Politika - Geopolitika

0 1561

Žmonės buvo gana stipriai nusiminę, matydami žlungančią Ukrainos ekonomiką – būtent todėl ir vyko protestai. Dėl to nėra jokių abejonių. Vakarų žiniasklaida sakė, kad taip buvo dėl prorusiško diktatoriaus, Ukrainos prezidento Janukovičius. Žinoma, Amerikos žiniasklaida teigė, jog jis užgrobė Ukrainą, pavogė milijardus dolerių ir įvykdė begales kitų nusikaltimų.

Reikia pripažinti, jog jis galėjo tai padaryti – Ukrainos politika yra gana korumpuota – bet tikroji priežastis yra tokia, apie kurią žiniasklaida niekada nekalbės. Kodėl? Nes tai nuostabus įrankis, TVF ir Pasaulio bankas naudojo ją dešimtmečiais prieš mažesnes šalis. Labai efektyviai.

Centriniai Ukrainos bankininkai buvo TVF / Pasaulio banko lėlės – jie susiejo Ukrainos valiutą (grivina) su JAV doleriu. Taigi, daugelį metų 8 grivinos buvo maždaug lygios 1 doleriui. Matote, Ukraina yra orientuota į eksportą. Ji yra viena iš didžiausių kviečių ir kukurūzų eksportuotojų. Kai yra pririšama šalies, orientuotos į eksportą, valiuta, jai pradeda trūkti lankstumo. Taigi, jei kviečių ir kukurūzų kaina visame pasaulyje krinta – kaip krito per 2013 m. – tada šalis praranda konkurencingumą.

Panašūs eksperimentai buvo padaryti su daugeliu Pietų Amerikos šalių ir visi jie veda į tuos pačius rezultatus.

Klastinga yra tai, kad dabar, kai bankininkai perėmė Ukrainą, jie išbraukė šį apribojimą. Per pastaruosius keletą savaičių Ukrainos valiutos vertė sumažėjo daugiau nei 25%, o 11 grivinos tapo vienu žavingu JAV doleriu.

Kodėl? Nes dabar Vakarų bankai ir korporacijos ketina supirkti daug Ukrainos turto. Įsivaizduokite: korporacijos, bankai, žemė, naudingų iškasenų šachtos, vanduo, komunalinės paslaugos, oro uostai… galima vardinti ir vardinti. Esmė ta, jog jie nori tą turtą pirkti su nuolaida. Taigi, jie vis daugiau manipuliuos valiuta, kad ji dar labiau nuvertėtų. Tiesą sakant, tai daryti nėra sudėtinga. Reitingų bendrovės, tokios kaip S&P, Moody ir t.t. staiga ras duomenų apie prastą Ukrainos situaciją, o tada „Bingo“!

Taigi, apibendrinant: 1) surasti į eksportą orientuotas mažas šalis; 2) pririšti jų valiutą prie JAV dolerio; 3) leisti ekonomikai byrėti; 4) ateiti kaip išgelbėtojui, kuris žada dideles paskolas; 5) atrišti valiutas ir tegul jų valiuta krenta; 6) nusipirkti šalį, kaip konkurentą verslo pasaulyje.

Būtent apie tai korporacinė žiniasklaida nė nesiruošia kalbėti. Jai vis dar patinka maitinti žmogų paprastu pasakojimu apie vieną prezidentą ar ministrą pirmininką, kuris yra atsakingas už visus blogus dalykus, vykstančius šalyje.

Dabar pasaulį valdo „finansų burtininkai”.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.

0 703

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena
Nebandysiu atskleisti, kaip globalizacija ir integracinė politika palaipsniui ir vogčiomis naikina mūsų ir kitas europines tautas. Tokių straipsnių ir pasisakymų nesisteminėje erdvėje pakanka. Jų perteklius tik dar daugiau skleistų pesimistines nuotaikas. Geriau sustoti prie esminio klausimo – ką daryti?
Kaip kovoti su tokiu reiškiniu, kuris braunasi į kone visas pasaulio šalis, apima nepaprastai plačias kasdienio gyvenimo sferas ir turi savo dispozicijoje neaprėpiamą finansinių bei kitų resursų gausą? Jei jau kovoti su šita triuškinančia galia, tai visų pirma reikia suvokti kuo ji pagrįsta. Mano manymu, integracinė politika remiasi paklusnumu arba sutikimu su esama padėtimi. Integracinės politikos vykdytojams yra dosniai atlyginama, tad jų parama yra suprantama. Bet kaip išgauti masių pritarimą, juk neįmanoma papirkti visų piliečių?
Europiečių masėms yra diegiamos kelios lengvai suprantamos nuostatos, kurios turi gilų atgarsį jų istorinėje atmintyje. Eiliniai piliečiai yra pratinami sutikti su tokiais veiksmais, kurie palaipsniui ištrina nacionalinę savimonę. Tautiškumo nuostatos turi užleisti vietą visuotinei orientacijai arba minčiai, kad gyvename ne savo tautos labui, bet visai žmonijai ir, kad mūsų namai yra ne kokia nors nacionalinė valstybė, o visas pasaulis. Aišku, kad masės vien nuostatomis negyvena. Globalizacijos procesas paprastiems piliečiams dar ir turi suteikti bent minimaliai pakenčiamas materialines sąlygas. Bet apie tai – vėliau.
Europiečiams vieno pasaulio troškimas nėra kas nors naujo ar neįprasto. Prieš du tūkstančius metų Romos imperija, dažniausiai naudodama masinį smurtą, apjungė nemažą dalį Europos. Norėjo jie to ar ne, bet Romos imperijos subjektai turėjo priprasti prie universalios santvarkos. Šias visuotinumo tradicijas perėmė Romos Katalikų Bažnyčia (RKB), kuri, taip pat nevengdama smurto, viduramžiais gana sėkmingai iškovojo pirmaujančias pozicijas Europos žemyne. Nors per sekančius šimtmečius jos pasaulinė galia žymiai susitraukė, RKB iki šios dienos bando auklėti europiečius pagal universalias nuostatas. Jau 19-ame amžiuje katalikų visuotinė misija įkvėpė visą eilę komunizmo ir tarptautinio socializmo šalininkų mėginti užvaldyti visą pasaulį. Kaip taikliai pastebėjo Osvaldas Špengleris, krikščionių teologija yra bolševizmo močiutė. Kitaip sakant, komunistinės idėjos panašios į krikščioniškas. Tad mūsų laikų Europos Sąjungai lengviau piršti universalias nuostatas gyventojams, kurių istorinėje atmintyje imperinės svajonės užima tokią žymią vietą.
Universalios santvarkos šalininkai diegia nuostatą, kad žmonijos sujungimas yra kone išimtinai teigiamas reiškinys. Ignoruodami istorijos patirtį, kuri rodo, kad visos imperijos buvo kuriamos ir išlaikomos masinio smurto dėka, Europos federalistai bando įtikinėti patikliuosius, kad Europos Sąjunga sumažins karo riziką Europoje iki nulio. ES pastangos plėstis į Ukrainą jau provokavo vidutinio dydžio karą jos teritorijoje. ES šalių noras didinti savo įtaką Vidurio Rytų regione jau spėjo įtraukti europiečius į kruvinus konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje ir kitur. Visi požymiai rodo, kad ES karinis angažavimas šiame regione tęsis ir gilės.
Visuotinumo mylėtojai įrodinėja, kad jungimasis atneša ekonominę naudą, didindamas rinkas ir skatindamas tarptautinę prekybą. Bet ES patirtis rodo, kad gilėjanti integracija Europos šalyse sutampa su ekonomine stagnacija ir aštriomis krizėmis, kurios įsižiebė 2008 m. ir dar vis nerodo požymių į pagerėjimą. Universalumo šulai taip pat teigia, kad vienijimasis savaime skleidžia demokratines vertybes. Bet jie ignoruoja faktą, kad vienijimasis yra glaudžiai susijęs su politinės ir ekonominės galios koncentracija. Ne paslaptis, kad demokratinės santvarkos remiasi galios išsklaidymu. Ten kur valdžia sukoncentruota vienose rankose, laisvės negali būti. Tai jau prieš kelis šimtmečius įtvirtintas demokratijos principas.
Skaitytojas turbūt suvoks iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, kad argumentų prieš susivienijimą ir universalias normas tikrai yra apstu. Čia ir yra tas svarbiausias kovos laukas – ideologija. Visuotinumą reikia neigti nacionalizmu. Jei norime, kad lietuvių tauta išliktų, reikia sukurti stiprias politines struktūras, kurios vadovausis labai aiškiomis ir koncentruotomis nuostatomis. Tautiškumo oponentai yra galingi ir pasiryžę kovoti be skrupulų už vieną jiems aukščiausią tikslą — naująją pasaulinę santvarką. Lietuvių tautos gynėjai turės tam oponuoti tokiu pat ryžtu ir koncentruota valia. Jų šūkis turėtų būti – Lietuvos žmonių interesai aukščiau visko. Jei susipainiosime gausybėje tikslų ir vertybių, rūpinsimės pasaulio nuskriaustaisiais, neišvengiamai pralaimėsime.
Sekančiuose ciklo straipsniuose pabandysiu išryškinti visuotinumo teorinius bei praktinius trūkumus ir tuo pačiu nacionalizmo privalumus. Ypatingą dėmesį reikės skirti susivienijusios Europos ekonominei stagnacijai, nes daugumai žmonių materialiniai rūpesčiai yra svarbesni nei politinės programos.
2014 m.

0 825

„Revoliucijos 0.2“ tikslas – ne šiaip pakeisti valdžią, bet pakeisti žmonijos vystymosi kryptį.

„Visuomenės-taikiniai nesuvokia, kad jos yra taikiniai ir laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri naikina jų valstybes“, – teigia ataskaitos „Anoniminis karas“ autorius Konstantinas Čeremnychas. Šioje ataskaitoje pasakojama, kas ir kokiu tikslu šiuo metu rengia „spalvotąsias revoliucijas“ ir kuo visa tai gręsia mūsų civilizacijai.
„Pastarųjų metų fenomenu tapo masinių protestų įvairiose pasaulio šalyse gausėjimas. Oranžinių revoliucijų seriją pakeitė „revoliucijos 2.0“, kurių išskirtinis bruožas – esminis interneto ir socialinių tinklų vaidmuo. Arabų pavasaris, „Okupuok Volstritą“, Bolotnajos aikštė Maskvoje ar Londono pogromai – visur regime į gatves išėjusį jaunimą ir vidurinės klasės atstovus, reikalaujančius permainų. Paplito nuomonė, kad šių įvykių priežastis – tai jaunų ir aktyvių žmonių savimonės didėjimas, troškimas dalyvauti šalies valdyme ir „demokratinis protestas“ prieš tironiją ir korumpuotą elitą“, – taip prasideda minėta ataskaita.
Atidžiai išanalizavus politinius, socialinius ir kultūrinius šių įvykių užkulisius, paaiškėja, kad jie vyksta ne patys savaime, o aktyviai dalyvaujant išoriniam subjektui, kuris išsikėlė tikslą pakeisti žmonijos civilizacinę paradigmą.
„Šis subjektas pasižymi sudėtinga struktūra, be to, atskiros jį sudarančios dalys turi tiek sutampančius, tiek specifinius tikslus ir uždavinius. Ir spalvotosiose revoliucijose, ir po jų sekusiose socialinių tinklų revoliucijose lengva įžvelgti valstybinių žinybų, visų pirma amerikietiškų, suinteresuotumą ir tiesioginį dalyvavimą. Tuo pat metu didelį vaidmenį inicijuojant internetines revoliucijas ir jas metodologiškai valdant, vaidina visa eilė viršnacionalinių struktūrų, universitetinių centrų ir tarptautinių nekomercinių organizacijų, kurias finansuoja konkreti oligarchinių fondų grupė ir kurias remia svarbų statusą turintys tarptautiniai institutai. Iš kitos pusės, tiek nuolatinė šių struktūrų veikla, tiek internetinių revoliucijų rezultatai labiausiai naudingi transnacionaliniam verslui. Apskritai paėmus, šį objektą galima būtų apibūdinti kaip „civilizacinį lobistą“, kuris realizuoja konkretų globalinį projektą“.
Ataskaitoje pagrindžiama tezė, kad protestų judėjimų ideologemos susijusios ne tik su aktualia politika, bet ir su fundamentaliais civilizacinių orientyrų pasikeitimo procesais, kurie prasidėjo XX amžiaus antroje pusėje ir yra susiję su moralinių vertybių, kultūros, religijos ir žmogaus vietos pasaulyje sferomis. Propaguojami receptai, kurie skelbia visišką išsilaisvinimą nuo autoritetų (valstybinių, karinių, religinių), internetinių revoliucijų dalyviai nors ir laiko save tautų išlaisvintojais, bet realybėje realizuoja programą, naudingą siauram ekonominių ir kultūrinių pavergėjų ratui.
Interviu su šios atskaitos autoriumi:
KLAUSIMAS. Kokios priežastys paskatino atsirasti šiai ataskaitai?
ATSAKYMAS. Ataskaita buvo sumanyta gerokai prieš tai, kai Rusijoje prasidėjo spalvotoji revoliucija Bolotnajos aikštėje. Pretekstu tapo 2011 metų arabų pavasaris, kuriame galima buvo pastebėti daug reiškinių, jau matytų Serbijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje, tik daug didesnio masto, su naujais masinių neramumų stereotipais. Neramumai pulsavo tarsi bangos, formavosi nauji sąjūdžiai, pavadinti pasisekusių mitingų datomis, atsirado nauji metodai, kaip įaudrinti minią ir pritraukti naujus narius grynai emocinėmis priemonėmis: kažkas susidegina, o šalia degančio žmogaus, vietoje to, kad jam padėtų, veiklūs vyrukai filmuoja jo kančias kameromis – ir apie tai tučtuojau sužino pasaulis. Facebook, Twitter, Youtube tapo revoliucijų prekių ženklais. Pagal visą tą mastą galima buvo įvertinti internetinių revoliucijų pranašumus ir nuspėti, kokias kolosalias pajamas gauna šios technologijos kūrėjai.
Ir iš tiesų, praėjus metams, jie tapo milijardieriais, o pačios valstybės, kuriose vyko tie revoliuciniai procesai – nuskurdo. Čia ir slypi pagrindinis rezultatas ir pagrindinis paradoksas: visuomenės-taikiniai nelaiko savęs taikiniais, laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri sunaikina jų šalis. Kiekvienam protesto sąjūdžiui vaidenasi, kad pakanka tiktai nuversti įkyrėjusią vyriausybę – ir tučtuojau laisvė pati savaime atneš klestėjimą, atiduos jiems tai, ko nedavė autoritariniai režimai.
KLAUSIMAS. Kuo visa tai skiriasi nuo pirmosios bangos revoliucijų, taip vadinamų spalvotųjų, išskyrus platesnį mastą ir spartesnį tempą?
ATSAKYMAS. Spalvotųjų revoliucijų serija, pradėta Džordžo Bušo, parinkdavo naujus lyderius vietoje neparankių politikų, kuriems buvo priklijuojama „diktatoriaus“ etiketė, nors jokiais diktatoriais dauguma jų nebuvo. Tokių revoliucijų herojai buvo apgaubiami „naujosios kartos lyderių“ aureolėmis. Kai dėl internetinių revoliucijų, tai jų dalyviai patys save laiko revoliucionieriais be vadų. Tuo pat metu procesų šaltinis „nebuvo pripažįstamas“ pakankamai ilgą laiką, kol Hilarė Klinton nesusivaldžiusi pasigyrė: „Mes kariaujame informacinį karą“. Iš šių dviejų ypatumų seka, kad dvi revoliucijų rūšys skiriasi ne tik organizavimo metodais, bet ir paskirtimi ir rezultatais.
Tačiau mūsų ataskaitos idėja kilo ne tada, kai jau buvo aišku, iš kur kojos dygsta ir kas laimi. Po 2011 metų pavasario atėjo ruduo ir prasidėjo patys įdomiausi dalykai: pagal protesto sąjūdžių trečiojo pasaulio šalyse modelį prasideda maištai šiaurės šalyse – industrinėse, kaip jas priimta vadinti. O jeigu tiksliau – postindustrinėse, kadangi pramonė iš ten jau iškelta į besivystančias šalis.
Mano dėmesį patraukė Imanuelio Valersteino – ekonomisto, turinčio savitą požiūrį į pasaulio procesus, tačiau priklausančio elitui, pasisakymas. 2011 metų lapkritį jis pareiškė: „Mes įžengėme į naujus 1968-uosius metus“. Ir iš tiesų, amerikiečių Occupy Wall Street mitinguose galima buvo pamatyti veteranus tos revoliucijos, kurią dar vadina „roko, narkotikų ir sekso revoliucija“. Tame tarpe ir tuos veteranus, kurie padarė solidžią politinę karjerą. Paskui man krito į akis Danieliaus Kon Bendito, šiuo metu Žaliųjų partijos frakcijos Europarlamente pirmininko pavaduotojo, interviu. 2005 metais jis lankėsi Maskvoje ir atsakinėjo į Rusijos kairiųjų klausimus. Atsakymai juos nuvylė, o mane – sudomino. Pavyzdžiui, kai jo paklausė apie jo pažiūras, visų nuostabai jis pripažino, kad visada, nuo pat pradžios, buvo „žaliuoju“. Atrodytų, ką bendro gali turėti gamtosauga su anarchija? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Tačiau kažkodėl šiuolaikinis žmogaus teisių gynimo judėjimas itin glaudžiai, žymiausių nevyriausybinių organizacijų vadovų lygmenyje persipina su gamtosaugininkų judėjimais.
Atsakydamas į Maskvos kairiųjų klausimus 2005 metais Kon-Benditas patikslino, kad žmogaus teisių gynimo judėjimas – tai judėjimas dėl pilietinių teisių suteikimo ne bet kokiems žmonėms, o mažumoms. Jis sakė: „Mes taip pat norėjome sukurti kažkokį naują gyvenimo stilių, kuris nereikalautų laikytis mūsų tėvų gyvenimiškos moralės. Iš šio troškimo susiformavo moterų sąjūdis, homoseksualistų judėjimas, t.y. judėjimai, kurie deklaravo subjekto autonomiją viešpataujančios moralės atžvilgiu“.
KLAUSIMAS. Argi tie judėjimai atsirado ne XX amžiaus pradžioje?
ATSAKYMAS. Jie atsirado pačiame industrinės epochos apogėjuje. Ir dar daugiau – buvo beveik nesusiję vienas su kitu. Šių krypčių lopšiu tapo Anglija, kur, beje, užgimė ir sąjūdis už gamtos saugojimą nuo žmogaus, kurį mes kažkodėl tapatiname su ekologija, nors anglų kalboje jis įvardinamas kaip environmentalist movement. Kitaip sakant, jis susijęs ne su ekologija kaip mokslu, o su pažiūrų sistema, kuri, kaip bet kuri filosofija, baigiasi galūne „-izmas“. Environmentalism – nuo mus supančios aplinkos, environment geriausiai būtų versti turbūt kaip „ekologizmas“. Šie elementai egzistavo atskirai, o paskui susijungė. Kaip tik tada, kai susiformavo JAV-TSRS branduolinis paritetas, ir kai, atitinkamai, šalia „kietų“ poveikio priešo atžvilgiu priemonių prireikė „švelnių“, ideologinių.
Šita kova, žinoma, vyko ne tik TSRS. Kon Bendito paklausė, kas buvo jo mokytojas ir kokius tekstus galima laikyti manifestais tos pasaulėžiūros, kurią jis atstovauja. Jis paminėjo savo bendraamžio Andre Horco straipsnį „Atsisveikinimas su proletariatu“, o iš ankstesnės kartos filosofų pacitavo Haną Arendt, knygos „Totalitarizmo kilmė“ autorę. Jos frazę „Vienas ir tas pats žmogus gali būti geras ir blogas, jis gali padaryti kažką siaubingo arba nuveikti kažką išsivadavimo labui“ jis priešpastatė Žano Žako Ruso požiūriui, kad žmogus iš prigimties yra gėrio skleidėjas.
Tokiu būdu viename flakone susimaišė: a) bet kokios centralizuotos valdžios kaip vienareikšmiško blogio neigimas; b) ne krikščioniškas, o gnostiškas požiūris į žmogų; c) idėja apie tai, kad socialiniai konfliktai pasaulyje pasitraukė į antrą planą, lyginant su konfliktu tarp žmogaus ir gamtos – apie tai rašė Horcas, persimetęs iš kairuoliško judėjimo į amerikiečių organizacijos „Žemės draugai“ gretas, savo taip vadinamame manifeste. Dar anksčiau, po kelionės į Kaliforniją 1974 metais Horcas parašė knygą „Ekologija ir politika: indėlis į augimo ribų teoriją“.
KLAUSIMAS. Matyt, tai žymiosios Romos klubo ataskaitos plėtotė?
ATSAKYMAS. Būtent. Tačiau ir toji ataskaita atsirado ne tuščioje vietoje. Jos centrinė idėja – resursai planetoje po 100 metų pasibaigs, ir dėl to gyventojų skaičių reikia sumažinti. Ši idėja pateko į pasaulinę dienotvarkę penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje. Seras Džiulianas Hakslis, karo žvalgybininkas ir gamtos tyrinėtojas, buvo išrinktas dviejų organizacijų – Tarptautinės gamtos konservacijos sąjungos ir Tarptautinės humanistinės ir etinės sąjungos vadovu. 1937-44 metais Hakslis buvo Britų eugenikos draugijos viceprezidentas. Tokia pati draugija veikė ir JAV, tačiau po karo ją perkrikštijo Gyventojų Taryba.
KLAUSIMAS. Eugenika, kuria anglai užsiėmė nuo XIX amžiaus vidurio, turi kažką bendro su humanizmu?
ATSAKYMAS. Ne daugiau, nei seksualinių mažumų teisės turi kažką bendro su progresu. Amerikoje LGBT teisių gynimas, kaip ir kiti amerikiečių demokratų prioritetai vadinami „progresyviais“, „pažangiais“. Tuo pat metu teisių gynėjų judėjimai, kurių kredo suformulavo būtent Hakslis, rūpinasi ir etninėmis mažumomis. Kalba eina ne tiek apie tautas, kiek apie bendruomenes, gyvenančias archaišką genčių gyvenimą. O jų teisių gynimas susiveda į tai, kad tie žmonės ir toliau gyventų tokį gyvenimą. Jų teritorijos saugomos nuo bet kokios industrijos įtakos. Tiesą sakant, judėjimas Occupy WallStreet ir veikė Šiaurės Amerikos indėnų genčių vardu, genčių, kurių natūralią buitį atseit klastingai sutrikdė naftotiekis Keystone XL.
KLAUSIMAS. Kitaip sakant, progresu vadina tai, kas iš tikrųjų yra regresas?
ATSAKYMAS. O žmogaus teisių gynimu vadinama veikla, kuri kėsinasi atimti teises iš daugumos. Be to – pačias svarbiausias, bazines teises. Kai uždraudžiamas kelio tiesimas per atseit vertingą, o realiai – patį įprasčiausią priemiesčio miško masyvą, pažeidžiama daugumos gyventojų judėjimo laisvė. Tačiau tai ne blogiausias atvejis. Blogiau, kai didžiulės teritorijos visiškai išimamos iš ūkinės apyvartos, dangstantis gamtosaugininkų lozungais. Arba kai vietoje maistinių kultūrų sėjamos techninės, skirtos biokurui, kuris atseit efektyviai pakeis naftą, gaminti. Arba kai milijonams žmonių iš aukštų tribūnų sakoma: meskite savo namus, nedrėkinkite žemių, nemėginkite sėti rugių, bėkite, kur akys mato nuo klimatinės katastrofos – būtent tai buvo sakoma arabų elito atstovams „arabiško pavasario“ išvakarėse.
KLAUSIMAS. Tačiau iš tų pačių aukštų tribūnų, jeigu turite galvoje JTO, nuolatos kalbama apie bado problemą.
ATSAKYMAS. JTO dar septintame dešimtmetyje priėmė puikias deklaracijas apie socialines ir humanitarines teises. Tačiau pasaulinė dienotvarkė keitėsi. Iš esmės ji pasikeitė, kai buvo paskelbta, jog prasidėjo postindustrinė era. Arba, kaip sako Tomas Kunas, pasikeitė vystymosi paradigma. Nuo to laiko ir pasikeitė pačių kilniausių ir visuomenei priimtiniausių sąvokų turinio pasikeitimas. Ir tuo pat metu pasikeitė geopolitikos tikslai. „Chaoso teorija“ gali turėti paklausą tik tuo atveju, jeigu šalyje-taikinyje aš neužsiimu resursų gavyba ir apskritai blokuoju pramoninę veiklą. Kadafis jau seniai sunaikintas, o naftos gavyba Libijoje ne auga, o mažėja.
KLAUSIMAS. Ar pasiteisina išlaidos geopolitinėms avantiūroms, jeigu korporacijos negauna savo laimikio?
ATSAKYMAS. Jeigu agresorius atviru tekstu paskelbs, kad jis nori užgrobti resursais turtingą teritoriją, tai jis susidurs su organizuotu pasipriešinimu. Jeigu jis pasivadins išvaduotoju iš represyvių autoritarinių režimų, jį išgirs milijonai savo gyvenimu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintų žmonių. Pirmuoju atveju teks organizuoti už pinigus „penktąją koloną“. Antruoju atveju agresorius gauna armiją pasiaukojančių savanorių. Skirtumas akivaizdus.
Tačiau kad būtų suburta didelė savanorių armija, kritinė gyventojų masė šalyse-taikiniuose turi būti tam paruošta ir išpažinti būtent tą patogų humanizmą bei kitas vertybes.
Mūsų visuomeniniai mokslai, kaip taisyklė, XX amžių padalijo į etapus pagal pasaulinius karus, politines ir socialines katastrofas, laikotarpius iki ir po šaltojo karo. Tarkime, 1968 metai pas mus asocijuojasi su Prahos sukilimu. O tai tebuvo vienas iš daugelio įvykių, susijusių su paradigmos pasikeitimu. Į sistemą įsiskverbė ne priešingos sistemos, o antisisteminės idėjos.
Jas galima buvo perskaityti studentiškos Sorbonos lozunguose. Pavyzdžiui, „Žmogaus išsilaisvinimas turi būti totalinis, arba jo nebus visiškai“, „Anarchija – tai aš“, „Pamiršk viską, ko tave mokė“, „Neįmanoma įsimylėti pramoninės gamybos rodiklių“, „Ribos – tai represijos“. Sutikite, tai ne šiaip naujoviški lozungai – tai prasmės, kurios, be to dar ir nesutampa nei su kapitalistine, nei su socialistine sistemomis.
KLAUSIMAS. Kaipgi tuomet pavadinti tą trečiąją ideologiją vienu žodžiu – įskaitant ir anarchijos, ir ekologijos idėjas, ir žinių sistemos neigimą?
 
ATSAKYMAS. Hakslis vadino savo filosofiją „transhumanizmu“, Bertranas Raselas – „racionalizmu“. Oponentai naudoja kitą terminologiją. Amerikiečių klasikiniam konservatoriui, ypač katalikui, bet koks tokio pobūdžio antisistemiškumas asocijuojasi su kairuoliškumu, kadangi pasižymi ateizmu ir yra nukreiptas prieš visuomenės nuostatas. Lindonas Larušas vartojo terminą „redukcionizmas“.
Tikrasis manifestas, kuriame išsakyta šios krypties esmė, alfa ir omega – ne Horco straipsnis, o taip vadinamas Polio Kurco Antrasis humanistinis manifestas. Pirmosiose jo eilutėse visos monoteistinės religinės hierarchijos sutapatinamos su totalitarinėmis sistemomis. Toliau – tezė apie tai, kad etika yra „autonomiška ir priklauso nuo situacijos bei neturi nieko bendro su religinėmis ir ideologinėmis sankcijomis“. Kitaip sakant, kaip elgtis, kiekvienas pasirenka, atsižvelgdamas į situaciją ir tai neturi nieko bendro su kokia nors atsakomybe. Tai labai panašu į Hanos Arendt ir Kon Bendito mintis. Toliau kalbama apie žmogaus teises, tarp kurių išvardinama saviraiškos laisvė, o taip pat teisė į eutanaziją, savižudybę ir „daugybę seksualinio pažinimo rūšių“. Teisė į gyvybę ir gyvenimą ten nepaminėta.
 
KLAUSIMAS. Gaunasi, kad pagrindinis šio dokumento turinys – ne alternatyva, o pabrėžtinas iššūkis krikščioniškoms vertybėms?
ATSAKYMAS. Pažodžiui rašoma taip: „Manome, kad netolerancija, kurią neretai kultivuoja ortodoksiškos religijos ir puritoniški kultai, neteisėtai slopina seksualinį elgesį“. Kitaip sakant – tai iššūkis ne tik europietiškai krikščionybei, bet ir amerikietiškam neo protestantizmui, ir islamui, ir tradiciniam, taip vadinamam „dievobaimingam“ judaizmui. Ir to laikmečio komunizmui, suprantama, irgi. Vardan ko? Sprendžiant iš teksto – vardan vieningos žmonijos, kurioje neribojama informacijos laisvė, kur viešpatauja „vieninga ekosistema ir konsensusas dėl gyventojų skaičiaus reguliavimo“, kur nėra valstybių ir sienų ir, atitinkamai, kaip primygtinai teigia autoriai, stebuklingu būdu baigiasi karai.
KLAUSIMAS. Sunku įsivaizduoti, kad toks tekstas būtų skirtas plačiosioms žmonių masėms.
ATSAKYMAS. Jis ir nebuvo skirtas plačiosioms žmonių masėms. Jis buvo adresuotas pakankamai siauram humanitarinės ir techninės inteligencijos sluoksniui, turinčiam autoritetą savo šalyse ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintam savo gyvenimu ir veikla. Nuo TSRS dokumentą pasirašė du žmonės – Rojus Medvedevas ir Andrejus Sacharovas. Galima, žinoma, nekreipti dėmesio į šį dokumentą: maža ką gali parašyti privatus asmuo ir pasirašyti šimtinė intelektualų. Tačiau nežinodami apie Sacharovo parašą po šiuo dokumentu, mes nesuprasime tos transformacijos, kuri įvyko su šiuo mokslininku, esmės. Tai buvo ne įtakos agento pirkimas. Tai buvo persimetimas į kitą pažiūrų sistemą, trumpai tariant – indoktrinacija.
KLAUSIMAS. Tačiau nuo grupės intelektualų indoktrinacijos iki milijonų paprastų žmonių, tegu tik pačios aktyviausios visuomenės dalies, perorientavimo – didžiulis atstumas.
ATSAKYMAS. Masėms niekada neatskleidžiamos visos naujosios jiems diegiamos pasaulėžiūros detalės. Masėms transliuojama tiktai tai, kas gali būti jiems tiesiogiai aktualu. Tačiau kad masės pradėtų judėti, kad masėje susiformuotų pasiaukojančių žmonių branduolys, atskiri ideologijos elementai turi ne tik atitikti jų lūkesčius, bet ir emociškai sužadinti. Patys paprasčiausi pretekstai sukelti neramumus – korupcija, gamtos teršimas, etninės problemos.
KLAUSIMAS. Kodėl tuomet „išsivysčiusios“ šalys leidžia protesto judėjimus nuosavose teritorijose, o ne vien tiktai šalyse-taikiniuose?
ATSAKYMAS. Protestus leidžia tas elito segmentas, kuris gauna naudos iš būtent postindustrinės dienotvarkės. Toks taip vadinamų industrinių šalių „savęs ėdimo“ fenomenas gali atsirasti tiktai konkrečioje postindustrinės paradigmos plėtojimo stadijoje. Amerikoje viena iš kultinių šios krypties figūrų – buvęs viceprezidentas Elas Goras, „interneto tėvas“, o taip pat – ekologistinio bestselerio „Žemė ant svarstyklių“ autorius. IT sfera postindustrinėje paradigmoje – naujosios epochos įsikūnijimas, kurio užduotis – įrodyti naujų laikų pažangumą.
KLAUSIMAS. Ir sukurti naujas pasaulio ir atskirų žmonių kontroliavimo priemones.
ATSAKYMAS. Ne tik. Dar – sukurti žmogaus pažinimo ir mąstymo metodus. Žmogui, „gimusiam tinkle“ (digital native) jau nebereikalingas Kon Benditas, kuris agituotų už „nepaklusimą iš tėvų paveldėtai gyvenimo moralei“. Jis ir taip gyvena šia diena, jo žinios ir taip fragmentiškos, istorinė ir giminės patirtis jam nežinoma, atsakomybė – nesuvokiama, nekalbant jau apie pareigos jausmą, darbo etiką, kadangi visa tai formuojasi realiame pasaulyje, remiantis bendros veiklos metu įgyta patirtimi, pradedant vaikiškais kolektyviniais žaidimais.
KLAUSIMAS. Tačiau, kad sukurtum tokių žmonių kritinę masę, reikalinga ir daugybė fizinės technikos, kuri gaminama iš tų pačių naudingųjų iškasenų.
ATSAKYMAS. Dar daugiau – tokia technika gaminama iš gerokai retesnių naudingų iškasenų, nei ekologų neapkenčiama nafta. O saulės baterijos – iš itin retų iškasenų. Dar daugiau – elektroninės šiukšlės nesuyra taip lengvai ir be pasekmių gamtai, kaip, tarkime popierius. Ir nepaisant to, prie Bilo Klintono įvesta elektroninės dokumentų apyvartos programa buvo teisinama būtent miškų tausojimu pagal specialų įstatymą Paperwork Reduction Act.
KLAUSIMAS. Dėl ko nūnai netgi slapti Europos diplomatiniai dokumentai yra lengvai prieinami NSA.
ATSAKYMAS. Iš ko seka, kad, pirma, šiai žvalgybai buvo patogi postindustrinė paradigma. Tai vienas iš įrodymų neafišuojamo fakto, kad milijonai jaunų savanorių, nemokamai plėšančių gerkles už internetinę laisvę Kinijoje (už švarią Arktiką, prieš atominę energiją, autostradas Brazilijoje, aerouostą Stambule, stadioną Sočyje) – netikri opozicionieriai. Jie gali veikti prieš nacionalines vyriausybes ir tuo pat metu jų tikslai visiškai ideologiškai sutaps su globaline valdžia. Kas dėl NSA bendradarbiavimo su IT monopolistais, tai šį procesą galima pavadinti valstybine-privačia partneryste. Arba verslo suaugimu su valdžia.
KLAUSIMAS. ES šiuo metu, berods, nelabai žavisi tokia sąjunga.
ATSAKYMAS. ES tėvai-įkūrėjai savo bendrijos kūrimą pradėjo nuo Europos anglies ir plieno sąjungos, be to, de Golis svajojo apie auksinį franką. 1968 metų revoliucija nušlavė de Golį ir faktiškai užkirto kelią į valdžią Žoržui Maršė, prancūzų komunistų lyderiui, o tarybinė valdžia, susigundžiusi konvergencijos idėja, suartėjo su Romos klubu. Perestroika, tapusi logiška šio pasirinkimo pasekme, parodė, kad racionalistinėmis idėjomis gali susižavėti ir liberali, ir konservatyvi tarybinė inteligencija, ypač po Černobylio.
Tačiau Rusija išsaugojo savo pramonę, o drauge su ja išliko darbo patirtis ir vertės supratimas, bent jau šiokie tokie darbo etikos likučiai. Išliko buitinė moralė, artima bažnytinei, kadangi bažnyčia – dėl šito ir komunistai nesiginčys – išgyveno drauge su tauta visus tuos išbandymus, kurie jai teko. Europoje, kuri pavirto paslaugų ekonomika ir patyrusi kelias sekuliarizacijos bangas, kultūrine prasme praradimai yra gerokai didesni.
Mainais Europa gavo plėtros pagundą. Jai atiteko buvusios Varšuvos sutarties šalys ir su jomis buvo padaryta tai, ką ir sugebėjo padaryti – deindustrializavo. „Rytų partnerystės“ paskirtis yra šios deindustrealizacijos ekspansija.
Žinoma, kažkuri dalis Europos elito žvelgia į Ukrainą ir Gruziją kaip ne tik ideologinių, bet ir fizinių prekių rinką. Tačiau tos sąlygos, kurios išvardintos integraciją aprašančiuose dokumentuose, niekaip neskatina perkamosios galios tose šalyse. Greičiau jos skatina gyventojų išmirimą ir migraciją. Šis fenomenas turi netgi padoriai skambantį paaiškinimą. Tarkime, jau paskelbta bendra Center for American Progress ir Henry Stimson Center ataskaita apie tai, kad „arabų pavasaris“ – tai globalinio atšilimo rezultatas.
KLAUSIMAS. O Džinas Šarpas – niekuo dėtas…
ATSAKYMAS. Jis kaip tik įtrauktas į šią temą. Enšteino instituto direktorių taryboje dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje beveik pusė direktorių ir patarėjų buvo globalinio atšilimo specialistai. Ričardas Rokvelas, Filipas Bogdanovas, Uris Langeris… O jų mokinys iš Serbijos Srdža Popovičius – fondo „Ekotopika“ įkūrėjas ir agentūros „Žalioji Sebija“ savininkas. Juk Jugoslavija buvo viena iš labiausiai industrializuotų Europos šalių. Kol jos nepavertė tuo, kuo ji dabar paversta.
Profesorius Šarpas jau pasitraukė, šiandien ant scenos ir užkulisiuose dirba jau sekanti karta. Didėjant nedarbui Europoje, didėja ir būsimo personalo bazė. Perspektyviausi žmonės iš Rytų Europos. Jų energiją galima buvo panaudoti kitaip, bet jeigu jaunam serbui leisi pasirinkti, ko jis labiau nori – kovoti, tarkime, už Didžiąją Serbiją ar kovoti su autoritariniais režimais kitose šalyse, jis pasirinks antrą variantą: tai pakelia jo autoritetą jo paties akyse. Ir daugelis jaunų ukrainiečių, kuriuos apmokė serbai, mąsto lygiai taip pat.
KLAUSIMAS. Ir kaip viskam šitam priešintis?
ATSAKYMAS. Mes priešinamės globalizatoriams jau vien tuo, kad gyvename. Kas dėl valstybės, tai pirmiausiai turbūt reikia suvokti, su kuo ji turi reikalą ir iš kur atsiranda taip vadinami opozicionieriai. Bet man atrodo, kad mūsų valdžia, ypač susijusi su masine informacija, nelabai tą supranta. Klausausi, tarkime, aršios ir vietomis šmaikščios Kiseliovo laidos, o iškart po jos tame pačiame TV kanale seka aliarmą keliantys filmai apie klimatines katastrofas. Kažkoks užsienietis aiškina rūsčiu balsu: „Žemę užgrobia turtingi žmonės, dėl to kyla maisto krizė“. O kas Amerikoje turi daugiausiai žemės? Environment Protection Agency – žinyba, kuri prastūmė visus įstatymus, kurie padarė pramonę nepelninga. Būtent jai dėl savo bankroto turi padėkoti buvęs megapolis Detroitas.
Tarp kitko, galiu lažintis, kad būtent nuo ekologinės isterijos ateinančiais metais prasidės ūsų Olimpiados sabotažas, o tik paskui išlįs etninė tema. Nuo to paties prasidėjo įvykiai Stambule ir Rio de Ženeire, kurie pretendavo į olimpiadas. O ir Londone migrantai sukėlė riaušes Totenhemo stadiono pašonėje.
Mes iš savo analogiškų atvejų nieko nepasimokėme. O pats pavojingiausias dalykas valstybei-taikiniui – kai viena kuri valdžios grupė galvoja, kad gali išspręsti savo problemas, pasitelkusi į talką, tarkime Greenpeace ar Transparency International. Realiai gi, laikydama save subjektu, toji grupė pati pavirsta įrankiu.

0 508

Tomas Skorupskis

Populiarus Jėzaus pasakymas, kad „Joks tarnas negali tarnauti dviems šeimininkams“, kuriuo jis turėjo galvoje, jog ištikimybė tiesai niekada negali reikšti vidurinio kelio, saugios tarpinės pozicijos. Vietoje to, tiesa reikalauja bekompromisės tikėjimo ir elgesio pozicijos.
Vis dėl to Kristus pasakymas reiškia pasirinkimą tarp gero šeimininko – Dievo, dvasingumo ir blogo – materialaus pasaulio blizgučių, mamonos šlovinimo. O kaip yra tuomet, kada renkamasi tarp dviejų galimų šeimininkų, iš kurių nei vienas nėra geras? Ar galima rinktis tą, kuris, lyginant su kitu, yra mažesnė blogybė?
********************************************************************************
Dvejetainė arba manicheistinė (juoda/balta) retorika įvairių oportunistų dažnai naudojama rinkimų metu. Taip jie tikisi lengviau laimėti papildomų balsų savo kampanijai. Tokia triukšminga retorika veikia vienu prievartos ir manipuliavimo priemonė, pagal kurią iš pašnekovo reikalaujama nedelsiant pasirinkti pusę („teisingą“ pusę, t.y. tą, už kurią pusę pasisakė oportunistas) tam tikroje kovoje.
Bet jeigu kažkas atsisako pasirinkti jam primestą pusę, argumentuodamas kad abi pusės yra viena už kitą blogesnės – jis yra išjuokiamas kaip išpuikęs naivuolis ir apkaltinamas arogancija.Rinkimų metu tas, kuris balsuoja už nesisteminį kandidatą yra kaltinamas, jog išmeta savo balsą veltui, o tas, kuris atsisako balsuoti yra kritikuojamas kaip demonstruojantis apatiją tam, kas vyksta šalyje.
Kai kalbos pakrypsta apie geopolitiką, oportunistų binarinė retorika primena panašią taktiką. Jie gali, kaip pavyzdžiui G. W. Bush’as, reikalauti iš nepriklausomų pasaulio valstybių, kad jos deklaruotų ištikimybę jo pusei, arba joms gresia tapti Amerikos priešais “ You are either with us, or you are with the terrorists“. Arba jie gali, kaip Putino dvaro filosofas A. Duginas, teigti, kad konservatyvūs ukrainiečių, lenkų, kitų rytų Europos nacionalistai , kurie nepritaria Rusijos invazijai į Krymą, yra tik nelaimingi kvailiai ir pūvančių vakarų statytiniai, nes jokia trečia pozicija nėra įmanoma: jeigu jums nepatinka tai, kur nuėjo vakarų civilizacija, tuomet turite palaikyti Putiną arba priešingu atveju jūs esate Amerikos importuojamos moralinės degeneracijos pagalbininkas (kaip patogu!).
******************************************************************************
Tiesą sakant, kad ir kiek Bušo ar Dugino šalininkai mums aiškintų priešingai – realiai tik tas gali padaryti reikšmingą pasikeitimą, kuris išliks nepriklausomu ir atsisakys kitų įtakos. Kai pasisakoma už vieną ar kitą pusę – suteikiamas papildomas svoris Jin ir Jan, tuomet pasisakęs žmogus ne tik kad parduoda sielą (kadangi tarnauja šeimininkui, kuris nėra dievas), kitaip sakant, palaiko blogį vien todėl, kad jis prieštarauja didesniam blogiui. Vieną iš dviejų blogybių pasirinkęs yra ne tik kad kaltas dėl savo idealų išdavystės, tačiau dėl to kad supranta, jog renkasi blogį – yra dar blogesnis, negu pastarieji du.
Dvipoliame pasaulyje, kiekviena Jin ir Jan dalis yra priklausoma nuo priešingos pusės tam, kad išliktų. Nei viena pusė negalėtų būti tuo, kuo yra be aktyvios kovos su tariamu priešu. Kadangi Jin ir Jan yra sustiprinamas kitos pusės paniekos, nepagarbos ir priešiškumo, kiekviena pusė kasa giliau ir taip prasideda užburtas provokacijų ir save pateisinančios agresijos ratas.
Dalyvavimas tokioje kovoje, vienoje ar kitoje pusėje, yra lygus kovos torpedavimui, ir taip darant, suteikiama konfliktui legitimumo, kurio ji nenusipelnė. Mažesnis blogis ir didesnis blogis ( nesvarbu kuris yra kuris, priklausomai nuo situacijos) yra iš tiesų sąjungininkai, panašūs į demoniškų šokių partnerius, atliekančius pragarišką kasdienę neapykantos ir užtikrinto abipusio susinaikinimo rutiną. Mes negalime leisti sau įsitraukti į jų karo žaidimus, nes priešingu atveju mes išnyksime šio pragariško šokio aikštelėje. Priešingai, mes privalome atitrūkti, išsiskirti, atsitraukti ir išskirti savo nišą, siekiant išsaugoti savo kūno, proto ir sielos vientisumą.
Dėl šių, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, aš ketinu likti savarankiškas artėjančių, neabejotinai kataklizminių kovų metu. Nepalaikymas nei vienos pusės, žinoma, nereiškia abejingumo. Aš ketinu laikytis savo įsitikinimų ir tuomet, kai viena ar kita pusė pripažins šiuos įsitikinimus, aš palaikysiu ją. Bet kai manęs prašys pasirinkti puses tarp Dugino ir Bušo, aš visada pasirinksiu trečią poziciją, tą, kurią niekina jų pasiekėjai, tačiau man ji yra priimtinesnė negu pasirinkimas tarp vieno iš dviejų blogių.
Tai tikrai sukels neapykantą prieš mane, būsiu vadinamas marionete ar agentu, o gal net puolamas kaip išdavikas. Manęs turbūt nekęs labiau, negu tuomet, kai aš save priskirčiau kuriai nors iš pusių. Tai turėtų būti smagu ir aš tikiuosi, kad tu prisijungsi prie manęs.
2014 m.

0 1436

Vytautas Sinica

Lietuvoje bangomis kaista ir vėsta ginčai dėl Lukiškių aikštės kaip pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės sutvarkymo. Jau prieš daugelį metų nutarta, jog aikštėje turėtų būti paminklas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti.
Ilgai ir nesėkmingai konkursus rengė miesto savivaldybė. Galiausiai atskyrus pačios aikštės sutvarkymo ir paminklo statybos konkursus, pirmąjį, regis, pavyko sėkmingai pabaigti. Nugalėtoju paskelbtas Rolando Paleko projektas „Ramybė“, laimėjęs dar 2011 metais, bet palaiminimą darbams gavęs tik dabar. Tuo tarpu ar ir kaip pavyks užbaigti Lukiškių aikštės paminklo epą, kol kas neaišku.
Kreivas konkursas
Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas ir projektas praėjo palyginti sklandžiai, tik naujasis sostinės meras finišo tiesiojoje taupumo sumetimais pareikalavo aikštėje sudėti mažiau riedulių ir palikti daugiau žolės, kuo tikrai džiaugsis visų pažiūrų vilniečiai. Tuo tarpu Kultūros ministerijos rengtas konkursas dėl paminklo žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti buvo skandalas nuo pradžios iki galo. Dalyviai skundėsi dėl reikalavimų pristatyti pažymas, jog nedirbo su KGB, dėl konkurso uždarumo nuo visuomenės, dėl netinkamų darbų eksploatavimo sąlygų ir daug kitų dalykų. Galiausiai nugalėtoju išrinktas projektas „Tautos dvasia“ sukėlė tikrą audrą viešoje erdvėje. Audrošaukliu tapo bene pirmasis „Tautos dvasią“ labai taikliai sukritikavęs Virginijus Savukynas, pareiškęs kad toks paminklas skirtas „tik jau ne kovojusiems už Lietuvos laisvę“.
Taikliau nepasakysi. Paminklo konkurso tikslas buvo, cituoju, „iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Nepavyko. Nugalėtoju išrinktas abstrakčią laisvę metaforiškai vaizduojantis paukštis. Nebūtinai Lietuvos, net nebūtinai valstybės (gal individo) ir tikrai nebūtinai žuvusiųjų aukų pareikalavusią laisvę. Projektas tikrai nėra įtaigus, lengvai identifikuojamas ir visuotinai priimtas, kaip buvo reikalaujama. Priešingai, pačių konkurso komisijos narių jis buvo pavadintas „talpiu prasmėms“. Tai esą projekto privalumas, nors ir prieštarauja konkurso tikslui.
Kaip galimas toks nesusipratimas? Bėda slypėjo jau pačioje komisijoje. Dauguma jos narių neturėjo nieko bendra su monumentalios skulptūros žanru, dar daugiau, viešai jį atmetė kaip pasenusį ir netinkamą. Iš visos komisijos tik du skulptoriai, A. Ambraziūnas ir A. Bosas, buvo profesionaliai pažįstami ir „sugyvenantys“ su žanru, kurio tiesiogiai reikalavo konkurso tikslas. Sugalvota, kad paminklas negali stovėti ant istorinės Aukų gatvės ašies, Lukiškių aikštės centre, kas iš bet kokio projekto atima monumentalumą. Paminklas centre esą taip pat diktatūros požymis. Galiausiai patį konkursą organizavo ir komisijai vadovavo dėl suklastoto vidurinės mokyklos diplomo viceministro pareigų negalėjęs užimti šių pareigų ir iš jų vėliau pašalintas pianistas Darius Mažintas. Net formaliausiu požiūriu, sprendimas priimtas asmens, kuris negalėjo jo priimti.
Kreivi rezultatai
Nors konkurso sąlygos ir sveikas protas reikalavo originalaus darbo, nugalėjęs projektas jau buvo pateiktas dviem ankstesniems konkursams. 2008 m. Vilniaus m. autorius su juo dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame skulptūrinio–meninio akcento skverui prie Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. konkurse, 2010 m. – Dailininkų sąjungos organizuotame skulptūros skvereliui priešais M. Mažvydo biblioteką konkurse.
Su „dėvėtu“ darbu ir konkurso sąlygoms prieštaraujančia komisija pasiektas rezultatas netenkino didelės visuomenės dalies. Liberalių pažiūrų ar tiesiog depolitizuoti valstybinę aikštę siekiantys žmonės norėjo dar vieno skvero be jokių paminklų. Patriotinius jausmus dažniau prisimenanti ar apolitiškiau mąstanti visuomenės dalis reikalavo konkretaus, suprantamo, nacionalinės simbolikos nevengiančio paminklo. Parašytas ne vienas visuomenės kreipimasis, aktyviausiai tą darė pačių laisvės kovotojų organizacijos. Natūralu – jų kritusiems bendražygiams ir turėjo būti skirtas paminklas.
Visai neseniai, matydamos, kad Vyriausybė neskuba statyti „Tautos dvasios“ ir Vyriausybėje ieškoma alternatyvios išeities iš šios aklavietės, per 30 visuomeninių organizacijų (ne tik karių ir tremtinių, bet ir jaunimo, tėvų, vilniečių, žmogaus teisių gynimo ir kitos) kreipėsi į premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos nestatyti „Tautos dvasios“, sudaryti naujos sudėties ekspertinę komisiją ir teikti pirmenybę Lietuvos piliečiams plačiausiai suvokiamam, konkrečiam ir neabejotiną istorinę reikšmę turinčiam Lietuvos laisvės kovų simbolio – Vyčio paminklui. Ar įmanoma sutarti dėl šio projekto?
Posovietiniai iššūkiai
Nors dėl Lukiškių aikštės ietys laužomos jau porą dešimtmečių, šia tema parašyta palyginti nedaug analitinių darbų. Pastaroji šia tema rašiusi Evelina Kurklietytė labai taikliai atkreipia dėmesį, kad kone visos posovietinės visuomenės susiduria su trimis problemomis. Pirma, nutrūkusi natūrali paminklų raida – okupantai išvertė tai, kas buvo tikra ir sava, atgavus nepriklausomybę sunaikinta tai, kas svetima ir primesta prievarta. Esant tokiems viešosios atminties trūkiams, viskas, kas daroma, ima atrodyti primesta „iš viršaus“.
Antra, sovietinis režimas iš tiesų prievarta diegė prasmes ir bet koks prasmių diegimas per paminklus įgijo neigiamą atspalvį. Visais atvejais bijoma, kad valstybė „diegia ideologiją ir okupuoja erdves“. Tai ypač jaučiasi lietuviškose diskusijose, kur populiari nuomonė, kad statyti Lietuvos valstybingumą ir tautos valią ginti laisvę gerbiantį paminklą vis tiek yra sovietinė praktika. Gajus mitas, kad monumentalūs paminklai apskritai yra sovietmečio ir diktatūros bruožas, ką lengvai paneigia elementarus pasidairymas po Vakarų Europos sostines.
Trečia, sovietmetis paliko supainiotą istorinę sąmonę. Pusę amžiaus diegtas marksistinis požiūris į istoriją, raginantis žiūrėti į priekį ir nešlovinti praeities, nebe legitimus, Lietuvos kaip suverenios tautinės valstybės idėja reikalauja ir sugrįžti prie tautinio požiūrio, tačiau blaškomasi tarp jo ir liberalios prieigos, pagal kurią istorijoje veikia ne tautos ir valstybės, o vien tik atskiri individai. Šis istorinės sąmonės guliašas akivaizdžiai atsispindi ginčuose dėl Lukiškių aikštės: pašalinti iš jos paminklus ir istoriją apskritai (depolitizuoti), atiduoti pagarbą tautos aukoms ir didvyriams ar pastatyti abstraktų paminklą pačiai laisvei arba, kaip kurį laiką jau buvo, niekuo dėtam Džonui Lenonui?
Vytis – tikroji Tautos dvasia
Oficialiai priimtas sprendimas laikytis antrojo kelio. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštė turi būti reprezentacinė valstybinė aikštė, o joje pagerbtas laisvės kovotojų atminimas. Tokia aikštė turėtų skatinti istorinio bendrumo suvokimą ir didžiavimąsi savo valstybe, kartu pristatyti miesto svečiams ir priminti Lietuvos piliečiams laisvės kovų istoriją. Istorijos paralelės palankios šiai vizijai: Lukiškių istorija prasidėjo nuo 1863 m., kai būtent čia įvykdytos egzekucijos Lietuvos sukilimo prieš carinį režimą vadams. Vėliau čia teisti ir kalinti Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuviai, sovietmečiu KGB rūmuose kankinti partizanai ir kiti rezistentai. Chronologiškai Lukiškių aikštė, tiksliau tuomet dar turgus, gimė kartu su modernios tautinės Lietuvos valstybės idėja ir šiandien, įgyvendinus šį idealą, puikiai tinka pagerbti ten pat ir žuvusiųjų už šį idealą atminimui. Viešos diskusijos leidžia tikėti, kad visuomenėje dar užtenka valstybinės sąmonės, įvairios grupės reiškia paramą šiai vizijai.
Lieka klausimas, kokia geriausia forma pagerbti žuvusius už nepriklausomybę aiškiu, nedviprasmišku, atskiro paaiškinimo žodžiu ar raštu nereikalaujančiu paminklu. Ne vien šio teksto autorius tiki, kad idealiausiai tam tinka istorinio lietuviško laisvės kovų simbolio Vyčio paminklas, apjungiantis senosios ir moderniosios Lietuvos gynėjus, be paaiškinimų suprantamas kiekvienam Lietuvos piliečiui. Skirtingu metu Vyčio paminklo pareikalavo beveik visos su Lietuvos gynimu susijusios organizacijos. Kovotojams už laisvę pagerbti reikalingas ne tautoje jau įvairiausiai pravardžiuojamas ir pajuokos objektu virtęs paukštis. Galiausiai, paukštis – mūsų nedraugiškų kaimynų simbolis. Drąsios Lietuvos, kuria taip norime būti, simbolis yra priešą vejantis žirgas. Neturėtume jo gėdytis, baimintis atrodyti atsilikę, archajiški ar sovietiški. Turėtume didžiuotis. Vytis – tikroji Tautos dvasia.

0 646

Algis Avižienis

Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?

Jei pastarasis teiginys ką nors paaiškina, tai reikia pastebėti, kad ne ypatingai sėkmingiau nuo globalizacijos pavojaus ginasi žymiai didesnės bei išdidesnės tautos, pripratusios valdyti svetimuosius, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Jų demografinė padėtis taip pat yra bauginanti. Jų šalis skalauja galingos iš viso pasaulio atplaukiančios emigrantų bangos. Dažnai jų didmiesčių mokyklose jau daugumą mokinių sudaro iš užsienio su savo tėvais atvykę vaikai. Sutikime, kad globalizacijai užsitęsus, gal mes porą dešimtmečių anksčiau išnyksime nei šios tautos. Bet tai nesudaro esminio skirtumo.

Kaip suprasti šį reiškinį? Ar Vakarų šalių verslo, žiniasklaidos, švietimo, kultūros ir valdžios elito atstovai atsikėlę vieną rytą nusprendė, kad jiems jau nusibodo nacionalinė valstybė ir ėmė statyti suvienytos žmonijos bendrus namus? O gal ekonominiame gyvenime slypi koks nors nenumaldomas dėsnis, reikalaujantis kurti vis stambesnius vartotojų bei gamintojų junginius, peraugančius į globalią ekonominę, o po to ir į politinę santvarka?

Graikų filosofas Heraclitus yra teisingai pareiškęs, kad karas yra visko tėvas ir karalius. Neįsivaizuojama, kad, šimtmečius kūrę ir kovoję dėl savo nacionalinių valstybių, vokiečiai, prancūzai, ispanai bei italai staiga ima ir jų atsisako. Neužmirškime, kad praeito šimtmečio pirmoje pusėje siautė pats kruviniausias visos žmonijos istorijoje karas. Dvi anti-nacionalinės valstybės, JAV ir TSRS, užlipo ant Europos griuvėsių ir ėmė tautines valstybes pertvarkyti iš esmės. Dabartinė besikurianti globali santvarka negalėjo atsirasti pati savaime. Dėl jos buvo fanatiškai kovojama. Štai kodėl didžiosios Europos tautos nebekovoja dėl savo ateities. Jos buvo nugalėtos stipresnių jėgų.

O kaip su mažomis Europos tautomis? Išeitų, kad jos tuo labiau turėtų nusiraminti ir nukreipti dėmesį į individo turto, malonumų bei komforto siekius. Vienu žodžiu, daryti taip kaip Vakarų europiečiai jau daro nuo karo pabaigos. Štai kodėl didieji Lietuvos verslininkai neremia tautininkų, o pastarieji nesugeba prasimušti iki Seimo. Kuo didesnis verslas, tuo daugiau jis priklausomas nuo tarptautinių ryšių, kuriuos reguliuoja globalios santvarkos šeimininkai – didieji bankai, tarptautinės korporacijos ir virš-nacionalinės institucijos.

Vakarų Europoje daugiau nei 60 metų besitęsiantis ekonominis pakilimas, sutapęs su ekonominės integracijos laikotarpiu, beveik įtikino plačiuosius gyventojų sluoksnius, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra kone išimtinai pažangą ir gerovę atnešantis veiksnys. Tuo tarpu tautinė konsolidacija vis dažniau buvo suvokiama kaip praeitas Europos istorijos etapas, gal net ir kenksmingas reiškinys. Vakarų Europoje šie pokario dešimtmečiai buvo patys sunkiausi nacionalinės idėjos šalininkams, nes atrodė, kad milijonams europiečių pavyko surasti asmeninę laimę ir laisvę gyvenant ne savo tautos labui, bet sau, savo asmeniniam pasitenkinimui ir komfortui.

Rytų Europoje tautiniai judėjimai buvo tramdomi jėga, o visuomenės apolitiškumas laikinai buvo pasiektas diegiant viltį, kad auganti pramonės gamyba kada nors atneš ir apčiuopiamos naudos paprastiems piliečiams. Jei Vakarų Europos malonumų ir linksmybių festivalis būtų besitęsiąs dar kelis dešimtmečius, visai tikėtina, kad visuomeniniame gyvenime būtų išnykę nacionalistai, o kartu su jais ir kiti kolektyvinių idėjų šalininkai.

Bet, liberalizmo galutiniam triumfui atrodo pritruks gamtinių bei žmogiškųjų resursų. Jau šešti metai, kai Europa ir kitos Vakarų šalys pergyvena nesibaigiančių krizių grandinę. Vos suspėję užgesinti finansinę krizę vienoje šalyje, Vakarų pasaulio ekonomikos valdytojai tuoj pat priversti suorganizuoti skubią pagalbą kitoms, nesusitvarkančioms su savo ūkiu šalims. Bedarbystė nuolat auga, ypač tarp jaunų gyventojų, kurių pusė kai kuriose ES šalyse neranda darbo. Optimistines nuotaikas skleidžianti žiniasklaida ir liberalios ūkio santvarkos komentatoriai bando pateikti dabartinius sukrėtimus kaip anomaliją, kuri anksčiau ar vėliau užleis vietą „normaliam“ ūkio augimui ir gerovės plėtrai.

Deja, krizė, vis stipriau smogianti į integruotą Vakarų ekonominę erdvę, turi labai gilias šaknis ir nepasišalins iš mūsų žemyno gyvenimo. Pokarinė materialinės gerovės šventė nepraėjo be didžiulių išlaidų. Tam, kad šimtai milijonų vartotojų galėtų įsigyti automobilius, erdvius butus, begalybę darbą tausojančių įrengimų, skoningai apsirengtų, sočiai bei įdomiai pavalgytų ir laisvai keliautų po visą pasaulį, reikėjo sunaudoti iki tol neregėtus kiekius energijos šaltinių ir kitų gamtos resursų. Globalizacija vyksta tiktai jei žmonių masės ir prekės yra įsukamos į hiper-mobilų sūkurį. Maistą, rūbus, avalynę, automobilius, elektronikos prietaisus ir tūkstančius kitų kasdien vartojamų prekių nebegamina vietoje, arčiausiai vartotojų. Jos keliauja tūkstančius kilometrų, kol pasiekia galutinį vartotoją. Šiam transportavimui reikia skirti milžiniškus kiekius kuro, kurio lengvai pasiekiami ir pigūs ištekliai jau žymia dalimi yra išeikvoti. Todėl naftos kaina jau dešimtmetį išsilaiko penkis kartus aukštesniame lygyje nei anksčiau buvo įprasta. Nauji telkiniai yra randami, bet jie yra sunkiau pasiekiami, juos eksploatuoti reikia daugiau išlaidų ir jų išgavimas dar stipriau teršia atmosferą.

Brangios energijos poveikis pasaulio ekonomikai yra tarsi stabdis, neleidžiantis ūkio veiklai plėstis įprastiniais tempais. Tuo tarpu visa Vakarų finansinė sistema iki šiol buvo grindžiama optimistiniais ūkio augimo lūkesčiais. Buvo taupoma ir investuojama su viltimi, kad įdėtos lėšos atneš pelną. Šiuo metu atsivėrusi praraja tarp išpūstos pinigų masės ir brangstančių gamtinių resursų yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų pasauliui tenka susidoroti su nesiliaujančiomis finansinėmis krizėmis.

Dvasinėje sferoje laisvo individo idealas ir vartotojiškos gyvensenos skatinimas iššvaistė nedovanotinai daug žmogiškų išteklių. Turime omeny bendruomeniškumo silpninimą, kai Vakarų pasaulio kultūra bei švietimas sąmoningai menkina tautos vaidmenį piliečių sąmonėje. Nuolat diegiama nuostata gyventi sau ir savo malonumams bei komfortui labai ženkliai sumažino Europos bendruomenių solidarumą bei gyvastingumą. Vis mažiau jaunų europiečių ryžtasi kurti šeimas ir auginti vaikus, tuo prisidėdami prie Europos šalių senėjimo. Senstančios visuomenės yra mažiau produktyvios ekonomine prasme, nes nuolat blogėja santykis tarp dirbančiųjų ir tų, kuriems būtinos socialinės pašalpos.

Yra dar ir kitų pražūtingų Vakarų individualizmo pasekmių. Bendruomeniškumo dvasios išstūmimas iš valstybės, finansų ir verslo valdymo sferų paaštrina trintį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp bankų ir firmų savininkų iš vienos pusės, ir jų darbuotojų bei klientų iš kitos pusės. Noras maksimaliai siekti naudos sau, nepriklausomai nuo to ar šis siekis kenkia kitiems visuomenės nariams, ne tik silpnina valstybės solidarumą, bet ir realiai skurdina milijonus paprastų piliečių. Dabartiniai finansiniai sukrėtimai atsirado ne tik dėl energetinių resursų stygiaus. Juos smarkiai pagilino neatsakingas finansinių magnatų elgesys su jiems patikėtais indėliais bei investicijomis. Netramdoma spekuliacija ir sukčiavimai yra galimi, kai valdžios prižiūrėtojai leidžia milijardieriams eiti rizikingų spekuliacijų keliu arba pirmieji tiesiog patenka į pastarųjų finansinę priklausomybę, pvz., per rinkiminių kampanijų finansavimą.

Vis daugiau darbdavių ieško būdų, kaip atsikratyti ilgalaikių įsipareigojimų savo darbuotojams ir vietovėms, kuriose veikiama. Jei Vakaruose anksčiau buvo plačiai priimtina, kad darbdavys rūpinsis savo samdinių pensija ir sveikatos draudimu, tai pastaruoju metu ryškėja tendencija atsisakyti šių garantijų. Stambesnių firmų siekis didinti pelningumą perkeliant gamybos procesus į kitas šalis, kuriose darbo ir valstybės reguliavimo kaštai yra menkesni, yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip silpsta bendruomeniškumo dvasia verslo pasaulyje. Dėl gamybos perkėlimo darbą prarado ir toliau praranda milijonai Europos ir Šiaurės Amerikos dirbančiųjų. Net ir Lietuvoje, kur bedarbystė yra didžiulė rykštė paprastiems gyventojams, kai kurie gamintojai jau spėjo perkelti gamybinę veiklą į Kiniją ir kitas Rytų Europos šalis. Jei uždarytų gamyklų darbuotojai įsidarbina kitur, jų pajamos paprastai yra žymiai skurdesnės. Tad ir atitinkamų šalių piliečių perkamoji galia tampa silpnesnė.

Lietuvos valdančioji klasė mums rodo į Vakarų šalis kaip į pavyzdį. Valdantieji nenori suvokti, kad jų ultra-liberalizmu pagrįsti ūkio modeliai eina saulėlydžio link ir negali būti mums plėtros etalonu. Europos Sąjungos parama, kurios dėka Lietuva turėtų pasiekti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, šito uždavinio akivaizdžiai neatlieka, nors Briuselio pagalba jau tiekiama 20 metų. Tai yra ne tik todėl, kad ES senbuvės jau nebeturi tiek atliekamų resursų, kiek turėjo prieš 40 metų, kai dosni parama buvo tiekiama Ispanijai, Portugalijai ir pietinei Italijai. ES struktūros yra vis daugiau paveikiamos stambių lobistų įtakos. Jos netiek siekia Lietuvos ir kitų naujų ES narių gerovės skatinimo, kiek įtakingų finansinių interesų patenkinimo naujųjų narių sąskaita. Vis gilesnė ES integracija, kurią taip aistringai remia Lietuvos elitas, tik vis giliau įklampins mus į senbuvių gilėjančias krizes.

Nors tarptautinis finansinis elitas ir jų rėmėjai atskirose šalyse gins globalizaciją iki paskutiniųjų, ateitis visgi priklauso decentralizacijai ir nacionaliniam savarankiškumui, ypač ūkio valdymo srityje. Europos Sąjungos likimas neišvengiamai eis Sovietų Sąjungos keliu į decentralizaciją ir galiausiai į subyrėjimą. Dar prieš pradedant savo perestroikos politiką, Generalinis sekretorius Gorbačiovas nenuilstamai propagavo taip vadinamą greitinimo arba intensifikacijos kursą. Jau aštuntajame dešimtmetyje jis suvokė, kad iki tada buvęs ekstensyvus ūkio plėtros modelis, kai be saiko buvo vartojami gamtos ištekliai, ir ypač nafta ir gamtinės dujos, neturi perspektyvos. Jau tada turtingi Rusijos gamtiniai resursai rodė sekimo požymius. Gorbačiovas manė, kad įdiegus Vakarų pažangias technologijas ir ekonominį valdymą, pavyks racionaliau vartoti mažėjančius gamtinius bei žmogiškus resursus. Kai visos jo iniciatyvos žlugo, Sovietų Sąjungos elitas nutarė, kad atėjo laikas sustabdyti pigios energijos ir kitų išteklių tiekimą nerusiškoms Sovietų respublikoms bei Rytų Europos valstybėms, buvusioms jų įtakos sferoje. Paprasčiausiai imperinis valdymas tapo per brangus Maskvai, todėl ji atrišo atskirų respublikų bei satelitinių valstybių rankas pačioms pasirūpinti gamtiniais ištekliais už rinkos kainą. Kitaip neįmanoma suprasti beveik taikaus Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija norėtų vėl užsikrauti sau tą pačią pigių žaliavų bei energijos tiekimo naštą.

Nei Vakarai, nei Rytai nesugebės apsaugoti Lietuvos nuo vis sunkėjančių buitinių sąlygų, kurios neišvengiamai užguls visą pasaulį. Todėl šūkis „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“, ypatingai taikliai pažymi ateities politikos principinę kryptį. Nėra pagrindo juodam pesimizmui. Globalizacija taps vis sunkesne našta Europos valstybėms ir tautoms, taip pat ir JAV, kuri globalizacija yra daugiausia suinteresuota (arba tiksliau jos elitas). Turėsime išmokti gyventi savarankiškai ir nacionalistai galės tapti ta idėjine kalve, kurioje ateities valstybės valdymo bei ekonomikos modeliai bus išryškinami.

0 513

Algis Avižienis

Tautininkų vadai šiuo metu atrodo išsiblaškę. Pirmoje metų pusėje sėkmingai kovojo už žemės nuosavybės referendumo paskelbimą. Kitaip sakant, priešinosi Vakarų kapitalo ekspansijai į mūsų žemės ūkį. Antroje metų pusėje pagrindinis dėmesys nukrypo į rusiško imperializmo išraiškas Ukrainoje. Garsiai kalbama apie paramą ukrainiečiams ir saugumo pavojus mums. Aistringai (bent žodžiais) remiama ukrainiečių kova, kuri tarp kitko, yra ir už integraciją į ES. O tuo tarpu mūsų valdžia žengia paskutinius žingsnius lito likvidavimo link. Tautininkų vadovybė, atrodo, taip ir priims šį didžiulį suvereniteto praradimą iš esmės tylėdama. Ar dėl to, kad įvedus eurą tikimasi geriau apsisaugoti nuo rusų? Ar tautininkų vedliai tikrai mano, kad vokiečiai, prancūzai bei italai daugiau rūpinasi mūsų saugumu nei savo ekonominiais interesais Rusijoje? Kur dingo tas skambus ir kartu teisingas šūkis: „Ne rytams ar vakarams“?
Nežinia kiek laiko tęsis Ukrainos krizė, bet dabar jau tampa aišku, kad abi konfliktuojančios pusės – rusiškas ekspansionizmas ir Vakarų globalizacija – nori pailsėti. Ši kova dėl įtakos mūsų kaimynystėje tampa per brangi abiems konkurentams, nekalbant apie patirtus milžiniškus ukrainiečių nuostolius. Be to, Vakarų pasaulio žvilgsnis vėl nukrypsta į nesibaigiančius karinius konfliktus Vidurio Rytuose, kur tikimasi ir Rusijos pagalbos, kovojant prieš musulmonų radikalus. Tad galima tikėtis laipsniško santykių atšilimo.
Rytų–Vakarų susistumdymas mūsų regione liks geopolitine aksioma. Kartais ši priešprieša nurims, o po kiek laiko vėl įkais. Kilus tarptautinei įtampai, lietuvių tautininkams svarbu neprarasti pusiausvyros ir neužmiršti kertinių, nacionalinių principų. Neverta per triukšmingai sutapatinti save su viena konfliktuojančia puse ir atsirasti mūšio priešaky. Abidvi konkurentės yra iš esmės anti-nacionalinės. Apie Vakarų pasaulio universalius siekius net neverta kalbėti. Jie akivaizdūs. Bet Putino Rusija irgi norėtų būti pasauline galybe, jei tik jos demografiniai bei ekonominiai resursai leistų. Apie NATO tikslus cinikai šnibždėdavo, kad ši karinė sąjunga skirta amerikiečiams likti Europoje, rusus išstumti iš ten ir vokiečius supančioti. O rusai savo ruožtu svajoja amerikiečius eliminuoti iš Europos politikos, užimti jų vietą ir tokiu būdu pajungti vokiečius bei kitus europiečius savo tikslams. Nei viena, nei kita pusė nėra suinteresuota stiprinti europiečių tautinę savimonę. Viena siekia globalios santvarkos, kita kol kas turi tenkintis vien savo Eurazijos vizija.
2014 m.

0 583

Algis Avižienis

Laisvės sąvokos šaknys

Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mąstytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotos. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą.

Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvairaus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno dėl absoliučių monarchų apribojimų kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos rėmėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.

Nors atrodo, kad laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį, kuris beje yra pats dinamiškiausias periodas žmogaus istorijoje, labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai turėtų galimybę stebėti mūsų realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur prasideda asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas galia. Dramatiški buities pasikeitimai dažnai išmuša individą iš vėžių ir verčia jį pakeisti įprastą mąstyseną. Todėl pravartu būtų panagrinėti ar liberalios demokratijos kompasas dar veikia taip gerai kaip prieš du šimtmečius. O galbūt kokie nors netikėtai pakilę vėjai nustūmė Vakarų demokratiją nuo jos anksčiau nusibrėžto kurso?

Didžiausias pavojus laisvei – koncentruota galia

Bet pirmiausia reikėtų giliau panagrinėti tas prielaidas, kuriomis remiasi moderni demokratijos sąvoka. Švietimo periodo politiniai mąstytojai priėjo išvadą, kad didžiausias asmens laisvės priešas yra valdančiųjų sukaupta galia ir turtai. Tuometinė valdančioji aristokratija monopolizavo galią ir materialinius išteklius, ypač žemę. Prieš ją ir buvo imtasi teorinių priemonių. Sukonstruotas valstybės modelis, kuris garantuotų valdžios susiskaldymą, tam tikra prasme kontroliuotą anarchiją o iš esmės silpną valstybę. Liberalios demokratijos valstybėje turėjo nuolatos konkuruoti trys pagrindiniai valdžios elementai — vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė, kad nei viena negalėtų sukoncentruoti visą galią savo rankose. Tam tikras autoritetas buvo suteiktas konstitucijoms. Laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras, papildomai kontroliavo valdžios veiksmus. Pagal tų laikų mąstytojus, valdžios pagrindinis uždavinys ribojosi teisėjavimu tarp piliečių ir galios balanso išlaikymu. Lordas Acton, tiksliai nujautė XIX amžiaus politines nuotaikas, kai jis pastebėjo, kad galia gadina žmogų, o absoliuti galia absoliučiai sugadina jį.

Kai kurie individualios laisvės autoriai, pvz., Jean Jacques Rousseau ir Thomas Jefferson, buvo įsitikinę, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai būtų žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas. Šie radikalūs demokratai manė, kad didelių miestų aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, negali būti palanki terpė demokratijai.

Tarptautinių santykių srityje daugianacionalinės imperijos nebuvo palankiai traktuojamos, nes joms išlaikymui reikėjo sutelkti milžiniškus kiekius politinės bei karinės galios. O tai jau būtų susiję su prievarta. XIX amžiuje demokratijos gynėjai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos valstybes, siekdami išlaisvinti šių imperijų pavergtas tautas.  Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Nepriklausoma valstybė – tai būtina prielaida laisvam individui. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei arba valstybių blokui tapti dominuojančiu visame žemyne.

Nors minėti filosofai tikriausiai nuoširdžiai ieškojo tobulesnių ir švelnesnių valdymo formų, jų idėjas pasisavino neribotos galios trokštantys naujieji elitai. Prancūzijos revoliucija greitai pagimdė visuotinį terorą, kuris baigėsi kruvinais Napoleono žygiais po visą Europą. JAV įsisavino demokratiją XVIII amžiaus pabaigoje ir pradėjo stulbinančią ekspansiją po Šiaurės Amerikos kontinentą ir vėliau išplėtė savo įtaką po visą pasaulį. XIX amžiuje kylanti vidurinė klasė apsidžiaugė turinti puikų ideologinį ginklą mobilizuoti mases kovai prieš paveldėtų monarchijų viešpatavimą. Be abejo individo laisvės autoriai negalėjo įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis įsibėgėjus pramonės revoliucijai. O industrializacija pagimdė anksčiau neįsivaizduotą ekonominį produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino monopolinės pramonės ir finansininkų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai jau tapo įtakingiausia jėga Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką

Greitu metu naujieji pramonės ir finansų oligarchai priprato gyventi kaip aukštoji aristokratija. Jie įsigijo karališkus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeimininkų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių didikų malonė ir milžiniški turtai galėjo įgyvendinti jų svajones. Savo ruožtu superturtuoliai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdami savo galią politikos ir kultūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba fabrikuose. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.

Bankai, kurie anksčiau atlikdavo tiktai tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir masiškai supirkinėjo pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą.  XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos efektyviai užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir komercijos sektoriaus. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV bankai įgijo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.

Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir naujų rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios XIX amžiuje įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgyjo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Milijonai kolonijų gyventojų sunkiu triūsu toliau krovė turtus superturtuoliams. Kapitalistų aštrėjanti konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.

Neregėta privačių asmenų ekonominė/politinė galia grubiai nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų pseudolaisvės ideologai visiškai pasidavė tarptautinių finansinių interesų įtakai. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasirinko visai svetimą demokratijai kelią – vieno pasaulio kūrimą.

Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į  besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mąstytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo individo idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.

Kur paklydo laisvo individo idėjos autoriai?

Autoriaus nuomone koncentruotos galios pavojus, kurį nurodė demokratijos kūrėjai yra realus ir teisingai akcentuojamas. Bėda tame, kad šie mąstytojai per daug rėmėsi laisvės koncepcija ir per mažai įvertino galios siekimo vaidmenį žmogaus prigimtyje. Žmogui reikia ne tik laisvės, bet ir galios įtakoti savo aplinką. Patvari galia atsiranda, kai individas sėkmingai integruojasi į ilgalaikes asociacijas su kitais, panašių lūkesčių arba panašios kilmės individais. Pati perspektyviausia asociacija – nacionalinė valstybė, kurios didžiulis potencialas mūsų laikais, deja, dar nėra pakankamai įvertinamas.

Priežastis, kodėl laisvės sąvoka tapo priedanga hegemonijai glūdi tame, kad ši idėja yra gana neapibrėžta. Be abejo, laisvė yra patraukli, ypač tiems, kurie jos neturi. Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus, būtent todėl, kad šis tikslas buvo nekonkretus. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, kurie neturėjo pakankamai konkrečios programos, galinčios juos ilgam suvienyti. Per kelis metus Sąjūdis sėkmingai mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš Sovietų valdymą ir už laisvę, nepriklausomybę bei demokratiją. Deja, marksizmo-leninizmo dominavimas 50 metų neleido konkuruojančioms ideologijoms išsivystyti. Kitaip sakant, sovietai neleido lietuviams rimtai pasiruošti tikrai nepriklausomybei. O Lietuvos elitas buvo menkai pasiruošęs. Kai tik Maskva perleido vadeles, vietiniai politikai ėmė tarpusavy peštis dėl postų ir turtų, kuriuos buvo galima užgrobti per privatizavimą.

Valstybė, kuri skelbia individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vairę tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo bedarbystė, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.

Laisvė, kuri yra apribojimų neigimas, neturėtų būti asmens arba valstybės aukščiausias tikslas. Ši sąvoka turi būti kažkuo paremta. Kadangi laisvė yra neigimas, ji priklauso nuo kitų fenomenų, kad galėtų egzistuoti. Laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja arba nubrėžia, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Niekas nepatyrė absoliučios laisvės, nebent traktuotume mirtį kaip laisvę. Fizine prasme mirtis yra tokia būsena, kurios neįmanoma įtakoti iš išorės. Kad laisvę galėtume suvokti, reikia neigimo arba priešpriešos. Jeigu norime laisvės nuo priespaudos, pirmą reikia surasti engėją. Kai engėjas baigia mus engti, mums labai greit kyla klausimas — o ko dabar reikia? Pagaliau pasiekėme laisvę. Bet kokiam tikslui ji tarnaus?

Iš tikrųjų, jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, pvz., žemės trauka, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas yra neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Taip pat laisvė nuo atmosferos spaudimo neleistų kvėpuoti. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Vienu žodžiu individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių. Jei žmogus kokiu nors būdu nesipriešina išorei, jis negyvena.

Galbūt norėtume būti laisvi nuo alkio, ligų, skurdo? Bet ar tai ne teigiamų reiškinių (sotumo, sveikatos, turto) troškimas? Šiek tiek pamąsčius, individas suvoks, kad pakankama mityba, gera sveikata, adekvačios pajamos, ir kiti lūkesčiai – tai iš esmės vieno pageidavimo skirtingos atmainos. Žmogus nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jam reikia galios tam, kad galėtų nugalėti tuos veiksnius, kurie blokuoja jo valios išraišką. Sunku atsispirti galios troškimui. Visi jos nori, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. O kas yra gyvenimas individui jei ne siekis patenkinti savo norus? Gyvasis organizmas,  netekęs savo įgimtų funkcijų arba galios nustos gyvuoti. Jis yra arba greit taps negyva medžiaga. Visata yra pilna plūduriuojančių, negyvų objektų, kuriuos galima pavadinti laisvais.

Skirtingai nuo Hegelio šalininkų, kurie laikė laisvės pergalė aukščiausia istorijos vystymosi viršūne, Nietzschės galios samprata objektyviai apibūdina žmogaus tikrą prigimtį. Jeigu galima trumpai pasakyti, ko žmogus siekia, tai yra galia. Bet to dar negana. Nes ir galios sąvoka, kaip ir laisvės idealas, nėra savarankiška. Jai reikia išorinių objektų, kuriuos galėtų veikti — ir ne tik epizodiškai, bet nuolatos. Žmogus yra dinamiška būtybė, kuri negali stovėti vietoje. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, jis netrukus panaudos įgytą jėgą kitiems tikslams pasiekti. Individas negali nustoti siekęs daugiau taip pat kaip ir negali nustoti kvėpavęs. Hegelio universalios ir amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus prigimčiai. Individas pageidaujantis sąmoningai formuoti savo gyvenimą arba bendruomenę, kurioje jis gyvena, turėtų mąstyti kaip įgyti ir konsoliduoti galią, o ne svajoti apie atsijungimą nuo gyvenimo prieštaravimų.

Liaudies išmintis teigia, kad vienas lauke – ne karys. Todėl globalistų naujoje santvarkoje individas vienas pats labai sunkiai apsigins nuo susivienijimo pasekmių. O pastarosios skaitytojams jau yra žinomos: tai nesibaigiančios ekonominės krizės, stambių bankų protegavimas socialinių programų sąskaita, produktyvaus kapitalo perkėlimas į pigios darbo jėgos šalis, vidaus rinkos ir šalies darbo vietų neapsaugijimas nuo neriboto importo ir panašiai. Tad vienintelė išeitis – stiprinti Lietuvos valstybės įgaliojimus apsaugoti piliečius nuo globalistų galios troškimo. Ekonominės krizės metu galimybių atsiimti galią atsiras vis daugiau, nes ne viena Europos šalis jau dabar priešinasi Europos Sąjungos diktatui sienų apsaugos, finansinio konsolidavimo, socialinių programų karpymo srityse. Lietuva turėtų remti šiuos siekius, o ne federacinius ES užmojus.

2012 m.

1 735

Algis Avižienis

Trečiojo pasaulio perspektyva
Stebina Lietuvos gyventojų gana pasyvus požiūris į sutemos tendencijas šalies ekonomikoje, politikoje bei kultūroje. Bet dar daugiau stebina didžiųjų Europos tautų menkas pasipriešinimas nuopoliui. Ne taip seniai pasaulį drebinusios savo galybe Vokietija, Anglija ir Prancūzija šiandien tyliai miršta. Garsus JAV apžvalgininkas Patrick J. Buchanan 2002 m. išleistoje knygoje „Vakarų mirtis“ skambina pavojaus varpais dėl katastrofiškai sumažėjusio europiečių gimstamumo. Remdamasis Jungtinių tautų (JTO) duomenimis, Buchanan įspėja, kad jeigu ilgą laiką vyraujančios neigiamos gimstamumo tendencijos nepasikeis, visa Europa nuo Islandijos iki Rusijos susitrauks nuo 728 milijonų iki 556 milijonų gyventojų po maždaug keturių dešimtmečių. Praėjus dar 50 metų, kaip nurodo Buchanan, liks tiktai 207 milijonai europiečių – mažiau nei trečdalis dabartinio gyventojų skaičiaus. Tokio demografinio nuostolio Europa nėra patyrusi nuo viduramžių Juodosios mirties pandemijos, kai išmirė trečdalis Senojo kontinento gyventojų. Neigiamo prieaugio (kai kasmet daugiau žmonių miršta nei gimsta) pasekmės nėra numatytos kažkur tolimoje ateityje. Jos juntamos jau šiandien.

Ekonominės krizės metu tokios šalys kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Prancūzija pradėjo smarkiai mažinti socialinės apsaugos apimtis ne tik dėl to, kad subraškėjo jų finansinės sistemos. Socialinės išlaidos karpomos dar ir dėl šių šalių demografinio senėjimo. Visur sunkėja pensijų sistemų finansinė našta, nes ištisai blogėja dirbančiųjų/pensinio amžiaus žmonių santykis. Jei padėtis nepasikeis, 2050 m. trečdalis Europoje gimusių žmonių bus senesni nei 60 metų. Kartu su šia įsibėgėjusia senėjimo tendencija, sparčiai auga nelegalių ir legalių imigrantų srautas. 1999 m. 500 000 nelegalių imigrantų pateko į ES šalis. Tai 10 kartų didesnis skaičius, nei įvažiavo į ES 1993 m.

Skaitant JTO, ES pareigūnų ir didžiosios spaudos prognozes bei rekomendacijas, ryškėja tokia vizija. Jei Europa norės išlaikyti esamą darbingo amžiaus žmonių skaičių iki 2050 m., jai teks įsileisti 169 milijonus imigrantų. Bet jeigu per šį laikotarpį europiečiai bandys palaikyti esamą (5 prie 1) dirbančiųjų ir pensininkų santykį, tai imigrantų poreikis šoktels iki astronominio 1,4 mlrd. skaičiaus. Tokius milžiniškus Europos „žmogiškųjų resursų“ poreikius galėtų patenkinti nebent Afrikos ir Vidurio Rytų šalys. Apibendrindamas Buchanan pateikia tokią išvadą: arba Europa smarkiai sumažins pensijų sistemų dosnumą, arba Senasis kontinentas taps Trečiojo pasaulio kontinentu. Visi požymiai rodo, kad europinis elitas linksta prie antrojo varianto. Trečias kelias, radikaliai padidinti paramą jaunoms šeimoms ir galimybes jaunimui įsidarbinti, matomai nefigūruoja globalistų bei ES elito planuose. Ir Lietuvoje mūsų valdantieji pratina tautiečius prie minties, kad teks susitaikyti su vis didėjančiu imigrantų srautu. Nors vaizdas nekoks, Buchanan paskelbti skaičiai bei prognozės turi vieną didelį privalumą. Jie mums aiškiai pateikia Europos ateities viziją pagal globalistų lūkesčius. Tai jos laipsniškas susijungimas su Afrika bei Vidurio Rytais.

Individualizmo ir internacionalizmo tandemas griaunantis nacionalines vertybes
Gyvename laikmetyje, kai galingos tarptautinės korporacijos, finansinės struktūros ir viršnacionalinės biurokratijos aktyviai įgyvendina suvienyto pasaulio viziją. Šiam tikslui pasiekti globalistams reikalingi du žmogaus tipai: individualistai ir internacionalistai. Pasauliniam elitui individualizmas ir internacionalizmas yra parankūs instrumentai. Silpnindamas bendruomenių solidarumą, individualizmas pakerta organizuotą pasipriešinimą tarptautinio kapitalo reikalavimams. O internacionalizmas, keldamas tarptautinį bendradarbiavimą aukščiau už nacionalinį susitelkimą, eventualiai išstumia nacionalines institucijas iš politinio gyvenimo. Stambi valstybių sąjunga, pvz., Europos Sąjunga, sėkmingai subordinavusi nacionalinius prioritetus savo valiai, sumenkina nacionalinės valstybės orumą pastarosios gyventojų akyse. Praradus savo piliečių autoritetą, tokia valstybė vis daugiau tampa stipresnės sąjungos instrumentu. Laikina dvivaldystė anksčiau ar vėliau užleidžia vietą centralizuotai galiai. Abi individualizmo ir internacionalizmo tendencijos užgožia tikrą žmogaus prigimtį, jo polinkį burtis į asociacijas bei konkuruoti su kitomis žmonių grupėmis. Šiame straipsnyje bus aptartos individualizmo ištakos ir vystymasis tiek ideologiniu, tiek sociologiniu požiūriu. Internacionalizmo klausimas bus detaliau nagrinėjamas kitame straipsnyje.

Objektyvios individualizmo prielaidos
Perėjimas nuo žemės ūkio į pramoninę ekonomiką yra susijęs su individualistinių idėjų klestėjimu. Sociologiniu požiūriu, savimi susirūpinęs individas – tai reiškinys, kurio šaknys glūdi industrializacijoje. Demografai pastebi stiprų ryšį tarp urbanizacijos lygio ir darbo jėgos mobilumo padidėjimo iš vienos pusės ir šeimyninių ryšių silpnėjimo iš kitos pusės. Žmonių perkėlimas iš kaimo aplinkos į miestų bendruomenes yra susijęs su kylančiomis skyrybų ir krentančio gimstamumo tendencijomis. Nutoldamas nuo kaimo bendruomenių tradicijų, miestietis pripranta gyventi sau. Miesto gyventojams nereikalingos gausios atžalos ir giminės, kurios padėtų atlikti žemės ūkio darbus. Miestuose būdinga paslaugų specializacija leidžia individui pačiam pasamdyti meistrus arba nusipirkti rankų darbą tausojančias mechanines priemones. Todėl bendruomenės, kuriose urbanizacija bei darbo jėgos mobilumas yra pasiekę aukštą lygį, demografiniu požiūriu yra linkusios sparčiai senėti.

Pramoninių miestų individualizmas atsirado prieš porą šimtmečių. Tuo tarpu natūrinis ūkininkavimas turi šaknis siekiančias keliasdešimt tūkstantmečių. Žvelgiant į visą žmonijos egzistavimą, matosi, kad organizuoto gyvenimo pagrindas yra natūriniu ūkininkavimu užsiimanti šeima arba gentis. Tokiose savarankiškai ūkininkaujančiose šeimose vaikai yra auklėjami tapti tėvų pagalbininkais. Dabartinėje Lietuvoje kaimo vietovėse mokyklinio amžiaus vaikai yra pratinami atlikti lengvesnius darbus. Vaikai prisideda prie bendrų šeimos pastangų užtikrinant pragyvenimui reikalingus išteklius ir taip įgyja solidarumo ir atsakomybės jausmą šeimos atžvilgiu. Aišku, kad tokių vaikų požiūris į gyvenimą bus mažiau individualistinis, nei miesto vaikų, kurie turi daugiau laisvo laiko sau.

Laikotarpis nuo pramonės revoliucijos pradžios iki mūsų laikų skiriasi iš esmės nuo ankstesnių tūkstantmečių. Pasak Fernand Braudel, žymaus prancūzų istoriko, iki industrinės revoliucijos didžiulė dauguma europiečių praleido visą gyvenimą vienoje nesikeičiančioje aplinkoje. Iki XVIII amžiaus pabaigos mažai kam iš kaimo gyventojų tekdavo keliauti toliau nei 30 km nuo gimtosios vietos. Tai neišvengiamai paveikė europiečių pasaulėžiūrą ir visuomenės solidarumo sampratą. Iki pramoninės revoliucijos individas buvo pripratęs gyventi savo skaitlingos šeimos, giminių bei kaimynų apsuptyje. Kaimo žmonės galėjo pasikliauti pastarųjų pagalba atliekant sunkesnius žemės ūkio darbus. Jų psichologinė parama padėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Vaikai paveldėdavo tėvų žemę, darbo įgūdžius, pasaulėžiūrą, estetinį suvokimą ir moralinius dėsnius. Kaimo bendruomenių gyvenimas tekėjo nepertraukiamai iš vienos kartos į kitą.

Individui, kuriančiam šeimą, reikia kokios nors stabilumo bei tęstinumo perspektyvos. Biologine prasme jauni tėvai perduoda savo gyvastingumą kitai kartai ir tuo parodo, kad jų egzistencija nėra tokia jau trapi ir nereikšminga. Jų gyvenimas nevisiškai išnyksta, kai baigiasi jų fizinė egzistencija. Bet tėvams taip pat svarbu, kad atžalų gyvenime būtų pratęstos ir jų dvasinės vertybės. Vaikų auklėtojai skiria nemažai jėgų ir turto maitindami, aprengdami ir mokydami savo vaikus. Jie norėtų pajusti, kad jų pastangos neištirps neaprėpiamose platybėse arba neramių laikų sumaištyje. Žmogus, netikintis savo palikimo patvarumu arba stabilumo perspektyva, pagalvos, kad geriau neatvesti vaikų į tokią neaiškią ateitį. Tokiu atveju individas bus daugiau susirūpinęs savimi ir įnirtingiau sieks trumpalaikio, juslinio pasitenkinimo. Bet pasišventimas trumpalaikiams džiaugsmams ir pergalėms byloja apie individo menkėjančią įtaką savo aplinkai, jo galios susitraukimą.

Naujų laikų psichologinė našta
Atsiradus moderniai pramoninei gamybai ir naujoms ryšių technologijoms XIX amžiaus pradžioje, Europos kaimo gyventojai pradėjo masinę evakuaciją į miesto centrus Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko dalinai dėl to, kad tobulėjanti maisto gamybos technika ir medicina paskatino didžiulį demografinį šuolį XVIII amžiaus antroje pusėje. Ribotas dirbamos žemės plotas nebesugebėjo patenkinti greitai augančių kaimo gyventojų ekonominių poreikių. Todėl miesto ir kaimo gyventojų santykis, pastoviai siekęs 10 proc. nuo Romos imperijos laikų iki Prancūzų revoliucijos radikaliai pasikeitė, pasak Braudel. Kaimo bendruomenių gyvensena užleido vietą miestietiškai egzistencijai, o pastaroji buvo susijusi su visai skirtingu požiūriu į gyvenimą.

Iš pradžių gyvenimas naujuose pramoniniuose centruose pasižymėjo skurdu, anonimiškumu ir atsiskyrimu. Neregėta istorijoje miestų ekspansija ištrynė tęstinumo pojūtį. Kartu pradėjo klibėti Europos politinės santvarkos pamatai. Didėjanti nusikalstama veikla, gyventojų susigrūdimas, epidemijos, prostitucija, fabrikų darbininkų išnaudojimas – tai tik dalis tų socialinių negalavimų, kuriuos pagimdė pirminė industrializacija. Gyventojų sukilimai prieš valdančiuosius sekė vienas kitą, tame tarpe ir kruvini maištai 1830, 1848 ir 1870 metais. Iš kaimų bendrovių dar išlikęs šeimyninis solidarumas šiek tiek apsaugojo naujus miestiečius nuo blogiausių urbanizacijos pasekmių. Krikščionių parapijos, įsikūrusios naujuose pramonės centruose, taip pat bandė atgaivinti bendruomeniškumo dvasią. Bet tapo vis aiškiau, kad valstybės lygmenyje trūksta naujų politinių idėjų ir institucijų, galinčių atstatyti socialinę sanglaudą.

Naujos ideologijos gaivina bendruomeniškumo dvasią
Europos XIX ir XX amžiaus politiniame gyvenime neatsitiktinai išaugo liberalios demokratijos, krikščioniškos demokratijos, socializmo, komunizmo ir nacionalizmo ideologinis vaidmuo. Kiekviena iš šių politinių srovių savaip bandė atgaivinti bendruomeniškumo ir tęstinumo dvasią, kuri beveik išnyko pramoninių miestų apleistuose daugiabučiuose bei tamsiuose skersgatviuose. Socialinė demokratija bandė sušvelninti turtinę nelygybę, kuri gimdė nepasitenkinimą ir silpnino solidarumą. Liberali demokratija siūlė konstitucijas, parlamentus ir laisvą spaudą, kad individas bent formaliai galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir jį šiek tiek formuoti. Krikščioniška demokratija siekė įtvirtinti krikščionišką toleranciją bei meilę susvetimėjusių europiečių tarpusavio santykiuose. Ir komunistai troško tarptautinio proletariato solidarumo ir kovingumo.

Pati efektyviausia iš minėtų naujų ideologijų buvo nacionalizmas. Neramiame laikotarpyje nacionalizmas patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.

Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai
Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės gyvenime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archajiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.

Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.

Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje „Atstatytas pasaulis“, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo. Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais,  kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.

Kontinentalinės galybės tramdo europiečių nacionalizmą
Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą.

Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.

Ir vėl ateina laikas naujoms ideologijoms
Nesibaigiančios pasaulinės ekonominės krizės fone vėl tampa aišku, kad mūsų gyvenime trūksta vienijančių ir gyvenimo prasmę skatinančių idėjų. Dabartinis nacionalinių vertybių atgimimas Europoje teikia vilčių, kad europiečiai neprarado valios gintis, ir kad  galimybių globalizacijai pažaboti yra. Per š.m. balandžio 22 d. rinkimus Prancūzijos nacionalinis frontas išryškėjo kaip trečia pagal populiarumą politinė jėga. Reikia manyti kad Nacionalinis frontas ir kiti į jį panašūs judėjimai adekvačiai suvoks nacionalinių problemų kompleksiškumą. Vien kova prieš nekontroliuojamą imigraciją neišspręs šių laikų skaudulių. Globalioje santvarkoje darbdavys visuomet gali perkelti savo firmos veiklą į kitą šalį, jei jam vietoje nesiseka surasti pigios darbo jėgos. Gana dažnai tie patys kompanijų vadovai yra asmeniškai suinteresuoti liberalia imigracijos politika ir ją skatina per partijų finansavimą. Naujosios nacionalinės ideologijos turi išplėsti nacionalinių interesų sąvoką už gimtosios kalbos ir kultūros saugojimo ribų. Ekonominiai interesai negali būti išskirti iš politinio gyvenimo. Besaikis pelno siekis neturėtų būti pateisinamas laisvos rinkos šūkiais. Asmeninis turtas privalo būti saugomas, bet valstybė negali pasyviai stebėti, kai privataus turto naudojimas pablogina materialinį gyvenimą tūkstančiams piliečių. Naujųjų tautininkų pagrindinis tikslas – atstatyti interesų harmoniją tarp darbdavių, dirbančiųjų ir visos tautos.

2012 m.

0 1054

Margarita Pelenytė

(Tekstas rašytas 2013 metais)

UAB „Saerimner“ veiklos rezultatai
Marijampolės visuomenės sveikatos centras, gegužės mėnesį patikrinęs UAB „Saerimner“ kiaulių komplekso skleidžiamą oro taršą Jusevičių kaime, nustatė, kad oro mėginiuose amoniako koncentracija daugiau kaip 14 kartų viršija leistiną normą, sieros vandenilio – beveik tris kartus. Liepos mėnesį amoniako kiekis ore nustatytas beveik 10 kartų didesnis nei leistinas.
Skaičiai ir faktai
• 1977 m. Kalvarijos sav. Jusevičių kaime pastatyta tipiška 12 tūkst. vietų kiaulių ferma.
• 2005 m. kompleksą įsigijo ŽŪKB „Kalvarijos bekonas“. Kalvarijos savivaldybė išdavė projekto sąlygų sąvadą fermų rekonstrukcijai, tačiau leidimas statyboms išduotas nebuvo.
• Tais pačiais metais Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas bendrovei išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą auginti 102 tūkst. bekonų per metus (pagal gamybinį pajėgumą kiaulidės įrengtos auginti tik 12 tūkst. kiaulių per metus).
• 2008 m. buvusiame Jusevičių kiaulių komplekse įsikūrė UAB „Saerimner“.
• UAB „Saerimner“ ūkinę veiklą vykdyti leista net neatlikus privalomojo poveikio aplinkai bei visuomenės sveikatai vertinimo.
• Vienu metu komplekse penima apie 29 tūkst. bekonų.
• Į „Saerimner“ kiaulių komplekso sanitarinę zoną patenka Jusevičių (apie 500 gyventojų), Zubrių kaimai bei dalis Santakos kaimo, dvi mokyklos, medicinos punktas.
Kiaulių auginimo reikalavimai Danijoje
Danijos ūkininkai privalo laikytis griežtų taisyklių ir reikalavimų. Didžiausiame pagal leistinas normas kiaulių ūkyje Danijoje užauginama 27 tūkst. kiaulių per visus metus. Dar vienas svarbus reikalavimas šioje šalyje – daug kiaulių auginantys ūkininkai privalo turėti nuosavą žemės sklypą srutoms panaudoti. Šio sklypo dydis turi būti pakankamo dydžio: kiekvienam 1,4 gyvulių vienetui ūkininkas turi turėti 1 hektarą žemės, kuriame galėtų pilti srutas. Pavyzdžiui, jei ūkis užaugina 9 tūkst. kiaulių per metus, jis privalo turėti 178 hektarus nuosavos žemės, jei mažiau – dalis tos žemės turi priklausyti jam nuosavybės teise, o trūkstamą žemės sklypą galima išsinuomoti iš kaimyninio ūkio. Didžiausių ūkių savininkams nuosavybės teise turi priklausyti visa naudojama žemė.
Jei ūkininkai augina 90 kiaulių per metus, tuomet negali to daryti rekreacinėse ir turizmo zonose bei 50 m iki jų. Kiaulių gamybos įrenginiams (gyvuliams laikyti skirtoms patalpoms, srutų rezervuarams ir kt.) taikomi ir kiti atstumo reikalavimai – ne mažesnis kaip 50 m atstumas iki šulinio, 25 m – iki maistinių ir perdirbamų augalų, 15 m – iki privatinės nuosavybės, taip pat kelio arba upelio.
Danijoje ūkininkas turi užtikrinti, kad nebūtų srutų nuotėkio į aplinką, todėl atliekami ūkių patikrinimai iš anksto neįspėjus. O skysto mėšlo saugyklos turi būti tokio dydžio, kad kiaulių fermose jų talpos užtektų 9 mėnesiams. Leidimo išdavimo didesniam kaip 250 gyvulių vienetų ūkiui procesas trunka 1-2 metus.
Taigi, reguliavimas aplinkos srityje dažnai yra griežtesnis kaip ES reikalavimai, ir Danijos valdžios taikoma žemės ūkio kontrolės sistema yra viena iš griežčiausių pasaulyje.
Akivaizdu, kad kiaulių ūkiai šiandien Lietuvoje yra kur kas didesni nei Danijoje, o jiems keliami reikalavimai ir normos – ne tokios griežtos.
Kai kurios kiaulidės paskutiniaisiais metais itin plėtėsi Lietuvoje. Dalis jų jau 5 kartus didesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Kaip rodo Seimo parlamentinių tyrimų departamento tyrimas, didžiausiose Europos Sąjungos fermose vienu metu auginama iki 9000 kiaulių. Tuo tarpu Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje kai kuriose fermose auginama 20 – 47 000 kiaulių (UAB „Pasodėlė“ Panevėžio rajone auginama daugiau kaip 45 tūkst. kiaulių, bendrovės „Saerimner“ padaliniuose Šakių raj. – 35 tūkst., Akmenės raj. – 25 tūkst., Kalvarijos raj. ,Pakruojo raj. – po 24 tūkst., Kelmės raj. ir Pasvalio raj. – po 22 tūkst., UAB „Dainiai“ Jurbarko rajone – 27 tūkst., UAB „Sistem“ fermoje Vilkaviškio raj. – 23 tūkst. kiaulių). Europos Sąjungos šalių teisės aktai ne tik numato maksimalų skaičių gyvulių, kuriuos galima auginti fermoje vienu metu, bet ir koks mažiausias atstumas turi būti tarp fermų.
Kad gyventojai 8 metus gyveno smarvėje, kaltos ne danų kiaulės, o lietuvių valdininkai, neteisėtai leidę jas veisti kaimo aplinkoje.
Saerimner“ kiaulininkai, neseniai pralaimėję bylą prieš jų fermos skleidžiamos smarvės neapsikentusius gyventojus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT), nevykdo neskundžiamo teismo sprendimo nutraukti veiklą Jusevičiuose (Kalvarijos sav.). Dar daugiau: gelbėti nuo uždarymo 8 metus neteisėtai veikusią fermą bandoma šantažuojant net šalies vadovus.
Mesta nedarbo korta
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius ir keletas ministrų sulaukė graudaus Jusevičių fermos darbuotojų laiško, kuriame „Saerimner“ vaizduojama kaip vienintelė jų šeimų maitintoja ir didžiausia geradarė.
„Mes dirbame Jusevičių kaime esančiose „Saerimner“ fermose. Jos turi būti uždarytos iki kovo pabaigos. Ir mes visi turėsime keliauti į darbo biržą. O darbo Kalvarijos savivaldybėje ir taip katastrofiškai trūksta – nedarbas joje kone didžiausias iš visų kitų rajonų“, – rašoma pagalbos prašyme valstybės institucijoms, kurį pasirašė 25 danų valdomo kiaulių komplekso prižiūrėtojai, kiaulių šėrėjai ir kiti darbuotojai.
Jie teigia neprašantys užuojautos ar pašalpų, o norintys toliau dirbti. Kai kurie iš jų šalia parašo nurodo esantys vieninteliai šeimos maitintojai arba išlaikantys nepilnamečius vaikus ir neįgalius artimuosius.
Gyventojus apgynė teismas
Kad ferma Jusevičiuose turi nutraukti veiklą, dar praėjusių metų vasarą nusprendė Kauno apygardos teismas, tačiau „Saerimner“ šį sprendimą apskundė LAT ir skleidžiama smarve bei srutomis toliau nuodijo aplinkinių kaimų gyventojus. Tačiau ir LAT patvirtino, kad prieš 8 metus Marijampolės apskrities regioninio aplinkos apsaugos departamento išduotas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas yra neteisėtas, todėl jį galutinai panaikino.
Fermų darbuotojų pasirašytame rašte apmaudas liejamas ant žmonių, išdrįsusių teismuose kovoti su visagalių užsienio investuotojų, nesilaikančių Lietuvos įstatymų, savavaliavimu.
„Jaučiame neteisybę, kad dėl šešių žmonių interesų, tarp kurių – besislapstantis žudikas, trys bedarbės, milijonierė ir kaunietis – nesusijusių su mūsų bendruomene, uždarius fermas, be darbo liks kone trys dešimtys Jusevičių ir aplinkinių kaimų gyventojų“, – žeminami ieškinius teismams rašę asmenys, pamiršdami, kad ne jie, o LAT priėmė sprendimą nutraukti neteisėtą „Saerimner“ fermos veiklą.
Kiaulidžių darbuotojai svarsto, kad į kovą prieš „Saerimner“ pakilę gyventojai esą turį savų interesų, galbūt siekia piniginių kompensacijų iš fermų savininkų danų. O šie esą labai sąžiningi – atlyginimų vokeliuose nedalija ir mokesčius moka.
Kyšo darbdavio ausys
Šie svarstymai kaip aidas atkartoja tai, ką nuolat suokia ir fermų šeimininkai – esą „Saerimner“ moka milijonus į valstybės biudžetą, o Kalvarijos savivaldybė be jų 0,5 mln. litų mokesčių tiesiog pražūtų. Tačiau kalvarijiečiai šį melą jau demaskavo: paaiškėjo, kad 2011 m. danų bendrovė Kalvarijos savivaldybei sumokėjo vos 33,7 tūkst. litų, o pernai – 48,5 tūkst. litų gyventojų pajamų mokesčio, dar apie 10 tūkst. per metus „Saerimner“ moka už žemės nuomą.
Už tokius varganus grašius danų verslininkai mano galintys nuodyti Lietuvos gamtą ir atimti normalų gyvenimą iš daugiau kaip 500 aplinkiniuose kaimuose gyvenančių žmonių.
Užuot įdiegę modernias taršos prevencijos priemones, apsukruoliai verčiau numeta kelis grašius Jusevičių bendruomenės šventėms ar dykai nuveža jos aktyvistus į ekskursiją, kad šie nuramintų gyventojus, jog skųstis beprasmiška: girdi, jie niekada ginčų nelaimės.
Dabar „Saerimner“ bando sugraudinti valdžios atstovus savo darbuotojų skundais. Tačiau kiaulininkams ne samdinių likimas rūpi, o kuo didesnė investicijų grąža. Dar prieš LAT priimant Jusevičių kaimo gyventojams palankų sprendimą bendrovė, investavusi Lietuvoje 190 mln. litų, grasino inicijuoti investicinį ginčą ir reikalauti atlyginti nuostolius iš valstybės, jei tektų uždaryti fermą. Mat dėl to, kad gyventojai 8 metus gyveno smarvėje, kaltos ne danų kiaulės, o lietuvių valdininkai, neteisėtai leidę jas veisti kaimo aplinkoje.
UAB „Saerimner“ veikla šalia Tytuvėnų. Tytuvėnai – ne tik danų kiaulių rezidencija, o ir bažnyčia bei vienuolyno ansamblis
Kiaulių srutomis kliokia ir dvokia per Kelmės rajoną tekantys Vengrės ir Gryžuvos upeliai. Baisus kvapas tvyro aplink daniško kapitalo įmonės „Saerimner“ dukterinės bendrovės “Sajas“ administracinį pastatą. Dabar jau aišku, jog organinė tarša 116 kartų viršijo leistiną normą, rašo „Šiaulių kraštas“. Žemė nepajėgia sugerti srutų Tytuvėnų apylinkių seniūnijoje Kiškonių kaime kiaulių komplekso patalpas nupirkusi ir rekonstravusi „Sajas“ bendrovė augina tūkstančius kiaulių. Jų mėšlą kaupia lagūnose. O rudenį ir pavasarį pagal grafiką išlaisto dirvose. Rugsėjis buvo lietingas. Dirvos šlapios. Nepaisydami lietaus UAB „Sajas“ darbininkai laistė laukus. Kai kurie laukai — palei melioracijos griovius ir Vengrės upelį, įtekantį į Gryžuvą. Gyventojai pamatė, jog į Gryžuvą kliokia srutos. Apie tai pranešė žiniasklaidai ir aplinkosaugininkams. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento specialistai atvykę paėmė melioracijos griovio, Vengrės ir Gryžuvos upelių vandens mėginius. Kelmės rajono savivaldybėje rinkosi ekstremalių situacijų komisija. Apie srutomis teršiamus upelius kalbėta Kelmės aplinkos apsaugos agentūroje. Tyrimo rezultatai — pritrenkiantys Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento laboratorijoje ištirti specialistų iš griovio ir upelių paimti vandens mėginiai. Šio departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus vyriausioji specialistė Celestina Bogušienė konstatuoja, jog nustatyta tarša Vengrės upelyje, padaryta įtaka ir Gryžuvos upei. Kaip tai atrodytų skaičiais? Šiaulių apskrities aplinkos apsaugos departamento Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus vedėja Virginija Čičinskienė atskleidžia tris pagrindinius rodiklius. Drenažo vandenyje, kuris pateko į Vengrės upelį, o šiuo upeliu į Gryžuvą, organinė tarša aukščiausią leistiną normą viršijo 116 kartų. Bendrasis azoto kiekis šiame vandenyje leistiną normą viršijo 21 kartą, fosforo kiekis — 5 kartus. UAB „Saerimner“ Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Pranas Jurkaitis nubaustas 300 litų bauda “dėl pareigos aplinkai saugoti nevykdymo“. Bendrovė “Sajas“ turės atlyginti žalą, padarytą gamtai. Žala įvertinta 8820 litų. Bendrovei jau pateikta pretenzija. Rajono savivaldybėje įvykusiame ekstremalių situacijų valdymo komisijos posėdyje UAB „Sajas“ specialistai ir vadovai neginčijo pažeidę tręšimo technologiją. Jie teigė, jog iš melioracijos griovio išsiurbę mėšliną vandenį atgal į lagūną. Aplinkos apsaugos departamento specialistai ir Ekstremalių situacijų valdymo komisijos nariai įpareigojo UAB „Sajas“ iki lapkričio 12 dienos papildyti aplinkos apsaugos prevencinių priemonių planą. Kai bendrovė nuspręs laistyti srutas, apie tai turės informuoti aplinkos apsaugos agentūrą. Pasiūlyta padidinti upelių, aplink kuriuos laistomos srutos, apsaugines juostas. Bendrovė privalėtų turėti apsauginius skydus, kad, atsitikus nelaimei, galėtų sulaikyti drenažo vandenį. Kritiniu atveju bendrovė srutų perteklių galėtų leisti į atvirus rezervuarus.
Aplinkos apsauga rūpinęsis „Saerimner“ bendrovės specialistas Pranas Jurkaitis parašė prašymą atleisti iš darbo UAB “Sajas“. Bendrovės direktorius Bronius Sakalauskas redakcijai patvirtino, jog prašymas patenkintas. Motyvų, dėl kurių išeina iš darbo, specialistas neišdėstęs./ Regina Musneckienė
R.Laužikas. Lietuvos ateities scenarijai: Europos kiaulidė
Pavasaris ir vasara Lietuvoje prasideda ne paukščių giesmėmis ar žydinčiomis gėlėmis, o laukais sklindančių srutų smarve. Pagal “Aplinkosaugos reikalavimus mėšlui tvarkyti” nuo balandžio 1 d. laukus galima laistyti organinėmis trąšomis.
Lietuvoje suformuota teisinė bazė ir iš to kylanti praktika sukuria puikias sąlygas mūsų kraštui virsti “Europos kiaulide”. Tik ar tuo didžiuosimės taip pat, kaip industrinėje epochoje anglai didžiavosi, savo šalį vadindami “Pasaulio dirbtuve”?
Taigi, tikrovė yra negera, bet teisiškai viskas gražu ir tvarkinga. Iš tikro, Lietuvai virstant “Europos kiaulide” didžiausia bėda yra ne viduriniosios grandies valdininkų veiksmai, o gyvulininkystę reglamentuojanti teisinė bazė – per ją tiek visuomenė, tiek žemesniosios valdininkai yra bejėgiai sustabdyti gyvulininkystės ir “srutinio ūkininkavimo” plitimą. Štai dar vienas pavyzdys. Šiuo metu galiojančiuose “Aplinkosaugos reikalavimuose mėšlui tvarkyti” (patvirtinta Lietuvos Respublikos Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų) įtvirtinta nuostata, kad: “tirštas ir pusiau skystas mėšlas, paskleistas ant dirvos paviršiaus, po jo paskleidimo turi būti įterptas ne vėliau kaip per 12 valandų”. Kaip matome, skysto mėšlo (srutų) įterpti nereikia, tegaruoja.
Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis:
Jeigu nenorime, kad Lietuva pavirstų didele dvokiančia kiaulide, neturime toleruoti pramoninių kiaulių auginimo kompleksų. Pramoninių kiaulių kompleksu galime vadinti tokią kiaulių fermą, kurioje vienu metu penima daugiau kaip 2 tūkstančiai kiaulių, naudojant koncentruotus ir chemizuotus pašarus.
Šitokios daugybės auginamų kiaulių išmatos yra ne mėšlas, kuris gali būti naudojamas kaip trąša žemės ūkyje, o pavojinga atlieka, nusikalstamai išlaistoma laukuose ir skleidžianti baisią smarvę bei teršianti aplinką. Kad išvengtume kiaulių kompleksų invazijos, jai turėtų pasipriešinti gyventojų bendruomenės, ūkininkai, savivaldybių tarybų nariai bei administracijos, atsakingos valstybės institucijos ir, žinoma, Vyriausybė.
Bet dažniausiai priešinasi tik gyventojų bendruomenės ir savivaldybės, o dalis ūkininkų leidžia savo žemėse laistyti pavojingas aplinkai kiaulių išmatas. Vyriausybė ir valstybės institucijos iki šiol buvo pramoninės kiaulininkystės plėtotojų pusėje. Jei ūkininkai vieningai pasipriešintų išmatų laistymui, šiuo metu dauguma kompleksų turėtų nutraukti savo veiklą. Tačiau, pradėjus žemę pardavinėti užsieniečiams, daugelis kompleksų savininkų nusipirks žemės, tad pramoninių kiaulidžių likimas priklausys nuo Vyriausybės ir atsakingų valstybės institucijų pozicijos: valstybė turėtų sudaryti tokias sąlygas, kad kompleksai negalėtų išsilaikyti. Maža to, kad jie teršia aplinką – ir taip užaugintų kiaulių mėsa yra prastos kokybės.
Jei norime apsirūpinti sveikesne kiauliena ir sumažinti aplinkos taršą, daugiau kiaulių turi auginti Lietuvos ūkininkai, šerdami jas natūraliu maistu. Kad tai įvyktų, reikia skatinti vartotojų sąmoningumą, kad jie būtų pasiruošę brangiau mokėti už geresnės kokybės kiaulieną ir švaresnę aplinką. Tačiau vien tai neapsaugotų Lietuvos nuo kiaulių kompleksų invazijos, nes pramoninės kiaulininkystės atstovams svarbiausia problema – kiaulių išmatų išlaistymas, o mėsą jie gali išvežti į tolimiausius pasaulio kampelius, neparduodami Lietuvoje nė gramo. Taigi, nuo kompleksų galime apsisaugoti tik tada, jei visuomenė ir Vyriausybė veiks išvien.
Seimas leido fermas statyti arti gyvenamųjų namų
2013.06.27, 14:00
Sanitarinių apsaugos zonų nereikės pastatams, kuriuose laikoma iki 2,5-3.000 kiaulių arba 25-30.000 vištų. Sveikatos apsaugos ministras žadėjo nagrinėti kiekvieną gyventojų skundą dėl smarvės..
Seimas ketvirtadienį priėmė atitinkamas Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pataisas: už balsavo 69 Seimo nariai, prieš – 17, o susilaikė 15 parlamentarų.
Saulius Bucevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto vadovas, siūlė sanitarinių zonų nustatymą pavesti Vyriausybei: „Nustatyti, kokia ferma turėtų būti, kiek sąlyginių galvijų… Lomžoje vidutinis ūkis yra 182 karvės, normalaus dydžio, kuris yra pats produktyviausias. Mes kalbame tik apie 300 sąlyginių galvijų. Manau, kad mes dar galėjome mažinti šį skaičių“.
Vytenis Povilas Andriukaitis, Sveikatos apsaugos ministras, pranešė, kad žmonių skundų dėl kvapų iš fermų yra „labai daug“.
Kvapų laboratoriją Lietuvoje jau greitai turėsime. Patikėkite, pažadu, kad jokios sanitarinės, jokios higieninės normos nebus sumažintos mūsų ministerijoje, ir išties tie standartai, kurie dabar yra Europos Sąjungoje įvesti, jų mes tikrai preciziškai laikysimės, kiekvieną skundą tiriame ir tirsime“, – žadėjo ministras.
Algimantas Salamakinas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas, parlamentarams siūlė anksčiau Seimo priimtą nuostatą keisti, bet parlamentarai nesutiko. Seimas praėjusią savaitę per svarstymą pritarė Dariaus Ulicko, Aplinkos apsaugos komiteto nario, siūlymui, numatančiam, kad sanitarinių apsaugos zonų nereikės kiaulidėms ir vištidėms, kuriuose būtų laikoma iki 300 sutartinių gyvulių ir aplink kuriuos yra arba nėra srutų duobių.
Ponas Salamakinas aiškino, kad nepakeitus tvarkos fermas ateityje būtų galima statyti 6 metrus nuo gyvenamojo pastato.
„Jeigu mes paliekame tai, kas dabar yra (…), Vyriausybė neturės galimybės reguliuoti, kiek vis dėlto ta kiaulidė, karvidė ar vištidė bus nuo gyvenamojo pastato. Išties technologijos tobulėja, bet ten, kur yra kiaulidės, vis tiek dar Lietuva nepriėjo iki tų tobulų sąlygų ir vis tiek gyventojai labai daug rašo skundų, kad ir smarvė, ir visa kita veikia“, – sakė komiteto vadovas.
Darbietis-leiboristas Jonas Kondrotas prognozavo, kad pataisos paskatins kaimo plėtrą ir pagausės ūkininkų: „1990 metais galvijų buvo apie 3 mln., kiaulių buvo apie 3 mln., (…) mes tobulindami įstatymus taip nutobulinome, kad atpratinome žmones nuo darbo, niekas kaime nebelaiko galvijų“.
„Negalima pirmenybės kiaulėms atiduoti prieš žmogų“, – teigė konservatorius Jurgis Razma.
„Be apsaugos zonų kiaulidės – nesąmonė“, – teigė „žaliasis“ Linas Balsys ir visiems parlamentarams, kurie balsavote už tai, kad kiaulių ir kitų galvijų fermos neturėtų sanitarinių apsaugos zonų, palinkėjo, kad prie jų namų kuo greičiau atsirastų po fermą.
Antanas Matulas, Sveikatos reikalų komiteto narys, prognozavo, kad nepatenkinti tokia tvarka gyventojai „apipils mus skundais“: „Praeitą kadenciją man dirbant Sveikatos reikalų komiteto pirmininku, komitetas bene daugiausia gaudavo skundų iš žmonių, gyventojų, bendruomenių dėl to, kad netoli tų sanitarinių zonų įsikūrusios fermos kenkia visuomenei, kenkia aplinkai. Dėl kvapų žmonės negali gyventi“.
Jis žadėjo kreiptis į prezidentę, kad ši vetuotų Seimo priimtas pataisas.
Konservatorius buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius teigė, kad po pataisų priėmimo „prasidės tikras vidutinio sluoksnio kūrimas kaime“.
IŠVADOS
Seimo nariams nerūpi tautietis, jeigu jis gyvena dvokiančioje aplinkoje, kurioje orą ir žemę bei vandenį teršia danų kiaulidės, plastmasės gaminių įmonės.
Didelių fermų savininkai stengis įsigyti žemės, nes ji reikalinga srutoms išlaistyti.
UAB „Saerimner“ jau teigia turinti nuosavybę 31.2446 ha Lietuvos žemės. Kas jiems leido apeiti įstatymus?
Įmonės valdyba – ne Lietuvos piliečiai. Lietuviai dalyvauja, padėdami įsigyti žemę, o įsigijus jos – netausoti, alinti nenusakomo dydžio tarša.
Ką Jums sako tokie skaičiai, kaip 116 kartų viršijanti organinė tarša? Protu nesuvokiama, kaip gali žmonės taip niekinti, teršti žemę, aplinkos orą, vandens išteklius?
Lietuva neturi sukūrusi teisinės bazės, kad sudrausmintų nusikaltėlius gamtai, o girdime, kad esame teisinė valstybė.
„Chevron“ korporacija perka Lietuvos ministrus ir partijas?