų. Ten toji geležies rūda buvo perdirbama į plieną, o plienas į stambias konstrukcijas. Iš Kinijos šie gaminiai vėl buvo plukdomi į JAV vakarinės pakrantės uostus ir toliau sausumos keliais transportuojami tūkstančius kilometrų po Šiaurės Ameriką. Dabar, pasak Rubin, vis daugiau stambesnių plieno gaminių yra gaminami JAV, nes per didelė transporto kaina neutralizuoja kinų ankstesnius privalumus (ypač pigią darbo jėgą).

Iš tiesų galima pastebėti sąsajas tarp intensyvėjančios globalizacijos ir augančio naftos vartojimo bei pabrangimo. Globali integracija, t.y., užsienio investicijų ir prekybos augimas, pradėjo itin intensyvią plėtrą prieš 30 metų. Per šį laikotarpį naftos gavyba praktiškai padvigubėjo nuo 44 mln. barelių per dieną iki 89 mln. bar/d 2012 m.

Jau 2007 m. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), konsultuojanti Vakarų šalių vyriausybes energetikos klausimais, savo metiniame pranešime apie naftos rinką, įspėjo, kad padėtis tampa grėsminga. Pasak TEA, nepaisant vyraujančių aukštų kainų, jau 2012 m. gali pritrūkti naftos. Tuomet (2007 m.) TEA neprognozavo naftos produkcijos kritimo. Ji tik perspėjo, kad investicijos į naujų telkinių paieškas atsilieka nuo šuoliuojančios paklausos, ir kad tai gali baigtis naftos resursų trūkumu. 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė sumažino pasaulio energijos paklausą. Kainos trumpam smuko, ir jau 2009 m. TEA pranešime nebuvo tokių grėsmingų prognozių, kaip buvo skelbiama 2007 m.

Bet pačios TEA autoritetą sudrebino jos aukšto rango vadybininkų anoniminiai informacijos nutekinimai, kuriuos paviešino anglų dienraštis „Guardian“, o po to perspausdino ir kiti leidiniai. 2009 m. pabaigoje šie TEA „disidentai“ teigė, kad jų agentūra, pasiduodama JAV spaudimui, sąmoningai klastoja savo pranešimų apie naftos išteklius duomenis. Pagal 2009 m. lapkričio 9 d. „Guardian“, šie TEA pareigūnai nesutiko su savo agentūros teiginiais, kad naftos produkcija gali būti padidinta iki 105 mln. bar/d. Jie ir kiti specialistai buvo įsitikinę, kad neįmanoma pasiekti tokių produkcijos rezultatų, nes per greitai senka naftos ištekliai iš jau esamų gręžinių. „Guardian“ skelbė, kad „Naftos gavybos viršūnės teorija dabar randa pritarėjų ir globalios energetikos elito tarpe.“ TEA dar 2005 m. ramino, kad ateityje pasaulinė naftos gavyba gali pasiekti maksimalų 120 mln. bar/d lygį. Bet agentūra buvo priversta sumažinti šį optimistinį skaičių iki 116 mln. bar/d, o dar vėliau iki 105 mln. bar/d. TEA šaltinis, nenorintis atskleisti savo tapatybės dėl galimų atsakomųjų veiksmų iš naftos pramonės atstovų, teigė, kad pirminis 120 mln. bar/d skaičius buvo „nesąmonė.“ Bet net ir pakoreguotas skaičius [105 mln. bar/d] yra žymiai didesnis, nei galima tiketis “ir TEA tai žino.“

Cituojant „Guardian“ dienraštį toliau: „Daugelis šioje organizacijoje tiki, kad išlaikyti naftos gavybą net 90-95 mln. bar/d lygyje būtų neįmanoma, bet baiminamasi, jog po finansines rinkas galėtų pasklisti panika, jei skaičiai būtų dar daugiau sumažinti… Kitas aukšto rango TEA šaltinis, neseniai išėjęs iš šios organizacijos, … sakė, kad pasaulyje naftos nėra tiek, kiek skelbiama. Mes jau pasiekėmė naftos gavybos viršūnės zoną. Jis teigė: manau, kad padėtis yra tikrai bloga. Jau 2004 m. atsirado žmonių, kurie pateikdavo panašius įspėjimus. Colin Campbell, buvęs ‚Total of France‘ vadybininkas, pareiškė… ‘Jei tikri naftos rezervų skaičiai būtų paskelbti, biržose būtų panika… o tai galiausiai niekam nėra paranku.‘ “

Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ naftos tinklaraštininkas 2010 m. kovo 25 d. skelbė, kad pagrindinis JAV Energijos departamento naftos rinkos ekspertas Glen Sweetnam prisipažino, jog „yra galimybė, kad mes patirsime globalų skysto kuro gamybos kritimą 2011-15 metais, jei nebus pakankamai investicijų“ į naujų telkinių paieškas bei eksploataciją. Kol kas, pasak Sweetnam, reikiamų investicijų nesimato. Sweetnam prognozė kertasi su JAV Energijos departamento oficialiąja pozicija, teigiančia, kad šiuo metu naftos yra pakankamai. Sweetnam žodžiai, išsakyti prieš 2 metus Vašingtone per pusiau oficialią konferenciją, iki šiol buvo ignoruojami didžiosios JAV spaudos. 2010 m., naftos kainoms vėl pradėjus sparčiai kilti, „Le Monde“ pateikė šią informaciją kaip labai reikšmingą. Pasak šio JAV energetikos eksperto, jei naujų investicijų greitai neatsiras, tai 2015 m., kai naftos paklausa turėtų išaugti iki 90 mln. bar/d, skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos bus padidėjęs iki 10 mln. bar/d. „Le Monde“ baigia straipsnį primindamas, kad ir kiti žymūs ekspertai vis dažniau įspėja apie netolimoje ateityje gresiantį naftos trūkumą. Tarp tokių yra Brazilijos ir Saudo Arabijos nacionalinių naftos kompanijų esami ir buvę vadovai, TEA vyriausias ekonomistas bei naftos turtuolis T. Boone Pickens.

Beje tas pats „Le Monde“ tinklaraštininkas kitame savo straipsnyje pranešė, kad ir JAV Pentagonas mąsto panašiai kaip ir Glen Sweetnam. Matthieu Auzanneau, Le Monde tinklaraščio autorius, rašė, kad 2010 m. kovo 15 d. JAV Jungtinių pajėgų komanda paskelbė, kad 2015 m. pasaulio naftos gavyba gali būti 10 mln. bar/d mažesnė nei paklausa. JAV karininkų pranešime skelbiama, kad „2012 m. pertekliniai naftos gamybos pajėgumai baigsis ir jau 2015 m. deficitas gali siekti 10 mln. bar/d.“  Toks kiekis prilygsta Saudo Arabijos dienos produkcijai, ir tai sudaro daugiau nei 10 proc. viso pasaulio naftos poreikio. Įtaka naftos ir kitų energijos šaltiniu kainoms turėtų būti labai jaučiama.

Analogišką požiūrį į šį klausimą pateikia Jeff Rubin, buvęs CIBC World Markets vyriausias ekonomistas. Rubin jau 2000 m. pranašavo, kad pigios naftos era baigiasi, nors naftos gigantų atstovai tuomet šaipėsi iš tokių prognozių. Savo aukščiau minėtoje knygoje, Rubin nurodo, kad smarkiai kylantis naftos vartojimas ištuština lengvai pasiekiamus naftos telkinius. To pasekoje, atsirado didžiulis kainų šuolis, kuris labai prisidėjo prie dabartinio ekonominio nuosmukio. Išteklių sekimo tempai siekia 6 proc. kasmet, nes nemenka išgaunamos naftos dalis ateina iš senų telkinių. Tam, kad išlaikytume stabilią naftos gavybą, Rubin nurodo, turėsime surasti 20 mln. bar/d naujų šaltinių per ateinančius 5 metus. Rubin yra įsitikinęs, kad tai labai sunkiai įvykdoma užduotis; toks kiekis yra dukart didesnis nei Saudo Arabijos produkcijos lygis. Net jeigu užduotis bus įvykdyta, šių naujų telkinių nafta gali būti per brangi.

Dar ne taip seniai tautininkai šiek tiek galėjo būti demoralizuoti dėl plačiai paplitusios nuomonės, kad pasaulinė integracija, tautų suartėjimas, ar net susiliejimas, yra nesustabdomas procesas, panašus į saulės tekėjimą. Ideologiniai priešai dažnai pasinaudodavo pigiais lozungais, neva tautininkai yra praeities reliktas, kad nacionalinė valstybė neturi ateities. Ratas apsisuko, ir dabar tampa realu, kad globalizacija pradeda eiti savo saulėlydžio link. Kada pasaulinės integracijos procesas pradės akivaizdžiai griūti yra labai sunku prognozuoti. Energijos ištekliai per vienerius metus neišnyks. Naftos bendrovės pritaikys naujas technologijas intensyviau išnaudoti senus telkinius ir atras būdus kaip išgauti daugiau naftos iš skalūnų ir dervingųjų smėlynų. Bet jau dabar yra aišku, kad visa tai labai brangiai kainuos. Nafta bus eksploatuojama dar dešimtmečius į priekį, bet jos kaina vis dažniau taps neprieinama mažiau uždirbantiems vartotojams ir neturtingoms šalims. Gali būti, kad sekantis kainos proveržis į rekordines aukštumas suduos lemiamą smūgį pasaulio finansinei sistemai, nuo kurio ji neatsigaus. Dar prieš 5 metus niekas nebūtų rimtai svarstęs tokio atvejo, kad Graikija arba Vengrija gali išsiskirti su euru. 2012 m. apie tai buvo plačiai diskutuojama.

Kokiu būdu globalizacija pasitrauks iš tautų gyvenimo – ar staigiai per vieną, ar du metus, ar palaipsniui per ateinantį dešimtmetį – niekas gerai nežino. Bet istorijos vėjai, ilgai pūtę nepalankia kryptimi tautiškai nusiteikusiems lietuviams, pamažu krypsta į palankią nacionalinėms idėjoms pusę. Laikas pakelti bures!

0 812

Simonas Algirdas Spurga

 

Šiandienos Izraelis pergyvena nemenkas įtampas. Kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose politinės jėgos, nedviprasmiškai ir be išlygų pasisakiusios už vakarietišką liberaliąją demokratiją ir lygias visų valstybės gyventojų teises ginantį Izraelį, – Sionistų sąjunga, „Yesh Atid“ ir „Meretz“ – tegavo trečdalį vietų (40) šalies parlamente.

Akivaizdu, jog nugalėjo „saugumo“, o ne „yrančios gerovės valstybės“, „mažumų teisių“ ar „individo laisvės“ argumentai. Benjaminas Netanyahu ir jo vadovaujama „Likud“ suformuos dešiniausią valdančiąją koaliciją Izraelio istorijoje, o joje neliks vietos nė vienai centro-kairės partijai, galinčiai sudaryti atsvarą premjero – arba Karaliaus Bibi, kaip jis kartais vadinamas – politikai.

Tokie rinkimų rezultatai nėra palankūs taikaus žydų ir palestiniečių arabų sambūvio galimybei Pažadėtoje žemėje. Nors ir nuolat kaitaliojantis savo poziciją, Netanyahu prieš rinkimus teigė, kad Palestinos valstybė jam būnant Izraelio premjeru nebus įkurta. Apie taip vadinamą „dviejų valstybių sprendimą“ (angl. two-state solution) – tarptautinės bendruomenės požiūriu, esminę taikos regione sąlygą – esą galime pamiršti.

Šiame tekste bandoma bent iš dalies apžvelgti, kodėl šis dviejų valstybių sugyvenimo projektas žlunga, su kokiais esminiais iššūkiais jis susiduria ir kokios sąlygos reikalingos sėkmingam jo įgyvendinimui. Straipsnyje visų pirma atsispiriama nuo Jurijaus Sliozkino interpretacinės istorijos „Žydų šimtmetis“, kurioje, be kita ko, išskleidžiamas žydų valstybės nacionalizmo specifiškumas. Pastarasis, mano supratimu, kelia nemenką egzistencinį iššūkį taikos reikalui Palestinos regione. Deja, kovo mėnesį vykę Izraelio parlamento rinkimai, sprendę ir aptariamą šalies tautiškumo programos klausimą, dviejų valstybių sprendimą tik atitolino – ne tik todėl, kad Netanyahu jį paprasčiausiai neigia, bet ir todėl, kad sprendimo (arba sugyvenimo) sėkmė priklauso nuo to, kokiais principais apskritai yra grindžiamas Izraelio politinis gyvenimas.

Kaip įveikti status quo

Nuo pat žydų valstybės susikūrimo JAV ir kitos pasaulio politinės jėgos gana nuosekliai remia dviejų valstybių sambūvio principo įgyvendinimą Palestinoje, kuriuo siekiama sukurti taikią Izraelio ir arabų valstybės kaimynystę – dviejų atskirų valstybinių darinių koegzistavimą, potencialiai galintį užbaigti dešimtmečius trunkantį žydų ir arabų konfliktą buvusio Britų imperijos Palestinos mandato teritorijoje.

Žinoma, dviem kariaujančioms tautoms sukirsti rankomis dėl palestiniečių valstybės įkūrimo Izraelio kontroliuojamuose Vakarų Krante ir Gazos Ruože yra itin sudėtingas uždavinys. Nepaprastai skausminga yra buvusio Palestinos autonomijos prezidento Jesiro Arafato praleista istorinė galimybė susitarti su tuometiniu Izraelio ministru pirmininku Ehudu Baraku, kuris 2000 m. palestiniečiams pasiūlė beveik viską, ko jie galėtų tikėtis: nepriklausomos Palestinos valstybės su sostine Jeruzalėje įkūrimą, 95 proc. Vakarų Kranto teritorijos, Šventyklos kalno kontrolę ir milijardus dolerių kompensacijų palestiniečių pabėgėliams. Arafatas pasiūlymą atmetė, netgi dalies arabų šalių pasipiktinimui.

Šiandien tokia susitarimo galimybė atrodo kaip tolimas praeities miražas: Gazos Ruožą kontroliuoja Izraelį sunaikinti siekiantis „Hamas“, o žydų naujakuriai vis giliau skverbiasi į Vakarų Krantą. Vis dėlto visos kitos alternatyvos dabartinio status quo (teritorijų, kuriose galėtų įsikurti palestiniečių valstybė, okupacijos) įveikimui yra itin nepalankios taikai ir teisingumui, taip stokojamiems Artimuosiuose Rytuose. Šios alternatyvos – tai arba Izraelio valstybės panaikinimas ir žydų išvarymas „jūros link“, arba Vakarų Kranto ir Gazos ruožo aneksavimas prie Izraelio (su neįsivaizduojamai kebliomis pasekmėmis ir pačiam Izraeliui), arba dabartinių palestiniečių teritorijų prijungimas prie aplinkinių arabų valstybių (su kuo dauguma Palestinos arabų jau nebesutinka), arba federacinės dvitautės valstybės sukūrimas, galintis galop privesti prie jugoslaviško scenarijaus – nuolatinių etninių konfliktų ir dar gausesnio kraujo praliejimo.

Tad jeigu sutariame, kad dviejų valstybių sprendimas yra siekiamybė ir geriausia išeitis iš susidariusios keblios padėties, tuomet būtina nuspręsti, kaip užtikrinti tai, kad šis sprendimas veiktų. Neabejotinai pirmoji sąlyga yra pačių palestiniečių noras ir gebėjimas pripažinti Izraelio teisę egzistuoti, mainais už suverenitetą pasižadėti gyventi taikiai su žydų valstybe pašonėje. Labai svarbu, kad Izraelis jaustųsi užtikrintas, jog „Hamas“ ideologiją išpažįstančios jėgos neįsitvirtins Vakarų Krante, ir kad nepriklausomos Palestinos teritorijoje nesuvešės radikalaus islamizmo vėžys, siekiantis sunaikinti Izraelį. Griūvančių Artimųjų Rytų destabilizacijos kontekste tai pasiekti, be abejo, gali būti ypač sudėtinga.

Tačiau nuolaidų arba tam tikrų kompromisų keliu gali eiti ir pats Izraelis. Šiame konflikte jis užima stipresniojo poziciją, ir stipresnysis turėtų stengtis solidarizuotis (be abejo, sveiko proto ribose) su silpnesniuoju. Dviejų valstybių sprendimas neišspręs konflikto, jei jis tik dar labiau įtvirtins skirtybes, o ir pats skirtybių teigimas ir pabrėžimas sprendimą tik atitolina. Norėdamas pasiekti taiką, Izraelis turėtų pasirinkti kiek įmanoma labiau respublikonišką, pasaulietišką, lygias visų piliečių teises užtikrinančios valstybės kryptį, kurią palaiko liberaliai mąstantys sionistai (ypač nemenka dalis Vakarų Europoje ir JAV gyvenančių žydų intelektualų ir apžvalgininkų, tokių kaip Jonathanas Freedlandas ir Peteris Beinartas). Tik tuomet galimas dviejų valstybių sambūvis bus taikingas.

Problema ta, kad šitoks kelias iš dalies paneigtų pačią Izraelio politinio gyvenimo prigimtį. Tai liudija ir kovo mėnesio rinkimų rezultatai, į šoną nustūmę liberaliąsias jėgas.

Nacionalinė žydų valstybė ir totalinis tautiškumas

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu aktyviai remia įstatymo projektą, skelbiantį, jog Izraelis yra nacionalinė žydų valstybė. Be kita ko, įstatymo projekte numatyta, jog arabų kalba jau nebebūtų oficiali šalies valstybinė kalba. Ši iniciatyva – tai viena buvusios vyriausybės susiskaldymo, privedusio prie išankstinių rinkimų šalyje, priežasčių. Ji gana aiškiai išskleidžia visą Izraelio valstybingumo prieštaringumą – ar Izraelis yra moderni pasaulietinė ir demokratinė valstybė, ar, grubiai tariant, etnokratija (galbūt artėjanti prie teokratijos?), teikianti pirmenybę tik žydų kilmės asmenims, nepaisydama arabų mažumos? Šią prieštarą paaštrina ir žydų nausėdijų Vakarų Krante klausimas – koks yra tose teritorijose gyvenančių palestiniečių arabų likimas? Jei Netanyahu remiama nausėdijų plėtra reiškia, kad Vakarų Krantas ankščiau ar vėliau taps Izraelio dalimi, ar milijonams palestiniečių apskritai bus suteikta Izraelio pilietybė? Ar žydų valstybėje arabai galės sudaryti daugumą ir rinkti valdžią?

Jurijus Sliozkinas, Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius, knygoje „Žydų šimtmetis“ kalba apie nepalenkiamą, totalinį, teritorinį ir (tik) išoriškai pasaulietinį žydų nacionalizmą, paaiškinantį dabartinę Izraelio politiką. Tuo pačiu rašytojo brėžiamos žydų tautos istorijos gairės demonstruoja, kodėl liberalios Izraelio valstybės vizijos yra sunkiai įgyvendinamos. Šioms gairėms verta skirti šiek tiek dėmesio.

Pasak knygos autoriaus, Izraelis yra ypatinga valstybė, bene vienintelė Europoje po Šaltojo karo savo „gentinės mitologijos“ nesušvelninusi įvairiais daugiakultūriniais nusistatymais ir laikysenomis. „Izraelis – žydams“ yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir Izraelyje, ir netgi visame pasaulyje.

Sliozkino veikale iš esmės atsiskleidžia du tokios Izraelio tapatybės susidarymo aiškinimai. Visų pirma, tai yra žydų atsakas į modernybės jiems keliamus iššūkius. Daugybę šimtmečių jie buvo, Sliozkino tikinimu, merkurininkai – Merkurijaus palikuonys, „dievo visų tų, kurie negano gyvulių, nedirba žemės ir nekelia kardo“. Žydai buvo prašalaičiai, svetimieji, bešakniai, klajokliai tarp sėslių valstiečių, todėl jiems buvo patogu ir lengva klestėti tarpininkavimo profesijose, kurių kiti nenorėdavo apsiimti. Merkurininkai „suteikia vertę daug didesnei pasaulio daliai negu valstiečiai ar gyvulių augintojai, ir daug veiklos rūšių jiems vertingos“. Žydai keliavo už valstiečio vaizduotės ribų – jie buvo bankininkai, prekeiviai, rašto žmonės; gydytojai, pranašautojai ir diplomatai.

Tačiau modernybėje visų tautų žmonės turėjo tapti merkurininkais – „mobiliais, gudriais, iškalbingais, profesiškai lanksčiais“, kitaip tariant – prašalaičiais. Merkurijus laimėjo prieš savo antipodą Apoloną, lanką ir strėles rankose laikantį žemės ūkio bei maisto gaminimo dievą, ir pavogė iš jo gyvulius, o meistrystė ir išmanumas nugalėjo kario garbę ir kitas apoloniškas dorybes. Visi pasidarė panašūs į žydus, tačiau šiame moderniame pasaulyje žydams sekėsi geriausiai: XIX-XX a. jie tapo ryškiausiais lyderiais mokslo, kultūros ir finansų srityse. Žydai tapo pastebimiausia elito dalis, todėl vis labiau neapkenčiama ir bauginanti. Tradicinėse visuomenėse apolonininkai ir merkurininkai gyveno skirtinguose pasauliuose ir apsiėmė skirtingus ūkinius vaidmenis, o tai kūrė ne tik atsiribojimą, bet ir abipusį poreikį. Modernybėje viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir buvę apolonininkai suprato, kad jų vietas merkuriniame pasaulyje užėmė žydai, nesantys naujojo gentinio ryšio dalyviais naujose nacionalinėse valstybėse (nors tuo pačiu įnirtingai tvarkę kultūrinius tautų turtus). Tam tikra prasme žydai atstovavo modernybę, ir nepakeliami ar pernelyg komplikuoti modernybės reikalavimai buvo sutapatinti su žydais. Visa tai lėmė politinio antisemitizmo atsiradimą.

Taigi modernybė žydams tapo tikra problema. Jie virto geriausiais ir uoliausiais vokiečiais ir vengrais – puikiausiais naujų merkurinių tautų šviesuoliais – tačiau į naująsias nacijas nebuvo galutinai priimti. Kaip pastebi Sliozkinas, tuo pačiu jie neteko savo tradicinio gentinio prieglobsčio, mat senojo žydiškumo pradėta po truputį atsisakyti (šis nustojo atlikti savo funkciją). Žydai buvo tikri bešakniai modernybės žmonės, prašalaičiai tarp prašalaičių.

Ši „žydų problema“ pačių žydų buvo sprendžiami įvairiai (pavyzdžiui, marksizmas bandė padaryti galą nacionalizmui ir verteivystei apskritai). Vienas atsakymų į modernybės iššūkius – pasaulietinis modernusis žydų nacionalizmas, persimainymas į „normalią“ tautybę naujojoje Apolonijoje (Izraelyje). Sliozkino teigimu, „sionizmas buvo radikaliausias ir revoliucingiausias“ iš visų nacionalizmų: amžini miestiečiai pavirto valstiečiais, o vietiniai valstiečiai prilyginti svetimtaučiams įsibrovėliams; tremties mitas traktuotas pasaulietiškai ir paraidžiui; galiausiai, kario šlovė tapo neatskiriama naujojo žydų nacionalizmo dalis. Šis žydų nacionalizmas nėra panašus į jokį kitą Europoje: apoloniškasis orumas jame kilo iš hebrajiško, biblinio prado, o ne iš neherojiškų tėvų (paslaugų klajoklių) liaudies istorijos ir su ja susijusios jidiš kultūros. (O būtent liaudies istorija yra daugelio tautų mitų šaltinis.)

Šio teksto autoriaus supratimu, aptariamas Izraelio tautiškumo pradas yra judaizmas plačiąja prasme – kaip žydų tautos istorinė religinė praeitis. Žydai neturėjo bendro jiems būdingo vietinio kraštovaizdžio, nėra tokių genetinių bruožų, kurie būtų būdingi visiems žydams, o nuo pat Antikos ligi XX a. pradžios svarbiausi žydų istorijos įvykiai vyko ne Izraelyje. Galima teigti, kad žydų nacionalizmo mitas konstruotas ne aplink kokį nors liaudies kultūros ir vietos apoloninių mitų sumoderninimą ir pritaikymą tautiniam naratyvui, bet aplink supasaulietintą, tačiau savo kompleksiškumo ir visuotinybės nepraradusį judaizmą.

Ir iš tikrųjų, Izraelyje šiandien, Sliozkino žodžiais, „įšventinta ne liaudies kultūra, bet suliaudinta Dievo kalba“. Kaip teigia žydų sociologas Uri Ramas, Izraelis bus žydiškas tol, kol jame nebus griežtai pasaulietinės tvarkos. Kitaip tariant, judaizmas yra tarsi skydas, apsaugantis nuo pilietinio nacionalizmo susiformavimo Izraelyje – būtent jis žydų valstybę daro žydišką grėsmingų demografinių pokyčių perspektyvoje. Sinagoga apibrėžia žydų tautos ribas ir sudaro žydų nacionalizmo šerdį.

Maarten van Heemskerck „Pranašas Izaijas išpranašauja žydų sugrįžimą iš tremties”, 1560-1565

Žinoma, aptariamą radikalią žydų tautos politinio būvio transformaciją neabejotinai sustiprino ir nuolatiniai karai su vietos ir aplinkinių šalių arabais. Karžygių mitai, apgulties būsena, unikali istorinė patirtis ir judaizmas susijungė aptariamame žydų valstybės nacionalizme ir sudarė šiandienos Izraelio politinio gyvenimo turinį: žydai turėjo pritapti prie visuotinio merkuriškumo ir prašalaičių epochos tapdami nirštingiausiais Apolono vaikais. Tautinio vienalytiškumo teigimas ir teritorinė ekspansija (nausėdijų kūrimas ir teritorijas atskiriančių sienų statymas Vakarų Krante) yra tai, kas apibūdina nūdienos Izraelį, pateikusį savąjį atsakymą į žydų tautai tekusias modernybės negandas. Tiek žydas ortodoksas Simono Ostrovskio dokumentikoje apie padėtį Vakarų Krante, tiek naujakurys iš Lietuvos LRT laidoje „Emigrantai“ ryžtingai teigia: „Čia yra Pažadėtoji žemė, ir ji priklauso žydams.“ Panašus pasakymas yra jau neįsivaizduojamas kur nors Vakarų Europoje – juk istorinių ar kitokių nuoskaudų vedinos beveik visos tautos siektų perbraižyti pastarosios žemėlapį! (Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad pagal 1948-ųjų metų Jungtinių Tautų Palestinos mandato padalijimo planą Izraeliui atitekusioje teritorijoje daugumą sudarė žydai, į Izraelį pabėgę nuo persekiojimų gimtosiose šalyse ir didžiąją dalį žemės sąžiningai išsipirkę iš arabų žemvaldžių, taigi šiuo atveju galime kalbėti apie vilsonišką tautų apsisprendimo teisę.)

Apibūdintas modernybės iššūkis ir jį aprėpiantis specifinis žydų santykis su savuoju nacionalizmu sudaro pirmąją Sliozkino aiškinimo dalį. Antroji Izraelio savasties ir ypatingo jo tautiškumo aiškinimo dalis atsiremia į Holokausto kultūros įsigalėjimą. Šis įsigalėjimas reiškia, kad Vakarų pasaulis „įgavo transcendentinę visuotinybę“, nes gimė naujas moralinis absoliutas – universalus blogis Vokietijos nacių pavidale. „Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas – vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime.“ Iš Dievo išrinktosios tautos žydai tapo nacių išrinktąja tauta, taigi galiausiai – Vakarų pasaulio išrinktąja tauta, kuriai kartais gali būti netaikomos kitoms tautoms galiojančios taisyklės. Tai leido Izraeliui tapti pačia ekscentriškiausia tautine valstybe  Europoje, tuo pačiu – atstumta, nesuprasta, izoliuota valstybe. „Įkūnydami smurtinį atpildą ir gryną nacionalizmą pasaulyje, kuris skelbiasi nevertinąs nei vieno, nei kito, jie atsiribojo nuo valstybių, tarp kurių norėjo patekti.“ Galima sakyti, kad Izraelis yra prašalaitis pasaulio tautų šeimoje, merkurininkas tarptautinėje apoloninėje sistemoje.

Visas šis visų pirma Sliozkino įžvalgomis paremtas pasakojimas sufleruoja, kad Netanyahu įstatymo projektas dėl nacionalinės žydų valstybės nėra atsitiktinis. Žydiškas nacionalizmas – ryžtingas, karingas, ginkluotas, stačiokiškas, teigiantis nenuneigiamą Izraelio žydiškumą, žydų valstybę verčiantis šiuolaikine Sparta – yra beveik neišvengiamybė, sudėtingos žydų tautos istorijos (ir, be abejo, priešiškai nusiteikusių kaimynų veiksmų) pasekmė, žydų atsakymas į jų kaip prašalaičių lemtį moderniame pasaulyje.

Tačiau šį nacionalizmą Izraelyje kone aktyviausiai atstovauja senstantis karininkų elitas. Galima spėti, kad anksčiau ar vėliau jį pakeis naujoji karta – mažėjant socialinei atskirčiai, nelygybei, augant pragyvenimo lygiui ir kintant socioekonominėms aplinkybėms, tikėtina, daugės ir žmonių, skeptiškai žvelgiančių į nacionalistinę „Likud“ retoriką ir balsuojančių už kairiąsias politines jėgas (politologai pastebi, kad už nacionalistines partijas neretai balsuoja žemesnių, nuskriaustų socialinių sluoksnių atstovai – Izraelio atveju tai yra iš arabiškų kraštų kilusios žydų bendruomenės, taigi ne-aškenaziai). Jie, tikėtina, ir sudarysiantys prielaidas žydiško nacionalizmo transformacijai, kad ir kokiai skausmingai ir sunkiai pasiekiamai (turint omeny straipsnyje išvardintas šio nacionalizmo susidarymo prielaidas).

Tad ar ir kaip minėta transformacija atvertų kelius taikai? Kodėl ji apskritai yra reikalinga?

Taikaus dviejų valstybių sambūvio link

Atsakymas į pastaruosius klausimus yra svarbus ne tik dėl to, kad jis yra tiesiogiai susijęs su nausėdijų Vakarų Krante problema, po truputį žlugdančia palestiniečių arabų valstybės įkūrimo galimybes. Totalinis tautiškumas ne tik atitolina sprendimą dėl tokios valstybės sukūrimo – jis patį šių dviejų valstybių potencialų sugyvenimą daro itin komplikuotą.

Totalinis tautiškumas reiškia perskyrimą ir atskyrimą, kurį šiandien reprezentuoja kelių metrų aukščio siena, atkertanti laisvą judėjimą tarp palestiniečių gyvenamų teritorijų Vakarų Krante ir Izraelio, Rytų Jeruzalės ir svarbiausių žydų nausėdijų. Apie atskirtį byloja ir griežtas Izraelio atsisakymas spręsti palestiniečių pabėgėlių, norinčių sugrįžti į Izraelį, problemą.

Net jei Palestinos arabų valstybė būtų įkurta dabartiniame Vakarų Krante ir Gazos Ruože, ši teužimtų 22 proc. istorinės Palestinos teritorijos. Nemaža dalis palestiniečių arabų tai greičiausiai laikytų jų pralaimėjimo įtvirtinimu, o ne pergale. Jų manymu, jie yra etninio valymo dabartinio Izraelio žemėje aukos, taigi Palestinos valstybės sukūrimas, palestiniečių akimis, reikštų jų silpnumo įrodymą.

Tuo tarpu pasaulietiškesnis Izraelis – respublikoniškas, užtikrinantis visų piliečių lygybę, remiantis visų pirma politinės Izraelio tautos sukūrimą – galėtų šį pralaimėjimo jausmą numalšinti. Žinoma, Izraelis turėtų likti žydų valstybe, bet kultūrine, o ne politine prasme. Daugiau nei dvidešimt procentų Izraelio gyventojų yra nežydai, ir tautinių mažumų skaičius tik didėja. Joms būtina užtikrinti lygiavertį demokratinį dalyvavimą šalies politiniame gyvenime, tuo pačiu suteikiant galimybę Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo arabams patiems statyti savo valstybės pamatus.

Kito kelio nėra: jeigu šios teritorijos netaps nepriklausoma Palestinos arabų valstybe, o bus prijungtos prie Izraelio, tuomet Izraelis arba turės suteikti palestiniečiams Izraelio pilietybę (tai reikštų, kad Izraelis nuo to momento nebus žydiškas nei kultūriškai, nei politiškai), arba paversti juos antrarūšiais ir beteisiais šalies gyventojais (dabartinėje status quo situacijoje panašiai ir yra). Kaip pernai pabrėžė Antony Lermanas daug atgarsio sulaukusiame straipsnyje „The New York Times“, liberalusis sionizmas negali palaikyti nieko kito, kaip dviejų valstybių sukūrimą, antraip Izraelis negalės išlikti žydiškas, nepažeisdamas žmogaus teisių ir demokratiško valdymo principų.

Taigi iš tiesų atviras ir pilietines laisves puoselėjantis Izraelis turėtų šansą išsaugoti taikų sambūvį su kaimynine Palestinos valstybe, tuo pačiu išsaugodamas savo kultūrinę tapatybę. Praktiškai toks demokratinis Izraelio atvirumas galėtų reikštis įvairiai: bent nedidelėmis galimybėmis daliai palestiniečių arabų pabėgėlių (pavyzdžiui, gimusių Izraelyje), palikusių šalį po 1948-ųjų metų karo, sugrįžti į Izraelį; arabų kalbos ir arabų kultūros rėmimu; kuo geresnių galimybių arabams įsidarbinti Izraelyje užtikrinimu; bendrų pajėgų, galinčių saugoti sieną su Libanu ar Sirija, sukūrimu; dviejų šalių ekonominės ir muitų sąjungos sukūrimu; bendros transporto infrastruktūros plėtojimu ir t.t.

Tokiame Izraelyje, žinoma, nebūtų įmanoma atšaukti arabų kalbos kaip valstybinės kalbos ir suteikti jai „specialų statusą“; toks Izraelis turėti sustabdyti nausėdijų plėtrą; toks Izraelis negalėtų būti tik žydų ir tik žydams. Izraelis turėtų permąstyti savo „unikalųjį ir keistąjį“ modernųjį žydiškąjį nacionalizmą. Tikimybė, kad šalia liberalesnės žydų valstybės galės taikiai gyvuoti ir Palestinos arabų valstybė, yra kur kas didesnė.

O totalinio tautiškumo Izraelis palestiniečių arabų akyse visuomet išliks kaip jų pralaimėjimo žymuo. Dar daugiau – jis galutinai nutols ir nuo gana liberalios žydų diasporos Vakaruose.

www.doxa.lt

2 4061

Šio teksto tema – ekonominės krizės: priežastys, pasekmės ir didžiausios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės. Trumpai aptarsiu dabartinį ekonomikos variklį kapitalizmą, jo ištakas bei veikimo principą. Rašysiu apie kylančias ekonomines krizes ir ieškosiu jų priežasčių. Taip pat apžvelgsiu ir pasekmes žmonėms, ekonomijai bei valstybių raidai. Bandysiu siūlyti ir savo požiūrį į šiuos reiškinius bei apmąstyti alternatyvinius variantus kaip išeiti iš šio uždaro rato.

Norint rasti priežastinį ryšį dėl kylančių krizių, teks sutelkti dėmesį ir į žmogaus psichologiją, galios žaidimus bei politiką. Kai kurios versijos gali atrodyti kaip sąmokslo teorijos, ypač dėl to, jog Lietuvoje apie tai dar labai mažai diskutuojama, bet užsienio šalyse krizė, kaip vienos iš kapitalo persiskirstymo ir galių įgijimo bei sutelkimo dar siauresniame rate žmonių, hipotezė, yra gan plačiai aptarinėjama.

Kapitalizmas

Kapitalizmas yra vyraujanti ekonomijos koncepcija dabartiniame pasaulyje. Po 1991 metų, kai griuvo TSRS, pasaulyje ėmė dominuoti globalus liberalusis kapitalizmas, kuriam nebebuvo alternatyvos. Nepaisant kelių mažesnių, uždarų valstybių, kurios tikrai nebuvo tas pavyzdys, kuriuo norėtų sekti kitos šalys. Tad nieko nuostabaus, jog labai taikliai atrodė F. Fukuyama tezė (kilo nuo knygos pavadinimo) apie istorijos pabaigą. Amerikiečių politologas Francisas Fukuyama išgarsėjo prieš du dešimtmečius, bandydamas išpranašauti, kad atėjo istorijos pabaiga. Tada jis tvirtino, jog žlugus komunizmui nebeliko alternatyvų liberaliajai demokratijai bei kapitalistinei sistemai. Savaime suprantama, kapitalizmas Švedijoje, Kinijoje ar Jungtinėse Amerikos valstijose skiriasi, bet tai vis tiek kapitalizmas.

Labiausiai paplitęs kapitalizmo apibrėžimas: kapitalizmas – visuomenės ekonominė formacija, pagrįsta privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomuoju darbu. Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis kapitalizmo bruožas – privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą (žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą (globalizacija).
Kapitalizmas turi kelias stadijas. Pirmoji, nuo kurios ir skaičiuojama kapitalizmo pradžia, yra merkantilizmas. Tai yra elementarus prekių, kurių nėra vienoje vietoje, o kitoje jų gausu, pervežimas ir pardavimas už daug didesnę kainą. Kaip pavyzdys buvo prieskonių gabenimas iš Azijos į Europą. Tam reikėjo jūrinių valstybių, kurios turėjo gerai išplėtotą infrastruktūrą, kolonijas, kartais ir karinio siuzereno laivyno, jog jėga būtų galima ginti kapitalisto interesus prieš kitus konkurentus ar vietinius, su kuriais galėjo būti ir konfliktiškų situacijų. Taip pat buvo plačiai naudojama investicijų sistema į būsimą krovinį, taip padedant neturtingesniam kapitalistui sukaupti lėšų prekybinei kelionei bei įgulai, o investuotojams, žinoma, jeigu kelionė būdavo sėkminga, gauti kelis kartus didesnį pelną. Tai buvo įžanga į gamybinį ir, kažkiek, į finansinį kapitalizmą. Tad 16 amžių galime laikyti masiškesniu kapitalizmo, kaip tam tikros globalios ekonomijos, gimimu. Nors panašaus pobūdžio prekyba vyko jau senokai, bet tokį intensyvumą pavyko pasiekti tik 16-17 amžiaus sandūroje, kada į lenktynes dėl pelningiausių prekybinių kelių įsijungė Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Olandija ir Prancūzija.

Pramoninis kapitalizmas, kuris gimė Didžiojoje Britanijoje 18 amžiaus pabaigoje ir 19 amžiaus pradžioje. Su sparčia technologine pažanga naujo profilio gamyklos išstūmė ankstesnes manufaktūras, nes perėjo nuo specialistų prie masinio–konvejerinio darbo ir nuo daugiau rankų prie dalinai mechanizuoto. Gamybinis kapitalizmas buvo viena matomiausių kapitalizmo apraiškų, bei vienas iš ekonominio augimo variklių, tiesa, socialinio teisingumo ten buvo maža ir jis buvo išsikovojamas tik per sunkią ir ilgalaikę, žmonių būrimosi į profsąjungas ir kovos už teisę į normalesnes sąlygas, veiklą. Nors pramoninis kapitalizmas, dalinai, ir išsikėlė į naujas augančio kapitalizmo ir pigios darbo jėgos šalis, bet tai ir toliau išlieka vienu iš pelno variklių, nepaisant kai kurių šiuolaikinių ekonomistų teigimo.

Finansinis kapitalizmas. Nors tai laikoma šiuolaikiniu reiškiniu, bet tai nėra teisinga. Jau 17 amžiuje Londone ir Amsterdame veikė biržos, kur tokios bendrovės kaip Rytų Indijos kompanija, kurios turėjo prekybinį monopolį su Azija, pardavinėjo savo ekspedicijų akcijas. T.y. leido investuoti ir tikėtis pelno ateityje. Dar vienas žinomas atvejis yra Olandijoje vykęs tulpių bumas, kurio metu sodinamų svogūnėlių vertė taip išaugo, jog net būdavo parduodami būsimi tulpių daigai. Vėliau, plėtojantis bankininkystei bei palūkanų sistemai, biržoms, įvairiems investiciniams fondams, tai išaugo iki gan sudėtingų mechanizmų, tokių kaip Volstryto gatvėje esanti birža.
Šios trys šakos, kurios mutavusios ir persipynusios egzistuoja dar dabar ir sudaro kapitalizmą. Trumpai tariant, kapitalizmo variklis yra pelnas bet kuria kaina ir jei kokioje valstybėje ar teritorijoje jam plėtotis nėra sąlygų, jis tiesiog migruoja į kitas vietas, kur už mažiausias sąnaudas galėtų generuoti didžiausią pelną.

Kapitalizmo krizės, kodėl jos kyla

Kapitalizmo sukeltos ekonominės krizės yra permanentinis reiškinys. Tiksliau jos vyksta ciklais, nuo augimo periodo iki perkaitimo ir kritimo. Krizės gali kilti dėl dvejopų priežasčių. Čia ypač svarbus, bent jau pastaruosius šimtą metų, tampa gamybinio ir finansinio kapitalizmo ryšys. Santykis tarp pinigų srautų investavimo, gamybos ar paslaugos bei pajėgumo tai realizuoti ir turėti pelną.

Lyginant didžiausias pastarojo šimtmečio ir labiausiai žmonėms įsiminusių krizių kilimą ir eigą galime pastebėti labai daug panašumų. Visada prieš ekonominį sąstingį būna greitas augimas, optimizmas, lengvai gaunamos paskolos ir augančios kainos – infliacija. Žmonės turi pinigų arba gali nesunkiai jų gauti. Jie nori vartoti ar ką nors įsigyti, bet jei paklausa auga greičiau už pasiūlą, tai prasideda spekuliaciniai procesai. Paslauga ar produktas pradeda viršyti savo realią kainą. Puikus pavyzdys – 2005-2008 metų laikotarpis su nekilnojamuoju turtu, kada žmonės jautė poreikį įsigyti jį, o valdantys tą kapitalą naudojosi situacija ir kėlė kainas. Kaina peržengė realių žmonių pajėgumų ribas, tad gelbėjo tik lengvai gaunamos gan didelės paskolos iš bankų. Visa sistema veikė puikiai iki tol, kol nekilnojamojo turto kainos pasiekė per daug didelį tašką, o bankų klientai tapo nemokūs, tad bankai, nebegalėdami susigrąžinti pinigų iš skolininkų (o juk reikia atsiskaityti su kitais klientais, tarkim, kai jie nori išsiimti indėlius), perėjo prie apsunkinto paskolų davimo ir tai buvo peilis verslui. Tada pradėjo griūti ekonominis kortų namelis.

Viena iš svarbiausių krizių priežasčių yra gyvenimas ne pagal savo kišenę bei naudojant tuos pinigus, kurių nei realiai turi, uždirbi ar turėsi kada ateityje. Kai pagal tokią sistemą gyvena nedidelis kiekis žmonių, tai situacija dar kontroliuojama, bet augimo laikotarpiu (dėl to ir buvo augimas, bet dirbtinis) buvo per daug išdalinta paskolų tiems, kurie neatitiko tradicinių mokumo reikalavimų.

JAV hipotekos rinkoje nuo 2001 metų ėmė suktis keista karuselė. Jau 2002 metais nestandartiniai kreditai (pvz: bedarbiams, turintiems mažas pajamas arba prastą sveikatos būklę) sudarė 6 procentus nuo visų išduotų kreditų apimties, o 2006 metais – net 20 procentų. Dar 20 procentų sudarė alternatyvieji kreditai Alt – A. Tai tokie atvejai, kai skolininkas turėjo švarią kreditavimo istoriją (visada grąžindavo bankui pasiskolintus pinigus), bet dabar negali patvirtinti savo pajamų. Rezultatas – 40 procentų, tai yra pusė suteiktų kreditų, buvo abejotini.

Be to prasidėjo spekuliaciniai uždarbiavimo procesai. Schema labai paprasta. Paėmus kreditą namui, kuris kainavo, tarkim, 100 tūkstančių dolerių, pirkti, buvo galima ramiai palaukti porą metelių, praktiškai nieko nemokėti už kreditą, o po to paimti naują kreditą. Tik namo vertė dėl staigaus kainų šuolio jau padidėjo iki 200 tūkstančių dolerių. Taigi, grąžinus senąjį kreditą ir už jį sumokėjus nedidelius procentus (bankai konkuravo tarpusavyje dėl palankesnių paskolų sąlygų sudarymo), grynasis uždarbis sudarydavo beveik 100 tūkstančių dolerių. Susigaudę kokia situacija, daugelis pradėjo imti kreditus vien spekuliaciniais sumetimais, o tai savo ruožtu dar labiau pakėlė gyvenamojo būsto kainas. Būsto rinka ėmė augti pašėlusiais tempais. Savaime suprantama, prie viso to augimą pajuto ir statybų pramonė, logistika, transportas ir kiti ūkio dalyviai.
Be abejo, po 6–7 metų tokios finansinės karuselės Jungtinės Amerikos valstijos turėjo prieiti tą ribą, kai nekilnojamojo turto kainų augimas turėjo sustoti ir kristi. Žmonių investicijos nuvertėjo, o paskolų buvo prisiimta ir bankai spaudė jas grąžinti. Kritus nekilnojamojo turto poreikiui dingo poreikis ir statyti, tad prasidėjo masiniai žmonių atleidimai iš įmonių, susijusių su statybomis. Prasidėjo domino efektas. Asmenų ir įmonių bankrotai, taupymas, o per jį kritęs vartojimas. Tai palietė ir įvairius kitus sektorius bei gamybą, kuri patyrė perprodukciją, kurios negalėjo realizuoti. Žinoma, pirmiausiai pradėjo mažinti savo žmogiškuosius resursus bei mažinti jų atlyginimus, kas vėl paveikė vartojimą.

Tiek 2008 (Amerikoje prasidėjo anksčiau), tiek ir 1929 metų ekonominės krizės gimė Jungtinėse Amerikos valstijose ir iš ten paplito po visą pasaulį. Nieko nuostabaus, nes finansinės JAV struktūros bei interesai gan glaudžiai apraizgę visą žemės rutulį. Krizę atlaikė tik autarkinės valstybės kaip Sovietų sąjunga (1929 metais) ir valstybinio kapitalizmo atstovė Kinija (2008 metais). Net ir JAV savo „Didžiąją depresiją“ suvaldė tik tada, kai pasuko labiau valstybės kontroliuojamos ekonomikos link bei pasuko valstybinių investicijų į masinį užimtumą ir mažas, bet užtikrintas pajamas, keliu. Beje, nacionalsocialistinė Vokietija daug ką pasiskolino iš T. Ruzvelto „naujojo kurso“ – Keinsizmo.

Tad kodėl vis kyla tokios finansinės ir ekonominės krizės? Yra kelios versijos. Pirmoje atsakymas paprastas – nevaržomas pelno siekimas. Pelno siekimas bet kuria kaina, greitai ir naudojant mažiausiai sąnaudų. Iš principo siekti ekonominės naudos yra teigiamas požymis ir tai vienas iš progreso varikliukų, tik problema tame, kad besivaikydamas vienadienio pelno kapitalizmas pats save naikina. Tiksliau naikina savas tautas ir valstybes.

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti pramonės gamyklų perkėlimą į Kiniją. Taip, kapitalas gauna naudą, nes mažiau moka darbuotojams ir dėl to gali pigiau gaminti bei laisviau varijuoti rinkos kainomis, tad turi pranašumą prieš Vakaruose likusius gamintojus. Nebent juos dotuotų valstybė. Bet tai, kas neša pelną pavieniams įmonių savininkams, neša nuostolius valstybei, nes iškeliaujant pramonei yra netenkama darbo vietų bei surenkamų mokesčių. Be to, kita valstybė turi puikią progą įsisavinti naujas jų pramonės technologijas ir panaudoti tai savos pramonės diegimui bei, su laiku, nukonkuruoti Vakarų pramonininkus.

Kitas pavyzdys – imigracija iš trečiųjų šalių, kada kapitalas, siekdamas didesnio pelno, ieškosi darbuotojų iš žemesnio uždarbio valstybių. Iš vienos pusės kapitalą galima suprasti, bet žvelgiant plačiau, vėl numušami atlyginimai vietiniams, jų perkamoji galia smunka, visuomenėje kyla įtampa. Na o imigrantai dažnai gyvena taupiai ir uždirbtus pinigus investuoja savo gimtinėse, tad pinigus „išveža“, vietoj to, jog daugiau vartotų šalyje, kurioje dirba.

Antroji versija teigia, jog krizės (bent jau didžiosios XX amžiaus) nėra neplanuotas reiškinys, o susijęs su federalinio rezervo banku ir už jo stovinčiais asmenimis, kurie, turėdami milžinišką įtaką pinigų emisijoje bei bankiniame sektoriuje, inicijuoja krizes. Kokia prasmė? Turint didelius piniginius išteklius galima kriziniu laikotarpiu, kai dauguma firmų išgyvena labai sunkius laikus, tiesiog supirkti jų kapitalą, taip stiprėjant ir eliminuojant konkurentus. Kaip tai padaroma? Turint pinigų spausdinimo teisę ir valdant didžiausius šalies bankus tai nėra sunku. Apie technologiją rašiau aukščiau.

Kokios ekonominės krizės pasekmės ir kam tai naudinga?

Kiekviena krizė sukrečia visuomenę. Auga bedarbystė, krenta BVP, mažėja vartojimas, o per tai ir pelnai, tad atrodo net keistas tokio klausimo kėlimas, bet kiekviena nelaimė kažkam gali virsti ir laime.

Pasak James Fulcher, kapitalizmo krizės nėra išskirtiniai įvykiai, veikiau jie yra neatskiriama normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis. 19 amžiuje jos virto pasikartojančiu ekonominio gyvenimo reiškiniu (maždaug kas dešimtmetį, tiesa, dėl ne tokios intensyvios globalizacijos krizės būdavo daugiau lokalios). Jį papildo Karlas Marksas, teigdamas, jog būtent krizės padeda kapitalizmui išlikti, nes jos eliminuoja perprodukcijos įtampą, išstumia iš rinkos mažiausiai efektyvius gamintojus ir leidžia iš naujo įsisukti dorybingiems ratams, kai įmonių uždarymas ir bankrutavimas gamybą daugmaž grąžina prie realios paklausos. Panašiai žemesni darbo atlyginimai didina pelningumą ir leidžia mažinti kainas, o tai skatina paklausą. Mažesnė palūkanų norma pigina investicijoms skolinamo kapitalo kainą. Gamyba vėl plėtojama, darbo užimtumas didėja, ir vis daugiau žmonių turi pinigų kišenėje, kad galėtų nusipirkti jos produktų.
Paprastai tariant, kiekviena ekonominė krizė yra kaip šios ekonominės sistemos atsinaujinimas ir natūrali atranka, po kurios išlieka stipresni. Be abejo, kapitalas dėl to vis labiau koncentruojasi ir kaupiasi vienose rankose, nes atlaikyti nuolatines ekonomines krizes gali tik tie, kurie yra pakankamai dideli, jog galėtų išgyventi blogąjį periodą.

Pasinaudodami kriziniu laikotarpiu smukusiais darbo atlyginimais bei nekilnojamojo turto, kitų firmų akcijų kainomis, jie turi puikią progą už mažas sąnaudas gauti daugiau naudos tiek greitu metu, tiek ilgesniame laikotarpyje. Tad iš krizių laimi tik turtingieji. Dažniausiai jie išeina iš krizių dar turtingesni.

Tad, kaip skelbia Oxfamo ataskaita, šiandien 85 turtingiausi pasaulio žmonės valdo 1 trilijono svarų sterlingų vertės turtą, t.y. tiek pat, kiek 3,5 milijardai skurdžiausiai gyvenančių pasaulio žmonių. O skirtumas vis auga.

Kokia ateitis ir ar yra pakaitalas kapitalizmui?

Kaip jau rašiau anksčiau, ekonominės ir finansinės krizės yra užprogramuotos pačiame kapitalizme kaip ekonominėje doktrinoje bei jo ekonominiuose cikluose. Problema identifikuota ir aiški, tik su pakaitalu yra daug sunkiau. Komunizmas, kaip ekonominė alternatyva, žlugo neatlaikęs varžybų su kapitalistiniu pasauliu. Likęs socializmas įsipaišo į bendrą liberalios ekonomikos vaizdą, tiesiog išlaikydamas tam tikras socialines garantijas ir „žmogiškesnį“ veidą, bet tai sistemos nekeičia. Kiti, trečio kelio, ieškojimai niekaip nesuformuluoja aiškios doktrinos ir neišeina iš marginalijų, todėl kapitalizmas ir dominuoja. Žinoma, tam įtakos turi ir tai, jog jį palaiko stipriausias šio šimtmečio politikos hegemonas – Jungtinės Amerikos valstijos. Tiek savo ekonominiais įrankiais, tiek ir karine jėga.

Josephas Stiglitzas, buvęs vienas iš vadovaujančių Pasaulio banko veikėjų, teigė, jog TVF (tarptautinio valiutos fondo) politikai daro įtaką finansiniai Volstryto interesai. Na o abi minėtas organizacijas dar antro pasaulinio karo metu, toje pačioje Breton Woods konferencijoje, įkūrė amerikiečiai, kaip paramą po karo atsikuriančioms šalims. Be abejo už tai, jog gautų taip joms reikalingą paramą, reikėjo atitikti tam tikrus standartus, kurie sutapo su JAV finansiniais interesais. Tad liberalusis kapitalizmas laikysis tol, kol jį rems pasaulio hegemonai.

Žinoma, yra teorijų, jog kapitalizmas, su savo nuolatinėmis krizėmis ir vis didėjančiu turto koncentravimu bei likusių masių nuskurdinimu, sunaikins pats save. Pasak K. Markso, didėjant darbininkų organizuotumui ir sąmoningumui, kapitalui tampant vis didesniam bei turtingesniam, o proletarui vis vargingesniam, darbininkija sukils ir įves proletariato diktatūrą. Bet reikia pastebėti, jog tai neįvyko, o masinės darbininkų organizacijos silpsta ir labiau linkusios flirtuoti su esama sistema negu žengti radikaliu keliu.

Įdomią teoriją kelia suomių intelektualas Kai Murra, savo veikale „Revoliucija ir kaip ją vykdyti modernioje visuomenėje“. Jis taip pat teigia, jog kapitalizmas, siekdamas vis didesnio pelno, pats save sunaikins, jog siekdamas šalinti visus jam veikti trukdančius apribojimus naikins net pačią valstybę, tuo pačiu netekdamas ir savo gynėjo. Taip pat, mažindamas sąnaudas ir gamybą bei net ir ofisus keldamas į mažesnio užmokesčio šalis, kapitalizmas nuskurdina savo vieną iš rėmėjų – viduriniosios ir aukštesniosios klasės gyventojus, kurie kapitalizmui iškeliant kapitalą į besivystančias šalis gali netekti geriau apmokamų darbų ir socialinio mobilumo. Tai vadinama galimybė pakilti į aukštesnį pragyvenimo lygį. Tad prie masinio proletariato prisijungtų ir nepatenkintas vidurinysis sluoksnis. Žvelgiant į ekonominę viziją, Kai Murros siūlo pažaboti finansinį kapitalizmą, ypač bankininkystės sektorių.

Išvados

Išsiaiškinome, jog liberalusis kapitalizmas yra dabar dominuojanti ekonominė doktrina. Taip pat, jog krizės yra viena iš natūralių kapitalizmo būsenų. Be abejo jų paplitimas ir žala daug priklauso nuo valstybių turimų įrankių krizėms valdyti ir globalizacijos masto. Kuo labiau pasaulis integruosis į vieną sistemą, tuo sunkesnės bus krizių pasekmės. Bet, kadangi pelnas irgi auga, stambus kapitalas bus suinteresuotas didesniu globalizacijos lygiu.

Šiuo metu nėra jokios aiškesnės ir bent kiek agresyviau nusiteikusios ekonominės doktrinos, kuri mestų iššūkį kapitalizmui, todėl artimiausiu metu nenusimato jokie pasikeitimai, tad ir toliau gyvensime nuolatinių ekonominių pakilimų ir kritimų karuselėje.

Marius Jonaitis

0 1036

Rapolas Valiukevičius

Norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą stringančiomis derybomis tarp Graikijos vyriausybės ir Europos Sąjungos institucijų – abi pusės turėtų užmegzti dialogą ir pasiekti abipusį kompromisą; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą situacija Gazos ruože – atitinkamos institucijos turėtų tučtuojau pradėti tyrimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, o konfliktuojančios pusės – sėsti prie derybų stalo ieškoti taikaus sprendimo; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą Ebolos viruso protrūkiu Afrikoje – jau greit bus šaukiamas eilinis neeilinis posėdis JT taryboje aptarti susidariusios situacijos; norėčiau išreikšti gilią užuojautą eilinio, prie Lampedūzos krantų nuskendusio pabėgėlių laivo aukų artimiesiems – šiandien mūsų mintys su Jumis.

Norėčiau išreikšti gilų ironijos pliūpsnį – 200 privačių lėktuvų, skrendančių į Davosą aptarti klimato kaitos problemų, galiausiai nutars išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia CO2 emisija; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia terorizmo išpuolių grėsme Europoje – turime imtis visų įmanomų saugumo priemonių, kad užkirstume kelią dar vienam kruvinam išpuoliui; galiausiai, norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą, kad Giorgio Agambenas buvo teisus.

2013 metais, kalbėdamas sausakimšoje auditorijoje Atėnuose, Giorgio Agambenas atkreipė dėmesį į saugumo sąvoką, kuri po Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV tapo dominuojančia paradigma pasaulio politikoje – saugumo tikslais priimami sprendimai yra nekvestionuojami; prisidengiant saugumo tikslais vardan demokratijos, ribojamos žmogaus teisės bei socialinės praktikos, kurias taip mėgstame paminėti brėždami skirtį tarp neva autoritarinių režimų ir demokratinių visuomenių.

Prieš saugumo tikslus mes keliame baltą vėliavą ir rankas į viršų – apginkite mano teisę streikuoti ją apribodami; saugokite mano privatumą interneto erdvėje įgalindami specialiąsias saugumo tarnybas laisvai rinkti duomenis apie mane; norėčiau, kad mano laisvalaikis būtų mano privatus reikalas, bet letenom plosiu, kai montuosit stebėjimo kameras mano gatvėje; apsaugokit mane nuo karo pirkdami tankus – daugiau ginklų mažiau priešų! Šį paradoksų ir kontroversijų sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės, kaip ir sąrašą krizių – realių ar fikcinių – kurios neva įgalina šalių vyriausybes be visuomenės dalyvavimo priimti šiuos ar panašaus tipo įstatymus.

Krizės ir jų reprodukcija tampa ne išimtini, o taisykle, įgalinančia valdymo formą, kuri primena  nepaprastąją padėtį, kuri nėra paskelbta. Istoriškai nepaprastoji padėtis reikšdavo neilgą laikotarpį, kuomet, reaguojant į netikėtai iškilusį pavojų, būdavo ribotam laikui suspenduojamos tam tikros pilietinės teisės ar įstatymai, kol bus atkurta tvarka ir sugrįžta prie įprastos įvykių  tėkmės. Šiuo metu nepaprastoji padėtis formaliai nepaskelbiama – ją keičia ir reprodukuoja neapibrėžti terminai, tokie kaip saugumo tikslai, krizė ar hibridinis karas, kurių dėka sukuriamos prielaidos įtvirtinti fiktyviai ir slenkančiai  nepaprastajai padėčiai. Skirtumas tarp formaliai deklaruotos nepaprastosios padėties ir dabartinės, nepaskelbtos nepaprastosios padėties yra tas, kad pirmoji reikšdavo trumpą laikotarpį, kol situacija sugrįš į įprastą būseną, o antroji yra veikiau nauja valdymo forma, sutampanti su esama chronologine laiko tėkme.

Pokyčiai, apie kuriuos turėtume šnekėti esamuoju laiku ir kurių galutinio rezultato dar nežinome, leidžia teisėtai kelti klausimą: ar mes vis dar gyvename demokratinėje visuomenėje? Dar daugiau – turėtume klausti, ar visuomenę, kurioje gyvename, vis dar galime laikyti politine visuomene? Paradoksalu, tačiau dabartinėje liberaliosios demokratijos visuomenėje, pasižyminčioje hegemoniniu ekonominiu liberalizmu, matome augančias policijos pajėgas, stiprėjančias ir vis daugiau socialinių sferų aprėpiančias saugumo technologijas bei piliečių kontrolės mechanizmus.  Garsųjį liberalizmo moto laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti) turėtume suprasti ne tik kaip ekonominį liberalizmą įprasminantį lozungą siaurąja prasme, tačiau ir kaip paradigmą vyraujančiai  politinio valdymo formai – leiskime įvykiams įvykti, o, jiems įvykus, nukreipkime juos geriausia (šiuo atveju pelningiausia) tėkme.

Šį procesą puikiai įprasmina skambūs žodžiai, dažnai pasigirstantys iš „šampaninių“ verslininkų lūpų: krizė – tai naujų galimybių metas. Krizė, visuomenės sumaištis ir baimė, kurią sukelia netikėti įvykiai, sukuria sąlygas pokyčiams, kuriuos kitu atveju būtų sunku pasiekti dėl didelio visuomenės pasipriešinimo. Praėjus mėnesiui po Rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV buvo priimtas Patriotinis Aktas, faktiškai įgalinęs specialiąsias tarnybas laisvai rinkti asmeninius piliečių duomenis (kiekvienas pilietis yra potencialus teroristas, kol neįrodyta kitaip); skęstančios  pabėgėlių baržos Viduržemio jūroje suburia daugiau Frontex‘o karių prie išorinių ES sienų; 2008 m. ekonominę krizę vainikuoja neregėto masto socialinių išlaidų karpymai; didėjanti ekologinė krizė ir tarša tampa pretekstu susikurti taršos leidimų rinkai – jei negalime nulipti nuo deginto kuro adatos, tai bent pasipelnykime iš to.

Turbūt lengviausias paaiškinimas, kodėl šiuo metu matome blyškius naujo režimo formacijos kontūrus, yra tas, kad dabar yra tiesiog per brangu spręsti socialines, ekonomines ar ekologines problemas, šalinant jų priežastis. Žymiai pigiau yra valdyti  pasekmes. Dabartinės valstybės nebėra tvarkos ir disciplinos valstybės,  veikiau valdymo ir kontrolės – esame depolitizuojama masė, dirbsianti daugiau už mažiau, pamiršianti, kas yra socialinė apsauga ar stabili gyvenamoji vieta, nes visada būsime patys kalti (labiau stenkis gerbiamoji, turbūt nekonkurencinga rinkoje būsite), o bet kokia maišto ar nesutikimo paklusti forma bus palydėta skaudžia bausme bei ašarinėmis dujomis. Geriausiu atveju būsime pakviesti prie derybų stalo sužinoti, kad šiuo metu situacija yra nepalanki, palaukite geresnių laikų.

2013 metais, skaitydamas Giorgio Agambeno straipsnį, mintyse įsivaizdavau Atėnų ar Madrido gatves – kur nuo krizės pradžios riaušės ir neramumai tapo kasdienybe. Ten didžiulio masto karpymai socialiniame sektoriuje netikėtai nepalietė policijos pajėgų, veikiau, priešingai –  vis daugiau milijardų buvo skiriama naujai ginkluotei, vandens patrankoms ir riaušių policijos arsenalui. Lietuvoje šie pokyčiai taip pat lėtai vystėsi (pavyzdžiui, po 2009 m. riaušių prie  Seimo buvo smarkiai apribotos viešų susirinkimų teisės), tačiau dėl menko visuomenės įsitraukimo į politinius procesus, neegzistuojančios kritinės minties žiniasklaidoje ir smėlio pilyse įstrigusių akademikų ar viešųjų intelektualų į šiuos procesus dėmesio nekreipėme ar tiesiog to nejutome, nežinojome, galiausiai, mums tikriausiai net nerūpėjo. Galbūt jei būtume  domėjęsi labiau, dabartinių įvykių fone gebėtume nepasiduoti isterijai ir išlaikyti kritinį mąstymą apie aktualius procesus. Deja, galima konstatuoti, kad per paskutinius metus įžengėme į  pilkąją zoną, kurios ribas vis dar brėžiame.

Kas dieną girdime apie  penktąją koloną, hibridinį karą, įtemptą geopolitinę situaciją, Rytų-Vakarų santykių krizę ir panašiai. Priešas jau čia pat, tik šį kartą jis be veido, jis – tavo kaimynas, jis – tavo bendradarbis, jis – naudingas idiotas, jei tik nesutinka su dabartine vykdoma politika ir žiniasklaidos diskursu. Jau imamės visų įmanomų priemonių šiuos idiotus pažaboti – pradedant absurdiškomis kratomis pas švelniai tariant ekscentriškus konspiracijų teoretikus ir sekspertes, nepageidaujamų informacijos šaltinių cenzūra (nepaisant to, ką mes manome apie informacijos turinį šiuose kanaluose, jie turi teisę egzistuoti, jei vis dar tariamės žaidžiantys demokratiją ir gerbiantys žodžio laisvę) ar baigiant žymiai grėsmingesnėmis priemonėmis, kaip privaloma karinė tarnyba bei sparčiai nykstančios ribos tarp neva civilinės ir krašto gynybos funkcijas atliekančių institucijų ir vis labiau įtvirtinamos hierarchijos jose.

Tai, kas vyksta šiuo metu, nėra laikina, tai nėra priemonės, kurios išnyks, pasibaigus konfliktui Ukrainoje. Veikiau tai yra naujo režimo formacija, kurios rezultatus mes dar pajusime netolimoje ateityje. O kol jų lauksime, norėčiau dar kartą išreikšti gilų susirūpinimą, kad giliems susirūpinimams galas dar toli.

www.doxa.lt

 

0 1461

Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n a s 2004; J a k š t a s 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (B u tk u s 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populiarinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė.

Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokėsi, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laikraščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nusistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moksleivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo.

Šliūpas prisipažino, jog savo akimis išvystas latvių atsidavimas „savo tautos labui ir laimėjimui kovoje už būtį“ paskatino jį ne tik tapti „veikliu nariu lietuvių studentų būrelyje“, bet ir gilintis į savo tautos praeitį (Šliūpas 1930, 9). Istorija buvo veik svarbiausiu Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltiniu – tai pastarajam buvo akivaizdus kaimyninių tautų bendros etninės kilties, bendros praeities ir istoriškai determinuotos ateities liudijimas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje Šliūpas gerai susipažino su Livonijos istorija, o Lietuvos istoriją studijavo savarankiškai, skaitydamas vokiečių ir lenkų istorikų veikalus. Tačiau didžiausią įspūdį jam padarė Simonas Daukantas – ypač pažintis su pastarojo „Pasakojimų apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ rankraščiu (Š l i ū p a s 1927, 39). Daukantas pabrėžė ypatingą lie tuvių ir latvių etninį artumą – lietuvių tautą, gyvenusią „Lietuvos pasvietyje“, jis dalijo į šešias gimines: aukštaičius, žemaičius, prūsus, jotvingius, baltuosius gudus ir latvius (D a u k a n t a s 1976, 12–14), ir įrodinėjo, jog net pats žodis „latvis yra pagadintas žodis lietuvis“ (Ibid., 13). Daukantui latviai ir lietuviai – tai viena tauta, kurią tik, deja, perskyrė istorinė lemtis.

Šliūpas, priešingai nei Daukantas, nemanė, jog latvis ir lietuvis yra tas pats. Jo manymu, lietuviai ir latviai – tai dvi tautos, kilusios iš tos pačios „lietuviškos padermės“. Tiesa, skirtis tarp šių tautų, jo akimis žvelgiant, tokia menka, jog net žodis „tauta“ jam netiko apibūdinti lietuvių-latvių santykį. Tauta Šliūpui – tai liaudis, „turinti savotišką kalbą, savotišką praeitį ir kultūrą, savotiškus reikalus“ (Š l i ūp a s 1917, 20). Jam regėjosi, jog šie tautas skiriantys bruožai tarp lietuvių ir latvių per mažai raiškūs, jog būtų galima besąlygiškai kalbėti apie dvi atskiras lietuvių ir latvių tautas. Šliūpas manė, jog šias tautas sieja itin artima giminystė ir jei šios tautos nebūtų buvusios istorijos būvyje perskirtos jėga (latvių žemėse įsikūrusių kalavijuočių), tai jos, be abejonės, būtų sukūrusios bendrą valstybę ir Mindaugas būtų tapęs lietuvių ir latvių karaliumi. Todėl ne atsitiktinai Šliūpo parašytoje ir XX a. pradžioje išleistoje lietuvių tautos istorijoje autoriaus dėmesys nuolat slysteli latvių pusėn – tarsi užmetant akį likimo atskirtos tautos dalies pusėn. Latviai jam rūpėjo ne mažiau kaip Mažoji Lietuva. Šliūpas teigė, jog ne tik Mindaugo laikais, bet ir vėliau būta istorijos suteiktų, tačiau, deja, neišnaudotų progų giminiškas tautas sutelkti į vieną valstybę – taip jis vertino Livonijos patekimą LDK vasalinėn priklausomybėn XVI a. Tačiau tuomet, pasak jo, tam sutrukdęs lietuvių diduomenės sulenkėjimas.

Šliūpas tikėjo, jog tautų atgimimo laikotarpis, prasidėjęs XIX a., giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė naują progą artimiau susaistyti tolimoje praeityje prievarta atskirtas giminiškas tautas. Tolimą praeitį primenantį lietuvių tautos istorinį naratyvą Šliūpas pavertė tarnauti lietuvių ir latvių etninio bendrumo liudijimui, o štai latvių tautos istorijos apybraižos, pavadintos „Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“, jis sėdo rašyti siekdamas lietuviams padėti pažinti giminišką latvių tautą. Tiesa, tikslas buvo tas pats – kad „prisidėtu prie suartinimo Latvių su Lietuviais, iš ko didoka nauda dvasiška bei politiška galėtu išeiti abipusiai“ (Šliūpas 1900, 4). Šioje latvių tautos istorijos apybraižoje jis daug dėmesio paskyrė latvių tautinio atgimimo istorijai ir net pateikė trisdešimt aštuonių latvių tautinio judėjimo veikėjų biografijas. Visa tai persmelkta asmeniškos Šliūpo simpatijos latvių tautai.

1884 m. atsidūręs emigracijoje JAV Šliūpas toliau populiarino lietuvių–latvių vienybės idėją. Kaip pats teigė, sau tuomet užsibrėžė kelis svarbiausius veiklos prioritetus: „Nuo pačių pradžių mano triūsui Amerikoje buvo užsibrėžtos aiškios linijos pirmoje vietoje lietuvybė su idealu laisvos Lietuv – Latvijos, 2) troškimas atsiskirti nuo lenkų įtakos, kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, ir 3) noras šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų“ (Š l i ū p a s 1927, 100). Taigi lietuvių-latvių vienybės idėja Šliūpui buvo tiesiog tapati Lietuvos politinės nepriklausomybės idėjai. Jis buvo įsitikinęs, jog politinė lietuvių ir latvių nepriklausomybė bus pasiekta tik tuomet, jei abi tautos sutartinai sieks politinės emancipacijos.

Pirmąja vieta lietuvių-latvių vienybės idėjos platinimui lietuviškoje išeivijoje tapo Šliūpo kartu su Mykolu Tvarausku 1884–1885 m. leistas lietuviškas savaitraštis Unija, virtęs lietuvių-latvių vienybę skelbiančiu ruporu. Šiame laikraštyje Šliūpas ugdė lietuvių tautinę savigarbą ir savimonę, kėlė nepriklausomos lietuvių ir latvių valstybės idėją. Žadindamas lietuvius politinei emancipacijai jis ragino nesitikėti malonės iš kitų, o patiems siekti laisvės. Jis buvo įsitikinęs apie neišvengiamai Europoje artėjantį panslavizmo ir pangermanizmo susidūrimą, kuris virs imperijų karu. Jis manė, jog Lietuva ir Latvija galės „atgauti valnybę“ tik tuomet, kai „susirems savytarpe Pangermanizmas su Panslavizmu“, todėl ragino rengtis pasinaudoti imperijų susidūrimu siekiant Lietuvai ir Latvijai laisvės – kviesdamas tautinius judėjimus susitelkti ir internacionalizuoti Lietuvos ir Latvijos laisvės klausimą pareiškiant visam pasauliui balsu apie savo teises į etnografinę lietuvių ir latvių erdvę (Unija 1885a, 1–2). Unijoje Šliūpas išdėstė ir pačius bendriausius jo projektuojamos būsimos Lietuvos–Latvijos valstybės sandaros principus, kuriuos vėliau, iki pat savo gyvenimo galo, tik gludino ir detalizavo. Šią valstybę jis regėjo kaip demokratinę respubliką, kurioje visų piliečių teisės bus lygios, o valstybė taps sociallinio teisingumo garantu (Unija 1885b, 1–2). Unija tapo vieta, kur panslavizmui ir pangermanizmui Šliūpas priešpriešino savąją judviejų įveikos doktriną, kurią Vincas Trumpa taikliai pavadino panlituanizmu (Trumpa 2001, 404).

Lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas populiarino pirmai progai pasitaikius. Tačiau raiškiausiai lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas aktyvuodavo tuomet, kai tik pagausėdavo vilties, jog Lietuva gali ištrūkti iš ją varžančių Rusijos imperijos gniaužtų, t. y. tuomet, kai atsirasdavo vilties politiškai suvienyti lietuvius ir latvius vienoje valstybėje. Taip 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu Šliūpo ir jo bendražygių kreipimesi į tautiečius greta tautos apsisprendimo teisės, socialinio teisingumo, sąžinės ir politinės laisvės reikalavimų nuskambėjo ir veikiau į šūkį panašus reikalavimas: „Tesusivienija Lietuva su Latvija, kaip brolis su broliu, ir tegul įtekmės juos skiriančios nuo tiek šimtmečių, prasmenga!“ (Kova 1905, 51).

Šliūpo lietuvių ir latvių bendros valstybės kūrimo idėjai pritariančių buvo mažai. Tiesa, buvo tokių, kurie kaip Šliūpas lietuviškai latviškos respublikos neprojektavo, bet jų lietuviškos erdvės samprata buvo panaši į Šliūpišką – grįsta etninio bendrumo idėja. Toks, pavyzdžiui, buvo Juozas Gabrys, kuriam Dauguva buvo

„antra [po Nemuno – aut. pastaba] didelė Lietuvos upė“, o lietuviškos žemės geografinės aukštumos buvo trys: Didžioji Lietuvos aukštuma, Telšių kalnai ir Latvių aukštuma (G a b r y s 1906).

Šliūpo samprotavimai apie tai, jog „Prūsų Lietuva, Latvija ir Didėji Lietuva yra broliai, vienos motinos sūnūs ir nors juos pereitų gadynių likimas perskyrė, tai susipratimas ir laimingesnės ateities troškulys turėtų subendrinti iš naujo taip, kad pražydėtų Lietuv – Latvijos respublika“ (LM 1913, 975–976), vertinti daugelio kaip politinė utopija. Tačiau 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas suardė iki tol kaip nepajudinamą regėtą geopolitinę konjunktūrą Europoje ir tautiniams judėjimams suteikė vilties, jog pasibaigus karui bent iš dalies bus patenkinti pastarųjų lūkesčiai – savo valdinių lojalumu karo metu susirūpinusios imperijos patenkins tautinių mažumų siekį gauti bent kultūrinę autonomiją imperijų viduje. Šliūpas vylėsi, jog karas pasibaigs Rusijos pergale, o tuomet ir pavyks sutelkti į vieną visas lietuviškas žemes (iš Vokietijos

bus atimta Mažoji Lietuva), bei tikino, jog „susitelkę lietuviai ir latviai krūvon, įsisteigs lietuviškai latvišką respubliką, įsirengs savo mokyklas, praplatins pramonę ir pirklybą, pagerins žemę ir gyvens laimingai, mylėdami laisvę, šviesą, dorybę ir gerovę“ (LM 1914, 1224). 1914 m., karo pradžioje, kai rusai triuškino vokiečius Rytų Prūsijos erdvėje, pagrindo tikėti Rusijos pergale visuomenei buvo apsčiai.

Taigi Šliūpas manė, jog jo lietuvių ir latvių valstybės idėja galės būti įgyvendinta pasibaigus karui į vienas rankas „surinkus“ etnines baltų žemes. Jis ne vienintelis turėjo tokių vilčių – jų lietuvių tautiniame judėjime būta daugiau. 1914 m. rudenį lietuviškoje išeivijoje JAV keliskart nuskambėjo politinis siekis kurti bendrą lietuvių–latvių autonominį vienetą ar net savarankišką valstybę. Tuo metu ir lietuvių informaciniam biurui Paryžiuje vadovaujantis Juozas Gabrys propagavo autonominės Lietuvos politinį projektą (pasak Gabrio, „Lietuvai reikalinga ne bile savyvalda, bet kuonplačiausia autonomija su Seimu senobinėj Lietuvos sostinėj

Vilniuje“), o Lietuvos autonomiją jis įsivaizdavo artimais federaciniais ryšiais susaistytą su tokia pačia autonomiška Latvija. Gabrys kaip atsaką pangermanizmui ir panslavizmui pasiūlė panlituanizmo doktriną – „reikalingumą suartinti ant panlituaniškojo pamato dvi skeveldri kadaise galingos ir skaitlingos mūsų tautos“ (G a br y s 1914).

Pirmojo pasaulinio karo metais Šliūpas ypač aktyviai populiarino bendros lietuvių–latvių valstybės idėją. 1917 m. pradžioje jis apkeliavo vienuolika JAV miestų, skaitydamas paskaitas, kuriose dalijosi mintimis apie lietuvių tautos ateitį ir piešė būsimos valstybės viziją. Jo vizijose buvo demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika etnografinėje lietuvių ir latvių erdvėje (lietuviška erdvė Šliūpui – tai Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijos su Mažąja arba Prūsų Lietuva, kurios vakarinė siena yra linija Braunsberg (dabar Braniewo) – Lyck (dabar Ełk), o latviška erdvė – tai „Kuršas, Vidžemis bei dalis Polocko apielinkėse“) su tiesiogiai renkamu prezidentu ir seimu, renkamais teisėjais bei valdininkais. Jis aiškino, jog šioje respublikoje bus skiriamas ypatingas dėmesys švietimui, kuris bus atribotas nuo religinių konfesijų įtakos – „valstybė turės būti griežtai atskirta nuo religijos ir bažnyčios“. Aukštosios mokyklos bus Vilniuje, Karaliaučiuje ir Rygoje. Lietuvių kalba Lietuvoje, o latvių Latvijoje bus valstybinėmis kalbomis.

Nesunku pastebėti, jog sektinu valstybės sandaros pavyzdžiu Šliūpui buvo JAV (Š l i ū p a s 1917, 21–27). Jis buvo JAV demokratijos gerbėjas, nors ir kritiškai vertino šios valstybės realijas – pirmiausia socialiniu aspektu (Š l i ū p a s 1897). Tuo metu projektuodamas bendrą lietuvių–latvių valstybę Šliūpas buvo įsitikinęs, jog „tik lietuviškai – latviškajai padermei suėjus į daiktą, tėra galima tikėtiesi, kad laisva Lietuv – Latvija užsilaikyti galėtų“ (Š l i ū p a s 1917, 6–7). Nors bendrą lietuvių–latvių valstybę jis projektavo pirmiausia galvodamas apie esminę prielaidą įkūnyti lietuvių ir latvių politinės nepriklausomybės siekį, Šliūpas nepamiršo ir jam svarbaus sąžinės laisvės klausimo, kuris jam pirmiausia siejosi su tikėjimo ir (ar) netikėjimo laisvės pasirinkimu. Būdamas laisvamanis, jis nuogąstavo, jog nepriklausomybę iškovojusioje etnografinėje Lietuvoje dominuojanti katalikybė gali netrukus įgyti valstybinės religijos statusą. To jis labai nenorėjo, todėl vylėsi,

jog bendroje lietuvių–latvių valstybėje (kur „dauguma lietuvių yra Romos katalikais, o Prūsų lietuviai ir latviai daugumoje yra protestantais“) susidūrus dviem dominuojančioms religinėms konfesijoms (katalikams ir protestantams), „teokratija neturėtų persvaro ir netrukdytų valstybės pažangos, nes būtų atsvaras tarp katalikybės ir tarp protestantybės“ ir taip būtų užkirstas kelias oficialios valstybinės religijos įteisinimui (Š l i ū p a s 1917, 7).

Po 1917 m. vasarį įvykusios buržuazinės revoliucijos, Šliūpas iškeliavo į Rusiją. Didelių vilčių su Laikinąja vyriausybe jis nesiejo, tačiau nusprendė pasinaudoti demokratine šalimi tapusios Rusijos viešąja erdve populiarinant savąją valstybės viziją – Lietuvos–Latvijos respubliką. Atvykęs į Petrogradą ir prisistatęs Lietuvių tautos tarybon jis be užuolankų pareiškė atkeliavęs skelbti lietuvių–latvių respublikos idėją (T 1917 10 05). Lietuvių veikėjus jis tikino, esą JAV lietuviai truputį skiriasi „Lietuvos ateities politikos klausimo rišime“ – esą jie pageidauja „lietuviškai latviškos respublikos“ (T 1917 08 24). Suprantama, toks pareiškimas buvo labai drąsus ir niekuo nepagrįstas.

Šliūpas labai susidomėjo latgalių savarankiškumo siekiais. Latgalių regiono specifiškumą Šliūpas žinojo gerai, tačiau latgalių autonomijos siekis jam buvo didelė naujiena. Susidomėjęs latgalių tautiniu judėjimu, Maskvoje susitiko su keliais įtakingais latgalių veikėjais. Nors paties Šliūpo vertinimu latgaliai – tai žemdirbiškas subetnosas su negausia inteligentija, tačiau juos laikė svarbia ir įtakinga grupe latviškoje erdvėje, kurios įtaką jo akyse didino tarp latgalių raiškiai dominuojanti katalikybė. Latgaliai jam buvo tarsi visų Latvijos katalikų, kurių Šliūpo skaičiavimais 1905 m. turėjo būti ne mažiau kaip 850 tūkstančių, lūkesčių ir interesų reiškėjai (LB 1917 07 09).

1917 m., būdamas Rusijoje, Šliūpas savo politinį idealą – Lietuvos–Latvijos respubliką populiarino ir Petrograde leidžiamame Lietuvių balse. Jis ragino lietuvių nepriklausomybės siekiams įkūnyti pasinaudoti susiklosčiusia palankia geopolitine konjunktūra – tuo, jog kaizerinės Vokietijos rankose tuo metu buvo Lietuva

ir Kuršas. Esą Rusija šios erdvės ginklu iš vokiečių atsiimti negalės, todėl ir jos pasipriešinimo lietuvių nepriklausomybės siekiams nebus, o kitos Antantės šalys lietuvių siekiams bus priverstos pritarti, nes nenorės, palikdami mus Vokiečių globai sustiprinti ir taip jau labai įsigalėjusią Vokietiją“. Todėl, pasak jo, „būtinai

reikia, kad lietuviai ir latviai mažiaus ko nereikalautų, negu Liet. – Latv. respublikos“ (LB 1917 07 23). Būsimą Lietuvos–Latvijos respubliką jis regėjo kaip stiprią, 10–12 mln. gyventojų turinčią jūrinę valstybę su uostais Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje, Ventspilyje ir Rygoje. Jis tikino, jog būsimos valstybės erdvėje pakanka ir gamtos turtų, kurie esą dar net nepakankamai išžvalgyti (LB 1917 07 20).

Šliūpo tapomą bendros valstybės viziją ir lietuvių, ir latvių politinis elitas vertino skeptiškai. 1917 m. vasaros gale Vaižgantas, apibendrindamas latvių požiūrį, konstatavo: „Dr. J. Šliūpo sumanymu Lietuvių Latvių respublikos – jie netiki“ (LB1917 08 27). Tą patį tuo metu buvo galima pasakyti ir apie lietuvius. Suprantama,

nacionaliniai judėjimai vienas kitu domėjosi ir net svarstė galimybes suvienyti pastangas ginant savo interesus, tačiau ypatingo susidomėjimo Šliūpo idėja nebuvo abiejose pusėse. Ši Lietuvos–Latvijos valstybės idėja geriausiu atveju galėjo tik drąsinti siekiant politinės nepriklausomybės.

1917 m. rugsėjį Šliūpas iškeliavo į Stokholmą. Išvykdamas Šliūpas guodėsi, jog jei esą jo puoselėtas idealas neprigis, tai jo politinio idealo populiarinimas pasitarnaus bent jau abipusiam lietuvių ir latvių suartėjimui, jog abiejų tautų inteligentija ims artimiau bendrauti (T 1918 01 25).

Likęs Stokholme iki 1918 m. gegužės Šliūpas toliau populiarino savo Lietuvos–Latvijos respublikos viziją. Tuo tikslu Stokholme išleido net savo straipsnių ir paskaitų rinkinį (dalis jų jau buvo skelbta lietuviškoje periodikoje), pavadintą „Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Pagrindinis šios knygelės tikslas – pagrįsti politinį ir ekonominį Lietuvos–Latvijos respublikos realumą. Šįkart savąją viziją jis tik papildė samprotavimais apie Lietuvai naudingą politinę proskandinavišką orientaciją ir net svarstė plačios prie Baltijos jūros prigludusių Europos tautų sąjungos, kuriai priklausytų ir Lietuva, idėją (Š l i ū p a s 1918).

Net paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir aiškiai pasukus nacionalinės valstybės kūrimo keliu, Šliūpas nesustojo kūręs Lietuvos–Latvijos valstybės projektus, įrodinėdamas šios idėjos gyvybingumą. Jo politinis idealas liko tas pats – demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika. Būsimą respubliką jis projektavo kaip iš dviejų autonomiškų dalių (Lietuvos ir Latvijos) sudarytą valstybę su bendra valdžia (prezidentu ir vyriausybe) bei seimu Vilniuje. Jo vizijose esančioje šalyje turėjo būti bendri įstatymai, valiuta, užsienio politika ir kariuomenė, o autonominės Lietuvos ir Latvijos dalys turėti savo administracinę ir teisėsaugos struktūrą su administracijoje vartojama vietine kalba bei teisę turėti savo seimelius „tvarkymui savo šalies interesų ir pritaikymui visuotinų įstatymų prie jų šalies reikalavimų“, pridurdamas, jog vietiniai įstatymai negalės prieštarauti bendriems įstatymams. Nors Šliūpas to tiesiogiai neakcentavo, tačiau, skaitydami jo samprotavimus, matome, jog Latgalą jis regėjo kaip autonominį vienetą būsimoje valstybėje. Iš pastarojo pateiktos labia apibendrintos Lietuvos–Latvijos respublikos vizijos daug kas lieka neaišku – pavyzdžiui, kaip šioje valstybėje būtų sprendžiamas bendros kalbos klausimas. Šliūpas tik pareiškė, jog autonominėse dalyse „viešpataus vietinė, prigimtoji kalba“, ir vylėsi, kad „vadovaujantieji visuomenėje žmonės mokės ir lietuviškai ir latviškai, kas juk sunku nebus taip artymais abiem kalbom stovint“ (Š l i ū p a s 1918,124–125). Antra vertus, pačiam autoriui rūpėjo ne tiek detalūs bendros valstybės metmenys, kiek pačios idėjos gyvybingumo pagrindimas, vardijant įrodymus, liudijančius esant visas politines ir ekonomines prielaidas šios vizijos įkūnijimui.

1918 m. gegužės gale Šliūpas grįžo į JAV. Pasakodamas apie savo kelionės rezultatus, jis įrodinėjo lietuvių ir latvių valstybės idėjos gyvybingumą tarp Rusijoje gyvenančių lietuvių ir latvių. Esą tik jam pradėjus agituoti už Lietuvos–Latvijos respubliką tiek lietuviai, tiek latviai į jo idėją žiūrėję skeptiškai – kai lietuviai atvirai

nepritarė, tai latviai šiuo klausimu „bent pasyviai žiūrėję“. Tačiau vėliau esą „pas latvius tokia apžvalga atsimainiusi“ ir pastarieji esą jau supranta, „jog jų tautai būtų daug sveikiau besirišant su lietuviais; dabar ir latviai geidžia Lietuvių – Latvių respublikos“ (T 1918 05 31). Jis teigė, jog latvių požiūris į Lietuvos–Latvijos valstybės idėją pasikeitė po to, kai 1918 m. pradžioje pasistūmėjus fronto linijai vokiečių valdžioje atsidūrė visa etnografinė Latvija – tuomet latvių veikėjai esą ir atsisakę iki tol buvusios raiškios orientacijos į Rusiją bei „griebėsi kovoti daugiau išvien su lietuviais už savo šalies laisvę“ (Naujienos 1918). Lietuvos „gražią ateitį sąryšyje su Latvija“ Šliūpas piešė visose tuo metu pasakytose kalbose (T 1918 06 14).

1918 m. rudenį,kaip jau kūrėsi pirmoji Lietuvos vyriausybė, jis toliau ragino „stengties prisikalbėti latvius į krūvą <…> kad lietuvių padermė per susivienijimą įgytų politišką galybę ir kad, gyvendama Baltijos pajūriuose, užimtų tinkamą jai vietą pirklyboje, pramonėje ir uktverystėje“, tikindamas, jog latviai esą šiai idėjai nesipriešina (Š l i ū p a s 1919, 40).

1919 m. rudenį Šliūpas buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje – tikriausiai šio paskyrimo sulaukė dėl savo artimų ryšių su latvių veikėjais. Netenka abejoti, jog pasiūlymą vadovauti diplomatinei misijai Rygoje jis priėmė tikėdamasis šia padėtimi pasinaudoti populiarinant Lietuvos–Latvijos valstybės idėją. Tačiau ši viltis, pasinaudojant oficialiu diplomatiniu statusu, populiarinti bendros valstybės idėją žlugo greitai, nes pritarimo nebuvo iš abiejų pusių. Pirmiausia Šliūpo federacinės valstybės idėja buvo nepriimtina abiejų šalių politiniam elitui, kuris išskirtinai orientavosi į tautinių valstybių sukūrimą ir įtvirtinimą. Šliūpas su savo idėjomis pragmatiškajam Latvijos užsienio reikalų ministrui Zigfrydui Meierovicui, kurio žodis sprendžiant šios idėjos eigą buvo lemtingas, turėjo atrodyti kaip keistuolis. Paties Šliūpo žodžiais tariant, santykiai tarp judviejų „ne per gerai vyko“, tačiau to priežastis buvo ne skepsis Šliūpo bendros valstybės vizijos atžvilgiu, bet kitos problemos: Lietuvos nepasitenkinimas dėl Latvijoje gyvenančių lietuvių mobilizacijos latvių kariuomenėn, kylantys teritoriniai ginčai Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Latvijos nepasitenkinimas Lietuvos vyriausybės atsisakymu suteikti karinę paramą bermontininkų apgultai Rygai.

Tarpukariu Šliūpas įgijo kolektyvinį savo lietuvių-latvių vienybės idėjos populiarintoją – 1921 m. vasario 1 d. Rygoje įsikūrusią Latvių–lietuvių vienybės draugiją ir 1922 m. Kaune įsikūrusią analogišką Lietuvių–latvių vienybės draugiją. Šių draugijų puoselėjamas lietuvių-latvių vienybės sąjūdis atliepė Šliūpo idėjas. Aktyviu šių draugijų veikėju Šliūpas netapo, tačiau nepraleisdavo nė menkiausios progos populiarinti lietuvių-latvių vienybės idėją. Pavyzdžiui, tiek tikindamas, jog susivienijusi Lietuva ir Latvija lengviau spręstų savo ekonomines problemas – pasak jo: „Vieni kitus lyg papildyti galime: vienur didoki miestai ir pramonė, antrur – žemės ūkis. Darbininkų perteklių Lietuva gali Latvijos ūkiui duoti, užuot ką dabar išleidžia emigrantus į Braziliją, Argentiną ar kitur. Taip–gi uostais Latvija turtingesnė esti, ir nuo senų laikų lietuviai pratę buvo javus vežti į Rygą ar Liepojų“, tiek savo politinio suverenumo problemas: „Abidvi – gi krūvoje visokiems pavojams galėtų smagiau sketerą statyti. Pasaulis dar toli gražu negyvena ethiškais dėsniais pasirėmęs“ (Š l i ū p a s 1929, 52–55). Kaip ir anksčiau, rimta kliūtimi valstybių suartėjimui jis laikė Katalikų bažnyčios esą statomas kliūtis, nuogąstaujant jungtinėje valstybėje prarasti savo įtaką. Jis manė, jog būtent tai slypi už viešumoje pasigirstančio nuogąstavimo, jog Lietuvai susijungus su labiau ekonomiškai ir kultūriškai išsivysčiusia Latvija atsitiks taip, „kad latviai mus pralenksią ir užviešpatausią“ (Š l i ū p a s 1929, 52).

1930 m. pavasarį, paragintas Lietuvių–latvių vienybės draugijos valdybos, savąjį bendros lietuvių ir latvių valstybės projektą Šliūpas pristatė Lietuvos universitete Kaune ir Latvių–lietuvių vienybės draugijos valdybos susirinkime Rygoje. Tąkart, jo paties žodžiais tariant, „nuo seniai svarstomąjį projektą“ jis pakartojo „su men-

kais pakeitimais“. Pagal jo pasiūlytą schemą Lietuva ir Latvija „kuria sąjunginę respubliką, susidedančią iš autonominių dalių (su numatoma sostine Vilniuje)“. Valstybės priešakyje paeiliui iš lietuvių ir latvių 4–6 metų kadencijai renkamas prezidentas. Veikia bendra dviejų rūmų tautos atstovybė – iš senato, sudaryto „iš kilnių tautos sūnų“, kuris sekdamas „įstatymų tikslumą ir pritaikymą, eina aukščiausios apeliacinės įstaigos funkcijas“, ir seimo „bendrajai įstatymdavystai“, kurį sudaro lygus (ar proporcingas gyventojų skaičiui) abiejų tautų atstovų skaičius. Autonominėse dalyse veikia vietiniai seimeliai, kurių tikslas – bendruosius įstatymus

pritaikyti „vietiniams įstatymams“. Šioje valstybėje bendra administracijos, teisėsaugos ir švietimo sistema, bendra užsienio politika, viena kariuomenė, piniginis vienetas ir fiskalinė politika. Šioje valstybėje lietuvių ir latvių kalbos yra lygiavertės ir jų mokoma visose mokyklose. Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Valstybė išlaiko aukštąsias mokyklas, o teatrai „paramstomi valstybės, jeigu reikia, abipusiai lygiai“ (Š l i ū p a s 1930, 22–24).

Lietuvos–Latvijos valstybės idėjos Šliūpas neatsisakė iki pat gyvenimo galo. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis toliau įrodinėjo bendros valstybės, kuri namais taptų visiems baltams, privalumus: „Kolektyvinė, federalistinė valstybė, kurion priklausytų vienokio kraujo giminės: estai, latviai, lietuviai, prūsai (iki Vyslai) ir gudai (senieji getvingiai arba jadzvingiai iki Pinsko). Lietuviai yra mažiausiai linkę svetimiems ant sprando jodinėti; tad minėtos tautos galės autonomiškai valdytis, savose ribose nekliudydamos pašalinėms valstybėms“ (J a k š t a s 1996, 312). Tuo metu Lietuvos ir Latvijos politiniai režimai stiprėjančios nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje ėmėsi energingai stiprinti Baltijos šalių tarpusavio santykius, projektuodami kolektyvinio saugumo sistemą. Politiniai režimai susirūpino net artimesniais lietuvių ir latvių visuomenių kontaktais, tačiau bendros valstybės niekas neprojektavo – Šliūpo bendros Lietuvos–Latvijos valstybės idėja buvo ir liko politinio diskurso marginalija.

Parengta pagal Dangiro Mačiulio mokslinį darbą „Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja“

Nuoroda į šaltinį.

1 1745

„Who rules East Europe commands the Heartland;
who rules the Heartland commands the World-Island;
who rules the World-Island controls the world.“ (H.Makinderis, 1919m.

Geopolitiniuose didžiųjų žaidėjų žaidimuose Lietuvai numatytas mainų objekto ir skeveldrų zonos (nuotraukoje ši zona tarp mėlynosios ir rudosios linijų) statusas ir vaidmuo. Taip teigia Lietuvos analitikų suformuluotos įžvalgos dėl svetimų Valstybių strategijų Lietuvos atžvilgiu (2006m.): „Lietuva, siekdama išvengti didžiųjų Valstybių Galios pusiausvyros žaidimo apraiškų, galinčių VĖL ją paversti mainų objektu, turi kurti efektyvų regioninės atsvaros mechanizmą, galintį susilpninti (neutralizuoti) globalaus geopolitinio lygmens galimų pokyčių neigiamus padarinius valstybės nacionaliniam saugumui. Taigi, vertinant pagal Lietuvos Valstybės santykinės politinės autonomijos išsaugojimo kriterijų, pavojingiausia Lietuvai – tapti mainų objektu, nes tai galiausiai lemia provincijos likimą. Užkirsti kelią tokioms Lietuvos „perspektyvoms“ galima darant įtaką didžiųjų Valstybių geopolitiniams kodams, kad Lietuvai juose būtų skiriamos geopolitinės sąsajos arba barjero (placdarmo) funkcijos, kurias reikia stengtis aktyviai vykdyti.“

 Lietuvos vieta JAV geostrategijoje: Pirmiausia JAV norėtų paversti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes geopolitine sąsaja (tiltu), kad galėtų ekonomiškai ir politiškai skverbtis į Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Jei tai nepavyktų ar ši funkcija būtų neįmanoma dėl Rusijos pragmatiško provakarietiško geopolitinio kodo pakeitimo eurokontinentalistiniu ar euraziniu, JAV planuoja pasinaudoti Rytų Pabaltiju kaip placdarmu – įtakos pleištu, saugančiu Vakarų Europos šalis nuo sąlyčio su Rusija ir Baltijos valstybėmis, kaip įtakos agentais Europos Sąjungoje (kartu su kitomis Vidurio Europos šalimis).

 Lietuvos vieta Rusijos geostrategijoje: naudodamasi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pažeidžiamumu (tam tikra priklausomybe nuo Rusijos išteklių ekonomikos ir energetikos srityse), Maskva siekia paversti Baltijos valstybes (ar bent vieną iš jų) savo „įtakos agentėmis“ Vakarų transatlantinėse ir Europos institucijose, kadangi visiška Lietuvos priklausomybė energetikos sektoriuje leidžia daryti prielaidą, jog ilgainiui Lietuvos laukia Rusijos „terminalo“ likimas. Skverbdamasi į strategiškai svarbius Lietuvos energetikos sistemos objektus, Maskva siekia tiesiogiai dominuoti šioje sferoje, o ilgainiui integruoti Lietuvą kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis į Rusijos energetikos sistemą ir taip sukurti savo geopolitinio buferio zoną prieš atlantines Vakarų Europos valstybes ir JAV.“

Įdomiausi atrodo mums taip „artimos“ ES kėslai. Lietuvos vieta didžiųjų žemyninių ES valstybių geostrategijose: „Lietuva (kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės) tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos strategijoje išlieka priemonė (mainų objektas) vykdant užsienio politiką su Rusija. Jeigu Lietuva, kilus rimtiems nesutarimams tarp JAV ir ES, prioritetu pasirinktų ES, tikėtina, kad ji taptų ES provincija, neturinčia apsaugos garantijų ir faktiškai dreifuojančia į Rusijos įtakos zoną, nors formaliai ir liktų ES. Kitaip tariant, tiek Prancūzija, tiek Vokietija pirmenybę imtų teikti susitarimams su Rusija dėl Baltijos valstybių, šioms šalims
nedalyvaujant. Tokiame kontekste Lietuvai galėtų tekti įvairūs šalutinės reikšmės vaidmenys – nuo ES „muitinės“ iki Rusijos provincijos de facto“.

Galutinė šio darbo išvada tokia: „Lietuvos geopolitinis anomalumas (VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEPOZITINIS POBŪDIS!!!) didina valstybës priklausomybę nuo didžiųjų valstybių galios pusiausvyros palaikymo žaidimo apraiškų. Todėl Lietuvos geopolitinis kodas turi būti orientuotas į globalių geopolitinių veikėjų galimų geopolitinių manipuliacijų neigiamų padarinių Lietuvai neutralizavimo strategiją.“

Visą apžvalgą galite rasti čia: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1648-8016.V_2004.PG_39-80/DS.002.0.01

Nuoroda.

0 1051

Dar visai neseniai finansų pasaulį sudrebino žinia apie ambicingą Kinijos žingsnį – Azijos infrastruktūrinių investicijų banko steigimą (AIIB). Tai rodo tiek Kinijos norą skatinti investicijas regione, tiek ir jos susierzinimą dėl JAV, Japonijos ir Europos dominavimo Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde bei Azijos plėtros banke (APB). Nors Vašingtonas šiam projektui intensyviai priešinasi, vadina šį banką nereikalingu ir galinčiu sukelti grėsmę jau įkurtoms tokioms finansų institucijoms kaip Pasaulio bankas (PB), atrodo, Kinija ketina tvirtai žengti žingsnį į priekį pasaulio finansų lyderių link.

Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas – kas tai per institucija?

Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas ir jo vadovai yra įsikūrę Šanchajuje, pagrindinė banko akcininkė – Kinija. Įsteigti banką prieš metus pasiūlė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. Tuomet Kinija pareiškė esanti pasirengusi skirti didžiąją dalį sumos arba net visą 50 mlrd. dolerių sumą pradiniam banko kapitalui. 2014 m. rudenį pasirašyta steigimo sutartis, ją pasirašė Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas. 2015 m. banko narėmis jau buvo 57 pasaulio šalys, išskyrus Taivaną, nes jį Kinija iki šiol laiko savo teritorija.

Naujasis Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas – tarptautinė finansinė institucija, jo paskirtis – finansuoti Azijos regiono šalių infrastruktūros projektus ir teikti kitas finansines paslaugas jų vykdymui. AIIB finansuos kelių, geležinkelių, elektrinių ir telekomunikacijų tinklų statybos projektus, kurie yra būtini siekiant išlaikyti regiono ekonomikos augimą. Per banką ketinama investuoti į regiono infrastruktūros plėtros poreikius po maždaug 800 milijardų JAV dolerių investicijų kasmet.

APB vertinimu, besivystančioms Azijos šalims tam, kad jų ekonomika galėtų vystytis, į infrastruktūrą per 2010–2020 metus būtina investuoti apie 8 trilijonus dolerių. Įsteigtas naujasis bankas gali tapti stambiu tarptautiniu kreditoriumi ir skaidresne alternatyva tiesiogiai Kinijos finansuojamiems plėtros projektams.

Nors AIIB siekia konkuruoti su tokia institucija kaip Pasaulio bankas su JAV priešakyje, jo kapitalas (100 mlrd. JAV dolerių) vis dėlto daugiau negu perpus mažesnis už PB kapitalą (284 mlrd. dolerių) bei už APB kapitalą (162 mlrd. dolerių).

AIIB – Kinijos diplomatijos pergalė

Nors prieš pradedant įgyvendinti šį Kinijos projektą buvo daug abejonių dėl jo sėkmės, šiuo metu, atsižvelgdami į AIIB laimėjimus pritraukiant tiek daug ekonomiškai svarbių valstybių iš viso pasaulio, analitikai AIIB projektą vadina Kinijos diplomatijos pergale. Tarp banko steigėjų yra keturios iš penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių, 14 iš 28 Europos Sąjungos (ES) valstybių ir 21 iš 34 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių. Į steigėjų sąrašą patenka ir tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Norvegija, Vokietija, Italija, Šveicarija, Liuksemburgas ir Australija.

Kinijos finansinėmis galimybėmis akivaizdžiai patikėjo ir kaimynės bei kitos regiono valstybės – Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas. Nors Pekinas intensyviai vysto ir didina savo karinę galią, versdamas kaimynes sunerimti, jis vis labiau rodo ir savo siekį plėtoti ekonominius ryšius. Vienas iš pavyzdžių yra Šilko kelio projektas, vykdomas kartu su Jūrų šilko keliu per Pietryčių Azijos jūras. AIIB gali pasitarnauti finansuojant šias iniciatyvas. Pekinas siekia įtikinti Azijos šalis, kad Kinija nekelia karinės grėsmės, nesiekia politinės ar ekonominės priklausomybės, o iš jos stiprėjimo šios šalys tik laimi.

Kas stipresnis: JAV karinė ar Kinijos ekonominė galia?

2013 m. Kinijai paskelbus planus įkurti AIIB, JAV ėmėsi įkalbinėti sąjungininkus boikotuoti šią iniciatyvą. Amerikiečiai tvirtina, kad naujasis bankas, palaikomas Pekino, remsis ne tokiais griežtais kreditavimo standartais kaip Pasaulio bankas. Jungtinės Valstijos ir kiti kritikai abejoja, ar Pekino vadovaujama institucija sugebės išlaikyti tarptautinius skaidrumo, skolos tvarumo, aplinkos ir visuomenės saugos standartus. Tačiau finansinėje pasaulio sferoje šiuo metu vyrauja nuomonė, kad kuo daugiau šalių prisijungs prie banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų.

Šiandien vienintelės stiprios AIIB varžovės yra Japonija ir JAV, todėl reikia pripažinti, kad tarptautinėje finansų arenoje Kinija atrodo išties galinga. Kovoje už įtaką Azijoje didžiausią vaidmenį atlieka auganti Kinijos ekonomika, tačiau šis Kinijos patrauklumas turėtų kiek sumažėti.

Pasaulio banko duomenimis, Kinijos ekonomikos augimas lėtėja. 2015 m. jis gali sulėtėti iki 7,1 proc., o 2016 m. – iki 7 procentų. Ankstesnės prognozės – atitinkamai 7,2 ir 7,1 procento. Kinijos centrinis bankas, siekdamas paskatinti šalies ekonomikos kilimą, nuo praėjusių metų lapkričio jau du kartus apkarpė palūkanų normas. PB prognozėmis, šiame regione, neįskaitant Kinijos, 2015 metais tikimasi, kad ekonomikos augimas paspartės iki 5,1 proc., o 2016 metais – iki 5,4 procento. 2014-aisiais regiono ūkio plėtra sudarė 4,6 procento. Kinijos ekonominį patrauklumą gali sumažinti ir JAV dolerio stiprėjimo potencialas bei JAV palūkanų normų padidinimas, nes šie veiksniai, be abejo, turės įtakos pasaulio ekonomikos ir finansų rinkoms.

O JAV koziris – karinė galia ir saugumo sutarčių Azijos regione kompleksas. Užimdama vis agresyvesnę poziciją ginčuose dėl teritorijų su kaimynais, Kinija sustiprino JAV poziciją savo kaimynių tarpe. Japonija, Australija, Filipinai ir Pietų Korėja turi saugumo sutartis su JAV, taigi kuo didesnę kuri nors šalis jaus grėsmę iš Kinijos pusės, tuo labiau bus linkusi palaikyti Ameriką. Pavyzdžiui, Pietų Korėja tikisi karinės amerikiečių pagalbos Šiaurės Korėjos, o galbūt kada nors – ir pačios Kinijos puolimo atveju. Taigi Kinija, jei dažnai nedemonstruos savo karinės galios ir neaštrins konfliktų su kaimynais, turi didelį potencialą savo ekonominę galią transformuoti į politinę galią ir diplomatinį svorį, leidžiantį konkuruoti su JAV.

Liūdnos žinios JAV ir Pasaulio bankui

Kinijai pavyko palenkti Rusiją Azijos pusėn. Prie Kinijos atstovaujamo AIIB netruko prisijungti ir Rusija, kuri AIIB klasifikuojama kaip Azijos šalis. Kitose finansinėse institucijose, tokiose kaip Pasaulio bankas ir Azijos plėtros bankas, Rusija yra atstovaujama kaip Europos šalis. Prisiviliojęs Rusiją, Pekinas žengė reikšmingą geopolitinį žingsnį suartėjimo su Maskva link.

Maskva akivaizdžiai numatė, kad AIIB taps alternatyva JAV vadovaujamiems panašiems plėtros bankams. Rusija AIIB turės didesnę įtaką nei, tarkim, Pasaulio banke, nes AIIB narėms Azijos šalims priklausys apie 75 proc. balsų.

2015 metų balandį Rusija pareiškė prisidėsianti ir prie BRICKS projekto – Naujojo plėtros banko (NPB) kūrimo. Vadinasi, aiškėja, kad Pasaulio bankas turės jau nebe vieną konkurentą. Pasaulio banko grupės prezidentas Jimas Yong Kimas pareiškė, kad AIIB ir NPB kartu gali stipriai prisidėti prie vargingų šalių plėtros. Taigi akivaizdu, kad Kinija ir jos sąjungininkės sėkmingai siekia pasaulio finansų lyderio pozicijos.

Justina Kariniauskaitė

Nuoroda į šaltinį.