Politika - Geopolitika

0 1128

Nacionalinė valstybė nyksta. Apie tai jau niekas nesiginčija. Ginčijamasi apie tai, kas pakeis tautinę valstybę. Vieni teigia, kad tai bus pasaulinė vyriausybė, kiti – pasaulinė civilizacija, treti – regioninė valstybė. Tautinė valstybė iš tikrųjų traukiasi, tačiau valstybė kaipo tokia yra dar pakankamai stipri ir niekam neleis užimti jos vietos. Kalba eina ne apie korporacijų pavirtimą valstybe ir ne apie korporacinę valstybę, kokios buvo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Italija ir 1933-45 metų Vokietija. Kalbama apie iš principo visiškai naują ir, greičiausiai, siaubingą fenomeną, kuris amžininkams gali pasirodyti ne mažiau baisus, negu XV amžiaus „naujosios monarchijos“ to laikmečio sociumui. Valstybė korporacija – tai ne rytojus, o jau ši diena. Ji jau čia, mes tiesiog neįžvelgiame jos per suskilinėjusį tautinės valstybės šarvą.

LAIKO PERGALĖ PRIEŠ ERDVĘ

Globalizacija, kaip žinia, yra toks gamybos ir mainų procesas, kai dėl to, jog informaciniai faktoriai dominuoja materialių faktorių atžvilgiu, kapitalas, kuris pavirsta elektroniniais signalais, išsilaisvina nuo visų lokalinio ir valstybinio lygmens apribojimų – erdvinių, materialių, socialinių. Tai, kaip teigia Zigmundas Baumanas, yra laiko pergalė prieš erdvę, kitaip sakant tų, kurie kontroliuoja laiką (kapitalą) pergalė prieš tuos, kurie kontroliuoja erdvę (valstybę). Susiformavus globalinėms pinigų rinkoms, valstybės galimybė kontroliuoti finansinius ekonominius srautus smarkiai sumažėjo. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje, grynai spekuliacinių tarpvaliutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijono dolerių per dieną. Tai penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybos mainų apimtis ir tiktai šiek tiek mažiau negu visų nacionalinių pasaulio bankų rezervų suma tuo momentu (1,5 trln dolerių).

Nė viena pasaulio valstybė, neskaitant JAV (dėka to, kad, pirma, amerikiečiai turi galingus karinius ir politinius muskulus, antra – Amerika yra stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) būstinių vieta) neatsilaikys nė kelių dienų prieš globalinį spekuliacinį spaudimą. Jau 1994 metais, vos po vienuolikos metų po to, kai atsirado terminas „globalizacija“, Meksikos finansinė krizė akivaizdžiai parodė valstybės silpnumą globalinės rinkos akivaizdoje (G-7, Pasaulio bankui ir TVF pavyko sukrapštyti Meksikai vos 50 milijardų dolerių).

Globalizacijos dėka valstybinis ir lokalinis lygmenys pasitraukė į antrą planą, o globalinis ir regioninis – išėjo į pirmą. Šiuolaikinio pasaulio makroregionalizacija turi du aspektus. Pirmiausiai tai viršnacionalinių ekonominių ir politinių struktūrų, tokių kaip ES, formavimasis. Antras, kur kas svarbesnis dalykas – jau dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradęs fenomenas, kurį žinomas japonų vadybininkas ir publicistas, kelių ekonominių bestselerių autorius Kenitis Omaja knygoje „Tautinės valstybės pabaiga: Regioninių ekonomikų pakilimas“ (1995) pavadinio valstybe-regionu (arba regionine ekonomika – akivaizdus poleminis iššūkis Brodelio ir Valersteino „pasaulinei ekonomikai).

Omajo nuomone, būtent regioninė ekonomika, o ne nuosmukį patirianti tautinė valstybė yra natūralus verslo vienetas globalioje informacijoje ekonomikoje. Be to, nepriklausomai nuo to, ar regioninė ekonomika veikia vienos ar kitos valstybės ribose kaip autonominis ekonominis darinys (Silicio slėnis, San Paulo aglomeracija Brazilijoje, Šiaurės Italija) ar išsidėsčiusi per kelias valstybes (Rusijonas-Langedokas-Katalonija; Penangas-Medanas-Phuketas). Regioninė ekonomika sprendžia regionines problemas, naudodamasi globaliais resursais. Regioninė ekonomika kur kas glaudžiau susijusi su kitomis regioninėmis ekonomikomis, nei su sava valstybe.

Regioninės valstybės funkcionavimą lemia grynai ekonominiai, o ne politiniai ar, juo labiau, socialiniai imperatyvai. Regioninė valstybė – tai paklausos ir pasiūlos vienetas, ir nieko daugiau. Ir dėl to jos gyventojų skaičius neturi viršyti 20 milijonų žmonių (kitaip nebus užtikrinta piliečių kaip vartotojų visuma, visi turi būti sąlyginai turtingi), bet ir negali būti mažesnis kaip 5 milijonai žmonių (kad būtų sutaupyta paslaugų sąskaita, ypač tų, kurios svarbios aktyviam dalyvavimui globalioje ekonomikoje). Tokiu būdu, globali ekonomika – tai ne vientisas audinys, bet tinklas iš 100-200 taškų-mazgų, kurie visų pirma susiję tarpusavyje. Jie tarsi sklando virš likusio pasaulio su jo tautinėmis valstybėmis ir pasaulis šiam tinkui absoliučiai nerūpi.

Tai, ką Omaja pavadino „valstybe-regionu“, Filipas Bobitas vadina „valstybe-rinka“ (market-state), kuri pamažu pakeičia tautinę valstybę. Jeigu pastarosios imperatyvai turėjo politinį-ekonominį pobūdį, o 1945-1975 dar ir socialinį, tai region-state arba market-state imperatyvai ir prasmė yra visų pirma ekonomika, o jau paskui politika ir dar mažesne prasme – socialinė funkcija. Iš esmės ir viena, ir kita – tai ne kas kita, kaip valstybės desocializacija, denacionalizacija ir tam tikra prasme deteritorializacija. Ir jeigu valstybė-regionas dar gali išsaugoti teritorinę valstybę, o tuo pat metu išlaikyti ir socialinės bei politinės valstybės bruožus, tai valstybė-rinka šitas charakteristikas iš esmės praranda. Tokiu būdu valstybė-regionas – tai pereinamoji forma link struktūros, kuri išties yra adekvati Pax Globalica – valstybės-rinkos. Teisingiausia būtų kalbėti apie rinkos valstybingumą. Konkrečią istorinę formą, adekvačią globalinei rinkai ir rinkos valstybingumui, aš vadinu valstybe-korporacija (corporation-state).

VALSTYBĖ – KLANAS

Valstybė-korporacija – tai toks darinys, kurio sandara, tikslai ir funkcionavimas susiję visų pirma su ekonomika, kitaip sakant, siekia minimalizuoti politines ir socialines sąnaudas, reikalingas išsilaikyti konkrečioje teritorijoje – nuo suvedimo į minimumą socialinių įsipareigojimų, būdingų valstybei, iki atliekamų, ekonomiškai nerentabilių korporacinės valstybės požiūriu gyventojų (kurie arba nebegauna savo „pyrago dalies“ arba fiziškai pašalinami iš realaus gyvenimo).

Kai tik svarbiausiu dalyku valstybėje paskelbiamas ekonominis konkurencingumas globaliniu mastu, apie socialinę ir nacionalinę valstybės sferas galima pamiršti – valstybė pradeda elgtis kaip korporacija, kurioje viską lemia ekonominis efektyvumas: „išgyvena stipriausias“ ir „nieko asmeniško“.

Tautinė valstybė, žinoma, yra neadekvati neoliberalios globalizacijos pasauliui, kadangi yra apkrauta socialiniais įsipareigojimais gyventojų masių atžvilgiu. Industrinėje epochoje tokių funkcijų vykdymas – ne labdara, bet imperatyvas. Pirma – industrinei gamybai reikalinga masinė darbininkija ir masinė vidurinė klasė. Antra – industrinė epocha, tai epocha sisteminių pasaulinių karų, kuriuose kaunasi kariniai pramoniniai kompleksai, t.y. nacijos apskritai, iš čia seka būtinybė imtis socialinių-politinių priemonių, kurios užtikrintų tautos vienybę. Trečia – industrinėje epochoje egzistavo sisteminis antikapitalizmas (TSRS), logiškai sekantis iš kapitalizmo prigimties. Dviejų pasaulių priešprieša privertė buržuazinę valstybę įgauti tokį pavidalą, kuris apskritai nebūdingas kapitalizmo prigimčiai ir jai prieštarauja – Welfare nation state, t.y. tapti visuotinės gerovės valstybe.

Tolimesnis tautinės valstybės, ir kaip nation, ir kaip welfare – vystymasis turėjo nuvesti į tokį radikalų pajamų ir valdžios perskirstymą, kad viešpataujantis elitas būtų paprasčiausiai virtęs vidutinės klasės viršūnėmis. Tokios ateities baimė ir klausimas „kas bus toliau?“ atsispindėjo žymiojoje ataskaitoje „Demokratijos krizė“, kurią parašė Zbignevas Bžezinskis, Mišelis Krozjė ir Dzedzis Vatanukis, gavę Trišalės komisijos užsakymą.

Globalinei informacinei postindustrinei ekonomikai su jos inovatyvumu ir gamybinių pajėgumų perkėlimu į Pietus, nereikalingos masinės darbininkų ir vidurinės klasės. Sisteminių pasaulinių karų dėl hegemonijos epocha pasibaigė, kapitalizme atsirado hegemonas – Amerika (nuo devintojo dešimmečio – Globoamerika). TSRS nebeegzistuoja. Jau nebereikia nieko maitinti ir taikyti. Toliaregiai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Dednis ir Aikenberis, iškart, kai tik baigėsi šaltasis karas, numatė welfare state demontažą. Tačiau jiems matomai ir į galvą negalėjo ateiti, kad drauge su forma bus demontuotas ir sugriautas turinys – nation-state, kadangi nation nustojo būti tiek gamybos organizavimo, tiek politikos organizavimo kovoje dėl dominavimo pasaulyje, forma. Ir dėl to nation-state, drauge su kuria pasitraukia politika ir pilietinė visuomenė (likit sveikos, politologija ir sociologija) vietą užima corporation-state. Be to, sparčiausiai šis procesas vyksta ne kapitalistinės sistemos periferijoje.

Taigi: valstybė korporacija – tai toks administracinis-ekonominis kompleksas, kuris, atrodydamas bent jau formaliai kaip valstybinis aparatas, vaidina savarankišką ir lemiamą vaidmenį konkrečioje valstybėje. Jis tuo pat metu daro tos šalies ekonominius, politinius ir nacionalinius interesus priklausomais nuo korporatyvinių, ar, bent jau, žvelgia į pirmuosius interesus per antrųjų prizmę. Šis kompleksas privatizavo savo naudai valstybei kaip institucijai būdingas valdžios funkcijas ir tuo pat metu atsisakė vykdyti didžiumą valstybei būdingų socialinių įsipareigojimų bei funkcijų (arba smarkiai jas apkarpė). Vidinis valstybės-korporacijos organizacijos principas – klanas. Būtent klanas, o ne fizinis individas, kaip tautinėje valstybėje, yra bazinis socialinis valstybės-korporacijos vienetas.

Tautinė valstybė ne iš karto pavirsta valstybe-korporacija. Iš pradžių ji denacionalizuojama ir privatizuojama, kol iš valstybingumo belieka minimali sienų bei teritorijos kontrolė ir represinė galia, kuri smarkiai išauga, kadangi vyksta denacionalizavimas bei desocializavimas, o tai kelia masinius protestus ir neramumus. Kaip pastebėjo vienas iš Meksikos valstiečių lyderis, „globalizacijos kabarete“ valstybė pradeda šokti striptizą ir galiausiai iš jos belieka tik tai, kas būtiniausia – represinis aparatas. Nacionalinės vyriausybės liaujasi buvusios ir nacionalinėmis, ir vyriausybėmis, pavirsdamos korporacijų administracijos organais.

Suprantama, šis scenarijus – tai silpnų Pietų, buvusio trečiojo pasaulio šalių dalia. Stipresnės tų pačių Pietų valstybės patys pavirsta valstybėmis-korporacijomis: jeigu šalis nedidelė, tai kalba eina apie vieną korporaciją, jei didesnė – apie kelias (pavyzdžiui, Kolumbijoje esama dviejų narkokartelių – Kalio ir Medeljino ir iš dalies Revoliucinė Kolumbijos armija (FARC). Korporatizacijos procesai vyksta ir tokiose šalyse kaip Rusija, Indija, Indonezija, Kinija, Brazilija. Šiose stambiose valstybėse, dėl jų didumo, gyventojų skaičiaus, galingos ir aukštos kultūros, istorinių tradicijų ir pretenzijų įgyti jei ne supervalstybės, tai bent regioninės galybės statusą, valstybės virtimas korporacija vyks itin aštriai, prieštaringai, konfliktiškai, sukels didžiulius socialinius sukrėtimus. Valstybių virtimas korporacijomis vyksta ir Šiaurėje. Tarkime, Amerika – tai ne tik ir ne tiek valstybė, kiek Globoamerika: amerikietiškų transnacionalinių korporacijų matrica, su kuria vienaip ar kitaip susijusios visos besiformuojančios valstybės-korporacijos.

PLANAI

Teroristinės organizacijos po Šaltojo karo irgi ėmė virsti politinėmis ir ekonominėmis naujo tipo korporacijomis, savotiškomis korporacijomis-kvazi valstybėmis. Vyksta totalinis pasaulio virtimas korporacijomis, kas išoriškai primena finalinius Romos imperijos šimtmečius ir XIV-XV šimtmečius Europoje. XXI amžius taps įvairių korporacijų šimtmečiu – įvairių savo kilme, forma, galia, tačiau vienodų savo esme. Ir tai taps labai rimtu išbandymu tokiam krikščioniškam žmonijos iškovojimui, kaip asmenybė, kuriai nebebus kuo pasikliauti, kaip tik pačia savimi ir teks pavirsti vieno asmens korporacija.

Desocializacija, vykstanti valstybėje korporacijoje turi ir kitą aspektą. Kadangi šiuolaikinė globali politika, bent jau svarbiausios jos sferos (prekyba ginklais, nafta, brangiaisiais metalais, auksu, narkotrafikas, prostitucija, porno biznis) tapo globalia kriminaline ekonomika, kurios normalus funkcionavimas pagrįstas valstybinių ir tarptautinių įstatymų laužymu, tai korporacija-valstybė yra iš esmės korporacinė-kriminalinė valstybė. Netgi iki to, kad tam tikrose pasaulio zonose kriminalinis pobūdis pradeda dominuoti. Visa eilė Afrikos valstybių taip ir vadinamos: „valstybė-banditė“. Jas taip pavadino M. Šacbergas, savo puikiame darbe „Engimo Zaire dialektika“. Korporatizacija ir kriminalizacija, vykstanti tautinėse valstybėse – tai dvi vieno medalio pusės, du vienas kitą spartinantys ir vienas kitą palaikantys procesai.

Būtent korporatyvumas (nevalstybingumas ar netgi antivalstybingumas) padaro valstybę-korporaciją idealia globalinės kriminalinės ekonomikos struktūra ir forma. Globalinėje ekonomikoje riba tarp kriminalinės ir teisinės zonų ištrinta: „pelnas aukščiau visko“. Kriminaliniai pinigai ir kriminalinės struktūros, kriminalinės revoliucijos (panašios į banditų įsigalėjimą Rusijoje prie Jelcino) – tai labai stiprios ir efektyvios priemonės, korporatizuojant valstybę (nekalbant jau apie pirminio kapitalo kaupimą) ten, kur legalių ekonominių priemonių ir mechanizmų tam nepakanka ar tiesiog nėra. Reikia tik truputėlį padėti. Be viso kito – sunaikinti, pasitelkus į pagalbą reorganizacijų grandinę, teisėtvarkos organus, paverčiant jas jėgos struktūromis. Jėgos struktūra – tai jau nebe teisėtvarkos organas, o galia pagrįsto verslo personifikatorė.

Valstybė korporacija yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ar anapus įstatymo ir bausmės ribos. Tai iš principo naujas (post buržuazinis ir tuo pat metu postcivilizacinis) fenomenas ne tik valstybingumo, bet ir ekonomikos, teisės, moralės požiūriu. Į valstybę korporaciją atrenkamas ir atitinkamas socialinis, antropologinis tipas, konkreti žmogiškoji medžiaga.

Valstybės korporatizavimą ir kriminalizavimą pasitinka priešingas procesas – kriminalo politizavimas ir etatizavimas. Kriminaliniai karteliai transformuojasi į valstybes korporacijas (kontroliuojančias konkrečią teritoriją ar bent jau judėjimo zonas) ir tai dar labiau silpnina tautines valstybes. O šiuolaikinės globalinės ekonomikos, kurioje kriminalinės korporacijos yra tokie patys ekonominiai agentai kaip ir tautinės valstybės ar transnacionalinės korporacijos, požiūriu, tarp kriminalo ir nekriminalo (t.y. tiesiog korporacijų, valstybių korporacijų, tautinių valstybių, regioninių ekonomikų ir t.t.) jokio skirtumo nėra. Visa tai tėra taškai ir mazgai pasauliniame globaliniame tinkle, kuriame neliko vietos 80% planetos gyventojų ir kuris formuojasi virš tų nebereikalingų žmonių kaip savotiška supervisuomenė.

Valstybės tirpimo (jau pasirodė ir tokie terminai) procesas vis spartėja, ypač ten, kur valstybė stipresnė už visuomenę, kur visuomenė kaipo tokia (t.y. pilietinė visuomenė) silpna ar jos praktiškai niekad nebūta. Taip yra, pavyzdžiui, už šiaurės Atlanto kapitalistinės sistemos branduolio ribų. Ir jeigu Azijos visuomenėse valstybių desocializavimo kelyje pasipainioja vietinės kolektyvistinės tradicijos ir korporacijos, tai Lotynų Amerikoje, nemusulmoniškoje Afrikoje ir ypač buvusiose komunistinėse šalyse tokių kliūčių nepasitaiko.

AKMENĖLIAI ANT JŪROS KRANTO

Viskas, kas čia pasakyta, vis dėlto nereiškia, kad valstybė jau praktiškai išnyko. Valstybės marketizacijos/korporatizacijos procesas dar nesibaigė, čia įmanomi ir atgaliniai judesiai. Pirmas dalykas, tautinė valstybė, ypač esanti branduolyje, dar turi jėgų priešintis. Ypač jeigu joje, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, esama galingų socialinių tradicijų, kurių šaknys slypi ne tik naujuosiuose amžiuose, bet ir viduramžiuose (viduramžių korporatyvumas buvo iš principo kitoks nei postkapitalizmo laikais, jis buvo socialinis, o ne ekonominis ir kad jų nepainiotume, teisingiau būtų kalbėti apie korporacionalumą). Ir kuo galingesnės šios šaknys, tuo lėčiau vyksta nation-state atmirimas ir jos pavirtimas corporation-state.

Antras dalykas – nation-state yra tas kevalas ir tas resursas, kurį naudoja tarpusavio kovoje egzistuojančios tos valstybės viduje korporacijos-valstybės. Ir būtent ant tų nacionalinių valstybių gyventojų pečių užkraunamos jų problemos – nuo savo skolų padengimo iki karų, kurie kariaujami tautinių valstybių vardu.

Trečia – tautinės valstybės fasado išsaugojimas leidžia nuslėpti grobuonišką korporacinės-kriminalinės valstybės prigimtį, pateikti korporacinius-kriminalinius konfliktus kaip nacionalinius-valstybinius. „Kur protingas žmogus slepia akmenėlį? Tarp akmenėlių ant jūros kranto“. Juolab, kad korporacija-valstybė, formaliai įsikūrusi toje pačioje teritorijoje kaip ir tautinė valstybė, kaip ją sudarančių struktūrų visuma, pasireiškia labiau kaip suma, o ne kaip visuma ir dėl to jos potencialas visada bus silpnesnis už tautinės valstybės potencialą.

Naujosios epochos konfliktai dar tam tikrą laiką vyks savo sena forma, su senomis vėliavomis ir tiktai tada, kai pastarosios susidėvės, o naujieji agentai galutinai atsistos ant kojų, prasidės korporacijų-valstybių brave new world ir iškils uždavinys apskritai atsikratyti valstybių. Būtent šia kryptimi, priešinga tai, kuria vystėsi Vakarų Europos valdžios struktūros nuo „ilgojo XVI amžiaus“ (1453–1648 metais), vystosi šiandien valstybės, jau pergyvenusios savo apogėjų – formą ir fazę, pavadintą „tautine valstybe“.

Korporacija-valstybė turi nemažai požymių, kurie suartina ją su ankstyvojo kapitalizmo tiek valstybėmis, tiek struktūromis, tokiomis kaip britų Ost Indijos kompanija ir ikikapitalistinėmis valdžios struktūromis. Kelias į valstybę korporaciją – tai „atgal į ateitį“ arba „pirmyn į praeitį“. Greičiausiai korporacija-valstybė įveiks savo kelią nuo tautinės valstybės iki nevalstybinių valdžios formų greičiau negu XV-XVI amžių kunigaikštystės pavirto tautinėmis valstybėmis. Suprantama, taip nutiks, jeigu niekas nepasuks atgalios ar nedeformuos šitos „pažangos“. Juk mes kalbame apie sistemas ir evoliuciją, tačiau esama dar ir subjekto bei revoliucijos, egzistuoja kova, kuri, kaip teisingai pastebėjo Heraklitas, yra „viso ko motina“. Kas gi galėtų apraminti įsisiautėjantį galiūną – valstybę-korporaciją?

Kažkada Baringtonas Mūras pastebėjo, kad revoliucijos dažniau užgimsta ne iš pergalingų aukštyn besibraunančių klasių šūkių, bet iš priešmirtinių dejonių tų, kuriuos tuoj tuoj nuplaus progreso bangos. Senosios vidurinė ir darbininkų klasės paverčiamos lokalais – tais, kurie, skirtingai nei globalai, palieka savo gyvenamąsias vietas kaip pabėgėliai ar migrantai, legalūs ar nelegalūs. Tai yra vienas iš pasipriešinimo rezervuarų. Esama ir kitų.

Bet kokiu atveju korporacija-valstybė ir nuo jos neatsiejama denacionalizacija bei desocializacija negali nepagimdyti kažko panašaus į social-nacionalizmą – kaip savo socialinę antitezę. Šioje antitezėje išsitrina Postmoderno epochai (1789-1991) būdingi prieštaravimai tarp „kairės“ ir „dešinės“, šis naujas judėjimas gali suvienyti „reakcingojo progresizmo“ rėmuose visus, kam iškilo grėsmė tapti žaliava valstybei-korporacijai. Neoliberalizmui gali būti priešpastatytas konservatyvizmas ir marksizmas. Valstybės korporacijos „herojų“ sociopatalogijai galima priešpastatyti solidarumą. Kriminaliniam kolektyvizmui ir klaniškumui – individualizmą. Ar tai garantuos sėkmę? Visiškai ne. Tačiau tai nereiškia, kad reikia su džiaugsmu priimti „progresą“, kuris tau brukamas. „Tai ne mano progresas“. – sako Kandidas, pagrindinis brolių Strugackių „Sraigės ant šlaito“ herojus. – „Ties manimi jis suklups“. Ir, suspaudęs rankoje skalpelį, išeina į Mišką. Aš kalbu apie tai, kad visa istorijos eiga per artimiausius 30-40 metų gali būti pakeistas įsikišus jėgoms ir stichijoms, kurios yra žymiai galingesnės už valstybę-korporaciją. Tačiau tai jau kita tema.

0 638

Lapkričio 7-ąją visame pasaulyje buvo minima Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Ne išimtis ir Rusija, kurios miestuose vyko mitingai, susirinkimai, kiti minėjimai. Maskvoje, tuo tarpu, surengtas protestinis mitingas „Raudonasis maršas 2017“, kuriame vienu pagrindinių kalbėtojų buvo ROT FRONTO (Российский Объединённый Трудовой Фронт – ROT FRONT – Rusijos Vieningasis Darbo Frontas) Maskvos vadovas, rusų komunistinio judėjimo veikėjas A. Batovas. Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos teksto lietuvišką vertimą – pagrinde liečiamos Rusijos aktualijos ne tik įdomios, bet daug kuo panašios ir į mūsiškę situaciją (žemiau žr. video iš mitingo; 01:03:24-01:14:15).

PASISAKYMAS MITINGE MASKVOJE SPALIO REVOLIUCIJOS ŠIMTMEČIO PROGA

 

Draugai, šiandien mes minime Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtmečio jubiliejų. Jau 90-aisiais, sunkios ir atkaklios kovos metais, komunistai su viltimi prisimindavo 2017-uosius metus. Komunistai tikėjo, kovojo ir vylėsi, kad didžiosios Revoliucijos šimtmetį pasitiksime socializme. Atrodė, kad iki šios šviesios datos Rusijos kapitalizmas neišgyvens.

 

Tačiau skaičių magija neegzistuoja. Šią dieną, 2017-ųjų lapkričio 7-ąją, mums švęsti nėra ko. Pasirodo, kad Rusija yra nublokšta į carizmo epochą… kažkada, kai Tarybų šalis atvėrė kosmoso amžių, tarybiniai fantastai drąsiai svajojo apie ateitį. Jie buvo tikri, kad 21-asis amžius taps susijungusios komunistinės žmonijos amžiumi. Dar daugiau, tuo tikėjo visi tarybiniai žmonės. Ir taip manyti jie turėjo objektyvų pagrindą: jie už tai pirmūniškai dirbo ir kovojo… Šiais metais daugumoje buvusių TSRS miestų atidaromos kapsulės su palinkėjimais tarybinių piliečių ainiams. Pasiųsdami šiuos linkėjimus 50 metų į priekį, jie buvo tikri, kad mes su jumis jau gyvensime komunizme, kad pasaulis nežinos karų, bado ir skurdo. Skaitai jų žodžius – ir pasidaro gėda. Gėda už mus pačius, už mūsų šalį ir liaudį. Mes neišsaugojome socializmo. Mes vėl atsidūrėme viduramžiuose. Mūsų žemėje vėl įsiveisė gubernatoriai, bajorai, žandarai, šventikai. Ir mes dabar – baudžiauninkai.

 

Kuomet komunistai demaskuoja šį režimą, įprasta kalbėti apie pašalpas, atlyginimus ir pensijas. Tai, be abejo, teisinga. Pažiūrėkit į šių metų Rusijos Federacijos biudžeto struktūrą. Jame suplanuota daugiau nei 5 trilijonai rublių pelno, kuris bus gautas, pardavus naftą ir dujas. Mūsų naftą ir mūsų dujas, privatizuotas oligarchų. Jūs savo kišenėse matėte šio pelno dalį? Aplamai, jūs kur nors šį pelną matėte? Jei ne, tuomet galite nueiti į sostinės Tverės gatvę, nuo tratuaro pažiūrėti į elitinius butikus, kur už 92000 rublių parduodami „Iphone“. Prabangos prekės solidiems ponams, šampanas „Našlė Kliko“, užsieninės vilos ir pilys – tai ir yra pelnas, gautas pumpuojant iš mūsų šalies naftą ir dujas.

 

Tačiau kalba net ne apie pinigus. Ko vertas mūsų gyvenimas?

 

Ne taip senai, šalia Tomsko, pensininkė kelias valandas laukė greitosios, bet taip ir nesulaukė. Mirė. Kai kas padūsaus: taip, pensininkų ir senimo problemos senai žinomos, tai bėda. O pats pagalvos: bet aš tai sveikas ir jaunas, su manimi taip neatsitiks.

 

Galvojate, jūsų tai nepalies? Tuomet štai jums. Maskvoje kelių policininkas buvo suvažinėtas kažkokios tai vyriausybinės mašinos su spec. numeriais. Praėjo šiek tiek laiko ir žuvusiojo motina pareiškia, kad „niekam pretenzijų neturi“. Jos sūnaus gyvybės vertė – apvali sumelė, plius naujas trijų kambarių butas Maskvoje. Ponai atsipirko. Bylą numarins, žudikas ir toliau važinės Rusijos keliais.

 

Štai taip. Kiekvieną iš mūsų gali užmušti tiesiog gatvėje ir tuo pačiu likti nenubaustu. Ir tokių atsitikimų dešimtys. Kiek jų, tokių žudikų, važinėja pro mus? Kiek jų sėdi jaukiuose, šiltuose kabinetuose ir savo „darbu“ pasirašinėja mirties nuosprendžius mūsų piliečiams?.. galvojate, juos kas nors sustabdys? Galvojate, galime šauktis jų jausmų? Galvojate, jie turi sąžinę? Kaip gi. Jie gali  jums netgi šypsotis, o vėliau nesvyruodami sunaikins. Neturi jie sąžinės. Neturi gėdos. Kapitalistai ir jų tarnai – tai žvėrys. Jų maldomis nesustabdysi. Juos sustabdys tik kova.

 

Kuo gi pasitikėti? Galbūt Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP)?.. „oficialieji komunistai“ švenčia labai brangiame viešbutyje „Renesans Maskva Monarcho centras“. Šiame režime pas juos viskas aukščiausia klase. Žmonės, kurie save vadina „Spalio paveldėtojais“,  šimtmečio proga, ruošia priėmimus  Tauridės rūmuose, rengia prašmatnius koncertus. Ir prisiekinėja ištikimybe buržuazinei Rusijai. Jiems Spalio šimtmetis – tikrai šventė. Šią dieną jie laidoja savo idėjas. Triukšmingais koncertais, garsiais šūkavimais jie maskuoja savo baimę. Baimę prieš atpildą už liaudies interesų išdavystę, visų tų, kurie tikėjo „komunistų“ žodžiu.

 

O valdžia ir toliau varo baltagvardiečių liniją. Ruošdamasi Revoliucijos jubiliejui, jie statė paminklus savo didvyriams – Kolčiakui, Vrangeliui, Manerheimui. Jie kuria ir kuria naujus filmus, prifarširuotus antikomunistiniu melu. Jie įkyriai lenda su savo monarchizmu, skiepija liaudžiai lojalumą tėveliui-carui, Šventąjam Nikolajui Kruvinajam. Plepėdami apie „susitaikymą ir susitarimą“, jie tuo pačiu atvirai duoda suprasti – jokio susitaikymo. Tai yra atvira vlasovininkų ir baltagvardiečių valdžia!

Tačiau tuo viskas nesibaigia. Kiekvieną mėnesį demokratinės Rusijos piliečiai gauna vis naujus suvaržymus. Susirinkimų laisvei, judėjimo laisvei, laisvei internete. Rusijos miestų gatvėse vis daugiau policininkų. Atsiranda padėjėjai-kazokai ir pravoslavų fundamentalistų banditai. Prieš savo liaudį vidaus kariuomenė ginkluojama naujo pavyzdžio ginklais… Kapitalistai senai išmoko Spalio pamoką. Jie gerai žino, kas nutinka, kuomet liaudis prabunda. Jie bijo ir nekenčia mūsų. Jie labai bijo, kad mes pamatysime:  saugoma banditų,  Rusijos valdžioje sėdi apgailėtina krūvelė sukčių.

 

Draugai, praėjus šimtui metų nuo Revoliucijos, mes nublokšti atgal. Pasikliauti nėra kuo. Viską reikia pradėti iš naujo. Niekas mums neduos išsilaisvinimo. Viską reikia pradėti nuo pradžių. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų! Imkite klasikų knygeles. Skaitykite, galvokite. Savo darbo vietose kovokite už savo teises. Atminkite, kad kova už socializmą prasideda nuo elementarių ir žemiškų dalykų: nuo atlyginimo, stipendijos, darbo sąlygų. Nuo savo orumo suvokimo.

 

Tieskite kelią solidarumui. Žinokite, kad jų jėga – mūsų silpnume, mūsų neorganizuotume. Atminkite, kad jie mūsų bijo!  Todėl netikėkite stebuklais – tikėkite savimi.

 

Ateitį reikia užkariauti. Duoti naują Spalį!

Šaltinis: РОТ ФРОНТ

Vertė: Senas Komunistas
Kibirkštis

0 738

Spalio revoliucija – tai siaubas, žudynės ir teroras, o josios rezultatas – Tarybų valstybė – bene didžiausia visų laikų tragedija. Bet štai jai žlugus gyvename anksčiau neregėtame laisvės ir demokratijos aukso amžiuje. Tokia tariamoji tiesa, mums peršama masinėse (dez) informacijos priemonėse „apžvalgininkais“, „istorikais“ bei „ekspertais“ prisistatinėjančių politinių prostitučių. Tos pat „tiesos“ mokomės mokyklos suole. Ją išgirstame ir universitetų, kolegijų auditorijose.

 

Visgi pats gyvenimas verčia suabejoti. Skurdas ir priespauda, krizės, nesibaigiantys karai, etniniai bei religiniai konfliktai, pabėgėlių minios, fizinis ir moralinis visuomenės išsigimimas – štai kapitalistinio pasaulio tikrovė, kuriai, anot dabarties „demokratų“ ir „istorijos pabaigos“ šauklių, jokios esminės alternatyvos nėra ir būti negali. Ar tikrai taip?

 

1917-ųjų lapkričio 7-osios, Didžiojo Spalio, įvykiai, kuomet sukilę Rusijos darbininkai ir valstiečiai, V. Lenino bolševikų partijos vadovaujami, nuvertė Laikinąją buržuazinę vyriausybę, pradėdami pergalingą socialistinę revoliuciją ir Tarybų valdžios pavidalu sukurdami pirmąją žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybę, pilniausią kada nors buvusią demokratiją, parodė tokią alternatyvą esant ne tik teorijoje, bet ir praktikoje galima.

 

Naujoji revoliucinė valstybė, 1922 m. tapusi TSRS, pirmaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais parodė, kad socializmo – visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir darbo žmonių valdžios – pagrindu netgi toks atsilikęs kraštas, kaip buvusioji carinė Rusijos imperija, galįs tapti galinga pramonine bei karine jėga, 1941-1945 m. žūtbūtinėje kovoje pajėgia įveikti kone visos Europos galybe besirėmusią vokiškojo fašizmo pabaisą.

 

Šioji valstybė realiai likvidavo buvusį skurdą ir aštriausią socialinę nelygybę, pirmoji pasaulyje pripažindama vyrų ir moterų lygiateisiškumą, praktikoje įgyvendindama nacijų lygiateisiškumo bei apsisprendimo principą ir sukurdama beprecedentę švietimo, sveikatos apsaugos bei rūpybos sistemą. Pasiekti milžiniški materialinės bei dvasinės kultūros laimėjimai. Garantuotas darbas, būstas ir orus gyvenimas – tai buvo pamatinės Tarybų šalies piliečių teisės, apie kurias šiandien didžioji dauguma kapitalizme gyvenančiųjų žmonių tegali tik pasvajoti.

 

20-ojo amžiaus viduryje šios alternatyvos, kurią tiek žodžiais, tiek darbais pademonstravo Spalio revoliucija, būta tokios įtikinamos, kad josios akivaizdoje drebėję netgi stambieji monopolininkai, buržuazinio pasaulio viešpačiai, ėmė daryti nuolaidas didžiųjų kapitalistinių šalių darbininkams, šiems atseikėdami žymesnę dalį bendrojo pyrago tiek didesnių atlyginimų, tiek socialinių garantijų bei sušvelnintų darbo sąlygų pavidalu.

Visgi istorija prieštaringa – nesisukanti ratais, bet neinanti ir tiesia linija – ji eina zigzagais, kilimais ir atkryčiais, dramatiškomis spiralėmis. Istorijos dialektika nepasigailėjo ir Tarybų valstybės – buvusi pasaulinės revoliucijos, tarptautinio komunistinio judėjimo bastionu, TSRS tapo savo pačios vidujinio išglebimo, idėjinio bei politinio nuosmukio auka.

 

Ilgametis kontrrevoliucinis procesas, įgijęs pagreitį 1956 m. chruščiovinį revizionizmą įšventinusio XX TSKP suvažiavimo išdavoje, baigėsi TSKP ir TSRS, o kartu su ja, ir visos pasaulinės socializmo sistemos žlugimu 1991-aisiais. Tuometė partinė nomenklatūra, atitolusi nuo liaudies reikalų ir sudarydama atskirą, parazitinę kastą socialistinės visuomenės viduje, po abstrakčios demokratijos priedanga uzurpavo valdžią, restauruodama kapitalizmą, išgrobstydama buvusiąją visaliaudinę nuosavybę ir tapdama tikrų tikriausia buržuazija.

 

Tragiškieji 1990-ųjų įvykiai, juos sekęs tarptautinio komunistų ir darbininkų judėjimo nuosmukis, išdavystės ir melas – visa tai iki šiolei duoda peno antikomunizmo propagandai, kurios pagrindiniu tikslu, kaip buvo, taip ir lieka istorijos klastojimas, tiesos apie TSRS ir socializmo statybą apskritai iškraipymas.

 

Pamirštama, kad TSRS gyvavusiojo socializmo, užgimusio Spalio revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo ugnyse, būta tik ankstyvosios, žemutinės pilnai taip ir neišsiskleidusios naujosios visuomenės santvarkos – komunizmo – fazės. Kokie nuostabūs gali būti laimėjimai socializmo, ką bekalbėti apie pilnutinį komunizmą, esant dabarties mokslinei-technologinei bazei, lieka retoriniu klausimu.

 

Alternatyva kapitalizmui yra. Kitoks pasaulis įmanomas. Geresnis, žmoniškesnis ir teisingesnis. Kuriame žmogus žmogui – ne vilkas ar avis, ne ponas ar vergas, bet bičiulis, draugas ir brolis. Šį pasaulį teoriškai išreiškė didieji marksizmo-leninizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas; jį praktiškai įkūnijo jaunoji Tarybų valstybė, pirmaisiais savo egzistavimo dešimtmečiais ėmusi perkėlinėti idėją į tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

 

Užtat ir regime prieš Spalio revoliuciją, prieš TSRS, prieš socializmą ir komunizmą apskritai nukreiptą juodžiausios propagandos bei istorijos klastojimo kampaniją, skirtą darbo žmonėms, darbininkams, žemdirbiams bei kūrybinei inteligentijai, ypač jaunajai kartai, suklaidinti.

 

Laimei, melo kojos – trumpos. Tiesa pati beldžiasi į liaudies gyvenimą. Žadėtąjį kapitalistinį rojų buvusiųjų tarybinių respublikų žmonės mato kaip savo ausis. Pasakos apie socialinį mobilumą, gausos bei gerovės visuomenę, klestėjimą Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, besisukant JAV kontroliuojamos pasaulio tvarkos orbitoje, taip ir lieka pasakomis. Vergiškos darbo sąlygos, turčių savivalė ir abejotinos ateities perspektyvos – tikrovė didžiulės dalies jaunimo, nekalbant apie saujelę „auksinių“ buržujų ir buožių vaikų, sudarančių būsimąjį dabarties „demokratijų“ elitą, lygesniuosius tarp lygiųjų. Neišvengiamą socialinį sprogimą atitolina masinė emigracija, viršutinių dirbančiųjų sluoksnių papirkimas atliekamais pinigais bei sėkmingai psichologinio karo pavidalu vedama masių ideologinė kontrolė.

 

Tokia tikrovė eilėje buvusiojo socialistinio bloko šalių – ne išimtis ir Lietuva. Šiomis sąlygomis klasinio, politinio liaudies sąmonėjimo proceso įsibėgėjimas yra tiktai laiko klausimas. Ilgametė antikomunistinė propaganda, prieš komunizmo šalininkus nukreiptas melas bei teisinės ir neteisinės persekiojimo priemonės nesustabdys anksčiau ar vėliau įvyksiančio komunistinės idėjos, apskritai pažangių, revoliucinių nuotaikų atgijimo. Komunistinių Didžiojo Spalio idealų jėga – jų buvime vieninteliu nuosekliu, moksliškai paremtu atsakymu į kapitalistinio pasaulio keliamas problemas, jų gyvenimiškame tikrume ir paprastume. Tai užtikrina jų nemirtingumą.

 

Naujoms kartoms teksiąs uždavinys pakelti nuo žemės ir iki galutinės pergalės nešti raudonąją socializmo-komunizmo vėliavą, gėdingai numestą šiaudiniais „patriotais“, nacionalistais arba vakarietiškais liberalais persidažiusio, buržujų klase virtusio pseudokomunistinio elito įvykdytos valdžios uzurpacijos pasėkoje. Tačiau tai neįvyksią savaime – šiojo garbingo siekio įgyvendinimas reikalausiąs milžiniško, pasiaukojančio mūsų darbo. O į klausimą, ką daryti, atsakymą turime nuo seno – jį mums davė ne sykį Lenino kartotas V. Lybknechto priesakas: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“.

 

Studijuoti – dabarties gyvenimo realijas, ekonomines, politines ir kultūrines problemas, o kartu ir tikrąją pasaulio bei Lietuvos istoriją, pažinti praeities klasinę kovą, josios laimėjimus ir pralaimėjimus, privalumus ir trūkumus; giliai bei visapusiškai įsisavinti marksizmo-leninizmo mokslą, visas jo sudedamąsias dalis – filosofiją, politekonomiją ir mokslinį komunizmą, klasių kovos teoriją, kūrybiškai taikant jį tiek teorinio pažinimo, tiek praktinio veikimo baruose.

 

Propaguoti – kelti darbo žmonių klasinį sąmoningumą, nepasitenkinimą esama padėtimi, stiprinti jų supratimą, kad išnaudojimu, priespauda, melu ir apgaule paremtas pasaulis nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, jog įmanoma gyventi kitaip, nei vartotojiškumo blizgučiais papuoštose socialinėse džiunglėse. Kad įmanomas kitoks pasaulis, paremtas tarpusavio meile ir solidarumu, sąžiningu darbu ir tikros kūrybos, tarnavimo liaudžiai, esamų ir būsimų kartų gerovei, dvasia. Drąsiai skelbti didingas komunizmo idėjas.

 

Organizuoti – marksistinius diskusijų, skaitymų bei studijų ratelius, bendraminčių, į jaunimą, moksleivius, studentus ir dirbančiuosius orientuotas kuopeles tiek politinei, tiek švietėjiškai ar sportinei laisvalaikio veiklai; bendrą, koordinuotą ir drausmingą informacijos sklaidą visomis įmanomomis priemonėmis į kuo platesnius liaudies sluoksnius. Ryšius su darbo kolektyvais, tikrų ir kovingų, o ne buržujų ar valdiškų biurokratų kišenėje nugulusių profsąjungų užuomazgas.

 

Taip dirbdami Rusijos bolševikai iš lenininės kibirkšties įžiebė liepsną, ilgainiui apėmusią kone visą pasaulį, uždegusią šviesiausiųjų žmonių širdis bei protus. Revoliucija buvo. Ji neprašė valdančiųjų ar jų sarginių šunų leidimo, bet ėjo ryžtingai ir iki galo. Lygiai ir šiandien – nors ir kitomis, bet ne mažiau sudėtingoms istorinėms sąlygoms – privalome dirbti ir siekti, kad šis darbas išplistų po visus Lietuvos kampelius.

 

Dirbti, kovoti – iki laimėsime. Taip mokė legendinis lietuvių bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis K. Požėla. Taip ir darysime. Metus iš metų, ruošdami kol kas dar neišartą, varganą dirvą, nebijodami, kad sėją nuo pjūties galėsiąs skirti nemažas laikas. Dirbsime ir kovosime – iki laimėsime. Revoliucija ne tik buvo – ji bus. Ir leidimo ji neprašys – ateis valdančiųjų neprašyta.

 

KOMUNIZMAS NUGALĖS!

Kibirkštis

0 982

Žemiau esantis tekstas buvo publikuotas 2011.03.29, tad paminėti faktai jau turi būti vardinami kaip praeitis. Kas dabar yra Libija? Drąsiai galime įvardinti, jog žlugusi valstybė, kur tarpusavyje kovoja skirtingi klanai ir neegzistuoja jokių normalių ir žmonių interesus atstovaujančių institucijų.
Perkopijuosim kelias mintis apie esamą situaciją:
„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. – Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“. Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.
„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.
„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.
Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.“

Kūlgrindos redakcija.
—————————————————-

Į mano elektroninį paštą užklydo  virtualiomis interneto platybėmis klajojantis laiškas. Jeigu tai, kas jame parašyta, yra tiesa, man teks labai rimtai suabejoti savo suvokiamo pasaulio „realumu“. Kaip ten bebūtų, mums tik atrodo, kad savo vidinį pasaulį ir vertinimus susikuriame patys, bet didele dalimi juos kuria visa aplinka – įskaitant ir tokius po internetą klajojančiu laiškus. Bet paskaitykime.

 

Prasidėjus neramumams Libijoje , nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa . Sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo „revoliucijos“ žmonių srautais. Beje,  spaudoje nuolat matydavau Libiją kaip itin baisią ir blogą šalį. Tai ir pagalvojau: o ko gi į tokią „baisią“ Libiją buvo nusitrenkę beveik 1 milijonas užsieniečių ?

Ar žinojote, kad:

BVP kiekvienam Libijos gyventojui – 14 192 JAV dolerių.

Valstybė kiekvieną pilietį nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ir pajamų per metus dotuoja 1000 JAV dolerių suma.

Bedarbio pašalpa – 730 JAV dolerių į mėnesį.

Medicinos sesers alga – 1000 JAV dolerių į mėnesį.

Kiekvienas naujagimis gauna vienkartinę Libijos Valstybės dovaną – 7000 JAV dolerių.

Jaunavedžiai gauna iš Libijos vyriausybės 64 000 JAV dolerių dovaną būstui pirkti.

Vienkartinė Valstybės parama pradedančiam nuosavą verslą – 20 000 JAV dolerių.

Dideli mokesčiai ir bet kokios rinkliavos uždrausti M. Kadafio iniciatyva.

Mokslas ir sveikatos apsauga – nemokami.

Mokslas ir stažuotės užsienyje pilnai apmokamos Libijos vyriausybės.

Daugiavaikės ir neturtingos šeimos gali apsipirkit specialiai jiems įsteigtame parduotuvių tinkle visoje Libijoje, už simbolinį antkainį pagrindinėms prekėms.

Ypatingai baudžiami tie prekybininkai, kurie bando sukčiauti ar pardavinėti produktus su praėjusiu realizavimo terminu. Tai kontroliuoja speciali policija.

Dalis vaistų gyventojams teikiami nemokami. Už vaistų falsifikavimą skiriama mirties bausmė.

Būsto nuomos nėra. Ją apmoka Libijos vyriausybė .

Gyventojams elektra teikiama nemokamai.

Libijos teritorijoje galioja „sausas įstatymas“.

Perkant išsimokėtinai automobilį ar būstą kreditus apmoka Valstybė.

Tarpininkavimas prekyboje nekilnojamu turtu uždraustas. Galimi tik tiesioginiai pirkėjo – pardavėjo santykiai.

Perkant naują automobilį pusę jo sumos dengia Valstybė.

Kariai gauna 65 procentų automobilio kainos dotaciją.

Benzino kaina – 0.14 JAV dolerio (apie 30 lietuviškų centų).

Mokytojo alga – 3000 JAV dolerių per mėnesį .

Va jums ir Kadafi…:)

Šaltinis – petrasdargis.lt

0 563

Gearóid Ó Colmáin

Pirmoji dalis

Ispanijos turtingasis Katalonų regionas išsiveržė smurtu. Po labai ginčytino referendumo dėl nepriklausomybės kur balsavo mažiau nei 40 procentų Ispanijos regionų gyventojų, Katalonijos vyriausybė pareiškė, kad ji skelbs šią savaitę savo nepriklausomybę. Didžioji dalis kairės remia Katalonijos nepriklausomybę. Faktiškai, jie teigia, kad tie kurie tam priešinasi yra Frankistai ir fašistai.

Komunistai supranta fašizmą kaip finansinės oligarchijos diktatūrą ir tokiame kontekste reikėtu žiūrėti į įvykius Ispanijoje, kalbant apie klasės aljansą už nepriklausomybės judėjimo. Tam, kad matyti ar Katalonijos nepriklausomybės judėjimas atstovauja dirbančiųjų ar kapitalo interesus, mes turime pastatyti Katalonų nacionalizmą į kapitalizmo globalios valdžios konteksto konfigūraciją.

Eurotopija

1992 m. milijardierius ir ES aktyvistas Freddy Heineken sukūrė federacinės Europos žemėlapį. Naujasis žemėlapis siūlė padalintas Europos valstijas į 75 regionus ar valstijėles kurias kontroliuoja Europos federacinė valdžia.

Idėja atkeliavo iš ekonomisto ir filosofo Leopoldo Kohr, kuris mokė Londono Ekonomikos mokykloje. Kohr atstovavo anarcho-kapitalizmo formą. Jis tikėjo, kad kuo mažesnis valstybingumas, tuo demokratiškesnės institucijos. Kohr pasiūlė sugrįžti prie Europos viduramžių mikro-valstybių kaip geriausią būdą kuriant supranacionalinę Europos federaciją.

Kohr idėjos tapo nepaprastai įtakingos Europos politikos ratuose. Transnacionaliniai finansiniai elitai nori paversta Europos Sąjungą į politinę jų galios reprezentaciją. Federacinę Europą iš mikro-valstybių kurių politiką nustato globalus elitas daro neįmanomu Europos piliečiams susivienyti prieš transnacionalinę, finansinę, valdančiąją klasę; tai yra priežastis kodėl Heinekeno žemėlapis vis labiau tampa niūria realybe visoje Europoje.

Anarcho-kapitalizmas yra būtent tai, ką toks kaip Džordžas Sorošas skatina. Ir dėl to visai nenuostabu, kodėl mes randame Sorošą tarp Katalonijos nepriklausomybės judėjimo rėmėjų.

Remiantis La Vanguardia, Sorošas taip pat finansavo anti-Euroskepticizmo ir anti-ksenofobijos maršus Barselonoje nuo 2014 m. Ironiška girdėti Katalonijos anti-rasistus „independista“ pateisinant jų atsiskyrimą nuo Ispanijos, argumentuojant, kad jie sukuria atskirą „etniškumą“, suteikiant jų sponsoriams paramą dėl masinės imigracijos ir multikultūralizmo.

Leopoldo vizija apie „maža yra gražu“ vietinės demokratijos formą yra patraukli paviršiuje; bet tokia nėra kai yra įvertinama nacionalinių-valstybių irimas yra Europos Sąjungos ilgos regionalizacijos politikos dalis: padalinant Europos valstybes į regionus, stipriai centralizuotą, technokratinę, Europos super-valstybę, kurią kontroliuoja oligarchai, tokie kaip Džordžas Sorošas.

Valstybė ir žmonės

Kaip ir visos tautinės-valstybės, Ispanija yra politinis ir Istorinis konstruktas. Franko diktatūros metu, Ispanijos regionų autonominiai judėjimai buvo represuoti. Kol Ispanijos pilietinio karo metu Franko sukilimą rėmė Britų ir Amerikiečių Imperializmas, diktatoriaus korporatistinis – tradicionalistinis, Katalikiškasis autoritarizmas netrukus tapo kliūtimi libertarams. Smulkiaburžuazinės leftistinės vertybės reikalavo sukurti neoliberalų kapitalizmą po ES diktatūra taip, kad jis atrodytu patrauklus masėms.

Vėlyvaisiais 60-taisiais Jungtinės Valstijos rėmė smulkiaburžuazinius leftistinius judėjimus visame pasaulyje nuo 1968 „revoliucijos“ Paryžiuje iki Gvazdikų Revoliucijos Portugalijoje – pačios pirmos spalvotosios revoliucijos pasaulyje. Protestuotojai Lisabonoje naudojo gvazdikų gėles tam, kad patraukti karius į savo pusę. Technika vėliau tapo metodologinėmis knygomis JAV imperializmo agentūrose, kurios siekė nuversti valdžias priešiškas jų geostrateginiams ir ekonominiams interesams.

Globalusis elitas suprato, kad Kapitalizmas krizės metu galėjo išgyventi mokslinio socializmo grėsmę tik per permanentinę revoliuciją ir naująjį žmogaus teisių ir demokratijos katekizmą – liberalios buržuazijos minties kategorijomis. Dėl to, pirmosios pasaulyje spalvotosios revoliucijos buvo matomos 1975 Portugalijoje.

Marksistas ir teoretikas Nicoas Poulantzas teisingai pastebėjo, kad konfliktas Portugalijoje buvo tarp senosios kompradorinės, kolonialistinės buržuazijos ir iškylančios vidaus buržuazijos, kuri sudarė aljansą su dirbančiųjų klase tam, kad nuversti Salazaro režimą. Bet ši klasinių jėgų konfigūracija kurios sugriovė Portugalijos Imperiją, sugriovė ją JAV imperializmo naudai. Portugalijos Imperijos darbuotojai tapo paprasčiausiai įrankiais tarp-imperinėse varžybose.

Suardant protekcionistinę, korporatyvistinę Portugalijos Imperiją, JAV kapitalizmas turėjo priėjimą prie naujų rinkų. Netrukus po Gvazdikų Revoliucijos, JAV pilnai rėmė pilietinį karą Portugalijos buvusioje kolonijoje Angoloje. Reikėjo 20 000 Kubos karių intervencijos 1975 metais tam, kad išgelbėti Angola nuo JAV neokolonializmo.

Grįžtant prie Ispanijos, JAV nebuvo per daug susirūpinusios dėl „demokratinio perėjimo“ post-Franko Ispanijoje. Frankistų ir Salazaristų fašizmas buvo naudingas JAV imperializmui 1930-taisiais kai stulbinanti TSRS proletarinės demokratijos sėkmė ir moksliškai planinga ekonomika sukėlė grėsmę klasės dominavimui pasaulyje. Bet „Sovietinė grėsmė“ buvo neutralizuota Chruščiovo revizionistų vėlyvaisiais 1950-taisiais ir anti-stalinizacijos procese. Airių komunistas Neilas Gould‘as teisingai apibūdino Chruščiovo erą kaip pilnos apimties kontrrevoliuciją.

1978 Ispanijos konstitucija davė daugeliui Ispanijos regionų nacionalinį statusą. Einant metams Ispanijoje užaugo nacionaliniai judėjimai – tame tarpe ir Katalonijoje.

Kai nedarbingumo lygiai pasiekė 50 proc. tarp Ispanijos jaunimo ir nacionalinė skola viršijo 100 proc. GDP, Ispanija yra ant kolapso skardžio stovinti tautinė-valstybė. Katalonija užima 20 proc. Ispanijos ekonomikos, ir 25 proc. Ispanijos eksporto. Ispanijos tautinė-valstybė negali tęsti savo dabartinį skolos ir nedarbingumo lygį. Jei finansiniais oligarchai nepadalins šalies, yra didelė socialinės revoliucijos grėsmė.

Iki dabar, žmonių pyktis buvo suvaldomas kvazi socialiniais judėjimais, tokiais kaip Sorošo remiama Podemos. „Podemos“ funkcija yra kontroliuoti visuomenės pyktį dėl kapitalizmo poveikių, nukreipiant dėmesį nuo to kas juos sukelia, taip užtikrinant išlaikomą buržuazinės  klasės valdžią. Vietoj to, kad kviesti proletariato diktatūrai, Podemos laiko beprasmiškus plakatus kurie sako „cambiar las cosas – pokyčiai“. Taigi štai jūs ir turite, radikaliąją revoliucinę programą socialistinei politinei ekonomikai XXI amžiuje, tai „pokyčiai“!

Yra tūkstančiai žmonių kurie protestuoja Barselonos gatvėse. Trockistai ištikti revoliucinio priepuolio kai darbuotojai streikuoja ir grasina nuversti „Ispanijos režimą“. „Revoliucija yra, jie entuziastingai, surenka vis daugiau ir daugiau „darbo klasės žmonių“.

Ispanijos pilietinio karo metu Tarybų Sąjungą rėmė legitimų Ispanijos Respublikonų vyriausybę prieš Franko fašistuojančius sukilėlius. TSRS priglaudė tūkstančius Ispanijos vaikų savo globai ir tiekė Ispanijos respublikonams ginkluotę ir tankus. Fašistų pergalė galiausiai buvo užtikrinta dėl ultra-leftistinių Trockistų ir anarchistų veiksmų kurie atsisakė prisijungti prie populiaraus fronto remti Respubliką prieš fašistų reakciją.

Vietoj to, Trockistai sabotavo ir atakavo populiarųjį judėjimą, užsimaskuojant savo reakciją revoliuciniais šūkiais apie „darbuotojų pakėlimą“. Džordžas Orvelas buvo tarp Trockistų šnipų siustų į Kataloniją Britanijos žvalgybos informuoti apie komunistus. Vėliau jis padarė karjerą skleidžiant melą ir dezinformaciją apie Staliną ir TSRS, rašant publikacijas kurias finansavo CŽV.

„Kairė“ vaidina tą patį vaidmenį šiandieną remiant imperializmo Katalonijos nepriklausomybės darbotvarkę. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro dar kartą parodė, kad jis prastai supranta klasių kovą ir globalizaciją, prisijungiant prie Ispanijos valstybės legitimių represijų pasmerkimo choro prieš nelegalų separatistinį judėjimą.

Mes jokių būdų nesakom, kad Ispanijos valdžia yra antiimperialistai. Faktiškai, gali net kolaboruoti su separatistais. Vis tiek, abi pusės atstovauja tos pačios klasės interesus, nei mes toleruojame policijos brutalumą. Bet joks tikras komunistas negali remti judėjimo, valdomo reakcijos, sukurtos padalinti darbuotojų klasę ir tarnauti imperializmo interesams. Yra didelė tikimybė, kad JAV režimo keitimo agentūros tokios kaip Centre for Applied Non-Violent Actions and Strategies (CANVAS) gali būti Katalonijos teritorijoje ir mokyti aktyvistus sekančiai globalizacijos „revoliucijai“.

Separatistų rėmėjai teigia, kad turtingoji Katalonija yra užguita Ispanijos. Nuo kada turtingieji yra užguiti varguolių?

Dabar, Sorošas ir co. nori šiek tiek daugiau „pokyčių“. Laikas padalinti Ispanijos proletariatą nukreipiant Ispanijos tautas į kvazi „nacijas“ kurias pilnai kontroliuoja korporatyvinė Europos Super-valstybė. Po Katalonijos, bus daugiau. Europos Sąjunga tyliai stebi kaip Ispanija yra plėšoma į dalis. Europa eis per krizės ir chaoso periodą. Tai yra būtinas žingsnis artėjančiam  mesianiškajam ordo ab chao.

Šaltinis.

0 878

– Mūsų indėlis  – 30 proc.pasaulinio ekonominio augimo, – pasakė Xi Jinping Pekine prasidėjusiame Kinijos Komunistų Partijos, KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) XIX suvažiavime. Partijos vadovas pabrėžė, jog išlaikydama aukštesnį, nei vidutinis, ekonomikos augimo tempą, Kinija pirmauja ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių tarpe. Per pastaruosius penkerius metus Kinijos ekonomika, mokslas, pramonė ir gynyba ženkliai sustiprėjo. O BVP nuo paskutinio suvažiavimo 2012 m. išaugo nuo 54 iki 80 trilijonų juanių (apie 12,1 trilijonų JAV $).

Greičiausi pasaulyje traukiniai, serijinė V kartos naikintuvų gamyba (tik dvi šalys įstengia tai – JAV ir Kinija), greičiausios ir toliausiai skrendančios balistinės raketos, Kinijos mokslas pagal nuorodų skaičių į jų darbus – antras pasaulyje (I-oje vietoje – JAV; III-oje – Didžioji Britanija)…

BBC analitikai ypatingai pabrėžia užtikrintą įžanginės KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) pirmininko kalbos ideologinį toną.  Xi Jinping pareiškė, kad Kinija nekopijuos užsienio politinių sistemų  ir kad komunistų partija (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) privalo priešintis bet kam, kas trukdys jai vadovauti Kinijai.

KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) lyderis pranešė, kad dėl korupcijos jau nubausta virš milijono valdininkų. Savo kalboje Xi Jinping pažymėjo, kad išskirtinius Kinijos pasiekimus lėmė naujausi laimėjimai, taikant marksizmą Kinijos sąlygomis ir atskleidžiant naujas marksizmo galimybes.

Socializmas su Kinijos ypatybėmis leido Kinijai atlikti istorinį šuolį ir tapti turtingesne bei stipresne, leidžia teikti paramą tebesivystančių šalių modernizacijai ir pasiūlyti Kinijos patirtį pasauliui.

P.S. Kinijoje moterys išeina pensijon, sulaukusios 50 m., o vyrai – 60 m.

“Kūlgrindos” red.

0 1035

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 478

(Pietų Korėjos naujienų agentūros Yonhap News 2017 rugsėjo 3 d. pranešimas)

Buvę P. Korėjos ultra kairiosios Jungtinės Pažangos Partijos (Unified Progressive Party (UPP))  nariai kuria naują partiją, kuri  atstovaus P. Korėjos darbininkus, fermerius ir neturtinguosius.

Naujosios Liaudies partijos (New People’s Party (NPP)) iniciatyvinis komitetas ketina tai oficialiai paskelbti Nacionaliniame Susirinkime. Nepriklausomi teisininkai Kim Jong-hoon ir Yoon Jong-o buvo pasirinkti kaip pirmininkas ir frakcijos lyderis atitinkamai. Abu lyderiai priklausė UPP partijai. 2014 m. teismo sprendimu UPP buvo išformuota dėl palankumo Šiaurės Korėjai ir apkaltinus, kad jos lyderiai planavo paimti valdžią Seule, jei kiltų karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Steigėjai praneša, kad partija jau užsitikrino 10 000 narių.

Ateinantį mėnesį naujoji partija ruošiasi jungtis su kita pažangia Jungtine Liaudies partija, kurios aktyviausi nariai taip pat priklausė paleistajai UPP partijai.

NPP atstovė spaudai Lee Eun-hye pasmerkė teismo sprendimą, kaip buvusios  Park Geun-hye administracijos “..antidemokratinį veiksmą..”. Taip pat ji pranešė, kad apie 70 proc. naujosios partijos narių sudaro asmenys, niekada nepriklausę jokiai kitai politinei partijai.

Partijos vadovas Kim naujienų agentūrai Yonhap News pareiškė: “Kaip darbininkų, fermerių ir neturtingųjų atstovai mes ruošiamės struktūriškai pakeisti visuomenę.”

Parengė Kūlgrinda.lt redakcija.

0 395

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 2499

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesiryš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

 

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?


– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

 

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

 

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praradusi aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijonines eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada balsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrąjį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržengia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui?

Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

 

 

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėmis „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

 

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiomis sąlygom? Geopolitinėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliuojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos industrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

 

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį balsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius duomenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

 

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

 

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

 

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

 

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

 

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžimas?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Detroitas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

 

Vertė O. P

http://www.2000.ua/