Ekonomika

0 805

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.

0 1207

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 1227

Rugpjūčio 6 d., sekmadienį, Kaune įvyko neformalios bendraminčių grupės inicijuotas marksistinis seminaras klausimu, kas yra proletariatas. Siekta žengti vieną pirmųjų, nors ir kuklių, žingsnių, norint mūsuose populiarinti marksizmo idėjas, neabejingų šalies likimui ir už sisteminės politikos rėmų išeinančių žmonių tarpe paskatinti diskusijas esminiais viešpataujančios visuomenės santvarkos klausimais. Perskaitytas pranešimas, kurį sekė apie porą valandų trūkusi diskusija. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

Mūsų laikais, kuomet, greta besitęsiančių naujausiųjų mokslinių-techninių revoliucijų žlugus Tarybų Sąjungai ir komunizmo idėjai bei pačiam marksizmui, kaip mokslinei pasaulėžiūrai ir metodologijai, tapus visišku ideologiniu tabu, klausimas dėl to, kas yra proletariatas, įgyja naują svarbą.

Ypač turint omeny, kad vadinamojo civilizuotojo pasaulio šalių, gyvenamų „auksinio milijardo“ atstovų, į kuriuos ne itin vykusiai bando lygiuotis Lietuva, kontekste, plačiai pasklidusi pažiūra, esą jokio proletariato šiandien nebėra, kad Marksas klydęs, mat proletariatas taip ir nenuskurdęs, o revoliucija neįvykusi. Šitai papildo frazės apie „gerovės“, perteklinio vartojimo ar „informacinę“ visuomenę kapitalizme, kuriai esant klasinė kova tariamai „išnykusi“, tad ir pats marksizmas netekęs savojo aktualumo.

Išgirsti tenka net ir tokių teiginių, esą klasinio susiskirstymo apskritai nebesą dėl vadinamojo socialinio mobilumo, o proletariatą ir buržuaziją – klases, apie kurias daugiausiai šnekėjo Marksas ir Engelsas – pakeitusi daugmaž vienalytė „vidurinioji klasė“. Tokia oficiozinė „išmintis“ akademikų, lyg papūgos kartojančių L. Kolokovskio bei kitų antikomunistinių autorių klišes, nukreiptas prieš Marksą ir marksizmą.

Atrodytų, klausimo apie proletariato esti tik saujelės fanatikų galvose užsilikusio atavizmo, neturinčio nieko bendro su 21-ojo amžiaus socialinėmis-ekonominėmis realijomis, su kasdieniu šiandienos gyvenimu. Bet ar tikrai yra taip? Neatsakysime į šį klausimą, nežinodami, ką dar prieš pusantro šimtmečio kalbėjo marksizmo klasikai ir nepamėginę sugretinti jų pamatinių išvadų su dabarties pasaulio realijomis.

Tad kas yra tas proletariatas? Tai – klasė samdomųjų darbininkų, kurių pats išgyvenimas priklausąs nuo (ne) sugebėjimo rinkoje parduoti vienintelę turimą prekę – savo darbo jėgą. Ši jėga parduodama kapitalistui – privačiam savininkui, kurio sukaupiamų turtų šaltinis ji ir yra.

Kaip suprasti? Kiekvienas būsime girdėję pasakas apie kūrybišką, inovatyvų ir visokį kitokį verslą, esą kuriantį vertę, sąžiningai ją realizuojantį rinkoje ir tuo būdu dosniai apdovanojantį privatųjį savininką, tariamą visų kuriamų materialinių ar intelektualinių gėrybių autorių. Bet tai ir yra tik pasaka. Supratę, kodėl tai pasaka, aiškiau suprasime ir tai, kas yra proletariatas.

Štai dar A. Smitas, vienas žymiausių klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovų ir didžiausių dabarties kapitalizmo apologetų numylėtinių, knygos „Tautų turtas“ autorius, nurodė, kad būtent darbas sudaro žmonių visuomenėje naudojamų turtų šaltinį. Tuo pačiu jis pripažino ir tai, kad privatusis savininkas, t. y. kapitalistas, pats nedirbdamas, galįs gauti labai ir labai solidų pelną. Tačiau į tai, koks šio pelno šaltinis, nei jis, nei faktiniu jo darbų tesėju buvęs D. Rikardas, išsamaus atsakymo nedavė – jiems pakako žinoti, kokius ekonominius stebuklus galįs kurti kapitalizmas, savo laisvai samdomos darbo jėgos sistema smarkiai pralenkęs ligtolinį feodalinį gamybos būdą, paremtą palyginus nenašiu baudžiauninkų darbu.

Būtent aukščiau minėtojo klausimo išsprendime slypi vienas didžiausių Markso, kaip ekonomisto, nuopelnų. Jis ėjo toliau nuo ten, kur Smitas su Rikardu sustojo, atskleisdamas elementarią tiesą, kad vertė, kurią kuria ir daiktuose įkūnija gyvas darbas, neatsirasdama iš niekur ir pačiam kapitalistui nedirbant, yra kuriama pačių samdomųjų darbininkų, proletarų.

Kol jiems atseikėjama vos tokia dalis gėrybių, už kurią būtų įmanoma išgyventi, palaikant savo fizinį egzistavimą ir toliau dauginantis, didžiąją dalį, visą vertę, kurią savo darbu proletaras prideda prie buvusių žaliavų, pasisavina kapitalistas, kurio tikslas – išspausti kaip tik įmanoma didesnį pelną, mažinant darbo proceso kaštus.

O samdomojo darbininko darbo užmokestis – tai ne pasidalijimas šiuo pelnu, kaip mums dažniausiai siūloma manyti, o tiktai vienas iš eilės gamybos kaštų, kaip darbo įrankių ir žaliavos supirkimas, kuras ir t. t. Kuo mažesnė dalis mokama darbininkui, tuo didesnis kapitalisto pelnas. Kuo labiau lobsta kapitalistas, tuo smarkiau skursta darbininkas. Tuo būdu atsiskleidžia pagrindinis moderniųjų kapitalistinių visuomenių, kurių pagrindą ir sudaro darbo bei kapitalo santykis, prieštaravimas.

Pats darbas, kuriuo kuriamos gausios pragyvenimo reikmės bei kitos gėrybės, kapitalizmo sąlygomis pačia savo esme visuomeninis, masinis, įtraukiantis didžiules samdomųjų darbininkų minias, tačiau viešpataujanti nuosavybės forma – privati – atitinkamai pasisavinama ir vertė.

Šiame santykyje darbas – visų gėrybių kūrėjas, o kapitalas, kaip susikaupęs negyvas darbas, kapitalistų klasės pavidalu – parazitas, lyg vampyras siurbiąs savo aukos kraują, ją pavergdamas ir išnaudodamas, bet negalįs be jos išgyventi. Tuo tarpu vampyro auka, t. y. žmogus, patsai gyvasis darbas, be savo kraujo siurbėjo, be kapitalisto, galįs ne tik gyventi, bet ir suklestėti, nusimetęs ekonominio išnaudojimo ir jo iškreipiamų socialinių, moralinių santykių jungą.

Numesti šį jungą – ne dalinai, laipsniškai pagerinti proletaro padėtį privatųjį savininką aptarnaujančio samdomojo darbo sistemoje – bet panaikinti pačią sistemą, privatinę nuosavybės formą pakeičiant visuomenine, tuo būdu išsprendžiant prieštaravimą gamybinių jėgų, paties darbo, ir gamybinių santykių, kuriančių parazitą kapitalo pavidalu.

Šitai Marksas paprastai paaiškino dar paskaitoje dešimtį metų prieš 1857-aisiais išeinant 1-ajam jo svarbiausiojo veikalo, „Kapitalo“, tomui, šiandien žinomoje „Samdomojo darbo ir kapitalo“ pavadinimu, moksliškai pagrįsdamas ypatingą proletariato, kaip kapitalizmo pagimdytos ir jam duobę iškasiančios klasės, istorinę misiją.

Kokia toji misija, išsprendžiant aukščiau minėtąjį prieštaravimą, unikali, nesunku suprasti, istoriškai palyginus proletariato ir buržuazijos padėtį.

Antai pastaroji, iki didžiųjų vakarų Europos buržuazinių revoliucijų, kad ir nebūdama valdančiąja visuomenės klase ir stodama opozicijon viešpatavusios feodalų aristokratijos atžvilgiu, vis dėlto pati buvo „ne pėsčia“, vis didindama savuosius turtus ir konkurencija keisdama kraujo aristokratiją į pinigo aristokratija.

Nuversdama feodalus, kaip kad 1789 m. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje, buržuazija, apie save mobilizavusi plačiausias liaudies mases – valstiečius, amatininkus, o taip pat ir to, ką vadinama proletariatu, užuomazgas – netgi išlaisvinusias jas nuo baudžiavos jungo, pati tapo valdančiąja klase, kaip ir aristokratija, vieną išnaudojimo formą pakeisdama kita – nors ir pažangesne, paviršiuje labiau „civilizuota“.

Kas revoliucinga, greitai tapo reakcinga, nes šios klasės revoliucingumo būta riboto – buržuazija pati virto savo kuriamos visuomenės daugumos interesams priešinga išnaudotojų mažuma. Feodalų valdžią pakeitusi buržuazinė demokratija, skelbusi laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, pasirodė esanti laisve išnaudoti, lygybe konkuruoti ir „brolybe“ piniguose.

Visai kitaip su proletariatu – ir šitai lemia pati jo, kaip socialinės klasės, prigimtis. Mat buržuazija iškilo, įgydama turtus, sukrautus jai svetimu darbu; tuo tarpu proletariatas, pats nebūdamas jokių gamybos priemonių savininku, turėdamas tik savo darbo jėgą, fizinę ar protinę, eidamas prieš buržuaziją, kaip šioji kadaise ėjo prieš feodalus, eina prieš patį žmogaus išnaudojimą apskritai. Proletariatas pats dirba, o ne gyvena iš svetimų syvų. Todėl proletariatas, kaip viešpataujančioji klasė, reikšiąs ne ką kita, kaip pačių dirbančiųjų įsigalėjimą, ne vienos išnaudojimo formos pakeitimą kita, bet paties išnaudojimo, kaip tokio, panaikinimą.

Todėl proletariato revoliucingumas – ne ribotas, o visiškas ir galutinis, galįs nuvesti į visišką išsivadavimą nuo bet kokio išnaudojimo ar priespaudos, kurį numato komunizmas. Todėl komunizmo reikalas, kaip dar jaunystėje rašė Engelsas, būdamas galutiniu proletariato, kaip klasės, kovos reikalu, tuo pačiu yra ir visos žmonijos reikalas.

Šį reikalą, šią istorinę misiją, proletariatas galįs įsisąmoninti tik pats suvokdamas save, t. y. įsisąmoninant bendruosius samdomojo darbo ekonominius interesus, organizuojantis į klasę ekonominės kovos, dažniausiai vykdomos profsąjungų pavidalu, keliu. Po vieną bejėgiai, kartu proletarai galingi. Ekonominiai reikalai, tuo tarpu, parengia dirvą, praktiką ir tuo pačiu sąmonę, politinei bei idėjinei kovai, proletariatui organizuojantis ne tik kaip ekonominei grupei, bet ir politinei jėgai.

Tokia yra, bendrai imant, teorinė proletariato, kaip samdomojo darbo klasės, moderniųjų visuomenių gėrybių kūrėjo, samprata, kokią ją duoda marksizmas. Lieka klausimas, koks šito sąryšis su dabarties pasauliu? Ar tai iš viso aktualu? Ar viskas, kas čia kalbėta, tik naivios fantazijos, nepamatuoti svaičiojimai?

Viską pasako faktai ir socialinė-istorinė praktika. Kapitalizmas jau 20-ame amžiuje buvo žymiai pakitęs nuo to, kurį savu laiku išnagrinėjo Marksas su Engelsu. Ką bekalbėti apie šiandieną. Tačiau pagrindinė Markso prognozė, būtent, pačios prarajos tarp darbo ir kapitalo, gilėjimas, įvyko, tik kiek kitaip, nei buvo pradžioje numatyta.

Antai 19-ojo amžiaus viduryje marksizmo kūrėjai numanė kapitalistinę gamybą daugmaž tolygiai besivystysiančią visose civilizuotuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje šalyje skyrium susiformuojant vis gausesnėms proletariato minioms – šios, suvokusios bendrus savo reikalus, susivienysiančios ir nuversiančios kapitalistus Tuo būdu įvyksianti tarptautiniu mastu proletariato revoliucija, vesianti į socializmą ir komunizmą.

Tikra tiesa, kad ši prognozė nepasitvirtino. Dargi dalis buvusiųjų proletarų vakarų šalyse santykinai pralobę, įgiję saugią socialinę padėtį, nekeisdami santvarkos ir tapę gan patikimu kapitalizmo, visos buržuazinės visuomenės, ramsčiu. Šitai ėmė ryškėti dar praėjusiojo amžiaus pradžioje, o galutinai išsiskleidė vėlyvojo pokario metais.

Bet šitai nereiškia, kad Marksas ir Engelsas būtų klydę pagrindiniais savo teiginiais apie pačios kapitalistinė sistemos esmę. Jie klydo, galime sakyti, tiktai tuo, jog pažino savo meto kapitalizmą ir nenumatė, o gal ir negalėjo pilnai numatyti, jo metamorfozių, kuriose, visgi, keičiasi pavidalai, bet ne pati esmė.

Jau 20-ojo amžiaus pradžioje Leninas, vienas žymiausių, bet mūsuose itin bjauriai apšmeižtas marksistas, nuoseklus marksizmo, kaip Markso ir Engelso mokslinės teorijos, tęsėjas, priėjo išvados, kad kapitalizmas įžengęs į tada dar naują, kokybiškai ypatingą vystymosi fazę – imperializmą.

Šito esmę nusakyti galime taip: pagal Markso prognozes ir toliau augus kapitalo koncentracijai, laisvąją konkurenciją keitė monopolijos, įsigalėdamos valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu; darbo ir kapitalo, išnaudojamojo ir išnaudotojo prieštaravimas, buvęs daugmaž vietiniu santykiu, įgauna globalias apimtis, imant išvežti kapitalą į „atsilikusias“ kolonijines ir pusiau kolonijines šalis, jose randant pigesnės darbo jėgos rezervus.

Pasėkoje išryškėja būtent ekonominio ir politinio vystymosi netolygumas, klasių ir individų socialinę nelygybę išplečiant ir į ištisų šalių bei žemynų nelygybę. Galingosios valstybės, monopolininkų grupių centrai, pavergdamos kolonijas ir pusiau kolonijas, jų sąskaita darosi milžiniškus viršpelnius, kurių dėka tampa įmanoma pagerinti pragyvenimo sąlygas nemenkai daliai vietinių darbininkų, juos „paperkant“ ir perdirbant iš stichiškai revoliucingų proletarų į klusnų žemutinį miesčionijos sluoksnį.

Susiformuoja savotiška pasaulinė imperialistinio kapitalizmo piramidė, kurioje vienos šalys, Lenino įvardytos „valstybėmis-rentininkėmis“, sėdi viršūnėje, o kitos dūsta apačioje. Eilė, tuo tarpu, randasi viduriuke ir laviruoja, siekdamos kaip galima labiau įsiteigti valdytojams.

Todėl ir revoliucija, anot Lenino, tapusi įmanoma ir realia ne visur iš karto, ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o, priešingai, labiausiai pavergtuose kraštuose, galimai net viename iš jų, su sąlyga, kad ši šalis, arba jų grupė, būtų pajėgti išsilaikyti prieš milžinišką tarptautinį spaudimą, apsirūpinti ekonomiškai ir tapti tarptautiniu revoliucijos centru.

Tokią prielaidą patvirtino Tarybų Sąjungos susikūrimas. Bet kas mums aktualiausia čia ir dabar, kalbant minėtuoju reikalu dėl proletariato, yra šalių tarpusavio nelygybė. Tai ir yra šiuolaikinio, 21-ojo amžiaus kapitalizmo, esmė: iš tiesų Vakaruose, nors ir su kai kuriais nesklandumais bei neišnykstančiomis skurdo ir vargo piktžaizdėmis, vis dėlto egzistuoja santykinai aprūpintos, stabilios „vartotojų“ visuomenės, kuriose pats proletariatas, nesudarydamas visuomenės daugumos, lieka pasyvus ir turįs mažai ką bendro su Markso vizijomis.

Tačiau globaliu mastu – o kapitalizmas ir yra globalus, o norėdami pažinti bet kurią sistemą, tyrinėti turime jos visumą – nelygybė yra kaip niekada didelė. Antai 1% žemės gyventojų valdo daugiau turto, už likusius 99% žmonių; vos 6 asmenys sukaupę daugiau, kaip 3,6 mlrd., t. y. pusė visos žmonijos kartu sudėjus. Tuo tarpu nelygybė tarp galingųjų šalių ir jiems pavaldžių, Markso ir Engelso laikais buvusi lygi santykiui 3:1, 20-ojo amžiaus gale atitiko santykį 74:1. Dargi 88% pasaulio milijonierių bazuojasi didžiosiose valstybėse, iš jų 46% – JAV.

Badas, skurdas, karai ir kitoks nepriteklius, tuo tarpu, kuo toliau, tuo labiau darosi likusio pasaulio, neįeinančio į „gražius ir pūkuotus“ Vakarus, pralobusius jo išnaudojimo sąskaita, kasdienybe. Šių faktų šviesoje kalbėti, neva tai „Marksas klydo“, o kapitalizmas atnešęs gerovę ir klestėjimą, mažų mažiausiai kvaila. Daugiausiai – nesąžininga ir stačiai niekšiška.

Proletariatas, gyvenąs iš savo darbo jėgos pardavimo, gaminąs visuomenės gėrybes ir sukraunąs turtus kapitalistams, neabejotinai egzistuoja ir šiandien. Visame pasaulyje – nuo plantacijų Afrikoje, Indijoje ar Lotynų Amerikoje, iki sandėlių bei gamyklų Kinijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Reikalas tas, kad vietomis jis yra pasikeitęs. O šie pokyčiai vienaip ar priklauso nuo to, kokią padėtį aukščiau minėtoje piramidėje užima konkreti šalis. Štai čia ir verta iškelti klausimą – ką turime Lietuvoje? Aišku, kad mūsuose nuo 1990 m. restauruotas kapitalizmas, po naiviais laisvės ir nepriklausomybės šūkiais atnešė krūvas negandų didelei daliai lietuvių liaudies – šitai byloja milžiniški socialinės nelygybės rodikliai ir kone 30% ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių mūsų tautiečių.

Tačiau kalbėti apie proletariatą čia ne taip jau paprasta. Visų pirma, žemės ūkis ir pramonė, nepaprastai išaugusios tarybinės socializmo statybos laikotarpiu, patyrė didžiulį ir visokeriopą nuosmukį. Išnykusios darbo vietos, be kita ko, paskatino milžiniškas emigracijos bangas, kuriose daugiau kaip 50% ekonominių pabėgėlių sudaro jaunimas.

Likusiųjų tarpe, be gausėjančių vos galą su galu tesuduriančių pensininkų būrių, esti gan plačios kastos valstybinių biurokratų ir tranų, gyvenančių iš valstybinio biudžeto ir europinių pinigų, o taip pat ir didmiesčiuose susikoncentravusio, santykinį stabilumą pasiekusio ir visiškai nupilietinto, nupolitinto ir nužmoginto, „ofisų planktono“, sluoksnio.

Pati Lietuva, kaip valstybė, turėdama abejotinas ekonomines bei demografines ateities perspektyvas, pasaulinėje imperializmo piramidėje užimdama daugmaž vidutinę padėtį, iš vienos pusės, gaudama išorinių injekcijų ir tuo būdu išsilaikydama, kita vertus, palyginti pigiai atiduoda Vakarams savo darbo jėgą, taip prarasdama didžiąją dalį suvereniteto likučių ir, dėl savo parazitiškumo turėdama valstybės-rentininkės požymių, lieka savotiškai privilegijuota vakarų Europos kapitalo kolonija.

Proletariatas, kokį jį turime, ir gyvena šioje socialinėje bei politinėje pelkėje, sudarydamas toli gražu ne absoliučią visuomenės daugumą, bet visgi nemenką jos dalį. Šimtai tūkstančiai žmonių, kvalifikuoti dirbdami už minimalų darbo užmokestį, ką bekalbėti apie nekvalifikuotąją darbo jėgą, tiek prekybiniame sektoriuje, tiek infrastruktūroje, tiek mūsų šalies gamybinio sektoriaus liekanose, sudaro proletariatą, tarp kurio ir buržuazijos, kaip visur ir visada, esti vienokių bei kitokių tarpsluoksnių, antai smulkaus biznio, biurokratijos, inteligentijos ir t. t. atstovų.

Be to, kad Lietuvoje proletariatas, o ir darbo žmonės apskritai, praktiškai neorganizuoti, nevedantys žymesnės ekonominės kovos, ką bekalbėti apie politinę, mums, kaip pretenduojantiems tapti jo atstovais, t. y. susipratusiems darbo žmonėms ir pažangiajai inteligentijai, kyla itin svarbus uždavinys, kurio, prisipažįstu, pats ne tik, kad nesu atlikęs, bet dargi ir deramai nepradėjęs.

Tai yra: būtinybė nuodugniai ištyrinėti mūsų šalies ekonomines realijas, nuo detalių ir smulkmenų, iki jų sudaromo plataus bendro vaizdo, tiksliai nustatant ne tik, kas mūsuose sudaro proletariatą, kaip potencialiai revoliucingiausią visuomenės dalį, bet ir tuos elementus, kurie galėtų, kad ir tolimos ateities perspektyvoje, tapti sąjungininkais, anksčiau ar vėliau įsibėgėjus kovai prieš kol kas ramiai sau lėbaujančią lietuviškojo elito „grietinėlę“.

Toks didelis mokslinis darbas, neabejotinai pareikalausiąs ne tik teorinių ir analitinių gebėjimų bei įžvalgų, bet ir gausaus empirinės medžiagos surinkimo, turėtų būti laikomas vienu opiausiųjų Lietuvos marksistų uždavinių, kurio neatlikę vargiai pajėgsime suformuluoti aiškią ir konkrečią, žmonėms suprantamą programą, ką bekalbėti apie tapimą politine jėga.

Tuo tarpu sėkmingas šio uždavinio įvykdymas neabejotinai būsiąs rimtu žingsniu link to sąmoningumo, be kurio proletariatas lieka bejėgiu moliu kapitalistų rankose, o su kuriuo jis tampa didžiule socialine, politine ir moraline jėga. Tikiuosi, jog šitai mes pasieksime.

 Parengė: K. Voiška.

Rekomenduojamas video apie tai kas yra proletariatas.

0 1326

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

0 1484
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

0 1295

Šalyje veikiantys skandinavų bankai skelbia apie milžiniškus pusmečio pelnus, kuriuos jiems sunešė augantys paskolų portfeliai ir jų aptarnavimo mokesčiai. Dešimtis milijonų bankai „užsikala“ ir už paslaugas, kurios anksčiau būdavo nemokamos.

„Swedbank“ Lietuvoje pirmą šių metų pusmetį uždirbo 56 mln. eurų grynojo pelno – 21 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Pranešama, kad pelno augimui didžiausios įtakos turėjo išaugusios banko pajamos.

Palyginti su pernai, per 2017 m. pirmąjį pusmetį „Swedbank“ pajamos išaugo 14 proc. ir siekė 105 mln. eurų. Iš palūkanų bankas per šešis mėnesius gavo 57 mln. eurų, o grynosios komisinių pajamos siekė 40 mln. eurų.

„Swedbank“ Lietuvoje paskolų portfelis išaugo 3 proc. (127 mln. eurų), palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m. Bendras paskolų portfelis birželio pabaigoje sudarė 4,7 mlrd. eurų. Indėlių portfelis išaugo 6 procentais ir antrojo ketvirčio pabaigoje siekė 6 mlrd. eurų.

SEB bankas šį pusmetį uždirbo 41,7 mln. eurų neaudituoto grynojo pelno – 7 proc. mažiau negu tuo pačiu laikotarpiu pernai. Įtakos tam turėjo 2016 m. gautos vienkartinio pobūdžio pajamos už „VISA Europe Limited“ akcijų pardavimą. Visa SEB banko grupė Lietuvoje 2017 m. pirmąjį pusmetį gavo 83,9 mln. eurų pajamų.

SEB banko grupės paskolų ir lizingo portfelis per metus nuo 2016 m. birželio išaugo 0,5 mlrd. eurų ir siekia 5,6 mlrd. eurų. Indėlių portfelis padidėjo 5 proc. ir siekia 5,1 mlrd. eurų.

Norvegų kapitalo DNB banko grupės Lietuvoje neaudituotas grynasis pelnas šį pusmetį siekė 21,6 mln. eurų – tai net 54 proc. daugiau nei atitinkamu metu pernai, kai buvo uždirbta 14 mln. eurų. DNB banko Lietuvoje grynosios palūkanų pajamos sudarė 33 mln. eurų, lėšų už paslaugas ir komisinių gauta 16,4 mln. eurų – 2,4 mln. eurų daugiau, negu buvo gauta pernai pirmą pusmetį. DNB banko paskolų portfelio vertė liko tokia pat, kaip ir pernai – 2,8 mlrd. eurų, o indėlių portfelis padidėjo 10 proc. – nuo 2,3 iki 2,5 mlrd. eurų.

Stasys JAKELIŪNAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas:

– Kokie aitvarai neša skandinavų bankams tokius didelius pelnus?

– Vienas iš veiksnių iš tiesų yra paskolų teikimas. Bankų paskolų portfelis merdėjo beveik dešimtmetį, o praėjusiais metais prasidėjo augimas ir dabar jis tęsiasi. Ar jis ne per didelis ir kuo tai gali baigtis – atskiri klausimai. Gali būti paskolų atsigavimas, tik nepageidautina, kad jis smarkiai viršytų mūsų ekonomikos augimą, kuris siekia per metus 2,5-3 procentus. O paskolų portfelis jau pradėjo augti sparčiau ir po kurio laiko visko gali būti… Matome, kaip sparčiai kyla nekilnojamojo turto kainos. Lietuvos bankas jau kalba apie galimą šios rinkos perkaitimą ateityje. Rizikai augant tikėtina, kad griežtins skolinimo sąlygas, reguliuos kitus parametrus, kurie slopintų paskolų portfelio augimą. O tai gali sumažinti bankų pajamas, atitinkamai ir pelną. Bet kol kas nematau, kad bankų sektoriuje būtų kokia nors rizika.

– Nemažą dalį pelno bankai susižėrė ir teikdami paslaugas, kurios nuolat brangsta, o Lietuvos bankas atsisako įkainių reguliavimo. Kodėl niekas nedrįsta tramdyti bankų apetitų?

– Jeigu prasideda lupikavimas, reaguojama – Lietuvos bankas inicijavo vadinamąjį banko paslaugų krepšelį, tai atpigino gyventojams naudojimąsi elektronine bankininkyste. Bet iš esmės akivaizdu, kad bankai suinteresuoti mažinti savo išlaidas, o su elektronine bankininkyste sąnaudų patiria mažiau, todėl ir privertė žmones ja naudotis. Tada mažina skyrius regionuose, mažėja sąnaudos, o tai vėlgi augina pelningumą.

– Kas dar taip gali „optimizuotis“, kad iš 105 mln. eurų pajamų pusė eina į pelną?

– Manau, čia reikėtų giliau paanalizuoti, kaip išlaidos paskirstytos pagal paslaugų rūšis. Akivaizdu, kad 50 proc. pelningumas didelis, ir jeigu tokia situacija tęsis, rinkoje neabejotinai turėtų atsirasti daugiau paslaugų teikėjų, siekiančių uždirbti panašų pelną. Lietuvos bankas tai supranta ir neprieštarauja, kad būtų daugiau alternatyvų, tuomet pasirinkimas būtų didesnis ir kainos sumažėtų.

– Vadinasi, pripažįstama, kad konkurencijos vis dėlto nėra?

– Kol kas bankai dominuoja. Realiausia alternatyva yra kredito unijos, bet kol kas ten aibė problemų, susijusių ir su kapitalu, ir su priežiūra. Mūsų Biudžeto ir finansų komitetas stebi situaciją, kaip vyksta jų reforma, šiek tiek stengiamės padėti sutvarkyti tą sistemą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
„Swedbank“ Lietuvoje gresia bauda

Komerciniam bankui „Swedbank“ gresia bauda, jeigu jis nesilaikys įsipareigojimų galimoms konkurencijos problemoms išspręsti, ketvirtadienį skelbia Konkurencijos taryba. Ši žinyba kviečia suinteresuotus asmenis pateikti argumentuotas nuomones dėl banko siūlomų įsipareigojimų. Jų nesilaikant bankui gali būti skirta iki 5 proc. vidutinių dienos pajamų dydžio bauda.

Konkurencijos taryba 2016 m. gruodžio 20 d. pradėjo tyrimą dėl „Swedbank“ veiksmų, įtarusi, kad ši kredito įstaiga galimai piktnaudžiauja dominuojama padėtimi, ribodama konkurenciją teikiant mokėjimų surinkimo elektroninėje prekyboje paslaugas.

Įtariama, kad numatęs papildomą sąlygą „Bank link“ paslaugos teikimo sutartyje „Swedbank“ apribojo vienos bendrovės galimybes banko klientams teikti naują mokėjimų surinkimo – mokėjimo inicijavimo – paslaugą. Toji galimą konkurencijos ribojimą patyrusi bendrovė teikia mokėjimų surinkimo elektroninės prekybos srityje paslaugas.

Siekdamas pašalinti galimas konkurencijos problemas, „Swedbank“ pasiūlė Konkurencijos tarybai prisiimti įsipareigojimus. Bankas, be kita ko, įsipareigoja inicijuoti ne tik su minėta bendrove, bet ir su kitais ūkio subjektais sudarytų „Bank link“ paslaugos teikimo sutarčių reikiamus pakeitimus.

Jeigu Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų pagrįstas nuomones, pripažins, kad „Swedbank“ pasiūlyti įsipareigojimai yra tinkami ir pakankami įtariamam konkurencijos teisės pažeidimui pašalinti, ji gali nutraukti tyrimą.

Už prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymą ūkio subjektams gali būti skiriama piniginė bauda už kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną iki 5 proc. vidutinių dienos bendrųjų pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Kaip ELTA jau skelbė, 2016 metais „Swedbank“ Lietuvoje bendrosios pajamos siekė 196 mln. eurų.

Respublika

0 1115

Kol lietuviai dar pratinasi prie naujai priimto „lankstaus“ Darbo kodekso, nei viešai protestuodami, nei kitaip kovodami, o lenkdami nugaras, arba bėgdami į užjūrius „geresnių“ ponų ieškoti, Serbijoje veikiančios „Fiat“ automobilių gamyklos darbininkai demonstruoja tikro kovingumo ir klasinio proletariato solidarumo pavyzdį visai Europai. Kas gi ten vyksta?

 

Ketvirtame didžiausiame Serbijos mieste, Kragujevace, stovi FIAT kompanijos automobilių „Kraisler“ (Chrysler) gamykla, kurioje sunkiomis sąlygomis dirba daugiau kaip 2000 darbininkų. Vis sunkėjantis darbo krūvis, atleidus eilę darbuotojų siekiant palaikyti ankstesnį gamybos našumą, neapmokami viršvalandžiai ir niekaip nekompensuojamos kelionės į darbo vietą naktinės pamainos metu, kuriuo neveikia miesto viešasis transportas. Už įtemptą triūsą – ubagiškas 2 eurų į valandą darbo užmokestis, „ariant“ po 10 val. į dieną, penkias dienas per savaitę (neskaitant neapmokamų viršvalandžių).

 

Tokios yra sąlygos Kragujevaco automobilių gamyklos darbininkams. Negana to, prastėjanti šalies ekonominė padėtis, brangstančios pragyvenimo kainos – visa tai prisideda prie ir taip išnaudojamų darbo žmonių skurdinimo. Dažnu atveju nelieka kitų alternatyvų, kaip emigruoti, žudytis – arba iš vien kovoti už geresnį gyvenimą.

 

Būtent pastarąjį variantą renkasi susipratę FIAT gamyklos darbininkai – 90% jų susivienijo po kovingųjų profsąjungų vėliava ir paskelbė streiką, prasidėjusį birželio 27 d. ir besitęsiantį iki šiol. Kokie streikuojančių darbininkų reikalavimai, viešame kreipimesi į tarptautinio darbo žmonių judėjimo atstovus praneša glaudžiai su streiku susirišusi Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija (NJKP):

 

  1. Pakelti minimalų valandinį atlyginimą nuo 2 iki 2,4 eurų (290 dinarų);

 

  1. Pagerinti gamybos organizavimą, pakeisti dėl motinystės ar tėvystės atostogų arba ilgai besitęsiančios ligos išėjusius darbininkus;

 

  1. Pripažinti premijas už pasiektus našumo reikalavimus, bronzos ir sidabro įvertinimus pagal Pasaulinės klasės gamybos principus;

 

  1. Taikyti kolektyvines darbo sutartis naktinių pamainų (nuo 22:00 iki 05:00) transporto išlaidoms padengti.

 

Kol kas FIAT gamyklos vadovybė tenkinti reikalavimus atsisako. Tuo tarpu buržuazinės valdžia reagavo piktai priekaištaudama streikuojantiems darbininkams už jų tariamai daromą žalą „Serbijos reikalams“, mat dėl jų rengiamo streiko būsią „atbaidomi potencialūs investuotojai“.

 

Tačiau „kaip užsienio „investicijos“ veikia Serbijoje ir kaimyninėse šalyse gerokai peržengia įprasto buržuazinio išnaudojimo ribas. „Investavimo“ sąvoka neretu atveju čia tampa savo priešybe. Antai dauguma išlaidų būna padengiamos valstybės biudžeto, privatiems savininkams leidžiant kaupti vis daugiau ir daugiau viršpelnių, nei kiek nerizikuojant savuoju bizniu“ – paaiškinama NJKP paskelbtame pareiškime.

NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti
NJKP plakatas streikuojantiems FIAT darbininkams palaikyti

Šitai leidžia nesunkiai suprasti, kad neva „demokratinėje“ Europos Sąjungoje (ES) jokios tikros lygybės tarp narių-valstybių nėra: turime lygius ir lygesnius. Vieni išnaudoja kitus. Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kt. vakarų Europos „lyderės“ nesivaržydamos siurbia rytinių kraštų gyvybinius syvus – ką aiškiai matome ir skandinavų bankų smaugiamoje Lietuvoje.

 

Ne be reikalo dar 1916 m., kalbėdamas apie kapitalistinių „Jungtinių Europos Valstybių“ lozungą V. Leninas numatė, kad tokios ES sukūrimas būtų tiesiog kolonijų dalyboms analogiškas procesas*. Deja, bet jis nesuklydo!

 

Tuo tarpu Serbijos premjerė Ana Branabik pareiškė, esą streikas perdėm „politizuotas“ ir darbininkais kažkaip tai „manipuliuojama“.

 

Labai įdomu: kai darbininkai, kaip kad Lietuvoje, nuolankiai tempia vergo naštą ir leidžiasi mindžiojami buržujų lyg kokie kilimai, tai vadinama civilizuotu „dialogu“ tarp darbuotojų ir darbdavių. O kuomet tik jie ima reikalauti žmogiškųjų teisių, dargi imdami suvokti save kaip konkrečią socialinę klasę, gal net siekdami tapti politine jėga, tai jais kažkaip neva „manipuliuojama“.

 

Taip išeina, kad ir Serbijoje, kaip mūsuose, „politikuoti“ bei reikšti savo interesus turi teisę kas tiktai nori – stambūs biznieriai, žemių savininkai, netgi neaiškių seksualinių pakraipų veikėjai, bet jokiais būdais ne darbininkai, kaip darbininkai, nors ir sudarydami didžiulę bet kurios visuomenės dalį. Tai, pagal buržuazinius šių laikų politikierius – tiesiog nepadoru. Belieka paklausti – kur tada demokratija?

 

Bet serbų darbininkai nenusileidžia ir FIAT gamyklos pavyzdys užkrečia – šiuo metu Serbijoje streikuoja iš viso per 3000 darbininkų. Prisijungė dirbantieji Gorenjė ventiliatorių gamykloje, priversti dirbti aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. 7 mln. gyventojų turinčiai šaliai tai palyginus nedaug, o visgi jau to pakanka, kad valdžia ir už jos stovintys kapitalistai sunerimtų.

 

Apie tai pagalvoti ypač verta mums, kuomet Lietuvoje pati streikų praktika apmirusi, dirbantieji atpratę kovoti ir arba tenkinasi apgailėtinais atlyginimais, arba emigruoja, o didžioji dauguma profsąjungų, su A. Černiausko konfederacija priešakyje, ramiai sau pūva nugulusios vietos oligarchų bei nieko bendro su tikraisiais dirbančiųjų reikalais neturinčių LSDP politikierių kišenėse. Pakeisti padėtį gali ne valdžia ar į ją besiveržiantys politikieriai, o tik patys dirbantieji. Šviesdamiesi, įsisąmonindami tikruosius savo interesus ir organizuodamiesi. Kito kelio nėra.

Kibirkštis

* V. Leninas. Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 329-333.

0 1294

Pamėginsiu suformuluoti nuo vaikystės man akivaizdžią minti, kad rinkos ekonomika nenaudinga paprastam žmogui – nei trumpalaikėje perspektyvoje, nei, tuo labiau, ilgalaikėje. Žmogaus gyvenimas, apskritai paėmus, pastoviai blogėja, tiesiog mūsų dėmesį nuo to nukreipia tai vienos apgaulės, tai kitos: naujas Aifonas turi daugiau megapikselių, vadinasi, gyvenimas pagerėjo. O į sąskaitas geriau nežiūrėkite, čia šiaip, smulkmenos, netyčia taip gavosi. Paprasto žmogaus gyvenimo kokybės prastėjimas – sisteminė šiuolaikinės „ekonomikos“ klaida, būtent ji kelia be galo ir be krašto išsitęsusias krizes ir dar daug ką. Pamėginsiu parodyti, kur ir kaip mes kvailinami.

Iš pirmo žvilgsnio rinkos ekonomika kalba apie nuolatinį vartojimo didėjimą, ką liberalai skelbia kaip rūpinimosi paprastu žmogumi pasireiškimą. Atseit, prie komunistų visi žolę ėdė, o prie buržujų – 300 rūšių dešrų. Tiesa, istorija rodo, kad vartojimo lygis kol kas dar nė vienoje postkomunistinėje šalyje neviršijo lygio, kuris buvo prie nelemtų komunistų, jeigu skaičiuosime bendrai. Ir tai po 25 metų „pažangos“. Kaipgi taip gaunasi? Viskas stoja į savo vietas, kai pradedi kapstytis sąvokose ir aiškintis, kaip ten kas veikia. Liberalų skelbiama „vartojimo visuomenė“ iš tikrųjų yra „pardavimų visuomenė“. Ne veltui aš visada rašau terminą „ekonomika“ kabutėse, kai kalba eina apie pastaruosius 20-30 metų. Ekonomika turi užsiimti visuomenės poreikių tenkinimu, o koks šiuolaikinių verslo procesų tikslas? Pardavimai. Pinigų apyvarta. Pelno gavimas. Taip, jeigu kartu su visu tuo pasiseka patenkinti kokius nors poreikius, tada visai neblogai, bet jeigu pelningiau užsiimti kažkuo kitu, tai visi ir užsiims tuo kažkuo kitu, nesukdami galvos dėl žemutinių sluoksnių liūdesio ir nusiminimo.

Pati ekonomikos esmė slypi monetarizmo apibrėžime – kuo daugiau sukasi pinigų ekonomikoje, tuo visiems geriau. Tai aksioma, kuria remiasi visa liberalmonetaristų logika. Bet kokios kalbos apie ekonomiką prasideda ir baigiasi pinigais ir niekas daugiau neegzistuoja. Kokie poreikiai? Kas per paprasti žmonės? Liberalai net tokių žodžių nežino – yra pelnas ir yra rinkėjai, elektoratas, bet tai jau šiek tiek kita tema. Apskritai visa tai atrodo ne taip ir blogai – na ir kas, na ir suvedė viską pasaulyje į dolerį, na ir šaunuoliai, tiesa? Ką gi, pasižiūrėkime eilinį kartą, kur visa tai veda.

Visa ko pasaulyje suvedimas vien į pinigus iš pirmo žvilgsnio stimuliuoja „ekonomiką“. Būtent tą, kuri rašoma su kabutėmis. Prekių daugėja, apyvarta didėja, pardavimų – o tai visų svarbiausia – irgi daugėja. Tik visa tai nereiškia, jog pagerėja gyvenimo kokybė, kad ir kaip keistai liberalams tai skambėtų. Jiems kuo daugiau pinigų, tuo daugiau laimės ir taškas. O štai normaliems žmonėms – visiškai ne taškas.

Kaip nebūtų keista, bet vartotojiškoje visuomenėje prekių vartojimas gali ir mažėti, nors, atrodytų, tai juk esminė ekonomikos bazė. Jeigu išsiaiškinsime su sąvokomis, paaiškės, kad „vartotojiška visuomenė“ iš esmės yra pardavimų visuomenė – jeigu nusipirksite ne du kastuvus, o vieną už trigubą kainą, tai „ekonomikai“ bus tik geriau, juk užmokėjote daugiau pinigų, valio! Tačiau jums tai vargu ar patiks. Ir ant štai tokios apgavystės pamatų viskas ir stovi.

Pati monetarizmo logika skatina vis didinti ir didinti pinigų masę, kas automatiškai kelia visa ko pasaulyje kainas. Jeigu kažką gaminate, kad ir tuos pačius kastuvus, tai jums bus įdomiau juos pardavinėti už vis labiau didėjančią kainą, nors savikaina vis krinta ir krinta (nauja technologija, didesnis darbo našumas ir pan.). Visiems gamintojams ir prekeiviams naudinga didinti kainas viskam iš eilės – geriau parduoti prekę už dvigubą kainą, negu dvi prekes už normalią – mažiau darbo, o rezultatas tas pats. Visa „ekonomika“ suinteresuota kelti visoms prekėms ir paslaugoms kainas, ir tai – tiesioginė monetarizmo pasekmė: daugiau pinigų, daugiau laimės.

Už paprastus žmones lošia (liberalių monetaristų nuomone) konkurencijos mechanizmas. Atseit, gamintojai priversti rungtyniauti tarpusavyje ir šitaip mažinti ir mažinti kainas. Šitas mechanizmas gali veikti kokio nors miestelio turgaus lygmenyje, o šiuolaikinėje visuomenėje jau seniai nefunkcionuoja. Juk, pasikartosiu, kainų didinimu suinteresuoti absoliučiai visi „ekonomikos“ dalyviai – ir gamintojai, ir prekeiviai. Konkurencija jiems nenaudinga, dėl to „rinka“ juda į monopolizavimą, kartelinius susitarimus ir t.t. – prieš aksiomas nepasišakosi. Dėl to vietoje smulkių prekeivių „ekonomikai“ daro įtaką globalios korporacijos ir kontinentinio masto prekybos tinklai. O krautuvėlės – čia šiaip, nedideles nišas užimantis produktas, kol kuris nors iš didžiųjų žaidėjų neatkreips dėmesio į tas nišas. Atrodytų, kaip galima monopolizuoti taksi rinką, o štai atėjo Uber ir prasidėjo. Taip, iš išvaizdos kol kas tai atrodo patraukliai – kaip ir visada, kol rinka auga. Tačiau kai tik monopolistas sužiaumos konkurentus, štai čia prasidės visiškai kitas gyvenimas.

Dar viena „rinkos ekonomikos“ problema šalia kainų didinimo – prekių kokybės prastėjimas. Ši problema reiškiasi visur, pradedant pieno produkcija, baigiant automobiliais. Kai gamintojas metų metus gamina vieną ir tą patį produktą, jam darosi neįdomu gauti už jį vienus ir tuos pačius pinigus, ir jis visada, grynai pagal monetarizmo logiką, siekia didinti pinigų masę ir maksimalizuoti pelną. Jeigu nustoja duoti efektą kainų didinimas – arba konkurencijas suveikia, arba rinkos „lubos“ – visada galima sumažinti išlaidas, kad pelnas padidėtų. Supaprastinti sanitarines normas, sutaupyti iš pirminių resursų, „optimizuoti“ personalą (dėl ko krinta kokybė, kai žmonės persidirba) – daroma viskas, kas tik įmanoma, kad tik padidėtų pelnas, investuojant kiek galima mažiau pinigų ir darbo. Šis procesas ne visada pastebimas ir kai kur, ypač inovacinėse ekonomikos šakose, matomas tik žvelgiant sisteminiu aspektu. Juk naujas aifonas išties geresnis už seną.

Rezultate paprastas žmogus lieka akis į akį su šita „ekonomikos“ mašina, kuri stengiasi iš visko užsidirbti, duodama jam, žmogui, vis mažiau ir mažiau sulig kiekvienais metais. Likimo ironija, bet būtent ant jo, ant paprasto žmogelio vartojimo, ir laikosi visa ta „rinkos ekonomikos“ mašina – bet kokios prekės gaminamos tam, kad būtų parduotos, ir apmoka jas būtent paprastas žmogelis. Kad ir kokias schemas suktų biržose, ekonomika gyvena realiu sektoriumi, kuris parduoda prekes gyventojams. Ir paprasto gyventojo gyvenimo pablogėjimas galiausiai smogia visai „ekonomikai“.

Pavyzdžiui, liberalų taip dievinamoje Europoje (ir JAV) veikia visiškai tie patys ekonomikos dėsniai kaip ir pas mus. Taip taip, rinka pas visus ta pati, TSRS jau seniai nebėra. Ir ten irgi prastėja „ekonomika“ ir siaurėja rinka – tiktai šiek tiek atidėta dėl gauto grobio iš  apiplėšto pasaulio. Visa tą jie vadina skolų krize. Jeigu žmonėms mokėti daugiau negalime ir kainų užkelti irgi nesigauna, galima įšvirkšti į ekonomiką truputį kancerogenų kreditų pavidalu ir išgelbėti „rinką“ nuo žaibiško kolapso, tegu dar šiek tiek pasikankina. Rezultate europiečiai, gaunantys astronomines mūsų požiūriu algas, praktiškai visi gyvena į skolą – ne todėl, kad patys taip nori (kam kils noras gyventi po Damoklo kardu), o dėl to, kad kitaip „ekonomika“ sužlugs.

Tai nėra koks nors nuosprendis ekonomikai, tiesiog tai rodiklis, kaip susiklostė Sistema, kuri verčia žmones vartoti daugiau negu jie gali apmokėti. Ir tai – ištisos civilizacijos lygmenyje.

Kažkam tai gali atrodyti kaip rojus žemėje – gauti daugiau negu uždirbai – bet juk mes visi suprantame, kad gėrybės neatsiranda iš oro, jas kažkas gamina. Ir jeigu ištisos valstybės vartoja daugiau negu gamina, šis reiškinys vadinamas eksploatacija, ir anksčiau ar vėliau įvyks sprogimas. Be to, dabartiniai įvykiai rodo, kad tai įvyks greičiau anksčiau, negu vėliau.

Objektyviai niekam neįdomu, kad jūs gyventumėte geriau, kad jūsų vaikai gyventų geriau, kad apskritai jūs turėtumėte kokią nors ateitį. Ne dėl to, kad asmeniškai jūs – bjaurybė, o dėl to, kad visa „ekonomika“ – tai pinigai, o ne žmonės ir jų poreikiai. Jeigu esate ekonomiškai nenaudingas, atsiras begalė būdų išgyvendinti jus iš šio pasaulio, kas šiuo metu ir vyksta visame pasaulyje – žlunga pensijų sistemos, stabdomos socialinės programos, medicina, švietimas ir visa kita pereina į taupymo režimą.

Nors, atrodytų, jei viskas pagrįsta paprasto žmogaus vartojimu, tai imk ir sukurk jam normalų gyvenimą, tegu jis kiekvienais metais gyvena geriau, ir tada visa sistema pradės augti. Tačiau tai, deja, prieštarauja bazinėms monetarizmo aksiomoms, jose nėra nė žodžio apie Tiesiog Žmogų ir jo Laimę, ten viskas tik apie pinigus. Tai tas pats kaip mėginti sudėlioti žodį „LAIMĖ“ iš kaladėlių su raidėmis „S“, „U“, „B“, „I“, „N“, „Ė“. Visa sistema pagrįsta svetimo darbo privatizavimu ir paprastų žmonių eksploatavimu. Ir negalima taip paprastai imti ir išversti ją išvirkščią. Net jeigu nuo to priklauso tos pačios sistemos išgyvenimas, deja.

Dėl to mums ir toliau postringaus apie progresą ir pseudo protestantišką etiką, kuri lyg ir skelbia laimę visiems, tačiau realybė gaunasi tokia, kad laimė tik sėkmingiems ir turtingiems, o varguoliai ir ligoniai – kas jie tokie? Šiuolaikinė „ekonomika“ prieštarauja bet kokiai moralei, ir krikščioniškai, ir netgi tarybinei, tik supranta šitai kažkodėl toli gražu ne visi. Kovodama su liberalizmu, žmonija kaunasi vienose gretose ir su katalikais, ir su sentikiais, ir su komunistais, budistais, musulmonais. Ten, kur gyvuoja kitos vertybės, monetarizmui ne vieta.

Ir nereikia leistis paverčiamais bendražmogiška gyvulių banda. Reikia aiškiai suprasti savo tikslus, savus interesus. O nuo čia ir iki supratimo, kas kur ir ką pridirbo, visai netoli.

0 2068

Pirmojo lietuviško elektrinio autobuso „Dancer“ gamintojai jau pasirašė kontraktą su Palangoje keleivius vežančios įmonės „Vlasava“ vadovais. Iš pradžių pajūryje įsikūrusi įmonė žada nupirkti vieną elektrinį autobusą.

„Sutartį su „Vlasavos“ vadovais derinome keletą mėnesių. Ją pasirašėme paskutinę birželio dieną.

Autobusą žadame pristatyti Palangos vežėjams kitų metų balandį“, – sako bendrovės „Vėjo projektai“ projektų vadovas Tadas Kubilius.

Pasak jo, elektrinio autobuso eksploatavimo išlaidos daugiau nei du kartus mažesnės nei dyzelinio ar varomo suspaustomis gamtinėmis dujomis, o sąnaudos degalams – net aštuonis kartus mažesnės.

Be to, transporto priemonė visai neteršia aplinkos.

Planuojama, kad lietuviškas elektrinis autobusas jau kitą sezoną veš keleivius maršrutu Klaipėda-Palanga bei kitais pajūrio maršrutais.

„Džiaugiamės, kad pirmieji mūsų autobusą pasirinko palangiškiai. Ekologija, švaresnis oras pajūryje ypač svarbu. Be to, vežėjams nereikės rūpintis autobuso priežiūra – jo techninę būklę nuolat stebėsime nuotoliniu būdu, galėsime prevenciškai užtikrinti sklandžią autobuso techninę būklę“, – kalba T. Kubilius.

Vieną kartą įkrautomis baterijomis lietuviški elektriniai autobusai galės nuvažiuoti apie 80 kilometrų. Galinėse stotelėse „Dancer“ baterijas bus galima įkrauti vadinamuoju greituoju būdu maždaug per šešias minutes.

„Autobuso surinkimo procesas jau eina į pabaigą. Baigę darbus, jį sertifikuosime ir išbandysime. Tada pradėsime serijinę transporto priemonių gamybą. Planuojame jau kitais metais pagaminti apie 40 modernių, ekologiškų autobusų“, – žada „Vėjo projektų“ projektų vadovas.

Jo teigimu, pirmiausia klientų bus ieškoma Lietuvoje, vėliau kontaktai bus mezgami ir su užsienio šalių vežėjais: „Planuojame dalyvauti didžiausiose keleivinio transporto gamintojų parodose, kad užsienio šalių vežėjai galėtų susipažinti su mūsų gaminiu. Be to, suteiksime galimybę jį išbandyti ir įvairių miestų vežėjams“.

Lietuviškas elektrinis autobusas už užsienio analogus pranašesnis tuo, kad jį galima eksploatuoti ir šaltuoju metų laiku, jam nebaisūs temperatūros svyravimai: „Dancer“ gali važinėti ir esant 40 laipsnių šalčio, ir 40 laipsnių karščio.

Pirmajame „Vėjo projektų“ pristatomame „Dancer“ autobuse bus 32 sėdimos ir 60 stovimų vietų. „Dancer“ kėbulas gaminamas iš lietuvių patentuotos medžiagos – stiklo audinio ir struktūrinės putos. Tokiu būdu transporto priemonė yra lengvesnė nei įprastas autobusas, ji sveria tik apie šešias tonas. Be to, iš modernių medžiagų pagamintas kėbulas saugesnis, atsparesnis smūgiams.

Technologijos.lt

1 1794

Vakarietiška ekonomikos sistema skatina godumą ir juodina tokias sąvokas kaip bendradarbiavimas, kolektyvizmas ir sveika konkurencija. Šiuolaikinėje politinėje situacijoje į paviršių išplaukė visas mėšlas. Pasidarė aišku, kad pasaulyje klestintis kapitalizmas iš tikrųjų pūva savo paties atmatų baloje. Ir štai kodėl.

1. Kapitalistinės korporacijos kenčia nuo asmenybės sutrikimų, kuriuos galima būtų apibūdinti kaip anti visuomenišką elgesį, tikros užuojautos ir atgailos nebuvimą. Tuo pat metu visą tą kapitalistinę mašiną maitina akcininkų reikalavimai, o šie reikalauja tik vieno – dividendų. Jeigu pasiųstume į bet kokios korporacijos būstinę psichiatrą, jis ten visiems nustatys tą pačią diagnozę – psichopatija.

2. Kapitalizmas skatina godumą. Tačiau godumas naudingas tik kapitalistams. Normaliems žmonėms tai tėra visuomeninis ir dvasinis sunaikinimas, nekalbant jau apie tai, kad tai kenkia mūsų socialinėms grupėms, kurios susiburia altruistiniais pagrindais, taip pat daro didžiulę žalą atjautai ir rūpinimuisi kiekvienu vargstančiu.

3. Kapitalizmas – tai parazitinė privilegijuotos mažumos ir turtinio viešpatavimo sistema. Ji suteikia keliems turtingiems žmonėms valdžią ir teisę pirkti bei parduoti darbo vietas, tarytum tai tebūtų skaičiai, o ne žmonės. Tai reiškia, kad tokie žmonės gali suburti ar sunaikinti ištisas bendruomenes, kurios yra priklausomos nuo tų darbo vietų.

4. Kapitalistai šlovina laisvę ir individualizmą, ir tuo pat metu naikina laivę bei individualizmą visiems, išskyrus save. Didžioji žmonių dauguma, tie, kurie kiekvieną dieną vaikšto į darbą, privalo vykdyti įsakymus ir laikytis taisyklių, veikti kaip mašinos ir sąmoningai riboti savo kūrybinį potencialą vien tam, kad korporacijos žertųsi pelną pagal tas schemas, kurias jie vieni ir težino.

5. Kapitalistai apjuodino bendradarbiavimo ir kolektyvizmo sąvokas, tačiau sukūrė masinius gamybinius procesus, kurie kaip tik ir pagrįsti minėtais principais. Kapitalistinė sistema reikalauja, kad taptume gigantiškos komercinės sistemos sraigteliais. Realiai kapitalistai bijo tik vieno: prarasti kapitalą, ir todėl jie ir duoda mums kolektyvinį monotonišką darbą, kad galėtume tik skųstis ir pervargti, pervargti ir skųstis.

6. Kapitalizmui reikalinga didžiulė propagandos sistema, kuri pastoviai mus įtikinėja, kad tai vienintelė įmanoma sistema. Propaganda paverčia žmones vartotojais ir visa tai daroma per reklamą, marketingą, pramogas ir netgi per taip vadinamas „naujienas“. Milijonai žmonių visame pasaulyje dirba, realizuodami savo kūrybinį potencialą gėrio labui, nė neįtardami, kad visas tas gėris įbruktas su vieninteliu tikslu – kad mes turėtume bent šiokį tokį tikslą gyvenime, nes juk turime kažkuo pateisinti faktą, kad vaikštome į darbą, kurio neapkenčiame.

7. Kapitalizmas – tai principas, kuriame principas „1 doleris = 1 balsas“ totaliai dominuoja principo „1 žmogus = 1 balsas“ atžvilgiu. Vienas žmogus, turintis didesnę kapitalo dalį, turi daugiau valdžios negu milijonas žmonių, turinčių maždaug tokio pat dydžio kapitalą bendrai paėmus. Turtingi žmonės naudoja savo pinigus, kad dominuotų. Prie kapitalizmo tie, kurie laiko savo rankose finansus, turi ir valdžią, ir pasirinkimo teisę, o tiems, kurie pinigų neturi, telieka valdžios ir pasirinkimo teisės iliuzija.

9. Kapitalizmas įteisina savanaudiškumą be jokios moralės ar sveiko proto., kapitalizmas nesirinks: ekologija ar pelnas? Ir visa tai veda į aplinkos degradaciją, bendruomenių irimą, tautų naikinimą, kolonizacijas, karus ir kitas masinio naikinimo formas. Savanaudiškumas verčia kapitalistą ieškoti pelno absoliučiai visur, nepriklausomai į žalą, kuri bus padaryta kitiems žmonėms, bendruomenėms, tautoms ir planetai. Savanaudiškumas verčia kapitalistą sunaikinti bet kokį varžovą, ekonominę sistemą ar mąstymo būdą, kurie gali kliudyti tai nesibaigiančiai kovai už pelnus. Siekdami savo tikslų, kapitalistai aukoja ištisas valstybes.

10. Kapitalizmas – ne draugas demokratijai, pastaroji yra pati geriausia kaukė, paslepianti faktą, kad valdo pinigai ir oligarchai, o ne žmonės. Kapitalistai visada renkasi kapitalizmą, nors iki paskutinio momento dangstysis demokratija. Jei žmonės panaudos demokratiją kapitalistų valdžiai susilpninti, kapitalizmas akies mirksniu paleis į darbą visas prieinamas priemones, netgi fašizmą ir koncentracijos stovyklas, kad sunaikintų demokratiją ir išsaugotų savo privilegijas.

10. Kapitalizmas – tai mūsų planetos vėžys. Kapitalistai gauna pelną iš globalinio atšilimo, iš vandenynų naikinimo, iš karų, katastrofų, masinių kataklizmų. Tik atsikratę peršamo kapitalizmo, mes galime išgelbėti savo pasaulį ir patys save.