Istorija

1 1609

Ieškodami žinių, mes su jumis keliaujame pas vieną iš žymiausių šių laikų istoriką. Kalbamės su žinomu rusų mokslininku ir publicistu Andrejumi Iljičiumi Fursovu. Jis yra 1997 metais įsteigto Rusijos istorijos instituto direktorius, žinomų darbų ne vien tik apie Rusijos istoriją ir valdžią, bet ir apie kapitalizmo ideologiją, intelektualus, revoliucijas, autorius. Ypatingą dėmesį Fursovas skiria makroistorinėms krizėms.

Mes samprotaujame apie prasidedančias sutemas. Mes – liudininkai ir dalyviai krizės, kuri apėmė po TSRS žlugimo visą žmoniją.

TRIGUBA SOCIALINĖ KRIZĖ. TOKIOS DAR NEBUVO

Pradžiai atsigręžkime į praeitį. A. Fursovas išskiria tris sunkias sistemines krizes, giliai sukrėtusias žmoniją: „ilgojo“ XVI-ojo amžiaus krizę, Vakarų Romos imperijos žlugimą (antikinio pasaulio žūtį) ir aukštutinio paleolito krizę. Kiekviena iš jų turi savo tipą. Dabar mūsų laukia ketvirtoji, pati pavojingiausia ir sunkiausia. Kelianti grėsmę milijardams žmonių.

Pradėkime nuo artimiausios mums pagal laiko skalę – taip vadinamą „ilgojo XVI-ojo amžiaus“ krizę (1453-1648), kuri prasidėjo Konstantinopolio žūtimi nuo turkų osmanų smūgių ir baigėsi Vestfalijos taika, užbaigusia Trisdešimties metų karą. Šios krizės metu užgimė ir išėjo į istorinę areną kapitalizmas.

Kas nutiko šios krizės išvakarėse? XIV amžiaus viduryje Europoje nuvilnijo maro epidemijos, nusinešusios 20 milijonų aukų iš tuomet žemyne gyvenusių 60 milijonų gyventojų. Dėl to valstiečio santykiai su feodalu smarkiai pasikeitė. Juk dabar darbo rankų labai trūko ir dvarininko-senjoro valdžia susilpnėjo. 30-40 metų senjorai mėgino jėga susigrąžinti ankstesnę padėtį ir vėl priversti „juodnugarius“ paklusti. Kaip atsakas, vienas po kito kilo žemutinių sluoksnių sukilimai – tikra Europos antifeodalinė revoliucija. 1378-1382 metais nuvilnijo „baltųjų kepurių“ maištas Prancūzijoje, Voto Tailerio maištas Anglijoje, Čiompių maištas Florencijoje. Visa tai sulaužė stuburą feodalizmui.

– Sukilimai buvo numalšinti, tačiau antifeodalinė revoliucija įstūmė senjorus į socialinės gynybos situaciją, o vėlyvųjų viduramžių visuomenė pradėjo pamažu, tačiau užtikrintai vystytis „ūkininkų rojaus“ kryptimi (dar pridėčiau čionai „biurgerišką rojų“). Apie tai, kaip tai gali atrodyti, liudija XV amžiaus pradžios Paryžius, kuriame šeimininkavo kabošjenai. Tokioje situacijoje senjorai buvo tiesiog turtingais žmonėmis tarp turtingų žmonių – ir ne daugiau, – pasakoja Andrejus Iljičius.

Ir vėliau senjorams beliko tiktai viena strategija: išsaugoti savo privilegijas ir neatsidurti nei ūkininkų, nei biurgerių rojuose. Mes negalime sustabdyti permainų? Tai imkime joms vadovauti ir liksime su valdžia ir su turtais! Ir ne atsitiktinai XV amžiuje atsiranda naujos stiprios monarchijos bei mums įprasto tipo centralizuotos biurokratinės valstybės. Su šiuo procesu sutapo Amerikos atradimas, naujas darbo pasidalinimas ir XVI amžiaus revoliucija karyboje.

Rezultate iki 1648 metų feodalų luomas išvengė sunaikinimo, sugebėjęs išlaikyti valdžią ir privilegijas. Kažkas pavirto karališkų rūmų atstovais, kaip Prancūzijoje. Kažkas susimaišė su turtingais valstiečiais, kaip džentriai Anglijoje. Kaip rodo tyrimai, 90% feodalų šeimų, kurios buvo valdžioje 1453 metais, išlaikė ją ir 1648 metais. Tačiau, kovodami dėl savo privilegijų išsaugojimo, feodalai sukūrė kapitalizmą. Kaip savotišką „šalutinį efektą“. Tiesa, vyko tai didelio kraujo praliejimo, prievartos ir kančių kaina: mes regime katalikybės skilimą, protestantizmo atsiskyrimą, religinio-pilietinio karo Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje paaštrėjimą, siautėjančią inkviziciją ir šimtus tūkstančių gyvų sudegintų žmonių. Trisdešimties metų karą, sunaikinusį ketvirtadalį Vokietijos gyventojų. Ir dar milijonus žuvusių nuo bado, šalčio, ligų ir skurdo, šitų karo ir visuomeninių konfliktų palydovų.

– Vienintelė strategija išsaugoti viršūnių privilegijas, kai kyla grėsmė iš apačios, buvo sustiprinti centrinę valdžią, su kuria senjorai ne tiek kovojo, kaip mus stengiasi įtikinti XVIII-XIX amžiuje parašytos knygos, kiek rėmė, – įsitikinęs profesorius Fursovas. – Rezultatas – taip vadinami „naujieji monarchai“ antrojoje XV amžiaus pusėje (klasika – Liudvikas XI). Kur kas žiauresni už jų patriarchalinius viduramžių pirmtakus.

„Naujųjų monarchijų“ atsiradimas sutapo su Amerikos atradimu ir naujojo pasaulinio (atlantinio) darbo pasiskirstymo modelio susiformavimu. Į Europą plūstelėjo Amerikos auksas ir sidabras, atsirado papildomų lėšų investicijoms į karybą ir, kaip pasekmė, įvyko XVI amžiaus pradžios – XVII amžiaus pabaigos karinė revoliucija. Ji smarkiai pakeitė jėgų santykį viršūnių naudai. Apatinių sluoksnių socialinio puolimo banga, nuvilnijusi nuo XIV amžiaus pabaigos, nuo XVI amžiaus ėmė plūsti atgalios (lūžio momentas – valstiečių karo pralaimėjimas Vokietijoje). Prasideda ilgas viršūnių puolimas Senosios tvarkos rėmuose. Puolimą sustabdys ir pasuks atgalios tiktai prancūzų revoliucija 1789 metais. Sekanti viršūnių kontrataka prasidės tarp 1968 ir 1991 metų – mes gyvename epochoje, kuri yra ekvivalentiška Senajai santvarkai.

„Ilgojo XVI“ amžiaus krizė tapo sisteminė ir totali. Ji apėmė visas sferas – ekonomiką, socialinius santykius, valdžią, religiją, kultūrą, psichologiją. Europoje siautėjo karai ir sukilimai. Iki XVII amžiaus vidurio situacija stabilizavosi. Tai buvo jau visiškai kitas pasaulis, nei ikikrizinis, gyvavęs prieš du šimtmečius. O 90% šeimų, valdžiusių Europą 1453 metais, išlaikė savo pozicijas ir 1648 metais. Priešais mus – sisteminis transgresas, kai ankstesnės sistemos viršūnės transformavosi, mutuodamos ir sukurdamos (suprantama, nesąmoningai) naują sistemą ir išsaugo savo pozicijas, suorganizavusios progresą sau ir regresą likusiai gyventojų masei. Vėlyvojo feodalizmo sistemos krizė įdomi dviem atžvilgiais: jos baigtis buvo nulemta daugiausiai vidinių faktorių (Osmanų imperija, smarkiai įtakodama Europos reikalus, nebuvo pajėgi pakeisti sisteminio vektoriaus) ir senosios sistemos viršūnės sėkmingai „transliavo“ save į naujosios sistemos viršūnes, nors ir teko truputį pasispausti, užleidžiant vietos autsaideriams. Tolimesnė Europos istorija – tai senosios tvarkos viršūnių spaudimas iš autsaiderių pusės – buržuazinių ir antiburžuazinių tuo pat metu – 1789, 1848, 1914, 1917, 1933 metais.

Štai pirmasis sunkios dviejų epochų ribos krizės tipas – krizė, kurią sukėlė viršūnių kova dėl savo valdžios išsaugojimo naujojoje eroje. Savotiška operacija „Progresas“, valdoma revoliucija. Ir ši krizė buvo susijusi su vidiniu Europos vystymusi.

– Antrasis krizės tipas – vėlyvoji Antika, Vakarų Romos imperijos žlugimo laikai (pražuvo 476 mūsų eros metais), – tęsia mokslininkas. – Čia mes matome vidinę didžios imperijos krizę (vergvaldinės ekonomikos efektyvumo smukimas, demografinės problemos, valdančio elito degradacija), o prie to prisidėjo dar ir Didysis tautų kraustymasis: barbarų genčių bangos, užplūdusios Romą iš šiaurės ir rytų. Jos ir nušlavė imperiją. Jeigu feodalams XVI amžiuje pavyko išsaugoti valdžią ir įžengti į naują erą, tai vėlyvosios Antikos valdančiosioms grupėms to nepavyko padaryti. Ankstesnis elitas išnyko. Ypač įdomi krizė, susijusi su perėjimu iš vergvaldinės Antikos į feodalinius viduramžius. Įdomi ji tuo, kad milžiniška barbarų masė buvo demografiškai suformuota pasieniuose pačių romėnų. Kaip viskas gavosi? Germanų gentys apsigyvendavo pasieniuose Romai leidus (tokiu būdu imperija išvengdavo karų su jomis), gaudavo „federatų“ (sąjungininkų) statusą ir naudojosi imperijos kultūros vaisiais, pereidamos prie našesnio žemės ūkio. Ir audringai dauginosi. Per kelis šimtmečius tokios politikos barbarai sustiprėjo ir užgriuvo Romą, sunaikindami aukšto lygio kultūrą ir daugeliui amžių nugramzdinę dabartinę Europą į tamsos ir susiskaldymo prarają.

Čia prie jau III mūsų eros amžiaus bendros sisteminės krizės prisidėjo rimta išorinė problema – barbariška periferija, kuri vis stipriau spaudė Romą, barbarizavo ir silpnino ją. Sistemiškai ją silpnino ir krikščionybė. Silpnėjanti, pūvanti sistema buvo pakirsta barbarų. Didysis tautų kraustymasis pradėjo tamsiuosius (bet dar visai ne vidurinius) amžius. Jie prasidėjo nuo hunų ir vizigotų IV mūsų eros amžiuje ir baigėsi arabais ir normanais (VII-X a). Vėlyvoji Antika – o daugelis rimtų istorikų linkę būtent šitaip kvalifikuoti Tamsiuosius šimtmečius – turėjo barbarišką veidą, kaip ir ankstyvieji „Homeriški“) laikai. IX-X amžiuose ant vėlyvosios antikos-barbariškosios epochos griuvėsių užgimęs viduramžių pasaulis turėjo silpną perimamumą su prieš tai buvusia epocha, o feodalinė sistema – su vergvaldine. Tai pasakytina ir apie gamybinių santykių sistemą, ir apie viešpataujančias grupes, ir apie miestus. Vėlyvosios Antikos viršūnės pražuvo arba nusigyveno barbarų epochoje. Viduramžių pasaulį kūrė kiti žmonės.

Tokiu būdu vėlyvosios Antikos tipo krizė yra apibūdinama, pirma, vidinių ir išorinių faktorių kombinacija (pastarasis sudavė mirtiną smūgį). Antra – ši krizė pasižymi visišku kultūriniu ir religiniu perkodavimu – Romos visuomenės laukė barbarizacija ir krikščionizacija. Kitaip sakant – psichoistorinių virusų įsiskverbimas iš šiaurės ir rytų. Ilgojo XVI amžiaus krizė irgi turėjo labai galingą religinį aspektą, tačiau tai buvo krikščionybės vidaus reikalai. Jokia nauja sistema nepanaikino krikščionybės, nors, žinoma, protestantizmas – tai tam tikra prasme krikščionybės barbarizacija ir judaizacija. O štai Senovės Romos atveju pagonybę sunaikino krikščionybė.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną vėlyvosios Antikos krizės aspektą: antikinė sistema demografiškai išaugino barbarus savo periferijoje. Gavę leidimą apsigyventi didžiosios imperijos pakraščiuose, barbarai užsiėmė pažangesniais žemės ūkio metodais, kas leido išaugti jų skaičiui ir įsisavinti karinius ir organizacinius antikinės sistemos pasiekimus. Rezultatas: barbariškoji Didžioji Medžioklė, viena tokių, apie kurias senasis išmintingasis Kaa kalbėjo, kad po jos nebeliks nei vilkų, nei rudųjų šunų, nei smauglio, nei varliūkščio Mauglio, anei kaulelio. Arba, kaip buvo dainuojama NEP’o laikų šlageryje: „viską nušlavė galingas uraganas, ir mums su tavim beliko tik klajoti“.

Toks yra antrasis krizės tipas, kai vidinis civilizacijos nusilpimas dera su „išorinio proletariato“ antplūdžiu, su užplūdusia banga mažiau išsivysčiusių, tačiau audringai besidauginančių karingų tautų.

Tačiau sunkiausia, baisiausia ir ilgiausia iš visų mums žinomų žmonijos krizių buvo ankstyvojo paleolito – senojo akmens amžiaus krizė. Ji prasidėjo maždaug prieš 25 000 metų iki mūsų eros ir baigėsi apie 10-8 tūkst metų iki Kristaus neolito revoliucija: perėjimu nuo medžioklės ir rinkimo prie gyvulininkystės ir žemdirbystės. Šita revoliucija tapo išeitimi iš krizinės situacijos. Kame jos esmė? Rūšis „protingasis žmogus“ medžiojo gyvūnus, rankiojo vaisius ir šaknis. Mūsų tiek prisidaugino, kad paprasčiausiai išnaikinome gyvūnus ir apvalgėme didžiules planetos erdves. Maitintis nebeliko kuo, o čia dar užgriuvo ledynmetis. Prieš 25 000 metų sužlugo sistema, pagrįsta specializuota medžiokle. Prasidėjo socialinė degradacija. Suprimityvėjo menas. Gyventojų sumažėjo 75-85%. Ir kad išgyventų, žmonėms teko pereiti prie gamybinio ūkio, prisijaukinti gyvulius ir augalus, išrasti amatus. Pasiklausykime, ką apie tai sako Andrejus Iljičius:

– Pati sunkiausia, baisiausia ir ilgiausia buvo ankstyvojo paleolito krizė. Ji truko dešimt tūkstančių metų, aprėpė žymią dalį planetos ir buvo ūkinio, resursinio, ekologinio, demografinio ir socialinio pobūdžio tuo pat metu. Krizės pagrindą, kaip pažymi specialistai, sudarė nesutaikomas prieštaravimas tarp žmogaus sukurtos masinės stambių gyvūnų (megafaunos) medžioklės technikos, kuri įgalino didelį gyventojų pagausėjimą ir ribotų gamtos resursų, kurie vystantis tam ūkiniam-kultūriniam tipui ir juo pagrįstai socialinei sistemai, pasirodė besą išsemti. Rezultatas: kova dėl vietos po saule, gyventojų skaičiaus sumažėjimas, socialinė ir kultūrinė degradacija. Be to, kaip pažymi M. I. Budyko, krizė užgriuvo labai greitai ir žmonės neturėjo laiko laipsniškam perėjimui prie kitų maisto gavybos šaltinių. Kitaip sakant, turime prieš akis greitaeigę krizę, akimirksniu nutraukusią ankstesnį, šimtus tūkstančių metų trukusį „Visuomenės žaidimą su Gamta (S. Lemas).

Skausminga išeitimi iš krizės tapo neolito revoliucija, kurią paskatino tokie įvykę tarp 12 ir 9 tūkstantmečių prieš mūsų erą faktoriai kaip Viurmo apledėjimo pabaiga, Žemės ašigalių padėties pasikeitimas, kliūties Atlante, trukdžiusios Golfo srovei, išnykimas ir visa eilė kitų.

Taigi, trečiasis krizės tipas: greita viešpataujančios ūkininkavimo formos žūtis, drauge su katastrofiškais ekologiniais ir demografiniais reiškiniais, ir vedanti į socialinę degradaciją.

Lyginant su ta krize, problemų, kurias sukėlė „tamsiųjų amžių“ ir „ilgojo XVI amžiaus“ krizės yra vieni niekai. Jos kilo tam tikros nusistovėjusios sistemos rėmuose, nekeisdamos jos parametrų. Paleolito gi krizė sukūrė visiškai naują situaciją: ji atskyrė Paleolitą nuo Civilizacijos, kuri tapo priemone, padėjusia išeiti iš krizės ir sukūrė iš principo naują konstrukciją, lyginant su Paleolitu.

Į kurią gi iš tų trijų krizių panaši toji, kurios kontūrus jau galime įžvelgti? Kuri jau sėlina link šiuolaikinės žmonijos?

Mano atsakymas, deja, nelinksmas: ateinanti globalinė krizė turi savyje visų trijų minėtų krizių charakteristikas viename pakete. Tai „domino“ tipo krizė, jei jums patinka. Nugriaudės ji postkapitalistinės sistemos, aprėpusios visą pasaulį, sąlygomis. Sistemos, kuri tapo globalia. Krizė užgrius perpildytą žmonėmis planetą, turinčią didelių problemų su ekologija, resursų, vandens deficitu. Čia dar reikia pridėti siaubingą socialinę ir ekonominę poliarizaciją, egzistuojančią šiuolaikiniame pasaulyje, neregėtas masinio naikinimo ginklo atsargas.

Pirmą sykį istorijoje paleolitinio tipo krizė prasideda perpildytoje žmonėmis planetoje, prikaišiotoje visų rūšių ginkluotės. Akmens amžiuje nebuvo nei kulkosvaidžių, nei atominių bombų, nei cheminio ginklo… Nebuvo pavojingų atominių elektrinių ar chemijos pramonės, nebuvo užtvankų ir vandens saugyklų – viso to, kas, irdamas ir griūdamas, gali tapti masinio naikinimo ginklu.

Jeigu krizė ims plėtotis pagal Merfio dėsnį, „Visa, kas blogiausia, įvyksta tuo pačiu metu“, o situaciją galima bus apibūdinti Ginzburgo teoremos teiginiu „netgi išeiti iš žaidimo neįmanoma“, tai XXI amžiaus krizė bus kur kas baisesnė už paleolito krizę. Ir jeigu po jos atsiras kažkas naujo, tai tas kažkas greičiausiai visiškai skirsis nuo šiandieninės mūsų civilizacijos. Skirsis taip smarkiai, kaip mūsų civilizacija skiriasi nuo paleolito.

Suprantama, neverta savęs gąsdinti (juolab, kad baugintis jau per vėlu). Tačiau tas, kuris įspėtas, tas yra ginkluotas.“

Ištrauka iš A. Fursovas – „Globalinė krizė“

0 1771
Istorijoje kartais galima rasti įdomių paralelių ir pamokymų. Štai V m.e. amžiuje britų karalius Vortigernas pasikvietė į pagalbą anglus, saksus ir jutus su jų karo vadais Hengistu ir Horsa priešakyje. Germanai turėjo padėti britams kovoje su piktais, skotais ir romėnais, o britai savo ruožtu įsipareigojo aprūpinti germanus viskuo ko šiems reikės ir sumokėti tam tikrą užmokestį. Sumušę piktus ir skotus, anglosaksų vadai atsuko ginklus prieš pačius britus. 

0 1598

Egidijus Papečkys

1941 m. birželį Sovietų Sąjungos – Vokietijos pasienyje sklandė artėjančio karo nuojauta. Kaip niekada anksčiau, Lietuva, užgniaužusi kvapą, laukė šio karo. Nugriaudėjus pirmiesiems karo aidams lietuviai stojo į kovą su raudonuoju okupantu. Birželio sukilimas parodė pasauliui Lietuvos valią kovoti dėl Tėvynės laisvės, o Laikinosios vyriausybės paskelbimas sukėlė įsiūtį ir komunistiniams, ir nacistiniams okupantams.

0 1368
1812 metais Vokietijoje išleidžiamas brolių Grimų pasakų rinkinys, kuriame buvo galima buvo atrasti ir mįslingą pasakojimą apie ponią Holę (vok. Frau Holle)
Ponia Holė – sena, požemio pasaulyje gyvenanti moteris, kuriai krečiant savo stebuklingus patalus žemę nuklodavo sniegas.
Pasakoje porinama, kad pas senąją Holę patekusi darbšti ir geraširdė mergaitė buvo apdovanota, o pikta ir pavydi – nubausta. Kaip sakant, tradicinis, bet gana pamokantis daugelio tautų pasakose sutinkamas siužetas.
Tačiau broliai Grimai buvo ne tik pasakų kūrėjai, bet ir, visų pirma – senųjų, iš kartos į kartą perduodamų pasakų užrašinėtojai, tad ir senosios ponios vaizdinį jie pasiskolino iš savo turtingos tautosakos lobyno.
Pasaką apie frau Holę Grimai užrašė pačioje XIX a. pradžioje. Vokietijoje yra žinomi bent keli kalnai ant kurių, kaip tikėta, nuo senų senovės gyveno paslaptingoji Sniego ponia. Germanistė Erika Tomm iškėlė hipotezę, kad senasis vokiškas žodis holle (mielaširdingoji) kadaise buvo vienas iš senosios germanų deivės Frigos epitetų, kiti ją susiejo su požemio pasaulio deive Hela.
Vokiškajame liaudies folklore ponia Holė ne tik rūpinasi žiemišku sniego apklotu (kad žemė pasilsėtų), bet ir jos pabudimu po žiemos miego, pavasario atėjimu. Gimdyvės jos prašydavo jėgų bei sveikų palikuonių, buvo tikima, kad vaikams Holė dovanoja pyragus, gėles bei skanius vaisius.
Yra užrašyta pasakojimu, kad paslaptingoji sniego ponia su savimi išsiveda nekrikštytu vaikų sielas, o taip pat Kalėdų metų pasivertusi nukaršusia bei pavargusia moterimi keliauja iš sodybos į sodybą prašydama suteikti jai nakvynę ir maisto. Tiems, kad sutinką ją priglausti, Holė gausiai atsilygina, tačiau nesvetingiems ir nuvariusiems alkaną nuo slenksčio Sniego ponia žiauriai keršija. Pavyzdžiui, sudegina jų namus.
fh001

0 1190
Mūsų laikais skolininkus dažnai metų metus tampo antstoliai, o štai seniau daugelyje Europos šalių egzistavo vadinamieji skolininkų kalėjimai. Pasibaigus visiems skolos grąžinimo terminams kreditorius galėjo pareikalauti uždaryti skolininką į kalėjimą ir laikyti iki tol kol kas nors sumokės jo skolas. Taigi, kalinčiam belikdavo tikėtis, kad skolą už jį atlygins šeima, giminės, draugai, ar kokie kiti suinteresuoti asmenys.
Jeigu tokių nebuvo, skolininko likimas praktiškai visiškai priklausydavo nuo skolintojo valios. Skolintojas galėjo suteikti kalinčiajam kažkokį darbą (iki kol atidirbs) arba tiesiog palikdavo jį sėdėti kalėjime visiškai neapibrėžtą laiką. Seniau kartu su skolininku leisdavo laikyti kalėjime ir jo šeimą (senuoju papročių vyras ir jo šeima būdavo laikomi tarsi vienu vienetu), tačiau vėliau tokia „įkaitų“ praktika pradėta drausti.
Beje, skolininko padėtis nuo valstybės suimtų nusikaltėlių visgi skyrėsi tuo, kad jo kalinimu buvo suinteresuotas tik kreditorius. Tai yra, jei kreditorius išreikšdavo pageidavimą paleisti kalinį net nesumokėjus skolos, valstybė tam neprieštaraudavo. Savaime suprantama, kad ant kreditoriaus pečių gulė ir kalinio išlaikymas (vieta kalėjime, maistas, ir tt.). Kreditorius negalėjo nei mušti, nei kitaip žaloti kalinio. Skolininkų kalėjimai pradėti naikinti XIX a.

0 1184
1950 m. Memefis. Rasinės segregacijos laikai JAV. Baltiesiems ir juodiesiems skirti ne tik atskiri suoliukai parkuose, atskiros vietos viešajame transporte, atskiros prausyklos ir tualetai, bet ir nustatytos tam tikros dienos kada galima lankytis, pavyzdžiui, zoologijos sode.
Nuotraukoje „juodųjų diena“ Memfio zoologijos sode. Tą dieną baltieji ten lankytis negalėjo.