Ekonomika

0 1390

Aktyvisto Isaac Davis straipsnio vertimas iš Waking Times portalo, 2015 m. gruodžio 30 d.
“Jei norite likti bankų vergais ir dar užsimokėti už tą vergystę, tai leiskite bankininkams toliau kurti pinigus ir kontroliuoti kreditus.” (Josiah Stamp)
Islandija neseniai nusipelnė populistų susižavėjimo, patraukdama baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius bankininkus dėl to, kad pastarieji organizavo finansinės sistemos žlugimą pasipelnymo tikslais. Atrodo, kad jokia kita šalis pasaulyje nedrįso arba nesugebėjo padaryti tai, ką padarė Islandija. Islandų efektyvus sukilimas prieš bankininkų klasę, nuvariusią mažytę šalį į 2008 m. ekonominę krizę, yra pats šviesiausias pavyzdys, parodantis, jog nebūtina amžiams likti įsiskolinusiems nusikalstamam ir turtingam elitui. 2015 m. 26 islandų bankininkai buvo nuteisti kalėti, o valdžia liepė išparduoti kai kuriuos bankus savo piliečių naudai.

 
Padrąsinti Islandijos pažangos, Šveicarijos aktyvistai pradėjo svarbią kovą prieš bankininkų kartelį. Šveicarai suruošė sėkmingą peticijų pasirašymo akciją, įpareigojančią valdžią surengti referendumą, kuris nutaikytas į pačią jautriausią privačių bankų vietą – jų galią skolinti pinigus, kurių neturi ir kurti pinigus iš nieko.

 
“Šveicarija organizuos referendumą, sprendžiantį ar reikia uždrausti komerciniams bankams kurti pinigus.
Šveicarijos federalinė valdžia ketvirtadienį patvirtino, kad ji skelbs referendumą po to, kai daugiau nei 110 000 žmonių pasirašė peticiją, raginančią perduoti centriniam bankui išskirtinę teisę kurti pinigus finansinėje sistemoje.
Kampaniją, kuriai vadovauja Šveicarijos suverenių pinigų judėjimas (Vollgeld iniciatyva), siekia riboti finansines spekuliacijas, reikalaudama, kad privatūs bankai laikytų atsargas, kurių vertė sudarys 100 proc. turimų savo indėlių.” (The Telegraph)
Šveicarija yra strateginėje vietoje ir galėtų atlikti didžiulį vaidmenį, keičiant pasaulio bankų veiklą. Tai šalis, kuri yra ne tik patikimiausias uostas pasaulio turtui saugoti, bet ir vieta, kur veikia Tarptautinių atsiskaitymų bankas BIS (Bank for International Settlements). BIS – tai paslaptinga privati kompanija, kuri yra daugelio pasaulio centrinių bankų nuosavybė. BIS skolina pinigus pasaulio centriniams bankams. Jis yra globalios frakcinio rezervo bankininkystės pati šerdis, leidžianti bankams skolinti pinigus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja jų indėlių sąskaitose. Tai pinigai pagaminti elektroniniu būdu iš nieko, kai bankas kam nors suteikia paskolą.

 
Frakcinio rezervo bankininkystė yra ta politika, užtikrinanti, kad visų finansinių sandorių galutinis rezultatas būtų nesumokamų skolų kalnas. Suverenių pinigų iniciatyva Šveicarijoje siekia pažaboti finansinę spekuliaciją, kuri yra suplanuotas ir neišvengiamas frakcinio rezervo bankininkystės rezultatas. Tai priemonė, suteikianti bankininkams galimybę užsiimti finansinėmis avantiūromis, nes jiems gaminami neriboti kiekiai dekretinių pinigų. Apribojimas bankams kurti pinigus iš nieko suduotų didelį smūgį bankų kartelio sistemai ir atimtų galimybę manipuliuoti pasauline ekonomika.

 

 

Paprastais terminais kalbant, štai kaip veikia ši sistema. Kai prispausdina daug pinigų, ekonomika smarkiai kyla. Kai prispausdina jų per daug, atsiranda infliacija (iš tikrųjų, pinigų spausdinimas yra infliacija). Kai nebespausdina pinigų arba juos paprasčiausiai taupo, įvyksta ekonominė depresija.

 
Šveicarijoje 90 proc. visų apyvartoje esančių pinigų yra elektroninio pobūdžio. Dėl šios priežasties Šveicarijos nacionalinis bankas tapo Suverenių pinigų kampanijos taikinys. Praeityje Šveicarijos įstatymai reikalaudavo, kad bankai, kuriantys pinigus, laikytų atitinkamą kiekį įkaitinio turto, pvz. sidabro arba aukso. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais finansinis klimatas pasikeitė ir atsiradus elektroninių mokėjimų sandoriams, bankai atgavo galimybę kurti savus pinigus. Paprastų žmonių remiama, Suverenių pinigų akcija paskelbė viešą pareiškimą dėl jų inicijuojamo referendumo tikslų: “Bankai daugiau nebegalės sukurti sau pinigų. Jie galės teikti paskolas tik tuo atveju, kai turės atitinkamo dydžio indėlius arba kitų bankų lėšas.”

 
Tai įdomus etapas žmonijos kovoje su bankais istorijoje. Nors dar neaišku, ar referendumas pavyks ar ne, ši kampanija turi savų problemų. Jas aprašo Sam Gerrans sekančiose eilutėse:

 
“Yra pasakyta, kad centrinis bankas turėtų vienintelę teisę kurti pinigus. Bet tai iš esmės paliktų teisę gaminti pinigus tose pačiose rankose, kaip JAV Federalinio rezervų banko arba Anglijos banko atvejais… Bet iniciatyva bent jau parodo, kad žmonės bunda ir pradeda suprasti, kur glūdi tikra galia.
Paprastų žmonių remiama iniciatyva turi mažai šansų laimėti. Bet jeigu vis dėl to jai pasisektų ir jos siūlomos įstatymų pataisos būtų priimtos, nereikėtų stebėtis, jei pasaulio elitas netrukus pradėtų kaltinti Šveicariją, kad ji laiko masinio naikinimo ginklus arba, kad ji inicijavo rugsėjo 11 teroro aktus JAV arba, kad ji finansuoja Islamo valstybę.”

 
Mūsų mąstymas yra taip užprogramuotas, kad mes iš anksto manome, jog neapsieisime be kai kurių nepakeičiamų institucijų, pvz. be globalios bankininkystės. Taip kaip daugelis amerikiečių negali įsivaizduoti pasaulio be Demokratų ir Respublikonų, taip daugelis žmonių negali įsivaizduoti pasaulio be plėšrūnės globalios bankininkystės.

 
Bet yra kitų galimybių prekiauti, kaupti turtą ir skatinti pasaulio ekonominę plėtrą. Mūsų nėra vienintelė ekonominė sistema. Islandija parodė, kad žmonės gali atgauti savo kolektyvinio turto kontrolę. Taigi, galbūt ši Šveicarijos revoliucija žengs toliau ir žmonėms atskleis teisybę apie centrinę bankininkystę.

Vertė Algis Avižienis

0 1056

Praėjus septuneriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.

Pirma dalį skaitykite čia.

Neapskaičiuojamos rizikos
Naujos apskaitos taisyklės buvo priimtos, bet finansų valdytojai vis dar gali paslėpti savo gaunamus pinigus už tokių miglotų terminų, kaip „transakcija“ ar „kliento užsakymas“. Bankų balansai, kaip kandžiai įvardino Anglijos centrinio banko atstovas Andrew Haldane`as, vis dar yra „tamsiausios dėžutės“.
Prieš griūtį investicijų bankai lošė su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, žinomomis pagal tokius akronimus, kaip CDO ar CDS. Šiandien Volstryto institucijos bando pasipelnyti, naudodamos itin greitą prekybą, slaptus pinigų šaltinius ir milisekundes skaičiuojančius algoritmus. Prižiūrėtojai bijo, kad itin greita prekyba, dar žinoma kaip žaibinė prekyba, gali sukurti neapskaičiuojamas rizikas pasaulinei finansų sistemai.
Kai analitikas M. Mayo pagalvoja apie modernų bankų pasaulį, jis įsivaizduoja veikėją iš režisieriaus Romano Polanskio filmo „Kinų kvartalas“ (Chinatown) – detektyvą iš Kalifornijos Jake`ą Gittesą. Vyras išsprendžia vieną korupcijos bylą po kitos, tačiau nusikalstamumo lygis Los Angele niekaip nekrenta. „Kodėl taip yra?“ – galiausiai paklausia kito veikėjo, kuris atsako: „Užmiršk tai, Jake`ai. Juk esame kinų kvartale“.
Panašiai yra ir su bankų industrija, sako analitikas. Atskiros bendrovės nėra problema: problema yra sistema. „Bankai yra kinų kvartalas, – sako M. Mayo, – situacija šiandien nė kiek nepakitusi.“
Nedidelis Wimmiso kaimas yra Šveicarijos vietovėje, kuri vis dar atrodo iš esmės šveicariška – Berno aukštumose, kur šalies vėliavos plazda namų kiemuose. Vietinis soliariumas vadinasi „Sunne Stübli“ (saulės kambarėlis), o pagal penktą  šalia miesto administracijos pastato iškabinto naujausio leidimo įsako punktą, organizacijos savo skelbimus turi pritvirtini smeigtukais, o ne sąsagomis. Viskas turi savo vietą Wimmise. Taip pat yra ir Markuso Wengerio langų gamykloje. Po truputį plinkantis ir darbščių akių verslininkas yra tikras posakio „laikas yra pinigai“ įsikūnijimas. Jis spėriai vaikšto po savo futbolo aikštės dydžio cechą, kuriame gaminami energiją taupantys viršulangiai, energiją taupančios durys ir energiją taupantys stoglangiai, kuriuos galima įrengti tarp saulės modulių, taip dar labiau taupant energiją. Tai sistemą, kurią M. Wengeris pats ir sukūrė. „Mums nuolat būtina sugalvoti ką nors naujo, – sako jis, – kitaip čekai mus pralenks.“
M. Wengeris gali pasirodyti it idealus verslininkas iš regioninės verslo šakos, jei ne jo palaikoma politinė iniciatyva, kuri yra beveik tokia pat nešveicariška, kaip sūrio gamybos draudimas Ementalio regione. M. Wengeris pasisako už didesnius paveldėjimo mokesčius.
Dešimtmečius Šveicarija buvo grįsta unikalia populiaraus kapitalizmo forma, kuri žadėjo smulkiems amatininkams tokias pat privilegijas, kaip ir dirbantiems finansų sektoriuje. Šveicarija buvo diskretiškas mokesčių rojus pasaulio turtuoliams, ir tuo pačiu reiškė pretenzijas į aukščiausius atlyginimus Europoje. Tai buvo savotiškas gerovės valstybės „Rolex“ modelis.
Tačiau šalyje įsitvirtinusi klasių sutartis sugriuvo per finansų krizę, kai buvo išmokėtas 60 mlrd. dolerių gelbėjimo planas jos didžiausiam bankui UBS ir milijonai „auksinių parašiutų“ skirti jo vadovams, kad jie neperbėgtų pas konkurentus po to, kai juos išmetė už borto.
Nuo tada klasių kovos užuominos sklando po Šveicarijos Alpių slėnius. Paleista eilė populiarių iniciatyvų, kurias finansiniai laikraščiai pavadino „nukreiptais prieš verslą“. Visų pirma, šveicarai prabalsavo už vadinamųjų „plėšikiškų atlyginimų“ apribojimus. Kitame referendume norėta įtvirtinti lubas vadovų kompensacijomis, tačiau tai nepavyko. Socialdemokratai, žalieji ir socialkonservatyvi EVP partija pasiūlė valstybines pensijas remti iš naujo mokesčio paveldėjimui, ir jau greitai šiuo klausimu bus surengtas dar vienas referendumas.
„Viduramžių princų turtai“
Atlyginimai Šveicarijoje, kur atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra ne didesnė, nei Vokietijoje ar Prancūzijoje, nėra problema. Problema slypi turte. Jokia kita šalis neturi tiek daug pagrindinių akcininkų, finansuotojų ir investuotojų, ir jokioje kitoje šalyje kapitalas nėra taip sukoncentruotas. 100 turtingiausių Šveicarijos piliečių turtas padidėjo beveik 5 kartus per pastaruosius 25 metus. Ciuricho kantone 10 turtingiausių gyventojų valdo tiek pat turto, kiek 500 tūkst. vargingiausių. Kai neseniai mirė vienas Šveicarijos verslininkas, jo įpėdiniai paveldėjo turto, verto tiek pat, kiek visi vienos šeimos namai ir butai, kuriuose gyvena jų šeimininkai Appenzellio Innerrhodeno kantone. „Turtas Šveicarijoje tapo toks koncentruotas, –sako buvęs Ciuricho statistikos departamento vadovas, – kad jis prilygsta viduramžių princų turtams.“
Valstybė iš to negauna beveik jokios naudos. Šveicarija neseniai surinko 864 mln. Šveicarijos frankų (715 mln. eurų) paveldėjimo mokesčio, ir šis pajamų šaltinis artimiausiu metu greičiausiai nedidės. Siekdami pritraukti turtingus asmenis, šalies kantonai sumažino savo mokesčius iki tokių žemumų, kad milijardų verti turtai gali būti palikti kitoms kartoms nesumokėjus nė cento mokesčių.
Praeityje šveicarai didžiavosi savo išdaigia visuomenės grietinėle, kurios gyvenimas tokiose prabangiose vietose, kaip Lugano kurortas, buvo toks pat impozantiškas, kaip ir jos bankrotai. Tačiau dabar didžioji dalis ypač turtingų yra iš finansų sektoriaus, ir net toks doras langų gamintojas, kaip M. Wengeris, dažnai negali suprasti, ką daryti su reikalavimais, kuriuos gauna iš savo aukštosios klasės klientų.
Vienas namų šeimininkas neseniai paprašė M. Wengerio auksu padailintų langų. Kitą kartą jis stovėjo vyresnės poros 500 kv. metrų bute ir negalėjo nustoti galvojęs: kaip jie šitą vietą šildo?
Pavojingas kelias
M. Wengeris nėra revoliucionierius. Rinkos ekonomika jam patinka, ir jis sako: „Už nuopelnus reikia atlyginti“. Didesnį paveldėjimo mokestį jis remia ne dėl to, kad norėtų didesnio teisingumo, bet todėl, kad mato jo neįvedimo kainą, kurią paaiškina taip pat žvaliai, kaip ir savo langų įrengimą.
M. Wengerio skaičiavimas veikia taip: šiandien jis vienam dailidei, kuris uždirba 54 tūkst. eurų per metus, moka maždaug 8 tūkst. eurų socialinių įmokų. Tačiau Šveicarijos visuomenė sensta, dėl to įmokos į pensijų fondus greitai gali smarkiai išaugti. „Ar neatrodo protinga, – klausia jis, – kad iš tų Šveicarijos piliečių, kurie šiandien nemoka beveik jokių mokesčių už savo vis augančius turtus, būtų paimta bent maža dalis?“
M. Wengeriui atsakymas akivaizdus. Bet jis taip pat žino, kad dauguma kitų verslininkų į tai žiūri kitaip. Jie jaudinasi dėl „puolimo iš kairės“, ir jiems labiau patinka remti jų tariamą čempioną Christophą Blocherį, milijardierių ir Šveicarijos Žmonių partijos dvasinį vedlį. Visai neseniai Ch. Blocheris įtikino šveicarus apriboti imigraciją iš kitų Europos šalių. Dabar M. Wengeris laukia, kol Ch. Blocheris pradės naują kampaniją su šūkiu: „Ar bandote išvaryti verslininkus iš mūsų šalies?“
Sprendžiasi ne tik kelių milijonų frankų nacionaliniame pensijų fonde ateitis. Tikrasis klausimas yra apie tai, ar tokios turtingos valstybės, kaip Šveicarija, turėtų tapti jų elito žaisliukais. M. Wengeris galvoja, kad pramoninės šalys žengia pavojingu keliu, godumo ir nuolaidžiavimo savo silpnybėms keliu, ir jis tiki, jog Ch. Blocherio partija yra labiausiai matomas to atspindys. „Ch. Blocheris siekia didiesiems finansams palankios politikos, – sako M. Wengeris, – jis kovoja pinigų pusėje.“
Iš Berno aukštumų kilęs verslininkas neturi iliuzijų dėl konflikto su didžiausiu šalies panikos kėlėju. Šveicarai dėl paveldėjimo mokesčio greičiausiai balsuos kitąmet. „Galiausiai pralaimėsime rezultatu 60 prieš 40“, – prognozuoja M. Wengeris.
 ————————
Jis buvo Reagano revoliucijos veidu: jaunas vyras vešliais plaukais, per dideliu kostiumu ir nešiojantis akinius su raginiais rėmeliais sėdėdavo greta konservatyviosios Amerikos herojaus. Buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano biudžeto vadovas Davidas Stockmanas buvo didžiausio mokesčių mažinimo šalies istorijoje architektu ir propagavo „nutekėjimo žemyn“ teoriją – respublikonų dogmą, kuri teigia, jog turtingųjų uždirbtas pelnas ilgainiui duos naudos ir vargšams.
Praėjus 30 metų D. Stockmanas sėdi gilioje sofoje savo didžiulėje viloje Niujorko pasiturinčiųjų priemiestyje Grinviče, Konektikute. Ten pat rizikos draudimo fondų žvaigždės slepia savo beskones vilas iš raudonų plytų sienų, o privačių apsaugos įmonių džipai priparkuoti ant kiekvieno gatvės kampo.
D. Stockmanas užsidėjęs žalią beisbolo kepurę ir vilki juodus marškinėlius. Už lango – saulėtas ankstyvo rudens rytas, tačiau ryškiai apšviestuose kambariuose nuotaika yra keistai niūri. Kambariai tušti, jų kampuose sukrautos dėžės, o tarnai valgomajame pakuoja stalo sidabrą.
D. Stockmanas kraustosi į Niujorką, į butą, kurį jau yra išsinuomojęs Manhatane. Nėra visiškai aišku, ar ten jis kraustosi  dėl to, kad būtų arčiau televizijos studijų ir laikraščių redaktorių, ar šis žingsnis simbolizuoja pasitraukimą iš jo ankstesnio gyvenimo. Tame gyvenime jis nuolat sėdėjo aukščiausių Vašingtono politikų kabinetuose ir bendravo su JAV finansų industrija, tas gyvenimas D. Stockmaną pastatė į beveik beprecedentę poziciją, iš kurios jis galėjo išsamiai nupasakoti pastarųjų trijų dešimtmečių Amerikos nukrypimus nuo normos. „Mes turime kazino, kuriame dominuoja centrinis bankas, ir jis kenkia sveikai augančios kapitalistinės ekonomikos pamatams“, – sako jis.
Likimo ironija, kad D. Stockmanas buvo tas, kuris šią visuomenę 1980-aisias norėjo pakeisti, kai R. Reaganas jį paskyrė pokyčio į pasiūlos varomą ekonomiką organizatoriumi. Kaip ir prezidentu tapęs aktorius iš Kalifornijos, D. Stockmanas tikėjo laisvąja rinka, žemais mokesčiais ir valstybės vaidmens ekonomikoje mažinimu.

1 1550
Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.
Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.
Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė –  investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.
Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.
Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.
XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.
Besibaigiant amunicijai
Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.
Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas.  Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.
Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.
Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.
Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.
Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.
Ekonominė atskirtis auga
Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.
Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.
Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.
Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.
Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.
Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.
Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O’Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn.
M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.
Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“
M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.
Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“
Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.
M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.
Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.
Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas… vis dar egzistuoja“.
Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.

0 1253

Kiekvienas drąsiai galėtų pasakyti, jog kova tarp katės ir pelės būtinai baigiasi didesniosios pergale. Lietuva, būdama tik mažytė valstybė priešais galiūnę Tarybų Sajungą, įrodė, jog ne visada svarbiausia dydis. Prieš dvidešimt metų mano gimtinė stojo priešais plėšrūnę ir tapo pirmąja pele, sėkmingai išlindusia iš po katės letenų. Neįmanoma tapo įmanoma. Savo stipria dvasia mes tapome nepriklausomi, bet per dvidešimt metų viskas taip pasikeitė, jog iš tos atkurtos nepriklausomos valstybės teliko tik gražūs žodžiai knygose. Bet ar tikrai viskas taip blogai ir mes praradome savo stiprybę?
Bene įspūdingiausias lietuvių dvasios stiprumo pavyzdys – Baltijos kelias. Tada ne tik Lietuva, bet ir Latvija su Estija susijungė į vieną šešių šimtų penkiasdešimties kilometrų ilgio grandinę, kuri priminė savotišką sieną, atskiriančią Tarybų Sąjungą nuo Baltijos šalių. Kas dar be tokio visuotinio žmonių poelgio gali aiškiau išreikšti, kokia tuo metu buvo Lietuva? Tada niekam nerūpėjo, ar tu esi svarbios įmonės vadovas, ar paprasčiausia valytoja. Visi ligi vieno susikibo rankomis ir parodė, jog nesvarbi tavo socialinė padėtis – tu vis tiek esi lietuvis. Žmonės skubėjo iš darbų, ūkininkai paliko savo gyvulius, o mamos jungėsi prie grandinės net stumdamos vežimėlius su savo mažamečiais vaikais. Ir kiekvienas iš tų patriotiškų lietuvių buvo dalelė ne žodžiais, o veiksmais išreiškiamo atsiskyrimo nuo Tarybų Sajungos dalimi. Man neteko matyti to savomis akimis. Bet vien regint su kokiu pasididžiavimu bei degančia akyse meile tėvynei apie tai kalba tėvai, aš kone galiu apčiuopti tą tikrąją, dar niekieno nesužalotą Lietuvos dvasią.
Kitas, ne ką prastesnis pavyzdys – Sausio tryliktosios dienos įvykiai, kuriuos dabar paminime kiekvienais metais kaip Laisvės Gynėjų dieną. Atrodė, jog žmonės stojo priešais galingus rusų tankus beginkliai. Nors tai nėra tiesa. Tarybų Sąjunga kovėsi šaltąja artilerija, o Lietuva – savo dvasine stiprybe. Būtent pasiryžimas bet kokia kaina išsaugoti tai, kas mums svarbu, neleido rusams mūsų nugalėti. O keturiolika žuvusiųjų yra Tarybų Sąjungos silpnumo įrodymas.
Bet kas nutiko, kai mes pagaliau tapome nepriklausomi? Kur prapuolė toji nepalaužiama stiprybė? Manau, jog Lietuvos dvasia buvo draskoma po truputį. Juk taip staiga niekas negali pasikeisti. Patriotizmas, vienybė, pakili nuotaika ir kiti dabar lyg iš pasakos skambantys žodžiai blėso ne sekundėmis. Tam prireikė ne vienerių metų ir tik po daug laiko lietuviai virto kažkuo, kas palyginus su senesniais žmonėmis, nebėra vertas žodžio „lietuvis“. Maironis ne šiaip sau yra parašęs tokią mintį: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę/ Bailiai kaip kūdikis apleis;/ Kursai pamins, ką bočiai gynė/ Per amžius milžinų keliais.“ Kad pase esi lietuvis, dar nereiškia, jog toks esi širdimi. Iš patriotų mes išaugome į tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio kažin ar pajudintų nors pirštą vardan savo tėvynės. Tik visa tai vyko taip nepastebimai, taip nesustabdomai ir taip pasalūniškai, jog žmonės pamatė, kad įkrito į duobę tik tada, kai jau sėdėjo jos dugne.
Tikriausiai, patį skaudžiausią smūgį patyrė Lietuvos kaimai. Kadaise buvę ramūs kampeliai, kuriuose atsispindėjo pati gražiausioji mūsų gamtos bei gyventojų dvasios dalis, jie neatpažįstamai pasikeitė. Ten buvo tarsi rojaus atspindys. Paukščiai nardydavo padangėse taip, jog joks profesionalus lakūnas neišdrįstų lygintis su sparnuotaisiais. Saulė taip nubučiuodavo kiekvieną žolės stiebelį, medžių lapelį ar gėles, jog šie spindėdavo iš džiaugsmo ir mėgindavo ūgtelėti kuo aukščiau – juk taip norisi dar daugiau saulės dėmesio. Tuometinį gamtos grožį puikiai iliustruoja Marius Katiliškis: „Patsai vasaros brendimas, patsai vidudienis, ir žemė kaip perinti paukštė plačiais sparnais apgūžusi trapias, besikalančias gyvybes. <…> Ir niekam nevalia įžengti į tuos slaptus ir pašvęstus pavėsius, kur piepsi geltoni, minkšti snapai ir kur kilsuoja pūkeliai. Brandi ir dalinga motinystės ranka pati apklostė suvystė ir pridėjo pirštą prie lūpų.“ Bet pats kaimas nebuvo nuostabus vien savo žmonių dar nesuniokota augmenija. Jame net kvapas skyrėsi nuo miesto. Juk mieste visi tiesiog kone dūsta nuo dulkių ir išmetamųjų dujų tvaiko. O kaimas kvepėjo ką tik nupjauta žole, lietumi ir šveižiai iškepta duona. Tiesa, ir dabar tai nepasikeitę, dar vis įmanoma įžvelgti nenusakomą kaimo grožį bei unikalumą. Bet žmonės pasikeitė taip, jog dauguma nebeįžvelgia nieko džiuginančio ir neįtikėtinai gražaus tokiame kaimiškame kraštovaizdyje. Augalai tik nedaugeliui dar atrodo gyvi. Tik vienas kitas dar stebisi akrobatiniais paukščių manevrais ir vos keli sugeba užuosti tą gyvybę aplinkui. Tiesiog seniau žmonės ūkininkavo, juos džiugindavo aplink esanti gamta, o ne kokio alkoholinio gėrimo butelis. Kodėl žmonių galvose dar nebuvo įsirangiusi alkoholizmo gyvatė? Manau, jog žmonės pradeda gerti iš neturėjimo ką veikti ar nevilties. Ir nors iš pradžių Tarybų Sąjungos sugalvoti kolūkiai vertė žmones atidirbinėti tiesiog už dyka, ilgainiui padėtis gerėjo ir gyventojams neteko patirti nei bado, nei nedarbo. Žlugus Tarybų Sąjungai, žlugo ir kolūkiai. Kaimo žmonės liko be darbo, dėl pasėtos nevilties ėmė plisti alkoholizmas. Ir ką matome dabar? Kaimai prasigėrę, dvasinis gyvenimas visiškai smukęs. Tie žmonės, kurie kadaise kone nematė vargo ir džiaugėsi gyvendami nuostabioje gamtoje, dabar nebemato pasaulio grožio. Žaliuojančios pievos, kurios ritmingai šoka pagal vėjo dūdelę, jau nebeatrodo tokios gyvos ir nešančios džiugesį kiekvieno kaimiečio širdžiai. Nebeliko ir to šiltumo, sklindančio iš žmonių. Jų akys tapo atšiaurios, paskendusios mintyse apie alkoholį. Dabar tik dideli ūkininkai, valdantys didelius žemės hektarus, dar sėkmingai ūkininkauja. O kiti vos suduria galą su galu. Jų akyse viskas tarsi neteko spalvų ir apsitraukė tirštu rūku. Žmonės, netekę savo turto ir tiesiog dėl apnikusio jausmo, jog nieko nebegalima pakeisti, patraukia net pačiu žiauriausiu, bet kartu trumpiausiu keliu.
Būtent kaimuose užregistruojama daugiausiai savižudybių, kurių mastas Lietuvoje yra neįtikėtinai didelis. Pirmauti dažnai yra smagu, bet kai sėdime pirmoje vietoje kaip šalis, kurioje nusižudo daugiausiai vyrų visame pasaulyje bei daugiausiai moterų visoje Europoje, tikrai nebesinori didžiuotis tokiais skaičiais. Svarbiausia tai, jog mąstymas apie gyvenimo nutraukimą, vis labiau plinta. Pavyzdžiui, 1994 metais apie savižudybę nors sykį buvo pagalvoję 34 procentai Lietuvos paauglių, o 2004 metais tokių buvo jau 62 procentai. Atrodytų, jog viską lemia tik pinigų nebuvimas, bet tai tik viena iš priežasčių. Vis dėlto 2004 metais mūsų dar nebuvo užklupusi krizė, todėl teigti, kad lietuvių galvose vien mintys apie didesnę algą ir geresnį darbą, yra gan klaidinga. Tiesiog patys gyventojai susvetimėjo, nebeliko tos dvasios, kuri visus suvienijo Baltijos kelyje. Žmonės nustojo suprasti vienas kitą, nes įsivyravo nepasitikėjimas vieni kitais ir materialinė nelygybė. Mes tiesiog žlugome kaip vieninga tauta, o toks dalykas skaudžiai paveikia kiekvieną. Bet pats žlugimas nėra toks skaudus kaip gyvenimas, kai iš jo pasitraukia artimas draugas ar giminaitis. Tokiems žmonėms tenka kovoti ne tik su baime, jog neturi ateities, bet ir su skausminga širdgėla, verčiančia dar dažniau paklausti savęs, kokia gi toji gyvenimo prasmė, jei aplinkui vien materialinės bei moralinės netektys. Kaip rašė Alberas Kamiu: „Kiekvienas nešioja marą savyje ir nėra pasaulyje žmogaus, kurio jis nebūtų palietęs. Ir reikia nuolat saugotis, kad išsiblaškęs nekvėpteltum kitam į veidą ir neužkrėstum jo. <…> Garbingas žmogus – tas, kuris nieko neužkrečia, tai žmogus, kuris mažiausiai blaškosi.“
Dažnas pasakytų, jog mes tiesiog nebe tokie stiprūs kaip anksčiau. Bet mano nuomone, visos negandos, visi patirti smūgiai, mus tik dar labiau sustiprino. Atrodytų kvaila taip teigti, kai esame pagarsėjusi kaip savižudžių tauta. Bet pakelti ranką prieš save reikia kur kas stipresnės valios, nei pakelti ranką prieš kitus.
Vis dėlto Lietuvoje įvyksta nemažai žmogžudysčių. Kaimuose įvykdomi baisūs nusikaltimai, nors anksčiau niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, kad tokiose ramiose vietose tai įmanoma. Juk kažkada žmonės net nerakindavo savo namų durų, visi sugyveno draugiškai ir niekam nerūpėjo žudymas vos dėl kelių litų. O dabar tapo natūralu užsirakinti devyniomis spynomis. Kaimuose nakvoti nebeatrodo itin saugus užsiėmimas, tą teko suprasti savo pačios kailiu, mat Alantoje, kur gyvena mano močiutė, dvare, buvo žiauriai nužudyta nieko blogo nepadariusi moteris. Ji buvo tarsi kaimo šviesa, viena iš tų nedaugelio, kurie dar stengėsi apkrėsti aplinkinius optimistišku mąstymu ir patriotizmu. Tai moteriai nerūpėjo didesnė alga, kurią būtų gavusi didmiestyje. Ji buvo nuostabus to tikrojo, geraširdžio kaimo žmogaus pavyzdys. Bet dabar šis šviesulys ilsisi po žeme, kur atsidūrė tikrai per anksti. Ir tuo „pasirūpino“ vos dvidešimt trejų metų amžiaus vaikinas, kurio protą aptemdė ne vien alkoholis, bet ir pinigų troškimas. Ar žmogaus gyvybė verta tik 2000 litų, kuriuos su savo sėbrais žudikas pavogė iš moters banko kortelės? Tad ir tenka kiekvieną sykį drebėti, jog kažkas užpuls dėl kelių litų, net iš pažiūrios ramumu dvelkiančiame kaime.
Bet miestas yra dar labiau netekęs saugumo, nei kaimas. Nežinau, kaip gyvena kaimo paaugliai, bet mieste jie nuolat susiduria su negatyviomis galimybėmis, kurios patraukia kiekvieną silpnesnę asmenybę. O tie paaugliai, kurie nenori žudyti savo nervinių ląstelių ar nuodyti plaučių, yra priversti atsiskirti nuo dalies jaunimo. Atrodytų, kad nėra net ką galvoti, kai tau pasiūlo išgerti ar parūkyti. Bet iš tiesų paaugliai jaučiasi kaip Buridano asilai, mat iš pirmo žvilgsnio ant svarstyklių padėti atsisakymas ir sutikimas atrodo visiškai lygūs. Pasirinksi atsisakymą – tavo „kietumas“ žaibiškai kris draugų akyse, kelis gal net prarasi. Nuolankiai sutiksi daryti ką veikia dauguma paauglių – rizikuosi sužlugdyti sau gyvenimą bei paminsi tau brangius įsitikinimus. Bet atidžiau pažvelgus į visą tai, aš jau seniai suvokiau, kad atsisakymas visada laimės prieš šokimą nuo skardžio drauge su kitais. Nors tiesiog juokinga, kai atsisakant dalyvauti gimtadienyje būtent dėl išgertuvių, išgirsti, kaip pasipiktinusios vištos kudakuoja „Tu ką, mus alkoholikėm laikai?!“. Juk tokiems, save baisiai kietais laikantiems, dar neapsiplunksnavusiems padarėliams negali pasakyti, jog nenori nusiristi iki jų lygio. Tada tik iškapotų akis, nes jie niekada nepripažins, kad blaivūs paaugliai yra kur kas brandesnės asmenybės už tuos, kuriems vėliau „švelniai“ kišama žarna į skrandį, kad jis būtų praplautas. Bet atsidurimas ligoninėje, tikriausiai, jiems yra savotiška pramoga.
Iš tiesų, po Nepriklausomybės gavimo, žmonių jungtis tarsi pranyko. Apsukrieji prisigrobė tiek pinigų, jog dabar yra milijardieriai, o kiti liko tuščiomis kišenėmis. Taip ir prarandi apetitą, kai išgirsti, kaip Viktoras Uspaskich giriasi, jog turi tokią krūvą pinigų, kad vienai vakarienei išleidžia tiek, kiek žmonės gauna dirbdami už minimumą visą mėnesį. Ar tokia turi būti valdžia, kuri medų krauna sau, o tautai pakiša degutą? Seimo nariai, besigirdami savo turtais, pamiršta apie tai, kaip sunkiai gyvena žmonės, kuriems jie turėtų padėti
Tad ne nuostabu, jog visuomenė tapo apatiška politikos atžvilgiu. Visiems atrodo, jog nesvarbu, kas sėdės valdžioje – padėtis nepasikeis. Nors iš tiesų mes dar turime kažkokią vilties taurę, kuri kaskart išslysta iš rankų ir sudūžta į šipulius. Kad ir šoumenų atėjimas į politiką: lietuviai manė, jog atėję į valdžią, tokie žmonės dirbs vardan jų ir kažką pakeis. Vis dėlto buvo naivu tuo tikėti, nes žvaigždės moka tik gražiai spindėti, o ne apšviesti kitus.
Paviršutiniškai pasižiūrėjus į visas problemas, kurios talžo mūsų nepriklausomą Lietuvą, atrodo, jog jos dvasia visai išblėso. Bet aš nemanau, kad tai yra tiesa. Aplink mus pilna iš pažiūros visai nereikšmingų, bet tikrai mus vienijančių dalykų. Žmonės nėra tokie skirtingi. Visi piktinamės valdžia ir puolame ginti savo teisių į saldesnį gyvenimo kąsnį. Tai mus vienija ir sujungia į bendrą, užsidegusią bei svajojančią esybę – tautą. Nesvarbu, jog tokie dalykai yra mažyčiai ir dar labiau „susitraukia“ priešais visus skaudžius peilius, badančius mūsų dvasią. Ne visada tai, kas iš pažiūrios yra didelis ir baisus, gali laimėti prieš mažą ir bejėgį. O lietuviai tokia jau tauta: trypk, niokok, drąskyk iš vidaus, bet ji neišnyks, lyg kiekvienas lietuvis būtų uola. Tuo galima įsitikinti nors truputį pasidomėjus istorija. Kovingumas ir meilė savo kalbai bei tėvynei įaugę į mūsų kraują. Tėvynė be mūsų yra niekas, bet ir mes be tėvynės nebūtume žmonėmis. Žinoma, dabar tuo negalima įsitikinti taip, kaip buvo galima prieš dvidešimt metų. Juk niekas nebenori mūsų pakeisti, padaryti kitos valstybės dalimi. Bet dvasios stiprybę galima įžiūrėti ne tik tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis kaip kariavimas.
Pats ryškiausias mūsų tautos vieningumas matomas krepšinyje. Vos krepšininkai iškovoja pergalę, visur taip ir girdisi šūksniai „Mes laimėjom!“. Būtent tas žodelis „mes“, turi subtiliai užslėptą mintį, jog žmonės save vis dar laiko tauta ir kiekviena lietuvių pergalė ar pralaimėjimas suvirpina visų širdis. Juk taip ir turi būti, jei dar turime tą pačią paveldėtą, bet kiek miegančią patriotinę dvasią.
Net tie išvykę studentai taip lengvai nepamiršta savo šalies, kurioje praleido visą vaikystę. Jie kone su ašaromis akyse skaito gautus laiškus iš, atrodo, taip arti esančios, bet dėl pinigų stygiaus nepasiekiamos, Lietuvos. Emigrantai stebi viską, kas dedasi gimtinėje lyg pro stiklą: mato, bet paliesti negali. Nors jie išvykę, meilė niekur nedingsta. O ir tėvynė nepasikeičia. Juk gyvendami kitur, jie nenustoja būti dalimi savo tautos. Net jei mėgina pritapti prie norvegų, anglų, ispanų, danų ar kokios kitos tautos, jie niekada nebus tikrąja jos dalimi. Ir didžioji dalis išvykusių žmonių su didžiule viltimi laukia tos dienos, kai galės vėl būti tarp savų. Nesvarbu kiek metų jie išgyvens svetur. Jų lietuviškos dvasios šaknys nebus išrautos iš Lietuvos.
O mūsų senoliai, sukandę dantis, kenčia nepriteklių ir keikia valdžią, bet jie nekeikia pačios Lietuvos. Koks žmogus galėtų prakeikti tai, už ką kovojo, ką taip mylėjo, puoselėjo ir pastatė ant naujų pamatų? Tik beširdis išdrįstų galutinai išsižadėti tėvynės. Nors ne, ne beširdis, o beprotis parduotų tėvynę dėl pinigų lyg kokią prekę. Taikliai yra pasakęs rašytojas J. Hašekas: „Tėvynė, kaip ir mylimoji, – žmogui tik viena.“
Ir jei kažkoks žmogus man pasakytų, jog Lietuva liko bedvasė, aš tik pasijuokčiau iš jo neišmanymo kas yra tikroji dvasia. Kitos tautos iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo nuostabios, bet slepia tuštumą. O mūsiškė, iš pažiūros atrodanti apdrąskyta, sulamdyta ir purvina, viduje slepia patį gražiausią, niekieno nesunaikinamą, deimantą.

2010m