Istorija

0 1073

Prieš vienerius metus, 2016-ųjų lapkričio 25-ąją, mirė ilgametis Kubos komunistų lyderis, F. Kastro. Kaip įprasta „laisvojoje“ žiniasklaidoje, apie šį žmogų buvo kabinami makaronai, vaizduojant jį „tironu“ ir „diktatoriumi“ – mat tokia versija naudinga pasaulio galingiesiems. Bet už ką ir dėl ko taip jo nekenčia? Ką tokio padarė šis tariamas baubas, kad užsitraukė nesibaigiantį kapitalistų ir jų pakalikų pyktį? Apie tai – graikų publicisto, N. Moto pasisakyme „Fidelis Kastro ir kapitalizmo apologetai“.

 

FIDELIS KASTRO IR KAPITALIZMO APOLOGETAI

 

Praeitą lapkritį mirus F. Kastro prasidėjo prieš istorinį Kubos revoliucijos ir socialistinės Kubos lyderį nukreiptų puolimų lavina. Antikomunizmo kratinys – nuo ultradešiniųjų iki kraštutinių socialdemokratų – niekas nepraleido progos šmeižti kubiečių revoliucionieriaus, ar kabindami jam visokias etiketes (pavyzdžiui – „diktatorius“, „prieštaringai vertinama asmenybė“ ir t. t.), arba tiražuodami seniausiai paneigtas melagystes apie tariamus jo turtus ar asmeninį gyvenimą.

 

Jie visaip bandė šmeižti Fidelį… Esą jis buvo represinį režimą įvedęs diktatorius, kad socializmas pasirodė esąs, kaip teigė kai kurie, „chimera“, iš kurios užgimęs autoritarizmas, demokratijos ir laisvės stygius.

 

Žinoma, Fidelio šmeižikai sulaukė Kubos liaudies atsako, šimtams tūkstančių kubiečių pripildžius aikštes ir gatves visoje šalyje, nuo Havanos iki Santjago, su ašaromis akyse ėjusių atiduoti pagarbą revoliuciniam komunistų lyderiui.

 

Tačiau iškyla klausimas: kokia šio puolimo prieš Kastro priežastis ir kodėl šmeižiant Kubą išnaudojama tiek daug rašalo?

 

Atsakymas paprastas. F. Kastro šmeižikams ramybės neduoda būtent tai, ką jie smarkiausiai puola – ką simbolizuoja Kubos revoliucija: liaudies, darbininkų klasės pajėgumas kovoti už visuomenę, laisvą nuo kapitalistinių pančių, nuo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

 

Už bet kokio šmeižto prieš „diktatorių Kastro“ slypi desperatiškos buržuazijos ir jos sargų pastangos užtušuoti bei iškraipyti socializmo laimėjimus Kuboje, kad iš Kubos liaudies kovos nebūtų galima padaryti jokių realių išvadų.

 

Kubos revoliucijos pavyzdys rodo, kad link socializmo žengianti liaudis, netgi pradėdama labai žemame gamybinių jėgų išsivystymo lygyje, kiek tai liečia darbo liaudies poreikius, galiu nudirbti iš tiesų didžius darbus.

 

Akivaizdu, kad Kubos revoliucijos pasiekimai eilėje visuomeninio gyvenimo sričių erzina kapitalistinės barbarybės apologetus. Antai erzina juos, kad Fidelio revoliucinė vyriausybė perėmė valdymą šalies – faktinės JAV kolonijos – turėjusios labai žemą gamybinių jėgų išsivystymo lygį – ir su neįkainojamu Tarybų Sąjungos ekonominiu indėliu pavertė ją valstybe su itin aukštos kokybės bei visai liaudžiai prieinama sveikatos apsauga, socialine apsauga, švietimu, kultūrine bei sporto veikla.

 

Kapitalizmo apologetus taip pat erzina ir tai, kad socializmo statyba šioje mažutėje Karibų jūros saloje sugebėjo per labai trumpą laiką kone visai išnaikinti ikirevoliucinėje Kuboje vyravusį neraštingumą. Žinoma, tai juos erzina, nes mažoji vos 11-ą milijonų gyventojų turinti Kuba tapo internacionalistinės paramos ir solidarumo davėja nuo Pietų Amerikos iki Angolos prieš kapitalistinę barbarybę kovojusioms ir kovojančioms tautoms.

Būtent dėl to, kad Kubos pavyzdys jiems kelia nerimą, jie nusprendė balta paversti juoda, šmeiždami F. Kastro ir Kubos revoliuciją.

 

Tačiau jie bando nutildyti paprasčiausią tiesą.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje visi žmonės turi teisę į socialinę apsaugą, kol tuo tarpu kaimyninėje supervalstybėje, kapitalistiniame JAV „rojuje“ ištisos dešimtys milijonų gyventojų neturi jokių socialinių garantijų.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje nėra nei vieno benamio vyro ar moters, kol tuo tarpu didieji Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų miestai ilgainiui virsta ištisomis benamių „stovyklomis“.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kubos sveikatos apsaugos sistema, būdama nemokama ir prieinama visiems gyventojams, buvo UNESCO pripažinta „pavyzdine“ visam pasauliui. Kaip matome, priešingai kapitalistiniam pasauliui, kuriame sveikatos apsauga virtusi preke ir spekuliacijos objektu, mažojoje Kuboje ji lieka visuotine gėrybe.

 

Jie tyčia nutyli, kad Fidelio Kubai pavyko sumažinti vaikų mirtingumą nuo 42% iki 4%, jai esant vienintele Lotynų Amerikos šalimi, kurioje vaikai nepatiria maisto nepritekliaus.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje neraštingumas vienas mažiausių pasaulyje, 13% metinio biudžeto skiriant švietimo sistemos tobulinimui; tai – skaičius, dvigubai ir netgi trigubai lenkiantis atitinkamus valstybinius biudžetus JAV ir ES šalyse.

 

Visa tai nutylintys Fidelio šmeižikai ir visokiausio plauko antikomunistai turi pakankamai įžūlumo kalbėti apie „demokratijos stygių“ Kuboje. Aišku, mes puikiai žinome, kokia „demokratija“ ir kokia „laisve“ rūpinasi kapitalizmo apologetai.

 

Tai yra „laisvė“ išnaudojimo, „laisvė“ mažumai išnaudoti daugumos darbą, „laisvė“ pašėlusiose kapitalistinio pelno ir konkurencijos lenktynėse, trypiančiose daugumos žmonių gyvenimus, teises ir reikmes. Tai yra „laisvė“, įtvirtinanti kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, kuri laikoma „šventa“, kurią visais įmanomais būdais ir gina buržuazinės valstybės. Tai ta pati „laisvė“, kuri veda prie kovos dėl rinkų ir teritorijų pasidalijimo, kuri sukuria karinius konfliktus ir imperialistines intervencijas. Tokia yra „laisvė“ ir „demokratija“, sustojanti priešais pramonių ir korporacijų įėjimą.

 

Iš tiesų, Fidelio socialistinėje Kuboje, kaip ir kitose 20-ojo amžiaus socialistinėse šalyse, tokia „laisvė“ buvo sutrypta – nes tai yra prielaida turtus sukuriantiems darbo žmonėms perimti valdžią į savo rankas ir išsivaduoti nuo išnaudojimo pančių.

 

Tad viena yra aišku: kad vos už kelių kilometrų į pietus nuo imperialistinės supervalstybės, išgyvenusi 55-erius metus trunkančią genocidinę, nusikalstamą blokadą, mažoji socialistinės Kubos sala sugebėjo ne tik išdidžiai išstovėti ant kojų, bet ir daryti pažangą, pasiekdama didžiulius laimėjimus visų darbo žmonių reikmėms. Tai yra iškovojimai, kurie kapitalizme tiesiog neįsivaizduojami.

 

Kapitalizmo apologetai niekada neatleis Komendantei Fideliui Kastro ir Kubai už tai, kad šie nenusilenkė, nežengė atgal net tuomet, kai 1990-aisiais TSRS ir rytų Europos socialistinėse šalyse prasidėjo dramatiškai pasaulinę jėgų pusiausvyrą pakeitę kontrrevoliuciniai perversmai.

 

Nepaisant įvairiausių kapitalistinės sistemos apologetų, F. Kastro ir Kubos revoliucionierius išteisino pati istorija.

 

Istorinis Komendantės Fidelio palikimas, liaudies sugebėjimas išsikovoti laisvę nuo išnaudotojiškos sistemos grandinių kelia ir visada kels nerimą buržuazinės ideologijos sargams.

 

Iš tiesų būdamas revoliucionieriumi ne tik žodžiais, o darbais, Fidelis greta savo bendražygių ir greta Kubos liaudies įrodė, kad vienintelė tikroji supergalybė – tai žmonės, kurie priešinasi, kurie kovoja prieš kapitalistinę barbarybę, kurie tiesia kelią socialistinei perspektyvai, visuomenei be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

Kibirkštis

0 1577
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada, apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“
Tai istorija apie paskutinį, nebaigtą Stalino projektą – auksinį rublį
Tai istorija kai rublis kadaise galėjo tapti viena iš rezervinių pasaulio valiutų, tolimais 1950.
Jūsų žiniai: šiandien pasauline rezervine valiuta yra: JAV doleris, Euras, japoniška Jena, britų Svaras sterlingas, Šveicarijos Frankas. Dar yra viena speciali Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valiuta – SDR. (nuo 2016.10.01 rezervine valiuta tapo ir Kinijos juanis. Red. pastaba)
“Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“ (Stalinas)
Truputis istorijos
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje (1941, birželio 22), TSRS aukso atsargos sudarė 2600 tonų aukso ir jis buvo mūsų teritorijoje.
TSRS aukso dėka, 1941 rugpjūtį, pirmaisiais karo mėnesiais iš antihitlerinės koalicijos narių pradėjo gauti labai reikalingą ginkluotę ir strateginę medžiagą (visų pirma iš Anglijos ir JAV).
1942 metais TSRS prisijungė prie tarptautinės programos Lend –liz, jungiančios 27 šalių ekonomikas. (Oficialus sprendimas dėl TSRS įstojimą į lend-lizą JAV prezidento fiksuotas tik 1942 birželio 11 dieną).
Tarybų Sąjungoje, buvo sukurta galinga aukso kasybos pramonė, kuri per metus šalies atsargas padidindavo daugiau nei 100 tonų (kasmet!). Aukso gavyba buvo paskelbta strategine pramonės šaka ir visa kas lietė auksą, o ypač jo gavybą, buvo paslaptis.
Už aukso gavybą buvo atsakingas Berija, NKVD vadovas, o didžioji dalis šalies aukso (70%) buvo išgaunama Kolyme, kalinių ir laisvai samdomų Dalstroj tresto darbuotojų (Magadanas). Visas išgaunamas auksas buvo kaupiamas Valstybiniame ižde.
Tarybinis rublis, pradedant 1937, buvo pririštas prie JAV dolerio. O kaina už auksą, tuo laiku irgi buvo skaičiuojama JAV doleriais.
Auksinis rublis
1950 metų vasarį Centrinis TSRS statistikos biuras, pagal skubų Stalino užsakymą perskaičiavo naujojo rublio valiutos kursą. Kad sulyginti perkamąją dolerio ir rublio galią, buvo išrinktos naudingiausios Tarybų Sąjungai prekės.
Pavyzdžiui, grupėje „Drabužiai“, buvo sulyginti, palyginus brangūs šiaurės Amerikos gabardinų paltai su prieinama kaina perdažytais raudonosios armijos paltais iš karinių atsargų;
Grupėje „Avalynė“ – sulygino odinius ir kerzinius batus ir taip toliau. Laikydami tarybines prekes kokybiškesnėmis ir ilgaamžėmis, specialistai pridėjo, kas vadinama, „iš viso“ dar 13-15 % ( pataisyta dėl dolerio kainos kintamumo) ir gavosi skaičius – 14 rublių už dolerį.
Pasak A. Zverevo ir tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo M.Z. Saburovo (sunkiosios mašinų pramonės ministras 1954-1958 metais), tame dalyvavusio kinų premjero Čžou Enlaja ir Envero Chodži (valdžiusio Albaniją 1947 -1985 metais), vasario 27 dieną, savo garsiuoju mėlynuoju pieštuku, Stalinas perbraukė jam duotus paskaičiavimus ir parašė: „ Daugių daugiausiai – 4 rubliai“.
Iki tol (iki 1947 metų!), už amerikietišką dolerį mokėdavo 53 rublius.
1950 metais, vasario 28 dieną MT Taryba perskaičiavo rublį į pastovaus aukso bazę. Paskelbto rublio aukso kiekis sudarė 0.222168 gramo gryno aukso; buvo nustatyta mažmeninė 1 gramo aukso kaina – 4,45 rublio.
Pasirašydamas dokumentą dėl auksinio rublio užtikrinimo, Stalinas pareiškė:
Amerikiečiai tikrai, visomis įmanomomis priemonėmis bandys atsikratyti dolerių pertekliaus, sukauptų karo metais ir išleistų daugeliui nuo jų priklausančių šalių pagalbai. Mes su mūsų sąjungininkais turime neleisti tam įvykti.“
1950 metais kovo 1 dieną, tarybiniuose laikraščiuose buvo publikuotas TSRS Vyriausybės dekretas, kuriame buvo skelbiama:
„Vakaruose vyko ir iki šiol tęsiasi valiutų nuvertėjimas, kas privedė iki Europos valiutų devalvacijos. Kalbant apie JAV – joje nesiliauja masinio vartojimo prekių kainų augimas, auga infliacija, apie tai ne kartą skelbė JAV vyriausybės atstovai, tai privedė prie dolerio perkamosios galios sumažėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių – rublio perkamoji galia tapo aukštesnė nei jo oficialus kursas.“
Atsižvelgdama į tai, Tarybų vyriausybė pripažino, kad būtina pakelti oficialų rublio kursą ir skaičiavimus vykdyti remiantis ne doleriu, o žymiai tvaresniu aukso pagrindu, atsižvelgiant į rublio turinį.
Tuo remdamiesi TSRS Ministrų Taryba nustatė:
  1. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustoti nustatinėti rublio kursą valiutomis, kurios remiasi doleriu ir persivesti į žymiai stabilesnį aukso standartą, pagal aukso rublio apibrėžimą.
  2. Nustatyti aukso rublį turinio vertę – 0.222168 gryno aukso.
  3. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustatyti Valstybinio banko aukso pirkimo kainą – 4 rubliai 45 kapeikos už 1 gramą gryno aukso.
  4. Nuo 1950.03.01 nustatyti kitų valiutų kursą, remiantis aukso rubliu, nustatytu 2 punkte:
4 rubliai už viena JAV dolerį, vietoj buvusių 5 rublių, 30 kapeikų.
11 rublių už 1 anglų svarą sterlingą, vietoj buvusių 14 rublių 84 kapeikų.
Pavesti TSRS Valstybiniam bankui atitinkamai paleisti rublio kursą kitų valiutų atžvilgiu. Tuo atveju jeigu keistųsi užsienio valiutų aukso turinys, TSRS Valstybinis bankas turėjo padaryti atitinkamus pakeitimus rublio ir valiutos santykyje.
Kinijos premjero Čžou Enlaja atsimena: „Stalinas rekomendavo griežtai reguliuoti nacionalinių pinigų kursą – kraštutiniu atveju iki ekonominės ir socialinės stabilizacijos šalyje“.
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt. I.V. Stalinas“
Kaip finansinės, o reiškia ir politinės nepriklausomybės nuo Vakarų pavyzdį, Stalinas nurodydavo Jugoslavijos pavyzdį, kurios valiuta buvo pririšta prie JAV dolerio ir britų sterlingo „krepšelio“. Stalinas sakė: „…anksčiau ar vėliau Vakarai Jugoslaviją „sugriaus“ ekonomiškai ir padalins politiškai …“
(Ši prognozė išsipildė praėjus 40 metų po Stalino mirties, 1991-1999 metais, kai karinis NATO blokas, palaikydami separatistus Jugoslavijoje, vykdė karinę agresiją ir suskaldė šalį.)
Tarpvalstybinė ESPT šalių aukso valiuta
Beveik visose socialistinėse šalyse buvo pravestos reformos, kurios suteikė galimybę vykdyti koordinuotą valiutinę – finansinę ir bendrą ekonominę politiką, įskaitant ir tarpvalstybinio auksinio rublio sukūrimą.
Būtent tais metais susiformavo Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT).
1949 metų sausį, į ją įstojo TSRS ir didžioji Rytų Europos šalių dalis (išskyrus Jugoslaviją), o 1950 metais, vasarį – VDR ir Albanija. Nuo 1953 metų sausį visos ESPT šalys- narės perėjo į vieną bendrą užsienio prekybos ir užsienio statistikos klasifikacijos sistemą.
Įdomi medžiaga yra publikuojama Stalino epochos tyrėjo, Aleksejaus Čičkino darbe „Užmiršta, senaties neturinti idėja“.
Jo duomenimis, 1952 metais Maskvoje įvyko tarptautinis ekonomikos susitikimas, kuriame TSRS, Rytų Europos šalys ir Kinija pasiūlė sukurti pasaulio prekybos zoną, alternatyvią dolerinei zonai.
Didžiulį susidomėjimą šiuo pasiūlymu parodė: Iranas, Etiopija, Argentina, Meksika, Urugvajus, Austrija, Suomija, Airija, Islandija.
Susitikime Stalinas pasiūlė sukurti savo „bendrą rinką“. Dar daugiau. Šiame susirinkime buvo iškelta idėja įvesti tarpvalstybinę atsiskaitomąją valiutą.
Turint omeny, kad alternatyvinės doleriui prekybos rinkos sukūrimo iniciatoriumi buvo TSRS, tad atsiskaitymams tarptautine valiuta tapti tokioje „bendroje rinkoje“ visus šansus turėjo tarybinis rublis, kurio kursas, prieš porą metų iki šio susitikimo, buvo nustatytas aukso pagrindu.
Kalbant paprasta kalba – pasaulyje galėjo atsirasti nauja pasaulinė valiuta – Stalino Aukso Rublis.
Kaip ji vadintųsi neturi jokios reikšmės – Tarybinis rublis, Rusiškas rublis, Stalino rublis ar „Stalinecas“ (Rusijos istorijoje yra buvę laisvai konvertuojamų pasaulyje – auksinis „ Kunigaikščio Vladimiro auksinis“, „Nikolalajevo auksinis červonsas“, „Lenino auksinis sėjėjas“).
Kinijos, Mongolijos, ESPT valstybių ir vyriausybių pasitarime, 1951 metais, Maskvoje, Stalinas pareiškė:
„Po to kai mes savo pinigus susiesime su auksu, galėsime kalbėti apie tarpvalstybinį aukso ekvivalentą savo tarpusavio atsiskaitymuose. Tam mes sukursime specialią tarpvalstybinę komisiją…“
Į komisijos sudėtį įėjo Rakoši (Vengrijos vadovas 1948-1956 metais), Gotvaldas (Čekoslovakijos vadovas 1948-1953 metais), Grotevolis (VDR vadovas 1949-1962 metai) ir Čžou Enlaja (Kinija).
Iš tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo, Maksimo Saburovo atsiminimų:
“… Socialistinių šalių specialistai jau 1952-53 metais pristatė 5 atsiskaitymo tarpvalstybinio atsiskaitymo variantus, su auksu susietos valiutos, kuri nebuvo susieta su doleriu, pagrindu.
Ją planavo įvesti nuo 1955 arba nuo 1960 metų. Stalinas pradžioje nustatė 1955 metus, bet mums pavyko jį įtikinti, kad pirma reikia pasiekti nuolatinio nacionalinių ekonomikų augimo ir nacionalinių pinigų perkamosios galios didinimo. Suderinti socialinį – ekonominį socialinių šalių planavimo charakterį ir tik tada įvesti tokią valiutą.
1953 metais vasarį, Stalinas, likus pusantro mėnesio iki jo mirties, sutiko su „ribiniu“ terminu – ne vėliau 1957 metų, Spalio 40-čiui. Jis baiminosi, kad po jo mirties projektas bus „palaidotas“. Taip iš tikrųjų ir atsitiko…“
Stalinas suprato, kad pasauliniai finansiniai rateliai ir visų pirma JAV, nežiūrės pro pirštus į alternatyvios pasaulinės valiutos sukūrimą, kuri yra aprūpinta aukso atsargomis ir nepririšta prie dolerio, ieškos visokių būdų kaip tai sustabdyti.
Kaip susilpninti TSRS ir neduoti galimybės atsirasti auksiniam rubliui?
Primesti TSRS karą, svetimoje teritorijoje.
Tai atsitiko Korėjoje, 1950 metais. 1950 metais, birželio 25 dieną prasidėjo Korėjos karas.
Karo pasekmės JAV: daugiau kaip 1 milijonas užmuštų, sužeistų ir belaisvių, didžiuliai kiekiai prarastos technikos ir ginkluotės, išleista 20 milijardų.
Tačiau pagrindinis JAV tikslas buvo pasiektas, apie kurį niekas tiesiog nežino ir linkę nekalbėti, juk Rusijos inteligentijos tarpe dar nėra priimtina blogai kalbėti apie Ameriką.
JAV turėjo strateginį tikslą: neleisti TSRS įvesti tarpvalstybinės auksinės valiutos – alternatyvos doleriui.
Chruščiovo era – atgal į Vakarus
Po Korėjos karo į ESBT planavo įstoti Kinija, Šiaurės Korėja, Mongolija, Vietnamas. Tačiau Korėjos karas baigėsi po Stalino mirties, o naujojo TSRS ir TSKP vadovybė ir asmeniškai N.S. Chruščiovas, pakeitė ekonominę orientaciją į provakarietišką …
Atėjęs į valdžią, N.S. Chruščiovas, davė suprasti visiems, kad tarpvalstybinio auksinio rublio idėja yra nesavalaikė. Ir vėl susiejo rublį prie dolerio.
Chruščiovas reformavo žemės ūkį, uždraudė daržus ir sodo sklypus, ir kovodamas su religija (netgi žadėjo „…visam pasauliui parodyti paskutinį popą“), kaip bausmę gavo sausrą ir prastą pasėlių šalyje. Ir pradėjo už auksą pirkti grūdus Amerikos kontinente …
Vos per kelis metus Chruščiovas sugebėjo į užsienį parduoti 2900 tonų aukso (vienintelis toks atvejis pasaulio istorijoje!), kuriuos sukaupė Stalinas ir kurie turėjo aprūpinti planuojamą tarpvalstybinės aukso valiutą – auksinį Stalino rublį.
Jeigu ne aukso pardavimas į užsienį, tai aukso atsargos mūsų šalyje 1964 metais būtų mažų mažiausiai 3150 tonų.
Maždaug tokį aukso atsargų kiekį 2010 metais turėjo visas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).
Palyginimui: valstybinės aukso atsargos JAV, saugomos JAV teritorijoje, sudaro – 8133,5 tonos.
Šiandien Rusijoje, mūsų nacionalinė valiuta – rublis. Rublis pririštas ne prie aukso kaip Stalino laikais, 1950 metais, o prie JAV dolerio. Kuo daugiau dolerių spausdins amerikiečiai ir leis juos į apyvartą, tuo „kūdesnis ir kūdesnis“ bus mūsų rublis.

0 2092

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

 

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

 

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

 

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

 

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

 

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

 

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

 

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės – valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

 

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

 

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

 

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

 

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

 

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

 

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę Marksizmas ir nacionalinis klausimas (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).

 

Šaltinis – Kibirkštis.

2 1861

1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.

Kaip Chruščiovas tarybinį rublį pakeitė į dolerį arba kaip žlugo Tarybų Sąjunga.
1961 metų piniginė reforma
1961 metų piniginę reformą šiandien jau mažai kas atsimena. O šios reformos pasekmės Tarybų Sąjungai tapo lemtingomis. Sudėtingas ekonominis mechanizmas pradėjo braškėti. Tai buvo ne šiaip „nulių nurėžimas“. Tai buvo ne paprasta denominacija (denominacija – pinigų reforma, kurios metu sumažinamas valiutos nominalas).
1961 metų pinigų reforma šaliai atnešė 2 bėdas – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos tapo pagrindiniais faktoriais sužlugdžiusiais Tarybų Sąjungą.
„1961 metų pinigų reformą dažnai bando pristatyti kaip įprastinę denominaciją, panašią į tą, kuri buvo pravesta 1998 metais. „Nepašvęstųjų“ žinioms akimis, viskas atrodė gana paprasta: senieji stalininiai „antblauzdžiai“ buvo pakeisti naujais chruščioviškais „fantikais“, mažesniais savo dydžiu, tačiau gerokai brangesniais už gryną pinigą.

Senieji ir naujieji pinigai. 1961 metų piniginės kupiūros gerokai mažesnės.
Tuo metu apyvartoje buvę seno 1947 metų piniginiai pavyzdžiai, buvo keičiami be apribojimų į 1961 metų pinigus, santykiu 10:1, tokiu pat santykiu buvo pakeistos visos prekių kainos, darbo užmokesčio tarifai, pensijos, stipendijos ir pašalpos, mokestiniai įsipareigojimai ir sutartys. Visa tai buvo daroma, neva „siekiant palengvinti pinigų apyvartą ir suteikti didesnį naudingumą pinigams“.
Rublis ir pabrangęs doleris
Tačiau tada, 61-aisiais, mažai kas atkreipė dėmesį į vieną keistenybę: iki reformos doleris kainavo 4 rublius, o po reformos, jo kursas tapo 90 kapeikų. Daugelis džiaugėsi, kad rublis tapo brangesnis už dolerį, bet juk senieji pinigai į naujuosius buvo pakeisti santykiu 10:1, tai ir doleris turėjo būti perskaičiuotas atitinkamai, t.y. kainuoti 40 kapeikų.

10 rublių

1 rublis
Rublis ir auksas
Tas pats įvyko ir su aukso turiniu: vietoje to, kad gauti aukso turinį atitinkamai lygų 2, 22168, rublis buvo įvertintas tik 0,987412 gramų aukso.
Tokiu būdu, rublis buvo nuvertintas 2,25 karto, perkamoji rublio galia lyginant su importinėmis prekėmis, atitinkamai tiek pat karto sumažėjo.
Juk ne veltui, 1960 metų kovą, nesutikęs su šios reformos planais, dar nuo 1938 metų Liaudies finansų komisariato vadovo ir finansų ministro pareigas ėjęs Arsenijus Zverevas – paliko finansų ministro postą. Jis išėjo iš karto po to, kai 1960 metais, gegužės 4 dieną Kremliuje buvo pasirašytas TSRS Ministrų Tarybos dekretas No 470 „dėl kainų masto pokyčių ir pakeitimo dabar cirkuliuojančių pinigų į naujus pinigus“.
Jis puikiai suvokė prie ko prives tokia reforma ir nepanorėjo dalyvauti šiame reikale.
Reformos pasekmės buvo katastrofiškos: importas smarkiai pabrango ir užsienio prekės, kuriomis tarybinis vartotojas iki to laiko ir taip nelabai lepinosi, dabar persikėlė į prabangos prekių kategoriją.
Tačiau ne tik nuo to kentėjo tarybiniai piliečiai. Nežiūrint į visus partijos ir vyriausybės užtikrinimus, kad tai kas vyksta, tėra senų pinigų keitimas į naujus, toks pat kaip praėjusiais metais Prancūzijoje, kai De Golis į apyvartą įvedė naujus frankus, privati rinka į šią reformą reagavo savaip: jei valstybinėje prekyboje kainos pasikeitė lygiai 10 kartų, tai rinkoje jos pasikeitė tik 4,5 karto. Rinkos neapgausi.
Parduotuvėse liko tik tai, ko turguje buvo neįmanoma parduoti.
Jeigu 1960 metais gruodį, valstybinėje prekyboje bulvės kainavo 1 rublį, o turguje nuo 75 kapeikų iki 1 rublio 30 kapeikų, tai sausį, po reformos, bulvės parduotuvės kainavo 10 kapeikų, o turguje – 33 kapeikas. Panašiai įvyko su visomis prekėmis, o ypač mėsa – pirmą sykį po 1950 metų, rinkos kainos vėl gerokai viršijo parduotuvės kainas.
Į ką tai atvedė? Ogi tai, kad daržovės parduotuvėje drastiškai prarado kokybę.
Prekybos vadovams tapo daug pelningiau nutekinti kokybišką prekę turgaus spekuliantams, gautas pajamas įdėti į kasą, gautą skirtumą sau į kišenę ir atsiskaityti už įvykdytą planą.
Parduotuvėse liko tik tai, nuo ko atsisakydavo patys spekuliantai, tai yra tai ko turguje neįmanoma parduoti. Žmonės buvo priversti nustoti pirkti parduotuvėse ir pradėti vaikščioti į turgų.

IKI reformos
Visi buvo patenkinti: parduotuvių direktoriai, spekuliantai ir prekybos vadovybė, kuriai su skaičiais buvo viskas tvarkoje ir su kuriais, parduotuvių direktoriai, žinoma, dalindavosi pelnus.
Vieninteliai nepatenkinti buvo liaudis, apie kurios interesus buvo pagalvota pačioje paskutinėje vietoje. Prekių išėjimas iš parduotuvės į pabrangusį turgų buvo didelis smūgis žmonių gerovei.
Jeigu 1960 metais, už vidutinę 783 rublių algą, žmogus galėjo nusipirkti 1044 kilogramų bulvių, tai 1961 metais prie vidutinės algos 81,3 rublio – jis galėjo įpirkti tik 246 kilogramus.
Žinoma, atstovėjus 2 valandų eilę, buvo galima nusipirkti pigių parduotuvinių bulvių, kurių už algą buvo galima nusipirkti 813 kilogramų, tačiau į namus parsinešdavai pačias prasčiausias bulves, puvinius, kurias išvalius ir nuskutus, tiesiog likdavai nuostolyje.
Kainų šuolis įgavo pagreitį
Kainų šuolis neapsiribojo sausio šuoliu, jis tęsėsi ir ateinančius metus. Kainos už bulves šalių didžiųjų miestų turguose 1962 metais išaugo 123% lyginant su 1961 m. kainų lygiu, 1963 m. -122% lyginant su 1962 m., o pirmasis 1964 metų pusmetis – 114% lyginant su 1963 metų pusmečiu.
Ypatingai sunki padėtis buvo regionuose. Jeigu Maskvoje ir Leningrade padėtis parduotuvėse dar kažkiek buvo kontroliuojama, tai apskrityse ir rajonų centruose, daugelis produktų rūšių visiškai išnyko iš valstybinės prekybos.
Neskubėjo valstybei savo produkcijos priduoti ir kolūkiečiai, juk superkamosios kainos irgi pasikeitė santykiu 1:10, o ne 100:444, kaip reikėtų pakeisti, remiantis aukso ir valiutos paritetu.
Didžiąją produkcijos dalį pradėjo išvežti į turgų.

Tarybinis turgus
Atsaku į tai tapo kolūkių stambėjimas ir masinis kolūkių virtimas į naujus ūkius, kurie priešingai nei kolūkiai, negalėjo išvežti produkcijos į turgų, o privalėjo viską atiduoti valstybei. Tačiau vietoje laukiamo maisto tiekimo pagerėjimo, tokios priemonės privedė prie 1963-1964 metų maisto krizės, kuri baigėsi tuo, kad maistą teko pirkti iš užsienio. Ši krizė ir tapo Chruščiovo atstatydinimo priežastimi, po kurio sekė Kosygino reformos.
Sukilimų banga
1962 metais, tam, kad nors kiek kompensuoti prekių nutekėjimą į privatų sektorių, buvo nuspręsta pakelti mažmenines valstybinės prekybos kainas. Sprendimas pakelti mėsos ir pieno kainas buvo patvirtintas 1962 metų gegužės 31 TSKP CK TSRS Ministrų tarybos dekretu. Tačiau šis sprendimas tik dar labiau pakėlė turgaus kainas.
O kainos su tuometiniais atlyginimais irgi tapo per aukštos. Visa tai sukėlė žmonių nepasitenkinimą ir Novočerkase viskas baigėsi plataus masto sukilimu, kurį malšinant žuvo 24 žmonės. Viso 1961-1964 metais įvyko 11 stambių liaudies sukilimų. Kad juos numalšinti, aštuoniuose iš jų buvo panaudoti šaunamieji ginklai.
Tik Kosygino reformų dėka turgaus ir parduotuvės kainas pavyko truputį išlyginti, o vėlyvais Brežnevo laikais, kai kuriose turgaus vietose nebuvo leidžiama kelti kainų aukščiau administracijos nustatyto maksimumo. Pažeidėjai netekdavo teisės prekiauti.
Tai buvo padėti TSRS griuvimo pamatai, o praėjus 30 metų, po chruščioviškos reformos Tarybų Sąjunga baigė savo egzistavimą.
Nafta, rublis ir doleris
Kodėl partija ir vyriausybė ėmėsi tokios reformos, kuri rublį pavertė išpūstu burbulu? Reikalas tame, kad vėlesniu TSRS periodu įvyko didžiulis naftos gavybos augimas – nuo 19, 436 milijonų tonų 1945 metais iki 148 milijonų tonų 1960 metais. Būtent tada, 1960 metais, skelbiamas didelio masto naftos eksportas.
„Mūsų broliškoms šalims senai reikia naftos, o mūsų šalis ją išgauna. Kodėl nepadėti draugiškoms šalims nafta?“, – 1960 gruodžio 13 dieną rašė „Pionierių tiesa“.
Naftos ir jos produktų gavybos ir eksporto apimtys 1920-1990 metais, Rusijoje-Tarybų Sąjungoje.
Pradžioje TSRS naftos produktų eksportas buvo nereikšmingas ir iki 1948 metų nebuvo eksportuojama iš vis. 1950 metais naftos produktų užsienio įplaukos sudarė 3.9%. 1955 metais ši dalis išaugo iki 9.6% ir augo toliau. Tada nafta kainavo gan pigiai – 2,88 dolerio už barelį. (Žiūrėkite: naftos kainos kainos nuo 1859 metų iki šių dienų) Kursu 1:4, nustatytu 1950 metais, tai sudarė 11 rublių 52 kapeikas.
Vieno barelio savikaina ir jo transportavimas iki nustatytos vietos vidurkyje sudarė 9 rublius 61 kapeiką. Tokiu būdu eksportas praktiškai buvo nepelningas. Rentabiliu jis galėjo tapti tik tokiu atveju, jeigu už dolerį bus duodama daugiau rublių. Po įvykdytos reformos naftininkai už barelį doleriais gaudavo tiek pat – 2,89$, o rubliais ši suma sudarė 2 rublius 60 kapeikų, prie tos pačios 96 kapeikinės barelio savikainos.
Tokiu būdu, 1961 metų finansinė reforma, nebuvo paprasta denominacija, kaip tai buvo Prancūzijoje.
Priešingai nei prancūzų denominacija, kurios metu De Golis ruošė Prancūzijos dirvą aukso grįžimui, kurį iš prancūzų 1942 metais pavogė amerikiečiai, Chruščiovo reforma ekonomikai sudavė mirtiną smūgį.
Vingri 1961 metų denominacija atnešė 2 bėdas į šalį – priklausomybę nuo naftos eksporto ir chronišką maisto deficitą, paskui save tempiantį prekybos sferoje suvešėjusią korupciją. Šios dvi bėdos, tapo pagrindiniais faktoriais, sužlugdžiusios Tarybų Sąjungą.
Vieninteliu teigiamu reformos momentu buvo tai, kad pinigų mainuose nedalyvavo ankstesnės laidos vario (bronzos) monetos, kadangi vienos monetos kalimo savikaina sudarė 16 kapeikų.
Tačiau netrukus po to, kai buvo paskelbta reforma, buvo gautos direktyvos, draudžiančios senų popierinių pinigų mainus į vario 1, 2, 3 nominalo monetas, tad priešingai nei teigia legendos, praturtėti didėjančios vertės vario monetų sąskaita, nepavyko niekam.
1961 metų reforma, iš tikrųjų, buvo pilnavertė rublio devalvacija, kurios metu rublį devalvavo 2,25 karto. Tačiau tada tai buvo valstybinė paslaptis.
Tokio masto kainų keitime, 1 doleris turėjo kainuoti 40 kapeikų, tačiau nustatyta kaina siekė – 90 kapeikų.

0 1099

Moderniais laikais turbūt mes esame pripratę matyti Lietuvą daugiau kaip galingų istorijos procesų pasyviu objektu, galbūt net ir pastovia auka. Daug yra kalbama apie mūsų tautos nelaimes: partizanų tragišką kovą, masinius civilių gyventojų trėmimus. Mums nuolat kalama į galvą, kad Lietuva yra mažytė šalis apsupta valstybių galiūnių. Kai kurie mūsų politikai net iš viso kvestionuoja stipresnės kariuomenės būtinybę. Atseit galima didinti išlaidas gynybai vienu BVP procentu ar dviem, bet vis tiek Lietuvos pajėgos bus tokios menkos, palyginus su kaimynų potencialu, kad apie rimtą gynybą negali būti nei kalbos.

Toks požiūris demoralizuoja visuomenę. O be to, jis nėra pagrįstas. Nors 1920 m., Lenkijos karinės pajėgos buvo daug kartų didesnės nei Lietuvos, visgi kaimyninės šalies vadai bijojo panaudoti visą savo potencialą, užkariaujant Vilniaus kraštą. Kadangi Lenkija buvo labai priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos diplomatinės bei karinės paramos, ji nedrįso pulti Lietuvos visa savo galia. Todėl buvo inscenizuotas taip vadinamas “Želigovskio maištas.” 1920 m. spalio pirmosiomis dienomis Želigovskio vadovaujama I-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, turinti 14 000 vyrų, pradėjo savo žygį į Vilnių. Deja, stambesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sukoncentruotos Suvalkų krašte, tad Želigovskis sutiko tik palyginus smulkius lietuvių dalinius kiek toliau į Rytus prie Lydos (Baltarusijos teritorijoje).

Po kelių dienų lenkų kariai jau užkariavo Vilnių, o Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta staigiai pergrupuoti savo dalinius ir suformuoti gynybinę liniją už Vilniaus miesto ribų. Toks pergrupavimas buvo būtinas, nes Želigovskio divizija, nesutikus rimtesnio pasipriešinimo iki Vilniaus miesto, netrukus tęsė savo žygį gilyn į Lietuvą.

Pokalbis vyksta su karo istorijos profesoriu Valdu Rakučiu, kuris išsamiau papasakoja apie lietuvių gynybinius veiksmus, stabdant lenkų tolesnį žengimą į Kauną. Šiame video pokalbyje žiūrovai išgirs nemažai visuomenei menkai žinomų faktų apie to meto įnirtingą kovą dėl Vilniaus ir jo apylinkių. Po sėkmingų Lietuvos karinių pajėgų puolimų ties Giedraičiais, mūsų karinė vadovybė nesiėme tolesnių žygių atkovojant patį Vilniaus miestą, bet lenkų žygis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas. Pasak prof. Rakučio, po Giedraičių mūšio, pirmą kartą lenkų kariai pradėjo gerbti lietuvių kovinį potencialą ir tuo pačiu lietuviai savanoriai įgijo didesni pasitikėjimą savo jėgomis.

Pirmos dalies video:

Antros dalies video:

0 2672

2011 pasirodė knyga „Pilkasis vilkas. Adolfo Hitlerio pabėgimas“ (The Escape of Adolf Hitler. The Case President N. Y.: Sterling, 2011. XXXII. 352 p.) Autoriai teigia, kad Hitleris nenusižudė, o pabėgo iš Vokietijos ir likusį gyvenimą praleido Argentinoje. Jo pavaduotojas partiniams reikalams Martinas Bormanas ir Gestapo šefas Heinrichas Miuleris buvo svarbiausios figūros kuriant „galutinio žydų klausimo sprendimo“ ir bausmės išvengimo planus. Jie prisijungė prie fiurerio Argentinoje.

Dar vienas įdomus faktas: Amerika ir Anglija padėjo pabėgti šimtams nacistų, tokiems kaip Verneris fon Braunas ar sadistas esesininkas Klausas Barbjė. Pokario metais abu jie dirbo JAV vyriausybei, o likusiems tiesiog leido išvengti teisminio persekiojimo ir apsigyventi įvairiuose planetos kampeliuose.

Knygos autoriai Dansenas ir Viljamsas ne pirmieji, kurie suabejojo oficialia versija, tačiau skirtingai nei daugybė kitų darbų, jų knyga pagrįsta didžiuliu kiekiu dokumentų ir tyrimų, o analitika pasižymi aukštu dedukcinio meistriškumo lygiu.

Vienareikšmiškų juridinių įrodymų, kad Hitleris ir Eva Braun nusižudė, nėra. Kaukolės fragmento DNR ekspertizė parodė, kad realybėje ji priklausė 30-40 metų moteriai. Įrodyta, kad Evos Braun lavonas neturi su ja nieko bendro.

O ir keista būtų Hitleriui žudytis, turint galvoje, kad mažiausiai nuo 1943 metų vasaros Reiche vyko plataus masto ir sistemingas pasiruošimas evakuotis iš Vokietijos partijos, valstybės, SS lyderiams, išvežti auksą, meno kūrinius, archyvus ir pažangiausią techniką.

Nuo 1943 metų Bormanas pradėjo kurti už Reicho ribų šimtus korporacijų, į kurias buvo dedami nacistų pinigai, daugiausiai – „partijos auksas“. Šitas uždavinys buvo sprendžiamas kaip dalis operacijos kodiniu pavadinimu „Aktion Adlerflug“ – „Erelio skrydis“. Buvo sumanyta atidaryti gausias sąskaitas užsienio bankuose ir sukurti investicinius fondus užsienio kompanijose, kurias kontroliuos vokiečiai. Pavyzdžiui, 1943-1945 metais daugiau kaip 200 vokiečių firmų užregistravo savo filialus Argentinoje.

Piniginiai ir kitokie aktyvai, tokie kaip patentai išradimams, buvo permetami per statytines firmas Šveicarijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje į vokiečių bankų, tokių kaip Banco Aleman Transatlantico, filialus. Paskui tos lėšos buvo nukreipiamos vokiečių kompanijoms, dirbančioms Argentinoje, pavyzdžiui, automobilių kompanijai Mercedes Benz – tai buvo pirmas firmos automobilių fabrikas, pastatytas už Vokietijos ribų. Centriniai ofisai savo užsienio filialams užkeldavo gamybos kaštus, o sumos, gautos iš realios ir užkeltos kainos skirtumo buvo paslapčia permetamos į Argentinos bankus, ir jas galima buvo nusiimti po karo, nesibaiminant, kad kažką įtars Argentinos ir, juo labiau, sąjungininkų valdžia.

Tos pačios kompanijos po 1945 metų tapo užimtumo garantais pasislėpusiams nacistų nusikaltėliams. Pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas dirbo Mercedes Benz gamykloje Gonsales Katano miestelyje Buenos Airių pakraštyje, Rikardo Klemento vardu, nuo 1959 iki 1960 metų gegužės 11-os, kol jo nepagrobė Izraelio žvalgybos Mosad agentai.

Kitas svarbus operacijos „Erelio skrydis“ aspektas – užsienio firmų, ypač Šiaurės Amerikoje, akcijų paketų supirkimas. Šiam uždaviniui spręsti Bormanas pasitelkė kitados stambiausią tokių žaidimų žaidėją – koncerną IG Farben.

Nuo įsteigimo momento 1926 metais, koncernas įsigijo daug Amerikos kompanijų, kurios tapo šio pasaulinio kartelio dalimis. Kai Vokietija paskelbė Amerikai karą, netrukus po atakos prieš Perl Harborą, IG Farben turėjo kontrolinius akcijų paketus 170-yje amerikiečių kompanijų ir buvo akcininkė dar 108-iose kompanijose.

Bormanas kreipėsi patarimo į koncerno prezidentą Hermaną Šmicą ir į buvusė ekonomikos reichsministrą daktarą Jalmarą Šachtą. Drauge jie visi galėjo koordinuoti nacistų finansų srautų judėjimą per Šveicarijos bankus, Tarptautinių atsiskaitymų banką ar per trečiuosius asmenis bei kompanijas. Pavyzdžiui, broliai Džeikobas ir Markusas Valenbergai iš Švedijos įsigijo per jiems priklausantį Stockholms Enskilda Bank (SEB) banką kompaniją American Bosch Corporation, Štutgarte įsikūrusios kompanijos Robert Bosch GmbH dukterinę firmą.

1945 metų pradžioje Bormanas baigė pasiruošimus III Reicho vadovybės evakuacijai. Autorių nuomone, fiurerio pabėgimas buvo stebėtinai gerai dokumentuotas, dėl ko ir pavyko atkurti pakankamai įtikinamą Hitlerio pasitraukimo iš Berlyno ir jo tolimesni gyvenimo (pagal jų versiją) Argentinoje vaizdą.

1945 balandžio 27 dieną, penktadienį, Bormanas iš kelių pasitraukimo variantų nutarė pasinaudoti požemine eiga (450 metrų) link metro tunelių, o paskui – lėktuvu. Tačiau iš pradžių tie, kurie ruošėsi bėgti, turėjo „mirti“, tiksliau, mirti turėjo antrininkai. Su Hitlerio antrininku problemų nebuvo, jų būta net 12 (nužudytas greičiausiai buvo Gustavas Veberis, kuris pradėjo keisti Hitlerį viešumoje po 1944 liepos 20 dienos pasikėsinimo).

Ievai Braun irgi surado kažkokią jauną aktorę iš Gebelso „haremo“, surado netgi šunį-antrininką fiurerio numylėtinei Blondei, su kuria jis nenorėjo skirtis. Balandžio 28-osios naktį bėgliai leidosi į kelią, o balandžio 29-osios naktį buvo suvaidintas spektaklis su „Hitlerio ir Ievos savižudybe“.

Į metro sistemą bėgliai nusileido stoties Kaizerhof rajone (šiandien – Morenštrasė), išėjusi iš stoties prie Ferberliner Plac pastato, grupė persėdo į tris tankus „Tigras II“ ir du pusiau vikšrinius šarvuočius SdK3 251, kurie nuvežė juos į už kilometro esantį Hohencolerdamo pakilimo taką. Lėktuvas Ju-52, kurį pilotavo patyręs lakūnas SS kauptšturmfiureris Peteris Erichas Baumhartas, nusileido Travemiundėje, iš kur bėgliai persėdo į Ju-252 ir išskrido į Ispanijos karinį aerodromą Moroną. Hitlerio persėdimas iš Ju-252 į Ju-52 su Ejercito del Aire, Ispanijos KOP, borto ženklais , ispanų bazėje Reusėjė balandžio 29 dieną įvyko greitai ir labai slaptai.

Ju-52 pristatė Hitlerį į Fuerteventūrą (Kanarų salos), kur jis persėdo į povandeninį laivą U-518. Hitleris pasirinko būtent šio povandeninio laivo kapitoną – 25 metų amžiaus, tačiau jau labai patyrusį Hansą Vernerį Ofermaną. Per 59 dienas (pagal kitą versiją – per 53 dienas) įveikęs 8 500 kilometrų, laivas atvyko prie Argentinos krantų (Mar del Plata) 1945 liepos pabaigoje. Kaip pažymi knygos autoriai, apie šitą išsilaipinimą irgi išliko liudijimų. Išties pasaulyje nėra nieko slapto, pakanka tik pakapstyti.

Iš Mar del Plata bėgliai išskrido į San Ramono estansiją (dvarą), netoli San Karlos de Bariloče miesto. Ten buvęs fiureris ir jo žmona išgyveno maždaug metus kaip dvaro šeimininko svečiai. Tuo metu už 90 kilometrų nuo San Ramono, netoli Vilja Angosturos kaimo (palei pat sieną su Čile) Hitleriui statė dvarą Inalko, kuris architektūriškai priminė fiurerio rezidenciją Berghofe, Alpėse.

1946 kovą visus San Ramono dvaro darbuotojus sukvietė į vieną vietą, pranešė, kad svečiai, kurie atvyko 1945 metų vasarą, žuvo autokatastrofoje ir uždraudė toliau aptarinėti šią temą. Tokiu būdu Hitlerio pėdsakas nutrūko antrą kartą, o pats Hitleris su žmona persikėlė į Inalką, kur išgyveno iki 1954 ar tai iki 1955 metų. Bet kokiu atveju, po 1955 metų Hitlerio pėdsakai vėl išnyksta.

Pagal knygos autorių versiją, jis mirė 1962 balandžio 13.. Galbūt taip ir buvo, tačiau turint galvoje ankstesnius dingimus, galima daryti prielaidą, kad 1962 metai – tai dar ne pabaiga. Nors tais metais jam buvo jau 72, ir viskas įmanoma. Autoriai įtikinėja, kad Hitleris išsigelbėjo, tačiau yra abejonių dėl to, kad jis išties gyveno Argentinoje.

Pasaulio viršūnės, ypač Amerikos elitas, negalėjo nežinoti, kad Hitleriui pavyko pabėgti. Dar daugiau – patį pabėgimą galima buvo įgyvendinti tik sudarius sandėrį tarp nacistų viršūnių ir amerikiečių. Ką galėjo mesti ant svarstyklių nacistai? Nemažai ką. Pavyzdžiui, grasinimą bombarduoti rytinę JAV pakrantę.

Tai – „rimbas“, o kai dėl „meduolio“, tai pasiūlymai galėjo būti itin patrauklūs: pirmiausia auksas ir meno kūriniai, antra – tam tikra dalis Reicho techninių pasiekimų: patentai, brėžiniai, pavyzdžiai, plius taip reikalingas amerikiečiams uranas-235 (saviškio amerikiečiams trūko) ir sprogdikliai atominei bombai. Trečia – kompromatas apie pasaulio elitą, visų pirma prieš tą dalį Amerikos elito, kuri aktyviai bendradarbiavo su nacistais netgi karo metu. Be to, leisdami susiformuoti globalinio masto nacistų pogrindžiui IV Reicho organizacijos pavidalu, amerikiečiai galėjo tikėtis panaudoti šią galią prieš TSRS.

Tačiau netgi sudaręs sandėrį Hitleris negalėjo tikėti anglosaksais. Dėl to Argentinoje liko antrininkas (ir ne vienas), o pats Hitleris pasidarė plastinę operaciją ir po kažkiek laiko (galbūt 1946 ar kiek vėliau) persikraustė į Europą – Vokietiją ar Austriją – pagal principą „kur protingas žmogus slepia akmenukus? Tarp akmenukų ant jūros kranto“, t.y. ten, kur neieškos.

O štai Bormanas išties gyveno, prisidengdamas įvairiais vardais, Lotynų Amerikoje, kursuodamas tarp Argentinos, Čilės ir Paragvajaus ir vadovaudamas nematomam tinklinės struktūros pavidalo IV Reichui. Tačiau pateko jis į Lotynų Ameriką knygos autorių nuomone, ne iš karto. Iki 1946 liepos jis slapstėsi ar tai Miunchene, ar tai dar kažkur, galbūt netgi tarybiniame sektoriuje. 1946 metų vasarą jis išvyko į Ispaniją ir kurį laiką gyveno dominikonų vienuolyne San Dominge (Galisijos provincija). Įdomu, kad kai Izraelio žvalgyba 1969 metais susidomėjo vienuolynu, ten įvyko gaisras, ir prasidėjo jis toje dalyje, kur buvo saugomi duomenys apie svečius, apsilankiusius 1946 metais. 1947 metų vasaros pabaigoje Bormanas nusprendė, kad laikas keliauti į Argentiną, kur buvo pervestos milžiniškos lėšos, o vadovavo šaliai prezidentas, smarkiai simpatizavęs Hitleriui, nacizmui ir III Reichui – Chuanas Peronas. Didžiulę įtaką jam darė žmona Eva Peron, labai pragmatiška ir netgi žiauri moteris.

1947 metų birželį ji atvyko į Ispaniją, svarbiausias vizito tikslas buvo neoficialus – derybos su Bormanu, kuris turėjo sutvirtinti parašu nacistų ir Peronų šeimos paktą: maždaug milijardo dolerių vertės vertybės mainais į saugų gyvenimą Argentinoje. Ir čia argentiniečių tautos numylėtinė Evita pateikė siurprizą: ji pareiškė Bormanui, kad palieka jam ketvirtadalį pervežtų į šalį prisiplėštų vertybių, o tai kas liko bus perduota per patikėtinius saugoti Šveicarijos bankuose.

Likusi Bormanui suma buvo milžiniška.

187 692 400 reichsmarkių auksu;

17 576 386 JAV dolerių;

4 362 500 svarų sterlingų;

24 976 442 Šveicarijos frankų;

8 370 000 olandų guldenų;

54 968 000 Prancūzijos frankų;

87 kilogramai platinos;

2,77 tonos aukso;

4638 karatų briliantų ir kitų brangakmenių.

Netgi Bormanui likusi turto dalis buvo didžiulis turtas. Drauge su investicijomis į daugiau kaip 300 kompanijų, apimančių visą Lotynų Amerikos ekonomikos spektrą – bankų sferą, pramonę ir žemės ūkį (vien korporacija Lahusen gavo 80 mln pesų) – tie pinigai tapo svarbiu faktoriumi Lotynų Amerikos ekonominiame gyvenime.

Bormanas nieko negalėjo padaryti, kadangi jį išdavė keli žmonės, žinantys apie „partijos aukso“ paslaptis. Šita Evos Peron afera, kaip rašo autoriai, „pasidarė įmanoma dėka tylaus pritarimo tų žmonių, kuriais Argentinoje Bormanas labiausiai pasikliovė – Liudvigo Froidės, Richardo fon Lioitės, Richardo Štaudto ir Heinricho Diorgės. Visi jie turėjo įgaliojimus valdyti bankų sąskaitas, atidarytas Buenos Airėse ir skirtose operacijai „Ugnies žemė“.

Bormanas buvo ne iš tų, kurie atleidžia. Išdavę jį bankininkai ėmė mirti vienas po kito. Heinrichas Diorgė mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1949 metais, Richardas fon Lioitė buvo rastas negyvas Buenos Airėse 1950 metų gruodį, o Richardas Štaudtas pergyveno Lioitę tik keliais mėnesiais. Liudvigas Froidė, svarbiausia operacijos „Ugnies žemė“ figūra mirė 1952 metais, išgėręs užnuodytos kavos. Chuanas Duartė, jaunesnysis Evitos brolis, buvo nušautas 1954 metais, pagal oficialią versiją jis nusišovė. Pati Evita susirgo vėžiu ir mirė 1952 metais, sulaukusi vos 33 metų.

6-ame ir 7-ame dešimtmečiais Bormanas toliau vadovavo savo sukurtam tinklui. 1971 liepos 26 „Boston Globe“ pacitavo buvusį Izraelio žvalgybininką Cvi Aldubį, knygos apie Eichmaną bendraautorių, kuris patvirtino, kad Bormanas gyvena rančoje Paragvajuje. Daugybės knygų apie žvalgybų ir slaptų karų istoriją autorius Ladislas Farago pareiškė, kad matė smarkiai susenusį Bormaną Bolivijoje.

Pagal Farago, po Perono sugrįžimo į valdžią 1973 metais, Bormanas persikraustė į Argentiną. Knygos apie Bormaną autorius Meningas tvirtino, kad dar 1980 metais Bormanas ir Miuleris (abu gimė 1900 metais) vis dar buvo gyvi. Vargu ar jiedu sulaukė TSRS žlugimo, tačiau savo vaidmenį tame žlugime suvaidino. Kokį – tai jau ne vieno analitiko tyrimų tema.

0 19764

Aptikau puikią Lietuvos istorijos apžvalgą. Pateikta gražia forma ji neblogai tiktų jaunąją kartą supažindinti su mūsų praeitimi. O ir patiems nepakenktų pasikartoti kai kuriuos faktus bei hipotezes.
Čia sudėjau istorinį periodą nuo pirmųjų Lietuvoje aptinkamų mūsų protėvių iki Mindaugo atėjimo į valdžią.

Papildomai išskyriau dar tris video kurie papildo svarbius bet kurios visuomenės formavimosi etapus.

1. Visuomenės išsisluoksniavimas į klases.

2. Teisė (paprotinė teisė).

3. Tikėjimas.

Daugiau video galite rasti youtube kanale „Lithuania The greater power of the Eastern Europe“

Paruošė: Marius Jonaitis.

0 1870

Vasara Sibire neilga. Sniegas ištirpsta tik gegužę, o šaltis grįžta jau rugsėjį. Jis paverčia taigą į užšalusį natiurmortą, bauginantį savo šaltu apsileidimu ir bekraščiais duriančių pušynų ir minkštų beržynų kilometrais, kur miega meškos ir vaikšto alkani vilkai, kur stovi kalnai su stačiais šlaitais, kur upės su permatomu vandeniu teka per slėnius, kur šimtai tūkstančių užšalusių pelkių.

 

Šis miškas – paskutinis ir didingiausias laukinėje mūsų planetos gamtoje. Jis nusidriekė nuo tolimiausių Šiaurinių Rusijos Arkties rajonų į Pietus iki pat Mongolijos, ir nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno. Penki milijonai kvadratinių mylių su vos kelių tūkstančių žmonių populiacija, jei neskaičiuoti miestų, kurių čia nedaug.

Tačiau kai ateina šiltos dienos, taiga pražysta, ir per keletą trumpų mėnesių ji gali pasirodyti beveik svetinga. Ir štai tuomet žmogus gali pažvelgti į šį užslėptą pasaulį – bet ne iš žemės, nes taiga gali pasiglemžti ištisas keliautojų armijas, o iš oro. Sibire yra didžioji Rusijos naftos ir mineralų dalis, ir, bėgant metams, netgi tolimiausius jos kampelius apskrido gelmių žvalgai, ieškodami naudingų iškasenų, kad vėliau vėl sugrįžtų į savo stovyklas miškų glūdumoje, kuriose vyksta iškasenų gavybos darbai.

Taip buvo ir 1978 metais nutolusiame miško krašte šalies pietuose. Saugios vietos geologų partijos išsilaipinimui paieškoms buvo išsiųstas sraigtasparnis. Jis sklandžiai skrido virš miško masyvų maždaug pora šimtų kilometrų nuo Mongolijos sienos, kol neaptiko tankiai apaugusio mišku slėnio, kur teka bevardis Abakano intakas, panašus į sidabrinę vandens eilutę, bėgančią per ne pačią saugiausią vietovę. Slėnis buvo siauras, panašus į tarpeklį, o kalnų šlaitai kartais iškildavo beveik vertikaliai. Plonos pušys ir beržai, susilenkę nuo sraigtasparnio sukeliamo oro srauto, augo taip tankiai, kad nusileisti sraigtasparniui nebuvo jokių galimybių. Staiga, akylai per priekinį stiklą stebėdamas taigą ir ieškodamas vietos nusileidimui pilotas pamatė kažką tokio, ko ten būti negalėjo. Ant kalno šlaito, maždaug 1800 metrų aukštyje, pasirodė išvalytas ruožas, įsiterpęs tarp pušų ir maumedžių, suartas ilgomis ir tamsiomis vagomis. Nustebę pilotai keletą kartų perskrido virš pievos, o vėliau su suspausta širdimi pripažino, kad tai yra žmogaus pėdsakai – daržas, kuris, jeigu atsižvelgtume į jo dydį ir formą, yra ten jau seniai.

 

Taiga, kurioje aptiko Lykovų šeimą

 

Tai buvo stulbinantis radinys. Kalnas buvo nutolęs 250 kilometrus nuo artimiausio kaimo, vietovėje, kurios niekas niekada netyrė. Sovietų valdžia neturėjo jokių registracijos įrašų apie žmones, gyvenančius šiame rajone.

Apie tai, ką pamatė pilotai papasakojo mokslininkams, kurie buvo nukreipti į šį rajoną geležies rūdos paieškoms. Mokslininkams iškilo klausimų, jie sunerimo. „Ne taip pavojinga sutikti laukinį žvėrį, kiek sutikti nepažįstamą žmogų“, – taip apie šią taigos dalį rašė rašytojas Vasilijus Peskovas. Vietoj to, kad lauktų savo šiuolaikiškoje stovykloje, esančioje 16 kilometrų nuo rastos vietos, mokslininkai nusprendė vykti į žvalgybą. Vedami geologės Galinos Pismenskajos, jie pasirinko giedrą dieną ir „įsidėjo į kuprines lauktuvių galimiems draugams“. Dėl viso pikto, prisimena ji, „aš patikrinau pistoletą“.

Kai nekviesti svečiai pradėjo lipti šlaitu link pilotų nurodytos vietos, jie pradėjo matyti žmogiškos veiklos pėdsakus: nelygus takelis, lazda vaikščiojimui, rąstas pereiti per upę, saugyklos, pripildytos supjaustytų džiovintų bulvių.

Pasakoja G. Pismenskaja: „Ir štai gyvenvietė prie upelio. Pajuodavusi nuo laiko ir lietaus troba iš visų pusių buvo apstatyta kažkokiu taigos šlamštu, žievėmis, lazdomis. Jeigu ne mano kuprinės kišenės dydžio langelis, būtų buvę sunku patikėti, kad čia gyvena žmonės. Bet jie neabejotinai čia gyveno – prie trobos žaliavo prižiūrėtas daržas… Mūsų atėjimas, akivaizdu, buvo pastebėtas.

 

Lykovų gyvenvietė ir daržas iš aukštai

 

Kaip vyko pirmoji pažintis – ekspedicijos dalyvių prisiminimai kiek skiriasi, bet turbūt kiekvienas pasakoja tai, kas atmintyje įstrigo labiausiai.

Sucypė žemos durys. Ir šviesoje, tarsi pasakoje, išryškėjoo senolio figūra. Basas. Ant kūno lopyti marškiniai. Tokios pačios kelnės, sulopytos, nešukuota barzda. Pasišiaušę plaukai ant galvos. Išsigandęs, labai įdėmiai nukreiptas žvilgsnis. Ir neryžtingumas… Reikėjo kažką sakyti. Aš pasakiau:

– Sveikas, dėduk! Mes pas jus į svečius…

Senukas atsakė ne iš karto… Pagaliau mes išgirdome tylų neryžtingą balsą:

– Na, praeikite, jei jau atėjot…

Vaizdas, kurį išvydo geologai, kai įėjo į trobą, buvo panašus į viduramžius. Troba, kažkokiu būdu sutverta iš bet ko, kas pasitaikė po ranka, buvo labiau panaši į urvą, kuriame buvo šalta kaip rūsyje. Grindys buvo padarytos iš kedrų ir bulvių lupenų. Apsižiūrėję patamsyje, svečiai pamatė, kad kambarys yra tik vienas. Jis buvo siauras, apleistas ir nesuvokiamai nešvarus. Stebėtina, bet ten gyveno penkių žmonių šeima.

„Vėl kilo gniuždanti tyla, kuri staiga buvo nutraukta. Ir tik tada mes pamatėme dviejų moterų siluetus. Viena isterikavo ir meldėsi: „Tai mums už nuodėmes, už nuodėmes…“ Kita, besilaikydama už stulpo… lėtai sėdo ant grindų. Šviesa iš langelio krito ant jos išsiplėtusių, mirtinai išsigandusių akių, ir mes supratome: reikia greičiau išeiti į lauką.“

Mokslininkai išskubėjo išėjo iš trobos ir pasitraukė į šoną. Ten jie išsitraukė sumuštinius ir pradėjo valgyti. Maždaug po pusvalandžio durys atsivėrė, ir iš trobos išėjo trys figūros – senis ir dvi jo dukros. Isterikos pėdsakų nebebuvo – tik išgąstis ir „atviras smalsumas“. Trys keisti pesonažai atsargiai priėjo prie svečių ir atsisėdo šalia, atsisakinėdami visko, kuo juos buvo bandoma pavaišinti – arbata, duona. Jie tik tvirtino: „Mums to nereikia!“ Kai G. Pismenskaja paklausė, ar jie kada nors valgė duoną, senis atsakė: „Aš tai valgęs. O jos ne. Net nemačiusios.“ Bent jau jo kalba buvo suprantama. O štai dukros kalbėjo kalba, kuri buvo iškreipta ilgų atsiskyrimo metų. „Kai seserys kalbėdavo tarpusavyje, jų balsai primindavo sulėtintą, pritildytą burkavimą.“

 

Lykovų gyvenvietė

 

Palaipsniui po kelių vizitų pavyko sužinoti visą šios šeimos istoriją. Senis buvo vardu Karpas Lykovas, ir jis buvo sentikis – fundamentalistinės rusų stačiatikybės sektos narys, kuri laikosi papročių, nepakitusių nuo XVII amžiaus. Sentikius persekiodavo dar nuo Petro I laikų, ir K. Lykovas kalbėjo apie tai taip, tarsi viskas įvyko vakar. Jam Petras I buvo asmeninis priešas ir „antikristas žmogaus pavidale“. Jis tvirtino, kad turi įtikinamų įrodymų, nes caras savo bandymų modernizuoti Rusiją metu „krikščionims kirpdavo barzdas“. Tačiau ant tos ilgaamžės neapykantos krito ir šviežesnis nepasitenkinimas: Karpas pradėjo skųstis dėl kažkokio pirklio, kuris XX amžiaus pradžioje atsisakė padovanoti sentikiams bulvių.

Viskas Lykovų šeimai tapo dar blogiau, kai į valdžią atėjo ateistai bolševikai. Prie sovietinės valdžios izoliuotos sentikių bendruomenės, pabėgusios į Sibirą nuo persekiojimų, pradėjo bėgti vis toliau ir toliau nuo civilizacijos. Ketvirtojo dešimtmečio valymo metais, kai išpuoliai buvo vykdomi prieš pačią krikščionybę, komunistai nužudė Karpo brolį prie pat jų kaimo, kai Karpas kartu su juo darbavosi. Karpas pasiėmė savo šeimą ir bėgo į mišką.

Tai nutiko 1936 metais, ir Lykovų tuo metu buvo tik keturi – Karpas, jo žmona Akulina, 9 metų sūnus Savinas ir dukra Natalja, kuriai viso labo buvo 2 metukai. Paėmę su savimi kažkiek savo turto ir sėklų, jis išėjo į taigą, kur pastatė keletą trobų, kol galiausiai apsistojo stabilioje vietoje. Ten atsirado dar du vaikai – Dmitrijus gimė 1940 metais, o Agafja – 1943 metais. Jaunesnieji Lykovų vaikai pažinojo tik savo šeimos narius. Viską, ką Agafja ir Dmitrijus žinojo apie išorinį pasaulį, jiems papasakojo tėvai. Pagrindine šeimos pramoga buvo sapnų atpasakojimas.

 

Agafja ir Karpas

 

Lykovų vaikai žinojo, kad yra tokių vietų, kurias vadina miestais, kur žmonės tankiai gyvena aukštuose namuose. Jie girdėjo, kad yra ir kitų šalių be Rusijos. Tačiau jiems šios sąvokos buvo ne daugiau kaip abstrakcija. Vienintelis dalykas, kurį jie skaitė, buvo maldaknygės ir senovinė šeimos Biblija. Akulina mokė vaikus skaityti ir rašyti pagal Evangeliją. Kai Agafijai parodė arklio piešinį, ji atpažino jį iš biblijinių istorijų, kurias skaitė mama.

Jeigu sunku iki galo suprasti šios šeimos atsiskyrimą, tai suvokti, koks sunkus buvo jų gyvenimas, gerokai lengviau. Nusigauti iki Lykovų gyvenvietės pėsčiomis neįtikėtinai sunku, netgi jeigu plaukti valtimi iš Abakano. Rašytojas V. Peskovas, pats save paskyręs šios šeimos metraštininku, papasakojo, kad savo pirmojo vizito pas Lykovus metu jie važiavo 250 kilometrų, tačiau nepamatė nei vienos žmonių gyvenvietės.

Išgyventi šioje vietoje buvo beveik neįmanoma. Besiremdami vien tik savo asmeninėmis atsargomis, Lykovai bandė bent kažkaip rasti pamainą tiems keliems civilizacijos daiktams, kuriuos jie atsinešė į taigą. Pavyzdžiui, jie bandydavo pasigaminti savo batus. Visi jų rūbai buvo sulopyti iki begalybės. Rūbus bandė pasigaminti ir patys.

Lykovai visus savo daiktus tampėsi su savimi po taigą. Bet jokių metalo pakaitalų jie nerado. Du virduliai tarnavo labai ilgai, bet kai juos galutinai suėdė rūdys, vienintele medžiaga jiems tapo beržo žievė. Jos ant ugnies statyti negalėjo, todėl maisto gaminimas tapo itin sudėtingas. Kai geologai aptiko Lykovų šeimą, pagrindinis jų patiekalas buvo bulvių blynai su kanapių sėklomis.

Tam tikra prasme taiga turėjo ir privalumų. Prie gyvenvietės buvo šaltas švarus upelis, daugybė įvairių uogų, daugybė malkų, nenubaidyti žvėrys. Tačiau Lykovai nuolatos gyveno badaudami. Tik šešto dešimtmečio pabaigoje, kai Dmitrijus užaugo, jie pirmą kartą pradėjo medžioti žvėris, kurie jiems suteikdavo mėsos ir kailių. Kadangi Lykovai neturėjo ne tik ginklo, bet net ir lanko su strėlėmis medžioti jie galėjo tik iškasdami duobes arba persekiodami gyvūną kalnuose, kol jis visiškai nuvargdavo. Dmitrijus buvo stebėtinai ištvermingas ir galėjo žiemą medžioti netgi basas. Kartais jis išeidavo iš namų keletui dienų, o vėliau grįždavo per keturiasdešimties laipsnių šaltį su briedžiu ant pečių. Tačiau dažniausiai gyventi tekdavo be mėsos, ir laikui bėgant jų dieta tapo labai vienpusiška. Laukiniai gyvūnai naikino jų morkų derlių, ir šeštojo dešimtmečio pabaigą Agafja prisimena kaip „bado metus“: „Tada mes valgydavome medžių žievę.“

 

Geologė ir Lykovų šeimos nariai

 

Badas tokiomis aplinkybėmis buvo didelis pavojus, o 1961 metais birželį iškrito sniegas. Didžiulis šaltis sunaikino viską, kas augo jų darže, ir šeima buvo priversta maitintis odiniais batais ir ta pačia žieve. Akulina visą savo maistą atiduodavo vaikams, ir pati tais metais mirė iš bado. Likusius šeimos narius išgelbėjo tai, ką jie laiko stebuklu: atsitiktinis rugių grūdelis, išaugęs darže. Vienintelę varpą Lykovai itin saugojo dieną ir naktį, baidydami peles ir voveres.

Kai sovietų geologai susipažino su Lykovų šeima ir pažino juos artimiau, jie suprato, kad anksčiau iki galo neįvertino atsiskyrėlių sugebėjimų ir proto. Kiekvienas šeimos narys buvo ryški asmenybė. Senis Karpas džiaugėsi kiekviena naujove, kurią geologai atnešdavo iš stovyklos. Jis atkakliai atsisakydavo patikėti, kad žmogus pabuvojo Mėnulyje, tačiau greitai susitaikė su mintimi apie orbitoje skraidančius palydovus. Lykovai dar šeštajame dešimtmetyje pastebėjo, kad „žvaigždės pradėjo greičiau skraidyti po dangų“. O pats Karpas sugalvojo visą teoriją, aiškindamas šį reiškinį.

Tačiau labiausiai Karpą nustebino permatomas maišelis iš polietileno. „Viešpatie, ką sumįslijo – stiklas, o lamdosi!“, – šaukė Karpas. Be to, Karpas tvirtai laikėsi įsikibęs savo šeimos galvos statuso, nors jau prasidėjo devintasis dešimtmetis. Jį neramino tai, kas bus po to, kai jis mirs.

Jauni Karpo vaikai puikiai sutardavo su „ateiviais“, buvo atviri permainoms ir naujovėms. „Fanatizmas pas Agafiją nelabai pastebimas“, – rašo V. Peskovas. Jis tuo metu jau buvo supratęs, kad jaunesnioji Lykovų dukra turi puikų humoro jausmą ir ironiją, moka pajuokauti ir iš savęs. Neįprasta Agafijos kalba – jos monotoniškas balsas, paprastus žodžius jį ištempia pagal skiemenis – kai kuriuos įtikino, kad ji nėra protinga. Tačiau iš tiesų ji buvo itin sumani, ir šeimoje, kuri neturėjo kalendoriaus, ėmėsi sudėtingo uždavinio – vesti laiko apskaitą. Ji nebijojo sunkaus darbo. Vėlyvą rudenį ji pradėjo kasti naują urvą-rūsį, dirbdama netgi naktį. Kai V. Peskovas paklausė jos, ar jai nebaisu vienai miško gilumoje naktį, jį atsakė: „O kas baisaus, kas man čia pakenks?“

Bet iš visų Lykovų mylimiausiu geologams tapo Dmitrijus. Jis buvo nuostabus medžiotojas ir žvejys, iki smulkmenų žinojęs visus taigos ypatumus. Jis buvo žingeidžiausias ir tikras šios šeimos lyderis. Būtent jis sugebėjo pastatyti troboje krosnį, sukūrė maisto atsargų saugojimo sistemą. Jis galėjo ištisas dienas rankiniu būdu pjauti ir skaldyti malkas iš nuverstų medžių. Nenuostabu, kad jį sužavėjo techninės geologų pademonstruotos naujovės. Kai geologų ir Lykovų santykiai pasiekė naują lygmenį, ir Lykovai sutiko apsilankyti geologų stovykloje, Dmitrijus praleido daugybę valandų mažytėje lentpjūvėje, stebėdamas, kaip greitai galima buvo pjauti medieną pjūklu. Rąstas, su kuriuo Dmitrijus kankinosi visą dieną ar net daugiau, čia virsdavo į tvarkingas lentas per kelias minutes.

K. Lykovas ilgai kovojo su savimi, kad susilaikytų nuo visų naujovių. Kai jis pirmą kartą susipažino su geologais, priėmė vienintelę dovaną – druską. (Be druskos 40 metų gyvenęs Karpas teigė, kad tai buvo „tikra kankynė“). Tačiau laikui bėgant jie pradėjo imti vis daugiau dovanų. Jie džiaugėsi dovanomis iš naujo artimiausio draugo, geologo Erofejaus Sedovo, kuris visą savo laisvą laiką praleido padėdamas Lykovų darže. Jie priėmė peilius, šakutes, grūdų. Vėliau netgi paėmė ir rašiklį su popieriumi, elektrinį žibintuvą. Didžiąją dalį šių naujovių jie priėmė su skaudančia širdimi, tačiau televizorius, kurį jie pamatė geologų stovykloje, buvo itin viliojantis. Visą laiką, kai jie ateidavo į svečius, atsisėsdavo priešais televizorių. Karpas įsitaisydavo tiesiai prieš ekraną. Pažiūrėjęs televizorių, jis puldavo melstis.

Tačiau liūdniausia buvo tai, kad netrukus Lykovų šeima pradėjo mažėti. 1981 metų rudenį trys iš keturių vaikų vienas po kito mirė. Savinas ir Natalija kentėjo nuo inkstų nepakankamumo, o dar prisidėjo geologų atneštos bakterijos ir virusai – gilioje izoliacijoje gyvenantys žmonės neturėjo įgyto imuniteto daugeliui šiandien įprastų ligų. Taip ir Dmitrijus mirė nuo plaučių uždegimo.

Jo mirtis sukrėtė geologus, kuris iš visų jėgų bandė išgelbėti vyrą. Jie siūlė iškviesti sraigtasparnį ir nugabenti jį į ligoninę, bet Dmitrijus atsisakė palikti savo šeimą ir religiją, kuri jį lydėjo visą gyvenimą. „Mums tai neleistina. Kiek dievas duos, tiek ir gyvensiu“, – teigė jis.

Kai tris Lykovus palaidojo, geologai pabandė įkalbėti Karpą ir Agafiją išvažiuoti iš taigos, sugrįžti pas giminaičius. Tačiau likusieji Lykovai net galvoti apie tai nenorėjo. Jie padėjo remontuoti savo trobą ir liko joje gyventi.

Karpas mirė 1988 metų vasario 16 dieną – lygiai po 27 metai nuo savo žmonos Akulinos mirties. Agafija su geologų pagalba palaidojo jį ir grįžo namo. Ten ji gyvena iki šiol. Dabar jai – 70 metų ir ją karts nuo karto aplanko žurnalistai ir mokslininkai. Apie Agafija ir jos istoriją bei kitus panašaus tikėjimo stačiatikius yra sukurtas ir dokumentinis filmas.

Šaltinis

 

 

0 1781
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

0 1521
Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties vienas svarbiausių Rytų Europos istorijos veiksnių daugiau kaip tris šimtmečius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iš pradžių kaip savarankiško politinio subjekto, vėliau unijoje su Lenkija) ir Rusijos (iš pradžių kaip Maskvos valstybės, vėliau kaip caro imperijos) geopolitinė konkurencija.
Kaimynės ne kartą kariavo, šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje taip, deja, dažnai atsitinka, ir viena kitai padarė nemažai skriaudų. Šiemet (2014 metai) minime vienos didžiausių Lietuvos karinių pergalių – Oršos mūšio (1514 m.) penkių šimtų metų sukaktį. 1612 m. Lenkijos ir LDK pajėgos buvo užėmusios Maskvą, o 1655–1661 m. Vilnius kartu su didžiąja LDK dalimi kentė Maskvos okupaciją. Vis dėlto dabartinė lietuvių sąmonė Rusiją kaip „blogio imperiją“ sieja ne su XV, XVI ar XVII amžių įvykiais, o su pirmąja Lietuvos valstybingumo (kurį jau buvo beveik panaikinusi Abiejų Tautų Respublikos konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d.) netektimi XVIII a. pabaigoje ir su XIX–XX a. lietuvių tautą užgriuvusiomis nelaimėmis – 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimu, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, valstybingumo praradimu 1940 m., masiniais gyventojų trėmimais ir kitais komunizmo nusikaltimais. Tačiau kokia, žvelgiant ne vien per Lietuvos ir Rusijos santykių prizmę, o iš pasaulinės istorijos perspektyvos, buvo ta XVIII a. pabaigoje prasidėjusi epocha, kurios saulėlydžio liudytojai esame?
Kai kalbama apie daugiapolį šiandienos pasaulį, paprastai turimi omenyje per gana trumpą istorijos tarpsnį įvykę ir dar tebevykstantys pokyčiai – daugiapolis pasaulis keičia vienpolį, kuris įsigalėjo subyrėjus SSRS 1991 m., pakeisdamas po Antrojo pasaulinio karo susiformavusį dvipolį. Vienpolis pasaulis atsirado, pasibaigus Šaltajam karui. Kokie gilūs pokyčiai susiję su daugiapolio pasaulio radimusi, rodo tai, kad pastaruoju metu nesiliauja kalbos apie galimą naują Šaltąjį karą ir net apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Tačiau viską galima vertinti ir daug ilgesnio pasaulinės raidos tarpsnio kontekste. Baigiasi vienas laikotarpis ir atsiveria galimi ateities scenarijai – harmoningesnio žmonijos sambūvio ar pačios niūriausios, turint omenyje nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį ir sukauptą milžinišką naikinimo potencialą, kaktomušos perspektyva. Daugiapolis pasaulis reiškia vienpolio pasaulio, atsiradusio XVIII a. pabaigoje, saulėlydį. Baigiasi epocha, susijusi su iš tikrųjų įspūdingais mokslo ir technologijų pasiekimais, tačiau nugramzdinusi žmoniją į dviejų pasaulinių karų ir genocido mėsmalę. Deja, nėra garantijų, kad jos baigtis nesukels dar vieno pasaulinio karo ir dar vieno genocido.
Vienpolio pasaulio ištakomis laikytinos trys didžiosios Vakarų revoliucijos, davusios pradžią tam, ką galima vadinti šiuolaikiniu pasauliu plačiąja to žodžio prasme. Būtent tada Vakarai prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, o kiti senieji civilizacijos centrai (pvz., Indija, Kinija, islamo šalys, jau nekalbant apie „juodąją“ Afriką) tapo antraeiliais, vilkosi Vakarų vadovaujamos „pažangos“ uodegoje. Prancūziškąją Apšvietos versiją apvainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios antikristišką dvasią vėliau pakartojo Rusijos perversmas ir kiti satanistiniai išpuoliai prieš krikščionybę, rodė atvirą panieką Evangelijos žiniai, buvusiai pačiose Vakarų ištakose. Vienas iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių – Amerikos revoliucija, paklojusi šiuo metu galingiausios pasaulio valstybės pamatus. Antras jos subrandintas vaisius – pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjusi laisvosios rinkos utopija, tikėjimas, esą „nematoma rinkos ranka“ savaime užtikrins klestinčią ateitį. Karlas Polanyi’s knygoje „Didžioji transformacija“ (1944), tapusioje viena didžiausių intelektualinių XX a. provokacijų, dėl abiejų pasaulinių karų kaltino būtent laisvosios rinkos utopiją: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, po kurių daugybė valstybių žlunga ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“
Į šią Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistą knygą galėtume nekreipti dėmesio, jei ne dabartiniai nuogąstavimai dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės ir jei po komunizmo žlugimo, prisidengdama „laisvės“ vardu, į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas šalis, 5-ajame XX a. dešimtmetyje tapusias komunistinio eksperimento aukomis, nebūtų atėjusi ta pati laisvosios rinkos utopija. XX a. 9-ajame dešimtmetyje gavusi „neoliberalizmo“ vardą, ji, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjo „užbaigti istoriją“ ir visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Tačiau neoliberalizmo, kuris posovietinėje erdvėje viešpatauja jau beveik ketvirtį amžiaus, rezultatas yra ne taika, o karinis konfliktas Ukrainoje ir šiurpi naujo pasaulinio karo šmėkla.
Praėjusiame amžiuje Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ant Rusijos imperijos, suirusios per Pirmąjį pasaulinį karą, griuvėsių. Valstybingumą prarado Antrojo pasaulinio karo verpetuose ir vėl jį atkūrė, pasibaigus Šaltajam karui, kai subyrėjo SSRS imperija. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybė istorijos tėkmėje išnykdavo ir vėl iškildavo, veikiant toms dvasinėms ir istorinėms jėgoms, kurias iškėlė ir užgrūdino trys anksčiau minėtos revoliucijos. 1794 m. sukilimo vadas Tadeuszas Kościuszko buvo ir JAV nepriklausomybės kovų didvyris, Lietuvos sukilėliams vadovavęs Jokūbas Jasinskis simpatizavo prancūzų jakobinams. O paskutinius du Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, be kita ko, lėmė ir kaimyninių monarchijų baimė dėl galimo revoliucinių nuotaikų plitimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Viena iš tų monarchijų – Rusijos imperija – nelaikytina tiesiog senosios Maskvos valstybės, kurios kaimynė ir geopolitinė varžovė kelis šimtmečius buvo LDK, istorine tąsa, greičiau jau radikalių Petro I reformų, jo inicijuotos vesternizacijos (ne vien teigiamai paveikusios rusų kultūros raidą) padariniu. Krinta į akis tai, kad Lietuvos valstybė nuo XVIII a. pabaigos dingdavo iš Europos politinio žemėlapio ir vėl jame atsirasdavo kartu su Rusiją užliejančiomis skirtingomis vesternizacijos bangomis, kurias iš esmės sukeldavo ne kas kitas, o dvasinės ir istorinės jėgos, prasiveržusios per tris didžiąsias Vakarų revoliucijas. Prieš 1918 m. vasario 16 d. įvyko 1917 m. Spalio perversmas – pergalę šventė antikristiška dvasia, į istoriją triukšmingai įsiveržusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o šį kartą įgavusi vakarietiškos komunizmo utopijos pavidalą (tiksliau tariant, pagaliau nusiėmusi kaukę). Nikolajus Berdiajevas knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ (1938) bolševizmą interpretavo kaip rusiškosios religinės idėjos išsigimimą ir virsmą savo pačios priešingybe, Antikristo viešpatija: „Vietoj Trečiosios Romos Rusijai pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą, ir Trečiajam Internacionalui perėjo daug Trečiosios Romos bruožų.“ Filosofas perspėjo: „Vakarai neįstengia suprasti, kad Trečiasis Internacionalas yra ne Internacionalas, o rusų nacionalinė idėja. Tai rusiškojo mesianizmo transformacija. Vakarų komunistai, prisidedantys prie Trečiojo Internacionalo, vaidina niekingą vaidmenį, nes nesupranta, kad jungdamiesi prie Trečiojo Internacionalo, jie jungiasi prie rusų tautos ir įgyvendina mesianistinį jos pašaukimą.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sutapo su drastiška komunistine Rusijos vesternizacija, kurios auka mūsų šalis tapo 1940 m., o po Antrojo pasaulinio karo toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų Europos valstybių, kuriose įsigalėjo komunistiniai režimai, vadovaujami vietinių Trečiojo Internacionalo adeptų. 1989 m. įsibėgėjus laisvės kovoms, Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, o 1991 m. rudenį žlugo SSRS. Šį procesą lydėjo nauja postkomunistinės erdvės vesternizacijos banga. Prasidėjo neoliberali Rusijos vesternizacija. Skirtingai nuo komunistinio projekto, kurio pagrindinis variklis buvo Rusija-SSRS ir kuris, nepaisant neabejotinai globalių jo pretenzijų („visų šalių proletarai – vienykitės!“), vis dėlto politiškai buvo įgyvendinamas tik vienoje dvipolio (t. y. tokio, kuriame konkuruoja dvi ideologinės sistemos) pasaulio dalyje, vakarietiškas neoliberalus projektas apima kone visą – dabar jau vienpolį – pasaulį. Pagrindinis neoliberalaus projekto variklis yra JAV – šalis, iškilusi Vakarų pasaulinio viešpatavimo aušroje. Sprendžiant iš daugelio veiksmų, kurių Baltieji rūmai ėmėsi XXI a., Amerika, regis, vis dar siekia įtikinti pasaulį ir save pačią, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjusi globalaus Vakarų dominavimo era gali tęstis dar labai ilgai.
Būtent tokį tikėjimą įkūnijo jau minėta pranašystė apie „istorijos pabaigą“, pax Americana koncepcija ir vadinamasis „Vašingtono konsensusas“ (kitaip – rinkos fundamentalizmas). Ne vienas autorius yra nurodęs, kad abu utopiniai projektai – komunistinis ir neoliberalusis – iš esmės panašūs. Pavyzdžiui, Johnas Gray’us rašo: „Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. […] Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savuoju proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija.“
Autorius atkreipia dėmesį ir į mesianizmo klodą sąmonėje: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad anksčiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių.“
Vėl grįžkime prie Berdiajevo žodžių apie Vakarų komunistų vaidmenį. „Vakarų komunistus“ pakeiskime „Rusijos demokratais“, „Trečiąjį Internacionalą“ – „žmogaus teisėmis“, o Rusijos „mesianistinį pašaukimą“ – JAV „mesianistiniu pašaukimu“. Suprantu, kad tokios paralelės, kaip ir JAV veiksmų Afganistane, Irake palyginimas su gerai žinomais SSRS veiksmais Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, daugeliui nuskambės kone šventvagiškai. Bet buvimas šalies, kuri yra JAV sąjungininkė, piliečiu anaiptol neatleidžia nuo pareigos kritiškai vertinti tai, kas vyksta. Bent jau kol tas pilietis nėra politikas.
Neoliberalizmas net akivaizdžiau už komunizmą įkūnija griaunamąją Apšvietos potenciją. Komunizmas visų pirma radikalizavo prancūziškąją Apšvietos versiją, ypač antikrikščioniškąjį jos aspektą. O neoliberalizmas tiesiogiai atspindi visas tris realybes, kurias suprojektavo trys didžiosios Vakarų revoliucijos, stovėjusios prie „šiuolaikinio pasaulio“ ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalizmo epochoje pasireiškia daugybe tokių fenomenų, kurie praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo dar sunkiai įsivaizduojami, pradedant „tradicinės“ šeimos sampratos dekonstravimu (pasak popiežiaus Benedikto XVI, taip paminama visa moralinė žmonijos istorija), baigiant Irako ir Sirijos krikščionių bendruomenių, kurios savo istoriją skaičiuoja nuo apaštalų laikų, genocidu. Prieš trisdešimt metų buvo neįmanoma net įsivaizduoti ir to, kad Vakarų Europos valstybės, kuri kartu su JAV 2003 m. bombardavo ir sugriovė pasaulietinę Irako valstybę, pilietis galėtų Sirijoje viešai kirsdinti galvas kitiems Vakarų valstybių piliečiams. O šiandien šis kraupus vaizdas yra viena iš neoliberalios globalizacijos ikonų.
Britiškoji Apšvietos versija sukūrė laisvosios rinkos utopiją, kuri nuo Didžiosios depresijos laikų gyvavo pavienių fanatikų galvose, bet XX a. 9-ąjį dešimtmetį neoliberalizmas prikėlė ją globalios ekonominės politikos pavidalu. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir globalios neoliberalios oligarchijos, kuri, prisidengdama „laisvės“ šūkiais, dažnai vykdo, švelniai tariant, ne itin dorus darbus, pagrindiniu globėju.
Šios trys realybės, nukaldintos trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų žaizdre, kuo puikiausiai susiliejo neoliberalizme, ir tai perša mintį, kad po komunizmo būtent neoliberalizmas yra paskutinis Vakarų (kaip globalaus politinio ir ideologinio hegemono) tartas žodis. Jos kartu su neišsipildžiusiu pažadu, kad tuoj išvysime „istorijos pabaigą“, rodo: baigiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kai planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti bedieviškas doktrinas ir gyventi utopijomis.
Panašiai kaip viduramžių Europoje egzistavo skirtingos feodalinių santykių formos ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorams lygiai, taip vienpoliame neoliberalių oligarchijų pasaulyje egzistuoja gana didelė politinių santvarkų įvairovė ir skirtingi vasalų pavaldumo senjorui, prižiūrinčiam „Vašingtono konsensusą“, lygiai. (Pavyzdžiui, už strateginio geopolitinio sąjungininko paslaugas ir naftą kai kurie JAV, besiskelbiančių „demokratijos gynėja“, vasalai turi teisę bausti mirtimi asmenis, jeigu iš islamo jie atsiverčia į kitą religiją. Taip yra, be abejo, todėl, kad neoliberaliame pasaulyje, skirtingai negu viduramžių Europoje, valdžią turintieji – tiek senjoras, tiek vasalai – pirmiausia meldžiasi Aukso veršiui.)
Vis dėlto pasaulyje nėra daug šalių, kurios taip ištikimai ir aklai vykdytų senjoro paliepimus, ypač užsienio politikos srityje, kaip tą daro Lietuva. Viena vertus, tai suprantama. Juk neoliberalizmas atėjo į Lietuvą, prisidengdamas šventu „laisvės“ vardu, o nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su neoliberalia Rusijos vesternizacija. Antra vertus, pasaulyje nėra daug šalių, kurias taikos metu neoliberalizmas būtų taip nusiaubęs, kaip atsitiko Lietuvai, nuo 3,7 milijono susitraukusiai iki mažiau negu 3 milijonai gyventojų. Pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų mesti iššūkį ir įspūdingai statistikai, kiek neoliberalioje mūsų valstybėje įvyksta savižudybių, kiek suvartojama alkoholio.
Viena didžiausių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimas rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.
Galima turėti pretenzijų Rusijai, ypač jos užsienio politikai, – šis vasalas, kaip ir Kinija, kelia didžiausią pavojų senjoro hegemonijai vienpoliame pasaulyje. Tačiau Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu dažnai būna agresyvesnė ne tik už Vakarų Europos valstybių, bet ir už komunizmo priespaudą patyrusių Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, retoriką. Mūsų politinis elitas absoliučiai paklusnus senjoro valiai. Užteks paminėti gėdingą Lietuvos balsavimą prieš Palestinos narystę UNESCO. Iš to galima spėti: elito vaizduotėje šalies likimą lemia neoliberali globalizacijos forma, ir jokia auka neatrodys per didelė, kad būtų pratęstas vienpolio pasaulio egzistavimas. Striuka politinė vaizduotė nesiūlo kitų alternatyvų, sutinka Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą paaukoti ant globalios „Vakarų“ hegemonijos altoriaus. Tačiau būtent nuo XVIII a. pabaigos, kai ši hegemonija įsigalėjo, prasidėjo istorinė epocha, lietuvių tautai sukėlusi daugiausia skausmo, – tai lėmė santykiai su Rusija, patyrusia skirtingas vesternizacijos formas. Lietuvos politinio elito besąlygiškas paklusnumas neoliberalaus pasaulio senjorui išduoda baudžiauninko sąmonės recidyvus. Pagal tokios sąmonės konstruojamą politinį pasaulėvaizdį santykiai su Rusija gali būti tiktai blogi, geriausiu atveju – pakenčiami, suvokiant Maskvą kaip daugiau arba mažiau paklusnią neoliberalią oligarchiją, vasalą šalia kitų vasalų vieno senjoro prižiūrimame vienpoliame pasaulyje. Tačiau tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino, kad ši šalis ieško vaistų nuo neoliberalizmo. Kadangi liga sunki, gijimas irgi nebus lengvas. Kol kas Rusija – vis dar neoliberalus plėšrūnas, metęs iššūkį džiunglių valdovui. Nepaklusnus vasalas nutarė plėšikauti, prieš tai negavęs senjoro leidimo. Įžeistos savimeilės vedamas senjoras su ištikimais vasalais siekia įvaryti plėšrūną į narvą neoliberalizmo džiunglėse. Bet žmogaus vertas tikslas turėtų būti, pažabojus savo gyvulišką prigimtį, išeiti iš džiunglių ir pakilti į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Apie tokią būtinybę kalba popiežius Pranciškus apaštališkajame raginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“), kurio nemaža dalis yra tikra neoliberalios, tiesa, šis žodis čia nevartojamas, pasaulio tvarkos kritika:
„55. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakose yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.
56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. […] Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.
57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu ir jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti.“
Ukrainos tragedija yra tik viena iš daugelio žaizdų ant pasaulio kūno, kurį žaloja neoliberalizmas. Kruvini konfliktai Afganistane, Irake, Libijoje ir daug kur kitur liudija, kad neoliberalizmo flagmanas nežino, kaip gydyti pasaulį, kurio daugelį ligų per pastaruosius tris dešimtmečius sukėlė ne kas kitas, o vakarietiškas utopinis projektas. Gaisrus neoliberalizmo džiunglėse absurdiškai bandoma gesinti žibalu…
Jeigu neoliberalizmas iš tikrųjų yra paskutinis Vakarų – kaip politinio ir ideologinio hegemono – žodis, po kurio monologą, trukusį daugiau kaip du šimtus metų, pakeis skirtingų civilizacijos centrų polilogas, pasaulis atsidurs padėtyje, tam tikru atžvilgiu panašioje į tą, kokia ji buvo iki trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų. Istorija nesikartoja. Per pasaulį nuvilnijusios vesternizacijos bangos negrįžtamai pakeitė jo veidą. Vis dėlto jeigu ateitis priklausys daugiapoliam pasauliui, derėtų prisiminti, kad Vilnius ir Maskva kadaise tokiame pasaulyje jau gyveno ir tie šimtmečiai nėra tamsiausias laikotarpis Lietuvos santykių su Rusija istorijoje.

Andrius Martinkus
2014 lapkričio 9 diena.

„Kultūros barai“