Politika - Geopolitika

0 895

 Pokalbis „Iš savo varpinės“ video kanalo:

Vitalijaus Balkaus įvadas: Lietuvos-Lenkijos santykių istorija tęsiasi ilgiau nei septynis šimtmečius. Visų svarbesnių istorinių vingių neįmanoma aptarti per šios laidos skirtą trumpą laiką. Geriau pažvelkime į paskutinį abiejų šalių santykių šimtmetį – nuo maždaug tada, kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip apibūdintum svarbiausias tendencijas ir ko galima pasimokyti iš tos sukauptos patirties?

 

Algis Avižienis: Lietuva ir Lenkija abi yra susidūrimo tarp dviejų didžiulių galybių zonoje. Turiu omeny Vokietiją ir Rusiją. Istorijoje abi mūsų šalys smarkiai nukentėjo nuo imperinio veržimosi iš šių dviejų galybių į mūsų regioną – iš Vakarų ir iš Rytų. Net jei lietuviai bei lenkai sutelktų bendras jėgas prieš vieną iš šių dviejų galingų kaimynų, vis tiek būtų sunku užtikrinti galimybę laimėti karinį konfliktą. Todėl praeityje lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir jungėsi į įvairias sąjungas ir galiausiai sukūrė bendrą valstybę prieš germanus ir prieš vis stiprėjančią Rusiją jau nuo Jogailos laikų. O jeigu Lietuva ir Lenkija nesutartų arba vyrautų stipri įtampa tarp jų – kaip ir buvo nuo mūsų Nepriklausomybės pradžios iki Sovietų okupacijos,  tai mūsų abi šalys atsidurtų ir, istorija parodo, kad jos atsidūrė ypatingai nesaugioje padėtyje.

 

Lenkijos nepriklausomybės tėvas, Maršalas Pilsudskis, puikiai suvokė šią pavojingą Lenkijos padėtį platesniame strateginiame lygmenyje. Todėl jis siekė atkurti senąją Žečpospolitą, apimančią plačias lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kas leistų kažkiek rimčiau atsverti milžinišką Rusijos ir Vokietijos galią. XX-ojo amžiaus pradžioje lenkai nemanė, kad lietuvių tautinė savimonė būtų pakankamai stipri, kad Lietuvos teritorijoje būtų įmanoma įsivaizduoti modernią, nepriklausomą valstybę. Bandydamas karine jėga įtraukti Lietuvą į savo atkuriamą Žečpospolitą ir atplėšdamas Vilniaus kraštą nuo naujai besikuriančios valstybės, jis apnuodijo abiejų šalių santykius visam tarpukario periodui. Mes, lietuviai, lenkams atrodėme per silpni, kad atsisakytumėm Lenkijos siūlomų saugumo garantijų. Tai buvo lenkų vadovų lemtinga klaida.

 

Žlugus Pilsudskio Žečpospolitos atkūrimo vizijai, tarpukario Lenkija turėjo tenkintis saugumo garantijomis iš, pirmiausia, Prancūzijos, o kartu ir Anglijos – dvi šalys, kurios su JAV pagalba nugalėjo Kaizerinę Vokietiją per Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiame tarpukario saugumo bloke Lenkijai – be savo išsvajotų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių – aiškiai teko atlikti silpnesniojo partnerio vaidmenį. Mano žiniomis, Pilsudskis nebuvo optimistiškai nusiteikęs dėl Lenkijos saugumo padėties, turint tik, kaip jis įsivaizdavo, kuklią, apkarpytą Lenkijos teritoriją.

 

Man tarnavus JAV konsulate Krokuvoje teko ne vieną kartą asmeniškai išgirsti iš inteligentų ir tautiškai nusiteikusių politinių veikėjų svarstymus apie „Miedzymorze“ arba tarpjūrio (nuo Baltijos iki Juodosios Jūros teritorijos bloko) sukūrimą kaip būsimą saugumo garantą visoms tautoms, gyvenančioms tarp vokiečių ir rusų. Tai – žinoma senoji Pilsudskio koncepcija, kuri, tačiau, atsisakytų Maršalo ankstesnių ketinimų jėga dominuoti silpnesnes kaimynines tautas. Įdomu tai, kad „Miedzymorze“ koncepcija dabar kartais yra aptarinėjama baltųjų nacionalistų leidiniuose JAV ir Vakarų Europoje. Aš tokį vakariečių giriamą Intermarium projekto svarstymą išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių. Mūsų žiūrovai galėtų jį rasti interneto puslapyje Kulgrinda.lt (spausti čia)

 

V. Balkus: Tokia koncepcija XXI-me amžiuje gali atrodyti pasenusi, nes mūsų regiono saugumui turi milžinišką įtaką dar ir JAV supervalstybė, kurios teritorijos net ir nerasi Europos žemyne.

 

A. Avižienis: Be abejo, visos šio regiono šalys yra nepaprastai priklausomos nuo JAV ir NATO saugumo garantijų. Nuo Antrojo Pasaulinio karo JAV įsiterpimas į Europos politinius procesus tarsi užšaldė seną priešpriešą tarp lietuvių ir lenkų bei lenkų ir vokiečių. Manau, kad Vašingtonui nebūtų paranku, kad lenkai vėl pradėtų aktyviai kelti abejones dėl Vilniaus dabartinio statuso kaip Lietuvos sostinės. Toks ginčas aiškiai susilpnintų bendrą NATO frontą prieš menamą Rusijos spaudimą mūsų regionui.

 

Bet mes gyvename dinamiškame laikotarpyje. Niekas prieš 10, 20, 30 metų nebūtų tikėjęs, kad naujai išrinktas JAV Prezidentas pavadintų NATO „pasenusia“ organizacija. JAV vyriausybės skola greitai pasieks astronominę 20 trilijonų JAV dol. sumą. Praeitais metais JAV prekybos deficitas viršijo 500 milijardų JAV dol. Todėl daug kam atrodo, kad Prezidento Trumpo prioritetai bus Amerikos vidaus politika, pramonės atgaivinimas, užsienio prekybos deficito mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Jei šiuo metu neatrodo realu, kad JAV pradės radikaliai gerinti santykius su Maskva, lieka tikimybė, kad tai gali įvykti po metų ar kitų. JAV tarpukaryje kaip tik ir atsitraukė nuo savo europiečiams duotų Tautų Lygos įsipareigojimų, kurias iškėlė Prezidentas Vilsonas. Amerikiečių, norinčių atsiriboti nuo Europos reikalų, taip vadinamų izoliacionistų, tuomet buvo ryški dauguma, ir tik japonų netikėta ataka prieš JAV laivyną Pearl Harbor stumtelėjo amerikiečius į II Pasaulinį karą.

 

Jei NATO vaidmuo nusilptų, reikia manyti, kad Rusijos ir Vokietijos lyginamasis svoris mūsų regione vėl akivaizdžiai padidėtų. Vokietijos-Rusijos suartėjimas dar daugiau paryškintų šių galios centrų įtaką Lenkijai ir kitoms mažesnėms mūsų regiono valstybėms. Tokiais hipotetiniais atvejais, manau, kad Pilsudskio tarpjūrio koncepcija taptų aktualesnė, bent jau Lenkijoje. Apie tai kartas nuo karto diskutuojama Lenkijoje. Kai kas mano, kad Prezidentas Duda ir jo Teisės ir teisingumo partija atsargiai pritaria tokiam regioninio bloko formavimui.

 

V. Balkus: Jei mes atidžiau stebėtume aktualius įvykius, tai matytumėm, kad jau formuojasi aktyvus Višegrado šalių bendradarbiavimas pabėgėlių klausimais. Kitaip sakant, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija (tai pusė Intermarium šalių) jau sukūrė gana stiprų bendrą frontą prieš Briuselio bandymus įpiršti šioms šalims didelius kiekius taip vadinamų pabėgėlių. Šis Višegrado blokas drąsiai gina savo šalių kultūrinį savitumą ir pasisako prieš multikultūrinės visuomenės kūrimo idėją. Tai ne šiaip sau vienos dienos klausimas, bet esminis nacionalinės tapatybės išbandymas. Sėkmingai veikdamos kartu prieš ES diktatą, minėtos šalys įsigys vertingos patirties ir pasitikėjimo savimi ateities iššūkiams priimti.

 

A. Avižienis: Taip, labai gaila, kad mūsų konformistinė valdžia praranda progą sėkmingai apsiginti nuo brangiai kainuojančio eksperimento pakeisti europiečių kultūrinį identitetą. Be to, jei tarptautinė padėtis dar daugiau paaštrėtų, neišnaudotos galimybės bendradarbiauti su Višegrado šalimis galėtų ir neigiamai atsiliepti mūsų saugumui.

 

V. Balkus: Na gerai, tarkime, kad toks mūsų suartėjimas prie Višegrado grupės ir Lenkijos būtų reikalingas. Bet mes visi žinome, kad lietuvių-lenkų santykiai nesiklosto idealiai dėl Vilniaus krašto mažumos ir jos keliamų reikalavimų. Be to, pasitaiko ir tarp lenkų nacionalistų šūkiai dėl Vilniaus ir Lvovo sričių grąžinimo, net ir panaudojus ginklą.

 

A. Avižienis: Manau, kad tokių šovinistinių nuotaikų galima rasti tik nedidelėje dalyje Lenkijos politinio spektro. Žinoma, jei tokius šūkius Lenkijos valdžia kada nors aprobuotų, tai reikėtų kalbėti apie visai kitokius saugumo blokus ir koncepcijas nei tarpjūrio ašis. Bet netikiu, kad iki tokio kraštutiniškumo rimti Lenkijos politikai leistų įvykiams klostytis. Jau seniai Vilniaus krašto kai kurių politinių jėgų reikalavimai lieka pagrindinė kliūtis keliant lietuvių-lenkų santykius iki visai patenkinamo lygio. Beje, tie santykiai gynybos srityje, dėka bendradarbiavimo NATO rėmuose, vystosi be rimtesnių problemų. Žinoma, kol NATO aktyviai reiškiasi mūsų regione.

 

Nežinau ar geriau spręsti šią problemą daug ir dažnai apie tai kalbant tarpusavyje, ar geriau kelti skaudulius į viešumą rečiau. Aš matau dvi pasitikėjimo vienas kitu problemas, ir būtent jomis reikėtų mums intensyviau užsiiminėti. Pirma problema yra lietuvių nerimas, kad palankūs sprendimai lenkų mažumos atžvilgiu tik paskatins pastarąją kelti naujus reikalavimus iki regioninės autonomijos. Iš lenkų mažumos pusės, aš spėju, jog egzistuoja nerimas, kad lietuviai nori tyliai ir palaipsniui nutautinti lenkų mažumą ir ją lyg ištirpinti lietuviškame katile.

 

Nemanau, kad šiuo metu naudingos būtų viešos diskusijos, nes jos leistų patiems radikaliausiems elementams garsiai kelti savo reikalavimus. Pradžiai geriau būtų neformaliai susitikti visuomeninių organizacijų, politinių partijų viršūnių lygyje ir pabandyti susitarti dėl kelių aštriausių klausimų. Abi pusės padarytų nuolaidų ir – labai svarbu – tuo pačiu iškilmingai prižadėtų neperžengti kai kurių raudonųjų linijų, tų pačių jautriausių, nerimą keliančių klausimų, kurie pakerta abipusį pasitikėjimą.

 

Sprendimai įmanomi, jei abiejų šalių elitai pirmiausia suvoks susitarimo reikšmę mūsų saugumui tuo metu, kai pasaulis darosi vis mažiau stabilus. Net dvi tokios kraštutinai nacionalistinės valstybės kaip Musolinio Italija ir Trečias Reichas, siekdamos diplomatinio bei militarinio bendradarbiavimo, sutarė nekeisti iš esmės Pietinio Tirolio statuso, kuriame iki šios dienos kompaktiškai gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Trečias Reichas, būdamas stipresnis, atsižvelgė į Italijos nuogąstavimus, kad gali atsiskirti Pietinis Tirolis, ir sutiko nekeisti sienų.

 

Kai gyvenau Krokuvoje, teko susitikti su lenkų nacionalistais, kurie jau prieš 27 metus nerimavo dėl galimo vokiečių-rusų suartėjimo ateityje ir kalbėjo, kad vardan Lenkijos-Lietuvos glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkija, būdama stipresnė šalis, privalėtų atsižvelgti į Lietuvos rūpesčius dėl Vilniaus krašto mažumos klausimo.

 

Taip pat aš manau, kad išmintingesni lenkų politikai suprastų, kad, jei Lenkija primygtinai keltų lenkų mažumos klausimą mūsų šalyje, tą patį galėtų daryti ir vokiškai kalbantieji gyventojai Lenkijoje, gyvenantys pietvakarinėje teritorijoje tarp Opolės ir Katovicų miestų. Nacionalinės pakraipos spaudoje Lenkijoje tenka pastebėti pačių lenkų nerimą, kad vokiečių mažuma vis aktyviau ir drąsiau gina savo mažumos teises. Pagal įvairius apskaičiavimus vokiečių mažumai gali priklausyti nuo 50 000 iki 180 000 gyventojų.

 

V. Balkus: Kadangi norėjome, kad ši diskusija apimtų paskutinio šimtmečio istorijos kontekstą, tai grįžkime prie II-ojo Pasaulinio karo pradžios, tiksliau į 1939 metų mėnesius prieš karo pradžią, kai konfliktuojančios pusės nujautė didelio konflikto neišvengiamumą ir siekė pritraukti kuo daugiau sąjungininkų į savo pusę. Žinau, kad pats esi išvertęs ir surinkęs atsiminimų dokumentus, studijas, kuriose matyti, kad Trečias Reichas gana aktyviai bandė įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkių gretas. Toje pačioje interneto svetainėje (Kūlgrinda.lt) yra paskelbti tie įvykiai ir diplomatiniai pokalbiai. Trumpai tariant, vokiečiai labai norėjo, kad lietuviai prisijungtų prie jų ir pultų Vilnių tuo pačiu metu, kai vokiečiai puolė likusią Lenkiją. Dėl lietuvių nenoro kirsti Lenkijai, Lietuva buvo perduota į Sovietų Sąjungos interesų zoną, nors pirminė Molotovo-Ribentropo sutartis numatė Lietuvą esančią Vokietijos interesų zonoje.

 

A. Avižienis: Taip, manau, kad Lietuva brangiai sumokėjo už tai, kad ji iš karto atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. Bet tuomet, kiek anksčiau 1938 m., pradėjo ryškėti nauja – galima beveik tai pavadinti prolenkiška – užsienio politika. Žinant, kad Lenkija buvo glaudžiai susijusi su Prancūzija ir Anglija, kitaip sakant su Vakarais, mūsų užsienio ir saugumo politika de facto orientavosi į Vakarų sąjungininkus.

 

Tad netolimos praeities precedentą jau turime. Lietuva kritiniu Lenkijai momentu jau parodė gerą valią ir nepuolė žlungančios kaimynės. Šį faktą verta atsiminti ir priminti mūsų draugams lenkams, siekiant glaudesnių saugumo santykių ateityje.

 

1 2337
Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marin Le Pen šį sekmadienį oficialiai pradėjo kompaniją dėl Prancūzijos prezidento posto. Savo kovą už šį postą pradėjo ir Rotšildų – Bilderbergų klubo protežė Emanuelis Makronas, pravardžiuojamas „kinder siurprizu“.
Marin Le Pen
Šeštadienį ir sekmadienį Lione įvykusioje Nacionalinio fronto konferencijoje Marin Le Pen pasakė: „Mes esame kryžkelėje… Šie rinkimai-tai civilizacijos pasirinkimas“.
„Jūs supratote, kad paskutiniai įvykiai pademonstravo: prieš pinigų teisę, prieš pinigams atstovaujančius kairiuosius aš — kandidatė Prancūzijos ir tautos,“ – pasakė Le Pen Lione.
Le Pen pristatė savo programą, kurioje 144 punktai, tarp kurių – Prancūzijos „nacionalinio suvereniteto“ atkūrimas, migracijos sustabdymo priemonės, planai peržiūrėti konstituciją ir kai kuriuos įstatymus.
„Nebus Prancūzijoje kitų įstatymų ir vertybių Prancūzijoje, išskyrus prancūziškus“, – pasakė Le Pen.
Pagrindinėmis jos kalbos temomis buvo kova su islamo fundamentalizmu, švietimo padėtis, referendumas dėl išėjimo iš ES.
Pagal apklausų duomenis Le Pen taps pirmojo rinkimų turo favorite, surinkusi 25% balsų. Antrame ture jai prognozuoja pralaimėjimą prieš Emanuelį Makroną.
Ekspremjeras Frasua Fejonas nuboksuotas su savo žmonos fiktyvaus įdarbinimo skandalu. Prancūzijos prezidento rinkimai įvyks dviem turais:23 balandžio ir 7 gegužės.
Emanuelis Makronas, kurį pasaulio pinigų šeimininkai ruošiasi pasodinti į Prancūzijos prezidento postą
Rinkimai Prancūzijoje senai tapo demokratijos parodija. Prezidentu čia paskiriamas tas, kas geriau
tarnauja pinigų šeimininkų interesams. Geriausias pavyzdys – Dominykas Stross-Kanas, kuris iš rinkimų į prezidento postą buvo išeliminuotas sufabrikavus sekso skandalą, o į prezidento kėdę tada buvo pasodintas politinis ir moralinis pigmėjus Fransua Olandas, kurį pinigų šeimininkams buvo lengviau vadelioti.
Makronas gimė 1977 gruodžio 11 dieną. Jo tėvas Žanas-Mišelis Makronas neurologijos profesorius Pikardijos universitete, motina Fransuaza Makron-Noges, medicinos mokslų daktarė. Manuelis mokėsi Paryžiaus-Nanter universitete (filosofijos magistras), Paryžiaus politikos mokslų institute ir Nacionalinėje administracijos mokykloje (ENA), po ko tapo generaliniu finansų inspektoriumi 2004 iki 2008 metais. Vietoj 10 metų, būtinų ENA absolventams, ištarnavo tik penkis metus. Todėl jam teko 2016 metais išmokėti valstybei – €54 000. Keturis metus dirbo Rotšildų banke „Rothschild & Cie Banque“, kur tapo valdytoju. Nuo 2007 metų užėmė pareigas pavaduotojo pranešėjo Prancūzijos augimo Komisijai, kuriai vadovavo bankininkas Žakas Attali. Makronas buvo Socialistų partijos narys 2006-2009 metais.
2012 -2014 metais dirbo generalinio sekretoriaus pavaduotoju Olando aparate. 2014 rugpjūčio 26 dieną buvo paskirtas Ekonomikos ministru Olando vyriausybėje. Žmona Brižit Trone trijų vaikų iš ankstesnės santuokos mama, už jį vyresnė 24 metais.
Makronas 2016 metų balandžio 6 dieną sukūrė progresyvų judėjimą „En marche“ (Pirmyn), kurį jis paskelbė „nei dešiniu, nei kairiu“. 2016 gruodžio mėnesį jis paskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose.
Vasario 5 dieną mitinge Lione Makronas pasakė, kad pagrindiniai Prancūzijos idealai yra „laisvė, lygybė, brolybė“, o Marin Le Pen išduoda šiuos idealus. „Ji išduoda laisvę, susiaurindama mūsų horizontus, ji išduoda lygybę, pareikšdama, kas kažkas „lygesnis“ už kitus, ir ji išduoda brolybę, nes neapkenčia kitų, kurie nepanašūs į ją“.
Makronas šaipėsi iš Le Pen lozungo „tautos vardan“: „Kai kurie šiandien pretenduoja į kalbėjimą už tautą, bet jie tiesiog pilvakalbiai. Jie nekalba tautos vardu… jie kalba patys už save…“
France 2 televizijai 2016 metais Makronas yra aiškinęs, kad jis ne liberalas!? Visiems šis į Prancūzijos ekonomikos ministro postą paskirtas jaunas žmogus buvo mįslė, kuris prieš ateidamas į šį postą tebuvo išbuvęs politikoje vos pusmetį (tikras Landsbergio anūkas!)
Aš dirbau pas Rotšildus tiktai 4 metus“, – pasakė Makronas France 2 žiūrovams.
„Galima būti kairiuoju ir sėkmingu. Aš nelaikau savęs turtingu. Aš pasirinkau: gauti 10 kartų mažiau ir dirbti šaliai“, aiškino jis žiūrovams.
Le Pen pažadėjo „įvesti Prancūzijoje tvarką“, o Rotšildų protežė, Emanuelis Makronas, nėra abejonės, įvedinės savo šeimininkų tvarką visur, kur tik jam lieps. Tai baigiamasis mūšis. Jei Laimės Le Pen – Prancūzijai dar bus kažkoks šansas išsivaduoti iš trečią šimtmetį trunkančios jos parazitų Rotšildų priespaudos. Jei laimės šių parazitų statytinis Makronas – pasaulio pinigų šeimininkai Rotšildai ir toliau iš Prancūzijos darys iškamšą, prikimštą neoliberalizmo ekskrementų.
Algimantas Lebionka
Šaltinis.

0 2359

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę interviu Vokietijos spaudai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas netikėtai pareiškė, kad „Rusija nekelia tiesioginės grėsmės Aljanso nariams“. Kaip reikia suprasti jo žodžius? Pagal mūsų standartus išeitų, kad ir NATO vadovas dirba rusams?

nato

– Na, taip, jis yra „vatnikas“… Tačiau taip teigia ne jis vienas – panašiai kalba daug Europos politikų. J.Stoltenbergas šioje vietoje yra teisus, nes tokia yra realybė. O visos tos aistros, kurių kyla ypač pas mus, turi būti suprantamos per didžiulio geopolitinio konflikto prizmę. Šiame konflikte dalyvauja keturi didieji pasaulio žaidėjai: Europos Sąjunga, Kinija, Rusija ir JAV. Grėsmė iškilo pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, nes stiprėjant Kinijai iškilo klausimas: kiek dar laiko kinai eksportuos savo prekes už tuščius spausdinamus dolerius? JAV skola per Barako Obamos valdymo laikotarpį padvigubėjo – buvo apie 10 trilijonų dolerių, o dabar jau apie 20… Visada visiems sakau: kad būtų aiškiau, ką tai reiškia, perveskite šitą skaičių į Lietuvos mastelį, t.y. reikia tiesiog nubraukti du nulius ir suprasti, kad tokiu atveju per 8 metus į Lietuvą per valstybės biudžetą patektų apie 100 milijardų dolerių. Suapvalinus, galima konstatuoti, kad mes iš niekur tiesiog gautume po 10 milijardų, kai mūsų metinis biudžetas, kurį susirenkame per mokesčius, sudaro vos 6 milijardus eurų. Ar tai įmanoma? Neįmanoma. O dabar iškelkime klausimą: ar gali dar kas nors pasaulyje elgtis taip, kaip elgiasi Jungtinės Valstijos?


– Todėl Jungtinės Valstijos ir yra pasaulio lyderis, kad gali elgtis, kaip nori… Vadinasi, visas tas geopolitinis konfliktas yra dėl tuščiai spausdinamų pinigų?

– Dėl pinigų pirmiausia. Juk Europos Sąjunga taip pat tuščiai spausdina savo eurus, nes ji taip pat yra žaidėja, dolerio konkurentė ir nori lygiai taip pat gerai gyventi kaip JAV, todėl ir ES skola auga. Tačiau būtent šitaip elgtis su pinigais gali tik JAV, nes jeigu taip darytų visas pasaulis, būtų milžiniška infliacija. O kodėl JAV nėra tos infliacijos? Dėl to, kad doleris pasklinda po visą pasaulį. O kodėl doleris pasklinda, bet ne mūsų turėtas litas ar dar kas nors? Atspausdinti gali nesunkiai, bet tą pinigą turi kažkas imti. O dolerį ima todėl, kad pasaulyje yra keli šimtai amerikiečių karinių bazių, todėl, kad beveik visa pasaulinė žiniasklaida yra jų rankose, internetas ir visi kiti galios centrai, todėl, kad amerikiečiai gali bet kada pasiklausyti kokios nors Angelos Merkel ar to paties J.Stoltenbergo pokalbių ir t.t. Tai, beje, patvirtinti ir neginčytini faktai. Bet jeigu amerikiečiai šitaip nesielgtų, pas juos gyvenimas būtų visai kitoks. O kas šiandien kelia grėsmę tokiam geram gyvenimui už tuščiai spausdinamus trilijonus dolerių? ES ir euras, Kinija su savo jau tolygia JAV ekonomika ir Rusija. Dabar pastatykime save į JAV padėtį. Ką mes darytume? Tikriausiai mėgintume neleisti savo konkurentams išmušti mūsų iš savo pasirinkto kelio. Visi tą darė visais laikais – visa žmonijos istorija yra tokia. Ir štai čia yra konflikto esmė. Tą pripažįsta ir naujai išrinktas JAV prezidentas D.Trampas, kalbėdamas apie gyvenimą ant parako statinės ir turėdamas omeny JAV skolas bei tuščių pinigų spausdinimą. Dėl to jis nori grąžinti gamybą į JAV, dėl to jis nori skirti muitus tai pačiai Kinijai ir t.t. Matyt, visa tai supranta ir J.Stoltenbergas, kuris aiškiai mato, jog JAV stengiasi kitų rankomis konfliktuoti su Kinija ir Rusija. O tos kitos rankos yra ES ir tos „pafrontės valstybės“, kaip mus vadina patys amerikiečiai.

– Bet mūsų interesas visada buvo turėti stiprų sąjungininką. Politinis elitas vieningai nusprendė, kad tas sąjungininkas yra JAV, visuomenė tam neprieštarauja, prisimindama neseną praeitį su tais pačiais rusais. Vadinasi, negalime likti nuošalyje tame geopolitiniame konflikte?

– Tai ne mūsų žaidimas. Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nesupranta situacijos ir mielai nori būti ta „pafrontės valstybe“, anot JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland… Kalbant paprasčiau, Jungtinės Valstijos gaudo Rusijos lydeką su gyva žuvele, o ta gyva žuvelė ir yra „pafrontės valstybės“. Tai štai J.Stoltenbergas visai nenori būti ta gyvąja žuvele… Tarp kitko, jeigu mes gyventume Kinijos pašonėje, įsitikintume, kad ten vyksta lygiai tas pats, – JAV gyvosiomis žuvelėmis bando paversti Pietų Korėją, Vietnamą, Filipinus, Australiją ir pan., o su jomis nori gaudyti Kinijos lydeką.

– Na, gerai, netrukus prisieks naujasis JAV prezidentas D.Trampas. Galbūt jis visai neketina naudoti tokių masalų? Kita vertus, prisimenant tą kibernetinių atakų skandalą, kyla klausimas: kodėl visą laiką bandoma pademonstruoti, kad prezidentu jis tapo neteisėtai arba kad jį išrinko ne Amerikos žmonės, o kažkokie rusų programišiai?

– Todėl, kad kova nebaigta. Net ir prezidentavimo laikotarpiu yra galima apkalta… Tačiau reikia suvokti, kad čia laimėjo ne D.Trampas. Laimėjo visiškai kitoks pasaulio suvokimo modelis. Supaprastintai galima pasakyti, kad yra dvi didžiulės jėgos pasaulyje – globalistai ir tie, kuriuos galima pavadinti tautininkais. Pirmieji yra už globalų pasaulį ir tarptautinių korporacijų dominavimą, tuomet nėra jokio skirtumo, kur tos gamyklos dirba, tačiau tada iš JAV visas kapitalas persikelia kur nors į Aziją, o JAV stovi tušti miestai, – beje, ten jau dabar ne tik Detroitas toks tuščias… O kitoje pusėje stovi žmonės, kurie nori matyti savo valstybes, įprastą, tradicinę gyvenimo sanklodą. Ta globalistinė jėga yra labai stipri, nes jos rankose yra beveik visa žiniasklaida, kapitalas ir ji nesiruošia pasiduoti. Juk prieš D.Trampą kovojo beveik visa JAV žiniasklaida, mesti milžiniški pinigai. Dėl to ir dabar bandoma išnaudoti visas įmanomas priemones, nes žaidimas tęsis toliau. Paimkime kad ir Lietuvą. Net ir ši mūsų apžvalga dalies mūsų politikų bus traktuojama kaip „vatnikų“ pokalbis… Nors jie nepateiks jokių argumentų, verčiau apsimetinės ir toliau, kad visa tai nevyksta. Arba apie tas kibernetines atakas… Mūsų tie veikėjai sako: neabejotinai žinoma, kad Rusija paveikė Amerikos rinkimus. D.Trampas tuo abejoja, o Lietuvos veikėjai tuo neabejoja…

– Na, Lietuvos veikėjai visada geriau žino, kas parašyta slaptose JAV žvalgybų pažymose, ir visada pirmieji su jomis susipažįsta… Bet čia iškyla aiškus prieštaravimas: tie patys veikėjai, kurie neabejoja Rusijos kibernetinių atakų įtaka JAV rinkimams, kažkodėl pasisako už internetinio balsavimo įvedimą Lietuvoje. Nejaugi jie nori, kad ir mums valdžią rinktų rusai?

– Matyt, mūsiškiai jau žino gerokai daugiau nei JAV žvalgybų oficialiai paskelbta ataskaita internete… O kas yra žinoma? JAV žiniasklaida yra paskelbusi tyrimą apie tas kibernetines atakas ir išanalizavusi visą tą ataskaitą. Ten surašytos įvairios „hakerinės“ programos, ir kai kurių programų pėdsakais žurnalistai nuėjo. Jie surado, kad viena iš tų programų yra pagaminta ukrainiečių, ji yra laisvai prieinama internete ir ja gali naudotis bet kas… Jie atvirai sako, jog nustatyti, kas naudojasi ta „hakerine“ programa, neįmanoma, ypač jeigu tas vartotojas nori išlikti nežinomas… O dėl internetinio balsavimo – taip, klausimas aktualus, tik tie mūsų veikėjai jo patys sau neužduos… Bet čia tuomet kyla dar vienas klausimas: o kieno išrinkta mūsų dabartinė valdžia, jeigu jau JAV rinkimams galima daryti įtaką? Ir kalbu net ne apie Seimą… Šitaip mąstant, galima pradėti abejoti viskuo. Tie veikėjai, kurie eskaluoja tų kibernetinių atakų reikšmę, tiesiog atstovauja globalistų interesams. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – tiesiog nesupranta, ką daro, o didelė dalis yra tokių, kurie paprasčiausiai pakeitė šeimininką. Juk nemaža dalis tų labai karingų asmenų Lietuvoje yra buvę itin aktyvūs komunistų partijos veikėjai. Ir jie šiandien bando užglaistyti savo anų laikų nuodėmes dainuodami savo naujojo šeimininko dainas, visiškai nekeldami šeimininkui nepatogių klausimų. Bet jeigu čia būtų tik jų praeities problema, dar velniai nematė… Bet jie kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, nes per tokius veikėjus mes įsivėlėme į stambiųjų žaidėjų geopolitinį konfliktą. Tai yra ne mūsų žaidimas, ne mūsų interesas. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad čia mūsų kažkas atvažiuoja ginti, yra daugiau negu naivūs…

– Yra ir kitų įdomių temų. Štai paaiškėjo, kad „Deutsche Bank“ sutiko amerikiečiams sumokėti 95 milijonų dolerių baudą už mokesčių vengimą ir netgi džiaugiasi, jog pavyko taikiai sureguliuoti šį reikalą. Vadinasi, mokėti baudas bankams labiau apsimoka nei mokesčius?

– Bet yra ir kitoks paaiškinimas. Geriau sumokėti tą baudą kaip savotišką duoklę negu gauti smūgį, po kurio neatsistosi ant kojų. „Deutsche Bank“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, nors jis pagrindinis tiek Vokietijos, tiek Europos bankininkystės ramstis. Jeigu jį kažkas pradeda atakuoti, tuomet tai yra smūgis ne tiek pačiam bankui, kiek Vokietijai ir visai ES. Beje, „Deutsche Bank“ jau ne pirmą kartą moka tokią duoklę, kurią galima pavadinti ir ramybės mokesčiu. Tai taip pat yra kovos tarp mano minėtų geopolitinių žaidėjų vienas iš elementų. JAV dominuoja pasaulyje ir smaugia visus, kuriuos tik gali pasiekti. Todėl jie ir sutinka sumokėti tą ramybės mokestį. Bet dabar pastatykime save į vokiečių vietą. Nejaugi mes manome, kad vokiečiams tai patinka? Tai, beje, tiesiogiai siejasi ir su J.Stoltenbergo pareiškimu, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Visi tie, kurie supranta, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, visai nenori mokėti jokių ramybės mokesčių – maža to, jie dar kelia klausimą: o kada tai baigsis? Nes sumos vis auga. Prisiminkime kad ir neseną „Volkswagen“ istoriją. O kiek milijardų jie sumokėjo? Ir tokių istorijų Europos Sąjungoje gausybė… Todėl tokius susitarimus reikia matyti šios geopolitinės kovos kontekste. O ši kova apėmusi jau visą pasaulį – tai ir terorizmas Turkijoje, bandant priversti ją grįžti į seną jos vietą, tai ir lokaliniai neramumai Lenkijoje, kuri šiandien yra visiškai nepasiruošusi tapti globalistų įrankiu. Todėl ir mums vertėtų liautis būti tomis plekšnėmis, kurios turi akis tik vienoje pusėje ir žiūri tik viena kryptimi…

 Kalbino Ričardas Čekutis

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

0 3560

Grupės „Pilietinė iniciatyva“ narys,  prašymo Seimo nariams bendraautorius,  Jonas Kaminskas.

Dabartinio naujojo Seimo didelę dalį sudaro geranoriškai nusiteikusių visos pilietinės visuomenės atžvilgiu narių, todėl yra vilties, kad tarp jų atsiras suprantančių dabartinės sistemos netobulumą, atsiras teikiančių Seimui jos tobulinimo – pritaikymo visai visuomenei, įstatymų projektus, atsiras pagaliau, Tautos atstovybėje, politinės valios pripažinti Tautos suverenitetą ir įteisinti jo veikimo sąlygas. Turėdami tokią viltį, grupės „Pilietinė iniciatyva“ nariai  paruošė ir naujojo Seimo nariams išsiuntinėjo šį prašymą:   

Lietuvos Respublikos Seimo nariui

Rinkėjų prašymas

2016-12-18

Gerbiamas Seimo nary,

Siunčiame šį prašymą, norėdami atkreipti Jūsų dėmesį į vieną iš esminių priežasčių, lemiančią didžiulę emigraciją ir kitas negeroves Lietuvoje. Tai – neteisinga, nedemokratiška valstybės valdymo sistema.

Nepriklausomybės pradžioje (pagal 1990-tais metais galiojusius įstatymus) į Aukščiausiąją Tarybą, į rajonų/miestų Tarybas ir į apylinkių (dabar seniūnijų) Tarybas rinkome atstovus pagal mažoritarinę rinkimų sistemą – kaimo, gatvės ar kitokios gyvenamosios teritorijos rinkėjai rinko savo atstovą į seniūnijos savivaldybės Tarybą. Seniūnijos rinkėjai rinko savo atstovą į miesto/rajono savivaldybės Tarybą. Rajonas, miestas ar jo dalis rinko savo atstovą į Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). Kandidatus galėjo kelti partijos, visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai ir piliečių vieši susirinkimai.

Tai buvo vos ne ideali rinkimų sistema, reikalinga demokratijos – Tautos suverenių galių – veikimui valstybėje. Iki pilnutinės demokratijos trūko tik rinkėjų teisės atšaukti blogai jiems atstovaujančius išrinktuosius. Pagal tuometinę sistemą veikė pati svarbiausia grandis – seniūnijų savivalda (analogiška tarpukario valsčiui), kuri į demokratijos procesą įtraukė visus piliečius. Ji užtikrino piliečių teisę savo gyvenamosiose teritorijose rūpintis patiems bendruomeniniais reikalais, ieškoti ir priimti geriausius bendruomenei, jos nariams reikalingus sprendimus – užimtumo, pragyvenimo ir visus kitus.

1992 metais Aukščiausiajai Tarybai įteisinus sąrašinius-partinius rinkimus, o 1994 metais Seimui panaikinus seniūnijų savivaldą, Lietuvos pilietinės demokratijos procesas, nespėjęs įsibėgėti, visiškai buvo sustabdytas – Lietuvos pilietinė visuomenė neteko suverenių teisių nei savo gyvenamųjų teritorijų, nei valstybės valdymo procesuose. Šiuo metu Lietuvoje pilietinė savivalda imituojama remiantis bendruomeninėmis organizacijomis ir seniūnaičiais, nors šios abi institucijos neturi jokių įstatyminių galių veiksmingai atstovauti rinkėjus.

Dabartinės bendruomeninės organizacijos dažnai klaidingai pavadinamos „bendruomenėmis“ (net metai buvo paskelbti „Bendruomenių metais“). Tačiau bendruomeninės organizacijos nėra vietos gyventojų bendruomenės, kurios apima visus žmones, gyvenančius toje vietoje, pvz., seniūnijos teritorijoje. Vienoje seniūnijoje galima prikurti (pagal Asociacijų įstatymą) daugybę bendruomeninių organizacijų, kurių nariai sudarys tik mažą seniūnijos gyventojų dalį. Iš to plaukia, kad bendruomeninė organizacija neatstovauja visos seniūnijos gyventojams.

Seniūnaitis, kuris renkamas pagal Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 3-ią arba 4-ą dalį, dažniausiai yra išrenkamas nedemokratiškai, nes 33 straipsnio 3-ioje dalyje nenurodyta, kiek privalo ateiti gyventojų, kad seniūnaičio išrinkimas būtų galiojantis (pakanka keleto rinkėjų, kuriuos atsiveda seniūnas). O pagal šio straipsnio 4-ą dalį seniūnaitis renkamas apklausos būdu ir tai yra tiesiog rinkimų parodija, absurdas.

Valstybėse, kur pilietinė savivalda nebuvo sunaikinta – kur savivaldos teises turi nedidelės vietos bendruomenės (Estijoje vidutiniškai savivaldybėje gyvena 6000 gyventojų, Vengrijoje – 3000, Slovakijoje – 1900, Čekijoje – 1700 gyventojų), emigracijos praktiškai nėra – gyventojų tose šalyse daugėja. Nedidelių vietos bendruomenių savivalda sudaro idealias sąlygas ne tik solidariam pilietiniam bendradarbiavimui vietiniuose reikaluose užsitikrinant gyvenimo gerovę, bet ir dalyvavimui valstybės valdymo procese siekiant bendrapilietinės darnos ir teisingumo.

Gerbiamas Seimo nary, Jūsų pirmtakai (1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos nariai ir 1992–1996 metų Seimo nariai) priėmė klaidingus sprendimus – atėmė iš piliečių galimybę demokratiškai (pilietinės savivaldos sąlygomis) kurti Lietuvos ateitį ir savo ateitį šalyje, jaustis lygiateisiais savo šalies šeimininkais. Jūs dabar turite istorinę galimybę atitaisyti tas klaidas – sugrąžinti piliečiams pasitikėjimą savimi ir savo valstybe, išlaisvinti Tautos suverenių galių veikimą, taip reikalingą darnios ir klestinčios Lietuvos ateities kūrimui.

Prašome Jus:

  • Įteisinti visuose rinkimuose tik mažoritarinę rinkimų sistemą, veikusią iki 1992 m.
  • Įteisinti visišką seniūnijų savivaldą, veikusią iki 1995 m. (Lenkijos Punsko valsčių galima imti gyvu pavyzdžiu. Jo viršaitis, gerbiamas Vytautas Liškauskas visada pasiruošęs papasakoti apie vietos savivaldos pranašumus spendžiant visus bendruomenei rūpimus klausimus).
  • Įteisinti išrinktųjų privalomąjį atstovavimą savo rinkėjams ir rinkėjų teisę (bet kuriuo kadencijos momentu) atšaukti jų valią blogai vykdančius atstovus (naujas siūlymas, užtikrinsiantis nuolatinį grįžtamąjį ryšį tarp atstovo ir rinkėjų).

Prašymą teikiantys:

  1. Liškauskas Vytautas, Lenkija, Punskas, Punsko valsčiaus viršaitis
  2. Ačas Remigijus, Raseiniai, Raseinių r. sav.  administracijos direktorius
  3. Aleksiejienė Renata, Ariogala, Kultūros namų meno vadovė
  4. Armanavičienė Alvita, Vilnius, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
  5. Bartkus Ričardas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  6. Bingelienė Ramutė, Vilnius, Kalbininkė
  7. Bulovas Virgilijus, Kaunas, Pensininkas, dr., LR Seimo narys 1992-1996 m.
  8. Burlingis Arūnas, Kaunas, Technikos  mokslų dr. , mokslinis darbuotojas
  9. Čepliauskas Adomas, Kaunas, Studentas
  10. Čibirkienė Zita, Kazlų Rūda, Pedagogė
  11. Daunys Arvydas, Vilnius, visuomenės veikėjas
  12. Dičiūnienė Rita, Rietavas, Centrinės bibliotekos vedėja
  13. Dovydaitienė Janina, Kaunas, Muziejininkė, visuomenininkė
  14. Drumstienė Valentina, Kaišiadorys, Vyr. buhalterė
  15. Dumčius Arimantas, Kaunas, Kardiochirurgas, prof., Lietuvos politinis visuomenės veikėjas
  16. Dzikaitė Gintarė, Kaunas, Inžinierė
  17. Endriukaitienė Lina, Kazlų rūda, Pedagogė
  18. Giedraitienė Nijolė, Ukmergė, Ukmergės r. sav. Tarybos narė
  19. Grigaravičiūtė Aurelija, Jonava, Pedagogė
  20. Guscikienė Birutė, Kelmė, Veterinarijos gydytoja
  21. Ivanauskienė Rūta, Smalininkai, Bibliotekininkė
  22. Jaruškevičius Rimantas, Šilutė, Įmonės  vadovas,  visuomenininkas
  23. Jazdauskas Gintaras, Kaunas, Politologas
  24. Jokimas Vincas, Kauno r., Pedagogas
  25. Jonaitis Marius, Kaunas, Seniūnaitis
  26. Jonaitis Ričardas, Kaunas, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos narys
  27. Jucius Feliksas, Kuršėnai, Teisininkas, visuomenės veikėjas
  28. Juravičius Jonas Miroslavas, Alytaus r., Alytaus r. savivaldybės tarybos narys
  29. Juška Edgaras, Nemakščiai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  30. Kaminskas Jonas, Viduklė, Ūkininkas, visuomenininkas
  31. Kasperavičienė Danutė, Jonava, Kolektyvo meno vadovė
  32. Kašinskas Vytautas, Klaipėda, Studentas
  33. Kaulinis Romas, Kaunas, Verslininkas, visuomenininkas
  34. Kenstavičius Česlovas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  35. Kėvišienė-Saltonienė Loreta, Vilnius, Viešojo administravimo magistrė
  36. Krištupas Antanas, Plateliai, Menininkas
  37. Labrencas Henrikas, Klaipėda, Inžinierius, Klaipėdos JDJ  pirmininko pav.
  38. Leliukas Mantas, Panevėžys, Įmonės vadovas, Panevėžio m. sav. Tarybos narys
  39. Maceikianec Ryšard, Vilniaus r. sav. Kaniūkų k., Teisininkas, pedagogas
  40. Malakauskienė Nijolė, Šiauliai, Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė
  41. Marijošius Emilis, Ariogalala, Atsargos karininkas, verslininkas
  42. Matulevičius Algimantas, Vilnius, Ekonomikos mokslų dr, Skaidraus verslo instituto vadovas
  43. Mockevičienė Daiva, Raseiniai, Lituanistė
  44. Monkeliūnas Antanas, Alytaus r. Pupasodžio k., Verslininkas
  45. Nairanauskas Jonas, Tauragės r., Žygaičių kaimo bendruomenės pirmininkas
  46. Noreikaitė Joana, Vilnius, Skulptorė,  visuomenininkė
  47. Paliokas Eugenijus, Vilnius, Matematikos mokslų daktaras, docentas
  48. Paulauskas Petras, Raseiniai, Gydytojas
  49. Petrauskas Gediminas, Kaunas, Technikos mokslų  daktaras, Kauno m. mero patarėjas
  50. Petrokienė Regina, Raseiniai, Raseinių krašto ateities sąjūdžio „Rasai“ pirmininkė
  51. Prichodkienė Angelė, Jonava, Buhalterė
  52. Punys Jonas, Antalieptė, Technikos mokslų dr.,  visuomenininkas
  53. Puteikis Naglis, Klaipėda, Lietuvos Respublikos Seimo narys
  54. Radzevičiūtė Laura, Alytus, Teisininkė
  55. Ramutienė Edita, Kaunas, Finansininkė
  56. Reivytienė Jurga, Šiauliai,  VRM  pareigūnė
  57. Reivytis Tomas, Šiauliai, VRM pareigūnas
  58. Remezienė Danutė, Klaipėda, Buhalterė
  59. Rimkienė Aurelija, Raseiniai, Gydytoja, Raseinių r. sav. Tarybos narė
  60. Senavaitienė Renolda, Klaipėda, Tautodailininkė, visuomenininkė
  61. Sidaras Saulius, Vilnius, Dr., pensininkas, IT ekspertas
  62. Sidarienė Ausma, Vilnius, Inž.
  63. Stankus Albinas, Palanga, Medicinos mokslų dr. prof. , visuomenės veikėjas
  64. Stokna Valdas, Garliava, Verslininkas, visuomenininkas
  65. Stonkienė Genovaitė, Vilnius, Socialinių mokslų magistrė
  66. Stoškus Krescencijus, Vilnius, Nacionalinio komiteto, kad Lietuva neišsivaikščiotų pirmininkas
  67. Sutkienė Virginija, Kaišiadorys, Gudienos k., Gydytoja,  fizeterapinio sk. vedėja
  68. Svidinskas Algirdas, Kaunas, Folkloristas ir bardas.
  69. Šakienė Marytė, Kaišiadorys, Veterinarijos gydytoja.
  70. Šarkus Romualdas, Kėdainiai, Literatas
  71. Šlapakauskas Darius, Vilnius, Statybininkas,  visuomenininkas
  72. Šukys Algirdas, Vilnius, Matematikas, dr. Sausio 13-osios draugijos pirm. pavaduotojas
  73. Šulcas Donatas, Kėdainiai, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas
  74. Švenčionienė Joana, Kaišiadorys, Stasiūnai, Vaikų darželio auklėtoja
  75. Švenčionis Albinas, Kaišiadorys,  Stasiūnai, Darbininkas
  76. Tamošiūnienė Nijolė, Kaunas, Verslininkė
  77. Tomaitė Rūta, Vilnius, Lituanistė
  78. Umbrasienė Gema, Panevėžys, Ekonomistė,Panevėžio m. sav. Tarybos narė
  79. Urbanavičius Juozas, Vilnius, Įmonės vadovas
  80. Valiušienė Irena, Jurbarkas, Farmacininkė
  81. Vedeckis Liudas, Šeduva, Viešojo administravimo magistras
  82. Venskevičius Vytautas, Panevėžys, Statybos inžinerijos mokslų daktaras.
  83. Verygienė Diana, Viduklė, Socialinė darbuotoja
  84. Visockienė Gerda, Viduklė, Raseinių r. sav. socialinių paslaugų skyriaus specialistė
  85. Vyšniauskas Petras, Jonavos r. Mimainių k., Bendruomenės pirmininkas
  86. Vozgirdienė Nijolė, Klaipėda, Jūrininkų poliklinika, slaugytoja
  87. Zabielienė Rūta, Kaunas, Kauno „Jungtinio Demokratinio Judėjimo“ pirmininkė
  88. Ziminskas Vytautas, Kazlų rūdos sav., Teisės magistras, ekonomistas, inžinierius, įmonės vadovas
  89. Zubiela Raimondas, Raseiniai, Raseinių r.  sav. Tarybos narys
  90. Žostautas Albertas, Vilnius, „Miškai“ vyr. Redaktorius

Kontaktai, norintiems prisidėti prie prašymo, prie jame  keliamų klausimų įgyvendinimo:   atauga@gmail.com     861651390

0 1391

Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“ – potencialių išdavikų – veiklos sėkme? Teigiamas atsakymas labai nuliūdintų šio teksto autorių, nes reikštų, kad Lietuvos ir Rusijos patriotai yra pasmerkti būti amžini priešai ir santykiuose su savo geopolitine varžove remtis ne savo šalį mylinčiais piliečiais (t. y. patriotais), bet ją išduoti pasiruošusia „penktąja kolona“. Laimei, rašantis šias eilutes yra laisvas nuo tokio pesimizmo, o išlaisvina jį žinojimas, kad daug apie „penktąją koloną“ Lietuvoje samprotaujančių nėra tikrieji šalies patriotai, todėl jų peršama bičiuliavimosi su Rusijos „penktąja kolona“ logika anaiptol nėra neišvengiama. Aiškumo dėlei reikia iš karto pasakyti, kas šiame tekste nelaikoma tikruoju patriotizmu. Juo nelaikoma tokia „meilė“ savo šaliai, kuri negali egzistuoti be neapykantos kitai šaliai. Juo nelaikomos ir kitos dvi iškrypusios „meilės“ savo šaliai formos. Pirmosios poetinė išraiška yra ruso Vladimiro Pečiorino (1807–1885) eilės: Как сладостно отчизну ненавидеть и жадно ждать ее уничтоженья („Kaip saldu nekęsti tėvynės ir godžiai laukti jos sunaikinimo“). Tai „meilė“, kurios objektas laikomas tokiu šlykščiu ir buvimo nevertu, jog būtent iš meilės jam daroma viskas, kad jis – ne tik pasaulio, bet ir savo paties labui – tiesiog kuo greičiau išnyktų. Kiek žinoma šio teksto autoriui, tokia „meilė“ ypač būdinga kai kuriems dviejų šalių – Rusijos ir JAV – intelektualams. Kita iškrypusios „meilės“ savo šaliai forma yra tada, kai šalis mylima kaip teritorija, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Kai apie patriotizmą samprotauja neoliberalių oligarchijų politinis elitas, už jo kalbų paprastai slypi būtent toks „tėvynės meilės“ supratimas. Jei dėl kokių nors priežasčių – tarkime, dėl šaliai įvestų tarptautinių ekonominių sankcijų – bendrapiliečių apiplėšinėjimas tampa neefektyvus ir pinigų šeimininkų (globalių palūkininkų) nemalonėn patekusios neoliberalios oligarchijos elito turtai pradeda greitai tirpti, yra didelė tikimybė, kad patriotizmo figos lapelis bematant nukris, kartu apnuogindamas tikrąją – transnacionalinę, kosmopolitinę – neoliberalios oligarchijos elito esmę. Vakarykščiai „patriotai“ tokiu būdu tampa „penktąja kolona“. Net tarus, kad Vakarų neoliberalios oligarchijos su JAV priešakyje, priešindamosi savo grobuoniškai prigimčiai, Ukrainos konflikto kontekste veikia vedamos pirmiausia kilnaus ir nesavanaudiško tikslo apginti „tarptautinę teisę“ (jų pačių ne kartą sulaužytą) ir sustabdyti kitą neoliberalųjį plėšrūną, akivaizdu, kad šio tikslo yra siekiama tikintis, jog Rusijai taikomos sankcijos jos neoliberalaus valdančiojo elito gretose galų gale išprovokuos vieną niekšingiausių puolusiai žmogaus prigimčiai būdingų poelgių – išdavystę.

Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas įkūnija krikščionybės išdavystę ir yra pragaištingo Vakarų kelio, kurio pradžia paženklinta „Proto deivės“ garbinimu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – vienas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epizodų, – tąsa. Kaip ir komunizmas, neoliberalizmas yra nuo Dievo atsiskyrusio proto ambicija įgyvendinti vieną iš krikščioniškosios Tiesos aspektų. Laisvė, lygybė ir brolybė Kristuje – tokia yra ši Tiesa, kurios aspektai, būdami atskirti nuo Kristaus (ką ir padarė revoliucija savo garsiajame šūkyje), virsta hekatombas žmogiškųjų aukų ryjančiais stabais. Komunizmas buvo „lygybės“ įgyvendinimo projektas. Neoliberalizmas yra „laisvės“ įgyvendinimo projektas. Būdami iš esmės antikrikščioniškos dvasios užmojai, abu šie projektai yra lygybės ir laisvės karikatūros, kuriomis, be viso kito, tyčiojamasi iš brolybės. Tačiau abiem projektams būdinga tam tikra įtikinimo ir klaidinimo galia, kurios paveiktiesiems gresia perspektyva tapti savo šalies išdavikais. Galima priklausyti „penktajai kolonai“ tikint (dažnai – visai nuoširdžiai), kad komunizmas iš tikrųjų įgyvendina pilnutinį socialinį teisingumą, o jį eksportuojanti šalis visam pasauliui (taigi ir mano šaliai) neša „šviesią ateitį“. Bet galima priklausyti „penktajai kolonai“ ir tikint, kad neoliberalizmas – ir pagrindinė jį eksportuojanti šalis – įkūnija tikrąją laisvę, dėl kurios privalu kovoti su šiai laisvei besipriešinančia savo šalies valdžia. Komunizmo melo akivaizdoje ypač svarbu buvo turėti dvasių skyrimo dovaną, apie kurią rašo apaštalas Paulius (1 Kor 12, 1–3). Ne mažiau svarbi ši dovana yra ir neoliberalizmo melo akivaizdoje.

Visiems žinoma Salomėjos Nėries istorija. Didžiausios lietuvių poetės – kaip ir kai kurių kitų mūsų intelektualų – tragedijos išvengė Antanas Maceina, puikiai jautęs kapitalizmo neteisingumą ir gebėjęs įvertinti komunizmo pasiekimus. Knygoje „Buržuazijos žlugimas“ (išleistoje, beje, 1940 m.) filosofas rašė: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. […] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus čia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Vis dėlto A. Maceinos diagnozė visiškai nedviprasmiška: „Bolševizmas yra satanistinis […]“ (Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992, p. 334–335). A. Maceina turėjo dvasių skyrimo dovaną. S. Nėris jos stokojo.

Vakarų ir Rusijos neoliberalių oligarchijų konflikto sąlygomis dvasių skyrimo dovanos turėjimas vėl tampa nepaprastai aktualus. Kas yra „penktoji kolona“ neoliberalioje Rusijos oligarchijoje? Tai gana marga publika, kurioje esama ir žmonių, nuoširdžiai manančių, kad siekia gėrio savo tėvynei. (O ar S. Nėris siekė blogio Lietuvai?) Vis dėlto Rusijos „penktosios kolonos“ branduolį sudaro dar didesni liberalai už tuos, kurie šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje valdo Rusija vadinamą teritoriją. Jiems atrodo, kad neoliberali Rusija yra nepakankamai liberali, kad joje per mažai „laisvės“ ir kad dėl jos didesnio liberalumo leistina susidėti su pasauliniu neoliberalizmo flagmanu, t. y. tapti JAV politikos įrankiu Rusijos viduje. Didžioji jų dalis yra sėkmingai išsivadavę iš religijos ir Rusijoje klestinčią (jų požiūriu) „homofobiją“ smerkiantys piliečiai. Kitaip – bent jau tokią nuomonę galima susidaryti iš neoliberalios Lietuvos propagandos tapomo paveikslo – atrodo „penktoji kolona“ mūsų šalyje. Tai taip pat gana marga publika, kurios branduolį sudaro tikrai ne liberalai. (Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik liberaliomis save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“.) Iš visų kandidatų tapti šio negarbingo sambūrio nariais čia paminėsime tik žmones, kurie, skausmingai išgyvendami vadinamųjų „tradicinių“ vertybių eroziją Vakaruose, negali nematyti, kad Rusijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje – daugumos piliečių pasipriešinimas iš užsienio peršamoms, švelniai tariant, abejotinoms moralinėms naujovėms sulaukia sąjungininkų tarp politiką vykdančiųjų. Kitaip nei komunistinė Rusija, neoliberali Rusijos oligarchija negali suvilioti socialiai teisingos visuomenės iliuzija. Bet ar ji negali tapti tam tikru traukos centru bent daliai tų, kurie jaučiasi atstumti Vakaruose vykdomos „tradicinių“ vertybių griovimo politikos? Kai tokia politika brukama Lietuvoje argumentuojant, kad tokiu būdu šalis stipriau integruojama į Vakarų „vertybinę erdvę“ ir tolsta nuo „homofobinės“ Vladimiro Putino Rusijos, kyla klausimas, kokia dvasia slypi už tokios argumentacijos. A. Maceinai buvo aišku, kokia dvasia slypi už bolševizmo stebuklų. Šiandien, kai vienos lyties asmenų „šeimose“ auga vaikai, o pačių lyčių skaičius svyruoja tarp kelių ir keliolikos, kyla klausimas – kokia dvasia slypi už šių stebuklingų pokyčių?

Žvanginimo ginklais fone tvirtinimas, kad tarp Vakarų ir Rusijos yra daugiau panašumų nei skirtumų, gali nuskambėti keistai. Bet įsivaizduokime psichiatrijos ligoninę, kurioje gyvena napoleonai, cezariai, aristoteliai, da vinčiai, kleopatros, aleksandrai makedoniečiai, nefertitės, Egipto faraonai ir visas Olimpas graikų dievų. Marga publika, skirtingos asmenybės. Tačiau visoms joms bendra tai, kad visos jos – psichikos ligoniai, prižiūrimi pulko gydytojų su ligoninės vyriausiuoju gydytoju priešakyje. Visas neoliberalus pasaulis – milžiniška psichiatrijos ligoninė, nuo realybės atitverta aukšta propagandos siena. Ir visi jo gyventojai – ligoniai, prižiūrimi tikrąją diagnozę žinančių gydytojų komandos. Juk ar gali būti sveika visuomenė, kurioje šventikas viešai propaguoja „ikoną“ su Stalino atvaizdu? (Vienas iš Stalino „nuopelnų“ esąs tas, kad jo dėka Rusijoje daugybė žmonių pelnė kankinių vainiką ir dabar yra šventieji danguje.) Ar gali būti sveika visuomenė, kurioje populiariausią dainų konkursą laimi barzdotas transvestitas? Ar gali būti sveika visuomenė, kurios įvaizdžio neatsiejama dalimi tapo šaudymai mokyklų klasėse ir universitetų auditorijose? „Hanibalas prie vartų!“ – sklinda iš psichiatrijos ligoninės kieme esančio garsiakalbio. Ir iš palatų į dangų kyla švento pasipiktinimo balsai: „Kartagina turi būti sugriauta!“

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie šioje šalyje vis stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą, aišku, reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV arba Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Tame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais“. Tie žmonės ne tik priešpriešina save Rusijos „penktajai kolonai“, bet ir nuosekliai kritikuoja tuos valdžioje esančius ir „patriotus“ vaidinančius oligarchus, kurie myli Rusiją kaip teritoriją, kurioje nebaudžiamam galima apiplėšinėti bendrapiliečius. Būtent jie, o ne liberalioji „penktoji kolona“ yra tikroji „opozicija“, siekianti Rusijos išvadavimo iš neoliberalizmo jungo. (Tai, kas neoliberalios Vakarų propagandos vadinama tikrąja „opozicija“ Rusijoje – liberalioji „penktoji kolona“, – iš tikrųjų nėra jokia opozicija pačiam neoliberalizmui. „Penktoji kolona“ viso labo siekia vieną neoliberalų režimą pakeisti kitu neoliberaliu režimu, kitaip tariant, atsisėsti į Putino & Co vietą ir toliau apiplėšinėti Rusijos žmones, – tik šį kartą su džiaugsmingu Vakarų pritarimu, kas, beje, jau buvo valdant Borisui Jelcinui.) Rašantis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti (ir ne taip retai, deja, yra) Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu, – ne visada, bet, deja, dažnai, – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai liberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. O tai, kad neoliberalios Lietuvos liberalai – kurių netrūksta ne tik „liberaliomis“ save vadinančiose politinėse partijose – bičiuliaujasi su Rusijos „penktąja kolona“, jam tik įrodo, jog pastaroji yra verta ne didesnės pagarbos už tą, kuris už trisdešimt sidabrinių išdavė savo mokytoją.

Daugybė reiškinių – pradedant Ukrainoje pralietu ir vis dar liejamu krauju ir baigiant baisiu Lietuvos demografiniu nukraujavimu, prie pasaulinių rekordų artėjančia alkoholio vartojimo ir savižudybių statistika – verčia konstatuoti milžinišką 23 metų neoliberalizmo viešpatavimo pokomunistinėje erdvėje nesėkmę. Ši nesėkmė dar turi visas galimybes – jei Ukrainos krizė (pati savaime arba kaip kitų įvykių dalis) taps Trečiojo pasaulinio karo preliudija – virsti pasauline katastrofa ir visos žmonijos bankrotu. Jei komunizmas buvo blogis (o jis, be abejonės, buvo blogis), būtų galima tikėtis, kad išsivadavimas iš jo pokomunistinėje erdvėje sukurs daugiau arba mažiau harmoningo tautų vystymosi ir bendrabūvio sąlygas. Bet šito neįvyko. Vietoj vystymosi ir taikaus bendrabūvio turime nykstančią Lietuvą, kraujuojančią Ukrainą, dešimtis milijonų visoje pokomunistinėje erdvėje emigracijos, alkoholizmo, narkomanijos sužalotų likimų ir savižudybėmis pasibaigusių gyvenimų. Visa tai liudija neoliberalizmą esant ne gėriu ir ne tikruoju išsivadavimu, bet vienur geriau, kitur prasčiau už gražių iškabų pasislėpusiu (pvz., Lietuvoje savo tikrąją esmę jis labai sėkmingai dangsto šventu 1991 m. iškovotos Nepriklausomybės vardu) blogiu ir naujais pančiais. Dabar, kai neoliberalus pasaulis yra purtomas krizių, kai neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūne atsivėrė nauja kraujuojanti žaizda Ukrainoje, kalbos apie tautų draugystę mūsų regione – šiame globalios psichiatrijos ligoninės korpuse – gali pasirodyti naivios ar net ciniškos. Vis dėlto neoliberalizmo sukeltoje globalioje krizėje – kurios vienas iš aspektų yra Ukrainos krizė – šio teksto autorius norėtų matyti ligonių skausmingo išgijimo pradžią. Aišku, viskas gali baigtis ir daug liūdniau. Kad ir kokia reali ši niūri perspektyva, autorius leidžia sau užbaigti mintimi apie galimybę pasaulio, kuriame vienos mūsų regiono šalies patriotai, bendraudami su kitos mūsų regiono šalies atstovais, pirmenybę teiks tos šalies patriotams, o ne jos „penktajai kolonai“.

Andrius Martinkus
2014 10 14

0 1496

Paminklų Leninui nuvertimas 1991 m. rugpjūtį Vilniuje ir 2013 m. gruodį Kijeve gali sudaryti iliuziją, kad įvykiai Ukrainoje yra tarsi tolimas mūsų Dainuojančios revoliucijos aidas – anuomet prasidėjusio išsivadavimo Vidurio ir Rytų Europoje tęsinys. Regis, būtent tokią iliuziją siekia kurti gausus būrys Lietuvos viešosios nuomonės formuotojų, pasak kurių, Ukrainos „revoliucija“ ženklina ukrainiečių tautos lemtingą geopolitinį apsisprendimą, po kurio prasidės – tiesa, ilgas ir sunkus, bet kone neišvengiamas – Ukrainos ėjimas į „Europą“, kelias, kurį jau nuėjo Lietuva ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos šalys, įkūnijančios pokomunistinės transformacijos „sėkmės istoriją“. Vis dėlto dramatiški įvykiai Ukrainoje, šalies pietryčiuose vis labiau įgaunantys tragedijos bruožų, yra ne 1991 m. prasidėjusios epochos tęsinys, o jos pabaiga. Kad yra taip, be kita ko, liudija ir kaip niekada po Šaltojo karo pabaigos viešąją erdvę užplūdę samprotavimai jau net ne apie „naująjį Šaltąjį karą“, bet apie realią Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Nors dviejų pasaulinių karų istorija, atrodytų, turėjo išmokyti, kad tų baisių įvykių priežastis nebuvo kurio nors vieno politinio pamišėlio valia, įkūnyta kurios nors vienos valstybės agresyvia politika, stebint Lietuvos viešąjį diskursą susidaro įspūdis, kad galimo Trečiojo pasaulinio karo kaltininkas ir kurstytojas yra vienas ir aiškus. Rusijos viešajame diskurse, suprantama, Trečiojo pasaulinio karo kurstytojo vaidmuo tenka militariškai galingiausiai pasaulio valstybei, NATO priešakyje esančioms JAV. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įvykių Ukrainoje vertinimų spektras Rusijos viešojoje erdvėje yra gerokai platesnis negu Lietuvoje, kurioje oficialiam požiūriui prieštaraujančioms nuomonėms yra palikta marginalinių interneto svetainių ir internetinių komentarų erdvė. Retų išimčių, tiesa, pasitaiko. Antai neseniai Mykolas Drunga LRT radijo „Užsienio spaudos apžvalgoje“ supažindino klausytojus su konservatyvaus (nepainiokite su vadinamaisiais neokonservatoriais, kurių ideologiniai klonai Lietuvoje yra TS-LKD ir liberalai) JAV politinio apžvalgininko Patricko J. Buchanano kritiniu požiūriu į dabartinės JAV administracijos vykdomą politiką „Ukrainos krizės“ metu. Tačiau tokios „neteisingos“ nuomonės tėra lašas „teisingo“ Lietuvos viešojo kalbėjimo jūroje, kurioje visiškai aišku, kas yra budelis, o kas – auka, kas yra Trečiojo pasaulinio karo kurstytojas, o kas iš paskutiniųjų stengiasi sutramdyti piktavalį. Kitais žodžiais tariant, visiškai aišku, kieno pusėje yra tiesa, – juk JAV prezidentas Barackas Obama aiškiai pasakė, kas yra „neteisingoje istorijos pusėje“.

Ar totalus „teisingo“ požiūrio viešpatavimas Lietuvos viešajame diskurse yra nulemtas politinio užsakymo, kylančio iš banalaus fakto, kad šalies valdantysis elitas su baudžiauninko klusnumu vykdo pono, beje, gal net ne realius, o tik (dėl perdėto noro įsiteikti) įsivaizduojamus paliepimus? O gal Lietuvos viešieji kalbėtojai ir viešosios nuomonės formuotojai (arba jų dauguma) yra nuoširdūs, ir jų tapomas įvykių Ukrainoje juodos ir baltos spalvų paveikslas iš tikrųjų atspindi jų tyrą tikėjimą tuo, kad tai, kas jų kolegų Rusijoje tapomame tokiame pačiame juodos ir baltos spalvų paveiksle yra juoda, iš tikrųjų yra balta, o balta – juoda? Suprasdamas viešųjų kalbėtojų elgseną pirmuoju atveju (reikia juk užsidirbti pragyvenimui) ir gerbdamas jų nuoširdų įsitikinimą antruoju, šio teksto autorius jaučia pareigą nuoširdžiai prisipažinti, kad jų tapomas juodos ir baltos spalvų įvykių Ukrainoje paveikslas su aiškiai pavaizduotais angelais ir demonais jo neįtikina. Ir štai kodėl.

Šias eilutes rašančiojo asmenybės branduolį sudaro trys tapatybės. Jis yra krikščionis, lietuvis ir heteroseksualus vyras, manantis, kad tik vyro ir moters sąjungai gali būti taikoma šeimos sąvoka. Jo nepasitikėjimas vadinamųjų Vakarų (jų politinių elitų ir pagrindinių masinės informacijos priemonių) peršama įvykių Ukrainoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) interpretacija kyla iš, jo nuomone, to destruktyvaus vaidmens, kurį šiuolaikiniai Vakarai po Šaltojo karo pabaigos atliko griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir „tradicinę“ šeimą.

Būtų galima daug kalbėti apie tai, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija vis labiau tampa antikrikščioniška dvasine jėga, žmogui įgimtą religinį jausmą tenkinančia įvairiais kvazireliginiais surogatais (komunizmo utopija, rasės mitologija, tikėjimas laisvosios rinkos „nematoma ranka“, liberalūs nuolatinio laisvinimosi iš „tradicinių“ tapatybių kultai, popkultūros „žvaigždžių“ ir vartojimo kultai ir pan.). Tačiau šiame rašinyje paminėsime tik vieną Vakarų nusikaltimą krikščionybei. Mūsų akyse vyksta iš tiesų Trečiojo pasaulinio karo verta tragedija, ne ką menkesnė už Pirmojo pasaulinio karo metu įvykusią armėnų (ir kitų krikščioniškų Osmanų imperijos mažumų) ir Antrojo pasaulinio karo metu įvykusią žydų (ir romų) tragediją. Vyksta nuo apaštalų laikų egzistuojančių Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių (kaip ir kai kurių kitų religinių mažumų, pvz., jezidų) naikinimas, kultūrinis genocidas, dažnai pereinantis į fizinį genocidą, kurio aukų skaičius šimtais ir tūkstančiais kartų viršija Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvu skridusių žmonių skaičių. (Neproporcingas Vakarų – ką ir kalbėti apie Lietuvos – žiniasklaidos dėmesys šių tragedijų aukoms puikiai liudija, kaip nevienodai dabartiniame pasaulyje vertinama žmogaus gyvybė.) Prielaidas šiai humanitarinei katastrofai sukūrė Vakarai (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija), kurie prisidengdami melaginga dingstimi ir eidami prieš tarptautinės bendruomenės valią užpuolė ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę. Kad ir kokia būtų tikroji šio nusikaltimo priežastis – jį palaiminusio politinio elito oligofrenija (silpnaprotystė), besaikis godumas ar dar kas nors, – didžiausia atsakomybė už beveik du tūkstančius metų egzistuojančios Irako krikščionybės katastrofą tenka Vakarams, pirmiausia jų flagmanui JAV. Labai tikėtina, kad Sirijos krikščionių tragedija būtų buvusi dar didesnė ir jų būtų laukęs Irako krikščionių likimas, jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba būtų pritarusi Vakarų vyriausybių norui bombarduoti šalį. Laimei, dėl Rusijos ir Kinijos veto šito buvo išvengta. Vargu ar prasmingas hipotetinis klausimas, kaip būtų balsavusi Lietuva, jei tuo metu ji būtų buvusi (kaip yra dabar) Saugumo Tarybos narė. Lietuva aktyviai palaikė JAV agresiją prieš niekam tuo metu pavojaus nekėlusį Iraką, kurio diktatorius palaikė religinę taiką šalyje. Verta priminti, kad popiežius Jonas Paulius II anuomet griežtai pasisakė prieš Vakarų karinę intervenciją. Prieš Sirijos bombardavimą griežtai pasisakė ir popiežius Pranciškus. Aišku, švelninančia aplinkybe gali būti laikoma tai, kad Lietuva tuo metu siekė įstoti į NATO, todėl jos (kaip, beje, ir kitų tuometinių kandidačių) siekis įsiteikti pagrindinei ir galingiausiai aljanso narei buvo suprantamas. Tačiau nėra garantijos, kad šios švelninančios aplinkybės pakaks istorijos teisme. Anksčiau ar vėliau istorijoje už viską reikia mokėti. Šio teksto autorius turi prisipažinti, kad tuo metu jis – kaip ir daugelis kitų – viešai piktinosi Prancūzijos prezidento žodžiais, kad Vidurio Europos šalys, stodamos JAV pusėn, „praleido gerą progą patylėti“. Deja, JAV avantiūros pasekmės Irake baisios. Šiandien, matydamas Vakarų politikos sukeltą Artimųjų Rytų krikščionybės tragediją, autorius neturi rimto pagrindo tikėtis, kad tų pačių Vakarų politikos pasekmės Ukrainoje bus teigiamos ir išeis į naudą jos žmonėms.

Ir kaip lietuvis šio teksto autorius, matydamas Vakarų ir Rusijos priešpriešą Ukrainoje, atsisako patikėti žiniasklaidos jam brukamu vaizdu, kuriame baltieji laisvės angelai kaunasi su juodaisiais atgimstančio Rytų monstro imperializmo demonais. Labai nepanaši į angelišką atgavus nepriklausomybę nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. susitraukusios Lietuvos tikrovė. Demografinė Lietuvos tragedija kartu su karinga Lietuvos politinio elito retorika autoriui sudaro įspūdį, kad Lietuvos valstybės buvimo prasmė šio elito yra mąstoma ne kaip kažkas pozityvaus, bet pirmiausia kaip negatyvi, kaip neigimas, kaip antitezė Rusijai. Lietuvos nykimas nėra atsitiktinis dalykas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų šalies politinio elito susikurta nykia Lietuvos – kaip paribio ir potencialios pafrontės zonos – vizija Europos neoimperijoje šalia priešiškai traktuojamos (kiek pagrįstai – atskiras klausimas) atsikuriančios Rusijos imperijos. Tokia skurdi Lietuvos valstybės buvimo prasmė negali įkvėpti šių eilučių autoriaus. Kaip negali jo įkvėpti ir Europos Tarybos prezidento pareiškimas, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ turi atsidurti istorijos šiukšlyne. O kaip „tradicinės“ seksualinės orientacijos atstovas ir „nepažangios“ šeimos sampratos šalininkas autorius nebuvo sužavėtas barzdoto transvestito pergale „Eurovizijos“ dainų konkurse. Bet Vakaruose vykdoma ir atkakliai kitur eksportuojama santuokos institucijos revoliucija, kurią Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos“, yra tokia akivaizdi, kad čia apie ją plačiau nekalbėsime.

Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes yra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui būdingi bruožai. Dar labiau šie bruožai yra būdingi globalioms Vakarų masinės informacijos priemonėms, transliuojančioms pasauliui vykstančių procesų interpretaciją, kuri, nepaisant visų Vakarų elituose (pirmiausia politiniame ir finansiniame) esančių prieštaravimų, iš esmės perteikia „vakarietišką“ – Vakarų galingųjų interesus atspindintį – pasaulio matymą. Globalių Vakarų masinės informacijos priemonių transliuojamame pasaulinių įvykių sraute svarbi dalis tenka įvairiems konfliktams, kuriuose kasmet kenčia ir žūsta daugybė žmonių, kurių didžioji dalis nėra nei ateistai, nei kosmopolitai, nei tradicinių vertybių griovėjai. Vienas iš tokių konfliktų yra konfliktas Ukrainoje. Šiame konflikte tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra daug tikinčių krikščionių, ko gero, dar daugiau nacionalistų, o netradicinės seksualinės orientacijos asmenys sudaro absoliučią mažumą. Nukrikščionėjęs, kosmopolitiškas ir tradicines vertybes dekonstruojantis Vakarų politinis elitas nedviprasmiškai palaiko vieną konflikto pusę. Krikščionybės liberalizavimą, kosmopolitizmą ir tradicinių vertybių dekonstrukciją propaguojančios globalios Vakarų masinės informacijos priemonės aiškiai skelbia, kas yra auka, o kas – budelis. Suprantama, kad „budelio“ propaganda vaidmenis sukeičia vietomis. Tačiau informacinį karą kariaujantys piliečių sąmonės formuotojai nutyli, kur vyksta pats vaidinimas. Reikalas tas, kad tiek „auka“, tiek „budelis“ – kad ir kam priskirsime šiuos vaidmenis – yra ne tiek laisvai veikiantys subjektai, kiek istorinės situacijos įkaitai. Parodyti pirštu į susidariusios padėties „kaltininką“ reikštų tą patį, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo kaltinti vieną Adolfą Hitlerį – tarytum nebūtų buvę Sovietų Sąjungos, Miuncheno sutarties, ydingos Versalio taikos sutarties ir, svarbiausia, pinigų šeimininkų, palūkininkų, be kurių Vokietija niekada nebūtų galėjusi vos per kelerius metus tapti tokia galinga, kad galėtų pradėti karą. Už gyvybiškai būtinas paskolas drakoniškų ekonominių „reformų“ iš Ukrainos reikalaujantys pinigų šeimininkai yra ne mažiau kalti dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, už politiką, kurį Vakarų propaganda jau ne kartą palygino su Hitleriu.

Paminklo Leninui demontavimas 1991 m. Vilniuje sutapo su nuožmiai ateistine ir kosmopolitine ideologija pagrįstos santvarkos pabaiga. Tačiau paminklai šiam žmogui buvo demontuoti tiktai palyginti nedidelėje teritorijoje iš visų tų, kuriose buvo įsigalėjęs komunizmas. Jie buvo demontuoti ten, kur jie simbolizavo išorinę okupaciją. Būtent taip atsitiko pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse ir Baltijos valstybėse. Tačiau beveik visur ten, kur išorinės okupacijos nesimbolizavo (t. y. nebuvo suvokiami kaip „rusų atnešti“) – pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje ir didžiojoje Ukrainos dalyje, – jie išliko nepaliesti. Šį faktą įprasta aiškinti homo sovieticus sindromu, sovietmečio nostalgija ir pan. Tai neoliberalizmo adeptams ir doktrininiams moralizuotojams, tiems, kam socializmas – „blogai“, o kapitalizmas – „gerai“, patogus aiškinimas. Iš savo krikščioniškos perspektyvos drįstu pasiūlyti kitokią interpretaciją. Manau, kad ten, kur paminklai Leninui nebuvo suvokiami kaip iš išorės atnešto pavergimo simboliai, jie išliko ne kaip paviršutiniško psichologinio fakto išraiška (kaip yra aiškinimo homo sovieticus sindromu arba sovietmečio nostalgija atveju), o kaip giluminio metafizinio fakto manifestacija. Šis faktas – gelminio vidinio žlugusios komunistinės ir ją pakeitusios neoliberalios ideologijų giminingumo faktas. Šis metafizinis faktas, beje, ten, kur sovietinių stabų griūtis buvo suvokiama kaip išsivadavimas iš išorinio pavergimo, labai dažnai liko užgožtas psichologinio išsivadavusiųjų pasitenkinimo, kuriuo meistriškai naudojosi naujieji neoliberalizmo apaštalai (tarp jų buvo daug į „teisingą“ ideologiją atsivertusių senųjų komunistų). Pokomunistinėje erdvėje vienas ryškiausių tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių, be abejo, yra Lietuva, kurioje po išsivadavimo tauta ne tik nesuklestėjo, bet nyksta daug sparčiau negu sovietmečiu. Paminklų Leninui išlikimas didžiojoje posovietinės erdvės dalyje – ten, kur šie paminklai nebuvo suvokiami kaip išorinio pavergimo simboliai, – atspindi niūrų metafizinį faktą, kad komunizmo žlugimas neatnešė pokomunistiniams kraštams tikro išsivadavimo, o neoliberalizmo ir komunizmo ideologinės matricos yra paženklintos gilaus vidinio giminingumo. Ateizmas, kosmopolitizmas ir valia dekonstruoti tradicines vertybes – ar tai nėra dominuojančiam šiuolaikinių Vakarų politinio elito tipui ir Lenino įsteigtai santvarkai būdingi bruožai? Neoliberalizmo ateizmas ne toks kruvinas kaip komunizmo, bet ne mažiau nuoseklus ir kartais labiau veiksmingas. Apie kosmopolitinių neoliberalizmo ir komunizmo doktrinų poveikį lietuvių tautai, be kita ko, galima spręsti ir iš demografinių neoliberalios Lietuvos valstybės tendencijų. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, griovimo bare neoliberalizmas pasiekė bene didesnių „laimėjimų“ už Lenino įsteigtą santvarką. Tiesa, ekonominės neoliberalizmo ir komunizmo doktrinos skiriasi. Tačiau ir čia esminis panašumas nusveria skirtumus – tiek komunizme, tiek neoliberalizme žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, kitais žodžiais tariant, skelbiamas materijos, ekonomikos primatas dvasios, kultūros atžvilgiu.

Apskritai verta paklausti: jei komunizmas buvo toks didis blogis, be visų kitų piktadarysčių, kartu su nacionalsocializmu (atitinkamai jie atstovaujami Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio) atsakingas už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai kodėl, šiam blogiui nugarmėjus į istorijos nebūtį, mes šiandien vėl kalbame apie naujo pasaulinio karo grėsmę? Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo nei valstybinio komunizmo, nei nacionalsocializmo. Lietuvos viešojoje erdvėje atsakymas, regis, aiškus. Pagrindinė kalbų apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę priežastis – nuolat prisikelianti Rusijos imperija, kuri – skirtingais pavidalais – buvo prieš abu pasaulinius karus ir yra dabar. Bet tokiu atveju kaip lygiavertį turime pripažinti ir priešingą požiūrį, kad Vakarų (pirmiausia anglosaksų) strateginis geopolitinis tikslas yra Rusijos kaip savarankiško politinio subjekto sunaikinimas ir jos gamtos resursų užvaldymas. Pagal šį požiūrį, kaip ir abiejų pasaulinių karų atveju, dabar anglosaksai šio tikslo siekia eskaluodami Rusijos ir kontinentinės Europos (pirmiausia Vokietijos) konfrontaciją. Štai tokią skurdžią intelektualinę alternatyvą siūlo iš abiejų pusių sklindanti propaganda ir geopolitinė prieiga, kuri yra iš esmės pačia blogiausia prasme pagoniška ir antihumaniška, nes skatina neapykantą tam, kuris suvokiamas kaip geopolitinis priešininkas. Perfrazuojant liūdnai pagarsėjusį posakį „geras indėnas – negyvas indėnas“, geopolitinės prieigos intenciją priešininko atžvilgiu galima suformuluoti taip – „gera Rusija – žlugusi Rusija“. Ir atvirkščiai – „gera (-i) Amerika (Vakarai) – žlugusi (-ę) Amerika (Vakarai)“. Antagonistinės geopolitinės Zbigniewo Brzezińskio ir Aleksandro Dugino vizijos įkūnija būtent tokią kone zoologinę neapykantą. Ką tokioje situacijoje daryti mąstančiam žmogui, kurio pasaulio matymas nėra deformuotas zoologinės neapykantos ir kuriam pasaulis yra šis tas sudėtingesnio ir spalvingesnio už – prisimenant garsaus Brzezińskio veikalo pavadinimą – baltais ir juodais langeliais išmargintą „šachmatų lentą“? (O gal, turint omenyje žiaurią „informacinio karo“ realybę, vietoj nedovanotinos prabangos karo metu – „kritinio mąstymo gebėjimo ugdymo“ – mūsų mokymo įstaigų siekinys turėtų būti „teisingo mąstymo įpročio ugdymas“, t. y. oficialiai aprobuotos propagandos kuriamo pasaulio vaizdo diegimas? Kova su mūsų geopolitinio priešininko propaganda uždraudžiant jo televizijos kanalų transliaciją, atrodo, liudija, kad žengiama būtent šia linkme.) Šio teksto autoriaus atsakymas – skaityti mąstančių ir išankstinės neapykantos bei fobijų nekamuojamų žmonių knygas. Viena tokių knygų yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje parašyta Karlo Polanyi „Didžioji transformacija“, kurioje nacionalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas – jėgos, kurių susidūrimas sukėlė pasaulinius karus, – traktuojami kaip atsakomoji pasaulio visuomenių reakcija į laisvosios rinkos utopiją, į „liberalų tikėjimą“, į „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – teigia Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai […] ir buvo dar vienas pavojus visuomenei.“ Žvelgiant iš Polanyi pasiūlytos perspektyvos, tokie paviršutiniškam žvilgsniui nesusiję reiškiniai kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų radikalų daromos baisybės Sirijoje ir Irake yra kuo glaudžiausiai susiję – jie yra neoliberalizmo (kuris yra laisvosios rinkos utopijos atgimimas, didžiai Lietuvos ir kitų pokomunistinių kraštų nelaimei, po 1991 m. pavergęs šiuos kraštus „laisvės“ vardu) krizės simptomai, neoliberalizmo sužalotos visuomenės votys, tos visuomenės „priemonės apsiginti“, kurios pačios yra – kaip kitados komunizmas ir nacionalsocializmas – „dar vienas pavojus visuomenei“.

„Ukrainos krizė“ yra vienas iš sprogusių pūlinių ant neoliberalizmo sužaloto pasaulio kūno. Paminklo Leninui nuvertimas 2013 m. gruodį Kijeve ženklina ne tik 1991 m. gimusios neoliberalios Ukrainos oligarchinės valstybės, bet ir visos tada prasidėjusios neoliberalios epochos saulėlydį. Vis dėlto tai yra būtent saulėlydis, ir neoliberalizmo saulė dar tik artinasi istorijos horizonto link. Nežinome, kokios bus neoliberalizmo sutemos ir ar jas lydės geresnio ir teisingesnio pasaulio aušra. Kol kas drakoniškas neoliberalias ekonomines „reformas“, kurių iš Ukrainos reikalauja pinigų šeimininkai, palūkininkai, regime kaip pastarųjų norą, kad neoliberalizmo saulė niekada nenusileistų. Kol kas neoliberalioms oligarchijoms – pavyzdžiui, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos – pavyksta suvaldyti tautų patriotinius jausmus ir pasipiktinimo energiją nukreipti kaimyninės šalies link, kartu įteisinant savo valdžią. Kol kas kosmopolitai ir tradicinių vertybių dekonstruotojai, geidžiantys, kad neoliberalus status quo tęstųsi amžinai, tyčiodamiesi iš sveiko proto ir nuoširdaus savo šalies piliečių patriotizmo, demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Ir kol kas Lietuvos nacionalistai ir tradicinių vertybių gynėjai, kitaip nei daugelis jų kolegų Vakarų Europoje, „Ukrainos krizės“ metu žengia koja kojon su kosmopolitais ir tradicinių vertybių griovėjais. Tačiau visa šita makalynė negali trukti amžinai. Ir vieną dieną absurdo teatras gali baigtis kruvina katastrofa, kurioje neoliberalizmas kartu su visomis jo oligarchijomis žus nuo jo išlaisvintų ir suradikalintų nacionalinių ir religinių jėgų. Baugina tai, kad kaina, kurią teks sumokėti už šį išsivadavimą, daug kam gali būti labai didelė.

Andrius Martinkus
2014 09 09

0 31173

Žinomo politiko Džiuljeto Kjezos nuomone pasaulis išgyvena civilizacinės paradigmos kaitos epochą. Vartotojų visuomenė daugiau nebegali egzistuoti: baigiasi planetos resursai, o finansinė politika, kuri užtikrina vartotojų visuomenės funkcionavimą, pateko į aklavietę. Naujo pasaulio gimimo scenarijus gali būti bauginantis, turint galvoje, kad realiai pinigų civilizaciją, Kjezos nuomone, kontroliuoja 9 žmonės, stambiausių bankų korporacijų savininkai. Rusija gi atsidūrė palankioje situacijoje, kadangi turi pakankamai resursų, tačiau rusų elitas dar nesuvokė, kad pasaulis, į kurį jie veržiasi, žūsta,

PASTARŲJŲ TRIJŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ, PINIGŲ CIVILIZACIJA PASITRAUKS

-Mes gyvename pereinamojo laikotarpio pradžioje ir šis laikotarpis neturi precedento istorijoje. Jis galėjo prasidėti dar prieš 10 metų, tačiau Amerika 2001 metais rugsėjo 11 įvykiais atidėjo krizę septyneriems metams. Atidėjo, bet neatšaukė. Ir 2008 metais ji atėjo. Kam ši epocha bus naudinga – sunku pasakyti, bet jau aišku, kad pastarųjų trijų šimtmečių istorija eina į pabaigą. Šiandien akivaizdu, kad neįmanoma pažanga uždaroje resursų sistemoje, pasaulis pasiekė vystymosi ribą. Visi, kas teigia, kad ankstesnė sistema išliks – meluoja. Anglis, nafta, netgi uranas – visi planetos resursai beveik išsemti ir tik laiko klausimas, kada jie galutinai pasibaigs. Visos mūsų realijos, viskas, prie ko mes pripratę – pasikeis. Pinigų civilizacija pasitrauks.

-Ar ne per anksti jūs ją laidojate, pone Kjeza? Šiuolaikinės visuomenės kritikai šiek tiek perdeda krizės mastą, jums taip neatrodo?

-Ne, tai iš tiesų globalinė krizė. Tame tarpe energetinė krizė. Netgi vandens mes šiandien vartojame daugiau, nei gamta gali mums duoti. Ir kas bus kai 300 milijonų žmonių per sekančius 10 metų pajus šio resurso trūkumą? Mes gaminame atliekas, kurios negali būti perdirbtos net teoriškai. Mes pakeitėme pačios gamtos kursą.

-Apie ekologiją kalba daug kas. Vyriausybės jai išleidžia didžiules sumas, gyventojai balsuoja už ekologines vienų ar kitų partijų programas…

-Reikia suprasti, kad ankstesnė demokratija jau miršta. Europoje pusė gyventojų nebevaikšto į rinkimus, ir anaiptol ne dėl savo apolitiškumo. Daugybei žmonių nepakanka jų interesų atstovavimo valdžioje. Aš anaiptol nesu nusistatęs prieš parlamentus, vietines tarybas ir panašiai. Tiesiog reikia kurti naują atstovavimo sistemą, naujas partijas ir judėjimus. Ir tas sąjūdis turi eiti iš apačios.

-Su kokiais lozungais?

-Su savęs apribojimo lozungais. Šiandien reikia pradėti save apriboti, keisti save ir savo gyvenimo būdą. Reikalinga kultūrinė, organizacinė, politinė revoliucija, reikia mažinti energijos vartojimą.

GYVENAME RINKAI

-Manote, kad pasaulyje atsiras pakankamai žmonių, kurie gera valia pasirengę save apriboti? Pasaulyje, kurio didžioji dalis neprivalgo?

-Kalbu ne apie badaujančius. Bet netgi tie, kurie galėtų save apriboti, negalvoja apie tai. Nes mumis manipuliuoja ir mus kvailina. Žmonės buvo paversti įrankiais, skirtais prekėms pirkti. Didžiosios daugumos protai kontroliuojami. Mes gyvename rinkos labui, kai dirbame ir kai ilsimės. Būtent rinka diktuoja mūsų veiksmus. Mes nesame laisvi žmonės. Žurnalistai turi paaiškinti tai žmonėms. Tačiau žiniasklaida apie tai tyli. Televizija 24 valandas per parą kala mums, kad reikia pirkti daiktus, kad mūsų vertybių skalė – tai perkamoji galia. Realiai šiuolaikinėje televizijoje informacijos tėra ne daugiau kaip 8%. Visa kita – reklama ir pramogos. Ir žmogų formuoja būtent tie 92 procentai.

-Tai natūralu, juk TV gyvena iš reklamos. Kas išlaikys TV, jeigu ji liausis pardavinėti? Ką jūs siūlote?

-Pradžiai aš nacionalizuočiau žiniasklaidą. Prieš 50 metų žmogaus asmenybė formavosi šeimoje, mokykloje, kartais – bažnyčioje. Šiandien 90% jaunų žmonių mąstymo formuoja TV. Televizija tapo svarbiausia kultūrine struktūra visame pasaulyje nuo JAV iki Indijos ir Kinijos. Žiniasklaidos sistema – tai fundamentalios žmonių teisės, o jos negali būti privatizuotos. Jas reikia sugrąžinti valstybei ir žmonėms. Papasakoti apie situaciją planetoje be TV kanalų neįmanoma. O vietoje to televizorius įkalbinėja mus nusipirkti dar vieną automobilį. Lygiai taip pat esu tikras, kad reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie spausdina pinigus. Mes prarandame pinigų kontrolę.

-O kas tokie „mes“?

-Valstybės, valstybių piliečiai. Gruodžio viduryje New York Times paskelbė pirmame puslapyje straipsnį – apie tai, kad kiekvieną mėnesį kokiame nors Volstrito restorane susirenka 9 pasaulinių bankų vadovai: Goldman Sachs, UBS, Bank of America, Deutsche Bank ir pan. Kiekvieną mėnesį tie devyni žmonės priima sprendimus, kurie daro įtaką 7 milijardams žmonių: koks bus bedarbių procentas pasaulyje, kiek žmonių mirs iš bado, kiek vyriausybių bus nuversta, kiek ministrų bus nupirkta ir t.t. Tai respektabilūs nusikaltėliai, tačiau jie įtakingesni už bet kurį pasaulio politinį lyderį. Jie turi realią valdžią – pinigų valdžią.

AMERIKA – TAI GERAI APSIGINKLAVĘS BANKROTAS

-Ir visgi šiandien nėra pagrindo manyti, kad gamybos ir vartojimo augimas artimiausioje ateityje bus apribotas.

-Žinoma. Dar daugiau – jeigu milijardas kinų pradės valgyti mėsą ir gerti pieną taip, kaip tai darome mes – po 10 metų mums visiems nebeliks vietos šioje planetoje. O kai nebebus vietos – ką tai reikš? Dar 1998 metais JAV buvo paskelbtas dokumentas „Project for the new American century“. Jame pranašiškai rašoma, kad 2017 metais Kinija taps didžiausia grėsme JAV saugumui. Viskas pildosi.

-Jūs pritariate tezei, kad pagrindinę grėsmę planetoje kelia Kinija?

-Ne, patį didžiausią pavojų dabar kelia Niujorkas, Volstritas ir JAV. Doleris šiandien jau miręs, Amerika – bankrotas. Tačiau labai gerai ginkluotas bankrotas. Beje, ekonominės atakos prieš Graikiją ir Airiją suorganizuotos tik tam, kad būtų sumažintas ES valiutos ir Europos apskritai suverinitetas. Juk realiai euras šiandien stipresnis už dolerį, bent jau dėl tos priežasties, kad ES skolos mažesnės nei Amerikos. Dėl to, beje, ir manau, kad euras nedings.

EUROPA KAIP POLITINIS IR KULTŪRINIS FENOMENAS EGZISTUOS IR TOLIAU

-Tačiau Europa irgi turi daug silpnų vietų. Gyventojai sensta, valdžia priversta įsivežti imigrantus, o šie – ypač musulmonai – nenori asimiliuotis, įtampa didėja. Merkel ir Sarkozy jau pripažino, kad multikultūralizmo politika žlugo.

-Aš netikiu multikultūralizmo žlugimu. Islamo fundamentalizmo pavojus – tai Amerikos projektas, kuris startavo 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Mes patys sukūrėme demokratijos eksporto idėją. Irakas ir Afganistanas pademonstravo šios sistemos negyvybingumą. Kaip ir klaidingą Vakarų nuomonę, kad visos tautos ir šalys turi nueiti tą patį kelią, kaip ir patys Vakarai.

-Islamo pasaulis gyvena viename laikmetyje, mes – kitame. Ar tai jų kaltė? Ne, tiesiog laiko ir situacijos pojūčiai visiškai kitokie. Be to, būtent mes sukūrėme globalizaciją, mes grobiame resursus.

-Šiandien akivaizdu, kad Europai objektyviai reikalingi 20 milijonų imigrantų, o mes nesugebėsime jų priimti. Dėl to jie ateina neturėdami jokios galimybės gyventi normaliai. Supraskite, globalizacija – tai žmonių, vadinasi, ir kultūrų judėjimas.

-Ar pritariate nuogąstavimams, kad Europa ištirps imigrantų sraute?

-Aš manau, kad Europa kaip politinis ir kultūrinis fenomenas egzistuos ir toliau. Žinoma, kontinente vykstantys procesai labai sudėtingi. Juk iki šiol pasaulyje dar nebuvo precedento, kad 27 valstybės susijungtų taikiu būdu. Be to, pusė dabartinės ES šiandien yra „europietiška“, o kita pusė – „amerikietiška“ (kalba eina apie Vakarų ir Rytų Europą). Dabartinė regiono krizė tai pats sudėtingiausias momentas jo istorijoje.

Beje, aš manau, kad Rusija galėtų suvaidinti didelį vaidmenį Europoje. Dar daugiau – būtina suvienyti šių dviejų galybių jėgas, integruoti interesus. Europa šiandien niekam nekelia grėsmės. Rusija irgi neims niekam grasinti, kai prasidės resursų deficitas, bent jau dėl to, kad visus reikalingus resursus ji turi pas save šalyje. Ir drauge Europa su Rusija gali vaidinti didelė raminantį vaidmenį visame pasaulyje. Kol kas gi visus „nuramina“ Amerika.

BEPRASMIŠKA PIRKTI BILIETĄ Į SKĘSTANTĮ LAIVĄ

-Jūs apie 20 metų dirbote Maskvoje laikraščių l’Unita ir La Stampa reporteriu. Rusija šiandien išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus savo istorijoje. Kur link ji, jūsų nuomone, dreifuoja?

-Sunku pasakyti. Aš pats nepakankamai gerai suprantu, kas ten vyksta. Iš vienos pusės matau, kad Rusija turi milžiniškas galimybes daryti įtaką tarptautiniams reikalams. Iš kitos pusės su apgailestavimu stebiu, kad Rusija kol kas veikia po senovei – gina tiktai pati save. Taip ji, beje, ir suvokiama Vakarų visuomenėje. Niekada paskutiniu laiku negirdėjau iš Rusijos pusės stambaus masto idėjų apie tai, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis. Aš pateiksiu pavyzdį – Amerikos imperija buvo sukurta dėl to, kad amerikiečiai sugebėjo paskelbti pasauliui žinią: viskas, kas atitinka jų ,amerikiečių. interesus – atitinka viso pasaulio interesus. Jie labai gerai padirbėjo ties idėja šalies, kuri kalba visų vardu. Taip kad jeigu Rusija ir toliau duos signalus apie savo galią, bet ir toliau gins tik pati save – tai mažai ką sudomins. Tai nesudomins kad ir tos pačios Europos ir tai – silpniausias Rusijos momentas. Jei rusai nori pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą gerąja šio žodžio prasme, jie turi norėti daryti įtaką toje pereinamoje situacijoje, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis. Reikia siųsti pasauliui žinias apie vienijimąsi, apie resursų vartojimo apribojimus – kad jų užtektų visiems. Ant šitų pamatų galima kurti didžiąją pasaulinę politiką.

-Kaip Rusija gali propaguoti savęs apribojimą, jei ten valdantieji demonstruoja pasauliui tiesiog pašėlusį vartotojiškumą? Argi jūs nematote, kad tą šalį valdo tos pasaulėžiūros, su kuria jūs raginate pabaigti, adeptai?

-Man rodos, kad Rusijos vadovai šios naujos situacijos dar nesuvokė. Rusijos vadovybė šiandien daug laiko skiria Amerikai ir labai mažai – tai pačiai Kinijai. Tačiau XXI amžius nebus Amerikos amžiumi. Ir beprasmiška Rusijai šiandien pirkti bilietą į skęstantį laivą. Lošti reikia kitomis kryptimis.

0 4185

Šiais metais 9/11 įvykiams sukanka 15 metų. Ryte Niujorke po nuvarytų (pagal oficialią versiją bent jau) keleivinių lėktuvų smūgių sugriuvo Pasaulinio prekybos centro bokštai. Kaip pranešė žiniasklaida, vakare Vašingtone dar vienas keleivinis lėktuvas smogė į Pentagoną.

Būtent su šiuo lėktuvu vėliau tyrėjai turėjo daugiausiai problemų, kadangi nebuvo aptikta jo liekanų, kaip ir keleivių palaikų, o skylė sienoje buvo žymiai mažesnė už to lėktuvo sparnų plotį.

Redakcija: Rekomenduojame pažiūrėti šią laidą apie Rugsėjo 11.

Tai anaiptol ne vienintelis keistumas, susijęs su bokštų dvynių katastrofa.

Oficialus žuvusių skaičius – 2843 žmonės. Niujorke – siaubingi sugriovimai, tačiau vidury griuvėsių aptinka absoliučiai sveiką automobilį, kuriame guli absoliučiai nenukentėję ir absoliučiai švarūs, nesusitepę, neišterlioti katastrofos ir gaisro metu lėktuvų nuvarytojų pasai bei Koranas.

Jau tą pačią dieną prezidentas Bušas pareiškė, kad tai arabų teroristų darbas. CŽV šefas Džordžas Tenetas pranešė, kad užčiuopė Al Kaidos pėdsakus. Staiga paaiškėjo, kad viskas buvo sekama, stebima, žinoma, tačiau nieko negalima buvo padaryti!

Tyrimas išaiškino labai daug oficialios versijos neatitikimų su faktais. Pavyzdžiui, 40 minučių po lėktuvų užgrobimo nebuvo ryšio su Federaline aviacijos agentūra ir Šiaurės Amerikos aerokosminės erdvės gynybos vadovybe. Žurnalistai užfiksavo painiavą Diko Čeinio ir Donaldo Ramsfeldo parodymuose. Valdžia pripažino, kad spectarnybos ją įspėjo apie ruošiamus teroro aktus, tačiau nieko nesiėmė. Tą pačią rugsėjo 11 dieną vyko karinės pratybos, per kurias buvo imituojamas lėktuvo užgrobimas. Gilberto Čestertono apsakyme „Sulaužyta špaga“ į klausimą „kur protingas žmogus slepia akmenukus?“, Tėvas Braunas atsako: „Tarp akmenukų ant jūros kranto“. Ar gali būti geresnė priedanga už tokias pratybas?

Ir vis dėlto, nežiūrint į visą šią painiavą, Kino-Zelikovo komisija padarė geležinę išvadą – tai buvo teroro aktas, dėl kurio kalta al Kaida. Komisija nesugebėjo atsakyti į visą eilę klausimų. Kodėl bokštai susmuko taip „tvarkingai“? Kodėl gaisrininkai girdėjo sprogimus pastatuose?

Yra daugiau keistumų. Pavyzdžiui, FEMA atstovas Tomas Kenis savo interviu rugsėjo 12 dieną pasakė, kad gelbėtojų brigados atvyko į Niujorką pirmadienį, rugsėjo 10 dieną, kad kitą rytą galėtu iškart imtis darbo. Meras Džiulianis irgi pranešė, kad rugsėjo 10 dieną gelbėtojus įkūrė 92-ojoje prieplaukoje, kuri po sprogimo tapo gelbėjimo operacijos vadaviete. Klausimas – tai kruopštus pasirengimas netikėtam teroro aktui?

Žurnalas Newsweek 2001 rugsėjo 24 dieną parašė, kad rugsėjo 10 grupė Pentagono karininkų atšaukė savo skrydžius sekančiam rytui. O 2002 vasarį paaiškėjo, kad grupė verslininkų, kurie paprastai rengdavo savo pasitarimus prekybos centro dangoraižiuose, rugsėjo 11 dieną iškeliavo posėdžiauti net į Nebraskos valstiją.

Kaip pastebi Viktoras Fridmanas, labai įdomaus tyrimo apie 9/11 autorius, pirmomis rugsėjo dienomis biržoje viešpatavo labai tikslingas aktyvumas. Jo nuomone, kai kas buvo puikiai informuotas apie būsimus sprogimus, nes opcionų santykis buvo toks, kad kai kas iškart susišlavė 10-15 milijardų dolerių. O dangoraižių savininkas, didelis Izraelio draugas Laris Silverstainas gavo 5 milijardus iš draudimo bendrovės.

Buvo liudijimų ir prieš teroro aktą. Vienas įvykis nutiko 2001 metų birželį, kai ufologas Viljamas Kuperis, knygos „Žirgas blyškusis“ autorius, pareiškė, kad rugsėjį ar, vėliausiai spalį Amerikoje įvyks rimti teroro aktai, kurių kaltininku bus paskelbtas žmogus, vardu Usama ben Ladenas. Šis žmogus turėjo unikalios informacijos, dėl to nieko keisto, kad 2001 metų pabaigoje Kuperį nušovė policininkai, paskelbę, kad jis mėgino priešintis pareigūnams, o paskui bandė pabėgti. Policininkams, kurie tai sakė, niekas nepranešė, kad Kuperis yra Vietnamo veteranas invalidas, ir kad su protezu vietoje vienos kojos smarkiai nepabėgiosi. Baigiant policijos temą: kaip pasakoja liudininkai, po to kai sugriuvo pirmasis bokštas, prie antrojo buvo skubiai pasiųsta policija, kuri pradėjo vaikyti žmones nuo dangoraižio.

Taip pat akivaizdžiu liudijimu tapo tas faktas, kad jau 2001 metų liepą derybose su Pakistanu amerikiečiai atvirai pareiškė, jog spalį jie įsiverš į Afganistaną. Rugsėjį, dar prieš sprogimus, Anglija per kasmetines pratybas Essential Harvest pradėjo patį didžiausią jūrų pajėgų sutelkimą palei Pakistano krantus. Tuo pat metu NATO pratybos Europoje baigėsi tuo, kad 40 000 kareivių buvo permesta į Pakistaną.

Amerikiečiai apskritai turi puikią tradiciją – sprendžiant geopolitines problemas, sukurti situacijas, panašias į rugsėjo 11. Pavyzdžiui, 1898 vasario 15 Havanos reide, amerikiečių šarvuotyje „Meinas“ nugriaudėjo sprogimas. Laivo komanda: 266 žmonės, iš jų 260 juodaodžių ir 6 baltieji karininkai. Yra duomenų, kad kai įvyko sprogimas, baltųjų karininkų laive nebuvo. Savo laivo žūtimi amerikiečiai apkaltino ispanus ir tai tapo pretekstu Amerikos-Ispanijos karui. Rezultatas: Kuba tapo Amerikos pusiau kolonija.

Sekantis numeris amerikiečių šūvių į save pačius programoje – incidentas su laineriu „Luzitanija“. Nors laivas buvo paskandintas 1917 balandžio 2 dieną, būtent šis įvykis tapo lūžio momentu formuojant karingas nuotaikas amerikiečių tarpe. Apie šį įdomų įvykį verta papasakoti smulkiau.

Nors „Luzitanija“ buvo keleivinis laivas, kuriuo plaukė 1200 žmonių, iš jų 195 amerikiečiai, tačiau vežė jis, pažeisdamas visas karo meto taisykles, 6 milijonus šaudmenų komplektų, skirtų Antantės šalims. Šaudmenis apmokėjo Morganai. Apie tai sužinoję, vokiečiai sumokėjo amerikiečių laikraščiams ir paprašė išspausdinti skelbimą, kad jie nerekomenduoja Amerikos piliečiams plaukti „Luzitanija“, kadangi laivas plukdo amuniciją ir pagal karo laikmečio taisykles jis automatiškai tampa taikiniu. Tačiau tik vienas laikraštis De Moino mieste Ajovos valstijoje paskelbė šį įspėjimą. Kiti 49 laikraščiai susilaikė, kadangi Valstybės departamentas rekomendavo jiems palaukti, kol bus išsiaiškintos aplinkybės. Jų, suprantama, niekas nesiaiškino ir laivas išplaukė. Jis perplaukė Atlantą, įplaukė į Lamanšą ir ėmė laukti locmano laivo „Džuno“. Paskui kapitonas netikėtai gavo pranešimą, kad pirmasis admiraliteto lordas Čerčilis pasiuntė minėtą locmaną labai toli, ir laukti jo teks ilgai. Garlaivį visą laiką stebėję vokiečiai suprato, kad daugiau laukti nebegalima ir reikia lainerį skandinti, nes 6 milijonai šaudmenų komplektų – labai rimta. Duodamas įsakymas „sunaikinti“. Anglai perima šį įsakymą, tačiau visiškai nereaguoja. „Luzitaniją“ sėkmingai paskandina ir tai tampa viena iš priežasčių Amerikai įstoti į karą.

Negalima neprisiminti ir 1941 gruodžio 7-osios įvykių, kai 350 japonų lėktuvų užgriuvo amerikiečių bazę Perl Harbore, sunaikino 200 lėktuvų ir keturis linijinius laivus, pražudydami daugiau kaip 2000 amerikiečių. Amerika pagaliau gavo pretekstą paskelbti karą Japonijai. Nuo to laiko amerikiečių tyrinėtojai daug nuveikė, kad išsiaiškintų šią situaciją. Dabar jau praktiškai įrodyta, kad prieš daugiau kaip metus iki Perl Harboro amerikiečiai nulaužė japonų kodus, vadinasi, jie buvo puikiausiai informuoti apie Japonijos planus. Tačiau Ruzveltas ir piršto nepajudino, nes jam reikėjo preteksto Amerikos įstojimui į karą.

Kalbant apie Ruzveltą, nepakenks prisiminti štai ką: teiginys „Naujasis Kursas išsprendė visas JAV problemas“ yra mitas. Taip, kažkokias problemas Ruzvelto programa išsprendė, tačiau sukūrė ir naujų. Šios problemos buvo tokios rimtos, kad ketvirto dešimtmečio viduryje Amerikos politinėje scenoje pasirodė labai pavojingas Ruzvelto priešininkas – Luizianos gubernatorius Hju Longas. Būtent jis tapo Roberto Peno Voreno romano „Visa karaliaus svita“ pagrindinio herojaus Vilio Starko prototipu. Longas buvo kairysis populistas, jis visoje Amerikoje pristeigė nuosavybės perskirstymo draugijų. Iki 1935 metų į jas užsirašė 8 milijonai žmonių. Ir tais pačiais metais Hju Longas nužudomas (Apie šį asmenį rašėme šiame straipsnyje). Padarė tai, kaip ir priklauso Amerikoje – vienišas šaulys. Šita schema mums žinoma iš Kenedžių, Martino Liuterio Kingo, Linkolno nužudymų. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Amerikai atėjo metas pasirinkti: arba rimtos socialinės reformos, kurios gali sukelti sukrėtimus, arba pasaulinis karas. Beje, Ruzveltas ėmė vartoti terminą „pasaulinis karas“ metais anksčiau negu Hitleris.

Be jokios abejonės Perl Harboras išsprendė karo Japonijai paskelbimo problemą – juk Ruzveltas ėjo į rinkimus su tvirtais pažadais neleisti įvelti Amerikos į karą. Tuo pat metu ir jis, ir tos jėgos, kurios už jo stovėjo, puikiausiai suprato: kad taptų pasaulinės kapitalistinės sistemos hegemone, Amerika turi įstoti į karą, tiksliau, reikalingos aplinkybės, kurios privers JAV „smogti atgal“. Likimo ironija: viena paskutinių komisijų, nagrinėjusių Perl Harboro problemą, baigė savo darbą būtent 2001 rugsėjo 11 dieną. Ekspertai padarė išvadą, kad japonų torpedos buvo pernelyg pasenusios ir silpnos, kad pramuštų „Arizonos“ šarvus. Įvyko kažkas kito. Greičiausiai būta sprogimo pačiame kreiseryje. Tačiau kadangi rugsėjo 11 buvo susprogdinti bokštai dvyniai, Perl Harboras jau beveik nieko nebedomino.

Amerikietiškų pretekstų karams pradėti sąraše galima prisiminti ir incidentą Tonkino įlankoje 1964 metais, tapusį pretekstu įstoti į karą Vietname. Amerikiečiai rėkė visam pasauliui, kad šiaurės vietnamiečiai apšaudė juos neutraliuose vandenyse. Paskui paaiškėjo: šiaurės Vietnamo jūreiviai atidengė ugnį į įsibrovusį į teritorinius vandenis laivą, tačiau paaiškėjo tai tik po to, kai Amerika jau panaudojo savo pačios išprovokuotą incidentą karo veiksmams pradėti.

Kaip matome, amerikiečiai turi turtingą šūvių sau į koją istoriją. Kas norės sužinoti tikrąją istoriją – turės smarkiai pavargti, kad išsiaiškintų. Kas nepanorės, tas nuoširdžiai tikės, kad sprogimus suorganizavo al Kaida ir ben Ladenas.

Apie šį personažą jau daug prirašyta, tačiau trumpai papasakoti apie jį vis tiek verta, kadangi ši figūra akivaizdžiai demonstruoja, kokią struktūrą turi vieša ir, dideliu laipsniu, nevieša Amerikos politika.

Ben Ladenas gimė 1957 metais. 1979 metų gruodį jo globėjo, princo Turki al Feisalo, kuris daugiau kaip 20 metų vadovavo Saudo Arabijos spectarnyboms, pasiūlymu ben Ladenas ėmė vadovauti CŽV slaptų operacijų Afganistane finansiniams reikalams. Vadovavo jis pasitelkęs susistemintą informaciją, matricą, kuri arabiškai vadinama al Kaida (išvertus – „duomenų bazė“). Vėliau šitaip ėmė vadintis toji vaiduokliška organizacija (jos egzistavimu nemažai specialistų netiki), kurią amerikiečiai apkaltino sprogimais Niujorke.

Pasibaigus karui Afganistane islamistai skilo į tuos, kurie laikė Ameriką priešu ir tuos, kurie manė, kad su Amerika reikia draugauti ir kontaktuoti. Ben Ladenas atsidūrė Hasano al Turabi stovykloje, tapo antiamerikanistu. 1996 metais Usama paskelbia džichadą Amerikai ir Izraeliui. 1998 metais Dar es Salame ir Nairobyje įvyko teroro aktai, kur žuvo beveik 300 ir sužeista 4500 žmonių. Amerika viskuo apkaltina ben Ladeną ir paskelbia jo paiešką. Paskui ant jo pradedami „kabinti“ visi teroro aktai, įskaitant rugsėjo11. 2011 metais mums pranešė, kad Usama buvo nužudytas per specialią operaciją. Labai autoritetingų žmonių iš Vakarų spectarnybų nuomone, ben Ladeno nebuvo gyvųjų tarpe jau po 2007 metų. Kalbant apie 2011 metų susidorojimą, norėtųsi atkreipti dėmesį į šiuolaikinio Amerikos elito moralę. Žiniasklaida rodė, kaip Baltuosiuose rūmuose, priešais TV ekraną, pasižiūrėti šou, kaip bus žudomas žmogus, susirinko pirmieji valstybės asmenys. Tiktai „Wow!!!“ nesušuko, kaip Kadafio atveju, o visa kita – identiškas paveikslas: džiugus kruvinos žmogžudystės stebėjimas. Beje, visi amerikiečių specpajėgų kariai, dalyvavę šioje operacijoje, po pusantro ir dviejų mėnesių, atlikdami užduotis, pateko į pasalas pakankamai keistomis aplinkybėmis ir beveik visi buvo sunaikinti. Ar juos tikrai likvidavo, kad sumerktų galus į vandenį, ar tiesiog paslėpė, kad išgelbėtų nuo galimo keršto – nežinia.

„Teroristo Nr 1“ istorijoje įdomu ir tai, kad ben Ladenų šeima turėjo privilegijuotą padėtį ir labai senus ryšius su Bušų bei Saudų šeimomis. Pakanka vieno pavyzdžio. 1979 metais islamistai susprogdino mečetę Mekoje. Pašaudė piligrimus, užgrobė pačią mečetę. Visus šio teroro akto dalyvius sugavo ir nubaudė mirtimi. Išskyrus vieną, tą patį, kuris aprūpino banditus sunkvežimiais. Nes jis priklausė ben Ladenų šeimai. Iš esmės Bušai, Saudai, ben Ladenai – tai vienas ekonominis vienetas. Ben Ladeno finansinės grupės pinigus Amerikoje tvarkė CarlyleGroup, kuri užima 11-ą vietą tarp JAV karinės pramonės korporacijų. Grupė buvo sukurta 1987 metais, joje dirbo tokie žmonės kaip buvęs CŽV šefas Frenkas Karlučis, buvęs Anglijos premjeras Meidžoras ir Džordžas Bušas vyresnysis. Pats Bušas jaunesnysis ne kartą turėjo reikalų su ben Ladenų šeimos nariais. Pavyzdžiui tada, kai darė pinigus iš nelegalių finansinių operacijų firmoje HarkenEnergyCorporation, tada jis pasiskolino labai stambią sumą iš vieno vyresniojo ben Ladeno brolio ir grąžinti jos nesugebėjo. Šis brolis vėliau žuvo aviakatastrofoje virš JAV teritorijos. Kai kurie žurnalistai daro prielaidą, kad katastrofa galėjo būti suorganizuota nevykusio skolininko tėvo – tuometinio prezidento Bušo Vyresniojo įsakymu.

Redakcija: Apie Bušų ir Bin Ladenų šeimų santykius galima pamatyti šiame video (filmas buvo draudžiamas JAV): Spausti čia.

0 1384

Viktoras Orbanas ir partija Fidesz

Norint suprasti 20 amžiaus pabaigos ir 21-ojo pradžios Vengrijos politiką būtina žinoti Viktoro Orbano fenomeną. Tai žmogus, kuris pradėjo savo politinę karjerą kaip Vakarų pasaulio atstovas Vengrijoje, o dabar tapęs konfrontacijos ir savarankiško kelio paieškos simboliu.

Viktoras Orbanas gimė 1963 metais nedideliame, bet sparčiai augančiame Székesfehérvár miestelyje, kuris yra labai monoetniškas (net 95,7% vietinių gyventojų yra etniniai vengrai). Po vidurinės mokyklos atliko dviejų metų trukmės karinę tarnybą (1981-1983 metai), o po jos apsigynė teisės bakalaurą (1987 metais) ir dvejus metus dirbo kaip sociologas prie valdymo mokymo instituto Žemės ūkio ir maisto ministerijos. Maždaug tuo metu prasidėjo jo aktyvus politinis gyvenimas.

1988 metais jis buvo vienas iš kūrėjų politinės organizacijos – Fidesz (jaunųjų demokratų sąjunga). Pradžioje tai buvo jaunų studentų organizacija, turinti amžiaus limitą iki 35 metų, kuris buvo panaikintas tik 1993 metais. Fidesz, pačioje savo veiklos pradžioje, save pozicionavo kaip Libertarus ir antikomunistus, kuriuos persekioja komunistų partija.

1989 metų birželio 19 dieną Viktoras Orbanas pasakė svarbią ir įžymiąją savo kalbą, kuri jį padarė šalyje žinomu asmeniu. Tą dieną vyko Imre Nadžio ir kitų 1956 metų sukilimo kankinių perlaidojimo minėjimas.

Orbanas savo kalboje viešai pareikalavo demokratinių rinkimų ir sovietinės kariuomenės išvedimo iš šalies. Iškart po to jis tapo visos opozicijos grupės dalimi. Taip pat gavo Sorošo fondo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kur jam politikos mokslus dėstė  Zbigniew Pełczyński, kuris globojo studentus iš post-komunistinių šalių (dabartinės Lenkijos premjeras Radoslav Sikorski buvo vienas iš daugelio jo studentų). Studijavo tik keturius mėnesius, nes 1990 metų sausyje grįžo į Vengriją, jog laimėtų mandatą pirmuose, demokratiškuose rinkimuose. Fidesz surinko 8,95% ir gavo 21 vietą (iš 386) parlamente bei tapo opozicijos dalimi.

libis

Po trijų metų, 1992 metais, Viktoras Orbanas tapo partijos Fidesz pirmininku, tais pačiais metais įstojo į Liberalų internacionalą ir ten jį išrinko vicepirmininku. Jo valdymo laikotarpiu partija patyrė transformaciją iš kiek radikaliai liberalių studentų į centro dešinės partiją. Savaime suprantama, kai kurie partijos lyderiai, labiau liberalių pažiūrų, natūraliai atkrito, kai po ne tokių sėkmingų, kokių tikėjosi, parlamento rinkimų Fidesz deklaravo save kaip konservatyvią, o ne liberalią partiją.

1994 metų parlamento rinkimuose Fidesz išlaikė praktiškai tokias pačias pozicijas (20 mandatų), nors surinko tik 7,02 procento, bet atsigriebė 1998 metų rinkimuose, iškovoję 148 mandatus (28,18 procento) bei sudarę koaliciją su kitomis dešiniosiomis partijomis. Viktoras Orbanas pirmą kartą tapo premjeru, turėdamas vos 35 metus.

1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.
1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.

1998 – 2002 metais Fidesz, vedama jų lyderio Viktoro Orbano, formavo vyriausybę. Nors visas jų valdymo laikotarpis buvo paženklintas konfliktais su opozicija, kuri partiją ir koaliciją kaltino korupcija, neteisėtu įtakos darymu žiniasklaidai ir arogancija, jų valdymo laikotarpis buvo vertinamas gan neblogai. Stabilizuota ekonomika, sumažėjo infliacija ir bedarbystė, 1999 metais įstota į NATO ir paruošimas šalies narystei Europos sąjungoje.

Likimo ironija, nors 2002 metų rinkimuose surinko 41 procentą balsų ir gavo 164 mandatus (16 daugiau nei anksčiau), Fidesz nebepavyko suformuoti koalicijos ir teko trauktis į opoziciją. Opozicijoje teko likti ir po 2006 metų rinkimų, nors surinkta 42 procentai ir 141 mandatas parlamente iki pat pergalingųjų 2010 metų rinkimų, kada partija gavo 52.7 procento ir 227 mandatus iš 386 bei teisę ne tik formuoti vyriausybę, bet ir turėti konstitucinę daugumą.

Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.
Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.

2000-2010 metų laikotarpyje partija Fidesz save dar labiau pakreipė dešinėn. 2000 metais išstojo iš Liberalų internacionalo ir įstojo į labiau krikščioniškosios demokratijos partijų aljansą „European people‘s party“ (EPP) bei, vėl, V. Orbanas tapo vienu iš vicepirmininkų.

Šalies valdymas 2010 – 2014 metais

Kadangi Fidesz po sėkmingų 2010 metų rinkimų gavo konstitucinę daugumą, jie turėjo neįtikėtiną progą ir laisvas rankas įgyvendinti savąją politiką. Šalis buvo prislėgta ekonominės krizės, prieš tai šalį buvo supurtęs valdančiųjų korupcijos ir apsimelavimo skandalas, taip pat augo „Jobbik“ partija, kuri išvis norėjo vykdyti absoliučiai kitokią politiką ir susilaukė nemažo palaikymo bei neblogo pasirodymo 2010 metų rinkimuose (16,67% ir 47 mandatai). Fidezs ir Orbanas turėjo imtis nestandartinių veiksmų ir atitinkamos retorikos. Per ketverius metus priėmė beveik 860 įstatymų ir jų pataisų bei naują konstituciją.

Svarbiausi įstatymai ir pataisos bei pasiekimai:

* V.Orbanas nacionalizavo privačius pensijų fondus (kurių vertė apie 14 milijardų JAV dolerių) ir įvedė specialius mokesčius bankininkystei, energetikai, mažmeninei prekybai ir telekomunikacijoms, sumažindamas komunalinių paslaugų įmonių, kurių dažna priklauso užsieniečiams, sąskaitas.

* Grąžinta TVF paskola.

* Apribotos konstitucinio teismo galios. Negali turėti jokios įtakos įstatymams, susijusiems su šalies biudžetu.

* Teisėjų pensijinis amžius sumažintas nuo 70 iki 62, taip keičiant senus kadrus ir įsileidžiant daugiau jaunimo.

* Žiniasklaidos kontrolė. Privalo atskleisti savo šaltinius. Baudos už vengrų tautos šmeižimą. Politinės reklamos draudimas komercinėje žiniasklaidoje.

* Antikorupciniai įstatymai. Vengrijoje tebegaliojant komunistinei Konstitucijai, valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, o kai pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, – tokio dydžio kompensacijas, kiek keli vengrai, dirbdami už vidutinę algą, uždirbdavo per visą savo gyvenimą – visai kaip nomenklatūros laikais. „Fideš“ išleido įstatymą, reikalaujantį grąžinti šiuos pinigus valstybei, taip įgydami dar didesnį vengrų pasitikėjimą

* 2013 metais energijos skirstymo įmonėms duotas nurodymas sumažinti kainas 20 procentų. Siekiama nacionalizuoti strateginius valstybei objektus.

* Sumažinta infliacija iki 1-1,5 procentų.

* Vengrijos piliečių asmens duomenų banko kontrolė perėjo prezidento institucijai.

* Susigrąžino Vengrijos centrinio banko kontrolę.

* Apribotas nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš užsienio subjektų.

* Konstitucijoje buvo įtvirtinta šeimos samprata, katalikiškos pasaulėžiūros koncepcija ir jos vaidmuo šalyje, pakeistas šalies pavadinimas iš Vengrijos Respublikos į Vengriją. Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių pripažinimo spręs valdžia.

Viktoro Orbano ir Fidesz reformos sukėlė daug triukšmo opozicijos ir įvairių užsienio valstybių tarpe, bet tai padėjo Vengriją išvesti iš krizės, stabilizuoti jos finansus ir sumažinti nedarbą. 2014 metais Fidesz vėl laimėjo konstitucinę daugumą, o Viktoras Orbanas ir toliau gali formuoti vyriausybę.

 Santykiai su kitomis  šalimis bei viršnacionalinėmis institucijomis

Pirmieji vieši konfliktai žiniasklaidos buvo išviešinti vykstant debatams dėl naujosios Vengrijos konstitucijos. Įvairios lobistinės grupės buvo nepatenkintos, jog priimami tokie sprendimai, kurie jiems atrodo „atgyvenę“, nors tas reformas palaikė didžioji dalis vengrų.

Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.
Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.

Bet didžiausia konflikto esmė, vis tik, tapo Vengrijos bandymai atgauti teisinį ir ekonominį savarankiškumą. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – ši Viktoro Orbano citata atskleidė naują valstybinę kryptį. Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo, Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio: paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.

Kilo daug problemų ir su Pasaulinio banko institucija dėl Vengrijos mėginimo perimti šalies centrinį banką į valstybės rankas. Šis bei kiti konfliktai su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis numušė Vengrijos skolinimosi reitingą iki B.

Natūralu, jog vykstant intensyviam politiniam bei ekonominiam spaudimui iš Vakarų, Vengrija pradėjo ieškoti paspirties kitose šalyse. Viena iš jų yra Rusija.

Kadangi Vengrija jaučia energetinių išteklių trūkumą, tai siekia jais apsirūpinti per įvairius projektus. Vienas iš jų buvo Nabucco Dujotiekis, kuriuo planuojama transportuoti dujas iš Kaspijos regiono į Europos šalis, aplenkiant Rusiją per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją, bet šis projektas, dėl finansų, koordinuotumo stygiaus ir nepakankamo kiekio angliavandenilių nuolat strigo. Kitas projektas, jau koordinuojamas „Gazprom“ ir atitinkantis Rusijos interesus – „Pietų srautas“ – taip pat pradėjo strigti neapsisprendžiant dėl vamzdyno krypties. Todėl vienintelis šiai dienai realus energetinis Vengrijos projektas yra statoma Paksto AE, kuriai Rusija paskolino 10 milijardų eurų, o šis objektas turėtų patenkinti 40% Vengrijos elektros poreikių.

Šiek tiek išsiskyrė Vengrijos bei didesnės dalies Europos sąjungos požiūris į įvykius Ukrainoje bei Rusijai taikomas sankcijas. Viktoras Orbanas ne kartą minėjo, jog tai finansiškai nenaudinga Vengrijai ir pačiai Europos sąjungai bei pasisakė, jog  „Europos Sąjungos (ES) įvestas sankcijas Rusijai galima palyginti su šūviu į savo paties koją.“ Tuo pat metu yra intensyviai remiamos Užkarpatėje gyvenančios vengrų mažumos.

Vengrai, kurie gyvena aplink Vengriją esančiose tautose, sudaro puikią politinio spaudimo priemonę, bet tuo pačiu ir potencialų konfliktų židinį. Ukrainoje, Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Austrijoje gyvena virš 3 milijonų save vengrais laikančių asmenų.

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“.

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali gauti Vengro sertifikatą, suteikiantį su kalba, kultūra bei išsilavinimu susijusių privilegijų, o 2010 priimtos Pilietybės įstatymo pataisos supaprastina galimybę vengrų kilmės asmenims gauti Vengrijos pilietybę.

Dėl Vengrijos palaikymo kitose šalyse gyvenančių savo tautiečių bei „Vengro kortos“ dalinimo yra kilę ir problemų bei diplomatinių konfliktų. Vienas neseniausių buvo Rumunijoje, kai oficialūs Vengrijos valdžios asmenys parėmė Seklerlande (Rytų Transilvanijoje) gyvenančių vengrų siekį gauti autonomijos teises. Rumunijos valdžia tai priėmė kaip kėsinimąsi į jų teritorinį vientisumą ir pagrasino išsiųsti iš Rumunijos Vengrijos ambasadorių.

Išvados

Vengrijos, Viktoro Orbano ir jo vadovaujamos partijos Fidesz vykdoma politika yra klasikinė valstybinius ir tautinius interesus bandanti ginti linija. Elementari kova už suverenitetą politikoje, ekonomikoje bei teisėje. Viktoras Orbanas yra labai aukšto lygio politinis žaidėjas, kuris sugeba pajausti laikmečio dvasią ir transformuoti savo politinę kryptį. Būdamas 14-15 metų jis buvo net komunistinio jaunimo nariu, o 26 metų jau rėžė kalbą, jog šaliai reikia liberalių reformų. Dar po 10 metų jis jau buvo konservatyvesnių pažiūrų, na o dabar tautininkas – antiglobalistas. Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip nenuoseklumas, dviveidiškumas ir mėtymasis tarp kraštutinumų, bet iš kitos pusės jis daro viską, kas yra naudinga jo tautai bei valstybei.

Reikia suprasti kokiame pasaulyje gyvename. Tai nėra rožinis, mielų ir pūkuotų žmogeliukų namukas, anaiptol, tai yra žiaurios kovos vieta dėl ribotų išteklių bei darbo jėgos. Jei tu nevaldysi tau priklausančios teritorijos tai ją valdys kas nors kitas. Kalbos, jog ES skirsto paramą vien tam, jog padėtų įveikti „atsilikusių“ šalių skurdą o JAV įvesti visam pasaulyje taiką ir demokratiją yra mitas. Visi kovoja už savo interesus. Tiek didžiosios valstybės tiek ir juose esantys įvairius politinius ir ekonominius interesus turintys subjektai.

Dabartinės Vengrijos vykdoma politika vadinama nedemokratiška, nors ji tas reformas vyko labai atsargiai ir dar gan nuosaikiai nei reikėtų, bet gal reiktų atidžiau pažvelgti į pačius kritikus? O gal triukšmas tik dėl to, jog Vengrija ir ypač V. Orbanas bando „nutrūkti nuo pavadėlio“?

Parengė:
Marius Jonaitis
2015 metai. Redaguota – 2016.12.07

0 1615
Audrius Butkevičius

Interviu vyko 2012 metų birželį.

Vienas geriausiai pasaulyje apmokamų polittechnologų Audrius Butkevičius interviu Peterburgo laikraščiui „Nevos laikas“ atskleidė savo profesionalias paslaptis ir pasidalino nuomone apie šiuolaikinius politinius žaidimus.

Jis vadina save „kukliu lietuvių kondotjeru“. Jam, žinoma, geriau matyti… Tačiau, pirmas dalykas, toli gražu ne kiekvienas polittechnologas gali ryžtis uždėti ant savo reputacijos profesionalaus kondotjero – žmogaus, kuris ištikimai tarnauja pakaitomis tai vienam, tai kitam aršiai tarpusavyje kariaujančiam priešui – štampą. O antra – „kukliu“ Butkevičiaus tikrai nepavadinsi. Jo darbų sąraše – tokie suplanuoti epochiniai įvykiai kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, oranžinė revoliucija Ukrainoje, įvykiai Gruzijoje ir Kirgizijoje. Ir tai toli gražu ne pilnas sąrašas. Spalvotųjų revoliucijų praktikas, vienas geriausių žymiausio psichologinio karo teoretiko Džino Šarpo mokinys, prisidėjo savo galingu analitiniu intelektu prie nemažo skaičiaus pasaulinių kataklizmų.

-Jūs, pone Butkevičiau, vadinate politiką žaidimu.

-Žaidimas ir nieko daugiau. Jeigu kas nors ims jus įtikinėti, kad politika – tai gelbėjimo aktas, kad ji vykdoma liaudies labui ir susijusi su morale, garbe ir orumu, iškart duokite tokiam žmogui į snukį.

-Vargu ar ryžčiausi trenkti. Tačiau koks būtent tai žaidimas – šachmatai ar pokeris, kur Fortūna – viena svarbiausių pasisekimo sudėtinių dalių?

-Tiktai pokeris. Geras politikas – ne tas, kuris žaidžia šachmatais. Tikras politikas yra tas, kuris žino, kaip reikia šypsotis žmonėms, kai pavojus žvelgia į veidą ar kai tave ant kiekvieno kampo pilsto purvais.

-Jūs kuriate ir įgyvendinate polittechnologijas jau daugiau kaip 20 metų. Tai ar gali asmenybė padaryti įtaką istorijai?

-Be jokios abejonės. Yra toks labai teisingas išsireiškimas: „Balsuojama už lyderį, o ne už partiją, idėją ar ideologiją“. Netgi Amerikoje, kur dvipartinė sistema yra įgavusi labai ryškius bruožus, aš nemačiau, kad politika būtų kuriama konkrečiai partinei sistemai. Netgi ten ji remiasi personalijomis. Nes žmogus atpažįsta veidus. O abstrakcijos didžiai daugumai žmonių nelabai suprantamos. Jeigu šiandien pasižiūrėsime į europietiškus partinius žaidimus, tai vienos partijos nuo kitos praktiškai neįmanoma atskirti. Visi kalba praktiškai tą patį: visi pasirengę ateiti į pagalbą tautai, pasisako už laisvę verslui… O kaip galima suderinti ir viena, ir kita viename pakete? Negalima tuo pat metu būti geru ir žmonėms, ir verslui. Suprantate?

-Tikiuosi, kad taip.

-Beje, mano idealas – apsišvietęs kunigaikštis, apie kurį svajojo Renesanso žmonės. Šita idėja susiveda į tai, kad stabilumą ir tvarką šaliai atnešti gali tiktai tas žmogus, kuris prisiima sau tokį įsipareigojimą. Ir dabar praktiškai tas pats. Apsišvietęs valdovas. Asmenybė, o ne partija. Ar galite įsivaizduoti minią apsišvietusių partinių vaikinų? Šypsotės? O aš jau geriau nusišausiu, negu patikėsiu, kad tai įmanoma. Žodžiu, šalis turi būtinai turėti pakankamai stiprų lyderį ir gerai dirbančias spectarnybas, kurios gina ne tik valstybę, bet ir nuosavą kailį.

-Savo lyderį Rusija neseniai išsirinko. O kaip jūs, aukščiausios prabos profesionalas, vertinate jį iš šalies?

-Gerai vertinu. Subtilus lošimas! Kaip valstybininkas, aš matau, kad jis atkuria valstybę. Renka atgal į krūvą išblaškytą šalį, kurią ilgą laiką plėšė į gabalus visiems gerai žinomi užsienio veikėjai ir jų kontroliuojami oligarchai. Aš suprantu, kaip jam sunku, bet jis akivaizdžiai tampa rusiškų žemių surinkėju. Aš, žinoma, negaliu kalbėti už Putiną, bet asmeniškai man suprantama: būtent dabar kuriamas naujas pasaulinės politikos vektorius. Negalima nepastebėti, kad Putinas faktiškai eina į konfrontaciją su JAV, kad jam klostosi konfliktinė situacija Europoje. Taip, jis žaidžia su vokiečiais, su italais ir žaidžia pakankamai sėkmingai, tačiau anksčiau ar vėliau tokia situacija pasikeis.

-Ir kas tada? Izoliacija?

-Reikia atsižvelgti, kad Rusija grįžta į pasaulinę politiką ne viena, o su savo euroazijietišku bloku, kuris užgimsta tiesiog mūsų akyse. Štai pažiūrėkite – ką reiškia Azijos šalių lyderių atsisakymas atvažiuoti į NATO samitą? Tai požymis, kad azijiečių lyderiai pajuto: vėl ėmė veikti senasis, maskvietiškas traukos vektorius. Ir atsuko savo nosis link Maskvos.

-Jūs manote, kad Eurazijos sąjunga jau artimiausiu laiku galės smarkiai pakoreguoti pasaulinę politiką?

-Eurazijos galios linijos konstravimas pastebimas visur. Ir mane, kaip lošti mėgstantį ir įžūlų žmogų, džiugina, kad pasaulis vėl taps daugiapoliaris. Nes dėl tokių Putino veiksmų politiniai žaidimai neišvengiamai taps sudėtingesni, negu tada, kai pasaulyje viešpatavo JAV. Be to, amerikiečiai akivaizdžiai silpnėja. Apie tai byloja ir armijos pajėgų redukcija, ir akivaizdus persiorientavimas į nuosavo regiono problemų sprendimą, ir problemos Afganistane bei Irake. Visa tai akivaizdūs požymiai, kad Amerika traukiasi, o jos paliktą erdvę pradeda užpildyti rusai. Tokioje situacijoje Putinas labai gerai ir sumaniai kontroliuoja situaciją.

-Ir visgi sutikite, kad Rusija rizikuoja, ir ta rizika pakankamai didelė, pralaimėti.

-Tai įmanoma. Viskas gali žlugti dėl vienos priežasties: pas jus pernelyg daug parsiduodančių žmonių. (Kaip ir pas mus, beje). Valstybė didelė, galimybės milžiniškos. Pakanka parsiduoti Vakarams, sudaryti vieną sėkmingą kontraktą ir tu – ant žirgo iki gyvenimo pabaigos. Ir tavo anūkai – taip pat. Pastaraisiais dviem dešimtmečiais būtent šią aplinkybę naudojo prieš Rusiją Vakarai, kurdami daugumą politinių realijų. Putinas gi griežtais metodais stengiasi šią situaciją sureguliuoti.

-Kuo jį daug kas ir kaltina…

-Tai juk yra valstybinė moralė, yra revoliucinė moralė, yra verslininko moralė. Ir yra moralė, kurią mums ir jums pametėjo draugužiai amerikiečiai, kurie teigia: „Jūs turite veikti tiktai taip ir anaip. O jeigu jūs taip nedarysite, tai mes nustosime jus laikyti demokratais“. Ir tuo pat metu jie patys kankina sužeistą senuką Kadafį. Štai jums visa moralė. Dėl to, kalbant apie griežtus Putino veiksmus, pateiksiu kaip pavyzdį jūsų pačių carą Petrą Didįjį, carą-reformatorių. Jis irgi labai paprastai galėjo sužlugti. Tai, ką jis darė, visur ir visada buvo susiję su rizika, jis vaikščiojo ant peilio ašmenų. Ir vis dėlto, suradęs Rusijai naują konfigūraciją, jis gavo galimybę išstumti šalį į pasaulinę areną. Iki Petro Rusijos nebuvo. Štai jums drąsaus lošimo tinkamu politiniu momentu pavyzdys.

-Tačiau jums, valstybininkui, kiek žinau, teko padirbėti ir kitoje barikadų pusėje?

-Aš vaidinau įvairius vaidmenis. Po šito interviu Lietuvoje mane išvadins velnio advokatu. Tačiau aš toks ir esu. Tai tiesa.

-Daug kam pasaulyje norėtųsi Rusijos žlugimo.

-Taigi tas pats jūsų „didysis gelbėtojas“ Prochorovas sakė, kad Rusija bus priimtina visiems tik tada, kai taps mažyte. Iš tiesų man, kaip lietuviui, toks scenarijus gali ir patikti. Jeigu taip nutiktų, pranyks seniai vykstantis spaudimas iš didžios Rusijos pusės. Naujai susikūrusios smulkios kunigaikštystės užsiims savomis problemomis.

Tačiau mes gyvename pasaulyje, kuriame neįmanoma nemąstyti neglobaliai. Negalima mąstyti, kaip amerikiečiai, tik apie rytojaus dieną, atseit, toliau pats gyvenimas parodys, kokia kryptimi eiti. Pasaulis iš tiesų – ir dėl technologijų, ir dėl civilizacijos bei visuomenės išsivystymo – tapo globalus. Ir nori nenori tu turi matyti visas tas problemas. Tai, kas vyksta Libijoje ir Sirijoje, jau paliečia kiekvieną iš mūsų. Taip kad pažiūrėkime ne tik į žemės gabalą, kuris vadinasi Rusija. Pasižiūrėkime apskritai į pasaulį. Tarkime, Rusija subyrės į gabalus. Kas valdys pasaulį? Kinija?

-Atvirai kalbant, to tikrai nesinorėtų.

-O juk dar dešimt metų, o gal ir mažiau, ir Kinija savo karine galia priartės prie JAV. Ir tai ne aš sakau, tai amerikiečių karinių ekspertų nuomonė. O jeigu kalbėsime apie tokią labai šiuolaikinę ir specifinę sferą kaip kiberkaras, tai kinai jau dabar visus pranoksta.

Štai jums ir atsakymas. Taip kad, jei pažvelgsime į tai iš šalies, tai NATO labai reikalingas Rusijai. Klausimas, tiesa, koksai NATO. Vienas dalykas, jei Rusija sulėtins vystymosi tempus, taps savotišku visiems priimtinu konglomeratu, nesivystys Azijos atžvilgiu, nesukurs savo euraziško bloko… Tačiau tie, kurie klausinėja, ar gali Putinas nesukurti visos šitos Eurazijos galybės, tegu atsako į klausimą: „O kas nutiks, jeigu jis šito nepadarys?“

Yra ir dar vienas aspektas. Jeigu Putino tikslas – susodinti visus, ir europiečius, ir amerikiečius, prie derybų stalo, prie kurio bus sukurta nauja pasaulinė situacija, tada viskas gerai. Tai padaryti – iššūkis didžiam politikui. Ir jeigu jis šito imsis, tai pasakysiu tik viena: išgelbėtojas! Bet jeigu jo uždavinys – sukurti sau naują aikštelę žaidimui ir virti Eurazijos katile sriubą išimtinai tik saviškiams – tada tai problema. Tai laikinos priemonės, kurios atves į konfliktą – amerikiečių juk nenurašysi. Bent jau šiuo metu. Dėl to šiandien mano klausimas Putinui būtų toks: „Ką jis pasirinks?“ Pats į šį klausimą atsakyti, deja, negaliu. O Putinas pernelyg daug ko nepasako. Manau, jis tiesiog baiminasi tiesiai pasakyti, kad yra imperialistas. Kad atkuria Rusiją kaip galią, atsveriančią Vakarus.

-O kaip jūs vertinate Putino veiksmus vidaus priešininkų atžvilgiu? Aš dabar kalbu ne apie Navalną ir jo kompaniją.

-Aš supratau, apie ką jūs kalbate. Ir jeigu manęs paklausite, gerai, ar blogai, kad sėdi už grotų tie vyrukai iš „Jukoso“, tai kaip žmogus, turintis savo krautuvėlę, pasakysiu, kad tai yra siaubinga. Bet jeigu paklausite manęs kaip valstybininko, atsakysiu jums klausimu: „O ką gi galima buvo kitaip padaryti?“ Palikti jiems tokius resursus, tokius finansus, kurie prilygsta Europos valstybių biudžetams? Palikti savo valstybėje šitokią bombą? Net jeigu Chodorkovskis su savo vaikinais apskritai nieko nedarytų, juos vertėtų sunaikinti vien dėl to, kad jie turi tokias galimybes. Tai valstybininko logika. Visiškai kita moralė, visiškai kitas situacijos vertinimas. Grįžkime prie jūsų caro Petro I. Visi pamena, kad jis ištraukė tautą iš istorijos gelmių, prakirto langą į Europą. Bet kažkaip visi pamiršo, kad caras pats asmeniškai kapojo galvas. Ir ne perkeltine prasme, o užlipęs ant ešafoto. Suprantate? Dar kartą kartoju: valstybės veikėjo moralė diktuoja daugybę dalykų, kurie yra nepriimtini paprastam žmogui. Kitas reikalas, kad išmintingas vadovas turi pats rūpintis tuo, kad tauta savo arsenale turėtų priimtinas protesto formas.

-Kuria prasme?

-Pateiksiu pavyzdį. Dabar aš dirbu Italijoje ir ne per seniausiai buvojau viename nedideliame miestelyje, kur mane atvedė į viduramžių popiežiaus pilį. Aš labai nustebau, kai patekau į pagrindinę salę, kuri vadinosi „Antausių sale“. Kaip visi žinome, popiežiai buvo ne tik religiniai lyderiai, bet ir stambūs ūkio veikėjai, jie valdė didžiules teritorijas. Ir, žinoma, apiplėšinėjo paprastus italus. Kartą tie paprasti italai sukilo – ir ką padarė popiežius? Jis, kaip nuolankus krikščionis leido kiekvienam pasipiktinusiam užeiti pas jį į pilį ir trenkti jam antausį. Ir tie vaikinai, gavę tokį leidimą, būtent tai ir darė. Viskas. Garas nuleistas, sukilimas baigėsi. Tai ir yra tas dalykas, apie kurį kalbu: protingas vadovas žaidžia tautos jausmais kaip muzikantas gamomis pianino klavišais.

-Tai, ką šiandien vadiname politinėmis technologijomis, išrado jūsų mokytojas Džinas Šarpas?

-Tokie dalykai buvo naudojami visais laikais. Kadangi istorija – tai iš esmės yra konfliktų istorija ir dėl to psichologiniai poveikio metodai visada buvo pagrindiniai. Kinai turi 36 stratagemas, t.y. 36 metodus kaip padaryti poveikį situacijai – labai efektyvus rinkinys, kurį kūrė per visą tūkstantmetę Kinijos istoriją. Toliau, jei pereisime į Viduramžius, ko vertas vien tik Makiavelis! Tarp kitko, ar žinote, ką darė didysis Čingischanas, prieš įsiverždamas į Rusiją? Jis siuntinėjo dvasininkijai neliečiamybės raštus. Niekad jūsų bažnyčia negyveno taip gerai, kaip mongolų laikais. Bažnytininkai buvo vieninteliai, kurių neapdėjo mokesčiais.ir tokių pavyzdžių galiu pateikti begalę. Žmonės visada išradinėjo poveikio minios psichikai priemones. Tame slypi mokėjimas valdyti tautą.

O kai dėl Šarpo, tai šiuo vardu kai kas spekuliuoja, nesuprasdami, kad jis tiktai suformulavo bendruosius neprievartinės kovos principus. Šarpas paprasčiausiai surinko visas žinomas technikas, sujungė jas ir sukūrė darnią psichologinio karo strategiją, kurioje pilietinis nepaklusnumas naudojamas kaip svarbiausias ginklas. Be to, jis niekad nieko nevertė daryti per prievartą.

-Gerai. Ir keliais žingsniai į priekį galima numatyti situaciją, jeigu tiksliai seksime Šarpo metodais?

-Apskritai, kai Dievas nori nubausti, jis atima iš žmogaus gebėjimą matyti. Ir mano gyvenime pasitaikė, kad po kažkokių įvykių atsigręždavau ir pagalvodavau: kaip tai buvo įmanoma? Kaip aš galėjau to nepastebėti? Žinote, kai 1991 metais pirmą kartą paėmiau į rankas Šarpo knygas, iškart supratau, kad tai ne konkretūs metodai, bet labai puiki teorija. O teorija – tai jau pusė darbo. Ją turėdamas, jeigu net nemoki atlikti kažkokių specialių veiksmų, gali labai daug ką sugalvoti pats. Štai, tarkime, elementariausia idėja apie tai, kad valdžia – tai ne kas kita, kaip žmonių sutikimas kam nors paklusti. Pašalink tą sutikimą ir valdovas liks plikas ir basas kaip vaikas. Vadinasi, reikia sugalvoti, kaip tą sutikimą sugriauti. Štai ir visa teorija realybėje – ataka prieš valdžios šaltinį.

-Palaukit, bet juk jūs naudojote savo mokytojo teoriją ir kai patys atsidūrėte valdžioje?

-Bet kokio kario, bet kokio politiko džentelmeniškame rinkinyje turi būti mokėjimas pasakyti sau pačiam: „Stop. Kokią turiu alternatyvą?“ – ir apčiuopti laiko tarpą, neretai labai nedidelį, kad priimtum reikalingą sprendimą. Ne šiaip priimti, bet grubiausia forma paspausti save patį ir atsisakyti veiksmų, kuriuos diktuoja instinktas, kai priešas stumia tave priešintis arba verčia pasukti kitu keliu. Tai įgūdžių klausimas. Kaip tik tam, kad apmokytų savo vyrukus elgtis būtent šitaip, dziudo kūrėjas Dzigoro Kano (jis juk buvo ne sportininkas, o filosofijos profesorius) išrado ypatingas metodikas. Kodėl apie tai jums pasakoju? Jūsų prezidentas įvaldęs dziudo. Dėl to, kai jį kažkas kažkur mėgina pastūmėti, jis sugeba ne automatiškai, refleksiškai priešintis, o atvirkščiai – panaudoti priešo jėgą prieš jį patį. Kitados Napoleonas pasakė labai protingus žodžius: „Mūšius laimi ne tas, kuris pateikia planą, o tas, kuris priima sprendimus“. Jei bent akimirksniui tu tai pamirši, instinktai vėl paima viršų ir tu prarandi sugebėjimą matyti situaciją per tris-keturis žingsnius į priekį. Apskritai tokių dalykų turi būti mokomi visi inteligentiški žmonės.

-Vadinasi, politinės technologijos – tai tasai vėžlys, ant kurios laikosi Žemė?

-Ne, sprendimus vis dėlto, priima politikai. Bet kuris vadybininkas, bet kuris politikas gali gauti daugybę pasiūlymų iš polittechnologų. Ir dirbti su patarėjų komanda – tai didis talentas. Iškart noriu patikslinti: turiu galvoje ne parsiduodančius politikus, kuriuos iš anksto nusiperka kokios nors grupuotės. Mes kalbame apie politikus, kurie išsikėlė sau tikslus gyvenime ir kuriam tiktai tie tikslai yra vertingi.

-Štai ir sugrįžome prie pokalbio pradžios. Vadinasi, istoriją vis dėlto daro iškilios asmenybės?

-Be jokios abejonės. Istoriją daro žmogus, kuris turi ambicijų ją daryti. Kuris norėtų palikti po savęs ant istorijos tvoros užrašą „Čia buvo Vasia“. Net jeigu tai tik iliuzija. Tačiau kartais netgi už iliuziją verta pakovoti.

Apie A. Butkevičių:

✦ Gydytojas psichoterapeutas, kuris tapo vienu iš „revoliucijų tėvų“ ir sėdėjo už sukčiavimą.

✦ Baigė Kauno medicinos institutą. Devinto dešimtmečio pabaigoje dirbo Kauno kardiologijos instituto psichologinių ir sociologinių tyrimų laboratorijoje.

✦ Rimtai susidomėjo psichologinio karo teorija, stažavosi Britanijos karo akademijoje ir Einšteino institute JAV. Instituto direktorius Džinas Šarpas vadina jį vienu iš geriausių savo mokinių.

✦ 1988 metais išrinktas Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininku. Tais pačiais metais organizavo Kaune spaustuvę, kur buvo leidžiami laikraščiai ir plakatai, tame tarpe ir skirti Azerbaidžano opozicijai. Spausdino ir siuntė periodiką į Čečėniją, išleido disidento Abdurachmano Avtorchanovo knygą „Kremliaus imperija“.

✦ 1990 metų kovo mėnesį išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu nuo Sąjūdžio. Lietuvoje įvykdė pačią pirmą po tarybinėje erdvėje „spalvotą revoliuciją“. Laikomas 1991 metų sausio įvykių Vilniuje pilkuoju kardinolu ir svarbiausiu režisieriumi. Iki 1994 metų buvo Seimo deputatas. 1991 metais buvo paskirtas Lietuvos krašto apsaugos ministru.

✦ 1997 metais, būdamas parlamento nariu, nuteistas penkeriems metams už sukčiavimą. Po trijų metų paleistas, reabilituotas ir atgavo Seimo deputato statusą. Vėliau vadovavo sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos komitetui Vilniaus miesto savivaldybėje. Paskui pasitraukė iš lietuviškos politikos ir užsiėmė politinėmis konsultacijomis.

✦ Šiuo metu užsiima politinėmis konsultacijomis, laikomas vienu iš geriausiai apmokamų specialistu pasaulyje. Įvairiose buvusios TSRS vietose ir kitose šalyse, tame tarpe ir Azijoje, teikia pagalbą partijų lyderiams organizuoti politines kampanijas. Savo klientų vardų neskelbia, tačiau, kaip byloja neoficialūs duomenys, „Rožių revoliucijos“ metu Gruzijoje konsultavo ten privačios karinės kompanijos Kellog, Brown&Root, kuri yra koncerno Halliburton, susijusio su buvusiu JAV vice prezidentu Diku Čeiniu, veiklą. Analogiška veikla užsiėmė per oranžinę revoliuciją Ukrainoje ir Tulpių revoliuciją Kirgizijoje. Baltarusijoje darbavosi su proamerikietiškai nusiteikusia opozicija, 2001 metais buvo išsiųstas iš šios šalies be teisės įvažiuoti. Yra Švedų karališkosios karo akademijos narys.

Šaltinis.