Apie viską

0 3150

Nauru – vos 21 kv.km ploto sala – valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno. 1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono Johno Fearno vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  Johną Fearną sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island).

 

XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijumi, jog suprastum, kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.

 

1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

 

nauru 1

 

nauru 2

 

nauru 3

 

1899 metais toks A. Ellisas atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to „gėrio“ susidarė naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krapštymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta.

 

Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendrai Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žiniai. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai.

 

nauru 4

 

nauru 5

 

nauru 7

 

Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno, „susicukravusio” mėšlo = pinigų kalnai?

 

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas, ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

 

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo… Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus, ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik didelės krūvos seno, gero š…

nauru 6

 

nauru 8

 

nauru 9

BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo, dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais.

 

Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais.

 

Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną „Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą. Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

 

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį žemės vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio „mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – „Kiekviena diena buvo šventė”. Šventė, kai visi leido pinigus ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

 

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų. Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą „Boeing 727”, ir penkis „Boeing 737”. Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo „Boingus” Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo futbolo.

 

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas „bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai.

 

Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo – Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamojo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia saviškiai).

 

Paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę. Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas „Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten, kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų. Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

 

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažinti su realybe.

 

O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų… Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau, į elgetą…

 

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė, prasidėjo neramumai. 1989–2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi.

 

Kiekvienas, turintis sąskaitoj 25 tūkstančius dolerių, čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – „popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą.

 

2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį šalies gyventojų.

nauru 10

 

nauru 11

 

nauru 12

 

nauru 13

 

nauru 14

 

nauru 15

 

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.  Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis. Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

 

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui. Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas Marcusas Stephenas kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

 

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį. Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius.

 

Pvz., 2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspeista Nauru…

0 1461

Straipsnis rašytas 2014 metų pradžioje.

„Suverenitetas – visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė“, – rašoma Wikipedijoje. Akivaizdu, kad pagal šį apibrėžimą didžiąją dalį savo suvereniteto mes jau savanoriškai esame praradę – tiek politiškai, tiek teisiškai jau visiškai priklausome nuo Europos Sąjungos. Kita vertus, absoliučios nepriklausomybės pasaulyje nėra ir būti negali. Visais laikais didesnės valstybės norėjo užvaldyti arba daryti įtaka mažesnėms, kad galėtų jas eksploatuoti. Tas siekis pasipelnyti silpnesnio ar kvailesnio sąskaita (paprasčiau tariant – godumas) tikriausiai yra žmonijos evoliucijos variklis. Greičiausiai taip buvo ir šį kartą – stojant į Europos Sąjungą. Kai mes patriotiškai susikibę rankutėmis stovėjome Baltijos kely galvodami jog demonstruojame vienybę kovoje už laisvę, iš tiesų visam pasauliui rodėme savo vaikišką naivumą. Vargu ar kada nors sužinosime, ar mūsų vedliai ir įvykių režisieriai žinojo, kas mūsų laukia. Prisiminiau filmą apie aviną vedlį. Avino paskirtis – vesti avis į skerdyklą. Mat be vedlio jos paniškai blaškosi, kyla didžiulis stresas, blogėja mėsos kokybė. Avis išskerdžia, o aviną paleidžia naujai bandai vesti. Tas filmas apie mus.

Taip mintiju klaidžiodamas Vilniaus aplinkkeliais. Ieškau Pagirių. Mat vyriausioji rinkimų komisija nusprendė, kad už referendumą pasirašiusios pilietės dokumento numeris netinkamai įrašytas arba tokio dokumento nėra. Sukoręs 30 km, pagaliau randu tą moterį. Susirenka visa šeima: garbaus amžiaus pora ir jų sūnus. Moteris atsineša pasą, kruopščiai įrašo savo duomenis. Klausia, kas buvo negerai. Atsakyti jai negaliu, nes turiu tik tuos duomenis, kuriuos man pateikė VRK. Dar išvažiuodamas ieškoti Pagirių, prašiau koordinatorės Rimos, kad ji parodytų, kas buvo blogai sąraše. „Ką tu, mes nieko neturim, juk viską VRK atidavėm. taip įstatymas liepia“, – atsakė. Vadinasi, man išduotas parašų taisymo lapas gali būti su klaidomis. O aš privalau tikėti tuo, kas man sakoma. Parašyta: numeris klaidingas. O gal – geras? Pagal referendumo idėją aš tik padedu žmonėms išreikšti savo valią. Jie tą valią išreiškė – suteikė apie save reikalaujamus duomenis ir pasirašė. Jiems keista, kad juos vėl kažkas dėl to trukdo. Pasirašė, nes savo iš tėvų paveldėtos žemės ligi šiolei negali atsiimti, o jau ruošiamasi ją parceliuoti.

Kad atliktų savo pilietinę pareigą – galėtų koordinuoti parašų taisymą, Rima savo darbe išėjo dviem savaitėms atostogų. Kaitinasi ne pajūrio saulutėje, o prie kompiuterio. Po 12–15 val. kasdien. Jai atrodo Tėvynė pavojuje. Taip atrodo ir šimtams parašų rinkėjų, ir 320 000 pasirašiusių, ir dar daugybei kitų, kurių nuomonės šiuo klausimu niekas nespėjo atsiklausti. Žmonės aukojasi, kad įvykdytų savo pilietinę pareigą – išreikštų savo nuomonę ir valią. Ar atsimins kas juos, kai Lietuvos vardas bus minimas tik kaip egzotiškas regioninio užkampio pavadinimas? Kokį valstybinį simbolį atminimui į švarko atlapą įsegs?

Rytoj – sausio 13-oji. Parašų rinkėjai švęsti negali, nes reikia taisyti parašus. Sekmadienis – viena iš dviejų poilsio dienų, kai gali rasti žmones namie dienos metu. „Gal ir man pasipuošti?“ – svarstau. Prezidentė palaiko „pilietinę“ iniciatyvą ir siūlo kritusiųjų už laisvę atminimą pagerbti nauju simboliu – neužmirštuole. Pasirodo keista, nes ligi šiolei būdavo naudojama įprasta tautinės nepriklausomybės simbolika ir atributika: vytis, trispalvė, Gedimino stulpai… Bandau atrasti „pilietinės iniciatyvos“ idėjos autorių. Pasirodo – tai Rasa Juknevičienė. Savo veidaknygėje apie tai ji rašo: „Parašė žinutę vienas žurnalistas (jei jis norės, galėsiu paminėti), pasiūlė idėją. Įspūdinga britų tradicija paskatino, tas tiesa. Tada pasiūliau jauniems entuziastams, TS-LKD pritarė“.

Vadinasi, viskas apgalvota, kaip visada nuspręsta be mūsų, rinkėjų. Nuo mūsų kruopščiai slėpta pasiruošimas ištautinti, nes neigiamą Tautos reakciją buvo galima numatyti iš anksto. Kad žmonės nespėtų sureaguoti, naujas simbolis pasiūlytas šventės išvakarėse ir jau paskelbta, kad bus nuolatinis. Nuo kada vienos didžiausių partijų politinis sprendimas pavirto „pilietine iniciatyva“? Rūta Janutienė atsiunčia žinutę, kur galima įsigyti šį tradicinį tarptautinės masonų ložės simbolį. Iš kitų šaltinių paaiškėja, kad šį ženklą nešiojo ir vermachto kareiviai. Kas jau kas, o buvusi gynybos ministrė ir prezidentė negalėjo nežinoti, kas tai per simbolis.

O motyvacija, motyvacija kur? Kam reikia „ištautinti“ vieną švenčiausių nepriklausomos Lietuvos dienų – sausio 13-ają? Nejaugi tik tam, kad šį ženklą ant savo krūtinės leistų užkabinti J. M. Barosso, konservatorių partneris Europarlamente? Kad portugalų kilmės lyderiui taptume „savesni“? Trispalvės jam juk nepasiūlysi. Nepasiūlysi jos ir Europos Sąjungos prezidentu vadinamam H.Van Rompuy, kuris Vilniuje kalbėjo apie tautiškumą kaip apie atgyvenusią sąvoką. Mes iš naivumo pradėjome purkštauti galvodami, jog tai – atsitiktinis nusišnekėjimas. Pasirodo, viskas jau seniausiai apgalvota ir nuosekliai vykdoma.

Internete randu informaciją apie Europos Sąjungos tėvu vadinamą Ž Monnet. „1943 m. rugpjūčio 5 d. Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo komiteto posėdyje Ž. Monnet pareiškė: „Jeigu valstybės bus atkuriamos nacionalinio suvereniteto pagrindu, taikos Europoje nebus… Europos šalys yra pernelyg mažos, kad galėtų užtikrinti savo žmonėms būtiną gerovę ir socialinę raidą. Europos valstybės turi susijungti į federaciją…“

Nejaugi tie mūsų vedliai, kurie dvi dienas pigiu alumi ir skalbimo milteliais mus viliojo balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, viską žinojo? Apie tai, kad būsime nutautinti, paversti žydra biomase, kurios vienintelė paskirtis – uoliai dirbti ir užtikrinti stabilų mokesčių mokėjimą? Jie sakys: tauta taip nusprendė referendumu, toks įstatymas. Įstatymas, kuriuo galima manipuliuoti ir jį vartyti kaip tik patogiau.

Na taip, neužmirštuolės žydra spalva – kaip Europos Sąjungos vėliavoj. Pastoviai šią gėlelę nešiodami sausio 13-ąją, žmonės ilgainiui pripras tapatinti žydrą spalvą su nepriklausomybės, laisvės sąvokomis. Ir kam rūpi, kad tie keturiolika didvyrių, kurių vardus sausio 13-ąją vedliai pompastiškai mini, žuvo už trispalvę? Bandau tą paaiškinti karštam referendumo priešui – jaunam straipsnių autoriui, kuris net savo veidaknygę šiuo ženklu papuošė. Sako, kad aš paveiktas neurolingvistiniais metodais. Terminologiją žino, o metodų rezultatų – nepastebi. Tuo ir efektyvūs šie metodai, kad jie daugiau menas, o ne mokslas. Nuolat kažką kartojant, kaišiojant spalvas žmogui „netyčia“ susiformuoja nauja nuomonė. Jam pradeda atrodyti, kad tai – „jo nuomonė“.

Važiuoju į Naująją Vilnią. Parašų taisymo lape Vyriausioji rinkimų komisija įrašė: neteisingai įrašytas adresas ir gimimo data. Nors gatvė, kurioje pilietė gyvena, tikriausiai vienintelė visame pasaulyje – A. Paškevič-Ciotkos. Bet pasirašiusioji pilietė neparašė, kad ši gatvė yra Vilniuje. To užteko, kad išbrokuotų jos parašą. Moterį radau ir apie susitikimą susitariau telefonu, kurio numerį gavau per parašų rinkėją. Paskambinu į butą, nurodytą parašų lape. Išeina graži moteris, atsiprašo, kad į vidų negali pakviesti – turinti svečių. Nors parašų lape nurodyta jos gimimo data įvardinta kaip klaidinga, ji įrašo lygiai tą pačią, nes šią dieną gimusi. Prie adreso prirašo ne tik miesto pavadinimą Vilnius, bet dar ir indeksą. „Gal prie gimimo datos savo asmens kodą įrašyti, kad jokių papildomų klausimų dėl galimos klaidos nekiltų?“, – klausia. Aš išsigandęs puolu ją stabdyti, kad nerašytų, nes tada VRK galės vėl lapą išbrokuoti – kaip sugadintą. Matau, kad moteriai pradedu atrodyti kaip paranojikas. O kai paprašau parodyti asmens dokumentą, kad galėtume sulyginti dokumento numerį su skaičiumi, kuris parašų lape įrašytas, – visai įtariai pradeda šnairuoti. Visa ši situacija tampa absurdiška. Atsisveikindama moteris pasako, kad referendumo nori, nes jau dvidešimt metų negalinti atsiimti senelių žemės. O aš – išvažiuoju nesutikrinęs asmens dokumento duomenų. Ar įmanoma, kad iš parašų lape nurodyto buto ateitų svetimas žmogus ir užpildytų lapą? Ne. Tačiau jei kažkas sąmoningai įvėlė klaidą ir įrašė neteisingą dokumento numerį, parašą bus galima vėl išbrokuoti. Na ir kas, kad tas parašas yra registro duomenų bazėje ir jo autentiškumą galima sutikrinti? Bus pasakyta, kad „dokumento nr. neteisingas arba tokio nėra“. Nesvarbu, kad tą klaidingą dokumento numerį pati VRK davė.

Grįžęs žiūriu per televizorių, kaip vedliai šlovina kritusius už laisvę didvyrius, o televizijos ekrane mėlynuoja neužmirštuolės. Jas segi be išimties visi – pradedant uniformuotais savanoriais ir baigiant estrados žvaigždėmis. Visas tas farsas pateikiamas taip, kad jei neturi neužmirštuolės, vadinasi, negerbi žuvusiųjų, gal net esi išdavikas. Arba Kremliaus agentas. Na, tinkamas vardas atsiras. Visą šį cirką vainikuoja vieno iš vedlių „patriotiškas“ pamokslas apie tai, kad dirbti užsienin važiuoja tik tie, kurie brangesnio karsto užsimanė. „Geriau varge, bet namie, Tėvynei dirbti“, – liejasi ugningi žodžiai. O aš prisimenu savo vaikus, gimines, draugus, dirbančius užsieniuose.

Kuo kalti lakūnai ir stiuardesės, skrydžių valdymo specialistai, kuriuos dešimtimis „kepa“ Gedimino technikos universitetas, kai Lietuvoje yra tik trys su puse lėktuvo? Kai maniškis mokėsi lakūno specialybės, jis tikrai svajojo dirbti Lietuvoje. Vienintelis lietuviškas Air linijas vedlio bendrapartietis subankrotino, ir dabar sūnus skraidina keleivius iš Turkijos. Tai ar jis, tas vaikas, buvo išvarytas, ar iš dyko buvimo išvažiavo lengvesnės duonos ieškoti? O gydytojai, mokytojai, teisininkai, kuriuos mūsų universitetai tūkstančiais ruošia užsieniui? Tam savo vaikų išmokslinimui tėvai paskolas ima, o Lietuvoje darbo neranda. Vadinamoji „nepriklausomybė“, kaip koks viduramžių maras, iš Lietuvos iššlavė beveik 900 tūkstančių gyventojų. Beveik trečdalį Lietuvos… Tai juk nepataisoma tragedija. Užuot to trečdalio atsiprašę, kad nesugebam sukurti palankių sąlygų, pliurpiame populistines kalbas.

Kitą dieną tas pats vedlys per televiziją veidmainiškai postringaus apie tai, kad reikia susirūpinti vaikų žiaurumu ir patyčiomis. O didysis Mokytojau, parodyk savo pavyzdžiu, nesispjaudyk ir pirštais nerodyk į kitaip manančiuosius, nes tai – Tavo broliai ir seserys. Sutramdyk savo paties partiją, kuri nuosekliai vykdo tikrą psichologinį karą prieš laisvą nuomonę, demokratiją, referendumo rengėjus. Uolesni jaunieji partiečiai – „entuziastai“ – savo straipsniuose jau bando patriotizmą prilyginti idiotizmui. Reikia pripažinti, kad racionalaus grūdo čia yra. Tada, kai visi Lietuvos patriotai pavirs beviltiška mažuma, tada bus galima visus juos paversti psichiniais ligoniais. Tą mokyklą mes jau praėjome. Tik tada, „anais“ laikais, mus iš pradžių grūsdavo į psichiatrines ligonines, tremdavo į Sibirą. Dabar oponentų ir politinių varžovų į kalėjimą nesodina, bet tokiomis etiketėmis apkabinėja, kad politikų vaikai jau žudytis bando. Vykdomas tikras psichologinis teroras, kuriam uoliai talkina pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Oponuojančius straipsnius įkelia tik nedaugelis elektroninių portalų, kurių lankytojų skaičius juokingai mažas, lyginant su televizija ar laikraščiais. Išeina, kad mes ne tiek oponuojame, kiek kalbame patys su savimi. Arba, kaip pasakė vienas portalo tvarkytojas, kišame galvą ant priekalo po kūju. Mat šiuolaikinis KGB dirba tikrai geriau negu „anais“, tarybiniais laikais (man ligi šiolei liežuvis nesiverčia sakyti „sovietų sąjunga“, nes tai yra baisus lietuvių kalbos darkymas. Prieš porą metų Wikipedijoje dar buvo nuoroda, kad toks pavadinimas – žargonizmas, tačiau visuotiniu susitarimu vartotinas. Dabar ta nuoroda jau dingusi. Taip su laiku žargonizmas tapo sinonimu.) Anais laikais pirminis KGB informacijos šaltinis būdavo bildukų tinklas. Dabar juk sekama totaliai viskas: pradedant mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir baigiant portalais. Seka ir laukia. Pasidarysi nepatogus – kaipmat pričiups su visa ilgiausia tavo „teroristine“ istorija ir visais ramybę drumsčiančiais straipsniais, kurie bus įvertinti kaip „destabilizuojantys, kurstantys, nesantaiką skatinantys“.

Važiuoju į Vaidotus ieškoti piliečio, kurio neaiškus adresas. Duotuoju adresu gyvenantis žmogus pasako, kad tokio nei matęs, nei pažįsta, nes gyvena čia tik penkerius metus. Einu pas senbuvį. Jis parodo tolumoje namelį, kuriame „Vovka gyvena, bet aš jau seniai jo nemačiau“. Einu pas tą Vovką. Prie grandinės – milžiniškas šuo, o pagal pėdas sniege matyti, kad čia mažai kas vaikšto. Durų niekas neatidaro, tai einu pas kaimynus priešais. Ten užtinku devyniasdešimtmetę bobulytę. Lietuviškai – nė bum bum. „Ne, Vovkos jau seniai čia nebėra. Kažkur išsikraustė, gal į Širvintus? O pėdos sniege – tai Liuskos. O Liuska – tai Lioškos žmona. Lioška tai Vovkos telefoną turės, nes jis Vovkos brolis. O Liuska tai neturės. Nes su Lioška jie išsiskyrė, jinai ateina tik šuns pašerti. O Lioškos tai tu nerasi, nes jis tolimų reisų vairuotojas, labai retai čia būna“. Aaa, dar vienas „karstų verslininkas“, užsieniuose krovinius vežioja.

O man – tuščia kelionė. Šiandien sukoriau per 100 kilometrų. Rezultatas – du patikslinti parašai. Į Mickūnų seniūniją du kartus per savo žioplumą teko važiuoti. Mat moteris turėjo patikslinti savo asmens dokumento numerį. Asmens tapatybės kortelėje jis parašytas tokiomis mažomis raidėmis, kad aš jau sunkiai galiu „įžlibinti“. Kad vietoj asmens dokumento ji įrašė asmens kodą – nepastebėjau. Norint būtų galima užskaityti, nes juk asmens kodas – slapti duomenys, šiaip jau būtų įrodymas, kad rinkėjas aplankytas. Juolab, kad ir parašą sutikrinti galima. Bet „pagal įstatymą“ – tokio dokumento nėra. „Žioplą ir bažnyčioj muša“ – paskelbė nuosprendį Rima ir išgrūdo mane atgal. Lyg ir turėtų būti pikta, o man kažkodėl taip gera ant širdies. Ir referendumo rezultatai darosi nelabai svarbu, nes mes jau laimėjom. Aš jau žinau, kad ta fasadinė, televizoriaus ir laikraščių Lietuva – tai beviltiškai nusimelavusios mažumos kaukė. Tikroji Lietuva – tai pasenusi, išsibarsčiusi, nuskurdusi, iš namų išvaryta, kartais – net prasigėrusi… išmirštanti, bet patriotiška. Ir koks mums skirtumas, kaip referendumo rezultatus eilinį kartą falsifikuos ar mus išdergs? Tiesos – nenuslėpsi.

Važinėdamas mintyse kalbuosi su Rūta Janutiene: pakvieskite į savo laidą VRK narį, kuris „įstatymo vardu“ išbrokavo kilusio iš Argentinos Lietuvos piliečio parašą? Šis futbolininkas, gyvenantis Lietuvoje, savo nuolatine gyvenamąja vieta nurodė Argentinos adresą „kaip to reikalauja įstatymas“. Kokioje duomenų bazėje šis VRK narys rado neatitikimų? Pakvieskite kitą (aš nežinau, gal čia tas pats žmogus?) VRK narį, kuris keliais atvejais liepė patikrinti klaidingus duomenis. Nuvykę parašų rinkėjai perrašė raidė į raidę, skaičius į skaičių tą patį ir vėl sugrįžo. Įdomu būtų tam VRK nariui į akis pažiūrėti ir paklausti, ar jau gana prisilinksmino? Būtinai pakvieskite ir jaunuolį iš Norvegijos. Jis specialiai į Lietuvą parskrido, metęs savo „karstų biznį“, kad galėtų savo duomenis patikslinti ir pasirašyti – jam pasirodė, kad Tėvynei jo reikia. Parskrido, pasirašė ir vėl išskrido. Pakvieskite vieną ar kelis iš šešiolikos tūkstančių, kurie pasirašinėjo šeimomis, ir juos visus išbrokavo, nes dokumentai „pildyti viena ranka“. Tik pakvieskite – jie tikrai ateis. O aš – dar siužetų laidai papasakosiu.

Mums nesunku, nes tokia geležinių kurpaičių kaina.

Kazimieras Juraitis

3 1968
In this handout picture released by the Vatican Press Office, Pope Francis performs the foot-washing ritual at the Castelnuovo di Porto refugees center near Rome on March 24, 2016. Pope Francis washed the feet of 11 young asylum seekers and a worker at their reception centre to highlight the need for the international community to provide shelter to refugees.

„Il Primato Nazionale“ žurnalisto Adriano Scianca straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. balandžio 19 d.

Roma, balandžio mėn. 19 d. Tuo metu, kai Viduržemio jūra pasiglemžė dar 200 atvykėlių kūnus, kuriuos viliojo beprotiška atvirų durų politika bei tokie šūkiai kaip „pabėgėliai – tai ne problema“ arba „visi esame pabėgėliai,“ Popiežius Bergoglio siunčia tokio pobūdžio video pranešimą pabėgėliams. Ši žinutė paskelbta minint Astalli Centro 35 metų sukaktį (tai jėzuitų centras, aptarnaujantis pasaulio pabėgėlius). Popiežius tiesiai šviesiai pareiškė: „Per dažnai mes jūsų nepriėmėm! Atleiskite mums dėl mūsų visuomenių uždarumo ir abejingumo. Jos bijo pakeisti gyvenimą ir mąstymo būdą, kuriuos reikia pakeisti dėl jūsų atvykimo. Į jus žiūri kaip į naštą, problemą, finansines išlaidas, bet jūs esate dovana.”

 

Taip, iš tikrųjų, atleiskite mums. Atleiskite už nesibaigiantį pinigų srautą, nugarmėjusį į dugną, kuris praturtina grupelę susijusią su priėmimo bizniu, bet nuskurdina pasaulį. Atleiskite, kad užleidome ištisus miestų kvartalus bei miestus naujai atvykusiems. Atleiskite, kad nustojome ginti savo žemę ir savo šeimas. Atleiskite, kad mes siūlome ne tik materialinį išlaikymą, bet ir pilietybę. Atleiskite už filmus, knygas, konferencijas, vedamuosius, kurie šlovina imigrantus ir žemina vietinius žmones. Viso to Popiežiui dar negana, nors istorijoje nėra kitų tautų, kurios būtų tiek daug padariusios, skatinant savo šalių invaziją.

 

Pranciškui imigrantas tampa tikru mesijumi: „Jūs esate paliudijimas, kaip mūsų gailestingasis Dievas paverčia blogį ir neteisingumą gėriu visiems. Nes kiekvienas iš jūsų galite būti tiltu, jungiančiu tolimas tautas. Jūs suteikiate galimybę skirtingų kultūrų bei religijų susitikimui. Jūs esate kelias, leidžiantis atrasti mūsų bendrą žmoniją. Jūsų skausmo ir vilties patirtis (kalba Popiežius pabėgėliams) mums primena, kad visi esame svetimi ir piligrimai šioje žemėje, kuriuos kai kurie asmenys sutinka dosniai ir be naudos sau. Tas, kuris bėga iš savo žemės dėl priespaudos, dėl karo, dėl užterštos aplinkos, dėl žemės virtimo dykuma arba dėl neteisingo pasaulio resursų paskirstymo, yra mūsų brolis, su kuriuo mes pasidalinsime duona, namu, gyvenimu.“

 

Paskui kartojasi įprastinė litanija: visi esame pabėgėliai. Niekas nėra savo namuose. Niekas nėra vietinis žmogus (autochtonas). Iš tikrųjų, dėka tokių „autoritetingų“ balsų, labai greitai niekas daugiau nebebus autochtonu. Kol mes belaukdami stebime kaip patys einame išnykimo link, leiskime sau pateikti tingų klausimą, kad laikas greičiau praeitų: Popiežiau Pranciškau, nenorėdami vertinti jūsų religijos pliusų ar minusų, klausiame, ar jūs esate Europos priešas numeris vienas?

 

Vertė: Algis Avižienis

0 1252

Žurnalisto Nicola Mattei straipsnio, paskelbto itališkoje “Il Primato Nazionale” svetainėje, vertimas.
Paryžius, 2016 m. kovo mėn. 16 d. Paryžiaus XVI rajonas (arrondissement), prestižinė Prancūzijos turtuolių gyvenvietė „atrado“ pabėgėlius ir pastebėjo, kad jų nenori. Esame Seino upės dešiniajame krante, vienoje iš pačių turtingiausių Paryžiaus vietovių, kur po Trokadero šešėliu gyvena aukštoji miesto buržuazija. Ir būtent ten socialistų merė Anne Hidalgo nutarė įkurti pabėgėlių stovyklėlę.
Geriau ji būtų to nedariusi. Tai viso labo saujelė pastatų, beveik dizainerio lygio, kuriuos keli architektai dabar projektuoja. Numatyta apgyvendinti nedidelį skaičių pabėgėlių, šiuo metu besibastančių po miestą. Bet atsakymas aiškus: ne. Šio rajono gyventojai net nenori apie šiuos pabėgėlius girdėti. Dar ir todėl, o ypatingai todėl, kad viena iš šių „instaliacijų“ būtų prisiglaudusi visai prie „Bois de Boulogne“ miškelio. Tai vienas iš didžiausių miesto parkų, aplink kurį gyvena milijardieriai ir įtakingi pramonininkai.
Vieni sugalvojo ekologinius motyvus (sutryps gėlių lysves ?); kitiems gaila, kad parkas bus netinkamai naudojamas; dar kiti net kalba, kad šalia esančių parduotuvių kainos bus per aukštos save vadinantiems prieglobsčio prašytojams. Kiekvienas pasiteisinimas tinka, kad tik jų neatsirastų Paryžiaus aukštuomenės tarpe. Per kelias dienas jau pavyko surinkti 40 tūkstančių parašų, reikalaujančių sustabdyti šį projektą, nors merė vis tiek bando jį „prastumti“. O kaip bus dėl integracijos kultūros, dėl darbo jėgos trūkumo tose srityse, kur prancūzai tikrai nenori dirbti, dėl kovos prieš rasizmą, dėl Nacionalinio Fronto baimės (už kurį šio rajono gyventojai retai kada nors balsuoja)? Viskas labai paprasta; kol neatsiranda baimė, kad Kelno įvykiai gali pasikartoti visai šalia namų.
Vertė Algis Avižienis

0 1177

Nieko nėra įdomiau, kaip stebėti senstančio aktoriaus, dainininko ar šiaip „viešo“ žmogaus bandymus  jau brandžiame amžiuje įgyti naują kvėpavimą.

Atnaujinamas kūnas – sunkios, bet ryžtingos treniruotės, varginantys kūno alinimai, medicininiai pilvų nuriebalinimai, sėdmenų padidinimai, kojų šlaunų „suveržimai“, veido odos patraukimai, botulino injekcijos, plaukų persodinimai, naujų priklijavimai arba tik papildomų sruogelių prisegimai.

Akinančiai balti porcelianiniai dantys, maža, daili nosytė – ir taip sulipdomas naujas žmogiukas, tik dabar jau ne dievo rankomis, bet šiuolaikinės medicinos  pagalba.

Specialios dietos, kur porcija yra vištos kiaušinio dydžio, bet į kūną priimamų skysčių kiekis viršija trijų litrų talpos stiklainio tūrį. „Gerkime daug vandens“!

Valgoma lėtai, vienas kąsnis kramtomas vos ne kelioliką minučių, kad skrandis per daug nebūtų apsunkinamas.

Lėkštė turi būti žalios spalvos, kad primintų natūralią aplinką – žolę ar miško pievas. Muzika – paukštelių čiulbėjimas. Viskas natūralu, viskas iš gamtos ir tik tokiems netrikdykite jų gyvenimo ritmo.

Atėjo individualybės era ir ji tęsis ilgai ir nuobodžiai, kol vėl atsiras dar sudėtingesni, bet efektyvesni būdai save patobulinti, pakilti virš dievo patalų ir skristi neišbandytomis erdvėmis – ar kol pagaliau visa tai pasirodys nuobodžiu ir nepakankamai efektyviu!

Deja, mes to „šviežiai“ atsinaujinusio žmogaus visai ir neatpažįstame, tik kažkada jo jau girdėtas ir lengvai atspėjamas balsas pasako – tai žinomas dainininkas, aktorius ar buvusi kursiokė (dabar jau „įtakingojo“ žmona)!

Stebime naujai užgimusį suaugusį „kūdikį“, o jis kasmet vis jaunėja, gražėja – o dar sakoma, kad žemėje nėra stebuklų.

Taigi nebijokime senti, kol pasieksime solidų amžių, technologija jau bus pakilusi į visai naują lygį, gal tada net ir subirusias savo dvasias bus galima atnaujinti, atšviežinti ar pakeisti naujomis. Nuėjus į tam tikrus medicininius kabinetus, čia pat mums bus implantuojamos naujos dūšelės – jaunų, tyrų mergelių, o gal jau patyrusių, viską išbandžiusių salonų liūtų ir gudrių damučių – kiekvienam pagal jo norus.

Vaiku gimdymai? Koks pasenęs, atgyvenęs reikalas! Juk ne naujiena, kad pasaulio įžymybės pačios vaikų jau negimdo, jų devynis mėnesius nenešioja – jos nenori sugadinti savo puikiai ištreniruotų, sunkiu darbu sukurtų kūnų. Jų embrionus išnešioja vargingos ir nuostabaus gyvenimo neturinčios moterys. Po gimdymo tos varguolės tučtuojau netenka išnešiotų, bet nesavų kūdikių. Joms lieka tik jų pačių kraujuojantys kūnai, nedidelis pluoštelis pinigų ir dar labiau ištuštėjusios, nualintos dvasios …

Bet ilgainiui ir to nereikės daryti. Ateityje greičiausiai eisime į parduotuves pirkti vaikų. Bus kas juos pagimdo, tik reikės juos patiems išauginti, tiesa – juos auginsime jau naujai sukurtų robotų (auklių) pagalba…

Taigi geresni laikai priešaky. Nelabai tolima realybė – kas tuo netikite, gyvenkite kaip ir anksčiau, o kiti – svajokime!

Nežinomybės – argi neverta vien dėl jų gyventi?

Dijana Apalianskienė

1 10414

            …net Hitleris nedrįso užpulti šios valstybės
Įspūdingas pasakojimas apie nenugalimą vienos valstybės kariuomenę, kur iš tiesų įgyvendintas principas – tautos ir kariuomenės vienybė.

 

Įspėju – tai ne JAV, ne Rusija, ne Izraelis ir tegu atleidžia Kim Čen Iras ir ne Šiaurės Korėja. Atsakymas jus labai nustebins. Įsivaizduokite valstybę, kurios kariuomenėje tarnauja pati didžiausia pasaulyje valstybės gyventojų dalis ir kurios visi vyrai nuo 20 iki 50 metų amžiaus, tikrąja žodžio prasme, miega po lova pasidėję šautuvą. Perkopusiems 50 metų valstybė dovanoja šautuvą ir labai džiaugiasi, kad žmogus iki grabo lentos yra ginkluotas ir dalyvauja kariuomenės pratybose. Įsivaizduokite valstybę įkalbinėjančią pilietį nusipirkti nors pistoletą (o dar geriau šautuvą) ir jį perkančiam duoda nuolaidą. Per dvi-keturias valandas valstybė gali mobilizuoti 22 tūkstančius karių, per parą 650 tūkstančių, o per dvi paras 1,7 milijono karių kariuomenę ir ne bet kokią, o ginkluotą pačiais naujausiais ginklais ir puikiai organizuotą. Palyginkime – JAV turi 1,3 milijono karių ir dar tokį patį paruoštą rezervą, Kinijos kariuomenė – 2,4 milijonai karių ir 1 milijonas rezervistų.

 

Įsidėmėkite, kad visa ši iki dantų ginkluota šalis nuo Ženevos iki Davoso ir nuo Ciuricho iki Lugano – aukščiausi Europos kalnai perkasti daugybės tunelių su daugybe slėptuvių ir ginklų sandėlių. Taip pat daugybė artilerijos ir raketų paleidimo aikštelių iškaltų granite. Šveicarijos kariuomenė nėra vienintelė pasaulyje turinti kadrinę milicijos struktūrą. Panašiai sudarytas bundesveras (Vokietijos kariuomenė. Vertėjo paaiškinimas). Bundesveras panašus į buvusią TSRS kariuomenę – nedaug karių + labai daug karininkų ir rezervistų + dažni mokymai = esant reikalui labai greitai galima suburti didžiulę kariuomenę. Šveicarijos kariuomenė ypatinga tuo, kad tautos ir kariuomenės vienybė joje įgyvendinta tobulai.

 

Kadrinių karių tik 9000. Daugiausia jų aviacijoje. Tarnaujančių kariuomenėje ir dalyvaujančių mokymuose vienu metu apie 10-15 tūkstančių. Karius mokymams ima 90-čiai dienų. Kariams atlikusiems karo tarnybą valstybė duoda asmeninį ginklą (šautuvą ir pistoletą) su dviem dėtuvėmis šovinių, tris komplektus karinės uniformos skirtos visiems metų laikams, šalmą ir šarvuotą liemenę, su kuriais jis vyksta namo. Ginklus laiko kaip nori – niekas neina tikrinti kaip laikomi ginklai.

 

Iki 32 metų kario tarnyba vadinasi „auszug“, iki 42 – „landwer“, iki 50 – „landsturm“. Eilinis karys (auszug) per 10 metų aštuonis kartus po tris savaites kiekvieną kartą dalyvauja pratybose savo dalinyje; karys (landwer) – tris kartus po dvi savaites; karys (landsturm) – kartą dvi savaites. Kai sukanka 51-ri, žmogų iš kariuomenės atleidžia, paima iš jo šautuvą, pistoletą ir uniformą, bet dovanoja medžioklinį šautuvą ir įteikia atsarginio kario dokumentus – tam atvejui, jei kiltų karas, tai tada visi ir seniai irgi šaukiami į karą.

 

Šveicarų kariuomenės ypatybė – sustiprinti rezervo karininkų mokymai. Norintys tapti karininkais papildomai mokomi po 100 dienų už kiekvieną laipsnį. Tokie mokymai sukelia darbdavių nepasitenkinimą (ypatingai bankininkų). Skleidžia gandus, kad jie nesimoko karinių dalykų, bet paprasčiausiai pabėga nuo žmonų ir darbo, o taip pat puotauja. Iš tikrųjų žmonės mokymuose ne tik šaudo iš kulkosvaidžių ar kitų ginklų, bet ir turi gerą progą susipažinti ir pasišnekėti įvairių profesijų žmonės, kurie gyvenime dažniausiai nesusitinka. Kariniuose mokymuose kartu karinių dalykų mokosi ir deputatai, ir studentai ir profesoriai ir darbininkai; o dažnai ir kaimynai. Šveicarijoje gyvena 7,5 milijono žmonių, o karo biudžetas penki milijardai JAV dolerių!!!, t.y. beveik 20 procentų. O kokie ginklai? – daugiau kaip 800 tankų ir šarvuočių (420 Leopard-2, 150 M0109). 300 km. Ilgio šalyje daugiau kaip 350 kovinių ir 120 mokomųjų lėktuvų ir 100 sraigtasparnių! Lėktuvų parkas nuolatos atnaujinamas. Tokie dalykai, kai lėktuvui daugiau metų negu lakūnui, kaip yra Amerikos kariuomenėje, Šveicarijoje neleistini.

 
Nenaudojamus ir kruopščiai suremontuotus ginklus valstybė parduoda piliečiams su didele nuolaida. Ypatingai siūlo ginklus pirkti moterims. Registruoti reikia tik perkamus naujus ginklus iš parduotuvės. Perkant iš žmonių registruoti nereikia. Apytiksliai skaičiuojant vien tik pusautomatinių šautuvų žmonės turi apie pusantro milijono. Priedo dar apie porą milijonų pistoletų. Šveicarija užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal ginklų skaičių vienam gyventojui. Šalyje yra dešimtys šaulių klubų, tirų ir kavinių irgi panašiai.

 

Kaip kariai tarnauja? Atrodo neblogai – dvi išeiginės dienos per savaitę. Išeiginėmis dienomis gali eiti namo. Kariai bulvių neskuta, indų neplauna, tvorų nedažo. Visus tokius darbus atlieka samdyti darbininkai. O dabar klausykite – kariai net sargybos neina! Sargai irgi samdyti. Tai tiesiog šventė , o ne tarnyba! Kurortas!

 

Ką gi, medaus statinę pavaizdavome; liko įpilti šaukštą deguto. Pradėsime nuo to paties „kurorto“. Kariai keliasi 5-00 ir toliau viskas bėgte. Su pertraukomis pavalgyti, nueiti į tualetą visą dieną ištisai vyksta karas, t.y. fizinis parengimas, šaudymas, imtynės, karo technikos vairavimas, alpinizmas. Viskas be sustojimo. 24-00 eina miegoti, o 5-00 vėl viskas prasideda iš naujo. Karius taip vaiko, kad jie visi tampa terminatoriais ir Rembo viename asmenyje. Pavyzdžiui, karininkas savo dalinį vaiko iki išsekimo, o po to su durklu puola išsekusį kareivį (t.y. tikrina kareivio budrumą). Pasekmė – karys automatiškai šauna į užpuoliką.

 

Toliau. Entuziazmas, patriotizmas – labai svarbu, bet tėvynė ir drausmės reikalauja. Jei gavęs šaukimą neatvyksta (pvz., sesija, vestuvės, mirtinai girtas, atostogos ir t.t.), tai užsidirba baudą ir kalėjimą, o taip pat jo karjerai ateina galas. Jo niekas nepriims į jokį normalų darbą. Turi baltą bilietą?, aklas?, ligonis ar imigrantas? Tuomet mokėk papildomą 3-ų procentų mokestį kariuomenės išlaikymui. Pacifistas, nori alternatyvios tarnybos? Imk, darbų yra. Gausi šaukimą mėžti savivaldybių šiukšlynus ir kanalizacijos mėšlą pusantro karto dažniau nei kareiviai. Dirbi užsienyje ir nespėjai laiku atvykti į tarnybą – skaityk aukščiau – tavęs laukia kalėjimas. Toliau. Rami šalis? Pasaka! Tarp nekariaujančių valstybių antroji vieta pasaulyje pagal žuvusių skaičių nuo šaunamųjų ginklų. Teisybę sakant taip yra tik dėl labai didelio žmonių turimo ginklų skaičiaus. Jei visoje Europoje niekšą, vagį blogiausiu atveju primuša, tai Šveicarijoje nušauna.

 

Viena diena Šveicarijos kariuomenėje. Spalio pradžia. Alpių priekalnių aromatu dvelkiančiame ore draikosi voratinkliai ir aidi karvių nešiojamų skambučių žvangėjimas. Tarp visos šios idilijos laikas nuo laiko girdisi patrankų šūviai. Tai tankodromo garsai. Jis yra tarpeklyje prie Elmo kaimo. Iš plento sukame į šalutinį keliuką ir už poros šimtų metrų privažiuojame žemą pastatą su vidiniu kiemu ir dviem įvažiavimais į jį. Tai 14-jo tankų bataliono kontrolinis postas. Mus sutiko vyresnysis leitenantas Georgas Klingleris, kapitonas Michaelis Izenringas ir leitenantas-vertėjas Aleksiejus Gromovas. Mūsų diena dalinyje prasidėjo griežtai pagal tvarkaraštį.

 

Tankų poligonas kalnuose

 

Šveicarija nedidelė šalis ir tankodromus turi tik du. Vienas Vilhenalpo kalnų slėnyje. Įkurtas prieš 40 metų. Tačiau įrengtas pagal paskutinį mokslo žodį ir yra didžiausias visoje Europoje. Poligoną supa apsnigtos Todi kalnagūbrio uolos iškylančios 500 metrų virš slėnio. Tokia vieta parinkta dėl saugumo, kad sustabdytų tankų šūvius, nes šaudoma koviniais sviediniais. Poligone stovi didžiulis angaras dvidešimčiai sunkių vokiškų tankų „Leopard“ ir lengviems švedų tankams „SP 2000“. Ant pjedestalo sustingęs anglų „Centurion‘as“.

 

Dirbtuvėse dirba samdyti darbininkai. Vienoje angaro pusėje stovi ginklų ir šaudmenų sandėlis, kitoje pusėje pėstininkų pratybų laukas ir šaudykla. Visi statiniai pastatyti prie įvažiavimo į poligoną. Toliau atokiau stovi stebėjimo bokštas ir valdymo punktas. Abu jie aprūpinti pačiais naujausiais stebėjimo prietaisais ir mato viską kas vyksta pratybų lauke. Visi tankai ir šarvuočiai turi elektroninius daviklius, todėl bet kokį jų pajudėjimą mato valdymo-stebėjimo bokšte įrengtame elektroniniame žemėlapyje, o elektroninio stebėjimo sistema dirba taip lyg stebėjimo bokšte esantys karininkai betarpiškai dalyvautų „kovos lauke“. Bokšte budi šeši karininkai. Bet jei atvyksta dalinio vadovai, tai stebėti mokymus gali dvylika žmonių. Šalia stovi penkiolikos metrų aukščio bokštas su šiluminėmis kameromis. Jos stebi judėjimą kalnų takeliuose, kad nė vienas gyvis nenukentėtų nuo šaudymo. Per dieną poligone iššaunama apie 20 šūvių. Kad suprastumėte šį skaičių pasakysiu, kad vienas tanko šūvis kainuoja virš 700 dolerių. Šaudoma koviniais 120 mm sviediniais. Bet paskutiniu metu taupymo sumetimais dalį šūvių atlieka mokomaisiais sviediniais. Taip mažinamos mokymo išlaidos.

 

Keturioms savaitėms rudenį vykstančių mokymų dvi tankų brigados gauna 49 tūkstančius litrų dyzelinio kuro. Iš viso Šveicarijos kariuomenė turi 687 tankus ir 483 šarvuočius. Berne esančiame generaliniame štabe laužo galvas kaip daliniams padalinti kurą, kad tie mažiausiomis sąnaudomis galėtų kuo daugiau išmokti. Sulaukę eilės į šaudymo poziciją atvažiuoja du lengvi šarvuočiai, į kuriuos telpa po dešimt desantininkų. Jie sėdi ant žemų geležinių suolų tarp kelių laikydami šautuvą SIG 550. Į karių uniformą įsiūti elektroniniai davikliai. Todėl jų persikėlimą per toli esančią upę stebėjimo bokšte mato lyg stebėtojas būtų šalia. Štai užgeso raudonas draudžiantis šaudyti šiluminės kameros žibintas , užsidarė tankų liukai, nuaidėjo pirmasis šūvis ir tankai keldami stulpus dulkių rovė pirmyn. Visi bokšte esantys stebėtojai į ausis įsikišo kamščius nuo triukšmo. Šveicarijos kariuomenėje, bendrai tai būdinga visiems šveicarams, jei taisyklės kažko reikalauja, tai visi nepriekaištingai vykdo. Toks jų būdas.

 

Ginklai kiekvienoje šeimoje

 

Šveicarijos kariuomenėje iš viso tarnauja 3,5 tūkstančio kadrinių karininkų. Tai generalinio štabo karininkai, specdalinių ir karo policijos karininkai. Visi kiti 120 tūkstančių vadinamų aktyvių karininkų ir karių, o taip pat 230 tūkstančių rezervistų sudaro pagrindinę kariuomenės dalį. Ši ypatinga Šveicarijos karinės milicijos sistema savo šaknimis siekia viduramžius. Ji sukurta dėl nuolatinių karų kadaise vykusių Šveicarijos kalnuose tarp dabartinių kantonų ir su išorės užpuolikais. Pirmoji karinė sutartis tarp kantonų pasirašyta 1798 metais. Tie metai laikomi dabartinės šveicarų kariuomenės įkūrimo metais. Sutartyje buvo numatyta, kad visi valstybės vyrai privalo tarnauti kariuomenėje. Tada, tiesą sakant, buvo numatyta galimybė atsipirkti nuo karo tarnybos. Tokie asmenys į kantono kasą turėjo mokėti didelę sumą.

 

Tokia galimybė yra ir šiuolaikinėje Šveicarijos kariuomenėje. Per antrąjį pasaulinį karą iš visų pusių apsupta kariaujančių šalių ir turėdama bendrą sieną su Vokietija, Šveicarija ginklus išdalino gyventojams. Visi valstybės gyventojai tapo kariais, bet ir toliau kiekvienas dirbo savo darbą. Kas dirbo ganyklose, kas žemės ūkyje, kas kitoje tarnyboje, bet visi ginkluoti. Tikrąją karinę tarnybą ėjo tik nedideli daliniai pasienyje ir kalnuose. Kaip tik tuomet parlamento paskirtas vyriausiasis karo vadas Giuzė sukūrė ginklų sandėlių sistemą sunkiai pasiekiamuose Sankt-Morico, Gotardo ir Glaruso kalnų masyvuose. Nuo karo laikų ginklai taip ir liko šeimose. Jos ginklus laiko drabužių spintose, sieninėse spintose. Kartu sudėtos ir kuprinės su karo uniformomis. Kariuomenėje kaip ir policijoje tarnauti teisę turi tik Šveicarijos piliečiai. Šveicarai priklausomai nuo kariuomenės rūšies kariniams užsiėmimams per metus skiria nuo 180 iki 270 valandų. Tomis savaitėmis, kai šveicarai dirba kariniuose mokymuose, jie iš darbdavių gauna 80% atlyginimo ir taip pat jie išlaiko darbo vietą. Kariuomenėje karys gauna atlyginimo 6 dolerius per dieną, karininkas 8,5. Reikia pažymėti, kad greta kalnų slidinėjimo, šaudymas yra tautinė sporto rūšis. Kitaip būti negali – pašaukti į mokymus visi iš 120 tūkstančių aktyvių karių ir visi iš 270 tūkstančių rezervistų privalo pateikti knygelę su atžyma apie šaudymo pratimų atlikimą ir jų rezultatus. Šaudymas – šventas dalykas. Tai tradicija siekianti šimtmečius, o konservatyvioje Šveicarijoje įgijo šventumo dalyką. Nedidelės administracinės bendruomenės gali nesurinkti pinigų kelio remontui, bet su pasididžiavimu stato naują šaudyklą ar modernizuoja senąją. Jaučiasi Vilhelmo Telio dvasia. Tokių uždarų šaudyklų pačioje taikiausioje Europos valstybėje yra daug tūkstančių. Visos valstybinės ar vietinės šaudymo iš pistoleto ar kovinio šautuvo varžybos visada vyksta stebint gausiai susirinkusiems žiūrovams.

 

Dvyliktą valandą kariai ir karininkai būriais pėsčiomis nusileido nuo kalnų prie medinio Elmo kaimo šaudyklos pastato, kuriame per mokymus būna įrengta valgykla. Žygio katilo su koše nepamatėme. Kariai gavo po gerą gabalą vištienos krūtinėlės ir kumpio su sūriu ir makaronų su daržovėmis. Karininkai valgė tą patį, bet tik po to kai pavalgė jų pavaldiniai. Po pietų penkiolika minučių poilsio saulėkaitoje ir vėl karius kelia komanda. Gesinamos cigaretės… Šveicarijos kariai nežygiuoja rikiuotėje. Nuo muštro jie atsisakė dar XIX amžiaus pabaigoje. Būtinąją karinę tarnybą jie atlieka pusę metų karinėse mokyklose. Trijų savaičių mokymuose kariai nespėja ir nenori užsiimti žygiavimu, kuris beje jiems ir nėra privalomas. Apie tai liudija ir dienos tvarkaraštis – keliasi 6 valandą ryto, prausiasi, valgo pusryčius ir iš karto prasideda užsiėmimai poligone, po to pietūs, šaudymai, treniruotės poligone vakarienė, prausimasis ir 24-00 visi eina miegoti.

 

Mūsų aplankytos kareivinės yra nedidelės. Jose telpa 130 žmonių. Jos padalintos į karių kambarius talpinančius po 20 žmonių ir karininkų – po 6. Karininkų ir karių kambariai beveik nieko nesiskiria. Geležinės lovos, čiužiniai, miegmaišiai. Gale lovų kuprinės su karių asmeniniais daiktais. Batai stovi koridoriuose eilėmis surikiuotose lentynose. Tualetai ir dušai stebina švara. Tokiems dalykams, kas rusų kariuomenėje vadinama „dedovščina“, šveicarai neturi laiko. Čia į kariuomenę ateina kelioms savaitėms ir visą laiką yra užimti, o po to išvažinėja į namus. Net ir per privalomus mokymus kariai šeštadienį ir sekmadienį praleidžia namuose. Prie visos demokratijos nėra jokių bėdų su drausme. Už kiekvieną drausmės pažeidimą, netinkamą elgesį ar įstatų nesilaikymą didelės baudos. Visą tvarką prižiūri karininkai. Baudos dydį visada nustato vadas. O kartais pasitaikančius nusikaltimus tiria karinė prokuratūra.

 

Visur mes sudalyvavome lydimi karininkų. Santūrus, švariai nusiskutęs Georgas Klingeris po dviejų savaičių vėl taps advokatu. Vyresnysis leitenantas kasmet tris savaites tarnauja kariuomenėje, bet tarnyba karjerai netrukdo. Atvirkščiai jis patiria daug įspūdžių, kurių gali prisireikti jo teisinėje praktikoje. O kapitonas Michaelis Izenringas jau seniai iškart po naujokų karo mokyklos buvo nukreiptas į karininkų mokyklą, kurioje reikalinga jo programuotojo specialybė. Praėjo nemažai metų ir jis kariuomenėje padarė karjerą , bet kadriniu karininku tapti nesiruošia. Pasak Michaelio karo tarnyba nė kiek netrukdo jo civiliniam gyvenimui. Kartą per metus gauna šaukimą, iš spintos ima uniformą, kuprinę, ginklą ir iš buto jau išeina ne programuotojas, o kapitonas Izenringas.

 

Aleksiejus Gromovas būdamas septynerių metų su šeima atvyko į Šveicariją. Jo tėvai rusai fizikai dirba Ciuricho technikos universitete. Pritapti svetimoje šalyje visada sunku. Sulaukęs 18 gavo Šveicarijos pasą, o kartu ir šaukimą į kariuomenę. Prieš karo tarnybą jau buvo spėjęs pradėti programuotojo darbą. Rusų kalbos mokėjimas karo mokykloje jį padarė vos ne poliglotu. Juk rusų kalba laikoma reta ir sunkiai suprantama. Taigi Aleksiejų nukreipė į karininkų mokyklą, kurią baigęs dabar turėdamas leitenanto laipsnį tarnauja kariniu vertėju. Tačiau savo nusivylimo neslepia: – „Karininkai ir kariai neužsiima fiziniu lavinimu, nors tam sąlygos yra. Jie paprasčiausiai atidirba jiems skirtą laiką. Man tai nepatinka. Aš iš kariuomenės tikėjausi daugiau. Matyt grynai rusiškai mąstau. O mano draugai šveicarai galvoja, kad viskas tvarkoje“.

 

Reikėtų pasakyti ir apie Šveicarijos karinę doktriną. Ši šalis kariniu atžvilgiu turi labai didelę vertę kaip didelė kelių kryžkelė – visi svarbiausieji tuneliai po Alpių kalnais yra Šveicarijoje. Puikus susisiekimas tarp Europos šalių. Tačiau visos perėjos, visi tiltai ir tuneliai užminuoti ir užpuolimo atveju bus susprogdinti. Tokiu atveju neliks jokių kelių per Šveicariją. Plius gera kariuomenė, kuriai pasiduoti įsakymo neturi teisės duoti net pats prezidentas – tuos klausimus pas juos sprendžia referendumas. Dėl to net Hitleris nedrįso užpulti ir pagrobti didžiulius turtus saugomus žymiuosiuose bankuose.

Vertė: Pranas Valickas

1 1797

Kad ir į kokią visuomenės veiklos sritį nagrinėtume – visur dezinformacija. Pradedant vietiniais, baigiant globaliniais pasauliniais lygmenimis. Dezinformacija atsirado labai seniai, tačiau totalia ji tapo išsivysčius šiuolaikinėms masinės informacijos ir komunikacijų priemonėms. TV, radijas, internetas šiandien skleidžia dezinformaciją visuose pasaulio kampeliuose. Nuo jos niekur nepasislėpsi. Ji slegia ir per prievartą priverčia tikėti tuo, kuo jūs nenorite tikėti, suprasdami, kad tai melas.

Išskiriami trys manipuliavimo lygiai, kurie skiriasi poveikio manipuliuojamiems žmonėms gyliu.

  • Jau egzistuojančių žmonių protuose manipuliatoriui reikalingų idėjų, nuostatų, motyvų, vertybių, normų sustiprinimas;
  • Daliniai, smulkūs požiūrio į vieną ar kitą įvykį, faktą pakeitimas, kuris daro poveikį emocinėms ir praktiškoms pažiūroms į tą konkretų reiškinį;
  • Esminis, kardinalus gyvenimiškų nuostatų pakeitimas.

Pagrindiniai visiems gerai žinomi manipuliavimo būdai.

INFORMACIJOS DOZAVIMAS. Pranešama tik dalis duomenų, o visa kita kruopščiai slepiama. Dėl to realybės paveikslas iškraipomas į vieną ar kitą pusę, arba apskritai darosi nesuprantamas.

TEISINGŲ FAKTŲ SUMAIŠYMAS su įvairiausiomis prielaidomis, spėliojimais, hipotezėmis, gandais. Rezultate pasidaro neįmanoma atskirti tiesą nuo išsigalvojimo.

LAIKO TEMPIMAS. Įvairiais pretekstais atidedamas išties svarbios informacijos paviešinimas iki to momento, kai bus jau per vėlu kažką pakeisti.

GRĮŽTAMASIS SMŪGIS. Metodo esmė ta, kad išgalvotą (savaime aišku, naudingą šaltiniui) vienų ar kitų įvykių versiją per statytinius skleidžia žiniasklaidoje, neutralioje abiem konfliktuojančioms pusėms. Varžovo žiniasklaida paprastai pakartoja tą versiją, nes ji laikoma „objektyvesne“ už tą, kurią skleidžia konflikto dalyvių spauda.

SAVALAIKIS MELAS. Pranešama absoliučiai melaginga, tačiau tuo konkrečiu momentu itin laukiama (karšta) informacija. Kuo labiau pranešimo turinys atitinka objekto nuotaiką ir lūkesčius, tuo efektyvesnis rezultatas. Paskui apgaulė atskleidžiama, bet per tą laiką situacijos aštrumas jau atslūgsta arba aprašomas procesas pasidaro nebegrįžtamas ir nebeatitaisomas.

Yra ir kitų būdų.

Dezinformuojantys renginiai gali būti manipuliaciniai ir nukreipiantys dėmesį.

Psichologijos specialistų nuomone, skleidžiant dezinformaciją naudojami tokie informacijos suvokimo defektai:

ŽMOGAUS SUVOKIMO IŠRANKUMAS – mes matome tiktai tai, ką galime atpažinti ir su kuo susidūrėme praeityje. Automatiškas reagavimas į pažįstamus žodžius, remiantis ankstesne patirtimi ir nesuvokiant bendro konteksto. Kitaip tariant, tai informacijos pozicionavimas pagal jos išorinius požymius be jos apmąstymo.

PATI GRUBIAUSIA DEZINFORMACIJA lengvai praranda savo reikšmingumą, jeigu objektas pats nenori jos matyti. Kaip pasakė šia proga vienas klasikas: „Mane apgauti taip paprasta, aš pats apsigauti mėgstu“. Kitaip sakant, netgi pastebėję konkrečias klaidas ir „pritempimus“, daugelis žmonių greičiau sugalvos pateisinimus toms klaidoms negu permąstys nuosavus vertinimus ir įsitikinimus.

ŽMOGAUS TIKĖJIMAS KITŲ REIKŠMINGUMU. Kiekvienas mūsų turi ratą asmenų, kuriais pasitikime labiau nei kitais ir kurių teikiamą informaciją priimame mažiau kritiškai.

Pagrindiniai reikalavimai dezinformacijai – ji turi atitikti realią situaciją, ideologiškai atitikti tą aplinką, kurioje bus panaudota, nebūti labai detalizuota, turi būtinai turėti galimybę atsitraukti ir manevruoti, būti lanksti per visą savo naudojimo laiką.

Pastaruoju metu aktyviai naudojama dezinformacijos technologija, kurios pavadinimas – „dezinformacinis (baltasis) triukšmas“. Jos esmė yra ta, kad jeigu nėra galimybės nuslėpti „nepatogios“ informacijos, ji yra diversifikuojama, kitaip sakant prikuriama įvairių versijų, kurias vienodai patvirtina suplanuoti faktai ir tendencijos ir šitaip sukelia tų versijų prisiklausiusiems žmonėms chaosą galvose – chaosą iš sumaišytų nuomonių ir faktų.

Naujausi mokslo pasiekimai yra tokie, kad senas geras, o šiandien jau visiškai banalus foto montažas išėjo į poilsį. Šiuolaikinė programinė įranga leidžia manipuliuoti nuotraukomis ir video medžiaga kuriant tokius įvykių ir situacijų vaizdus, kurių niekad nebuvo ir kuriuos vėliau galima skleisti per internetą į kitas šalis, siekiant išprovokuoti pageidaujamą situaciją. Pavyzdžiui, žvalgybos žinybos gali mėginti įtikinti kokios nors šalies lyderį, kad artėja masinis įsiveržimas, platindamos video naujienų siužetus, vaizduojančius stambius karinius dalinius pasienyje, žymiai pranokstančius tuos, kurie realiai egzistuoja.

„Kovinio“ tokios technologijos panaudojimo ilgai laukti nereikėjo. Juk dezinformacija aktyviai naudojama ne tik tam, kad būtų suklaidinti oponentai, bet kur kas dažniau tam, kad nuslėptum savo pačių klaidas.

Gandų ir mitų platinimas – irgi neblogas būdas paveikti protus, kad užsitikrintum pranašumą.

Gandai – tai specifinė informacijos rūšis. Informacija atsiranda spontaniškai, kai tvyro informacinis vakuumas konkrečiuose visuomenės sluoksniuose, arba yra specialiai skleidžiami, siekiant paveikti protus.

Specialistai skirsto gandus į ekspresyvų (pagal emocijas, kurias kelia jų turinys) ir informacinį (gando siužeto patikimumo laipsnis) tipus.

Ekspresyviems gandams priskiriami:

GANDAI-TROŠKIMAI. Juose skleidžiama informacija turi tikslą sukelti nusivylimą neišsipildžiusiais lūkesčiais ir demoralizuoti poveikio objektą.

BAUGINANTYS GANDAI. Juose skleidžiama informacija inicijuoja poveikio objektui nerimo, nepasitikėjimo jausmą.

KIRŠINANTYS AGRESYVŪS GANDAI. Jų tikslas – sukelti nesutarimus priešininko stovykloje, nutraukyti socialinius ryšius.

Kai dėl informacinio gandų tipo, tai jie skirstomi į visiškai nepatikimus, dalinai nepatikimus (su tiesos elementais) ir panašius į tiesą gandus.

Priklausomai nuo siekiamų tikslų, psichologinio karo žinybos pasirenka kurio tipo gandus skleisti.

Pagal įtakos psichikai laipsnį gandai skirstomi į:

SUJAUKIANČIUS visuomenės nuomonę, tačiau neprovokuojančius atskirų asmenų ar jų grupių antivisuomeninių veiksmų;

PROVOKUOJANČIUS antivisuomeninius veiksmus tam tikrose socialinėse grupėse;

PAŽEIDŽIANČIUS socialinius ryšius ir organizacinius santykius tarp žmonių, sukeliančius masinius neramumus, paniką ir t.t. Pavyzdžiui, karinių veiksmų išvakarėse pasigirsta gandai apie galimą badą, kurie išprovokuoja sandėlių ir parduotuvių pogromus.

Socialinių sukrėtimų ir karų patirtis liudija, kad gandų panaudojimas reikalauja didelio meistriškumo ir atsargumo, kadangi jų turinys po skleidimo pradžios tampa nekontroliuojamas. Cirkuliuodami masėse, gandai neretai smarkiai keičiasi, netgi gali įgauti priešingą prasmę tai, kurią sugalvojo gando autoriai.

Akivaizdu, kad žmogaus elgesio valdymo metodai – ne vieno žmogaus proto vaisius. Juos išradinėjo ir tobulino žurnalistai, polemikai, tyrinėtojai, filosofai, politikai, žvalgybininkai, be to, tolimesniam jų tobulinimui skiriami labai dideli intelektualiniai ir finansiniai resursai.

0 1468
„Jeigu nebūtų žydų, juos tektų išgalvoti“. Paprastai šis posakis priskiriamas Hitleriui, nors iš tiesų garsiųjų žodžių autorius – XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs žydų kilmės britų literatas Israelis Zangwillas, savo garsiąja frazė norėjęs pasakyti, kad ant patogaus atpirkimo ožio galima sukabinti visas pasaulio nuodėmes.

 

Žinoma, ginkdie, nelyginu Putino su žydais. Žinoma, visiškai sutinku, kad Kremliaus propaganda puikiai suveikia net ten, kur tikimąsi mažiausiai, kad Lietuvoje yra ta penktoji kolona ir savi „naudingi idiotai“. Tačiau tam tikra prasme Zangwillo pastebėjimas puikiai tinka mūsų dabarčiai. Ar ne pernelyg dažnai mielieji mūsų žmogeliai užsižaidžia Putino paieškomis vienas kito kišenėje?

Putinas šen ir Putinas ten! O kas jo nemato – tas pats Didžiojo Šėtono Nr. 1 pakalikas! Medžiotojų – putinsekių galima sutikti tarp įvairaus amžiaus abiejų lyčių ir skirtingų politinių pažiūrų piliečių, tačiau bene labiausiai rimtus žvalgybininkus smėlinėje mėgsta pažaisti „kregždutės“, „progresyvieji liberalai“, bei kiti iki primityvumo egzaltuoti ar gal iki naivumo kvailoki gerojo, tik gerojo (o kaipgi kitaip?) Briuselio fanai. 
 
Beje, nepaisant deklaruojamų simpatijų pakančiai ir atvirai visuomenei, putinsekiai pasižymi dideliu aršumu ir beapeliaciniu kategoriškumu. „Aš turiu informacijos, o tu neturi!“ – rašė man vienas toks buitinis Kremliaus kėslų demaskuotojas, įžvelgiantis Maskvos agentą kiekviename suabejojusiame šventu Jo Didenybės V. Landsbergio neklystamumu.
Dalis tų „demaskuotojų“ patys apsėsti visagalio Putino šešėlio. Kaip kvaištelėjęs konspirologas apsėstas masonais ir iliuminatais, kaip Kremlius – paranojinėmis Vakarų sąmokslo prieš motulę Rusiją idėjomis, kaip bolševikai – klasių kova, kaip naciai – „žydų klausimu“. Žinote, iš esmės nėra didelio skirtumo tarp Maskvos propagandistų, nuolat skelbiančių apie ultrafašistinę Ukrainą, ir lyg sliekai po lietaus išlindusių mūsų namudinių informacinio karo „žinovų“, įžvelgiančių ilgą buvusio didžiojo brolio ranką kone kiekviename pakelės krūme. Mes mėgstame juoktis iš užzombintų, propagandos kvailinamų kremlinų kokiame Stavropolyje, tačiau ar pastebime vietinę publiką, kuriai nuo putiniškos manijos irgi jau senokai „rauna stogus“? Ar nebaisu gyventi, kai aplink tik priešai ir vatnikai, vatnikai ir priešai? O juk būtent tai turėtų atrodyti pasaulis turėtų nuožmiausių putinsekių akimis.
 
Kritikuoji ES tokią, kokia ji yra dabar? Akivaizdu, juk tau prie ruso buvo geriau! Pasakei, kad nepritari priverstiniam kvotinių „pabėgėlių“ importu? Reiškia vykdai Putino planą skaldant Europą! Abejoji įžūliai brukamu politiniu korektiškumu ir trisdešimties skirtingų „lytinių orientacijų“ atsiradimu? Tai tu pūti su Kremliumi į vieną dūdą! Užsiminei, kad informacijos slėpimas, iškraipymas ir cenzūra save laisva mėgstančia vadinti europietiškoje visuomenėje yra tipiška totalitarinė praktika? Kiek sidabrinių, judošiau, tau sumokėjo dėdės iš Latvių gatvės!?
Itin lakios fantazijos fotelio kontržvalgybininkams putinofilija atsiduoda viskas: nuo dabartinės Lenkijos vyriausybės (žinoma, prorusiškos!) palaikymo iki norvegų „Barnevernet“ kritikos. Beje, mintis parašyti šį komentarą gimė perskaičius vieną „diskusiją“, kurioje simpatijomis Kremliui buvo apšaukti netgi suabejoję įkyrokai brukamos „neužmirštuolės akcijos“ tikslingumu. Ir visiškai nesvarbu, kad tie tariami Putino bičiuliai siūlė vietoj naujojo simbolio segtis tradicines Trispalves.. Pasakykite, ar yra beprotybės ribos?
 
O juk iš tiesų tai darosi vis labiau panašu į masinę psichozę. Į savotišką raganų medžioklę, kurioje vieni kaltina kitus ir jau nebežinai, nei kaip tai prasidėjo, nei kaip toli nuėjo, nei kaip tai pagaliau užbaigti. O galbūt Putinas kaip tik norėtų būti surastas visur ir šitai jam naudinga? Paieškok savo kišenėj? Neieškojai?
Vitalijus Michalovskis

5 2831

Žurnalisto Krystian M (slapyvardis) reportažo vertimas iš lenkų kalbos „Blastingnews“ portalo, 2015 m. gruodžio 29 d.
Kaip matome, perdėtas svetingumas gali atsirūgti. Tuo įsitikino Švedijos princesė Christina, priimdama jauną pabėgėlį į karališkus rūmus. Incidentas įvyko 2012 metais.

 

 

Devyniolikmetis, kurį 2010 m. priėmė į savo rūmus Švedijos karališkoji šeima, pasirodo yra paprastas nusikaltėlis. Vyras, laikomas šeimos draugu, prisipažino vogęs itin brangius (94 000 eurų vertės) juvelyrinius dirbinius iš asmeninio Princesės Christinos buto. Visiškai nesuvokęs brangių daiktų vertės, nusikaltėlis pardavė juos dviem narkotikų prekeiviams už 1 000 eurų.

 
Įsileisk kiaulę į bažnyčią, tai ji ir ant altoriaus užlips

 
Visą istoriją aprašo švedų dienraštis „Aftonbladet,” kuris kaltina devyniolikmetį juvelyrinių dirbinių vagyste. Brangieji daiktai priklauso 68 metų Princesei Christinai, Švedijos Karaliaus Karolio XVI Gustavo jauniausiai sesei. Šalia pasisavinusių juvelyrinių dirbinių, paveldėtų ankstesnio Karaliaus Gustavo VI Adolfo mamos, vyras kaltinamas tuo, kad jis įmetė 39 000 eurų vertės tiarą nuo tilto į upę. Tarp pavogtų daiktų buvo ir auksinės apyrankės, žiedai ir dovanos iš buvusio Etiopijos imperatoriaus Haile Selassie.

 
Nusikaltėlio pėdsakus aptikti pavyko Princesės Christinos vyrui Tord Magnuson, kuris anksčiau buvo tapęs savotišku devyniolikmečio tėvu. Po kiek laiko vaikinas prisipažino įvykdęs vagystę ir detaliai papasakojo kaip jam pavyko pavogti brangius daiktus ir ką jis su jais padarė. Iki šios dienos nepavyko atgauti nei vieno iš pavogtų objektų, nors karališko dvaro šeimyninių relikvijų paieškos tęsiasi.

 
Už gerus darbus atlyginama geruoju?

 
Jaunasis nusikaltėlis, o tiksliau Abdi Abdulqadir Osman, į Švediją atvyko 2010 m. po to, kai jis prarado visą savo šeimą. Princesė Christina ir Magnuson nutarė rūpintis tuomet keturiolikmečiu vaikinu, kad parodytų pavyzdį savo tautiečiams, kurių šalyje gyvena labai aukštas procentas imigrantų, atvykusių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurinės Afrikos, kurie tarp kitko įvykdo daug nusikaltimų ir pažeidimų. Vienas iš neseniai smarkiai komentuojamų įvykių buvo dviejų švedų sumušimas ir palikimas ant gatvės dėl to, kad jie paprašė agresyviai nusiteikusių musulmonų nesuniokoti kiosko.

 
Minėtas pabėgėlis vaikinas įsikūrė karališkame dvare, bet jau po kelių metų atskleidė savo tamsiąją pusę. Devyniolikmetis pavogė seifo raktą, paėmė visus brangius daiktus ir visą kaltę dėl vagystės bandė suversti naujai pasamdytai kambarinei. Po to, kai įvyko akistata su auklėtoju Magnuson, pastarasis nutarė paviešinti teisybę.

 
Tai eilinė absurdiška istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį vėl atlieka pabėgėliai. Neseniai informavome apie imigrantų būrio riaušės dėl to, kad jiems nepatiko jiems suteiktos valytojų paslaugos ir interneto kokybė, jų nemokamai suteiktoje viloje. Vyrai nusiaubė visą miestą. Tikriausiai nereikės labai ilgai laukti sekančių panašaus tipo įvykių.

 
Šaltiniai: aftonbladet.se, onet.pl, thelocal.se

Vertė Algis Avižienis

0 1855

Negatyvūs komentarai išmuša iš vėžių, gadina nuotaiką. Troliai gi pila į internetą krioklius negatyvo ir jeigu kreipsite dėmesį į kiekvieną iš jų, tai labai greitai užsidirbsite streso būseną. Kaip galima greičiau išmokti išgyventi internete – mokėti ignoruoti grubius ir akivaizdžiai provokacinius komentarus?

Ar teko kada girdėti posakį „Tuščia statinė nebarška“? Taip kalbama apie ne pačius protingiausius žmones, kurie garsiausiai ir dažniausiai reiškia savo nuomonę, o iš esmės nieko neišmano ir paisto kvailystes.

Patarlė sena, tačiau aktualumo neprarado: ir šiandien tas, kuris garsiausiai reiškia savo nuomonę ar netgi bando ją įpiršti, kaip taisyklė yra ne itin protingas ir talentingas.

Iškart reikia įspėti, kad kalba eis ne apie visus negatyvius komentarus, o tik apie pačius rėksmingiausius, su nepagrįstais išpuoliais.

Esama negatyvių, tačiau adekvačių komentarų, į kuriuos galima atsakyti, su kuriais galima darbuotis. Žmogus, išsisprendus jo problemai, padėkoja ir atsiprašo. O yra tiesiog debiliškų komentarų: „kliedesys“, „nesąmonė“ ar „autorius debilas“ – tokius aš iškart blokuoju, kadangi jie niekuo neargumentuoti.

Kuo ryškiau žmogus kritikuoja ir taškosi skepticizmu, komentuodamas bet kokius įrašus, kuo garsiau skamba jo negatyvūs komentarai, tuo tas žmogus tuštesnis. Tai pasakytina ne tik apie tuštumą toje vietoje, kur turėtų būti įsikūręs intelektas (žmogus gali būti visiškai nekvailas ir apsiskaitęs). Kalba eina apie tuštumą širdyje, gyvenime, savęs vertinime.

Patys garsiausi, grubiausi, griežčiausi komentarai skamba ne dėl to, kad žmogus išties turi priežastį šitaip komentuoti. Skamba jie greičiau kaip įrodymas, kad komentatorius nelaimingas, o komentuojamas straipsnis tiesiog tampa taikiniu, į kurį žmogus nukreipia visą savo neapykantą ir nepasitenkinimą gyvenimu.

Tokių trolių galima sutikti ir realybėje. Tai žmonės, kurie mėgina sužlugdyti seminarą, viešą pasisakymą, apiberia oratorių negatyviais komentarais ir paprasčiausiai trukdo tęsti renginį.

Ir, žinoma, tai troliai asmeniniame gyvenime. Tarp draugų ir pažįstamų pasitaiko žmonių, kurie gali smerkti jūsų gyvenimo būdą ir kryptį – apskritai viską, ką darote ir jau padarėte. Jų pažiūros gali būti visiškai lėkštos ir vienpusės, jie gali elgtis priešiškai dėl kokios nors visiškai kvailos priežasties, net jeigu jūs menkai pažįstami ir mažai bendravote. Kaip su tokiais elgtis? Visų pirma – neeikvoti jiems savo laiko.

Pagrindinė klaida – reakcija į negatyvą.

Žmonės, kurie dar neišmoko tvarkytis su negatyviais komentarais, aštriai reaguoja į juos ir mano, kad turi jausti už juos kažkokią atsakomybę. Žmogus mato, kad komentaras nelogiškas, o išpuoliai – be pagrindo, bet nieko negali su savimi padaryti, jam sugenda nuotaika, jis vis iš naujo ir iš naujo permąsto komentarą ar nemalonų pokalbį. Žodžiu, eikvoja laiką ir nuotaiką, mano, kad turi kažkaip į tai reaguoti. Atsiranda minčių: „Dėl ko sukėliau tokią žmogaus reakciją?“, „Kas su manimi negerai?“, „Ką daryti, kad ateityje tokių reakcijų nebūtų?“

Galiausiai žmogus gali padaryti išvadą, kad visi teisūs, kad tai aš neteisus, tai mano kaltė. Ir toliau jis ims vengti konfliktų bei žodinių dvikovų. Kitaip sakant, žmogus pradeda galvoti, kaip neišprovokuoti naujų negatyvių komentarų.

Stengdamiesi įtikti visiems iš eilės, jūs eikvosite daug laiko tam darbui, kurį, nekreipiant dėmesio į kritikuojančius, galima būtų nudirbti kelis kartus greičiau ir geriau. Ar verta toji kritika jūsų brangaus laiko? Jūs juk vis tiek negalėsite įtikti visiems troliams, juo labiau, kad jų visiškai nedomina jūsų darbo kokybė.

Laiko ir pastangų švaistymas troliams yra nepateisinamas.

Akivaizdu, kad troliams jūs skiriate daugiau dėmesio nei ramiems ir neutraliems komentarams. Taip vyksta dėl to, kad jie skamba garsiau ir grubiau. Jūs pradedate atsakinėti į jų komentarus, atsakinėjate kur kas kruopščiau nei atsakytumėte į klausimus ir komentarus, išsakytus ramiu ir geranorišku tonu. Kitaip sakant, švaistote laiką ir energiją, tačiau troliams to nereikia. Jiems nereikia, kad jūs detaliai ir pagrįstai atsakytumėte, jiems nereikalingi jūsų teisumo įrodymai. Kad ir ką jūs parašysite, mėgindami pagrįsti savo požiūrį, mainais gausite tik naujus negatyvius komentarus ir naujas tulžies porcijas.

Dėl to visiškai nebūtina eikvoti tam laiko ir pastangų. Komentarai nenusipelno didesnių pastangų vien tuo, kad jie garsesni ar grubesni. Tai nepaverčia jų svarbesniais už kitus.

Dar daugiau – tokių komentarų reikšmė netgi mažesnė, nei kitų. Jų tekstą padiktavo vidinė komentatoriaus tuštuma, kuriems galams jums turi rūpėti tušti žmonės?

Štai 7 patarimai, kurie padės jums atsikratyti negatyvių komentarų įtakos ir tuščio laiko bei energijos švaistymo.

Taigi, ką reikia padaryti, kad nustotume kreipti į juos dėmesį?

GARSUS IR RĖKSMINGAS – TAI NEBŪTINAI SVARBUS

Kartais rėksmingi komentarai visiškai nieko nereiškia – jie tušti. Dėl to jie užsitarnauja mažiau dėmesio nei likusieji ar apskritai neužsitarnauja.

REIKIA IŠMOKTI ĮŽVELGTI SKIRTUMĄ TARP GERO PATARIMO IR BEVERČIO TRIUKŠMO

Per visą gyvenimą mums duoda begalę patarimų, tačiau tai nereiškia, kad turite įsiklausyti į juos visus. Prieš priimdami patarimą ir galvodami apie jį, nuspręskite, ar derinasi tas patarimas su jūsų pasaulėžiūra, ar neprieštarauja jūsų vertybėms, ar padės jis pasiekti jūsų išsikeltus tikslus. Jeigu į visus tris klausimus atsakėte neigiamai, drąsiai meskit patarimą iš galvos.

Pergyventi liautis galima labai greitai, kai supranti, kad pikto komentatoriaus pasaulio vaizdas niekad nesutaps su taviškiu. Belieka suteikti jam galimybę išsisakyti, o jeigu jis pereis prie tiesioginių įžeidimų ir asmeniškumų – užblokuok jį.

SĄMONINGAI FOKUSUOKITĖS Į REIKALINGUS ŽMONES

Vietoje to, kad kreiptumėte dėmesį į triukšmingus žmones tiktai dėl to, kad jie agresyviau už kitus reiškia savo nuomonę, sąmoningai susikoncentruokite ties tais žmonėmis, kurių nuomonė išties turi reikšmę, tiek komentatoriais, kurių žinios ir patirtis jums gali praversti. Prieš reaguodami į negatyvų komentarą, pasižiūrėkite kas toks jį parašė. Tai padės teisingai sureaguoti ir suprasti, ar verta kreipti dėmesį, ar ne.

Svetima nuomonė yra subjektyvi ir reikia vertinti, kas parašė komentarą. Jeigu tai tiesiog buhalterė Marytė, vadybininkas Petras ar suvirintojas Jonas, tai nėra ko įsižeidinėti. O jeigu tai specialistas ir ekspertas iš mano srities, tai bus nelinksma ir netgi nemalonu.

REIKIA SUVOKTI, KAD „TEISINGI“ ŽMONĖS YRA TYLŪS

Yra žmonių, kurie jus palaiko, padeda, skatina, bet nesistengia įkyriai patraukti į save jūsų dėmesį. Jūs galite jų nepastebėti, nes jie nekalba nieko aštraus ir kritiško, kas iškart kristų į akis ir priverstų nervintis, tačiau jų parama gali smarkiai jums padėti. Susiraskite tokius žmones tarp savo komentatorių ir nukreipkite savo dėmesį nuo rėksnių bei trolių būtent į juos.

NAUDOKITE „99:1“ TAISYKLĘ BENDRAUDAMI SU „TRIUKŠMINGAIS“ ŽMONĖMIS

Jei gyvenime jums neretai tenka susidurti su troliais, pasinaudokite taisykle „99:1“. Vietoje to, kad skirtumėte jiems didžjąją dalį savo dėmesio, palikite tik vieną dėmesio procentą konstruktyvios kritikos, jeigu tokios esama, ieškojimui, o likusius 99 procentus dėmesio skirkite žmonėms, kurie palaiko jus arba kalba apie trūkumus draugiška ir ramia maniera, iš tiesų norėdami jums padėti.

JUDĖTI Į PRIEKĮ NAUDOJANTIS PAGYRIMAIS

Galima tobulėti kritikos pagalba, o galima atvirkščiai – naudojantis paskatinimais ir pagyrimais. Kai tobulėjimo procesą skatina kritiškos pastabos, jūs nuolat taisote savo klaidas, o kai į darbą įsijungia pagyrimai, jūs tobulėjate dėka savo vidinės jėgos, įgaudami dar daugiau pasitikėjimo savimi. Taip kad susikoncentruokite ties teigiamais atsiliepimais apie savo straipsnius ir naudokite principą „99:1“ pagyroms bei kritikai.

PRISIMINKITE, KAD TUŠTI ŽMONĖS YRA VERTI UŽUOJAUTOS

Visada turėkite galvoje, kad triukšmingus ir piktus komentarus rašo tušti žmonės, taip kad belieka tikrai pagailėti jų. Ne jūs kalti dėl jų tuštumo ir ne jūs už juos atsakingi, dėl to neverta aiškintis su jais ir įsileisti jų į savo gyvenimą.