Istorija

0 2577

Garsaus JAV publicisto ir politikos veterano Patrick J. Buchanan straipsnis, paskelbtas autoriaus asmeninėje svetainėje š.m. gruodžio mėn. 2 d.

„Į mano rankas pateko slaptas žemėlapis, kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje. Tai Naujosios pasaulio santvarkos planuotojų žemėlapis.“ JAV Prezidentas Franklin Roosevelt taip pareiškė tautai savo 1941 m. spalio mėn. 27 d. radijo kalboje, skirta paminėti šalies Karinio laivyno dieną. „Tai yra Pietų Amerikos žemėlapis. atvaizduojantis šį regioną, kokį Hitleris numato jį pertvarkyti. Bet Berlyno geografijos ekspertai beatodairiškai panaikino visas valstybines sienas ir visą Pietų Amerikos kontinentą priskyrė Vokietijos dominavimui,“ kalbėjo F. Roosevelt. „Šis žemėlapis atskleidžia nacių kėslus ne tik Pietų Amerikoje, bet ir JAV atžvilgiu taip pat.“

 

Mūsų vadas turėjo dar vieną siaubingą slaptą dokumentą, „kurį paruošė Hitlerio valdžia Vokietijoje…“

 

„Tai yra planas uždrausti visas egzistuojančias religijas (protestantų, katalikų, musulmonų, hindi, budistų, ir žydų taip pat… Vietoj mūsų civilizacijos bažnyčių bus įsteigta tarptautinė nacių bažnyčia… Vietoj Biblijos bus įtvirtinti Mein Kampf žodžiai kaip privalomas Šventasis raštas. Ir vietoj Kristaus kryžiaus bus iškelti du simboliai – svastika ir ištrauktas kardas… Kraujo ir geležies dievas pakeis meilės ir gailestingumo Dievą.“

 

Koks šių stulbinančių nacių slaptų planų šaltinis? Tai britų agentų, veikiančių New Yorke klastotės. Jiems vadovavo William Stephenson, kuris istorijoje yra žinomas kaip „Žmogus vadinamas drąsuolis“ (Man Called Intrepid). Tai Churchill žmogus, kuriam pavesta daryti viską, kad tik JAV būtų įtrauktos į Britanijos karą.

 

F. Roosevelt pradėjo savo kalbą pasakodamas apie dviejų Vokietijos povandeninių laivų puolimus prieš JAV eskadrinius minininkus Greer ir Kearny, kurių pastarasis buvo torpedos paskandintas ir kurio 11 įgulos narių žuvo. F. Roosevelt taip pasakė: „Mes pageidavome nešaudyti. Bet šaudymas prasidėjo ir istorija pažymėjo, kas pirmasis šovė.“

 

Bet teisybė buvo kitokia. Greer ir Kearny sekė vokiečių povandeninius laivus ir duomenis perdavinėjo britų lėktuvams, metantiems gilumines bombas. Tai buvo F. Roosevelt, kuris desperatiškai siekė karo su Vokietija. O Hitleris, nežiūrint visų jo nusikaltimų, desperatiškai norėjo išvengti karo su JAV. Pasak kongreso narės Clare Booth Luce, F. Roosevelt „meluodamas mus įtraukė į karą, kadangi jam trūko politinės drąsos mus įtraukti į karą.“

 

1941 m. pabaigoje amerikiečiai dar vis nenorėjo karo. Jie manė, kad „melaginga britų propaganda,“ pasakojanti apie kūdikius, pasmeigtus ant vokiečių durklų apgaulės būdu įtraukė mus į Pirmąjį pasaulinį karą. O tai Britų imperijai buvo labai naudinga.

 

Tenka atsiminti šiuos epizodus tokiu metu, kai po JAV sostinę sklando pasipiktinimo banga dėl Putino senųjų KGB draugų sugalvotų „netikrų žinių“, kurias atkartoja JAV asmenys, interneto svetainės ir žurnalai pasisakantys prieš JAV kišimąsi ir prieš karą. Ohajo valstijos Senatorius Rob Portan sako, kad „propagandos ir dezinformacijos grėsmė“ prieš JAV yra tikra ir „mes turime tam priešintis.“ Tam tikslui Kongresas ruošia 160 mln. JAV dol. kainuojančią Valstybės departamento programą.

 

Taip, amerikiečiai turėtų saugotis „netikrų žinių“ ir neleisti užsienio jėgoms kištis į JAV rinkimus. Bet faktas yra, kad mūsų sąjungininkai, pavyzdžiui britai, ir mūsų vadovai dažnai mus apgaulės būdu įtraukia į nereikalingus karus. Kalbant apie kišimąsi į mūsų nemėgstamų vyriausybių vidaus reikalus, tame tarpe ir į užsienio šalių rinkimus – ar tai praktiškai neatitinka CŽV ir Nacionalinio įnašo į demokratiją (National Endowment for Democracy) pareigybines instrukcijas? Istorija mus moko, kad reikia saugotis mūsų pačių karo kurstytojų klikos.

 

Aptarkime „Operaciją Irako Laisvė“

 

Kas mus apgavo ir melavo apie Sadamo masinio naikinimo ginklus, skleidė „netikras žinias,“ kurių dėka mes buvome įtraukti į vieną didžiausių mūsų šalies strateginių klaidų? Kas mums metų metais melavo apie Irano branduolinių ginklų programą? Šios propagandos dėka mes būtume buvę įtraukti į karą, jei ne 2007 ir 2011 m. visos 16 JAV žvalgybos agentūrų nebūtų paneigusios jos. Tačiau, čia ir užsienyje yra tokių, kurie įtikinėja, kad Iranas turi slaptą branduolinių ginklų programą. Jų tikslas – karas su Iranu.

 

Ar mums buvo pasakyta visa tiesa apie 1964 m. rugpjūčio incidentą su Šiaurės Vietnamo ginkluotais laiveliais ir JAV eskadriniais minininkais Maddox ir C. Turner Joy, kuris privertė Kongresą priimti beveik vienbalsę rezoliuciją, nuvedusią mus į aštuonių metų karą Pietryčių Azijoje?

 

Galima dar giliau patyrinėti Amerikos istoriją. 19-to amžiaus Kongreso narys A. Lincoln netikėjo Prezidento Polk tvirtinimu, kad Meksikos kariuomenė peržengė Rio Grande upę ir „praliejo amerikiečių kraują Amerikos žemėje.“ Savo „taškelis žemėlapyje“ rezoliucijoje Lincoln reikalavo patikslinti konkrečią vietą, kurioje įvyko amerikiečių žudynės. Šios tariamos žudynės paskatino JAV kariuomenę įžygiuoti į Meksikos sostinę ir atlaisvinti Meksiką nuo pusės jos šalies.

 

Ar Laivyno departamento Sekretoriaus pavaduotojas Theodore Roosevelt sakė mums tiesą, kalbėdamas apie mūsų susprogdintą linijinį laivą Havanos uoste? „Laivas Maine buvo paskandintas ispanų nešvarios klastos dėka.“ Niekas niekada neįrodė, kad tai ispanai sukėlė sprogdinimą. Tačiau Amerika iš šio karo gavo tai, ko T. Roosevelt norėjo – Puerto Riką, Guam salą ir Filipinų salas. JAV sukūrė savo imperiją.

 

„Karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visuomet turėtų saugoti melo sargybinis.“ Taip kalbėjo Winston Churchill, netikrų žinių didmeistris.

 

Vertėjo komentaras: Patrick J. Buchanan yra garsus konservatyviųjų pažiūrų politikas ir publicistas. Jis buvo artimas Prezidento Nixon patarėjas vidaus politikos klausimais, o vėliau tarnavo Prezidentui Reagan viešųjų ryšių vadovu. Pats Buchanan buvo Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus ir Reformų partijos kandidatas į tas pačias pareigas. Dėl jo radikalių pažiūrų JAV didžioji spauda Buchanan šiuo metu nustūmė šiek tiek į šalį. Jis mažiau matomas stambių JAV televizijos kompanijų ekranuose kaip politinių įvykių komentatorius.

 

Įdomu tai, kad Nixon ir Reagan metu konservatyvūs respublikonai laikėsi labai griežtos pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu, bet dabar kai kurie žymūs respublikonai, kaip Buchanan, Paul Craig Roberts ir būsimas Prezidentas Trump, kritiškai vertina Vakarų šalių pastangas nubausti Rusiją sankcijomis už jos veiksmus Ukrainoje ir nori gerų santykių su Maskva.

 

Vertė: Algis Avižienis

0 1736

Tačiau grįžkime į 2001 rugsėjo 11. Įvykiai iškart po teroro akto klostėsi pašėlusiu tempu. Jau sekančią dieną paskelbiama Kongreso rezoliucija 1368 „Amerikos teisė savigynai“, kuri faktiškai legalizavo teisę į agresiją. Rugsėjo 13-ą dieną, kad visuomenė būtų dar labiau įkaitinta, evakuojami Baltieji rūmai – neva sprogimų tikimybė vis dar egzistuoja. Rugsėjo 14 dieną Kongresas leidžia Bušui panaudoti bet kokią jėgą prieš bet kokią valstybę, organizaciją ar asmenį, kurie parengė, atliko ar palengvino atlikti rugsėjo 11-osios teroro aktą. Spalio 7 dieną Bušas paskelbė, kad įsakė atakuoti teroristų ir talibų stovyklas Afganistane. Taip prasidėjo amerikiečių karinė operacija „Nepalaužiama laisvė“.

Įdomu, kad aukšto rango amerikiečių analitiko Vongo rašte, skirtame JAV armijos Strateginių tyrimų institutui, sakoma: „Dabartinis karinių veiksmų palaikymas visuomenėje savo lygiu panašus į tą, kurio būta po Perl Harboro antpuolio. Amerikiečiai šiandien tvirtina, kad laiko karinius veiksmus leistinais, kad jie yra už ilgalaikį karą ir kad jiems užteks valios iškęsti visas neigiamas karo pasekmes“.

Dar anksčiau, rugsėjo 11 dieną, Henris Kisindžeris rašė: „Vyriausybei turi būti patikėta misija užtikrinti sistemingas atsakomąsias priemones, kurios, kaip mes tikimės, pasiektų tą patį rezultatą, kurį pasiekėme po Perl Harboro – sugriautų tą sistemą, kuri atsakingą už užpuolimą. Ši sistema – tai teroristinių organizacijų, kurios slepiasi konkrečiose valstybėse, sistema“.

Labai simboliška, kad ir Kisindžeris, ir Vongas prisimena Perl Harborą. Kas jau kas, o Kisindžeris tikrai negali nežinoti, kad Perl Harboras – tai provokacija. Jis sulygina Perl Harborą su Rugsėjo 11 ir tokiu būdu netiesiogiai prasiplepa. Argi ne keista, kad jau rugsėjo 11 dieną jis žino, kokie teroristai tai padarė ir susieja juos su Bagdadu ir Kabulu?

2000 metų rugsėjį JAV vyriausybė paviešino projektą „Naujajam amerikietiškam amžiui“ – „Amerikos gynybos pertvarką“. Tarp jo autorių – Dikas Čeinis, Džebas Bušas, Donaldas Ramsfeldas. Projekte sakoma: „Pertvarkymo (pasaulio) procesas, net jeigu jis sukels revoliucinius pokyčius, greičiausiai bus ilgas, jeigu nenutiks kokio nors katastrofiško ir viską pagreitinančio įvykio, panašaus į naują Perl Harborą“. Ir vėl Perl Harboras – kaip modelis, kaip sprendimo būdas. Žmonės, kurie puikiausiai žino, kas ten nutiko, kalba apie tai, kad jiems reikalingas naujas Perl Harboras.

2003 metais prasideda britų ir amerikiečių agresija Irake. Ir jeigu Afganistanas – tai geopolitika ir narkotikai, tai Irakas – geopolitika, nafta ir kelias į arabų pasaulio pertvarkymą, į Amerikos transnacionalinėms korporacijoms naudingo chaoso, pavadinto „Didžiaisiais Artimaisiais Rytais“ sukūrimą. Reikia pasakyti, kad narkotikų srautas ir klanų, kurie kontroliuoja narkotikus, interesai vaidina labai didelį vaidmenį visuose pokyčiuose, kurie įvyko Artimuosiuose Rytuose, pradedant amerikiečių agresija prieš Afganistaną ir baigiant taip vadinamu „arabų pavasariu“. Iki Amerikos įsiveržimo talibai sumažino heroino gamybą Afganistane, o po invazijos gamyba staigiai pakilo. Amerikos įsiveržimas į Iraką užtikrino JAV kariniam elitui labai nemenką pajamų šaltinį. Ir ne tik amerikiečių, bet ir anglų elitui, kadangi heroino gamybos zona Afganistane, kaip prasiplepėjo vienas amerikiečių generolas – tai britų MI6 atsakomybės zona. Apskritai analitikų, kurie užsiima narkotikų srautų tyrimais, nuomone, 90% narkotikų gamybos kontroliuoja trys spectarnybos – MI6, CŽV ir Mosadas. Likusius 10% savo rankose laiko įvairios mafijinės struktūros. Labai lengva šiandien Bleirui atgailauti ir aiškinti, kad karas Irake buvo klaida. Darbas jau padarytas ir niekas už jį neatsakė.

Dar apie prasiplepėjimus. 2002 metų rugsėjį Bušo administracija paskelbė dokumentą, pavadinimu „Nacionalinės JAV saugumo strategijos“. Jame yra tiesiog puiki frazė: „Rugsėjo 11 įvykiai atvėrė mums gigantiškas perspektyvas“. Nuostabus dalykas: Amerika atvirai kalba apie savo planus ir perspektyvas, o pasaulio žiniasklaida tyli.

Kai TSRS numušė įsibrovusį į jos teritoriją Pietų Korėjos „Boingą“, pasaulio žiniasklaida išsikraustė iš proto, kaltindama TSRS visomis nuodėmėmis. Neaptarinėsiu čia klausimo apie tai, ar išties tada buvo numuštas keleivinis lėktuvas, ar kažkoks kitas „Boingas“, o keleivinį nutupdė Okinavoje, paėmę iš keleivių pasižadėjimą 25 metus neviešinti įvykio. Šio pasižadėjimo terminas baigėsi 2008 metais. Priminsiu geriau kitą dalyką: po penkių metų, 1988-aisiais, virš Persų įlankos (ne virš Amerikos!) amerikiečių lėktuvnešis numušė Irano „Boingą“. Žuvo 300 žmonių. Ronaldas Reiganas pareiškė, kad gaila, jog žuvo žmonės, tačiau lėktuvnešio kapitonas, tegu ir suklydo, bet veikė visiškai teisingai, kadangi nutarė, kad lėktuvas kelia grėsmę. Pasaulio žiniasklaida nepuolė kritikuoti nei Reigano, nei Amerikos. Taigi – kai kažką numuša TSRS, tai yra neleistina, visai kas kita, kai tą patį padaro „laisva ir demokratiška“ Amerika – tai normalu.

Tai, kad rugsėjo 11-oji leido amerikiečiams išspręsti visą eilę užsienio politikos uždavinių – yra viena šio reikalo pusė, išorinė. Ne mažiau svarbi vidinė pusė. Negalima nesutikti su tais žurnalistais ir analitikais, kurie daro prielaidą, kad sprogimai dangoraižiuose tapo prologu kardinaliems pokyčiams šalies viduje. Fasadas, žinoma, liko senas, tačiau ėmė keistis politinis režimas. Vykdomoji valdžia sukūrė naujas struktūras, leidžiančias naudoti vidaus politikoje metodus, kuriuos XX amžiuje CŽV ir armija naudojo užsienyje.

Amerika de facto pavirto karine imperija. Apie tai labai gerai papasakota Čalmerso Džonsono trilogijoje „Blowback“, „The sorrows of empire“ ir „Nemesis“. Tai žinomas analitikas, CŽV žmogus. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jis, susirūpinęs dėl to, kas vyksta Amerikoje, parašė šią trilogiją, kurioje parodė, kad prezidentaujant Klintonui įvyko labai rimti pokyčiai. Čalmerso nuomone, kariškiai de facto paėmė šalį savo kontrolėn. O rugsėjo 11 įvykiai leido tą de facto paversti de jure. Kokiu būdu?

2001 spalio 8 Amerikoje buvo sukurtas Tėvynės saugumo biuras (Office of Homeland security), jo vadovu tapo Timas Ridžas. Šis įvykis padarė pradžią dar gilesnei Amerikos valstybinio aparato reformai. Šis Biuras tapo lygiavertis Nacionalinio saugumo tarybai ir iš esmės pavirto kažkuo panašaus į II Pasaulinio karo laikų Karinės mobilizacijos biurą. 2001 spalio 26 priimtas „Patriotic act“ smarkiai išplėtė tyrimo organų įgaliojimus, sugriežtino Amerikos gyventojų kontrolę, palaimino policijos savivalę. Taip, prisidengdamos teroru, JAV institucionalizavo ir juridiškai įteisino policinę valstybę.

2002 lapkritį, gynybos nuo terorizmo pretekstu, Bušas aktyvizavo programą „Total information awareness“. Ji leidžia vyriausybei be jokių apribojimų rinkti bet kokią informaciją apie visus, kas tą vyriausybę domina, visose pasaulio duomenų bazėse. Atsakingu už šią programą buvo paskirtas admirolas Džonas Poindeksteris. Šis žmogus buvo įsipainiojęs į Irangeito skandalą, įsiplieskusį per Irako-Irano karą ir susijęs su slaptu Irano ginklavimu, kuriuo užsiėmė JAV ir Izraelis. Tyrimas tęsėsi labai ilgai ir tik 1999 metais jis gavo 18 mėnesių kalėjimo už sunaikinimą dokumentų, kurie bylojo apie jo kaltę.

Be šito „Totalinio informuotumo“ amerikiečiai paleido dar vieną informacinės kontrolės programą – „Matricą“ (koks pavadinimas!). Prisidengus antiteroristinės informacijos rinkimu, šita programa renka duomenis apie visus JAV piliečius ir jų polinkius. Ne veltui nemažai analitikų kalba, kad jeigu 10-ame dešimtmetyje Amerika iš respublikos pavirto karine imperija, tai po rugsėjo 11-osios ji sparčiai virsta naujuoju Reichu, fašistine valstybe. Straipsnyje „Fašistinės Amerikos teokratinės valstybės atsiradimas“, kuris pasirodė 2002 metų vasarį, žurnalistai Džonas Stentonas ir Veinas Medsenas rašo: „Istorikai prisimins, kad tarp 2001 lapkričio ir 2002 vasario, demokratija tokia, kokią ją įsivaizdavo JAV nepriklausomybės ir konstitucijos kūrėjai, mirė. Ir kol demokratija mirė, pasaulį išvydo nauja fašistinė ir teokratinė Amerikos valstybė“.

Kaip sako anglai: „Every acquisition is loss and every loss is an acquisition“ – „Kiekvienas įgijimas yra praradimas ir kiekvienas praradimas yra įgijimas“. Amerikos neokonai prezidentaujant Bušui pažadino Artimuosiuose Rytuose tokias jėgas, kurių dabar nepajėgia suvaldyti. Amerika persitempė. Amerikiečiams reikia trauktis iš regiono dabartiniu pavidalu ir sugrįžti, įgavusi kažkokį kitą.

O kol Amerika keis pavidalą, jai reikalingas kontroliuojamas chaosas, kurį dabar ir kuria islamistai, kuriuos R. Labevjeras pavadino „amerikietiškos globalizacijos šunimis ant grandinės“. Kaip dažnai nutinka istorijoje, sprendžiant trumpalaikes problemas, prisikuriama problemų, kurios atsilieps tolimesnėje ateityje. Šiandien jau aišku: situacijos Artimuosiuose Rytuose amerikiečiai nebekontroliuoja, chaosas darosi nebevaldomas ir atsisuko prieš pačius jo kūrėjus, kurie suklupo Sirijoje, susidūrę su Rusijos, Kinijos, Irano ir kai kurių kitų jėgų pozicijomis. Tokioje situacijoje negalima atmesti, kad besitraukiantis hegemonas patirs nervų priepuolį, ypač jei prezidente taps moteris, kurią Amerikoje praminė Killary Klinton. Amerikos žurnalistai Klintonų šeimos aplinkoje priskaičiavo apie 400 keistų mirčių. Jeigu tai tiesa, turime reikalą su nauja Boni ir Klaido pora, tik ne iš Holivudo filmų, o realia.

Reikia turėti galvoje, kad žmonės, nesugebantys sutramdyti nervų priepuolių, ar tai būtų kasdieninis gyvenimas, ar politika, puikiai išmano jėgos kalbą. Tada jie laikosi savo pažadų. Kadafis, neturėdamas realios galios – patikėjo ir žuvo. Apie tokius personažus, kuriuos šiandien neretais vadina „partneriais“, Šekspyro Hamletas savo laiku pasakė: „…kuriais aš kaip dviem gyvatėmis tikiu“ (whom I will trust as I will adders’ fanged). Štai taip mes ir turime tikėti pasiūlymais gerinti santykius ir daug kuo kitu.

Kai dėl rugsėjo 11 įvykių, tai visos tiesos mes tikriausiai nesužinosime niekada. Tačiau šiandien visos detalės ir nereikalingos. Praktiškai viskas buvo aišku nuo pat pradžios – yra puikus klausimas: kam tai naudinga? Manau, dabar, kai Amerika atsidūrė gerokai prastesnėje situacijoje nei XX amžiaus pabaigoje, mums vėl tenka laukti karo. CŽV pasirengusi.

Skirtingai nei Mosadas ar Mi6, CŽV dirba labai grubiai, su klaidomis, jų operacijos siūtos baltais siūlais. Tačiau tam ir reikalinga žiniasklaida, kuri tuos baltus siūlus paskui užmaskuoja. Žurnalistai Amerikoje taip įsimiklino, kad net žymi dalis profesūros, intelektualinis elitas, tiki, kad bokštus rugsėjo 11 susprogdino ben Ladenas. Aš tokiais atvejais jiems atsakau: „O Kenedį nušovė Li Harvis Osvaldas. Ir veikė, jis, žinoma, vienas – kaip anksčiau Butas, nušovęs Linkolną ir Sirhanas Sirhanas, nušovęs Robertą Kenedį“. Tyrimas baigtas – pamirškite. Bet mes vargu ar pamiršime rugsėjo 11, kadangi būtent nuo šios provokacijos prasidėjo, iš viso sprendžiant, paskutinis beviltiškas agresyviausio anglosaksų viršūnių segmento puolimas, kurio tikslas – išsigelbėti, paaukojus didžiumą žmonijos.

0 1878
„Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje“, – sako etnologas Libertas Klimka. Pasak jo, mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi ganai sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida.

„Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę“, – sako mokslininkas.
– Ką senovės žmogui reiškė kapas?
– Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį.
Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.
Po akmeniu – vėlių valdovo Velino karalystė. Laidotuvių apeigos išreikšdavo ir pagarbą išėjusiam, ir tam tikrą jo baimę: jos būdavo atliekamos ir tam, kad pasitraukęs iš gyvųjų žmogus netaptų vaiduokliu. Iš šio patyrimo ir bus kilę sudėtingi laidojimo, Vėlinių ir kitų mirusiųjų paminėjimo dienų, žiemos meto švenčių papročiai.
– Koks laidojimo būdas labiau būdingas mūsų protėviams – deginimas ar užkasimas žemėje?
– Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi, būta ir kremacijos, ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, priklausomai nuo kultūros ar genties, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.
Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (tai pasakojimas apie žynį Sovijų, stačiatikių vienuolio užrašytas 1261 m. vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus ruošia mirusiam tėvui guolį nakčiai, tai yra, laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje.
– Koks seniausias palaidojimas, rastas Lietuvos teritorijoje?
– Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą.
Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visi jie nedegintų palaikų. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Galbūt taip būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias.
Būdavo laidojama arti namų, kartais net gyvenamojo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi, ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai būdavo vadovaujamasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai susiklostė ir gilios pagarbos senoliams paprotys.
Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo. Tarsi norėta sušildyti šaltojoje žemelėje besiilsinčius gentainius.
– Kada atsirado pilkapiai?
– Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Įrengiant tokį kapą, didelė reikšmė teikta akmeniui. Akmenų vainikais būdavo apjuosiami žuvusių karžygių pilkapiai arba iš jų sukraunamas savotiškas namelis mirusiajam. Taip akmuo atskirdavo gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų.
Pilkapiai įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100 m. pr. Kr. išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki.
Nuo 1100 m. pr. Kr. visuotinai įsigalėjo deginimo paprotys, kuris tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius”, kurių viduje – molinės urnos palaikų pelenams.
Ypatingai įdomios pelenų urnos vakarų baltų areale prie Vislos, – jos turi veidus ir net papuošalus ant kaklo bei ausyse. Gali būti, kad pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą.
Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi, mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens – upės ar ežero.
– Kaip buvo laidojama mūsų eroje iki krikščionybės?
– Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kr., mirusieji vėl pradėti laidoti nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta.
Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę.
Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Ir liaudies dainose žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta!
Penktajame amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys beveik neprigijo.
– Iš kur atsirado paprotys deginti mirusiuosius?
– Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi, kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai, tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus, ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais rytų Lietuvoje atsiradimo priežastimi.
Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltuose ir susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas.
Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei.
Jurgita Noreikienė

0 2152

Prof. Alfredo Bumblausko pokalbis su dr. Gintaru Beresnevičiumi (iš LRT laidos „Būtovės slėpiniai. Sesės ir broliai“, 2004 m.)

Alfredas Bumblauskas: Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad prieš keletą metų parašydamas knygą „Šventaragio religinė reforma“, turbūt,  apstulbinai bent jau dalį kritikų, kurie, netikėjo Šventaragio mito mitine verte, galvodami, kad tai yra XV-XVI a. pramanas, tai ar dabar archeologų duomenys tave verčia koreguoti, ar leidžia kaip nors konkrečiau kontrargumentuoti skeptikams ir kritikams?

Gintaras Beresnevičius: Žinau, kad daug kam kliūna mano siūlomas datavimas. Galbūt kliūtų jis ir man. Bet vis dėlto, pamėginkim suvesti kai kuriuos galus. Prasideda deginimas maždaug Rytų Lietuvos tame kampe, sakykim labai grubiai, pirmo tūkstantmečio po Kristaus viduryje. Jis prasideda ir po to palengva eina link žemaičių, link kuršių ir įsivyrauja visoje Lietuvoje mirusiųjų deginimo paprotys,visoje busimoje Mindauginėje Lietuvoje. Nenoriu griežtai datuoti, bet tarkime X – XI a. – visur jau yra deginama. Procesas pasibaigė ir mes matome Mindaugą iškylant. Tada kyla klausimas, kas dedasi šitose teritorijose, kuriose vėliau atsiranda Lietuva mums įprastine prasme, na ir žinoma šiek tiek platesnėse. Kas tą deginimą skleidžia? Ar jis pasidaro tiesiog madingas ir jį tiesiog perima vienas kaimas iš kito? Ar taip yra įmanoma? Ar tai yra Rytų Lietuvos įtakos plėtra? O kaip galima įtakos plėtra, nevykstant tuo pačiu metu ir religinėms, ir politinėms, ir socialinėms pertvarkoms? Vienu žodžiu, jeigu eina deginimas, reiškia kažkas tą deginimą neša. Jeigu mes pasakysime, kad tą deginimą stumia žyniai, tai pasakysime, kad Lietuvoje turime teokratiją – labai įdomus variantas. Jeigu sakysime, kad Lietuva plečiasi, tokiu atveju sakysime, kad  šitą deginimą plečia būtent Lietuvos kunigaikščiai, vis labiau įsivyraujantys į vakarus. Ir kad tai yra politinio proceso sudedamoji dalis ar palydimoji dalis. Ir kaip į šitą klausimą atsakyti aš nelabai žinau, bet X-XII amžiuje jau yra galutinė unifikacija, mes turime būtent tą lygmenį, kada mirę Lietuvos kunigaikščiai jau yra deginami vienoje vietoje, pagal vieną ritualą, laidojami vienoje vietoje. Lygiai taip pat elgiasi ir elitas, ir būtent to, sakykime, religinio vyksmo pasėkoje, nes aš deginimą vadinu ritualu, nes jis yra ritualas – atsiranda valstybinė stadija. Reiškia mes kažko nebesuprantam, arba religiniai dalykai lemia politinius, arba čia mes nepripažįstame kai kurių politinių veiksmų.

A.B: Na gerai, o gal galimas dar kažkoks politinio kelio nerišimas su konfederacija? Tai yra įtakinga gentis, kad ir tie patys lietuviai, kurie kažkokiu būdu, pajungdami giminingas gentis, o juo labiau filingines žemes, tokias kaip Nalšią, Deltuvą ar būsimuosius žemaičius ir t.t. Dar nereikia žemių konfederacijos, yra genties politinė įtaka.

G.B: Didelės genties politinė įtaka yra galima, ir mes pavyzdžiui žinome tokius panašius atvejus, kaip Pamario slavus, ten obodritų federacijos buvo stipri gentis. Ir ji valdė pagrindinę šventvietę, ji diktavo pagrindines piligrimystės kryptis, ji kontroliavo didžiausią aukų srautą ir karo atveju, būtent jie, šita gentis, vadovaudavo karo žygiui. Arba tą patį mes galime matyti ir Prūsijoje. Tik ten teokratija yra labai stipri arba žynių įtaka yra labai stipri. O Lietuvoje, atrodo, kad šitas dalykas yra supusiausvyrintas ir šitie dalykai religiškai vadinasi amfiktionijos, t.y. kelių genčių sąjunga religiniu pagrindu. Jos įsipareigoja, na maždaug kaip ir NATO, tarpusavyje gintis, jeigu jas užkliudo, arba kartu eiti į karo žygius, pagrinde – nekariauti viena prieš kitą. Tokių centrų būta pakankamai daug ir šiaurės Europoje. Tacitas mini germanų gentis, kurios buvo apsivienijusios apie deivės Minervos šventyklą. Adomas Bremenietis mini šiaurės slavų lygiai taip pat susivienijusias gentis ir Prūsija tokiu atveju yra būtent tokia amfiktionija. Ir matyt tokią pačią amfiktioniją mes galime matyti ir Lietuvoje ikiistoriniais laikais.

A.B: Čia ta anfektionija turėtų būti silpnoje gentyje arba net tarpgentinėje teritorijoje ar ne? Pavyzdžiui Nadruvos atvejis neprieštarautų tam. Nadruvoje yra tokia… lygtai nestipri žemė. Ir tas tiktai paaiškintų. O kaip galima paaiškinti amfiktioniją Lietuvoje, jei Lietuvoje yra stipri gentis?

G.B: Matyt yra iš tikrųjų stipri gentis.

A.B: Ir gali kaip tik pas save turėt amfiktioniją.

G.B: Nes slavų … obodritų atveju, taip ir buvo – jie buvo stipriausi. Čia būna įvairių atvejų.

A.B: Prof. Gudavičius, žinomas  pagoniškų realijų kritikas, yra lyg pritaręs tam, kad Šventaragio mito struktūrinio elementai gali ateiti. Bet kad visų pirma daugybė dalykų, kuriuos mes užfiksuojame XVI a., nėra tirti klausimai, pvz., o ar jie nėra periimti iš renesanso Europoje pasklidusios literatūros? Kaip religijotyrininkas atsako į šį klausimą?

G.B: Na, religijotyrininkui nėra taip jau labai svarbu kada šitas mitas arba šita legenda yra užrašyta. Kyla klausimas ar ji sutampa su kitais duomenimis. Pavyzdžiui su kalbotyros duomenimis, su archeologijos duomenimis ir pan. Aš noriu pasakyt, kad su archeologijos duomenimis tai koreliuoja, o su kalbotyros duomenimis irgi koreliuoja, nes kalbininkai, kaip man žinoma, lietuvių kalbos atsiskyrimo nuo latvių kalbos, jos pačią pradžią, kaip tik ir datuoja VI a. Ką mums tai duoda religijotyroje? Religijotyroje vėlgi tai yra aksioma. Kada atsiranda nauja religija, naujas religinis teiginys, tada ima formuotis ir kalba. Kada vyksta reforma – kinta kalba. Liuterio laikais vokiečių kalba pakito. Graikų koinė irgi susiformavo tokiais religinio bendravimo principais.

A.B: Tai tada Šventaragio reforma, tai ir būtų V-VI amžius?

G.B: Aš sakyčiau tai yra procesas. Nuo V-VI a. iki XII a. Ir dėl to Šventaragio vardas yra mums toks neaiškus, nes matyt juo teko šifruoti daugelį valdovų, daugelį kunigaikščių, daugelį inovacijų. Ir tų inovacijų gal buvo viena reforma, bet sakau tai yra tęstina … aš nemanau, kad tai yra vienkartinis vyksmas, tai galėjo būti procesas nusitęsęs ir šimtmetį, ir per kelių kartų gyvenimą.

A.B: Iki XIIa. Na gerai, bet kažkas… O kaip tada aiškinam, kad archeologai lygtai XIII-XIV amžiuje mato permainas, kad kūnai deginami galbūt tik elito, atsiranda griautinis deginimas vėl, kad tik dabar vėlyvuose palaidojimuose atsiranda Šventaragio mito tarsi motyvas – šitie kaustyti nagai ir t.t. Man vienu momentu buvo susidaręs įspūdis, kad galbūt tą Šventaragio reformą reikėtų, na tavo suformuluotą idėją, perkelti į XIIa. Kad kaip tik surišti su tuo ką mes turime jau iš didžiųjų kunigaikščių laikų.

G.B: Gal tada galėtume sakyti, kad maždaug V-VI a. turime steiginį, o apie XII-XIII a. turime reformą to steiginio.

A.B: Netgi šitaip galima būtų teigti?

G.B: Žinoma galima taip sakyti. Kada kažkas atsiranda, įsteigiama, galbūt tai susiję ir su daugelio genčių, ar svetimų ar savų grįžimu-atėjimu iš tautų kraustymosi, ir tai kad grįžta ar nuo Padunojės, ar nuo kokių nors kitų teritorijų, tai yra akivaizdu. Ir matome, kad atsiranda nauja politinė situacija, naujos gentys ir nesvarbu kaip jos organizuoja savo socialinį gyvenimą, akivaizdu, kad religinį gyvenimą jos turi organizuoti iš naujo, kažkokiu nauju principu.

A.B: Bet sutik, tada juk mes gauname dar vieną formulę, kad kūnų deginimo papročio sklaida nuo V- VI a. į kitas erdves – lietuviškas ar baltiškas –  gali būti politinė valia, o religinis apibendrinimas yra vėlyvas.

G.B: Žinoma galima.

A.B: Tai pradžioje tavo formuluotoje dilemoje gal galim surasti kompromisinę formulę tada.

G.B: Aš sakyčiau, kad nei vienas kelias nėra teisingas, mes tik bandome dabar paėjėti kiek galima  vienu, kiek galima paeiti kitu. Bet Lietuvos atveju, mes tikrai galime, netgi metraščiuose matyti, kad patys iniciatoriai arba reformatoriai, kažkodėl yra ne žyniai. Tų žynių mes beveik nematome. Ką tik vienas vardas yra Lizdeika? Viskas. Daugiau mes jokių žynių…

A.B: …mes tik matome, kaip Kęstutis aukoja jautį.

G.B: Taip, net legendinėje tradicijoje nematome. Pvz., pas prūsus yra 27 kriviai krivaičiai. Gerai, sakykime tai legendinė tradicija, bet ji vis tiek simptomatiška. Ten tokia tradicija yra. Pas mus net legendos XVI amžiuje žino vieną žynį ir jį pastato praktiškai į labai gražią poziciją, bet praktiškai jis atrodo, kaip derinantis savo poziciją su Gediminu. Jeigu ne paklūstantis jai.

A.B: Prof. Gudavičius visur sako: ne religija – tikėjimai. Nemato panteono dalykų, jo manymu, perfragmentiška apie tai kalbėti. Tu vartoji visą laiką – religija. Tau atrodo, kad nėra kito varianto. Tikėjimus, kiek žinau, taikai tik šamanizmui ir t.t.

G.B: Na, religija yra tam tikros žmonių bendruomenės santykis su šventybe ir atsakomieji tos bendruomenės veiksmai. Tai yra religijos apibrėžimas. Kas yra tikėjimai, man sunku pasakyti. O praktiškai prof. Gudavičius čia kartoja lenkų istoriografijos tradiciją, kuri lietuviams išviso nepripažįsta net antropomorfinių dievybių ir laiko juos gamtameldžiais. Kokie jie ten bebūtų, bet aš tik noriu pasakyti, kad vien tas plitimas šito papročio rodo, kad susitinkame ne su kažkokiais abstrakčiais tikėjimais, o su religija, kuri turi stiprią ašį. Kada iškyla Mindaugas, jis iškyla religiniu požiūriu mums, pagonišku religiniu požiūriu, jis iškyla su keturiais Dievais, su visa tobula sistema. Ten yra …skirtinguose šaltiniuose…  yra Andajas/Nūnadievis, Perkūnas/Diveriksas, yra Televelis arba Kalvelis, ir yra Žvorūna arba Medeina. Tai yra 3 Dievai ir Deivė – tai sistema, kurią turėjo ir keltai, ją turėjo germanai. Jeigu norime – ją turi ir šumerai, ir babiloniečiai. Tai yra geriausiai veikianti sistema. Pas šumerus ir babiloniečius irgi yra tas pats Anu, t.y. atitinka dangaus dievą, Enlilis atitinka atmosferos dievą, Enki, t.y. deus auctor facultatum , t.y. dievas-darytojas, t.y. dievas-kūrėjas ir yra deivė Ninhursag. Trys Dievai ir Deivė – tai yra klasikinis modelis. Tai iš kur dabar, iš kažkokių tai pasklidų tikėjimų, Mindaugas galėjo rekonstruoti šitą universalią sistemą? Ta sistema buvo. Tiktai jis ją galbūt suvaldė.

A.B: Gal net ne Mindaugas sukūrė, ta prasme, kalbam apie frazę, nes su krikščionybe tas žaismas, reiškia kad keturių Dievų panteonas pas mus galėjo atsirast su ta religine reforma.

G.B: Taip, matyt reikėjo perskaityti labai daug Dievų, religiškai sakau – reikėjo perskaityt – labai daug dievų ir iš jų atrinkti galingiausius ir pajėgiausius valstybės valdymui padedančius, jeigu taip tartume.

A.B: Na bet sutik, Gintarai, kad vis dėlto tas mūsų  panteonas, na užtenka pavartyt bet kokį mokyklinį vadovėlį, kuriuo dabar kankina net vidurinę mokyklą bebaigiančius, ten sakykim romėnų ar graikų Dievai, su galingiausiais literatūriniais siužetais ir t.t. ir t.t. Nu mūsų skurdokas.

G.B: Klausykit, ar žinot, čia dar vienas elementarus dalykas – graikai neturėjo žynių. Graikai neturėjo jokios mitologijos. Graikų mitologijos šaltinį raskit kokį – nėra. Visi literatūriniai, visi išmislai. Viskas yra poetiniai išmislai, ir tas buvo žinoma ir patiems graikams. Tą dabar tvirtina ir religijotyra. Lygiai tas pats. Ir romėnų, t.y. italikų pradinė mitologija, buvo labai primityvi, su keliais Dievais, tik vėliau jie, po to … praktiškai jie viską perėmė iš graikų, iš literatūros. Ir ta mitologija yra literatūros kūrinys, o ne kažkoks tai tobulas religijos distiliatas.

A.B: O pas mus šiuo atveju tobulesnis religijos distiliatas?

G.B: Būtent, kaip ir pas keltus, pas germanus, pas mus. Taip, t.y. klasika, t.y. klasikinės religijos.

A.B: Aš visuomet įsivaizdavau, kad jau ką ką, bet jau siužetų gausa ar dar kas nors, iš tikrųjų reiškia tam tikrą pažangą ar didesnį pasiekimą?

G.B: Religijoje tai yra destrukcija.

A.B: Na gerai, tai jei mes turime, gražų arba net grynesnį distiliatą, tai kodėl tie mūsų keturi Dievai neturi antropomorfinio paliudijimo?

G.B: Na čia vėl, tie antikiniai reikalavimai keliami kiekvienai religijai, kad ji būtų atpažinta kaip religija. Visų pirma, indoeuropiečiai, kiek žinoma, pradinėje stadijoje stabų neturėjo, stabų nestatė. Stabų statymas yra atsiradęs iš artimųjų rytų. Kaip ir šventyklų statymas. Dievai buvo garbinami visiškai antropomorfiniu pavidalu, bet buvo tiesiog draudžiama juos vaizduoti. Žydai nevaizduoja savo Dievo, musulmonai nevaizduoja. Ta tradicija yra labai archajiška ir labai gryna. Ir aš nemanau, kad mums reikia žūt būt ieškoti stabų, nes stabai jau vėl yra nuosmukis, kaip ir šventyklos yra tam tikras nuosmukis. Pvz., pas hetitus buvo galima melstis dievybei kokiu nori pavidalu. Žynys sakydavo, jeigu nori tu melskis Dievui kaip Diskui, nori kaip Puodynei, nori eik prie stabo. Jokio skirtumo čia nėra. Įvaizdinimo noras rodo abstraktaus mąstymo trūkumą.

A.B: Na gerai, bet mes turime Velnio akmenį, mes turime Perkūno ąžuolus, mes turime Laumės upelius. Ar tai yra abstrakcijos, kaip čia sakyt, viršūnė?

G.B: Folklore Laumė yra antropomorfiška, Perkūnas – antropomorfiškas Dievas, ir visų jų išvaizda yra žinoma, puikiai žinoma. Kiekvieno.

A.B: Tai šiuo atveju akmenys Perkūno ir Velnio būtų jų teofonijos?

G.B: Na taip, daiktai per kuriuos dievai pasireiškia. Per kuriuos galima su jais kontaktuoti, bet aišku ne patys Dievai.

A.B: Taip kalbi lygtai būtum labai didelis pagonybės gerbėjas. Ar taip ir yra?

G.B: Senosios lietuvių religijos – taip.

A.B: Esi gerbėjas?

G.B: Žinoma.

A.B: Kaip tada vertini Lietuvos krikštą?

G.B: Kaip politinį aktą.

A.B: Kaip politinį aktą? Civilizacinės pažangos nematai?

G.B: Nebuvo kur dingti.

A.B: Nebuvo kur dingti?

G.B: Mes ne Japonija, kad galėtume su savo šintoizmu gyventi… Tie Dievai, kontaktuojantį su juo žmogų galėdavo išlaisvinti į labai skirtingas erdves, teritorijas, mąstymo ir veikimo būdus. Ir kad kažkas gavosi iš tos religijos, mes matome, kad ji sukūrė praktiškai fenomeną – Lietuvą.

A.B: Ir kaip ji mus veikia dabar? Netgi tuos, kurie tuo netiki?

G.B: Na mes dabar beveik šventoriuje, o aplink gal 15-16 stovi jų visokių ženklų, keistų formų kryžių, simboliškai susodintų medžių, galų gale čia ir kokių nors žirgelių galime surasti. Ir šitas pagoniškumas niekur nedingęs, jo atkūrinėti nereikia specialiai, jis yra ir mūsų mentalitete, tiktai gerokai primigęs. Ir lietuvis visą laiką gyveno tokioje dvisklaidoje. Visą laiką tas susiskaldymas jam yra tarsi būtina gyvenimo sąlyga. Ta bipolirizacija. Tas pasirinkimas atrodo taip iki galo ir neįvyko tarp krikščionybės ir pagonybės. Ir dabar mes praktiškai pusiau normaliai jaučiamės tada kada turime opoziciją. Baigiasi vienos opozicijos laikas, prasideda kitos. Ta prasme mentaliteto skilimas yra likęs – nepralaimėjo pagonybė, nenugalėjo krikščionybė.

A.B: Ir nenori kad pagonybė pralaimėtų?

G.B: Kad turbūt jos seserys.

Iš video juostos perrašė Daiva Vaiškūnienė

šaltinis

0 1801
Neišbrendamas purvas, slegiantis lavonų tvaikas, juodas fatalizmas ir išprotėjimo atvejai. Tokiu vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas jo dalyvių atsiminimuose. 1919 m. birželį Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią Didžiųjų skerdynių pasikartojimui, tačiau tapo tik trumpomis paliaubomis prieš dar baisesnę katastrofą.
 006
Pirmasis pasaulinis buvo visai kitokio tipo karas, nei prieš tai vykę kariniai susidūrimai. Masinis kulkosvaidžių, sunkiosios artilerijos ir tankų panaudojimas, dujų atakos ir pirmieji oro antskrydžiai slegiamai veikė daugelio fronte ne savo valia atsidūrusių, anksčiau nieko panašaus nemačiusių žmonių psichiką. Būtent šiuos klausimus savo mokslinėje apybraižoje pasistengė nušviesti rusų istorikė Jelena Seniavskaja.
Motyvacija
Karo pradžią daugelio didžiųjų Europos valstybių sostinių gyventojai pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Londone, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje šventai tikėta, kad karas padės išspręsti visas politinės bei ekonominės trinties problemas ir, kad būtent jų šalis taps nugalėtoja. Propaganda skelbė, esą kovos veiksmai netruksią ilgai, daugiausia porą mėnesių, o po to visi sugrįšią namo apgaubti nemirtingos šlovės.
Miestuose propaganda iš pradžių veikė, tačiau kariai, pašaukti iš Rusijos kaimo vietovių, visiškai nesuvokė, kas per nelaimė užgriuvo ant jų galvų. Generolas Aleksejus Brusilovas rašė, kad karo priežastis bei tikslus mažai kas galėjo dorai paaiškinti. Iš milžiniškos šalies gelmių į fronto apkasus suvaryti valstiečiai gūžčiojo pečiais: esą kažkas kažką kažkur nušovė, todėl Rusija priversta kariauti. Kas tokie „broliai serbai“, už kuriuos rusai užsistojo, kas yra nuolat deklaruojama slavų vienybė – niekam nebuvo aišku. Pasak Brusilovo, dažnas karys ne tik nieko nenutuokė apie savo priešus – Vokietiją ir Austriją, bet sunkiai įsivaizdavo kas vyksta kaimyninėje imperijos gubernijoje. „Ar buvo galima su tokiu moralinių pasirengimu tikėtis didžiulio patriotinio įkarščio?“ – retoriškai klausė generolas – „Ką galima pasakyti apie tokią panieką savo tautai?“.
Požiūris į priešą
 
Karys F. Stepunas laiške savo motinai rašė: „Atrodytų keista, tačiau priešakinėse fronto pozicijose nėra tos nuožmios neapykantos priešui. Žinoma, nekalbu apie atakų momentus ar durtuvų kautynes. Tikra neapykanta justi tik užnugaryje“.
Vienas žvalgyboje tarnavęs puskarininkis prisiminė, kad priešo žudymas suvoktas daugiau kaip darbas, savo paties išgyvenimo sąlyga. Ir netgi sėkmingai įvykdyta užduotis nekėlė ypatingo džiaugsmo: „Šiandien nugalėjome mes, o juk galėjome ir patys žūti. Bet nėra to pasitenkinimo, tik begalinis nuovargis“.
Priešas anapus „niekieno žemės“ įsivaizduotas kaip kažkoks beformis, beveidis Jis. Tačiau purve mirštantys, sviedinių ištaškyti priešo kariai dažnam kėlė vidinę užuojautą. Galbūt juose būdavo įžvelgiamas galimas savo pačių likimas? Šaudyti į toli esančią masę kur kas lengviau, nei į arti esančius veidus. Panašią psichologinę būseną savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašo ir vokiečių rašytojas, Pirmojo pasaulinio dalyvis Erichas Marija Remarkas.
Ura!
Šūksnis „Ura!“ psichologijos požiūriu labai svarbus. Kas, kad eilinis kareivis nežinojo nei jo kilmės, nei prasmės. Skardus ir bendras „Ura!“ veikė tarytum narkotikas, kaip nuskausminamieji prieš operaciją. V. Aramilevas rašė, kad fronte „Ura!“ skambėdavo lyg įaudrinto žvėries riaumojimas.
Atakos metu šūksnis mobilizuodavo išsekinto kūno jėgas paskutiniam šuoliui, padėdavo įveikti baimę, vienatvės pojūtį, teikdavo bendrumo jausmo. Visi laukė to „Ura!“ tarytum išganymo ir užsimiršimo. „Ura!“ gebėdavo akimirksniu pakelti ištisus batalionus net į savižudiškas atakas prieš viską šluojančių kulkosvaidžių ugnį.
Vienatvės pojūtis
Nors tiek Remarko, tiek kito Pirmojo pasaulinio karo veterano, Ernsto Jüngerio, knygose šiltai aprašoma fronto brolybė, ji buvo neatsiejama nuo visiškos vienatvės pojūčio. Kiekvienas čia gyveno savais atsiminimais iš praeities ir dažnai mintimis būdavo kažkur toli, kartu su savo artimaisiais. Karo dalyviai mini, kad šis vienišumo jausmas neapleisdavo ne tik apkasuose, bet ir žygiuose, nepaisant to, kad „šalia sunkiai žingsniavo tūkstančiai“.
 
 
Psichikos sutrikimai
Pirmojo pasaulinio pradžioje visos kariaujančios pusės susidūrė su iki tol nežinomais psichikos sutrikimais: isterišku blaškymusi, neprognozuojamu kai kurių karių elgesiu arba visiška apatija, nereagavimu į nieką tyliai tūnant ar verkiant kampe. Karinė rusų vadovybė iš pradžių šiuos atvejus nurašė simuliavimui ir bailumui. Kai kurie „simuliantai“ buvo perduoti karo tribunolui ir dažnas netgi atsisveikino su gyvybe. Ir tik vėliau, po medikų įsikišimo, pripažinta, kad šiuos karius derėtų gydyti užuot baudus ar smerkus.
Silpnesnė psichika neištverdavo kiauras dienas trunkančio sunkiosios priešo artilerijos apšaudymo kaukiančiais sviediniais, kuomet dangus maišėsi su žeme, sumaitotų draugų lavonų vaizdo, klastingų dusinančių dujų atakų, kai gretas retino baisi, nematoma mirtis.
Lavonai gulėjo kairėje ir dešinėje, mūsiškių ir priešo, „švieži“ ir daugiadieniai, neretai – subjauroti. Kai kur iš žemės styrojo negiliai palaidotos kojos. Dieve, kaip galima visą tai matyti ir neišsikraustyti iš proto?“ – rašė F. Stepunas.
Iš kitos pusės pripažįstama, kad visur tykanti mirtis užgrūdindavo karius, ir net didžiausios baisybės įspūdžio jau nebedarė. Patyrusiu kareiviu priešakinėse pozicijose buvo tampama labai greitai. Kartais užtekdavo kelių savaičių. Psichinės traumas dažniausiai patirdavo nespėję aklimatizuotis naujokai. Jie ir žūdavo dažniau dėl savo neatsargumo.
Kariškas fatalizmas
Kaip nulemta, taip ir bus“ – įprasta frazė fronte. Taikos metu niūrus fatalizmas sutinkamas kur kas rečiau, nei karo sąlygomis.
Tikėjimą lemties neišvengiamumu skatino tik ką buvusių šalia draugų mirtys, atvejai, kai kruvinoje mėsmalėje kažkas stebuklingai išgyvendavo, arba kai nežinia iš kur atskriejęs sviedinys ištaškydavo gerai įtvirtintą, visiškai saugia laikomą slėptuvė.
Pataikys ar nepataikys?“ – dažnai spėliodavo veidu į žemę įsikniaubę kariai, aplinkui aidint galingiems sprogimams. Vieni prietaringai tikėjo neišvengiamai žūsią jei ne šiandien, tai rytoj, kiti – priešingai, įsikalbėdavo sau, kad jiems nieko negresia.
Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais kariai gana tiksliai nuspėdavo savo mirtį, prašydami „laimingųjų“ perduoti laišką artimiesiems. „Tu liksi gyvas“ – kreipėsi karininkas į eilinį kareivį ištiesdamas atsisveikinimo raštelį motinai. Ir iš tiesų, pirmasis krito, o antrasis grįžo sveikas namo.
Ar dažnai tokios pranašystės išsipildydavo – nežinia, tačiau pasakojimai apie jas keliavo iš lūpų į lūpas. Kariškas folkloras buvo kupinas prietarų, simbolių, paslapčių.
Ramybės periodai
Trumpos ramybės periodai tarp mūšių įtampos nemažino. Veikiau atvirkščiai. Baisu, kai viskas staiga nutyla ir nuo priešo apkasų nesklinda joks garsas. Ką jie rengia – niekas nežinojo. Nervingo laukimo įtampa galėjusi trukti ištisas valandas. Daugelis veteranų prisiminė labiau už viską nekęsdavę tokių akimirkų. Geriau jau pavieniai susišaudymai ar netgi atviros kautynės.
E. Jüngeris rašė, kad priešo pasirodymas horizonte suteikdavo išsivadavimą nuo sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Mūšis atnešdavo, kad ir laikiną, užsimiršimą, o slegianti nežinomybė gniuždė.
 
 
Mirties baimė
Sakoma, kad negeras tas karys, kuris nebijo mirti. Didvyriai dažnai bijojo mirti ir visomis išgalėmis priešinosi mirčiai, todėl, nepriklausomai nuo to, liko jie gyvi ar ne, visuomenė žavisi jų žygdarbiais. Mirties baimės nebūvimas dažnai reiškė, kad karys tapo apatišku, ar atvirkščiai – per daug įsijautė į supermeno vaidmenį, o tai buvo pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos bičiuliams.
Mūšio lauke „ieškančių savo mirties“ nemėgo ir šalinosi lygiai taip pat, kaip nemėgo už kitų nugarų besislepiančių bailių. Bereikalinga rizika ir šlovės troškimas be kokia kaina fronte laikytas daugiau kvailumo, o ne šaunumo požymiu.
Parengė Vitalijus Michalovskis

0 4586

Įvadas: 1942 m. birželio 4 d. A. Hitleris slapta atskrido į Suomiją pasveikinti savo sąjungininką, Suomijos Maršalą C. G. Mannerheimą 75 metų gimtadienio proga. Tuo metu suomių karinės pajėgos kovojo kartu su III-ojo Reicho kariuomene prieš Sovietų Sąjungą, kuri buvo pasiglemžusi nemažą dalį Suomijos teritorijos per taip vadinamą Žiemos karą 1939-40 m. A. Hitlerio ir C. G. Mannerheimo pokalbis vyko nuošalioje vietoje traukinio vagone-restorane, kuriame suomiai slapta įrengė pasiklausymo aparatą. Ilgą laiką užmirštas įrašas gulėjo Suomijos archyve ir tik sąlyginai neseniai pateko į Youtube. Abiejų vadų pokalbis vyko vokiečių kalba.

Pradžiai abi palyginus gausios Suomijos ir Vokietijos delegacijos susirinko iškilmingame oficialiame priėmime, kuriame Hitleris pasakė sveikinimo kalbą.

  1. Hitleris: Prieš keletą metų man kilo mintis inkognito atvykti į Suomiją. Norėjau ne tik pažinti šalį, bet ir dalyvauti didžiosiose Olimpinėse žaidynėse, kurias buvo numatyta organizuoti Helsinkyje 1940 m. Berlyne aš žavėjausi suomių kovotojais ir be to pažinau jų kovas už laisvę per [Pirmąjį] Pasaulinį karą ir po jo. Taip pat žinojau Maršalo pavardę.

 

Tuomet negalėjau sau leisti svajoti, kad likimas tokiomis aplinkybėmis mane nuves į Suomiją. Karas, kuriame mes dabar abu esame, nebuvo nei Vokietijos numatytas, nei (dabar aš tai galiu ramiai pasakyti) jos paruoštas. Jeigu mes būtume įsivaizdavę, kad šis karas būtų įmanomas, tai paruošimai jam būtų buvę nuodugnesni, geresni, praktiškesni ir kryptingesni. Mes galbūt tikėjome galimybe tartis Europoje, jei kai kurios valstybės nebūtų siekusios įamžinti Versalio sutartį [kalbama apie Pirmojo pasaulio karo 1919 m. taikos sutartį, kuri Vokietiją laikė atsakinga už karą ir jai uždėjo skaudžias sunkias sankcijas]. Bet ir čia aš tvirtai tikėjau, kad rasime taikingesnius ir racionalesnius sprendimus, kad sveikas protas įtikins, jog neįmanoma pratęsti neįmanomų sąlygų.

 

Štai aš buvau užsibrėžęs tikrai didelę socialinę programą. Aš pats savo tautoje pakilau iš labai sunkių gyvenimo pradžios sąlygų, todėl ir neturėjau jokio kito gyvenimo tikslo – tik įgyvendinti tikrai didelę socialinę programą. Be to šalia jos buvo numatyta didelė papildoma kultūrinė programa. Šitiems tikslams aš paaukojau save. Tačiau galiu pasakyti, kad apvaizda tikrai nusprendė visai kitaip. Kai atsirado būtinybė griebtis ginklo ginant savo paties tautos laisvę, aš jaučiausi laimingas, kad apvaizda mane pasirinko žengti šitą žingsnį.

 

Politinės padėties raida tik nuo 1940 m. birželio mėn. leido aiškiai suvokti besikaupiančią grėsmę Vokietijai [kalbama apie Sovietų Sąjungos karinių dalinių telkimąsi prie Reicho rytinių sienų ir Maskvos reikalavimus Berlynui padaryti sovietams kai kurias nuolaidas Balkanuose, Turkijoje ir Suomijoje]. Ir tai sukūrė prielaidas priimti atitinkamus ir tikrai įpareigojančius sprendimus. Iš tų sprendimų subrendo tas žingsnis [kalbama apie Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą], dėl kurio aš šiandien ne tik nesigailiu, bet esu laimingas, kad jį žengiau. Tik ta kova, kuri jau lieka mūsų praeityje ir ta, kuri mūsų dar laukia ateityje parodė šios grėsmės tikras apimtis ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Galbūt jei aš būčiau anksčiau nutuokęs tas bolševizmo pasiruošimų prieš Europą apimtis, man būtų buvę sunkiau priimti tokį sprendimą. Vis tiek tikrai būčiau priėmęs tą sprendimą, nes aš esu žmogus, kuris nesutinka pasitraukti į šoną, artėjant neišvengiamam pavojui. Aš verčiau iš karto tam pavojui užkirsčiau kelią ir pats prisiimčiau atsakomybę už aukas, kurių reikėtų, norint jį pašalinti. O ypač nesutikčiau perkelti tą pavojų ateinančioms kartoms ir esu pasiryžęs padaryti tai, kas turi būti padaryta. Šiandien, kai žinau koks be galo didelis buvo šis pavojus, esu dėkingas apvaizdai, kad ji man padovanojo užtenkamai jėgos ir įžvalgumo priimti šį sprendimą.

 

Šis sprendimas jau antrą kartą Vokietijos ir Suomijos istorijoje mus sutelkė kovai su tuo pačiu priešu. Jau per pirmą bendrą kovą, kuriai mūsų jubiliatas skyrė savo didelę asmenybę, pavyko pastatyti užtvankas prieš bendrą pavojų, kurios turi išliekamąją vertę [kalbama apie Vokietijos paramą, kuriant nepriklausomą Suomiją po Pirmojo pasaulinio karo]. Antroji kova, aš esu tuo įsitikinęs, sustiprins mūsų ryšius visiems laikams. Mes neišvengsime vieno – nesvarbu, kokia bus pergalė, o taika yra neįmanoma be pergalės, pergalė bus, bet nepriklausomai nuo to, kaip atrodys ta pergalė, pavojus iš Rytų ilgą laiką kabos virš mūsų. Todėl manau, kad žiūrint į pačią tolimiausią ateitį, visa eilė Europos tautų turės bendrą interesą budria akimi stebėti tą pavojų ir jei aplinkybės to reikalaus, priešintis lygiai tokia pat budria sąmone.

 

O kas dėl manęs, tai likimo aplinkybės ir apvaizda taip nusprendė, kad tapau ne tik vokiečių tautos vadu, bet ir Vokietijos karinių pajėgų vyriausiu vadovu. Turėdamas šias pareigas, aš šiandien esu laimingas, kad galiu perduoti sveikinimus Suomijos Maršalui ne tik savo vardu, bet svarbiausia visų Vokietijos karių vardu, kurie nuoširdžiai žavisi savo suomių bendražygiais. Mums yra nepaprastai lengva kalbėti apie draugystę su Suomijos kariuomene, kai turime tokius drąsius sąjungininkus ir kai tokia narsi tauta stovi šalia mūsų. Aš taip pat norėčiau kalbėti visos savo tautos vardu, sakydamas, kad ir mes turime tautos kariuomenę ir Reichą, kuris irgi yra tautos valstybė. Kariuomenė, karinės pajėgos ir tauta pas mus sudaro vieningą junginį. Šiuo metu visa vokiečių tauta mąsto lygiai taip pat kaip aš čia kalbu. Vokiečių tauta žavisi suomių kariais, ji žavisi suomių tauta ir Suomijos kariuomenės vadu. Jūsų 75 metų gimimo proga, visos vokiečių tautos, karinių pajėgų ir savo vardu, norėčiau iš visos širdies palinkėti Jums laimės. Baigdamas, norėčiau padėkoti jums už svetingumą, kurį patyriau aš ir mano kelionės draugai. Dar norisi pridėti linkėjimą, kad Jūs, ponas Maršale, liktumėte šalia savo gimtosios šalies, savo tautos ir mūsų, tai yra mūsų bendro reikalo daug, daug metų.

 

Abiejų šalių delegacijos baigia iškilmingą susitikimo dalį. Mažesnė grupė susiburia siauresniam pokalbiui.

 

  1. Hitleris.: Aš labai apgailestauju, kad prieš du metus mes negalėjome padėti suomių tautai per pirmą jos karą už laisvę [kalbama apie Žiemos karą 1939-40 m.]. Bet mes buvome pilnai angažuoti Vakarų fronte ir reikėjo išvengti dviejų frontų karo pavojaus. Dabar esu laimingas, kad antrą kartą, tikiuosi jau galutinai, pavyks nugalėti priešą, kurio pergalė, jei ji įvyktų, nebūtų tokia, kokia mums yra suprantama pagal praeities pavyzdžius. Priešo pergalė reikštų ne tik mūsų abiejų tautų sunaikinimą, bet manau ir visos Europos. Man yra žinomi Suomijos kariniai pasiekimai ir kiek jūsų šalis turėjo aukotis. Aš galiu jus užtikrinti, kad nesvarbu kas įvyktų, vokiečių tauta liks šalia jūsų patikimai, absoliučiai, nepajudinamai. Tikiu, kad suomių tautos taikos siekiai, kurie ir man atrodo vieninteliai teisingi tikslai, bus iškovoti. Suomijos tauta yra laiminga, kad turi tokį herojinį vadą kaip jūs. Mes žavimės jumis.

 

C.G. Mannerheimas: Ponas Reicho Kancleri ir Vokietijos Karinių pajėgų vyriausias vade, už jūsų ypatingai malonius linkėjimus aš pagarbiai prašau leisti man išreikšti padėką. Jūsų linkėjimai man ir Suomijos karinėms pajėgoms yra vienas iš didžiausių pagerbimų, kurį mano širdis ir mintys sugebėtų pilnai įvertinti. Aš taip pat širdingai dėkoju už gražias pagerbimo dovanas, kurios yra man asmeniškai skirtos [šio vizito metu A. Hitleris padovanojo įvairių dovanų, tame tarpe ir Mannerheimui skirtą liuksusinį Mersedesą]. Šios dovanos man liks kaip nuolatinis prisiminimas tos kietos kovos, kuri dabar vyksta dėl pačių aukščiausių dvasinių ir materialinių kultūros vertybių. Džiaugiuosi, kad mes galime kovoti šalia šlovingųjų ir galingųjų Vokietijos karinių pajėgų. Jūsų, ponas Reicho kancleri, asmeninis dalyvavimas mūsų rato iškilmėse šiandien iki aukščiausio lygio pabrėžia šio susitikimo, skirto pagerbti mane, reikšmę ir vertę. Kad Vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas pats asmeniškai norėjo perduoti linkėjimus ir dovanas, ne tik be galo džiugina mane ir mus visus, bet taip pat verčia mus giliai įvertinti šį pagerbimą. Ypatingai aš vertinu tai, ponas Reicho kancleri, kad Jūs radote galimybę atvykti kaip tik tuo metu, kai suduodami galingi smūgiai Vokietijos vadovybės ir jos vyrų širdžių bei ginklų dėka. Mums tai kelia viltį, kad šie smūgiai priartins toli siekiantį sprendimą. Taigi, norėčiau užbaigti savo pagarbaus dėkingumo išraišką su tokiu pageidavimu: tegul šie metai atneša sėkmę teisingam reikalui ir galingam ginklui, nukenksminant bolševikų barbarizmo kenkėjų lizdą. Tegul bendri ir broliški kovų veiksmai atneša abiems tautoms taiką, o visai Europai išsigelbėjimą nuo pavojaus, kuris daugiau nei du dešimtmečius, kaip koks košmaras, grasina Rytų sienoms.

 

  1. Hitleris: Tai tikrai labai didelis pavojus. Tai pats didžiausias pavojus, kokį galima įsivaizduoti, kurį mes tik dabar galime pilnai įvertinti. Mes patys tiksliai nežinojome, kokią milžinišką ginkluotę šita valstybė turėjo.

 

C.G. Mannerheimas: Ir mes nebūtume nutuokę Žiemos karo metu. Per Žiemos karą mes nenutuokėme to. Žinoma, mums atrodė, kad jie buvo gerai apginkluoti. Bet, kad šitaip realiai jie būtų…O dabar negali būti jokios abejonės dėl to, kokių kėslų jie turėjo.

 

  1. Hitleris: Tikrai taip. Jie turėjo tokią milžinišką ginkluotę, kokią žmogus galėtų įsivaizduoti. Jeigu anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad valstybė galėtų stoti į kovą su 35 000 šarvuočių, tai aš būčiau pasakęs, kad jūs esate pamišęs.

 

Suomijos Prezidentas R. H. Ryti: 35 000 šarvuočių?

 

  1. Hitleris: 35 000 šarvuočių. Mes iki šios dienos sunaikinome 34 000 šarvuočių. Jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, … jei vienas iš mano generolų man būtų raportavęs, kad valstybė su 35 000 šarvuočių į kovą traukia, aš būčiau pasakęs, kad jūs matote dvigubą ar dešimteriopą vaizdą, jūs išprotėjote, jūs matote šmėklas. Mes nemanėme, kad tai įmanoma… Aš anksčiau jums buvau pasakojęs, kad radome fabrikus, tame tarpe ir Kamarovskoje (?). Jis buvo pastatytas prieš du metus ir mes apie jį nieko nežinojome. Šiandien ten yra šarvuočių gamykla, kurioje per pirmą pamainą dirba maždaug 30 000 darbuotojų, o kai dirba pilnu pajėgumu 60 000 žmonių – tik viename šarvuočių fabrike. Mes jį užėmėm. Tai tikrai milžiniškas fabrikas! Tiesa, ten darbininkų masė, kuri gyvena kaip gyvuliai.

 

  1. H. Ryti: Ar tai Donecko srityje?

 

  1. Hitleris: Taip, Donecko srityje.

 

C.G. Mannerheimas: Na, bet kai pagalvojama, kad jie 20 metų, daugiau nei 20 metų, beveik 25 metus buvo laisvi ginkluotis ir viską, viską skyrė tik ginkluotei. Tik ginkluotei!

 

  1. Hitleris: Taip, taip aš Jūsų Valstybės Prezidentui anksčiau minėjau. Aš to anksčiau nenutuokiau. Jeigu būčiau nutuokęs, tai mano širdžiai būtų dar sunkiau priimti sprendimą. Bet tuo labiau turėjau nuspręsti, nes kitokių galimybių nesimatė. Man jau 1939-40 metų žiemą tapo aišku, kad susirėmimas bus neišvengiamas [kalbama apie karo tikimybę Vakarų fronte, kuriame buvo sumobilizuotos Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų armijos po Lenkijos pralaimėjimo]. Mane tik kankino dviejų frontų karo košmaras. Toks dviejų frontų karas būtų mus sužlugdęs. Tą mes dabar aiškiau matome, nei suvokėme tuomet. Būtume sužlugdyti. Iš esmės aš norėjau jau 1939 m. rudenį vesti Vakarų kampaniją. Deja, vis besitęsiantis blogas oras sutrukdė planus. Na matote, mūsų visa ginkluotė yra, kaip čia pasakius, gero oro ginkluotė. Ji efektyvi, ji gera, bet, deja, ji yra gero oro ginkluotė. Mes tą jau pamatėme šito karo metu. Žinoma, mūsų visi ginklai buvo pritaikyti Vakarams. Mes visi buvome įsitikinę, mūsų nuomonė buvo tokia, kad nuo seniausių laikų buvo manoma, kad neįmanoma kariauti žiemą. Ir štai mūsų vokiški šarvuočiai, jie nebuvo išbandyti tam, kad naudotume juos žiemą, bet buvo ruošiamos pratybos tam, kad įrodyti, jog neįmanoma su jais kovoti žiemą. Tai visai kitokios prielaidos.

 

1939 m. rudenį aš buvau pasiryžęs būtinai pulti Vakaruose ir buvau įsitikinęs, kad per šešias savaites susitvarkysime su Prancūzija. Bet visuomet kilo klausimas, ar pavyks sklandžiai judėti. Oras visą laiką buvo blogas. Aš gerai pažįstu šitas Prancūzijos sritis. Mano nuomonė buvo ir mano generolai pritarė, kad tikriausiai nepavyks pasiekti to judrumo, kad negalėsime tinkamai išnaudoti mūsų šarvuočių ir oro pajėgų potencialo dėl nuolatinio lietaus. Aš gerai pažįstu šiaurinę Prancūziją, nes tenai tarnavau 4 metus per Didijį karą. Todėl kampanijos pradžia buvo vis atidedama. Jeigu dar 1939 m. būtume sutvarkę Prancūziją, tai istorijos eiga būtų visai kita. Taigi turėjome laukti iki 1940 metų. Pirmoji graži diena buvo gegužės 10 ir gegužės 10 d. aš tuojau pat puoliau. Gegužės 8 d. daviau įsakymą pulti gegužės 10 d. O tada teko įvykdyti tą milžinišką mūsų divizijų perkėlimą iš Vakarų į Rytus… Tuo pat metu užgriuvo ant mūsų didžiulė nelaimė – aš galiu šiandien tai pasakyti…kai atsirado silpnumo požymiai Italijoje, pirmiausia dėl Šiaurės Afrikos padėties [kalbama apie Italijos prastai paruoštą puolimą prieš gerai apginkluotas Anglijos pajėgas Libijoje] o po to dėl padėčių Albanijoje ir Graikijoje [kalbama apie italų nesėkmingą puolimą prieš graikus, kurio pasekoje Anglija perkėlė stiprias pajėgas į Graikiją, tuo grasindama Vokietijos pietiniam flangui]. Tai buvo labai didelė nelaimė. Mes privalėjome padėti italams. Bet tai reiškė, kad iš karto turėjome išskaidyti savo oro ir šarvuočių pajėgas kaip tik tuo pačiu metu, kai ruošėme jas Rytų frontui. Reikėjo persiųsti dvi divizijas, dvi pilnai komplektuotas divizijas, o ir trečią dar teko prijungti prie jų. Jos nuolatos patyrė didelius nuostolius, kuriuos reikėjo kompensuoti, nes kovos dykumoje [kalbama apie Šiaurės Afrikos frontą] buvo kruvinos. Visa tai atsiliepė Rytų frontui.

 

Nebuvo kito kelio. Sprendimas [pulti Sovietų Sąjungą] buvo neišvengiamas. Aš turėjau pokalbį su Molotovu [kalbama apie Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministro vizitą į Berlyną 1940 m. lapkričio mėn.] ir buvo visiškai aišku, kad jis išvyko nusprendęs pradėti karą, o aš nusprendžiau, kiek tai įmanoma, užkirsti jam kelią ir pulti pirmam. Šito žmogaus reikalavimai siekė eventualiai valdyti Europą. Jau 1940 m. rudenį mes nuolatos klausėme savęs – ar leisti santykiams nutrūkti? Aš Suomijos vyriausybei pastoviai patarinėjau, kad ji derėtųsi tam, kad laimėtų laiko… nes aš nuolat labai bijojau vieno dalyko. Bijojau, kad vėlyvą rudenį Sovietų Sąjunga ims ir staigiai užpuls Rumuniją ir tuo užvaldys jos naftos šaltinius. O vėlyvą rudenį mes dar nebuvome pasiruošę. Jeigu Rusija būtų užėmusi Rumunijos naftos išteklius, tai Vokietija būtų prapuolusi. Skiriant tam tikslui 60 Rusijos divizijų, reikalas būtų sutvarkytas. Mes tuo metu neturėjome jokių karinių dalinių Rumunijoje. Jos vyriausybė kreipėsi į mus labai pavėluotai ir tai, ką mes tuomet būtume turėję buvo juokinga. Jiems tik reikėjo pasiimti naftos šaltinius. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, mūsų ginkluotė buvo tokia, kad negalėjau pradėti karo. Tai buvo neįmanoma. Mes savo kariuomenės dislokavimą Rytuose jokiu būdu rimtai nebuvome pradėję. Pirmiausia reikėjo konsoliduoti karines pajėgas Vakaruose [po sėkmingos 1940 m. pavasario kampanijos Prancūzijoje]. Jų ginkluotę turėjome sutvarkyti, nes mes visgi patyrėme nuostolių per Vakarų kampaniją. Mes nebūtume galėję pradėti kampanijos [prieš Rusiją] anksčiau nei 1941 m. pavasarį.

 

O jeigu rusai 1940 m. rudenį būtų užėmę Rumuniją ir jos naftos versloves, tai mes būtume buvę bejėgiai. Mes turime didelę Vokietijos gamybą, bet tai, ką mūsų oro pajėgos ir šarvuočių divizijos praryja – pribloškia. Tai yra suvartojimai, viršijantys žmogaus suvokimo ribas. Be Rumunijos papildomų 4-5 milijonų tonų naftos mes negalėtume kariauti. Todėl turėjau didelių rūpesčių ir derybas bandžiau vilkinti tol, kol mes taptume stipresniais ir sugebėtume pasipriešinti rusų šantažuojantiems reikalavimams. Jų reikalavimai – buvo šantažas. Rusai žinojo, kad mes tuomet buvome bejėgiai kadangi buvome angažuoti Vakaruose, tai jie ir šantažavo mus. It tik per Molotovo vizitą aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad negalime priimti jų reikalavimų. Tuo ir mūsų derybos staigiai nutrūko.

 

Diskutuojami buvo keturi punktai, iš kurių vienas palietė Suomiją. Jie reikalavo laisvę gintis nuo Suomijos grėsmės. Aš klausiau jų ar iš tikrųjų Suomija kelia grėsmę Sovietų Sąjungai. Atsakymas buvo, kad suomiai persekioja Sovietų Sąjungos draugus, jų bendruomenę. Didžioji valstybė negali leisti, kad mažoji valstybė keltų grėsmę savo egzistencijai. Aš atsakiau, nejaugi Suomija gali kelti grėsmę jūsų egzistencijai? Jūs sakote, kad Suomija kelia jums grėsme savo egzistencijai? Taip, yra ir moralinė grėsmė mūsų egzistencijai ir tai ką veikia Suomija tai daro mums moralinę grėsmę mūsų egzistencijai. Aš tada jam pasakiau, kad mes neliksime pasyviais stebėtojais, jei dar kartą kiltų karas Baltijos regione.

 

Tada Molotovas paklausė manęs, kokia mūsų pozicija Rumunijos atžvilgiu, nes mes esą teikiame garantijas šiai šaliai. Ar jūsų garantijos Rumunijai nėra nukreiptos prieš Rusiją? Aš atsakiau, jog nemanau, kad garantijos yra nukreiptos prieš jus, juk jūs neketinate užpulti Rumunijos? Matote, mums neteko girdėti, kad jūs norite užpulti Rumuniją. Jūs visuomet kalbėjote, jog Besarabija jums priklauso [Rumunijos dalis, kurią Sovietų Sąjunga aneksavo 1940 m.], bet jūs niekados nepareiškėte, kad norite užpulti Rumuniją. Molotovas atsakė, jog nori tiksliai sužinoti ar šios garantijos (įrašas baigiasi).

Komentaras: Šiame pokalbyje Hitleris kartojo nacionalsocialistinės Vokietijos oficialią poziciją dėl jos 1941 birželio 22 d. puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Mannerheimas irgi, bent iš dalies, pritarė tokiai karo pradžios versijai. Hitleris teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo sukaupusi milžiniškus kiekius ginkluotės ir karinių dalinių tam, kad galėtų staigiai pulti ne tik Vokietiją bet ir užimti visą Vakarų Europą. Pagal šią logiką, Barbarosos operacija buvo preventyvinis karas, kurio tikslas – anksčiau laiko sulaikyti planuotą Sovietų agresiją. Vakaruose ilgą laiką toks Rusijos puolimo pateisinimas nebuvo rimtai traktuojamas. Bet žinomo Rusijos žvalgo V. Suvorovo istoriniai tyrinėjimai ir išleistos knygos (Lietuvoje yra žinomas jo veikalas „Ledlaužis“) detaliai parodė, kokią milžinišką karinę persvarą turėjo S. Sąjunga ir kiek daug to karinio potencialo buvo sukoncentruota prie III Reicho rytinės sienos (tame tarpe ir neseniai okupuotoje Lietuvoje). Pasak Suvorovo, Vokietijos sėkmę iš pradžių lėmė tai, kad rusai nebuvo pasiruošę gintis, bet laukė greito įsakymo pulti. Kiti Rusijos istorikai neseniai pradėjo skleisti panašias versijas, nors oficialiai dabartinė Rusija nepripažįsta Stalino atsakomybės dėl rusų-vokiečių karo pradžios.

 

Tokia NS versija gali padėti suprasti, kodėl Stalinas taip staigiai panoro okupuoti Baltijos šalis ir Suomiją 1939-40 m. Jeigu S. Sąjunga tik būtų siekusi padidinti savo saugumą prieš NS Vokietiją, tai kyla klausimas, kodėl ji laikė tiek daug kovinių dalinių taip arti Vokietijos. Tam, kad apgintų Rusiją, racionaliau būtų išdėstyti karius ir ginkluotę šalies gilumoje. Yra istorinių dokumentų, rodančių, kad vokiečių vadovybė buvo nemaloniai nustebinta sovietų sparčiai įvykdyta Baltijos šalių karine okupacija. Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis ir vėlesni pataisymai numatė, kad Baltos šalys atiteks Rusijos interesų zonai, bet tame dokumente nekalbama apie šių šalių karinę okupaciją. Todėl klausimas dėl Lietuvos sprendimo nesipriešinti sovietų karių įvedimui į Lietuvos teritoriją 1939 m. gale įgauna naują dimensiją. Kaip NS Vokietija būtų reagavusi į karinį konfliktą Lietuvoje, jos artimoje kaimynystėje, tuo pačiu metu, kai jos kariuomenė ruošėsi pulti Prancūzijos ir jos sąjungininkų sutelktas kariuomenes Vakarų fronte? Hitleris pasakė Mannerheimui, kad vokiečų kariuomenė būtų pasiruošusi Rusijos puolimui tiktai 1941 m. pavasarį, bet tai nereiškia, kad Hitleris nebūtų galėjęs pagrąsinti Stalinui nekelti rimtų saugumo problemų Vokietijos pašonėje. Lietuvos karinis pasipriešinimas 1939 m. gale prie pat Vokietijos rytinės sienos galėjo tapti rimtu Rusijos-Vokietijos nesantaikos objektu. Sovietų Sąjunga 1939 m. gale dar nespėjo sukaupti didžiulę kariuomenę savo Vakarų teritorijose. Todėl kyla klausimas ar Stalinas iš tikrųjų būtų norėjęs rizikuoti gerus santykius su NS draugais puldamas besipriešinančią Lietuvą 1939 m. pabaigoje, dar ir tokiu pat metu, kai jo kariuomenė buvo pradėjusi nesėkmingą Suomijos puolimą.

 

Vertė ir komentavo Algis Avižienis

0 1732
Prieš kelias dienas mirė legendinis Muhammadas Ali – vienas geriausių boksininkų per visą istoriją. Sportininko biografijoje gausu pergalių, iškovotų titulų, šlovės ir pripažinimo, tačiau pasaulį domina ne vien tik tai. Dar jaunystėje M. Ali atsisakė savo tikrojo vardo ir tapo ištikimu JAV veikusios rasistinės sektos pasekėju.
Mūsų dienomis pastarąjį žvaigždės pasirinkimą linkstama vertinti kaip ne itin vykusį vidinį protestą prieš juodaodžių diskriminavimą, tačiau atsiranda teigiančių, kad ilgiau nei dešimtmetį trukusi veikla niekaip negali būti vadinama tiesiog nekaltu protestu.
Tikrasis 1942 m. gimusio Muhammado Ali vardas – Cassius Clay. Tėvo – gatvių dailininko išlaikoma šeima išpažino krikščionių tikėjimą ir vietos juodaodžių bendruomenėje nebuvo laikoma pačia skurdžiausia. Įdomų tai, kad Clayaus senelis iš motinos pusės buvo baltasis airis, kuo ji be galo didžiavosi, o tėvas nuoširdžiai tikėjo išsigalvota, bet iš kartos į kartą perduodama legenda, kad tolimas jo protėvis buvo XIX a. politikas, bendrapavardis Henris Clayus . Taipogi baltasis.
Žinoma, juodaodžių gyvenimas tais rasinės segregacijos laikais nebuvo lengvas. Daugelyje valstijų baltieji ir juodieji vaikščiojo į skirtingas kavinės, jiems buvo numatyti atskiri suolai parke, pietuose vis dar pasitaikydavo linčiavimo atvejų.
Muhammadas Ali su sektos Biblija rankose
Jau tapęs pripažintu boksininku C.Clayus pasakojo, kad su niekinamu baltųjų amerikiečių požiūriu į „nieko nesugebančius negrus“ susidūręs dar vaikystėje. Taip pat jis pastebėjęs daugelio juodaodžių tarpe įsišaknijusi nepilnavertiškumo prieš baltuosius kompleksą, nuolankų susitaikymą su esama antrarūšių padėtimi. Matyt, vien sporto pasiekimais nepasitenkinančiam Cassijui reikėjo kažko daugiau, reikėjo pasaulėžiūros. Ir savo pasaulėžiūrą jis netrukus atrado.
„Islamo tautos“ aktyvistas
Teigiama, kad radikalios „Islamo tautos“ lyderių kalbas C.Clayus pirmąkart išgirdo 1959 m. Tai buvo ekstremistinis religinės sektos ir politizuotos organizacijos hibridas, kurį Detroite pirmojoje XX a. pusėje įkūrė toks Wallace Fardas. Savo ideologijoje, paties Alacho pasiuntiniu žemėje pasiskelbęs Fardas, sugebėjo apjungti savotiškai suprantamą musulmonybę ir juodąjį rasizmą, kaip priešpriešą baltajam. Nuo 1934 -ųjų, W. Fardui pradingus be žinios, prie organizacijos vairo stojo Elijah Poole, geriau žinomas kaip Elijah Muhammadas.
M. Ali ir juodųjų rasistų sektos lyderis Elijah Muhammad
Pastarasis buvo gana spalvinga asmenybė. Savo pasekėjus jis ragino nepaklusti Jungtinių Valstijų valdžiai, kovoti dėl atskiros juodaodžių valstybės sukūrimo, kategoriškai pasisakė prieš juodųjų santuokas su baltaisiais. Pasak Elijah Muhammado, baltieji – demoniškas biblinio alchemiko Jokūbo tvarinys, „žydraakiai velniai“, kurie kadaise pasisavino visus juodųjų pasiekimus ir sukūrė kitų rasių priespauda paremtą grobuonišką civilizaciją.
E. Muhammadas kvietė juodaodžius atsisakyti „vergiškų“ vardu ir priimti musulmoniškus, kas yra keista žinant, kad savo metu arabai taip pat nevengė masinio afrikiečių pavergimo. Savaime suprantama, idėjinis „nesimaišymo su baltaisiais“ postulatas visiškai atitiko ir baltųjų rasistų pasaulėžiūrą. Šioje plotmėje „Islamo tauta“ mielai bendradarbiavo su George Rockwello vadovaujamais baltaisiais JAV naciais. Išlikę net bendrų juodųjų ir baltųjų rasistų nuotraukų! Sakoma, kad E. Muhammado aplinka mezgusi ryšius net su Kukluksklanu. Abi kardinaliai priešingas stovyklas vienijo „rasės grynumo“ koncepcijos.
1961 m. baltieji JAV nacionalsocialistai „Islamo tautos“ suvažiavime
E. Muhammado kalbos taip apžavėjo K. Clayų, kad tas tapo ištikimu guru mokiniu. 1965 m. boksininkas pasikeitė vardą į Muhammadą Ali ir viešai pareikalavo nuo šiol kitaip jo nevadinti. Be jokios abejonės, „Islamo tautai“ perspektyvioji įžymybė taip pat buvo didžiulis atradimas. Vien jau dėl savo idėjų populiarinimo. Į sektos gretas įsiliejęs M. Ali tapo labiausiai atpažįstamu organizacijos veidu, nevengė pozuoti su judėjimo simbolika ir visuomet reiškė begalinį dėkingumą „išmintingajam pranašui“.
Galima pagalvoti, kad „Islamo tauta“ apsiribojo tik nekalta teorija, tačiau iš tiesų viskas buvo kiek kitaip. Organizacija turėjo subūrusi savo kovinį sparną pavadinimu „Islamo vaisius“ (Fruit of Islam; FOI). Kai kurių šio „vaisiaus“ veiksmų, kitaip nei teroristiniais, nepavadinsi.
M. Ali ir Malcolmas X. Abu jie buvo aktyvūs „Islamo tautos“ nariai
Bene žymiausia smogikų „akcija“ – žymaus juodaodžių aktyvisto Malcolmo X sušaudymas tiesiog ant scenos. Tai dabar pastarasis vadinamas nenuilstamu kovotojų prieš rasizmą, jo vardu JAV pavadintos gatvės ir skverai, bet savo metų „misteris X“ taip pat priklausė „Islamo tautai“, atvirai propagavo juodųjų išskirtinumo ir baltųjų nepilnavertiškumo idėjas. Geras Muhammado Ali draugas Malcolmas pasižymėjo gera iškalba bei mokėjimu patraukti žmones. Būtent jam darant įtaką susiformavo ginkluotas „Juodųjų panterų“ judėjimas, kitos pogrindinės organizacijos.
Islamo tautos“ bei jos lyderio nemalonę Malcolmas X užsitraukė, kuomet po kelionės į Meką atmetė rasines teorijas ir perėjo prie tradicinio islamo. 1965 m. jis buvo suvarpytas FOI smogikų kulkų. Beje, pats Muhammadas Ali keliose nuotraukose irgi įamžintas vilkintis „judėjimo karių“ uniformą.
Muhammadas Ali su „Fruit of Islam“ smogikų simbolika
Netrukus prieš Malcolmo X mirtį M. Ali demonstratyviai nepadavė jam rankos ir pavadino išdaviku. O jau po mirties pridūrė, kad jų bičiulystė nutrūko tada, kai tik „misteris X“ paliko „Islamo tautą“.
Ar žinojo garsusis sportininkas apie rengiamą buvusio savo kolegos nužudymą? Dabar belieka tik spėlioti. Tačiau ekstremistines „Islamo tautos“ gretose Muhammadas Ali išbuvo dar dešimt metų, iki pat savo guru, Elijah Muhammado, mirties. Rasistinei sektai pradėjo vadovauti dar didesnis pamišėlis Louisas Farakhanas.
Po santykių su „Islamo tautą“ nutraukimo Muhammado Ali pasaulėžiūra pasidarė kur kas nuosaikesnė. Jis pradėjo daug dėmesio skirti labdarai, ne itin noriai prisimindavo praeitį, yra žinių, kad 2005 m. jau nepagydomai serganti sporto legenda susidomėjo sufizmu – mistine islamo srove.
Muhammadas Ali – ne vienintelė juodojo pranašumo idėjoms simpatizavusi įžymybė. Jų tarpe būta ir kitų pasaulinio garso žvaigždžių. Boksininkas Mike Tysonas, krepšininkas Kareemas Abdul Jabbaras, reperiai Tupacas Shakuras, Snoop Doggy Doggas. Tik apie tai kalbama retai.
Vitalijus Michalovskis

0 3265

1939 metais startavo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo Amerikos FRS ir Anglijos Bankas.

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas – vokiečių valiutos kolapsas, „Didžioji infliacija“. 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo „Ruro krizę“ – prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Būtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė „Dresdner Bank“ atstovo Hjalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Dauesas – planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios „pagalbos“ pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa H. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau – po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos „Duglas“ ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“ su toliau sekančiu perėjimo prie „naujosios pasaulio tvarkos“, jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.

0 1284

Pateikiame italų antiglobalisto intelektualo, Claudio Mutti, rašinio „Evola ir Naseras“, lietuvišką vertimą.

Autorius trumpai aptaria ir kritikuoja Julijaus Evolos pažiūras į islamiškojo pasaulio šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimus, nurodydamas 1979-ųjų Islamo revoliucijos pavyzdį.

EVOLA IR NASERAS 

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

Tad 1956-aisiais, kada Egipto liaudžiai reikėjo priešintis anglo-prancūzų-sionistų agresijai, daugelis iš tų, kurie kovojo prieš Vakarų plutodemokratijas, Egiptą laikė nauja fronto linija prieš senuosius priešus ir išreiškė savo solidarumą Egipto liaudžiai ir jos Vadui.

Italų neofašistai nepamiršo savo šalies pro-arabiško ir pro-islamiško požiūrio fašistiniu laikotarpiu ir prisiminė, kad Pasaulinio karo metu islamo pasaulio nepriklausomybės judėjimai bendradarbiavo su Roma ir Berlynu.

Julijus Evola, kuris 50-aisiais aktyviai bendradarbiavo su neofašistine spauda, parašė  „Il Meridiano d’Italia“ (1957 m. kovo 3 d.) pasirodžiusį straipsnį pavadinimu  „Islamo emancipacija yra kelias į komunizmą“, kuris šiek tiek paredaguotas išėjo ir Neaopolio laikraštyje  „Roma“.

Evolos nuomone, neofašistai darė klaidą, nes simpatizuodami  „iridentiniams arabų judėjimams ir Egipto iniciatyvoms“ bei visapusiškai smerkdami kolonializmą jie pamiršta, kad kolonializmas reprezentavo  „patį baltosios rasės hegemonijos principą“. Anot Evolos,  „yra pakankamai aišku, kad minėtieji judėjimai už nepriklausomybę rizikuoja pakrypti į komunizmą“; jo nuomone, naseriškasis Egiptas labiau nei kitos šalys ir ėjo šiuo pavojingu keliu. Naserizmui ir kitiems islamo pasaulio išsivadavimo judėjimams Evola priešpastatė   „ortodoksinį islamą“, kuris  „ginamas Saudo Arabijos ir Islamo brolijų organizacijos“, nors Islamo brolija savo programoje turėjo  „ekstremistinių radikalių socialinių reformų idėjų“.

Kai dėl  „baltosios rasės hegemonijos“, tai būtina pažymėti, kad žurnale  „Lo Stato“ (1936 liepa) tas pats Evola pristatė  „baltosios rasės pranašumo“ temą kaip problematišką. Ir yra sunku suprasti kaip jis galėjo matyti ortodoksinį islamą Saudo Arabijoje, nes vahabistinė sekta visų islamiškosios tradicijos žmonių laikoma heterodoksine.

Tiesą pasakius, po Antrojo pasaulinio karo Evolos nuomonė (žiūrėti  „Orientamenti“) buvo ta, kad tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis (o ne ideologiniu požiūriu) Vakarai reiškė  „mažesnę blogybę“. Kaip žinome, jo akyse principinis priešas buvo Sovietų Sąjunga, kuri daugumos Vakariečių buvo laikoma grėsme. Tad obsesija dėl komunizmo jį, kaip daugelį kitų, paskatino matyti tariamą komunizmo pavojų, kur jo tiesiog nebuvo: Egipte komunistų partija iš tiesų buvo uždrausta, o jos vadai, kurių didelė dalis buvo žydai, buvo nukenksminti. Minėtame Evolos straipsnyje yra mintis, kuria pats autorius laikė  „esmine“ ir išreiškė šiais žodžiais:  „jie išsivaduoja didele dalimi apleisdami savo tradicijas ir daugiau ar mažiau idealiai imituodami Vakarų valstybes.“

Jei ir baimė, kad kova prieš Vakarų hegemoniją galėtų pastūmėti islamo šalis į komunizmo glėbį buvo nepagrįsta, Evola nebuvo visiškai neteisus kai jis teigė, kad politinis išsivadavimas nuo kolonializmo dažnai būdavo lydimas svetimų kultūrinių elementų priėmimu. Akivaizdu, kad tuo metu Evola nematė tų galimybių, kurios po dvidešimties metų paskatino  „Islamiškojo atbudimo“ iškilimą ir leido kai kurioms musulmoniškoms tautoms, kaip iraniečiams, išsivaduoti iš Vakarų viešpatavimo metant šalin importuotąsias ideologijas ir taikant tradicinius modelius.

0 3143

Netiesa, kad baltai pradėjo formuotis III tūkst. prieš Kristų. Mitas, kad indoeuropiečių indėlis buvo toks didelis, jog nustelbė vietinę kultūrą. Naujausi archeologijos, istorinės kalbotyros, archeogenetikos duomenys leidžia manyti, jog baltų formavimosi procesas prasidėjo daug anksčiau, o gyvulininkystė ir žemdirbystė čia buvo žinoma iki įsiliejant indoeuropiečiams. Prabaltas yra autochtonas (vietinės kilmės) – poledynmečio žmogus, ilgais amžiais formuotas vietinių kultūrų – nuo Svidrų-Madleno iki Narvos ir brūkšninės keramikos. Taip tvirtina archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Algirdas Girininkas.

Gegužės 5-6 dienomis Klaipėdos universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija apie „Baltų kalbos ir kultūros-3“, kurioje dalyvavo baltistikos specialistai, archeologai, archeogenetikai, kalbininkai, literatūrologai.

Konferencija prasidėjo nuo prof. dr. A. Girininko pranešimo, paneigiančio iki šiol vyravusius mitus apie baltų kilmę.

Mitai

– Savo pranešime „Mitai apie baltų kilmę ir jų paneigimas“ kalbėjote problematiką, susijusią su indoeuropiečiais. Išskirkite klasikinius su ja susijusius klaidingus teiginius.

Pirmas mitas yra susijęs su baltų formavimosi laikotarpiu. Iki šiol buvo minimas 3 amžius prieš Kristų – siejama su indoeuropiečiais ir virvelinės keramikos paplitimu Europoje ir Rytų Pabaltijyje. Nieko panašaus. Iš tiesų tai prasidėjo daug anksčiau. Baltų ištakos siekia mezolito laikus.

– Patikslinkite…

Maždaug nuo 8 tūkst. prieš Kristų.

– Kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje? Kaip gyveno žmonės?

Klimato atšilimas. Miškų augimas. Žmonės užsiėmė medžiokle, gyvenimo būdas buvo susijęs su klajojančiais šiauriniais elniais. Mezgėsi sąlygos gyvulininkystei, žemdirbystei.

– Tai ne indoeuropiečiai čia atnešė pažangą – žemdirbystę ir gyvulininkystę?

Nieko panašaus. Tai dar vienas mitas. Vietiniams tai buvo žinoma 1,5 tūkstančio metų anksčiau.

Poledyniniu laikotarpiu Svidrų kultūros žmonės – šiaurinių elnių medžiotojai, pamažu formavo sėslų gyvenimo būdą, žemdirbystę ir gyvulininkystę.

– Kada ėmė formuotis atskira indoeuropiečių kalbų grupė? Kaip žmonės kalbėjo iki tol?

Kai žmonės klajojo bendroje teritorijoje, kalbėjo bendra kalba. Šiuos dalykus tyrinėja kalbotyrininkai toponimikos (vietovardžiai, vandenvardžiai) pagrindu. Kai keitėsi klimatas, atšilo, užaugo miškai – žmonės ėmė skaidytis, skirstytis. Bendruomenės tapo uždaresnės. Pradėjo skilti ir kalba.

Baltų, slavų, germanų ir kt. kalbų grupės formavosi vėlyvojo paleolito laikotarpiu (9-10 tūkst. pr. Kr., ledynmečio pabaiga). Bronzos amžiuje šie skirtumai jau buvo ryškūs: 1-2 tūkst. prieš Kristų jau turime baltų kalbos bendrumus, skirtingus nuo germanų, slavų etc.

Tačiau procesas prasidėjo ne nuo 3, o nuo 8 amžiaus prieš Kristų.

– Taigi mūsų protėviai – vietiniai poledynmečio gyventojai.

Formavosi kartu su šiaurės indoeuropiečiais. Kaip žinote, indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai, ir pietiniai Europos gyventojai.

Žaidimai

– Apie indoeuropiečių protėvynę. Iš kur jie čia atsikraustė, yra kelios dešimtys versijų. Uralo stepės, Turkija. O kaip manote jūs?

Marija Gimbutienė indoeuropiečių protėvyne laikė pietų Prieuralės stepes. Kolinas Renfriu (Colin Renfrew), anglų archeologas, teigė, kad indoeuropiečiai atėjo iš Anatolijos. Ten esą su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu išplito indoeuropiečiai. Nesueina galai: kas, kada ir su kuo išplito.

– Archeogenetikai sako, kad iš Anatolijos į Europą atkeliavo tik apie 10-25 proc. persikėlėlių.

Protėvynės ieškojimas – tai, galima sakyti, savotiškas žaidimas. Iš niekur niekas neatsiranda. Procesas vyko ilgai ir palaipsniui. Indoeuropietišką kalbinį bendrumą suformavo ne ateiviai į neolito medžioklių ir žvejų bendruomenes ir jų teritorijas…

– Taigi didelė klaida manyti, jog ankstyvoji baltų kultūra susiformavo iš čia atėjusių indoeuropiečių.

Persikėlėlių įtaka buvo ribota. Šiaurės rytų kultūra – miškų, medžiotojų, buvo autochtoninė (vietinė), ji ir liko labiau nepriklausoma. Pietvakariuose Narvos kultūros raida buvo labiau paveikta kitų įtakų – ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.

– Kokius dar neigiate klasikinius mitus apie baltų kilmę?

Kad baltų ir finougrų kilmė ta pati. Nieko panašaus.

Finougrų kalbose yra baltiškų žodžių, susijusių su žvejyba, medžiokle, šiaurės elniais…

Baltizmai į finų kalbas galėjo patekti vykstant finų protėvių medžiotojų bei žvejų ir sėslių protobaltų metizacijai. Archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad ji intensyviausia buvo 5-8 tūkstantmetį prieš Kristų.

– Taigi jokie „ateiviai“ neužgožė vietinės klajoklių kultūros.

Nebuvo čia jokio „genocido“. Tobulėjant archeogenetikai, vis sunkiau įrodyti tradicines teorijas, neva indoeuropiečiai – ateiviai į neolite medžiojusių ir žvejojusių bendruomenių teritorijas. Vietinės miškų neolito – Narvos kultūros patyrė sudėtingą įtaką – ji tebetyrinėjama iki šiol.

Neandertalietis… nuo Gargždų

– Kur dabar tas padargas, apie kurį neseniai papasakojote „Istorijos detektyvuose“?

Šiaurės elnio ragas? Saugomas Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Vėliau paklius į Mažosios Lietuvos muziejų. O kur jam daugiau būti? Juk rastas prie Gargždų, Šniaukštų karjere.

Ar sužinojote apie jį ką nors naujo?

Kol kas yra analizuojami mėginiai. Jie išsiųsti į Vokietiją, į Leipcigą. Tai ilgas procesas, užtruks gal metus, gal daugiau.

– Kad šiam radiniui 43 tūkstančiai metų – čia hipotezė ar faktas?

Tai jau patvirtinta. Buvo atlikti radiokarboniniai tyrimai trijose užsienio laboratorijose. Tai yra minėto laikotarpio dirbinys. Dabar klausimas – kas jį padirbino, kas laikė savo rankose. Gali būti, jog neandertalietis.

– Išnykusi žmonių genties rūšis.

Tuo metu, kuriuo datuojamas rastas dirbinys, neandartaliečiai dar nebuvo išnykę.

Įspūdinga. Lietuva prieš 43 tūkst. metų… Jokių miškų, tik tundra, amžinasis įšalas.

Tundra, mamutai, gauruotieji raganosiai… Žmonių gyvenimas buvo susijęs su klajojančiomis šiaurės elnių bandomis.

Iki šiol buvo sakoma, kad žmonės Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 14 tūkst. metų prieš Kristų, kai ėmė trauktis ledynai.

Radinys prie Gargždų gerokai pasendina mūsų istoriją.

„O kas tu esi?“

– Kodėl Jūs tapote archeologu?

O, tai buvo seniai… Telšiuose, kur gimiau ir užaugau, yra „Alkos“ muziejus. Aš ten lankydavausi nuo mažumės. Jame – archeologų sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių, kapinynų… Įvairių laikotarpių kuršių, žemaičių ir žiemgalių įkapės. Medžiaga rinkta nuo 1955 m. rengtose ekspedicijose. Vien archeologas Vitas Valatka 1956-1976 m. surengė 17 ekspedicijų. Jis mane ir pakreipė į archeologiją. Kartą paklausė: „O kas tu esi – kuršis ar žemaitis?“ Nuo to klausimo viskas ir prasidėjo… Pradėjau ieškoti, kas esu.

– Ar radote atsakymą į šį klausimą?

Tiesą sakant, ne, – juokiasi.  Sudėtingas klausimas. Mano tėvai  nuo Mažeikių. O toliau? Domėjausi protėvių genealogija, tačiau pavyko prisikasti tik iki 18 amžiaus vidurio.

– O vis dėlto – į kurią pusę labiau linkstate?

Manyčiau, vis dėlto esu kuršis…

TRUMPAI
* 2,5 mln.- 5 tūkst. m. prieš Kristų: akmens amžius (paleolitas, mezolitas, neolitas).
* 200 tūkst.-28 tūkst. m. pr. Kr.: gyvena neandertaliečiai.
* 43 tūkst. m. pr. Kr.: datuojamas seniausias Lietuvoje rastas dirbinys iš šiaurės elnio rago.
* 40 tūkst. m. pr. Kr.: atsiranda mūsų tiesioginis protėvis  europidinės kilmės kromanjonietis.
* 14-11 tūkst. m. pr. Kr.: ledynai traukiasi iš Lietuvos.
* 8-9 tūkst. m. pr. Kr.: Svidrų kultūra, baltų formavimosi pradžia.
* 4-1 tūkst. m. pr. Kr.: Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritorijoje formuojasi Vakarų baltų pilkapių kultūra, archeologų siejama su kuršių, žemgalių (vakarinių „žemaičių“), sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais. (Ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios Rytų baltų archeologinės kultūros).
* Nuo 3 tūkst. m. pr. Kr.: virvelinės keramikos kultūra, siejama su indoeuropiečiais.
* 2-1 tūkst. m. pr. Kr.: ryškūs baltų kalbų bendrumai, skirtingi nuo germanų, slavų etc.
* Nuo 2 tūkst. pr. Kr.: esminiai pokyčiai ekonomikos ir visuomenės struktūros raidoje: tarp gyvulių augintojų ir žemdirbių atsiranda atgimimo samprata: tikėjimas, kad mirtis nėra visko pabaiga.
(A. Girininkas, „Kada prasidėjo bronzos amžius Lietuvos teritorijoje?“).