Istorija

0 1682

VOKIETIJA KETVIRTAME DEŠIMTMETYJE

Didžiulė finansinė galia leido IG vaidinti lemiamą vaidmenį Vokietijos gyvenime.

Reikia pažymėti, kad IG bosai, kaip ir kiti stambūs vokiečių pramonininkai, buvo nusistatę prieš demokratiją, iš esmės dauguma kartelio veiksmų susivedė į diktatūros įvedimą, darbininkų judėjimo bei profsąjungų slopinimą. Tai patvirtina ir koncerno vadovo Karlo Duisbergo kalba:

I.G.Farbenindustrie 21

„Mes tikimės, kad mūsų šiandien ištarti žodžiai bus įgyvendinti, kad atsiras stiprus žmogus, kuris sukurs visiems bendrą platformą… Nes jis visada reikalingas mums, vokiečiams, kaip savo laiku buvo reikalingas Bismarkas“.

Šie žodžiai buvo ištarti nacistinio perversmo išvakarėse.

Netrukus stiprus žmogus buvo surastas.

1932 SAUSIO 21

Diuseldorfas. Reino „Plieno karaliaus“ Frico Tyseno (Fritz Thyssen) rezidencija. Prie paradinio įėjimo vienas po kito privažiuoja elegantiški limuzinai. Vienas iš paskutinių privažiuoja „Mersedesas“, lydimas keturių motociklų.

Visi susirinko. Visi jie – stambiausi Vokietijos pramonininkai.

Taip įvyko Adolfo Hitlerio susipažinimas su tais, kurie valdė Vokietiją.

I.G.Farbenindustrie 22

„Stiprų žmogų“ aprūpino pinigais, reikalingais SA ir SS būrių išlaikymui, rinkiminės kampanijos finansavimui. Vienas dosniausių buvo koncernas IG Farben koncernas. Pirmas įnašas siekė 300 000 markių. Hitleris pažadėjo jiems karą, jie pažadėjo jam valdžią.

Reikia pažymėti, kad Hitlerio finansavime dalyvavo ir didžiausia JAV finansinė-pramoninė grupė Standart Oil.

I.G.Farbenindustrie 23

Šiedu stambiausi pasaulyje koncernai jau tada susitarė dėl įtakos sferų pasaulinėje chemijos rinkoje pasidalinimo.

Ištrauka iš teisiamųjų parodymų per Niurnbergo procesą: „Jie tapo gijomis juodame mirties audekle, kuris užklojo Europą… Tai žmonės, kurių niekas negali sustabdyti… Jie buvo architektai, sukūrę Vermachtą… Tai žmonės, kurie padarė įmanomą karą ir padarė jie tai dėl to, kad siekė užkariavimų…“

Šie ir kiti faktai buvo dokumentuoti jau po karo, remiantis koncerno vadovų parodymais.

Jau 1926 metais IG Farben turėjo plačius ryšius įvairiose JAV pramonės srityse. Šių ryšių koordinavimui koncernas įsteigė filialą American IG chemical corporation, kuris vėliau buvo pervadintas į General Aniline&Film (GAF).

I.G.Farbenindustrie 24

Į direktorių tarybą greta Karlo Bošo (Carl Bisch) ir Hermano Šmitco (Hermann Schmitz) įėjo Standart Oil of New Jersey (vėliau – Exxon) pirmininkas Volteris Tiglis (Walter Clark Teagle) ir National City Bank of New York (vėliau – Citibank) prezidentas Čarlzas Mičelas (Charles Edwin Mitchell).

I.G.Farbenindustrie 25

Su stambiausių Anglijos naftos trestu Imperial chemical industries jau 1932 metais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.

Yra visa eilė liudijimų, patvirtinančių, kad būtent dėka Standart Oil ir Imperial chemical industries koncernas IG galėjo sukaupti dideles aviacinio kuro atsargas nacistų karinei mašinai.

Paradoksalu, tačiau 1940 metais vokiečių lėktuvai, bombardavę prancūzų ir anglų taikius miestus, naudojo kurą, iš kurio pelnėsi anglų ir amerikiečių korporacijos ir IG vadovai.

IG Farben valdyba dar 1935 metais oficialiai iškėlė Himleriui klausimą dėl lagerio Dachau kalinių darbo panaudojimo koncerno gamyklose.

I.G.Farbenindustrie 27

Dachau maketas su gamybiniais pastatais

I.G.Farbenindustrie 28

Pats konclageris – tai teritorija dešinėje

Visa kita – tai koncerno IG gamyklos, tame tarpe AGFA chemijos fabrikai.

Aeronuotrauka kitu rakursu

I.G.Farbenindustrie 29

1940 LAPKRIČIO 23, BERLYNAS, PRINCALBERTŠTRASĖ, 8

Pastatas, pastatytas amžių sandūroje.

I.G.Farbenindustrie 30

Jokios iškabos, jokių sargybinių. Čia įsikūrusi niūriausia III Reicho įstaiga – Vyriausioji Imperijos saugumo valdyba.

Himlerio kabinete – ne visiškai įprasta draugija: civiliai apsirengę svečiai su pasimėgavimu traukia brangias cigaretes, ką tik atvežtas iš okupuotos Prancūzijos. Pirmininkauja SS reichsfiureris. Jo klausytojai – IG Farben vadovai.

Pasitarimas užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Abi pusės aršiai ginčijosi dėl būsimo Osvencimo konclagerio kalinių kainų. Apie planus kurti lagerį, chemijos tresto vadovai buvo laiku informuoti ir dabar kalba ėjo apie koncerno filialo Osvencime statybą. IG bosai pritarė SS vadovybės motyvacijai: arti esančios žaliavos ir daug „perteklinės darbo jėgos“ (t.y. kaliniai).

Klausimas tik tame, kiek tai atsieis koncernui?

Lubas siekiančiuose languose jau švito naujas rytas, kai pagaliau buvo priimtas bendras sprendimas – pastatyti netoli naujo konclagerio chemijos fabriką, eilinį IG Farben filialą. Klausimas dėl „perteklinės darbo jėgos“ lieka kol kas atviras.

Praėjus keliems mėnesiams toje pačioje Berlyno rezidencijoje vėl susirinko tie patys ponai. Dabar kalba ėjo daugiausiai apie kalinių darbą ir apie tai, kiek jiems reikia mokėti. Po ilgų debatų buvo nutarta apmokėti kalinių darbą taip: apmokytam darbininkui – 4 markės per dieną, neapmokytam – 3 markes, vaikams – 1,5 markės.

Suprantama, iš tų pinigų patys kaliniai negavo nieko, jų „algos“ buvo pervedamos į konclagerio sąskaitą.

Tame pačiame pasitarime buvo nutarta naikinti visus nedarbingus.

Po kurio laiko netoli Osvencimo, Monovice (lenkiškai – Monowice) buvo pastatyti IG gamyklos „Buna“ korpusai.

I.G.Farbenindustrie 31

I.G.Farbenindustrie 32

Konclageriuose IG organizavo specialias laboratorijas, kur su gyvais žmonėmis buvo išbandomi įvairūs cheminiai preparatai ir nuodai. Šie eksperimentai dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Profesorius, gydytojas-gineklogas Karlas Klaubergas (Carl Clauberg), gavęs tiesioginį Himlerio nurodymą, darė nusikalstamus eksperimentus, išbandydamas naujus cheminius preparatus ant moterų, konkrečiai – eksperimentavo su sterilizacija, suleidžiant nuodus į motinos organizmą ir sterilizacija rentgeno spinduliais.

I.G.Farbenindustrie 33

I.G.Farbenindustrie 34

Taip IG rengė ištisų tautų naikinimo technologijas.

1945 metų gegužės mėnuo įrašė į IG Farben metraštį žodį „Pabaiga“. Tačiau tuojau pat geraširdė ranka iš už Atlanto brūkštelėjo nedidelę, tačiau esminę pataisą: „Pirmos dalies pabaiga“.

1 1570

„Secolo d‘Italia“ autoriaus Massimo Weilbacher straipsnis, paskelbtas minėtoje svetainėje (secoloditalia.it) š.m. kovo mėn. 14 d.

 

30-ųjų metų Luizianos gubernatorius Huey Long – oligarchų nekenčiamas, bet žmonių mylimas politikas.

Komentuodami nenumatytą Donald Trump fenomeną, vietiniai (italų) komentatoriai šiek tiek nevykusiai bei paviršutiniškai sieja jį su Huey Long asmenybe. Pagal tam tikrus nerangius, bei šiek tiek miglotus apibūdinimus Trump ir Long abu yra tipiški Amerikos populistai. Tai tam tikra etiketė į kurią nerimtai žiūrima. Bet ši etiketė yra naudinga, siekiant diskredituoti idėjas arba reiškinius, kurie yra nepatogūs ir sunkiai pritaikomi prie politiškai korektiškų nuostatų.

Žinoma, Huey Long istorija neturi nieko bendro su New York milijardieriaus asmenybe (dėl savaime suprantamų priežasčių). Huey Long buvo 40-tasis Luizianos valstijos gubernatorius, taip pat JAV senatorius, taigi, potencialus Prezidento Roosevelt konkurentas per 1936 m. prezidentinius rinkimus, nužudytas 1935 m. rugsėjo mėn. 8 d., mėnesį po to, kai paskelbė savo kandidatūrą į prezidentus. Bet jo gyvenimas yra labai įdomus, nepaliekant jo banalių komentarų plotmėje.

Huey Long politinė ir žmogiška avantiūra vystėsi per maždaug vieną dešimtmetį ir buvo pilna neįprastų įvykių. Ji prasidėjo 1924 m., kai jis pirmą kartą (nesėkmingai) kandidatavo į Luizianos gubernatoriaus postą ir nutrūko 1935 m., kai buvo nužudytas. Tai buvo metai, kai Amerikoje įsivyravo draudimas parduoti alkoholinius gėrimus, kai šalį smaugė Didžioji depresija ir ją valdė Roosevelt su savo „Naujuoju kursu“. JAV kaimo vietovės buvo paženklintos masiniu skurdu, kurį meistriškai aprašė rašytojai Steinbeck ir Dos Passos (pastarasis tarp kitko asmeniškai pažinojo H. Long ir buvo jo įkvėptas parašyti savo romaną „Numeris vienas“). Tai taip pat buvo metai, kai JAV labai įdėmiai stebėjo Italijos politinę patirtį, bei fašizmo pasiekimus ekonominėje srityje.

Italijos valdžios ekonomikos receptas rėmėsi trimis elementais: stipria pramonine plėtra, kurią valdė valstybė/užsakovė, plačia viešųjų darbų programa, kuri skatino šalies modernizavimą, bei labai pažangia socialinės apsaugos sistema. Pastarąją sistemą teigiamai įvertino kaip modelį, tinkamą pritaikyti šalyje, kurią nusiaubė Prezidento Herbert Hoover neatsakingas liberalizmas ir nevykęs valdymas. Abipusis ir pozityvus fašizmo ir „Naujojo kurso“ santykis yra rimtesnių istorikų išsamiai ištirtas tiek Italijoje (Renzo De Felice), tiek JAV (James Gregor, John Diggins ir daugelis kitų).

„Tuo metu kai Amerika nesėkmingai kovojo su Didžiąja depresija, Italijos pažanga… pateikė patrauklų tiesioginės valstybės intervencijos ir planavimo pavyzdį. Palyginus Prezidento Hoover nemokšiškumą, sprendžiant ekonomikos krizę, su Italijos diktatoriaus metodais, pastarasis atrodė kaip veiklumo pavyzdys,“ rašė istorikas Diggins savo veikale „Amerika, Mussolini ir Fašizmas“. Pats Roosevelt nešykštėjo „pagyrimo žodžių dėl mūsų šalies korporatyvinės organizacijos,“ kaip skelbė vienas iš Italijos vadų Italo Balbo, grįžęs po pergalingo transatlantinio skrydžio į JAV, minint Italijos oro pajėgų dešimtmetį. Tai žinios ir patirtis gerai pažįstamos politikui Huey Long, kuris ryžtingai ėmėsi jas pritaikyti savo Luizianos valstijoje. Luizianos valstija tuomet buvo atsilikusi, nuskurdusi ir kamuojama Didžiosios depresijos. Ji taip ir liko neatsigavusi dar nuo Pilietinio karo katastrofos ir ją valdė ekonominė oligarchija („Senieji klientai“), kurie paėmė visos valstijos galią į savo rankas ir ją išnaudojo. „Senieji klientai“ bendradarbiavo su didžiosiomis naftos korporacijomis, leisdami joms naudotis gamtos ištekliais, nesidalijant nieko su valstijos gyventojų dauguma.

Long buvo genialus ir nepailstantis oratorius. Pirmą kartą išrinktas gubernatoriumi 1928 m., pritraukė pačią didžiausią balsų daugumą, pasiektą tos valstijos istorijoje. Rinkiminė pergalė buvo laimėta neįprastu būdu, naudojant tiesioginius kontaktus su rinkėjais, tuo metu laikomu revoliuciniu būdu siekiant valdžios. Ypatingas dėmesys buvo nukreiptas į Luizianos kaimo gyventojus, kuriuos kiti politikai anksčiau ignoravo. Po 15 000 mylių (24 140 km) kelionių per purvinus ir avaringus kelius, 600 masinių renginių, tūkstančiai lankstinukų, kuriuos jis asmeniškai išdalino po visą valstiją, Huey Long 1928 m. gegužės 21 d. apsirengęs savo įprastu baltu lininiu kostiumu iškilmingai prisiekė Luizianos sostinėje Baton Rouge mieste. Priesaiką stebėjo 15 000 entuziastingų rėmėjų, atvažiavusių iš visos Luizianos. Tapęs naujai išrinktu gubernatoriumi, jis ryžtingai ir be jokių skrupulų perėmė visos valstijos biurokratinę mašiną, skirdamas į svarbiausius valstijos postus savus žmones. Tokiu būdu valstijos biurokratija tapo galingu jo asmeninės valdžios instrumentu.

Po to Long pradėjo savo revoliucinę modernizavimo programą ir Luizianos valstijos gyventojų socialinės padėties gerinimą. Long nepaprastai gabiai mokėjo valdyti Luizianos įstatymų leidimo asamblėją bei išradingai pritaikydavo įstatymus ir potvarkius savo tikslams. Tokiu būdu jis galėjo žaibišku greičiu pradėti įgyvendinti milžinišką viešųjų darbų planą, skatinantį greitkelių, tiltų, ligoninių, mokyklų ir kitų mokymo įstaigų statybas. 1929 m. pabaigoje net 22 000 žmonių, t.y. 10 procentų viso šio sektoriaus darbo jėgos, jau buvo įdarbinti statant kelius ir tiltus. Tuo metu valstija turėjo mažiau nei 480 km asfaltuotų kelių ir tiktai du tiltus per Misisipės upę. Tai yra labai plati, 1 000 km ilgio upė, dalinanti Luizianos pelkėtą teritoriją į dvi dalis. Kai 1935 m. gubernatorius Long buvo nužudytas, Luiziana jau turėjo 15 000 km asfaltuotų kelių ir 111 tiltų.

Pontchartrain ežero užtvanka, jūros uosto praplėtimas, modernaus oro uosto statyba prie New Orleans miesto, dvigubai praplėsta Charity (Labdaros) ligoninė, Luizianos valstijos universiteto plėtra (studentų skaičius pakilo nuo 1 800 iki daugiau nei 6 000, dėl radikaliai sumažintų mokesčių už studijas ir valstijos stipendijų programos), medicinos fakulteto steigimas, Baton Rouge Kapitolijaus pastatymas (aukščiausias JAV pietinių valstijų pastatas ir jo galios simbolis), futbolo stadiono statyba Luizianos universiteto komandai, kuri taip pat tapo stipriu propagandos instrumentu – tai pagrindiniai valstijos modernizavimo etapai, kuriuos skatino ir įvykdė gubernatorius Long.

Jo socialinio atsinaujinimo politika buvo taip pat radikali: sveikatos sistemos reforma, mokesčių lengvatos ir finansinė parama šeimoms, moratoriumas bankų skoloms, gamtinių dujų reguliuojamomis kainomis paskirstymas po visus miestus, švietimo plėtra visais lygiais (Luizianos raštingumas buvo žemiausias visų Amerikos valstijų; vienas iš keturių suaugusių nemokėjo skaityti). Naujos valstijos mokymo įstaigos buvo sukurtos, ypač daug kaimo vietovėse. Valstija užtikrino nemokamus vadovėlius ir mokinių pavežimą. Buvo steigiamos bibliotekos ir mobilios mokyklos, taip pat kuriama suaugusiųjų neraštingumo pašalinimo programa, kurios dėka 100 000 žmonių išmoko skaityti ir rašyti (labai panaši į tą, kurią fašizmas diegė Italijos kaimo vietovėse).

Long finansavo ambicingą modernizavimo programą, įvesdamas radikalią mokesčių reformą. Mokesčių našta buvo perkelta nuo mažai pasiturinčių gyventojų sluoksnių, kuriuos anksčiau apsunkindavo visokiausiais smulkaus turto mokesčiais, ant stambiųjų žemvaldžių oligarchų bei naftos korporacijų pečių. Pirmą kartą valstija apmokestino benziną, anglį ir naftos gavybos koncesijas, kurios anksčiau buvo apmokestintos fiksuotu mokesčiu. Vietoj fiksuoto mokesčio naftininkams teko mokėti kvotas, kurios svyruodavo pagal gavybos kiekius.

Konservatyvaus elito atsako nereikėjo ilgai laukti. Tuoj prasidėjo įnirtinga spaudos kampanija, kurią skatino Standard Oil korporacija (visi valstijos dienraščiai buvo opozicijos kontroliuojami). Spauda reikalavo gubernatoriaus apkaltos dėl korupcijos, piktnaudžiavimo galia ir net šventvagiškumo. Smarki kova vyko be gailesčio, nebuvo vengta ir skaudžių smūgių. Bet gubernatoriui Long, dėka savo įprastų politinių sugebėjimų ir ryžto, pavyko blokuoti opozicijos iniciatyvas parlamente ir jo oponentų siekiai žlugo.

Sustiprėjęs po šių kovų su opozicija, Long, kuriam jo rėmėjai padovanojo „žuvų karaliaus“ pravardę, įsteigė savo dienraštį „Louisiana Progress“ (Luizianos pažanga). Jį finansavo įprastais metodais, tokiu būdu dar daugiau sustiprindamas savo populiarumą. Long nutarė kandidatuoti į JAV Senatą ir lengvai laimėjo 1931 m. kovo 4 d. rinkimus, surinkdamas 57,3 procentų balsų.

Jam taip pat pavyko kurį laiką išlaikyti gubernatoriaus postą, nors tai nebuvo suderinama su jo būsimomis pareigomis JAV Senate. 1932 m. sausio 25 d. Long pagaliau perdavė Luizianos gubernatoriaus pareigas savo vaikystės draugui Oscar K. Allen.

Tokiu būdu įžengęs į nacionalinę politiką, Huey Long iš karto ėmė remti Roosevelt, pritardamas jo nominacijai Demokratų partijos suvažiavime 1932 m. ir aktyviai dalyvaudamas jo rinkiminėje kampanijoje. Bet draugystė su Roosevelt ilgai netruko. Nors Long iš pradžių buvo įsitikinęs, kad Roosevelt ir jo „Naująjį kursą“ reikia remti, 1933 m. gale Luizianos politikas jau nutraukė ryšius su Roosevelt. Long įsitikino, kad Roosevelt vyriausybės ekonominės priemonės buvo nepakankamos ir perdėm įtakotos ekonominės bei finansinės galios interesų, kurie kenkė skaudžiausiai paveiktiems Didžiosios depresijos visuomenės sluoksniams. (Iš esmės tiktai karas leido JAV galutinai susidoroti su ekonominės krizės pasekmėmis).

Nesutarimai greitai peraugo į nuožmią kovą. Roosevelt ir Vašingtono elitas laikė Long radikaliu demagogu ir socialistu. Prezidentas vėliau net ir prasitarė, kad „Long yra vienas iš pavojingiausių Amerikos žmonių“ (kitas labai pavojingu buvo laikomas generolas Douglas MacArthur).

Huey Long paliko Demokratų partiją ir 1934 m. vasario mėn. nutarė įsteigti savo judėjimą, kurį vadino „Dalinkimės savo turtu“. „Luizianos pažanga“ pasidarė nacionaliniu dienraščiu, pavadintu „Amerikos pažanga“. Long pradėjo intensyviai naudotis radiju kaip savo masinės propagandos instrumentu. Greitai pasiekė didžiulį populiarumą nacionaliniame lygmenyje ir ypač vidurinės klasės tarpe.

 

1935 m. vasarą 27 000 „Dalinkimės savo turtu“ būrelių pritraukė 7,5 milijonus narių išbarstytų tarp visų JAV valstijų, o Long radijo programos buvo vidutiniškai klausomos 25 milijonų asmenų. Jo radijo programos redakcija gaudavo 60 000 laiškų kas savaitę (daugiau nei pats Prezidentas Roosevelt sulaukdavo).

Roosevelt ėmėsi visų įmanomų priemonių diskredituoti Long, kad sustabdytų jo judėjimo plėtrą. Long nebuvo leista dalyvauti Senato komitetų posėdžiuose, kuriuose nacionalinės valdžios finansinė parama buvo skiriama Luizianai. Nacionalinių programų valdymas Luizianos valstijoje buvo pervestas į Long oponentų rankas. JAV Prezidentas skatino pradėti tyrimus dėl menamų rinkiminių nesklandumų, liepė FBI (Federaliniam tyrimų biurui) ir Iždo departamentui smulkiai tyrinėti Long ir jo rėmėjų finansus, bandydamas kaltinti juos mokesčių mokėjimo vengimu arba korupcija, bet tai įrodyti niekada nepasisekė.

Tuo pat metu kai šalies ekonominės sąlygos toliau blogėjo, „žuvų karalius“ užliejo Senatą įstatymų iniciatyvomis panaikinti Federalinę rezervų sistemą (privatų JAV centrinį banką), reformuoti mokesčių sistemą, perskirstyti šalies turtą ir sukurti nacionalinę socialinės apsaugos sistemą. Jo pasiūlymus Demokratų partijos dauguma paprastai blokuodavo ir, kaip tarė vienas kolega senatorius: „Čia tau nepavyks prastumti net ir maldos Viešpačiui Dievui teksto.“

Sustiprėjęs dėka savo nepaprasto populiarumo, kuris jau buvo pasklidęs po visą nacionalinę teritoriją, Long 1935 m. rugpjūčio mėnesį paskelbė, kad kandidatuos kaip nepriklausomas kandidatas į JAV Prezidento postą per 1936 m. rinkimus. Deja, jo svajonei kelti iššūkį Roosevelt atviroje kovoje nebuvo lemta išsipildyti.

 

Kaip dažnai atsitinka Amerikos politikos istorijoje, nuo Lincoln iki mūsų dienų, kulkos sustabdė Huey Pierce Long, „žuvų karaliaus“, sėkmingą veiką. 1935 m. rugsėjo 8 d. 21:20 val. viename Baton Rouge kapitolijaus koridorių, Luizianos asamblėjos darbo pertraukos metu, prie Huey Long prisiartino gydytojas Carl Weiss, jo politinio oponento žentas, ir šovė tris kartus jam į krūtinę iš mažiau nei vieno metro atstumo. Sunkiai sužeistas, Long mirė po dviejų dienų nuo vidinio kraujavimo rugsėjo 10 d., sulaukęs 42 metus. Jo mirties aplinkybės niekada nebuvo pilnai išaiškintos ir nebuvo nustatyta, ar buvo žmogžudystės užsakovų ir jei jų buvo, kas jie galėjo būti.

Long ilgą laiką gaudavo grasinimus nužudyti ir todėl jis keliaudavo su ginkluota palyda. Keletą mėnesių prieš jo mirtį buvo atskleisti sąmokslai prieš jį ir net bandymai ruošti ginkluotą sukilimą Luizianoje, bet niekas iki galo nebuvo įrodyta. Jo laidotuvėse dalyvavo 200 000 žmonių. Jis palaidotas Luizianos sostinėje Baton Rouge mieste priešais Kapitolijų, kur taip pat stovi jo statula, lyg toliau stebinti ar viskas tvarkoje.

Vertė Algis Avižienis

Norintys daugiau sužinoti apie šį istorinį asmenį gali pažiūrėti dokumentinį filmą (anglų kalba).

1 3249
 I. G. Farben arba I. G. Farbenindustrie (vok. Interessen Gemeinschaft Farbenindustrie AG – Dažomųjų medžiagų pramonės interesų bendrija) – tai Vokietijos koncernų konglomeratas, susiformavęs 1925 metais.

PRADŽIA

1915 balandžio 22 dieną staiga nutilo vokiečių artilerija. Netikėtai iš vokiečių apkasų pusės, genamas lengvo pavasariško vėjelio, pajudėjo žalsvai geltonas debesėlis. Netrukus jis apgaubė sąjungininkų pozicijas. Beveik iš karto tūkstančiai žmonių ėmė raitytis nuo traukulių ir pajuto kankinantį dusulį.

Taip pirmą kartą buvo panaudotos nuodingos dujos.

I.G.Farbenindustrie 1

I.G.Farbenindustrie 2

I.G.Farbenindustrie 3

Netrukus Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vado feldmaršalo Ericho Liudendorfo (Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff) štabe buvo surengtas pasitarimas. Armijai atstovavo pats feldmaršalas. Sunkiajai pramonei – Gustavas Krupas (Gustav Georg Friedrich Maria von Bohlen und Halbach_ – vienas iš firmos „Friedrich Krupp AG Hoesch-Krupp“ įkūrėjo palikuonių. Chemmijos pramonei atstovavo firmos „Bayern AG“ vadovas Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Diusberg).

I.G.Farbenindustrie 4

Prabangus salonas-vagonas užsipildė brangių cigarų dūmais. Momento iškilmingumą pabrėžė didžiulis kaizerio portretas, pakabintas salono centre.

-Ponai. – prakalbo Liudendorfas. – Jūs jau žinote apie nuostabius dujų atakos rezultatus. Jo didenybė kaizeris pavedė man pareikšti ypatingą padėką „Bayern AG“ darbuotojams, kurie padovanojo mūsų armijai šį naują galingą ginklą. O dabar žodis suteikiamas ponui Karlui Duisbergui.

IŠ PRADŽIŲ BUVO DAŽAI

Vokiečių chemijos pramonė prasidėjo ir ėmė sparčiai vystytis 8-ame XIX amžiaus dešimtmetyje, kai buvo padaryta pradžia Vokietijos karinei ir politinei galiai. Šalies susivienijimas aplink Prūsiją, kuris įvyko dėka Bismarko, pavertė ją pirmaujančia Europoje.

1863 metais netoli Frankfurto prie Maino buvo įsteigta įmonė Hoechst.

I.G.Farbenindustrie 5

I.G.Farbenindustrie 6

Tai buvo viena nedidelė gamykla. Pirmas gaminamas produktas – purpurinės spalvos dažiklis fuksinas. Šiek tiek vėliau kompanija įgijo dėl to savo pirmą pravardę miesto gyventojų tarpe – „Raudonasis fabrikas“. Per dieną, beje, buvo pagaminami vos penki kilogramai dažiklio.

1874 metais fabrikas „pervažiavo“ vieną kilometrą į vakarus nuo savo ankstesnės vietos.

Iki 9 dešimtmečio pradžios fabrike buvo gaminami išimtinai tiktai dažai.

Nuo 1881 metų kompanija smarkiai išplėtė savo tyrimus chemijos srityje. Pradėtos gaminti neorganinės rūgštys ir vaistinės priemonės. Dėka šių kolosalių pasisekimų, Vokietija, beje, vėliau buvo pradėta vadinti „Pasaulio vaistine“.tų pačių 1863 metų rugpjūčio 1 dieną Fridrichas Bajeris (Johann Friedrich Wilhelm Adolf von Bayer) ir Karlas Duisbergas (Friedrich Carl Duisberg) įkūrė įmonę, kuri vėliau tapo pamatais koncernui IG Farben. Tai buvo nedidukas dažų fabrikėlis F. Bayer und Co“.

I.G.Farbenindustrie 7

1865 metais Liudvigshafene įsikūrė įmonė BASF (Badische Anilin&Soda Fabrik).

I.G.Farbenindustrie 8

I.G.Farbenindustrie 9

Vis didėjanti pramonės koncentracija, vidinės konkurencijos sustiprėjimas nulėmė kartelių atsiradimą.

Karlas Duisbergas, užimdamas įtakingus postus daugelio firmų valdybose ir stebėjimo tarybose, sugebėjo suburti „Vokietijos imperijos pramonės sąjungą“, kurios įtaka valstybės politikai nereikalauja jokių komentarų.

Duisbergo planai sinchronizavosi su Prūsijos militaristų planais ta prasme, kad jeigu Prūsijos generalinis štabas svajojo apie įsiviešpatavimą Europoje, tai firmos Bayer šefas skleidė Vokietijos industrijos įsiviešpatavimo pasaulyje per artimiausią dešimtmetį, idėją.

Pirmuoju žingsniu link šio tikslo jis laikė Vokietijos chemijos pramonės įmonių suvienijimą.

1904 metais iš 6 stambių kompanijų, dominavusių Vokietijos chemijos rinkoje, buvo suburtas pirmasis kartelis „Dreibund-04“. Jam priklausė Bayer, BASF ir AGFA.

I.G.Farbenindustrie 10

Praėjus dviem metams, atsirado antrasis kartelis – „Dreibund-06), kurį suarė firmos Hoechst, Cassella ir Kalle.

I.G.Farbenindustrie 11

Susiformavo dvi sąjungos, kurių kiekvienos kapitalas siekė 40-50 milijonų markių.

Būtent tuo metu pradėtas vartoti terminas IG – „Interessengemeinschaft“ – „Bendri interesai“. Vokietijoje, suprantama, būta ir daugiau stambių kartelių. Tačiau terminas IG buvo taikomas būtent dažų karteliui.

Dažų gamyba vėliau tapo svarbiausiu koncerno IG pajamų šaltiniu. Koncernas užėmė pirmaujančias pozicijas ir sintetinių medžiagų gamyboje, ir farmacijoje. Šimtai chemikų darbavosi laboratorijose, kurdami naujus cheminius preparatus. Jau prieš 10 metų iki I Pasaulinio karo IG gamyklose buvo eksperimentuojama kuriant sintetines medžiagas – dirbtinį kaučiuką, naftos, salietros pakaitalus. Karo metu šių pakaitalų gamyba vyko pilnu pajėgumu.

Vėliau vokiečiai smogė triuškinantį smūgį savo užsienio konkurentams. Ekonomine ir prekybos prasme.

Dirbtinai mažinant eksporto kainas, įperšant varžovams jiems nenaudingus susitarimus, IG sugebėjo išstumti užsienio konkurentus netgi iš jų pačių rinkų.

O pasiekimus dažų srityje netrukus pranoko pasiekimai farmacijoje.

IG chemikai sukūrė visą eilę vertingų vaistų ir organizavo jų masinę gamybą. Farmacija tapo antru chemijos industrijos ramsčiu. Tačiau prie kapitalizmo ir vaistai gali dirbti žmogaus nenaudai.

Didžioji dalis IG specialistų atradimų ilgą laiką neperžengė laboratorijų ribų, o paskui buvo panaudotos kaip priemonės gauti gigantiškus pelnus karinėje srityje.

I.G.Farbenindustrie 12

Tarkime Paulius Erlichas (Paul Ehrlich) 1910 metais atrado salvarsaną – efektyvų preparatą prieš infekcines ligas. Tapęs šio preparato monopoliniu savininku, koncernas IG nustatė gigantišką kainą, o vėliau preparato tiekimas į užsienį buvo išvis nutrauktas. Nutrūko ir kitų svarbių medikamentų eksportas, tame tarpe nuskausminimo preparatų, kurie irgi buvo vokiečių monopolija. Kartelio vadovai laikė eksporto nutraukimą karo elementu.

Neginčytina, kad šie medikamentai rimtai prisidėjo prie žmogaus sveikatos išsaugojimo ir jų gamybą stimuliavo iki to laiko, kol tai neprieštaravo IG interesams.

O štai priešingas pavyzdys – istorija su sulfato preparatais. Sulfanilamidai – tai viena efektyviausių gydymo priemonių, kokia tik yra atradęs žmogus. Šiuo metu šie preparatai išgelbsti milijonus žmonių. IG dešimtmečius slėpė šią galingą priemonę išgelbėti žmones, nes norėjo išmesti ją į rinką pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu vaistai, atrasti dar 1908 metais, pasirodė rinkoje tik 1936 metais.

Dabartiniai vokiečių istorikai apibūdina Farbenindustrie istoriją kaip „patrauklų pramoninį romaną“. Pagrindiniai herojai čionai – geraširdžiai fabrikantai, kurie nieko daugiau neveikia, kaip tik rūpinasi „visuotine gerove“. Būtent taip savo laiku išsireiškė vienas iš koncerno stebėjimo tarybos narių, kai jo paklausė, ką reiškia dvi raidės IG prieš pavadinimą „Farbenindustrie“. „Tai bendri interesai, bendradarbiavimas, darbas bendram labui“ – atsakė jis. Faktai gi liudija apie priešingą situaciją. IG įkūnija nedidelės saujelės kapitalistų, sukūrusių nusikalstamą koncerną, bendrus interesus.

TĖVYNĖS GELBĖTOJAS

I Pasaulinio karo pradžios momentu Vokietija kontroliavo 85% pasaulio chemijos rinkos.

IG sulaukė savo pilnametystės. Per patį karo įkarštį buvo žengtas didelis žingsnis link Duisbergo svajonės įgyvendinimo – vieningo kartelio, kuris aprėptų visą vokiečių chemijos pramonę sukūrimą.

„Didįjį IG Farbenindustrie pavyko sukurti tik 1916 metais karo dėka“ – rašė Duisbergas savo memuaruose, išleistuose 1933 metais.

Ir iš tiesų karinė gamyba leido susilieti šešioms stambioms chemijos firmoms į vieningą IG kartelį. Tamprūs ryšiai tarp dažų gamybos iš vienos pusės ir sprogmenų – iš kitos, pavertė IG karine prasme milžiniška jėga.

I.G.Farbenindustrie 13

Priminsime, kad chemijos produkcija pasižymi tuo, kad ją galima panaudoti patiems įvairiausiems tikslams. Pavyzdžiui, nekalta medžiaga nuo užšalimo etilendiglikolis tam tikrame jo apdorojimo lygmenyje pavirsta pavojingais nuodais – garstyčių dujomis, tą patį galima pasakyti apie amoniaką – kvapias, bespalves dujas, kurias lygiai taip pat sėkmingai galima naudoti tiek trąšų gamyboje, tiek gaminant sprogmenis.

IG tiriamieji darbai nuo pat pradžios turėjo karinius tikslus. Garstyčių dujas IG sukūrė dar 1884 metais. Kartelis seniai ruošėsi dujų karui. Prieš I Pasaulinį karą pasirašyta Hagos konvencija nepadarė įtakos IG vadovų kėslams. Gamyklos Hiohste ir Leverkuzene sukūrė dujų mokyklą, kuri ruošė karinius chemikus. IG prisiėmė sau cheminio armijos korpuso funkcijas. 1915 balandžio 22 IG dujos buvo „sėkmingai“ išbandytos Vakarų fronte. Taip užgimė terminas „cheminis karas“.

I.G.Farbenindustrie 14

Tačiau kartelio veikla buvo susijusi ir su daugeliu kitų karinių gamybų. Svarbiausia iš jų buvo sprogmenys. IG organizavo sprogmenų gamybą iš amoniako, išgauto chemiko Frico Haberio (Fritz Haber) metodu BASF laboratorijoje.

Tai įvyko 1915 rugpjūtį, kai kaizerio armija iššaudė beveik visus savo šaudmenis. „IG išgelbėjo tėvynę“ – rašė vienas iš koncerno istorijos, išleistos 1938 metais, autorių. IG dėka Vokietija sugebėjo ištempti karą dar tris metus, p paskui kapituliavo, dideliam „išgelbėtojų“ nusivylimui. O pasaulis sužinojo tiesą: IG buvo Vokietijos karinės mašinos kraujotakos sistema.

Pralaimėjimas kare, rodėsi, turėjo sužlugdyti nusikalstamus koncerno kėslus, tačiau taip tik atrodė.

Nežiūrint į okupaciją ir dalies patentų praradimą, Vokietijos ekonominės ekspansijos branduolys – chemijos pramonė – nepatyrė didesnės žalos. Monopolija dažams buvo prarasta, užtat visais kitais aspektais IG po karo tik dar labiau sustiprėjo. Po 6 metų kartelis vėl buvo pasirengęs pareikšti savo pretenzijas į pasaulinį įsigalėjimą. Tai paskatino šešių kartelio grupių galutinis susiliejimas į vieningą akcinę bendrovę IG Farbenindustrie (sutrumpintai ID Farben). Tai nutiko 1926 metais.

Monopolijos būstinė įsikūrė Kelbergerštrasėje, Frankfurte prie Maino.

I.G.Farbenindustrie 15

Kai tik markė stabilizavosi – o tai įvyko 1924 metais – į Vokietiją plūstelėjo milijardinis užsienio kreditų srautas. Aukso upė užtvindė ir chemijos tresto seifus. Dėl ko atgimęs IG galėjo atnaujinti savo pagrindinį kapitalą ir įsitvirtinti tarp kitų monopolijų „pirmojo tarp lygių“ statuse.

Drauge su Krupo firma „chemikai“ pasidalino tarpusavyje realizavimo rinką. Abu plėšrūnai nubrėžė savo „karalysčių“ ribas ir sudarė sąjungą. Vienas iš IG Farben vadovų, Karlas Bošas (Carl Bosch) tapo Krupo firmos stebėjimo tarybos nariu.

I.G.Farbenindustrie 16

Kartu su Krupais, Stinesais ir Tysenais, IG Farben pasidalino „liberalios“ Veimaro Vokietijos kontrolę 1918-1932 metų laikotarpyje.

Kartelis turėjo savo tiesioginius įgaliotinius kiekvienos buržuazinės vokiečių partijos vadovybėje, pavyzdžiui, Katalikiškojo Centro partijoje sėdėjo koncerno agentas Hansas Henrikas Lamersas (Hans Heinrich Lammers).

I.G.Farbenindustrie 17

Negana to, koncerno nariai įėjo į Veimaro Vokietijos vyriausybių sudėtis.

BASF valdybos narys Hermanas Varmboldas (Hermann Warmbold) prie kanclerio Briuningo tapo ūkio ministru. Kita svarbi persona – Puslius Moldenhaueris (Paul Moldenhauer) tapo finansų ministru. Jis tapo susitarimo tarp vyriausybės ir IG Farben, pagal kurį IG gavo 8 mln markių subsidiją, autoriumi.

I.G.Farbenindustrie 18

Tokiu būdu chemijos gigantas įsigudrino gauti didžiulius pelnus netgi visuotinės nelaimės ir krizės laikais. Kai dėl Varmboldo, tai jis prastūmė įstatymą, kuris garantavo IG azoto trąšų pardavimus. Vyriausybė netgi dalyvavo IG inicijuotame sindikato, kuris aprėpė visą šalies azoto pramonę, kūrime. Koncernui buvo suteiktos ir kitos lengvatos. Jo dažų gamyklos buvo atleistos nuo mokesčių ištisam dešimtmečiui. Trestas gavo pirmenybę tiekiant akmens anglis. Trumpiau tariant, tarp vyriausybės ir IG nusistovėjo kuo puikiausi santykiai. Trestas neliko skolingas. Daug parlamento deputatų buvo papirkti, kad tarnautų koncerno interesams.

I.G.Farbenindustrie 19

Kaip vėliau papasakojo IG direktorius Georgas fon Šnicleris (Geor August Eduard Freiherr von Schnitzler), rinkimai į Reichstagą kainuodavo koncernui po 400 000 markių per metus.

I.G.Farbenindustrie 20

IG turėjo didžiulę įtaką vyriausybės vadovams. Vienas iš trijų tresto vadovų, Hermanas Šmicas Ūhermann Schmitz) lygiagrečiai dirbo paskutinio kanclerio Briuningo patarėju.

Jau ketvirto dešimtmečio pradžioje IG Farben pasižymėjo neregėta galia netgi tarp stambių monopolijų.

Vokietijoje jam priklausė 170 gamyklų, apie 200 įmonių trestas kontroliavo užsienyje. Centrinėje Europoje koncernas praktiškai neturėjo konkurentų. Jis gamino viską: pradedant dažais, baigiant nitroglicerinu ir liuizitu. Tačiau svarbiausia produkcija buvo karinė.

Dėl to IG buvo suinteresuotas militarizacija. Sumaniai apeidami sankcijas, kurias įvedė Versalio nusiginklavimo sutartis, vokiečių monopolistai iš IG, kaip ir kiti Vokietijos pramonės banginiai, paslapčia gamino karinę produkciją. Iš 43 svarbiausių chemijos produktų, kuriuos gamino IG, 23 suvaidino lemiamą vaidmenį ginkluojant armiją, aviaciją ir karinį laivyną.

Koncerno laboratorijose buvo sukurta sintetinių degalų aviacijai ir tankams gamybos sistema, organizuota itin svarbios strateginės medžiagos – sintetinio kaučiuko – gamyba.

Su Amerikos ir Anglijos kapitalų pagalba per penkis metus – nuo 1924 iki 1929 metų – Vokietijoje buvo sukurtas galingas karinis pramoninis potencialas, kuris vėliau leido sparčiai militarizuoti šalies ekonomiką. Per šį laikotarpį buvo gauta daugiau kaip 20 milijardų markių kreditų iš užsienio. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, Vokietija užėmė 2 vietą pasaulyje pagal pramonės produkcijos realizavimą.

1 1256

Hitlerio ir Musolinio atėjimo į valdžią istorija, nacių partijos ir italų fašistų istorija – viena labiausiai saugomų Vakarų paslapčių. Nes būtent Londonas, Paryžius ir Vašingtonas pasirinko šiuos veikėjus iš daugelio kitų kandidatų ir suteikė jiems kolosalią pagalbą. Iš pradžių atvedė į valdžią, paskui suteikė resursų, pinigų ir technologijų. Paskui atidavė ištisas valstybes. Ir viskas dėl to, kad būtų pradėtas karas.

Baisus. Pasaulinis. Po kurio, pagal Breton Vudo susitarimą, doleris pagaliau taps pasauline rezervine valiuta.

Savo indėlį į nacistų pergalę įnešė ir Anglijos Banko vadovas seras Normanas Montegiu.

Seras Normanas Montegiu valdė Anglijos Banką 24 metus, pergyvenęs šiame poste 3 monarchus ir 6 ministrus pirmininkus. Žymus jis tuo, kad trečiame dešimtmetyje sukūrė schemą, pagal kurią šiandien veikia Tarptautinis valiutos fondas. Schemos esmė – įvesti totalinę ekonominę kontrolę Europos šalių atžvilgiu. Bankininkas Montegiu tvirtai vairavo Europą, iškeldamas į valdžią patogius politikus ir pašalindamas nepatogius.

„Patogiais“ anglai kažkodėl laikė ir italų fašistus bei vokiečių nacistus. Viskas kartojasi: dabartiniai įvykiai Europoje ir Amerikoje tiesiog kopija tų, kurie vyko Senajame ir Naujajame pasaulyje XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Už okeano pučiasi finansinių spekuliacijų burbulas ir kad procesas būtų kaip nors sulėtintas, kad burbulas nesprogtų, FRS didina kreditų kainą. Europoje dėl to sulėtėjo BNP augimas. Europiečiai nepatenkinti ir jų niurzgėjime užatlantės magnatai jau girdi artėjančios didžiosios depresijos atgarsius. Kad būtų kaip nors išsaugotas Amerikos ir Europos ekonomikų balansas, reikalingas išorinis reguliatorius, kažkas panašaus į šiuolaikinį TVF. Šį reguliatorių mėgina kurti du finansininkai, vadovaujantys dviem svarbiausiems pasaulio emisijos centrams. Tai – Anglijos Banko valdytojas Normanas Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Bendžaminas Strongas.

Šiuodu veikėjus vienijo ne vien darbas, bet ir dar kai kas. Strongas vadino Montegiu „mano keistuoliu balandėliu“. Kartą jų poroje pasirodė „trečias nereikalingas“ – vokiečių Reichsbanko prezidentas Jalmaras Šachtas. Kenčiantis Strongas netrukus mirė ar tai nuo džiovos, ar tai dėl meilės be atsako Montegiu. O švelni Montegiu ir Šachto draugystė truko dar labai ilgai ir vokiečių bankininkas netgi tapo savo britų kolegos anūko krikštatėviu. Būtent ši finansininkų porelė padarė pradžią finansiniam tramplinui vokiečių naciams ir asmeniniam Hitlerio skrydžiui į valdžią.

„MONTEGIU PRINCIPAS“ – GRIEBTI GELEŽINE RANKA VALSTYBES UŽ GERKLĖS

Prieš tai, kai Anglijos Bankas ėmė pumpuoti pinigus nacistams, tą patį jis padarė su fašistiniu Musolinio režimu Italijoje. 1925 metų lapkritį Italijos vyriausybė paskelbė: pasiektas susitarimas dėl Italijos Versalio skolų grąžinimo Anglijai ir JAV. Ir vos po savaitės Musolinis gavo iš Amerikos 100 milijonų dolerių neva liros stabilizavimui, o iš tikrųjų – asmeninės valdžios įtvirtinimui. Gesinti Versalio skolas galima buvo ilgai. O štai 100 milijonų dolerių, gauti iš karto su Montegiu protekcija ir dėka jo draugystės su Strongu, leido diktatoriui išspręsti begalę einamųjų problemų, tame tarpe ir susijusių su nepaklusniais italų bankininkais. Kodėl nusprendė duoti pinigų būtent Musoliniui? Todėl, kad Londonas ir Vašingtonas laikė jį figūra, kuri sugebės padengti senas skolas, o tuo pat metu prisidarys naujų.

Štai ką rašė amerikiečių ekonomistas ir geopolitikas Viljamas Engdalis savo knygoje „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir naujoji pasaulio tvarka“: „Nuo Lenkijos iki Rumunijos per visą trečią dešimtmetį vieni ir tie patys žmonės, Morganų bankas, Montegiu ir Niujorko federalinio rezervo bankas sėkmingai įvedinėjo ekonominę kontrolę daugumos kontinentinės Europos šalių atžvilgiu…“ Principas buvo paprastas: kad priverstum kreditų prisiėmusią ar anksčiau prasiskolinusią Europos valstybę anksčiau ar vėliau atsiskaityti su kreditoriais, reikia atvesti į valdžią „stiprią ranką“. Pageidautina – apskritai geležinę. Kitaip pinigų neatgausi. Tiesa, į geležinę ranką teks kartas nuo karto investuoti dolerių – kad nesurūdytų.

MONTEGIU ATVEDĖ HITLERĮ Į VALDŽIĄ, IŠPROVOKAVĘS BANKŲ KRIZĘ

Kaip atvesti į valdžią vienoje iš svarbiausių Europos šalių nelabai populiarų savo šalyje politiką, kurį anglosaksai laiko patogiu ir visiškai kontroliuojamu? Pripumpuoti jį pinigais? Tai truks ilgai ir brangiai kainuos, paprasčiau sukurti šalyje situaciją, kai tauta pati ims trokšti permainų, ir tada už Vakarų kontroliuojamą politiką nubalsuos nemokamai. Rizika ir investicijos – minimalios.

Taigi, kad Hitleris iškart taptų populiariu respektabiliu politiku, o svarbiausia, kad kartą ir visiems laikams būtų baigta su jo priešininkais, Montegiu finansinis genijus sugalvojo sudėtingą kombinaciją. Žymią dalį vokiečių kapitalo tuo metu kontroliavo žydai, kurie kategoriškai nenorėjo matyti antisemito Hitlerio prie vokiečių valstybės vairo. Vadinasi, uždavinys toks – padaryti taip, kad žydų kapitalai būtų pašalinti iš lošimo.

Manote, tai sudėtinga? Montegiu taip nemanė. Štai ką apie tai rašė Viljamas Engdalis: „Niujorkos biržos kracho 1929-1930 metais metu Vokietija užėmė unikalią padėtį tarp stambių pramoninių Europos šalių. Jos skola užsienio bankams už trumpalaikius kreditus siekė apie 16 milijardų markių. Kad būtų visiškai sugriauta vokiečių bankų sistema, pakako nedidelio stumtelėjimo. Stumtelėjo Niujorko federalinio rezervo bankas ir Anglijos Bankas. 1929 metais jie nuosekliai padidino palūkanas po dviejų metų beprecedentinių biržos spekuliacijų mažinimo linkme“. Prasidėjo masinis anglų ir amerikiečių kapitalų nutekėjimas iš Vokietijos. Ką ten nutekėjimas – per valandą sugriuvo visa vokiečių finansų sistema, palaidojusi po savimi nepaklusnius bankininkus, nenorėjusius bendradarbiauti su Hitleriu.

„MONTEGIU SĄMOKSLO“ AUKA TAPO ŠVEDŲ „DEGTUKŲ KARALIUS“

Tačiau vokiečių bankininkų „antihitlerinė koalicija“ taip paprastai pasiduoti nesiruošė. Jų atstovai įtikinėjo Reichsbanko vadovą Hansą Liuterį paimti skubų stabilizuojantį kreditą iš kitų šalių centrinių bankų. Liuteris ilgai spyriojosi, tačiau kai jį galiausiai įtikino, kreipėsi pagalbos į Normaną Montegiu. „Ir šis. – rašo Engdalis. – užtrenkė prieš mūsų nosį duris. Kaip pasekmė – krizės situacijoje Vokietijai daugiau nebebuvo iš ko paimti kredito“. Montegiu su Šachtu jau trynėsi iš pasitenkinimo rankas: susidariusioje situacijoje Hitlerio atėjimas į valdžią atrodė nebe už kalnų.

Ir visgi bankininkų „antihitlerinė koalicija“ sugebėjo dar kartą pamėginti sustabdyti nacistų ėjimą į valdžią: finansininkams pavyko įkalbėti švedų „degtukų karalių“ Ivarą Kriugerį paskolinti Reichsbankui 500 milijonų markių. „Kreditas, kurį suteikė Kriugeris kėlė nepriimtiną politinę grėsmę ilgalaikei Montegiu draugų strategijai“. – rašo toliau Engdalis. Ir su švedu teko susidoroti: 1932 metų pradžioje Kriugerį surado negyvą vieno iš Paryžiaus viešbučio numeryje. Žuvus Kriugeriui, Vokietija nebeteko vilties išsigelbėti. Ji buvo paprasčiausiai atkirsta nuo užsienio kreditų.

1 2617

Hitlerio 50-mečio iškilmės. Išskirtinis Hitlerio vadovybės dėmesys Lietuvos Kariuomenės vadui S. Raštikiui (ištraukos iš jo 1956 m. išleistų atsiminimų) *

Praėjus vos trims savaitėms po Klaipėdos krašto atplėšimo, per Vokietijos atstovą Kaune Dr. Zechliną Reicho užsienių reikalų ministeris pakvietė mane dalyvauti balandžio 20 d. Hitlerio 50 m. amžiaus sukakties proga rengiamose iškilmėse ir dideliame kariuomenės parade Berlyne. Prezidentūroje ir užsienių reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas – važiuoti į Berlyną ar ne. Buvo nutarta važiuoti…

 

Berlyno geležinkelių stoty Friedrichstrasse mus sutiko vienas vokiečių generolas ir generalinio štabo pulkininkas Schulz, kaip vokiečių kariuomenės vadovybės atstovai, be to, vokiečių užsienių reikalų ministerijos Skandinavijos ir Pabaltijo skyriaus viršininkas von Grundherr, Lietuvos atstovas Vokietijoje Škirpa ir kiti. Iš stoties buvome nuvežti į Adlon viešbutį Unter den Linden, prie kurio buvo išrikiuota pėstininkų garbės kuopą su karo orkestru mus pasitikti. Man teko priimti kuopos vado raportą, apeiti rikiuotę-frontą ir priimti suteiktą mūsų delegacijai karinę pagarbą.

 

Į iškilmes buvo privažiavusių daug delegacijų iš visų pasaulio kraštų. Kai kurių valstybių delegacijos buvo ypač didelės, pav., italų, japonų, slovakų, pietų slavų [Jugoslavijos], turkų, kai kurių Pietų Amerikos valstybių…

 

Tą pačią dieną [balandžio 19 d.] vokiečių kariuomenės vadas gen. von Brauchitsch pakvietė pietų visus delegacijoje buvusius karius. Aš buvau pasodintas tarp generalinio štabo viršininko generolo Halderio ir žinomo vokiečių šarvuočių bei tankų taktikos specialisto generolo Guderiano. Štabo viršininkas labai teiravosi apie lietuvių, ypač jaunimo ir studentų, nuotaikas lenkų atžvilgiu ir apie Vilnių, ar labai Lietuvos gyventojai jo ilgisi. Juk tuo metu vokiečiai rengėsi karui su Lenkija, todėl tokie generolo Halderio klausimai visai suprantami.

 

Balandžio 20 dieną jau anksti rytą kariuomenė pradėjo rikiuotis paradui. Plačioji Unter den Linden buvo pilna motorizuotos kariuomenės. Mane truputį stebino ant namų stogų išstatyti priešlėktuvinės artilerijos pabūklai ir sunkieji priešlėktuviniai kulkosvydžiai. Ore visą laiką patruliavo naikintuvai…

 

Tribūnos Hitleriui, vyriausybei ir svečiams buvo pastatytos Charlottenburgo plente prie Berlyno aukštosios technikos mokyklos. Tribūnos buvo abiejose plento pusėse…

 

Paradas truko apie keturias valandas. Keitėsi jungtiniai kariniai orkestrai, o visų ginklų rūšių voros vis žygiavo ir žygiavo. Iš pradžių pražygiavo karinių vėliavų batalionas. Mat, visi vokiečių kariuomenės pulkai buvo atsiuntę savo vėliavas Hitleriui pagerbti. Po vėliavų bataliono žygiavo pėstininkai, aviatoriai, parašiutininkai, jūrininkai, pėsti ir motorizuoti. Važiavo motorizuota artilerija, lengvoji, sunkioji ir sunkiausioji. Keli sunkiausios artilerijos pabūklai buvo tokio tipo ir dydžio, kokio niekas Vokietijoje dar nebuvo matęs. Pravažiavo labai daug sunkiųjų tankų. Ore skraidė naikintuvai ir sunkiųjų bombonešių eskadros…

 

Karinis paradas padarė visiems žiūrovams tikrai didelį įspūdį.

 

Pietų valgyti tą dieną iki vakaro nebuvo laiko. Adlono viešbučio administracija pasirūpino įduoti kiekvienam svečiui po gražų kišeninį paketuką. Parado metu galėjome užkąsti iš savo paketukų sausų pyragaičių, sūrio, šokolado ir patenkinti troškulį vermutu iš mažo buteliuko, buvusio kiekviename paketuke.

 

Po parado svečiai buvo paprašyti pas Hitlerį į Die Neue Reichskanzlei. Kieme kiekviena delegacija buvo sutikta išrikiuotos garbės sargybos ir būgnų garsais. Per Muschensaal buvome nuvesti į labai ilgą salę-galeriją. Visas tas pastatas,  Die Neue Reichskanzlei, kaip iš oro, taip ir viduje, buvo labai modernus, o toks stilius, nors jis ir gražus, labai greitai nusibosta ir nesudaro jokios nuotaikos. Viskas atrodė nejauku ir šalta. Iš oro ir viduje daug marmuro, bet nedaug papuošimų. Viduje brangūs paveikslai. Mažiau skulptūrų.

 

Galerijos salėje daug kas stebėjosi, kodėl prie manęs net kelis kartus priėjo vienas iš jaunesnių Hitlerio adjutantų ir nuoširdžiai kalbėjosi su manim. Jis iš karto pažino mane ir ta proga norėjo daugiau pasikalbėti, nes prieš septynerius metus mudviem teko tarnauti tame pačiame pulke vokiečių kariuomenėje, kur aš tada Stettine atlikinėjau karinį stažą. Tuomet jis tarnavo jaunesniuoju leitenantu, tik ką baigęs karo mokyklą.

 

Galerijos salėje visos delegacijos buvo išrikiuotos į vieną eilę alfabeto tvarka. Prie kiekvienos delegacijos buvo ir tos valstybės diplomatinis atstovas Berlyne. Jis turėjo pristatyti delegatus Hitleriui. Priėjęs prie manęs, Hitleris ištiesė man ranką, trumpai pasakė, kad jam esą labai malonu matyti Lietuvos delegaciją, ir nuėjo toliau sveikintis su kitomis delegacijomis.

 

Po oficialaus prisistatymo ceremonijų buvome pakviesti į kitą salę. Joje nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Visa salė prisipildė svečių. Liokajai nešiojo svečiams kavą, arbatą, vyną, stipresnius gėrimus ir smulkius užkandžius. Hitleris stovėjo salės viduje ir kalbėjosi su vienu kitu svečiu. Vokietijos užsienių reikalų ministerijos protokolo šefas Freiherr von Dornberg, labai aukšto ūgio, dviejų metrų ir kelių centimetrų, vyras, vis paprašydavo prie Hitlerio vieną ar kitą svečią iš užsienio. Kaip vienas iš pirmųjų buvau ir aš paprašytas prieiti prie Hitlerio. Ministerio Škirpos ir pulkininko Čepausko lydimas, nuėjau. Škirpa dar kartą pristatė mane Hitleriui. Jis per savo vertėja Schmidtą paklausė, kokia kalba aš kalbu. Nelaukdamas vertėjo kreipiantis į mane, aš tiesiai vokiškai atsakiau Hitleriui, kad kalbu vokiškai ir galėsiu susikalbėti be vertėjo pagalbos. Schmidt nuėjo į šalį. Hitleris, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, iš karto pradėjo maždaug taip kalbėti:

 

„Lietuvos vyriausybė labai protingai pasielgė, sutikdama geruoju grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tai buvo visiškai pribrendę, ir tas klausimas turėjo būti išspręstas. Šiam reikalui, taikai ir Lietuvai daug pasitarnavo jūsų užsienių reikalų ministeris, nes jis mokėjo įtikinti jūsų vyriausybę, kad kitoniškas sprendimas būtų buvęs labai nenaudingas Lietuvai. Jūs dabar gal dar neįvertinate šio reikalo, bet vėliau įsitikinsite. Dabar, kada tarp mūsų neliko jokių kliūčių, aš pageidauju, kad susinormuotų ir mūsų ūkiniai santykiai. Juk dabar yra nenormalu, kada Lietuva, būdama Reicho kaimynė, beveik visą savo žemės ūkio eksportą atiduoda ne Reichui, bet Anglijai.“

 

„Kaip tik dabar atvyko Lietuvos delegacija į Berlyną ūkinių derybų vesti,“ pasakė Hitleriui mūsų ministeris K. Škirpa. Hitleriui, matyti, nepatiko, kad jo kalba buvo pertraukta. Jis nieko neatsakė Škirpai ir kalbėjo su manim toliau. Dar paklausinėjo, kaip ir kur aš išmokau vokiečių kalbą, ar pažįstu Berlyną, kaip man patiko vokiečių kariuomenės paradas, kada grįšiu į Lietuvą. Palinkėjo dar paviešėti Berlyne ir šį tą pamatyti. Hitleris visą laiką kalbėjo tik pats, aš galėjau atsakyti tik į jo trumpus klausimus, šiaip neleido man išsižioti. Atsisveikinome. Milžinas protokolo šefas von Dornberg pakvietė prie Hitlerio kitą svečią, rodos, Vengrijos seną generolą. Įdomu, kad čia Hitleris rinkosi pasikalbėjimo partneriais tik užsieniečius karius. Su civiliais diplomatais jis šį kartą beveik nekalbėjo.

 

Kadangi politinėje arenoje tuo metu naujausias klausimas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas, tai ir Lietuvos delegacija Berlyne buvo savotiškas politinio dėmesio centras. Taip į ją žiūrėjo ir užsieniečiai ir patys vokiečiai. Todėl ir Hitleris teikė pirmenybę Lietuvos delegacijai. Todėl ir Hitlerio pasikalbėjimas su manim buvo ypatingai gaudomas fotografų. Viena tokia foto nuotrauka vėliau buvo iškabinta Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune.

 

Kokį įspūdį tada padarė man Hitleris? Pirmiausia atrodė, jog tai esą žmogus, su kuriuo galima kalbėtis tik apie politiką. Per pasikalbėjimą jis per daug akcentavo savo „aš, aš!“ Gavau įspūdį, kad jis iš viso vargu ar tariasi su kitais ir kad tai yra įgimto diktatoriaus, mėgstančio tik kitiems diktuoti savo valią, tipas. Kalbėjo jis paprastai, neieškodamas jokių mandagumo formų, jo kalbos stilius buvo kario, bet ne politiko ar diplomato. Iš viso atrodė, kad tai yra kieto būdo ir stiprios valios vyras, gal kiek storžieviškas ir truputį nemandagus, nekantrus, nervingas….

 

Tą patį vakarą Adlon viešbučio salėse von Ribbentrop suruošė priėmimą užsieniečiams svečiams. Tas pats von Dornberg pakvietė kažkokį Vengrijos generolą ir mane prie Ribbentropienės staliuko. Čia nuotaika buvo per daug įtempta, pasipūtusi, todėl aš pasistengiau greit nepastebimai palikti ne tik nemalonų staliuką, bet ir visą priėmimą ir grįžau į savo kambarį…

 

[Sekančios dienos] Vakare Kaizerhofo viešbutyje von Ribbentropas iškėlė svečiams iškilmingus pietus. Man buvo paskirta vieta prie pirmojo garbingiausiems svečiams stalo. Savo kaimynais turėjau darbo ministerį ir buv. Stahlhelmo organizacijos vadą Fr. Seldte ir darbo fronto vadą Dr. Ley… Čia pat sėdėjo vokiečių karo laivyno vadas admirolas Roeder [matyt turėjo omeny admirolą Erich Raeder] ir buvęs Latvijos kariuomenės štabo viršininkas generolas Hartmanis… Visi elgėsi prie stalo labai gražiai, tik vienas Dr. Ley buvo nerimtas, neramus ir per daug gėrė. Kada po pietų kitoje salėje prie atskirų staliukų buvo paduota kava, salės vidury mane sulaikė Ribbentropas ir pradėjo labai karštai politikuoti. Prie mūsų priėjo ir generolas von Brauchitsch [vokiečių kariuomenės vadas]. Ribbentrop įrodinėjo man, kad žydai, masonai ir plutokratai vedą pasaulį į naują karą. Jis daug kalbėjo apie anglus, apgailestaudamas, kad anglai, būdami giminiški vokiečiams, vis dėlto einą ne su jais, bet su vokiečių priešais. Jis ypač kaltino anglų laikraštininkus už nedraugingą propagandą prieš nacionalsocialistinį Reichą ir įtikinėjo mane:

 

„Atsiminkite, pone generole, kad karas bus, ir jei anglai politikai ir raštininkai (Schreiber) nesupras, tai garantuoju, kad tame kare pirmoji pralaimės britų imperija.“

 

Kiti diplomatai sukinėjosi aplink mus, norėdami prieiti prie Ribbentropo ir pasikalbėti su juo, bet jis vis nenorėjo paleisti manęs. Tai buvo, kaip vėliau visi spėliojo, taip pat savotiška diplomatinė demonstracija ilgiau kalbėtis su Lietuvos kariuomenės vadu, t.y. su atstovu tos valstybės, kuri be didelio konflikto išsprendė su Vokietija Klaipėdos krašto reikalą. Ši demonstracija buvo fotografuojama iš visų pusių…

 

Dar vieną dieną paviešėję Berlyne ir tos pačios garbės kuopos prie viešbučio palydėti, o stoty palydėti dar gausesnių palydovų, išvykome į mūsų mielą Kauną.

 

Traukiny gavau „Voelkischer Beobachter“ [Valdančiosios NS partijos pagrindinis dienraštis], kuriame buvo aprašytos visos buvusios iškilmės. Laikraštyje buvo ir mano dvi fotografijos – vienas mano portretas ir viena nuotrauka, vaizduojanti mano pasikalbėjimą su von Ribbentropu Kaiserhof viešbutyje. Laikraštyje buvo išspausdintos tik „svarbesnių“, kaip ten buvo parašyta, delegatų fotografijos, iš viso 6 ar 7. Lietuvos delegatas buvo patekęs net į dvi nuotraukas, nes jis, kaip „Voelkischer Beobachter“ rašė, buvęs labai įtakingas savo krašte. O man buvo aišku, kad tai buvo vėl vokiečių propagandos naujas pavyzdys, susijęs su neseniai buvusiais įvykiais Klaipėdos krašte ir su to krašto atplėšimu nuo Lietuvos ir prijungimu prie nacionalsocialistinio vokiečių Reicho. Tai buvo vokiečių propaganda, taikoma pirmiausia užsieniui.

 

 

Komentaras: Raštikio pateikti paaiškinimai, kodėl jo vadovaujama delegacija sulaukė tiek daug Reicho politinių ir karinių vadovų dėmesio neįtikina. Klaipėdos krašto prijungimas prie NS Vokietijos nebuvo pasaulio politikos dėmesio centre, kaip teigė Lietuvos Kariuomenės vadas. Didžiosios Europos valstybės neprotestavo prieš šią aneksiją; ji praėjo be rimtesnių tarptautinių incidentų ir šis įvykis nebuvo ilgai gvildenamas pasaulio spaudos puslapiuose. Tuomet kiti klausimai žymiai daugiau jaudino Europos visuomenes, o ypač Anglijos prieš tris savaites paskelbta karinės paramos deklaracija Lenkijai. Tai buvo neįprastas Londono žingsnis, kuris iš esmės suteikė Lenkijai pilną veikimo laisvę Vokietijos atžvilgiu. Anglija praktiškai įsipareigojo ginti Lenkiją, taip pat ir panaudojant karines priemones, tuo atveju, jei Varšuvai atrodytų, kad kokie nors Reicho veiksmai grėstų Lenkijos nepriklausomybei. Vokietija 1939 m. pradžioje pradėjo siūlyti derybas su Lenkija dėl jos sutikimo perleisti Gdansko/Danzigo miestą (kurį tuomet valdė Tautų lyga) Reichui. Lenkija kategoriškai priešinosi tokiam sprendimui ir prašė Anglijos bei Prancūzijos karinės paramos. Daug kam tuomet atrodė, kad šis lenkų-vokiečių konfliktas gali provokuoti dar vieną Europinį karą.

 

Raštikio apsilankymo Berlyne metu, jis patyrė Vokietijos spaudimą orientuoti Lietuvos užsienio, saugumo bei ūkio politiką į Reichą. Hitleris ir kiti civiliai bei kariniai vadai iš pradžių užuominomis kalbėjo apie galimybę Lietuvai atsiimti Vilnių tuo metu, jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Aštrėjant padėčiai šios užuominos virto raginimais, ypač po to kai rugsėjo 1 d. prasidėjo karas. Itin aktyviai veikė Kaune įsikūrę Reicho pasiuntinys Dr. Zechlinas ir vokiečių karinis atašė.

 

Visą šį procesą akylai stebėjo Lenkija, su kuria 1938 m. buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai. Jau po kelių savaičių po Raštikio vizito Vokietijoje, jis buvo pakviestas apsilankyti Lenkijoje ir susitikti su pačiais aukščiausiais kariniais ir civiliniais vadovais. Kaip rašė lenkų istorikas prof. P. Lossowski, buvo visai neaišku į kurią pusę pakryps Lietuva karinio konflikto metu. **

 

Pasak Lossowski, jaunieji lietuvių tautininkai šiek tiek nusivylę Prezidento Smetonos pasyvumu, pradėjo raginti Lietuvą užimti provokišką poziciją. Jų atstovai ir kiti provokiški autoriai pradėjo skleisti tokias mintis tautininkų leidinyje “Vairas”, kuris Lietuvai ypač kritiniu laikotarpiu buvo Smetonos valdžios laikinai sustabdytas. Apie jaunimo karingas nuotaikas Raštikis užsimena savo knygoje kalbėdamas su generolu Halderiu, kuris teiravosi apie Lietuvos jaunimo požiūrį į Vilnių. Jauniems tautininkams šiuo klausimu aktyviai pritarė Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. 1939 m. smarkiai augo Lietuvos-Vokietijos prekybiniai ryšiai. Bet visgi Lietuva, pasak Lossowski, pasirinko griežto neutralumo politiką dėl įvairių priežasčių. Viena iš svarbiausių buvo Anglijos ir Prancūzijos įspėjimai Lietuvai neprisijungti prie vokiečių karinių veiksmų atsiimant Vilnių.

 

Vokietijos pastangos įtraukti Lietuvą į savo orbitą staigiai nutrūko maždaug rugsėjo 14 d., karui dar siaučiant, kai tapo akivaizdu, kad lietuviai nerodo iniciatyvos Vilniaus atžvilgiu. Po kelių dienų Ribbentropas su Molotovu vėl susitiko dvišalės Nepuolimo sutarties derinimui ir tada Lietuva perėjo iš Vokietijos interesų zonos į sovietų. Jei Lietuva būtų parodžiusi iniciatyvą kariniais veiksmais atsiimant Vilnių, ji būtų likusi Vokietijos interesų zonoje, kaip buvo numatyta pirminėje Nepuolimo sutarties versijoje. Lietuva būtų išvengusi pirmosios sovietų okupacijos su jos visais žiaurumais, nebūtų reikėję organizuoti 1941 m. birželio sukilimo.

 

Daug kam gali atrodyti, kad Sovietų Sąjunga vis tiek būtų žiauriai nubaudusi mūsų šalį dėl tokios pozicijos. Galima tik paminėti, kad Suomija, Slovakija, Vengrija bei Rumunija buvo ypač aktyvios Vokietijos sąjungininkės karo metu ir dėl to daugiau nenukentėjo po karo nei Lietuva. Matyt sovietai su panieka žiūrėjo į Lietuvos nuolankumą bei pasyvumą ir nematė reikalo po karo tai įvertinti. Tokios valstybės-plėšrūnės daugiausia vertina ryžtą ir jėgą.

 

Paruošė: Algis Avižienis

 * „Kovose dėl Lietuvos“, išleido „Lietuvių Dienos“, Los Angeles, California

** Piotr Lossowski, “Lithuania’s Neutrality in the Polish-German War of 1939”, Acta Poloniae Historica 1980.

0 2165
Laisvieji Spartos gyventojai visiškai nevartojo alkoholio, bet jų vergai privalėjo išgerti ne mažiau kaip po keturias taures vyno per dieną. Greičiausiai dėl išsivysčiusios priklausomybės ir jos pasekmių, bet koks vergų sukilimas būdavo nesunkiai numalšinamas. Su alkoholiu siejamas ir senovės spartiečių ritualas, kurio metu jaunuoliai tapdavo kariais.
Viskas vykdavo maždaug taip: jauni vaikinai ir patyrę kariai išsirikiuodavo keturkampiu, kurio viduje stovėjo keletas vergų. Vergams duodavo gerti vyno, po kiekvienos taurės jie privalėjo atlikti įvairius pratimus su ginklu rankose. Įkaušę vergai nepataikydavo vienas į kitą, pradėdavo pykti, keiktis ir muštis, o jaunuoliai su pasibjaurėjimu stebėjo, kaip prarandamas bet koks žmogiškas pavidalas. Vėliau prisigėrusius vergus drabstydavo purvais, apspjaudydavo ir spardydavo juos kaip gyvulius. Įsisąmoninę ritualo esmę, vaikinai rungdavosi tarpusavyje, demonstruodami jėgą, vikrumą, narsą ir meistriškumą.
Laikui bėgant helenų visuomenė kiek „atsipalaidavo“: vyrams, turintiems anūkų, leista gerti skiestą vyną. Moterims ir jauniems vyrams tai buvo griežtai draudžiama, o vergams – privalu. Graikai ir makedoniečiai smerkė persus, kurie laisvai vartojo alkoholį.
Daug antikos kūrėjų aprašė kitą ritualą, kurio metu subrendusius vaikinus sodindavo už stalo, gausiai nukrauto įvairiausiais patiekalais ir gėrimais. Kitoje stalo pusėje sodindavo vergus ir jie privalėjo be saiko valgyti ir gerti. Tokiu būdu būsimieji kariai ir laisvieji Spartos piliečiai akivaizdžiai įsitikindavo apsirijimo ir girtuokliavimo žala.

0 1698
Priėmimas pas A.Hitlerį, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa

1939 m. – lemtingi Europai metai, kai kaupėsi karo grėsmės debesys ir konfliktuojančios pusės stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Žemiau pateiktas pokalbio aprašymas byloja apie Trečiojo Reicho pastangas įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkų gretas. Vėliau, paaštrėjus krizei dėl Gdansko (Danzigo) miesto statuso, Vokietija ragino Lietuvą stoti į jos pusę, jėga atsiimant Lenkijos okupuotą Vilnių. Lietuvai diplomatiniais kanalais pasiteiravus Anglijos pozicijos dėl tokio žingsnio, ji sulaukė iš pastarosios griežto įspėjimo, kad tokiu atveju Londonas paskelbtų jai karą, Lietuva atsisakė šio lemtingo žingsnio ir pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Urbšio pokalbis su Reicho Kancleriu Hitleriu (antra dalis, pabaiga)*

Slaptai Berlynas, 1939 m. gegužės 24 d.

Kad įtikinus mus su ponu Urbšiu, jog Vokietijai tikrai nėra intereso mažosioms valstybėms grasinti ir kad Vokietija gali su jomis geruoju sugyventi, papildydamos viena antrą ūkiškai, Hitleris nurodė į Vokietijos prekybinių santykių pavyzdį su Jugoslavija. Kreipdamasis į von Ribbentrop‘ą ir lyg laukdamas jo patvirtinimo, Hitleris pažymėjo, kad Jugoslavijos eksportas į Vokietiją siekiąs 75 % /?/ bendro Jugoslavijos eksporto į užsienius. Jugoslavija eksportuoja į Vokietiją beveik išimtinai tik žemės ūkio produktus, už kuriuos ši pastaroji atsilygina mašinomis ir kitokiais fabrikatais. Taip pat esą vyksta sklandžiai pasikeitimas prekėmis su Bulgarija, Šveicarija, Danija, Olandija ir t.t.
Paliesdamas Lietuvą, Hitleris pasakė, kad mes turime suprasti jog Didvalstybė /eine Grossmacht/ negalėjo buvusios padėties Klaipėdoje pakęsti. Grąžinus tą kraštą vėl prie Vokietijos, jokių kitokių ginčijamų klausimų tarp Lietuvos ir Vokietijos nebesą. Mums buvę iš vokiečių pusės pažadėta, jog bus atsižvelgta Lietuvos ūkiškų interesų Klaipėdos uoste. Pasirašius nunai sutartį, liečiančią laisvo uosto zonos sudarymą, tas pažadas nunai yra jau įvykdytas. Vokietija suinteresuota tik vienu dalyku: daugiau pirkti žemės ūkio produktų. Už tai gali aprūpinti iš savo pusės Lietuvą industrijos gaminiais, kokie jai tik būtų reikalingi. Tai, Hitlerio nuomone, atitinka abiejų valstybių ūkiškiems reikalavimams. Įtarinėjimui buk siekiama Lietuvą pavergti ekonominiai ar jai ką tai primesti nesą jokio pamato. Vokietijai esą vis tiek, kaip Lietuva pas save viduje tvarkosi…
Kalbėdamas apie Vokietijos industrijos gaminius, Hitleris pripažino, kad išoriniai jie neatrodo liuksusiniai, bet praktiškai nei kiek nėra prastesni už kitų šalių gaminius. Be to, jie yra neperbrangūs ir pilnai gali išlaikyti konkurenciją. Pavyzdžiui, vokiečių Volkswagen tekainuoja apie 1 000 RM. Nors tai yra fantastiniai pigu ir tokios žemos kainos buvo galima pasiekti tik dėka masinės gamybos, kuri mažesnėse valstybėse visai neįmanoma, Volkswagen esąs visiškai pavykęs gaminys – automobilis: suvartoja vos apie 6 litrus benzino, lengvai sustabdomas ir išardomas, taip kad motorą galima pakeisti per kokį pusvalandį laiko. Hitleris reiškė viltį, kad vokiečių Volkswagen turės didelio pasisekimo netik pačioje Vokietijoje, bet ir užsienyje…
Paliesdamas prekybą su didžiosiomis valstybėmis, Hitleris kalbėjo apie tai su pastebimu susirūpinimu. Vokietija esanti suinteresuota palaikyti prekybą su visomis šalimis. Bet, dėka 4 metų planui, ji esanti taip pat ir pasirengusi nugalėti jai iš kitų didžiųjų valstybių pusės daromas kliūtis užsienio prekybos srityje. Ūkinis Vokietijos aprūpinimas, kaip ir politinis, Hitlerio negąsdinąs ir dėl to jis dirksnių nenustosiąs. Jis žiūri į tai šaltai, kaip ledas /eiskalt/. Bet jis netoleruosiąs, kad Vokietiją kas išnaudotų. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerika pakėlusi politikos sumetimais muitą už vokiečių prekes. Bet buvę užmiršta, kad Vokietija eksportuoja į Šiaurės Ameriką mažiau, neg iš šios pastarosios importuoja. Pereitais metais buvę importuota prekių iš Šiaurės Amerikos už 600 milijonų Reichsmarkių, o eksportuota tik už 280 milijonų. Taigi balansas Šiaurės Amerikos naudai. Atsižvelgiant Šiaurės Amerikos rodomo Vokietijai nedraugingo politinio nusistatymo, Hitleris, sakė, nematąs jokio reikalo toliau rodyti Šiaurės Amerikai palankumo. Todėl įsakęs Vokietijos importą iš Šiaurės Amerikos sumažinti ligi 300 milijonų Reichsmarkių, kad jį prilyginus eksportui į tą šalį. Kas iš to turės naudos – tesprendžia apie tai pati Amerika.
Vokietijos industrija esanti viena daugiausiai išvystytų pasaulyje. Ji gali pagaminti visokių fabrikatų, kokie tik kam būtų reikalingi ir jais aprūpinti pirmiausiai tuos Vokietijos kaimynus, kurie pas save tokios industrijos neturi. Bet trūksta žaliavų, už kurias prisieina mokėti devizomis. Jų Vokietija neturi. To pasėkoje ne tik lieka neišnaudotas vokiečių industrijos potencialas, bet ir nukenčia ūkiniai Vokietijos kaimynai, suinteresuoti vokiečių industrijos gaminiais. Štai kodėl Vokietija yra priversta reikalauti kolonijų, be kurių Hitleris neįsivaizduoja sau, kaip būtų galima ūkinę Europos padėtį pagerinti. Ją padarė nepakenčiamos sąlygos, į kurias Vokietija buvo pastatyta po karo.
– Jei aš, – pasakė Hitleris, – jau anuomet būčiau buvęs Reicho Kancleris, bet ne paprastas kareivis, o Lloyd Georges būtų sėdėjęs apkasuose, kaip kareivis, tai katastrofos, kokią Vokietijai teko pergyventi, būtų buvę išvengta.
Vietoje to kad vertus Vokietiją stvertis ginklavimosi, kuris nėra produktyvus, būtų iš priešingų Vokietijai valstybių pusės buvę protingiau ir ekonomiškiau pasielgta, grąžinus jai geruoju tai, kas nuo jos neteisėtai buvo jėgos pagalba atplėšta. Kad tai būtų buvę rentabiliškiau, parodo faktas jog Vokietija daug ką vis tiek atgavo… Bet šito demokratinių valstybių vyrai nenori suprasti. Kuria prieš Vokietiją koaliciją ir tuo būdu verčia jį, Hitlerį, toliau didinti savo ginkluotąsias pajėgas, ką jis ir darysiąs. Vokietija nori taikos, bet bauginimams nepasiduosianti. Hitleris padarė tikrai lojalius pasiūlymus Lenkijai, tikėdamasis esamus tarp abiejų valstybių ginčus dėl Dancigo ir susisiekimo su Rytų Prūsija išspręsti savitarpio susitarimo keliu. Pasiūlymai, Hitlerio nuomone, buvę Lenkijai labai palankūs. Jam buvę nelengva tai padaryti, kadangi priklausiusiose seniau Vokietijai provincijos likę apie 2 milijonų vokiečių… Bet suprasdamas geopolitinę Lenkijos padėtį, kuri yra realybė, Hitleris, vardan sugyvenimo su Lenkija, kaip kaimynine valstybe, buvo sutikęs vokiečių tautinės mažumos problemos nejudinti. Bet Lenkija jo /Hitlerio/ pasiūlymus atmetė. Padrąsinta savo susitarimu su Anglija, ji pasidarė nesukalbama. Lenkai esą yra užsikrėtę manija didybės ir neteko nuovokos apie realybę. Ji planuoja užimti Rytų Prūsiją, Pomeraniją, dalį Silezijos. Hitleris tvirtino, kad lenkams taip lengvai nesiduos. Jis ėmesis priemonių paruošti įtvirtinimams ir Vokietijos Rytų sienoms saugoti. Vokietijai daromas priekaištas, kad paėmė Slovakiją savo globon ir įtarinėjama būk Vokietija siekia Slovakiją paglemžti ir per ją grasinti Lenkijai… Tai esąs visai neturtingas kraštas, vienintelis jos turtas, tai miškas, kurio slovakai negi ės /nicht anfressen koennen/. Ji to gali gauti iš Slovakijos susitarimo keliu. Bet kad iš lenkų pusės grasinama maršu į Berlyną. Hitleris negalįs nesiimti saugumo priemonių iš Slovakijos pusės, kuri yra bejėgi…
Liedamas toliau savo pyktį ant Lenkijos Hitleris išdidžiai pasakė, kad, jei lenkai mano, jog žygis į Berlyną būtų tik maršas, tai jis juos kviečia tai padaryti. Bet neabejojąs, kad lenkai skaudžiai apsiriksią. Lenkija neturi pamiršti, kad Didžiojo Karo metu ne lenkų, bet vokiečių kareiviai iškovojo Lenkijos valstybę. Pasiremiant melaginga, prieš Vokietiją nukreipta, propaganda, Lenkija įvykdžiusi pas save daliną mobilizaciją ir mananti, kad tuo jį, Hitlerį, išgąsdisianti. Hitleris, sakė, to nebijąs ir iš savo pusės nei vieno atsarginio nepašaukęs. Prieš lenkus jam užteksią vien to, ką Vokietija turi taikos metu garnizonuose. Jo dirksniai esą nepaveikiami /unerschuetterlich/. Jei pusiau mobilizuotos kariuomenės laikymas sudarąs lenkams smagumo /macht Spass/, tat tatai esąs jos dalykas. Hitleris sakė jo tai nei kiek nejaudina ir jis nesuka sau galvos kiek lenkams tai kainuotų… Jis esąs visai ramus ir galįs palaukti. Jis tik apgailestaująs, kad lenkai leido save kitiems suklaidinti ir nebesugeba realistiškai galvoti apie sunkią padėtį, kurion jie įmanevravo Lenkiją.
Hitleris per visą audiencijos laiką kalbėjo beveik vienas pats, lyg siekdamas mudu su ponu Urbšiu įtikinti, kad visi klysta ir kad tik jis vienas yra neklaidingas. Jis kalbėjo gana temperamentingai, kartas nuo karto šiek tiek pakeldamas balsą. Jo veide buvo galima pastebėti tam tikro nervingumo, bet šiaip jis atrodė energingas ir pasiryžęs prie viso ko.
Audiencija užsitęsė apie 45 min. laiko.
K. Škirpa
Įgaliotas Ministras

* Paimta iš istoriko Algimanto Kasparavičiaus ”Lietuva 1938-1939 m., Neutraliteto Iliuzijos,“ Baltos Lankos, 2010 m.

Paruošė Algis Avižienis

0 1759

1939 m. – lemtingi Europai metai, kai kaupėsi karo grėsmės debesys ir konfliktuojančios pusės stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Žemiau pateiktas pokalbio aprašymas byloja apie Trečiojo Reicho pastangas įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkų gretas. Vėliau, paaštrėjus krizei dėl Gdansko (Danzigo) miesto statuso, Vokietija ragino Lietuvą stoti į jos pusę, jėga atsiimant Lenkijos okupuotą Vilnių. Lietuvai diplomatiniais kanalais pasiteiravus Anglijos pozicijos dėl tokio žingsnio, ji sulaukė iš pastarosios griežto įspėjimo, kad tokiu atveju Londonas paskelbtų jai karą, Lietuva atsisakė šio lemtingo žingsnio ir pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Urbšio pokalbis su Reicho Kancleriu Hitleriu (pirma dalis)*

Slaptai, Berlynas, 1939 m. gegužės 24 d.
Turiu garbės pranešti, kad š.m. gegužės 21 d.. Reicho Kancleris Hitleris, proga pasirašytų gegužės 21 d. su Vokietija prekybos ir laisvo uosto zonos Klaipėdoje susitarimų, suteikė ponui Užsienių Reikalų Ministrui J. Urbšiui audienciją, be jokios iniciatyvos iš mūsų pusės.
Ponas Urbšys buvo priimtas su visomis aukštiems užsienio svečiams taikomomis pagarbomis, prisilaikant čionykščio protokolo nuostatų. Jį palydėjau aš ir vokiečių delegacijos buvusiose lietuvių vokiečių derybose pirmininkas ponas Dr. Schnurre, bet šis pastarasis pačioje audiencijoje pas Hitlerį nedalyvavo.
Audiencija buvo numatyta 18 val. Nuvykus paskirtu laiku į Prezidentūros rūmus /Neue Reichskanzlei/ teko betgi gerokai palaukti nemažiau kaip pusvalandį laiko. Mat prieš tai Hitleris priėmė Italijos Užsienių Reikalų Ministrą Ciano, su kuriuo užsikalbėjo ilgiau, negu buvo numatyta. Drauge su mumis tame pačiame kambaryje laukė Italijos Ambasadorius Berlyne Attolico, Vokietijos Ambasadorius Romoje von Mackensen ir keleta Prezidentūros ir Ausamto pareigūnų bei Hitlerio adjutantų.
Grafui Ciano išėjus, pasirodė Prezidento Raštinės vedėjas /Chef der Reichspraesidialkanzlei/ Ministras Dr. Meissner, kuris, kreipdamasis į poną Urbšį, pranešė, kad Fuehreris prašo jį pas save. Vienkart man buvo pasakyta, kad galiu poną Urbšį palydėti.
Įėjus į audiencijos salę, radome Hitlerį stovinti salės viduryje; greta jo stovėjo Reicho Užsienio Reikalų Ministras von Ribbentrop‘as. Ponas Meissner‘is užmeldavo pono Urbšio pavardę. Prisiartinus ponui Urbšiui prie Hitlerio ir spėjus tarti jam keletą kurtuazijos žodžių, Hitleris su ponu Urbšiu ir manimi ranka pasisveikino. Pasisveikinus mudviem taip pat ir su von Ribbentrop‘u visi buvome Hitlerio pakviesti į fotelius tos pačios salės gale pasikalbėjimui.
Pasikalbėjimą pradėjo Hitleris nuo pasiteiravimo apie pono Urbšio sveikatą. Ponui Urbšiui atsakius, kad gydytojų patarimu jam yra reikalingas ilgesnis poilsis kur nors kalnuose, von Ribbentrop‘as pastebėjo, kad jis pataria ponui Urbšiui vykti į Arosą (Šveicarijoje). Hitleris nurodė į vieną vietą Austrijoje /Tirolyje/, kur esą nemažiau sveikatinga, kaip Arosoje ir, be to, labai graži gamta ir ramu. Kalbėdamas apie sakytą vietą, kurios pavadinimo gerai nenugirdau, Hitleris aiškino, kad jis turįs paruoštus grandiozinius planus ten pastatyti didelį poilsio kurortą, būtent, tokį, kokio dar niekur nėra. Po to Hitleris ilgai aiškino, kodėl jis iki šiol negalįs šio sumanymo realizuoti. Jis aiškino maždaug šitaip:
Tai tuo tarpu esą tik planai. Jų įvykdymą sukliudęs reikalas statyti įtvirtinimus Vokietijos vakaruose. Jis to nenorėjęs, bet aplinkybės jį privertusios šio didelio darbo imtis, kuris suryja daugiau kaip 70 % visos Vokietijos cemento produkcijos ir kuriam prisiėję sutelkti virš 400 000 darbininkų. Tas darbo jėgas, cementą ir plieną, esą, būtų buvę galima sunaudoti kitiems, kultūriniams pastatams, bet visus jo taikos ir nusiginklavimo planus anglai išjuokę /ausgelacht haben/. Įtvirtinimai Vokietijos vakaruose jau baigiami statyti, sudarą ištisą Festungswall, kurio jokia jėga niekad nenugalėsianti. Jie nesą nei prieš ką nukreipti ir jų paskirtis tėra laiduoti Vokietijos sienų saugumą Vakaruose ir tuo pačiu patarnauti taikos tikslui iš šios pusės.
Išdėstęs tai, kas aukščiau atpasakota, Hitleris kiek susimąstė. Po to lig apgailestaudamas konstatavo, kad deja, rūpinimąsi kultūriniais pastatais tenka, esą atidėti ateičiai…
Ponas Urbšys pareiškė iš savo pusės vilties susilaukti geresnių laikų…
Po to Hitleris kalbėjo toliau. Jis pažymėjo, kad nežiūrint to, kad tenka aukoti daug energijos ir lėšų krašto gynimo reikalams, Vokietijoje visur vyksta plataus mąsto statybos, kurios su laiku pakeisiančios daugelio miestų išvaizdą. Jis /Hitleris/ įsakęs tarp kita ko pertvarkyti ir pačią Vokietijos sostinę – Berlyną. Paruoštieji šiuo tikslu planai jau vykdomi ir juos numatyta įvykdyti maždaug iki 1950 metų. Kol kas padaryta tik pradžia…
Ponas Urbšys pastebėjo, kad jam prieš eilę metų teko dirbti čionykštėje mūsų Pasiuntinybėje ir kad jis konstatuoja jog jau ir dabar daug kas Berlyne yra pasikeitę. Naujoji susisiekimo linija Ost-West Achse padariusi jam  didelį įspūdį ir yra labai graži…
Tamsta būsi dar daugiau nustebintas, kuomet bus nugriautas diplomatų kvartalas ir jo vieton stosis puikios aikštės /Anlagen/ – pasigyrė Hitleris. Tai, deja, neinasi taip greitai, kaip norėta, nes pirmiausiai reikia parūpinti diplomatinėms atstovybėms naujas patalpas. Kol jos nebaigtos pastatyti, sakytų atstovybių iškelti iš dabar jų užimamų patalpų negalima ir to pasekoje užsitęsia nugriovimo darbas…
Tęsdamas toliau, Hitleris aiškino, kad Vokietijoje daug kas dar lieka padaryti ne tik statybos, miestų papuošimo, bet ir įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, esą, būtų galima padaryti tinkamais darbui /fruchtbar machen/ dar apie kokius 3 milijonus hektarų žemės ploto. Esą sunku ir pasakyti kiek daug yra visokių gražių sumanymų ir kaip dar daug būtų galima nudirbti kultūros, krašto ūkio ir gyventojų gerbūvio kėlimui, tuo pat žmonijos labui. Tam visam reikalinga daug lėšų. Hitleris, sako, padaręs tiek ir tiek pasiūlymų kitoms didžiosioms valstybėms, kaip išvengus lenktyniavimo ginklavimosi srityje ir kaip padarius prieinamomis žaliavas kraštams, kuriems jų trūksta, bet visi tie jo pasiūlymai nesusilaukę iš priešingos pusės jokio palankaus atgarsio. Jei Hitlerio pasiūlymų būtų buvę paklausyta, tai visos valstybės būtų galėjusios padaryti didelių santaupų ir jas sunaudoti produktyvesniems tikslams, kaip ginklams gaminti ir tvirtovėms statyti…
Pasaulis labai klystąs, pasiduodamas piktos Vokietijai propagandos įtakai, būk nacionalsocializmas kitokių, geresnių tikslų neturi, kaip norą paglemžti kitas silpnesnes už Vokietiją valstybes bei grobti tai, kas Vokietijai nepriklauso. Nacionalsocializmas remiasi tik vokiškumu. Tai, kas nepriklauso prie vokiško Volkstum, Hitleriui visiškai nerūpi ir jis nesvajojąs kitas tautas paglemžti. Šis principas pilnai išlaikytas ir Čekoslovakijos atsitikime. Čekams esą duota teisė tvarkytis pas save, kaip jie patys nori ir naudotis savo tautinei kultūrai palaikyti ir ugdyti visomis laisvėmis. Kėsintis į čekų tautiškumą visai nemanoma. Jei tuo tarpu dar laikoma Čekijoje vokiečių kariuomenės dalys, tai vien valstybės saugumo sumetimais. Bet Hitleris, sako, neturįs jokio smagumo ten vokiečių divizijas ant visados palikti. Skaito, kad tai būtų neekonomiška ir bus nebereikalinga, kai tik čekai baigs apsiprasti su nauja padėtimi ir patys įsitikins, jog jų autonominio gyvenimo nevaržoma. Čekai dabar turi daugiau laisvių, negu vokiečiai buvusioje Čekoslovakijos valstybėje.
Čekoslovakija dariusi didelę klaidą, kad nesiskaitė su savo geografijos padėtimi. Ši padėtis diktavusi Čekoslovakijai būti geruose su Vokietija santykiuose. Bet Čekoslovakija nuėjusi kitu, priešingu Vokietijos saugumui, keliu. Jei būtų pasielgusi priešingai, t.y., realistiškai įvertindama savo geopolitinę padėtį, būtų laikiusis Vokietijai prietelingos ir bendros su ja politikos, tai to, kas atsitiko, nebūtų buvę. Vokietija būtų mačiusi Čekoslovakijoje sau ne priešą, bet draugą, kaip, pavyzdžiui, dabar yra Vengrija. Bet Čekoslovakija vedė rizikingą prieš Vokietiją nukreiptą žaidimą, grasindama Vokietijai durklu į nugarą ir pasidarydama sovietų rusų ir prancūzų aviacijų placdarmu, grasinusiu pačiai Vokietijos širdžiai – jos sostinei. Tokios padėties nebuvo galima pakęsti ir todėl laikui pribrendus šis pavojingas Vokietijos saugumui ginkluotas oazis vokiečių Lebensraume buvo nuginkluotas, atpalaiduojant čekų tautą nuo priešingų jos tautinei egzistencijai rūpesčių – von fremden Sorgen zu befreien…
Minėtu būdu pateisinęs Čekoslovakijos likvidavimą, Hitleris toliau įtikinėjo, kad jis mažosioms valstybėms visai negrasinąs. Jis to nedarąs ne dėl to, kad neturėtų priemonių, bet dėlto, kad Vokietija nori su visais savo kaimynais sugyventi geruoju. Užimti tą ar kitą mažą valstybę, Vokietijai, atsižvelgiant jos ginkluotos pajėgos persvaros /Ubergewicht/, jokio sunkumo nedarytų. Bet Hitleris, sakė, tame nematąs jokios prasmės. Užėmimas tos ar kitos valstybės pareikalautų ten laikyti keletą vokiečių divizijų. Tai kainuoja pinigą ir būtų visai neekonomiška, nes ir be užkariavimo Vokietija gali gauti iš sakytų valstybių ūkio produktų ar kitų jai reikalingų prekių, būtent, susitarimo keliu. Vokietija ne tik gali daug eksportuoti mašinų ir kitokių fabrikatų, bet ir turi gyvo reikalo daug ką importuoti, nes ji yra didžiausias Europos vartotojas. Iš kitos vėl pusės mažoms valstybėms, iš priežasties jų mažų vidaus rinkų, neapsimoka turėti pas save didesnes fabrikas, pavyzdžiui, mašinoms gaminti, ar kitokiems komplikuotiems fabrikatams, kurių gamyba tik tada apsieina pigiau, jei gaminama serijomis ir masiškai. Tai gali sau leisti tik didelė valstybė. Tuo būdu mažosios valstybės, Vokietijos kaimynai, visai natūraliai yra linkusios keistis prekėmis su Vokietija: pirktis sau iš Vokietijos mašinas bei kitokius fabrikatus ir parduoti jai savo žemės ūkio produktus, Vokietijai reikalingus. Prie tokių aplinkybių esą būtų nesąmonė ir pačiai Vokietijai nenaudinga mažosioms valstybėms grasinti jų užėmimu, kaip Vokietijai yra įnkriminuojama…

* Paimta iš istoriko Algimanto Kasparavičiaus ”Lietuva 1938-1939 m., Neutraliteto Iliuzijos“, Baltos Lankos, 2010 m.

Paruošė: Algis Avižienis

0 2396
Deniso Nikitenkos nuotrauka
Besidomintieji senųjų baltų istorija puikiai žino pajūrio kuršių gentį. Dabartinėje Vakarų Lietuvos ir Latvijos teritorijoje kadaise gyvenę be galo narsūs ir nuolat su skandinavais kariavę kuršiai ilgainiui tapo latvių ir lietuvių tautos dalimi, tačiau dar prieš tai ši gentis susidūrė su vokiečių kalavijuočių riteriais ir po virtinės kovų bei sukilimų buvo priversti pripažinti jų valdžią savo žemėje.
XVI a. šaltiniuose aptinkama pasakojimų apie vadinamuosius kuršių karalius, kurie ordinui pradėjus ekspansiją į baltų žemes savanoriškai priėmė krikštą ir perėjo vokiečių pusėn.Už lojalią tarnybą šių giminių atstovams buvo skirta žemės, o patys jie atleisti nuo bet kokių mokesčių ir prievolių. Taip prasidėjo paslaptinga ir mūsų dienomis mažai kam žinoma kuršių karalių (latv. kuršu ķoniņi) istorija…

1320 m. Livonijos ordino magistras Gerhardas fon Jorkas pasirašė žemės dovanojimo ir teisių suteikimo dokumentą, jis buvo įteiktas vienam iš tuometinių kuršių didikų Tontegodei. Dokumente sakoma, kad, pasitaręs su kitais ordino broliais, magistras Gerhardas perduoda Tontegodei teisę į žemes, kurias valdė jo pirmtakas Kristijonas: „Visa tai [Tontegodė ir jo palikuonys] gali valdyti amžiais remdamiesi tokia pat teise, kuri suteikta visiems ordino vasalams Kuršo žemėje.“
Vėliau tokios pačios teisės ir žemės valdos buvo suteiktos ir kitoms ordinui ištikimoms kuršių didikų giminėms: Penikiams, Sirkantams, Šmėdiniams, Dragūnams (nuo XIX a. vidurio – Vidiniams), Bartoltams, Kalėjams (nuo XIX a. vidurio – Šmitams).

„Kuršių karalių“ Penikių giminės herbas
Daugiausiai žemių 1439 m. valdė Penikių giminė – 6 hakenus (1 hakenas – apie 200 ha), visos kitos giminės gavo dviejų ar pusantro hakeno dydžio valdas Kuldygos (tuomet – Goldingeno) apylinkėse Vakarų Latvijoje.
Kaip jau buvo minėta, tokį dosnumą lėmė ordino tarnybon perėjusių paskirų kuršių giminių ištikimybė ir lojalumas. Šių giminių atstovai nuo seno palaikė ordiną visuose karuose, tarnavo jo kavalerijoje, o taikos metu saugojo Kuršo kelius ir atliko raitų ordino paštininkų funkcijas.
XVI a. šaltiniuose aptinkamos pirmosios užuominos apie paslaptingus kuršių karalius (vok. aukšt. Cursken konyngh), tačiau visiškai tikėtina, kad pasakojimai apie juos liaudyje plito ir anksčiau. Pasak šių legendų, kai kurie aukščiausi kuršių kunigaikščiai padėjo krikštyti savo gentainius ir įsitvirtinti Livonijoje, perėjo ordino tarnybon ir už tai gavo privilegijų bei žemių. Kiek šiose legendose istorinės tiesos – nežinia, tačiau atskiros ordino globojamos ir žemėmis apdovanotos kuršių giminės bematant buvo susietos su tais senaisiais kadaise pagoniško krašto valdovais.

Kitų „kuršių karalių“ giminių herbai. Pavyzdžiui, Kalėjai gavo herbą su kūju ir priekalu, kadangi jų giminė pasižymėjo naginga kalvyste.
Livonijos ordino magistro sekretoriaus Johanno Renerio „Livonijos istorijoje“ (XVI a.) apie Livonijos karą su Maskva rašoma: „Priešai narsiai gynėsi ir nubloškė nuo žirgo kuršių karalių, tačiau jis su vėliava pasislėpė miške, o kitą dieną sugrįžo sveikas į stovyklą. Šis karalius – Kuršo valstietis, kurio protėviai pagonybės laikais buvo vietos valdovai. Karaliavimas pasibaigė, kai į šią žemę buvo atnešta krikščionybė, tačiau jų palikuonys buvo atleisti nuo visų prievolių, gyvena prie Goldingeno, o jų giminės vyriausiasis iki šiol vadinamas kuršių karaliumi. Jis – Kuršo valstiečių vadas karo metu.“
Garsiausia kuršių karalių giminė buvo Penikiai, kuriems šis savotiškas titulas buvo suteiktas 1504 m. magistro rašte. Vienas iš giminės atstovų, Andrejas Penikis, pasižymėjo daugelyje mūšių, o jo ainiai paprastai vadovavo lengvųjų Livonijos raitelių būriams.1585 m. Penikių tėvonijoje, laisvajame Kuoninciemo (Karalių kiemo) kaime, lankėsi Karaliaučiaus vaistininkas Reinholdas Lubenau, vėliau savo įspūdžius jis aprašė šiais žodžiais: „Šis kuršių karalius apdovanotas ypatingomis privilegijomis; visi jie gyvena didelėje erdvioje sodyboje, santuokas sudaro tik tarp savų giminių; kiemo viduryje stūkso didelis namas, kuriame jie priglaudžia svetimuosius ir kiekvieną savaitę paeiliui kuris nors iš jų rūpinasi ūkiu. Aplinkui daug mažų namelių, kuriuose, kaip mažame mieste, gyvena šeimos. Jie visiškai laisvi nuo mokesčių, kartu dirba žemę ir viskas pas juos bendra.“

  Romantiškas „kuršių karalių“ vaizdavimas (XIX a. piešinys)

Įdomu tai, kad 1874 m. Kuoninciemo kaime kuršių karalių giminėje gimė Martinis Penikis – būsimasis carinės Rusijos kariuomenės pulkininkas ir nepriklausomos tarpukario Latvijos kariuomenės vadas. Priešingai nei vokiečius visuomet palaikę protėviai, Martinis Penikis kovojo prieš juos Pirmajame pasauliniame kare, o Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė siūlomo aukšto posto vokiečių suformuotame latvių SS legione. Matyt, šis žingsnis padėjo jam išvengti rimtesnių sovietų represijų ir senos kuršių karalių giminės palikuonis likusį gyvenimą nugyveno Rygoje (mirė jis 1964 m.). Penikių tėvonija – Karalių kiemo kaimas – beveik visiškai sudegė 1948 m.

Istorikai teigia, kad kuršių karalių giminės, nors ir buvo gerbiamos visame krašte, pagal savo socialinį statusą buvo laisvieji valstiečiai (vok. Freibauern). Tačiau šios giminingų valstiečių bendruomenės turėjo savo ženklus ir herbus, tai skyrė juos nuo paprastų laisvųjų valstiečių ir darė artimesnius dvarininkų sluoksniui, nors iš esmės dvarininkai jie nebuvo.
Pasak kuršių karalių klausimą nagrinėjusio latvių istoriko Agrio Dzenio, šių bendruomenių valdos buvo laikomos beveik visiškai nepriklausomais krašto vienetais, kuriuos sudarė atskiri kiemai (vienkiemiai). Visi bendruomenės klausimai buvo sprendžiami kiemų vyresniųjų – atskirų šeimų galvų sueigoje, o visam laisvajam kaimui vadovavo burmeisteris (latv. burmeistars), kuris dar buvo vadinamas seneliu (latv. vecais tēvs). Kaimo galva tvarkė visus bendruomenės reikalus už jos ribų, kaimo vardu sudarydavo sandorius, saugojo bendruomenės tradicijas ir buvo laikomas laisvosios gyvenvietės teisėju. Po vyresniojo mirties jo pareigos paprastai pereidavo vyriausiam sūnui.
 1788 m. statyta klėtis „kuršių karalių“ kaime

Visa kaimo žemė buvo dirbama kartu ir kiekvienas kuršių karalių giminės narys galėjo laisvai naudotis bendruomenės turtu – jos miškais, upėmis, laukais ir pievomis. Tačiau žemdirbystė nebuvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jie nuo seno prekiavo medumi, vašku, mediena ir kalvių gaminiais.

XIX–XX a. sandūroje Rusijos imperijoje išleista Jefrono ir Brokhauzo enciklopedija kuršių karalius apibrėžė kaip atskirą latviams giminišką etninę grupę. Enciklopedijoje rašoma, kad šioji istorinė laisvųjų valstiečių bendruomenė yra neraštinga, tačiau labai išdidi ir pasiturinti, o santuokas stengiasi sudaryti tik tarp savo atstovų. Iš kitų vietos gyventojų šie žmonės išsiskiria savitu apdaru ir renkasi liuteronų bažnyčioje, ant kurios varpinės galima pamatyti jų herbą – kuršių karalių ant žirgo su kalaviju ir vėliava.Agris Dzenis savo apybraižoje papildo, kad kuršių karaliai ne tik buvo išdidūs ir vertinantys savo kilmę, bet ir garsėjo vaišingumu, svetingumu. Būdami krikščionys, jie išsaugojo daugybę senųjų pagoniškų protėvių papročių, pavyzdžiui, šventė senovines šventes, garbino protėvių ir šventus medžius. Garsėjo šie žmonės ir savomis kelias dienas besitęsiančiomis puotomis (dzīras) krikštynų ar vestuvių proga, jas rengė visa bendruomenė ir į jas suvažiuodavo daug bendruomenei nepriklausančių svečių. Istorikas mano, kad tokios puotos padėdavo sutelkti bendruomenę ir stiprinti giminystės saitus.

1558 m. prasidėjo Livonijos karas, į jį įsitraukė visos regiono šalys, įskaitant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Livonijos kariuomenė pasirodė per silpna kautis su ją puolančiais maskvėnais, Livonijos konfederacija subyrėjo, vakarinėje jos dalyje susiformavusi Kuršo ir Žiemgalos hercogystė tapo Lietuvos, o vėliau ir Žečpospolitos vasale. Livonijos riterių ordinas buvo išformuotas, o pas-kutinis jo magistras Gotardas fon Ketleris iš katalikybės perėjo į liuteronų tikėjimą (beje, vėliau nei nemaža dalis Livonijos gyventojų) ir tapo Kuršo hercogu.
Šiuo istorijos laikotarpiu kuršių karalių teisės ir privilegijos buvo vis rečiau atsimenamos ir vis dažniau paminamos. Vietos valdžia nuolatos stengėsi priversti laisvųjų bendruomenių narius mokėti mokesčius ir atlikti įprastas valstietiškas prievoles. Kuršių karaliai buvo nušalinti ir nuo tradicinės karo tarnybos.
1860 m. „kuršių karalių“ krėslas
Maždaug nuo XVIII a. vidurio visos kuršių karalių bendruomenės pradėjo ilgą bylinėjimąsi dėl prarastų teisių iš pradžių su Kuršo, o paskui ir su Rusijos imperijos valdžia. Galutinė pergalė buvo pasiekta tik 1884 m., kai buvo atkurtos visos senosios kuršių karalių privilegijos. Laisvosios valdos faktiškai tapo nepriklausomomis valstybėmis Rusijos sudėtyje, o jų gyventojai vėl buvo atleisti nuo mokesčių ir karo prievolės. 1860 m. autonomiškuose Kuldygos kaimuose gyveno 790 šios bendruomenės narių ir dar apie 500 nepriklausančių bendruomenei gyventojų. Pastarieji, daugiausiai latviai ar vokiečiai, nuomojo kuršių karalių žemę savo veiklai arba dirbo jų ūkiuose.
1918 m. Latvijos Respublikos valdžia panaikino visas kuršių karalių privilegijas ir kaimų nepriklausomybę, priskirdama juos vietos valsčių administracijai. 1929 m. jų bendruomenės valdos buvo padalintos į įstatymu apibrėžtus atskirus žemės sklypus. Galutinai šią senąją tradiciją sunaikino sovietų okupacija, nors buvusių kuršių karalių palikuonių galima sutikti ir mūsų dienomis.
Nuo pat seniausių Livonijos riterių laikų kuršių karalių palikuonys tikėjo savo išskirtinumu, saugojo tam tikrą „kraujo grynumą“ ir puoselėjo giminės tradicijas. Tačiau ar iš tiesų jų protėviai buvo senieji pagoniško Kuršo valdovai? Į šį klausimą sunku atsakyti. Tikėtina, kad nelygioje kovoje su ordinu kilmingiausi kuršiai žuvo arba buvo germanizuoti, galbūt gavo vokiškus titulus, vardus ir realią valdžią krašte. Vadinamieji kuršių karalių protėviai galėję būti vidurinės grandies kuršių didžiūnai, kurių nesistengta nei germanizuoti, nei patraukti į savo pusę dalinant reikšmingas pareigas ir titulus. Feodalinėje Livonijos sanklodoje jie taip ir liko tarpinė grandis tarp laisvųjų žmonių ir kilmingųjų – aukščiausias to meto visuomenės laiptelis, kurį galėjo pasiekti nesuvokietėjęs baltas. Ir šiuo požiūriu jie buvo tikrieji kuršių karaliai, nors kadaise ir plačiai atvėrę vokiečiams duris…
Vitalijus Michalovskis

3 5138

Svetimųjų valdžia dešimtmečiais Lietuvoje tikslingai griovė kaimus ir viensėdžius, o mūsų valdžia, pati nesusimąstydama, iš esmės tęsia šitą darbą, ištrindama senuosius kaimų ir vienkiemių pavadinimus. Matydama skaudžias tokios politikos pasekmes, – sovietmečiu prarasti 5,6 tūkst. gyvenamųjų vietovių vardų,o dabar tas pats gresia 4200 ištuštėjusių kaimų ir vienkiemių, – Lietuvos geografų draugija ragina Seimą ir Vyriausybę atsikvošėti ir keisti įstatymus, kad vardų naikinimas būtų sustabdytas. „Respublikos“ pašnekovė – keletą dešimtmečių šį procesą stebinti ir analizuojanti Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentė daktarė Filomena Kavoliutė.

– Nykstant kaimams ir viensėdžiams gali atrodyti visai natūralu, kad iš registrų braukiami ir jų pavadinimai. Kaip paaiškintumėte, ko mes netenkame iš atminties trindami senuosius vietovardžius?

– Tikriausiai šito nereikėtų aiškinti vyresniajai kartai, prisimenančiai 1965 metais prasidėjusią melioraciją, kurios tikslas buvo po gerų darbų vėliava paslėpti blogus tikslus. Valdžiai reikėjo sunaikinti mūsų mažas bendruomenes, nes jos yra Tautos savastis, ir suformuoti didesnes bendruomenes. O tai buvo galima padaryti tik nukeliant vienkiemius. Žemėtvarkoje galėjo atsirasti terminas – buvęs kaimas. Pavyzdžiui, rusiškuose topografiniuose žemėlapiuose buvo pasvirusiu šriftu pažymėti tų kaimų vardai, kurių jau nėra. Bet Lietuvoje buvo nueita kitu keliu – išnykusį kaimą būtinai reikėjo pavadinti gretimo kaimo vardu.

Sunaikini bendruomenę, ištrini vardą, vadinasi, ištrini istorinę atmintį. Žmonės nukeliami, jie išeina iš tos vietos, ir atmintis nutrūksta. UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo konvencija sako, kad senieji pavadinimai yra gyvi praeities liudininkai, tai yra kultūrinė, kolektyvinė atmintis. Ištrinti kaimų pavadinimus sunaikinus kaimus ir bendruomenes reikėjo būtent todėl, kad tas pavadinimas stiprina žmonių tapatybės jausmą. Juk reikėjo visokiais būdais nukirsti istorinę atmintį. Žiūrėkite, kiek daug yra kaimų, kurie vadinasi žmonių pavardžių vardais. Vadinasi, čia yra tavo šaknys, tavo atmintis. Jeigu tu nori pakirsti Tautą, tai tu po truputį pakirtinėji šaknis, atmintį.

– Dar daug kas prisimena, kad Lietuvoje tai buvo daroma ypač uoliai…

– Juk kaip buvo naikinama: senųjų trobų, atvežtų iš senųjų gatvinių kaimų, po karo remontuoti neleido, už tai galėjai išvažiuoti į Sibirą. Troba baigia supūti, reikia nusikelti. O tau dar duoda pinigų. Tai žmonės ir kėlėsi. Kai eini per Lietuvą ir dar matai vienkiemius, stebiesi, kaip jie sugebėjo vidury lauko išlikti, kai aplink neliko nė gyvos dvasios. Prie Kartenos išgirdau: „Taigi tėvas išėjo su kirviu prieš „staliniecą“ (vikšrinis traktorius – red. past.) ir pasakė: „Važiuok ant manęs.“ Taip tas vienkiemis ir liko. Dabartinė dvidešimtmečių karta nežino, kaip žmonės buvo varomi į gyvenvietes.

O kas buvo padaryta, kai Lietuvai buvo pasiūlyta pasiimti Kaliningrado sritį? Per naktį lietuviškus vardus rusiškais pakeitė. Kai nežinai, kas buvo anksčiau, tai koks skirtumas – Tilžė ar Sovietskas, Tolminkiemis yra Čistyje Prudy. Taigi, nelygu kuriai kartai tokius dalykus pasakoji. Kai tokie dalykai vyko, trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių karta dar buvo vaikai, ir mes buvome mokomi, kad ten nieko ir nebuvo. Dabar grįžtančiųjų į kaimus dirbti žemę mažai. Belieka monografijos, kuriose žmonės išlieja savo skausmą. Jose yra surašyta, koks kaimas buvo, kaip gyveno.

– Bet, pripažinkime, monografijų šiais laikais niekas nepuola skaityti…

– Užtat mes ir sakome, kad sugrąžinus žemę valstybės rūpestis turi būti sugrąžinti vardus ir kaimams. Jeigu jie gali vadintis gretimo kaimo vardu, tai jie gali vadintis ir savo istoriniu vardu. O kad nebūtų taip baisu, tai sugrąžinkime ir duokime kaip antrą vardą. Tai didelių pinigų nekainuotų. Ir bandykime skatinti žmones, kad jie prisimintų. Dabar jie stato kryžius, paminklus. Bet jeigu buvo kaimas, kodėl ties to kaimo riba šito nenurodyti? Prie Eržvilko mačiau tokį vaizdą: kaimo nėra, o prie medžio prikalta lenta su užrašu „Užakmeniai“. Užkalbinau tuos atsikėlėlius. Sako, prikalė todėl, kad toks kaimas buvo. Tai gyva tradicija. Tęskime ją, kad vardai neliktų tiktai dokumentuose. Mes visiems turime sakyti, kad atsigręžtų į tą vietovę, kurioje gyvena, ir ją saugotų.

– Sovietmečiu viensėdžiai buvo nukeliami ir jų vardai buvo trinami ne visur vienodai uoliai, nors įstatymai visiems buvo vienodi.

– Tai pasireiškė ne tik nukeliant viensėdžius. Buvo naikinami net sodybų medžiai, kad neliktų nė ženklo. Žemėtvarka buvo atlikusi nukeltinų vienkiemių vertinimą, tą medžiagą žiūrėjau Žemėtvarkos institute. Man krito į akis Lazdijų rajonas. Ten išliko labai daug vienkiemių, atrodo, kad ten visiškai kita Lietuva. Radau rezoliucijas: „tinka rekreacijai“ arba „arti kelio“. Sugalvota, kad tik rezoliucija būtų, jog viensėdis yra paliktinas. Ten surašyta visokių gerų dalykų, kurie leido sodybas išsaugoti. Lyg kitur nebūtų nei tų kelių, nei upelių. Kai pamatai rezoliuciją „palikti“, jauti, kad už to stovėjo žmogus. Tai priklausė nuo jo erudicijos, nuo jo išprusimo, supratimo, kas vyksta, kaip jis mato savo istoriją. Arba tu suvoki, kas yra, kas buvo, arba tu esi aklas kačiukas. Ir tu matai, kad ten buvo žmogus, nors jam reikėjo vykdyti įstatymus. Tu valdžios žmogus, tu turi savo pasaulėžiūrą ir gali pasielgti vienaip ir kitaip. Juk ir nuo pasaulėžiūros priklausė, ar sudarydamas tremiamųjų sąrašus tu bandei ką nors išsaugoti, ar surašei visus. Kada nors istorikai rašys, kas vadovavo tiems kolūkiams, kurie stengėsi būti pirmieji respublikoje ir šimtu procentų nukelti vienkiemius.

– Tai buvo sovietmetis. Bet kodėl dabar tas senųjų vardų naikinimas tebevyksta?

– Mes tiesiog nesusimąstome. Na, koks skirtumas, juk tušti laukai… Kaliningrado sritis – labai geras pavyzdys: koks skirtumas kai kam, kokiu vardu dabar vadinasi ta vietovė. Mes kasdienybėje nesusimąstome, bet kai eini per Lietuvą ir susitinki vietos šviesuolius, iš karto atsiveria akys. Jie net lauką dirbdami mato savo kaimo istoriją, parodo, vardus pasako. Mes esame atpratinti žiūrėti, atpratinti vertinti savo praeitį, palikimą, paveldą. Kultūros ministerijoje sėdi kaip zuikiai ausis suglaudę ir mes net neišsiaiškiname, kas yra nematerialus kultūros paveldas. Dainos, šokiai – puiku. O ar vietovardžiai yra paveldas? Tūkstančiai kaimų ir viensėdžių vardų jau išbraukta, tiek pat yra atsidūrusių pavojuje. Tai gal pasistenkime išsaugoti, o prarastus sugrąžinkime?

Mes dabar sakome, kad jeigu jau kaimas, tai turi būti žmonių. Bet jeigu yra laukas, tai, duok Dieve, gal ne visi išvažiuos iš Lietuvos, gal kažkas pasistatys trobą ir tas laukas taps kaimu. Reikės pasakyti, į kurį lauko galą nueiti, galės vartoti to senojo kaimo vardą. Tereikia į adresų registrą įvesti buvusią gyvenamąją vietovę, buvusį kaimą. Argi sudėtinga? Reikia tik noro, valios ir supratimo.

– Jūsų argumentai suprantami, bet kodėl toks valdininkų abejingumas, ar jie nesupranta, ką daro? Švenčionių rajono savivaldybė neseniai savo rajone panaikino daug administracinių vietų pavadinimų.

– Taip, jie skelbiasi, jie labai tuo didžiuojasi. Rugsėjį Vyriausybės vadovas pasirašė įsakymą Švenčionių rajone panaikindamas 17 kaimų ir 23 vienkiemių pavadinimus. Aš dar 1998 metais rašiau straipsnį, man buvo įdomu, kaip valstybė pasielgs vykstant žemės reformai. Niekas nepajudėjo. O juk valdininkas irgi iš kažkur kilęs. Jis toks pat pilietis, kaip mes visi, turime savo tėviškes, ėjome į tas pačias mokyklas, žinome savo krašto istoriją. Bet kodėl nesusimąsto, aš nežinau. Dar ir Ukmergė, panašiai kaip Švenčionys, pernai „pasižymėjo“. Ukmergiškiai net Vytinės viensėdį panaikino. Tas vardas greičiausiai susijęs su mūsų valstybės ženklu Vyčiu, kuriuo mes didžiuojamės. Jeigu jau tokius vardus naikiname šiais laikais… O jeigu dar istorikai prakalbėtų, su kuo tie kaimų vardai susiję, mes žadą prarastume. Kaimų varduose mes turime savo senąją istoriją.

Tiesa, kai kurie rajonai po truputį atkuria tai, kas buvo pasmerkta. Pakruojo rajonas suteikė 12 pavadinimų, Klovainių seniūnijoje atsirado Paežerių I, Paežerių II, Žiurkių, Pamūšio, Norkūniškio kaimai, Rymiškio viensėdis. Įdomu būtų pakruojiečių paklausti, kodėl jie atkuria tuo metu, kai kiti naikina. Vadinasi, vieni turi kažkokį išprusimą, kitiems jo trūksta.

– Atrodo, didelių išsilavinimų nereikia norint suvokti, kad vietovardžiai charakterizuoja daug ką: kuo žmonės vertėsi, kokį vaidmenį kadaise atliko tas kaimas, kas tai vietovei būdinga…

– Kartais atradimai labai nustebina. Matosi, koks buvo senųjų bendruomenių stulbinamas aplinkos pažinimas. Žmonės vaikščiojo pėsčiomis ir puikiai pažinojo savo gyvenamąją vietovę. Man atradimas buvo Ežeriūkai prie Sintautų. Ten plyni laukai, kai žiūri, vien kviečiai. Galvojau, iš kur tas vardas. Kai pamatai, kad laukas iš trijų pusių žemėja, bandai įsivaizduoti, kaip jis atrodydavo per polaidžius. Kai prasideda atlydžiai, ten viskas iš aukštesnių vietų subėgdavo, susidarydavo ežerai. Arba Raižiai į Alytaus pusę – kalvyno viršus kaip suraižytas. Arba, sakysime, Triapai, Ardai arba Nuotekos. Koks buvo žmonių matymas! Ir labai gražiai visos reformos matosi – Valakėliai, Margai. O žmonių pavardės? Kai tu žinai, kad tas žemės lopinys – tai giminės kelmas, tas supratimas duoda žmonėms dvasios stiprumo. O sociologai jau seniai kalba apie dvasinį skurdą. Gaila, kol kas daugiausia to dvasinio skurdo yra kaimuose.

– Ar tikite, kad valdžiai akys atsivers ir tas atminties trynimo procesas bus sustabdytas?

– Turiu vilties. Bet kartu ir suprantu, kad Vyriausybė turi tūkstantį reikalų. Aš manau, kad valdininkai dar yra neapsižiūrėję. Jie, galvoju, nesusimąstė, kur veda tas įstatymo punktas, kad gyvenamoji vietovė, kurioje nėra gyventojų, yra išbraukiama iš gyvenamųjų vietovių sąrašų registro. Tikiu, kad vieną dieną atsipeikės. Geografų draugija bando kelti, padrąsinti visuomenę, norime pažiūrėti, ką gali padaryti patys žmonės, bendruomenės. Tegul jie statys kryžius, paminklus, rodykles, kol kažkas atsibus ir susipras.