Politika - Geopolitika

Dažniausiai revoliucija apibrėžiama kaip emancipacija, sudaranti arba realizuojanti galimybes, kurių anksčiau realizuoti nebuvo galima. Revoliucijos vyksta triukšmingai, su šauksmais ir sukrėtimais. Tokio proceso nepavyks nepastebėti.

Revoliuciniai buvo 1968 metų įvykiai Prancūzijoje, kurie įgalino legalius abortus, kritiškai orientuotą socialinę spaudą, nevyriausybinių organizacijų sistemą, socialinius centrus ir gyvenimą komunomis, naujas švietimo struktūras ir valdžios institucijas, mini sijonus ir laisvą seksą. Savo ruožtu „oranžinė revoliucija” (jei padariau teisingas išvadas padiskutavęs su savo kolegomis iš Kijevo), parodė, kad už politiką čia jau nebežudoma. Prievartos mašina sustabdyta, politika įmanoma kaip neprievartinio aktyvizmo forma, kaip santykinai nepavojingas žaidimas.

Tokios yra matomos „triukšmingų” revoliucijų pasekmės. Bet dar dažniau reikšmingos permainos visuomenėje įvyksta dėl virtinės tylių ir nepastebimų poslinkių, kurie pasireiškia be triukšmo ir sukrėtimų, todėl nedaug primena „tikrą” revoliuciją. Galima pasakyti, kad „triukšmingos” revoliucijos yra rezultatas „tylaus” istorijos darbo, kuriuo suformuojamos naujos prasmės, išnyksta ir atsiranda institucijos, keičiasi valdžios mikrostruktūros. Vėliau gali įvykti „triukšminga” revoliucija, bet jos gali ir nebūti, o visuomenė vis tiek jau bus pasikeitusi.

Mane domina 1950-1970 metais abiejose „geležinės uždangos” pusėse vykę būtent tokie nepastebimi postūmiai, kurie sugrovė, atrodytų, tokias tvirtas sienas tarp buržuazinės ir socialistinės visuomenių. Jei tokios permainos neužsifiksuoja kaip vienkartinis įsimintinas įvykis, galima pabandyti užčiuopti jas kitais būdais. Vienas tokių – mums įprasto ir nuobodaus oficialiosios politikos, įforminančios „amžinąją” tvarką, žodyno analizė. Permainas gerai įliustruoja, pavyzdžiui, mokslinių ir politinių sąvokų – „darbas”, „asmenybė” ir „humanizmas” – evoliucija XX amžiuje. Išanalizavus šiuos žodžius oficialiosios retorikos kontekste – konstitucijų tekstuose, partijos programiniuose dokumentuose, generalinių sekretorių ir prezidentų kalbose, – galima pastebėti, kad bepramis politinis traškesys iš tikro yra prasmingas. Tarybinėje istorijoje sąvokos „asmenybė” arba „humanizmas” yra kertinės, perkeičiančios socialinę tikrovę.

Tarybinėje oficialioje retorikoje „humanizmo” terminas suriša visą rinkinį bazinių politinių sąvokų. Dalis to rinkinio išlieka nepakitusi per visą tarybinės istorijos laikotarpį pradedant nuo 1920 metų. Tai liečia „laisvą darbą” ir „rūpestį paprastu žmogumi”. Bet yra ir kintama dalis, kuri atsispindi, atrodytų, nekintančios ir nekintamai tuščios sąvokos „socialistinis humanizmas” evoliucijoje. 1930 metais be laisvanoriško darbo ir rūpesčio paprastu žmogumi, humanizmą apibrėždavo ir neapykanta klasiniam priešui. Vėliau, 1940-aisiais, ši neapykanta buvo nukreipta prieš Tėvynės priešus.

6-ojo dešimtmečio pradžioje, pasibaigus II pasauliniam karui ir valstybės aparate įsigalėjus nuosaikiai frakcijai, socialistinio humanizmo apibrėžimas keičiasi. „Neapykantos” vietą užima „taikos” (nekaro) ir „draugystės” sąvokos. Beje, draugystė neapsiriboja vienos klasės rėmais, o taikoma visai žmonijai. Naujas apibrėžimas numato „visų geros valios žmonių”, visų, suinteresuotų pažanga, sąjungą.

sovietu humanizmas 2Brežnevas polsiauja Kryme, 1973 m.

8-ajame dešimtmetyje įvyksta dar ryžtingesnis postūmis. Taikos ir draugystės tema, apibrėžianti humanizmą, užleidžia vietą naujai sąvokai – „žmogaus teisėms”. 1920 m. socializmas buvo tiesiogiai susietas su buržuazinių teisių ir laisvių neigimu. Vėliau ribos tarp socializmo ir buržuazinės visuomenės prarado aiškias prasmės ribas. Ta tendencija pradėjo ryškėti jau 1960 m., ji buvo įtvirtinta politiniuose ir juridiniuose 1977 metų konstitucijos komentaruose. Juose teigiama, kad žmogaus teisės ir humanizmas TSRS yra „tikri”, o Vakaruose – „iškreipti”, bet niekas iš komentatorių nepajėgė paaiškinti, kokie iš tikrųjų tie skirtumai.

Tokiu būdu per 40 metų įvyko svaiginantis humanizmo apibrėžimo pokytis, o per jį – ir socializmo sampratos postūmis nuo mobilizacinės, militarizuotos sąvokos, grindžiamos neapykanta ir klasių kova, į kažką „draugiško” ir nedaug tesiskiriančio nuo buržuazinės santvarkos.

Tuo pačiu laikotarpiu oficialioje retorikoje buvo pastebimas ne mažiau ryžtingas ir toks pat „tylus” postūmis kitos svarbios sąvokos – „asmenybė” – kontekste. 1920 m. įtvirtintas „masių” ir kolektyvo dominavimas 1950 m. susvyruoja, asmenybės autonomija ir jos tobulinimas paskelbiamas vertybe. Asmenybė ima asocijuotis ne su kolektyvu, o su laisvalaikiu, individualiu gerbūviu ir plačiu vartojimo spektru. Jau 1971 m. L. Brežnevo kalboje, skirtoje eiliniam partijos suvažiavimui, galima atrasti formulę, kurios neįmanoma įsivaizduoti kokioje nors 1930-ųjų J. Stalino kalboje: „Paslaugų sfera – tai ne šiaip šakos, turinčios vykdyti planą, o tarnybos, tiesiogiai susijusios su žmonėmis, su visa jų skonių įvairove, su žmonių nuotaikomis”. Juk sunku įsivaizduoti, kad Stalinas kalbėtų apie asmeninius skonius. Jo kalbose 1930-ųjų ir net 1940-ųjų pradžioje vartotojiški motyvai apsiribodavo siekiais „pakelti varguomenę iki pasiturimo gyvenimo”. Vėliau oficialiuose tekstuose atsirado terminai „asmeninė iniciatyva”, „asmenybės kūryba” ir t.t. Lygiai taip pat galima sulyginti žurnalo „Voprosy psichologiji” 1-ojo numerio (1955) turinį su 1960 m. pradžios straipsniu. 1955 m. prisilaikant Pavlovo refleksų teorijos buvo svarstoma darbo įtaka jutiminiam vaiko vystymuisi ir auklėjimui, o po kelių metų redakcinis straipsnis ir visas žurnalo numeris buvo skirtas humanistinei vaiko asmenybės raidai.

Šie procesai sinchroniškai vyko abiejose „geležinės uždangos” pusėse. Prancūzijoje, Kaip ir TSRS, 6-ajame dešimtmetyje valdžia staiga susirūpino piliečių gerbūviu. Nuo to laiko prancūzų spauda ėmė reguliariai spausdinti bravūriškus reportažus apie prancūzų, turinčių savo bute vonią, televizorių ir šaldytuvą, skaičiaus didėjimą. Paslaugų sferoje ir čia, ir ten buvo pereinama nuo „fordistinio” paklusnaus darbininko kaip disciplinuotos mašinos modelio prie naujo modelio – įmonės bendradarbio, suinteresuoto gamybos sėkme.

TSRS tuo metu sušvelnėjo politinių oponentų persekiojimo formos. Stalino laikais jiems buvo skirti lageriai ir mirties bausmės, tuo tarpu vėlesnėje epochoje (ir TSRS, ir Vakaruose) politinis protestas imtas „psichiatrizuoti”. Valstybė ėmė vaizduoti kitaminčius ne kaip sąmoningus ir pavojingus priešininkus, o kaip psichiškai nesveikus žmones. Visuomenės valdymo režimas apskritai pasislinko nuo jėgos demonstravimo prie savos kultūrinės ir ekonominės hegemonijos kūrimo. Su tuo susijęs ir socialinių mokslų atgimimas TSRS. Pavyzdžiui, 1956 m. tarybinė delegacija, apsilankiusi tarptautiniame sociologų kongrese, buvo sukrėsta, nes užsienio intelektualai atvirai juodino TSRS. Tačiau į šį įvykį buvo sureaguota ne nutraukiant santykius, o priešingai, juos intensyvinant – į Vakarus imta siųsti daugiau mokslininkų, kad šie išaiškintų kolegoms „socialistinio gyvenimo būdo privalumus”.

Pagaliau iš vadų žodyno pamažu dingo ir sąvoka „masės”, tokia svarbi tarybinėje retorikoje dar iki 6-ojo dešimtmečio, 1970-aisiais ji jau praktiškai nebesutinkama, ją pakeitė sąvoka „gyventojai”. Gyventojai nėra nei „masės”, nei „piliečiai”, šiai sąvokai suteikiama sava prasmė, specifiniai tikslai, savo gerovės, nesutampančios su vadovybės gerove, siekimas. Pagal Michelį Foucault, pati „gyventojų” sąvoka, kaip politinė ir administracinė kategorija, atsiranda tuo metu, kai valstybę nustojama suvokti kaip suvereno nuosavybę ir pradedama apibrėžti per pilietinį valstybės interesą ir jo realizacijos aparatą – vyriausybę (profesionalų sluoksnį, bandantį organizuoti gyventojus toje naujoje realybėje). Pažymėtina, kad „liberalaus valdymo” genezę Foucault išveda iš XVI amžiaus, bet sukuria šią koncepciją kaip tik 1970-aisiais, kitoje „geležinės uždangos” pusėje. t.y. kaip tik tuo metu, kai „tylios” revoliucijos lygiagrečiai vyksta ir TSRS, ir Prancūzijoje.

Lygiagrečiai vyko dar vienas esminis pokytis. Jei anksčiau aukščiausia šalies vadovybė tiesiogiai kišosi į mokslą bei jo organizacines struktūras (prisiminkim kalbotyrininką Staliną), tai nuo 1960-ųjų šis tiesioginio politinio dalyvavimo intelektualinėje erdvėje modelis ištirpo priešingoje tendencijoje. Atsirado ekspertinės tvarkos pagrindai. Politinė vadovybė nebesikišo į intelektinių prasmių kūrimą, aplink save ji suformavo ekspertinių tarybų ratą, tarp kurių svarbiausias vaidmuo teko Mokslų akademijai. Pokario laikotarpiu mokslininkai vis labiau įsitraukė į perspektyvinių visuomenės planų (5 ir 10 metams) kūrimą ir taip integravosi į sprendimų priėmimo aparatą. Be skambių žodžių ir sukrėtimų susikūrė tam tikros struktūros, iš principo itin artimos europietiškam liberaliam visuomenės valdymo modeliui.

sovietu humanizmas 3Sovietinis turgus, 1982 m.

Socialinės herarchijos legitimumas

Labiausiai paplitęs požiūris į socialinę santvarką – tai darinys, iš išorės primestas laisvai asmenybei. Visgi tai labai ribotas ir pataikūniškas būdas apibrėžti savo priklausymą visuomenei. Iš tikro socialinė santvarka yra ir mumyse, ji pasireiškia įpročiais, nuomonėmis, sutarime su kitais. Tai gerai atskleidė tyrimas, nagrinėjantis mechanizmus, kurie legitimizuoja socialinę nelygybę. Atlikdamas šį tyrimą, siūliau žmonėms, įvairių socialinių sluoksnių atstovams iš kai kurių Europos šalių, pirmiausia Rusijos ir Prancūzijos, nupiešti visuomenę, kaip jie ją įsivaizduoja. Kitiems respondentams siūliau sugrupuoti korteles su profesijų pavadinimais. Sudėlioti jų hierarchiją. Po to sukeisti tą tvarką, kad ji būtų teisinga. Rezultatai pasirodė labai idomūs. Jie parodė ir skirtumus tarp šalių, ir suartėjimą tarp žmonių, kurie gyvena skirtingose visuomenėse, bet užima panašias socialines pozicijas.

Pavyzdžiui, Rusijoje praktiškai nėra tokios profesinės kategorijos kaip „amatininkas”. Tai paaiškinama tarybiniu laikotarpiu susiklosčiusiu darbo pasidalijimu. Todėl tas profesijas, kurias prancūzų respondentai įtraukia į plačią amatininkų kategoriją – nuo kepėjų ir batsiuvių iki daug retesnių elektronikos pardavėjų, – Rusijos gyventojai priskiria pramonės darbininkams arba tarnautojams. Skirtingai suvokiamos tokios dviprasmiškos profesijos kaip sportininkas. Rusijoje sportininkas pirmiausia yra žmogus, dirbantis savo kūnu. Prancūzijoje jis yra žmogus, rodomas per televiziją, ir patenka į vieną kategoriją su žurnalistais bei televizijos laidų vedėjais.

Kokie žmonės yra mažiausiai linkę susiklosčiusią herarchiją laikyti neteisinga ir nenori jos pakeisti? Prancūzijoje tai valstybės tarnautojai. Kai jiems pasiūlai pakeisti tyrimo metu rekonstruotą tvarką, galima išgirsti atsakymą: „Aš gi ne radikalas! Man, žinoma, ne viskas patinka, bet aš padėties nekeisčiau”. Tai liečia pačios įvairiausios socialinės padėties tarnautojus – nuo universitetų dėstytojų ir ministerijų valdininkų iki šaltkalvio, dirbančio municipalitete. Verta pažymėti, kad kaip tik Prancūzijos valstybinis sektorius yra labiausiai aprėptas profsąjungų judėjimo. Atrodo, paradoksalu, tačiau Prancūzijos valstybinio sektoriaus darbuotojams būdingas socialdemokratinio tipo konservatizmas, iki šiol mažai suprantamas Rusijoje – siekis išsaugoti tuos iškovojimus, kurie įgalino teisingesnį resursų paskirstymą. Daugelis valstybės tarnautojų jaučiasi lyg tų iškovojimų saugotojai, o kai Sarkozy vyriausybė ragina komercializuoti kultūrą, mokslą, švietimą ir viešasias paslaugas – ji pirmiausia susiduria su valstybinio sektoriaus pasipriešinimu.

Radikalų, aktyviau nusiteikusių keisti esamą tvarką, daugiau tarp kultūrinių ir politinių aktyvistų, o taip pat tarp amatininkų. Amatininkų atveju tai žmonės, lėtai kopę socialiniais laiptais, pasiekę tam tikrų aukštumų, lyginant su pradine savo padėtimi, ir pasiekę tam tikras „lubas”. Jie neturi galimybių judėti toliau ir aštriai jaučia poreikį keisti esamą hierarchiją, padaryti ją teisingesnę. Egzistuoja ir mažuma, siekianti pakeisti santvarką didinant nelygybę. Pavyzdžiui, susidūriau su respondentu, nurodžiusiu, kad darbininkai yra socialinės piramidės viduryje. Jis norėjo nukelti juos į patį dugną. Toks požiūris aiškiai susijęs su dešiniosiomis konservatyviomis politinėmis pažiūromis, kurios savo ruožtu sąlygotos biografijos detalėmis. Šis respondentas anaiptol nepriklausė aristokratijai, kalbant klasikiniais terminais, jis buvo klasinis konservatyvios smulkiosios buržuazijos atstovas. Išeivis iš Prancūzijos kaimo, kirpyklos Paryžiaus centre savininkas. Gyvenantis kuklų ir didžia dalimi nuobodų gyvenimą, ksenofobas.

Rusijoj radikaliausių permainų trokšta vyresnio amžiaus žmonės. Neretai darbininkiškų profesijų ar kvalifikuoti specialistai, kurie dėl du dešimtmečius trukusių socialinių perturbacijų prarado turėtą socialinę padėtį. Sukeisti vietomis „oligarchus” ir „dirbančiuosius” jiems dažniausiai yra ne revoliucinis, o restauracinis žestas. Revanšas. Bet tuo neapsiribojama. Pavyzdžiui, keisti socialinę tvarką taip pat linkę jauni intelektualai, kuriems atrodo, jog šiuolaikinės Rusijos visuomenės viršūnę užima pinigai, o ne kultūra. Tai antra potencialių herarchijos griovėjų kategorija, gimininga Rusijoje ir Prancūzijoje – kultūros profesionalai, jauni ir nelabai, siekiantys pakeisti oligarchiją kultūros elitu. Tarp kitko, verta pažymėti, kad daugeliu atveju žmonės neverčia visos socialinės piramidės aukštyn kojomis, o atlieka lokalius pakeitimus. Kartais keičia vietomis kokias nors dvi socialines grupes. Konservatyviausiais pasirodo tie, kurie labiausiai patenkinti savo turtine padėtimi ir todėl nenori nieko keisti.

Šis tyrimas išryškino mechanizmus, veikiančius visas be išimties šiuolaikines visuomenes. Kiekvienoje iš mūsų visuomenių funkcionuoja kelios autonominės sferos, turinčios ypatingą logiką, konkuruojančia su kitomis. Pavyzdžiui, visuotinio kultūros arba švietimo prieinamumo logika konfliktuoja su rinkos logika, orientuota į maksimalų pelną.

________________________

Aleksandras Bikbovas – Rusijos sociologas, Maskvos universiteto šiuolaikinės filosofijos centro direktoriaus pavaduotojas, tarpdisciplininio žurnalo „Logos” ir visuomeninių judėjimų portalo „Judėjimas” redaktorius. Tyrimų sritys – socialinės santvarkos, švietimo ir kalėjimų sistemos, visuomeniniai judėjimai.

(Bus daugiau)
Vertė E. B.
2010 02 06

0 1937
Marius Jonaitis

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

grosman
Vladimiras Groismanas

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).

Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.
1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.
Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams: jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o darbdaviai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Informaciją rinko, apibendrino ir išvadas padarė:
Marius Jonaitis
(už šaltinius ačiū Liaudies partijos ir geopolitikos.lt tinklapiui bei visagaliui google).
2017.07.23

0 1072

Nei JAV liberalas Ron Paul, nei buvęs JAV iždo sekretorius Paul Craig Roberts nesupranta kodėl ir ką JAV veikia vidurio rytų regione, iš pradžių tai prasidėjo kaip 9/11 ataka ir iš to sekęs karas prieš terorizmą, Irako, Afganistano, Libijos, dalinai Egipto sužlugdymą, po to „arabų pavasario“ grandinės dalis Sirijoje ir Irake, kurios išvirto į Islamo Valstybę, tskant vakarai susikūrė sau priešą (tam pakankamai daug įrodymų) ir dabar „aktyviai“ prieš jį kovoja iš kitos pusės padedant Putino valdomai Rusijai ir Iranui.
Vertinant iš geopolitinio požiūrio taško ši teritorija įeina į taip vadinamą Rimland regioną, ir tam, kad Atlantistų poliui anglosaksams (JK, JAV, Kanada, Australija) kontroliuot jų priešą Eurazijoje, Heartlando teritorijoje esančią Rusiją, jiems reikia kontroliuoti Rimland teritoriją, sukuriant Anakondos žiedą, koridorių, kuris buvo minimas JAV privačios agentūros Stratfor atstovo Friedmano pasisakyme, nuo pat Pabaltijo per Ukrainą, čia neleidžiant susivienyti Europai ir Rusijai, per viduriniuosius rytus iki pat Korėjos užgriebiant kitam planetos gale esančią Japoniją, t.y. zonas prie vandens, pakrantes.


Toliau kita hipotezė iškelta S.Kurginian, minėta ir R. Paulausko.: tokiu būdų sukūrus Islamo Valstybę yra suduodamas (pasitelkus radikalųjį islamizmą, Al-Queda, Al-nusra, Hisb ut takhrir, vahabitus, salafitus ir pan.) smūgis iškart visoms Eurazijos civilizacijoms kuriose yra musulmonų – Europai („pabėgėlių“ krizė), Rusijai, Kinijai, Iranui bei pagrindinį smūgį Islamo civilizacijos valdomoms valstybėms išskyrus aišku savo sąjunginiams Saudo Arabijai, Katarui, JE, ir žinoma Izraeliui, taip jas chaotizuojant ir stabdant jų progresą.
Sekantis vertinimo taškas paaiškinantis chaosą Sirijoje, kuris iškyla virš geopolitinio vertinimo požiūrio, tai politinė judaizmo filosofija ir jos eschatologija, didžiojo Izraelio sukūrimo projektas, kuriam kelią pastoja būtent musulmonai ir jų civilizacija, jų kontroliuojamos valstybės, kur turi būt įkurtos šventovės ir užbaigtas istorinis procesas, jų dievo bausmė, užbaigiantis žydų išsibarstymą po pasaulį (galut)., plačiau A.Dugino paskaitos apie tai atkarpoje nuo 55:10 minutės:

Paruošė: Alenas Kostiugovas

0 1961

65 Stokholmo šiukšlių surinkėjai paliko savo darbus trečiadienį, praėjus savaitei po to, kai jie ėmė streikuoti. 

Šiukšlių išvežimo kompanijos „Reno Norden“ darbuotojai praėjusį trečiadienį pradėjo staigų nesankcionuotą streiką. Tai buvo atsakas į spalį numatomus atlyginimo pokyčius, kurie, pasak darbuotojų, reikš, kad reikės dirbti daugiau už mažesnį atlygį.

Nepasitenkinimas situacija augo kurį laiką ir išvirto į maištą, kai praėjusią savaitę pabandė surinkti visus Stokholmo šiukšlių konteinerių ir šiukšliavežių užraktus, kad sukurtų skaitmeninį užraktų registrą.

Pasak šiukšlių surinkėjų, dėl to darbdaviams būtų lengviau juos atleisti.

Po savaitės trukmės streiko, nedavusio apčiuopiamo rezultato, jie trečiadienį paliko darbus. Kitos šiukšlių surinkimo kompanijos „Liselotte Lööf“ darbuotojai iš solidarumo taip pat palaiko savo kolegas.

„Tai reiškia, kad visame Stokholme nesurenkamos šiukšlės, kol konfliktas nebus išspręstas“, – sako „Reno Norden“ transporto darbuotojų sąjungos pirmininkas Janas Spanedalis.

„Reno Norden“ paskelbtame pranešime teigiama, kad kompanija pasiūlė darbuotojams dirbti viena valanda per savaitę ilgiau išlaikant maždaug 35000 Švedijos kronų (apie 3650 eurų) per mėnesį. Kitaip tariant, jiems tektų dirbti 34,5 valandos per savaitę vietoj anksčiau buvusių 29,5 valandų. Darbuotojai su tuo nesutiko.

„Mes ėmėmės demokratinio proceso. Susirinkome drauge, aptarėme situaciją ir balsavome už pasiūlymą (atsistatydinimą). Dauguma mūsų balsavome už“, – pasakoja Francisco Acosta, vienas iš pasitraukusių „Reno Norden“ šiukšlių surinkėjų.

Jis tvirtina jautęsis prieštaringai ir išeiti buvo liūdna, tačiau pridėjo: „Mes didžiuojamės, kad esame vieningi, nepakęsime atlyginimų mažinimo. Švedijoje algos nekarpomos“.

Streiko oficialiai Transporto darbuotojų sąjunga nepalaiko, tačiau jos atstovai yra įsitraukę į problemos sprendimą.

Parengta pagal thelocal.se.
Šaltinis – Skandinavija.Today

Redakcijos pastaba. Norite gyventi kaip skandinavai? Mokykitės kovoti už savo interesus. Organizuokitės.

1 1283

2013 m. Kinijos LR Prezidentas Si Dzinpingas (angl. Xi Jinping) vienu iš vidaus politikos prioritetų paskelbė kovą su korupcija. Tai tik dalis visaapimančio tikslo išvalyti partiją ir valdžios institucijas nuo piktnaudžiaujančių tarnybine padėtimi asmenų ir sustiprinti partijos vienybę.

Šiai antikorupcijos kampanijai vadovauja KKP (Kinijos komunistų partija) Politinio biuro narys, Centrinės disciplinarinės komisijos (CDK) pirmininkas Wang Quishan. 2013 m. gegužės 17 d. jis pareiškė, kad pagrindiniai nūdienos iššūkiai KKP yra vidinė partinė korupcija ir ydingas partijos narių elgesys. Apskaičiuota ir paskelbta, kad dėl kyšininkavimo valstybė vidutiniškai praranda 86 milijardus JAV $ per metus.

Antikorupcinės kampanijos tikslas – susidoroti su „tigrais“ ir „musėmis“, t.y. su aukščiausio ir menkesnio lygmens kyšininkais. Centrinėje spaudoje aprašoma kova su „tigrais“, o vietinėje – su „musėmis“.   KKP centrinis laikraštis „Ženmin Žibao“ antikorupcinės kampanijos esmę pateikė taip: „nekuklus žmogus neišsilaikys ant kojų; nekukli šeima  nesuklestės; nekukli partija pralaimės; nekukli valstybė pasmerkta žlugti!“

Kinijoje 2017 m. pradėtas rodyti TV serialas „Liaudies vardu“ (angl. In the Name of People, kin. 人民的名义 ). Jis siekia išaiškinti visuomenei antikorupcinės kampanijos prasmę ir tikslus. Serialas tapo labai populiariu, nes yra menkai cenzūruojamas ir primena nuo 2013 m. rodomą JAV sukurtą „Kortų namelį“.

Nuo 2016m. balandžio mėn. mirties bausmė Kinijoje taikoma visiems, kurie paėmė kyšį, pavogė ar dėl kitų savanaudiškų paskatų padarė nuostolių valstybei už didesnę, nei 460 tūkst. JAV $ sumą. Tačiau aukščiausia bausmė nėra masiškai taikoma. Dažniausiai kyšininkas nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Ir net nuteisus sušaudyti, nuosprendis neretai atidedamas 2 metams. Kinijos teisėsauga mano, jog 2 metų pakanka tam, kad būtų atskleistas korupcijos tinklas – kas, kiek, kam ir kada. Per pastaruosius 30 metų mažai pasitaikė tokių, kurie visko smulkiai neišduotų. Nes tokiu atveju tikimybė, jog sušaudymas bus pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos labai didelė. O jei prisipažinimas išduoda ypač užmaskuotą tinklą, galima gauti vos 20 ar net 15 metų kalėjimo. 2016 m. spalio mėn. CDK pranešė, kad paskelbti nuosprendžiai 1 mlj. valdininkų.

Iki 2016 metų virš 120 aukščiausių šalies pareigūnų, tame tarpe Politbiuro nariai ir kariuomenės generolai, buvo nuteisti dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo valdžia ir valstybės paslapčių atskleidimo.

Tarp jų pats svarbiausias ir žinomiausias Zhou Yongkangas, KKP politbiuro ir CK (centrinio komiteto) narys (2002 – 2007 m. visuomenės saugumo ministras; 2007 – 2012 m. vadovavo Centrinei politinei-teisinei komisijai, kuri kuravo įstatymų kūrimą, administracijos ir teisėsaugos organus, policiją, saugumą, spec. tarnybas, teismus, kalėjimų sistemą, vidaus kariuomenę). Nuteistas iki gyvos galvos. Jis ir jo šeimos nariai paėmė kyšių, kurių bendra suma viršijo 20 milijonų JAV $. Viskas konfiskuota. Sušaudyti nuteistas, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, buvęs geležinkelių ministras Liu Zhijunas. Kyšių suma siekė 200 milijonų JAV $. Nesulaukęs teismo sprendimo, mirė generolas Xu Caihou, Centrinės karo komisijos vicepirmininkas (aukščiausias karinis postas), kuris prisipažino už kyšius dalinęs karinius laipsnius ir postus savo pavaldiniams (paskelbtas atvejis, kuomet karininkas už aukštesnį laipsnį jam sumokėjo apie 3,2 mlrd. JAV $), o atsargos generolas  Guo Boxiong prieš jį užėmęs tas pačias pareigas, nuteistas iki gyvos galvos už tuos pačius nusikaltimus.

Beje, dar visai neseniai, patys nuteistieji sušaudyti ar jų šeimos nariai privalėjo  apmokėti sušaudymo išlaidas. Jei giminių nebuvo, nuteistasis privalėjo kulkai užsidirbti pats. Po nuosprendžio įvykdymo, gilzė buvo siunčiama šeimai. Nuo 2014m. yra paimamas raštiškas sutikimas, kad jo organai bus išimti ir panaudoti donorystei.

Ar ši antikorupcinė kampanija yra veiksminga, kol kas sunku spręsti. JAV medija skelbė, kad iki 70 proc. Kinijos aukščiausio lygmens valdininkų vaikų turi JAV pilietybę arba nuolatinį leidimą gyventi. Beje, buvęs Prezidentas B. Obama grasinosi paskelbti 2 milijonų valdininkų vaikų sąrašą, bet to nepadarė.

Visgi, Kinijos ekonomikoje tam tikri pokyčiai akivaizdūs. Per 2013 metus iškilmingų banketų rinka susitraukė trečdaliu, 25 proc. sumažėjo prabangos prekių pardavimai, 10 proc. mažiau parduota I klasės bilietų. Tų metų ataskaitose skelbiama, kad antikorupcinė kampanija tiek valstybės, tiek atskirų regionų lygmenyje sutaupė šalies biudžetui iki 200 milijardų JAV $.

Dabar Kinijos valdininkai mokosi veikti tykiai, neišsišokti, gyventi kukliai. Kariškiams ir valstybinių bankų tarnautojams uždrausta pirkti brangius automobilius ar dalyvauti prabangiuose banketuose. Taip pat atnaujintas partijos nario elgesio kodeksas. Partijos nariams uždrausta apsiryti, žaisti golfą (manoma, kad tuo metu sudaromi šešėliniai sandoriai) ir  būti neištikimiems  šeimose.

Visumoje, Kinijoje kova su korupcija grindžiama ne bausmės griežtumu, o jos neišvengiamumu. Kyšininkai įvairiausiais keliais bėga į užsienį. Tačiau valdžia, vis labiau intensyvindama antikorupcinius veiksmus, imasi visų priemonių, kad susigrąžintų pabėgusius valdininkus. 2015 m. visuomenės saugumo ministerija pradėjo operaciją „Lapių medžioklė“. Viešai paskelbta, kad per pastaruosius 20 metų į užsienį pabėgo daugiau, nei 18 tūkst. valdininkų, o pagrobta pinigų suma siekia iki 150 milijardų JAV $. Kinijos agentai skrido į Peru, Ekvadorą, Tailandą, Filipinus, Kambodžą, Europą, asmeniškai dalyvavo sulaikymo operacijose ir sugrąžino nusikaltėlius atgal. Nuo „Lapių medžioklės“ pradžios sugauta virš 1 000 kyšininkų.

Ekonominiams nusikaltimams Kinijoje senaties termino nėra. Kyšininkai ir iždo vagys gali pabėgti į užsienį, tačiau Kinijos spec. tarnybos nepaliaujamai ieško, „kasa“, „knisa“, kol sučiumpa ir sugrąžina bėglį atgal.

Taigi, Kinijos kyšininkų ir iždo grobstytojų svajonėms apie aprūpintą ir malonų gyvenimą ant jūros kranto ar jaukioje kalnų viloje išsipildyti nelemta.

Algirdas Pilkauskas

Tekstas sudarytas iš atviruose interneto šaltiniuose pateiktų pranešimų

0 1430

Amerikoje tebevyksta protestai prieš naują prezidentą, nepaskelbtas karas prieš jį vyksta ir valstybinių struktūrų gelmėse.

Tarkime, Teisingumo ministerija mėgino pristabdyti prezidento įsako dėl migracijos vykdymą – tai viena svarbiausių jo iniciatyvų naujose pareigose. Svarbiausia, dėl ko Trampas nepatogus seniesiems elitams – jis bando pakeisti ekonomikos paradigmą, darydamas ekonomiką labiau orientuota į Ameriką, dėl ko ir gavo protestus pagal visiems jau puikiai pažįstamus spalvotuosius scenarijus. Kokią pertvarką mėgina įvykdyti Trampas? – apie tai klausiame publicisto, istoriko. Sisteminės strateginės analizės instituto direktoriaus A. Fursovo.

KLAUSIMAS. Su kuo kaunasi Trampas, kai jums atrodo? Sprendžiant pagal retoriką, svarbiausias jo priešas yra Kinija, didžiausia investuotoja į Ameriką.

ATSAKYMAS. Ta pasaulinio kapitalistų klasės dalis, kuri jį atvedė į valdžią, konfrontuoja su globaliniais finansiniais spekuliantais – tai toji korporatokratijos dalis, kuri orientuojasi į pramonę, t.y. realią ekonomiką. Dėl to galima teigti, kad jis kovoja su konkrečiu finansinio spekuliacinio globalizmo projektu. Tačiau tai nereiškia, kad jis pasisako už tai, kad Amerika užsidarytų nuo viso pasaulio.

KLAUSIMAS. O juk, pavyzdžiui, derybos dėl Ramiojo vandenyno partnerystės vyko apie septynis metus – matyt, jos buvo labai svarbios?

ATSAKYMAS. Du projektai – Atlanto ir Ramiojo vandenyno partnerystės – buvo kaip dvi stebuklingos lazdelės amerikiečių finansininkams ir toms transnacionalinėms korporacijoms, kurios susijusios su globaliais spekuliantais. Na ir, žinoma, Trampas ardys tuos ryšius, kadangi, kaip jau sakiau (ir tebekartoju jau 10 metų), mūsų laukė, laukia ir jau dabar plėtojasi nevaikiška kova pasaulio kapitalistinio elito viduje. Kova dėl ateities – kas ką. Šita kova vis aktyvėjo ir tęsiasi iki šiol.

KLAUSIMAS. Tačiau Trampui kaišioja pagalius į ratus būtent Amerikoje. Protestai įgauna masinį pobūdį, masinės kultūros žvaigždės, skandalai – visa tai labai primena spalvotųjų revoliucijų technologiją, kurią Amerika iki tol buvo labiau linkusi eksportuoti į užsienį.

ATSAKYMAS. Taip, prieš Trampą dabar naudojama tai, kas paprastai buvo naudojama užsienyje, ir vis dėlto Trampas turi pakankamai galingą palaikymą „žemutinėje“ Amerikoje ir tam tikroje elito dalyje. Tačiau visiškai akivaizdu, kad jo prezidentavimas bus labai nelengvas.

KLAUSIMAS. Jis pradėjo „Persitvarkymą“. Ar nepakartos TSRS likimo Amerika?

ATSAKYMAS. Esmė slypi tame, kad Gorbačiovas naikino valstybę, o Trampas kaip tik nori ją sustiprinti.

KLAUSIMAS. Tačiau Gorbačiovas irgi nekėlė sau tikslo naikinti, jis norėjo „pagerinti“.

ATSAKYMAS. Trampo ir Gorbačiovo negalima lyginti dar ir dėl kitos priežasties. Gorbačiovas galiausiai nusirito iki išdaviko, o štai Trampas Amerikos neišduoda.

KLAUSIMAS. Jis tiesiog nori pakeisti ekonomikos paradigmą ir už tai gaus savo „Maidaną“?

ATSAKYMAS. Taip, jis gaus masinius protestus, visų pirma iš tų socialiai aktyvių grupių, kurios visada orientavosi į globalinius spekuliantus: šou biznis, homoseksualistai ir t.t. Tasai globalinis spekuliacinis kursas – tai savotiškas projektas, ir jis turi savo sudėtines dalis: LGBT, multikultūralizmas, tolerancija ir visa kita. O štai Trampas išreiškia visiškai kitas vertybes, tai tradicinio baltųjų amerikiečių vidurinės klasės vertybės, juk Trampas stebėtinu būdu tapo tiek tam tikros dalies pasaulinės kapitalistinės klasės elito interesų gynėju, tiek, iš kitos pusės, tos dalies Amerikos, kurią globaliniai spekuliantai sistemingai aukojo.

KLAUSIMAS. Ekonomikos orientavimas į nacionalinius interesus taps pasauline tendencija?

ATSAKYMAS. Trampas – tai be jokios abejonės pasaulinė antiliberali tendencija, ji realizuojama dėl labai paprastos priežasties: pasaulinė neoliberali revoliucija savo užduotį atliko 1980-2010 metų laikotarpyje ir krizės sąlygomis jau nebeveikia. Iš čia – posūkis į priešingą pusę.

KLAUSIMAS. Ar galės išsilaikyti valdžioje nesisteminis politikas Trampas? Ar nelaukia jo nuosavas „vienišas“ šaulys Dalase?

ATSAKYMAS. Nesisteminis jis tik respublikonų elito požiūriu, tačiau Vakaruose ir partijos, ir parlamentai tėra tik regimasis valdžios kontūras, už kurio slypi klubai, ložės, grupės. Nesisteminiai politikai Vakaruose nepatenka į valdžią jau maždaug 100-150 metų. Taip kad Trampas yra sisteminis politikas. Kitas dalykas, kad jis priklauso ne tai daliai sistemos, iš kurios atėjo Klinton, Bušas ir Obama. Kai dėl Dalaso, manau, kad Trampas apsidraudė. Ne atsitiktinai jis įspėjo, kad jeigu kas atsitiks, bus paskelbta tiesa apie tai, kas suorganizavo rugsėjo 11. Ir jeigu ši tiesa bus paviešinta, tokie žmonės kaip Čeinis ir visa eilė kitų politikų, kurie dabar kariauja su Trampu, ant elektros kėdės, aišku, nesės, tačiau 20-25 metai už grotų jiems garantuoti.

Tačiau ir Trampui prezidentavimas nebus saldus. Apkalta jam kol kas negresia, tačiau viskas įmanoma. Kitados Engelsas sakė: „Kad revoliucija neatslūgtų atgal, ji turi pasistūmėti gerokai į priekį“. Tai pasakytina apie bet kokį judėjimą. Šia prasme Trampas, kuris stumia Ameriką į priekį, turi spėti priduoti šaliai tą inerciją, kuri veiks dar kokių 20 metų. Įdomu, kad Džefris Saksas parašė straipsnį apie artėjantį Amerikos krachą tuo atveju, jeigu ji toliau laikysis Obamos kurso, ir šis straipsnis pasirodė vos prieš 4 dienas iki rinkimų. Tai buvo signalas Amerikos elitams nebalsuoti už Klinton, kadangi ji tęs Obamos politiką. Tada ir pasidarė aišku, kad laimės Trampas.

Kartu su Trampu Amerika slysta į bedugnę. Ir labai galingos Amerikos jėgos tai supranta, dėl to Madona, Boldvinas ir kiti klounai gali išsidirbinėti, kiek tik lenda – ne jie viską sprendžia.

0 1173

Pradėkime klausimu apie medijas. 2005 m. gegužės mėnesį Prancūzijoje vykusio referendumo dėl Europos Konstitucijos metu didžioji dauguma visuomenės informavimo priemonių pritarė balsavimui už Konstituciją, tuo tarpu 55 proc. rinkėjų balsavo prieš. Vadinasi, manipuliuoti žiniasklaida galima tik iki tam tikros ribos? Ar toks rinkėjų balsavimas neatspindėjo tuo pačiu metu nepasitenkinimo jomis?

Bendra mūsų su Edvardu Hermanu parašyta knyga apie manipuliavimą informacija nepalietė jos pasekmių publikai klausimo. Tai sunki tema. Keletas atliktų tyrimų byloja apie didesnę įtaką manipuliuojant informacija labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui. Didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui.

 

     Kaip pavyzdį paimkime karo su Iranu galimybę: 75 proc. amerikiečių mano, kad JAV turėtų liautis grasinusi Iranui ir ieškoti politinio susitarimo diplomatiniu būdu. Vakarų pasaulio viešosios nuomonės tyrimo institutų atliktos apklausos nurodo bendrą tiek Irano, tiek JAV visuomenės viešosios nuomonės sutapimą kai kuriais su atomine grėsme susijusiais klausimais – absoliuti abejų šalių piliečių dauguma pritaria tam, kad nuo Izraelio iki Irano besidriekiančioje teritorijoje neliktų atominių ginklų, įskaitant ir JAV kariuomenės, esančios Artimųjų Rytų regione, turimus atominius užtaisus. Tuo tarpu norint tai sužinoti iš visuomenės informavimo priemonių tenka apsišarvuoti kantrybe.
     Žinoma, nė viena abiejų šalių politinė partija nesiūlo tokio problemos sprendimo būdo. Jei Iranas ir JAV būtų tikros demokratinės valstybės, kuriose visuomenės dauguma veiktų viešąją šalies politiką, dabartinis nesutarimas dėl atominio klausimo jau būtų išspręstas. Yra ir kitų pavyzdžių. Dauguma amerikiečių norėtų, kad būtų sumažintos gynybos biudžeto išlaidos ir palankiai vertintų tai kad didesnė biudžeto dalis būtų skirta socialinei rūpybai, Jungtinių Tautų ir tarptautinėms humanitarinėms programoms. Galiausiai, dauguma amerikiečių pageidautų kad būtų panaikintos prezidento G. Busho sprendimu suteiktos lengvatos turtingiausiems mokesčių mokėtojams.
     Visais minėtais klausimais Vašingtono politika vykdoma priešingai, nei to pageidauja visuomenės nuomonė. Ir vėlgi apklausos, kurios į dienos šviesą iškeltų visuomenės nepritarimą vyriausybės vykdomai politikai, žiniasklaidoje pasirodo retai. Tokiu būdu piliečiai ne tik nustumiami nuo politinių sprendimų priėmimo, bet ir negali būti informuojami apie tikrą viešosios nuomonės padėtį.
     Kiekvieną kartą, kai garsaus žurnalisto ar žinių vedėjo klausiama apie patirtus cenzūravimo atvejus ar „spaudimą iš viršaus“, išgirstamas atsakymas, kad žurnalistas yra visiškai laisvas ir gali reikšti subjektyvią nuomonę. Kaip demokratinėje visuomenėje kontroliuojamas mąstymas, idėjos? Kaip tai vyksta diktatūrų valdomose šalyse, mes jau žinome…
     Kai pradedama abejoti žurnalistų nešališkumu, jie atsako: „Nepatyriau jokio spaudimo, rašau tai, ką noriu“. Tai tiesa. Tačiau, jei tie patys žurnalistai išeities tašku pasirinktų priešingą vyraujančiom mąstymo normoms poziciją, jų straipsniai nebūtų publikuojami pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Be jokios abejonės, susiduriame ir su išimtiniais atvejais. Kartais ir mano straipsniai išspausdinami JAV, kuri jokiu būdu nėra totalitarinė valstybė. Apskritai, joks žurnalistas negali tikėtis vieną dieną tapti garsiu apžvalgininku, jei jo publikuojamos tiesos neatitiks tam tikrų minimalių reikalavimų.
     Beje, čia galime įžvelgti skirtumą tarp propagandos totalitaristinėse valstybėse ir demokratinėse visuomenėse. Apibendrinant galima teigti, jog totalitarinio režimo valdomose šalyse vyriausybė turi veiksmų planą ir visiems tenka prie jo taikytis. Demokratinėse visuomenėse „veiksmų planas“ niekada nepristatomas tiesiogiai, – apie jį kalbama užuominomis. Tad čia taikomas „smegenų plovimo laisvės sąlygomis“ principas. Ir net aistringiausi debatai didžiosiose visuomenės informavimo priemonėse paklūsta nematomoms, iš anksto priimtoms taisyklėms, kurių dėka kai kurios priešingos nuomonės net nepatenka į diskusijų žaidimo aikštelę.
     Demokratinėje visuomenėje kontrolės sistema yra labai veiksminga. Ji pateikiama subtiliai ir mažomis dozėmis, „aukščiau“ apibrėžtos teorinės gairės virsta oru, kuriuo kvėpuojama. Mes galime to nepastebėti ir net nepajusti visai šalia mūsų vykstančių lemtingų visuomenei debatų. Apibendrinant, tokia kontrolės sistema veiksmingumu pralenkia totalitarinį režimą.
     Prisiminkime Vokietiją 1930-aisiais. Niekas nenori pripažinti, kad tuo metu ši šalis buvo labiausiai išsivysčiusi Europoje, pasiekusi aukštumas meno, technikos, mokslo, filosofijos srityse. Netrukus per labai trumpą laiko tarpą įvyko staigus posūkis, ir Vokietija tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
     To buvo siekiama subtiliai skleidžiant baimę: bolševikų, žydų, amerikiečių, čigonų, trumpai tariant, – visų tų kurie, nacių manymu, kėlė grėsmę europietiškos civilizacijos šerdžiai, arba „tiesioginiams graikų civilizacijos paveldėtojams“. Bent jau taip rašė filosofas Martinas Heideggeris 1935 m. Beje, didžioji Vokietijos žiniasklaidos dalis, užtvindžiusi visuomenę tokio pobūdžio teiginiais, panaudojo marketingo strategiją, ištobulintą… amerikiečių reklamos kūrėjų.
     Nepamirškime, kokiomis sąlygomis įsigali ideologijos: vien prievartos neužtenka – reikalingas pateisinimas. Taigi, kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, sutuoktinis arba darbdavys – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia uzurpuojama, „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais.
     Net jei nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, jos priemonės ištobulėjo. Nors ir paradoksalu, bet tai ypač akivaizdu laisviausiose pasaulio šalyse: Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, – viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda.
     Abi šalys taip pažengė demokratinių teisių srityje (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.), kad, norint pažaboti laisvės troškimą, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, palyginti su totalitarizmu? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.
     Žodžio laisvė JAV yra ginama taip kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. Istoriškai tai nesenas reiškinys. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas laisvam žodžiui užtikrinti skyrė išskirtinį dėmesį, ir tai, mano nuomone, buvo šio, jau XVIII amžiuje suformuoto Apšvietos vertybių principo išraiška. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Pavyzdžiui, jeigu aš dalyvaučiau apiplėšiant kokią nors parduotuvę ir sušukčiau savo bendrui, laikančiam ginklą „šauk!“, šis mano pareiškimas nebūtų ginamas Konstitucijos. Visais kitais atvejais reikėtų ypač svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausiasis Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kukluksklano narių naudai.
     Tuo tarpu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir, regis, likusiose Europos šalyse žodžio laisvė yra apibrėžiama kartu ją apribojant. Aš manau, kad esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra istorinė tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Teigiamas atsakymas mus sugrąžintų į Stalino laikus.
     Prancūzų intelektualai sunkiai taikosi su šiuo požiūriu, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti išimtis. Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, staiga sugalvojantį ir skelbiantį, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie.
     Pridursiu, kad apmaudu ir net pikta diskutuoti šiais klausimais, praėjus dviem šimtmečiams po Voltaire’o, kuriam, kaip žinome, priklauso šie žodžiai: „Aš ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet pats paaukosiu gyvybę tam, kad galėtumėte ginti savąsias“. Iš tikro liūdnai atrodo siekis apginti Holokausto aukų atminimą naudojantis jų budelių doktrina.
     Vienoje savo knygų komentavote Miltono Friedmano žodžius: „Pelno ieškojimas yra demokratijos esmė“…
     Tiesą pasakius, šie dalykai tokie skirtingi, kad beveik nėra ką komentuoti… Žmonės patys turi priimti politinius ir su savo gyvenimu susijusius sprendimus, tai yra demokratijos tikslas. Tuo tarpu pelno ieškojimas yra mūsų visuomenės liga, kuri sąmoningai palaikoma tam tikrų struktūrų. Etiškoje, sveikoje visuomenėje rūpestis dėl pelno būtų šalutinis reiškinys.
     Jūs esate laikomas anarchistu arba libertariniu socialistu. Koks vaidmuo Jūsų įsivaizduojamoje demokratinėje santvarkoje tektų valstybei?
     Mes gyvename realiame, ne vaizduotės, pasaulyje. Jame egzistuoja tironiškos institucijos – didžiosios įmonės. Bent jau jos panašiausios į totalitarines institucijas. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis žmonių būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą.
     Kai demokratija išaugs tiek, kad piliečiai kontroliuos produkcijos ir mainų priemones, galės aktyviai dalyvauti ir priimti sprendimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų gyvenimo aplinka bei sąlygos, tuomet valstybė galės palaipsniui išnykti. Ją pakeistų savanorių draugijos darbovietėse arba gyvenamosiose vietose.
     Jūs kalbate apie sovietus?
     Taip, tokie buvo sovietai. Tačiau pirmas dalykas, kurį sunaikino Trockis ir Leninas, atėję į valdžią, ir buvo sovietai – darbininkų tarybos ir visos demokratinės institucijos. Šiuo požiūriu Leninas ir Trockis buvo didžiausi XX amžiaus socializmo priešai. Būdami tikrais marksistais ortodoksais, jie manė, kad atsilikusi Rusijos visuomenė negalėjo iš karto perimti socializmo idėjų. Prieš tai ji turėjo prievarta įgyvendinti industrializaciją.
     Kai 1989 metais komunizmo sistema subyrėjo, aš galvojau, kad paradoksaliai tai reiškė socializmo laimėjimą, nes, mano supratimu, socializmas apima bent minimaliai demokratinę gamybos, mainų ir kitų žmogiškosios egzistencijos dimensijų kontrolę.
     Tačiau dvi pagrindinės propagandos sutartinai skelbė, kad tironiška Lenino ir Trockio sukurta politinė sistema, Stalino paversta į politinį išsigimimą, ir buvo „socializmas“. Politiniai Vakarų pasaulio lyderiai galėjo tik džiaugtis tokiu skandalingu ir absurdišku šio termino pavartojimu, kuris jiems leido dešimtmečiais šmeižti tikrąjį socializmą.
     Kitoje barikadų pusėje sovietinė propaganda taip pat entuziastingai piktnaudžiavo žmonių simpatijomis ir įsipareigojimais kuriuos sukėlė autentiški socialistiniai idealai.
     Betgi iki šiol neišgyveno nė viena pagal anarchistinius principus suformuota savivaldos forma…
     Anarchistiniai principai ar koks nors anarchizmo katekizmas, kuriam reikėtų prisiekti, neegzistuoja. Anarchizmas, bent jau toks, kokį aš suprantu, yra gyvenimo būdas ir idėjinis sąjūdis, siekiantis identifikuoti valdžios bei dominavimo struktūras. Jas identifikavus, prašyti pateisinti jų egzistavimą, o nepavykus tai padaryti (dažniausiai taip ir būna) – mėginti jas pranokti.
     Anarchizmas, libertarinės idėjos toli gražu neišnyko, priešingai, anarchizmas laikosi kuo puikiausiai, ir jį galima rasti daugelio teigiamų pasikeitimų ištakose.
     Iš prancūzų kalbos vertė Aurimas Dunauskas 

 

1 2608

Stebėjau pastarųjų dienų įvykius, skirtingų žmonių pasisakymus šia tema ir nusprendžiau pateikti savo matymą.
Šiuo metu žiniasklaidoje girdime, kad žiaurusis diktatorius Basharas al Assadas Sirijoje panaudojo cheminį ginklą ir pražudė 85 savo valstybės civilius. Dabar reikėtų sustoti ir apie tai gerai pagalvoti. Assadas su sajungininke Rusija laimi. Jis atkovoja teritorijas, užima miestus, provincijas ir toliau plečia savo įtaką šiame kare. Taigi, kokio velnio jam įsakyti cheminio ginklo ataką prieš beginklius civilius? Prieš moteris, vaikus, kūdikius? Nereikia būti genijais, galima labai lengvai suprasti, kad toks įvykis iš kart nuteiktų visą pasaulį prieš Assadą, tai paskatintų gilesnį JAV įsitraukimą į ši karą. Kodėl jis taip darytų? Tai yra visiškai nelogiška, neracionalu ir protu nesuvokiama bei aiškiai nenaudinga Sirijos režimui. O gal Assadas yra išprotėjęs kraugerys psichoptas, kurio tikslas skersti nekaltus gyventojus nepagalvojant apie pasekmes?


Visai neseniai, prieš šį įvykį, Donaldas Trampas davė suprasti, kad Assadas gali likti Sirijos vadovu. Na ir aišku, iš kart po to atsitinka ši baisi nelaimė. Kam visa ši situacija naudingiausia? Aišku, kad sukilėliams, ISIS ir kitiems Assado priešininkams. Negana to, nėra aiškių įrodymų, jog Assadas šią cheminę ataką įvykdė. Viena iš pirmųjų šią ataką patvirtinusių valstybių yra Turkija. Ta pati Turkija, kuri siekia Assado nuvertimo ir tiekia ginkluotę sukilėliams…


Jau 2013 m. Assado cheminė ataka buvo pretekstas eskaluoti situaciją, bet vėliau buvo įrodyta, kad cheminį ginklą per klaidą paleido patys sukilėliai, kurie gavo jį iš Saudo Arabijos. 2013 m. Sirija paskelbė, jog atidavė visus turimus cheminius ginklus ir nėra jokių įrodymų, kad jie gavo naujų ginklų. Taip pat, buvo užfiksuotas ne vienas atvejis, kai patys sukilėliai naudojo cheminius ginklus.

Sirija neigia naudojusi cheminį ginklą ir aiškina esą cheminis ginklas buvo laikomas ar gaminamas būtent toje teritorijoje, ginklų sandėliuose, kur vyko Sirijos režimo antskrydis. Nesakau, kad taip ir buvo, bet ši situacija atrodo bent įmanoma.

O Kalbant apie Trampa ir jo atsaką:

1. Čia yra jo emocinė reakcija.
2. Slaptosios tarnybos ir žvalgyba (ne)sąmoningai pranešė klaidingą informaciją.
3. Trumpas parodė, kad nėra Rusijos marionetė, kuo buvo kaltinamas anksčiau.
4. Jis žinojo tiesą, bet didelė interesų grupių įtaka lėmė šį jo sprendimą (t.y. Izraelio, Kataro ir kitų valstybių interesai prieš Assadą ir jo režimą.)

Aš tokias priežastis išskirčiau. Nesakau, kad jos teisingos. Trampas prieš rinkimus visiškai priešingai kalbėjo. Jis buvo prieš įsitraukimą į šį karą bei teigė, jog be kongreso pritarimo Sirijos bombarduoti negalima. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl JAV piliečiai už jį balsavo prezidento rinkimuose. Kaip taip greitai galėjo pasikeisti Trampo pozicija?
Na galbūt aš kažko nežinau, galbūt kažko nesuprantu, tai maloniai pataisykite mane, jei aš klystu.

Neabejingas tautietis

3 2649

Tekstas publikuotas 2005 m. lapkričio 9 d.

Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje. Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.
Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, – gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.
Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.
Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.
Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.
Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.
O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.
Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.
Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.
Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten temato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.
Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.
Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.
Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.
Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.
Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.
Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.
Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.
Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.
Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.
Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.
Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.
Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.
Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.
Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.
Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.
Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.
Jai reikia dėmesio.
Gintaras Beresnevičius
Šaltinis

0 1516

Kad pateisintų prieš amerikiečių publiką savo politikos posūkį 180-čia laipsnių ir mobilizuotų platų pritarimą karui su Vokietija, Vilsono administracija sukūrė įspūdingiausią propagandinę mašiną, kokios pasaulis iki tol dar nebuvo matęs.

1917 metų balandį Vudras Vilsonas sukūrė Visuomeninės informacijos komitetą, kad išreklamuotų piliečiams karą ir papasakotų apie Amerikos karinius tikslus užsienyje. Vadovaujant Vilsono draugui žurnalistui Džordžui Krilui, Komitetas kombinavo reklamines technikas su žiniomis apie žmogaus psichologijos subtilybes. Pirmą kartą vyriausybė ėmė platinti propagandą tokiu dideliu mastu. Ir tai tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio, kurį Orvelas aprašė romane „1984″, pradžia.

Krilą į Komitetą įtraukė vienas genialiausių to laikmečio propagandistų, jaunas natūralizuotas amerikietis iš Vienos, vardu Edvardas Berneisas, kuris atsivežė su savimi gilias žinias apie naują žmogiškosios psichologijos šaką, dar neaprašytą angliškai. Jis buvo austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido giminaitis ir literatūrinis agentas Amerikoje.

Naudodamas įkyrią ir nemalonią Krilo žurnalistinę manierą rašyti ir froidistinį Berneiso psichologinį požiūrį (su jo pasąmonės sąvoka), vyriausybinis Komitetas užvertė nieko neįtariančius amerikiečius gerai apskaičiuotu melu ir šovinistiniais epitetais, demonizuodamas vokiečius ir visa tai palydėdamas vaizdais, kaip vokiečių kareiviai bado durtuvais belgų vaikus. Tie vaizdai ir simboliai buvo nuolat pateikiami žmonėms per masinės informacijos priemones, kad įpliekstų amerikiečiams karingas nuotaikas prieš Kaizerio Vokietiją, kuri tuo metu nekėlė Amerikai jokios grėsmės.

Komitetas faktiškai tapo karinio laikotarpio cenzoriumi. Teisindamasis vokiečių propagandos grėsme, kurią kelia antikariniai pasisakymai, komitetas naudojo „savanoriškus principus“ žiniasklaidos priemonėse ir suvaidino svarbų vaidmenį, prastumdamas per kongresą įstatymą dėl špionažo 1917 metais ir įstatymo dėl kurstymo 1918 metais. Radikalūs laikraščiai buvo uždaryti, teisinantis nuomonių įvairovės apribojimu karo laikotarpiu.

Krilą ir Berneisą į darbą Komitete įtraukė žurnalistas anglofilas ir artimas Vilsono patarėjas Volteris Lipmanas. Jaunas Harvardo absolventas Lipmanas savo laiku buvo priimtas dirbti ryšininku tarp Morgano grupės Volstrite ir britų slaptosios organizacijos „Apvalusis stalas“, kuri nuo pat savo įkūrimo 1909 metais agitavo Angliją ruoštis karui su Vokietija.

Pasirodanti du kartus per savaitę Lipmano skiltis Niujorko laikraštyje „Herald Tribune“ buvo perspausdinama šimtų vietinių laikraščių visoje Amerikoje, kas padarė jį įtakingiausiu probritišku ruporu šalyje. Jo straipsniai padarė lemiamą įtaką išsilavinusiai vidurinei klasei, kuri tradiciškai linkusi laikytis neutralumo ar apskritai pacifizmo.

Tačiau būtent unikalus ir iškrypęs Berneiso genijus sulydė į vieną darinį minios psichologiją ir masinės informacijos priemonių metodus, kad būtų pradėta dideliu mastu manipuliuoti konkrečiomis žmonių emocijomis. Jis ištyrinėjo tuos raktus, leidžiančius gauti priėjimą prie įtakos darymo žmonių elgesiui, savo dėdės Froido darbuose.

Su dideliu užmoju taikydamas savo atradimus, Komitetas vos per kelis mėnesius pasiekė neregėtų rezultatų, sumaniai sukurstęs Amerikos visuomenėje masinę karinę isteriją. Dėka pilnu pajėgumu atsiskleidusio Berneiso genijaus, froidistinis požiūris į žmogaus prigimtį buvo suderintas su tuo, ką vėliau pavadino melaginga reklama iš Medisono Aveniu. Rezultatais komitetas pasinaudojo, kurstydamas karingas nuotaikas. Ištyręs variantus kelių, kuriais informacija pasiekia visuomenę, komitetas užtvindė šiuos kanalus psichologiškai apdorotos karinės propagandos srautais.

Vidinį Komiteto aparatą sudarė 19 padalinių, kurių kiekvienas užsiėmė konkrečiu propagandos tipu. Naujienų skyrius, kaip pirminis su karu susijusios informacijos laidininkas, siuntinėjo tūkstančius pranešimų spaudai į vietinę žiniasklaidą. Komitetas vėliau patvirtino, kad daugiau kaip 20 000 laikraščių straipsnių kiekvieną savaitę buvo parašomi, remiantis minėtais pranešimais spaudai. Buvo sukurtas ir Sindikuotų straipsnių skyrius, kuris samdė žymius rašytojus (romanai, apsakymai, esė). Jų darbas buvo pateikti paprastiems amerikiečiams karą lengvai prieinama forma. Kiekvieną mėnesį jų opusai pasiekdavo maždaug 12 milijonų žmonių.

Pilietinės ir švietimo kooperacijos skyriuje darbavosi filologai anglofilai, kurie štampavo pamfletus su antraštėmis „Vokiški kuždaliai“, „Vokiški kariniai papročiai“ ir „Užkariavimas ir kultūra“. Tai buvo niekuo neužmaskuota propaganda. Solidesni filosofai, tokie kaip Džonas Devis ir Lipmanas, nusitaikė į subtilesnę publiką. Kiekvienas visuomenės sluoksnis buvo aprūpinamas tiksliai jam pritaikyta propaganda.

Komiteto vaizduojamosios reklamos skyrių sudarė talentingiausi iliustratoriai ir karikatūristai. Laikraščiai ir žurnalai dosniai suteikdavo reklamines vietas ir jau buvo neįmanoma atrasti periodinio leidinio be Komiteto produkcijos. Įspūdingi plakatai buvo išklijuoti ant pakelių skydų visoje šalyje. Ryškūs komiksai reklamavo amerikiečiams pardavinėjamas „Laisvės obligacijas“. Žvaigždėtai juostuoto Dėdės Semo atvaizdai skelbė jaunimui: „Dėdei Semui tavęs reikia!“ tas atvaizdas pasirodė esąs toks sėkmingas, kad gyvuoja ne tik kaip karinės propagandos pavyzdys, bet ir tapo amerikietiškos pop kultūros simboliu.

Filmų skyrius užtikrino karinę propagandą kine. Komitetas sukūrė nacionalinį savanorių korpusą, pavadintą „Keturių minučių žmonės“, jam priklausė iki 75 000 energingų savanorių, kurie pasirodydavo kaip įgalioti komiteto atstovai prieš prasidedant kiekvienam filmui ir išrėždavo 4 minučių trukmės ugningą kalbą, palaikančią karą, „Laisvės obligacijas“ ir panašiai. Tai buvo neįtikėtinai efektyvu.

1917 metais redakcinis straipsnis leidinyje „Motion Picture News“ paskelbė, kad „kiekvienas dirbantis šioje industrijoje nori įnešti savo indėlį“ ir pažadėjo, kad „per filmų anonsus, plakatus ir publikacijas laikraščiuose jie platins propagandą tiek laiko, kiek reikės, kad būtų tuojau pat mobilizuoti milžiniški šalies resursai“. Amerikos kino teatrus užplūdo tokie filmai kaip „Kazeris: Berlyno pabaisa“, „Peršingo kryžiuočiai“. Vienas iš jų, „Į pragarą su kaizeriu“, tapo toks populiarus, kad Masačiusetso policijai teko įsikišti ir išsklaidyti įniršusią minią, kuriai nepavyko patekti į filmą.

Kadangi propagandistai ketino pakeisti kito žmogaus mąstymo procesą nuosavu produktu, vietoje nuoširdžių argumentų jie naudojo netiesioginius pranešimus. Karo metu komitetas tai darė skelbdamas apskaičiuotus emocionalius šūkius, demonizuodamas Vokietiją, siedamas karą su įvairiausių gyventojų sluoksnių idealais ir nesidrovėdamas, esant reikalui, tiesioginio melo.

Taikinys – bazinės emocijos

Komiteto propaganda nuosekliai darbavosi su emocijomis, o ne su protu ir tai buvo Froido idėjų, kurias adaptavo Berneisas, pasekmė. Emocinė agitacija tapo mėgstamiausia komiteto strategų technika, nes jie suprato, jog dėka kvalifikuotų manipuliacijų, bet kokia emocija gali būti nukreipta norima kryptimi. Straipsnis, paskelbtas iš karto po karo leidinyje „Scientific Monthly“ įrodinėjo, kad „detalus mažos mergaitės ir jos kačiuko kančių aprašymas gali stimuliuoti mūsų neapykantą vokiečiams, sužadinti užuojautą armėnams, paversti mus Raudonojo Kryžiaus entuziastais ar priversti, kad paaukotume pinigų benamėms katėms“.

Komitetas sugalvojo karo laikmečio lozungus, tokius kaip „krauju plūstanti Belgija“, „nusikaltėlis kaizeris“, „padarysime pasaulį saugų demokratijai“. Tipiškas propagandinis plakatas vaizdavo agresyvų vokiečių kareivį su durtuvu ir užrašą viršuje „Atsimušime nuo šito huno Laisvės Obligacijomis“. Šiuo atveju neapykantos ir baimės jausmai buvo nukreipiami į pinigų aukojimą karinėms reikmėms.

Po karo vienoje sociologinėje-psichologinėje propagandos reikšmės karo metu analizėje Haroldas Lasvelas iš Čikagos universiteto pastebėjo, kad vokiečių propagandos pralaimėjimo Amerikoje priežastimi tapo būtent jos logiškumas, o ne emocijos. Vokiečių diplomatas grafas fon Bernšdorfas padarė tokią pat išvadą, tik iš kitos pusės: „Pažymėtina vidutinio amerikiečio savybė – tai gana didelis, nors ir paviršutiniškas, sentimentalumas“.

Vokiečių pranešimai spaudai visiškai neatsižvelgė į šį faktą. Berneisas ir Komitetas gi naudojosi tuo pilnu pajėgumu.

Dar viena propagandinė technika, kuria naudojosi komitetas – tai absoliuti priešo demonizacija. Kaip pabrėžė Lasvelas: „Psichologinis pasipriešinimas karui šiuolaikinėse šalyse yra toks didelis, kad kiekvienas karas turi atrodyti kaip gynyba nuo grėsmingo, mirtinai pavojingo agresoriaus. Negalima leisti jokių dviprasmybių tame, ko turi nekęsti visuomenė“.

Komiteto pamfletai vaizdavo vokiečius kaip iškrypusius žiaurius agresorius. Vienoje iš Komiteto publikacijų, profesorius Vernonas Kelogas klausė: „Ar bus nuostabu, jeigu po karo pasaulio žmonės, atpažinę kokiame nors žmoguje vokietį, trauksis į šalį, kad tik prie jo neprisiliestų, ar pasilenktų paimti akmenį, kad priverstų jį pasitraukti iš kelio?“

Nepaprastai efektyvi vokiečių demonizavimo strategija buvo kruvinų istorijų panaudojimas. Lasvelas rašo: „Puikia taisykle sukurstyti neapykantą, jei tik iš pat pradžių ji nevirsta įniršiu, tapo piktadarybių aprašymai. Šis metodas buvo sėkmingai naudojamas per kiekvieną žmonijai žinomą konfliktą“.

Neįtikinėtinos istorijos apie vokiečių barbariškumus Belgijoje ir Prancūzijoje skatino mitą apie vokiečių barbariškumo mitą. Vokiečių kareiviai, kaip pasakojo pasauliui Komiteto propagandos mašina, linksminosi, kapodami rankas belgų kūdikiams. Dar viena dažnai kartota istorija pasakojo, kaip vokiečių kareiviai amputuodavo belgų moterims krūtis.

1927 metais Lasvelas parašė knygą „Propagandinės technikos Pasauliniame kare“, detaliai analizuodamas Krilo, Lipmano ir Berneiso darbą. Jis pritarė pastarųjų įsitikinimui, kad viešpataujant demokratijai, neverta tikėtis, jog žmonės elgsis taip, kaip norėtų elitas. Gyventojų emocijomis reikia manipuliuoti, kad jie elgtųsi, kaip reikia.

Po karo Edvardas Berneisas patvirtino, kad jo kolegos išgalvodavo tariamus žvėriškumus, kad išprovokuotų visuomenės pasipiktinimą vokiečiais. Kai kurios žiaurios istorijos, cirkuliavusios karo metu, pavyzdžiui, istorija apie kibirą, pripildytą akių obuolių, ar apie septynmetį berniuką, kuris priešinosi vokiečių kareiviams mediniu pistoletu, buvo iš tikrųjų adaptuotos iš išgalvotų piktadarysčių, aprašymų, sukurtų praėjusiuose konfliktuose.

Savo darbe apie karo laikmečio propagandą, Lasvelis pareiškė, kad istorijos apie žvėriškumus visada bus populiarios ne tik todėl, kad auditorijai gali sukelti teisėtą pasipiktinimą priešu, bet ir dėl to, kad auditorija tam tikru mastu sutapatina save su nusikaltėliais. Jis rašo: „Jauna moteris, išprievartauta priešo, suteikia slaptą pasitenkinimą armijai potencialių prievartautojų kitoje barikadų pusėje.“

Toks buvo iškreiptas požiūris į žmogaus prigimtį, kurio laikėsi ir kurį propagavo Froidas, Berneisas, visa Medison Aveniu, kariniai spekuliantai, Visuomeninės informacijos Komitetas iš Vašingtono ir Morgano aplinka iš Volstrito.

Kad propaganda padarytų dar didesnį efektą, Komitetas masiškai keitė įprastais tapusius vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, žodį „hamburgeris“ pakeitė „liberti steiku“, kas primena žinomą Bušo laikais „frenč fri“ bulvių pervadinimą „fridom fri“ dėl aršios prancūzų opozicijos koviniams veiksmams Irake. Rauginti kopūstai „zauerkraut“ pavirto „laisvaisiais kopūstais“, o plačiai paplitęs „vokiškas pieniško šokolado gėrimas“ pavirto „olandišku“. Taikūs ir patriotiški Amerikos vokiečiai įvairiuose šalies kampeliuose gyveno bijodami minios susidorojimo vien dėl to, kad jie vokiečiai.

Ekstraordinarios masinių manipuliacijų visuomenės nuomone technikos per I Pasaulinį karą labai smarkiai prisidėjo prie Amerikos transformacijos į „vitrininę“ demokratiją, kurią realiai valdo plutokratinis elitas savo interesų labui.

1928 metais Berneisas paskelbė neįtikėtinai atvirą straipsnį, pavadintą tiesiog „Propaganda“. Jame jis paskelbė:

„Žinoma, būtent stulbinanti propagandos sėkmė karo metu atvėrė akis kai kuriems išsilavinusiems žmonėms… Į galimybę valdyti visuomenės nuomonę… Amerikos vyriausybė kūrė naujas technikas… Patriotiškai nusiteikę manipuliatoriai naudoja mentalines klišes ir emocinius publikos ypatumus, kad sukeltų masines reakcijas prieš tariamas piktadarybes, terorą ir priešo tironiją. Visiškai natūralu, kad pasibaigus karui, šie išsilavinę žmonės susimąstys, ar įmanoma pritaikyti panašias technikas sprendžiant taikaus laikotarpio problemas“.

Visa tai, pasirodo, tapo įmanoma.

Berneisas ėmėsi kurti naują profesiją, kurią pavadino „santykiais su visuomene“ arba, kitaip, viešaisiais ryšiais (PR). Knygoje, kurią jis redagavo po II Pasaulinio karo, Berneisas apibūdina savo darbą kaip „dirbtinį sutarimo konstravimą“. Berneiso rankų darbu tapo Medison Aveniu reklamos verslas ir jo rafinuotos technikos, skirtos suformuoti nesąmoningą ir įkyrų troškimą nusipirkti konkretų produktą, nuo cigarečių, brangios moteriškos avalynės iki automobilio ir apskritai visko, ką klientas nori parduoti, įskaitant politinius veikėjus. Berneisui buvo suteiktas „interpretacijų tėvo“ titulas, kalba eina apie manipuliavimo techniką, kurios tikslas – parduoti nesvarbu ką – politinius sprendimus ar dramblio kaulą.

Padedami Vilsono administracijos ryčių su visuomene Komiteto propagandinės mašinos, kurstančios tarp amerikiečių karinę isteriją, Dž. P. Morganas ir jo draugai iš Volstrito finansinių sluoksnių smarkiai išplėtė savo verslo apimtis. Volstritas ir su Morganu susijusi pramonė tiekė paskolas ir karinę techniką bei amuniciją britams, prancūzams ir italams. Jų operacijas dabar garantavo JAV vyriausybė ir praktiškai neribotos neseniai sukurtos FRS galimybės.