Ekonomika

0 309

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 3676
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1174

Japonija – viena iš šalių, kurių gyventojai seniausi pasaulyje. 2014 metų duomenimis, maždaug ketvirtadalis gyventojų buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iki 2060 metų pagyvenusius žmonių dalis pasieks 60%. Darbo jėgos resursai mažės, krūvis tebedirbantiems – didės. Gyventojų skaičius apskritai – irgi mažėja, per paskutinius 5 metus japonų sumažėjo vienu milijonu.

Visa tai susiję su daugybe faktorių – pradedant nedideliu gimstamumu, baigiant ilga gyvenimo trukme. Vienas tokių faktorių – darbas. Jei konkrečiau – viešpataujanti praktika, kai vietoje standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 10-15, beveik be laisvadienių, o neretai ir be atostogų.

Aukos

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tokios tendencijos atsirado dar 8-9 dešimtmetyje. Į apyvartą pateko tokia sąvoka kaip „karošis“ (mirtis nuo pervargimo) ir „karohisatsu“ (savižudybė dėl pervargimo ar darbe patiriamo streso).

Organizacijos ataskaitoje pateikiamo pavyzdžiai. Kompanijos darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę – mirė nuo infarkto, sulaukęs 34 metų. Autobuso vairuotojas per metus atidirbo apie 3000 valandų (jeigu darbo diena – standartinės 8 valandos, su laisvadieniais ir šventėmis, gaunasi apie 2000 valandų) – mirė nuo insulto, sulaukęs 37 metų (paskutines dvi savaites prieš mirtį dirbo be išeiginių).

Žuvusių tarpe – 23 metų amžiaus kompanijos Nikon darbuotojas, dirbęs fabrike Tokijo priemiestyje, puslaidininkių gamybos skyriuje. Jauną žmogų pasamdė pagal laikiną kontraktą ir jis stengėsi gerai pasirodyti. Dirbo po dvi pamainas, kartais po 250 valandų per mėnesį. Paskui pablogėjo sveikata, jis pradėjo prarasti svorį. Po metų tokio darbo jis nusižudė (paskutiniu įrašu dienoraštyje tapo frazė „Aš tiek metų iššvaisčiau veltui“).

Kitas 27 metų amžiaus inžinierius pasiskundė viršininkui depresija nuo viršvalandžių. Tas patarė vartoti vaistus, pareiškęs, kad „profesionalas turi dirbti nepaisydamas depresijų“. Jaunuolis mirė nuo perdozavimo.

Jo buvęs kolega, kurio, kaip pats prisipažino, darbas vos neišvarė iš proto, pasakojo, kad tai buvo „išgyvenimo lenktynės“. „Aš dirbau nuo 9 ryto iki 3 nakties, ir tai tęsėsi beveik du metus, atsidūriau ant ribos. Nemačiau nieko aplinkui, tiktai kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia šiandien diena, koks metų laikas“. Galiausiai jis išėjo iš darbo – „teko pasirinkti – darbas ar gyvybė“.

Oficialiai

Oficialiais duomenimis, nuo pervargimo darbe Japonijoje žūsta apie 200 žmonių per metus (2015 metais – 189 atvejai). Jeigu tikėsime Darbo ir sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo per visus pastaruosius 15 metų. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad šie skaičiai sumažinti. Juristo Hirošio Kavahito, kuris atstovauja žuvusiųjų interesams, nuomone, realūs skaičiai maždaug 10 kartų didesni.

Yra ir kitų vertinimų. Kai kuriais duomenimis, iš 30 000 savižudybių 2011 metais, trečdalis buvo susijusios su persidirbimu. Neoficialiais vertinimais, streso ir pervargimo sukeltų mirčių skaičius gali siekti iki 20 000 per metus.

Devintame dešimtmetyje buvo laikoma, kad ši grėsmė paliečia daugiausiai vyrus. Vėliau tendencija apėmė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, Japonijos moterų tarpe padaugėjo maždaug 40%.

Daugėja ir ieškinių kompanijoms, kuriose dirbo žuvusieji. Praėjusiais metais jų buvo apie 1500, beveik tiek pat, kiek laikotarpyje nuo 2004 iki 2008 metų. Kompensacijos gali siekti šimtus tūkstančių dolerių. Nors praktikoje, kaip teigia advokatas, teismai patenkina tik trečdalį skundų. O nagrinėjimas neretai užsitęsia ne vienerius metus.

Kaip taisyklė, kai darbuotojas nusižudo, firma stengiasi nuslėpti tragedijos priežastis. – pažymi žurnalistė Nisako Hida, rašiusi apie tokius atvejus. – Ne, Ne, ką jūs, tai niekaip nesusiję su darbu. Žmogus turėjo išimtinai asmeninius motyvus tokiam poelgiui.

Priežastys

Japonijoje paplitęs požiūris į viršvalandžius kaip į normą, kaip į kažką, už ką netgi nereikia papildomo užmokesčio. „Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. – pažymi Kansai universiteto garbės profesorius Kodzis Marioka. – Darbuotojams viršvalandžių prievarta neperša, bet jie patys žvelgia į juos kaip į savo pareigą“.

Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietą (netgi jeigu ji tapo mirtinai pavojinga). „Amerikoje žmonės lengviau pereina į kitą kompaniją, jeigu ten geresnės sąlygos. – teigia Meidzi universiteto profesorius Keničis Kuroda. – Japonijoje žmonės linkę dirbti viename ir tame pačiame darbe visą gyvenimą, jiems sudėtinga ryžtis išeiti“.

Savo vaidmenį suvaidino ir ekonominiai faktoriai. Vienas iš jų – stagnacija, kuri sekė po 9 dešimtmečio antrosios pusės finansinio burbulo. Kompanijos pradėjo taupyti, vis labiau pasikliauna laikinais darbuotojais (1990-2015 metais laikinių darbuotojų dalis tarp dirbančių gyventojų išaugo beveik dvigubai, nuo 20 iki 38 procentų). Dėl to patiria didesnį spaudimą nuolatiniai darbuotojai – jie pradėjo daugiau dirbti, baimindamiesi atleidimo (laikini darbuotojai, savo ruožtu, siekia užsirekomenduoti, kad gautų pastovų kontraktą).

Valdžia stengiasi pakeisti situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent retkarčiais pasiimtų atostogų (2013 metų duomenimis, mažiau kaip pusė darbuotojų visiškai išnaudojo jiems priklausančias atostogas, kas šeštas apskritai neatostogavo).

Tačiau šito kol kas nepakanka. „Reikia keisti korporatyvinę kultūrą. – įsitikinęs vietinių profsąjungų lyderis Hifumis Okunukis. – Kad kompanijos pačios neleistų persidirbti. Galbūt netgi užrakintų ofisus darbo dienos pabaigoje“.

0 737

Skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei priklauso mažiau kaip 1% pasaulio turtų, tuo tarpu turtingiausiems 10% tenka 88% visų turtų. 0,7% žemės gyventojų valdo daugiau kaip 116,6 trilijonų dolerių vertės turtą!

 

  1. 1% turtingiausiųjų pasaulio gyventojų priklauso pusė pasaulio turto. Nepaisant ekonominės krizės, milijonierių skaičius pasaulyje išaugo per paskutinius 12-ą 2016-ųjų metų mėnesių.

 

  1. Credit Suisse duomenimis, 3,4 milijardams žmonių – 71% žemės gyventojų – priklauso tik 7,4 trilijonai dolerių, o tai, mažiau, nei priklauso 2473 milijardieriams pasaulyje.

 

  1. Nuo 2009-ųjų, kai tebuvo praėję metai nuo „Lehman Brothers“* bankroto, bendras pasaulio milijardierių skaičius išaugo 81%, o jų turtas daugiau nei padvigubėjo. Pagal „Wealth-X“ duomenis, 16,6 milijonų žmonių (0,334% žemės gyventojų) valdo 77 trilijonų dolerių vertės turtą – tai beveik tiek pat, kiek pasaulinis BVP.

 

  1. Apie 211275 milijonierių (0,004% žemės gyventojų) priklauso 12,8% (29,7 trilijonų dolerių) pasaulio turto, tuo tarpu 2325 milijardieriams priklauso 7,3 trilijonai.

 

  1. Turtingiausiųjų 62 asmenų nuosavybė per pastaruosius 5-erius metus nuo 2010 m. išaugo 45%, t. y. daugiau kaip puse trilijono (542 mlrd.) dolerių, iki 1,76 trilijono,

 

  1. Nuo XXI amžiaus pradžios skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei tenka tik 1% nuo augančio globalaus turto, tuo tarpu pusė viso šio išaugusio turto tenka viršūnėje esančiam 1%. Vidutinės skurdžiausiųjų 10% žmonių pajamos daugiau kaip pusę amžiaus auga mažiau, kaip 3 doleriais per metus. Jų kasdienės pajamos per metus kasmet išaugdavo mažiau, kaip vieną dolerio centą (Credit Suisse, 2015).

 

  1. Apie 780 milijonų žmonių neturi priėjimo prie švaraus vandens, o 2,5 milijardai žmonių gyvena antisanitarinėmis sąlygomis.

 

  1. Kasmet apie 3,5 milijono vaikų miršta nuo bado.

* Lehman Brothers – iki 2008 m. vienas didžiausių JAV investicinių bankų, bankrutavo būsto paskolų krizės metu.

Kibirkštis

0 761

Šią savaitę „Pietų Vokietijos laikraštis“ (Suddeutsche Zeitung) paskelbė skandalingus ir viso pasaulio dėmesį pritraukusius vadinamuosius „Rojaus popierius“ (Paradise papers) – nutekinti daugiau kaip 13,4 mln. dokumentų, kuriuose apstu pikantiškų detalių apie didžiųjų pasaulio piniguočių finansines aferas. Jų tarpe – ne tik Britanijos monarchė Elžbieta II ir JAV prekybos sekretorius V. Rosas, bet ir lietuviškųjų buržujų pažiba – A. Guoga.

 

Apie tai pasirodė labai įdomus straipsnis „15 minučių“ – sensacinga žinia, girdi, kad Guoga gavęs milijoninius pelnus iš vieno nešvaraus bizniuko JAV, bet 2014 m. kandidatuodamas į Europos parlamentą visa tai nutylėjęs. Kalbama ir apie grupės investuotojų, kurių tarpe muzikinės grupės „U2“ lyderio, Polo Deivido Hiusono („Bono“), valdomą „Aušros“ parduotuvę Utenoje – ji tėra priedanga Maltoje veikiančiam bizniui, veikiausiai naudojama mokesčių vengimui.

Kol kas tokie, palyginti smulkūs, lietuviški „rojaus popierių“ perliukai. Šiam ežere, taip sakant, plaukioja žymiai stambesnių žuvų. Išplautų pinigų, nesumokėtų mokesčių ir t. t. mastai tikriausiai didesni, nei galime įsivaizduoti – ir dar nemažai laiko, kol bus deramai peržiūrėti visi popieriai (jų beveik 13 su puse milijono!). Visgi ir šito pakako, kad net Lietuvos valdžios atstovai imtų teisintis, atrodytų, vos ne reikšdami pasipiktinimą. Štai finansų ministras V. Šapoka tvirtina, esą tokie dalykai – netoleruotini, o norint sustabdyti mokesčių machinacijas „būtina imtis globalių ir koordinuotų veiksmų“.

 

Skamba gražiai, tiesa? Betgi tuo patikėti būtų naivu. Mat iš esmės gaunasi užburtas ratas. Valstybės lyg ir turėtų imtis veiksmų šiai savivalei pažaboti. Tačiau bėda tame, kad pačios dabarties valstybės, tiek Lietuvos, tiek ir didžiųjų pasaulio galybių – pradedant JAV ir ES, baigiant Rusija ir jos sąjungininkėmis, esama ne ko kito, kaip politinio įrankio stambiojo kapitalo rankose. Tai faktiškai pripažįsta ir sąžiningesni buržuaziniai ekonomistai, antai R. Kuodis.

 

Tuo tarpu minėtųjų aferų, kokios jos bebūtų šlykščios, nereikėtų vertinti kaip ypatingo reiškinio. Priešingai – visa tai kapitalistinėje santvarkoje natūralu, galime sakyti, netgi normalu. Tokia kapitalizmo kasdienybė. O tai ir yra ne kas kita, kaip viešpatavimas buržujų, kurių vos 8, remiantis oficialiais duomenimis, valdo didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. žemės gyventojų!

Kaip dar 1916 m. išėjusiame veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ numatė V. Leninas, kapitalizmo pasaulyje pilnutinai įsiviešpatausianti nuožmi stambiojo finansinio kapitalo (bankinio ir pramoninio kapitalo sąjungos), spekuliantų ir vertybinių popierių „karpytojų“, stambiųjų monopolinio kapitalo savininkų klasė. Šioji klasė valdo ekonomiką, valdo ji ir politiką.

 

Svaičioti apie korupcijos, turto grobstymo ir t. t. ir pan. pažabojimą, nekeliant klausimo dėl kapitalistinės santvarkos panaikinimo, paliekant ją vietoje, tolygu idiotizmui arba demagogijai. Vienintelė išeitis – nuversti monopolijų, piniguočių buržujų viešpatavimą, visiems pragyvenimo reikmių gamybos įrankiams, žemėms, gamykloms, infrastruktūrai – pereinant į darbo liaudies rankas.

 

Parašė: Juozas Mickevičius
Kibirkštis

0 2838

Negailestinga statistika teigia – vien tik tautos išlikimui vidutiniškai tėtis ir mama turi turėti mažiausiai 2 vaikučius.

Paimkime abstrakčią vienodo amžiaus mieste gyvenančią porą. Tarkime, kad jiems iš karto mokės vidutinį atlyginimą. Kokios šios poros ekonominės galimybės užauginti du vaikus? Primityviai paskaičiuokime, naudodamiesi oficialiai paskelbtais 2016 – 2017 m. duomenimis (laikysim, kad nėra infliacijos, o kainos stabilios).

Taigi, mūsų abstrakti pora dirba ir gyvena mieste, neturi buto, baldų, automobilio. Vidutinis atlyginimas „į rankas“ – 636,9 eurai (2016 m. IV ketv.). Tarkim, kad dirba abu. Viso bus – 1273,8 eurai.

Jiems reikės dirbti 35 metus, taigi iki pensijos per 35 metus dviese jie uždirbs 534  996 eurus.

2016 m. vidutinės dviejų dirbančių asmenų vartojimo išlaidos mieste buvo 642 eurai, per 35 metus susidarys – 269 640 eurų.

Pora augina du vaikus. Valstybė apskaičiavo, kad vieno vaiko išlaikymas šeimoje kainuoja 304 eurus. Tarkim, kad tiek pakanka pilnaverčio būsimo piliečio ugdymui iki  jam sukaks 19. Taigi, porai du vaikai „kainuotų“ 138 624 eurus.

Atėmus išlaidas sau ir vaikams, tėvams lieka 126 732 eurai butui, automobiliui, baldams ir nenumatytiems reikalams. Jei nelaimės aukso puodo, santaupų jie nesukaups, po 35 (ir daugiau) metų darbo gyvens tik iš pensijos.

Jei pora ryžtųsi  turėti trečią vaiką, tai papildomai „kainuotų“ dar 69 312 eurų.  Butui, automobiliui, baldams liktų 57 420 eurų. O tai reiškia kad vidutines pajamas gaunantys tėvai su 3 vaikais niekada negyvens nuosavame gerame bent trijų kambarių bute ir išlaikys bent jau iki 7 metų senumo automobilį.

I pastebėjimas: vidutines pajamas gaunančiai porai „labiausiai apsimoka“ auginti 1 vaiką. Tą ir turime Lietuvoje. Vidutinė šeima – trys. Tai vadinasi regresu! O apie asmenis, gaunančius minimalius atlyginimus nėra ko nė kalbėt – auginti vaikus visiškai „neapsimoka“.

II pastebėjimas: net paprasčiausią fizinį Valstybės išlikimą ir augimą privaloma užtikrinti ne vidutiniškais, o minimaliais atlyginimais, jei dirba abu tėvai. Tautos gausėjimui, šeimoje turi būti auginami bent trys vaikai!

Taigi koks jau vakar turėjo būti minimalus atlyginimas, kuris pagal 2016 m. duomenis užtikrintų Lietuvos išlikimą ir progresą?

Jei prie jau paskaičiuoto viršuje suminio per 35 metus gauto atlyginimo pridėsime 3-čio vaiko išlaikymo kainą ir pvz., bent 5 000 sutaupomų laidotuvėms eurų gausime tokį skaičių: 534  996 + 69 312 + 5 000 = 609 308.

Padalinam iš 35 metų ir 12 mėnesių – 609308 : 35 : 12 = 1 450 (eurų). Vienam 725 eurai į rankas.

III pastebėjimas: jau nuo 2017 m. pradžios, norint stabdyti ir keisti regreso tendenciją į progreso,  reikėjo minimaliai mokėti „į rankas“ abiems 1 450 eurų arba vienam dirbančiam 725 eurus kas mėnesį. Pagal to meto kainas ir infliacijos procentą.

Jei skaičiavimams panaudoti teisingai parinktą metodologiją, pasitelkus visai visą naujausią informaciją (įvertinus padidėjusias būtiniausių maisto produktų, kuro kainas, atsižvelgus, kad mama ar tėtis 9 metus praleis trijų vaikų auginimo atostogose ir kt., ir kt.), nesunkiai pasieksime ~ 1000 eurų minimalų atlyginimą vienam „į rankas“.  Nekintant kitoms sąlygoms, vien tik pora tūkstančių eurų šeimai kas mėnesį leistų optimistiškai žvelgti į Lietuvos ateitį ne tik 2018 m. Žinoma, minimalus atlyginimas turi būti „kietai pririštas“ prie infliacijos ir kainų – kilti ar leistis drauge.

Ne į temą. Vadinamieji politikai ir verslininkai tikisi, jog įvežtiniai žmonės pagelbės. Niekai, tai niekaip nepadės! Net jei tie imigrantai ir visiški beraščiai, išlaidas ir pajamas jiems suves gurgiantys pilvai ir verkiantys vaikai. Todėl gudresni namavičiai ir Co. traukiasi iš šios teritorijos patys.

panaudoti šaltiniai:

„Kūlgrindos“ red.

0 2058

Vidutinės kiniečių pajamos nuolat auga, nepriklausomai ar jie gyvena mieste ar kaime. Ir nors maisto produktų kainos per pastarąjį dešimtmetį ženkliai sumažėjo, vis didesnė išlaidų skiriama transportui, drabužiams ir sveikatos priežiūrai. Ir, žinoma, “smartfonams“. Praktiškai kiekvienas turi nuosavą išmanųjį, be kurio, kaip be rankų. Visuotinai paplitusi WeChat komunikacijos programėlė, kuria kiekvieną mėnesį naudojasi virš 900 000 000 vartotojų (90 proc. – kiniečiai), leidžia mokėti komunalinius mokesčius, apsipirkti parduotuvėse, išsinuomoti dviratį ar pervesti pinigus. Na ir žinoma, bendrauti. – WeChat patikimumas kaip šveicarų kariuomenės peilio, teigia technologijų analitikas Duncan Clark, dirbantis ABI Research Pekino filiale.

Augančios pajamos leidžia daugiau pinigų skirti vaiko lavinimui, todėl nepaliaujamai didėja ir Kinijos studentų skaičius užsienyje. Nuo 2010 m. iki 2016 studijuojančiųjų užsienio universitetuose kiekis beveik padvigubėjo ir pasiekė 540 tūkstančių. Dauguma jų, baigę studijas grįžta atgal į tėvynę. 2016 m. tokių buvo 433 tūkstančiai.

Nedarbo problema tebėra aštri, nedarbo lygis visuose Kinijos miestuose siekia 3,95 proc., o 31 didžiausiame –  net 4,83 proc. Laukiama, kad per ateinančius tris metus į darbo paieškas įsitrauks apie 15 milj. asmenų, o kitais metais aukštąsias mokyklas baigs apie 8 milj. absolventų.

Tačiau viso likusio pasaulio jaunų žmonių pavydą kelia tai, kad  1981 m. – 2000 m. gimusių kiniečių dauguma – 70 proc., turi nuosavą būstą. Tai tikrai įstabus rodiklis, jei palyginsime su tokiomis šalimis, kaip JAV – 35 proc., JK – 31 proc., Kanada – 34 proc., Prancūzija – 41, Australija – 28 proc.

Kūlgrindos red.

0 1041

Jei kas nesupranta pavadinimo, lai perskaito naująjį Lietuvos Darbo Kodeksą (DK). Ir parausta iš gėdos! Nes net paprastieji „darbo jaučiai“, kuriems skirtas naujojo DK tekste plačiai naudojamas lotynų dvižodis neklausia, ką jis reiškia. Tiesa, jie taip pat neklausia ir  kodėl netrumpėja darbo diena, kai dešimtmečiais vykstanti technologinė revoliucija jau pasireiškia ir gana plačia automatizacija (robotizacija), o visa civilizuota žmonija greitai švęs šimtas antrąsias metines, kai pirmą kartą pasaulyje, Urugvajuje, 1915m. lapkričio 17 d. buvo įvesta 8 val. darbo diena. Ar dar ilgai dirbančioji Lietuvos dalis  nepasiryš pasinaudoti technologinės revoliucijos ir robotizacijos teikiamais privalumais bei šimteriopai išaugusiu darbo našumu ir pagaliau susitrumpinti darbo dieną bent iki kokių 6 – 7 val.? Žinoma, mėgdžioti „tinginius“ Švedijos šiukšlių surinkėjus, kurie atsisakė dirbti ilgiau, nei 29 val. per savaitę už savo tūkstančius per mėn., negražu. O gal laikas, pagaliau, nustoti pavydėti Vokietijos dirbantiesiems aukšto darbo našumo bei gero gyvenimo ir pradėti dirbti taip, kaip jie – vidutiniškai po 25,6 val. per savaitę (ar bent jau kaip Jungtinėse Amerikos Valstybėse – 33 val. ). Juk į pensiją išleidžiama vis vėliau ir vėliau. Tai gal verta patausoti sveikatą, kol jos dar yra, šeimai, vaikams ir neužtikrintai senatvei?

2Reikia pinigų? Pinigų yra! (bankas „Sekundė“)

Kodėl Lietuvos Respublikoje ne tik minimalus atlyginimas mažesnis už realų minimalų pragyvenimo lygį (realų ir reiškia realų. Tikrai ne tuos 238,25 euriukus), nors iš teleekranų, interneto portalų, net laikraščių jie girdi ir mato tokius žavius dalykus, kaip mėlynai žvaigždėtą Europos Sąjungos vienybę ir valstybių-narių sanglaudą bei Eurokomisijos direktyvų pirmenybę prieš vietos įstatymus? Nejau Vokietijos mokytojas ar Prancūzijos šeimos gydytojas dirba sunkiau ir ilgiau? O gal kas drįs pareikšti, kad mūsų mūrininkai ar miesto autobusų vairuotojai ne tokie įgudę, mažiau atsakingi? Ar jums dažnai tenka išgirsti apie šalyje nuvirtusį ant žmonių mūrą ar į upę įdardėjusi autobusą su vaikais? O didesniojo greičio ES valstybių žiniasklaida dažnokai skelbia tokio pobūdžio „naujienas“. Tai kodėl Lietuvoje vairuojantiems ar mūrijantiems specialistams mokama mažiau? Kažkodėl visokie mėsainiai ES teritorijoje pardavinėjami praktiškai už tą pačią kainą, o atlyginimai pardavėjams skaičiuojami skirtingai: kuo toliau į rytus nuo Briuselio ar Berlyno, tuo mažiau. Tiesa, yra viena maloni žinia, teikianti vilties visiems dar likusiems gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tai visiškai vienodi europarlamentarų atlyginimai! Ar tu olandas ar  bulgaras, ar tu profesorius ar tik jo anūkas –  gausi tiek pat! O prof. V. Gontis mokslo žinių pagalba įrodė, kad Lietuvoje maži atlyginimai, nes verslininkams taip patogiau (žr. Youtube). Anot pastarųjų – “kam mokėti daugiau, jei niekas nereikalauja”.

O juk teisybė! Kiek dirbančiųjų vienija profsąjungos – 15 proc.? O likusieji kur? Ir kuo jie visi užsiima, jei pinigai jiems dzin? Jie plakatus paišo ir mitinguoja prieš skurdą. Eurostatas neskelbia duomenų, koks mitingų poveikis skurdo mažinimui. Jie niekais neužsiima. Jie matuoja emigracijos apimtis. Kol kas tai veiksmingiausia priemonė skurdo mažinimui Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad kol pelnai ir kainos didės procentais kas mėn., o atlyginimai ir pensijos keliais euriukais kasmet, tol nei emigracijos apimtys nemažės, nei greitas (istoriniu mastu) tautos išnykimas nesulėtės.

Taigi, klausimėlis: – iš kur paimti pinigo?

Atsakymėlis: – Iš banko.

K.: – O banke iš kur?

A.: – Iš ES CB.

K.: – O ES CB iš kur paims?

A.: – Ogi iš spaustuvės.

Vakarai mums padės! (SSSR antivatnikas Ostapas Benderis)

Taigi, tereikia vienos vienintelės Europos komisijos direktyvos, paremtos europarlamento rezoliucija, kurioje būtų įsakmiai nurodyta, kad visose ES šalyse-narėse nustatomas vienodas min valandinis, vienodas min savaitinis, vienodas min mėnesinis atlyginimas ir vienoda min senatvės pensija (žinoma, pora proc. didesni nei min ES pragyvenimo lygis). Direktyva turi būti būti bent jau ne menkiau grėsminga, nei toji, įsakmiai reikalaujanti iš Lietuvos parduoti teritoriją  vakarinio užsienio piliečiams bei panaikinti tuos iš strioko įvestus laikinus saugiklius (ups!, apsirašiau. Patys, prašau, įsirašykit vietoje teritorijos, dirbamą žemę). Juk tikrai amoralu, kad iki saugiklių įvedimo 2014 m. įsikūrę LR kažkokie vokiečiai ar švedai ramiai sau pelnosi iš nuosavų ir išnuomuotų ha, moko vietinius kaimiečius vakarietiškos žemės apdirbimo technikos (net,ko gero, skiria jiems sezoninę stipendiją), o likusieji “faterlande” (das Vaterland) galuojasi nesveiku pavydu.

Reikia desovietizacijos! (iš Lietuvos P Sąjūdžio n-jo suvažiavimo delegatų atsargių užuominų)

Kai kas mūsų Respublikoje skelbia, jog vos ne didžiausia tarp ES narių socialinė ar atlyginimų nelygybė atkakliai išlaikoma todėl, kad nėra rimtos politinės kairiosios partijos. Tokios kaip leiboristai Anglijoje ar socialdemokratai Vokietijoje (ar tokių kaip Prancūzijoje ar Italijoje, kurių pavadinimų Lietuvoje minėti negalima. T.y partijos, patys žinote kokios (anot H. Poterio)).

[ Pastebėjimas. Partija, kurios pavadinimas patys žinote koks (anot H. Poterio), Lietuvoje uždrausta dėl neaiškių priežasčių. Be to, kad skelbiasi esanti pogrindyje, ji nieko daugiau neveikia ir valstybingumui bei iš profesoriaus malonės turimai Nepriklausomybei negrąso. Hegelio „Logikos mokslo“ ir  Markso „Kapitalo“ neišmano ir nestudijuoja, marksizmo teorijos nevysto ir praktiškai netaiko, skaitinėja sovietinius tekstus ir gailisi senų  laikų. Išvada – net jei ji ir būtų atidrausta, niekam nuo to nepasidarytų nei šilčiau, nei šalčiau].

Tam, kad būtų kairė, turi būti ir dešinė. Tačiau tos bendruomenės, pasivadinusios partijomis, niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tiesa, vieni kiek dažniau primena trėmimus, nei kiti, tačiau visi choru gieda apie sovietinės okupacijos griaunantį palikimą ir niekaip per 27 metus nepagydomą žalą sieloms, kūnams bei krašto ūkiui. Na, o taikyti aktyvios desovietizacijos vaistus žalos gydymui bijo. O juk paprastų daktarų (dr.) ir  habil. daktarų (angl. – phd) pakankamai ne tik svarbiausiuose postuose, bet ir pačiame Seime jų trūkumo nejaučiama. Yra ir profesorių, ir akademikų. Taigi, kodėl neskiriamas gydymas desovietizacija?

Atsakymas atviruose šaltiniuose. Vien tik sužinojus, kiek kairių/dešinių ar dešinių/kairių veikėjų gavo diplomus nekenčiamo okupanto aukštojo mokslo įstaigose ir kasdien taiko tas okupacines žinias Lietuvoje, šiurpas krečia. O  jei dar perskaičius bent kelių disertacijų pavadinimus! Žinia, grynas mokslas neturi ideologijos. Todėl nepiktina tokie piliečiai, kuriems okupantas suteikė dr., pvz., už atskleistą „Skirtingų dirginimo būdų įtaką bulių spermos kokybei“. Tačiau nepriklausomos Lietuvos mokiniams kapitalistinę ekonomiką aiškina asmuo, kurio disertacijos tema „Pagrindinis socializmo ekonominis dėsnis intensyvios ekonomikos sąlygomis“. Sunku įsivaizduoti denacifikuotos Vokietijos bundestage deputatą, kurio disertacijos tema, pvz. –  „Pagrindinis III reicho rasinio grynumo įstatymas intensyvaus perauklėjimo stovyklų sąlygomis“.  Taip kad nėra ko stebėtis Lietuvos ūkio vystymui taikoma „nematoma rinkos ranka“ ar „kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau“.  Tokiems ir emigracija gėris –  išlaiko vienaženklius nedarbo procentus; ir mokyklų ar ligoninių uždarymas gėris – vis tiek vaikų mažėja, o gydymas brangus; ir į pensiją kuo vėliau, gėris – vietos darbingų asmenų skaičius lėčiau traukiasi… Vienžo (prez. V. Adamkus), visuomenė traukiasi ir raukšlėjasi, o jie laukia, kol laisvasis turgus (laisvoji rinka, anot liberalų) problemas išspręs. Taigi, taigi, kaipgis, (Vingių Jonas), išspręs kaip Kaune – gaunu pinigus ir už šaligatvių klojimą, ir už medžių kirtimą ir už naujų pasodinimą. Tik neklauskite, kas ir kiek moką už priduotą medieną. Po to parduos žemę po daugiabučiais ir aplink juos, o tuomet dar ir mokesčius už ją padalins – dabar gi nėra kam sąskaitas siųsti. Viskas pagal principą – pelnykis čia ir dabar (perfrazuotas Ežio reklaminis šūkis)! Kol nepasistojo klausimas (studentų „bajeris“) galvose: pala, pala, o kieno gi medžius kertate, kieno žemę jūs čia pardavinėjate?

Karoče (sl.,žargonas), visą tą koloną, rinkimų dienoms išrikiuojama spalvotomis komandomis, patogumo dėlei suskirstytus į kairiuosius, dešiniuosius, centrinius ar žaliai valstietiškus liberalius būrius vienija ir motyvuoja besąlyginis paklusnumas Briuseliui ir Vašingtonui (jei norite, ES ir NATO) ir, žinoma,  toks europietiškai patriotinis ir tikrai vakarietiškas šūkis – Après nous, le déluge!  (madam de Pompadur).

[Pastebėjimas.  Be jau paminėtų aukščiau, dar esama ir tokių keistų politinės etnografijos (ideologijalaužai ant kalvų, senovinės liaudies dainos; kartais vadina save tautininkais) ir nacionalistinės (ideologijauniformos ir nacistinės skanduotės) krypties grupių, kurias vienija ir motyvuoja aktualūs dienos lozungai. Kadais buvo populiarūs antihomoseksualistiniai ir antisemitiniai šūkiai. Vėliau antiES, antilenkiški. O šiems, t.y. 2017 metams,  pasirinkti „rusai puola!“ ir „slava Ukraine, herojam slava!“. Jei įtampa Azijoje nenuslūgs, greičiausiai imsis antiŠKorėjos ar antišilkokelio.. Dar jie laiko save nuosekliais antikomunistais, tačiau visiškai nesupranta, kas yra tai, prieš ką jie yra anti (kalambūras). Tautininkai šiuo atžvilgiu kiek išsiskiria nuosekliu ir atkakliu  lietuvių kalbos gynimu. Gaila, kad jiems įdomus tik pats procesas.]

Protingas pasimoko iš savo klaidų, išmintingas – iš svetimų (patarlė)

Nors Lietuva – mažytis mūsų kraštas (S. Nėris), tačiau kairiosios/dešiniosios kolonos/partijos atkakliai „valdomas“ ir „tvarkomas“ tik tam, kad pakartotų Detroito (buvo virš 3,5 mlj. gyventojų) pavyzdį ESąjungoje. Kolona atkakliai ignoruoja geruosius XXI a. ESąjungos pavyzdžius, kuriuos visiškai naudinga mėgdžioti. Juk visai neseniai mažytė (330 000 gyventojų) Islandija pastatė į vietą pasaulinius finansų galiūnus, pasirašė sau tinkamą naują konstituciją ir žvelgia ateitin, visiškai pasitikėdama savimi, tačiau šios salos pavyzdžiu nei mokslininkai, nei politikai, nei smarkūs piliečiai nesidomi, jis nenagrinėjamas specialiai sudarytose ekspertų komisijose ar populiariose TV laidose. Manoma, kad Lietuvoje apie 2,5 mlj. gyventojų. Tokiam kiekiui gyventi vis dar tebeturime nemažą teritoriją. Tai nejau kažkokio Hjustono gyvenimo kokybės negalime pasiekti?

Jei visi drauge  išreikalautume „desovietizacijos“ ir „deliberalizacijos“, gal nebereiktų rūsčiais ir susirūpinusiais veidais klausti: Quo vadis, Lietuva! (apokr. Kn.)

“Kūlgrindos” red.

0 889

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 937

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04