Ekonomika

0 1246

Pinigus žmonija darėsi iš brangiųjų metalų. Beveik visi piniginiai ženklai buvo tokie. Nėra brangiųjų metalų – nėra pinigų. Pinigų kiekį ribojo metalų,. Iš kurių jie buvo gaminami, kiekis.

1694 metais grupė bankininkų, kuriuos rėmė karalius Viljamas Oranietis, įsteigė Anglijos Banką. Jis tapo pirmuoju pasaulyje privačiu emisijos centru. Kitaip sakant, grupė privačių asmenų ėmė leisti pinigus. Gudrybė čionai buvo ta, kad pinigai buvo popieriniai ir atseit padengti auksu. Ir bet kuriuo momentu popierinio svaro savininkas galėjo iškeisti jį į svarą geltonojo metalo. O realiai bankininkai ėmė paprasčiausiai sukčiauti, išspausdinę popierinių pinigų gerokai daugiau, nei turėjo aukso.

Idėja buvo labai paprasta, dėl to reikėjo sunaikinti kitus gudruolius, kurie galėjo nutarti patys spausdintis nepadengtus pinigus. Visa tolimesnė Europos istorija – tai Anglijos Banko ir jo savininkų kova už finansinę hegemoniją planetoje.

Kai Amerika gavo nepriklausomybę nuo Anglijos, bankininkai prarado šios šalies finansinės sistemos kontrolę. Susigrąžino ją tiktai 1913 metais, kai prezidento Vilsono įsaku buvo įsteigta Federalinė Rezervų sistema (FRS). Tai buvo toks pats privatus emisijos centras kaip ir Anglijos Bankas. Ir priklausė jis tiems patiems savininkams.

Tuo metu visos pasaulio valiutos buvo auksinės. Pradėsi neribotai spausdinti dolerius ir svarus – ir tai neliks nepastebėta. Ką daryti? Suprantama, reikia pašalinti konkurentus, sunaikinti kitas auksines valiutas. Sugriauti ekonomikas, kurios konkuruoja su anglosaksais. Ir iškart po FRS įsteigimo, 1914 metais prasideda I Pasaulinis karas. Jo chaose pražuvo auksinis Rusijos rublis ir auksinė Vokietijos markė.

Paskui prasidėjo II Pasaulinis karas, po kurio Breton Vudse 1944 metais buvo pasirašytas susitarimas dėl pokario pasaulio finansinės sistemos. Pagrindine valiuta tapo JAV doleris. Visa pasaulio prekyba buvo vykdoma už dolerius ir tik už dolerius. Iš esmės doleris pakeitė savimi auksą. Ir jeigu visoms pasaulio valstybėms dolerius teko užsidirbti, tai Amerika juos paprasčiausiai spausdinosi, žadėdama, kad už 35 dolerius pasirengusi išmokėti Trojos unciją aukso.

1973 metais Amerika paskelbė, kad doleris daugiau nebekeičiamas į auksą. Pinigai patys pavirto preke. Aukštą gyvenimo lygį JAV ėmė lemti vien tik žaliojo popieriuko paklausa. Visas pasaulis kolekcionuoja dolerius, keičia savo darbo vaisius į tas popieriaus skiauteles. O Amerika jas paprasčiausiai spausdina.

Kai FRS prispausdintų dolerių kiekis pasidarė grėsmingai didelis, buvo sugalvota jų utilizavimo sistema. Amerika ėmė skolintis dolerius iš viso pasaulio, o mainais išduodavo valstybines JAV obligacijas – „treasures“.

Obligacijų, išdalintų visame pasaulyje kiekis ir sudaro Amerikos valstybės skolą, kuri šiandien yra ne mažesnė kaip 15 trilijonų dolerių.

Tai reiškia, kad Amerika išleido savo reikmėms 15 trilijonų dolerių daugiau, negu užsidirbo. Palyginimui galima pateikti tokius duomenis. Planuojamos Rusijos pajamos 2011 metais buvo apie 8 trilijonus rublių. Amerikoje gi vien biudžeto deficitas tais pačiais metais sudarė apie pusantro trilijono dolerių. Lengva paskaičiuoti, kad rubliais tai sudarė 42 trilijonus. Taigi – Rusija uždirba 8 trilijonus rublių, o Amerika ima skolon iš tos pačios Rusijos ir viso likusio pasaulio 42 trilijonus. Kas gyvens geriau?

Kaip priversti pasaulį finansuoti Amerikos klestėjimą? Tiktai dviem būdais: apgaule ir jėga. Pirmam metodui anglosaksai turi pasaulinę žiniasklaidą, meluojančią jų užsakymu. Antram metodui – galingiausią pasaulyje armiją. Tačiau kai skola pasiekia astronomines sumas, o galia silpnėja, visam pasauliui kyla pagunda pradėti žaisti pagal naujas taisykles – padaryti dolerį ne vienintele pasaulio rezervine valiuta, o pridėti prie tokių valiutų bent jau eurą, juanį ir rublį.

Ir vėl konkurencija – valiutų ir ekonomikų. Be to, paviršiuje JAV išlikti gali tik tuo atveju, jei kažkas visą laiką finansuos biudžeto deficitą. Jei pastoviai pirks dolerius ir valstybės obligacijas. Kai nustos skolinti Amerikai – visa šita piramidė subyrės.

Kaip pasiekti, kad paklausa doleriams ir obligacijoms liktų didelė, kai ji pradeda mažėti? Atsakymas paprastas: reikia padaryti visas kitas investicijas neįdomiomis – nestabiliomis. Reikia padaryti taip, kad tvirtas pasaulyje išliktų tiktai doleris.

Pasiekti to galima pasinaudojus tuo pačiu būdu, kurio dėka doleris apskritai atsidūrė pasaulio ekonomikos olimpe. Dolerio išsigelbėjimas – karas. Tačiau karo sukelti vis nesigauna. Vadinasi, reikia destabilizuoti pasaulio ekonomiką kitu būdu – sukeliant revoliucijas ir chaosą.

Būtent tai mes visi šiandien ir stebime. Kaip sakoma – nieko asmeniško, tai tiktai biznis. Nieko asmeniško, tai tiktai doleris.

0 2306

Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis, tokių didžiųjų šalių kaip JAV pinigų politika daro poveikį tiek šalies ekonominiams ir finansiniams sprendimams, tiek kitoms šalims. Prie to ypač prisideda FRS (federacinė rezervų sistema).

Šiek tiek priešistorės: 20 a. pradžioje JAV bankininkų grupės kaip Morganai, Rokfeleriai, Kunai, Goldmonai, Saksai, Diuponai ir kiti, dėl pasikartojančių likvidavimo krizių, neefektyvios čekių sistemos, augančio pinigų bei kreditų poreikio, taip pat tam, kad būtų išsaugotas bankų stabilumas, jų aprūpinimas grynaisiais pinigais ir jėga, sukūrė sistemą dabar vadinamą Federacine Rezervų Sistema. Ši sistema buvo įteisinta su Federacinio rezervo įstatymu 1913 metais. Yra teigiama, jog susiklosčius palankioms aplinkybėms, laikui ir gavus užtarimą įstatymas buvo prastumtas gana greitai, per daug nesvarsčius, nors ir iš antro karto. Tuo metu buvo pateiktas siūlymas, jog FRS reikia įteisinti kaip valstybinę monopoliją, o teisę leisti pinigus turėtų gauti finansų ministerija. Toks siūlymas aišku buvo atmestas, nes bankininkų susivienijimui tai būtų labai nepalanku ir galima sakyti visas Federacinės Rezervų sistemos planas netektų prasmės. Pagal priimtą FR įstatymą buvo skelbiama, jog FR kapitalas yra privatus (akcinis), korporacijos struktūrą sudaro 12 federalinių rezervų ir daug privačių bankų, akcininkas privalo įdėti į banką sumą, atitinkančią 6 proc. savo įstatyto kapitalo vertės, o po to gauti metinį pelną ir galimybę imti kreditus rezerviniuose bankuose. Svarbiausia yra tai, kad nepaisant visų trukdžių, tai buvo pirmoji privati įstaiga, gavusi teisę spausdinti pinigus.

dj
Centrinio banko sandaros schema

Taip iš Federacinio Rezervo įstatymo išaugo vienas, didelis ir galingas Centrinis bankas, kurį sudaro valstybės prezidento paskirta Federacinė Valdybos Taryba, Federalinis Atvirosios Rinkos Komitetas, 12 regioninių federalinių rezervinių bankų, daugybė privačių bankų JAV ir patariamosios tarybos.

JAV kaip ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į tokius pagrindinius tikslus:

1. Įgyvendinti monetarinę politiką.

  1. Nustatyti oficialias palūkanų normas, darant įtaką infliacijai ir šalies valiutos kursui.
  2. Kontroliuoti pinigų tiekimą valstybei.
  3. Būti vyriausybės bankininku, būti „bankų banku“ arba atlikti „paskutinio skolintojo funkciją“.
  4. Kontroliuoti šalies valiutų keitimą, aukso atsargas ir vyriausybės vertybinių popierių registrą.
  5. Reglamentuoti ir prižiūrėti bankų sektorių, suteikti jiems apsaugą nuo žlugimo.

Dabar Centrinis bankas ne tik pasiekė savo tikslus, bet ir tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, vyriausybinius popierius bei nustato jų kainą, palaiko bankininkystės ir finansų sistemas, teikia informaciją visuomenei. Kas svarbiausia yra pinigų leidėjas, kuris spausdina pinigus be jokios kontrolės ir paskutinis resursų šaltinis. Jo išleisti pinigai aišku yra dalinami ne už dyka, todėl veikia toks principas:

Leidžiami pinigai skolinami valstybei -> Valstybė turi pinigus, bet už juos moka procentus -> Bankas gauna palūkanas + pinigus, kuriuos paskolino

Viso to esmė yra, kad bankas tų pinigų net neturėjo. Jis juos išspausdino ir paskolino valstybei, o valstybė susimokėjo tiek už išspausdintą pinigą, tiek ir už faktą, kad ji skolinosi. Todėl atsiranda neigiamos pusės: doleris jau neatlieka savo funkcijos – būti vertės matu. Jis tampa preke. O bankininkai nustato dolerio kaina. Iš to atsiranda ir pasekmės: valstybė nebe sugeba susimokėti skolos (gražinti išspausdinto pinigo + palūkanų), todėl skolinasi vis daugiau, norėdama padengti senus kreditus. Toks skolinimosi procesas yra ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų viduje, bet ir tarpvalstybinis. Ilgainiui vertybiniai popieriai tapo užstatu, norint išleisti naujus pinigus į apyvartą.Vyriausybės vertybiniai popieriai – vienas iš pinigų kūrimo būdų. Dalį Amerikos išleistų obligacijų perka ir kitos šalys kaip Rusija, Brazilija, Kinija. Tokiu būdu pinigai būna pritraukiami iš išorės. Pasinaudojant atsiradusiomis valstybių skolomis būna priimami ir alternatyvūs sprendimai: nafta parduodama pigesnėmis kainomis, valstybė užtaria palankesnę pusę tarpvalstybiniuose ar pilietiniuose ginčuose, suteikia teisę privatizuoti elektros kompanijas ar parduoda jas JAV ar kitai šaliai.

FRF yra tas bankas, kuriam iki ausų prasiskolinusios pačios Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir tik naivuolis gali manyti, kad Ameriką valdo jos prezidentas, Senatas ar Kongresas. Iš tikrųjų sprendimai priimami siaurame finansininkų ratelyje, jie ir yra tikrieji FRF savininkai. O JAV Vyriausybė ir įstatymų leidėjai tik klusniai vykdo įsakymus. Todėl stebinti gali nebent faktas, kad kai kurie Amerikos senatoriai nepabūgo atskleisti itin slaptos informacijos, – teigia Latvijos ekonomistas Dmitrijus Smirnovas.

 

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“  W. Wilson, JAV prezidentas

Paruošė – Dovilė Žemaitytė

1 1267
Nors mūsų (lietuviška) žiniasklaida traktuoja, kad PANAMA PAPERS informacija nukreipta prieš Rusijos prezidentą V. Putiną, bet tai daugiau sukeltos paranojos pasekmės, neįsigilinus į detales. Beje, lygiai taip pat šią informaciją traktuoja ir rusiška žiniasklaida. Nereikia manyti, kad visas pasaulis sukasi aplink mūsų medijų labiausiai pamiltą personažą V. Putiną, matyt mūsų medijos ir politikai mano, kad V. Putinas yra tarpgalaktinio masto asmenybė, tikrovė kažkiek kitokia.
Kalbant apie ofšorus ir PANAMA PAPERS reikia turėti omenyje, kad ofšorai, tai ne milijoninės sumos ir ne milijardinės, kurios paminėtos „PANAMA PAPERS“ dokumentuose, ofšorai tikrovėje – tai trilijoninės sumos. O jei taip, tai paviešinta informacija yra tik aisbergo viršūnės maža dalelytė, ar bus daugiau pateikta informacijos, ar ties tuo, kas jau pateikta, viskas apsiribos, čia parodys ateitis. Greičiausiai tokios informacijos dar bus ir labai daug, tikslas – esamų ofšorinių zonų pogromai, nes ten sukasi labai dideli pinigai, apie kuriuos mažai kas turi supratimą. O kai pasaulį kamuoja skolos ir krizės, per daug didelė prabanga, kad tos sumos liktų nepastebėtos, nematomos, nekliudomos. Pasaulinio masto stambiam kapitalui, stambioms korporacijoms reikalingos finansinės injekcijos, būtų per daug didelė prabanga, jei ofšoruose esamos trilijoninės sumos liktų nepastebėtos.
Jau 2012 metais buvo parengta ataskaita apie ofšorus, bet ta ataskaita liko praktiškai nepastebėta. Joje kalbama, kad per ofšorus yra išplauta apie 9,4 trilijonai dolerių iš 139 valstybių. Pirmoje vietoje minima Kinija, antroje Rusija. Beje, šiandien badaujanti Ukraina ataskaitoje neatrodo labai badaujanti, nes ji per ofšorus praplovė 167 milijardus.
Vertinant 2012 metu pateiktą ataskaitą apie ofšorus, ir ją lyginant su PANAMA PAPERS, tai „PANAMA PAPERS“, pateikti skaičiai yra mikroskopinės dalelytės iš to, kas dar nepateikta. O be to, nuo 2012 metų, praėjo dar 4 metai, ir plaunamos per ofšorus sumos tik didėjo, o ne mažėjo. Suprantama ir tai, kad ne visos minimos sumos yra kriminalinio pobūdžio. Bet jei kriminaliniai pinigai nuo bendros sumos tėra tik 10%, tai ir tie 10% yra milžiniškos neaiškios – nežinomos kilmės pinigų sumos.
PANAMA PAPERS informacijos paskelbimo tikslas greičiausiai yra ofšorinių zonų likvidavimas, arba tai yra bandymas sugriežtinti, galimai ir net pilnai perimti ofšorinių zonų veiklos kontrolę. Juk ne taip seniai panašiai buvo suduotas smūgis ramiai Šveicarijos bankininkystės prieplaukai, kai Šveicarijos bankai buvo priversti dalintis informacija su JAV. Po to panašiai buvo sugriauta rami Kipro prieplauka. Dabar atėjo metas Panamos prieplaukai. Kas sekantis..?
Tad „PANAMA PAPERS“ informacijos paskelbimo tikslas tikrai nėra tik apdergti mūsų politikų ir medijų neapsakomai numylėto V. Putino šlepetes. Greičiausiai ofšorinės zonos bus sukurtos kitur ir jas valdys bei kontroliuos būtent tie, kas užsakė šią informaciją. Ir jau visai kiti ofšorinių zonų šeimininkai pasiūlys savo paslaugas, kur toliau suksis trilijoninės sumos.
Dar daugiau sukelia abejonių tai, kad ši informacija surinkta žurnalistų, greičiausiai žurnalistai tik priemonė informacijos išviešinimui. Pinigų judėjimus nesudėtinga atsekti per bankinę komunikacinę SWIFT sistemą, nes visi mokėjimai vyko ir vyksta būtent per šią sistemą. Bet kalbant apie ofšorus, čia kažkiek kitaip, šeimininkai, pinigų savininkai visada yra anoniminiai, stebint pinigų kelią, galima atsekti iš kur ir kur atėjo pinigai, bei kiek. Kitaip sakant, nesudėtinga nustatyti, iš kur dingo milijardas dolerių ir kur jis atsirado. Bet kaip taisyklė, pinigai pervedami ne tik anonimiškai, bet ir netikriems ir anoniminiams savininkams, tam ir vadinasi ofšorai. Formaliai įrodyti kas yra ofšorų tikri šeimininkai, savininkai – neįmanoma.
Beje, Lietuva rimtai neminima kaip vienoje, taip kitoje ataskaitoje, greičiausiai todėl, kad lietuvių išplautos sumos nelabai siekia milijardo, tai labai maža suma, palyginus su kitais, nes esame maža valstybė.
Rimas Armaitis

0 2397

Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis Lietuva ir toliau turėtų veržtis diržus, o kai kurie mūsų politikai ir bankų konsultantai, perėmę užsieniečių retoriką, bet kokius mėginimus didinti atlyginimus ir bent minimaliai pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą vadina „populizmu“. Ir niekam nerūpi, kad šimtai lietuvių kasdien bėga iš šalies ten, kur jokie užsienio fondai neturi galios reguliuoti atlyginimų dydžio, o tų šalių politikai dirba savo žmonių naudai, bet ne užsienio „ekspertams“. Apie tai specialiai „Respublikai“ komentuoja ekonomistas Valdemaras Katkus.

 

– Užsienio specialistai iš TVF Lietuvoje atliko reviziją ir jau ne pirmą kartą nustatė, esą atlyginimų kelti jokiu būdu negalima, kai kurie aukščiausi mūsų politikai ir bankų „ekspertai“ jiems antrina, esą atlyginimų didinimas yra populizmas. Kodėl lietuviams draudžiama geriau gyventi?

– Šiuo metu vyrauja dvi absoliučiai skirtingos nuomonės šiuo klausimu – TVF ir Europos Komisijos. Šių metų vasario 20 d. EK tarnybos savo ataskaitoje apie minimalų darbo užmokestį rašo štai ką: „Tikimasi, kad minimalaus darbo užmokesčio augimas teigiamai paveiks minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų vartojimą, taigi ir ekonomikos augimą.“ Taigi EK sako visiškai priešingus dalykus nei TVF. Tačiau pažvelkime į realius skaičius. Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, vienam gyventojui per metus tenka 74 proc. BVP nuo Europos vidurkio, Estijoje – 73 proc., o Latvijoje – 64 proc. Pagal šį rodiklį tarsi atrodome neblogai, tačiau pagal minimalią algą vaizdas priešingas – Lietuvoje minimumas yra 350 eurų, Latvijoje – 360 eurų, o Estijoje – 430 eurų.

– Tai lieka neaišku, kodėl mes negalime kelti atlyginimų, jeigu bendras vidaus produktas vienam gyventojui yra didesnis?

– Taip, klausimas aktualus ir teisėtas. Bet pažvelkime per kitą pjūvį. Štai visoje ES metinių pajamų vidurkis sudaro 27 300 eurų, o Lietuvoje – tik 12 400. Padalinkime vieną skaičių iš kito ir gausime, kad Lietuvos pragyvenimo lygis tesiekia vos 45 proc. bendro ES vidurkio. Šis rodiklis kur kas objektyvesnis, nes atspindi realias mūsų gyventojų pajamas. O jeigu palygintume save su Vokietija, tai pamatytume, kad mūsų pragyvenimo lygis tesudaro 17 proc. vokiečių pragyvenimo lygio… Todėl džiaugtis tais 74 proc. BVP mums tikrai nereikėtų, nes atsilikimas yra milžiniškas. Dar įdomiau pažvelgti į mūsų įmonių pelnų statistiką. Neseniai buvo skelbta, kad įmonių pelnai grįžo į prieš krizę buvusį lygį. Jeigu tikėtume Statistikos departamentu, tai įmonių pelningumas išaugo iki 19 proc., o žmonių atlyginimai augo vos 5,6 proc. Tai štai ko mums nepaaiškina arba ką nutyli TVF specialistai: galima manyti, kad darbdaviai šiuo metu tiesiog nesidalina savo pelnu ir nekelia atlyginimų. Įvairūs bankininkai mums aiškina, kad jie tas perteklines pajamas skirs medžiaginėms investicijoms ir ateityje bus labai gerai… Bet pažiūrėkime į gamybinių bendrovių investicijas, lyginant nuo bendro uždarbio. Lietuvoje investuojama 17 proc., ES vidurkis yra 21,5 proc., o Estijoje įmonės investuoja 28 proc. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra mažiau mokesčių surenkama nei Estijoje. Tai iš šių skaičių akivaizdu, kad TVF gina stambaus kapitalo arba darbdavių interesus, o ne paprastų žmonių.

– O kodėl tie užsienio „ekspertai“ nepataria, kaip mums ištrūkti iš šio užburto rato: juk žmonės iš Lietuvos masiškai bėga dėl mažų atlyginimų, o ne dėl kažko kito… Pagaliau tie patys darbdaviai, nenorintys dalintis pelnu, aiškina, kad negali susirasti darbuotojų. O TVF postringauja apie esą menką darbo našumą… Ar tai ne absurdas?

– Jie postringauja apie menką darbo našumą, bet nesako, kad darbo našumas kyla ne tik tada, kai žmonės gerai dirba, o ir tada, kai investuojama į naują įrangą bei naujas technologijas. Jie nenori matyti, kad Lietuvoje yra nedidelės kapitalo investicijos ir labai menkas atlyginimų pakėlimas, palyginti su įmonių pelnais. Juk visi žinome, kad 6 metus Lietuvoje atlyginimų niekas nekėlė, bet ir šito reiškinio TVF niekaip neaiškina, tačiau mėgsta akcentuoti, kad kelti minimalų atlyginimą yra kenksminga Lietuvai, atseit geriausia yra įvesti papildomus mokesčius… Tačiau pati problemos esmė juk yra čia: kaip teisingai paskirstyti įmonių gaunamas pajamas tarp darbuotojų ir protingų investicijų bei pelno įmonių savininkams. Būtent apie tai užsienio ekspertai kažkodėl nenori kalbėti ir jokių paaiškinimų jų retorikoje neaptiksime. Juolab, kaip minėjau, dvi skirtingos užsienio institucijos deklaruoja absoliučiai priešingas nuomones. Bet mums ne jų nuomonių reikia klausytis, o turėti aiškią savo viziją, kaip gaunamas pajamas teisingai padalinti tarp atlyginimų, investicijų ir darbdavių pelno dydžio. Ši bėda pas mus įsisenėjusi ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos.

– Maža to, visokie užsienio „ekspertai“ mums dar mėgsta aiškinti, kad būtinai turime laikytis „fiskalinės drausmės“. Tuomet ir mūsų valdžia pakartoja tą patį ir toliau sėkmingai melžia gyventojus. O kodėl tik mes tos drausmės turime laikytis? Kodėl jie to nesako kokiai nors Prancūzijai, Ispanijai ar Italijai, kurios į biudžetą visada surenka mažiau, nei išleidžia, ir gyvena amžinon skolon?

– Dėl fiskalinės drausmės, tai yra tiesa. Ta pati Prancūzija ilgą laiką jos nesilaikė, bet svarbiausia, kad Prancūzija ir Vokietija ilgą laiką viešai deklaravo nuomonę, jog fiskalinė drausmė turi galioti visoms mažosioms valstybėms, bet vokiečiams ar prancūzams – ne. Tai viešai ne kartą sakė tiek prezidentai, tiek kancleriai, tiek visi kiti. Vokietijos biudžetas šiuo metu yra subalansuotas, jie to laikosi, bet Prancūzija šiuo metu pasinaudojo teroro aktais Paryžiuje, parašė laišką Europos Komisijai ir ten paaiškino, kad dėl to, jog reikia padidinti išlaidas saugumui, nesilaikys fiskalinės drausmės artimiausius trejus metus. O EK sutiko, kad galima daryti išimtį, esant tokiai situacijai. Tai rodo chaosą pačioje euro zonoje – dabar tarsi bandoma 19 ES finansų ministerijų sureguliuoti, pritaikant visiems vienodas sąlygas, bet iš tikrųjų tos sąlygos nėra vienodos. Prancūzija yra antra pagal dydį ekonomika Europoje ir jos valdžia sau palieka daug daugiau išteklių, kuriuos gali perskirstyti žmonėms, negu Lietuva. Vėl grįžtame prie tos pačios įsisenėjusios problemos pačioje ES: turime Europos centrinį banką, kuris niekam nepriklauso, turime 19 skirtingų fiskalinių politikų ir visi suprantame, kad euro zona niekaip negali būti subalansuota, o euras niekaip negali būti naudingas visiems. Pavyzdžiui, vokiečiams jis naudingas, o graikams – ne. Tai veda prie suirutės ir stagnacijos euro zonoje, juolab kad didžiosios valstybės visada gali pasinaudoti įvairiomis išimtimis, nes ir Lisabonos sutartyje yra straipsnių, kurie leidžia nesilaikyti bendros fiskalinės politikos dėl saugumo.

– Na gerai, o kokios politikos laikosi mūsų valdžia, jeigu net užsienio struktūros laikosi visiškai priešingos nuomonės? Kurių „ekspertų“ mūsiškiai klauso ausis suglaudę?

– Mūsų valdžia laikosi itin griežtos, kone pavyzdinės taupymo politikos. Taupymas yra didelis, biudžeto deficitas labai mažas. Jie nori išlaikyti mažą deficitą, kaip ir reikalauja Briuselis, dėl to nenori kelti atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams. Kai mes kalbėjome, kad privačios įmonės turi subalansuoti atlyginimų, investicijų ir pelno maržas, tai lygiai taip pat vyriausybė turi subalansuoti, kiek tas biudžeto deficitas gali būti protingas, kiek galima pakelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams. Taigi, dabar turime tokią suvaržymo politiką: darbdaviai palieka sau didelius pelnus, o Vyriausybė riboja atlyginimų kėlimą. Krizės metais pas mus jo ir taip niekas nekėlė, tuo metu estai ir latviai tai darė, o ir vėliau gerokai daugiau didino atlyginimus nei pas mus. Pasirinkimas dabar tik toks: arba mes galvojame savo galva ir norime pagerinti savo žmonių gyvenimą, arba mes veikiame kaip Briuselio planktonas ir prisitaikome prie jų reikalavimų, gamindami Briuseliui gražius skaičiukus ir rodiklius.

– Mes mėgstame lygintis su estais, bet per pastaruosius 26 metus Lietuva niekada neturėjo perteklinio biudžeto, kai tuo metu estai iš perteklinių pinigų susikūrė antikrizinį fondą ir sėkmingai išlaviravo per visas krizes. Kodėl taip yra?

– Estai, numatydami politikų įvairius rinkimų pažadus ir ciklus, konstituciškai įvedė normą, kad vyriausybė negali turėti biudžeto deficito. Dėl to ir bendra jų užsienio skola labai nedidelė. O mūsų skola yra tokia dėl to, kad kasmet ten kaupiasi biudžeto deficitas. Taip, tai nenormalu. Ypač turint omeny, kad 2007-2008 metais piniguose buvo galima maudytis, tačiau netgi tada Vyriausybė sugebėjo turėti iki 3 proc. deficitą, nepaisant visų pasirašytų fiskalinės drausmės aktų… Ši bėda Lietuvoje yra amžina. Estai tai sutvarkė įstatymais, tačiau dabar nemanau, kad mums reikėtų eiti šiuo keliu. Pasilikime tų 3 procentų deficitą, kurį leidžia EK, bet elkimės su tuo protingai – kelkime atlyginimus mokytojams, gydytojams, gaisrininkams ar policininkams, nes automatiškai didės jų perkamoji galia. Taip pat reikia sureguliuoti viešojo ir privataus sektoriaus pajamų paskirstymą, nes Lietuvoje ekonomika dabar visiškai nevaldoma, nėra bendros savireguliacijos, kuri pajėgtų tai subalansuoti. Dabar nėra jokio bendro matymo: bankų sektorius gyvena savo gyvenimą, privačios įmonės – savo, o Vyriausybė – savo. Sureguliavus šiuos tarpusavio santykius ir tinkamai perskirsčius pajamas būtų galima pasiekti, kad žmonės iš Lietuvos tokiais tempais nebėgtų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

1 1404

Rusijos įvardijimas pagrindine grėsme šalies saugumui naujoje Lietuvos karinėje doktrinoje, jau spėjusi liūdnai pagarsėti VSD ataskaita, „demaskuojanti“ šios išorinės grėsmės subjekto interesus aptarnaujančius vidinius priešus, ir staigiai pablogėję ir be to katastrofiški emigracijos rodikliai – apie ką visai neseniai buvo paskelbta – nėra paprastas sutapimas laike. Jei hipotezė, jog išaugusios emigracijos priežastimi tapo karo prievolės sugrąžinimas, teisinga, šis faktas dar kartą liudija antitautinį neoliberalios Lietuvos valstybės, per ketvirtį amžiaus savo egzistavimo padariusios lietuvių tautos demografijai didesnę žalą negu komunistų valdymo dešimtmečiai, pobūdį. Ar teisingai identifikuota pagrindinė grėsmė šalies saugumui? Jeigu pagrindinis šalies turtas yra – kaip dažnai ir su patosu kalbama – jos žmonės (o mūsų šalies, neturtingos naudingomis iškasenomis, atveju būtent taip ir yra), ar nereikėtų pripažinti, kad pagrindinę grėsmę nacionaliniam (t. y. nacijos, tautos) saugumui kelia socioekonominė sankloda, pakeitusi nuo istorijos arenos nužengusį socializmą, ir vadinamasis „elitas“, administruojantis šią sanklodą teritorijoje, vardu „Lietuva“? (Kaip puikiai iliustruoja mūsų šalies pirmųjų asmenų pavyzdžiai, tame „elite“, beje, knibždėte knibžda išeivių iš „senajame režime“ buvusios valdančiosios ir vienintelės partijos.) Lietuviai masiškai palikdavo šią šalį tuomet, kai galiojo pirmosios trys Lietuvos karinės doktrinos, kuriose Rusija nebuvo įvardyta pagrindine grėsme saugumui. Palieka ir dabar. Kas gi pasikeitė?

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje senąjį režimą Lietuvoje pakeitęs naujasis režimas, aišku, nebuvo unikalus. Panaši socioekonominė sankloda – kapitalistinė neoliberalizmo pavidalu – įsigalėjo visoje posovietinėje ir posocialistinėje erdvėje. Dar 1998 m. žinomas rusų ekonomistas Sergejus Glazjevas parašė knygą su daug pasakančiu pavadinimu – „Genocidas“, kurioje išsamiai aprašomi neoliberalių „reformų“, vykdytų Boriso Jelcino Rusijoje, destruktyvumas ir žalingumas absoliučiai piliečių daugumai. Įsivaizduoti panašios knygos pasirodymą Lietuvoje taip pat sunku, kaip ir nesunku suprasti, kodėl jos pasirodymas yra beveik neįmanomas. Juk neoliberalus režimas Lietuvoje (kaip ir Latvijoje ir Estijoje) pakeitė okupacinį komunistinį režimą. Vadinasi, neoliberalizmas – tai laisvė! O visi, kurie išdrįsta suabejoti (bent jau viešai) neoliberalizmo gėriu ir alternatyvos jam nebuvimu – komunizmo vergijos šalininkai, homo sovieticus padermės atstovai, kenkėjai ir liaudies priešai. Politinės nepriklausomybės atkūrimo ir neoliberalizmo įsigalėjimo sutapimas istoriniame laike Baltijos šalių politiniams „elitams“ padovanojo tokį jų valdžios legitimavimo instrumentą, kokio negavo niekas kitas posovietinėje ir posocialistinėje erdvėje. Šis sutapimas Baltijos šalyse daugiau negu bet kur kitur psichologiškai apsunkino supratimą, kad neoliberalizmas įkūnija ne laisvę, o naują pavergimo formą. O juk būtent neoliberalios prievartos („reformų“) Baltijos šalių ir Rusijos tautų atžvilgiu faktas galėtų tapti tuo jungiančiu veiksniu, kurio abipusis suvokimas atvestų prie išnykimo apgailėtinos situacijos, kurioje šių šalių piliečiai randasi skirtingose fronto linijos pusėse galimame ateities kare. Galėtų tapti. Bet globali neoliberali sankloda turi savo šeimininkus, kurie nėra suinteresuoti tuo, kad neoliberalizmo engiamos tautos teisingai identifikuotų savo priešą Nr. 1. Nesuinteresuoti tuo ir globalią neoliberalią sanklodą aptarnaujantys vietiniai „elitai“.

Kol neoliberaliomis „reformomis“ į antraeilės valstybės rangą nustumta Rusija tvarkingai atliko naftos ir dujų tiekėjos funkciją bei bejėgiškai stebėjo, kaip neoliberalios globalizacijos pirmeiviai bombardavo ką norėjo ir kur norėjo, pagrindiniu „atpirkimo ožiu“ ir kolektyvinės neoliberalios neapykantos objektu Europoje buvo „paskutinis Europos diktatorius“, didžiojoje kadaise egzistavusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dalyje užsimojęs sukurti kapitalizmą „su žmogišku veidu“. Situacija iš esmės pasikeitė tada, kai, ne be tų pačių neoliberalios globalizacijos pirmeivių pagalbos (švelniai tariant) atsitiko Ukrainos krizė. (Tai, kad per ketvirtį amžiaus, kai egzistuoja neoliberali Ukrainos valstybė, šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 52 milijonų iki 42 milijonų, ir tai, kad dabar vykdomos žmogėdriškos „reformos“ tik dar labiau paskatino šalies demografinį degradavimą, taip pat – kaip ir Lietuvos atveju – nurodo, kur reikia ieškoti pagrindinio šios šalies žmonių priešo ir kankintojo. Dabar vykdomos „reformos“, beje, liudija, kad jokios „revoliucijos“ klasikine šio žodžio prasme (t. y. santvarkos pakeitimo) Ukrainoje neįvyko. Šios „reformos“ – panašiai kaip naujo Darbo kodekso Lietuvoje projektas – tik liudija, kad į savo krizę neoliberalizmas moka reaguoti vieninteliu būdu – dar daugiau neoliberalizmo.) Rusijos pilietis gali kritikuoti savo šalies vadovybės veiksmus šioje krizėje kaip „neadekvačius“, žvelgdamas mažiausiai iš dviejų pozicijų. Pirmosios atstovų susirinkimą mes neseniai turėjome galimybę stebėti Vilniuje. Vadinti šiuos žmones „nesistemine opozicija“ reiškia geriausiu atveju būti netiksliu, blogiausiu – klysti ir klaidinti kitus, nes šie žmonės neginčija pačios socioekonominės šių dienų Rusijos sanklodos. Šios liberalios opozicijos įsitikinimu, Rusijos reakcijos „neadekvatumas“ yra tame, kad, turėdama „gerą“ neoliberalią socioekonominę sanklodą, ji pasielgė „negerai“, – prieš neoliberalios globalizacijos laivavedžių valią ir turi būti už tai nubausta. Kitais žodžiais tariant, šie žmonės yra globalios neoliberalios „sistemos“ agentai, „sistemos“, kurioje dėl „chuligano“ veiksmų atsirado plyšys, todėl tvarkos drumstėjas turi būti patrauktas atsakomybėn ir „pastatytas į vietą“, t. y. ten, kur pirštu parodys „sistemos“ šeimininkas. Tai tiesiogine žodžio prasme ir aukščiausiu laipsniu nepatriotinė opozicija, kurios susirinkimas Vilniuje vargu ar įeis į istoriją, kaip į istoriją įėjo įžymusis susirašinėjimas tarp Ivano Rūsčiojo ir į Lietuvą pabėgusio Andrejaus Kurbskio. Jau vien todėl, kad asmenybių mastelis ne tas.

Patriotinė opozicija, priešingai, yra įsitikinusi, kad Rusijos reakcijos „neadekvatumas“ yra sąlygotas to, kad ydingai globaliai pasaulio tvarkai („vienpoliam pasauliui“) iššūkį meta šalis, kurios socioekonominė realybė persmelkta pasibaisėtino socialinio neteisingumo ir atskirties (ir šia prasme Rusiją iš tikrųjų valdo vagys, kurie pažeidė subordinacijos principą, t. y. leido sau įžūlumą plėšikauti neatsiklausiant pagrindinių pasaulio vagių ir plėšikų), ir ragina atsisakyti antinacionalinės bei galiausiai pražūtingos visai šaliai neoliberalios socialinės ir ekonominės politikos. Lietuvos politinis „elitas“ ir jį aptarnaujantis personalas masinės informacijos priemonėse bei akademiniuose sluoksniuose, kuriems svetima „paprasto žmogaus“ kasdienybė, suprantama, teikia pirmenybę draugystei ir bendravimui su ta Rusijos opozicija, kuri naktį regi sapnus apie šaunią Jelcino epochą, kada buvo galima nevaržomai „prichvatizuoti“ dar neseniai buvusią „liaudies“ nuosavybę, ramioje geopolitinėje aplinkoje iš Rusijos į Vakarus varyti dujas, o iš Lietuvos – žmogiškus „išteklius“, ir stebėti, kaip neoliberalios globalizacijos pirmeiviai bombardavo ką norėjo ir kur norėjo.

„Ekonominio materializmo doktriną galima suvesti į formulę: „žmogus yra kiaulė“. Tai, kad žmogus didžia dalimi iš tikrųjų „yra kiaulė“, ir kad ypatingai šiuolaikinis žmogus (socialistinėje visuomenėje – deja – ne mažesniu, o daug didesniu mastu, negu „kapitalistinėje“) „tapo kiaule“ – tai yra karti tiesa; (…)“, – prieš devyniasdešimt metų savo studijoje „Marksizmo pagrindai“ (1926) rašė rusų religinis filosofas Semionas Frankas (1877–1950). Jeigu mąstytojas taptų buvusių socialistinių visuomenių transformacijos, vartojimo kulto triumfo ir šių dienų Mamonos garbinimo liudininku, jis, ko gero, taip pat rašytų apie „karčią tiesą“ senų kaip žmonija ir naujų – rafinuotesnių – žmonių nužmoginimo ir vertimo gyvuliais formų. Melo tėvas (Jn 8, 44) ir žmonių giminės priešas niekada nepraleis progos nukreipti klaidingu keliu tuos, už kuriuos mirė Viešpats. Taip pat ir identifikuojant pagrindinį priešą karinėje doktrinoje ir VSD ataskaitoje.

Andrius Martinkus

Šaltinis

1 4911

Eilinę misiją (kokią?) Lietuvoje baigiantis Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) siūlo (rekomenduoja) pristabdyti pastaraisiais metais itin dažnai didinto minimalaus atlyginimo kėlimą. Premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad į tokias TVF pastabas bus atsižvelgta. (BNS)

„Siekiant didesnio produktyvumo, turite užtikrinti, kad atlyginimų augimas nebūtų pernelyg spartus….[…]“, – trečiadienio spaudos konferencijoje sakė TVF misijos vadovas Christophas Klingenas. (BNS)

Kaip tai iššifruoti į lietuvių kalbą?

TVF misija Lietuvoje greičiausiai buvo eilinis finansų auditas, siekiant įvertinti skolininko pajėgumą. Šįkart pajėgumas atrodo sumažėjo ir TVF tuojau pat davė apie tai žinoti.

Ir čia mes matome, kaip Tarptautinis valiutos fondas, neturintis Lietuvoje jokių oficialių pareigų, niekieno nerinktas ir niekieno neprašomas, ir niekam (jokiems darbams, veiksmams, tyrimams) Lietuvoje neįgaliotas, liepia Lietuvos vyriausybei (?) stabdyti minimalaus atlyginimo kėlimą, nes yra rizika, jog ji nesugebės užpirkti ginkluotės, norvegiškų dujų ir t.t. bei aptarnauti valstybės skolų (sumokėti palūkanų procentų nuo savo 16,5 mlrd €urų (beveik 57 mlrd LT) užsienio skolos, iš kurios kiekvienam piliečiui tenka apie 5 800 €u (20 000 LT) – 2g.lt duomenimis).

Paliepimas skamba rekomendacijos forma (kuri labai panaši į širmą, dengiančią paliepimą), tačiau skubotas premjero užtikrinimas, jog į rekomendaciją bus atsižvelgta, nepalieka abejonių, jog tai tikrai buvo tiesioginis įsakymas pavaldiniui, ir iš tiesų jis buvo duotas gerokai anksčiau, dar prieš konferenciją, kai pati konferencija buvo skirta tik visuomenės susipažinimui su tuo, jog atlyginimų pakėlimo jai teks palaukti iki neapibrėžto meto. Nuo liepos 1-os MMA turėjo būti didinamas 30 €urų iki 380 €u. TVF įsakymas Lietuvai

Pradeda ryškėti paveikslas pateikiantis realią valdymo situaciją šalyje, ir kam iš tiesų priklauso pati valstybė – mūsų Lietuva.

Jei mūsų rinkta Lietuvos vyriausybė paklūsta užsienio darinio (TVF būstinė yra Vašingtone) nurodymams, – galime daryti išvadą, jog Lietuvai būtina kelti klausimą apie jos nepriklausomybės atkūrimą, vaduojantis iš neokolonializmo gniaužtų..

Jei žinoma dar yra tuo suinteresuotų žmonių.

Sarmatas.lt

0 845
Vitalijus Balkus

2016 02 17 autoriaus pastaba.

Žemiau esantis tekstas buvo parašytas ir pirmą kartą publikuotas 2011 metų vasarį. Nuo to laiko praėjo 5 metai. Jau beveik pamiršta 2008-09 metų „krizė“ . Pasak valdančių mes jau senai nesame jokioje ekonominėje duobėje. Tik štai dabar mes esame per žingsnį nuo dar didesnio samdomų darbuotojų teisių siaurinimo ir darbo sąlygų bloginimo, kurį mums siūlo vadinamojo socialinio modelio kūrėjai.

——————————————————————————–
Kiekvieno mėnesio pabaiga – tai metas, kuomet daugelis mūsų sudėlioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms padengti. Komunalinės, ryšio paslaugos, įmokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo būti apmokėtos laiku.

Kreditavimas paslaugomis ar prekėmis yra visiems įprastas dalykas, be kurio sunku įsivaizduoti nuolatinių paslaugų tiekimą. Lygiai taip pat mes esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką dėl galimo kliento nemokumo. Joks mobilaus ryšio operatorius neteiks paslaugos, jei su juo nebus laiku atsiskaitoma, bankas ar lizingo bendrovė gali ne tik neleisti kredituoti asmens, vėluojančio sumokėti įmokas, bet ir pareikalauti grąžinti visą iki tol suteiktą kreditą dar nepasibaigus sutarties terminui. Tai suprantama, nes neatsakingai besielgdamas kreditorius besielgdamas vieną dieną tiesiog gali susidurti su rimtomis problemomis, o kartais ir bankrutuoti.

Tačiau ar visais kreditavimo atvejais kreditorius yra apsaugotas, o kredito grąžinimas – užtikrintas? Daugelis mūsų dirbame samdomą darbą, kuomet mėnesį darbovietėse kuriame tam tikrą produktą (materialų ar intelektinį), o jo pabaigoje gauname atlygį. Maža to, tenka susimokėti už kurą automobiliui ar viešo transporto bilietą, kad atvyktume į darbą. Akivaizdu, kad laikotarpį nuo darbo pradžios iki atlygio galėtume drąsiai vadinti kreditavimu. Neįprasta? Taip, tačiau kaip kitaip pavadinti tokį laikotarpį?

Nagrinėti šį klausimą per kreditoriaus ir skolininko santykių prizmę mane paskatino jau kasdienybe tapęs faktas, kuomet atlygis už darbą pasiekia darbuotoją po kelerių mėnesių. Tuo tarpu darbuotojas neturi jokių teisinių priemonių nustoti kurti produktą, už kurio kūrimą su juo nėra atsiskaityta. Be to, darbdavys neretai sudaro sąlygas, kurios faktiškai neleidžia atlikti darbo, ir laukia, kada darbuotojas sutiks su jam nepalankiu atleidimu „savo noru“. Pavyzdžiui, visai neseniai nuskambėjo istorija, kuomet saugos bendrovė vertė Klaipėdoje gyvenančius žmonės vykti budėti į Vilnių ir tokiu būdu siekė atsikratyti nereikalingais darbuotojais.

Pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti darbo santykiai, jei į juos žiūrėtume iš kreditoriaus pozicijų. Pasirašydami darbo sutartį mes įsipareigojame atlikti tam tikrą darbą – sukurti produktą ir suteikti paslaugą, leisiančią įmonei gauti pelną, kurio dalis turi atitekti mums atlyginimo pavidalu. Kitaip tariant, sumokėdamas atlyginimą, darbdavys padengia dalį mūsų suteikto kredito darbu.

Logiška, kad skolininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis gavo paskolą pinigais, ar prekėmis, ar paslaugomis, ar darbu, privalo tinkamai atsiskaityti su paskolos teikėju. Bet kodėl ryšio paslaugas teikianti bendrovė gali nutraukti paslaugos teikimą per 3 dienas negavusi eilinio mokėjimo, o įmonę savo darbu kredituojantis samdomas darbuotojas privalo laukti ilgus mėnesius, kol galės nustoti teikti paskolą? Maža to, turime ne vieną atvejį, kuomet darbdavys dingsta kaip į vandenį nepalikdamas galimybės nutraukti darbo sutarties. Tada tenka pereiti kryžiaus kelius siekiant oficialiai nutraukti teisinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei tarp Lietuvos įmonių būtų įstatymiškai įtvirtintos tokios pat kreditavimo prekėmis ar paslaugomis sąlygos, kaip ir kreditavimo darbu (darbo santykių) atveju. Galiu spėti, kad jau kitą dieną visos tarpusavio įmonių sutartys butu perrašytos taip, kad kreditorius gautų avansinį apmokėjimą.

Norėtųsi pakalbėti ir apie darbuotojo (t.y. kreditoriaus, kredituojančio įmonę savo darbu) galimybes gauti objektyvią informaciją apie darbdavį (t.y. kredito gavėją). Juk norint gauti banko paskolą, būtina pateikti šūsnį dokumentų, atspindinčių finansinę padėtį, o ir be šitų dokumentų bankai, lizingo bendrovės ir stambūs paslaugų teikėjai turi prieigą (kartais net ne visai teisėtą) prie įvairių duomenų bazių, kuriose matosi ir mokesčiai, ir esamas turtas, ir kiti labai svarbūs duomenys. Tačiau neteisingas duomenų pateikimas siekiant gauti banko paskolą yra nusikalstamas, o įmonės būklės „pagražinimas“ siekiant privilioti darbuotojus į įmonę – kasdienybė.

Nė vienas Lietuvoje galiojantis teisės aktas nesuteikia darbuotojui teisės reikalauti objektyvios informacijos apie įmonę, kurią jis kredituoja savo darbu, ir nė vienas teisės aktas nesuteikia teisės vienašališkai reikalauti peržiūrėti darbo sutarties sąlygas pasikeitus įmonės būklei. Darbuotojas yra įstatymiškai įpareigotas kurti produktą skolon net tuomet, kai visi kiti kreditoriai jau atsisako kredituoti įmonę, kurioje jis dirba. Jis privalo dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ateidamas į įmonę, nors padėtis gali būti radikaliai pasikeitusi. Darbuotojui nesuteikus galimybės sustabdyti įmonės kreditavimą, užprogramuojama situacija, kuomet juo teks rūpintis valstybei ir mokėti išmokas per garantinį fondą, kuris formuojamas iš niekuo dėtų, tvarkingai dirbančių įmonių lėšų.

Nesąžiningos kreditavimo darbu sąlygos būtų pagerintos plačiau naudojant terminuotas sutartis, kuomet atsiranda galimybė dažniau peržiūrėti darbuotojo ir darbdavio santykius. Tiesa, terminuotų sutarčių klausimas yra labai sudėtingas, nes per jas galimas nuolatinis spaudimas darbuotojui, leidžiantis bloginti darbo sąlygas tiems, kuriems sunkiai sektųsi rasti kitą darbą, arba tada, kai įmonė yra pagrindinis darbdavys miestelyje ar rajone. Tačiau užtikrinus galimybę sustabdyti darbą per trumpą laikotarpį, darbuotojas įgautų teisę ne tik reikalauti jau uždirbtų pinigų, bet ir išankstinio apmokėjimo už dar nepasibaigusį sutarties laikotarpį – lygiai taip pat, kaip tą daro bankai ar lizingo bendrovės.

Puikiai suvokiu, kad Lietuvoje iki šiol gyvuoja nuostata, kad darbdavys, priimdamas darbuotojai į darbą, daro jam paslaugą. Ne veltui įmonės savininkai ar vadovai šiandien vadinami „šeimininkais“. Tai archajiškas požiūris, kilęs iš baudžiavos laikų. Smulkmena? Tikrai ne. Žodis „šeimininkas“ numato visišką jam tarnaujančių pavaldumą. Tuo tarpu žodis „savininkas“ nurodo asmens teisę į nuosavybę ir yra suvokiamas kaip laisvesnis apibūdinimas.

Jei darbuotojas suvokia save kaip laisvą žmogų, kuris savo darbu kredituoja įmonę (pirmiausia – jos savininką), tada jam nesunku suvokti, kad jis yra tas, kuris nustato, kaip, kiek ir ką jis kredituoja. Lygiai taip pat jis nustato tą „lūžio tašką“, po kurio kreditavimas tampa nebeįmanomas. Darbuotojai turi suvokti save ne kaip gamybos įrankius ar pamalonintus šeimininko baudžiauninkus, o kaip laisvus kreditorius.

2011 02 03

Vitalijus Balkus

Asociacija „Nacionalinis interesas“

0 909

V. J. Katasonovas apie slaptą tarptautinį Susitarimą

2016 metų JAV strateginė užsienio politika yra nukreipta į Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (TTIP) derybų pabaigą. Kaip skelbia žiniasklaida, susitarimas numato laisvos prekybos zonos sudarymą tarp JAV ir Europos Sąjungos šalių. Šioms valstybėms tenka 60 % pasaulinio BVP ir 33 % pasaulinės prekybos apimčių.

Be to, siekiama aktyvuoti (ratifikuoti) susitarimą dėl Ramiojo vandenyno partnerystės (TPP), kurį 2015 metų gruodį Atlantoje pasirašė 12 valstybių. TPP šalims tenka 40 % pasaulinės prekybos.

Abiejuose susitarimuose dalyvauja JAV, kurių pasaulinės prekybos dalis vertinama 10 %. Taigi, jei abu susitarimai ims veikti, dvi transatlantinės partnerystės ims kontroliuoti 73 % pasaulio prekybos rinkos. Tiksliau, prekybą kontroliuos Jungtinės Valstijos.

Rodos tam, kad būtų užtikrinta laisva prekyba, jau buvo sukurtas institutas, vadinamas Pasauline prekybos organizacija (PPO). Joje šiandien yra 162 valstybės. Nuo pat pradžių ši organizacija buvo sukonstruota taip, kad galutinis sprendimas atitektų Vakarų valstybėms. JAV, Vakarų Europa, Japonija, Kanada, Australija vykdė pasaulinės prekybos liberalizaciją savo transnacionalinių korporacijų (TNK) labui. Bet paskutiniais metais tai daryti tapo sudėtinga.

Derybos vyksta nuo 2001 metų. Besivystančios šalys stengiasi palengvinti savo prekių (pirmiausia žemės ūkio) patekimą į Vakarų valstybių rinką, tačiau per 15 metų pasiekti progreso derybose nepavyko. Vašingtonui ir jo sąjungininkams darosi vis sunkiau prastumti savo verslo interesus į pasaulinę prekių bei paslaugų rinką.

Nuo 2012 metų Vašingtonas ėmė kurti PPO alternatyvas – transatlantines partnerystes, turėdamos omenyje, kad Amerika jose nustatinės taisykles, o PPO nejučia taps apvalku be turinio. Taip elgdamasis, Vašingtonas tikisi:

1) vėl imti kontroliuoti pasaulinę prekybą;

2) susilpninti ekonomiškai Rusiją, Kiniją ir kitas BRIKS šalis, palikdamas jas izoliuotas nuo pasaulinės prekybos.

Įprastai teigiama, kad dvi partnerystės, kurias siūlo Jungtinės Valstijos, leis joms efektyviai kontroliuoti pasaulinę prekybą. Bet yra ne visiškai taip. Čia turime tris patikslinimus.

Pirma. Abiejų projektų iniciatorė iš tikro yra JAV kaip valstybė, tačiau ši valstybė atstovauja transnacionalinių korporacijų (TNK) ir transnacionalinių bankų (TNB) interesus, kurie galiausiai ir kontroliuos pasaulinę prekybą. O valstybė JAV išnyks, arba, kaip ir PPO, pavirs į apvalką be turinio.

Antra. TNK ir TNB kontrolei atiteks ne tik prekyba, tačiau ir visų šalių, įtrauktų į minėtą partnerystę ekonomika, socialinis gyvenimas ir politika. Valstybės, įtrauktos į TTIP ir TPP neteks daugelio savo suverenių prerogatyvų.

Trečia. Be dviejų transatlantinių sutarčių užmanymas turi ir trečią elementą, apie kurį kalbama ypač retai.

Tai – Trade in Services Agreement (TiSA), susitarimas dėl Prekybos paslaugomis.

Manoma, kad visos šalys, pasirašiusios TTIP ir TPP susitarimus, prisijungs prie TiSA. Jei TTIP ir TPP įsivaizduotume kaip savotiškus Trojos arklius, tai Prekybos paslaugomis susitarimas atrodytų kaip galutinės pergalės ginklas. „Galutinė pergalė“ – visiška suverenių valstybių likvidacija.

Dar prieš pusantrų metų niekas apie TiSA nieko nebuvo girdėjęs. Informacija apie ruošiamą susitarimą pasirodė 2014 metų vasarą Wikileaks tinklapyje. Ši informacija skelbė, kad TiSA pradėtas ruošti 2012 metais, jo iniciatoriai – JAV ir Australija. Pamažu derybų dalyvių skaičius išsiplėtė. Informacijos nutekėjimo metu į derybas jau buvo įtraukta 50 valstybių (įskaitant 28 ES nares). Bendra jų visų pasaulinės prekybos paslaugomis dalis artėja prie 70 %.

Ruošimasis TiSA turi tris pagrindines savybes.

Pirmiausia, derybos dėl TiSA vyksta už PPO ribų. PPO viduje, kaip žinia, veikia Generalinis prekybos paslaugomis susitarimas (GATS). Dėl to, kad tarptautinė prekyba paslaugomis turi daugybę neišspręstų problemų, būtų logiška jas spręsti pabaigiant tobulinti GATS. Tačiau JAV ir jų sąjungininkai nusprendė, kad jiems per ankšta PPO rėmuose ir jie organizavo paralelines derybas. Tai, faktiškai, griauna organizaciją, turinčią beveik 70 metų istoriją (GATS buvo įkurta 1947 metais).

Antra, TiSA deryboms primygtinai nėra kviečiama Rusija, Kinija, Indija, Brazilija, PAR. Jų netgi oficialiai neinformavo apie tokio projekto buvimą. Tai – jų izoliacijos politika. Tai yra, TiSA tikslas – ne bendradarbiavimas, o priešinimasis. Ne veltui Barakas Obama sako, kad Amerika negali leisti tokioms šalims kaip Kinija, rašyti globalios ekonomikos taisyklių. Atseit, jas turi rašyti JAV.

Trečia, TiSA iki 2014 metų vasaros buvo slaptas. Dar daugiau, jei susitarimas bus pasirašytas, tai jo turinys liks slaptas dar penketą metų. Jei pasirašyti nepavyks, tai vis tiek ant derybų dokumentų dar penkerius metus bus žyma – „slaptai“. Žaidimas, vadinamas demokratija, baigėsi.

Europos Sąjungą TiSA derybose atstovavo Europos komisija (EK), nepasitarusi su ES šalimis bei Europos parlamentu. Iki 2014 metų vidurio Europos parlamentas apskritai nieko nežinojo apie derybas dėl TiSA. Tačiau 2014 metų vasarą Tarptautinės prekybos komitetas (INTA), sunerimęs, pasirodžius Wikileaks publikacijai, ėmė domėtis derybų procesu. Europos parlamento deputatei Vivianai Reding (Viviane Reding) buvo pavesta paruošti ataskaitą apie TiSA.

2015 metų sausio 13 dienos spaudos konferencijoje ji skundėsi dėl visiško derybų proceso neskaidrumo ir pabrėžė, kad skaidrumas yra pagrindinė sąlyga, ir, kad šiame procese būtina dalyvauti Europos parlamentui, socialiniams parteriams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Visgi 2015 metų kovą, spaudžiant visuomenei, ES narės oficialiai delegavo EK dalyvauti derybose dėl TiSA.

Derybos vyksta Ženevoje. Formaliai jos prasidėjo 2013 metų kovą. Įvyko jau 15 derybų raundų, sekantis numatomas 2016 metų vasarį. Šiems susitikimams paeiliui vadovauja JAV, ES ir Australija. Dabar po kiekvieno derybų raundo imta publikuoti memorandumus ir pranešimus žiniasklaidai, tačiau tai tik tušti popierėliai, neturintys jokio turinio.

Peržvelkime pagrindines TiSA savybes.

Pirma, TiSA numato, jog žaidimo taisykles paslaugų rinkoje, įsigaliojus susitarimui, nustatinės ne nacionalinės valstybės, o savotiški viršvalstybiniai institutai. Valstybės netenka teisės priiminėti bet kokius įstatymus ar norminius aktus, bloginančius verslo paslaugų sąlygas rinkoje.

Antra, TiSA numato kontroliuoti ne tik komercinių paslaugų rinką (transportas, turizmas, viešbučių verslas, ryšiai, buitinis aptarnavimas ir pan.), tačiau ir svarbiausias valstybines funkcijas. TiSA terminais tai – valstybinės paslaugos.

Trečia, TiSA numato, jog valstybė palaipsniui turi atsisakyti teikti gyventojams paslaugas, šią veiklos sritį perduodama privačiam verslui.

Čia leisiu sau šiek tiek nukrypti į šoną. Prijaukinus liaudį prie termino „valstybinės paslaugos“ (pirmasis žingsnis), tai vėliau jau galima žengti ir sekantį žingsnį: įteigti žmonėms, kad tos „paslaugos“ privalo būti mokamos. Tuomet trečiuoju žingsniu bus bandymas įteigti žmonėms, kad „paslaugas“ nebūtinai turi teikti valstybė, pigiau ir kokybiškiau tai atliks privatus verslas. Ir tada privatus verslas „efektyviai“ ims teikti gyventojams komunalines, medicinines, švietimo ir kitas paslaugas. Kas tai yra iš tikro, žinome visi.

Ketvirta, TiSA reikalauja visiškai atidaryti nacionalinę „paslaugų“ rinką, į kurią ateis TNK ir TNB. Galiausiai valstybė, kaip „bendrų visuomeninių interesų“ sfera, turi išnykti.

Ekspertai, studijavę TiSA derybų darbo dokumentus („nutekėjimas“ vyksta nežiūrint į visas pastangas išsaugoti slaptumą), pateikia tokias detales.

Pirmiausia TiSA panaikina socialines valstybės funkcijas (švietimas, sveikatos apsauga, komunalinės paslaugos), kurios pereis į viršnacionalinių struktūrų rankas. Po to bus likviduota valstybės galimybė reguliuoti ekonomikos finansinį sektorių.

Pradžioje, – tai draudimas ir bankai. Juos taip pat turi reguliuoti viršnacionaliniai organai. TiSA numato tolimesnį finansinių rinkų liberalizavimą (nors 2007-2009 metų krizė ir parodė, kad to daryti negalima).

Pagrindinė gręsiančios finansinės reformos (o bendrai – globalaus valdymo) dalis – grynųjų pinigų apyvartoje atsisakymas. Taip lengviau kontroliuoti piliečių „paslaugų vartojimą“. Neįtinkančius piliečius bus lengva atjungti nuo „paslaugų“ sistemos.

Pagaliau, didžiulis dėmesys skiriamas informacinių paslaugų sferai (MIP, Internetas, bibliotekos). TiSA numato griežtą gyventojų kontrolę, pasitelkus informacines komunikacijų technologijas, kurios leidžia nustatyti piliečių atitikimą standartams, kuriuos nustato viršnacionaliniai institutai (pasaulinė vyriausybė).

Susipažinus su dokumentais tampa aišku, jog kalba eina apie galutinį valdžios pasaulyje užgrobimo planą, kurį vykdo finansinė oligarchija, pinigų šeimininkai. Čia jau nebėra vietos tuščiai demagogijai apie „demokratiją“, „žmogaus teises“, „verslo socialinę atsakomybę“. Čia viskas griežta, konkretu, rimta, žingsnis po žingsnio einant numatyta kryptimi. Tai – galutinio perėjimo prie naujos pasaulinės tvarkos projektas – panašios į tą, kurią aprašė Džordžas Orvelas (George Orwell) romanuose „1984“ ir „Gyvulių ūkis“.

Pinigų šeimininkai skuba. Prekybos paslaugomis susitarimo pasirašymas numatytas 2020 metais, tačiau yra tikimybė, kad procesas bus forsuotas.

Parengė: Darius Dimbelis

Sarmatas.lt

0 881

Šiuolaikiniame pasaulyje daug prieštaravimų ir vienas iš jų yra tas, kad socialinis neteisingumas sparčiai didėja, o reakcija į jį iš šio neteisingumo objekto pusės praktiškai nulinė. Pavyzdžiui, per paskutinį dešimtmetį Anglijoje turtingieji tapo turtingesniais 67-iais procentais, o vargingieji vargingesniais 54-iais procentais. Dar daugiau – Anglijoje išleidžiama daugybė knygų, kuriose aprašomas socialinis karas, kurį viršūnės kariauja prieš apačias.

Šis karas yra visų pirma ekonominio pobūdžio. Pakanka pasižiūrėti į naujausią knygą Breadline Britain apie tai, kaip pagrindinė britų dirbančiųjų masė ir didžioji dalis vidurinės klasės nusirita į lygmenį, kuris pavadintas „breadline“ – duonos lygmeniu.

Tačiau šis karas yra ir idėjinio, psichoistorinio pobūdžio, kas pasireiškia nuosekliu žemutinių sluoksnių demonizavimu.

Ir vis dėlto jokios pastebimos reakcijos, jokio atsako į tai nesimato. Tai byloja apie tai, kad socialinė sistema funkcionuoja kažkaip ne taip, kaip ją įprato matyti savo laiku marksistai ir apskritai kairieji.

Pas mus, deja, nuo šeštojo dešimtmečio vidurio nustojo tyrinėti kapitalizmą, mes pradėjome perrašinėti iš pradžių komunistus, paskui socialistus, paskui kairiuosius liberalus, galiausiai nusiritome iki tokių neoliberalių vaikėzų kaip Hajekas ir Poperis, kuriais ir vadovavosi žmonės, kurie dešimtame dešimtmetyje išgrobstė valstybę.

Tuo tarpu septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje Vakaruose įvyko labai svarbūs pokyčiai: kairiųjų politinių jėgų socialinė bazė pradėjo nykti. Šį procesą paskatino rimti socialiniai pokyčiai Vakarų visuomenėje, kuriuos savo ruožtu sukėlė nauji techninio ekonominio vystymosi etapai. Ir, pagaliau, toji neoliberali revoliucija, o tiksliau – kontrrevoliucija, kuri atėjo su Tečer ir Reiganu ir kuri baigėsi pirmaisiais XXI amžiaus metais, rimtai pakirto kairiųjų politinių jėgų bazę.

Aš jau kalbėjau apie futuroarchaiką, kelią kuriai nutiesė liberalizmas. Tačiau pats liberalizmas matomai taps viena iš pirmųjų šios futuroarchaikos aukų.

Kai ji vadinama „naujaisiais viduramžiais“ ir „naujais tamsiaisiais laikais“ – tai metafora, nes iš tikrųjų ši futuroarchaika vystosi ant labai galingo aukštų technologijų pagrindo ir tame slypi mūsų dar nesuvoktas jos ypatumas.

Susiformavusi šiandien visuomenė – tai ne šiaip viduramžių bendruomenė, o kažkas dar neregėto istorijoje, be to, jos analizei reikia pasitelkti klasių nagrinėjimo metodus, nors dabar ji vystosi pagal klasinio sociumo irimo logiką.

Kai kalbame apie ateities strategiją, ji lyg ir nukreipta prieš kapitalizmą, tačiau esmė yra ta, kad šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio viršūnės pačios savo rankomis demontuoja kapitalistinę sistemą. Ir šia prasme tie demontuotojai atsiduria vienoje kompanijoje su jų griaunamos kapitalistinės sistemos kapitonais.

Kurti strategiją situacijoje, kai sistema žlunga, labai sudėtinga ir aš neturiu atsakymo į klausimą apie tai, kokia bus toji strategija. Tačiau tai, kad ji bus kairiosios pakraipos, man yra visiškai akivaizdus dalykas.

0 1003

Valstybėje valdžios skaičiuojama infliacija pateikiama kaip bene teisingiausiai apskaičiuotoji ir įvertinta. Plačiau susipažinti su infliacijos skaičiavimu galima čia: https://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija#Infliacijos_skai.C4.8Diavimo_metodika.
Įdomu tai, kad, cituoju: „Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos).“ Klausimas: kuris iš mūsų per metus nuperkame beveik tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų?
Aš asmeniškai nelaikau wikipedijos patikimiausiu informacijos šaltiniu, todėl pateikiu kitus, kur galima išsamiau susipažinti su infliacijos valstybėje apskaičiavimo reikalais:
http://osp.stat.gov.lt/documents/10180/382053/MetodikaVKI_20120928_DI169.pdf/5771961d-33c8-4da0-86c4-2433c81bd105

 
Reikia pripažinti, kad pati skaičiavimo metodika nėra itin paprasta, ji reikalauja bent minimalaus matematikos ir statistikos išmanymo, ypač, jei dar norime įvertinti atskirų prekių ar jų grupių įtaką į galutinę prekių krepšelio kainą. Toks įvertinimas turi prasmės, nes, pavyzdžiui, vienos kasdien nuperkamos prekės mažas pabrangimas per metus sudarys didesnę krepšelio išlaidų dalį nei kitos prekės, perkamos tik kartą ar du per metus, ženklus pabrangimas.
Kiek paprasčiau apie infliaciją rašoma čia:
https://www.ecb.europa.eu/ecb/educational/hicp/html/index.lt.html

 
O ši nuoroda į asmeninės infliacijos skaičiuoklę kažkodėl neveikia. Pripažinkim, kiekvieną asmeniškai labiau domina jo paties piniginės reikalai. Ir, matyt, tokia skaičiuoklė būtų parodžiusi, kiek nesutampa bendra, oficiali infliacija su žmogaus asmenine. Galbūt todėl ši skaičiuoklė ir neveikia. O gal priežastys yra kitos?
http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/asmenines-infliacijos-skaiciuokle/
http://www.stat.gov.lt/lt/vki

 
Pasaulyje yra organizacijų, nepasitikinčių oficialiais infliacijos skaičiavimais ir skaičiuojančių infliaciją savaip. Vieną to priežasčių pateikiau aukščiau – kuris iš paprastų piliečių per metus perka apie tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų? Daugeliu atvejų žmogaus prekių krepšelį tesudaro nuo keliolikos iki keliasdešimties prekių ir paslaugų. Alternatyvūs infliacijos skaičiuotojai teigia, kad tikra infliacija už oficialiąją didesnė bent du-tris kartus.
http://www.shadowstats.com/alternate_data/inflation-charts

 
Susidomėjęs infliacijos klausimu jau trečius metus kaupiu savo duomenis apie savo vartojamų prekių krepšelį. Surinkti duomenys už 2014-us ir 2015-us metus leidžia daryti kai kurias apytiksles išvadas. Nepretenduoju į visišką tikslumą, nes ne kiekvieną kartą nusipirkto pvz. duonos kepalo kainą įtraukdavau į duomenis, ypač pradžioje, 2014-ais, kol įsivažiavau į duomenų rinkimą skaičiavimams. Antra, nevertinau nuperkamų prekių per metus kiekio. Infliacijos skaičiavimą dariau taip: tarkim, dešimt kartų pirkau duonos, sumavau visas duonos pirkimų kainas ir jas padalinau iš dešimties, t.y., iš duomenų kiekio,kiek kartų pirkau duoną ir išsisaugojau duomenis. Tokiu principu 2014-ais ir 2015-ais metais suskaičiuotas vidutines duonos kainas palyginu 2014-ų metų kainą prilygindamas šimtui procentų ir pagal proporciją suskaičiuodamas, kiek procentų didesnė ar mažesnė buvo 2015-ais metais pirktos duonos vidutinė kaina.

 
Mano prekių krepšelį, kurio kainų pokytį 2015-ais stebėjau lyginant su 2014-ais, sudarė 21 prekė ir paslauga. Į krepšelį įėjo maisto produktai, kaip duona, konkretūs vaisiai ir daržovės, higienos prekės, kaip šampūnas, skutimosi reikmenys, komunalinės išlaidos,kaip vanduo, elektra, dujos, išlaidos automobilio kurui ir kt. Per 2015 metus 11 pozicijų pabrango, 10 atpigo. Tas pats mano asmeninis konkrečių prekių krepšelis, norint jį visą supirkti perkant po vieną prekę ar paslaugą, tapo brangesnis 15.5 proc., 2015-us lyginant su 2014-ais. Kaip minėjau, duomenys nėra tikslūs ir pati mano skaičiavimo metodika neatitinka oficialiosios. Tačiau gautas bendras krepšelio pabrangimas pilnai sutampa su visuomenėje sklandžiusiomis kalbomis, esą daugelis prekių ir paslaugų pardavėjų, belaukdami euro, pakėlė kainas bent dešimt ar daugiau procentų. 2015-ais surinkau daugiau ir detalesnių duomenų, ketinu šį darbą daryti ir 2016-ais. Tikiuosi, kad 2016-ų metų asmeninės infliacijos palyginimas su 2015-ų bus išsamesnis ir tikslesnis.

 
Taigi, ar reali valdžios skaičiuojama ir visuomenei ištransliuojama infliacija? Manau, kad taip, jei skaičiuojame pagal jų metodiką, pagal jų pasiūlytas prielaidas ir taisykles, neginčydami pradinių prielaidų teisingumo skaičiavimams pagrįsti. Bet ar valdžios siūloma metodika ir prielaidos dėl jos teisingumo turi realų ryšį su kiekvieno iš mūsų asmenine pinigine, vertinant vien tai, kad retas tautietis perka beveik tūkstantį skirtingų prekių ir paslaugų? Manau, kad valdžios apskaičiuota ir pateikta infliacija su kiekvieno mūsų asmenine pinigine bei asmenine infliacija turi mažai bendro.
Mindaugas Vilkis