Apie viską

0 240

Straipsnis rašytas 2007 metais, bet mintys tinka ir šioms dienoms (Redakcijos pastaba).

Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne per daug vertingomis mūsų kasdienybei.

Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (…). Nes ateitis yra jau šiandien…“

Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptimi, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hegelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

0 484

Jau metus šeimininkaujanti S. Skvernelio vyriausybė buvo žadėjusi tvarkyti valstybinio nekilnojamojo turto valdymo klausimus. Tuo tarpu Vilniuje poroje prestižinių, tai pačiai valstybei priklausančių adresų (Gedimino pr. 2/1-28; A. Vienuolio g. 8) iki šiolei „už ačiū“ bazuojasi dvi ne mažiau prestižinės organizacijos: Lietuvos Verslo bei Pramonininkų konfederacijos. Kiek kuklesnes, bet irgi valstybės išlaikomas patalpas, gauna smulkesnioji Darbdavių konfederacija (Algirdo g. 31). Kyla klausimas: jei Skvernelio grupė ką nors ir tvarko, tai kieno gi naudai?

 

Atsakymas gan paprastas. Tereikia įjungti smegenis ir pažvelgti tikrovėn. Antai už verslo bei pramonės konfederacijų stovintieji buržujai dažniausiai nesidrovi aiškinti apie tariamą varguolių „tingumą“, jų troškimą būti valstybės išlaikytiniais. „Runkeliai tingi dirbti“ – įprasta landsbergisto frazė. O ką gi matome?

 

Matome tai, kad pačių pačiausių „elitinių“ veikėjų, priklausančių bene 5% visuomenės viršūnių sudarančiai grietinėlei priklausančios organizacijos, pačios yra tikrų tikriausios valstybės išlaikytinės, nors už minėtųjų patalpų nuomą galėtų kuo laisviausiai susimokėti. Tai rodo, kad dabartinė Lietuvos valstybė – buržujų tarnaitė ir jie, nors ir žaisdami „demokratiją“, nemato reikalo šito slėpti.

 

Kaipgi? Imkime pavyzdžiu Graikiją – šalį su kovinga darbininkija ir jos priešaky stovinčia stipria Komunistų partija. Ten užtektų vien minėtojo fakto, kad minios žmonių išėję į gatves reikalautų atšaukti tokias privilegijas. Jos ir būtų atšauktos – vien bijant liaudies pykčio. Mūsuose, tuo tarpu, kur įprasta lenkti nugarą ir sudėjus rankas verkšlenti, kad „visi vagys, bet nieko nepadarysi“, buržujai su valdiškomis bonzomis jaučia, kad gali daryti, ką nori. Ir jie šimtąkart teisūs – nes tikrai gali. Mes jiems tai leidžiame. Jų galybė – mūsų pasyvume, baimėje ir susiskaldyme.

 

Bet eikime toliau: mūsų „klestinčioje“ Lietuvoje apie 30% gyventojų yra ties, ar žemiau, skurdo ribos, o 58% „vidutiniu“ laikomą darbo užmokestį mato kaip savo ausis, vadinamajai vidurinei klasei ir virš jos esančiai buržuazijai, kartu paėmus, priklauso vos 10%. Neretai šeimai sunku prasimaitinti, susimokėti komunalinius mokesčius, žodžiu, pragyventi. Ką bekalbėti apie didesnes santaupas.

 

Maža to, „patriotinė“ Valstiečių vyriausybė rengiasi apkarpyti dar esančias, iš ES metamų trupinių renkamas socialines garantijas. 2018-ųjų sausio pradžioje įsigaliosiąs privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas didžiules minias vos išgyvenančių žmonių stačiai išmes už borto. Ką bekalbėti apie prastumtą „lankstųjį“ Darbo kodeksą, kuriame įteisintą dirbančiųjų beteisiškumą liaupsėmis sutiko pasaulinei finansų mafijai atstovaująs Tarptautinis valiutos fondas.

 

O kaipgi A. Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija? – argi ji, taip pat gaudama valstybines patalpas (J. Jasinskio g. 9,) nesudaro atsvaros, negina dirbančiųjų reikalų? Gi pas mus – demokratija! Taip, tikra demokratija – bet tik turčiams. Buržujams, valdžiagyviams ir nuolankiems jų šunyčiams, kokiais yra ir profsąjungų viršūnėlės. Viską parodė, be kita ko, jų „kovingumas“ (skaityk: tylėjimas) 2015-aisiais „stumti“ pradėtojo Darbo kodekso akivaizdoje. O tiesa tai tokia ryški, kad josios neneigia net „Delfiui“ rašąs žurnalistas!

 

Tuo tarpu jokia organizacija – profesinė, visuomeninė ar politinė – kuri realiai gintų dirbančiųjų reikalus, iš valdžios negauna nei cento. Taip ir atsiskleidžia šiandienos Lietuvos tikrovė: turčiams – nemokamos patalpos, rūmai, dvarai ir privilegijos. O darbo žmonėms? Špyga taukuota.

 

Kad būtų kitaip, reikėsią kovoti. Gražiuoju niekas nieko nedavė – ir neduos. Ypač buržujai. Juo greičiau tai įsisąmoninsime, juo greičiau pakilsime nuo kelių ir stosimės ant kojų, tuo bus geriau mums visiems.

 

Kibirkštis

1 4374

Devinto dešimtmečio pradžioje dar nebuvo nustatyta virusinė AIDS priežastis, šis sindromas buvo vadinamas „Keturių H liga“, kadangi plito tarp homoseksualistų, heroiną vartojančių narkomanų, Haičio gyventojų ir sergančių hemofilija. Tačiau jeigu pirmų trijų H susirgimų plitimą galima buvo paaiškinti sindromo infekcine kilme, tai su hemofilija sergančiais žmonėmis, kurie vienas su kitu nekontaktuoja, kilo problema, jie neįsipaišė į bendrą koncepciją.

Vėliau paaiškėjo, kad infekcija slypi kompanijos Bayer preparate, kuris skiriamas sergantiems hemofilija, kad būtų normalizuotas kraujo krešėjimas. Preparatas Factor VIII gaminamas naudojant donorų kraujo plazmą. Kadangi už kraujo plazmos donaciją buvo mokami pinigai, dauguma donorų turėjo itin žemą socialinį statusą, tarp jų buvo kalinių ir narkomanų. 1983 metais, kai buvo atskleista virusinė AIDS prigimtis, ŽIV aptiko minėtuose preparatuose. Neutralizavimui kompanija ėmė naudoti terminį donorų plazmos apdorojimą, tačiau preparatai, apdoroti aukšta temperatūra, buvo tiekiami tik į JAV rinką, o kitur buvo eksportuojami neapdoroti preparatai.

Stambios infekuotų vaistų partijos buvo parduotos Malaizijai, Singapūrui, Indonezijai, Argentinai, Italijai, Vokietijai, Olandijai, Anglijai, Japonijai ir t.t. Juridinės kompanijos Kenneth B. Moll & Associates duomenimis, virusu buvo užkrėsta daugiau kaip 10 000 sergančių hemofilija žmonių visame pasaulyje. Kompanija Bayer per paskutinius 15 metų išmokėjo nukentėjusiems 600 milijonų dolerių.

Tai plačiausiai nušviestas ŽIV platinimo per medikamentus atvejis. Tačiau negalima atmesti, kad ir kiti preparatai bei skiepai, gaminami donorų biologinių medžiagų pagrindu, gali turėti ŽIV ir prisidėti prie infekcijos plitimo pirmaisiais epidemijos metais. Netiesiogiai šią prielaidą patvirtina faktas, kad pati sunkiausia epidemiologinė situacija stebima Afrikos šalyse, kur farmacijos kompanijos vykdė ir iki šiol tebevykdo savo preparatų klinikinius bandymus, prisidengusios humanitarinėmis ir labdaros akcijomis. Kai kuriose Afrikos šalyse ŽIV infekuotas kas ketvirtas gyventojas.

Yra versija, kad ŽIV pateko į žmonių populiaciją per gyvūnus, kurių kraują naudojo gaminant vaistus ir skiepus. Šiandien tokie preparatai privaloma tvarka testuojami – ar nėra juose žinomų virusų. Tačiau nėra šimtaprocentinės garantijos, kad tie preparatai sterilūs ir kad juose nėra kol kas dar nežinomų žmogui virusų, kurių kai kurie gali paskatinti naujus ar jau žinomus susirgimus.

0 264

Antanas Stugys

 

Feljetonas

 

Žmogus žmogui – pirmame etape: brolis, draugas, kaimynas, bendrapartietis. Pasauliniam valgytojų skaičiui daugėjant, valdžiai kvailėjant – įsijungia savisaugos mechanizmas. Sapiens-us (ne būtinai homikus) naikinti pavieniui – nepatogumas. Versti iš koto urmu visą antrarūšio maisto vartotojų kontingentą – pigiau, greičiau ir nehumaniškiau. Kad tiktai būtų poreikis – vykdytojai visada po ranka. Kai yra finansavimas ir valdžios patepimas – komerciniai žemdirbiai, ŽŪ produkcijos perdirbėjai ir ekologiškos grietinėlės nugriebėjai – tut-kak-tut! Astronominių kainų kėlėjai prekybos tinkluose – tokio šanso ir laukia. Tai, kas naudinga sumaniai nekontroliuojamiems komerciniams agro-lietuviams – kenksminga privatiems vartotojams. Sėjantys, pjaunantys, realizuojantys ir nuodijantys bendratautiečius – tai maždaug tie patys „burokai“ – tik su šlipsais. Sugebantys: pritapti, įsitrinti, pasidaryti daugiau „vaško, ištirpti konkrečioje situacijoje. Savi savų nevaržo! Atvirkščiai. Žemesnio intelekto lietuviškus brolius, legaliomis E priemonėmis, neutralizuoja tie patys… kuriuos išsirenkame į valdžią. Kaip tikras piktžoles. Kaip parazitus. Kaip balastą – pagal „Tautos valymo, genocidinėmis priemonėmis“, programą.

Pabandykite atėjęs į viešą prekyvietę pvz. turgų, paklausti – bet kurio žemės ūkio produktų realizuotoją „Ar jūsų prekės ekologiškos?“. Atsakymas, jeigu į vamzdį neduos iš karto, bus: – Ja ja-a-a! Natürlich!… O kaipgi kitaip iškiši produkciją kuri yra skirta – vietinei faunai? Norite pamatyti ekologiškos produkcijos įrodymo pažymą – šekit. Viskas po ranka. Gulinčios visą pusdienį ant išnuomotų prekystalių „ūkininkės-turgabobės“ (iš organizuoto perpardavinėjimo kalančios-prisiduriančios pinigą oriam egzistavimui) – tris kartus persižegnos, kad prekės iš jų asmeninio daržo. Ir dar tokiom nekaltom akim pažiūrės – net agurkų veidai laikinai pasidarys morkų spalvos… Meluoti ir apgaudinėti vieniems kitus dėl visko kas pelninga – lietuviškuose katalikuose įauginta į kraują. Vadinasi, tapo norma. Kitų „GOST-ų“ ir normatyvų Lietuvoje… yra, bet jie ne paprastų žmogelių srėbtuvėms. Dvigubi standartai – kaip „tėve mūsų!“… Vieni skirti ponams, kiti – tiems, kas neturi poniškų blusų. Europai ir valdančiai mus valdžiai – tai „liapai all right“. Vadinasi  nurašytam lietuviui nėra ko kelti bangų. Kas padėta panosėje – tą ir pirk, ir lesk, ir lauk išnešimo. Kuo (atsiprašant) meži – niekam nerūpi. „Tyrimas, 2014 m. vasario 20 d. paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“ patvirtino, kad biochemijos milžinės gaminamas herbicidas „Roundup“, sukeldamas mirtiną chronišką inkstų ligą – žmones žudo kasdien“. Lietuvių bėda ta, kad užsilenkti tegalim vienintelį kartą. (Užsigrūdinimas ir skiepai nepadės). Iki ašarų juokinga tikėti, kad chemikalais purškiamų žolių naikinimas, kenkia tiktai… dvikojų inkstams. „Preparatas skirtas naudoti piktžolėms naikinti ten, kur augalai nepageidaujami“. Bet lietuviai – dar gyvi ŽMONĖS! – Ar jie irgi tie kurie nepagei?..

„ROUNDUP“ absorbuojamas per žaliuojančių ir augančių piktžolių lapus. Iki šaknų sunaikina vienmetes ir giliai įsišaknijusias daugiametes žoles. Jei preparato netyčia pateko ant lauko augalų, IŠ KARTO IR GAUSIAI nuplaukite juos vandeniu“ – kažin su muilu ar be? „Herbicidai pagal veikimo būdą skirstomi į kontaktinius ir sisteminius. Kontaktiniai herbicidai paveikia tik tas augalo dalis, ant kurių patenka, o sisteminiai – žvėriškesni! Įsiskverbia į augalo~, o paskui ir į jo suvalgytojo audinius ir sutrikdo jų fiziologinius procesus. Jo-majo – medį suėda, o žmogui ką?..  „Friends of the Earth“ prašymu atliktas tyrimas rodo, kad žmonės savo kūnuose turi herbicido (herbicidai – cheminės medžiagos, skirtos piktžolėms naikinti) glifosato pėdsakų. Buvo tiriami savanorių iš 18 Europos šalių šlapimo mėginiai. Paimti ir tirti Lietuvos gyventojų mėginius niekas nerizikavo, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje 6-iuose iš 11 žmonių šlapimo mėginių buvo glifosato pėdsakų. Lenkijoje – 7-niuose iš 10 mėginių rasta glifosato pėdsakų. Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami (nors jų autentiškumų aš tikrai netikėčiau) – kad anksčiau laiko neapaktume, nes esame numatyti: „neutralizacijai“ herbicidų pagalba.

– Sau sūneli, sau sodinau. Tiek priaugo, tiek priaugo… Kas liko išmesti gaila… Kaip nepatikėsi moteriškės dievagojimais, po žilais plaukais slepiant kudlotas mintis. Perki ir toliau šlapinies – herbicidais. Sukčius ir vagis remianti valdžia – nesuinteresuota, kad būtų kitaip. Yra užsakymas –  reikia naikinti! Žmones kartu su piktžolėmis!!! Genetinė atranka: – kas tą „izdevoną“ ištvers, tas tegul dauginasi. Kraupstu vis labiau. „Organizacijos „Center for Public Integrity“ 2012 m. spalį paskelbtame tyrime atskleista, kad per pastaruosius penkerius metus nuo CKDu Salvadore ir Nikaragvoje mirė daugiau žmonių nei nuo diabeto, AIDS ir leukemijos kartu sudėjus“ – kiek vandens nuplaukė…

Šiek tiek istorijos: „Glifosato molekulę 1970 m. sukūrė „Monsanto“ chemikas Johnas E. Franzas. Dabar „Roundup“ – gausiausiai naudojamas herbicidas pasaulyje!“. Lietuviai viską daro lietuviškai – visur veržiasi pirmauti – net ėjime į priekį atbulomis. Kai nėra kontrolės, arba ji tik fiktyvi – „ROUNDAP-u“ greitai pradėsime ir šikti! Ne visi. Tik tie, kas patys sau sodinti daržovių neturi galimybės. Ką perki parduotuvėje – nežinai. Tai, kas ant įpakavimų rašoma mažytėmis raidėmis – skirta nurašytoms trečiarūšėms aukoms. Demokratinėje Lietuvoje – karaokindami himną, didvyriais gimsta visi, bet garbė šlapintis  „ROUNDAP-u“, palikta tik… pasmerktiesiems.

Naivuoliams, tikintiems komercinėmis pardavėjų akimis ir kandidatų į valdžią priešrinkiminiais pažadais – „spaudžiu“ vis labiau šąlančias „rankenas“. „ROUNDUP“ – sisteminis herbi-ginklas, kontroliuoja vienmečių ir daugiamečių piktžolių augimą bei apkvailintų žmonių populiaciją. Produktą rekomenduojama naudoti – norint, prieš sodinimą, iš dirvos išnaikinti viską: nuo žolių iki medžių. Bet atskirais, patamsinės politikos atvejais, naudoti galima ir kaip nepatvirtintą cheminį ginklą – viršplaniniam žmonių skaičiaus sureguliavimui. Ši CHEMIKAKA  veikia prieš viską kas gyva (Bet juk valdžioje sėdintys pasmerktos tautos naikintojai, tam chemikalui į ausį nepasakys: kur į žemę įkišta daržovė, kur piktžolė, o kur svajojantis lietuvis). Pilant ant žemės ar augalų chemikalus, jie vis tiek pasieks žmogų. Per gruntinį vandenį, žolę suvalgiusį gyvūną, ar per ant šventinio stalo mišrainę. Deja, Chemijos, kaip mokyklinės disciplinos, tolesniame tautos kvailinimo iš mažens etape – ruošiamasi atsisakyti. Kuo tamsesni piliečiai – tuo patogiau valdžiai. Visą tai toleruojantys: daugiapartiniai „herbicidai ir pesticidai“ – yra siaubingi, valdžioje sėdintys nusikaltėliai.

Pagarbiai… A.S.

 

 

P.S. Keletas internetinių adresu, iš kur citavau kai kurias detales:

http://www.sarmatas.lt/06/geriausiai-pasaulyje-parduodamas-herbicidas-rastas-zmoniu-organizme/

http://www.ekspertai.eu/tyrimas-monsantochemikalasroundupkasdien-zudo-zmonesvideo/

http://www.litagra.lt/Roundup-POWERMAX

 

0 995

Jeigu atjungsime internetą viename atskirame pastate, žmonės tikriausiai nusimins dėl nebeveikiančių socialinių tinklų. Bet jeigu porai dienų išjungsime iš tinklo visą planetą – pasekmės bus gerokai rimtesnės.

Nė dienos be interneto

2012 metais grupė amerikiečių mokslininkų paprašė 2000 vyrų ir moterų įsivaizduoti, ką jie darys atjungus internetą. Respondentus atrinko pagal vieną požymį: jie pastoviai tupėjo socialiniuose tinkluose ir domėjosi technologijomis.

Paaiškėjo, kad dauguma amerikiečių (67%) būtų linkę išvažiuoti į tą šalį, kurioje interneto neatjungė. Jie pirmiausiai bijojo netekti draugų Feisbuke ir sekėjų Twiteryje.

Dar 14% buvo įsitikinę, kad be interneto kristų į gilią depresiją. Maždaug 11%, priešingai, pareiškė, kad apsidžiaugtų atjungimu dėl erzinančio įpročio kvailai pildyti savo tinklapius. 6% pakeistų internetą kompiuteriniais žaidimais, o 2% prisipažino, kad tiesiog fiziškai negalėtų gyventi pasaulyje, kur bendrauti ir daryti karjerą tektų griežtai offline.

Įdomiausia, kad dauguma turinčių patologišką priklausomybę nuo interneto žmonių yra moterys.

Neseniai apklausai sukako 5 metai, per tą laiką pasikeitė interneto vartotojų skaičius (dabar jų yra 3,5 milijardo), bet ne mąstymo būdas.

Daugumai žmonių interneto išjungimas kaip ir anksčiau susijęs su būgštavimais prarasti ryšį su draugais ir giminaičiais. O dar bijoma prarasti uždarbį, juk daug žmonių jau seniai užsidirba iš reklamos internete. Kitaip sakant, praktiškai panaudoja savo socialinius tinklus.

Tai tikriausiai suprato ir Stenfordo profesorius Džefas Henkokas: jis siūlydavo studentams surengti per išeigines dienas detoksikaciją, o paskui aptarti pojūčius seminare. 2009 metais studentai pakėlė maištą ir atsisakė sėdėti be interneto ištisas dvi dienas. Jie piktinosi, kad be priėjimo į tinklą negali atlikti kitų užduočių, griauna savo socialinį gyvenimą ir lieka be ryšio su tėvais.

Galiausiai Henkokas atsisakė skaitmeninės detoksikacijos idėjos – suprato, kad jaunoji karta pernelyg stipriai susiejo savo gyvenimą su internetu.

O 2015 metais vienas interneto vartotojas iš portalo Reddit vėl nusprendė pamėginti išsiaiškinti, kaip atrodo pasaulis be tinklo.

Kaip jis ir tikėjosi, pirmiausiai žmonės puls į Google ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl nėra interneto, paskui ims paniškai landžioti į visus tinklapius, visur aptikdami „klaidą 404“.

Tačiau jau po poros dienų prarastas ryšys, jo manymu, turės paliesti ne vien online pasaulį. Jau po savaitės ištuštės maisto parduotuvės, juk prekių tiekimas visiškai priklauso nuo internetinio ryšio. Vienas populiariausių būdų kroviniams vežioti – sunkvežimiai, savaime suprantama, tačiau su jais gali kažkas atsitikti. Be interneto vairuotojas neteks ne tik navigatoriaus, bet ir galimybės užsipilti baką: dauguma naudojasi kuro kortele, o be interneto neveikia nei bankomatai, nei mokėjimo terminalai.

Ligoninėse nieko baisaus nutikti neturėtų: gyvybiškai svarbūs aparatai nepajungti prie interneto, tačiau duomenų bazės su ligų istorijomis įkeltos į tinklą. Tiesa, tai nėra taip fatališka, skirtingai nei senkantys vaistų resursai, kuriuos papildyti bus sunku dėl aukščiau minėto logistikos kolapso.

Užtat ankstesnę vertę atgaus popieriniai pinigai, juk nė vienas bankas negalės atlikti mokėjimų. Visa tai smogs ekonomikai visame pasaulyje, pasekmės taps juntamos jau po kelių savaičių. Iš kitos pusės, tegu pasaulinė krizė užgrius ne iš karto, tačiau gatvėse gali kilti stichiški maištai. Praėjus kažkiek laiko, pasimetę žmonės pajaus, kad jų gyvenimas pasuko kažkur ne ta linkme.

Turint galvoje, kad kompiuteriai ir išmanieji taps visiškai nenaudingais daiktais, žmonės greičiausiai sužinos apie tai, kas nutiko, per televizorių: valstybių vadovai būtinai pasirodys ekranuose su pranešimais apie ekstremalią situaciją.

O toliau viskas vyks pagal bet kurio filmo apie pasaulio pabaigą scenarijų: visur marodieriai ir betvarkė, ligoninės pilnos nukentėjusių, o valdžiai teks įvesti į miestus kariuomenę ir skelbti nepaprastąją padėtį.

Gyvybiškai svarbūs produktai, tokie kaip duona, vanduo, pienas, kiaušiniai, o taip pat benzinas baisiai pabrangs, nusikalstamumas staigiai išaugs. Ir tai tik pirmos 48 valandos po interneto atjungimo.

Kino nebus

Iš tikrųjų trumpalaikis interneto atjungimas vargu ar atrodys kaip Holivudinė pasaulio pabaiga, kadangi dauguma stambių technologinių kompanijų turi specialistų komandas, pasirengusias operatyviai šalinti didelio masto sutrikimus.

Tokios nuomonės laikosi ir Skotas Borgas iš nekomercinės organizacijos United States Cyber Consequences Unit. 2008 metais, JAV Vidaus saugumo ministerijos užsakymu, jis mėgino prognozuoti, kas nutiks Amerikos ekonomikai, sutrikus internetui.

Tyrinėtojų komanda išanalizavo kompiuterių sutrikimus biržose per paskutinius 8 metus ir nustatė, kad jeigu internetas atsijungs mažiau kaip keturioms dienoms, nuostoliai bus itin nereikšmingi.

Dar daugiau, paaiškėjo, kad tokie atsijungimai išprovokuodavo aktyvumo pliūpsnius tarp darbuotojų, kurie skubiai pradėdavo kuopti seniai apleistus darbus ofisuose. Žodžiu, ekonomiką tokie atsijungimai paveikė ne ką stipriau negu ilgos šventinės išeiginės. Transporto sistema, kaip paaiškėjo, irgi ne taip smarkiai priklauso nuo interneto. Lėktuvai, traukiniai ir autobusai gali judėti ir be interneto, nors ilgalaikiai sutrikimai atsiliepia logistikai.

Šiandien specialistai svarsto tris pagrindinius scenarijus, pagal kuriuos atskirose šalyse ar visame pasaulyje gali staiga atsijungti internetas. Neskaitant kataklizmų, artimų pasaulio pabaigai, specialistai baiminasi masinių riaušių ir kiberkarų.

Didysis raudonasis mygtukas

Taip vadinamas raudonas avarinis mygtukas, atjungiantis žmones nuo tinklo arba sąmoningai sulėtinantis interneto greitį, išties egzistuoja ir netgi naudojamas kai kuriose pasaulio šalyse. Pavyzdys – 2011 metų arabų revoliucija Egipte. Internetas buvo atjungtas, ir tai labai komplikavo riaušių koordinavimą. Tą patį metodą panaudojo Turkija ir Iranas. Iš visko sprendžiant, instrumentų ekstremaliam interneto atjungimui turi Kinija, nors didelių atjungimų ten iki šiol nepasitaikė.

Amerikos ir Rusijos valdžia svarstė tokio mechanizmo kūrimą, tačiau jis buvo skirtas atremti staigiai ir didelio masto kiberatakai.

Tiesa, tam, kad šalis būtų atjungta nuo pasaulinio interneto ir pasiliktų su savo vidiniu tinklu, būtina sukurti pakankamai brangiai kainuojančią dubliuojančią infrastruktūrą, o tai daugumai šalių ne pagal kišenę.

Be to, šalys, kurios planuoja net trumpam laikui izoliuotis, praras ryšį su išoriniu pasauliu, kas gali stipriai smogti ekonomikai.

Smūgis iš kosmoso

Viena rimčiausių grėsmių pasauliniam internetui yra saulės aktyvumas. Didelė geomagnetinė audra gali išvesti iš rikiuotės palydovus ir elektros tinklus.

1998 metais saulės audra sugadino palydovą Galaxy-IV, dėl ko Amerikoje atsijungė 90% pranešimų gaviklių. Gydytojai, vadybininkai ir, kaip nebūtų keista, prekeiviai narkotikais prarado ryšį su klientais ir kolegomis.

Teoriškai saulės blyksniai galim atjungti internetą daug kartų greičiau ir efektyviau nei hakeriai, teroristai, žemės drebėjimai ar potvyniai.

Žemiški kiberkarai

Ne paslaptis, kad šiandien valstybės aktyviai kaupia jėgas kibererdvėje. Sklinda gandai, kad kai kurios valstybės turi ištisus hakerių dalinius, kurie tiesiai iš savo kompiuterių gali pridaryti nemažai žalos priešams.

Taikinių atakoms vis daugėja: įsilaužėliai jau gali atjungti elektros tiekimą, prasiskverbti į uždarus ligoninių ir karinių gamyklų tinklus, ar paskandinti ištisą miestą, paprasčiausiai užkrėtę atskirai paimtos užtvankos programinę įrangą.

Ateities karuose žmonija tikriausiai sugebės žengti dar toliau, juk internetas vis labiau skverbiasi į kasdieninį gyvenimą. Taip kad greitai sutriuškinti priešą bus galima tiesiog atjungus jo šalį nuo interneto.

0 1022

Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių Laimė“. Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo senojo.
O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo…
Ir šitai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų:
– Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?
Atsakė minia:
– Šitai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.
– Aš jums išaiškįsiu, – atsakė senelis. – Šitas žiburys tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus žmones padarys laimingais…
Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo žmonių akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi lipti.
– Palaukit, aš dar nepabaigiau! – sušuko senelis. – Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, – tuojau pavirs į akmenį. Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam akies mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems… Bet kada taip atsitiks, paliestas žiburys subyrės į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, – ir tada būsite laimingi…
Taip pasakęs, senelis pranyko.
Nuliūdo minia, tuos jo žodžius užgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo… Niekas savo gyvasties nenorėjo aukauti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos savo jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys brolių: vieni saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.
Bet atsirado drąsuoliai. Nedaug tokių buvo, vienok jų skaičius vis augo. Slapta nuo vienas kito, sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, – ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stipriai rankas sunėrę… Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už žmonių laimę aukautų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius…
Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos, tarsi pragaro dvasios, lakstė aplinkui baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, čypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukos drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis.
Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaustė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai.
Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos tenai pražuvo – tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams jų mylimosios, – draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį… Kalnas pavirto į baisiausią nelaimių ir prakeikimo vietą.
Bet nesutūrėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. Žuvusiųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui vienas kitą.
Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink senąjį kalną augo kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti… Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.
Bet šitai vieną gražią pavasario dieną nesuskaitoma drąsuolių minia – jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, – vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaičius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli viršūnės… Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų; jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas, tat žmonių laimė jų akyse stovėjo…
Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę… Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis žiburį. Visi vienam akies mirksny pavirto į akmenis…
Ir o stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje – neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas. Atsirado tarp žmonių laimė…
Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas jis akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę…
Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies atliuosuotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys; aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai… Visi buvo linksmi ir laimingi…
Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gražiausiais balsais dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus, garbindami savo žuvusiuosius atliuosuotojus. Visą tą dieną linksmai griežė muzika.
Ir tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo… Ir visi buvo laimingi…

Jonas Biliūnas
Ciurichas, 1905.IV.15

0 365

Pateikiame Broniaus Laucevičiaus-Vargšo apsakymą „Streikas“.  Bronius Laucevičius-Vargšas yra Kelmėje gimęs prozininkas ir dramaturgas. 1900-1904 gyvendamas Šiauliuose įsitraukė į revoliucinę veiklą. Persekiojamų metu išvyko į Čikagą, JAV, kur gyveno iki pat mirties 1916 m. Prozininkas kūrybos tikslu laikė revoliucinę kovą, pjesėse atsispindi 1905-1907 metų revoliucijos įvykiai Lietuvoje.
Daugiau apie autorių galite perskaityti čia.

***

Jis sėdėjo, pasirėmęs rankomis, ir, kaip užmirusiomis akimis, žiūrėjo į gulintį ant lo­vos ligonį. Jo galvoje skrajojo sunkios, sumi­šusios mintys apie rytojaus dieną. Ligota, jo­kio darbo negalinti dirbti aštuonių asmenų šeima, iš kurių kiekvienas – žiūrėjo į jo rankas; ilga ir sunki vyriausiojo sūnaus liga.

Jie matė savo penėtoją. Jo gysloms atsisakius tarnauti, ilgas nedarbas taip sunkiai atsiliepė į jo svei­katą, kad iš gražaus, tvirto vyro liko pageltęs, sudžiūvęs žmogelis, kuris sėdėjo ir mąstė, ne­rasdamas rimto galo savo suirusiose mintyse. Nebėra to linksmumo, nebėra tos jėgos ir energijos, džiaugsmo ir meilės, nemalonu jam griebti į savo dideles, pajuodusias rankas ma­žą kūdikį, šokinti jį ir bučiuoti. Nerėkauja apie stalą tie maži sutvėrimai, kurie atnešė jam drauge su vargu daug laimės tada, kada jis  pareidavo nuo darbo ir kada visi žinojo, kad tą savaitę vėl bus turtingi, vėl sulauks tos dienos, kada pareis su savaitės uždarbiu. Ne­bėra dabar to viso…

Nešokinėja dabar apie jį jo kūdikiai; pati, priklaupusi ant vieno kelio prie sergančio vaiko lovos, karčiai rauda, ant stalo sudžiūvusi duonos pluta, o jis pajuodęs sėdi ir mąsto: ką jam daryti? Ar mesti viską į šalį, užmiršti draugus ir vienybę, eiti atgal prašyti darbo? Ar ilgiau kęsti badą, žiūrėti į pačios ir vaikų ašaras, laukti, kada užges ta maža, niekuo nekalta esybė be gydytojo pagal­bos? Jis jaučia, kad visa kaltė krinta jam, kad jis už viską turės atsakyti, nes, būdamas šei­mos maitintojas, marina ją, laukdamas strei­ko, ilgo, milžiniško streiko galo. Ar eiti ir pa­sakyti draugams, kad jo šeima miršta badu ir ilgiau kęsti nebegalima? Pašalpos kasa galuti­nai išsemta, didelė organizacija kasdien lau­kia pranešimo, kada atstovai pasakys: „Einam jau dirbti.“ Visi jie laukia, o streiko pasekmių nematyti.

Greitai pašoko nuo kėdės, sugriebė seną skrybėlę ir, išbučiavęs visus išėjo pro duris, už kurių dar ilgai stovėjo, nežinodamas kur eiti, ko ieškoti. Užsidėjo skrybėlę, patrynė akis ir drąsiu žingsniu ėjo dirbtuvės link, kurioje jis dirbo krosniakuriu. Greitai iš už kertės pa­sirodė pažįstamas, gerai pažįstamas prižiūrė­tojas. Krosniakurys stebėjo, užmiršęs viską, ką paliko namie, jau norėjo žengti pirmyn, pasikalbėti su prižiūrėtoju. Jo rankoje pamatė revolverį su pakeltu gaiduku, kuris galėjo su­teikti jam, alkanam ir suvargusiam, išvadavi­mą iš visų vargų. Tas įrankis prižiūrėtojo ran­kose galėjo išvaduoti jį, kad nereikėtų žiūrėti j tą paveikslą, kokį paliko namie, suteikti jam ramumą visam laikui.

– Eik šalin, yba šausiu! – sušuko prižiū­rėtojas.

– Aš su šeima mirštu badu, dėl to norėjau su tamsta pakalbėti, – drąsiai atsakė jis.

– O, tai tu čia, Jonai? – pasityčiodamas paklausė prižiūrėtojas. – Negerai, labai nege­rai, kad tu su šeima neturi ko valgyti, bet kas kaltas?

– Sakykit, ar duosite darbo? – rimtai pa­klausė Jonas.

– Tau darbo duoti nenorėčiau, nes tu bu­vai didžiausias kurstytojas, bet užmiršiu tai. Tu geras darbininkas; man tokių reikia. Ateik rytoj iš ryto apie antrą valandą, o aš nusiųsiu į darbą.

– Gerai, – atsakė Jonas ir taip pat greitu žingsniu ėjo namų link.

Tas, kuris buvo visados pavyzdys visai dirbtuvei, tas, kuris visados šaukė visus darbi­ninkus prie vienybės, tas, kuris dar vakar su­sirinkime karštai reikalavo toliau stovėti, tvir­tindamas, jog nuveiksime piniguočius, tas, ku­ris, visiems mokėjo suteikti nematomos jėgos, ėjo prašyti darbo, pats laužydamas savo žo­džius!

Pasodino jį prižiūrėtojas į vagonėlį, kuria­me buvo jau daug jo pasamdytų žmonių, ir jie visi pakliuvo pro didžiuosius vartus j dirb­tuvę. Matė Jonas per vagonėlio plyšį, kaip visi pažįstami draugai dideliu būriu stovėjo prie vartų ir įdubusiomis akimis lydėjo vagonėlius, einančius už užtvaros. Gal jie manė, kad tuose vagonėliuose ne tik kad važiuoja nauja jėga, nauji darbininkai, bet ir jų karščiausias ir išti­kimiausias draugas Jonas. Vieni užpakaly su­dėtose rankose laikė akmenis, kiti kaip sargai vaikštinėjo nuo vieno užtvaros galo prie kito, saugodami, kad nebūtų atgabenta nauja jėga, su kuo drauge žūtų ir jų laimėjimas.

Viduryje Jonas rado paprastą tvarką. Visur pilna žmonių, visur visi dirba, visa dirbtuvė dirba, nepaiso to, kad už vartų stovi išalkę žmonės, laukdami laimėjimo. Iš senų darbi­ninkų nė vieno nebuvo. Visur nauji ir nauji, visi pasirengę sumušti už vartų stovinčius ir dirbti čia tol, kol ateis kiti dar pigiau už juos dirbti. Kadangi mašinisto specialisto nebuvo, nes tie, priklausydami sąjungai, neis dirbti, todėl prižiūrėtojas, priėjęs prie Jono, pranešė jam, kad mašiną atiduoda j jo rankas, nes tiek metų buvęs krosniakuriu spėjo išmokti, kiek reikalaujama paleisti ir sustabdyti mašinai. Prasidėjo darbas, senas, sunkus, paprastas darbas, už kurį galėjo Jonas išmaitinti savo šeimą, kas dieną dvylika valandų prakaituo­damas prie milžiniškos mašinos, supildamas kas dieną į jos bedugnę gerklę šimtus pūdų anglių.

Pakilus saulei, būrys darbininkų prie di­džiųjų vartų augo. Ir taip jie visi nusiminė, kada šeštą valandą baisiu ir galingu balsu su­švilpė mašina. Visuose kraštuose buvo girdėti ūžimas ir ratų bildesys, sunkūs vienas po kito kūjų mušimai, dūmai veržėsi iš kamino ir vie­nodai pūkšnojo į aukštį baltas garas. Darbi­ninkai įėjo nepastebėti, pažiūrėti, ar dirbtuvė jau iš tikro dirba. Lyg netikėdami tuo, kas jau yra, darbininkai ilgai stovėjo, praradę pasku­tinę viltį, prislėgti nužeminimo, keikdami visus Joną, visą juodą, be kepurės, su linksmu vei­du, iškėlusį vieną ranką, lyg duodant ženklą, kad visi tylėtų. Niekas nepasijudino iš vietos, visi stovėjo, negalėdami suprasti to, kas de­dasi.

– Draugai! – sušuko Jonas, – dar minu­tė, ir mūsų laimėta!

Vos spėjo ištarti tuos žodžius, subildėjo garsus šūvis, nuo kurio net žemė sudrebėjo, ir debesys garo ir dulkių pakilo aukštyn. Spro­go krosnis… Vėl visur tyla… Sustojo ratai, nustojo kūjų mušimai, ir vėl su viltimi krūti­nėje, pagerbdami Joną, visi išsiskirstė.

Kitą dieną duoda žinią, kad darbdaviai pri­versti sutikti su darbininkų reikalavimais ir darbas bus pradėtas.

Kaip džiaugėsi Jonas, kad išgijo ir sergan­tis sūnus. Vėl visi buvo sveiki ir linksmi, o jis parnešdavo daug didesnę algą. Kalbėdamas su vaikučiais, kurie apstojo jį, parėjusį iš darbo, Jonas sakydavo jiems:

– Vienybė – galybė, vaikučiai mano!..

0 2187

Parašius straipsnį apie tai, kodėl verta pirkti pas smulkiuosius, kilo diskusija, kad neva viską sureguliuoja paklausos – pasiūlos dėsnis.

Šiuo dėsniu, kaip ir kitais realybėje neegzstuojančiais liberalizmo „išradimais“, dauguma tiki, bet aš – ne. Ir štai papasakosiu, kodėl netikiu.

Realybėje laisvos pasiūlos nėra. Kiekviena rinka stipriai reglamentuota, joje sudaromos sąlygos veikti tik tam tikrai asmenų grupei. Dažniausiai egzistuoja ir rinkos reguliaciniai mechanizmai – užsipildžius, nebepriimama naujų narių arba net šalinami esami.

Ir, be abejo, tai niekados nedaroma atvirai. Dažniausiai „rinka uždaroma“ sugriežtinant patekimo sąlygas (licencijavimai, kvotos ar pan.) arba šalinant esamus dalyvius (nauji standartai, griežtesni reikalavimai ir t.t.).

Tarkim, verslo centrų atėjimą į rinką lydi įvairūs ribojimai kurti biurus ne verslo centruose (tarkim, advokatams numatoma nebeleisti atsidaryti kontorų gyvenamuose namuose, vėliau tokie ribojimai greičiausiai bus taikomi ir kitiems verslo subjektams). Taigi, kaip tai veikia?

Atsidaro verslo centras. Verslo centrui reikia klientų. Tam tikriems asmenims uždraudžiama vykdyti veiklą gyvenamuose namuose ir štai – verslo centras turi klientų. Dažniausiai klientams nė nesuvokiant, kad tas jų pasirinkimas nėra laisvas ir kad dėl to išaugs nuomos verslo centruose kainos, o jie visiškai praras derybines pozicijas.

Kitas pavyzdys – laidojimo firmos. Dauguma jų buvo priverstos užsidaryti, kai pradėta reikalauti turėti palaikų šaldymo įrangą (nors toli gražu ne visais atvejais ji reikalinga, ką ir patvirtina ilgametė veikla iki tol).

Ir tai – vos keli banalūs pavyzdžiai, nors realybėje tokių daugybė.

Nauji reglamentavimai, kaip ar kur vykdyti tam tikrą veiklą, dažniausiai būna orientuoti į tai, kad sumažinti konkurenciją. Ir tas tikslas daugeliu atveju pasiekiamas, rinkos dalyviams nė nepajutus, kaip jie išstumiami ir ateina tie, kuriems atitinkami reikalavimai ir pritaikyti.

Iš esmės tai primena viešųjų pirkimų „gudrybę“, kai sąlygos surašomos taip, kad jas gali atitikti tik vienas tiekėjas. Tik šita „gudrybė“ taikoma ne tik viešuosiuose pirkimuose.

Išgirdus apie kokius nors naujus reikalavimus verslui, reikėtų klausti: „Kam tai naudinga?“ Ir atsakymas, deja, beveik visados bus: „Ne vartotojui“. Nors formaliai, aišku, bus deklaruojama, kad vartotojai gaus aukštesnės kokybės prekes ar paslaugas, bus labiau apsaugomi jų interesai ir pan. Tiesa, už gerokai didesnę kainą.

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pasiūlos – paklausos dėsniu, yra tai, kas… Siūlo ir kas perka.

Vis labiau įsigalint oligopolijoms, pagrindiniai (bent jau būtiniausių prekių) tiekėjai yra darbdaviai, o pirkėjai – jų pačių darbuotojai.

Puikiai žinodami, kokios elektorato pajamos, jie nustato tokias kainas, kiek tas elektoratas gali mokėti arba kitaip – tiesiog paskaičiuoja kainas taip, kad atgautų algą atgal.

Sakysite, nesąmonė, sąmokslo teorija?

Turite teisę taip galvoti, bet aš nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti, kodėl tiek tas, kuris uždirba 300 Eur, tiek tas, kuris uždirba 1500 Eur, dažniausiai turi panašiai. Skiriasi būsto kvadratai, rajonas ar mašinos markė, bet iš esmės nei vienas neturi tiek, kad galėtų nedirbdamas išgyventi bent metus.

Tam, kad užtikrinti žmonių priklausomybę nuo darbdavio, skirtingiems rinkos dalyviams pasiūlomi skirtingi žaislai – uždirbi 1000 Eur – še tau didesnis butas ir nauja mašina, uždirbi 300 Eur – še sovietinė komunalkė ir senas Opelis.

Nors vizualiai šie vartotojai yra labai skirtingi, bet realiai jie turi tą patį – gyvenamąjį būstą ir transporto priemonę. O, praradę pajamas, abu greitai atsidurtų skurde.

Medija mus moko išleisti viską iki paskutinio cento, o verslo magnatai pasirūpina, kad rastume, kur išleisti. Ir tada iš tikrųjų svarbu ne prekės kokybė, o jos asociacija su tam tikru statusu, tam tikru gyvenimo būdu.

Nors visi aplink šaukia, kad gyvenimas tik gerėja, bet dauguma mano pažįstamų įklimpę giliose skolose, jų būstai – mažesni ir prasčiau išplanuoti nei jų tėvų, baldai greitai lūžta, buitinė technika sensta akyse, o keliones sau gali leisti tik todėl, kad neturi vaikų.

Žiūrint objektyviai, gyvenimas brangėja, o ne gerėja. Vienam būsto kvadratui uždirbti dauguma turi skirti ne mažiau kaip mėnesį, o naujas automobilis kainuos kelerių metų algas. Elementaraus šaldytuvo kaina siekia minimalias pajamas gaunančiojo mėnesinį darbo užmokestį.

Vien tam, kad įsigyti būstą bei transporto priemonę, žmonės turi skirti labai daug darbo valandų ir pagal visas tendencijas – tų valandų tik daugės.

 

Kai vartotojas iš esmės perka pas savo darbdavį, t.y. tą, kuris jam moka pinigus ir kuris puikiai žino jo poreikius bei preferencijas, neišvengiamai netenka savo pinigų tam, kad jie grįžtų į jo darbdavio kapitalą.

Tai dar vienas į du sluoksnius susiskirstančios visuomenės rezultatas – auganti socialinė nelygybė. Tas pats darbuotojas, kuriam už namo pastatymą bus sumokėta x suma, vėliau savo darbdaviui už tokio namo įsigijimą turės sumokėti keleriopai daugiau.

Paklausa – pasiūla arba apibendrintai „mainai“ gali vykti ten, kur besimainantieji turi ką vienas kitam pasiūlyti, kur jie abu turi kažką vertingo kitai pusei.

Augant nedarbui ir atitinkamai pingant darbo jėgai, darbuotojas neturi ko pasiūlyti. Jis yra lengvai pakeičiamas kitu ir turi priimti tokias taisykles, kaip nustatomos, – sumokėti tiek pinigų, kiek iš jo prašoma. Ir dirbti tiek valandų, kiek reikia, kad uždirbti tuos pinigus.

Stambiųjų žaidėjų dominavimas rinkose neišvengiamai yra išbalansavęs rinkas tiek, kad perkančioji pusė neturi absoliučiai jokių svertų.

Ir vėlgi – vienintelis būdas tuos svertus įgauti – skatinti smulkųjį ar vidutinį verslą, kuris būna priverstas konkuruoti.

Ir kuris dažnai tiksliai nežino, kiek pinigų pirkėjas turi piniginėje.

Lidžita Kolosauskaitė
Šaltinis

0 920

/arba kodėl tyli nežemiškos civilizacijos/

 

Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos autorius (mūsų tautiečiams žinomas iš kūrinio „Soliaris“), kurio knygos buvo išverstos į maždaug 40 pasaulio kalbų (beje, jis yra laikomas labiausiai skaitomu ne anglakalbiu mokslinės fantastikos kūrėju), pateikia štai tokius pamąstymus apie nežemiškas civilizacijas: ,,Nežemiškų, kosminių civilizacijų klausimas ir paslaptis primena rusišką „matriošką“. Atversdami vieną pažinimo dalį, mes atrandame naują – nepažintą. Šis klausimas yra sudedamoji visų gamtos mokslų disciplinų, o ir dalies ne gamtamokslinių (pvz., filosofijos) sudedamoji dalis.”

Tai, jog mūsų galaktikoje egzistuoja tik mūsų civilizacija, Stanislavui Lemui atrodo mažai tikėtina. Labiau tikėtina yra tai, jog mūsų galaktikoje yra ir daugiau kosminių civilizacijų. Privaloma apmąstyti kiekvieną keliamą originalią hipotezę apie bendrus strateginius principus, kuriais gali remtis nežemiška civilizacija, norėdama užmegzti kontaktą, pasiųsdama signalą.

Vadovaujantis šiais pamąstymais, reikia vykdyti visokeriopą signalų paieškos programą. „Tylinčios visatos“ paslapties problema, greičiausiai kyla ne dėl to, kad kitos civilizacijos nesiunčia signalų, bet todėl, jog skiriasi išsivystymo lygis. Dalis civilizacijų gali būti nepasiekusios pakankamai aukšto išsivystymo lygio, dalis gerokai mus pralenkusi…

Taigi, nemaža dalis teoretikų, kalbančių apie būsimą kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis, mano jog kol kas šis kontaktas yra neįmanomas. Visų pirma, dėl technologijų skirtumo, nes mums gali būti nesuvokiamos ateivių technologijos. Čia vadovaujamasi principu, jog visos gerokai pralenkusios laikmetį technologijos mums atrodys kaip magija.

ufo-1265186_960_720

Antra vertus, kontaktas gali būti neįmanomas ir dėl to, jog nežemiškas protas ir mąstymas gali kardinaliai skirtis nuo mūsiškio. Pavyzdžiu galėtų būti mūsų negebėjimas susišnekėti su pakankamai protingais žemės gyvūnais, tokiais kaip delfinai. Taip atsitinka galbūt dėl to, jog jie gyvena kitokioje aplinkoje bei turi kitokius jutimo organus. Nors su delfinais ir nesusikalbame, mes vis tiek esame panašūs. O štai dabar įsivaizduokime būtybę, kuri neturi nieko bendra su žemiška biosfera ir evoliucija. Tokia būtybė greičiausiai turės visiškai mums nesuvokiamą mąstyseną. Tokia mąstančios gyvybės forma greičiai turės kitokią pasaulėvoką, moralę, bendravimo būdą bei pojūčius.

3cc2e34206de6aa192a14a64f68aaab8_full

Visata yra didelė ir nežinia, kas gali joje išsivystyti. Rašytojai fantastai tokių būtybių yra aprašę ne vieną šimtą. Pavyzdžiui, Stanislavo Lemo kūrinyje ,,Soliaris” aprašytas mąstantis vandenynas, o Klifordo Sailemko ,,Kaukų draustinyje” – mąstantis spiečius Račius. Gyvybės formos gali būti pačios įvairiausios. Įdomu, kaip bendrautume su mąstančiu spiečiumi, turinčiu kolektyvinį protą? Sunku net įsivaizduoti. Čia iškart iš atminties išplaukia rašytojo fantasto Maiklo Krichtono knygoje ,,Sfera” išsakyti žodžiai: ,,Kaip paaiškinti vandens gyvatei Verdsverto eilėraštį apie gelsvuosius narcizus?“

aliens

Kontaktas, jei jis bus, greičiausiai vyks visiškai kitaip, nei mums pristato Holivudas tokiuose filmuose kaip ,,Artimi trečiojo tipo kontaktai” ar ,,Prometėjas”. Bėda ta, jog holivudiniai filmai retai kada parodo kontaktą su kardinaliai skirtingomis gyvybės formomis. Jei tokios būna, tai jos paprastai būna elementarios naikinimo mašinos, tokios kaip kad filme ,,Svetimas”. Paprastai kontaktas vyksta su žmogiškomis būtybėmis iki skausmo . O kas pasakė, jog nežemiška civilizacija bus humanoidinio tipo? Čia greičiausiai veikia mūsų archetipinis mąstymas, kuriame mes negalime įsivaizduoti kitokios būtybės, kuri nebūtų  apdovanota žmogiškais atributais, nes mes juk ir apie dievus kalbame kaip apie žmones. Atsimenate seną romėnišką posakį: ,, Niekas, kas žmogiška, nėra dievams svetima.“

Kita vertus, visko gali būti, kad kontaktas mums nieko gera nežada. Apie tai ne kartą yra pasisakęs fizikas teoretikas Stivenas Hawkingas. Jo manymu, kontaktas bus kažkuo panašus į Kolumbo susitikimą su Amerikos indėnais ir  su visomis iškilusiomis pasekmėmis. Taip jau yra, jog labiau pažengusi civilizacija sunaikina mažiau pažengusią, tad tikėtina, jog šis modelis pasikartotų, jei artimiausiu metu įvyktų kontaktas su labiau pažengusiais proto broliais iš kosmoso. Tik tiek, kad indėnų vaidmenį dabar atliktume mes. Nors, žinoma, tai ne aksioma, tad reikia tikėtis, kad kontaktas bus mažiau skausmingas nei indėnų susitikimas su Kolumbu.

big_alien_and_little_aliens_by_brownque-d3i50o3
Tekstas: Gabrielius E. Klimenka
Šaltinis

0 980

Mes gyvename mitų pasaulyje. Ir mitų pasaulis gyvena mumyse. Jie mus lydi kiekviename žingsnyje. Mes jais mintame ir juos dauginame.

Vieni mitus tvarkingai sudėlioja į lentynėles ir stalčiukus. Ir tai vadinama Pasaulėžiūra.

Kiti, žiū, viską netvarkingai išmėto. Ir čia jau gresia Šizofrenijos diagnoze. Na, geriausiu atveju, turime Menininką.

Retas, itin retas neturi jokių mitų. Bet ir žmogumi jo pavadinti negalima.

Vadinasi, vadovautis mitais arba idėjomis yra žmogiška. O viskas, kas žmogiškas, mums nesvetima, kaip pasakė romėnų klasikas.

Tik čia yra viena nedidelė problemėlė. Mitai mums neleidžia matyti realybės. Bet būna ir taip, kad mitų dėka sukuriama nauja realybė.

Štai Ričardas Brensonas (RichardBranson) turi mitą, kad verslą galima ,,daryti“ linksmai ir laisvai. Ir jis tapo vienu turtingiausių žmonių pasaulyje.

ElonasMuskas (ElonMusk) puoselėja mitą pasiekti žvaigždes. Ir jo raketos jau skrenda į kosmosą.

Vieniems mitas padeda sukurti naują realybę, kiti, deja, tampa savo mitų vergais ir nemato toliau nuosavos nosies galiuko.

Ir štai kas įdomiausia! Mitas nėra kažkas neapčiuopiama, efemeriška ir netikra. Mitas yra naujos realybės užuomazga, pumpuras ir įsčios.

Mitai maitinasi kitais mitais ir nuo to darosi dar stipresni.

Mitas „naudingas“. Jis nepatogius dalykus paverčia komfortiškais. Jei turi galingą mitų arsenalą, tai Dievo gali nebijoti!

Štai kodėl aš bijau visokiausių mitų ekonomikoje ir kapitalo rinkose. Jų paskleista šimtai, skleidžiami nauji.

O jie turi galimybę materializuotis!

piranhas

Mums daug kalbama, kad dėl pasaulinės ekonomikos stagnacijos kalta Kinija. Tiksliau, jos bendrojo vidaus produkto augimo (būtent augimo!) lėtėjimas.

Mitas!

Mums aiškina, kad infliacijai pasiekti „tikslinį“ lygį trukdo naftos kainos.

Mitas!

Mums dar daug ką aiškina. Nieko bendra neturintis su realybe informacijos srautas virsta kaskadomis.

Nuosavi mitai turi vieną gerą (o gal blogą?) privalumą. Jie apsaugo mus nuo chaoso. Gerai tai, ar blogai – jau kitas klausimas.

Būtent šita savybė tampa priežastimi, kodėl šimtai „papūgų“ pradeda kartoti: „Kinijai blogai, Kinijai blogai!”

O juk tikrai man saugiau, kai blogai Kinijai, o ne man.

Ir man sunku patikėti, kad auganti Kinijos ekonomika staiga tapo stabdžiu visam pasauliui.

Kai tau kartą pasakė, kad Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimas yra grėsmė, tu pagalvojai: „OK, Didysis vartotojas pavargo, jam reikia pailsėti, jam negalima perdegti.“

Tačiau kai šitą pranešimą pradėjo kartoti visi, kas netingi, kaišioti, kur reikia ir kur nereikia, tavo reakcija turi būti vienareikšmiška: „Stop! Jūs daug metų kartojat vieną ir tą pačią mantrą. Čia kažkas ne taip!“

Susidaro įspūdis, kad atkartotojai net nesupranta, ką atkartoja.

Tai mitas, kuriuo pakankamai sėkmingai slepiamasi nuo aktualių problemų. Paprasčiausiai jau nebegalima tikėti tokiomis kalbomis.

Kaip ir nebegalima tikėti, kad pigi nafta sudaro defliacinį spaudimą vartotojų kainoms.

Užtenka žinoti, kad FED, ECB, politikų, verslininkų pranešimai yra viešųjų ryšių akcija. O viešieji ryšiai yra didžiausia mitų kalvė. Hefaistas nervingai kampe rūko…

Nekyla tavo šalies ekonomika? Tai nežiūrėk į Kiniją, krapštydamas nosį!

Pirk pigią naftą – pridaryk daug pigių žaislų!

Pirk pigų plieną ir nusikalk raketą skrydžiui į žvaigždes!

Ekonomikoje viskas labai paprasta: kol vienas verslininkas nepadarys vinies, kitas – plaktuko, lentpjūvė neišpjaus lentos, tol nieko ir neįvyks. Tol nebus sukurta jokia vertė.

Jei paimtume Kinijos BVP, tai jis yra antras pagal metinį augimą po Indijos tarp „orą darančių“ šalių BVP augimo.

JAV yra tik dešimtoje su 2% metiniu BVP augimu.

Tačiau tarp visų pasaulio valstybių Kinijos 6,7% metinis BVP augimas yra 21-as. Kurioje vietoje yra JAV – net nežinau. Jau labai daug skaičiuoti reikėtų. Patingėjau.

Žodžiu, labai toli. Nežiūrint to, kad turi prisispausdinusi everestus dolerių. Dar BenBernanke pasakė: Štai jums beveik nemokami pinigai. Imkit ir darykit ekonomiką, kurkit vidaus ir nacionalinį produktą.

Ir ką? Ir nieko. Kalta Kinija…

Kinija-Pekinas
                          Nuotrauka: Luana Mas / Kinija, Pekinas

O gal nereikia dūmų į akis pūsti? Ką mums skelbia kalbančios galvos? „Kinijos ekonomikos augimas lėtėja …“

Dabar atsijokime grūdus nuo pelų. Kas čia yra faktas?

Faktas yra – Kinijos ekonomikos augimas.

„Lėtėjimas“ – yra bendras susitarimas, kad skaičiuojam procentą nuo kažkokio bazinio dydžio. Tai nuomonė.

Jei mąstantis žmogus dirba su faktais, tai jis tik džiaugiasi, kad Kinijos ekonomika auga.

Be to, jis džiaugiasi dar labiau, kad Kinijos ekonomikos augimas pereina iš perkaitinimo augimo į vėstantį ir palaipsniui į normalų.

Bet kažkam kažkodėl tai atrodo negerai! O gal norima mus „apsaugoti“ nuo kitų problemų.

Kas būtų, jei išaiškėtų, kad blogai su JAV ekonomika, o ne su Kinijos? Dar viena pasaulinė depresija?

Kodėl „kiekybinis palengvinimas“ ir 2% BVP augimas su baime dėl Kinijos bei skolomis, didesnėmis už projektinį Babelio bokšto aukštį, yra geriau už 6,7% BVP augimo su tuo pačiu „palengvinimu“ ir tomis pačiomis skolomis.

Tik Kinijoje pinigai į rinką tiekiami, kad patenkintų jų paklausą, o JAV – kad ją sukurtų. Jaučiate skirtumą?

O kad valstybė daug skolinasi, tai dar visai nereiškia, kad blogai.

Daug makroekonominių rodiklių yra ne JAV ekonomikos naudai.

Ir nepamirškime, kad Kinija yra ne tik vienas didžiausių vartotojų, bet ir Didžiausias Pasaulio Fabrikas.

Ir jis taip pat susirūpinęs pasaulinės ekonomikos stagnacija. Galiu įtarti, kad ten pirštais badomas smarkiai krentantis eksportas į JAV. Jie sako, mums blogai, nes Valstijų ekonomika atsigauna ne taip greitai.

Ir netgi, jei aš per daug sutirštinau spalvas šiame straipsnyje, yra dar vienas svarbus, o gal ir pats svarbiausias niuansas.

Negalima Kinijos ekonomikos matuoti per vakarietiško kapitalizmo mitų prizmę.

Tai du skirtingi pasauliai, o vertinimo kriterijai pasirinkti vienodi.

Be abejo, statistika yra vienas geriausių būdų kažką palyginti, kažką suskaičiuoti. Tik sausi skaičiai retai kada, o dažniausiai niekada, neatskleidžia realios situacijos.

O ir mums, vakariečiams, sunku jau suvokti planinės ekonomikos niuansus. Ir tai dar ne viskas. Orientalistinis mentalitetas mums apskritai yra „tiesa kažkur anapus“. O būtent jis ir daro Kinijos ekonomiką.

Ar yra koks filtras, padedantis išsijoti grūdus nuo mitų pelų? O taip! Ir išrastas jis beveik prieš 90 metų.

Ir jo vardas yra mis Jane Marple!

O „filtras“ veikia paprastai:„Tai jums taip sakė!..“

Guilinas-Kinija
           Nuotrauka: Luana Mas / Kinija, Guilinas


Nauris Treigys

Šaltinis